|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 2. 42. Nužudymas dėl neatsargumo (BK 109 str. 2 d. ) Atmestas prokuroro, prašiusio panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo teisiamasis buvo išteisintas pagal BK 109 str. 2 d. , kasacinis skundas, nes byloje nustatyta, jog išteisintasis, vairuodamas automobilį ir nepaklusdamas policijos reikalavimams sustoti, nesuprato, jog kelia pavojų su juo važiavusių keleivių gyvybei, nenumatė šių pasekmių, neturėjo ir negalėjo jų numatyti. Tokiu būdu šio asmens veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 109 str. 2 d. , sudėties elementų. P-šėja I. S-ė Kasacinė byla Nr. 2K–565/1999 m. N U T A R T I S 1999 m. spalio 12 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko P. K-o, teisėjų E. B-o ir I. S-ės, sekretoriaujant R. B-ei, dalyvaujant prokurorui K. Ž-ui, nuteistajam R. M-ui, nukentėjusiesiems R. J. B-ui, R. J-i-ei, jos atstovui advokatui A. Palijanskui, teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal Kauno apygardos teismo l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo R-a- M-us nuteistas pagal BK 2011 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams. Remiantis BK 43 str. bausmės subendrintos sudėjimo būdu su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas šešeriems metams be baudos su 200 Lt vertės turto konfiskavimu (BK 35 str. ), bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria atmestas Kauno miesto apylinkės prokuroro skundas. Nukentėjusiųjų R. J-i-ės ir R. J. B-aus apeliaciniai skun-dai patenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų R. J. B-aus, R. J-i-ės ir jos atstovo bei nuteistojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų, nustatė: R-a- M-us nuteistas už tai, kad, pavartodamas smurtą, pasipriešino policininkams, saugojusiems viešąją tvarką. 1998 m. liepos 24 d. apie 23 val. 30 min. , būdamas girtas, Kaune R-dvario plentu, N-jakurių ir kitomis gatvėmis vairavo automobilį ,,Ford Escort” (valst. nr. LKG 005), pažeisdamas kelių eismo taisykles, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo ir kitų būtinų dokumentų, kelis kartus nesustodamas, stabdant bei persekiojant policijos pareigūnams, N-jakurių gatvėje ties 60–uoju namu partrenkė viešosios policijos darbuotoją nukentėjusįjį R. Z-ičių, padarydamas jam lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, tuo momentu, kai šis kartu su kitais policininkais S. Gucu, J. M-u, N. B-iu ir E. P-iu nurodytoje vietoje bandė nutraukti jo daromus administracinės teisės pažeidimus, peraugusius į nusikalstamą veiką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 2011 str. 2 dalyje. R. M-us apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 109 str. 2 d. , nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. R. M-us buvo kaltinamas ir tuo, kad, vairuodamas automobilį ir veždamas du keleivius, po daugkartinių akivaizdžiai išreikštų policijos pareigūnų reikalavimų sustoti – specialių garsinių ir šviesos sig-lų, žodinių nurodymų per garsiakalbį bei perspėjamųjų šūvių į viršų, taip pat esant realiam pavojui R. Marcinkevičiaus bei automobilio keleivių gyvybei, policijos pareigūnams šioje situacijoje teisėtai panaudojus tarnybinius ginklus prieš iš įvykio vietos sprunkantį automobilį, nusikalstamai nerūpestingai nesilaikė elementarių visuotinai priimtinų atsargumo taisyklių – nesustojo bei toliau vairavo minėtą automobilį, dėl ko, apie 24 val. N-jakurių – Josvainių gatvių sankryžoje automobiliui patekus į viršilos S. Gucu apšaudomą zoną, buvo mirtinai sužaloti du automobilio ,,Ford Escort” keleiviai: viena kulka į nugarą šalia vairuotojo sėdėjęs D. J-is ir viena kulka į nugarą sėdėjęs ant galinės sėdynės D. B-us. Kasaciniu skundu l. e. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 15 d. nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo esminio pažeidimo bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 18 d. nutarties dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus teigimu, apylinkės teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 418 str. 1 d. 2 p. ), nes pilnai, visapusiškai ir objektyviai neišaiškino, neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių (BPK 18 str. ), o tai sutrukdė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį (BPK 382 str. 1 d. ). Be to, nors R. Marcinkevičiaus padarytas nusikaltimas turėjo būti kvalifikuotas ir pagal BK 109 str. 2 d. , teismas Baudžiamojo kodekso straipsnio nepritaikė, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 4181 str. 1 d. 1 p. ). Apylinkės teismas nepagrįstai išteisino R. M-ų, kaltintą pagal BK 109 str. 2 d. , darydamas išvadą, kad tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių – D. J-io ir D. B-aus mirties – nėra priežastinio ryšio, nes R. M-us negalėjo numatyti, kad dėl jo veikos atsiras tokios pasekmės. Išvada, kad R. M-us negalėjo numatyti nusikalstamų savo veikos pasekmių, paremta išimtinai tik įrodymais iš šaltinių, liečiančių objektyviąją inkriminuojamo nusikaltimo pusę, būtent: 1) kompleksinės kriminalistinės–medicininės ekspertizės akto išvadomis; 2) tarnybinių patikrinimų išvadomis. Sugebėjimas numatyti pasekmes turi būti preziumuojamas. Nenustatyta jokių subjektyvių ar objektyvių priežasčių, dėl kurių nuteistasis būtų negalėjęs suvokti, kad po daugkartinių akivaizdžiai išreikštų policijos pareigūnų reikalavimų sustoti bei perspėjamųjų šūvių į viršų, atsirado realus pavojus jo paties bei automobilio keleivių gyvybei. P-s nuteistasis neneigia ryšio tarp nesustojimo ir pasekmių. T-ėl R. M-us buvo pagrįstai ir teisėtai kaltinamas, kad pavojaus akivaizdoje veikė nusikalstamai nerūpestingai – nesustojo ir toliau vairavo automobilį, dėl ko, šiam patekus į apšaudymo zoną, buvo mirtinai sužaloti du asmenys. Teismas rėmėsi išvadomis, neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, Kauno apygardos teismas 1999 m. gegužės 18 d. nutartyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 4181 str. 1 d. 1 p. ), nes netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies 10 str. normas (BPK 386 str. 1 d. 1 p. ). Nutartyje nurodoma, jog R. M-us formaliai apkaltintas BK 10 str. 2 d. numatyta veika (nusikalstamu nerūpestingumu), kai tuo tarpu pagal kaltinimo turinį išeitų, kad jis veikė nusikalstamai pasitikėdamas (BK 10 str. 1 d. ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei iš kaltinimo, nei iš apeliacinio skundo turinio nematyti (nors taip dėstoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje), kad R. M-inkevičius kaltinamas tuo, jog, žinodamas apie iškilusį pavojų savo ir automobilio keleivių gyvybėms, važiavo toliau, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pavojingų pasekmių. Ten visur aiškiai pasakyta, jog R. M-us, atsidūręs aprašytoje pavojingoje padėtyje, privalėjo ir galėjo numatyti, kad tęsti važiavimą pavojinga, tačiau dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo to nenumatė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog R. M-us pažeidė taisykles vairuodamas automobilį, t. y. pažeidė specialiąsias taisykles, kai tuo tarpu kaltinime jo veika traktuojama kaip elementarių, visuotinai priimtinų atsargumo taisyklių nesilaikymas. Apygardos teismas neatsižvelgė ir į baudžiamosios teisės teorijos principus. Nutartyje supaprastintai traktuojamas ir priežastinio ryšio klausimas. Teigiama, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp vairuotojo veiksmų ir atsiradusių pavojingų pasekmių. O juk kaltinamojoje išvadoje ir apeliaciniame skunde kaip tik ir įrodinėjama, kad nors šis ryšys dėl betarpiškumo nebuvimo ir nėra akivaizdus, tačiau jis yra. I- šis ryšys yra tiesioginis, t. y. jeigu R. M-us būtų numatęs, kad toliau važiuoti yra pavojinga ir, kaip jis pats teigė apklausos metu, jei būtų sustojęs, pavojingos pasekmės nebūtų atsiradusios. Pabrėžiama, jog baudžiamosios teisės adekvataus priežastinio ryšio teorija nurodo, kad žalingos pasekmės tiesiogine priežastimi gali būti ir veika, nesanti betarpiškame ryšyje su pasekme. Kasacinis skundas atmestinas, nes jį tenkinti nėra teisinių pagrindų. Pirmosios instancijos teismas R. M-ų pagal BK 109 str. 2 d. išteisino, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties. Tokia teismo išvada yra teisinga. Kasacinio skundo argumentas, kad R. M-aus veika turėjo būti kvalifikuojama ir pagal BK 109 str. 2 d. , yra nepagrįstas, nes jo veikoje nėra kelių šio nusikaltimo sudėties elementų (objektyviosios ir subjektyviosios pusės), o nesant bent vieno iš jų, veika negali būti pripažįstama nusikalstama. Pirma. R. M-aus veikoje nėra objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės – veikos, nusikalstamų pasekmių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei pasekmių. Nusikalstamų pasekmių priežastimi gali būti tik nusikaltimo subjekto veika. Be to, reikia nustatyti, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, jos būtina priežastimi. R. M-ui pateikto pagal BK 109 str. 2 d. kaltinimo esmė yra ta, kad jis, vairuodamas automobilį ir sprukdamas nuo jį persekiojusių policijos pareigūnų, pateko į viršilos S. Gucu apšaudomą zoną ir dėl to buvo mirtinai sužaloti du automobilio keleiviai: viena kulka į nugarą šalia vairuotojo sėdėjęs D-us J-is bei viena kulka į nugarą ant galinės sėdynės sėdėjęs D-us B-us. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilyje važiavusių keleivių mirtis įvyko ne dėl R. M-aus, o dėl kito asmens, panaudojusio šaunamąjį ginklą, teisėtų veiksmų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūno veiksmų teisėtumu suabejojo ir nutarė, kad turi būti nuodugniau ištirta, ar šaunamasis ginklas buvo panaudotas tinkamai, jei buvo nušauti du niekuo nesusiję su įvykiu asmenys. T-ėl policijos pareigūnui S. Gucu iškelta baudžiamoji byla. Tokiu būdu teisminės instancijos nustatė, kad mirtinos pasekmės atsirado ne nuo R. M-inkevičiaus tiesioginių veiksmų, nes į D. J-į ir D. B-ų šaudė ir juos nušovė ne jis. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad kaltinime ir kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog R. M-us, vairuodamas automobilį, pateko į viršilos S. Gucu apšaudomą zoną. Tai nebuvo policijos pareigūno apšaudoma zona, o šaudymas į automobilį. Buvo pataikyta į jo saloną, išdaužyti langai, o abiem nukentėjusiesiems pataikyta į viršutinę nugaros dalį (t. 1, b. l. 12 – 24). T-ėl teisėjų kolegija laiko, kad R. M-aus veikoje nėra objektyvaus baudžiamosios atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių. Antra. Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas, tačiau būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą – kaltę, nes šis ryšys gali būti atsitiktinis. Kasaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamos pasekmės atsirado dėl to, jog R. M-us, atsidūręs aprašytoje pavojingoje padėtyje, privalėjo ir galėjo numatyti, kad toliau važiuoti pavojinga, tačiau dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo to nenumatė. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Nusikalstamas nerūpestingumas, kaip viena iš dviejų neatsargios kaltės rūšių, yra apibūdintas BK 10 str. 2 dalyje. Nusikaltimą padariusis asmuo nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, bet turėjo ir galėjo jas numatyti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 109 str. privaloma nustatyti, kad asmuo privalėjo ir galėjo numatyti savo veikos pasekmes, būtent – kito žmogaus mirtį. Šiuo konkrečiu atveju išeitų, kad R. M-us privalėjo ir galėjo numatyti, jog D. J-is ir D. B-us bus nušauti kito asmens. Turėjimas numatyti pasekmes yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga išplaukia iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos gyvenimiško patyrimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas ,,Dėl teismų praktikos nužudymo bylose”). Šis teismų praktikos apibendrinimas neduoda pagrindo išvadai, kad R. M-us turėjo pareigą numatyti, kad jo keleiviai mirs nuo policijos pareigūno šūvių. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą, kaip jo veikos pasekmę. Nusikalstamų pasekmių numatymas turi neperžengti asmens galimybių ribų. Kasaciniame skunde teigiama, kad R. M-us nusikalstamai nerūpestingai nesilaikė elementarių visuotinai priimtinų atsargumo taisyklių – nesustojo ir toliau vairavo automobilį. Tačiau nenurodoma ir neįvertinama, ar policijos pareigūnai laikėsi ne tik visuotinai priimtinų atsargumo taisyklių, bet ir įstatymų reikalavimų. Išteisintasis R. M-us teisiamajame posėdyje teigė žinojęs, kad panašiose situacijose policijos darbuotojai panaudoja šaunamąjį ginklą, tačiau galvojo, kad bet kokiu atveju šaudoma į ratus ir kitas automobilio vietas, nesukeliant mirtino pavojaus žmonėms. Visus veiksmus atliko tik siekdamas išvengti atsakomybės už vairavimą neblaiviam. Toks R. M-aus aiškinimas nepaneigtas. Pagal Policijos įstatymo 42 str. 5 d. prasmę policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą tik prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepaklūsta išankstiniam akivaizdžiai išreikštam policijos pareigūnų reikalavimui sustoti. Šaunamasis ginklas policijos pareigūnų naudojamas tik tada, kai visi kiti galimi būdai ir priemonės panaudotos, sakoma Policijos įstatymo 41 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad į automobilį buvo šaudoma tamsoje, kai jis skendėjo dulkėse, ir vos matėsi jo šviesos atšvaitai. T-ėl teismas pripažino, kad R. M-us, vairuodamas automobilį ir nepaklusdamas policijos pareigūnų reikalavimams sustoti, nesuprato, jog kelia pavojų su juo važiavusių keleivių gyvybei, nenumatė šių pasekmių, neturėjo ir negalėjo jų numatyti. Tokia R. M-aus veika pirmosios instancijos teismo pripažinta įvykiu (kazusu), ir jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių pasekmių. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada taip pat reikėtų sutikti. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 429 str. 1 p. , 430 ir 4301 str. , teisėjų kolegija nutarė: L. e. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas kasacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegijos pirmininkas P. K-s Teisėjai E. B-a- I. S-ė Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
59: Svečiai