|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 7. Dėl valstybės pareigų gyvenamųjų namų, kurie nėra valstybės išperkami, savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai (jų dalys), kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams, o santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose (jų dalyse), valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas ir veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. Akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės, tiek buvusių savininkų ir esamų savininkų bei nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, interesai. Tačiau taip pat akivaizdu, kad valstybė, per savo įgaliotą instituciją priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (jo dalį), privalo laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų tiek savininkams, dėl kurių priimtas sprendimas, tiek ir grąžinto gyvenamojo namo (jo dalies) nuomininkams. Civilinė byla Nr. 3K–7–548/2003 Bylų kategorija 31. 4; 45. 9; 126 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2003 m. gegužės 29 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), D-gutės A-ės, V-aus G-o, Sigito G-iaus, E-idijaus L-o, A-o S-niškio (pranešėjas) ir J-o Š-no, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Henrikos Zacharevič ir Teresos Osipovič kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Henrikos Zacharevič ir Teresos Osipovič ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės valdybai, Albertui Matarui, Julijai Mataras, Margaritai Strižko, Jelenai Počepkienei, Margaritai Strižko, A-ui Počepko, Sergejui Semionovui (Sergej Semionov), Olgai Semionovai, Igoriui Gorpinecui (I- Gorpinec), trečiasis asmuo Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl Vyriausybės ir Vilniaus miesto valdybos garantijos įvykdymo bei iškeldinimo iš butų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovės H. Zacharevič ir T. Osipovič 2002 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. 47–52–1 bei Nr. 47–52–2 ir 1992 m. birželio 11 d. potvarkiu Nr. 1126V joms buvo atstatytos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, Kalvarijų g. 30, visas pastatas joms buvo perduotas nuosavybėn 1993 m. lapkričio 11 d. priėmimo–perdavimo aktu. 2001 m. balandžio 4 d. ieškovės sudarė turto atidalijimo sutartį, pagal kurią butas, esantis Kalvarijų g. 30–3, priklauso H. Zacharevič, o butas Kalvarijų g. 30–5 – T. Osipovič. Kaip nurodė ieškovės, minėtuose Vilniaus miesto valdybos sprendimuose buvo nurodyta galutinė pastato perdavimo data – 2002 m. gegužės 26 d. Ieškovių teigimu, jų nuosavybės teisės yra įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka, jos ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymais atlaisvinti joms nuosavybės teisėmis priklausančius butus, kuriuose gyvena nuomininkai, tačiau butuose Nr. 3 ir Nr. 5 nuomininkai gyvena iki šiol. Kaip nurodė ieškovės, joms nebuvo išduotas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje numatytas garantinis dokumentas, tačiau, jų nuomone, valstybės garantija laikytina Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 26 d. sprendimuose nurodyta galutinė pastato perdavimo data – 2002 m. gegužės 26 d. Taip pat ieškovės nurodė, kad asmenys, gyvenantys ginčo butuose, ir Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nėra sudarę su ieškovėmis butų nuomos sutarčių ir nemoka jokių nuomos mokesčių. Ieškovių teigimu, taip pažeidžiamos jų teisės ir įstatymai, nuomininkų užimtos gyvenamosios patalpos reikalingos joms pačioms. Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu, CK 4. 93, 4. 95, 6. 38 ir 6. 610 straipsniais, ieškovės prašė: įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti S. Semionovui ir jo šeimos nariams bei A. Matarui ir jo šeimos nariams lygiavertes patalpas, atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys yra pasirinkę tokią valstybės garantiją; iškeldinti iš H. Zacharevič nuosavybės teisėmis priklausančio buto, esančio Vilniuje, Kalvarijų g. 30–3, pagrindinį šio buto nuomininką S. Semionovą ir jo šeimos narius; iškeldinti iš T. Osipovič nuosavybės teisėmis priklausančio buto, esančio Vilniuje, Kalvarijų g. 30–5, pagrindinį šio buto nuomininką A. Matarą ir jo šeimos narius. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2002 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: iškeldino iš H. Zacharevič nuosavybės teise priklausančio buto Vilniuje, Kalvarijų g. 30–3, S. Semionovą ir jo šeimos narius O. Semionovą, I. Gorpinecą; iškeldino iš T. Osipovič nuosavybės teise priklausančio buto Vilniuje, Kalvarijų g. 30–5, A. Matarą ir jo šeimos narius J. Mataras, M. Strižko, J. Počepkienę, M. Strižko, A. Počepko; priteisė ieškovėms iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 552 Lt teismo ir atstovavimo išlaidų. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. 47–52–2 ir Nr. 47–52–1 bei 1992 m. birželio 11 d. potvarkiu Nr. 1126V ,,Dėl nuosavybės teisių atstatymo“ ieškovėms H. Zacharevič ir T. Osipovič buvo atstatytos nuosavybės teisės į pastatą – gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, Kalvarijų g. 30, visas pastatas ieškovėms buvo perduotas nuosavybėn 1993 m. lapkričio 11 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktu. Teismas taip pat nustatė, kad tarp ieškovių yra sudaryta turto atidalijimo sutartis, patvirtinta 2001 m. balandžio 4 d. , o nuosavybės teisės į nurodytą pastatą ir žemės sklypą įregistruotos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filiale. Teismas padarė išvadą, kad ieškovių nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą yra įregistruotos ir nenuginčytos, o jų teisė visiškai disponuoti turtu yra pažeista (Konstitucijos 23 straipsnis). Teismas nurodė, kad iš pateiktų byloje sprendimų matyti, jog turto grąžinimo data ieškovėms buvo nustatyta 2002 m. gegužės 26 d. bei nustatyti apribojimai, kad negalima iškeldinti nuomininkų 10–ties metų nuo nuosavybės teisės atstatymo datos laikotarpiu ir reikalauti nuompinigių, viršijančių Vyriausybės nustatytus maksimalius dydžius. Teismas konstatavo, kad sprendimu nustatyto apribojimo laikas yra pasibaigęs ir ieškovių ieškinio dalis dėl iškeldinimo tenkintina (CK 4. 95 straipsnis). Teismas sprendė, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės valdyba neįvykdė savo prievolės iškeldinti nuomininkus iš grąžintų savininkams butų, suteikiant jiems pagal pasirinktą garantiją lygiavertes patalpas, ieškovėms įstatymas tokios reikalavimo teisės nesuteikia, todėl ta ieškinio dalis atmestina. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos apeliacinį skundą, 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovių H. Zacharevič ir T. Osipovič ieškinys ir iškeldintas S. Semionovas bei jo šeimos nariai O. Semionova ir I. Garpinecas iš buto Vilniuje, Kalvarijų g. 30–3, bei iškeldintas A. Mataras ir jo šeimos nariai J. Mataras, M. Strižko, J. Popečkienė, M. Strižko ir A. Popečko iš buto Vilniuje, Kalvarijų g. 30–5, ir šią ieškinio dalį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovėms buvo priteistos teismo ir atstovavimo išlaidos; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovių 34 Lt žyminio mokesčio valstybei. Kolegija sprendė, kad ginčo šalių teisinius santykius reguliuoja specialiosios normos – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas su vėlesniais pakeitimais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“. Kaip nurodė kolegija, šiais teisės aktais nustatyta, kad asmenys, gyvenantys savininkams grąžintuose arba grąžintinuose namuose, butuose, iškeldinami iš šių pastatų tik tada, kai valstybė per jos įgaliotas institucijas realiai aprūpina iškeldinamus asmenis gyvenamosiomis patalpomis. Kolegija nustatė, kad A. Mataras ir S. Semionovas su šeimomis yra įtraukti į eilę valstybės nustatytai garantijai įgyvendinti ir šioms šeimoms suteikti gyvenamąsias patalpas. Kolegija konstatavo, kad ieškovės nepaneigė Vilniaus miesto savivaldybės valdybos teiginio, jog valstybė neskyrė savivaldybei lėšų pirkti butus iškeldintų nuomininkų aprūpinimui gyvenamosiomis patalpomis. Kolegija sprendė, kad valstybei realiai neįvykdžius savo garantijų, kurios lemia nekilnojamojo turto grąžinimą savininkams, teismas neturėjo pagrindo ieškovių teises susieti su Konstitucijos 23 straipsniu ir tuo pagrindu tenkinti ieškinį, kadangi niekas ir neginčijo ieškovių nuosavybės teisių į atkuriamą nuosavybę. Kolegija taip pat pažymėjo, kad valstybė, pripažindama savininkų teises į nuosavybės atkūrimą, dėl objektyvių priežasčių nustatė sąlygas šių teisių ir pareigų įgyvendinimui, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šios sąlygos nėra įgyvendintos ne dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos kaltės. Kasaciniu skundu ieškovės H. Zacharevič ir T. Osipovič prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas greta faktinio pobūdžio aplinkybių yra grindžiamas ir tuo, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Kaip nurodoma kasaciniame skunde, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog S. Semionovas ir jo šeimos nariai, užimantys butą Kalvarijų g. 30–3, bei A. Mataras ir jo šeimos nariai, užimantys butą Kalvarijų g. 30–5, nebuvo sudarę jokių nuomos sutarčių su pastato savininkėmis ir nemokėjo jokio nuomos mokesčio, taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybė niekada nebuvo sudariusi nuomos sutarčių su kasatorėmis dėl nurodytų butų nuomos ir jokių nuompinigių savininkėms nemokėjo. Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Civilinio kodekso normas, reguliuojančias nuomos santykius, ir atkreipė dėmesį į specialiąją normą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ nuostatą, kad asmenys, atsisakę sudaryti nuomos sutartį su būsimu savininku, gali būti iškeldinti teismine tvarka. Be to, kasatorių teigimu, valstybės įpareigota iškeldinti nuomininkus iš savininkams grąžintų namų institucija – Vilniaus miesto valdyba – nuo 1992 m. gegužės 26 d. sprendimų Nr. 47–52–1 ir Nr. 47–52–2 bei potvarkio Nr. 1126V priėmimo nesirūpino savo pareigos įvykdymu ir nepateikė teismui įrodymų, kad nuo 1992 iki 2002 metų buvo kreiptasi į Vyriausybę dėl lėšų skyrimo iškeldinamiems nuomininkams aprūpinti gyvenamuoju plotu. Kasatorės nurodo, kad minėti sprendimai ir potvarkis, kuriais joms buvo atstatyta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, nepakeisti ir galioja tokie, kokie buvo priėmimo metu, t. y. neatsirado naujo reikalavimo neiškeldinti nuomininkų nenustatytą laiko tarpą – iki tol, kol šiems bus suteiktas koks nors gyvenamasis plotas. Ieškinio pateikimo teismui dieną buvo praėję 10 metų nuo nuosavybės teisių atstatymo, byloje nustatyta, kad nuomos mokesčiai kasatorėms nebuvo mokami, todėl, kasatorių teigimu, yra visi pagrindai laikyti, jog pažeista jų teisė į nuosavybės neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Kasatorių nuomone, jokia institucija neturi teisės nustatyti pareigos savininkui leisti naudotis turtu kitiems asmenims neatlygintinai, sudaryti sąlygas tą turtą niokoti ir bloginti. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės valdyba prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, kolegija teisingai išsprendė ginčą, vadovaudamasi specialiąja norma, t. y. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje įgyvendinimo tvarkos“. Atsakovo teigimu, kolegija, vadovaudamasi nurodytais teisės aktais, pagrįstai konstatavo, kad asmenys, gyvenantys savininkams grąžintuose ar grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, iškeldinami iš šių pastatų tik tada, kai valstybė per jos įgaliotas institucijas realiai aprūpina iškeldinamus asmenis gyvenamosiomis patalpomis. Be to, kasatorės nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nepateikė įrodymų, kad buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl lėšų skyrimo nuomininkų iškeldinimui, kadangi, atsakovo manymu, pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnį valstybės garantijos nuomininkams vykdomos pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į savivaldybių pateiktus duomenis. Kaip nurodo atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė ne tik kasmet Vyriausybei pateikdavo duomenis apie lėšas, reikalingas iškeldinti nuomininkus, bet ir kreipdavosi su prašymais skirti lėšų nuomininkų iškeldinimui, o ieškovės nepaneigė tos aplinkybės, kad valstybė neskyrė savivaldybei lėšų pirkti butus iškeldintinų nuomininkų aprūpinimui gyvenamosiomis patalpomis. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Vadovaujantis 2002 m. vasario 28 d. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsniu, ši civilinė byla kasacine tvarka nagrinėjama pagal 1964 m. CPK su vėlesniais pakeitimais normas. Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdybos piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1992 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. 47–52–2 ir Nr. 47–52–1 bei Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 11 d. potvarkiu Nr. 1126V ieškovėms buvo atstatyta nuosavybės teisės į po 1/2 dalį gyvenamojo namo Vilniuje, Kalvarijų g. 30, kuriame gyvena nuomininkai. Minėtuose administraciniuose aktuose nurodyta namo grąžinimo data – iki 2002 m. gegužės 26 d. , taip pat nurodyti apribojimai: bendrasavininkės negali iškeldinti nuomininkų 10–ties metų nuo nuosavybės teisės atstatymo datos laikotarpiu bei reikalauti nuompinigių, viršijančių Vyriausybės nustatytus maksimalius dydžius. Gyvenamasis namas ieškovėms buvo perduotas 1993 m. lapkričio 11 d. pagrindinių priemonių priėmimo–perdavimo aktu, ieškovių nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą yra įregistruotos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Ieškovės šioje byloje ieškininius reikalavimus reiškė remdamosi, be kita ko, tuo, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo, numatyto minėtuose administraciniuose aktuose, dėl galutinės namo perdavimo datos – iki 2002 m. gegužės 26 d. ir taip pažeidžia jų, kaip savininkių, nuosavybės teises. 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, būtent kuriuo vadovaujantis ieškovėms atstatyta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, nustatė nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atstatymo tvarką ir sąlygas, taip pat jame buvo įtvirtintos nuostatos, kuriomis buvo siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams sugrąžintame name, interesus. Santykiuose su savininkais valstybei atsirado pareiga veikti taip, kad gyvenamieji namai (jų dalys), kurie nėra valstybės išperkami, būtų grąžinti natūra savininkams, o santykiuose su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose (jų dalyse), valstybei atsirado pareiga parengti gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomininkams programas ir veikti taip, kad valstybės įsipareigojimai nuomininkams būtų įvykdyti. Akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės, tiek buvusių savininkų ir esamų savininkų bei nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, interesai. Tačiau taip pat akivaizdu, kad valstybė, per savo įgaliotą instituciją priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (jo dalį), privalo laikytis savo prisiimtų įsipareigojimų tiek savininkams, dėl kurių priimtas sprendimas, tiek ir grąžinto gyvenamojo namo (jo dalies) nuomininkams. Iš šios bylos duomenų matyti, kad ieškovėms nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą Vilniuje, Kalvarijų g. 30, yra atkurtos valstybės įgaliotos institucijos – Vilniaus miesto valdybos –administraciniais aktais, kuriais prisiimtas įsipareigojimas ieškovėms namą grąžinti iki 2002 m. gegužės 26 d. , taip pat nustatyti atitinkami apribojimai (pareigos) ieškovėms. Šiuo atveju Vilniaus miesto valdybos administracinių aktų nuostata, kad namo grąžinimo data – iki 2002 m. gegužės 26 d. , aiškintina kaip nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išsprendusios valstybės įgaliotos institucijos įsipareigojimas iki nurodytos datos atlaisvinti gyvenamojo namo, į kurį ieškovėms atkurtos nuosavybės teisės, patalpas, išsprendus grąžintame name gyvenančių nuomininkų apsirūpinimo kitomis gyvenamosiomis patalpomis ir iškeldinimo klausimus. Minėtų administracinių aktų pagrindų tarp ieškovių ir atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės valdybos yra atsiradę individualūs teisiniai santykiai, teisės ir pareigos (CK 3. 136 straipsnis). Bylos duomenys liudija, kad ieškovės įvykdė minėtuose administraciniuose aktuose joms numatytus apribojimus (pareigas). Tuo tarpu, nors Vilniaus miesto valdybos administraciniuose aktuose nurodytas gyvenamojo namo grąžinimo ieškovėms terminas yra pasibaigęs, bylos duomenys patvirtina, jog ieškovėms grąžintame gyvenamajame name vis dar gyvena nuomininkai ir dėl to ieškovės vis dar negali realiai naudotis visu gyvenamuoju namu, jį valdyti ir juo disponuoti. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba nėra įvykdžiusi iš minėtų administracinių aktų jai kilusios prievolės, kurią įvykdyti privalėjo (CK 6. 38 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja tik specialiosios teisės normos, būtent Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas su vėlesniais pakeitimais bei Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, nepagrįstai neatsižvelgė į minėtų administracinių aktų pagrindu tarp ieškovių ir atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės valdybos susiformavusius individualius teisinius santykius bei šio ginčo atveju netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atveju tarp ieškovių ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos yra atsiradę ir prievoliniai teisiniai santykiai, taigi ginčo santykiams reguliuoti taikytinos ir prievolinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Vilniaus miesto savivaldybės valdybai neįvykdžius iš administracinių aktų kylančios prievolės, yra pažeisti ieškovių teisėti lūkesčiai ir jų, kaip savininkų, teisės, kurios turi būti ginamos. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos argumentai apie tai, dėl kokių priežasčių neįvykdytas administraciniais aktais prisiimtas įsipareigojimas, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovių teisės nėra pažeistos, bei atsisakyti jas ginti. Kaip jau minėta, valstybės įgaliota institucija turi tesėti savo prisiimtus įsipareigojimus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, ieškovėms įvykdžius administraciniais aktais joms nustatytas pareigas (apribojimus), o Vilniaus miesto savivaldybės valdybai neįvykdžius iš administracinių aktų kilusios prievolės, ieškovių reikalavimai dėl nuomininkų (šios bylos atsakovų) iškeldinimo yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas tokius reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir minėtus ieškovių reikalavimus atmesdamas, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 3542 straipsnio 2 dalis), paliekant galioti šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškininiai reikalavimai dėl iškeldinimo bei ieškovių naudai priteistos teismo ir atstovavimo išlaidos. Tiek birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus bei jų grąžinimą savininkams, įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti nuomininkų, gyvenančių savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, interesus. Kaip jau minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami savininkų ir nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintuose namuose, interesai. Šioje byloje kilusio ginčo atveju savininkų (ieškovių) ir joms grąžintame name gyvenančių nuomininkų (atsakovų – fizinių asmenų) interesus atitiktų tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba suteiktų nuomininkams ir jų šeimos nariams kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas, nes būtent tokią valstybės garantiją nuomininkai (atsakovai) yra pasirinkę (b. l. 20, 21). N-s ir Vilniaus miesto savivaldybės valdyba neįvykdė savo prievolės prieš ieškoves, tačiau, ginant pažeistas ieškovių teises, taip pat turi būti ginamos ir nuomininkų (atsakovų) teisės. Atsižvelgiant į tarp šios bylos šalių egzistuojančių teisinių santykių pobūdį, būtinumą derinti tiek savininkų, tiek ir nuomininkų interesus bei juos ginti nuo pažeidimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog šioje byloje nespręstinas klausimas dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės valdybą suteikti ieškovėms grąžintame name gyvenantiems nuomininkams kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas, yra nepagrįsta. Kadangi nuomininkų iškeldinimas iš savininkams grąžinto gyvenamojo namo yra neatsiejamai susijęs su nuomininkų teisėmis į apsirūpinimą kitomis gyvenamosiomis patalpomis, tenkinant ieškininius reikalavimus dėl iškeldinimo, taip pat iš dalies tenkintinas ir reikalavimas dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės valdybą suteikti atsakovams – nuomininkams ir jų šeimos nariams – kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas. Šis reikalavimas tenkintinas iš dalies, nes ieškovių prašytas taikyti vieno mėnesio terminas nėra protingos trukmės. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas atsakovams – nuomininkams ir jų šeimos nariams – įpareigotina suteikti iki 2003 m. gruodžio 1 d. Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškininis reikalavimas dėl įpareigojimo suteikti kitas gyvenamąsias patalpas, naikintina (CPK 3542 straipsnio 2 dalis, 358 straipsno 2 dalis) ir šis ieškininis reikalavimas tenkintinas iš dalies. Atsižvelgiant į šios bylos pobūdį bei atsakovų interesus, sprendimo dalyje dėl iškeldinimo vykdymas atidėtinas iki 2003 m. gruodžio 31 d. (CPK 238 straipsnio 1 dalis). Iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos priteistina 34 Lt teismo išlaidų (žyminis mokestis už kasacinį skundą) ieškovės H. Zacharevič naudai (CPK 112 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškininiai reikalavimai dėl iškeldinimo bei ieškovių naudai priteistos teismo ir atstovavimo išlaidos, palikti nepakeistą. Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškininis reikalavimas dėl įpareigojimo suteikti kitas gyvenamąsias patalpas, panaikinti ir šį ieškininį reikalavimą patenkinti iš dalies. Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą iki 2003 m. gruodžio 1 d. suteikti Sergejui Semionovui ir jo šeimos nariams Olgai Semionovai, Igoriui Gorpinecui, o taip pat Albertui Matarui ir jo šeimos nariams Julijai Mataras, Margaritai Strižko, Jelenai Počepkienei, Margaritai Strižko, A-ui Počepko kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas. Sprendimo dalyje dėl iškeldinimo vykdymą atidėti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 34 Lt teismo išlaidų Henrikos Zacharevič naudai. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |