|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 16. Dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo Tai, kad savarankiškas prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo (kai pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų) buvo įtvirtintas tik 2000 m. Prekių ženklų įstatyme (7 straipsnio 3 dalis), o Konkurencijos įstatymas tokiu atveju apskritai netaikytinas, ex officio nereiškia, kad galima atsisakyti ginti ieškovo teises tarptautinio dokumento – Paryžiaus konvencijos normų pagrindu (6quinqies (B) dalies 3 punktas, 10bis straipsnis), jeigu vis tik nustatomos šių Konvencijos normų taikymo sąlygos. Prekių ženklų teisėje pripažįstamas principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje” yra vienas iš pagrindinių, bet jis nėra absoliutus ir absoliučiai nepaneigiamas, nes jeigu bus pripažinta, kad ženklo registracija yra negaliojanti dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo, akivaizdu, jog tokio ženklo atžvilgiu negalios ir minėtas principas. Civilinė byla Nr. 3K–3–482/2003 Bylų kategorija 80; 82 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2003 m. balandžio 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-lovo J-o (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja) ir Sigito G-iaus, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Didžiosios Britanijos bendrovės Nestra Limited įgaliotos atstovės Linos Gustaitės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vokietijos bendrovės Stada Arzneimittel AG ieškinį atsakovui Didžiosios Britanijos bendrovei Nestra Limited dėl prekių ženklo „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“ (w. ) (reg. Nr. 33277) registracijos pripažinimo negaliojančia ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo; tretieji asmenys – Lietuvos Republikos valstybinis patentų biuras, uždaroji akcinė bendrovė „R. R. W. Medical Trade“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jis yra Vokietijoje registruota, pasaulyje žinoma bendrovė, užsiimanti farmacine veikla, daugelyje pasaulio šalių parduodanti vaistus, kuriuos žymi savo vardu įregistruotais prekių ženklais. 1989 m. rugsėjo 14 d. Vokietijos vaistų ir medicininių preparatų institute buvo įregistruotas ieškovo išrastas ir pagamintas vaistinis preparatas, skirtas dantų skausmui malšinti – „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“, šis pavadinimas 1992 m. kovo 27 d. Vokietijoje buvo įregistruotas kaip prekių ženklas (reg. Nr. 2011835), skirtas žymėti 5 klasės prekėms. Minėtas ieškovo gaminamas farmacinis preparatas yra populiarus ir plačiai parduodamas įvairiose pasaulio šalyse. Ieškovas 1998 m. birželio 16 d. padavė paraišką Nr. 98–2209 Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui (toliau – VPB) registruoti žodinį prekių ženklą „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“ 5 klasės prekėms „vaistai (stomatologijos reikmėms)“; 2002 m. kovo 7 d. ženklas buvo įregistruotas, registracijos Nr. 37371. 1998 m. gruodžio 23 d. ieškovo vaistiniai preparatai, pažymėti minėtu prekių ženklu, buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos valstybinės vaistų kontrolės tarnybos vaistinių preparatų registre, nuo 1999 m. liepos mėn. ieškovas prekėmis, pažymėtomis minėtu prekių ženklu, pradėjo prekiauti Lietuvoje. 1999 m. birželio 1 d. VPB taip pat buvo įregistruotas atsakovo žodinis prekių ženklas „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“ (reg. Nr. 33277), skirtas žymėti 5 klasės prekėms (paraiška šiam ženklui registruoti buvo paduota 1997 m. birželio 3 d. , paraiškos Nr. 97–1573). Ieškovo teigimu, atsakovas, įregistruodamas minėtą prekių ženklą (tapatų ieškovo prekių ženklui) savo vardu, nesilaikė sąžiningos prekybos papročių, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Atsakovas 2000 m. birželio 29 d. VPB Apeliaciniam skyriui padavė protestą dėl ieškovui priklausančio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, kad (jeigu protestas būtų patenkintas) užkirstų kelią ieškovui Lietuvoje platinti prekes, pažymėtas tuo ženklu; nors pats atsakovas savo vardu įregistruoto ženklo 5 klasės prekėms nenaudoja, nėra žinių ir apie tai, kad atsakovas Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje ar kitoje valstybėje užsiimtų farmacine ar su ja susijusia veikla. Ieškovo teigimu, ženklo, kuris daugelyje pasaulio šalių yra įregistruotas žymėti vienam asmeniui priklausančias prekes ir (ar) paslaugas, registravimas, turint nesąžiningų ketinimų, kito, nesusijusio jokiais ryšiais su pastaruoju asmeniu ir neturinčiu nieko bendra su prekėmis ar teikiamomis paslaugomis pažymėtais tam tikrais prekių ženklais, asmens vardu, yra sąžiningų verslo principų ir papročių pažeidimas, prieštarauja sąžiningai konkurencijai. Be to, tokia atsakovo prekių ženklo registracija gali suklaidinti visuomenę, nes vartotojas, naudodamas 5 klasės prekes, pažymėtas ženklu „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“, manys, jog tai yra ieškovo, o ne atsakovo prekė, taigi bus klaidinamas. Ieškovas, remdamasis Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (toliau – Paryžiaus konvencija) 10bis straipsniu, 1992 m. Konkurencijos įstatymo Nr. I–2878 7 straipsniu, 1999 m. Konkurencijos įstatymo Nr. VIII–1099 16 ir 17 straipsniais, 1993 m. Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo (toliau – 1993 m. PPŽĮ) 3 straipsnio 4 punktu, 23 straipsniu, 2000 m. Prekių ženklų įstatymo (toliau – 2000 m. PŽĮ) 7 straipsnio 3 dalimi, 46 straipsniu, prašė pripažinti atsakovo prekių ženklo „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“ registraciją Nr. 33277 negaliojančia. Atsakovas pareiškė priešieškinį (T. 2, b. l. 45–46, 178–180) dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo ir, remdamasis Civilinio kodekso 4, 5 straipsniais, 2000 m. PŽĮ 38, 50 straipsniais, prašė uždrausti ieškovui ir trečiajam asmeniui „R. R. W. Medical Trade“ naudoti komercinėje veikloje žymenį „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“, žymėti šiuo žymeniu prekes ar jų pakuotę, siūlyti šiuo žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas, importuoti ar eksportuoti šiuo žymeniu pažymėtas prekes, naudoti šį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti šį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas, importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje. Atsakovas nurodė, kad ieškovas, naudodamas žymenį „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“, tapatų atsakovo įregistruotam prekių ženklui „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“ (w. ) (reg. Nr. 33277), pažeidžia jo, kaip šio prekių ženklo savininko, teises. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino atsakovo prekių ženklo „Pfeil Zahnschmertz–Tabletten“ registraciją Nr. 33277 negaliojančia Lietuvos Respublikoje; atsakovo priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 136 Lt žyminio mokesčio, priteisė iš atsakovo 32,10 Lt teismo turėtų pašto išlaidų į valstybės pajamas. Teismas nustatė, kad atsakovas neturi leidimo užsiimti farmacine veikla Lietuvoje, o atsakovo pareiškimą apie rimtus ketinimus panaudoti prekių ženklą „Pfeil Zahnschmertz–Tabletten“ teismas atmetė kaip neįrodytą; atsakovas savo, kaip įregistruoto prekių ženklo savininko, teises įgyvendino tik paduodamas protestą VPB dėl ieškovui priklausančio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia. Teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu sprendė, kad atsakovas, įregistruodamas ieškovo prekių ženklo „Pfeil Zahnschmertz–Tabletten“ kopiją (tapatų ženklą taip pat 5 klasės prekėms), siekė užkirsti kelią ieškovui panaudoti šį ženklą Lietuvos rinkoje, apsunkinti vaistinio preparato tokiu pavadinimu platinimą Lietuvoje, tokie atsakovo veiksmai prieštarauja sąžiningiems prekybos reikalų vedimo papročiams ir priskirtini prie nesąžiningos konkurencijos veiksmų (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnis, 1992 m. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas); ieškovo teisė į konkurencijos sąžiningumą turi būti ginama, ginčijamojo prekių ženklo registracija pripažintina negaliojančia, nes atsakovas įregistravo kito ūkinio subjekto prekės pavadinimą kaip savo prekių ženklą, t. y. panaudojo kito ūkinio subjekto prekės pavadinimą. Kitus priešieškinyje nurodytus juridinius pagrindus, tarp jų ir 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punktą, teismas atmetė kaip netaikytinus ginčo teisiniams santykiams arba kaip neįrodytus. Teismas priešieškinį atmetė, nurodydamas, kad atsakovo, kaip savininko, teisės į prekių ženklą atsirado nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagrindu, todėl negali būti ginamos (2000 m. PŽĮ 38, 50 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2002 m. spalio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėjo, kad tam tikri nuoseklūs ieškovo veiksmai rodo, kad jis teisėtai siekia vystyti savo farmacinę veiklą Lietuvoje, platindamas jo paties gaminamą ir jam priklausančiu ženklu pažymėtą vaistinį preparatą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas licencijos užsiimti farmacine veikla Lietuvoje neturi, nei savo įmonės, kaip farmacine veikla Lietuvoje užsiimančio subjekto, nei savo pagamintų vaistinių preparatų, tarp jų ir kokio nors vaistinio preparato, pažymėto prekių ženklu „Pfeil Zahnschmerz–Tabletten“, atitinkamose Lietuvos Respublikos valstybinėse tarnybose nėra įregistravęs. Tuo tarpu ieškovas, Lietuvoje prekiaujantis ne tik ginčijamuoju prekių ženklu pažymėtais vaistais, bet ir kitais jo paties pagamintais vaistais, yra Lietuvoje žinoma farmacine veikla užsiimanti firma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo veiksmus vertino kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas, 1992 m. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas) ir tuo pagrindu pripažino atsakovo prekių ženklo registraciją negaliojančia. Kasaciniu skundu atsakovo Didžiosios Britanijos bendrovės Nestra Limited įgaliota atstovė Lina Gustaitė prašo Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados, vertinant atsakovo veiksmus kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštarauja tiek 1993 m. PPŽĮ, tiek 2000 m. PŽĮ normoms ir jų prasmei, nes įstatymai nenumato pareigos asmeniui, pareiškiančiam registruoti prekių ženklą, pateikti kokių nors įrodymų apie savo ketinimus tokį ženklą panaudoti; įstatymas nereikalauja ir to, kad prekių ženklas būtų pradedamas naudoti iškart po įregistravimo ar netgi apskritai būtų naudojamas. 2000 m. PŽĮ 47 straipsnis numato ženklo nenaudojimą kaip savarankišką pagrindą panaikinti ženklo registraciją, bet šioje teisės normoje nustatytas terminas (5 metai po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos) ginčijamojo prekių ženklo atveju dar nėra suėjęs, taigi atsakovas dar turi galimybę pradėti šį ženklą naudoti. 2. Bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados apie atsakovo siekius užkirsti kelią ieškovui platinti jo gaminamus vaistus Lietuvoje ar kitokius jo nesąžiningus ketinimus nėra paremtos jokiais byloje esančiais įrodymais, bet grindžiamos prielaidomis (Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2 punktas); teismas pažeidė CPK 215 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. 3. Teismų padaryta išvada apie tai, kad atsakovas įregistravo ieškovo ženklo kopiją, yra nepagrįsta. 4. Bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamuosius procesinius sprendimus, nepagrįstai taikė Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnyje ir 1992 m. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas nuostatas bei jas neteisingai aiškino. Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnis tik bendrai apibrėžia, kas yra nesąžininga konkurencija, o nesąžiningos konkurencijos apibūdinimą konkretizuoja ir detalizuoja nacionaliniai įstatymai. Pagal 1992 m. Konkurencijos įstatymo 1, 2 ir 7 straipsniuose, 1999 m. Konkurencijos įstatymo III skyriuje įtvirtintas nuostatas nesąžininga konkurencija visų pirma turi būti veikla rinkoje. Tuo tarpu atsakovas Lietuvos rinkoje dar neveikė, taigi atsakovo veiksmų registruojant prekių ženklą bei siekiant teisinėmis priemonėmis jo apsaugos negalima pripažinti veiksmais rinkoje, kaip ir traktuoti juos kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus; atsakovas nepažeidė ieškovo teisės gaminti ir parduoti šio gaminamus vaistus. 5. Teisėtas atsakovo elgesys, įgyvendinant savo, kaip prekių ženklo savininko, teises, įstatymų nustatyta tvarka paduodant protestą VPB dėl ieškovui priklausančio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, negali būti pripažintas kaip elgesys, turint nesąžiningų ketinimų, arba kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas. 6. V- ženklo registracijos faktas negali būti laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, be to, tuo metu, kai buvo paduodama paraiška atsakovo prekių ženklui registruoti, joks kitas analogiškas ženklas kito asmens vardu nebuvo registruotas VPB ar apskritai naudojamas Lietuvoje. Aplinkybė, susijusi su ieškovui priklausančio prekių ženklo registracija Vokietijoje, nėra reikšminga šios Lietuvoje nagrinėjamos bylos atžvilgiu. 7. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė priešieškinį dėl ženklo savininko teisių gynimo, tai prieštarauja prekių ženklų apsaugą reglamentuojančių teisės normų prasmei (1993 m. PPŽĮ 4 straipsnio 1 punktas, 2000 m. PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šias teisės normas aiškino ir taikė neteisingai. CPK 356 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka atsiliepimų į kasacinį skundą negauta. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX–743 (Žin. , 2002, Nr. 36–1340) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad bylose, kuriose sprendimai ar nutartys apeliacinės instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, kasaciniai skundai dėl šių sprendimų ar nutarčių išnagrinėjami pagal procesines, įskaitant reglamentuojančias atstovavimą, teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo. Taigi šioje byloje kasatoriaus skundas nagrinėjamas pagal 1964 m. CPK, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d. , kasacinį procesą reglamentuojančias teisės normas. Dėl pirmojo, antrojo, ketvirtojo–šeštojo kasacinio skundo argumentų 1994 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 115p Lietuva prisijungė prie Paryžiaus konvencijos, o 1996 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu Nr. I–1349 (Žin. , 1996, Nr. 55–1289) šią Konvenciją ratifikavo. Paryžiaus konvencija yra Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). 2000 m. CK 1. 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinė sutartis numato, kad jos taikymui būtinas Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas. Paryžiaus konvencijos Sąjungos šalys įsipareigojo garantuoti šalių – Sąjungos piliečių efektyvią apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 1 dalis). Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie priskiriami prie nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Ši Paryžiaus konvencijos nuostata, įpareigojanti valstybes nares garantuoti apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, neįpareigoja valstybių narių priimti specialių teisės aktų tuo tikslu (Protection against unfair competition, WIPO, Geneva, 1994, p. 19; Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos komentaras (rusų kalba), G. Bodenhauzas, M-kva, 1977, p. 163). Garantuodama apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, kiekviena valstybė narė pati gali spręsti, kokie veiksmai patenka į nesąžiningos konkurencijos veiksmų kategoriją, tačiau laikydamasi aptariamojo straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų nuostatų (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos komentaras (rusų kalba), G. Bodenhauzas, M-kva, 1977, p. 163). Paryžiaus konvencijos 6quinqies straipsnio (B) dalies 3 punkte nustatyta, kad „prekių ženklų, kuriems taikomas šis straipsnis, registracija gali būti atmesta arba pripažinta negaliojančia, jeigu ženklai prieštarauja moralei bei viešajai tvarkai ir ypač jeigu jie yra tokio pobūdžio, kad gali suklaidinti visuomenę. Tai reiškia, kad ženklas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai dėl vienintelės priežasties, kad jis neatitinka kurios nors ženklų įstatymo nuostatos, išskyrus atvejus, kada ta nuostata pati liečia viešąją tvarką. Tačiau 10bis straipsnio taikymas išlieka. ” Pastaroji Konvencijos nuostata suteikia valstybėms narėms galimybę atmesti arba pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, jeigu ta registracija yra nesąžiningos konkurencijos aktas – taigi kitais motyvais, negu tie, kurie paminėti šiame straipsnyje (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos komentaras (rusų kalba), G. Bodenhauzas, M-kva, 1977, p. 136–137). Lietuvos 1993 m. PPŽĮ, kuris, atsižvelgiant į ginčijamojo prekių ženklo paraiškos padavimo datą (1997 m. birželio 3 d. ) galėtų būti taikomas sprendžiant dėl šio ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia (2000 m. PŽĮ 54 straipsnio 1 dalis), tokio savarankiško prekių ženklo registracijos pripažinimo pagrindo (dėl nesąžiningos konkurencijos) nenumatė (1993 m. PPŽĮ 3 ir 4 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1992 m. Konkurencijos įstatymas Nr. I–2878, kurį, be kita ko, taikė bylą nagrinėję teismai, nereglamentuoja prekių ženklų registracijos bei prekių ženklų registracijai keliamų reikalavimų (šio įstatymo 1 straipsnis), tai yra lex specialis – Paryžiaus konvencijos, 1993 m. PPŽĮ, 2000 m. PŽĮ reguliavimo dalykas. Tai matyti ir iš bylą nagrinėjusių teismų be pagrindo šioje byloje taikytos 7 straipsnio 3 dalies, kuri draudžia ūkiniams subjektams savavališkai naudoti kito ūkinio subjekto pavadinimą, prekės pavadinimą, ženklą ar markiruotę, prekės įpakavimo ar išvaizdos formą, taigi kuri reguliuoja iš esmės kitus negu nagrinėjamosios bylos atveju susiklosčiusius materialinius teisinius santykius. Iš principo analogiška nuostata suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartyje Olandijos bendrovė Distilleerderijen Erven Lucas Bols B. V. v. Lietuvos ir JAV UAB „Bennet Distributors“, Nr. 3K–3–374/2003, kurioje pasisakyta dėl 1999 m. Konkurencijos įstatymo Nr. VIII–1099 nuostatų taikymo. Tačiau tai, kad savarankiškas prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo (kai pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų) buvo įtvirtintas tik 2000 m. PŽĮ (7 straipsnio 3 dalis), o Konkurencijos įstatymas tokiu atveju apskritai netaikytinas, ex officio nereiškia, kad galima atsisakyti ginti ieškovo teises tarptautinio dokumento – Paryžiaus konvencijos – normų pagrindu (6quinqies (B) dalies 3 punktas, 10bis straipsnis), jeigu vis tik nustatomos šių Konvencijos normų taikymo sąlygos. Prekių ženklų teisėje pripažįstamas principas „kas pirmas laike, tas pirmas teisėje“ yra vienas iš pagrindinių, bet jis nėra absoliutus ir absoliučiai nepaneigiamas, nes jeigu bus pripažinta, kad ženklo registracija yra negaliojanti dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo, akivaizdu, kad tokio ženklo atžvilgiu negalios ir šis principas. Kaip jau buvo minėta, Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalis skelbia, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams. Kas yra konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams, tai yra klausimas, reikalaująs aiškinimo, atsižvelgiant į reguliuojamų materialinių teisinių santykių specifiką ir priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Kaip žinia, kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, faktinių bylos aplinkybių iš naujo nenustatinėja ir nepertiria (CPK 358 straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Be to, kasaciniu skundu ir nėra teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, būtų kaip nors pažeidę įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas 1964 m. CPK 65 straipsnyje (teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant bylą nagrinėjusių teismų nustatytoms atitinkamoms faktinėms bylos aplinkybėms, kurios, kaip minėta, ir nėra ginčijamos, bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą spręsti dėl ginčijamojo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio pagrindu (konkrečiai – pagal šio straipsnio 2 dalį). Bylą nagrinėję teismai nustatė faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo subjektinėmis teisėmis į ginčijamąjį prekių ženklą, ir tai išsamiai motyvavo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė faktines aplinkybes, kurių atsakovas nepaneigė, t. y. kad atsakovas ginčijamojo prekių ženklo nenaudoja, licencijos užsiimti farmacine veikla Lietuvoje neturi, neturi nei savo įmonės, kaip farmacine veikla Lietuvoje užsiimančio subjekto, nei savo pagamintų vaistinių preparatų, tarp jų ir kokio nors vaistinio preparato, pažymėto ginčijamuoju prekių ženklu, atitinkamose Lietuvos Respublikos valstybinėse tarnybose nėra įregistravęs, ir pan. Atsižvelgiant į tai bei pabrėžiant, jog šiuo atveju kalbama apie prekių ženklą, skirtą ženklinti prekėms, kurių gamybai, platinimui, pardavimui ir pan. yra privalomos atitinkamos administracinės procedūros (licencija, registracija ir kt. ) (žr. , pvz. ,1991 m. Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymas Nr. I–1025, 1996 m. lapkričio 19 d. Vaistų įstatymas Nr. I–1633, sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 669 patvirtintos Bendrosios vaistinių preparatų registravimo taisyklės, kt. ), matyti, jog atsakovas, paduodamas paraišką registruoti ginčijamą prekių ženklą Lietuvoje, niekada ir neturėjo bona fide ketinimų šį ženklą naudoti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia situacija, kai asmuo savo vardu pareiškia registruoti prekių ženklą, netgi neturėdamas bona fide ketinimų naudoti šį ženklą, subjektinės teisės į kurį (plačiąja prasme) priklauso kitam asmeniui, kuris galbūt tokį ženklą pareiškė registruoti vėliau, negali būti pripažįstama kaip atitinkanti sąžiningos pramonės ir prekybos reikalų papročius (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalis, CK 1. 4 straipsnio 1 dalis, 1. 5 straipsnis), bet laikytina tokiems papročiams prieštaraujančiu nesąžiningos konkurencijos veiksmu. Pažymint ir tai, kad naudojimas nėra ženklo registracijos sąlyga, kaip ir tai, jog tiek 1993 m. PPŽĮ, tiek 2000 m. PŽĮ ženklo registracijos panaikinimą dėl ženklo nenaudojimo numato kaip savarankišką pagrindą, kurio taikymą sieja su įsakmiai įstatyme numatytu terminu (1993 m. PPŽĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2000 m. 47 straipsnio 2 dalis), vien tik šios aplinkybės (nenaudojimo) konstatavimas savaime vargu ar galėtų būti pakankamas pagrindas ženklo registraciją pripažinti negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo. B- ši įstatymo norma kaip lex generalis, neeliminuoja galimybės taikyti lex specialis, kai nustatoma jų taikymui reikšmingų aplinkybių visuma. Teisėjų kolegija atmeta ir kasacinio skundo argumentą, kad tai, jog ieškovas įregistravo savo prekių ženklą Vokietijoje dar 1992 m. nėra reikšminga Lietuvoje nagrinėjamosios bylos atžvilgiu, ir laiko tai viena iš reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų pagal visų atsakovo veiksmų bendrą kontekstą. Penktasis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes bylą nagrinėję teismai aplinkybės dėl protesto padavimo ir nevertino kaip savarankiško nesąžiningos konkurencijos veiksmo, bet tai nurodė vertindami atsakovo, kaip įregistruoto ženklo savininko, veiksmus (jog tik tuo ir pasireiškė jo, kaip ženklo savininko, teisių įgyvendinimas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentai, jog bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamuosius sprendimus, pažeidė CPK 215 straipsnį, Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2 punktą (antrasis kasacinio skundo argumentas), yra iš esmės tik deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti teisiniais argumentais (CPK 3542 straipsnio 2 dalis, 3543 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kaip matyti iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų bei atsižvelgiant į tai, kas jau buvo minėta anksčiau, teismų padarytos išvados, sprendžiant dėl atsakovui priklausančio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, yra iš esmės teisingos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Dėl trečiojo kasacinio skundo argumento Bylą nagrinėję teismai konstatavo ieškovo ir atsakovo įregistruotų prekių ženklų tapatumą, ši aplinkybė nėra ginčijama kasaciniu skundu, bylos nagrinėjimo metu buvo patvirtinta atsakovo atstovo (T. 2, b. l. 134). Taigi nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad teismas, konstatavęs tai, bet pagrįsdamas kitus savo procesinių sprendimų argumentus, atsakovo ženklą įvardijo kaip kopiją, nes iš tiesų absoliučiai akivaizdu, kad teismas sprendė dėl ženklų tapatumo. Dėl septintojo kasacinio skundo argumento Kadangi bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino ir atsakovo prekių ženklo registraciją pripažino negaliojančia, ir toks jų procesinis sprendimas kasacinio teismo pripažįstamas pagrįstu, skundo argumentas dėl priešieškinio – atsakovo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo – atmetimo neturi jokios teisinės reikšmės, dėl jo teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Procesinis sprendimas priešieškinio dalyje yra sąlygotas procesinio sprendimo ieškinio dalyje (CPK 153 straipsnio 2 dalis), šios bylos atveju, ieškinį patenkinus, priešieškinys automatiškai tapo atmestinu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |