|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 4. Dėl kai kurių CMR konvencijos, Kelių transporto kodekso normų aiškinimo ir taikymo Kuris asmuo laikytinas vežėju tuo atveju, kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo yra nurodytas važtaraštyje kaip vežėjas, bei pagal kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas. Konstatavus, kad krovinys prarastas, taikomos krovinio praradimo teisinės pasekmės ir jokiu būdu tuo pačiu metu negali būti taikomos pasekmės, susijusios su pavėluotu krovinio pristatymu. Pažymėtina, kad, pavėlavus pristatyti krovinį, nuostolių dydis taip pat yra ribojamas užmokesčio už vežimą suma (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai sumokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas (CMR konvencijos 26 straipsnis). B- kokie susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra nukrypstama nuo CMR konvencijos nuostatų, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis). Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ne tik tiesioginiais nuostoliais, kurie yra susiję su krovinio verte, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatyta nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje (CMR konvencijos 24 straipsnis). Pagal Kelių transporto kodekso 57 straipsnio 2 dalį vežėjas, atliekantis tarptautinius vežimus, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui ar tretiesiems asmenims. Todėl tuo atveju, kai reiškiamas ieškinys vežėjui dėl krovinio praradimu, sugadinimu ar pavėluotu pristatymu padarytų nuostolių, teismas turi aiškintis, ar buvo apdrausta vežėjų civilinė atsakomybė. Jei ji apdrausta, teismas turi įtraukti dalyvauti byloje draudimo kompaniją. Civilinė byla Nr. 3K–3–1333/2002 Bylų kategorija 54 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2002 m. lapkričio 11 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A-o S-niškio (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja) ir Teodoros Staugaitienės, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transekspedicija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. balandžio 19 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės „Utenos trikotažas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Ekspetra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transekspedicija“ dėl žalos atlyginimo bei baudos išieškojimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovai nurodė, kad 2001 m. spalio 9 d. krovinio pervežimo sutartimi Nr. 306 atsakovas UAB „Transekspedicija“ įsipareigojo nuvežti ir pristatyti AB „Utenos trikotažas“ produkciją iki 2001 m. spalio 16 d. Ispanijos firmai INDITEX S. A. Atsakovas krovinio laiku nepristatė, todėl Ispanijos firma atsisakė priimti krovinį ir apmokėti už produkciją. Krovinio kaina 68 848 Lt, todėl ieškovas AB „Utenos trikotažas“ patyrė minėto dydžio nuostolius, kuriuos turi atlyginti atsakovas. Be to, iš atsakovo priteistina 9000 Lt bauda, mokama po 200 Lt už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. už 45 dienas). Ieškovai, vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, prašė teismo priteisti iš atsakovo 68 848 Lt žalos atlyginimo AB „Utenos trikotažas“ bei 9000 Lt baudos UAB „Ekspetra“. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas surinktų įrodymų pagrindu nustatė, kad atsakovas, važtaraštyje nurodytas krovinio vežėju, įsipareigojo pristatyti AB „Utenos trikotažas“ krovinį į paskirties vietą Ispanijoje iki 2001 m. spalio 16 d. , tačiau laiku to nepadarė, todėl pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatas (toliau – CMR konvencija) krovinys laikytinas prarastu. Už krovinio praradimą atsako krovinį vežti priėmęs vežėjas – atsakovas. Kadangi teismui nebuvo pristatyti įrodymai apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas priteisė ieškovui nuostolių atlyginimą, vadovaudamasis krovinio verte, nurodyta sąskaitoje–faktūroje, lydinčioje krovinį. Dėl ieškovo UAB „Ekspetra“ reikalavimo priteisti 9000 Lt baudą teismas nurodė, kad pagal sutartį su ieškovu atsakovas įsipareigojo laiku nepristačius krovinio mokėti baudą – po 200 Lt už kiekvieną praleistą dieną. Neatvežus krovinio, pirkėjui dėl pavėlavimo atsisakius priimti krovinį 2001 m. lapkričio 30 d. atsakovas turi sumokėti baudą už 45 dienas – 9000 Lt. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. birželio 3 d. nutartimi atsakovo UAB „Transeksedicija“ apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei vadovaudamasi ieškovų sudaryta sutartimi ir važtaraščiu nurodė, kad UAB „Ekspetra“ vežant ginčo krovinį buvo ekspeditorius, o ne vežėjas ieškovo atžvilgiu, todėl ieškovas UAB „Ekspetra“ už prarastą krovinį neatsako. Tuo tarpu galutiniam vežėjui Frans Maas Deutschland GmbH, kuris taip pat nurodytas kaip vežėjas važtaraštyje, taikomi CMR konvencijos reikalavimai, tačiau minėtos konvencijos 36 straipsnis suteikia alternatyvią galimybę pareikšti ieškinį vežėjams, todėl ieškovui – krovinio siuntėjui pareiškus pretenzijas atsakovui, teismas, neįtraukdamas Vokietijos pervežimo kompanijos į bylą atsakovu, procesinių normų nepažeidė. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ir kitus apelianto argumentus dėl baudos priteisimo bei nuostolių atlyginimo. Kasaciniame skunde UAB „Transeksedicija“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi teismai pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, tai turėjo įtakos priimant neteisėtus sprendimus: 1. Teismai neteisingai aiškino CMR konvencijos 36 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, už krovinio praradimą ieškinys galėjo būti pareikštas tik pirmajam (ieškovui UAB „Ekspetra“), paskutiniajam arba tam vežėjui, dėl kurio veiksmų krovinys buvo prarastas (Vokietijos įmonei Frans Maas Deutschland GmbH). Tačiau teismai į tai neatsižvelgė, padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovų buvo sudaryta ekspedicinė sutartis, ir taip nukrypo nuo 2001 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 nuostatų (toliau – LAT Senato nutarimas Nr. 31). Be to, teismas, pripažindamas ieškovų sutartį ekspedicijos sutartimi, nepagrįstai netaikė CK 6. 828 straipsnio, numatančio, kad sutarties vykdymo perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui už sutarties vykdymą. 2. Kasatoriaus teigimu, nepagrįsta apeliacinio teismo išvada dėl alternatyvios galimybės ieškovui reikšti pretenzijas atsakovui arba Vokietijos įmonei Frans Maas Deutschland GmbH, kadangi važtaraštyje buvo pažymėta, jog tolimesniam vežimui krovinys perduodamas Vokietijos įmonei, tai reiškia, kad krovinys perėjo kito vežėjo dispozicijon ir jis yra atsakingas už krovinio praradimą. 3. Teismas, atsisakęs patraukti Vokietijos įmonę šalimi, nepagrįstai suteikė teisę minėtai įmonei ginčyti nuostolių atlyginimo dydį regreso procese, nes ji nebuvo tinkamai informuota apie procesą ir negalėjo jame dalyvauti. 4. Kasatoriaus teigimu, žala UAB „Ekspetra“ nebuvo padaryta, todėl jis yra netinkamas ieškovas dėl žalos atlyginimo (CK 6. 1, 6. 2, 6. 44, 6. 53, 6. 63 straipsniai). 5. Kasatoriaus teigimu, teismas, priteisdamas UAB „Ekspetra“ baudą, laikė tai netesybomis ir taip pažeidė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį bei CK 6. 71 straipsnį. CK 6. 73 straipsnis numato, kad negalima reikalauti ir nuostolių atlyginimo, ir netesybų, išskyrus atvejus, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas. Šiuo atveju pripažinta, kad krovinys prarastas, todėl negalima reikalauti baudos už pavėluotą krovinio pristatymą. 6. Teismas nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies, numatančios ribotą vežėjo atsakomybę krovinio praradimo atveju. 7. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė ir CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį. Kasatoriaus teigimu, ieškovas AB „Utenos trikotažas“ ieškinyje teigė, kad 68 848 Lt yra negautos pajamos, o ne nuostoliai. AB „Utenos trikotažas“ grąžinus prekę, kuri, kaip byloje nustatyta, yra Ispanijoje, galima būtų kalbėti apie negauto pelno dalį, o ne apie patirtus nuostolius. Kasatorius UAB „Transekspedicija“ prašo teismo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. balandžio 19 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Atsiliepimu į UAB „Transekspedicija“ kasacinį skundą ieškovas AB „Utenos trikotažas“ prašo kasacinį skundą atmesti bei pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Kasacinio skundo argumentus ieškovas laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Lietuvos Respublikos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tokia įstatymo norma suponuoja nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas nesprendžia fakto klausimų. Todėl faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, ar nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų. Šioje byloje kilo nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį pagal CMR konvenciją klausimas, susijęs su CMR konvencijos nuostatų taikymu ir jų aiškinimu. Pagal CMR konvencijos 20 straipsnį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 39 punktą krovinys laikomas prarastu, jei jis nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui. CMR konvencijos 20 straipsnio 1 punktas krovinio nepristatymą sieja su termino jį pristatyti praleidimu. Krovinys laikomas prarastu, jei nepristatomas gavėjui per 30 dienų nuo pristatymo termino pabaigos, o tais atvejais, kai pristatymo terminas nebuvo suderintas, – per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį priėmė vežėjas. Jei šiems terminams pasibaigus vežėjas vis tik pristato krovinį, ieškovas turi teisę reikšti ieškinį dėl krovinio praradimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog CMR konvencijos prasme krovinys buvo prarastas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, krovinys faktiškai nedingo, jis tik nebuvo laiku pristatytas gavėjui. Tik gavėjui atsisakius laiku nepristatyto krovinio bei siuntėjui pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo, CMR konvencijos prasme buvo konstatuota, kad jis buvo prarastas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 39 punktą tokiais atvejais, kai reiškiamas ieškinys dėl krovinio praradimo tik remiantis termino praleidimu, bet krovinys yra faktiškai nedingęs, atsižvelgtina taip pat ir į bendruosius sutarčių principus, kad sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, šalims kooperuojantis ir bendradarbiaujant, kuo ekonomiškiausiu kitai šaliai būdu, remiantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais, draudimu piktnaudžiauti teise. Todėl šią bylą nagrinėję teismai turėjo aiškintis tolesnį nepristatyto krovinio likimą, kadangi nuo to priklausytų vežėjų (arba vieno iš jų) galimybės realizuoti krovinį (CMR konvencijos 31 straipsnio 3 dalis), nuostolių, patirtų dėl krovinio praradimo, mažinimo galimybės, taip pat regreso teisės į nuostolių atlyginimo dydį įgyvendinimo klausimas. Be to, pagal CMR konvencijos 20 straipsnio nuostatas krovinio likimo klausimas svarbus, sprendžiant prarasto krovinio tolesnės priklausomybės bei galimos disponavimo kroviniu teisės suteikimo vežėjui ar grąžinimo siuntėjui klausimas. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad atsakovais šioje byloje turėjo būti ieškovas UAB „Ekspetra“, kaip pirmasis vežėjas, ir (arba) Vokietijos pervežimo įmonė Frans Maas Deutschland GmbH, kaip paskutinis vežėjas, kurio vežimo metu buvo prarastas krovinys. Kolegija sutinka su teismų išvadomis, jog UAB „Transekspedicija“ yra tinkamas atsakovas byloje. Tuo atveju, kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo yra nurodytas važtaraštyje kaip vežėjas, bei pagal kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas. Šiuo atveju CMR važtaraštyje vežėju buvo nurodytas atsakovas, bet ne UAB „Eksperta“, jis pats gavo krovinį pervežti iš ieškovo, be to, iš byloje esančių kitų dokumentų taip pat matyti, kad ieškovas AB „Utenos trikotažas” vežėju laikė UAB „Transekspedicija“, bet ne UAB „Eksperta“, taigi ieškovas turėjo pagrindo reikšti jam ieškinį. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio teismo išvada, jog pagal CMR 36 straipsnį ieškovas – siuntėjas turėjo alternatyvią galimybę pareikšti ieškinį vežėjams atsakovui arba Vokietijos pervežimo įmonei Frans Maas Deutschland GmbH. Tokia teise ieškovas ir pasinaudojo. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, iš UAB „Transekspedicija“ priteisus nuostolius dėl krovinio praradimo, pastarasis įgytų regreso teisę į Vokietijos kompaniją, kurios žinioje buvo krovinys jo praradimo metu. Todėl pagrįstas kasatoriaus argumentas, kad tinkamai neinformavus ir neįtraukus į procesą Vokietijos kompanijos Frans Maas Deutschland GmbH, būtų nepagrįstai suteikta teisė Vokietijos kompanijai ginčyti nuostolių atlyginimo dydį regreso procese (CMR konvencijos 39 straipsnis). Taigi kolegija sprendžia, kad teismai nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu Frans Maas Deutschland GmbH. Dėl atsakovo argumento, jog ieškovas – UAB „Ekspetra“ neturi reikalavimo teisės šioje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Ekspetra“ ir atsakovas yra tarpusavyje susiję sutartiniais pervežimo santykiais, o su ieškovu – ekspedicijos santykiais, tačiau šioje byloje nebuvo iš esmės aiškintasi, kokius nuostolius patyrė ieškovas UAB „Ekspetra“, t. y. ar jo nuostoliai patirti santykiuose su ieškovu, ar su atsakovu, ar kaip ekspeditoriaus, ar kaip vežėjo. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Eksperta“ patyrė nuostolius. Vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, teisę pareikšti ieškinį šioje byloje turi siuntėjas, gavėjas ir asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, tačiau atlygino siuntėjui ir gavėjui jų patirtus nuostolius. Kiti asmenys gali pareikšti ieškinį vežėjui tuo atveju, jeigu reikalavimo teisę turintis asmuo perleido jam savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 25 punktas; Teismų praktika 15, p. 332). Šios nuostatos grindžiamos bendraisiais padarytos žalos atlyginimo pagrindais, vienas iš jų – žalos (nuostolių) realumas, t. y. materialinių vertybių, priklausančių asmeniui, kuris kreipiasi dėl nuostolių atlyginimo, sumažėjimas. Ieškovui pareiškus reikalavimą siuntėjui AB „Utenos trikotažas“ dėl nuostolių atlyginimo, praradus krovinį, ieškovas UAB „Ekspetra“ šioje byloje galėtų būti atsakovu ar trečiuoju asmeniu, bet ne ieškovu, kadangi duomenų apie tai, jog UAB „Ekspetra“ būtų atlyginęs nuostolius siuntėjui ar gavėjui arba jam būtų perduota reikalavimo teisė, nėra. Be to, pagrįstai kasatorius nurodo, jog pagal CK 6. 73 straipsnį negalima šioje byloje reikalauti nuostolių atlyginimo, praradus krovinį, ir kartu netesybų (baudos) už vėlavimą pristatyti krovinį. Konstatavus, jog krovinys prarastas, taikomos krovinio praradimo teisinės pasekmės ir jokiu būdu tuo pačiu metu negali būti taikomos pasekmės, susijusios su pavėluotu krovinio pristatymu. Pažymėtina, kad, pavėlavus pristatyti krovinį, nuostolių dydis taip pat yra ribojamas užmokesčio už vežimą suma (CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas), išskyrus atvejus, kai sumokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas (CMR konvencijos 26 straipsnis). B- kokie susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra nukrypstama nuo CMR konvencijos nuostatų, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismai nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios ribotą vežėjo atsakomybę, praradus krovinį. Kolegija pažymi, jog teismai, nustatydami nuostolių dydį už prarastą krovinį, vadovavosi krovinio verte, nurodyta sąskaitose–faktūrose, lydėjusiose krovinį, tai yra teisinga, tačiau vežėjo atsakomybės ribojimo klausimo nesprendė. Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ne tik tiesioginiais nuostoliais, kurie yra susiję su krovinio verte, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatyta nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje (CMR konvencijos 24 straipsnis). Tokios išvados yra darytinos ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 34 punkto (Teismų praktika 15, p. 335). Pagal Kelių transporto kodekso 57 straipsnio 2 dalį vežėjas, atliekantis tarptautinius vežimus, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui ar tretiesiems asmenims. Todėl tuo atveju, kai reiškiamas ieškinys vežėjui dėl krovinio praradimu, sugadinimu ar pavėluotu pristatymu padarytų nuostolių, teismas turi aiškintis, ar buvo apdrausta vežėjų civilinė atsakomybė. Jei ji apdrausta, teismas turi įtraukti dalyvauti byloje draudimo kompaniją. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismai nenustatė visų reikšmingų šiai bylai išspręsti aplinkybių, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Todėl kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 straipsnis) bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus (CPK 3542 straipsnis). Todėl pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 370 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. balandžio 19 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |