TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
P-šėjas R. Č-a
Civ. byla Nr. 3K - 223
Kasacinės
instancijos teismo                                                                    Kasacinė
byla Nr. 2K-682
pranešėjas
V. P-a-                                                               
2001 m.
Apeliacinės
instancijos teismo                                                            
S-2. 1. 2. 1. 8. 4
pranešėjas
A. V-is                                                                                     
Pirmos
instancijos teismo
teisėjas
E. J-a-

N U T A R T I S
2001 m. spalio 9 d.
Vilnius

            Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko
A. R-ės,
teisėjų:
A. P-io, V. P-o,
sekretoriaujant
E. K-ei,
dalyvaujant
prokurorui  L. B-ei,
gynėjams:
I. R-kevičiui,  D. R-kevičienei,
nuteistajam:
D. S. ,
teismo
posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistųjų D. L. ir D. S.
kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2001 m. vasario
19 d. nuosprendžio, kuriuo:  D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal
BK 274 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, be
baudos; pagal BK 274 str. 3 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, be baudos,
konfiskuojant 1/3 dalį jo turto. Vadovaujantis BK 42 str. 1 d. paskirta
subendrinta bausmė – dveji metai laisvės atėmimo, be baudos, su 1/3 jo turto
konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje;
D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 274 str. 2 d.
laisvės atėmimu vieneriems metams, be baudos; pagal BK 274 str. 3 d. laisvės
atėmimu dvejiems metams, be baudos, konfiskuojant 1/3 dalį jo turto.
Vadovaujantis BK 42 str. 1 d. paskirta bausmė subendrinta – dveji metai laisvės
atėmimo, be baudos, su 1/3 jo turto konfiskavimu, bausmę atliekant
sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
            Priteista
iš D. L. AB „Lietuvos taupomasis bankas” naudai 10950 Lt padarytai žalai
atlyginti; iš D. L. ir D. S. priteista solidariai AB „Lietuvos taupomasis bankas”
naudai 13524,62 Lt padarytai žalai atlyginti; iš D. L. ir D. S. solidariai AB
„Lietuvos žemės ūkio bankas” naudai 79910,29 Lt padarytai materialinei žalai
atlyginti.
            Taip
pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. gegužės 17 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. L. ir D. S.
apeliaciniai skundai atmesti.
             Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. P-o pranešimą, nuteistojo D. S. , jo
gynėjo, nuteistojo D. L. gynėjo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti,
prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti,  paaiškinimus,

NUSTATĖ:

            D. L.
ir D. S. nuteisti už tai, kad:  D. L. įvykdė sukčiavimą, t. y. apgaule,
paveikiant kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą, įgijo teisę į svetimą
turtą ir jį užvaldė, o būtent: jis, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą
turtą, 1999 m. vasario 2 d. , laikotarpiu nuo 7. 00 val. iki 19. 00 val. , AB
„Lietuvos taupomasis bankas” Sostinės skyriaus poskyryje, esančiame V-,
Vilniaus g. 16, išgalvoto asmens M-s Ž-io vardu pateikė prašymą
mokėjimo kortelei „MAESTRO” gauti. 1999 m. vasario 13 d. laikotarpiu nuo 7. 00
val. iki 19. 00 val. , tame pačiame poskyryje M-s Ž-io vardu gavęs
„MAESTRO” kortelę Nr. 6763760017631014, sąskaitai Nr. 017631, 1999 m. vasario
20 d. apie 12. 50 val. , atėjęs į UAB „Isku baldai” parduotuvę, esančią Kaune,
V. Krėvės g. 49, apgaule prisistatęs banko darbuotoju, atėjusiu tikrinti šioje
parduotuvėje esantį mokėjimo kortelių skaityvuvą, iš parduotuvės darbuotojo
gavęs mokėjimo kortelių skaitytuvo instrukciją, kurioje nurodytas šio aparato
slaptažodis ir panaudodamas M. Ž-io vardu gautą mokėjimo kortelę „MAESTRO”,
12. 57 val. UAB „Isku baldai” parduotuvės skaitytuvu atliko pinigų – 10950 litų
grąžinimo į M. Ž-io vardu AB „Lietuvos taupomasis bankas” atidarytą sąskaitą
Nr. 017631 operaciją, t. y. įrašė klaidingus duomenis, kad UAB „Isku baldai”
grąžina M. Ž-iui 10950 litų, taip paveikė AB „Lietuvos taupomasis bankas”
sąskaitų kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą bei tokiu apgaulės būdu
įgijo teisę į svetimą turtą.   1999 m. vasario 24 d. D. L. panaudodamas
M. Ž-io vardu įsigytą mokėjimo kortelę „MAESTRO”, iš AB „Lietuvos taupomasis
bankas” bankomato, esančio V-, Antakalnio g. 86, išsiėmė 8000 litų ir iš
AB „Lietuvos taupomasis bankas” bankomato, esančio Vilniaus G-o technikos
universiteto centrinių rūmų foje, adresu V-, S-ėtekio al. 11 – likusius
2950 litų ir tokiu būdu apgaule užvaldė 10950 litų, tuo padarydamas AB
„Lietuvos taupomasis bankas” turtinę žalą 10950 litų sumai;
             Be
to, kad D. S. ir D. L. , D. L. pakartotinai padarė sukčiavimą, grupėje iš anksto
susitarusių asmenų apgaule paveikiant kompiuterinę informaciją ir jos
apdorojimą, įgijo teisę į svetimą turtą ir jį užvaldė: D. L. ir D. S. 1999 m.
vasario mėn. laikotarpiu nuo 2 d. iki 10 d. , tardymo metu konkrečiai
nenustatytą dieną, iš anksto susitarė veikti grupėje, t. y. pasiskirstė
vaidmenimis, turėdami tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą. 1999 m. vasario
10 d. , laikotarpiu nuo 7. 00 val. iki 19. 00 val. , AB „Lietuvos taupomasis
bankas” Sostinės skyriaus poskyryje, esančiame V-, Vilniaus g. 16, D. S.
pateikė išgalvoto asmens K-io D-rausko vardu prašymą išduoti mokėjimo
kortelę „MAESTRO” bei 1999 m. vasario 26 d. , laikotarpiu nuo 7. 00 iki 19. 00
val. , šiame poskyryje pasiėmė K. D-rausko vardu pagamintą „MAESTRO” kortelę
Nr. 6763760018284011, sąskaitai Nr. 18284. 1999 m. kovo 3 d. apie 17. 00 val.
D. S. užėjo į UAB „Skorpiono takas” parduotuvę, esančią Pylimo g. 21 V-,
apgaule prisistačius banko darbuotoju, atėjusiu tikrinti šioje parduotuvėje
esantį mokėjimo kortelių skaitytuvą, iš parduotuvės darbuotojų gavo mokėjimo
kortelių skaitytuvo instrukciją, kurioje nurodytas šio aparato slaptažodis,
panaudojant K. D-rausko vardu įsigytą mokėjimo kortelę „MAESTRO”, mokėjimo
kortelių aptarnavimo skaitytuvu 17. 15 val. atliko 13999 litų grąžinimo į
K. D-rausko vardu AB „Lietuvos taupomasis bankas” atidarytą sąskaitą Nr. 18284
operaciją, t. y. įrašė klaidingus duomenis, kad UAB „Skorpiono takas” grąžina
K. D-rauskui 13999 litų, tuo paveikė AB „Lietuvos taupomasis bankas” sąskaitų
kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą ir taip apgaule jie abu įgijo teisę
į svetimą turtą. 1999 m. kovo 6 d. D. S. , panaudodamas K. D-rausko vardu
įsigytą mokėjimo kortelę „MAESTRO”, iš AB „Lietuvos taupomasis bankas”
bankomato, esančio V-, Antakalnio g. 86, išėmė 11950 litų bei iš AB
„Lietuvos taupomasis bankas” bankomato, esančio Vilniaus G-o technikos
universiteto centrinių rūmų foje, adresu V-, S-ėtekio al. 11, išėmė likusius
2044 litų. D. L. ir D. S. apgaule užvaldė 13994 litų, kuriuos pasidalino
lygiomis dalimis, tuo padarydami AB „Lietuvos taupomasis bankas” turtinę žalą
13994 litų sumai;
             Be
to, jie pakartotinai padarė sukčiavimą grupėje iš anksto susitarusių asmenų,
apgaule, paveikiant kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą, įgijo teisę į
svetimą turtą ir jį užvaldė stambiu mastu: D. L. 1999 m. vasario 9 d. ,
laikotarpiu nuo 7. 00 val. iki 19. 00 val. , AB „Lietuvos žemės ūkio bankas”,
esančiame V-, Vilniaus g. 18, išgalvoto asmens M-s Ž-io vardu
pateikė prašymą mokėjimo kortelei „MAESTRO” gauti. Pakartotinai, D. L. iš
anksto susitarę veikti grupėje su D. S. , pasiskirstę vaidmenimis, turėdami
tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, D. S. 1999 m. gegužės 13 d. ,
laikotarpiu nuo 7. 00 val. iki 19. 00 val. , iš AB „Lietuvos žemės ūkio bankas”,
esančio V-, Vilniaus g. 18, išgalvoto asmens M-s Ž-io vardu
atsiėmė pagal 1999 m. vasario 9 d. prašymą pagamintą mokėjimo kortelę „MAESTRO”
Nr. 67639900000220186. Abu jie 1999 m. gegužės 14 d. apie 13. 00 val. , atvyko
prie UAB BĮ „Vilniaus Vista” parduotuvės, esančios V-, Oslo g. 7. D. S.
užėjo į „Vilniaus Vista” parduotuvę, apgaule prisistačius Lietuvos žemės ūkio
banko darbuotoju, atėjusiu tikrinti šioje parduotuvėje esantį mokėjimo kortelių
skaitytuvą, iš parduotuvės darbuotojų gavo mokėjimo kortelių skaitytuvo aparato
instrukciją, kurioje nurodytas šio aparato slaptažodis, po ko, D. S. ,
panaudodamas M. Ž-io vardu AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” gautą mokėjimo
kortelę „MAESTRO”, mokėjimo kortelių aptarnavimo skaitytuvu atliko 79950 litų
grąžinimo į „M. Ž-io sąskaitą operaciją, t. y. įrašė klaidingus duomenis,
kad UAB BĮ „Vilniaus Vista” grąžina M. Ž-iui 79950 litų, taip paveikė AB
„Lietuvos žemės ūkio bankas” sąskaitų kompiuterinę informaciją ir jos
apdorojimą, tokiu būdu D. L. ir D. S. apgaule įgijo teisę į svetimą turtą. 1999
m. gegužės 20 d. , 8. 15 val. D. S. , panaudodamas M. Ž-io vardu iš AB
„Lietuvos žemės ūkio bankas” įsigytą mokėjimo kortelę „MAESTRO”, iš AB
„Lietuvos žemės ūkio bankas” bankomato, esančio V-, Pilies g. 30, išėmė
20000 litų ir tą pačią dieną iš AB „Lietuvos taupomasis bankas” bankomato,
esančio Kalvarijų g. 11, išėmė dar 59900 litų, tokiu būdu apgaule jie užvaldė
79900 litų, kuriuos pasidalino lygiomis dalimis, tuo padarydami AB „Lietuvos
žemės ūkio bankas” turtinę žalą stambiu mastu – 79900 Lt sumai.
             Be
to, jie pakartotinai padarė sukčiavimą grupėje iš anksto susitarusių asmenų,
apgaule, paveikiant kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą, įgijo teisę į
svetimą turtą stambiu mastu: D. L. 1999 m. vasario 9 d. , laikotarpiu nuo 7. 00
val. iki 19. 00 val. , AB „Lietuvos žemės ūkio bankas”, esančiame V-,
Vilniaus g. 18, išgalvoto asmens M-s Ž-io vardu pateikė prašymą
mokėjimo kortelei „MAESTRO” gauti. Pakartotinai, D. L. ir D. S. iš anksto
susitarė veikti grupėje, t. y. pasiskirstė vaidmenimis, turėdami tikslą apgaule
užvaldyti svetimą turtą. D. S. 1999 m. gegužės 13 d. , laikotarpiu nuo 7. 00 val.
iki 19. 00 val. , iš AB „Lietuvos žemės ūkio bankas”, esančio V-, Vilniaus
g. 18, išgalvoto asmens M-s Ž-io vardu atsiėmė pagal 1999 m. vasario 9
d. prašymą pagamintą mokėjimo kortelę „MAESTRO” Nr. 6763990000022018. 1999 m.
gegužės 21 d. apie 15. 00 val. D. S. atvyko į UAB „I-a Basar” svečių namus,
esančius V-, S-aus g. 1, kur apgaule prisistatęs darbuotoju, atėjusiu
patikrinti mokėjimo kortelių skaitytuvą, iš „I-a Basar” darbuotojų gavo šio
aparato instrukciją, kurioje nurodytas mokėjimo kortelių aptarnavimo skaitytuvo
slaptažodis, ir panaudodamas M. Ž-io vardu įsigytą mokėjimo kortelę
„MAESTRO”, mokėjimo kortelių aptarnavimo skaitytuvu atliko 72200 litų grąžinimo
į M. Ž-io sąskaitą AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” operaciją, t. y. įrašė
klaidingus duomenis, kad UAB BĮ „I-a Basar” svečių namai grąžino M. Ž-iui
72200 litų, tokiu būdu paveikė AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” sąskaitų
kompiuterinę informaciją ir jos apdorojimą bei tokiu apgaulės būdu D. L. ir D. S.
įgijo teisę į svetimą – AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” turtą stambiu mastu –
72200 litų.
            Kasaciniu skundu nuteistieji D. S. ir D. L.
prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gegužės 17 d. nutartį,
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2001 m. vasario 19 d. apkaltinamąjį
nuosprendį pakeisti ir kvalifikuoti atliktą veiką pagal BK 271 str. Kasatoriai
nesutinka su veikos kvalifikavimu, apgaulės požymio nustatymu, nusikaltimo
baigtumu bei  nuosprendžio nepilnumu. Kasatoriai teigia, jog teismai kasatorių
padarytą veiką neteisingai kvalifikavo kaip sukčiavimą, numatytą BK 274 str.  
BK 274 str. sukčiavimu apibrėžia svetimo turto užvaldymą arba teisės į jį
įgijimą apgaule. Tokiu būdu įstatymas būtinu sukčiavimo požymiu nustato
apgaulės naudojimą turto savininko ar valdytojo atžvilgiu ir ne bet kuriuo, o
turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo metu. Asmens apgaulingi veiksmai, dėl
kurių suklydo tretieji asmenys, ar tokie veiksmai, dėl kurių jis neįgijo nei
turto, nei teisės į jį, kasatoriaus manymu, sukčiavimu nelaikytini. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 apgaulė
sukčiaujant taip pat apribojama tik nurodytais BK 274 str. veiksmais.
Senatas minėtu nutarimu išaiškino, kad sukčiaujant turto savininkas ar
valdytojas dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai pats perleidžia turtą ar
teisę į turtą kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Tokiu būdu
išaiškinta, kad tarp turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo ir apgaulės
naudojimo nustatytinas tik tiesioginis ryšys. Jokių „pirminių”,
„tarpinių” apgaulių, taip pat jos naudojimo trečiųjų asmenų atžvilgiu
sukčiaujant negali būti. T-ėl teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo
nustatyti ar asmuo turtui užvaldyti naudojo apgaulę, ir tik esant BK bei Senato
išaiškinime numatytiems tokio naudojimo požymiams, pripažinti asmenį kaltu
įvykdžius sukčiavimą, o ne kitą nusikaltimą nuosavybei. Nei pirmos, nei
apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė. Kasatoriai nurodo,
jog apylinkės teismo nuosprendyje apgaulės naudojimas apibrėžiamas ne sukčiavimo
požymiu, o jo atlikimo būdu, be to, nenurodoma, kurie jo veiksmai
laikytini apgaulės naudojimu. Apygardos teismas tokį nusikaltimo kvalifikavimą
laikė teisingu ir nutartyje nurodė, kad kasatorius „panaudojo apgaulę:
prašymuose išduoti banko mokėjimo korteles nurodė išgalvotų asmenų duomenis,
tam, kad gauti mokėjimo kortelių skaitytuvų instrukcijas, prisistatydavo banko
darbuotojais, nors bankuose nedirbo, ir, pasinaudodamas tokios apgaulės
rezultatais, pervesdavo į apgaulės būdu atidarytas sąskaitas pinigines lėšas,
tai yra svetimą, jiems nepriklausantį turtą, kurį vėliaus per bankomatus
išimdami grynus pinigus, pasisavindavo".   Tokiu būdu teismas apgaulės
naudojimu sukčiaujant nurodė šiuos veiksmus: 1) išgalvotų asmenų duomenų
nurodymas prašymuose išduoti banko mokėjimo korteles; 2) prisistatymas banko
darbuotoju įmonėse, kuriose buvo mokėjimo kortelių skaitytuvai.
T-esnius kasatoriaus veiksmus, tame tarpe – turto užvaldymą, teismas apibrėžė
kaip „pasinaudojimą apgaulės rezultatais”.
        
Teismui sukčiavimo dalyku konstatavus bankų turtą, pagal BK 274 str.
dispozicijos prasmę bei Senato išaiškinimą, spręstina, ar minėti veiksmai buvo
atlikti bankų atžvilgiu, užvaldant jų turtą ar įgyjant teisę į jį. Pirmasis iš
teismo nurodytų veiksmų nelaikytinas apgaule sukčiaujant dėl to, kad išgalvoti
duomenys buvo pateikti banko kortelei įgyti. Įgijus kortelę tokio
pobūdžio apgaulės naudojimas baigėsi. Kadangi kortelės įgijimas
nelaikytinas sukčiavimu, tai ir minėtas veiksmas negali būti pripažintas
apgaule sukčiaujant. Antrasis iš teismo nurodytų veiksmų – prisistatymas banko
darbuotoju – nelaikytinas apgaule sukčiaujant taip pat ir dėl to, kad buvo nukreiptas
ne į banką, kurio turtas užvaldytas, o į trečiuosius asmenis. Teismo
nustatytas „pasinaudojimas apgaulės rezultatais” iš esmės negali būti laikomas
apgaule, kadangi „pasinaudojimas rezultatais” nėra tyčinis ir kryptingas
veiksmas – turto savininko, valdytojo suklaidinimas, dėl kurio šis
perleidžia kaltininkui savo turtą ar teisę į jį. Be to, teismas be
pagrindo nurodo, kad sąskaitos bankuose buvo atidarytos „apgaulės būdu”.
Sąskaitas atidarė pats bankas nustatyta tvarka bei įprastu būdu, be to, priešingai
galiojusiems reikalavimams, nė nepatikrinęs asmenų, kuriems jas atidaro,
tapatybės. Darytina išvada, kad jei kurie nors kasatorių veiksmai ir buvo
apgaulingi, jie negali būti pripažinti apgaule sukčiaujant, nes nebuvo
naudojami turtui užvaldyti ar teisei į jį įgyti, baigėsi iki tyčios kilimo
pasisavinti turtą, nebuvo nukreipti į turto savininką ar valdytoją ir nesukėlė
tokių pasekmių, kad pastarieji dėl šių apgaulingų veiksmų savo noru perleistų
turtą ar teisę į jį. Dėl to kasatoriaus veika atitinka kito nusikaltimo
nuosavybei – vagystės sudėtį ir negali būti kvalifikuoti
sukčiavimu. Kasatorius teigia, jog pirmos bei apeliacinės instancijos
teismai visapusiškai, pilnai ir objektyviai veikos neištyrė ir ją kvalifikavo
netinkamai.
             Vilniaus
apygardos teismas šių pirmos instancijos padarytų kvalifikavimo klaidų
nepastebėjo, dėl apeliacinio skundo motyvų nepasisakė. Nutartyje teismas
tenurodė, kad „tokio pobūdžio nusikaltimai laikomi baigti, kai kaltininkai
įgyja teisę į turtą, nepriklausomai, ar jie užvaldė tą turtą”.   Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas išaiškino, kad sukčiavimo nusikaltimo sudėtyje
teisė, kuri įgyjama į turtą, yra nuosavybės teisė, t. y. – teisė
kaltininkui gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti.
Mokėjimo kortelių sutartys, vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 1999 m.
balandžio 22 d. nutarimu Nr. 48 patvirtintais indėlių sąskaitų tvarkymo
nuostatais, laikytinos sąskaitos sutartimis. CK 469 str. nustato,
kad į banko sąskaitoje esančias lėšas nuosavybės teisę turi bankas. Tik įgijęs
kortelę asmuo iš principo negali turėti teisės į kokį nors turtą, kadangi jo
dar nėra. Į sąskaitą pervedus pinigus, vadovaujantis sąskaitos sutarties esme,
asmuo turi teisę reikalauti banko atlikti kortelės sutartyje numatytus
veiksmus, ir į sąskaitoje esančius pinigus, kurie ir yra šio nusikaltimo
dalyku, neturi bei negali turėti teisės. Darytina išvada, kad
kasatoriai, pagal įstatymą negalėdami turėti nuosavybės teisės į sąskaitoje
esančius pinigus, negalėjo  jos ir įgyti. Be to, asmens turimos reikalavimo
teisės pareiškimo momentu laikytina kortelės pateikimas bankui per jo
darbuotoją arba bankomatą, o ne kokie nors ankstesni asmens veiksmai. Taigi –
iki nepateikus kortelės bankomatui, asmuo iš viso neturi jokių teisių dėl
sąskaitose esančių pinigų. T-ėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad kortelę
sunaikinus ir neturint jokios galimybės net pareikšti reikalavimo bankui,
asmens iki tokio sunaikinimo atlikti veiksmai (epizode atliekant 72  200 Lt
grąžinimo operaciją UAB „I-a Basar”), kuriais pervestos lėšos, laikytini
sukčiavimu.
            Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas taip pat išaiškino, kad teisę į turtą suteikia
dokumentai, kuriuose įtvirtinta teisė kaltininkui asmeniškai gauti svetimą
turtą, juo naudotis ir disponuoti. Nuteistųjų įgytose kortelėse buvo suteikta
reikalavimo teisė išgalvotam asmeniui, o ne D. L. ir kasatoriui, todėl
dokumentas nelaikytinas suteikiančiu pastariesiems teisę reikalauti sąskaitose
buvusių lėšų.   T-ėl darytina išvada, kad nuteistieji teisės į turtą nebuvo
įgiję nė viename epizodų.
            Be
to, nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodė, kad teismo nuosprendis
nepilnas, nes jame neišspręstas areštuoto, siekiant užtikrinti nusikaltimu
padarytos žalos atlyginimą, turto klausimas. Kadangi minėtas areštuotasis
turtas nėra nei įskaitytas į žalos atlyginimą, nei grąžintas nuteistajam,
teismo nuosprendis yra aiškiai nepilnas.
           Nuteistųjų D. L. ir D. S. kasaciniai skundai
netenkintini. Kolegija laiko, kad teismai teisingai įvertino kasatorių
padarytas veikas kaip sukčiavimo nusikaltimą ir pagrįstai kvalifikavo jas pagal
BK 274 str. 2 ir BK  274 str. 3 d. Kartu kolegija pažymi, kad teismai ne visada
teisingai argumentavo savo išvadas, ypač kas liečia faktinių bylos aplinkybių
vertinimą BK 274 str. numatyto nusikaltimo sudėties požymiu atžvilgiu.  
         Kasatoriai prašo jų padarytas veikas laikyti ne
sukčiavimu, o vagyste ir atitinkamai keisti veikų kvalifikaciją. Savo prašymą
jie argumentuoja tuo, kad nors kasatoriai padarė visą eilę apgaulės faktų,
apgaule nebuvo siekiama užvaldyti svetimo turto; ji buvo panaudota tik tam, kad
prieiti prie turto.  
        
Padarant kiekvieną iš kasatoriams inkriminuotų nusikaltimų apgaulė buvo
panaudota tris kartus. Pirma apgaulė buvo padaryta siekiant atidaryti mokėjimo
kortelės sąskaitą ir gauti mokėjimo kortelę svetimu vardu.   P-i savaime be 
ryšio su kaltininkų tyčios turiniu ir kryptingumu tokia veika pagal galiojantį
LR BK nusikaltimo padarymo metu iš viso nebuvo laikoma nusikaltimu ir
baudžiama. Tačiau atsižvelgiant į kaltininkų tyčios kryptingumą, tolesnius jų
veiksmus ir atsiradusias pasekmes, tokią apgaulę jau galima vertinti kaip
rengimąsi neteisėtam svetimo turto užvaldymui,  nes savo veiksmais jie
palengvino sukčiavimo objektyviosios pusės realizavimą, kadangi sukūrė tarpinę
grandį (sąskaitą),  per kurią jie vėliau galėjo užvaldyti  pinigus.  
        Antra apgaule buvo padaryta siekiant suklaidinti 
asmenį, atsakingą už terminalo valdymą dėl kaltininkų ketinimų. Apgaulė
pasireiškė kasatorių prisistatymu įgaliotais banko darbuotojais. Prisistatydami
bankų darbuotojais kasatoriai palengvino priėjimą prie mokėjimo kortelių
skaitytuvo, panaudojant kurį jie vėliau atliko pinigų pervedimo į mokėjimo
kortelės sąskaitą operaciją. Imant domėn kaltininkų tyčios kryptingumą, stadijų
požiūriu šie kasatorių veiksmai vertintini kaip anksčiau paminėtų veiksmų,
atidarant kortelės sąskaitą, tąsa, kaip tolesnis rengimasis užvaldyti svetimą
turtą.   Kasatoriai teisūs teigdami, kad apgaudami parduotuvių ir kitų įmonių
darbuotojus dėl savo asmenybės ir dėl ketinimų, jie tik lengvino sau priėjimą
prie svetimo turto. Kadangi sukčiavimo objektyvioji pusė pradedama realizuoti
tik nuo veiksmų nukreiptų į svetimo turto užvaldymą, priėjimas prie terminalo
ir tam panaudota apgaulė dar nėra sukčiavimo kaip BK 274 str. numatyto
nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis. Kadangi apgaulė buvo
panaudota ne tam, kad suklaidinus terminalo  valdytoją dėl tariamos teisės į
turtą, įtikinti jį pervesti pinigus į kasatorių nurodytas sąskaitas, tuo
atsisakant teisės į nurodytą pinigų sumą, o tik tam kad prieiti prie terminalo,
ji dar nesudaro sukčiavimo kaip nusikaltimo padarymo būdo, tačiau su svetimo
turto pagrobimu susijusiose nusikaltimuose (vagystė, sukčiavimas) stadijų
požiūriu vertintina kaip rengimasis padaryti nusikaltimą (jei nusikaltimo
sudėtis numato įsibrovimą kaip nusikaltimo sudėties požymį, tokie kaltininkų
veiksmai jau reikštų pasikėsinimą padaryti nusikaltimą).  
        
Nusikaltimas (vagystė ar sukčiavimas) tiesiogiai pradėtas daryti pradedant mokėjimo
kortelių skaitytuvu  atlikinėti pinigų pervedimo į sąskaitą operaciją.
Kasatoriai teigia, kad atlikdami šią operaciją jie nieko neapgavo. Teismas
apgaulės elementų buvimo atliekant šią operaciją atskirai nemotyvavo. Taigi dėl
trečiosios apgaulės, apsprendžiančios visumos padarytų veikų kvalifikaciją kyla
daugiausia ginčų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d.
nutarimo Nr. 8 “Dėl   teismų praktikos sukčiavimo  ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str)”  2 punkte pasakyta, kad
sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei
į turtą įgyti. Tuo tarpu esant vagystei turtas užvaldomas slapta turto
savininkui ar valdytojui nematant, nežinant ar nesuvokiant kaltininko veiksmų
pobūdžio, arba atvirai turto savininkui ar valdytojui matant ir suvokiant tokį
kaltininko veiksmą. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti
turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o
pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą
ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti.
          
Taigi esminis klausimas, ar kasatoriai, atlikdami veiksmus su mokėjimų kortelių
skaitytuvu ir surinkę skaičių kombinacijas, nurašę  tam tikras sumas pinigų iš
turto savininkų sąskaitų banke į išgalvotų asmenų sąskaitas, kurių disponavimo
teisę jie turėjo, apgavo turto valdytoją ar savininką, ir šis dėl to savo noru
perleido turtą, ar nusikalstami veiksmai buvo padaryti slapta turto savininkui
ar valdytojui nežinant.   I-iškai atrodo, kad pinigų pervedimo iš įmonių
sąskaitų į kasatorių sąskaitas operacijos buvo atliekamos slaptai arba atvirai.
Tačiau nors turto valdytojas savo valia prileido kasatorius prie mokėjimo
kortelių skaitytuvo ir, be to, stovėjo greta kasatoriams atliekant operacijas
su piniginėmis lėšomis, jis nei suteikė jiems teisę atlikti pinigų nurašymo nuo
įmonių sąskaitų operacijų, nei suvokė daromų operacijų prasmės. Taigi jo valios
išraiškos, jo sutikimo piniginių lėšų pervedimo operacijoms nebuvo.
       
Vis tik kolegija laiko, kad ir pervedant pinigus iš įmonių sąskaitų į išgalvotų
asmenų sąskaitas, kurių disponavimo teisę kasatoriai turėjo, t. y. realizuojant
svetimo turto pagrobimo objektyviąją pusę, kasatoriai panaudojo ne slaptą turto
užvaldymo būdą, o panaudojo apgaulę.              Minėto Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutarimo  3 punkte teigiama, kad  apgaulė pasireiškia turto savininko ar
valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant
suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines
savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir
pan.   Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimas buvo padarytas ne klasikinės
bankininkystės, kurioje klientas tiesiogiai bendrauja su banko darbuotoju, o
elektroninės bankininkystės srityje. E-ektroninėje bankininkystėje  visos
operacijos su piniginėmis lėšomis yra tvarkomos žmogaus sudarytų kompiuterinių
programų pagrindu.   Klientas su banku bendrauja ne tiesiogiai, o per
elektroninę sistemą. Sistema sudaryta tokiu būdu, kad ji priima komandą ir
atlieka operaciją, jei surinkti tinkami sąskaitų turėtojų identifikaciniai
kodai.   Būtent kodas pagal programos veikimo principus identifikuoja asmens, kaip
sąskaitos turėtojo tapatybę ir pažymi teisę atlikti operacijas su  sąskaitoje
esančiomis piniginėmis lėšomis. Jei kodą surenka ir komandą duoda asmuo,
neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiomis piniginėmis
lėšomis, jis pateikia operacinei sistemai ir bankui save kaip kitą asmenį,
turintį tokią teisę ir taip suklaidina elektroninę sistemą ir tuo pačiu banką.
Pastarieji klaidos įtakoje nusprendę, kad toks asmuo teisėtai duoda komandą
atlikti operaciją, suklydimo įtakoje savanoriškai perleidžia teisę į turtą,
t. y. perveda pinigines lėšas kitam sąskaitos turėtojui, o vėliau išduoda
pinigus.   Apgaulė šioje byloje pasireiškė ne įmonių, kurių lėšos laikomos
banke, o banko, kaip sąskaitose esančių įmonių pinigų savininko suklaidinimu.
Taigi byloje nurodytais atvejais  surinkus mokėjimo kortelių skaitytuvo kodą ir
davus komandą elektroninei sistemai, suklaidinta buvo elektroninė sistema ir
bankas, kurio nuosavybėje buvo įmonių piniginės lėšos.
        
Kasatoriai ginčija jiems inkriminuoto nusikaltimo baigtumo momentą. Sukčiavimo
kaip nusikaltimo baigtumą įstatymas sieja su turto (natūra) užvaldymu ar teisės
į turtą įgijimu (dokumento, patvirtinančio tokią teisę įgijimas ar valdymas).
Kasatoriai teisūs, teigdami, kad pinigai banko sąskaitoje nėra sąskaitos
turėtojo nuosavybė. Šie pinigai pagal įstatymą yra banko, kurio sąskaitoje jie
yra nuosavybė. Tačiau asmuo turintis banko sąskaitą įgyja ir turi teisę į
turtą, esantį sąskaitoje. Jis bet kuriuo momentu gali pareikalauti banko
išmokėti jam sąskaitoje esančius pinigus. Taigi pervedus pinigus į sąskaitą, 
kasatoriai įgijo teisę į turtą. Jis yra dar banko nuosavybė, tačiau kasatoriai 
jau įgijo reikalavimo į jį teisę, nes turi tos sąskaitos mokėjimo kortelę.
Kadangi BK 274 str. sukčiavimo kaip nusikaltimo baigtumą sieja ne tik su turto
fiziniu užvaldymu, bet ir su teisės į turtą įgijimu, teismas pagrįstai jų
padarytas veikas visais nusikaltimų padarymo atvejais įvertino kaip baigtą
nusikaltimą. Nusikaltimas yra baigtas ne vien užvaldžius turtą, bet ir įgijus
teisę į jį. T-ėl nusikaltimo baigtumui neturi reikšmės ar turtas jau išimtas,
ar pervestas į asmens sąskaitą. Kartu teismas nuosprendyje nurodė, kokių
sukčiavimo nusikaltimų atvejais kasatoriams inkriminuojamas sukčiavimas įgyjant
teisę į turtą, o kokiais turto užvaldymas.  
         
Kartu kolegija pažymi, kad padarytų veikų kvalifikavimui kaip stadijų, taip ir
kitais požiūriais  neturi reikšmės ir tas faktas, kad pinigai buvo pervesti ne
į kasatorių vardines sąskaitas, o į realiai neegzistuojančių asmenų sąskaitas.  
Kadangi būtent kasatoriai  atidarė šias sąskaitas, tik jie žinojo kodus ir
turėjo galiojantį priėjimo prie jų ir disponavimo jomis raktą, jie vieni galėjo
valdyti sąskaitas ir disponuoti juose esančiomis lėšomis.   T-ėl nepaisant to, kad 
pinigai kasatorių buvo pervesti ne į jų vardines sąskaitas, o į realiai
neegzistuojančių asmenų sąskaitas, teismai pagrįstai laikė, kad mokėjimo
kortelių skaitytuvu padarydami pinigų pervedimo operaciją, jie įgijo teisę į
turtą.

            Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 429 str. 1  p. ,  4301 str. , teisėjų
kolegija

NUTARĖ:

Nuteistųjų
D. L. ir D. S. kasacinius skundus atmesti.

Kolegijos
pirmininkas                                                                                        A. R-ė

Teisėjai                                                                                                 A. P-is


                                                                                                                        V. P-a-
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt