TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 31

2001 m. birželio 15 d.

Dėl Lie­tu­vos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant
Že­ne­vos 1956 m. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais
su­tar­ties kon­ven­ci­ją (CMR)

Ben­dro­ji trans­por­to po­li­ti­ka
– vie­na iš tri­jų Eu­ro­pos Ben­dri­jos ben­drų­jų po­li­ti­kos sri­čių, nu­ma­ty­tų
Eu­ro­pos eko­no­mi­nės ben­dri­jos stei­gi­mo su­tar­ty­je. Lie­tu­vos in­teg­ra­ci­jos
į Eu­ro­pos Są­jun­gą pro­ce­se svar­bią reikš­mę tu­ri tai, kaip Lie­tu­va da­ly­vau­ja
tarp­tau­ti­nė­se su­tar­ty­se ir su­si­ta­ri­muo­se trans­por­ta­vi­mo sri­ty­je,
ku­rių tiks­las yra su­vie­no­din­ti tarp­tau­ti­niu mas­tu ati­tin­ka­mas per­ve­ži­mo
tai­syk­les.
Vie­nas svar­biau­sių kro­vi­nių
per­ve­ži­mo tarp­tau­ti­niais marš­ru­tais tarp­tau­ti­nių do­ku­men­tų – 1956
m. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­ja (to­liau
– CMR kon­ven­ci­ja). Prie šios CMR kon­ven­ci­jos, įsi­ga­lio­ju­sios 1961 m.
lie­pos 2 d. , bei 1978 m. lie­pos 15 d. pro­to­ko­lo (juo pa­keis­tas CMR Kon­ven­ci­jos
23 straips­nis) Lie­tu­va pri­si­jun­gė 1993 m. ko­vo 5 d. Vy­riau­sy­bės po­tvar­kiu
Nr. 169p. Ofi­cia­lus CMR kon­ven­ci­jos (su in­kor­po­ruo­tu į ją 23 str. pa­kei­ti­mu)
teks­tas pa­skelb­tas „Vals­ty­bės ži­nio­se”, 1998, Nr. 107–2932.
CMR Kon­ven­ci­ja yra Lie­tu­vos
vi­daus tei­sės sis­te­mos su­dė­ti­nė da­lis. Teis­mai, spręs­da­mi gin­čus,
ky­lan­čius iš san­ty­kių, ku­riuos uni­fi­kuo­tai reg­la­men­tuo­ja CMR kon­ven­ci­ja,
pri­va­lo ją tin­ka­mai aiš­kin­ti ir tai­ky­ti tie­sio­giai. To­dėl pri­rei­kus
rei­kia at­si­žvelg­ti į at­ski­rų Kon­ven­ci­jos straips­nių aiš­ki­ni­mą ir
tai­ky­mą už­sie­nio vals­ty­bių teis­mų prak­ti­ko­je.
Per­žiū­rė­jus api­ben­dri­ni­mui
pa­teik­tas by­las da­ry­ti­na iš­va­da, kad teis­mų prak­ti­ka, nag­ri­nė­jant
šios ka­te­go­ri­jos by­las, yra ne­vie­no­da. Teis­mai ne vi­sa­da tai­ko CMR
kon­ven­ci­ją, kai ją yra bū­ti­na tai­ky­ti, be to, at­ski­ras kon­ven­ci­jos
nuo­sta­tas (ypač dėl ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės) aiš­ki­na skir­tin­gai.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo se­na­tas, siek­da­mas su­vie­no­din­ti CMR kon­ven­ci­jos aiš­ki­ni­mo
ir tai­ky­mo prak­ti­ką, va­do­vau­da­ma­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų
įsta­ty­mo 20 straips­nio 1 da­lies 1 punk­tu ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo sta­tu­to 5 straips­nio 1 da­lies 3 punk­tu,

n u t a r i a :

I. Išaiškin­ti teis­mams, kad:
1. Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių per­ve­ži­mo ke­liais tei­sės
šal­ti­niai yra šie:
– Tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių
ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­ja yra pa­grin­di­nis, re­gu­liuo­jan­tis
tarp­tau­ti­nį kro­vi­nių ve­ži­mą ke­liais, šal­ti­nis (Žin. , 1998, Nr.
107–2932);
– Tarp­vals­ty­bi­niai su­si­ta­ri­mai
tarp Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir ki­tų vals­ty­bių (to­liau – tarp­vals­ty­bi­niai
su­si­ta­ri­mai);
– Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ci­vi­li­nis ko­dek­sas (to­liau – CK);
– Lie­tu­vos ke­lių trans­por­to
ko­dek­sas (to­liau – KTK);
– 1957 m. Eu­ro­pos su­tar­tis
dėl pa­vo­jin­gų kro­vi­nių tarp­tau­ti­nio ve­ži­mo ke­liais             (ADR), ku­rią Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Sei­mas ra­ti­fi­ka­vo 1998 m. bir­že­lio 16    d.
įsta­ty­mu Nr. VIII–778 (to­liau – ADR su­tar­tis) (Žin. , 1998, Nr. 106
(1)–2930, 2931);
– 1970 m. su­si­ta­ri­mas
dėl grei­tai gen­dan­čių pro­duk­tų tarp­tau­ti­nio ga­be­ni­mo ar to­kiam ga­be­ni­mui
nau­do­ja­mų spe­cia­lių trans­por­to prie­mo­nių (ATP), ku­rį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Sei­mas ra­ti­fi­ka­vo 2000 m. va­sa­rio 17 d. įsta­ty­mu Nr. VIII–1552 (to­liau
– ATP su­si­ta­ri­mas) (Žin. , 2000, Nr. 68–2046, 2047);
– 1975 m. Mui­ti­nės kon­ven­ci­ja
dėl tarp­tau­ti­nio per­ve­ži­mo su TIR kny­ge­lė­mis, ku­rios da­ly­vė Lie­tu­va
yra nuo 1993 m. va­sa­rio 11 d. (to­liau – TIR kon­ven­ci­ja) (Žin. , 2000,
Nr. 6–155);
– 1990 m. Lai­ki­no­jo įve­ži­mo
kon­ven­ci­ja (Stam­bu­lo kon­ven­ci­ja), ku­rią Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas
ra­ti­fi­ka­vo 1997m. lap­kri­čio 25 d. įsta­ty­mu Nr. VIII–536 (Žin. , 1997,
Nr. 117–2994, 3015);
– Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro 1999 m. rug­sė­jo 24 d. įsa­ky­mas Nr. 357 „Dėl Eu­ro­pos
Trans­por­to Mi­nist­rų Kon­fe­ren­ci­jos dau­gia­ša­lės kvo­tos lei­di­mų tarp­tau­ti­niam
kro­vi­nių ve­ži­mui ke­lių trans­por­to prie­mo­nė­mis nau­do­ji­mo ir iš­da­vi­mo
tvar­kos” (Žin. , 1999, Nr. 82);
– 1970 m. Eu­ro­pos ša­lių
su­si­ta­ri­mas dėl ke­lių trans­por­to prie­mo­nių eki­pa­žų, va­ži­nė­jan­čių
tarp­tau­ti­niais marš­ru­tais, dar­bo (AETR), ku­rį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Sei­mas ra­ti­fi­ka­vo 1996 m. rug­sė­jo 24 d. įsta­ty­mu Nr. I–1532 (Žin. ,
1996, nr. 93–2184; 2000, Nr.
59–1762) (to­liau – AETR su­si­ta­ri­mas);
– Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro 1998 m. gruo­džio 24 d. įsa­ky­mu Nr. 497 pa­tvir­tin­tos
Kro­vi­nių tarp­tau­ti­nių ve­ži­mų ke­lių trans­por­tu tai­syk­lės (Žin. , 1998,
Nr. 115–3261);
– Tarp­tau­ti­niai pre­ky­bos
ter­mi­nai (INCOTERMS). Šiuo me­tu jau ga­lio­ja INCOTERMS 2000 m. tai­syk­lės.
2. Pa­gal CMR Kon­ven­ci­jos 42 straips­nio 5 punk­tą prie
Kon­ven­ci­jos ga­li bū­ti pri­si­jun­gia­ma ar­ba ji ga­li bū­ti ra­ti­fi­kuo­ja­ma.
Pri­si­jun­gi­mas prie CMR kon­ven­ci­jos reiš­kia su­si­ta­ri­mą
(valstybių–Konvencijos da­ly­vių) ją tai­ky­ti. To­dėl at­si­sa­ky­mas tai­ky­ti
CMR kon­ven­ci­ją dėl tos prie­žas­ties, kad ji yra ne­ra­ti­fi­kuo­ta, prieš­ta­rau­tų
tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pams, kon­kre­čiai – 1969 m. Vie­nos kon­ven­ci­jai
dėl su­tar­čių tei­sės, ku­rios 27 straips­nis nu­sta­to, kad tarp­tau­ti­nės
su­tar­ties da­ly­vis ne­ga­li rem­tis sa­vo vi­daus tei­sės nuo­sta­to­mis,
siek­da­mas pa­tei­sin­ti su­tar­ties ne­vyk­dy­mą.
3. Pa­ti CMR kon­ven­ci­ja yra su­tar­tis. CMR kon­ven­ci­ja
nu­ma­to ypa­tin­gas tai­syk­les, ku­rių ne­nu­sta­to joks ki­tas Lie­tu­vos
tei­sės ak­tas, t. y. reg­la­men­tuo­ja kro­vi­nių per­ve­ži­mo tarp­tau­ti­niais
marš­ru­tais ke­lių trans­por­tu pro­ce­dū­ras. At­si­žvel­giant į CMR kon­ven­ci­jos
pre­am­bu­lės nuo­sta­tą, kad šios Kon­ven­ci­jos tiks­las yra su­vie­no­din­ti
tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių ve­ži­mo su­tar­ties są­ly­gas, aiš­ki­nant ir tai­kant
CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas, at­si­žvelg­ti­na į jų aiš­ki­ni­mo ir tai­ky­mo
prak­ti­ką už­sie­nio vals­ty­bių teis­mų prak­ti­ko­je.
4. Teis­mai, aiš­kin­da­mi CMR kon­ven­ci­ją, pri­va­lo va­do­vau­tis
ben­drai­siais tarp­tau­ti­nės tei­sės aiš­ki­ni­mo prin­ci­pais, įtvir­tin­tais
1969 m. Vie­nos kon­ven­ci­jos dėl su­tar­čių tei­sės 31–33 str. , pri­rei­kus
rem­tis au­ten­tiš­ku CMR Kon­ven­ci­jos teks­tu pran­cū­zų ar­ba an­glų
kal­bo­mis, nes ofi­cia­lia­me CMR kon­ven­ci­jos ver­ti­me į lie­tu­vių kal­bą
yra ling­vis­ti­nių ne­tiks­lu­mų.
5. Teis­mas ex of­fi­cio tu­ri pa­tik­rin­ti, ar
kon­kre­čiam iš tarp­tau­ti­nio kro­vi­nių per­ve­ži­mo ki­lu­siam gin­čui yra
tai­ky­ti­nos CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tos. Nu­sta­tant tai, bū­ti­nas šių są­ly­gų
vi­se­tas, t. y. ar:
– bu­vo ve­ža­ma ke­lių
trans­por­to prie­mo­ne;
– bu­vo ve­ža­ma už už­mo­kes­tį;
– kro­vi­nio išsiun­ti­mo
ir jo ga­vi­mo vie­ta yra skir­tin­gų vals­ty­bių te­ri­to­ri­jos;
– kro­vi­nio iš­siun­ti­mo
vie­tos ir/ar­ba kro­vi­nio ga­vi­mo vie­tos vals­ty­bė yra Kon­ven­ci­jos na­rė.
       (Kon­ven­ci­jos 1 straips­nio 1 punk­tas).

Tuo at­ve­ju, jei nė­ra ku­rios
nors iš są­ly­gų, nu­ro­dy­tų Kon­ven­ci­jos 1 str. 1 p. , bet ve­ži­mo su­tar­ties
ša­lys nu­ma­tė sa­vo su­si­ta­ri­me CMR kon­ven­ci­jos tai­ky­mą, teis­mas,
spręs­da­mas gin­čą, tu­rės va­do­vau­tis su­tar­ti­mi, iš­sky­rus at­ve­jus,
kai tai­ko­ma gin­čo spren­di­mui tei­sė im­pe­ra­ty­viai nu­sta­to ki­to­kias
tai­syk­les, ar­ba kai pa­čio­je Kon­ven­ci­jo­je yra nu­ro­dy­ta, kad ji ne­tai­ko­ma.
Pvz. , CMR kon­ven­ci­ja, nors ir bū­tų Kon­ven­ci­jos 1 straips­nio 1 p. nu­ro­dy­tos
są­ly­gos ar­ba ša­lių su­si­ta­ri­mas, ne­tai­ko­ma:
– vežimams, vyk­do­miems pa­gal
tarp­tau­ti­nes pašto kon­ven­ci­jas;
– pa­lai­kų ve­ži­mui;
– būs­to ap­sta­ty­mo ve­ži­mui
per­si­kraus­tant.
       (Kon­ven­ci­jos 1 straips­nio 4 punk­tas).

Kon­ven­ci­ja taip pat tu­ri
bū­ti tai­ko­ma, kai trans­por­to prie­mo­nė su kro­vi­niu da­lį ke­lio ve­ža­ma
jū­ra, ge­le­žin­ke­liu, vi­daus van­dens ke­liu, oro trans­por­tu (mul­ti­mo­da­li­niai
ve­ži­mai), ir kro­vi­nys iš trans­por­to prie­mo­nės nė­ra per­krau­na­mas.
CMR Kon­ven­ci­ja to­kiu at­ve­ju yra tai­ko­ma vi­sam ve­ži­mo pro­ce­sui (Kon­ven­ci­jos
2 straips­nio 1 punk­tas). Per­kro­vi­mu ne­lai­ko­mas kro­vi­nio iš­kro­vi­mas
iš trans­por­to prie­mo­nės pa­tik­ri­ni­mui, tvar­ky­mui ir pan. , jei po to
trans­por­ta­vi­mas tę­sia­mas to­liau.
6. CMR kon­ven­ci­ja nu­ma­to ypa­tin­gas tai­syk­les,
ku­rių ne­nu­sta­to joks ki­tas tei­sės ak­tas. Esant ko­li­zi­jai tarp na­cio­na­li­nių
įsta­ty­mų ir CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų, pri­va­lu rem­tis CMR kon­ven­ci­ja,
va­do­vau­jan­tis prin­ci­pu lex spe­cia­lis ge­ne­ra­li de­ro­gat.
B- ne vi­siems iš kon­kre­taus
tarp­tau­ti­nio per­ve­ži­mo pa­gal CMR kon­ven­ci­ją at­si­ra­du­siems san­ty­kiams
tai­ko­mos CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tos, o tik tiems, ku­rie jo­je reg­la­men­tuo­ti.
– Pa­grin­di­niai CMR kon­ven­ci­jos
re­gu­liuo­ja­mi klau­si­mai yra: kro­vi­nių ve­ži­mo su­tar­ties su­da­ry­mas
ir vyk­dy­mas; važ­ta­raš­čio tu­ri­nys; ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė; re­kla­ma­ci­jų,
pre­ten­zi­jų ir ieš­ki­nių dėl tarp­tau­ti­nių ve­ži­mų pa­reiš­ki­mo tvar­ka;
ieš­ki­ni­nė se­na­tis; nu­ro­dy­mai, su­si­ję su ve­ži­mais, kai ve­ža ke­li
ve­žė­jai; CMR kon­ven­ci­jos ša­lių –­ da­ly­vių teis­mo spren­di­mų vyk­dy­mas;
su­si­ta­ri­mų, prieš­ta­rau­jan­čių kon­ven­ci­jai ne­ga­lio­ji­mas.
– CMR kon­ven­ci­jo­je nė­ra
su­re­gu­liuo­ti to­kie klau­si­mai, kaip: ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė už trans­por­to
prie­mo­nės ne­pa­tei­ki­mą, ve­žė­jui su­tei­kia­ma tei­sė pa­lik­ti jo ve­ža­mą
kro­vi­nį kaip už­sta­tą ar­ba jį areš­tuo­ti, pa­vo­jin­gų kro­vi­nių ve­ži­mo
spe­ci­fi­ka, mui­ti­nės pro­ce­dū­rų at­li­ki­mas per­ve­ži­mo me­tu, ve­žė­jo
re­gre­so tvar­ka sa­vo dar­buo­to­jams ir agen­tams, trans­por­to prie­mo­nių
nu­oma ar pa­nau­da per­ve­ži­mams ir kt. To­kie gin­čai spręs­ti­ni pa­gal na­cio­na­li­nius
įsta­ty­mus ar ki­tus spe­cia­lius tarp­tau­ti­nės tei­sės ak­tus.
7. Jei ve­ži­mo su­tar­čiai yra tai­ky­ti­na CMR kon­ven­ci­ja,
tai ji tu­ri bū­ti tai­ko­ma ne tik ieš­ki­niams, ku­rie yra reiš­kia­mi ve­žė­jams,
bet ir ve­žė­jo ieš­ki­niams, tarp jų ir jo rei­ka­la­vi­mams dėl at­ly­gi­ni­mo
už per­ve­ži­mą.
8. Ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar by­lo­je dėl tarp­tau­ti­nių
per­ve­ži­mų da­ly­vau­jan­tys as­me­nys grin­džia sa­vo rei­ka­la­vi­mus CMR
kon­ven­ci­ja ar CK ar­ba ki­tais nor­mi­niais ak­tais, teis­mas tu­ri tai­ky­ti
nor­mą, ati­tin­kan­čią iš­dės­ty­to rei­ka­la­vi­mo pa­grin­dą (Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo se­na­to 1997 m. bir­že­lio 13 d. nu­ta­ri­mo „Dėl įsta­ty­mų, re­gu­liuo­jan­čių
teis­mo spren­di­mo pri­ėmi­mo bei iš­dės­ty­mo tvar­ką, tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je”
10 p. 4 d. ). Teis­mas ne­ga­li at­si­sa­ky­ti nag­ri­nė­ti by­lą dėl to, kad nė­ra
nu­ro­dy­tas kon­kre­tus CMR kon­ven­ci­jos punk­tas, ar­ba dėl to, kad ieš­ko­vas
grin­džia sa­vo rei­ka­la­vi­mus tiek CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­to­mis, tiek
ir CK nor­mo­mis.
9. CMR kon­ven­ci­ja tarp­tau­ti­nio per­ve­ži­mo da­ly­viais
nu­ro­do kro­vi­nio siun­tė­ją, ga­vė­ją, ve­žė­ją, taip pat ve­žė­jo agen­tus,
dar­buo­to­jus, at­sto­vus ir kt. as­me­nis. Pa­pras­tai ve­ži­mo su­tar­ties
ša­lys yra kro­vi­nio siun­tė­jas ir ve­žė­jas. Siun­tė­ju lai­ky­ti­nas as­muo,
su­da­ręs su­tar­tį su ve­žė­ju. Juo ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti kro­vi­nio par­da­vė­jas,
jei pas­ta­ra­sis pats ne­su­da­rė su­tar­ties su ve­žė­ju. Kro­vi­nio ga­vė­jas
yra as­muo, ku­rio nau­dai su­da­ro­ma ve­ži­mo su­tar­tis, jis nu­ro­dy­tas
važ­ta­raš­ty­je ar­ba ve­ži­mo su­tar­ty­je, bet ne­bū­ti­nai pre­kių pir­kė­jas.
10. Pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 3 str. ve­žė­jas at­sa­ko ne
tik už sa­vo veiks­mus ir klai­das, bet ir už veiks­mus ir klai­das sa­vo agen­tų
ir ki­tų as­me­nų, ku­rių pa­slau­go­mis ve­ži­mo me­tu jis nau­do­jo­si, ne­bent
bū­tų įro­dy­ta, kad bu­vo ap­lin­ky­bės, nu­ma­ty­tos Kon­ven­ci­jos 17 str. 2
p. ar 4 p. Esant gin­čui dėl nuos­to­lių, pa­tir­tų ve­ži­mo me­tu, ieš­ki­nys
tu­ri bū­ti reiš­kia­mas ve­ži­mo įmo­nei (ve­žė­jui), bet ne tie­sio­giai ža­lą
pa­da­riu­siam as­me­niui. Ve­ži­mo įmo­nė (ve­žė­jas) kro­vi­nio siun­tė­jui,
ga­vė­jui ar jiems at­sto­vau­jan­tiems as­me­nims at­sa­kys pa­gal CMR kon­ven­ci­ją,
o ve­žė­jo dar­buo­to­jai, agen­tai ve­žė­jui – pa­gal na­cio­na­li­nius įsta­ty­mus
tos vals­ty­bės, ku­rio­je yra nag­ri­nė­ja­ma by­la.
11. Kas yra ve­žė­jas CMR kon­ven­ci­jos pras­me, yra nu­sta­to­ma
pa­gal kon­kre­čios by­los ap­lin­ky­bes. Jei su­tar­ti­mi su kro­vi­nio siun­tė­ju
per­ve­ži­mo pro­ce­se da­ly­vau­jan­tis eks­pe­di­to­rius įsi­pa­rei­go­ja bū­ti
ve­žė­jas (įsi­pa­rei­go­ja siun­tė­jui nu­ga­ben­ti kro­vi­nį į pa­sky­ri­mo
vie­tą, nors ve­ža ne pats, o tik at­lie­ka eks­pe­di­ja­vi­mo pa­slau­gas),
jis at­sa­ko siun­tė­jui kaip ve­žė­jas ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis veš
pats, ar pa­ves tai pa­da­ry­ti tre­čia­jam as­me­niui. To­kiais at­ve­jais eks­pe­di­to­rius,
at­ly­gi­nęs nuos­to­lius pa­gal CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas, tu­ri re­gre­so
tei­sę ki­tų da­ly­va­vu­sių ve­ži­me as­me­nų at­žvil­giu dėl su­mo­kė­tos kom­pen­sa­ci­jos,
pa­lū­ka­nų ir ki­tų iš­lai­dų, su­si­ju­sių su ve­ži­mu (37 straips­nis). Kai
ieš­ki­nys yra pa­reiš­kia­mas eks­pe­di­to­riui, kaip ve­žė­jui, įro­di­nė­ji­mo
naš­ta, kad bū­tent šis sub­jek­tas yra ve­žė­jas kro­vi­nio siun­tė­jo at­žvil­giu,
ten­ka ieš­ko­vui (kro­vi­nio siun­tė­jui).
12. CMR kon­ven­ci­ja
ne­reg­la­men­tuo­ja ve­ži­mo su­tar­ties tu­ri­nio ar for­mos, o tik nu­ro­do
važ­ta­raš­tį, kaip ve­ži­mo su­tar­tį ir jos są­ly­gas pa­tvir­ti­nan­tį do­ku­men­tą,
ku­ris yra pri­ma fa­cie įro­dy­mas, kad yra su­da­ry­ta ve­ži­mo su­tar­tis
ir kad kro­vi­nys per­ėjo ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon, ne­bent bus įro­dy­ta prie­šin­gai.
Tai reiš­kia, kad dėl ve­ži­mo ga­li bū­ti su­si­tar­ta ne tik su­ra­šant ša­lių
pa­si­ra­šo­mą do­ku­men­tą, bet ap­si­kei­čiant raš­tais, už­sa­ky­mais, te­leg­ra­mo­mis,
te­le­fo­nog­ra­mo­mis, te­le­fak­so pra­ne­ši­mais ar ki­to­kiais te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų
įren­gi­niais per­duo­da­ma in­for­ma­ci­ja, taip pat ir žo­džiu. To­dėl, esant
tin­ka­mai su­ra­šy­tam važ­ta­raš­čiui, bet ne­sant ra­šy­ti­nės ve­ži­mo su­tar­ties,
teis­mai ne­ga­li mo­ty­vuo­ti tuo, kad ve­ži­mo su­tar­tis ne­bu­vo su­da­ry­ta
ar­ba ji ne­ga­lio­ja dėl tos prie­žas­ties, kad ji ne­ati­tin­ka CK 43 str.
rei­ka­la­vi­mų.
Ki­ta ver­tus, važ­ta­raš­čio pra­ra­di­mas, taip pat ne­tei­sin­gas jo už­pil­dy­mas,
jei per­ve­ži­mas įvy­ko, ne­ga­li pa­neig­ti ve­ži­mo su­tar­ties bu­vi­mo,
jos ga­lio­ji­mo ar jos aiš­ki­ni­mo pa­gal CMR kon­ven­ci­ją. To­kiu at­ve­ju
teis­mas tu­ri nu­sta­ty­ti tik­ruo­sius ša­lių ke­ti­ni­mus su­da­rant ve­ži­mo
su­tar­tį, rem­da­ma­sis ki­tais įro­dy­mais.
13. Važ­ta­raš­čio for­mą,
va­do­vau­da­ma­si CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­to­mis, nu­sta­tė Tarp­tau­ti­nė
ke­lių są­jun­ga (IRU). CMR kon­ven­ci­jos 6 str. de­ta­liai ap­tar­tas važ­ta­raš­čio
tu­ri­nys: pri­va­lo­mi duo­me­nys (6 str. 1 p. ) ir duo­me­nys, ku­rie tu­ri bū­ti
važ­ta­raš­ty­je pri­rei­kus (6 str. 2 p. ). Kon­ven­ci­jos 6 str. 3 d. taip pat
nu­ma­to ga­li­my­bę įtrauk­ti į važ­ta­raš­tį ir ki­tus duo­me­nis, ku­rie, ša­lių
nuo­mo­ne, yra rei­ka­lin­gi. Siun­tė­jas yra at­sa­kin­gas už vi­sas ve­žė­jo
iš­lai­das ir nuos­to­lius, at­si­ra­du­sius dėl ne­tei­sin­gai nu­ro­dy­tų duo­me­nų
ir dėl ne­tei­sin­gų nu­ro­dy­mų, duo­tų važ­ta­raš­čiui pil­dy­ti (7 str. ). Iš­ki­lus
klau­si­mui, ko­kios pa­sek­mės ga­li kil­ti dėl tam tik­ros są­ly­gos ne­įra­šy­mo,
rei­kė­tų va­do­vau­tis tuo, kad važ­ta­raš­tis nė­ra ve­ži­mo su­tar­tis, o
tik ve­ži­mo su­tar­tį pa­tvir­ti­nan­tis do­ku­men­tas, to­dėl ša­lys ga­li ki­tais
bū­dais įro­di­nė­ti są­ly­gas, ne­įtrauk­tas į važ­ta­raš­tį. Važ­ta­raš­tis
tu­ri bū­ti pa­si­ra­šy­tas abie­jų ša­lių: kro­vi­nio siun­tė­jo ir ve­žė­jo.
Prie­šin­gu at­ve­ju važ­ta­raš­tis ne­bus pri­ma fa­cie įro­dy­mas CMR
Kon­ven­ci­jos 9 str. 1 p. pras­me, t. y. rei­kės įro­dy­ti, kad bu­vo su­da­ry­ta
ve­ži­mo su­tar­tis, taip pat įro­dy­ti jos są­ly­gas ir tai, kad kro­vi­nys
per­ėjo ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon. Pa­ra­šo važ­ta­raš­ty­je ne­bu­vi­mas pats
sa­vai­me ne­da­ro ne­ga­lio­jan­čia ve­ži­mo su­tar­ties.
14. Teis­mui tu­ri
bū­ti pa­teik­ti CMR važ­ta­raš­čių ori­gi­na­lai ir jų ver­ti­mas į lie­tu­vių
kal­bą ar­ba tin­ka­mai pa­tvir­tin­ti, do­ku­men­to įro­do­mą­ją ga­lią tu­rin­tys
nuo­ra­šai. Jei yra abe­jo­nių dėl pa­teik­to važ­ta­raš­čio ati­tik­ties ori­gi­na­lui,
teis­mas tu­ri pa­rei­ka­lau­ti iš by­lo­je da­ly­vau­jan­čių as­me­nų pa­teik­ti
ori­gi­na­lą ar­ba pa­rei­ka­lau­ti pa­tvir­tin­to nuo­ra­šo iš mui­ti­nės, per
ku­rią bu­vo ga­be­na­mas kro­vi­nys.
15. Jei važ­ta­raš­ty­je
ve­žė­jas nė­ra įra­šęs pa­sta­bų apie kro­vi­nio ir/ar jo pa­kuo­tės būk­lę,
tai lai­ko­ma, kad kro­vi­nio ir jo pa­kuo­tės būk­lė pri­ėmi­mo vež­ti me­tu
bu­vo tin­ka­ma ir kad kro­vi­nio vie­tų skai­čius, žy­mė­ji­mas ir nu­me­ra­ci­ja
ati­ti­ko važ­ta­raš­čio įra­šus (CMR kon­ven­ci­jos 8 str. 1 p. ). Jei ve­žė­jas
įro­do, kad jis ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės tai pa­tik­rin­ti (pa­vyz­džiui, ve­žė­jas
ga­vo už­plom­buo­tą kon­tei­ne­rį), ža­los at­ve­ju tai­ky­ti­nos Kon­ven­ci­jos
17 str. 4 p. c pa­punk­čio nuo­sta­tos, at­lei­džian­čios ve­žė­ją nuo at­sa­ko­my­bės.
Pa­kan­ka­mo­mis ga­li­my­bė­mis pa­tik­ri­ni­mui at­lik­ti lai­ky­ti­nos ga­li­my­bės,
ku­rio­mis pa­si­nau­do­tų są­ži­nin­gas ve­žė­jas.
16. Pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 10 str. už nuos­to­lius ir iš­lai­das
dėl ne­tin­ka­mos kro­vi­nio pa­kuo­tės kro­vi­nio siun­tė­jas at­sa­kin­gas
prieš ve­žė­ją, iš­sky­rus at­ve­jus, kai pri­imant kro­vi­nį pa­kuo­tės pa­žei­di­mai
ve­žė­jui bu­vo ži­no­mi ar aki­vaiz­dūs, ta­čiau ve­žė­jas važ­ta­raš­ty­je
apie tai ne­įra­šė ati­tin­ka­mų pa­sta­bų. Tre­tie­ji as­me­nys, pa­ty­rę nuos­to­lių
dėl ne­tin­ka­mos kro­vi­nio pa­kuo­tės, ga­li reikš­ti ieš­ki­nį tie­sio­giai
siun­tė­jui pa­gal na­cio­na­li­nius įsta­ty­mus tos vals­ty­bės, ku­rios teis­mas
nag­ri­nės by­lą.
17. Ap­rū­pin­ti ve­žė­ją rei­kia­mais do­ku­men­tais, in­for­ma­ci­ja,
rei­ka­lin­ga mui­ti­nės ir ki­tiems for­ma­lu­mams at­lik­ti, yra siun­tė­jo
pa­rei­ga (CMR kon­ven­ci­jos 11 str. 1 p. ). To­dėl jei teis­mas nu­sta­to, kad
nuos­to­liai pa­tir­ti dėl rei­kia­mų do­ku­men­tų ar in­for­ma­ci­jos, rei­ka­lin­gų
mui­ti­nės for­ma­lu­mams at­lik­ti, ne­bu­vi­mo, už tai at­sa­kin­gas yra siun­tė­jas,
nes ve­žė­jas ne­pri­va­lo tik­rin­ti do­ku­men­tų tik­ru­mo ar tin­ka­mu­mo.
Ve­žė­jas yra at­sa­kin­gas už jam pa­teik­tų do­ku­men­tų pra­ra­di­mą ar jų
ne­tin­ka­mą pa­nau­do­ji­mą. To­kiais at­ve­jais iš ve­žė­jo nuos­to­liams at­ly­gin­ti
iš­ieš­ko­ma su­ma re­mian­tis CMR kon­ven­ci­jos 11 str. 3 p. ne­tu­ri bū­ti
di­des­nė už su­mą, ku­rią bū­tų ga­li­ma iš­ieš­ko­ti dėl kro­vi­nio vi­siš­ko
pra­ra­di­mo.
18. Iki važ­ta­raš­čio ant­ro­jo eg­zem­plio­riaus per­da­vi­mo
ga­vė­jui ve­žė­jas pri­va­lo va­do­vau­tis kro­vi­nio siun­tė­jo in­struk­ci­jo­mis,
ne­bent važ­ta­raš­ty­je bū­tų įra­šy­ta, kad kro­vi­nio dis­po­na­vi­mo tei­sė
pri­klau­so ga­vė­jui nuo važ­ta­raš­čio su­ra­šy­mo ar ki­to nu­ro­dy­to mo­men­to
(CMR kon­ven­ci­jos 12 str. ). Įtei­kus važ­ta­raš­tį kro­vi­nio ga­vė­jui, šis
tam­pa kro­vi­niu dis­po­nuo­jan­čiu as­me­niu. Jei ve­žė­jas ne­įvyk­do kro­vi­niu
dis­po­nuo­jan­čio as­mens nu­ro­dy­mų ar­ba vyk­do juos ne­tin­ka­mai, jis at­sa­ko
už pa­tir­tus dėl to nuos­to­lius. B- nu­ro­dy­mai, duo­da­mi ve­žė­jui, tu­ri
bū­ti ga­li­mi įvyk­dy­ti (pvz. , jei kro­vi­nys ve­ža­mas su vie­nu važ­ta­raš­čiu,
ne­ga­li­ma duo­ti nu­ro­dy­mo ve­žė­jui pa­da­ly­ti siun­tą da­li­mis ir pri­sta­ty­ti
skir­tin­giems ga­vė­jams; ne­įvyk­do­mu bus nu­ro­dy­mas dėl ve­ži­mo marš­ru­to
per kon­kre­čią mui­ti­nę, jei pa­sie­nio mui­ti­nė nu­ro­dys ki­to­kį marš­ru­tą).
Ve­žė­jas ne­at­sa­ko už nu­ro­dy­mus, ku­rių ne­ga­li re­a­liai įvyk­dy­ti (pa­vyz­džiui,
ve­žė­jas ne­at­sa­ko už pa­vė­luo­tą pri­sta­ty­mą to­kiu at­ve­ju, jei siun­tė­jas
nu­ro­dė ve­žė­jui, į ko­kią kon­kre­čiai mui­ti­nę vyk­ti, o pa­sie­nio mui­ti­nė,
ku­rios nu­ro­dy­mus ve­žė­jas pri­va­lo vyk­dy­ti, nu­krei­pia į ki­tą mui­ti­nę).
19. CMR kon­ven­ci­jos 13 str. 1 p. nu­ma­to, kad jei­gu nu­sta­to­ma,
kad kro­vi­nys din­go ar­ba ne­pri­sta­ty­tas pa­si­bai­gus ter­mi­nui, ga­vė­jas,
rem­da­ma­sis ve­ži­mo su­tar­ty­je nu­ma­ty­ta tei­se, ga­li sa­vo var­du pa­reikš­ti
ve­žė­jui rei­ka­la­vi­mus. Sis­te­miš­kai aiš­ki­nant ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės
nuo­sta­tas, da­ry­ti­na iš­va­da, kad to­kią tei­sę ga­vė­jas tu­ri ir kro­vi­nio
su­ga­di­ni­mo at­ve­ju.
20. Jei yra nu­sta­ty­ta, kad ve­žė­jas ve­ži­mo me­tu nu­kry­po
nuo kro­vi­niu dis­po­nuo­jan­čio as­mens nu­ro­dy­mų, ve­žė­jas ga­li įro­di­nė­ti,
kad bu­vo ap­lin­ky­bės, bū­ti­nos kro­vi­nį vež­ti nu­kryps­tant nuo važ­ta­raš­ty­je
nu­ro­dy­tų są­ly­gų ar­ba kad jis ne­ga­lė­jo gau­ti kro­vi­niu dis­po­nuo­jan­čio
as­mens nu­ro­dy­mų per pro­tin­gą lai­ką bei ėmė­si prie­mo­nių, ku­rios, jo
ma­ny­mu, ge­riau­siai ati­ti­ko kro­vi­niu dis­po­nuo­jan­čio as­mens in­te­re­sus.
Kas yra „pro­tin­gas lai­kas”, taip pat ir tai, ar kon­kre­ti ap­lin­ky­bė lei­do
nu­kryp­ti nuo nu­ro­dy­mų, yra fak­to klau­si­mai, spren­džia­mi kon­kre­čio­je
by­lo­je.
21. Pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 16 str. 1 p. ve­žė­jas tu­ri
tei­sę pa­rei­ka­lau­ti at­ly­gin­ti iš­lai­das, su­si­ju­sias su in­struk­ci­jų
ga­vi­mu ir jų vyk­dy­mu, ne­bent šios iš­lai­dos at­si­ra­do dėl ve­žė­jo ne­tei­sė­tų
veiks­mų ar ap­lai­du­mo. teis­mas,
aiš­kin­da­ma­sis šias ap­lin­ky­bes, tu­ri tai­ky­ti šį straips­nį ne tik ve­žė­jui,
bet ir jo agen­tams, dar­buo­to­jams ir ki­tiems as­me­nims, nu­ro­dy­tiems Kon­ven­ci­jos
3 str.
22. CMR kon­ven­ci­jos 16 str. 2 ir 3 p. nu­ro­dy­to­mis
ap­lin­ky­bė­mis ve­žė­jui su­tei­kia­ma tei­sė dis­po­nuo­ti kro­vi­niu ar jį
re­a­li­zuo­ti, ne­lau­kiant in­struk­ci­jų as­mens, tu­rin­čio kro­vi­nio dis­po­na­vi­mo
tei­sę. B- net ir esant čia nu­ro­dy­toms ap­lin­ky­bėms, ve­žė­jas, jei jis
gau­tų in­struk­ci­jas ne­re­a­li­zuo­ti kro­vi­nio, tu­ri joms pa­klus­ti.
23. Teis­mai ve­žė­jo at­sa­ko­my­bę pa­gal CMR kon­ven­ci­ją
tu­ri trak­tuo­ti kaip su­tar­ti­nę, bet ne de­lik­ti­nę, nors ve­žė­jo kal­tė
dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo, su­ga­di­ni­mo ar pa­vė­luo­to pri­sta­ty­mo pa­gal
CMR kon­ven­ci­ją yra pre­ziu­muo­ja­ma (CMR kon­ven­ci­jos 17, 18 str. ). CMR
kon­ven­ci­ja reg­la­men­tuo­ja ve­žė­jo at­sa­ko­my­bę už kro­vi­nio pra­ra­di­mą
ar su­ga­di­ni­mą bei pa­vė­luo­tą kro­vi­nio pri­sta­ty­mą. Be to, ve­žė­jas
pa­gal CMR kon­ven­ci­ją taip pat yra at­sa­kin­gas esant ap­lin­ky­bėms, nu­ma­ty­toms
CMR kon­ven­ci­jos 7 str. 3 p. ir 21 str.
24. Ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė už kro­vi­nį pra­si­de­da nuo to
mo­men­to, kai jis pri­ėmė kro­vi­nį vež­ti, ir pa­si­bai­gia kro­vi­nio per­da­vi­mo
ga­vė­jui mo­men­tu.
Nu­sta­tant, ka­da
kro­vi­nys bu­vo pri­im­tas vežti, rei­kia nu­sta­ty­ti fak­tą, kad kro­vi­nys
yra ve­žė­jo pri­im­tas ve­ži­mui, bet ne ki­tais tiks­lais (pa­vyz­džiui, kro­vi­nio
pa­ka­vi­mui, sau­go­ji­mui prieš per­ve­žant ir pan. ). Jei ve­žė­jas, be per­ve­ži­mo,
yra dar įpa­rei­go­tas įpa­kuo­ti ar sau­go­ti kro­vi­nį iki per­ve­ži­mo pra­džios,
ve­žė­jas bus lai­ko­mas pri­ėmu­siu vež­ti kro­vi­nį tik šioms ope­ra­ci­joms
pa­si­bai­gus. Jei kro­vi­niui bus pa­da­ry­ta ža­la iki pri­ėmi­mo vež­ti (pa­kuo­jant,
san­dė­liuo­jant ir pan. ), CMR kon­ven­ci­ja ne­tai­ky­ti­na, o tai­ky­ti­ni na­cio­na­li­niai
įsta­ty­mai.
Kro­vi­nio pri­ėmi­mo vež­ti
mo­men­tas sie­ja­mas su CMR kon­ven­ci­jos 9 str. 1 p. nu­ma­ty­ta tai­syk­le,
kad važ­ta­raš­tis yra pri­ma fa­cie įro­dy­mas, kad kro­vi­nys per­ėjo
ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon, iki tol, kol bus įro­dy­ta prie­šin­gai. Tai reiš­kia,
kad nuo to mo­men­to, kai ve­žė­jas, pri­ėmęs kro­vi­nį, pa­si­ra­šo CMR važ­ta­raš­ty­je,
pra­de­da ga­lio­ti jo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nį pre­zump­ci­ja. I- prie­šin­gai,
jei važ­ta­raš­tis ne­su­ra­šy­tas ar ve­žė­jo ne­pa­si­ra­šy­tas, toks važ­ta­raš­tis
ne­ga­lio­ja, nors pa­ti ve­ži­mo su­tar­tis lie­ka ga­lio­ti, ta­čiau ieš­ko­vas
ne­ga­li rem­tis CMR kon­ven­ci­jos 9 str. 1 p. nu­ma­ty­ta pre­zump­ci­ja, kad
kro­vi­nys per­ėjo ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon ir šį fak­tą pri­va­lo įro­di­nė­ti
ki­to­mis įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nė­mis.
Kro­vi­nio pri­sta­ty­mu
į pa­skir­ties vie­tą (CMR kon­ven­ci­jos 13 str. 1 p. ) lai­ky­ti­nas kro­vi­nio
pri­sta­ty­mas į CMR važ­ta­raš­ty­je nu­ro­dy­tą vie­tą ar­ba pa­keis­tą siun­tė­jo
rei­ka­la­vi­mu pa­skir­ties vie­tą (CMR kon­ven­ci­jos 12 str. 1 p. ), tai su­tei­kia
tei­sę ga­vė­jui rei­ka­lau­ti iš ve­žė­jo per­duo­ti jam ant­rą­jį važ­ta­raš­čio
eg­zem­plio­rių bei per­duo­ti jam kro­vi­nį, pa­ra­šu pa­tvir­ti­nant apie kro­vi­nio
ga­vi­mą. Ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė už kro­vi­nį lai­ky­ti­na pa­si­bai­gu­sia,
jei važ­ta­raš­ty­je nu­ro­dy­tas ga­vė­jas ar­ba siun­tė­jo rei­ka­la­vi­mu nu­ro­dy­tas
ga­vė­jas pri­ims kro­vi­nį ir pa­si­ra­šys važ­ta­raš­ty­je, lie­kan­čia­me ve­žė­jui,
nors vė­liau ir teig­tų, kad kro­vi­nys ne­bu­vo pri­sta­ty­tas į važ­ta­raš­ty­je
nu­ro­dy­tą vie­tą. Jei nė­ra ži­no­mas ir nė­ra nu­ro­dy­tas tiks­lus kro­vi­nio
pri­sta­ty­mo ad­re­sas ar­ba jei ga­vė­jas at­si­sa­ko pri­im­ti kro­vi­nį, ve­žė­jo
at­sa­ko­my­bė už kro­vi­nį iš­lie­ka. To­kiu at­ve­ju jis tu­ri tei­sę iš­krau­ti
kro­vi­nį juo dis­po­nuo­jan­čio as­mens są­skai­ta, bet jam lie­ka prie­vo­lė
sau­go­ti kro­vi­nį. Pri­sta­ty­mo fak­to įro­di­nė­ji­mo naš­ta ten­ka ve­žė­jui,
tu­rin­čiam įro­dy­ti, kad pa­da­rė vis­ką, kas nu­ma­ty­ta Kon­ven­ci­jos 13
straips­nio 1 punk­te.
Ne­lai­ky­ti­na kro­vi­nio
pri­sta­ty­mu į pa­skir­ties vie­tą to­kie at­ve­jai, kai ve­žė­jas ne­pa­sie­kė
CMR važ­ta­raš­ty­je nu­ro­dy­tos vie­tos, iš­sky­rus at­ve­jus, kai ve­žė­jas,
vyk­dy­da­mas vals­ty­bi­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jų (pvz. , mui­ti­nės, ve­te­ri­na­ri­jos
tar­ny­bos ir kt. ) nu­ro­dy­mus bu­vo pri­vers­tas kro­vi­nį pri­sta­ty­ti į nu­ro­dy­tą
vie­tą.
Nu­sta­tant kro­vi­nio
per­da­vi­mo mo­men­tą, pa­žy­mė­ti­na, kad tai nė­ra vien tik nu­ro­dy­tos
pri­sta­ty­mo vie­tos pa­sie­ki­mas, bet ir val­dy­mo (kro­vi­nio kon­tro­lės)
per­da­vi­mas ki­tam as­me­niui (ga­vė­jui ar jo at­sto­vui), iš­sky­rus at­ve­jus,
kai ve­ži­mo su­tar­ty­je bu­vo su­si­tar­ta (ar­ba gau­ti siun­tė­jo nu­ro­dy­mai)
dėl ki­to­kio per­da­vi­mo. Pa­siun­ti­mas ga­vė­jui pra­ne­ši­mo apie at­vy­ki­mą
ar ve­žė­jo at­vy­ki­mas prie iš­kro­vi­mo ter­mi­na­lo, ke­ti­nant iš­krau­ti
pre­kes, ne­lai­ky­ti­nas kro­vi­nio per­da­vi­mu.
Ne­lai­ky­ti­na kro­vi­nio per­da­vi­mu, kai kro­vi­nys pa­lik­tas mui­ti­nės
san­dė­liuo­se, ir mui­ti­nė jį sau­go, jei ga­vė­jas nė­ra pa­si­ra­šęs, kad
kro­vi­nį pri­ėmė, ne­bent yra su­si­tar­ta ar siun­tė­jo nu­ro­dy­ta iš­krau­ti
kro­vi­nį mui­ti­nės san­dė­liuo­se. Kro­vi­nio per­da­vi­mas reiš­kia, kad ve­žė­jas,
ga­vė­jui pri­ėmus kro­vi­nį, nu­trau­kia kro­vi­nio prie­žiū­rą ir sau­go­ji­mą,
t. y. ve­žė­jo pa­rei­ga rū­pin­tis kro­vi­niu pa­si­bai­gia.
CMR kon­ven­ci­jos 13 str.
nu­ma­to, kad ga­vė­jas pa­ra­šu pa­tvir­ti­na kro­vi­nio ga­vi­mą, to­dėl ant­spau­das
nė­ra bū­ti­nas.
25. Spręs­da­mi klau­si­mą, ar as­muo, reiš­kian­tis ieš­ki­nį
ve­žė­jui, tu­ri rei­ka­la­vi­mo tei­sę, teis­mai ne­tu­ri ap­si­ri­bo­ti tik
tais as­me­ni­mis, ku­rie nu­ro­dy­ti važ­ta­raš­ty­je. Tei­sę pa­reikš­ti ieš­ki­nį
ve­žė­jui tu­ri siun­tė­jas, ga­vė­jas, as­muo, su­da­ręs su ve­žė­ju ve­ži­mo
su­tar­tį, nors ir ne­bu­vo nei siun­tė­jas, nei ga­vė­jas, bet at­ly­gi­no
šiems nuos­to­lius, taip pat as­muo, nors ir ne­su­da­ręs su­tar­ties su ve­žė­ju,
bet nuos­to­liai pa­da­ry­ti jam pri­klau­san­čiai nuo­sa­vy­bei. Pas­ta­ro­jo
tei­sė kil­din­ti­na iš per­ve­ži­mo su­tar­ties, kaip spe­ci­fi­nės su­tar­ties,
tre­čio­jo as­mens nau­dai (CK 175 str. ). Ki­ti as­me­nys (eks­pe­di­to­riai,
agen­tai ir pan. ) ga­li pa­reikš­ti ieš­ki­nį ve­žė­jui tuo at­ve­ju, jei rei­ka­la­vi­mo
tei­sę tu­rin­tis as­muo per­lei­do jam sa­vo tei­ses (CK 238 str. ).
26. Ve­žė­jas at­lei­džia­mas nuo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio
pra­ra­di­mą, su­ža­lo­ji­mą ar pa­vė­luo­tą pri­sta­ty­mą, jei jis įro­do bent
vie­ną iš pa­grin­dų, nu­ro­dy­tų CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 2 punk­te, t. y.
jei tai įvy­ko:
– dėl ieš­ko­vo ne­tin­ka­mų
veiks­mų ar ap­lai­du­mo;
– dėl ieš­ko­vo duo­tų nu­ro­dy­mų,
o ne dėl ve­žė­jo ne­tin­ka­mų veiks­mų ar ap­lai­du­mo (ne­tin­ka­mos per­ve­ži­mui
trans­por­to prie­mo­nės už­sa­ky­mas per­ve­ži­mui lai­ky­ti­nas nu­ro­dy­mu).
Ve­žė­jas at­lei­džia­mas nuo at­sa­ko­my­bės ir tuo at­ve­ju, jei įro­dys, kad
rei­ka­lin­gi (bū­ti­ni) nu­ro­dy­mai ap­skri­tai ne­bu­vo pa­teik­ti. B- jei
nu­ro­dy­mai bu­vo ne­tiks­lūs ar ne­aiš­kūs, o ve­žė­jas ne­pa­pra­šė jų pa­aiš­kin­ti,
ve­žė­jas ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas at­sa­kin­gu;
– dėl kro­vi­nio pa­slėp­tų
de­fek­tų. Šiuo at­ve­ju yra nu­sta­ti­nė­ja­ma, kad bu­vo de­fek­tų, įpras­ti­nė­mis
są­ly­go­mis ne­bū­din­gų to­kio po­bū­džio kro­vi­niams. Ve­žė­jas tu­ri įro­dy­ti,
kad jis tin­ka­mai, kaip įpras­ta, rū­pi­no­si kro­vi­niu;
– dėl ap­lin­ky­bių, ku­rių
ve­žė­jas ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, o pa­sek­mėms dėl šių ap­lin­ky­bių ne­ga­lė­jo
už­kirs­ti ke­lio. Šiuo at­ve­ju ve­žė­jas tu­ri įro­dy­ti bū­tent to­kias ap­lin­ky­bes
ir pa­sek­mes, taip pat prie­žas­ti­nį ry­šį tarp ap­lin­ky­bių ir kro­vi­nio
pra­ra­di­mo, su­ga­di­ni­mo ar pa­vė­la­vi­mo pri­sta­ty­ti.
27. Va­gys­tės, gro­bi­mo, už­puo­li­mo at­ve­ju ve­žė­jas
ga­li bū­ti at­leis­tas nuo at­sa­ko­my­bės CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 2 p. pa­grin­du
(dėl ap­lin­ky­bių, ku­rių ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, bei pa­sek­mių, ku­rioms
dėl šių ap­lin­ky­bių ne­ga­lė­jo už­kirs­ti ke­lio) tik tuo at­ve­ju , jei įro­dys
teis­mui, kad ėmė­si vi­sų rei­kia­mų sau­gu­mo prie­mo­nių ir pa­da­rė vis­ką,
ką ga­lė­tų pa­da­ry­ti ypač są­ži­nin­gas ir pa­rei­gin­gas ve­žė­jas, kad bū­tų
ga­li­ma iš­veng­ti ža­los to­je vie­to­je ir tuo me­tu, ta­čiau ne­ga­lė­jo iš­veng­ti
šių įvy­kių.
28. Jei yra iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la dėl kro­vi­nio ar
jo da­lies pra­ra­di­mo, ci­vi­li­nė by­la dėl ža­los už pra­ras­tą kro­vi­nį
at­ly­gi­ni­mo stab­dy­ti­na tik ta­da, jei yra aki­vaiz­du, kad bau­džia­mo­jo
ty­ri­mo baig­tis ga­li tu­rė­ti es­mi­nės įta­kos ci­vi­li­nės by­los baig­čiai
(pa­vyz­džiui, bu­vo ve­ža­mos kon­tra­ban­di­nės pre­kės, ku­rios yra kon­fis­kuo­ti­nos,
bet dėl pre­kių ver­tės at­ly­gi­ni­mo kro­vi­nio siun­tė­jas pa­tei­kė ieš­ki­nį
ve­žė­jui). esant ga­li­my­bei,
teis­mas tu­rė­tų pa­rei­ka­lau­ti bau­džia­mo­sios by­los do­ku­men­tų nuo­ra­šų.
Tai ypač svar­bu, kai yra spren­džia­mas klau­si­mas dėl ve­žė­jo at­lei­di­mo
nuo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio pra­ra­di­mą va­gys­tės, gro­bi­mo, už­puo­li­mo
at­ve­jais.
29. Ve­žė­jas ne­ga­li bū­ti at­leis­tas nuo at­sa­ko­my­bės
už kro­vi­nio pra­ra­di­mą, su­ga­di­ni­mą ar­ba pa­vė­la­vi­mą pri­sta­ty­ti
mo­ty­vuo­da­mas trans­por­to prie­mo­nės ge­di­mu ve­ži­mo me­tu (CMR kon­ven­ci­jos
17 str. 3 p. ), ne­bent įro­dy­tų, kad prieš iš­vyk­da­mas į ke­lio­nę tin­ka­mai
pa­tik­ri­no au­to­mo­bi­lį, kad trans­por­ta­vi­mo me­tu au­to­mo­bi­lis su­ge­do
dėl iš­ori­nių fak­to­rių, ku­rių vai­ruo­to­jas ne­ga­lė­jo pa­ste­bė­ti
(pvz. , au­to­mo­bi­lio pa­dan­ga spro­go dėl ašt­raus daik­to, pa­si­tai­kiu­sio
ke­ly­je, dėl to au­to­mo­bi­lis ap­vir­to ir da­lis kro­vi­nio bu­vo su­ga­din­ta).
Ta­čiau jei kro­vi­nio siun­tė­jas ži­no­jo apie au­to­mo­bi­lio de­fek­tą, bet
pri­ta­rė ve­ži­mui, tu­rė­tų bū­ti tai­ko­ma CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 2 p. –
„kaip kro­vi­niu dis­po­nuo­jan­čio as­mens nu­ro­dy­mų pa­sek­mė”, ar­ba to­kiais
at­ve­jais, at­si­žvel­giant į kon­kre­taus ve­ži­mo ap­lin­ky­bes, yra ga­li­mas
CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 5 p. tai­ky­mas, lei­džian­tis iš da­lies ap­ri­bo­ti
ve­žė­jo at­sa­ko­my­bę.
30. Jei ve­žė­jas įro­di­nė­ja jo at­sa­ko­my­bę ša­li­nan­čias
ypa­tin­gos ri­zi­kos ap­lin­ky­bes, nu­ma­ty­tas 17 str. 4 p. , teis­mas tu­rė­tų
va­do­vau­tis šio­mis nuo­sta­to­mis:
– Jei ve­žė­jas re­mia­si
CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 4 p. a pa­punk­ty­je nu­ma­ty­tais pa­grin­dais,
svar­bu nu­sta­ty­ti dvie­jų ap­lin­ky­bių vi­se­tą: 1) ar bu­vo nau­do­ja­mos
at­vi­ros be ten­to trans­por­to prie­mo­nės; 2) ar toks jų nau­do­ji­mas bu­vo
su­de­rin­tas ir nu­ro­dy­tas važ­ta­raš­ty­je. Tuo at­ve­ju, jei yra aki­vaiz­dus
ša­lių su­si­ta­ri­mas nau­do­ti at­vi­rą be ten­to trans­por­to prie­mo­nę,
bet važ­ta­raš­ty­je nė­ra žy­mos, tai­ky­ti­na CMR kon­ven­ci­jos 4 straips­nio
nuo­sta­ta apie tai, kad „važ­ta­raš­čio ne­tei­sin­gas už­pil­dy­mas ne­tu­ri
įta­kos nei su­tar­čiai, nei su­tar­ties vei­ki­mui”.
– Jei ve­žė­jas įro­di­nė­ja,
kad kro­vi­nys, pa­gal sa­vo sa­vy­bes ne­tin­ka­mas vež­ti jo ne­įpa­ka­vus ar
blo­gai įpa­ka­vus, bu­vo ve­ža­mas jo ne­įpa­ka­vus ar­ba įpa­ka­vus ne­tin­ka­mai,
ir dėl to at­si­ra­do ža­la (17 str. 4 p. b pa­punk­tis), tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ti
trys mo­men­tai: 1) ar kro­vi­nys, rei­ka­lin­gas įpa­ka­vi­mo, bu­vo ve­ža­mas
ne­įpa­ka­vus ar blo­gai įpa­ka­vus; 2) ar ne­įpa­ka­vi­mas ar­ba ne­tin­ka­mas
įpa­ka­vi­mas bu­vo kro­vi­nio pra­ra­di­mo ar su­ga­di­ni­mo prie­žas­tis; 3)
ar ve­žė­jas ga­lė­jo pa­tik­rin­ti pa­kuo­tės būk­lę, nes jei ga­lė­jo, bet ne­pa­tik­ri­no,
ar­ba bu­vo ne­pa­kan­ka­mai ati­dus, ar­ba jei tik­ri­ni­mo me­tu pa­ste­bė­tų
trū­ku­mų ne­įra­šė į važ­ta­raš­tį, tai pre­ziu­muo­ja­ma, kad pa­kuo­tė bu­vo
tin­ka­ma (CMR kon­ven­ci­jos 8 str. ).
– Jei ve­žė­jas įro­di­nė­ja,
kad kro­vi­nį pa­ruo­šė, per­kro­vė, su­dė­jo ar iš­kro­vė kro­vi­nio siun­tė­jas
ar­ba ga­vė­jas, ar­ba tre­čia­sis as­muo siun­tė­jo ar­ba ga­vė­jo pa­ve­di­mu
(CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 4 p. c pa­punk­tis), jis tu­ri įro­di­nė­ti ti­kė­ti­ną
prie­žas­ti­nį ry­šį tarp siun­tė­jo, ga­vė­jo ar tre­čių­jų as­me­nų veiks­mų
ir at­si­ra­du­sios ža­los. B- jei nu­sta­ty­ta, kad ve­žė­jas ma­tė, jog ku­ri
nors iš mi­nė­tų ope­ra­ci­jų ke­lia grės­mę kro­vi­nio sau­gu­mui, bet ne­at­si­sa­kė
vež­ti pre­kių ir/ar ne­pa­da­rė apie tai žy­mos važ­ta­raš­ty­je, ve­žė­jas nė­ra
at­lei­džia­mas nuo nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mo.
– Jei ve­žė­jas įro­di­nė­ja,
kad ža­la at­si­ra­do dėl na­tū­ra­lių kai ku­rių kro­vi­nių sa­vy­bių, dėl ku­rių
jie bu­vo vi­siš­kai ar­ba iš da­lies pra­ras­ti ar su­ga­din­ti: su­du­žę, su­rū­di­ję,
su­pu­vę, su­džiū­vę, nu­by­rė­ję, su­slū­gę, pa­žeis­ti pa­ra­zi­tų ar grau­ži­kų
ir pan. (CMR kon­ven­ci­jos 17 str. 4 p. d pa­punk­tis), jis pri­va­lo įro­dy­ti:
1) kad kro­vi­nio na­tū­ra­lios sa­vy­bės (ge­di­mas, rū­di­ji­mas ir pan. ) bu­vo
ri­zi­kos pa­grin­das; 2) kad jis pa­da­rė vis­ką, kas bū­ti­na, kad iš­sau­go­tų
kro­vi­nį.
– Jei ve­žė­jas rei­ka­lau­ja
at­leis­ti jį nuo at­sa­ko­my­bės pa­gal CMR kon­ven­ci­jos
17 str. 4 p. e pa­punk­tį (dėl ne­pa­kan­ka­mo ar ne­pa­ten­ki­na­mo kro­vi­niams
skir­tų vie­tų žen­kli­ni­mo ir nu­me­ra­vi­mo), jis tu­ri įro­dy­ti, kad ne­tu­rė­jo
ga­li­my­bės pa­tik­rin­ti žen­kli­ni­mo ar nu­me­ra­ci­jos, ir dėl to pa­da­rė
mo­ty­vuo­tas žy­mas važ­ta­raš­ty­je, kaip to rei­ka­lau­ja 8 str. 2 p.
 – Jei ve­žė­jas rei­ka­lau­ja at­leis­ti jį
nuo at­sa­ko­my­bės pa­gal CMR kon­ven­ci­jos
17 str. 4 p. f pa­punk­tį (ve­žant gy­vū­nus), jis tu­ri įro­dy­ti, kad jis pa­da­rė
vis­ką kaip pa­rei­gin­gas ve­žė­jas ir vei­kė pa­gal spe­cia­lias jam duo­tas
in­struk­ci­jas, bet ža­los iš­veng­ti ne­pa­vy­ko.
31. At­lei­džiant ve­žė­ją nuo at­sa­ko­my­bės pa­gal CMR kon­ven­ci­jos
17 str. 4 p. a–f pa­punk­čius, bū­ti­na nu­sta­ty­ti, kad ypa­tin­gos ri­zi­kos
fak­to­riai ga­lė­jo bū­ti kro­vi­nio ar jo da­lies pra­ra­di­mo ar­ba su­ga­di­ni­mo
prie­žas­tis. Jei ve­žė­jas įro­do vie­ną ar ke­lis
17 str. 4 p. nu­ro­dy­tus fak­to­rius, lai­ky­ti­na, kad nuos­to­liai dėl to ir
bu­vo pa­tir­ti (18 str. 2 p. ), ne­bent bū­tų įro­dy­ta prie­šin­gai. Tai nu­sta­to­ma
įver­ti­nus fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, ypa­tin­gos ri­zi­kos fak­to­riaus po­bū­dį,
ža­los su­si­da­ry­mo me­cha­niz­mą bei ap­lin­ky­bes, nu­ma­ty­tas 18 straips­nio
3–5 punk­tuo­se. Jei­gu rei­ka­la­vi­mo pa­reiš­kė­jas įro­do, kad ypa­tin­gos
ri­zi­kos fak­to­rius ne­ga­lė­jo lem­ti kro­vi­nio pra­ra­di­mo ar su­ga­di­ni­mo,
ar­ba nu­sta­to­mos 18 straips­nio 3–5 punk­tuo­se nu­ro­dy­tos ap­lin­ky­bės,
ve­žė­jui yra tai­ko­ma ci­vi­li­nė at­sa­ko­my­bė.
32. Spręs­da­mas ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės klau­si­mą, kai
yra ap­lin­ky­bės, nu­ro­dy­tos CMR kon­ven­ci­jos 17 str. , teis­mas, įver­ti­nęs
vi­sas by­los ap­lin­ky­bes, dėl ku­rių at­si­ra­do nuos­to­liai, ga­li ve­žė­jui
ten­kan­čią at­sa­ko­my­bę ap­ri­bo­ti to­kia da­li­mi, ku­ria ap­lin­ky­bės,
nu­ma­ty­tos šia­me straips­ny­je, są­ly­go­jo nuos­to­lių at­si­ra­di­mą.
33. At­sa­ko­my­bė už kro­vi­nio pra­ra­di­mą ar jo su­ga­di­ni­mą
ri­bo­ja­ma tie­sio­gi­niais nuos­to­liais. Pra­ra­dus da­lį ar vi­są kro­vi­nį,
ža­la ap­skai­čiuo­ja­ma pa­gal kro­vi­nio ver­tę to­je vie­to­je ir tuo lai­ku,
kai kro­vi­nys bu­vo pri­im­tas vež­ti. Kro­vi­nio ver­tė nu­sta­to­ma pa­gal
bir­žos kai­nas, o jei­gu to­kių nė­ra, – pa­gal rin­kos kai­nas, o jei nė­ra
ir to­kių, – pa­gal to pa­ties asor­ti­men­to ir ko­ky­bės pre­kių ver­tę. Jei
teis­mui nė­ra pa­teik­ti įro­dy­mai apie pre­kių bir­žos ar rin­kos ver­tę,
teis­mas ga­li va­do­vau­tis ta kro­vi­nio ver­te, ku­ri yra nu­ro­dy­ta są­skai­to­je–­fak­tū­ro­je,
ly­din­čio­je kro­vi­nį ir pa­tei­kia­mo­je mui­ti­nei. Tuo at­ve­ju, jei įro­dy­mai
apie bir­žos ar rin­kos ver­tę yra pa­teik­ti, bet jie ge­ro­kai vir­ši­ja są­skai­to­je–­fak­tū­ro­je
nu­ro­dy­tą kro­vi­nio ver­tę, ir ve­žė­jas įro­do, kad jis ma­nė pri­imąs vež­ti
kro­vi­nį ma­žes­nės ver­tės nei rin­kos ar bir­žos ver­tė, teis­mas ga­li va­do­vau­tis
tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės tei­sės prin­ci­pu, kad ne­są­ži­nin­ga ša­lis
(siun­tė­jas, siek­da­mas su­ma­žin­ti ar iš­veng­ti mui­to mo­kes­čių) ne­ga­li
ti­kė­tis to­kio sa­vo in­te­re­sų gy­ni­mo kaip są­ži­nin­ga ša­lis.
34. Ap­skai­čiuo­da­mas iš ve­žė­jo pri­teis­ti­ną kro­vi­nio
ver­tės su­mą, teis­mas tu­ri va­do­vau­tis CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 3 p. , ku­ria­me
nu­ro­dy­ta, kad kom­pen­sa­ci­ja už pra­ras­tą kro­vi­nį ne­ga­li bū­ti di­des­nė
kaip 8,33 at­si­skai­ty­mo vie­ne­to už kiek­vie­ną trūks­ta­mą ki­log­ra­mą
bru­to svo­rio. Teis­mai tu­ri va­do­vau­tis SDR (Spe­cial dra­wing right)
(Tarp­tau­ti­nio Va­liu­tos Fon­do įves­tas są­ly­gi­nis at­si­skai­ty­mo vie­ne­tas,
ku­rio ofi­cia­lų kur­są nu­sta­to TVF) ir li­to san­ty­kiu teis­mo spren­di­mo
pri­ėmi­mo die­ną ar tą die­ną, dėl ku­rios su­si­ta­rė ša­lys. SDR ir li­to
san­ty­kį (san­trum­pa XDR) skel­bia Lie­tu­vos ban­kas. B- jei ša­lys su­si­ta­rė
dėl pa­pil­do­mos kro­vi­nio ver­tės, nu­ma­tė dėl to už­mo­kes­čio už ve­ži­mą
prie­dą ir pa­da­rė apie tai žy­mą važ­ta­raš­ty­je, kom­pen­sa­ci­ja už pra­ras­tą
kro­vi­nį ga­li vir­šy­ti CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 3 p. nu­ro­dy­tą mak­si­ma­lią
iš­ieš­ko­ti­nos kom­pen­sa­ci­jos ri­bą (CMR kon­ven­ci­jos 24 str. ). Be kro­vi­nio
ver­tės kom­pen­sa­vi­mo, at­ly­gi­na­mi taip pat ve­ži­mo mo­kes­čiai, mui­tų
rin­klia­vos, ki­ti su ve­ži­mu su­si­ję mo­kes­čiai bei iš­lai­dos, o jei pra­ras­ta
da­lis kro­vi­nio, – nu­ro­dy­tos išlai­dos at­ly­gi­na­mos pro­por­cin­gai
nuos­to­lio dydžiui (CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 4 p).
35. Ne­gau­tų pa­ja­mų ir ki­tų su ve­ži­mu ne­su­si­ju­sių
nuos­to­lių (ša­lu­ti­nių nuos­to­lių) ve­žė­jas ne­at­ly­gi­na. Tik pa­vė­la­vus
pri­sta­ty­ti kro­vi­nį yra kom­pen­suo­ja­mi dėl pa­vė­la­vi­mo pa­tir­ti nuos­to­liai,
ne­ga­lin­tys bū­ti di­des­ni nei už­mo­kes­tis už ve­ži­mą. Nuos­to­lių su­ma
už pa­vė­luo­tą pri­sta­ty­mą ne­ga­li vir­šy­ti at­ly­gio už ve­ži­mą su­mos
(CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 5 p. ), iš­sky­rus at­ve­jus, kai su­mo­kė­tas su­tar­tas
už­mo­kes­čio už ve­ži­mą prie­das (CMR kon­ven­ci­jos 26 str. ).
36. Ieš­ko­vas ga­li pa­rei­ka­lau­ti su­mo­kė­ti pa­lū­ka­nas
nuo kom­pen­sa­ci­jos už kro­vi­nio pra­ra­di­mą ar su­ga­di­ni­mą su­mos. Pa­lū­ka­nų
kon­kre­tų 5 me­ti­nių pro­cen­tų dy­dį nu­sta­to CMR kon­ven­ci­ja. Pa­lū­ka­nos
pra­de­da­mos skai­čiuo­ti nuo tos die­nos, kai ve­žė­jui raš­tu yra pa­tei­kia­ma
pre­ten­zi­ja, o jei­gu to­kios ne­bu­vo, – nuo ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo die­nos
(CMR kon­ven­ci­jos 27 str. ) iki vi­siš­ko teis­mo spren­di­mo įvyk­dy­mo. Pa­gal
CMR kon­ven­ci­jos 41 str. ša­lių su­si­ta­ri­mas dėl ki­to­kios pa­lū­ka­nų nor­mos
tu­ri bū­ti pri­pa­žin­tas ne­ga­lio­jan­čiu, taip pat ne­ga­lio­jan­čio­mis tu­ri
bū­ti pri­pa­žin­tos ir su­tar­ty­je nu­ma­ty­tos bau­dos ir dels­pi­ni­giai.
Tuo at­ve­ju, jei ša­lys su­si­ta­rė dėl di­des­nės pa­lū­ka­nų nor­mos ar­ba
ieš­ko­vas rei­ka­lau­ja tai­ky­ti di­des­nę pa­lū­ka­nų nor­mą, teis­mas tu­ri
tai­ky­ti 5 pro­cen­tų me­ti­nių pa­lū­ka­nų nor­mą. Jei ša­lys su­tar­ty­je nu­ro­dė
ma­žes­nę pa­lū­ka­nų nor­mą, bet teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu ieš­ko­vas
rei­ka­lau­ja tai­ky­ti 5 pro­cen­tų nor­mą, teis­mas tu­ri tai­ky­ti pa­lū­ka­nų
nor­mą, nu­ro­dy­tą CMR kon­ven­ci­jo­je.
37. Ve­žė­jui ne­ga­li bū­ti tai­ko­mos nuo­sta­tos, at­lei­džian­čios
jį nuo at­sa­ko­my­bės ar­ba ją ri­bo­jan­čios, ar­ba at­sa­ko­my­bę per­ke­lian­čios
ant­ra­jai ša­liai, jei nu­sta­to­ma, kad ve­žė­jas ža­lą pa­da­rė są­mo­nin­gai,
to­kiais veiks­mais, ku­rie pa­gal įsta­ty­mus tai­kan­čio teis­mo vals­ty­bės
įsta­ty­mus yra pri­ly­gi­na­mi ty­či­niams (CMR kon­ven­ci­jos 29 str. ). Tarp­tau­ti­nė­je
prak­ti­ko­je ty­či­niams veiks­mams pri­ly­gi­na­mas gru­bus ap­lai­du­mas (di­de­lis
ne­at­sar­gu­mas). Pvz. , prie­šin­gai su­tar­ti­niams įsi­pa­rei­go­ji­mams,
per­da­vė kro­vi­nį ne­įga­lio­tam as­me­niui; ža­la, pa­da­ry­ta kro­vi­niui
kon­tra­ban­dos at­ve­ju; ve­ži­mas ži­no­mai per­krau­to kro­vi­nio; pa­li­ki­mas
kro­vi­nio nak­tį be prie­žiū­ros; vai­ra­vi­mas trans­por­to prie­mo­nę per­var­gus,
ne­si­lai­kant po­il­sio tai­syk­lių ir tai bu­vo au­to­įvy­kio prie­žas­tis ir
pan.
38. Kai yra reiš­kia­mas ieš­ki­nys ve­žė­jui dėl kro­vi­nio
pra­ra­di­mu, su­ga­di­ni­mu ar­ba pa­vė­luo­tu pri­sta­ty­mu pa­da­ry­tų nuos­to­lių,
tre­tie­ji as­me­nys ga­li bū­ti tiek ieš­ko­vo, tiek at­sa­ko­vo agen­tai, dar­buo­to­jai
ir kt. su ve­ži­mu su­si­ję as­me­nys.
Re­mian­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ke­lių trans­por­to ko­dek­so 57 str. 2 d. , ve­žė­jas, at­lie­kan­tis tarp­tau­ti­nius
ve­ži­mus, rem­da­ma­sis tarp­tau­ti­nė­mis su­tar­ti­mis, ap­drau­džia sa­vo
ci­vi­li­nę at­sa­ko­my­bę už nuos­to­lius, ku­rie ve­ži­mo me­tu ga­li bū­ti
pa­da­ry­ti kro­vi­niui ar­ba tre­tie­siems as­me­nims.
Ve­žė­jo ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės
drau­di­mo su­tar­tis yra su­tar­tis tre­čio­jo as­mens nau­dai. To­dėl rei­ka­la­vi­mus
reiš­kian­tis as­muo ga­li rei­ka­lau­ti nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mo tiek iš ve­žė­jo,
tiek ir tie­sio­giai iš drau­di­ko, su­da­riu­sio su ve­žė­ju ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės
drau­di­mo su­tar­tį, taip pat reikš­ti ieš­ki­nį ve­žė­jui ir drau­di­kui kaip
ben­dra­at­sa­ko­viams.
Teis­mas, ga­vęs ieš­ki­ni­nį
pa­reiš­ki­mą at­ly­gin­ti ža­lą dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo ar jo su­ga­di­ni­mo
ir nu­sta­tęs, kad ve­žė­jo ci­vi­li­nė at­sa­ko­my­bė yra ap­draus­ta ir drau­di­mo
su­tar­tis yra ga­lio­jan­ti, įtrau­kia da­ly­vau­ti by­lo­je drau­di­mo kom­pa­ni­ją.
Teis­mas taip pat išsiaiški­na,
ar bu­vo ap­draus­tas vežamas kro­vi­nys.
39. Kro­vi­nys lai­ko­mas pra­ras­tu, jei jis ne­pri­sta­ty­tas
ga­vė­jui ar­ba pri­sta­ty­tas ne­tin­ka­mam ga­vė­jui. CMR kon­ven­ci­jos 20
str. 1 p. kro­vi­nio ne­pri­sta­ty­mą sie­ja su ter­mi­no pra­lei­di­mu, bet ne
su įro­dy­mais, kad kro­vi­nys su­nai­kin­tas, pa­grob­tas ar­ba yra din­gęs.
Kro­vi­nys lai­ko­mas pra­ras­tu, jei ne­pri­sta­to­mas ga­vė­jui per 30 die­nų
nuo pri­sta­ty­mo ter­mi­no pa­bai­gos, o tais at­ve­jais, kai pri­sta­ty­mo
ter­mi­nas ne­bu­vo su­de­rin­tas, – per 60 die­nų nuo to mo­men­to, kai kro­vi­nį
pri­ėmė ve­žė­jas. Jei šiems ter­mi­nams pa­si­bai­gus ve­žė­jas vis tik pri­sta­to
kro­vi­nį, ieš­ko­vas tu­ri tei­sę (bet ne pa­rei­gą) reikš­ti ieš­ki­nį dėl pa­vė­luo­to
pri­sta­ty­mo pa­tir­tų nuos­to­lių, bet ne dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo. kad ga­vė­jas ar ki­tas ieš­ki­nį reiš­kian­tis
as­muo ne­pik­tnau­džiau­tų sa­vo tei­se reikš­ti ieš­ki­nį dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo
tik rem­da­ma­sis ter­mi­no pra­lei­di­mu, teis­mas tu­rė­tų at­si­žvelg­ti į
ben­drus su­tar­čių tei­sės prin­ci­pus, kad su­tar­tys bū­tų vyk­do­mos tin­ka­mai
ir są­ži­nin­gai, ša­lims ko­o­pe­ruo­jan­tis ir ben­dra­dar­biau­jant, kuo eko­no­miš­kiau­siu
ki­tai ša­liai bū­du, re­mian­tis są­ži­nin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jais.
D-i­nis kro­vi­nio
pra­ra­di­mas yra ta­da, kai da­lis
kro­vi­nio nė­ra pri­sta­ty­ta, o ki­ta da­lis pri­sta­ty­ta ga­vė­jui. Ve­žė­jas
tu­ri kom­pen­suo­ti už tą kro­vi­nio da­lį (kie­ky­bi­nis kri­te­ri­jus), ku­ri
ne­pri­sta­ty­ta ga­vė­jui.
Kro­vi­nio su­ga­di­ni­mas yra jo su­ga­di­ni­mas, dėl ku­rio kro­vi­nys tam­pa ne­tin­ka­mu
nau­do­ti, ar­ba kro­vi­nio sa­vy­bių pa­blo­gė­ji­mas, nu­le­mian­tis jo ver­tės
su­ma­žė­ji­mą (ko­ky­bi­nis kri­te­ri­jus). Kro­vi­nio vi­siš­ko su­ga­di­ni­mo
at­ve­ju ve­žė­jas tu­ri kom­pen­suo­ti kro­vi­nio ver­tę pa­gal CMR kon­ven­ci­jos
23 str. Kro­vi­nio ver­tės su­ma­žė­ji­mo at­ve­ju ve­žė­jas tu­ri kom­pen­suo­ti
kro­vi­nio ver­tės su­ma­žė­ji­mo su­mą (CMR kon­ven­ci­jos
25 str. ) bei ki­tas su kro­vi­nio ver­tės su­ma­žė­ji­mu su­si­ju­sias iš­lai­das
(mo­kes­tis eks­per­tams už ver­tės nu­sta­ty­mą ir kt. ).
Pa­vė­luo­tas kro­vi­nio
pri­sta­ty­mas ga­li bū­ti dve­jo­pas:
1) ša­lys su­si­ta­rė dėl
pri­sta­ty­mo ter­mi­nų, bet lai­ku ne­bu­vo pri­sta­ty­ta, – ta­da ve­žė­jas
tu­ri kom­pen­suo­ti nuos­to­lius pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 5 p. Pri­sta­ty­mo
ter­mi­nas ga­li bū­ti nu­ro­dy­tas tiek važ­ta­raš­ty­je, tiek ir ki­tuo­se do­ku­men­tuo­se,
nu­ro­dan­čiuo­se tai, kad pri­sta­ty­mo ter­mi­nas bu­vo ša­lių su­de­rin­tas;
2) ša­lys ne­su­si­ta­rė
dėl pri­sta­ty­mo ter­mi­nų, tai pa­vė­luo­tu pri­sta­ty­mu lai­ky­ti­ni tie at­ve­jai,
jei pri­sta­ty­mo lai­kas vir­ši­ja lai­ką, ku­ris nor­ma­lio­mis są­ly­go­mis
rei­ka­lin­gas pa­rei­gin­gam ve­žė­jui per­vež­ti kro­vi­nį. Nu­sta­tant „pro­tin­gą”
lai­ką at­si­žvelg­ti­na į 1970m. AETR su­si­ta­ri­mo nuo­sta­tas,
taip pat į tai, kad jei, ne­su­de­ri­nus ter­mi­no, kro­vi­nys ne­pri­sta­to­mas
per 60 die­nų, jis yra lai­ko­mas pra­ras­tu (CMR kon­ven­ci­jos 20 str. 1 p. ).
40. Jei yra pa­reikš­tas ieš­ki­nys dėl nuos­to­lių, pa­tir­tų
dėl pa­vė­luo­to pri­sta­ty­mo, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar bu­vo ve­žė­jui
pa­reikš­ta raš­tiš­ka pre­ten­zi­ja ir ar bu­vo ji pa­reikš­ta lai­ku, t. y. iš­siųs­ta
per 21 die­ną po to, kai kro­vi­nys per­duo­tas ga­vė­jui (CMR kon­ven­ci­jos
30 str. 3 p. ). Įro­dy­mus apie iš­siun­ti­mo da­tą pa­tei­kia ieš­ko­vas. Ne­pa­reiš­kus
pre­ten­zi­jos raš­tu, ga­vė­jas ne­ten­ka tei­sės teis­mi­ne tvar­ka rei­ka­lau­ti
at­ly­gin­ti dėl pa­vė­luo­to pri­sta­ty­mo pa­tir­tus nuos­to­lius. To­dėl nu­sta­čius,
kad pre­ten­zi­ja ne­bu­vo pa­reikš­ta ir ter­mi­nas jai pa­reikš­ti yra pra­ėjęs,
teis­mas tu­rė­tų by­lą nu­trauk­ti, va­do­vau­da­ma­sis CPK 243 str. 1 d. 2 p.
Jei­gu pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 19 str. są­ly­gas kro­vi­nys pri­sta­ty­tas
ne lai­ku, ieš­ko­vas, tin­ka­mai pa­reiš­kęs ve­žė­jui pre­ten­zi­ją, tu­ri
įro­di­nė­ti, kad dėl to jis pa­ty­rė nuos­to­lių ir pa­grįs­ti jų dy­dį. Nuos­to­lių
at­ly­gi­ni­mo su­ma ne­ga­li vir­šy­ti su­mo­kė­to ar mo­kė­ti­no už­mo­kes­čio
už ve­ži­mą (CMR kon­ven­ci­jos 23 str. 5 p. ).
41. Esant gin­čui dėl pa­vo­jin­gų kro­vi­nių ve­ži­mo, teis­mas
tu­rė­tų va­do­vau­tis 1957 m. Eu­ro­pos su­tar­ti­mi dėl pa­vo­jin­gų kro­vi­nių
tarp­tau­ti­nio ve­ži­mo ke­liais (ADR), pa­tei­kian­čia pa­vo­jin­gų kro­vi­nių
są­ra­šą. ADR su­tar­ty­je yra de­ta­li­zuo­tos nuo­sta­tos dėl pa­vo­jin­gų
kro­vi­nių pa­ruo­ši­mo, pa­kro­vi­mo ir iš­dės­ty­mo, to­dėl at­sa­ko­my­bei
už nuos­to­lius ir iš­lai­das, at­si­ra­du­sias dėl ne­tin­ka­mos to­kių kro­vi­nių
pa­kuo­tės, pa­kro­vi­mo, iš­dės­ty­mo tai­ky­ti­nas CMR kon­ven­ci­jos 10 str.
42. Jei, ga­vus kro­vi­nį, jo de­fek­tai (trū­ku­mai) yra
aki­vaiz­dūs (ma­to­mi ir be iš­pa­ka­vi­mo), ve­žė­jui (ar­ba ve­žė­jo vai­ruo­to­jui)
tu­ri bū­ti ne­del­siant (žo­džiu ar­ba raš­tu) pa­teik­ta re­kla­ma­ci­ja. Jei
trū­ku­mai ne­aki­vaiz­dūs, re­kla­ma­ci­ja tu­ri bū­ti pa­teik­ta raš­tu ve­žė­jui
per 7 die­nas, ne­skai­tant iš­ei­gi­nių ir šven­čių die­nų. Re­kla­ma­ci­jos
ga­li bū­ti įra­šy­tos į važ­ta­raš­tį, iš­siųs­tos paš­tu, te­leg­ra­fu ir
pan. Jei­gu kro­vi­nio ga­vė­jas pri­ėmė kro­vi­nį kar­tu su ve­žė­ju ne­pa­tik­ri­nęs
jo būk­lės ar­ba ne­pa­reiš­kė re­kla­ma­ci­jų 30 str. 1 punk­te nu­sta­ty­ta
tvar­ka ir ter­mi­nais, tuo­met kro­vi­nio pri­ėmi­mas yra pri­ma fa­cie įro­dy­mas,
kad pre­kių siun­ta gau­ta to­kia, ko­kia nu­ro­dy­ta važ­ta­raš­ty­je. Toks
įro­dy­mas ga­li bū­ti nu­gin­čy­tas ga­vė­jo ar ki­to su­in­te­re­suo­to as­mens.
Ko­kie trū­ku­mai yra aki­vaiz­dūs, o ko­kie – ne, spren­džia­ma kiek­vie­nu
kon­kre­čiu at­ve­ju pa­gal by­lo­je esan­čius įro­dy­mus. Re­kla­ma­ci­jo­se,
reiš­kia­mo­se CMR kon­ven­ci­jos 30 straips­nio pa­grin­du, skir­tin­gai nuo
pre­ten­zi­jų, mi­ni­mų 32 str. 2 p. , nė­ra bū­ti­na nu­ro­dy­ti ža­los dy­dį,
rei­ka­la­vi­mo pa­grin­dą ir kt. Pa­kan­ka, kad bū­tų kon­sta­tuo­ta, jog pre­kių
būk­lė nė­ra tin­ka­ma.
43. Teis­mas, ga­vęs ieš­ki­ni­nį pa­reiš­ki­mą, ex of­fi­cio
pri­va­lo tik­rin­ti, ar by­la yra teis­min­ga Lie­tu­vos teis­mams, va­do­vau­da­ma­sis
Kon­ven­ci­jos 31 straips­nio nuo­sta­to­mis, o ku­riam teis­mui teis­min­ga
Lie­tu­vo­je – pa­gal CPK nuo­sta­tas, reg­la­men­tuo­jan­čias teis­min­gu­mą.
Jei ve­ži­mo su­tar­ty­je ša­lys bu­vo su­si­ta­ru­sios spręs­ti gin­čą ar­bit­ra­že,
o ieš­ko­vas rei­ka­lau­ja spręs­ti gin­čą teis­me, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti,
ar ar­bit­ra­ži­nė­je iš­ly­go­je nu­ro­dy­ta, kad ar­bit­ra­žas va­do­vau­sis
CMR kon­ven­ci­ja (33 straips­nis). Jei to­kios nuo­ro­dos nė­ra, by­la nag­ri­nė­ja­ma
teis­me. Jei ar­bit­ra­ži­nė iš­ly­ga su­for­mu­luo­ta tin­ka­mai, teis­mas tu­ri
nu­trauk­ti by­lą kaip ne­ži­ny­bin­gą teis­mui ir nu­ro­dy­ti pa­reiš­kė­jui
kreip­tis į ša­lių pa­si­rink­tą ar­bit­ra­žą (CPK 243 str. 6 p. , 244 str. 1
d. ).
44. Va­do­vau­da­ma­sis CMR kon­ven­ci­jos 31 straips­nio 2
punk­tu, at­sa­ko­vas tu­ri tei­sę pa­reikš­ti prieš­ta­ra­vi­mus prieš pa­kar­to­ti­nį
by­los nag­ri­nė­ji­mą, jei pa­teiks įro­dy­mus, kad by­lo­je pro­ce­sas jau
pra­dė­tas vie­na­me iš teis­mų, nu­ma­ty­tų 31 straips­ny­je, ar­ba yra įsi­tei­sė­jęs
teis­mo spren­di­mas. Ką lai­ky­ti pra­dė­tu pro­ce­su ir tai, ar kon­kre­taus
teis­mo spren­di­mas įsi­tei­sė­jęs, spren­džia­ma pa­gal tos vals­ty­bės, ku­rio­je
pri­im­tas ar iš­nag­ri­nė­tas pra­di­nis ieš­ki­nys, pro­ce­si­nius įsta­ty­mus.
Prieš­ta­ra­vi­mai ga­li bū­ti pri­im­ti tik tuo at­ve­ju, jei pro­ce­sas yra
pra­dė­tas ar spren­di­mas yra įsi­tei­sė­jęs tuo pa­čiu pa­grin­du, dėl to pa­ties
da­ly­ko ir tarp tų pa­čių ša­lių ki­to­je vals­ty­bė­je.
Jei pa­gal ta­pa­tų ieš­ki­nį
ci­vi­li­nė by­la yra iš­kel­ta už­sie­nio vals­ty­bės teis­me, tai teis­mas,
va­do­vau­da­ma­sis CPK 150 straips­nio 2 da­lies 4 punk­tu, tu­ri at­si­sa­ky­ti
pri­im­ti pa­reiš­ki­mą, o jei­gu to­kia ap­lin­ky­bė pa­aiš­kė­jo po by­los iš­kė­li­mo
Lie­tu­vos teis­me, teis­mas pa­lie­ka pa­reiš­ki­mą ne­nag­ri­nė­tą (CPK 245
str. 4 p. ).
Jei yra duo­me­nų, kad yra
įsi­tei­sė­jęs už­sie­nio vals­ty­bės teis­mo spren­di­mas dėl ta­pa­taus ieš­ki­nio,
teis­mas tu­ri at­si­sa­ky­ti pri­im­ti pa­reiš­ki­mą, va­do­vau­da­ma­sis CPK
150 straips­nio 2 da­lies 3 punk­tu. Jei­gu to­kia ap­lin­ky­bė pa­aiš­kė­ja po
ci­vi­li­nės by­los iš­kė­li­mo Lie­tu­vos teis­me, teis­mas by­lą nu­trau­kia,
jei­gu už­sie­nio teis­mo spren­di­mas yra pri­pa­žin­tas Lie­tu­vo­je (CPK 243
str. 3 p. ). Kai pa­aiš­kė­ja, kad pri­im­tas už­sie­nio teis­mo spren­di­mas
dėl ta­pa­taus ieš­ki­nio, ta­čiau jis dar nė­ra pri­pa­žin­tas Lie­tu­vo­je,
teis­mas tu­ri pa­reiš­ki­mą pa­lik­ti ne­nag­ri­nė­tą (CPK 245 str. 4 p. ).
45. Kon­ven­ci­jos 32 straips­ny­je nu­ma­ty­tas vie­ne­rių
me­tų ter­mi­nas ieš­ki­niui pa­reikš­ti, jei gin­čas yra ki­lęs dėl ve­ži­mų
tai­kant šią Kon­ven­ci­ją (ty­či­nių veiks­mų ar gru­baus ap­lai­du­mo at­ve­ju
– tre­ji me­tai). Vie­ne­rių me­tų ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas tai­ko­mas
tiek ieš­ki­niams, reiš­kia­miems ve­žė­jui dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo, su­ga­di­ni­mo
ar pa­vė­luo­to pri­sta­ty­mo, tiek ir ve­žė­jo rei­ka­la­vi­mams su­mo­kė­ti
jam ve­ži­mo mo­kes­tį, ieš­ki­niams, ky­lan­tiems iš de­lik­to, ir ki­tiems
ieš­ki­niams, tai­kant Kon­ven­ci­ją. Kon­ven­ci­jo­je nu­sta­ty­tus ieš­ki­ni­nės
se­na­ties ter­mi­nus teis­mas tai­ko šalies prašymu.
Jei ieš­ko­vas pra­šo tai­ky­ti
tre­jų me­tų ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną, nu­ma­ty­tą CMR kon­ven­ci­jos
32 str. , jis tu­ri teis­mui pa­teik­ti įro­dy­mus dėl at­sa­ko­vo ty­či­nių
veiks­mų ar gru­baus ap­lai­du­mo.
Jei su­tar­tis bu­vo su­da­ry­ta,
bet vežama ne­bu­vo, gin­čams, ky­lan­tiems iš šios su­tar­ties, nag­ri­nė­ti
tai­ko­mi na­cio­na­li­niai įsta­ty­mai, bet ne CMR kon­ven­ci­ja, to­dėl tai­ky­ti­nos
CK nuo­sta­tos, reg­la­men­tuo­jan­čios ieš­ki­ni­nę se­na­tį. Gin­čai dėl trans­por­to
prie­mo­nės ap­ga­di­ni­mo ve­ži­mo me­tu, gin­čai tarp ve­žė­jo ir eks­pe­di­to­riaus,
tarp dvie­jų ve­ži­mo pro­ce­są ap­tar­na­vu­sių eks­pe­di­to­rių, gin­čai, ki­lę
dėl kro­vi­nio sau­go­ji­mo, ir kt. nag­ri­nė­ja­mi pa­gal na­cio­na­li­nius
įsta­ty­mus, to­dėl jiems yra tai­ko­mi ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nai, nu­ro­dy­ti
Lie­tu­vos CK.
46. Ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga pri­klau­so­mai
nuo ieš­ki­nio po­bū­džio pra­si­de­da:
– Jei pa­reikš­tas rei­ka­la­vi­mas
dėl kro­vi­nio da­li­nio pra­ra­di­mo, su­ža­lo­ji­mo ar pa­vė­luo­to pri­sta­ty­mo,
ter­mi­nas pra­de­da­mas skai­čiuo­ti nuo pri­sta­ty­mo ga­vė­jui mo­men­to
(CMR kon­ven­ci­jos 32 str. 1 p. a pa­punk­tis).
– Jei pa­reikš­tas rei­ka­la­vi­mas
dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo, ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas pra­de­da­mas
skai­čiuo­ti tris­de­šim­tą­ją die­ną pra­ėjus su­tar­tam pri­sta­ty­mo ter­mi­nui,
o jei dėl pri­sta­ty­mo ter­mi­no ne­bu­vo su­si­tar­ta, – še­šias­de­šim­tą­ją
die­ną po to, kai ve­žė­jas pri­ėmė kro­vi­nį vež­ti. Tais at­ve­jais, kai kro­vi­nį
ve­žė iš ei­lės ke­li ve­žė­jai, še­šias­de­šim­ties die­nų ter­mi­nas skai­čiuo­ti­nas
nuo tos die­nos, kai kro­vi­nį pri­ėmė vež­ti pas­ku­ti­nis ve­žė­jas.
– Vi­siems ki­tiems rei­ka­la­vi­mams,
išsky­rus tuos, ku­rie nu­ma­ty­ti CMR kon­ven­ci­jos 31 str. 1 p. a ir b pa­punk­čiuo­se,
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas pra­de­da­mas skai­čiuo­ti pra­ėjus trims
mė­ne­siams nuo ve­ži­mo su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo. Tuo at­ve­ju, kai ra­šy­ti­nė
ve­ži­mo su­tar­tis ne­bu­vo su­da­ry­ta, tri­jų mė­ne­sių ter­mi­nas tu­ri bū­ti
skai­čiuo­ja­mas nuo važ­ta­raš­čio iš­da­vi­mo die­nos.
– Jei pra­ėjus 32 str. 1 p.
b pa­punk­ty­je nu­sta­ty­tiems tris­de­šim­ties ar še­šias­de­šim­ties die­nų
ter­mi­nams ir pa­reiš­kus ieš­ki­nį dėl kro­vi­nio din­gi­mo, kro­vi­nys ar jo
da­lis su­ran­da­ma su­ža­lo­ta, ieš­ko­vas tu­ri tei­sę (bet ne pa­rei­gą) rei­ka­la­vi­mą
dėl pra­ra­di­mo pa­keis­ti rei­ka­la­vi­mu dėl kro­vi­nio su­ga­di­ni­mo.
47. Kon­ven­ci­jo­je nė­ra im­pe­ra­ty­vaus rei­ka­la­vi­mo
pa­reikš­ti pre­ten­zi­ją prieš pa­reiš­kiant ieš­ki­nį teis­me dėl kro­vi­nio
pra­ra­di­mo ar su­ga­di­ni­mo (iš­sky­rus dėl nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mo už pa­vė­luo­tą
pri­sta­ty­mą), bet pre­ten­zi­jos pa­reiš­ki­mas su­stab­do ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no ei­gą.
Pre­ten­zi­ją, ku­ria su­stab­do­ma
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga, raš­tu ga­li pa­reikš­ti siun­tė­jas
ir ga­vė­jas ar­ba ki­ti tu­rin­tys rei­ka­la­vi­mo tei­sę as­me­nys ve­žė­jui,
taip pat ir ve­žė­jas ki­tiems pro­ce­so da­ly­viams. Pre­ten­zi­ja, su­stab­dan­čia
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­gą, lai­ky­ti­nas ne bet koks ra­šy­ti­nis
krei­pi­ma­sis, o tik toks, ku­ria­me aiš­kiai ir ne­dvip­ras­miš­kai nu­ro­dy­tas
rei­ka­la­vi­mas, ža­los dy­dis, at­sa­ko­my­bės pa­grin­dai, taip pat pri­dė­ti
do­ku­men­tai, ku­rių pa­grin­du pre­ten­zi­ją ga­vęs as­muo ga­lė­tų da­ry­ti
iš­va­dą – ten­kin­ti pre­ten­zi­ją ar­ba ne.
Pa­reiš­kus pre­ten­zi­ją,
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga su­stab­do­ma iki tos die­nos, kai gau­na­mas
pre­ten­zi­jos at­me­ti­mas ir grą­ži­na­mi prie pre­ten­zi­jos pri­dė­ti do­ku­men­tai.
Jei pre­ten­zi­ja pri­pa­žįs­ta­ma tik iš da­lies, ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas
at­nau­ji­na­mas tik gin­čy­ti­nai pre­ten­zi­jos da­liai. Pre­ten­zi­jos at­me­ti­mu
lai­ky­ti­nas aiš­kus ir ne­dvip­ras­miš­kas at­si­sa­ky­mas pa­ten­kin­ti pre­ten­zi­jo­je
pa­reikš­tą rei­ka­la­vi­mą.
48. Jei­gu bu­vo pa­teik­ta tin­ka­ma pre­ten­zi­ja ir gau­tas
aiš­kus jos at­me­ti­mas, ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga at­nau­ji­na­ma.
Jo­kios ki­tos pas­kes­nės pre­ten­zi­jos tuo pa­čiu pa­grin­du ieš­ki­ni­nės
se­na­ties ter­mi­no ei­gos ne­su­stab­do. Ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas
nė­ra nai­ki­na­ma­sis ter­mi­nas. Spręs­ti apie ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
ei­gos su­stab­dy­mą, nu­trau­ki­mą ar at­nau­ji­ni­mą tu­ri tei­sę by­lą nag­ri­nė­jan­tis
teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis CMR kon­ven­ci­jos 32 straips­niu ir ati­tin­ka­mais
Lie­tu­vos tei­sės ak­tais.
49. Jei­gu ve­ži­mą, ku­rio są­ly­gas nu­sta­to vie­nin­te­lė
su­tar­tis, vyk­do pa­ei­liui ke­li ve­žė­jai, tai kiek­vie­nas iš jų at­sa­ko
už vi­są ve­ži­mą. Ant­ra­sis ir kiek­vie­nas ki­tas ve­žė­jas, per­im­da­mas
kro­vi­nį ir važ­ta­raš­tį, tam­pa su­tar­ties da­ly­viu to­kio­mis są­ly­go­mis,
ku­rios yra nu­ro­dy­tos važ­ta­raš­ty­je (CMR kon­ven­ci­jos 34 str. ). Vie­nin­gos
su­tar­ties vi­sam ve­ži­mo pro­ce­sui bu­vi­mo at­ve­ju CMR kon­ven­ci­ja tai­ko­ma
ir ta­da, kai pas­ku­ti­nė ve­ži­mo at­kar­pa ir pas­ku­ti­nis ve­žė­jas vyk­do
per­ve­ži­mą tik vie­no­je kon­kre­čio­je vals­ty­bė­je, o pas­ku­ti­nis ve­žė­jas
lai­ky­ti­nas ki­tu ve­žė­ju. To­dėl teis­mai, jei ieš­ki­nys yra pa­reikš­tas
pas­ku­ti­niam ve­žė­jui, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kad jis vyk­dė ve­ži­mą
tik vie­nos vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je, tu­ri spręs­ti gin­čą, tai­ky­da­mi
CMR kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas.
50. Teis­mas, nag­ri­nė­da­mas gin­čą dėl ke­lių ve­žė­jų ve­ža­mo
kro­vi­nio, pa­gal įra­šą važ­ta­raš­ty­je nu­sta­to kro­vi­nio per­ėji­mo ki­to
ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon fak­tą, taip pat per­duo­to vež­ti kro­vi­nio būk­lę
ir pa­kuo­tę. Jei nė­ra žy­mos važ­ta­raš­ty­je apie ve­žė­ją, ku­riam yra reiš­kia­mas
ieš­ki­nys, jis nė­ra lai­ky­ti­nas ve­ži­me da­ly­va­vu­siu ve­žė­ju. Jei ki­tas
ve­žė­jas važ­ta­raš­ty­je nu­ro­dy­tas, bet nė­ra ja­me pa­sta­bų apie kro­vi­nio
ir jo pa­kuo­tės būk­lę, pre­ziu­muo­ja­ma, kad kro­vi­nio ir pa­kuo­tės iš­orė
pri­ėmi­mo me­tu bu­vo tin­ka­mos būk­lės, o kro­vi­nio vie­tų skai­čius, žy­mė­ji­mas
ir nu­me­ra­ci­ja ati­ti­ko važ­ta­raš­čio įra­šus.
51. Jei kro­vi­nį ve­žė pa­ei­liui ke­li ve­žė­jai, ieš­ki­nys
by­lo­je, iš­sky­rus prie­šieš­ki­nio ir prieš­ta­ra­vi­mo prieš ieš­ki­nį pa­reiš­ki­mus,
ga­li bū­ti pa­reikš­tas tik pir­ma­jam, pas­ku­ti­nia­jam ar­ba tam ve­žė­jui,
ku­ris vyk­dė ve­ži­mą tuo me­tu, kai at­si­ti­ko tai, kas lė­mė kro­vi­nio pra­ra­di­mą,
su­ga­di­ni­mą ar pri­sta­ty­mo ter­mi­no vir­ši­ji­mą; ieš­ki­nys ga­li bū­ti
pa­reikš­tas ir ke­liems ve­žė­jams (CMR kon­ven­ci­jos 36 straips­nis). Ieš­ki­nys
ga­li bū­ti reiš­kia­mas bet ku­riam ar ke­liems iš nu­ro­dy­tų ve­žė­jų dėl vi­sos
ža­los, pa­tir­tos dėl kro­vi­nio pra­ra­di­mo, su­ga­di­ni­mo ar pa­vė­luo­to
pri­sta­ty­mo. B- jei­gu ieš­ki­nį by­lo­je pa­reiš­kė bet ku­ris iš ve­ži­me
da­ly­vau­jan­čių ve­žė­jų kro­vi­nio siun­tė­jui ar ga­vė­jui dėl at­ly­gi­ni­mo
už per­ve­ži­mą ar ki­tų iš­lai­dų iš­ieš­ko­ji­mo, at­sa­ko­vas ga­li reikš­ti
prie­šieš­ki­nį ar prieš­ta­ra­vi­mą prieš ieš­ko­vo pa­reikš­tą ieš­ki­nį, ne­si­lai­ky­da­mas
tai­syk­lių, nu­ma­ty­tų CMR kon­ven­ci­jos 36 straips­ny­je, t. y. bet ku­riam
iš ve­ži­me da­ly­va­vu­sių ve­žė­jų.
52. Pa­gal Kon­ven­ci­jos 37 straips­nį ve­žė­jas, at­ly­gi­nęs
nuos­to­lius pa­gal Kon­ven­ci­jos rei­ka­la­vi­mus, tu­ri re­gre­so tei­sę ki­tų
ve­ži­me da­ly­va­vu­sių ve­žė­jų at­žvil­giu dėl su­mo­kė­tos kom­pen­sa­ci­jos,
pa­lū­ka­nų ir ki­tų iš­lai­dų, su­si­ju­sių su ve­ži­mu ir by­los nag­ri­nė­ji­mu.
Jei vie­nas iš ve­žė­jų yra kal­tas dėl ža­los pa­da­ry­mo, jis yra as­me­niš­kai
at­sa­kin­gas už nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mą ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar ža­lą
at­ly­gi­no jis pats ar ki­tas ve­žė­jas. To­dėl jei ža­lą at­ly­gi­no ki­tas
ve­žė­jas, pas­ta­ra­sis tu­ri re­gre­so tei­sę rei­ka­lau­ti vi­so ža­los ir
ki­tų nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mo iš kal­to­jo ve­žė­jo. Jei­gu ža­la at­si­ra­do
dėl dvie­jų ar dau­giau ve­žė­jų kal­tės, t. y. aiš­ku, kad ža­la kro­vi­niui bu­vo
pa­da­ry­ta ta­da, kai kro­vi­nį ve­žė kon­kre­tūs da­ly­va­vę ve­ži­me ve­žė­jai,
kiek­vie­nas tu­ri su­mo­kė­ti jo at­sa­ko­my­bės da­lį ati­tin­kan­čią su­mą.
Ko­kia at­sa­ko­my­bės da­lis ten­ka kiek­vie­nam iš ve­žė­jų, nu­sta­to teis­mas.
B- jei at­sa­ko­my­bės da­lies dy­džio nu­sta­ty­ti ne­įma­no­ma (taip daž­niau­siai
bū­na, kai pas­ku­ti­nis ve­žė­jas pri­sta­to kro­vi­nį ga­vė­jui, bet nė­ra ga­li­my­bių
nu­sta­ty­ti, ku­ria­me ve­ži­mo eta­pe bu­vo pa­da­ry­ta ža­la), kiek­vie­nas
ve­žė­jas at­sa­ko pro­por­cin­gai jam pri­klau­san­čio at­ly­gio už ve­ži­mą
dy­džiui.
53. Pa­gal CMR kon­ven­ci­jos 38 straips­nį, jei vie­nas ve­žė­jų
yra ne­mo­kus, tai jam ten­kan­ti, bet ne­su­mo­kė­ta nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mo
da­lis pa­skirs­to­ma vi­siems ki­tiems ve­žė­jams pro­por­cin­gai jiems pri­klau­san­tiems
at­ly­giams už ve­ži­mą. Ka­dan­gi Kon­ven­ci­ja ne­pa­tei­kia ne­mo­ku­mo sam­pra­tos,
ne­mo­ku­mas nu­sta­to­mas pa­gal na­cio­na­li­nius įsta­ty­mus (Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
įmo­nių ban­kro­to įsta­ty­mą). Tuo pat me­tu teis­mas, nu­sta­ti­nė­da­mas ve­žė­jo
ne­mo­ku­mo fak­tą, pri­va­lo at­si­žvelg­ti į ve­žė­jų, ve­žan­čių kro­vi­nius
tarp­tau­ti­niais marš­ru­tais, ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mo rei­ka­la­vi­mus.
54. Esant ve­ži­mams, ku­riuos pa­ei­liui vyk­do ke­li ve­žė­jai,
ve­žė­jai tu­ri tei­sę dėl nuos­to­lių pa­skirs­ty­mo su­si­tar­ti ki­taip, ne­gu
nu­ma­ty­ta CMR kon­ven­ci­jos 37 ir 38 str. (40 str. ). Tai yra iš­im­tis iš
CMR kon­ven­ci­jos 41 str. nuo­sta­tų, pa­gal ku­rias vi­si su­si­ta­ri­mai, ku­riais
tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai nu­kryps­ta­ma nuo CMR kon­ven­ci­jos, lai­ko­mi
ne­ga­lio­jan­čiais.
55. Re­gre­si­nį ieš­ki­nį Lie­tu­vos teis­me ga­li pa­reikš­ti
nuos­to­lius at­ly­gi­nęs ve­žė­jas, jei ve­žė­jas, ku­riam reiš­kia­mas re­gre­si­nis
ieš­ki­nys, tu­ri Lie­tu­vo­je nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą, sa­vo būs­ti­nę
ar fi­lia­lą ar­ba agen­tū­rą, per ku­rias bu­vo su­da­ry­ta ve­ži­mo su­tar­tis
(CMR kon­ven­ci­jos 39 str. 2 p. ). At­sa­ko­vas šio­je by­lo­je ne­ga­li gin­čy­ti
mo­kė­ji­mo, ku­rį at­li­ko re­gre­si­nį ieš­ki­nį pa­reiš­kęs ve­žė­jas, pa­grįs­tu­mo,
kai ža­los at­ly­gi­ni­mo dy­dis yra nu­sta­ty­tas teis­mo, ir jei ve­žė­jas,
ku­riam reiš­kia­mas re­gre­si­nis ieš­ki­nys, bu­vo tin­ka­mai in­for­muo­tas
apie pro­ce­są, ku­ria­me bu­vo nu­sta­ty­tas ža­los at­ly­gi­ni­mo dy­dis, bei
tu­rė­jo ga­li­my­bę ja­me da­ly­vau­ti pats ar­ba per at­sto­vą.
56. Kai dėl gin­čo už­sie­nio teis­me ar ar­bit­ra­že yra pri­im­tas
spren­di­mas ir jis yra įsi­tei­sė­jęs, jis tu­ri bū­ti vyk­do­mas Lie­tu­vo­je
– Kon­ven­ci­jos ša­ly­je–­da­ly­vė­je, kai tik jo­je su­tvar­ko­mi nu­sta­ty­ti
for­ma­lu­mai, t. y. pa­tik­ri­na­ma, ar nė­ra ne­pri­pa­ži­ni­mo pa­grin­dų
(Kon­ven­ci­jos 31 str. 3 punk­tas, CPK 481 str. ). Tu­ri bū­ti vyk­do­mi teis­mų
spren­di­mai, tiek pri­im­ti ša­lims da­ly­vau­jant, tiek ir joms ne­da­ly­vau­jant,
taip pat teis­mo pa­tvir­tin­tos tai­kos su­tar­tys. To­kiais spren­di­mais lai­ky­ti­ni
ir spren­di­mai, pa­tvir­ti­nan­tys at­si­sa­ky­mą nuo ieš­ki­nio, taip pat pa­tvir­ti­nan­tys
ieš­ki­nio pri­pa­ži­ni­mą. Teis­mo nu­ta­ri­mai, nu­sta­tan­tys teis­mo iš­lai­dų
dy­dį ir jų pa­skirs­ty­mą, ir­gi pri­ski­ria­mi vyk­dy­ti­niems spren­di­mams.
Pri­pa­žįs­tant ir lei­džiant
vyk­dy­ti ar­bit­ra­ži­nių teis­mų spren­di­mus, va­do­vau­ja­ma­si 1958 m. Niu­jor­ko
kon­ven­ci­ja „Dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mo pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo”
bei Lie­tu­vos ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo 40 straipsniu.
II. Ap­ro­buo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos,
tai­kant CMR kon­ven­ci­ją, ap­žval­gą ir pa­skelb­ti ją Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo biu­le­te­ny­je.

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO
PIRMININKAS                                                                  V.
GREIČIUS

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO
SEKRETORĖ                                                                     L.   ŽILIENĖ

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt