|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 5. Dėl žmogaus teisės į privatų gyvenimą ribojimo N-s informacija apie žmogaus sveikatos būklę yra privataus gyvenimo dalis (CK 2. 23 straipsnis, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnis, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 10, 14 straipsniai), tačiau teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Tiek Konstitucijos 22 straipsnis, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalis numato, kad ši teisė gali būti ribojama, esant tam tikroms aplinkybėms. Vienas iš teisės į privatų gyvenimą ribojimo pagrindų – būtinumas apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Tarp pedagogo profesijai keliamų ypatingų reikalavimų asmens, dirbančio pedagogo darbą, sveikatos būklė yra labai reikšmingas veiksnys, galintis lemti asmens galėjimą dirbti šį darbą. Tiek darbo teisė, tiek viešoji teisė numato galimybę atleisti asmenį iš darbo (valstybės tarnybos), jeigu jis atitinkamų pareigų negali eiti dėl sveikatos būklės (Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 10 punktas. , Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Todėl faktų apie pedagogo privatų gyvenimą atskleidimas, šiuo atveju – faktų apie jo sveikatos būklę atskleidimas, siekiant sąžiningai informuoti visuomenę, negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Sąžiningas tokios informacijos atskleidimas leidžia apsaugoti tiek moksleivių, tiek jų tėvų teises ir interesus. Todėl tokiais atvejais prioritetas privalo būti teikiamas viešam interesui, t. y. teisei skleisti informaciją, o ne privačiam interesui (teisei į privatų gyvenimą). Civilinė byla Nr. 3K–3–1373/2002 Bylų kategorija 20. 7 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2002 m. lapkričio 18 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A-o S-niškio (kolegijos pirmininkas), V-o M-o (pranešėjas) ir J-os S-ienės, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Valstiečių laikraštis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B-nardo Juškevičiaus ieškinį atsakovui UAB „Valstiečių laikraštis“, trečiajam asmeniui Romui J-kauskui dėl garbės ir orumo gynimo bei moralinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas B. Juškevičius 2001 m. lapkričio 6 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad „Valstiečių laikraščio“ 1998 m. lapkričio 10 d. Nr. 90 buvo išspausdintas Romo J-kausko straipsnis „Mokiniai vėl atsisako mokytojo“, kuriame, be kita ko, buvo paskelbta: „Dar viena detalė – N-josios Vilnios psichoneurologijos ligoninės medikai 1967 m. B. Juškevičiui yra diagnozavę psichopatiją. Tais metais nuo gegužės 16 d. iki gegužės 29 d. jis gydėsi šioje ligoninėje”. Ieškovo teigimu, ši žinia neatitinka tikrovės, žemina jo garbę bei orumą, nes savo noru jis niekada į psichoneurologijos ligoninę nesikreipė, jokių psichikos sveikatos sutrikimų neturėjo, į minėtą ligoninę jis buvo pristatytas prievarta Valstybės saugumo komiteto, nes atsisakė TSRS pilietybės. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis 1998 m. gruodžio 8 d. ir 2000 m. vasario 14 d. pareiškimais kreipėsi į „Valstiečių laikraščio“ redakciją, prašydamas atšaukti jį šmeižiantį straipsnį bei atsiprašyti, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Ieškovas, remdamasis Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalimi, CK 7, 71 straipsniais, prašė teismą įpareigoti „Valstiečių laikraščio“ redakciją atsiprašyti ieškovą už jo garbę bei orumą žeminančių žinių paskelbimą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Lt už tyčinį ieškovo garbės bei orumo pažeminimą, siekiant jį sukompromituoti visuomenėje ir tarp mokinių. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad 1967 m. gegužės 30 d. išrašas iš N-josios Vilnios psichoneurologijos ligoninės medicininės išvados patvirtina, jog B. Juškevičius nuo 1967 m. gegužės 16 d. iki gegužės 29 d. buvo tiriamas N-josios Vilnios psichoneurologijos ligoninėje ir jam buvo diagnozuota psichopatija (parancialinė forma). Be to, ir pats ieškovas neneigia fakto, kad tuo laikotarpiu jis gulėjo minėtoje ligoninėje, tik akcentuoja buvęs į ją paguldytas prievarta. Teismas konstatavo, jog, esant tokioms aplinkybėms, ieškovo nurodytas kaip šmeižikiškas faktas atitinka tikrovę, be to, žmogaus buvimo ligoninėje, taip pat ir dėl psichinės sveikatos būklės, faktas nelaikytinas žinia, žeminančia žmogaus garbę bei orumą, ir ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovo B. Juškevičiaus apeliacinį skundą iš dalies patenkino ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 26 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl moralinės žalos už informacijos apie ieškovo privatų gyvenimą be jo sutikimo paskleidimą atlyginimo, panaikino ir šią ieškinio dalį patenkino iš dalies – priteisė B. Juškevičiui iš UAB „Valstiečių laikraštis“ 500 Lt moralinei žalai atlyginti; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog laikraščio straipsnyje paskleista žinia apie ieškovo gydymąsi psichoneurologijos ligoninėje atitinka tikrovę ir nežemina ieškovo garbės bei orumo, tačiau teismas netyrė aplinkybių, ar atsakovas, paskleisdamas minėtą žinią, nepažeidė B. Juškevičiaus teisės į privatų gyvenimą, kurią garantuoja Konstitucijos 22 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas viešai paskleidė informaciją apie ieškovo psichinę sveikatą, o tai yra žmogaus privatus gyvenimas. Be to, asmens sveikatos (medicininę) paslaptį garantuoja įstatymai, ir tokia informacija gali būti skelbiama tik su asmens sutikimu arba tais atvejais, kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus, nusikaltimus, taip pat kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo posėdyje. Kolegijos nuomone, nagrinėjamuoju atveju nėra pagrindo teigti, jog straipsnio išspausdinimo metu B. Juškevičius buvo viešas asmuo, t. y. Lietuvoje žinomas asmuo, darantis įtaką visuomeniniam gyvenimui, nes ieškovas tuo metu buvo Alytaus rajono Kriokialaukio vidurinės mokyklos mokytojas. Be to, įstatymas saugo ir viešųjų asmenų privatų gyvenimą bei draudžia skelbti informaciją apie visuomeninės reikšmės neturinčias viešojo asmens privataus gyvenimo aplinkybes. Kolegija taip pat pažymėjo, jog straipsnyje rašoma apie B. Juškevičiaus darbą minėtoje mokykloje, tačiau nei mokinai, nei jų tėvai, nepatenkinti ieškovo darbu, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti ieškovo sveikata. Kolegijos nuomone, įvertinus visą straipsnyje paskelbtą informaciją, nėra pagrindo teigti, kad informacija apie ieškovo gydymąsi 1967 m. psichoneurologijos ligoninėje bei diagnozuotą psichopatiją buvo siekiama apsaugoti kitų asmenų teises nuo neigiamų pasekmių. Be to, teisėto bei pagrįsto viešo, t. y. visuomenės, intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Teisėjų kolegija konstatavo, jog, esant tokioms aplinkybėms, ieškovo B. Juškevičiaus privataus gyvenimo teisė turi būti ginama (CK 71 straipsnis, Visuomenės informavimo įstatymo 21 straipsnis). Kartu kolegija pažymėjo, jog apie ieškovą paskelbta informacija negali būti vertinama kaip tyčinė šmeižikiška, įžeidžianti, pažeminusi jo garbę, orumą, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti patyrus jį 10 000 Lt moralinę žalą, t. y. nepateikė įrodymų, jog dėl šios informacijos paskleidimo pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado nepatogumų (CPK 58 straipsnis). Tačiau, kolegijos nuomone, iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad paskelbta informacija sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, todėl priteisė ieškovui 500 Lt moralinei žalai atlyginti. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Valstiečių laikraštis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 323 straipsnis). Ieškovas pirmosios instancijos teisme prašė paneigti neatitinkančias tikrovės bei žeminančias jo garbę bei orumą žinias, tuo tarpu apeliaciniame skunde jau teigė, jog atsakovas paskelbė informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą ir tai padarė be ieškovo sutikimo, taip pat nesant teisėto visuomenės intereso. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priėmęs nagrinėti tokį ieškovo apeliacinį skundą, pažeidė ne tik CPK 323 straipsnį, bet ir proceso šalių lygiateisiškumo principą (CPK 35 straipsnis). 2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo tirti, ar atsakovas, paskleidęs minėtą informaciją, nepažeidė ieškovo teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnis. , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ir neturėjo teisės tirti aplinkybių, ar atsakovas nepažeidė ieškovo teisės į privatų gyvenimą, nes taip teismas būtų už ieškovą suformulavęs visiškai naują ieškinio dalyką, tai pažeistų proceso šalių lygybės, lygiateisiškumo bei rungimosi principus. 3. Informacija apie ieškovo psichinę sveikatą, t. y. jo privatų gyvenimą, surinkta teisėtais būdais (medicininės išvados kopiją bei psichoneurologinės ligoninės pažymą trečiasis asmuo R. J-kauskas gavo iš Alytaus rajono švietimo skyriaus), šios informacijos paskelbimas atitinka teisėtą tikslą (minėta informacija skirta patenkinti visuomenės dalies, t. y. Alytaus rajono Kriokialaukio ir aplinkinių vietovių gyventojų, teisėtą bei pagrįstą interesą žinoti atitinkamus mokytojo, kuris auklėja ir moko jų vaikus, privataus gyvenimo faktus). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas B. Juškevičius nelaikytinas viešuoju asmeniu. Ieškovas duomenų paskleidimo metu ėjo mokytojo pareigas, t. y. buvo paslaugų valstybės tarnautojas, dėl jo profesinės veiklos buvo plačiai žinomas tam tikrai visuomenės daliai, t. y. Alytaus rajono Kriokialaukio ir aplinkinių vietovių gyventojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 18 punktas), taigi duomenų apie ieškovo sirgimo psichopatija paskleidimas nepažeidė jo privataus gyvenimo. 4. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovui priteistinos moralinės žalos dydį, nepagrįstai taikė CK 71 straipsnį ir netaikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio. Tais atvejais, kai duomenis apie asmens privatų gyvenimą paskleidžia viešosios informacijos rengėjas, moralinės žalos dydis nustatomas ne pagal CK 71 straipsnį, nustatantį minimalų 500 Lt žalos dydį, bet pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnį, nenumatantį minimalaus priteistinos žalos dydžio. Ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie jo dėl paskleistos informacijos patirtą neturtinę žalą (CPK 58 straipsnis), tačiau teismas, nenurodęs jokių argumentų, priteisė ieškovui 500 Lt moralinės žalos atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą negautas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasatorius teigia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 323 straipsnį, nes ieškovas pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl privataus gyvenimo gynimo (pirmasis ir antrasis kasacinio skundo argumentai). Tačiau iš ieškinio pareiškimo turinio matyti, kad ieškovas savo reikalavimą grindė ne tik CK 7 straipsniu, bet ir Konstitucijos 22 straipsniu, įtvirtinančiu asmens teisę į privatų gyvenimą. Todėl darytina išvada, kad ieškovas jau pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs du reikalavimus – dėl garbės ir orumo ir dėl privataus gyvenimo gynimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo ribos šiuo atveju nebuvo pažeistos, ir dėl šios priežasties teisėjų kolegija pirmąjį bei antrąjį kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad informacija apie ieškovo privatų gyvenimą buvo surinkta teisėtais būdais, ieškovas buvo valstybės tarnautojas, todėl atsakovo veiksmai, paskleidžiant šią informaciją, nepagrįstai pripažinti neteisėtais (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Žmogaus teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Be šios teisės, yra ir kitos Konstitucijoje, tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos teisės. Todėl būtina užtikrinti visų žmogaus teisių koegzistavimą, neabsoliutinti vienos teisės kitos teisės sąskaita, o ieškoti jų pusiausvyros. Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina teisę skleisti informaciją, o Konstitucijos 22 straipsnis – teisę į privatų gyvenimą. Nagrinėjamojoje byloje kyla teisės į privatų gyvenimą ir teisės skleisti informaciją kolizijos problema. Teismas, spręsdamas tokią koliziją, privalo siekti protingos abiejų teisių pusiausvyros, ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, prioritetiškai ginti vieną jų. Iš bylos medžiagos matyti, kad tuo metu, kai buvo išspausdintas straipsnis, ieškovas dirbo mokytoju, t. y. buvo paslaugų valstybės tarnautojas. Mokytojo darbas yra specifinis: mokytojas, realizuodamas Švietimo įstatyme įtvirtintus švietimo, kaip prioritetinės valstybės remiamos Lietuvos Respublikos raidos srities, sistemos uždavinius, privalo ne tik suteikti moksleiviams žinias, bet ir dvasines bei fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti (Švietimo įstatymo 1 straipsnis). Taigi pedagogas vykdo labai svarbią visuomeninę funkciją, todėl jam keliami ypatingi reikalavimai. Kartu egzistuoja viešas interesas, kad pedagogai tinkamai atliktų savo pareigas, savo elgesiu rodytų pavyzdį ir moksleiviams, ir visai visuomenei. Savo ruožtu visuomenė turi teisę žinoti, kam yra patikimas vaikų ugdymas ir lavinimas. Pažymėtina, kad Švietimo įstatymo 13 straipsnis reikalauja, kad mokiniai būtų apsaugoti nuo fizinę ir psichinę sveikatą žalojančio poveikio, o 23 straipsnio 4 punktas suteikia teisę moksleivių tėvams gauti informaciją apie jų vaikų mokymosi sąlygas. Šiuo atveju ši teisė reiškia ir teisę žinoti, kas ir kaip moko jų vaikus. Iš bylos medžiagos matyti, kad didelė grupė moksleivių tėvų kreipėsi į Alytaus rajono savivaldybės Švietimo skyrių ir į visuomenės informavimo priemones dėl ieškovo, kaip pedagogo, elgesio. Kilus konfliktui tarp ieškovo, kaip valstybės paslaugų tarnautojo, ir mokinių tėvų, ieškovas tapo viešu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino viešojo asmens sampratą. Tiek teisės doktrina, tiek teismų praktika skiria dvi viešųjų asmenų rūšis – ex officio viešuosius asmenis ir trumpalaikius viešuosius asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Antrosios knygos komentaras. Vilnius, Justitia, 2002, p. 56). Nagrinėjamosios bylos atveju, atsižvelgiant į ieškovo pareigas ir dėl jo elgesio kilusią konfliktinę situaciją, jis neabejotinai buvo viešas asmuo. Atsakovas, vykdydamas savo, kaip visuomenės informavimo priemonės, funkciją, atliko tyrimą, siekdamas informuoti visuomenę apie kilusį konfliktą, kurio dėmesio centre atsidūrė viešas asmuo. Atsakovo darbuotojas, atlikdamas tyrimą, susitiko su mokyklos, kurioje dirbo ieškovas, vadovais, Švietimo skyriaus darbuotojais, mokinių tėvais. Tai patvirtina, kad atsakovas, aprašydamas konfliktą, siekė kiek įmanoma objektyviau informuoti visuomenę apie visuomeniškai reikšmingas aplinkybes. Todėl darytina išvada, kad atsakovas elgėsi sąžiningai. Taip pat pažymėtina, kad informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą atsakovas gavo iš oficialios institucijos – Alytaus rajono savivaldybės Švietimo skyriaus. Todėl reikalavimas dėl neteisėto informacijos apie privatų gyvenimą paskleidimo galėtų būti reiškiamas šiai institucijai, o ne visuomenės informavimo priemonei, kuri atliko savo pareigą informuoti visuomenę apie viešą interesą sudarančias aplinkybes. N-s informacija apie žmogaus sveikatos būklę yra privataus gyvenimo dalis (CK 2. 23 straipsnis, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnis, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 10, 14 straipsniai), tačiau, kaip minėta, teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Tiek Konstitucijos 22 straipsnis, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalis numato, kad ši teisė gali būti ribojama, esant tam tikroms aplinkybėms. Vienas iš teisės į privatų gyvenimą ribojimo pagrindų – būtinumas apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Taip pat minėta, kad ieškovas, būdamas pedagogas ir valstybės tarnautojas, savo elgesiu sukėlė pagrįstą visuomenės dalies – pirmiausiai moksleivių tėvų – domėjimąsi juo. Moksleivių tėvai turėjo teisėtą pagrindą gauti visapusišką informaciją apie ieškovą, kaip jų vaikų mokytoją. Todėl negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad informacijos apie ieškovo privatų gyvenimą atskleidimas tenkino tik visuomenės smalsumą. Neabejotina, kad tarp pedagogo profesijai keliamų ypatingų reikalavimų asmens, dirbančio pedagogo darbą, sveikatos būklė yra labai reikšmingas veiksnys, galintis lemti asmens galėjimą dirbti šį darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek darbo teisė, tiek viešoji teisė numato galimybę atleisti asmenį iš darbo (valstybės tarnybos), jeigu jis atitinkamų pareigų negali eiti dėl sveikatos būklės (Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 10 punktas; Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Todėl faktų apie pedagogo privatų gyvenimą atskleidimas, šiuo atveju – faktų apie jo sveikatos būklę atskleidimas, siekiant sąžiningai informuoti visuomenę, negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Sąžiningas tokios informacijos atskleidimas leidžia apsaugoti tiek moksleivių, tiek jų tėvų teises ir interesus. Todėl tokiais atvejais prioritetas privalo būti teikiamas viešam interesui, t. y. teisei skleisti informaciją, o ne privačiam interesui (teisei į privatų gyvenimą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 22 ir 25 straipsnius, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, todėl jo nutartis naikintina ir paliktinas galioti apylinkės teismo sprendimas (CPK 3542 straipsnio 2 ir 5 dalys). Palikus galioti apylinkės teismo sprendimą, ketvirtasis kasacinio skundo argumentas yra teisiškai nereikšmingas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. vasario 26 d. sprendimą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |