|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 6. Dėl vandens tiekimo daugiabučio namo savininkų bendrijai sutarčių, kaip vartojimo sutarčių, ir dėl butų savininkų pareigos padengti vandens nuostolius, atsiradusius tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Pagal sutartis tiekiamo vandens vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys vandenį savo namų ūkio reikmėms. Būtent butų savininkai, o ne bendrija moka už tiekiamą vandenį. Vadinasi, sutarties objekto – vandens – vartotojai yra fiziniai asmenys, bet ne bendrija, o sudarytosios sutartys teisine prasme vertintinos kaip vartojimo sutartys ir joms turi būti taikomos specialios teisės normos, taikomos vartojimo sutartims. Nuo eksploatavimo ribos iki butų vanduo tiekiamas butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais. Jeigu vandens nuostoliai atsiranda tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t. y. butų savininkai. Tokia butų savininkų pareiga atsiranda Civilinio kodekso 4. 76 ir 4. 82 straipsnių bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu. B- kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas. Todėl jis pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Civilinė byla Nr. 3K–3–579/2003 Bylų kategorija 37. 1; 37. 6; 40. 2; 40. 5 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2003 m. gegužės 12 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), V-o M-o (pranešėjas) ir A-o S-niškio, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 257–osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ir atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 257–osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovams UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Vilniaus energija“, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Termomatika“ dėl pripažinimo tiekėjais, sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, teisinių santykių modifikavimo; byloje dalyvauja Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos. Pagal 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį byla kasacine tvarka nagrinėjama pagal 1964 m. CPK teisės normas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas – 257–oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – 257–oji DNSB arba Bendrija) – 2001 m. balandžio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad Bendrija su UAB „Vilniaus vandenys“ yra sudariusi dvi sutartis dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo: 1999 m. spalio 27 d. sutartį Nr. 42A dėl šalto vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo ir 2000 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 42 dėl šalto vandens tiekimo. Ieškovo teigimu, kai kurios minėtų sutarčių nuostatos neatitinka galiojančių teisės aktų, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis kaip neatitinkančios įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Ieškovas nurodė, jog abiejų sutarčių 4. 1 punkto 2 ir 3 dalys bei 4. 2 punktas įtvirtina mokesčių už vandenį nustatymo kiekvienam namo butui tvarką, pagal kurią namo suvartoti vandens kiekiai nustatomi pagal namo įvadinį vandens skaitiklį (kiekvienai vandens rūšiai – atskiras skaitiklis), ir namo suvartotą vandens kiekį butams turi paskirstyti Bendrija. Ieškovo teigimu, tokiu būdu Bendrija turi prisiimti vandens nutekėjimus, avarijų bei kitus nuostolius, šiuos nuostolius paskirstyti butams, taigi pagal minėtas sutartis gyventojai verčiami mokėti už nesuvartotą vandenį. Ieškovas nurodė, jog tokia tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 1507) 1. 4 punktui, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu tų prietaisų nėra, – pagal vandens sunaudojimo normas. Ieškovo teigimu, viso namo suvartoto vandens kiekiai turi būti nustatomi kaip visų butų suvartotų vandens kiekių suma, o už butų ribų atsiradusius nuostolius turi prisiimti „Vilniaus vandenys“ (1964 m. CK 327 straipsnis, Vyriausybės nutarimas Nr. 1507). Be to, Bendrija negali padengti jokių nuostolių dar ir dėl to, kad ji yra ne pelno organizacija, negali užsiimti kita veikla, nesusijusia su namo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis), taigi Bendrija neturi ir negali turėti kitokių lėšų be tų, kurias surenka iš gyventojų, ir minėti vandens nuostoliai automatiškai perkeliami vis tiek gyventojams. Ieškovas taip pat nurodė, jog ginčijamų sutarčių 1. 1 punktų nuostata, kad tiekėjas tiekia vandenį „. . . iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų“ bei 2. 3 punktų nuostata, kad „už apskaitos prietaiso patikrą atsako jo savininkas“ neatitinka pačių sutarčių bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 prasmės bei raidės. Ieškovo teigimu, minėtos sutartys yra tiekimo vartojimo sutartys, ir tiekėjas yra „Vilniaus vandenys“, o vartotojai – atskiri Bendrijos namo butai, bet ne Bendrija. Bendrija šiuo atveju yra tik atsiskaitymo už butuose suvartotą vandenį tarpininkė, o ne vandens tiekimo tarpininkė, ir ji vandens butams netiekia: Sutarčių 4. 6, 4. 8 punktais tiekėjas įsipareigojo abonentui mokėti už bendro gyvenamajame pastate suvartoto šalto vandens kiekio paskirstymą, t. y. už jau suvartoto butuose vandens apskaitos tvarkymą, gyventojų informavimą, duomenų pateikimą, mokėjimų kontrolę. Ieškovas taip pat nurodė, jog pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1. 4 punktą gyvenamuosiuose namuose mokestis už vandenį nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų (ne pagal namo įvadinio skaitiklio) rodmenis, ir minėtus apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja (keičia, remontuoja ir pan. ) tiekėjai (Nutarimo 1. 2, 1. 3, 1. 4, 2. 1, 2. 2 punktai), o patalpų savininkai atsako tik už minėtų prietaisų apsaugą (Nutarimo 2. 3 punktas). Taigi vandens apskaitos prietaisus perka, įrengia bei keičia savo lėšomis tiekėjai, kurie yra sudarę su vartotojais vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, ir ginčo atveju vandens tiekėjas yra „Vilniaus vandenys“, o vartotojai – Bendrijos butų savininkai, kurie sutartį su vandens tiekėju yra sudarę per atstovą, t. y. Bendriją; Bendrija, kaip butų savininkų atstovas, tarpininkauja pastariesiems atsiskaitant su tiekėju. Ieškovo teigimu, vandens tiekėjas – „Vilniaus vandenys“ – tiekia vandenį iki pat vartotojų, t. y. iki visų namo butų, taigi tiekėjas turi vykdyti ir Vyriausybės nutarime Nr. 1507 numatytas tiekėjo pareigas: nupirkti, įrengti, keisti vandens skaitiklius, organizuoti jų metrologinę patikrą, ir visa tai atlikti savo lėšomis (Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1. 2, 1. 3, 2. 1, 2. 2 p. ), todėl Sutarčių 1. 1 bei 2. 3 punktų nuostatos prieštarauja Vyriausybės nutarimui Nr. 1507, turi būti pripažintos negaliojančiomis. Ieškovas taip pat nurodė, jog 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A 4. 4 punkte nustatyta 0,2 proc. delspinigių norma už kiekvieną pradelstą dieną yra neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 3. 4 punkte numatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai bei papildomos lengvatos socialiai remtiniems asmenims. Ieškovo teigimu, visos ginčijamos sutarčių sąlygos įrašytos į sutartis ne ieškovo valia, jos yra standartinės tokio pobūdžio sutarčių sąlygos, kurios su ieškovu nebuvo aptartos individualiai, ir jos yra nesąžiningos paslaugų teikimo sąlygos, nes įtvirtina paslaugų teikėjo ir vartotojo abipusių teisių bei pareigų nelygybę vartotojo nenaudai. Be to, minėtos sutarčių sąlygos yra diskriminacinės Bendrijos narių atžvilgiu, lyginant su gyventojais namų, kuriuos aptarnauja Vilniaus miesto savivaldybės seniūnijų įmonės, nes pastarieji besąlygiškai atsiskaito Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 nustatyta tvarka. Pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo 9 straipsnį paslaugų teikimo sutarčių sąlygos negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams, ir tai yra imperatyvi teisės norma, todėl sutartys, neatitinkančios šios teisės normos, yra ne šiaip sau negaliojančios, bet niekinės. Ieškovas taip pat nurodė, jog, sudarant sutartis, „Vilniaus vandenys“ suklaidino Bendriją, nes ginčijamų atsiskaitymo už patiektą vandenį sąlygų praktikoje netaikė (1964 m. CK 56 straipsnis). Be to, sudarant ir taikant 1999 m. sutartį Nr. 42A, yra apgaulės požymių: „Vilniaus vandenys“ staiga pradėjo taikyti atsiskaitymą pagal įvadinį skaitiklį, tai anksčiau niekada nebuvo taikoma (1964 m. CK 57 straipsnis). Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 6, 47, 59, 60, 327 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1507, prašė teismą: 1. Pripažinti iš dalies negaliojančiais nuo sutarčių sudarymo momento SP UAB „Vilniaus vandenys“ ir 257–osios DNSB sudarytas vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A bei 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42 nuostatas bei punktus: 1. 1. Sutarčių 4. 1 punkto 2 ir 3 dalis. 1. 2. Sutarčių 4. 2 punktą. 1. 3. Sutarčių 1. 1 punkto nuostatą „. . . iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų“. 1. 4. Sutarčių 2. 3 punkto nuostatą „Už apskaitos prietaiso patikrą atsako jo savininkas“. 1. 5. Sutarties Nr. 42A 4. 4 punkto nuostatą „Laiku neapmokėjus sąskaitų, už kiekvieną uždelstą dieną imami 0,2 proc. delspinigių“. 2. Modifikuoti abi sutartis, jų 1. 1 punkte vietoje „. . . iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų“ įrašant „. . . iki vandens skaitiklių butuose“. 3. Pripažinti, kad: 3. 1. Šalto vandens tiekėjas pagal 2000 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 42 Bendrijos namo butams yra UAB „Vilniaus vandenys“ su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507. 3. 2. Vandens – karšto vandens bazinio komponento – tiekėjas Bendrijos namo butams pagal 1999 m. spalio 27 d. sutartį Nr. 42A yra UAB „Vilniaus vandenys“ su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507, kiek tai susiję su pačiu vandeniu, jo apskaita, jo nuostoliais, apskaitos prietaisais; 3. 3. Antrojo karšto vandens komponento – su karštu vandeniu tiekiamos šilumos – tiekėjas Bendrijos namo butams pagal 1999 m. lapkričio 29 d. sutartį Nr. 20233 su papildomu susitarimu yra UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507, kiek tai susiję su karštu vandeniu tiekiama šiluma, jos apskaita, nuostoliais, šilumos apskaitos prietaisais; nuo 2002 m. balandžio 1 d. tiekėjas šiame punkte išdėstytomis sąlygomis yra UAB „Vilniaus energija“. 4. Nesant galimybės pripažinti reikalavimų, išdėstytų 3 punkte, išspręsti klausimą, kas yra tiekėjas: 1) šalto vandens, 2) vandens – karšto vandens bazinio komponento, 3) antrojo karšto vandens komponento – su karštu vandeniu tiekiamos šilumos – Bendrijos namo butams su visomis tiekėjų pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2002 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai priklauso patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir bendrosios nuosavybės teisės dalyviai privalo šią savo nuosavybę išlaikyti, prižiūrėti bei atsakyti už dėl netinkamos priežiūros atsiradusius nuostolius. Teismas pažymėjo, kad daugiabučio namo inžinerinė įranga, t. y. vidaus vandentiekio bei kanalizacijos tinklai, kita techninė įranga, yra Bendrijos narių bendroji dalinė nuosavybė, kurią eksploatuoja Bendrija (Bendrijos įstatų 5. 5, 6. 1 punktai). Teismas konstatavo, jog „Vilniaus vandenys“ tiekia vandenį pagal technines sąlygas, garantuoja vandens spaudimą ir kokybę iki savo eksploatacijos ribų, o už vandens patekimą pas vartotojus – bendrosios dalinės nuosavybės subjektus – atsako asmuo, eksploatuojantis įrenginius, ginčo atveju – 257–oji DNSB, taigi Sutarčių 1. 1 punktas yra teisėtas. Be to, pagal Sutarčių 2. 1 punktą Tiekėjas ir Abonentas, vykdydami sutartis, vadovaujasi Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklėmis, ir pagal minėtų Taisyklių 4. 2 punktą Tiekėjas, t. y. „Vilniaus vandenys“, atsako tik už jo balanse esančių vandentiekio bei nuotekų tinklų ir įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą bei geriamo vandens kokybę tinkle. Teismas nurodė, jog „Vilniaus vandenys“ eksploatuoja įrenginius iki įvadinio skaitiklio, nes 257–oji DNSB nėra perdavusi „Vilniaus vandenims“ eksploatuoti savo įrenginių, taigi vandens tiekimas už įvadinio skaitiklio yra Bendrijos žinioje, ir ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančiu Sutarčių 1. 1 punktą bei pripažinti „Vilniaus vandenis“ tiekėju iki vandens skaitiklių butuose yra nepagrįsti. Teismas nusprendė atmesti ieškovo reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nes jie nustatomi ypatingosios teisenos tvarka, be to, ieškovas nenurodo, kokias teisines pasekmes sukels šių faktų nustatymas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sprendimu Nr. 2230 bei 2001 m. sprendimu Nr. 356V nustatyta, jog vandens tiekėjai yra tie subjektai, kurie eksploatuoja įrenginius, taigi galiojančiais viešojo administravimo subjekto aktais jau yra nustatyti tiekėjai. Teismas nurodė, kad 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42 pagrindu Bendrija atsiskaito su „Vilniaus vandenimis“ už faktiškai suvartotą šalto vandens kiekį, kuris apskaičiuojamas pagal butuose įrengtų šalto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose tokie prietaisai neįrengti, – pagal savivaldybės nustatytas šalto vandens suvartojimo normas, nors pagal Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 12. 10 punktą Abonentas už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekas su Tiekėju atsiskaito tik pagal įvadinio skaitiklio parodymus. Be to, Bendrija, abejodama sąskaitų teisingumu, turi teisę per 15 dienų pateikti „Vilniaus vandenims“ pretenziją, ir, jeigu faktiškai sunaudoto vandens kiekis neatitinka vandens kiekio pagal gyventojų butuose įrengtų apskaitos prietaisų parodymus, skirtumas yra kompensuojamas. Teismas taip pat nurodė, jog „Vilniaus vandenys“ tiekia Bendrijai ir šaltą vandenį, kuris yra žaliava karštam vandeniui ruošti, o Bendrija minėtą vandenį nukreipia „Vilniaus energijai“. Teismas nusprendė, jog „Vilniaus vandenys“ yra šalto vandens karštam vandeniui ruošti tiekėjas iki jų atskaitomybės ribos, t. y. iki įvadinio skaitiklio prieš vandens pašildytuvą, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti „Vilniaus vandenis“ šalto vandens karštam vandeniui ruošti tiekėju iki vandens skaitiklių butuose yra nepagrįstas. Teismas taip pat konstatavo ieškovą nepateikus įrodymų, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos dėl apgaulės ir suklydimo, nes minėtas sutartis šalys pasirašė geranoriškai, taip pat sutarė dėl delspinigių dydžio, ieškovas niekada nesikreipė dėl minėtų sutarčių nutraukimo, ir teismas ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. lapkričio 11 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2002 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A 4. 4 punktą, panaikino ir šį ieškovo reikalavimą iš dalies patenkino – 4. 4 punkto nuostatą „Laiku neapmokėjus sąskaitų, už kiekvieną uždelstą dieną imami 0,2 proc. delspinigių“ pakeitė į „Laiku neapmokėjus sąskaitų, už kiekvieną uždelstą dieną imami 0,04 proc. delspinigių“; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kurio vienas iš pagrindinių uždavinių – namo Vilniuje, Oginskio g. 5, bendrojo naudojimo patalpų, inžinerinės įrangos priežiūra, eksploatavimas, remontas, renovacija (Bendrijos įstatų 1, 4 punktai), taigi namo vandentiekio, kanalizacijos, šilumos tinklus, vamzdynus, šilumos mazgus, karšto vandens ruošimo įrenginius valdo Bendrija. Kolegija pažymėjo, kad jau 1997 m. kovo 4 d. ieškovas ir atsakovas „Vilniaus vandenys“ nustatė vandentiekio bei kanalizacijos tinklų eksploatacijos ribas, kurios ir yra 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42 priedas, o sudarant 1999 m. lapkričio 29 d. sutartį Nr. 20233, buvo pasirašytas šilumos tinklų eksploatacinės atsakomybės ribų aktas. Kolegija konstatavo, jog pagal minėtus aktus „Vilniaus vandenys“ bei „Vilniaus šilumos tinklai“ (dabar – „Vilniaus energija“) prisiėmė pareigą tiekti šaltą vandenį ir šilumos energiją iki aktuose numatytų eksploatacijos ribų, nes, namo savininkams įkūrus Bendriją, šios bendrovės neturi jokios galimybės eksploatuoti inžinerinių įrenginių ar susitarti su kita įmone dėl jų eksploatavimo. Teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčijamos sutartys atitiko jų sudarymo metu galiojusius Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą, Vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles, Šilumos energijos vartojimo taisykles, ir ieškovas neįrodė, jog ginčijamos sutarčių sąlygos yra ydingos ar nesąžiningos. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti šalių sutartis vartojimo sutartimis, o ginčijamas jų nuostatas – nesąžiningomis bei pažeidžiančiomis ieškovo, kaip vartotojo, teises, nes vartotojas yra fizinis asmuo (Vartotojų teisių gynimo įstatymas, 2000 m. CK 1. 39 straipsnis). Kolegija nurodė, jog 2000 m. balandžio 21 d. šalys sudarė sutartį Nr. 42 dėl šalto geriamo vandens ir nuotekų šalinimo, ir Tiekėjas „Vilniaus vandenys“ įsipareigojo tiekti vandenį Abonentui, t. y. ieškovui, įvadu į namą, kurį pastarasis eksploatuoja. Kolegija pažymėjo, jog, sudarydamos minėtą sutartį, šalys nustatė tas pačias eksploatacijos ribas, dėl kurių jau buvo sutarę pagal 1997 m. kovo 18 d. sutartį, taigi, sudarant 2000 m. balandžio 21 d. sutartį, tarp šalių jau buvo nusistovėję teisiniai santykiai dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, ir nei Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, nei Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 ar kiti norminiai aktai nenumatė, jog tiekėjo eksploatacijos ribos yra gyventojų butuose esantys vandens skaitikliai. Kolegija nurodė, jog namo inžinerinius tinklus eksploatuoja ieškovas, ir jis privalo užtikrinti šalto vandens patekimą į gyventojų butus nuo sutartos su tiekėju ribos, taip pat užtikrinti tinkamą inžinerinių tinklų priežiūrą, kad nebūtų avarijų, vandens nutekėjimų; tuo tarpu tiekėjas negali daryti jokios įtakos minėtų inžinerinių tinklų eksploatacijai, taigi suvartotas vandens kiekis pagrįstai nustatomas pagal įvadinio skaitiklio parodymus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas po Sutarties sudarymo nereikalavo apmokėti už perteklinį šaltą vandenį, t. y. vandens kiekį, kuris viršijo gyventojų sunaudotą vandenį pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, ir faktiškai mokestis už vandenį imamas pagal butuose esančių apskaitos prietaisų parodymus. Kolegijos nuomone, Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 reglamentuoja mokesčių už šaltą, karštą vandenį, dujas ir kt. apskaičiavimo tvarką, tuo tarpu vandens tiekimo klausimus reguliuoja Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės. Teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčijama sutartimi vandens apskaitos vieta pagrįstai nustatyta šilumos mazge, kur yra vandens apskaitos skaitiklis, kuris yra Tiekėjo nuosavybė, ir už jo patikrą atsako „Vilniaus vandenys“, taigi suvartotas vandens kiekis nustatomas pagal įvadinio vandens skaitiklio parodymus, o Abonentas, t. y. ieškovas, paskirsto gyvenamajame pastate suvartoto šalto vandens kiekį namo gyventojams savo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais Sutarties 2. 3, 4. 1, 4. 2 punktus, taip pat pakeisti 1. 1 punkto nuostatą, kad eksploatacijos riba – vandens skaitikliai butuose. Dėl 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A kolegija nurodė, jog ši sutartis buvo sudaryta po to, kai ieškovas 1999 m. rugsėjo mėnesį atliko šilumos mazgo renovaciją ir savo lėšomis įrengė nepriklausomą šildymo ir karšto vandens sistemą, taigi tokiu būdu ieškovas iš esmės atsisakė centralizuoto karšto vandens tiekimo. Kolegija pažymėjo, jog naikinti Sutarties punktą dėl eksploatacijos ribų bei apskaitos prietaiso patikros nėra pagrindo ir dėl to, kad ieškovas aptarnauti nepriklausomą šilumos punktą, šalto vandens įvadinį mazgą, vandentiekio tinklus pavedė UAB „Termomatika“, taigi ir dėl šios priežasties „Vilniaus vandenys“ negali įtakoti karšto vandens patekimo ieškovo eksploatuojamo namo gyventojams, todėl Sutartimi šalys pagrįstai sutarė mokėti už vandenį pagal įvadinio skaitiklio rodmenis. Kolegija taip pat nurodė, jog, kas yra vandens tiekėjas ir kokia tvarka yra tiekiamas vanduo, šalys susitarė Sutartimi, be to, tai yra numatyta Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklėse; 1999 m. lapkričio 29 d. sutartyje aiškiai numatyta, kad šilumos energija tiekiama šildymui bei karštam vandeniui, ir „Vilniaus energija“ centralizuotai ieškovui karšto vandens netiekia, nes tokia buvo ieškovo valia. Kartu kolegija nusprendė, jog Sutarties Nr. 42A 4. 4 punkte nustatyti per dideli delspinigiai už laiku neapmokėtas paslaugas, todėl šis Sutarties punktas keistinas, nustatant 0,04 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną (2000 m. CK 1. 5 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinio skundo motyvais yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl delspinigių, ir šį reikalavimą iš dalies patenkinti, tuo tarpu kita sprendimo dalis paliktina nepakeista. Kasaciniu skundu ieškovas – 257–oji DNSB – prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2002 m. gegužės 3 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, kuriais atmesti ieškovo reikalavimai, priimti naują sprendimą, tenkinant ieškinį visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Teismai neteisingai interpretavo teisės aktus, reglamentuojančius sutarčių kvalifikavimą. Teismai ginčo sutarčių galutinai taip ir nekvalifikavo: neigdami, kad jos yra vartojimo sutartys, teismai visgi nepavadino jų (komercinėmis) didmeninio pirkimo–pardavimo sutartimis, nors yra tik šios dvi alternatyvos (žr. Sutarčių klasifikavimo schemą, b. l. 125). Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo motyvų apie 1980 m. Romos konvencijos „Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės“ 5 straipsnio 1 dalies ir 2000 m. CK 1. 39 straipsnio 1 dalies tekstų neatitikimą, tuo tarpu būtent dėl minėto CK straipsnio dviprasmiškumo Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba neteisingai kvalifikuoja ginčo sutartis (b. l. 89 ir 163) ir negina vartotojų – daugiabučių namų, kuriuos valdo bendrijos, gyventojų interesų. 2. Ginčo sutartys yra vartojimo – energijos pirkimo–pardavimo sutartys, kur vartotojai yra fiziniai asmenys – Bendrijos nariai, o pardavėjai (tiekėjai) yra atsakovai. Bendrija minėtas sutartis pasirašė arba kaip įstatyminis Bendrijos narių atstovas, atstovaujantis įstatymo pagrindu (CK 2. 132 straipsnio 2 dalis), arba tai yra sutartys trečiųjų asmenų – Bendrijos narių – naudai (CK 6. 191 straipsnis), t. y. Bendrija išlygo, kad prievolė būtų atliekama patalpų savininkams – fiziniams asmenims, Bendrijos nariams, ir energija tiekiama jiems. Tai, kad nei atstovavimas, nei išlyga sutartyse nepaminėti, yra dar vienas standartinių sutarčių sąlygų rengėjų darbo defektas (žr. b. l. 118–120, 125), bet tai neturėtų būti kliūtis šias sutartis modifikuoti. 3. Teismai netaikė Vartotojų teisių gynimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies. Visos ginčijamos sutarčių sąlygos buvo primestos ieškovui kaip standartinės, nebuvo individualiai aptartos, ir įrodyti, kad minėtos sąlygos buvo aptartos individualiai, turi pardavėjas (2000 m. CK 6. 188 straipsnis). 4. Teismai ignoravo sutarčių aiškinimo taisykles, kad „. . . sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai“ (CK 6. 193 straipsnio 4 dalis). Pripažinus ginčo sutartis vartojimo sutartimis, tos jų sąlygos, kurios neatitinka teisės aktų (Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 ir kt. ) reikalavimų, turėtų būti pripažintos nesąžiningomis vartojimo sutarčių sąlygomis ir tuo pagrindu pripažintos negaliojančiomis (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 9 straipsnis). 5. Teismai supainiojo sąvokas: 1) „tiekimo riba“ arba „apskaitos taškas“ ir 2) „eksploatacinės atsakomybės“ arba „balansinės priklausomybės“ riba. Pirmoji sąvoka reiškia vietą, iki kur tiekiama energija ir kur stovi apskaitos prietaisai, pagal kuriuos už tiekimą atsiskaitoma. Antroji sąvoka neturi nieko bendra su tiekimais ir žymi nuosavybės arba eksploatacijos zonų pasidalijimą. Tiekti galima ir svetimais vamzdynais. Pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 1507 apskaitos taškai (sąvoka iš Ūkio ministerijos 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintų Taisyklių) yra butų skaitikliai, tačiau šių dviejų teisės aktų normų teismai netaikė. 6. Teismai netaikė Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1. 4 punkto, kad gyventojai ir už šaltą, ir už karštą vandenį turi atsiskaityti pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu jų nėra, – pagal savivaldybės patvirtintas vandens suvartojimo normas. Teismai netgi konstatavę, jog „Vilniaus vandenys“ praktikoje taiko ne Sutarties Nr. 42 nuostatas, bet Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 nustatytą tvarką (t. y. už šaltą vandenį leidžia atsiskaityti pagal butų skaitiklius), nepanaikino tų „negyvų“ (netaikomų) Sutarties Nr. 42 nuostatų ir toliau paliko namo gyventojus atsakovo malonei – norės taikys Vyriausybės nutarimą Nr. 1507, norės taikys Sutarties Nr. 42 nuostatas. 7. Teismai netaikė Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 2 dalies, kad bendrijos narys neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo. Tokia teismų pozicija veda į aklavietę: daugiabučių namų savininkų bendrijos yra juridiniai asmenys, jų atsakomybė ribota turtu, tačiau daugelio bendrijų turtas lygus nuliui, taigi Bendrijos atsakomybė pagal prievoles lygi nuliui. Jeigu gyventojai, remdamiesi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, atsisakys mokėti už nuostolinį vandenį, joks teismas nepriteis iš jų šių įsiskolinimų. 8. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsiaiškino Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1620V 3. 4 punktą, kad pastato savininkui, eksploatuojančiai organizacijai atsisakius rekonstruoti šilumos punktą, pastarieji savo pastate karšto vandens tiekimo problemas sprendžia savarankiškai. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. birželio 19 d. sprendimu buvo nuspręsta naikinti grupines boilerines, ir „Vilniaus šilumos tinklai“ 1999 m. birželio 4 d. raštu ieškovui pranešė, kad likviduojama boilerinė, iš kurios namui centralizuotai tiekiamas karštas vanduo. Laisvos valios rinktis centralizuotą karšto vandens tiekimą nebeliko. Bendrija neatsisakė renovuoti namo šilumos punktą, tik renovavo jį savo jėgomis, panaudodama Energijos būste taupymo programos dalinę paramą, ir bylą nagrinėję teismai prie minėtos skriaudos namo gyventojams bando pridėti dar vieną skriaudą – mokėti už nesuvartotą vandenį. 9. Ginčo sutartis pripažinus komercinėmis sutartimis tarp dviejų verslininkų – „Vilniaus vandenų“ ir 257–osios DNSB – reikštų, jog Bendrija tiekia vandenį ir šilumą komerciniais pagrindais savo namo gyventojams. Tokiu atveju kiltų klausimas, ar minėtos sutartys yra teisėtos ultra vires doktrinos požiūriu. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą Bendrijos turi specialųjį teisnumą. Sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 26 straipsnis juridiniams asmenims pripažino tik specialųjį teisnumą. Pagal minėtą įstatymą bei 257–osios DNSB įstatus komercinė veikla Bendrijai neleistina, kaip prieštaraujanti jos tikslams, taigi tokios komercinės sutartys negalioja (1964 m. CK 49 straipsnis, žr. taip pat A. Abramavičius, V. M-a-. Įmonių vadovų teisinė atsakomybė. Vilnius, 1998. P. 266–269). N-s 2000 m. CK pripažįsta juridiniams asmenims bendrąjį teisnumą, tačiau, ieškovo nuomone, daugiabučių namų savininkų bendrijoms išliko specialusis teisnumas. 10. Teismui atmetus ieškovo reikalavimus pripažinti ginčo sutartis vartojimo sutartimis, pripažinti nesąžiningomis vartojimo sutarčių sąlygomis ginčijamas šių sutarčių nuostatas, tada ir tik tada reikėtų nagrinėti ginčo sutarčių sudarymo procesą suklydimo ir apgaulės aspektais (1964 m. CK 56, 57 straipsniai). Suklydimas ir apgaulė įrodyti žemesniųjų instancijų teismų posėdžiuose. 11. Teismai, atsisakę pripažinti atsakovus energijos (vandens, šilumos) tiekėjais namo patalpų savininkams, netaikė ekonomikos bei teisės abėcėlės ir 2000 m. CK 6. 305; 6. 383 straipsnių. Pardavėjas (tiekėjas) yra tas asmuo, kuris parduoda ir kuriam už tas prekes mokama (CK 6. 383 straipsnis). 12. Teismai, atsisakę išspręsti klausimą dėl bendrovių „Vilniaus vandenys“ ir „Vilniaus šilumos tinklai“ pripažinimo tiekėjais iki buto, pažeidė CPK 26 ir 29 straipsnius. Dėl minėtų bendrovių pripažinimo tiekėjais jau buvo kilęs ginčas, ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. 13. Teismai, nepasisakę dėl Aplinkos ir Ūkio ministerijų bei Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimų, pažeidė CPK 73 straipsnio 2 dalį. 14. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismų išvados neatitinka byloje esančių įrodymų, todėl jų sprendimas bei nutartis negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais (CPK 65, 215, 314 straipsniai). 15. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ieškinio reikalavimą dėl delspinigių normos, pakeisdamas ją iš 0,2 proc. į 0,04 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Minėtam sprendimui pagrįsti tikslinga šalia bendrosios 2000 m. CK 1. 5 straipsnio normos nurodyti specialiąją normą – Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. 124, nes kitaip neaišku, kodėl teismas pritaiko delspinigių normą būtent 0,04 proc. , o ne, pavyzdžiui, 0,1 ar 0,01 proc. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus energija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad: 1. Šalys šilumos energijos tiekimo sutartyje pagrįstai nustatė, jog „Vilniaus energijos“ inžinerinių tinklų eksploatavimo riba yra namo, easnčio Oginskio g. 5, išorinė siena. Be to, dėl atsakomybės ribos sudarytas aktas, kuris yra Sutarties priedas. 2. Šalių Sutartis ir aktas neprieštaravo galiojusiems įstatymams, taip pat atitiko Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Nei minėtos Taisyklės, nei Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 nenumato, kad tiekėjo tinklų eksploatacijos ribos yra gyventojų butai, taigi pats kasatorius, eksploatuodamas namo vidaus inžinerinę įrangą, užtikrina karšto vandens patekimą į butus. 3. Kasatorius savo iniciatyva atliko šilumos mazgo renovaciją ir savo įrengimuose pats pradėjo gaminti karštą vandenį bei tiekti jį gyventojams į butus, ir „Vilniaus energija“, neeksploatuodama vandens tiekimo inžinerinių tinklų, negali atsakyti už vandens tiekimą iki pat gyventojų butų. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutarties dalį, kuriais atmesti ieškovo reikalavimai, palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad: 1. Ieškovas neįrodė, jog ginčijamos sandorių dalys prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (1964 m. CK 47 straipsnis), taip pat kad ginčo sutartis ieškovas pasirašė dėl apgaulės ar esminio suklydimo (1964 m. CK 56, 57 straipsniai). 2. Teismai pagrįstai ginčo sutarčių nelaikė vartojimo sutartimis. Sutarčių sudarymo metu galiojęs Vartotojų teisių gynimo įstatymas vartotoju pripažino tik fizinį asmenį; analogiška vartotojo sąvoka pateikta ir 2000 m. CK1. 39, 6. 383 straipsniuose. Bendrija yra juridinis asmuo (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis), taigi ginčijamos sutartys sudarytos tarp juridinių asmenų ir šioms sutartims Vartotojų teisių gynimo įstatymas bei CK normos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus, netaikytinos. 1980 m. Romos konvencija „Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės“ Lietuvos Respublikos nėra ratifikuota, todėl ji ginčo atveju negali būti taikoma. 3. Teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti negaliojančia Sutarčių 1. 1 punkto nuostatą „. . . iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų“ bei ją modifikuoti į „. . . iki vandens skaitiklių butuose“. „Vilniaus vandenys“, kaip šalto vandens tiekėjas, neturi galimybės spręsti, kokiu būdu bus eksploatuojami daugiabučio namo vidaus tinklai, todėl namo įvadinis skaitiklis pagrįstai yra šalto vandens pardavėjo atsakomybės riba, ir tik iki šios ribos „Vilniaus vandenys“ gali ir privalo užtikrinti geriamo vandens kokybę, likviduoti avarijas ir kitaip eksploatuoti vandentiekio tinklus. Be to, pagal CK 6. 383 straipsnio 2 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutartis su abonentu sudaroma tik tada, jeigu jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Taigi vidaus tinklų atitikimą nustatytiems techniniams reikalavimams turi užtikrinti ne šalto vandens pardavėjas, bet abonentas, ir tokia jo pareiga grindžiama tuo, jog namo vidaus tinklai priklauso butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnis, 1964 m. CK 121 straipsnis, 2000 m. CK 4. 82 straipsnis). Ginčo atveju „Vilniaus vandenys“, kaip šalto vandens pardavėjas, neatsako už vandentiekio ir kanalizacijos tinklus tarp namo įvadinio skaitiklio ir skaitiklių butuose, ir sutartys negali būti modifikuotos ieškovo pageidaujamu būdu. 4. Šalių sutartyse numatytas parduoto šalto vandens kiekio nustatymo būdas (pagal namo įvadinį skaitiklį) nepažeidžia jokių imperatyvių teisės normų ir atitinka Vyriausybės nutarimą Nr. 1507. Atsiskaitymą už šaltą vandenį tik pagal įvadinio vandens rodmenis įtvirtina Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 12. 10 punktas. 5. 1999 m. spalio 27 d. sutartis Nr. 42A neprieštarauja 257–osios DNSB teisnumui. Bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas, interesus, ir vienas šių interesų – aprūpinti bendrijos narius šiluma, karštu bei šaltu vandeniu. Bendrijai ir jos nariams priimant sprendimą atsijungti nuo centralizuotos karšto vandens tiekimo sistemos, turėjo būti apskaičiuota ir nutarta, kokiu būdu nariams bus paskirstomi karšto vandens tiekėjo nuostoliai. 6. Teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus nustatyti, kas yra vandens tiekėjai. Tiekėjai yra nustatyti galiojančiais viešojo administravimo aktais (Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 356V), taip pat šalių pasirašytomis sutartimis. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas dėl delspinigių, ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2002 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas, sumažinęs delspinigių dydį nuo 0,2 proc. iki 0,04 proc. , kai ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė 1964 m. CPK 35 straipsnį. 2. Teismas, sumažindamas delspinigių dydį, nepagrįstai rėmėsi 2000 m. CK 1. 5 straipsniu. Minėta norma nedraudžia sutarties šalims – šalto vandens pardavėjui ir daugiabučio namo savininkų bendrijai – susitarti dėl didesnės delspinigių normos už tą, kurią pagal Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 3. 1 punktą privalo mokėti gyventojai. Be to, netesybų sumažinimas galimas tik konkrečiu atveju sprendžiant atsakomybės už prievolės neįvykdymą klausimą (1964 m. 197 straipsnis, 2000 m. CK 6. 73 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (Teismų įstatymo 23 straipsnis). Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais (CPK 352, 358 straipsniai). Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi, tai lemia specialų teismo (kasacinį) procesą. Pagal CPK 358 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo sprendime ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja. Todėl kasacinis skundas turi būti grindžiamas tik teisės, o ne fakto klausimais (CPK 3542 straipsnis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais. I. Dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų 1. Dėl ginčijamų sutarčių teisinės kvalifikacijos Kasatorius teigia, kad ginčijamos sutartys yra vartojimo sutartys, t. y. keliamas sutarčių teisinės kvalifikacijos klausimas (pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis, devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis kasacinio skundo argumentai). Sutarties teisinė kvalifikacija yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų pasisako. Vartojimo sutarties sampratą pateikia CK 1. 39 straipsnio 1 dalis. Pagal šią normą vartojimo sutarčiai yra būdingi du požymiai. Pirma, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės–komercinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Šie du požymiai reikalauja, kad, teisiškai vertinant sutartį, svarbu nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ginčijamas sutartis vertino formaliai ir nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad ginčijamas sutartis pasirašė juridiniai asmenys. Tačiau bylą nagrinėję teismai nevertino, kas faktiškai naudojasi perkama preke ir kas už ją sumoka. Taip pat teismai nevertino aplinkybės, jog sutartį pasirašė savitas juridinis asmuo – daugiabučio namo savininkų bendrija. Šios rūšies juridiniai asmenys yra specifiniai juridiniai asmenys – pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Akivaizdu, kad pagal ginčijamas sutartis tiekiamo vandens vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys vandenį savo namų ūkio reikmėms. Būtent butų savininkai, o ne bendrija moka už tiekiamą vandenį. Vadinasi, sutarties objekto – vandens – vartotojai yra fiziniai asmenys, bet ne bendrija. Atitinkamai vandens butų savininkams pardavėjas (tiekėjas), kuriam už patiektą vandenį sumoka butų savininkai, yra UAB „Vilniaus vandenys“, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija. Todėl ginčijamos sutartys teisine prasme vertintinos kaip vartojimo sutartys ir joms turi būti taikomos specialios teisės normos, taikomos vartojimo sutartims. Dėl šios priežasties ginčijamų sutarčių sąlygos, kad vanduo tiekiamas ne iki gyventojų butų, o tik iki eksploatacijos ribų, yra nesąžiningos vartotojams, t. y. butų savininkams (CK 6. 188 straipsnis). Galutinis vandens tiekimo taškas turi būti konkretus butas. Sutartyse vartojama sąvoka „eksploatacijos riba“ šiuo atveju reiškia ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą, t. y. kiekviena sutarties šalis yra atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančių vandens tiekimo tinklų eksploatavimą ir priežiūrą. Tačiau vandens, kaip prekės, perdavimo prasme tiekėjas yra atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno – pardavėjo ar pirkėjo – tinklais jis yra perduodamas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties esmę: pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti prekę pirkėjui (CK 6. 305, 6. 383 straipsniai). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, jog sutarties sąlygos, pagal kurias energijos pardavėjas energiją tiekia tik iki energijos įvado, žyminčio pardavėjo ir pirkėjo tinklų nuosavybės atribojimą, pažeidžia vartotojų teises ir yra nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G-aitienė, Nr. 3K–3–1137/2002, kat. 40. 2). Teismas, nustatęs, jog vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir ją pripažinęs negaliojančia, turi teisę sutartį atitinkamai modifikuoti, užpildydamas sutarties spragą, atsiradusią dėl nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia (CK 6. 195 straipsnis). Kadangi bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 1. 39 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos nutartis keistina, o ginčijamų sutarčių 1. 1 punktai modifikuotini, nustatant, kad UAB „Vilniaus vandenys“ tiekia šaltą vandenį ne iki eksploatacijos ribų, bet iki vandens skaitiklių butuose. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog UAB „Vilniaus vandenys“ yra ir karšto vandens tiekėjas. Iš byloje esančios 1999 m. lapkričio 29 d. sutarties matyti, kad šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui paruošti bendrijos gyventojams parduoda (tiekia) UAB „Vilniaus energija“. Taigi šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas yra aiškus, o aiškūs faktai nereikalauja teisminio pripažinimo. Ta aplinkybė, jog UAB „Vilniaus energija“, parduodama gyventojams šilumos energiją, šiai prievolei vykdyti pasitelkia ir kitus asmenis (taip pat ir UAB „Vilniaus vandenis“), nėra pagrindas daryti išvadą, kad UAB „Vilniaus vandenys“ yra ir šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas. Pagal CK 6. 38 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai prieš kreditorių už tinkamą prievolės įvykdymą lieka atsakingas pats skolininkas. 2. Dėl apmokėjimo už šaltą vandenį Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius atsiskaitymą už šaltą vandenį (penktasis, šeštasis ir septintasis kasacinio skundo argumentai). Iš bylos medžiagos matyti, kad šaltas vanduo iki galutinio vartotojo, t. y. iki savininkų butų, tiekiamas vandens tiekimo sistema, kuri nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims. Iki vandens tiekimo sutartyse numatytų eksploatavimo ribų vanduo tiekiamas UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančiais tinklais. Nuo eksploatavimo ribos iki butų vanduo tiekiamas butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais. Pagal CK 6. 383 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalys yra atsakingos už jiems priklausančius energijos tinklus. Jeigu vandens nuostoliai atsiranda tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t. y. butų savininkai. Tokia butų savininkų pareiga atsiranda ne Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 pagrindu, o CK 4. 76 ir 4. 82 straipsnių bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu. Minėtas Vyriausybės nutarimas reglamentuoja apmokėjimą už vandenį, kurį suvartoja konkretaus buto gyventojai. Tačiau bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas. Todėl jis pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Kaip minėta, jeigu vandens nuostoliai susidaro tiekiant vandenį butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais, tai jie pagal CK 4. 76 ir 4. 82 straipsnius privalo apmokėti tiekėjui šio vandens kainą, ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 šiems teisiniams santykiams netaikytinas. Tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog šalto vandens nuostoliai susidaro ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Tačiau bylą nagrinėję teismai tokios aplinkybės nėra konstatavę. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija penktąjį, šeštąjį ir septintąjį kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Kiti kasacinio skundo teiginiai ir samprotavimai nėra kasacijos pagrindas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. II. Dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų Atsakovas ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria sutartyse delspinigiai buvo sumažinti nuo 0,2 proc. iki 0,04 proc. už kiekvieną praleistą dieną. Delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu (CK 6. 258 straipsnio 1 dalis). Jeigu netesybų dydis nustatytas įstatyme, o sutartis yra vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties, t. y. nustatyti vartotojui didesnius delspinigius negu nustato įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymu yra nustatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai, todėl ginčijamoje sutartyje delspinigiai negalėjo būti didinami. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartį pakeisti. Nutarties dalį, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo sprendimas dėl ginčijamų sutarčių 1. 1 punktų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Pripažinti 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A ir 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42, sudarytų tarp 257–osios DNSB ir UAB „Vilniaus vandenys“, 1. 1 punktus iš dalies negaliojančiais ir juos pakeisti, nustatant, kad UAB „Vilniaus vandenys“ šaltą vandenį tiekia iki vandens skaitiklių butuose. Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |