TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA


PATVIRTINTA
                                                       Lie­tu­vos
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to
                                                       2002 m.
birželio 21 d. nu­ta­ri­mu Nr. 35

Įsta­ty­mų tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je, nu­sta­tant ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą, tė­vams gy­ve­nant sky­rium,
ap­žval­ga

Įgy­ven­di­nant Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio 2 da­ly­je įtvir­tin­tą vals­ty­bės
kon­sti­tu­ci­nę pa­rei­gą sau­go­ti ir glo­bo­ti vai­kys­tę, bū­ti­na už­tik­rin­ti
vai­kų, kaip ypa­tin­gos vi­suo­me­nės gru­pės, tei­ses ir in­te­re­sus. Pri­ori­te­ti­nės
vai­kų tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pas, įpa­rei­go­jan­tis
at­si­žvelg­ti į vai­ko in­te­re­sus iman­tis bet ko­kių vai­ką lie­čian­čių
veiks­mų, yra įtvir­tin­tas 1989 m. lap­kri­čio 20 d. Jung­ti­nių Tau­tų vai­ko
tei­sių kon­ven­ci­jo­je ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio ko­dek­so
3. 3 straips­nio 1 da­ly­je. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vai­ko tei­sių ap­sau­gos
pa­grin­dų įsta­ty­mo 4 straips­nio 1 da­lies 7 punk­te bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ci­vi­li­nio ko­dek­so 3. 155 straips­nio 2 da­ly­je vai­ko tė­vams ir ki­tiems
tei­sė­tiems vai­ko at­sto­vams įtvir­tin­ta pri­ori­te­ti­nė pa­rei­ga už­tik­ri­nant
vai­ko tei­ses. Ki­lus gin­čui tarp vai­ko tė­vų ir ki­tų tei­sė­tų vai­ko at­sto­vų
dėl da­ly­va­vi­mo už­tik­ri­nant vai­ko tei­ses, jo auk­lė­ji­mo, da­ly­va­vi­mo
ma­te­ria­liai jį iš­lai­kant ir pan. , įsta­ty­mai nu­ma­to to­kių gin­čų spren­di­mo
bū­dus. Ypač svar­bu tei­sin­gai iš­spręs­ti tarp sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų
ki­lu­sį gin­čą dėl ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
ka­dan­gi tai le­mia dau­ge­lio vai­ko tei­sių už­tik­ri­ni­mą.
Iki 2001 m. lie­pos 1 d.
ga­lio­ju­sio Lie­tu­vos Res­pub­li­kos san­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so (to­liau
– SŠK) 67 straips­nis (1999 m. ko­vo 25 d. įsta­ty­mo Nr. VIII–1106 re­dak­ci­ja;
Žin. , 1999, Nr. 33–944) nu­ma­tė, kad, tė­vams gy­ve­nant sky­rium, jų ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mas spren­džia­mas tė­vų su­si­ta­ri­mu.
Jei­gu tė­vai tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­ta­ria, gin­čą spren­džia teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis
vai­ko in­te­re­sais; teis­mas iš­klau­so vai­ką, ge­ban­tį iš­reikš­ti sa­vo
nuo­mo­nę, ir at­si­žvel­gia į jo pa­gei­da­vi­mus, su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų
kar­tu gy­ven­ti. Pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms ar­ba kai vie­nas iš tė­vų, su
ku­riuo gy­ven­ti vai­kui bu­vo nu­sta­ty­ta, ati­duo­da vai­ką au­gin­ti ir gy­ven­ti
kar­tu su ki­tais as­me­ni­mis, ant­ra­sis iš tė­vų ga­li reikš­ti pa­kar­to­ti­nį
ieš­ki­nį dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Iš es­mės ana­lo­giš­ko
tu­ri­nio tei­sės nor­mos įtvir­tin­tos ir 2000 m. lie­pos 1 d. įsi­ga­lio­ju­sia­me
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio ko­dek­so (to­liau – CK) tre­čio­sios
kny­gos Šei­mos tei­sė XI sky­riu­je. Ta­čiau Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nis
ko­dek­sas įtvir­ti­no ir nau­jus šei­mos tei­sės ins­ti­tu­tus bei im­pe­ra­ty­vias
nor­mas, lie­čian­čias vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mą
tė­vams gy­ve­nant sky­rium, to­dėl šio­je ap­žval­go­je, be teis­mų prak­ti­kos
ap­žval­gos dėl ga­lio­ju­sių Lie­tu­vos Res­pub­li­kos san­tuo­kos ir šei­mos
ko­dek­so nor­mų, reg­la­men­tuo­jan­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mą
tė­vams gy­ve­nant sky­rium tai­ky­mo, ap­ta­ria­mos ir duo­da­mos re­ko­men­da­ci­jos
dėl CK nuo­sta­tų, reg­la­men­tuo­jan­čios ap­žvel­gia­mą sri­tį, tai­ky­mo.
Api­ben­dri­ni­mo tiks­las – iš­si­aiš­kin­ti, ar teis­mai tei­sin­gai tai­ko ma­te­ria­li­nės ir pro­ce­si­nės
tei­sės nor­mas, nag­ri­nė­da­mi gin­čus dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
tė­vams gy­ve­nant sky­rium, ko­kie pa­žei­di­mai ir klai­dos da­ro­mi, ko­kios
to prie­žas­tys, ir duo­ti re­ko­men­da­ci­jas dėl įsta­ty­mų tai­ky­mo ir aiš­ki­ni­mo.
Api­ben­dri­ni­mo ap­im­tis
ir sta­tis­ti­ka. Teis­mai bu­vo pa­pra­šy­ti at­siųs­ti 1998–2000
me­tais iš­nag­ri­nė­tas by­las dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
tė­vams gy­ve­nant sky­rium. Iš vi­so bu­vo gau­ta 360 by­lų, iš ku­rių 274 by­los
bu­vo iš­nag­ri­nė­tos iš es­mės, 41 by­la nu­trauk­ta, 28 by­lo­se su­da­ry­tos
tai­kos su­tar­tys, 17 by­lų ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mai pa­lik­ti ne­nag­ri­nė­ti.
Api­ben­dri­na­muo­ju
lai­ko­tar­piu į teis­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo mo­ti­nos
krei­pė­si 95 kar­tus, tė­vai – 250 kar­tų, ki­ti as­me­nys – 15 kar­tų. Po
teis­mo spren­di­mo vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­ty­ta su tė­vu – 164 by­lo­se,
su mo­ti­na – 124 by­lo­se, su ki­tais as­me­ni­mis – 12 by­lų, 17 by­lų tų pa­čių
tė­vų ke­le­to vai­kų gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­ty­ta su skir­tin­gais tė­vais.
Iš 183 ieš­ki­nių, ku­riuos pa­tei­kė tė­vai ir juos teis­mai iš­nag­ri­nė­jo
iš es­mės, 149 ieš­ki­niai pa­ten­kin­ti vi­siš­kai (81,42 proc. ), iš 91 mo­ti­nų
to­kių pat pa­teik­tų ieš­ki­nių – 76 pa­ten­kin­ti vi­siš­kai (83,51 proc. ).
Ben­dro­sios pa­sta­bos. Su­si­pa­ži­nus su gau­to­mis by­lo­mis nu­sta­ty­ta, kad teis­mų prak­ti­ka
tai­kant ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mas gin­čo san­ty­kiams re­gu­liuo­ti bei
pro­ce­si­nės tei­sės nor­mas, ku­rios nu­sta­to šių gin­čų nag­ri­nė­ji­mo
tvar­ką, yra ne­vie­no­da. Teis­mui pa­teik­ti ieš­ki­ni­niai pa­reiš­ki­mai ne
vi­suo­met ati­tin­ka įsta­ty­mo ke­lia­mus tu­ri­nio rei­ka­la­vi­mus, pa­ren­gia­mo­jo­je
by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je ne vi­sa­da ima­ma­si bū­ti­nų prie­mo­nių,
sie­kiant su­rink­ti rei­kia­mus įro­dy­mus tin­ka­mam ir grei­tam gin­čo iš­spren­di­mui,
vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų teis­mams pa­teik­tos iš­va­dos daž­nai bū­na
ne­iš­sa­mios, ski­ria­mas ne­pa­kan­ka­mas dė­me­sys vai­ko no­rų iš­si­aiš­ki­ni­mui
ir jų įver­ti­ni­mui, teis­mams ky­la sun­ku­mų nu­sta­tant vai­ko in­te­re­sų
tu­ri­nį, vai­ko pa­dė­tį pro­ce­se, aiš­ki­nan­tis tei­siš­kai reikš­min­gus
fak­tus, ren­kant įro­dy­mus bei įtei­kiant šau­ki­mus, pra­ne­ši­mus ir ki­tus
do­ku­men­tus, kai vie­nas iš tė­vų gy­ve­na už­sie­ny­je.

Tei­sės nor­mų tai­ky­mas

Nag­ri­nė­da­mi by­las
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo tė­vams gy­ve­nant sky­rium,
teis­mai tu­ri va­do­vau­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ja, Eu­ro­pos
žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­ja, iš da­lies
pa­keis­ta pro­to­ko­lu Nr. 11, su pa­pil­do­mais pro­to­ko­lais Nr. 1, 4, 6 ir
7 (Žin. , 2001, Nr. 17), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­niu ko­dek­su (Žin. ,
2000, Nr. 74), Jung­ti­nių Tau­tų vai­ko tei­sių kon­ven­ci­ja (to­liau – Vai­ko
tei­sių kon­ven­ci­ja), ku­ri Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je įsi­ga­lio­jo 1992 m.
ko­vo 1 d. , o ra­ti­fi­kuo­ta 1995 m. lie­pos 3 d. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
įsta­ty­mu Nr. I–983 (Žin. , 1995, Nr. 60–1501), ki­to­mis že­miau nu­ro­dy­to­mis
kon­ven­ci­jo­mis, tarp­tau­ti­nė­mis su­tar­ti­mis bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mu Nr. I–1234 (Žin. , 1996, Nr.
33–807), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo įsta­ty­mu (to­liau – Švie­ti­mo
įsta­ty­mas) (Žin. , 1991, Nr. 23–593; 2000, Nr. 102–3214), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
spe­cia­lio­jo ug­dy­mo įsta­ty­mu (to­liau – Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo įsta­ty­mas)
(Žin. , 1998, Nr. 115–3228), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos in­va­li­dų so­cia­li­nės
in­teg­ra­ci­jos įsta­ty­mu (to­liau – In­va­li­dų so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos
įsta­ty­mas) (Žin. , 1998, Nr. 98–2706), Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vai­ko tei­sių
ap­sau­gos kon­tro­lie­riaus įsta­ty­mu (Žin. , 2000, Nr. 50–1432), su vė­les­niais
šių įsta­ty­mų pa­kei­ti­mais ir pa­pil­dy­mais, taip pat Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Vy­riau­sy­bės 1994 m. ge­gu­žės 13 d. nu­ta­ri­mu Nr. 370 (Žin. , 1994, Nr.
37–679) pa­tvir­tin­tais Ra­jo­nų, mies­tų vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų
ben­drai­siais nuo­sta­tais (2001 m. va­sa­rio 5 d. re­dak­ci­ja (Žin. , 2001,
Nr. 13–395), švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro 1999 m. rug­pjū­čio 23 d. įsa­ky­mu
Nr. 966 pa­tvir­tin­tais Lie­tu­vos ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­los ben­drai­siais
nuo­sta­tais (Žin. , 1999, Nr. 72–2246), švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro 2000
m. sau­sio 5 d. įsa­ky­mu Nr. 5 pa­tvir­tin­tais Aukš­tes­nio­sios mo­kyk­los
ben­drai­siais nuo­sta­tais (Žin. , 2000, Nr. 3–83), švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro
1998 m. lie­pos 10 d. įsa­ky­mu Nr. 1080 pa­tvir­tin­tais Iki­mo­kyk­li­nės ug­dy­mo
įstai­gos nuo­sta­tais (Žin. , 1998, Nr. 110–3043), švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro
2000 m. lap­kri­čio 24 d. įsa­ky­mu Nr. 1418 pa­tvir­tin­tais Dar­že­lio–­mo­kyk­los
ben­drai­siais nuo­sta­tais (Žin. , 2000, Nr. 103–3265) ir ki­tais tei­sės ak­tais.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio 2 da­lis įtvir­ti­na kon­sti­tu­ci­nį prin­ci­pą,
įpa­rei­go­jan­tį vals­ty­bę įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis už­tik­rin­ti šei­mos,
mo­ti­nys­tės, tė­vys­tės ir vai­kys­tės ap­sau­gą ir glo­bą. Re­a­li­zuo­da­ma
šią pa­rei­gą vals­ty­bė pri­va­lo ne tik pri­im­ti šias kon­sti­tu­ci­nes ver­ty­bes
ap­sau­gan­čius įsta­ty­mus ir ki­tus tei­sės ak­tus, bet taip pat im­tis ir ki­tų
prie­mo­nių. To­dėl ir teis­mai, spręs­da­mi ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­las,
sa­vo veik­lo­je pri­va­lo at­si­žvelg­ti į šį kon­sti­tu­ci­nį prin­ci­pą, tai­ky­ti
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio 2 da­lies nuo­sta­tas.
Spren­džiant gin­čus dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
teis­mams bū­ti­na nu­sta­ty­ti tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus, at­si­žvel­giant
ir į ki­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­tas kon­sti­tu­ci­nes
nor­mas: žmo­gaus tei­sių ir lais­vių, kaip pri­gim­ti­nių, prin­ci­pą (18
straips­nis); nuo­sa­vy­bės ne­lie­čia­mu­mo prin­ci­pą (23 straips­nis); tei­sę
tu­rė­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ir juos lais­vai reikš­ti; tei­sę ieš­ko­ti,
gau­ti ir skleis­ti in­for­ma­ci­ją bei idė­jas (25 straips­nis); min­ties, ti­kė­ji­mo
ir są­ži­nės lais­vės ne­var­žy­mo prin­ci­pą, tė­vų ir glo­bė­jų pa­rei­gą ne­var­žo­mai
rū­pin­tis vai­kų ir glo­bo­ti­nių re­li­gi­niu ir do­ro­vi­niu auk­lė­ji­mu pa­gal
sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus (26 straips­nis); ne­disk­ri­mi­na­vi­mo prin­ci­pą (29
straips­nis); as­me­nims iki 16 me­tų pri­va­lo­mo moks­lo prin­ci­pą (41
straips­nis) ir ki­tas nor­mas.
Nag­ri­nė­da­mi gin­čus
dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo teis­mai vi­sų pir­ma tu­ri
tai­ky­ti ko­di­fi­kuo­to įsta­ty­mo CK tre­čio­sios kny­gos Šei­mos tei­sė XI
sky­riaus nor­mas, api­brė­žian­čias tė­vų tei­ses ir pa­rei­gas vai­kams (pir­ma­sis
skir­snis), vai­kų tei­ses ir pa­rei­gas (ant­ra­sis skir­snis), as­me­ni­nes
tė­vų tei­ses ir pa­rei­gas (tre­čia­sis skir­snis), gin­čus dėl vai­kų (ket­vir­ta­sis
skir­snis). Tie­sio­giai gin­čo san­ty­kiams re­gu­liuo­ti tai­ko­mos šios CK
tre­čio­sios kny­gos Šei­mos tei­sė tei­sės nor­mos: CK 3. 168 straips­nis (Vai­ko
gy­ve­na­mo­ji vie­ta), CK 3. 169 straips­nis (Vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta tė­vams
gy­ve­nant sky­rium), CK 3. 174 straips­nis (Gin­čai dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo), taip pat CK ant­ro­sios kny­gos As­me­nys 2. 12–2. 14
straips­niai (fi­zi­nio as­mens (vai­ko) nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta).
Be to, pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio ko­dek­so pa­tvir­ti­ni­mo,
įsi­ga­lio­ji­mo ir įgy­ven­di­ni­mo įsta­ty­mo (Žin. , 2000, Nr. 74–2262) 23
straips­nį, spręs­da­mi san­tuo­kos nu­trau­ki­mo klau­si­mus, dėl ku­rių teis­mi­nė
pro­ce­dū­ra pra­dė­ta nuo 2001 m. lie­pos 1 d. , teis­mai tu­ri tai­ky­ti CK
3. 53 ir 3. 59 straips­nius, ir spren­di­mu nu­trauk­da­mi san­tuo­ką tu­ri pa­tvir­tin­ti
to­kią su­tuok­ti­nių pa­teik­tą su­tar­tį dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo pa­sek­mių,
ku­rio­je bū­tų ap­tar­tas ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos
klau­si­mas. CK 3. 76 straips­nio rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti, su ku­riuo iš
tė­vų lie­ka gy­ven­ti ne­pil­na­me­tis vai­kas, tu­ri bū­ti tai­ko­mas spren­džiant
su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­ja) klau­si­mą (CK tre­čio­sios
kny­gos Šei­mos tei­sė II da­lies V sky­rius). Teis­mai, spręs­da­mi san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo klau­si­mą dėl su­tuok­ti­nio (su­tuok­ti­nių) kal­tės (CK tre­čio­sios
kny­gos Šei­mos tei­sė II da­lies IV sky­riaus ket­vir­tas skir­snis) ar­ba su­tuok­ti­nių
gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­ja) klau­si­mą, at­si­žvelg­da­mi į su­tuok­ti­nių
vai­kų, taip pat į vie­no su­tuok­ti­nio in­te­re­sus, iki bus pri­im­tas teis­mo
spren­di­mas, ga­li tai­ky­ti lai­ki­ną­sias ap­sau­gos prie­mo­nes, nu­ma­ty­tas
CK 3. 65 straips­ny­je, ku­ria­me vie­na iš lai­ki­nų­jų ap­sau­gos prie­mo­nių
yra ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas su vie­nu iš
tė­vų. Vals­ty­bi­nės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos pri­va­lo­mą
da­ly­va­vi­mą nag­ri­nė­jant vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mą reg­la­men­tuo­ja
CK 3. 178 straips­nis.
Teis­mai, nu­sta­ty­da­mi
vai­kų ir tė­vų tei­ses ir pa­rei­gas, vai­kų in­te­re­sus bei teis­mi­nės pro­ce­dū­ros
spe­ci­fi­ką, nag­ri­nė­da­mi ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­las, tu­ri va­do­vau­tis
CK tre­čio­sios kny­gos Šei­mos tei­sė III da­lies XI–XII sky­riais, Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos vai­kų tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mu, Švie­ti­mo įsta­ty­mu,
taip pat Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­ja,
Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­ja bei 1977 m. Eu­ro­pos kon­ven­ci­ja dėl ne­san­tuo­ki­nių
vai­kų tei­si­nio sta­tu­so (Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­jo 1997 m. lie­pos 18 d.
(Žin. , 1997, Nr. 60), ku­rios yra su­de­da­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
tei­si­nės sis­te­mos da­lys ir tai­ko­mos tie­sio­giai kar­tu su na­cio­na­li­niais
įsta­ty­mais, re­gu­liuo­jan­čiais gin­čo san­ty­kį (Kon­sti­tu­ci­jos 138 str.
3 d. , Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įsta­ty­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tarp­tau­ti­nių
su­tar­čių” 12 str. , CPK 11 str. ). At­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad Eu­ro­pos Žmo­gaus
Tei­sių Teis­mo ju­ris­dik­ci­ja ap­ima vi­sus Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių
lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos aiš­ki­ni­mo bei tai­ky­mo klau­si­mus (Kon­ven­ci­jos
32 str. ), to­dėl teis­mai, tai­ky­da­mi tei­sės ak­tus, tu­ri va­do­vau­tis Eu­ro­pos
Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo pri­im­tais spren­di­mais, ku­riais aiš­ki­na­mos Kon­ven­ci­jos
nuo­sta­tos bei jų tai­ky­mo klau­si­mai. N-s Kon­ven­ci­ja ne­iš­ski­ria vai­kų,
kaip ypa­tin­gos vi­suo­me­nės da­lies, tei­sių ir yra dau­giau nu­kreip­ta į
su­au­gu­siuo­sius, ta­čiau vai­kai ga­li nau­do­tis vi­so­mis jo­je įtvir­tin­to­mis
as­me­nų tei­sė­mis, tarp jų ir in­di­vi­du­a­lios pe­ti­ci­jos tei­se, nu­ma­ty­ta
Kon­ven­ci­jos 34 straips­ny­je. Ta­čiau vai­kų tei­sių ap­im­tis ir pa­gal Kon­ven­ci­ją
nė­ra ana­lo­giš­ka su­au­gu­sie­siems. Kon­ven­ci­jos 14 straips­ny­je nu­ma­ty­tas
drau­di­mas bet ko­kios dis­kri­mi­na­ci­jos dėl as­mens ly­ties, ra­sės, odos
spal­vos, kal­bos, re­li­gi­jos, po­li­ti­nių ar ki­tų pa­žiū­rų, tau­ti­nės ar
so­cia­li­nės kil­mės, pri­klau­sy­mo tau­ti­nei ma­žu­mai, nuo­sa­vy­bės, gi­mi­mo
ar ki­tais pa­grin­dais, ta­čiau šia­me drau­di­me nė­ra dis­kri­mi­na­ci­jos
pa­gal am­žių, to­dėl vai­kų tei­sės vals­ty­bės vi­daus tei­sės sis­te­mo­je,
taip pat tai­kant ir Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas ga­li bū­ti ap­ri­bo­tos tiek,
kiek tai bū­ti­na pa­tiems vai­ko in­te­re­sams ap­sau­go­ti. Kon­ven­ci­jos
nuo­sta­tos ir jų tu­ri­nio aiš­ki­ni­mas Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo
spren­di­muo­se, kaip tei­sės šal­ti­niai, tu­ri bū­ti ypač tai­ko­mi tuo­met,
kai at­si­ran­da bū­ti­ny­bė ba­lan­suo­ti tarp dvie­jų gi­na­mų tei­sių, pa­vyz­džiui,
Kon­ven­ci­jos 8 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­to as­mens pri­va­taus gy­ve­ni­mo
ne­lie­čia­mu­mo prin­ci­po ir to pa­ties straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­tos
vals­ty­bės tei­sės ap­ri­bo­ti šią tei­sę.
Nag­ri­nė­jant ap­ta­ria­mos
ka­te­go­ri­jos by­las, teis­mams ky­la klau­si­mų, su­si­ju­sių su tarp­tau­ti­nės
pri­va­ti­nės tei­sės nor­mų tai­ky­mu. Tai daž­niau­sia bū­na ta­da, kai vie­na
iš by­los ša­lių gy­ve­na už­sie­nio vals­ty­bė­je ir bū­ti­na spręs­ti klau­si­mą
dėl teis­mi­nio pri­klau­so­mu­mo, t. y. ko­kios vals­ty­bės teis­mas yra kom­pe­ten­tin­gas
nag­ri­nė­ti ki­lu­sį gin­čą, pa­gal ko­kios vals­ty­bės tei­sę tu­ri bū­ti
spren­džia­mas šis gin­čas, kai bū­ti­na su­rink­ti įro­dy­mus, ku­rie yra už­sie­nio
vals­ty­bės te­ri­to­ri­jo­je, spręs­ti klau­si­mą, kaip įteik­ti už­sie­nio
vals­ty­bė­je esan­čiam as­me­niui ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo ar ki­tų do­ku­men­tų
nuo­ra­šus, pra­ne­ši­mą apie teis­mo po­sė­džio vie­tą ir lai­ką, ki­to­kius
do­ku­men­tus, taip pat at­lik­ti ir ki­tus tarp­tau­ti­nio po­bū­džio pro­ce­so
veiks­mus. Šiuos tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės tei­sės klau­si­mus re­gu­liuo­ja
tiek vi­daus (na­cio­na­li­nė) tei­sė (CK), tiek dvi­ša­lės ar dau­gia­ša­lės
tarp­tau­ti­nės su­tar­tys (kon­ven­ci­jos). To­dėl teis­mai tu­ri va­do­vau­tis
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos su­da­ry­to­mis tarp­tau­ti­nė­mis dvi­ša­lė­mis (dau­gia­ša­lė­mis)
su­tar­ti­mis dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se,
ko­mer­ci­nė­se ir šei­mos by­lo­se bei kon­ven­ci­jo­mis, reg­la­men­tuo­jan­čio­mis
tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mų per­da­vi­mo, teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių do­ku­men­tų
įtei­ki­mą už­sie­ny­je, už­sie­ny­je iš­duo­tų do­ku­men­tų le­ga­li­za­vi­mą
bei in­for­ma­ci­jos apie už­sie­nio tei­sę ga­vi­mą.
Lie­tu­vos Res­pub­li­ka
yra su­da­riu­si šias dvi­ša­les (dau­gia­ša­les) tarp­tau­ti­nes su­tar­tis
dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, ko­mer­ci­nė­se
ir šei­mos by­lo­se:
1) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir B-­ta­ru­si­jos Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1993 m. lie­pos 11 d. ; Žin. , 1994, Nr. 43);
2) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos,
Es­ti­jos Res­pub­li­kos ir Lat­vi­jos Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės
pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių (įsi­ga­lio­jo 1994 m. ba­lan­džio 3 d. ;
Žin. , 1994, Nr. 28);
3) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Ka­zach­sta­no Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1999 m. ba­lan­džio 8 d. ; Žin. , 1998, Nr. 51);
4) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Len­ki­jos Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos, dar­bo ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1993 m. spa­lio 18 d. ; Žin. , 1994, Nr. 14);
5) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Mol­do­vos Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1995 m. va­sa­rio 18 d. ; Žin. , 1995, Nr. 19);
6) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1995 m. sau­sio 21 d. ; Žin. , 1995, Nr. 13);
7) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Tur­ki­jos Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nio ir teis­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo
ko­mer­ci­nė­se ir ci­vi­li­nė­se by­lo­se (ra­ti­fi­kuo­ta 1996 m. va­sa­rio 6
d. ; Žin. , 1996, Nr. 18);
8) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Uk­rai­nos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se,
šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo 1994 m. lap­kri­čio 20
d. ; Žin. , 1994, Nr. 91);
9) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Uz­be­kis­ta­no Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių
san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo
1998 m. lie­pos 10 d. ; Žin. , 1997, Nr. 101);
10) Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir Ki­ni­jos Liau­dies Res­pub­li­kos su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos ci­vi­li­nė­se
ir bau­džia­mo­sio­se by­lo­se (įsi­ga­lio­jo nuo 2002 m. sau­sio 29 d. ; Žin. ,
2001, Nr. 75).
Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se, kai jo­se yra už­sie­nio ele­men­tas, teis­mai, rink­da­mi ir ver­tin­da­mi
įro­dy­mus ir at­lik­da­mi ki­tus pro­ce­si­nius veiks­mus, spręs­da­mi, ko­kios
vals­ty­bės tei­sę rei­kia tai­ky­ti by­lo­se, ku­rio­se yra ki­lęs gin­čas ne
tik dėl ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, bet taip
pat ir dėl iš­lai­ky­mo, su­si­ži­no­da­mi in­for­ma­ci­ją apie už­sie­nio tei­sę,
tu­ri tai­ky­ti šias tarp­tau­ti­nes kon­ven­ci­jas:
1) 1961 m. Ha­gos kon­ven­ci­ją
dėl už­sie­nio vals­ty­bė­se iš­duo­tų do­ku­men­tų le­ga­li­za­vi­mo pa­nai­ki­ni­mo
(įsi­ga­lio­jo 1997 m. lie­pos 19 d. ; Žin. , 1997, Nr. 68);
2) 1965 m. lap­kri­čio
15 d. Ha­gos kon­ven­ci­ją dėl teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių do­ku­men­tų ci­vi­li­nė­se
ar­ba ko­mer­ci­nė­se by­lo­se įtei­ki­mo už­sie­ny­je (įsi­ga­lio­jo 2001 m.
bir­že­lio 1 d. ; Žin. , 2000, Nr. 44). Kon­ven­ci­jos da­ly­vės: B-­gi­ja, Ka­na­da,
Ki­ni­ja, K-­ras, Če­ki­ja, Da­ni­ja, E-ip­tas, Es­ti­ja, Suo­mi­ja, Pran­cū­zi­ja,
Vo­kie­ti­ja, Grai­ki­ja, Ai­ri­ja, Iz­ra­e­lis, Ita­li­ja, Ja­po­ni­ja, Ko­rė­jos
Res­pub­li­ka, Lat­vi­ja, L-­sem­bur­gas, Mek­si­ka, Olan­di­ja, N-­ve­gi­ja,
Len­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja, Slo­va­ki­ja, Is­pa­ni­ja, Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja,
Tur­ki­ja, Didžio­ji Bri­ta­ni­ja, JAV, Ve­ne­su­e­la, An­tig­va ir B-­bu­da,
Ba­ha­mos, B-­ba­do­sas, B-­ta­ru­si­ja, Bot­sva­na, Ma­la­vis, Pa­kis­ta­nas,
Seišeliai;
3) 1968 m. Eu­ro­pos kon­ven­ci­ją
dėl in­for­ma­ci­jos apie už­sie­nio tei­sę (įsi­ga­lio­jo 1996 m. lap­kri­čio
17 d. ; Žin. , 1996, Nr. 16). Kon­ven­ci­jos da­ly­vės: A-­ri­ja, B-­gi­ja,
Bul­ga­ri­ja, K-­ras, Če­ki­ja, Da­ni­ja, Es­ti­ja, Suo­mi­ja, Pran­cū­zi­ja,
Gru­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Grai­ki­ja, Veng­ri­ja, Is­lan­di­ja, Ita­li­ja, Lat­vi­ja,
Lich­tenš­tei­nas, L-­sem­bur­gas, Mal­ta, Olan­di­ja, N-­ve­gi­ja, Len­ki­ja,
Por­tu­ga­li­ja, Ru­mu­ni­ja, Ru­si­ja, Slo­va­ki­ja, Slo­vė­ni­ja, Is­pa­ni­ja,
Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja, Tur­ki­ja, Uk­rai­na, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Azer­bai­dža­nas,
B-­ta­ru­si­ja, K-­ta Ri­ka;
4) 1970 m. ko­vo 18 d.
Ha­gos kon­ven­ci­ją dėl įro­dy­mų ci­vi­li­nė­se ar­ba ko­mer­ci­nė­se by­lo­se
pa­ė­mi­mo už­sie­ny­je (įsi­ga­lio­jo 2000 m. spa­lio 1 d. (ga­lio­ja tik ša­lims,
pri­ta­ru­sioms Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pri­si­jun­gi­mui); Žin. , 2000, Nr.
44). Įsi­ga­lio­jo tarp Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir: L-­sem­bur­go – nuo
2001 m. ba­lan­džio 21 d. , Slo­va­ki­jos – nuo 2001 m. ge­gu­žės 8 d. , Da­ni­jos
– nuo 2001 m. lie­pos 21 d. , A-­ra­li­jos – nuo 2001 m. rug­sė­jo 11 d. , Vo­kie­ti­jos
– nuo 2001 m. rug­sė­jo 11 d. , Ar­gen­ti­nos – nuo 2001 m. rug­sė­jo 21 d. , Bul­ga­ri­jos
– nuo 2001 m. lap­kri­čio 3 d.
Šios Kon­ven­ci­jos da­ly­vės
taip pat yra: Bul­ga­ri­ja, Ki­ni­ja, K-­ras, Če­ki­ja, Es­ti­ja, Suo­mi­ja,
Pran­cū­zi­ja, Iz­ra­e­lis, Ita­li­ja, Lat­vi­ja, Mek­si­ka, Mo­na­kas, Olan­di­ja,
N-­ve­gi­ja, Len­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja, Šve­di­ja, Švei­ca­ri­ja,
Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, JAV, Ve­ne­su­e­la, B-­ba­do­sas, S-­ga­pū­ras, Pie­tų
Af­ri­kos Res­pub­li­ka;
5) 1977 m. Eu­ro­pos su­tar­tį
dėl tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mų per­da­vi­mo (įsi­ga­lio­jo 1996 m. lap­kri­čio
17 d. ; Žin. , 1996, Nr. 18);
6) 1973 m. spa­lio 2 d.
su­da­ry­tą Kon­ven­ci­ją dėl iš­lai­ky­mo pa­rei­goms tai­ky­ti­nos tei­sės
(įsi­ga­lio­jo 2001 m. rug­sė­jo 1 d. ; Žin. , 2001, Nr. 38). Kon­ven­ci­jos
da­ly­vės: B-­gi­ja, Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Ita­li­ja, Ja­po­ni­ja, L-­sem­bur­gas,
Olan­di­ja, Len­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja, Švei­ca­ri­ja, Tur­ki­ja;
7) 1961 m. spa­lio 5 d.
Kon­ven­ci­ją dėl val­džios ins­ti­tu­ci­jų įga­lio­ji­mų ir tai­ky­ti­nos tei­sės
ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos sri­ty­je (ra­ti­fi­kuo­ta 2001 m. rug­pjū­čio 2
d. , įsi­ga­lios Kon­ven­ci­jos 20 straips­ny­je nu­sta­ty­ta tvar­ka; Žin. ,
2001, Nr. 75). Kon­ven­ci­jos da­ly­vės: A-­ri­ja, Ki­ni­ja (tik spe­cia­lus
ad­mi­nist­ra­ci­nis Ma­cau re­gio­nas), Pran­cū­zi­ja, Vo­kie­ti­ja, Ita­li­ja,
Lat­vi­ja, L-­sem­bur­gas, Olan­di­ja, Len­ki­ja, Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja,
Švei­ca­ri­ja, Tur­ki­ja.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­me (to­liau – VTAPĮ) nu­sta­to­mos
pa­grin­di­nės vai­ko tei­sės, lais­vės bei pa­rei­gos, šių tei­sių ir lais­vių
ap­sau­gos bei gy­ni­mo svar­biau­sios ga­ran­ti­jos, vai­ko el­ge­sio kon­tro­lės
bei jo at­sa­ko­my­bės pa­grin­di­nės są­ly­gos, tė­vų ir ki­tų as­me­nų (fi­zi­nių
ir ju­ri­di­nių) at­sa­ko­my­bės už vai­ko tei­sių pa­žei­di­mus ben­dro­sios
nuo­sta­tos, vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų sis­te­ma bei jų veik­los
tei­si­niai pa­grin­dai. VTAPĮ 59 straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad už
vai­ko tei­sių ap­sau­gą reg­la­men­tuo­jan­čių įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės ak­tų
vyk­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mą, kon­tro­lę ir prie­žiū­rą at­sa­ko vai­ko tei­sių
ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos (tar­ny­bos). Pa­grin­di­nės ins­ti­tu­ci­jos (tar­ny­bos),
at­sa­kan­čios už vai­kų tei­sių ap­sau­gą reg­la­men­tuo­jan­čių įsta­ty­mų
bei ki­tų tei­sės ak­tų vyk­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mą, kon­tro­lę ir prie­žiū­rą
bei pa­tį šių ak­tų vyk­dy­mą, yra: So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja;
ra­jo­nų (mies­tų) sa­vi­val­dy­bių vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos, stei­gia­mos
ir fi­nan­suo­ja­mos ra­jo­nų (mies­tų) sa­vi­val­dy­bių val­dy­bų; Vai­ko tei­sių
ap­sau­gos kon­tro­lie­rius. Be šių ins­ti­tu­ci­jų, tie­sio­giai da­ly­vau­jan­čių
vai­kų tei­sių ap­sau­gos veik­lo­je, pa­gal VTAPĮ 60 straips­nį vai­kų tei­sių
ap­sau­gą sa­vi­val­dy­bė­se taip pat ga­ran­tuo­ja sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bos,
vie­tos sa­vi­val­dos vyk­do­mo­sios ins­ti­tu­ci­jos, po­li­ci­jos ne­pil­na­me­čių
(jau­ni­mo) rei­ka­lų ins­pek­to­riai, taip pat mo­kyk­los ir ki­tos ins­ti­tu­ci­jos.
At­kreip­ti­nas teis­mų
dė­me­sys, kad, esant VTAPĮ ir CK prieš­ta­ra­vi­mams, tu­ri bū­ti tai­ko­mos
CK nor­mos, iš­sky­rus at­ve­jus, kai CK su­tei­kia pir­me­ny­bę ki­tų įsta­ty­mų
nor­moms (CK 1. 3 straips­nio 2 da­lis).
Švie­ti­mo įsta­ty­me
įtvir­tin­ti ne tik švie­ti­mo sis­te­mos san­da­ros, švie­ti­mo įstai­gų veik­los
ir val­dy­mo pa­grin­dai, bet taip pat moks­lei­vių tei­sės (21 straips­nis),
tė­vų (vai­ko glo­bė­jų) tei­sės ir pa­rei­gos (įsta­ty­mo 23, 24 straips­niai).
Nu­sta­ty­da­mi ir ver­tin­da­mi vai­ko in­te­re­sus teis­mai ga­li at­si­žvelg­ti
į Švie­ti­mo įsta­ty­mo 1 straips­ny­je įtvir­tin­tus švie­ti­mo sis­te­mos už­da­vi­nius,
ku­riuo­se yra vai­kų in­te­re­sų tu­ri­nio ele­men­tų.
Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo
įsta­ty­me įtvir­tin­tos spe­cia­lių­jų po­rei­kių as­me­nų, tarp jų ir vai­kų
tei­sės (įsta­ty­mo 32 straips­nis), spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tė­vų
(glo­bė­jų) tei­sės ir pa­rei­gos (įsta­ty­mo 33 straips­nis), šis įsta­ty­mas
nu­sta­to spe­cia­lio­jo ug­dy­mo sis­te­mos san­da­rą, val­dy­mo bei spe­cia­lių­jų
po­rei­kių as­me­nų anks­ty­vo­jo ir iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo, ben­dro­jo la­vi­ni­mo,
pa­pil­do­mo ug­dy­mo, pro­fe­si­nio ir aukš­tes­nio­jo mo­ky­mo, aukš­to­jo
moks­lo ir su­au­gu­sių­jų švie­ti­mo or­ga­ni­za­vi­mo pa­grin­dus.
In­va­li­dų so­cia­li­nės
in­teg­ra­ci­jos įsa­ty­mas nu­sta­to in­va­li­dų vai­kų me­di­ci­ni­nę, pro­fe­si­nę
ir so­cia­li­nę re­a­bi­li­ta­ci­ją, ap­lin­kos jiems pri­tai­ky­mą, jų ug­dy­mą,
mo­ky­mą, in­teg­ra­ci­ją į vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, tei­si­nes, eko­no­mi­nes,
or­ga­ni­za­ci­nes ga­ran­ti­jas vai­kams in­va­li­dams ir pan.
Vai­ko tei­sių ap­sau­gos
kon­tro­lie­riaus įsta­ty­mo 12 straips­ny­je nu­ma­ty­ta, kad Vai­ko tei­sių
ap­sau­gos kon­tro­lie­rius ti­ria fi­zi­nių ir ju­ri­di­nių as­me­nų skun­dus
dėl vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jų ar įstai­gų ir jų pa­rei­gū­nų,
ne­vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų bei ki­tų fi­zi­nių ir ju­ri­di­nių as­me­nų,
įmo­nių, ne­tu­rin­čių ju­ri­di­nio as­mens tei­sių, veiks­mų ar ne­vei­ki­mo,
dėl ku­rių pa­žei­džia­mos ar ga­li bū­ti pa­žeis­tos vai­ko tei­sės ar jo tei­sė­ti
in­te­re­sai; kon­tro­liuo­ja, kaip yra įgy­ven­di­na­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jos, Sei­mo ra­ti­fi­kuo­tų kon­ven­ci­jų, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
įsta­ty­mų ir ki­tų tei­sės ak­tų, reg­la­men­tuo­jan­čių vai­ko tei­sių ir jo
tei­sė­tų in­te­re­sų ap­sau­gą, nuo­sta­tos Lie­tu­vo­je; pri­žiū­ri ir kon­tro­liuo­ja
ins­ti­tu­ci­jų, su­si­ju­sių su vai­ko tei­sių ir jo tei­sė­tų in­te­re­sų ap­sau­ga,
veik­lą, dėl ku­rios pa­žei­džia­mos ar­ba ga­li bū­ti pa­žeis­tos vai­ko tei­sės
ar jo tei­sė­ti in­te­re­sai ir at­lie­ka ki­tas funk­ci­jas vai­kų tei­sių ap­sau­gos
sri­ty­je.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Vy­riau­sy­bės 1994 m. ge­gu­žės 13 d. nu­ta­ri­mu Nr. 370 pa­tvir­tin­ti Ra­jo­nų,
mies­tų vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų ben­drie­ji nuo­sta­tai įtvir­ti­na
šių tar­ny­bų už­da­vi­nius ir funk­ci­jas, tei­ses, dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo
prin­ci­pus. Pa­gal įtvir­tin­tas tar­ny­bų už­da­vi­nių ir funk­ci­jų ap­im­tis
(nuo­sta­tų 5–6 punk­tai) ma­ty­ti, kad Lie­tu­vo­je šios tar­ny­bos yra pa­grin­di­nės
ins­ti­tu­ci­jos, tie­sio­giai da­ly­vau­jan­čios vai­kų tei­sių ap­sau­gos sri­ty­je.
Lie­tu­vos ben­dro­jo la­vi­ni­mo
mo­kyk­los ben­drai­siais, Aukšte­snio­sios mo­kyk­los ben­drai­siais, Iki­mo­kyk­li­nės
ug­dy­mo įstai­gos, Dar­že­lio–­mo­kyk­los ben­drai­siais nuo­sta­tais teis­mai
ga­li rem­tis nu­sta­ti­nė­da­mi vai­kų, jų tė­vų (glo­bė­jų, rū­pin­to­jų) tei­ses
ir pa­rei­gas, o ypač – pe­da­go­gų bei mo­ky­mo­si (iki­mo­kyk­li­nių ug­dy­mo)
įstai­gų ad­mi­nist­ra­ci­jos tei­ses ir pa­rei­gas vai­kų tei­sių ir in­te­re­sų
ap­sau­gos sri­ty­je.

Vai­ko in­te­re­sai

Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos
3 straips­nio 1 da­lis nu­ma­to, kad, iman­tis bet ko­kių vai­ką lie­čian­čių
veiks­mų, ne­svar­bu, ar tai da­ry­tų vals­ty­bi­nės, ar pri­va­čios įstai­gos,
už­si­i­man­čios so­cia­li­niu ap­rū­pi­ni­mu, teis­mai, ad­mi­nist­ra­ci­jos
ar įsta­ty­mų lei­di­mo or­ga­nai, svar­biau­sia yra vai­ko in­te­re­sai. VTAPĮ
4 straips­nio 1 da­lies 1 punk­tas pa­brė­žia, kad vi­sur ir vi­sa­da pir­miau­sia
tu­ri bū­ti at­si­žvel­gia­ma į tei­sė­tus vai­ko in­te­re­sus. To­kiu bū­du
Lie­tu­vos tei­sės sis­te­mo­je yra įtvir­tin­tas pri­ori­te­ti­nės vai­kų tei­sių
ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pas (CK 3. 3 str. 1 d. ), reiš­kian­tis,
kad, tiek pri­imant tei­sės ak­tus, tiek juos tai­kant, tiek spren­džiant klau­si­mus,
ku­rių tei­sės ak­tai ne­reg­la­men­tuo­ja, vi­sa­da bū­ti­na įver­tin­ti spren­di­mą
ar bet ko­kį ki­tą veiks­mą vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu bei už­tik­rin­ti,
kad jie ne­bū­tų pa­žeis­ti.
Pri­ori­te­ti­nės vai­kų
tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pu tu­ri bū­ti va­do­vau­ja­ma­si
ir spren­džiant ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­las. Šio prin­ci­po, kaip pri­ori­te­ti­nio,
spren­džiant gin­čus dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
tė­vams gy­ve­nant sky­rium nu­ma­tė ga­lio­jęs SŠK 67 straips­nis ir ga­lio­jan­čio
CK 3. 174 straips­nio 2 da­lis.
Žo­dis „in­te­re­sas”
ben­dri­ne pras­me reiš­kia: „svar­bus, rū­pi­mas da­ly­kas; rei­ka­las, nau­da”
(Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas. Vil­nius: Moks­lo ir en­cik­lo­pe­di­jų
lei­dy­bos ins­ti­tu­tas, 2000. P. 215. ). Tai­gi vai­ko in­te­re­sai yra jo po­žiū­riu
svar­būs, rū­pi­mi da­ly­kai, tai, kas jam nau­din­ga. Vai­kui, kaip be­si­vys­tan­čiam
žmo­gui, svar­biau­sia tu­rė­ti ge­ras vys­ty­mo­si są­ly­gas, to­dėl vai­ko in­te­re­sus
vi­sų pir­ma nu­le­mia tei­gia­mas vai­ko, kaip svei­kos, do­ro­vin­gos, tvir­tos
bei in­te­lek­tu­a­lios as­me­ny­bės, vys­ty­mą­sis, at­si­žvel­giant į jo dva­si­nius,
psi­cho­lo­gi­nius, kul­tū­ri­nius, mo­ra­li­nius, tau­ti­nius, ma­te­ria­li­nius
ir ki­to­kius po­rei­kius.
Vai­kui au­gant kei­čia­si
ir jo in­te­re­sai, ta­čiau pa­grin­di­niai iš jų ne­kin­ta, pa­vyz­džiui: vai­ko
po­rei­kis tu­rė­ti ge­ras so­cia­li­nes ir ki­to­kias są­ly­gas vys­ty­tis, ga­li­my­bę
ben­drau­ti su tė­vais, bro­liais, se­se­ri­mis, ben­dra­am­žiais, vys­ty­tis
sa­vo tau­ty­bės vi­suo­me­nė­je, ug­dy­ti tu­ri­mus ta­len­tus ir pan. Vai­ko
tu­ri­mi ta­len­tai iš­ryš­kė­ja vai­kui vys­tan­tis, to­dėl vė­liau jie ga­li
tap­ti reikš­min­ges­nė ver­ty­bė nei ki­tos. Be ben­drų vai­ko in­te­re­sų,
yra in­te­re­sų, ku­rie kiek­vie­nam vai­kui ski­ria­si, at­si­žvel­giant į vai­ko
cha­rak­te­rio sa­vy­bes, po­mė­gius, sie­kius, am­žių, svei­ka­tą, su­pan­čią
ap­lin­ką ir t. t.
Nu­sta­tant vai­ko in­te­re­sų
tu­ri­nį, rei­kia at­si­žvelg­ti į ob­jek­ty­vius kri­te­ri­jus, net tė­vai vai­ko
in­te­re­sus su­pran­ta skir­tin­gai, pri­klau­so­mai nuo jų pa­čių pa­žiū­rų,
iš­si­la­vi­ni­mo, mo­ra­li­nių ar ki­tų sa­vy­bių. To­dėl teis­mas ex of­fi­cio
(sa­vo ini­cia­ty­va) kiek­vie­no­je by­lo­je tu­ri nu­sta­ty­ti kon­kre­taus
vai­ko in­te­re­sus. Nu­sta­tant vai­ko in­te­re­sus vi­sų pir­ma bū­ti­na at­si­žvelg­ti
į pa­ties vai­ko no­rus, sie­kius, tei­kia­mus pri­ori­te­tus, ta­čiau tai nė­ra
vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nį nu­le­mian­ti ap­lin­ky­bė. Vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nio
nu­sta­ty­mas ir jų ver­ti­ni­mas at­si­žvel­giant į vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras
pa­žy­mė­tas ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ge­gu­žės 14 d. nu­tar­ty­je ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 3K–3–595/2001, ku­rio­je pri­pa­žin­ta pa­grįs­ta teis­mų po­zi­ci­ja, kad
bro­lių at­sky­ri­mas nė­ra be­są­ly­giš­kas pa­grin­das ieš­ki­niui at­mes­ti,
ka­dan­gi ne­pil­na­me­tis 12 me­tų vai­kas, iš­reikš­da­mas sa­vo no­rus gy­ven­ti
kar­tu su tė­vu, su­pra­to, kad to­kiu at­ve­ju jis gy­vens at­ski­rai nuo bro­lio,
ta­čiau sa­vo no­rų ne­pa­kei­tė.
Teis­mas tu­ri va­do­vau­tis
ob­jek­ty­viais kri­te­ri­jais, nu­le­mian­čiais vai­ko, kaip iš­si­la­vi­nu­sios,
svei­kos, aukš­tų mo­ra­li­nių sa­vy­bių, tvir­tos as­me­ny­bės, vys­ty­mą­si.
Vai­ko in­te­re­sų ap­sau­ga įtvir­tin­ta tei­sės ak­tuo­se, to­dėl nu­sta­ty­da­mi
jų tu­ri­nį teis­mai tu­ri at­si­žvelg­ti į tei­sės ak­tuo­se įtvir­tin­tas vai­kų
tei­ses. Teis­mas ne­ga­li rem­tis vie­nu iš vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nio ele­men­tų,
o tu­ri įver­tin­ti jų vi­su­mą, tai pa­žy­mė­da­mas spren­di­me. Pa­vyz­džiui,
Tra­kų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 2–90/1999 pa­grįs­tai
at­si­žvel­gęs ne vien į vai­ko in­te­re­są tu­rė­ti ge­ras ma­te­ria­li­nes gy­ve­ni­mo
są­ly­gas, bet taip pat ir į vai­ko in­te­re­są bū­ti auk­lė­ja­mam ir pri­žiū­ri­mam
kuo ge­res­nė­mis są­ly­go­mis, 1999 m. sau­sio 15 d. spren­di­mu ša­lių vai­ko
gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­tė su ieš­ko­vu, ka­dan­gi šis nuo gi­mi­mo pri­žiū­rė­jo
ir rū­pi­no­si sa­vo duk­ra ir ga­ran­tuos ge­res­nį jos auk­lė­ji­mą ir prie­žiū­rą
at­ei­ty­je. Ute­nos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas 1999 m. rug­sė­jo 16 d.
spren­di­mu pa­ten­ki­no J. R. ieš­ki­nį ir nu­sta­tė ne­pil­na­me­čių vai­kų
K. M. ir A. M. gy­ve­na­mą­ją vie­tą su ieš­ko­ve, mo­ty­vuo­da­mas vai­kų in­te­re­sais
– jų emo­ci­niu sta­bi­lu­mu, sie­kiant iš­sau­go­ti ry­šius su bro­liais ir se­se­ri­mis,
li­ku­siais pas ieš­ko­vę. Teis­mas di­de­lę reikš­mę sky­rė vai­kų in­te­re­sui,
rei­ka­lau­jan­čiam nor­ma­laus vai­kų psi­chi­nio ir dva­si­nio vys­ty­mo­si,
ku­ris ge­riau už­tik­ri­na­mas bro­liams ir se­se­rims au­gant ir ben­drau­jant
kar­tu, nei, kaip nu­ro­dė at­sa­ko­vas, ge­res­nės būs­to są­ly­gos. Ta­čiau
daž­nai teis­mas, nu­ro­dy­da­mas, kad vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas
su vie­nu iš tė­vų la­biau ati­tiks vai­ko in­te­re­sus, ar­ba tik nu­ro­dy­da­mas,
kad spren­di­mas pri­ima­mas at­si­žvel­giant į vai­ko in­te­re­sus, kon­kre­taus
vai­ko in­te­re­so tu­ri­nio ne­nu­ro­do. Pa­vyz­džiui, Tra­kų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 1998 m. rug­sė­jo 22 d. spren­di­mu, at­si­žvel­gęs į tai, kad ieš­ko­vas
rū­pi­na­si duk­ra, tin­ka­mai ją pri­žiū­ri, o at­sa­ko­vė tam ne­pri­eš­ta­rau­ja,
kon­sta­ta­vo, kad vai­ko in­te­re­sai bus ge­riau ap­sau­go­ti jam gy­ve­nant
kar­tu su tė­vu, ta­čiau ko­kie vai­ko in­te­re­sai bus ge­riau ap­sau­go­ti,
teis­mas ne­nu­ro­dė.

Tei­si­nių fak­tų nu­sta­ty­mas

Teis­mai, spręs­da­mi
gin­čus dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo tė­vams
gy­ve­nant sky­rium, siek­da­mi tei­sin­gai pri­tai­ky­ti tei­sės nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias
šių gin­čų spren­di­mą, tu­ri nu­sta­ty­ti tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus,
ku­rie yra bū­ti­ni spren­džiant šios ka­te­go­ri­jos gin­čus. Tik jų vi­se­tas
lei­džia pa­da­ry­ti tei­sin­gą iš­va­dą, pri­im­ti pa­grįs­tą ir tei­sė­tą
spren­di­mą. Tei­sės nor­mos tie­sio­giai ne­nu­ma­to, ko­kius tei­siš­kai
reikš­min­gus fak­tus (fak­ti­nes ap­lin­ky­bes) teis­mas tu­ri nu­sta­ty­ti.
Ga­lio­jęs SŠK 67 straips­nis (1999 m. ko­vo 25 d. įsta­ty­mo Nr. XIII–1106 re­dak­ci­ja)
ir ga­lio­jan­čio CK 3. 174 straips­nio 2 da­lis nu­ma­to tik pa­grin­di­nį prin­ci­pą
– gin­čas dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
spren­džia­mas va­do­vau­jan­tis vai­ko in­te­re­sais, at­si­žvel­giant į vai­ko
no­rą, kai jis ne­pri­eš­ta­rau­ja vai­ko in­te­re­sams. Teis­mai tu­ri iš­si­aiš­kin­ti
ir nu­sta­ty­ti šiuos tei­siš­kai reiš­min­gus fak­tus:
1) vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras;
2) kiek­vie­no iš tė­vų
ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių
vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą, pa­nau­do­jant ir vals­ty­bės tei­kia­mą
pa­ra­mą;
3) kiek­vie­no iš tė­vų
šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, t. y. są­ly­gas, ku­rio­mis vai­kui teks gy­ven­ti,
nu­sta­čius jo gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, iš­si­aiš­ki­nant ir
nu­sta­tant:
a) vai­ko pri­si­ri­ši­mo
laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų, bro­lių, se­se­rų (ir ki­tų gi­mi­nai­čių);
b) kiek­vie­no tė­vo do­ro­vi­nius
ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus;
c) tė­vų po­žiū­rį į vai­ko
auk­lė­ji­mą, vys­ty­mą­si;
d) tė­vų da­ly­va­vi­mą
vai­ką auk­lė­jant, iš­lai­kant ir pri­žiū­rint iki gin­čo at­si­ra­di­mo;
e) san­ty­kius tarp vai­ko
ir kiek­vie­no iš tė­vų;
f) kiek­vie­no iš tė­vų
ga­li­my­bes su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si
są­ly­gas (įver­ti­nant tė­vų dar­bo po­bū­dį, dar­bo re­ži­mą, ma­te­ria­li­nę
pa­dė­tį, ki­tas ap­lin­ky­bes);
g) tė­vo (mo­ti­nos) su­gy­ven­ti­nio
ar su­tuok­ti­nio po­žiū­rį į vai­ką.
Nu­sta­tęs tei­siš­kai
reikš­min­gus fak­tus, teis­mas juos įver­ti­na kiek­vie­no vai­ko in­te­re­sų
po­žiū­riu.
Pa­žy­mė­ti­na, kad gin­čas
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo yra spren­džia­mas tarp tė­vų,
ku­rie gy­ve­na sky­rium, ne­pri­klau­so­mai, ar vai­ko tė­vai yra san­tuo­ko­je.
Nu­sta­tant, ar tė­vai gy­ve­na sky­rium, tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta į tai, ar
tė­vai ve­da ben­drą šei­mi­nį gy­ve­ni­mą, ben­drą ūkį, ar dėl vai­kų pa­si­skirs­tę
funk­ci­jo­mis, ar gy­ve­na vie­no­je gy­ve­na­mo­jo­je pa­tal­po­je. Tė­vams,
nors ir gy­ve­nant vie­no­je pa­tal­po­je, ta­čiau ne­ve­dant ben­dro šei­mi­nio
gy­ve­ni­mo, ben­dro ūkio ar dėl vai­kų nepa­si­skirs­čius funk­ci­jo­mis, tu­ri
bū­ti pri­pa­žįs­ta­ma, kad tė­vai gy­ve­na sky­rium. Šių kri­te­ri­jų tai­ky­mą
nu­sta­tant, ar tė­vai gy­ve­na sky­rium, pa­žy­mė­jo ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2002 m. ba­lan­džio
8 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 3K–3–640/2002. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja,
at­si­žvel­gu­si į tai, kad ša­lys san­tuo­ką nu­trau­kė 1999 m. rug­sė­jo 23
d. , nuo san­tuo­kos nu­trau­ki­mo kar­tu ne­gy­ve­na, šei­mi­nio gy­ve­ni­mo ir
ben­dro ūkio ne­ve­da, tarp jų yra ki­lęs gin­čas dėl vai­ko auk­lė­ji­mo, pri­pa­ži­no,
jog ša­lys gy­ve­na sky­rium. Tai, kad ka­sa­to­rei pri­klau­so da­lis bu­to,
ku­ris ša­lių įgy­tas san­tuo­kos me­tu, tei­sė­jų ko­le­gi­ja pri­pa­ži­no ne­reikš­min­ga
ap­lin­ky­be spren­džiant gy­ve­ni­mo sky­rium fak­to bu­vi­mo klau­si­mą.

Vai­ko no­rai ir pa­žiū­ros

Vai­kui, kaip pri­gim­ti­nių
tei­sių tu­rė­to­jui, tu­ri bū­ti su­tei­kia­mas ak­ty­vus vaid­muo jo­mis nau­do­tis,
su­tei­kia­ma tei­sė reikš­ti sa­vo no­rus ir pa­žiū­ras vi­sais jo in­te­re­sus
lie­čian­čiais klau­si­mais (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 str. ).
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Sei­mui 1995 m. lie­pos 3 d. įsta­ty­mu Nr. I–983 ra­ti­fi­ka­vus Jung­ti­nių
Tau­tų vai­ko tei­sių kon­ven­ci­ją, va­do­vau­jan­tis šios kon­ven­ci­jos 12
straips­niu vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras teis­mai tu­rė­jo aiš­kin­tis ne­pri­klau­so­mai
nuo vai­ko am­žiaus, o at­si­žvel­giant į tai, ar jis su­ge­ba jas su­for­mu­luo­ti
ir iš­reikš­ti. Pa­gal šią Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos nuo­sta­tą 1999 m. ko­vo
25 d. įsta­ty­mu Nr. VIII–1106 bu­vo pa­ko­re­guo­tas ir SŠK 67 straips­nis, ku­ris
taip pat nu­ma­tė teis­mui pa­rei­gą iš­klau­sy­ti vai­ką, ne tik tą, ku­riam
su­ėjo de­šimt me­tų, bet ir jau­nes­nį, ku­ris ge­ba iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę.
Pa­gal ga­lio­jan­čio CK
3. 177 straips­nį, re­mian­tis su Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­ja, teis­mas, nag­ri­nė­da­mas
gin­čus dėl vai­kų, pri­va­lo iš­klau­sy­ti vai­ką, su­ge­ban­tį iš­reikš­ti sa­vo
pa­žiū­ras, ir iš­si­aiš­kin­ti vai­ko no­rus.
Ga­lio­jan­čia­me CK
3. 174 straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad teis­mas gin­čą iš­spren­džia va­do­vau­da­ma­sis
vai­ko in­te­re­sais, at­si­žvelg­da­mas į vai­ko no­rą. Į vai­ko no­rą ga­li
bū­ti neat­si­žvel­gia­ma tik tuo at­ve­ju, kai vai­ko no­ras prieš­ta­rau­ja
jo in­te­re­sams.
Vai­kas, su­ge­ban­tis
su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras, teis­me tu­ri bū­ti iš­klau­sy­tas tie­sio­giai,
o jei tai ne­įma­no­ma, – per at­sto­vą (CK 3. 164 str. ). Ne­pil­na­me­tis vai­kas
tu­ri tei­sę da­ly­vau­ti spren­džiant bet ko­kį su juo su­si­ju­sį klau­si­mą.
Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos
12 straips­ny­je įtvir­tin­ta vai­ko tei­sė reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras vi­sais
jį lie­čian­čiais klau­si­mais ir bū­ti iš­klau­sy­tam bet ko­kio jį lie­čian­čio
teis­mi­nio ar ad­mi­nist­ra­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu tie­sio­giai ar­ba
per at­sto­vą ar ati­tin­ka­mą or­ga­ną na­cio­na­li­nių įsta­ty­mų nu­ma­ty­ta
tvar­ka. Jung­ti­nių Tau­tų Vai­kų tei­sių ko­mi­te­tas 1997 me­tų In­struk­ci­jo­je
dėl ata­skai­tų apie žmo­gaus tei­ses (The Ma­nu­al on Hu­man Rights Re­por­ting)
pa­žy­mė­jo, kad Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­ny­je nu­sta­ty­ta
vai­ko tei­sė bū­ti iš­klau­sy­tam ga­li bū­ti re­a­li­zuo­ta įvai­riais bū­dais:
tie­sio­giai, per at­sto­vus ar ki­tus tam tin­ka­mus as­me­nis, bei nu­ro­dė,
kad vi­si šie bū­dai yra ga­li­mos al­ter­na­ty­vos, kiek­vie­nas iš jų nu­sta­ty­tas
tam, kad su­teik­tų vai­kui ge­riau­sias ga­li­my­bes iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę
lais­vai ir in­for­ma­ty­viai. At­si­žvel­giant į Vai­ko tei­sių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos
pre­am­bu­lė­je pa­brėž­tą vai­ko psi­chi­nį ne­bran­du­mą, į tai, kad teis­mas
im­da­ma­sis bet ko­kių vai­ką lie­čian­čių veiks­mų svar­biau­sia tu­ri va­do­vau­tis
vai­ko in­te­re­sais, taip pat įver­ti­nant tai, kad vai­ko ap­klau­sa teis­me
ga­li ža­lo­ti jo psi­chi­ką, da­ry­ti­na iš­va­da, kad vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras
teis­mas ga­li aiš­kin­tis ne tik vai­ką iš­klau­sant tie­sio­giai teis­mo po­sė­džio
me­tu, bet taip pat ir iš­klau­sant per at­sto­vą. Per at­sto­vą vai­ko no­rai
ir pa­žiū­ros iš­klau­so­mi tais at­ve­jais, kai vai­ko iš­klau­sy­mas teis­mo
po­sė­dy­je prieš­ta­rau­tų vai­ko in­te­re­sams dėl vai­ko jaut­ru­mo, svei­ka­tos
būk­lės ir pan. Vai­ko no­rai ir pa­žiū­ros ga­li bū­ti teis­mo iš­si­aiš­ki­na­mi
pa­ve­dant tai pa­da­ry­ti vals­ty­bi­nei vai­kų tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai,
vai­ko pe­da­go­gams, auk­lė­to­jams ir kt. By­lų dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų
gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ana­li­zė ro­do, kad vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras
teis­mai aiš­ki­no­si įvai­riais bū­dais. Pa­vyz­džiui, Klai­pė­dos mies­to apy­lin­kės
teis­mas nag­ri­nė­da­mas ci­vi­li­nę by­lą Nr. 2–5916/1999 pa­gal ieš­ko­vo
G. Š. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei D. Š. ten­ki­no Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos
at­sto­vo pra­šy­mą teis­mo po­sė­dy­je ap­klaus­ti ne­pil­na­me­čius N. Š. ir
P. Š. , nors jų no­rai ir pa­žiū­ros bu­vo iš­si­aiš­kin­tos Vai­kų tei­sių ap­sau­gos
tar­ny­bos dar­buo­to­jams ben­drau­jant su ne­pil­na­me­čiais vai­kais na­mie,
o ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me ieš­ko­vas pra­šė teis­mo po­sė­dy­je ne­ap­klau­si­nė­ti
1989 m. gi­mu­sio P. Š. dėl jo di­de­lio jaut­ru­mo. Teis­mas nu­tar­ty­je, ku­rio­je
iš­spręs­tas pra­šy­mo ap­klaus­ti ne­pil­na­me­čius vai­kus klau­si­mas, nu­ro­dė,
kad ne­pil­na­me­čiai ga­li bū­ti ap­klaus­ti teis­mo po­sė­dy­je, nes jiems
yra su­ėję de­šimt me­tų. Ta­čiau teis­mas ne­si­aiš­ki­no, ar ne­pil­na­me­čių
ap­klau­sa teis­me ne­pa­kenks jų in­te­re­sams, at­si­žvel­giant į tai, kad
vai­kų mo­ti­na (at­sa­ko­vė) prieš­ta­ra­vo, jog teis­mo po­sė­dy­je bū­tų ap­klaus­tas
P. Š. , dėl ku­rio jaut­ru­mo ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me nu­ro­dė ir ieš­ko­vas.
Pa­žy­mė­ti­na, kad kar­tais
teis­mas iš vi­so ne­si­aiš­ki­no vai­ko no­rų ir pa­žiū­rų bei su­ge­bė­ji­mų
juos iš­reikš­ti. Pa­vyz­džiui, Jo­na­vos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas, nag­ri­nė­da­mas
ci­vi­li­nes by­las (Nr. 22–1323/1998
ir Nr. 22–1998/1998) pa­gal ieš­ko­vo
Č. P. ieš­ki­nius at­sa­ko­vei L. P. , tre­čia­jam as­me­niui Jo­na­vos ra­jo­no
Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bai dėl ne­pil­na­me­čio E. P. gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, ne­si­aiš­ki­no, ar ne­pil­na­me­tis vai­kas pa­kan­ka­mai
bran­dus iš­reikš­ti sa­vo no­rus ir pa­žiū­ras, ne­si­aiš­ki­no ne­pil­na­me­čio
vai­ko no­rų ir pa­žiū­rų nei iki­teis­mi­nė­je by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je,
nei teis­mi­nio by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu, nors by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu
ga­lio­jo Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­ja, o vai­kas bu­vo 6 me­tų. To­kie teis­mo
veiks­mai es­min­gai pa­žei­džia tei­sės ak­tuo­se nu­ma­ty­tą vai­ko tei­sę bū­ti
iš­klau­sy­tam bei rei­ka­lau­ti, kad bū­tų at­si­žvelg­ta į jo no­rus ir pa­žiū­ras
spren­džiant vi­sus su juo su­si­ju­sius klau­si­mus.
Teis­mas, aiš­kin­da­ma­sis
vai­ko no­rus, tu­ri už­tik­rin­ti, kad jie bū­tų iš­reikš­ti lais­vai, ne­pa­ti­riant
jo­kios prie­var­tos, spau­di­mo ar ki­to­kios įta­kos, ku­ri tu­rė­tų reikš­mės
ne­tei­sin­gam jų iš­reiš­ki­mui. At­kreip­ti­nas teis­mų dė­me­sys, kad ap­ta­ria­mos
ka­te­go­ri­jos by­lo­se gin­čo ša­lys yra vai­ko tė­vai, to­dėl bū­ti­na nu­sta­ty­ti,
ar vai­kas iš­reiš­kė tik­ruo­sius sa­vo no­rus, ar ne­bu­vo įta­kos vai­ko tė­vų,
o ypač to iš tė­vų, su ku­riuo vai­kas pas­ku­ti­niu me­tu gy­ve­no.
Teis­mas, aiškin­da­ma­sis
vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras, pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo
sta­di­jo­je ga­li pa­ves­ti vals­ty­bi­nei vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai,
pe­da­go­gams, ki­tiems so­cia­li­niams dar­buo­to­jams ar as­me­nims iš­si­aiš­kin­ti
vai­ko no­rą, su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti, taip pat vai­ko pa­žiū­ras
klau­si­mais, ga­lin­čiais tu­rė­ti įta­kos tei­sin­gam by­los iš­spren­di­mui,
pa­vyz­džiui: vai­ko po­žiū­rį į gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­kei­ti­mą, jei tek­tų
jam gy­ven­ti su ki­tu iš tė­vų ki­to­je vie­to­je, pa­keis­ti mo­ky­mo­si ar
iki­mo­kyk­li­nę ug­dy­mo įstai­gą, vai­ko po­žiū­rį į tė­vo (mo­ti­nos) su­tuok­ti­nį
ar su­gy­ven­ti­nį, vai­ko san­ty­kius su tė­vu (mo­ti­na) ir pan. Vil­niaus
mies­to pir­ma­sis apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 25–6817/2000 pa­gal ieš­ko­vo A. B. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei
E. B. , tre­čia­jam as­me­niui Vil­niaus mies­to vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bai
pa­si­ren­gi­mo teis­mi­nio by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je Vil­niaus mies­to
vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bai nu­ro­dė pa­tik­rin­ti ša­lių bui­ti­nes
są­ly­gas, mo­ra­li­nes sa­vy­bes ir pa­teik­ti iš­va­dą at­si­žvel­giant į vai­kų
nuo­mo­nes. Toks teis­mo pa­ve­di­mas Vil­niaus mies­to vai­kų tei­sių ap­sau­gos
tar­ny­bai, sie­kiant iš­si­aiš­kin­ti vai­kų nuo­mo­nes pa­si­ren­gi­mo teis­mi­nio
by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je, ver­tin­ti­nas tei­gia­mai.
As­me­nys, ku­rie teis­mo
pa­ve­di­mu tie­sio­giai ben­drau­ja su vai­ku ir aiš­ki­na­si jo no­rus ir pa­žiū­ras,
tu­ri tai da­ry­ti kuo ne­for­ma­les­nė­je ap­lin­ko­je ir ne­for­ma­liais bū­dais,
su­da­rant vai­kui są­ly­gas lais­vai iš­reik­ti sa­vo no­rus ir pa­žiū­ras,
t. y. ša­lia vai­ko ne­tu­ri bū­ti tė­vo (mo­ti­nos), ki­tų gi­mi­nai­čių ar as­me­nų,
su­in­te­re­suo­tų pa­veik­ti vai­ką iš­reiš­kiant jo no­rus ir pa­žiū­ras. To­kios
są­ly­gos ge­riau­siai bū­tų su­da­ry­tos dar­že­ly­je, mo­kyk­lo­je ar ki­to­je
to­kio po­bū­džio vie­to­je. Pa­ve­di­me tam tik­ram as­me­niui (ins­ti­tu­ci­jai)
ap­klaus­ti vai­ką teis­mas tu­ri aiš­kiai nu­ro­dy­ti, ko­kiais klau­si­mais
tu­ri bū­ti su­ži­no­ti vai­ko no­rai ir pa­žiū­ros. Vi­sais at­ve­jais as­muo
(ins­ti­tu­ci­ja), ap­klau­sian­tis vai­ką, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas
pa­kan­ka­mai bran­dus, kad su­for­mu­luo­tų ir iš­reikš­tų sa­vo no­rus ir pa­žiū­ras.
As­muo (ins­ti­tu­ci­ja), ku­riam pa­ves­ta ap­klaus­ti vai­ką, pa­da­ręs iš­va­dą,
kad vai­kas ne­su­ge­ba su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­rų, apie
tai tu­ri in­for­muo­ti teis­mą, iš­dės­ty­ti to­kios iš­va­dos mo­ty­vus. Pa­grįs­tai
ir mo­ty­vuo­tai iš­va­dai dėl vai­ko su­ge­bė­ji­mo su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti
sa­vo pa­žiū­ras pa­reng­ti tu­ri bū­ti pa­si­tel­kia­ma psi­cho­lo­go pa­gal­ba.
Tais at­ve­jais, kai teis­mui ky­la abe­jo­nių dėl ne­pil­na­me­čio vai­ko pa­kan­ka­mo
bran­du­mo su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti sa­vo no­rus ir pa­žiū­ras, ir (ar)
kai teis­mas su­abe­jo­ja pa­teik­tos iš­va­dos pa­grįs­tu­mu, šiam klau­si­mui
iš­si­aiš­kin­ti teis­mas ga­li pa­skir­ti psi­cho­lo­gi­nę eks­per­ti­zę, pa­ves­da­mas
ją at­lik­ti rei­kia­mų spe­cia­lių ži­nių tu­rin­čiam as­me­niui (CPK 87
straips­nis). Pa­vyz­džiui, Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, nag­ri­nė­da­ma ieš­ko­vės E. S. ape­lia­ci­nį
skun­dą dėl Vil­niaus mies­to pir­mo­jo apy­lin­kės teis­mo 1998 m. spa­lio 19
d. spren­di­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 210–5622/1998 pa­gal ieš­ko­vės ieš­ki­nį at­sa­ko­vui G. S. dėl ne­pil­na­me­čio
vai­ko M. S. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, 1998 m. gruo­džio 23 d. nu­tar­ti­mi
pa­sky­rė psi­cho­lo­gi­nę eks­per­ti­zę, pa­ves­da­ma Vil­niaus uni­ver­si­te­to
Psi­cho­lo­gi­nei kon­sul­ta­ci­jai at­sa­ky­ti: ar ne­pil­na­me­tė M. S. , gi­mu­si
1994 m. spa­lio 7 d. , su­ge­ba su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras, ar ji ga­li
bū­ti tie­sio­giai iš­klau­sy­ta teis­me; jei M. S. tie­sio­giai teis­me iš­klau­sy­ti
nė­ra ga­li­my­bės, tai ar ga­li­ma jos pa­žiū­ras iš­si­aiš­kin­ti psi­cho­lo­gi­nės
eks­per­ti­zės me­tu, iš­si­aiš­ki­nant jos nuo­mo­nę ir no­rą dėl pa­sto­vaus
gy­ve­ni­mo su vie­nu iš tė­vų ir kt. Teis­mas nu­tar­ty­je skir­da­mas psi­cho­lo­gi­nę
eks­per­ti­zę tei­sin­gai at­si­žvel­gė į tai, kad vai­kų tei­sių ap­sau­gos
tar­ny­bai at­lie­kant ty­ri­mą ir pa­tei­kiant iš­va­dą psi­cho­lo­gai ne­da­ly­va­vo
ir to­kio am­žiaus ne­pil­na­me­čio M. S. nuo­mo­nės ir ga­lė­ji­mo pa­reikš­ti
nuo­mo­nę ne­si­aiš­ki­no. Pa­žy­mė­ti­na, kad gau­tą eks­per­ti­zės iš­va­dą
dėl vai­ko su­ge­bė­ji­mo su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras ir iš­reikš­ti sa­vo
no­rą teis­mas tu­ri ver­tin­ti kar­tu su vi­sais ki­tais įro­dy­mais ir spręs­ti
klau­si­mą, ar aiš­kin­tis vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras, kiek dė­me­sio jiems
skir­ti. Šio po­bū­džio psi­cho­lo­gi­nes eks­per­ti­zes ga­li at­lik­ti Vil­niaus
uni­ver­si­te­to Psi­cho­lo­gi­nė ko­sul­ta­ci­ja (U-i­ver­si­te­to g. 3, 2734
Vil­nius), Vie­šo­ji įstai­ga Res­pub­li­ki­nė uni­ver­si­te­ti­nė li­go­ni­nė
Vai­ko rai­dos cen­tras (V-o g. 15, Vil­nius), sa­vi­val­dy­bės ins­ti­tu­ci­jo­se
dir­ban­tys psi­cho­lo­gai ir kt.
Vai­ko no­rai ga­li bū­ti
iš­reikš­ti žo­di­ne, ra­šy­ti­ne for­ma ar ki­tais vai­ko pa­si­rink­tais bū­dais.
Iš­klau­sant vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras teis­me, be vai­kų tei­sių ap­sau­gos
ins­ti­tu­ci­jos at­sto­vo, ga­li bū­ti kvie­čia­mas pe­da­go­gas ir (ar) psi­cho­lo­gas.
Vai­ko no­rų ir pa­žiū­rų iš­klau­sy­mo lai­kui, teis­mo nuo­žiū­ra, ga­li bū­ti
pa­ša­li­na­mas iš teis­mo po­sė­džių sa­lės ku­ris nors da­ly­vau­jan­tis by­lo­je
as­muo (as­me­nys), o šiam as­me­niui su­grį­žus į po­sė­džių sa­lę, tu­ri bū­ti
pra­neš­ti vai­ko iš­reikš­tos pa­žiū­ros ir no­rai. Teis­mo po­sė­džio me­tu
ap­klau­siant vai­ką rei­kia su­da­ry­ti kuo ne­for­ma­les­nę ap­lin­ką, ben­drau­jant
su vai­ku kal­bė­ti vai­kui įpras­ta kal­bos ma­nie­ra ir pan. Tel­šių ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mas 2000 m. spa­lio 12 d. spren­di­me ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 2–886–04/2000 pa­gal ieš­ko­vo S. G. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei E. G. dėl ne­pil­na­me­čio
J. G. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo nu­ro­dė, kad ben­drau­jant su vi­so­mis
pro­ce­so ša­li­mis nors ir ne­ofi­cia­lio­je ap­lin­ko­je, prie ar­ba­tos puo­de­lio,
ne­pil­na­me­tis J. G. jau­tė­si ne­jau­kiai. Ta­čiau ne­pil­na­me­čiui su­ti­kus
ben­drau­ti ne­da­ly­vau­jant tė­vams ir jų at­sto­vams, da­ly­vau­jant tik vai­kų
tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos at­sto­vui, po­sė­džio sek­re­to­riui ir tei­sė­jui,
ne­pil­na­me­tis ben­dra­vo no­riai, pa­sa­ko­jo, kad no­ri ben­drau­ti su se­se­ri­mi,
ta­čiau gy­ven­ti no­ri su tė­čiu, nes ma­ma jam ne­lei­džia su juo bū­ti, kvie­čia
po­li­ci­ją. Toks teis­mo pa­si­rink­tas bū­das su­ras­ti su ne­pil­na­me­čiu vai­ku
psi­cho­lo­gi­nį ry­šį, su­ku­riant ne­ofi­cia­lią ap­lin­ką, ver­tin­ti­nas
tei­gia­mai.
Jei vai­kas tu­ri svei­ka­tos
su­tri­ki­mų ir dėl jų ne­ga­li lais­vai iš­reikš­ti sa­vo no­rų ir pa­žiū­rų,
teis­mas tu­ri im­tis prie­mo­nių pa­dė­ti vai­kui tai pa­da­ry­ti, pa­vyz­džiui,
vai­kui esant kur­čiam, teis­mas tu­ri pa­si­telk­ti kurč­ne­by­lių kal­bą mo­kan­tį
as­me­nį, pa­dė­sian­tį vai­kui iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras jį lie­čian­čiais
klau­si­mais ir iš­reikš­ti no­rą, su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti.
At­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, kad Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 13 straips­nio
1 da­ly­je nu­ma­ty­ta, jog vai­ko tei­sė lais­vai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę ap­ima
ir lais­vę ieš­ko­ti, gau­ti ir per­duo­ti bet ko­kio po­bū­džio in­for­ma­ci­ją.
To­dėl teis­mas ar ki­ti as­me­nys, ku­rie aiš­ki­na­si vai­ko pa­žiū­ras ir no­rus,
tu­ri vai­kui iš­aiš­kin­ti spren­džia­mo gin­čo es­mę, teis­mo spren­di­mo pa­sek­mes
bei vai­ko no­rų įta­ką gin­čo spren­di­mui.
Pri­imant spren­di­mą
vai­ko no­rams tu­ri bū­ti ski­ria­mas di­de­lis dė­me­sys. Ta­čiau ver­ti­nant
vai­ko no­rus ir ski­riant tam dė­me­sį tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta ne vien į
vai­ko am­žių, bet ir į jo bran­du­mą (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­nis).
Taip pat vai­ko no­rų ver­ti­ni­mas pri­klau­so ir nuo jų mo­ty­va­ci­jos, ku­rią
pa­tei­kia vai­kas, ka­dan­gi vai­kas ga­li no­rė­ti lik­ti pas tą iš tė­vų, ku­ris
ma­žiau jį pri­žiū­ri, yra ne toks reik­lus ir pan. , ta­čiau tai ne­su­de­ri­na­ma
su vai­ko in­te­re­sais. Nu­sta­čius, kad vai­kas yra ne­pa­kan­ka­mai su­bren­dęs,
kad iš­reikš­tų sa­vo no­rus, pas­ta­rie­siems ski­ria­mas ma­žes­nis dė­me­sys
ar­ba į juos iš vi­so neat­si­žvel­gia­ma. Į vai­ko no­rus ga­li bū­ti neat­si­žvel­gia­ma
ir tuo­met, kai vai­ko no­rai prieš­ta­rau­ja jo in­te­re­sams (CK 3. 147 str. 2
d. ). Be to, vai­ko no­rus bū­ti­na ver­tin­ti at­si­žvel­giant į ki­tas by­los
ap­lin­ky­bes, no­rų mo­ty­va­ci­ją ir pan. Pa­vyz­džiui, Klai­pė­dos mies­to
apy­lin­kės teis­mas nag­ri­nė­da­mas mi­nė­tą ci­vi­li­nę by­lą Nr.
2–5916/1999 ir ne­pil­na­me­tį P. Š. ap­kau­sęs teis­mo po­sė­dy­je, ku­ria­me
jis iš­reiš­kė no­rą gy­ven­ti kar­tu su tė­vu, t. y. prie­šin­gą no­rą nei bu­vo
iš­reiš­kęs Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos dar­buo­to­jams, šį vai­ko no­rą
įver­ti­no kaip pa­sek­mę klai­din­go vai­ko įsi­vaiz­da­vi­mo sa­vo san­ty­kių
su tė­vu, jei jis lik­tų gy­ven­ti kar­tu su mo­ti­na – vai­kas teis­mo po­sė­dy­je
tei­gė, kad to­kiu at­ve­ju tė­vas su juo ne­ben­drau­tų – ir pa­grįs­tai į
teis­mo po­sė­dy­je iš­reikš­tą vai­ko no­rą neat­si­žvel­gė.

Vai­ko tė­vų ga­li­my­bės ir pa­stan­gos už­tik­rin­ti
tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų
pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą

Tė­vų tei­sės ir pa­rei­gos
vai­kams yra iš­im­ti­nės. Tai le­mia prin­ci­pi­nė vai­kų tei­sių ap­sau­gos
sri­ties nuo­sta­ta, nu­ma­tan­ti, kad vai­ko tei­ses pir­miau­sia pri­va­lo už­tik­rin­ti
tė­vai ir ki­ti tei­sė­ti vai­ko at­sto­vai (Kon­sti­tu­ci­jos 38 str. 6 d. ,
Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 5 str. , VTAPĮ 3 str. ir 4 str. 7 p. ). Tė­vų tei­sė
ir pa­rei­ga auk­lė­ti vai­kus yra as­me­ni­nio po­bū­džio, tie­sio­giai su­si­ju­si
su tė­vų as­me­niu, to­dėl ne­ga­li bū­ti per­leis­ta ki­tiems as­me­nims. Tė­vo
(mo­ti­nos) at­si­sa­ky­mas nuo tei­sių ir pa­rei­gų sa­vo ne­pil­na­me­čiams
vai­kams ne­ga­lio­ja (Kon­sti­tu­ci­jos 38 str. 6 d. , CK 3. 159 str. 1 d. ). Tė­vai
pa­gal sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir fi­nan­si­nes ga­li­my­bes tu­ri tei­sę ir pa­rei­gą
do­rai auk­lė­ti ir pri­žiū­rė­ti sa­vo vai­kus, rū­pin­tis jų svei­ka­ta, iš­lai­ky­ti
juos, at­si­žvelg­da­mi į jų fi­zi­nę ir pro­ti­nę būk­lę su­da­ry­ti pa­lan­kias
są­ly­gas vi­sa­pu­siš­kai ir har­mo­nin­gai vys­ty­tis, kad vai­kas bū­tų pa­reng­tas
sa­va­ran­kiš­kam gy­ve­ni­mui vi­suo­me­nė­je (Kon­sti­tu­ci­jos 38 str. 6 d. ,
26 str. 5 d. , CK 3. 155 str. 2 d. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 27 str. 2 d. ).
Vals­ty­bė, gerb­da­ma
iš­im­ti­nes tė­vų tei­ses au­gin­ti ir auk­lė­ti vai­kus, įsta­ty­muo­se ir ki­tuo­se
tei­sės ak­tuo­se nu­sta­to įvai­rių for­mų pa­ra­mą tė­vams, au­gi­nan­tiems
vai­kus (Kon­sti­tu­ci­jos 39 str. 1, 2 d. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3
str. 2 d. ). Ap­sau­gant vie­šą in­te­re­są – vai­kų tei­ses ir in­te­re­sus –
Kon­sti­tu­ci­jo­je ir įsta­ty­muo­se nu­sta­ty­ti im­pe­ra­ty­vūs rei­ka­la­vi­mai
vai­kų auk­lė­ji­mo sri­ty­je. Jų tu­ri lai­ky­tis tiek tė­vai, tiek vai­kai,
pa­vyz­džiui, Kon­sti­tu­ci­jos 41 straips­nio 1 da­lis įpa­rei­go­ja vai­kus
iki 16 me­tų mo­ky­tis, o tė­vus – im­tis vi­sų prie­mo­nių, už­tik­ri­nant vai­kams
iki 16 me­tų moks­lą. At­si­žvelg­da­mi į šiuos prin­ci­pus, teis­mai, spręs­da­mi
gin­čus dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo tė­vams gy­ve­nant sky­rium,
tu­ri įver­tin­ti vai­ko tė­vų ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės
nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą,
nau­do­jan­tis vals­ty­bės tei­kia­ma pa­ra­ma. V-­ti­nant vai­ko tė­vų ga­li­my­bes
ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių vai­ko
tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą, tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta į VTAPĮ 4
straips­nio 4 ir 5 punk­tuo­se įtvir­tin­tus prin­ci­pus, ku­riais kiek­vie­nam
vai­kui ga­ran­tuo­ja­ma ga­li­my­bė bū­ti svei­kam ir nor­ma­liai vys­ty­tis.
Teis­mai tu­ri įver­tin­ti tė­vų ga­li­my­bes ir pa­stan­gas pa­si­nau­do­jant
vals­ty­bės tei­kia­ma pa­ra­ma už­tik­rin­ti šių pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių
ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą:
1) vai­ko tei­sę gy­ven­ti
ir svei­kai vys­ty­tis (Kon­sti­tu­ci­jos 19 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos
6, 27 str. , VTAPĮ 7 str. ). Šios vai­ko tei­sės yra pa­ma­ti­nės, to­dėl joms už­tik­rin­ti
tu­ri bū­ti ski­ria­mas itin di­de­lis dė­me­sys. Vai­ko tei­sė svei­kai vys­ty­tis
ap­ima fi­zi­nį, pro­ti­nį, dva­si­nį, mo­ra­li­nį, psi­chi­nį ir so­cia­li­nį
vys­ty­mą­si. Vai­ko in­te­re­sai rei­ka­lau­ja vai­kui su­da­ry­ti to­kias są­ly­gas
vys­ty­tis, kad jis už­aug­tų svei­ka, in­te­lek­tu­a­lia, do­ro­vin­ga bei
tvir­ta as­me­ny­be. Tai, ko­kias są­ly­gas bū­ti­na su­da­ry­ti, pri­klau­so nuo
pa­ties vai­ko am­žiaus, jo bran­du­mo, su­ge­bė­ji­mų, ta­len­tų ir pa­žiū­rų.
Pa­vyz­džiui, ma­žam vai­kui yra svar­bu su­da­ry­ti są­ly­gas žais­ti ir ben­drau­ti
su sa­vo ben­dra­am­žiais, vy­res­niam vai­kui – ga­li­my­bė ug­dy­ti tu­ri­mus
ta­len­tus ir pan. Teis­mas tu­ri įver­tin­ti, ar ap­lin­ko­je, ku­rio­je gy­ve­na
kiek­vie­nas iš tė­vų, at­si­žvel­giant į tė­vų cha­rak­te­rio sa­vy­bes, jų gy­ve­ni­mo
bū­dą ir ki­ta, ob­jek­ty­viai ga­li­mas to­kių są­ly­gų su­da­ry­mas. Pa­vyz­džiui,
nu­sta­čius, kad vie­no iš tė­vų na­muo­se daž­nai pik­tnau­džiau­ja­ma al­ko­ho­liu,
nak­ties me­tu gar­siai links­mi­na­ma­si ir pan. , teis­mas tu­ri pri­pa­žin­ti,
kad toks tė­vas ne­ga­li už­tik­rin­ti vai­ko tei­sės svei­kai vys­ty­tis įgy­ven­di­ni­mo;
2) vai­ko tei­sę į in­di­vi­du­a­ly­bę
ir jos iš­sau­go­ji­mą (Kon­sti­tu­ci­jos 12 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos
8, 10, 30 str. , VTAPĮ 9 str. ). Šios tei­sės tu­ri­nį su­da­ro vai­ko tei­sė į
tau­ty­bę, pi­lie­ty­bę, var­dą, pa­var­dę, šei­mos ry­šių iš­sau­go­ji­mą, to­dėl
bū­ti­na įver­tin­ti tė­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, t. y. ji yra už­sie­nio vals­ty­bė­je
ar Lie­tu­vo­je, tė­vo veiks­mus su­da­rant są­ly­gas ben­drau­ti su ki­tu tė­vu
ir gi­mi­nė­mis. Iš­vy­ki­mas gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę sa­vai­me ne­reiš­kia,
kad bus pa­žeis­ta ši vai­ko tei­sė, ta­čiau nu­sta­čius, kad vai­kas už­sie­ny­je
bus auk­lė­ja­mas tik ki­tos tau­ty­bės, nei yra vai­kas, kul­tū­ro­je, jo sai­tai
su gim­ti­ne bus vi­sai nu­trauk­ti, vai­kui pa­lai­ky­ti ry­šius su li­ku­siu
Lie­tu­vo­je tė­vu ir ki­tais gi­mi­nai­čiais bus itin su­dė­tin­ga, teis­mas
ga­li pri­pa­žin­ti, kad tė­vas ne­ga­li su­da­ry­ti są­ly­gų re­a­li­zuo­ti
vai­ko tei­sės į in­di­vi­du­a­ly­bės iš­sau­go­ji­mą;
3) vai­ko tei­sę į as­me­ni­nį
gy­ve­ni­mą, as­mens ne­lie­čia­my­bę ir lais­vę, as­mens oru­mą (Kon­sti­tu­ci­jos
20–22 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 16 str. , VTAPĮ 10 str. ). V-­ti­nant
vai­ko tei­sę į as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą bū­ti­na su­ras­ti pu­siau­svy­rą tarp
šios tei­sės ir tė­vų val­džios. Tė­vai, tu­rė­da­mi iš­im­ti­nes tei­ses ir pa­rei­gas
vai­kų auk­lė­ji­mo ir prie­žiū­ros sri­ty­je, siek­da­mi re­a­li­zuo­ti šias
jiems su­teik­tas tei­ses ir pa­rei­gas, tu­ri tei­sę ži­no­ti dau­giau apie
vai­kų as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą nei ki­ti as­me­nys. Ta­čiau tė­vų tei­sė kiš­tis
į vai­kų as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą nė­ra ab­so­liu­ti, o pa­grįs­ta tik tuo­met,
kai tai bū­ti­na tė­vų pa­rei­goms at­lik­ti. Vai­ko tei­sė į as­mens ne­lie­čia­my­bę
ir lais­vę ap­ima vai­ko fi­zi­nę ne­lie­čia­my­bę, t. y. šios tei­sės pa­žei­di­mas
yra bet koks ne­pa­grįs­tas ki­ši­ma­sis pa­vei­kiant vai­ko svei­ka­tą, fi­zi­nį
ak­ty­vu­mą ir pan. , bei vai­ko psi­chi­nę ne­lie­čia­my­bę, ap­sau­gant vai­ko
psi­chi­nę, dva­si­nę, in­te­lek­tu­a­li­nę sri­tis. Tė­vai, įgy­ven­din­da­mi
sa­vo tė­vų val­džią vai­kui, ne­ga­li pik­tnau­džiau­ti sa­vo tei­sė­mis, nau­do­da­mi
to­kius bū­dus, ku­rie pa­žei­džia vai­ko gar­bę ir oru­mą. Pa­ste­bė­ję, kad
vai­ko tei­sė į pri­va­taus gy­ve­ni­mo ne­lie­čia­mu­mą, gar­bę ir oru­mą yra
pa­žei­di­nė­ja­ma už šei­mos ri­bų, pa­vyz­džiui, vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo
prie­mo­nė­se, mo­kyk­lo­je, už­kla­si­nės veik­los bū­re­liuo­se, vals­ty­bi­nė­se
ins­ti­tu­ci­jo­se ar ki­tur, tė­vai tu­ri ak­ty­viai im­tis prie­mo­nių už­kirs­ti
ke­lią šiems pa­žei­di­mams, gin­ti pa­žeis­tas vai­ko tei­ses.
Kai tė­vas (mo­ti­na)
dėl gin­čo vai­ko auk­lė­ji­mo, jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ar dėl
ki­to su vai­ku su­si­ju­sio klau­si­mo krei­pia­si į vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo
prie­mo­nes, o šios in­for­muo­ja vi­suo­me­nę, pa­teik­da­mos duo­me­nis, ku­rie
ga­li nei­gia­mai pa­veik­ti vai­ką, su­da­ry­ti ki­tų as­me­nų (tarp jų ir ki­tų
vai­kų) nei­gia­mą po­žiū­rį į jį, teis­mas to­kius tė­vo (mo­ti­nos) veiks­mus
tu­ri įver­tin­ti vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu, at­kreip­da­mas dė­me­sį, ar
to­kia vai­ko in­te­re­sų gy­ni­mo prie­mo­nė (bū­das) yra tin­ka­ma. Tuo at­ve­ju,
kai pa­skleis­ta in­for­ma­ci­ja vi­suo­me­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se
ga­li pa­žeis­ti vai­ko tei­ses į pri­va­tu­mą, gar­bę ir oru­mą, teis­mas tu­ri
iš­si­aiš­kin­ti, ar tė­vas (mo­ti­na) ėmė­si įsta­ty­muo­se nu­ma­ty­tų prie­mo­nių
vai­ko tei­sėms gin­ti. Tė­vų tei­sių ir pa­rei­gų vai­kams įgy­ven­di­ni­mas,
nau­do­jant to­kius bū­dus, ku­rie pa­žei­džia vai­ko tei­ses, taip pat tė­vų
ne­vei­ki­mas dėl pa­žeis­tų tei­sių gy­ni­mo, tu­ri bū­ti ver­ti­na­mi kaip
prieš­ta­rau­jan­tys vai­ko in­te­re­sams;
4) vai­ko tei­sę į moks­lą
(Kon­sti­tu­ci­jos 41 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 28–29 str. , VTAPĮ 14
str. 1 d. , 34–38 str. , Švie­ti­mo įsta­ty­mas). Vai­ko tei­sės į moks­lą už­tik­ri­ni­mas
yra vie­na iš pa­grin­di­nių są­ly­gų, le­mian­čių tin­ka­mą tė­vų tei­sių ir
pa­rei­gų at­li­ki­mą. Kon­sti­tu­ci­jos 41 straips­ny­je nu­ma­ty­ta ne tik
vai­kų tei­sė į moks­lą, bet ir pa­rei­ga vai­kams iki 16 me­tų mo­ky­tis, o tė­vams
ar ki­tiems vai­ko glo­bė­jams im­tis vi­sų prie­mo­nių, už­tik­ri­nant šios
tei­sės ir pa­rei­gos vyk­dy­mą. Švie­ti­mo įsta­ty­mo 24 straips­ny­je nu­ma­ty­tos
vai­ko tė­vų (glo­bė­jų) pa­rei­gos už­tik­ri­nant vai­kų tei­ses švie­ti­mo
sri­ty­je, bū­tent: tė­vų (glo­bė­jų) pa­rei­ga su­da­ry­ti vai­kams gy­ve­ni­mo
ir mo­ky­mo­si są­ly­gas, lai­duo­jan­čias svei­ką ir sau­gią jų dva­si­nių bei
fi­zi­nių ga­lių plė­to­tę, do­ro­vi­nį bren­di­mą, at­sa­ky­ti už vai­kų auk­lė­ji­mą
ir vys­ty­mą­si; leis­ti į ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lą vai­kus nuo 6–7 me­tų,
jei jie yra pa­kan­ka­mai fi­ziš­kai ir psi­chiš­kai su­bren­dę. Pa­tei­kę vai­ko
psi­chi­nę ir fi­zi­nę bran­dą liu­di­jan­čius do­ku­men­tus, tė­vai ga­li leis­ti
į mo­kyk­lą vai­ką, moks­lo me­tų pra­džios die­ną ne­tu­rin­tį 6 me­tų, ar­ba
ne­leis­ti į mo­kyk­lą vai­ko, ku­riam yra su­ėję 7 me­tai; ben­drau­ti su švie­ti­mo
įstai­go­mis spren­džiant vai­kų bei moks­lei­vių mo­ky­mo­si klau­si­mus, už­tik­rin­ti,
kad vai­kai lan­ky­tų ben­dro­jo la­vi­ni­mo ar ki­to­kią for­ma­lio­jo švie­ti­mo
sis­te­mos mo­kyk­lą iki jiems su­eis 16 me­tų. Tė­vų ne­ga­li­ma pa­tei­sin­ti
jo­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, jei jie ne­už­tik­ri­na vai­kų pa­rei­gos mo­ky­tis
iki 16 me­tų vyk­dy­mo, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai tė­vai to ne­ga­li pa­da­ry­ti
dėl su­si­dė­ju­sių ypa­tin­gų ap­lin­ky­bių (sun­kios li­gos ir pan. ). Švie­ti­mo
įsta­ty­mo 15 straips­ny­je nu­ma­ty­ta, kad mo­ky­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
vals­ty­bi­nė­se ir sa­vi­val­dy­bių ben­dro­jo la­vi­ni­mo, pro­fe­si­nė­se ir
aukš­tes­nio­sio­se mo­kyk­lo­se yra ne­mo­ka­mas, to­dėl ne­ga­li­ma vai­kų
tei­sės ir pa­rei­gos mo­ky­tis iki 16 me­tų ne­vyk­dy­mo pa­tei­sin­ti sun­kia
šei­mos ma­te­ria­li­ne pa­dė­ti­mi ar pan.
Kai tė­vai, nau­do­da­mie­si
vals­ty­bės tei­kia­ma pa­ra­ma, ne­ga­li tin­ka­mai la­vin­ti iki­mo­kyk­li­nio
am­žiaus vai­ką na­muo­se, tai vai­ko in­te­re­sus la­biau­siai ati­tik­tų jo
ug­dy­mas iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je (dar­že­ly­je, lop­še­ly­je).
Tai pa­žy­mė­jo ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2001 m. ko­vo 19 d. nu­tar­ti­mi ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 3K–3–334/2001, nu­ro­džiu­si, kad vai­ko prie­žiū­ros ir ug­dy­mo for­ma,
lei­džiant vai­ką į dar­že­lį yra tin­ka­ma ypač tuo­met, kai dėl su­si­dė­ju­sių
ap­lin­ky­bių tė­vai pa­tys ne­ga­li vi­sa­pu­siš­kai la­vin­ti ir tin­ka­mai
pri­žiū­rė­ti sa­vo vai­ko.
Vai­kui tu­ri bū­ti su­da­ry­ta
ga­li­my­bė ten­kin­ti sa­vi­raiš­kos po­rei­kius pa­si­rink­tos kryp­ties bū­re­liuo­se,
ki­to­se pa­pil­do­mo ug­dy­mo stu­di­jo­se (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 29
str. , VTAPĮ 16 str. 3 d. , 36 str. , Švie­ti­mo įsta­ty­mo 8, 15 str. ).
Teis­mas, spręs­da­mas
gin­čą, vi­sais at­ve­jais tu­ri iš­si­aiš­kin­ti kiek­vie­no iš tė­vų po­žiū­rį
į vai­ko mo­ky­mą, ug­dy­mą ir la­vi­ni­mą;
5) vai­ko tei­ses ir ap­ri­bo­ji­mus
dar­bo sri­ty­je (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 32 str. , VTAPĮ 39–42 str. , Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos dar­bo su­tar­ties įsta­ty­mo (to­liau – Dar­bo su­tar­ties įsta­ty­mas)
4 str. , Lie­tu­vos Res­pub­li­kos dar­buo­to­jų sau­gos ir svei­ka­tos įsta­ty­mo
(Žin. , 2000, Nr. 95) 2 str. 31–34 p. , 41 str. , 45 str. , 58–61 str. ). Pa­gal Dar­bo
su­tar­ties įsta­ty­mo 4 straips­nį dar­bo su­tar­ties ša­li­mi – dar­buo­to­ju
ga­li bū­ti nuo­la­ti­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jas, su­lau­kęs 16 me­tų, o tam
tik­riems dar­bams pa­gal pa­tvir­tin­tą są­ra­šą at­lik­ti ga­li bū­ti pri­ima­mi
as­me­nys, su­lau­kę 14 me­tų ir pa­gal svei­ka­tos būk­lę ga­lin­tys at­lik­ti
dar­bą, nu­ma­ty­tą šia­me są­ra­še. Pri­im­ti į dar­bą ne­pil­na­me­čius nuo
14 iki 16 me­tų ga­li­ma, jei­gu tai ne­truk­dys jiems lan­ky­ti mo­kyk­lą ir
tik esant mo­kyk­los ir vie­no iš tė­vų ar­ba ki­to juos fak­tiš­kai au­gi­nan­čio
as­mens raš­tiš­kam su­ti­ki­mui. Tė­vai, už­tik­rin­da­mi vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus,
tu­ri įver­tin­ti, ar vai­ko nuo 14 iki 16 me­tų dar­bas ne­pa­žei­džia jo in­te­re­sų
ir ne­su­da­ro są­ly­gų, su­ke­lian­čių sun­ku­mų už­tik­rin­ti vai­ko tei­ses
ir pa­rei­gas, nu­ma­ty­tas įsta­ty­muo­se, pa­vyz­džiui, tei­sės į svei­ką vys­ty­mą­si,
tei­sės ir pa­rei­gos į pri­va­lo­mą moks­lą ir pan. N-s vai­kams nuo 16 me­tų
įsta­ty­mo pri­pa­žįs­ta­ma tei­sė bū­ti dar­bo su­tar­ties ša­li­mi, ta­čiau
tė­vai, bū­da­mi pa­grin­di­niai vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų įgy­ven­din­to­jai,
pri­va­lo už­tik­rin­ti, kad toks dar­bas ne­pa­žeis­tų kon­kre­taus vai­ko tei­sių
ir in­te­re­sų. Pa­žy­mė­ti­na, kad ver­ti­nant vai­ko tei­sę į dar­bą nuo 16
me­tų pri­va­lu at­si­žvelg­ti į tė­vų pa­rei­gą iš­lai­ky­ti vai­ką, su­da­rant
tin­ka­mas są­ly­gas jam vys­ty­tis kaip in­te­lek­tu­a­liai as­me­ny­bei, tu­rė­ti
ge­ras są­ly­gas moks­lui. Vi­sais at­ve­jais bū­ti­na at­si­žvelg­ti į drau­di­mą
vai­ką iš­nau­do­ti ar ki­taip dis­kri­mi­nuo­ti dar­be (VTAPĮ 42 str. ), įver­tin­ti,
ar tė­vai ėmė­si vi­sų prie­mo­nių, kad vai­kas ne­tu­rė­tų dirb­ti.
Tuo at­ve­ju, kai spren­džia­mas
gin­čas dėl vai­ko, ku­ris dir­ba, gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, teis­mas
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, dėl ko­kių prie­žas­čių vai­kas dir­ba, ar dar­bas ne­truk­do
vai­kui mo­ky­tis, ne­ken­kia jo svei­ka­tai, fi­zi­niam, pro­ti­niam, do­ro­vi­niam,
so­cia­li­niam vys­ty­mui­si ir įver­tin­ti kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bę už­tik­rin­ti
tin­ka­mą šios tei­sės įgy­ven­di­ni­mą;
6) vai­ko tei­sę bū­ti
ap­sau­go­tam nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės ap­lin­kos įta­kos (Vai­ko tei­sių
kon­ven­ci­jos 19, 33, 34, 36–37 str. , VTAPĮ 43–47 str. ). Įgy­ven­din­da­mi šią
vai­ko tei­sę tė­vai ir ki­ti as­me­nys pri­va­lo im­tis prie­mo­nių ap­sau­gant
vai­ką nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės ap­lin­kos, t. y. nuo fi­zi­nio ar psi­chi­nio
smur­to de­monst­ra­vi­mo, jų įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mą ar ki­tą ne­tei­sė­tą
veik­lą, ug­dant vai­kui nuo­sta­tas prieš rū­ky­mą, al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų
var­to­ji­mą, drau­džiant vai­kui dirb­ti dar­bą, su­si­ju­sį su ta­ba­ko ar al­ko­ho­li­nių
gė­ri­mų ga­mi­ni­mu ar­ba re­a­li­za­vi­mu, ap­sau­gant vai­ką nuo ne­tei­sė­tų
nar­ko­ti­nių ar ki­tų nuo­din­gų­jų prie­mo­nių bei me­džia­gų var­to­ji­mo,
ga­mi­ni­mo ir pla­ti­ni­mo bei sek­su­a­li­nio iš­nau­do­ji­mo.
Vai­ko tei­sės bū­ti ap­sau­go­tam
nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės ap­lin­kos pa­žei­di­mai ga­li­mi šei­mo­je ir už
jos ri­bų. Šei­mo­je jie ga­li reikš­tis ak­ty­via (sek­su­a­li­niu iš­nau­do­ji­mu,
įtrau­ki­mu į gir­ta­vi­mą, smur­tu ir t. t. ) ir pa­sy­via (ne­si­rū­pi­ni­mu)
for­ma. Teis­mas, ga­vęs duo­me­nų dėl vai­ko tei­sės į fi­zi­nę, psi­chi­nę svei­ka­tą
bei svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą pa­žei­di­mų, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar ap­lin­ko­je,
kur vai­kui tek­tų gy­ven­ti, nė­ra as­me­nų, pa­žei­du­sių šią vai­ko tei­sę.
Taip pat teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti pa­čių tė­vų po­žiū­rį į šiuos nei­gia­mus
reiš­ki­nius bei į tai, ko­kių jie ima­si prie­mo­nių, kad už­kirs­tų ke­lią
vai­ką ža­lo­ti bei su­teik­tų jam sau­gią ap­lin­ką gy­ven­ti. Vai­kas ne­ga­li
bū­ti pa­lik­tas ap­lin­ko­je, ku­rio­je yra as­me­nų, ke­lian­čių grės­mę vai­ko
sau­gu­mui. Pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas, nag­ri­nėd­mas
ci­vi­li­nę by­lą Nr. 2–312/1998 ir nu­sta­tęs, kad at­sa­ko­vė B. D. nuo­lat
gir­tau­ja, ne­lei­džia duk­rų į mo­kyk­lą, ir kon­sta­ta­vęs, kad ne­pil­na­me­tėms
duk­roms pa­si­da­rė pa­vo­jin­ga gy­ven­ti kar­tu su mo­ti­na, pa­grįs­tai nu­spren­dė
jas iš at­sa­ko­vės pa­im­ti, vie­nos iš jų gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­tant
su tė­vu V. D. , o ki­tas dvi ati­duo­dant Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no Vai­kų tei­sių
ap­sau­gos sky­riaus glo­bai. Ta­čiau teis­mas ne­si­aiš­ki­no, ar tė­vas anks­čiau
ėmė­si veiks­mų ap­sau­go­ti ne­pil­na­me­čius vai­kus nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės
ap­lin­kos, ir, at­si­žvel­giant į tai, ar ga­li bū­ti nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta su tė­vu, ar jis už­tik­rins pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų
ap­sau­gą;
7) vai­ko tei­sę į žo­džio,
min­ties, są­ži­nės ir re­li­gi­jos lais­vę, tei­sę rei­ka­lau­ti, kad vai­ko
pa­žiū­roms bū­tų ski­ria­mas di­de­lis dė­me­sys vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se
(Kon­sti­tu­ci­jos 25–26 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12–14 str. , 30
str. , VTAPĮ 14 str. ). Sie­kiant ne­pa­žeis­ti pri­ori­te­ti­nės vai­kų tei­sių
ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­po bū­ti­na at­si­žvelg­ti į pa­ties
vai­ko pa­žiū­ras, jo no­rus, ka­dan­gi nu­sta­tant kiek­vie­no kon­kre­taus
vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nį, bū­ti­na įver­tin­ti jo no­rus ir pa­žiū­ras. Tė­vai
ir ki­ti as­me­nys, ku­rie pri­ima spren­di­mus ar at­lie­ka ki­to­kius veiks­mus,
lie­čian­čius vai­kus, tu­ri už­tik­rin­ti jiems ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­vo
pa­žiū­ras šiais klau­si­mais, ir at­si­žvel­gus į jų am­žių ir bran­du­mą,
skir­ti tam daug dė­me­sio. Tei­sė į žo­džio lais­vę tu­ri bū­ti už­tik­ri­na­ma
įvai­rio­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, įvai­rio­mis for­mo­mis, pa­vyz­džiui, lei­džiant
vai­kui da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, už­kla­si­nė­je
veik­lo­je ir pan. , ku­rių me­tu vai­kas tu­rė­tų ga­li­my­bę reikš­ti sa­vo
min­tis. Kon­sti­tu­ci­jos 26 straips­nio 5 da­lis nu­ma­to, kad tė­vai ir glo­bė­jai
ne­var­žo­mi rū­pi­na­si vai­kų ir glo­bo­ti­nių re­li­gi­niu ir do­ro­vi­niu
auk­lė­ji­mu pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus. Pa­žy­mė­ti­na, kad Kon­sti­tu­ci­jos
26 straips­nio 4 da­ly­je bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos re­li­gi­nių ben­druo­me­nių
ir ben­dri­jų įsta­ty­mo (Žin. , 1995, Nr. 89) 2 straips­nio 4 da­ly­je įtvir­tin­tas
prin­ci­pas, pa­gal ku­rį žmo­gaus lais­vę iš­pa­žin­ti ir skleis­ti re­li­gi­ją
ar­ba ti­kė­ji­mą ga­li­ma ap­ri­bo­ti tik pa­gal įsta­ty­mą ir tik ta­da, kai
bū­ti­na ga­ran­tuo­ti vi­suo­me­nės sau­gu­mą, vie­šą­ją tvar­ką, žmo­nių svei­ka­tą
ir do­ro­vę, taip pat ki­tas as­mens pa­grin­di­nes tei­ses ir lais­ves. Tė­vai,
rū­pin­da­mie­si re­li­gi­niu vai­ko auk­lė­ji­mu, tu­ri at­si­žvelg­ti į vai­ko
pa­žiū­ras šiuo klau­si­mu, vai­ko dva­si­nius, mo­ra­li­nius ir ki­to­kius įsi­ti­ki­ni­mus,
taip pat įver­tin­ti, ar re­li­gi­nės ben­druo­me­nės apei­gos, mo­ky­mas ir
pro­pa­guo­ja­mas gy­ve­ni­mo bū­das ne­pri­eš­ta­rau­ja vai­ko tei­sėms ir in­te­re­sams
(CK 3. 3. str. 1 d. ir 3. 174 str. 2 d. ). At­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad daž­nai
vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų ne­ati­tin­ka sek­tų pro­pa­guo­ja­mos apei­gos,
mo­ky­mas ir gy­ve­ni­mo bū­das, to­dėl to­kiais at­ve­jais tė­vai (glo­bė­jai)
tu­ri im­tis prie­mo­nių ap­sau­go­ti vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus. Iš api­ben­dri­ni­mui
pa­teik­tos me­džia­gos ma­ty­ti, kad teis­mai ne vi­sa­da aiš­kin­da­vo­si dėl
re­li­gi­nės ben­druo­me­nės, ku­rio­je da­ly­vau­ja vai­kas, ati­ti­ki­mo vai­ko
in­te­re­sams, pa­vyz­džiui, Klai­pė­dos mies­to apy­lin­kės teis­mas 1999 m.
rug­pjū­čio 25 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 2–3491/1999 pa­ten­ki­nęs
ieš­ko­vo ieš­ki­nį ir nu­sta­tęs ne­pil­na­me­tės V. L. gy­ve­na­mą­ją vie­tą
su juo, ne­si­aiš­ki­no ap­lin­ky­bių dėl re­li­gi­nės ben­druo­me­nės, į ku­rią,
at­sa­ko­vės tei­gi­mu, ne­pil­na­me­tė bu­vo įtrauk­ta ieš­ko­vo drau­gės, ati­ti­ki­mo
vai­ko in­te­re­sams, nors by­lo­je bu­vo duo­me­nų, kad ne­pil­na­me­tės da­ly­va­vi­mas
re­li­gi­nė­je ben­druo­me­nė­je nei­gia­mai pa­kei­tė jos el­ge­sį, ne­pil­na­me­tė
ta­po už­da­ra, ven­gian­ti ben­dra­vi­mo su ar­ti­mais žmo­nė­mis ir pan. ;
8) vai­ko tei­sę į po­il­sį
ir lais­va­lai­kį (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 31 str. , VTAPĮ 16 str. ). Po­il­sis
ap­ima fi­zi­nį ir pro­ti­nį at­si­pa­lai­da­vi­mą ir mie­gą, lais­va­lai­kis –
lai­ką, kai vai­kas vei­kia tai, ką jis no­ri. Ypač svar­bu už­tik­rin­ti vai­ko
tei­sę žais­ti, da­ly­vau­ti jo su­ge­bė­ji­mus ir am­žių ati­tin­kan­čiuo­se
pra­mo­gi­niuo­se ren­gi­niuo­se, kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, pa­čiam ku­riant
me­no kū­ri­nius, vai­kui su­tei­kiant ga­li­my­bę bū­ti vai­ku. Už­tik­ri­nant
vai­ko tei­sę į po­il­sį ir lais­va­lai­kį svar­biau­sia at­si­žvelg­ti į vai­ko
pa­žiū­ras, jo no­rus šios tei­sės re­a­li­za­vi­mo sri­ty­je, vai­ko am­žių,
svei­ka­tą ir po­rei­kius. Teis­mai tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ku­ris iš tė­vų tu­ri
ge­res­nes są­ly­gas ir su­ge­bė­ji­mus už­tik­rin­ti šią vai­ko tei­sę, koks
tė­vų po­žiū­ris į šią vai­ko tei­sę bei į jos re­a­li­za­vi­mą. Pa­vyz­džiui,
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja
2002 m. ba­lan­žio 8 d. nu­tar­ti­mi ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 3K–3–640/2002
pa­li­ku­si ga­lio­ti pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mus, pri­pa­ži­no pa­grįs­tas teis­mų iš­va­das, ku­rias pri­imant, be
ki­tų by­lai reikš­min­gų ap­lin­ky­bių, at­si­žvelg­ta į ieš­ko­vo su­ge­bė­ji­mą
pa­ten­kin­ti sū­naus fi­zi­nio ir dva­si­nio vys­ty­mo­si są­ly­gas, tin­ka­mai
už­tik­ri­nant vai­ko tei­sės į po­il­sį ir lais­va­lai­kį re­a­li­za­vi­mą.
Teis­mai at­si­žvel­gė į tai, kad ne­pil­na­me­tis, iš­reikš­da­mas sa­vo nuo­mo­nę,
su ku­riuo iš tė­vų no­rė­tų gy­ven­ti, daug reikš­mės sky­rė tė­vo dė­me­siui
pra­lei­džiant kar­tu lais­va­lai­kį, kar­tu va­žiuo­jant žve­jo­ti, žai­džiant
ir pan. ;
9) ne­ga­lios vai­ko tei­sę
gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 23 str. ,
VTAPĮ 27–33 str. , Lie­tu­vos Res­pub­li­kos in­va­li­dų so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos
įsta­ty­mas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos spe­cia­lio­jo ug­dy­mo įsta­ty­mas). Ne­ga­lios
vai­kas tu­ri ly­gias tei­ses su svei­kais vai­kais ak­ty­viai gy­ven­ti, vys­ty­tis,
įgy­ti iš­si­moks­li­ni­mą, ati­tin­kan­tį jo fi­zi­nes, pro­ti­nes ga­lias ir
pa­gei­da­vi­mus, dirb­ti jam tin­ka­mą dar­bą, da­ly­vau­ti kū­ry­bi­nė­je ir
vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je (VTAPĮ 28 str. ). Ne­ga­lios vai­kas, at­si­žvel­giant
į jo spe­ci­fi­nius po­rei­kius, tu­ri tei­sę į spe­cia­lią (ypa­tin­gą) prie­žiū­rą.
As­me­niui, ku­ris juo rū­pi­na­si, tei­kia­ma so­cia­li­nė, me­di­ci­nos ir ki­to­kia
pa­ra­ma (VTAPĮ 29 str. 1 d. ). Teis­mas tu­ri įver­tin­ti, ku­ris iš tė­vų tu­ri
ge­res­nes ga­li­my­bes už­tik­rin­ti ne­ga­lios vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus,
ku­ris iš tė­vų dau­giau sky­rė tam lai­ko ir dė­me­sio, ėmė­si prie­mo­nių gau­ti
iš vals­ty­bės tam nu­sta­ty­tą spe­cia­lią pa­ra­mą.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
spe­cia­lio­jo ug­dy­mo įsta­ty­mo 32 straips­ny­je įtvir­tin­tos spe­cia­lių­jų
po­rei­kių as­me­nų, tarp jų ir vai­kų tei­sės, o šio įsta­ty­mo 33 straips­nio
2 da­ly­je spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tė­vų (glo­bė­jų) pa­rei­gos: 1) už­tik­rin­ti
vai­ko iki 16 me­tų ug­dy­mą; 2) su­da­ry­ti vai­kui jo po­rei­kiams tin­ka­mas
gy­ve­ni­mo ir ug­dy­mo­si są­ly­gas; 3) da­ly­vau­ti pa­ren­kant (pri­rei­kus
pa­rink­ti) vai­kui ug­dy­mo pro­gra­mą, for­mą bei įstai­gą; 4) vyk­dy­ti pe­da­go­gų
ir ki­tų spe­cia­lis­tų, tei­kian­čių pe­da­go­gi­nę ir psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą,
re­ko­men­da­ci­jas; 5) pa­gal pa­skir­tį nau­do­ti vai­kui tei­kia­mą fi­nan­si­nę
ir ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą.
Spren­džiant gin­čą dėl
ne­ga­lios vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti
kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bę ir ge­bė­ji­mą rū­pin­tis ne­ga­lios vai­ko svei­ka­ta
ir la­vi­ni­mu, tė­vų pa­rei­gų ne­ga­lios vai­kui vyk­dy­mą. Vai­ko in­te­re­sus
la­biau­siai ati­tiks tė­vo (mo­ti­nos) ga­lė­ji­mas už­tik­rin­ti ne­ga­lios
vai­ko tei­sę gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.
Be anks­čiau nu­ro­dy­tų
vai­ko tei­sių, teis­mai tu­ri įver­tin­ti tė­vų ga­li­my­bes ir pa­stan­gas pa­si­nau­do­jant
vals­ty­bės tei­kia­ma pa­ra­ma už­tik­rin­ti ir ki­tas tei­ses: vai­ko tur­ti­nes
tei­ses (CK 3. 161 str. 4 d. , 3. 185–3. 191 str. , VTAPĮ 12 str. ), vai­ko tei­sę
ben­drau­ti su at­ski­rai gy­ve­nan­čiu tė­vu bei ki­tais gi­mi­nai­čiais (Vai­ko
tei­sių kon­ven­ci­jos 9 str. 3 d. , CK 3. 170 str. 2 d. , VTAPĮ 24 str. ) ir pan.
V-­tin­da­mi vai­ko tė­vų veiks­mus vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos
sri­ty­je, teis­mai tu­ri at­si­žvelg­ti į Kon­sti­tu­ci­jos 52 straips­ny­je
pi­lie­čiams lai­duo­tą tei­sę į so­cia­li­nę pa­šal­pą įsta­ty­mo nu­sta­ty­tais
at­ve­jais, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bi­nių pa­šal­pų
šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus, įsta­ty­mo 41 straips­ny­je nu­ma­ty­tą pa­šal­pą šei­moms, au­gi­nan­čioms tris ir dau­giau
vai­kų. Teis­mas tu­ri nu­sta­ty­ti, ar tė­vai ėmė­si veiks­mų re­a­li­zuo­ti
vals­ty­bės lai­duo­tą tei­sę į so­cia­li­nę pa­šal­pą, ar krei­pė­si į ati­tin­ka­mas
įstai­gas pa­teik­da­mi rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus pa­šal­pai gau­ti.

Tė­vų šei­mos ap­lin­kos są­ly­gos

Teis­mas, spręs­da­mas
gin­čą tarp sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti ir nu­sta­ty­ti kiek­vie­no iš tė­vų šei­mos ap­lin­kos
są­ly­gas, t. y. tas są­ly­gas, ku­rio­mis vai­kui teks gy­ven­ti, nu­sta­čius
jo gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų.
Spręs­da­mas vai­ko pri­si­ri­ši­mo
laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų, bro­lių, se­se­rų (ir ki­tų gi­mi­nai­čių),
teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, su ku­riuo iš tė­vų ir kiek lai­ko vai­kas gy­ve­no
nuo gi­mi­mo, su ku­riuo iš tė­vų vai­kas gy­ve­na by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu,
kiek lai­ko vai­ką pri­žiū­rė­jo kiek­vie­nas iš tė­vų, ar vai­kas bu­vo pa­lik­tas
pri­žiū­rė­ti ki­tiems as­me­nims, pa­vyz­džiui, se­ne­liams, ar bu­vo ve­da­mas
į dar­že­lį (lop­še­lį). Kai vai­kas ne­iš­reiš­kia vie­na­reikš­mės nuo­mo­nės,
su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti, teis­mas tu­ri su­ži­no­ti pa­ties
vai­ko pa­žiū­ras, prie ku­rio tė­vo jis yra la­biau pri­si­ri­šęs, jei vai­kas
pa­kan­ka­mai bran­dus to­kias pa­žiū­ras iš­reikš­ti.
Teis­mai taip pat tu­ri
iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas, dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
vyks­ta gin­čas, tu­ri bro­lių ir se­se­rų, kiek lai­ko ir kur jie yra kar­tu
gy­ve­nę, kur bro­liai ir se­se­rys gy­ve­na by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu, ar
tė­vai yra su­si­ta­rę dėl šių ne­pil­na­me­čių bro­lių ir se­se­rų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos, ko­kie yra bro­lių ir se­se­rų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Tais at­ve­jais,
kai vai­kas, dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo vyks­ta gin­čas,
tu­ri ne­pil­na­me­čių bro­lių ir se­se­rų, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti jų
no­rus spren­džia­mu klau­si­mu ir po­žiū­rį į tai, jei jų gy­ve­na­mo­ji vie­ta
bū­tų skir­tin­go­se vie­to­se. Šios ap­lin­ky­bės yra svar­bios, ka­dan­gi bro­lių
ir se­se­rų at­sky­ri­mas, kai vai­kai pri­si­ri­šę vie­nas prie ki­to, mėgs­ta
tar­pu­sa­vy­je ben­drau­ti ir bū­ti kar­tu, pa­žeis­tų vai­kų in­te­re­sus.
Tel­šių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas 1999 m. spa­lio 29 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 2–9625/99 pa­gal ieš­ko­vės E. G. ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą at­sa­ko­vui
S. G. dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų J. G. ir V. G. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
tei­sin­gai nu­ro­dė, kad bro­lio ir se­sers iš­sky­ri­mas ga­li vai­kus trau­muo­ti,
tu­rė­ti nei­gia­mos įta­kos jų auk­lė­ji­mui, ir abie­jų vai­kų gy­ve­na­mą­ją
vie­tą nu­sta­tė su ieš­ko­ve. Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas iš­nag­ri­nė­jęs
at­sa­ko­vo S. G. ape­lia­ci­nį skun­dą pa­grįs­tai at­krei­pė dė­me­sį į tai,
kad at­sa­ko­vas truk­do ben­drau­ti bro­liui J. G. ir se­se­riai V. G. , to­dėl
šių vai­kų iš­sky­ri­mas ga­li bū­ti ver­ti­na­mas kaip jų tei­sių pa­žei­di­mas.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja iš­nag­ri­nė­ju­si
šią by­lą ka­sa­ci­ne tvar­ka 2000 m. ba­lan­džio 26 d. nu­tar­ti­mi (ci­vi­li­nės
by­los Nr. 3K–3–474) at­si­žvel­gė į tai, kad vai­kai, gy­ven­da­mi at­ski­rai,
vie­nas ki­to il­gė­jo­si ir džiau­gė­si ga­lė­da­mi bū­ti kar­tu, nu­ro­dė,
jog gy­ven­da­mi at­ski­rai vai­kai ga­li at­pras­ti vie­nas nuo ki­to ir su­sve­ti­mė­ti,
to­dėl teis­mų iš­va­das, kad vai­kų iš­sky­ri­mas to­kiu bū­du pa­žeis­tų jų
in­te­re­sus, lai­kė pa­grįs­to­mis. Tuo tar­pu Šal­či­nin­kų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 1998 m. ko­vo 23 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 22–302/1998 nu­sta­ty­da­mas ne­pil­na­me­čio R. S.
gy­ve­na­mą­ją vie­tą su tė­vu I. S. , neat­si­žvel­gė į tai, kad ieš­ko­vas su
at­sa­ko­ve tu­ri duk­te­rį, ne­si­aiš­ki­no bro­lio ir se­sers tar­pu­sa­vio
san­ty­kių.
Teis­mai, spręs­da­mi ap­ta­ria­mos
ka­te­go­ri­jos by­las, pri­va­lo iš­si­aiš­kin­ti kiek­vie­no tė­vo do­ro­vi­nius
ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus, to­dėl dar pa­si­ren­gi­mo teis­mi­nio by­los
nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je bū­ti­na pa­ves­ti vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bai
iš­si­aiš­kin­ti tė­vų do­ro­vi­nius ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus. Vai­kų
tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus ga­li aiš­kin­tis ap­klaus­da­ma
tė­vų kai­my­nus, ben­dra­dar­bius, vai­kų mo­kyk­los pe­da­go­gus ir ki­tus as­me­nis,
ga­lin­čius su­teik­ti tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus api­bū­di­nan­čios in­for­ma­ci­jos.
Teis­mas pri­im­da­mas spren­di­mą tu­ri at­si­žvelg­ti, ku­ris iš tė­vų pa­gal
sa­vo do­ro­vi­nius ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus yra tin­ka­mes­nis vai­ko
auk­lė­to­jas ir pri­žiū­rė­to­jas. Ta­čiau teis­mai ne vi­sa­da aiš­kin­da­vo­si
ir ver­tin­da­vo šias ap­lin­ky­bes, pa­vyz­džiui, mi­nė­to­je Šal­či­nin­kų ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 22–302/1998 yra duo­me­nų dėl tei­gia­mų ieš­ko­vo do­ro­vi­nių ir ki­to­kių
as­me­ny­bės bruo­žų, tuo tar­pu iš by­lo­je esan­čios me­džia­gos ma­ty­ti,
kad at­sa­ko­vės do­ro­vi­niai bruo­žai yra abe­jo­ti­ni. Teis­mas, ne­pri­klau­so­mai
nuo to, ar bu­vo pa­teik­tas rei­ka­la­vi­mas dėl ša­lių duk­ros gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, tu­rė­jo iš­si­aiš­kin­ti, ar ga­li­mas jos pa­li­ki­mas
mo­ti­nos prie­žiū­ro­je, ar vai­ko in­te­re­sus la­biau ati­tiks abie­jų vai­kų
gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas su ieš­ko­vu.
Tais at­ve­jais, kai yra
duo­me­nų, kad ša­lys ar vie­na iš ša­lių ga­li bū­ti teis­ta, ar­ba pa­da­riu­si
to­kį ad­mi­nist­ra­ci­nį tei­sės pa­žei­di­mą, ku­ris tu­ri įta­kos ver­ti­nant
as­me­ny­bės bruo­žus, tu­ri už­klaus­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos In­for­ma­ti­kos
ir ry­šių de­par­ta­men­tą (Šven­ta­ra­gio g. 2, 2600 Vil­nius) dėl tė­vų teis­tu­mo,
mies­to, ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą dėl tė­vų baus­tu­mo ad­mi­nist­ra­ci­nė­mis
nuo­bau­do­mis. Esant duo­me­nų, kad ša­lys ar­ba vie­na iš ša­lių ga­li sirg­ti
psi­chi­kos ar ki­to­kia li­ga, pa­vo­jin­ga vai­ko svei­ka­tai, kad ša­lys pri­klau­so
nuo al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­kų, teis­mas šias ap­lin­ky­bes tu­ri iš­si­aiš­kin­ti,
už­klaus­da­mas ati­tin­ka­mas svei­ka­tos prie­žiū­ros ir ki­tas įstai­gas (pa­vyz­džiui,
sa­vi­val­dy­bės psi­chi­kos svei­ka­tos cen­trą, pri­klau­so­my­bės li­gų cen­trą,
pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trą). Tuo at­ve­ju, jei tė­vas (mo­ti­na)
tu­ri in­va­li­du­mą, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar in­va­li­du­mas nė­ra
su­si­jęs su psi­chi­kos li­ga. Teis­mas, pri­im­da­mas spren­di­mą, at­si­žvel­gia
į tė­vo (mo­ti­nos) li­gos po­bū­dį, įver­tin­da­mas, ar dėl jos nė­ra pa­vo­jin­ga
pa­lik­ti vai­ką šiam tė­vui (mo­ti­nai). Teis­mas, at­si­žvelg­da­mas į by­los
ap­lin­ky­bes, taip pat ga­li už­klaus­ti ir ki­to­kias įmo­nes, įstai­gas ar
or­ga­ni­za­ci­jas, ga­lin­čias apie tė­vus su­teik­ti in­for­ma­ci­jos, reikš­min­gos
gin­čo spren­di­mui.
Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas iš­nag­ri­nė­jęs by­lą pa­gal ieš­ko­vės Ž. V. ieš­ki­nį at­sa­ko­vui
D. V. dėl ne­pil­na­me­tės K. M. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo at­si­žvel­gė
į ša­lių as­me­ni­nius bruo­žus, jų cha­rak­te­ris­ti­ką: at­sa­ko­vas D. V. du
kar­tus teis­tas, slė­pė duk­rą nuo mo­ti­nos, ku­ri api­bū­di­na­ma tei­gia­mai.
Teis­mai tai įver­ti­no kaip le­mia­mas ap­lin­ky­bes, ieš­ki­nį ten­ki­no,1999
m. ge­gu­žės 13 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 2–408/1999 ne­pil­na­me­tės
K. M. gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­tė kar­tu su mo­ti­na Ž. V. Kau­no apy­gar­dos
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus ko­le­gi­ja 1999 m. lie­pos 1 d. nu­tar­ti­mi
pa­li­ku­si ga­lio­ti mi­nė­tą Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo spren­di­mą
taip pat tei­sin­gai at­si­žvel­gė į nu­sta­ty­tą at­sa­ko­vo D. V. sun­kų bū­dą,
pa­si­reiš­kian­tį ag­re­sy­vu­mu ieš­ko­vės Ž. V. sū­nui ir net ma­ža­me­tei
duk­rai K. M. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­ja 1999 m. lap­kri­čio 3 d. nu­tar­ti­mi ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 3K–3–728 pri­pa­ži­no pa­grįs­to­mis to­kias teis­mo po­zi­ci­jas, kai ne­pil­na­me­čio
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mo spren­di­mui le­mia­mos reikš­mės tu­rė­jo
as­me­ni­nės tė­vų cha­rak­te­rio sa­vy­bės, ir, pa­brė­žu­si su­rink­tus įro­dy­mus
dėl at­sa­ko­vo keis­to gy­ve­ni­mo bū­do, ne­nu­spė­ja­mo cha­rak­te­rio, taip
pat at­krei­pu­si dė­me­sį, kad ap­lin­ki­niai jį api­bū­di­na at­sar­giai, bi­jo
reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, pa­li­ko ne­pa­keis­tus mi­nė­tus teis­mų spren­di­mą
ir nu­tar­tį.
At­kreip­ti­nas teis­mų
dė­me­sys, kad, ver­ti­nant tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus, jų po­žiū­rį į vai­ko
auk­lė­ji­mą, vys­ty­mą­si, bū­ti­na at­si­žvelg­ti į tai, ko­kiai re­li­gi­nei
ben­druo­me­nei jie pri­klau­so. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos re­li­gi­nių ben­druo­me­nių
ir ben­dri­jų įsta­ty­mo 2 straips­nio 5 da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad tė­vai ir
glo­bė­jai ne­var­žo­mi rū­pi­na­si vai­kų ir glo­bo­ti­nių re­li­gi­niu ir do­ro­vi­niu
auk­lė­ji­mu pa­gal sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus. Esant duo­me­nų, kad tė­vas (mo­ti­na)
pri­klau­so re­li­gi­nei ben­druo­me­nei, ku­rio­je esan­čios pri­va­lo­mos ar
įpras­tos el­ge­sio tai­syk­lės, sklei­džia­mas mo­ky­mas, idė­jos ir pa­na­šiai,
ga­li ri­bo­ti vai­ko, kaip svei­kos, do­ro­vin­gos, tvir­tos bei in­te­lek­tu­a­lios
as­me­ny­bės, vys­ty­mą­si, teis­mas pri­va­lo šias ap­lin­ky­bes iš­si­aiš­kin­ti,
įver­tin­da­mas jas vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu (CK 3. 3 str. 1 d. ir 3. 174
str. 2 d. ). Teis­mas vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu tu­ri įver­tin­ti, ar re­li­gi­nė
ben­druo­me­nė Lie­tu­vo­je yra tra­di­ci­nė, ar yra vals­ty­bės pri­pa­žin­ta,
ar įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka yra įre­gist­ruo­ta, taip pat įver­tin­ti re­li­gi­nės
ben­druo­me­nės tra­di­ci­jas, ka­no­nus, sta­tu­tus bei ki­tas nor­mas ir ap­lin­ky­bes.
Siek­da­mas su­rink­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją apie tam tik­rą re­li­gi­nę
ben­druo­me­nę, teis­mas ga­li už­klaus­ti as­me­nis (ins­ti­tu­ci­jas), tu­rin­čius
tam spe­cia­lių ži­nių, dėl rei­ka­lin­gos in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo ar­ba
pa­skir­ti eks­per­ti­zę. Tuo tiks­lu teis­mas ga­li kreip­tis į Tei­sin­gu­mo
mi­nis­te­ri­jos Re­gist­rų de­par­ta­men­to Po­li­ti­nių par­ti­jų, vi­suo­me­ni­nių
or­ga­ni­za­ci­jų ir re­li­gi­nių ben­druo­me­nių sek­to­rių, Vy­riau­sy­bės
kan­ce­lia­ri­jos pa­ta­rė­ją re­li­gi­jos klau­si­mais ar­ba Vil­niaus uni­ver­si­te­to
Re­li­gi­jos stu­di­jų ir ty­ri­mo cen­trą.
Teis­mas, nu­sta­tęs,
kad re­li­gi­nės ben­druo­me­nės esan­čios pri­va­lo­mos ar įpras­tos el­ge­sio
tai­syk­lės, sklei­džia­mas mo­ky­mas, idė­jos ir pa­na­šiai, prieš­ta­rau­ja
vai­ko in­te­re­sams, o dėl ak­ty­vaus tė­vo (mo­ti­nos) da­ly­va­vi­mo jos
veik­lo­je tai ga­li tie­sio­giai pa­lies­ti vai­ką, į tai at­si­žvel­gia pri­im­da­mas
spren­di­mą.
Api­ben­dri­ni­mo me­džia­ga
ro­do, kad kar­tais ša­lys rei­ka­la­vi­mo nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą vie­nu iš pa­grin­du nu­ro­dė tė­vo (mo­ti­nos) ar su juo gy­ve­nan­čio
as­mens pri­klau­sy­mą tam tik­rai re­li­gi­nei ben­druo­me­nei, nes tai da­ro
nei­gia­mą po­vei­kį vai­kui. Sa­vo rei­ka­la­vi­mo pa­grįs­tu­mą ša­lys įro­di­nė­jo
pa­teik­da­mos Vy­riau­sy­bės pa­ta­rė­jo re­li­gi­jų klau­si­mais in­for­ma­ci­ją
apie tam tik­rą re­li­gi­nę ben­druo­me­nę.
Kaip at­ski­rą tei­si­nį
fak­tą bū­ti­na nu­sta­ty­ti tė­vų da­ly­va­vi­mą vai­ką auk­lė­jant, iš­lai­kant
ir pri­žiū­rint iki krei­pi­mo­si į teis­mą ir po jo. Tai su­po­nuo­ja ne tik
tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus bei po­žiū­rį į vai­ko auk­lė­ji­mą, vys­ty­mą­si,
bet taip pat pa­ro­do, ar tė­vai at­li­ko jiems įsta­ty­mų pri­skir­tas pa­rei­gas
vai­kų po­žiū­riu, ar no­ras vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­ty­ti su sa­vi­mi
yra są­ži­nin­gas. Pa­vyz­džiui, Aly­taus ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas 2001 m.
ko­vo 27 d. spren­di­mu nu­sta­tęs ne­pil­na­me­tės S. M. gy­ve­na­mą­ją vie­tą
su ieš­ko­vu A. M. pa­grįs­tai at­si­žvel­gė į tai, kad ne­pil­na­me­tė nuo pat
gi­mi­mo 1992 m. ko­vo 14 d. iki 2000 m. spa­lio 26 d. gy­ve­no su tė­vu, jo bu­vo
tin­ka­mai pri­žiū­ri­ma. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja iš­nag­ri­nė­ju­si šią ci­vi­li­nę by­lą ka­sa­ci­ne
tvar­ka (by­los Nr. 3K–3–58/2002) lai­kė pa­grįs­ta to­kią teis­mo nuo­mo­nę,
pa­pil­do­mai nu­ro­dy­da­ma, kad ne­pil­na­me­tė S. M. nuo gi­mi­mo taip pat gy­ve­na
kar­tu su se­ne­liais, prie ku­rių yra pri­si­ri­šu­si, pa­žy­mė­jo, kad reikš­min­ga
ap­lin­ky­bė yra ir ta, kad tė­vams nu­trau­kus san­tuo­ką 1998 m. lie­pos 1 d.
mer­gai­tė li­ko gy­ven­ti to­je pa­čio­je ap­lin­ko­je, gy­ve­ni­mo są­ly­gos
ge­ros, mer­gai­tė pri­si­ri­šu­si prie mo­kyk­los drau­gų ir pan.
Tė­vų da­ly­va­vi­mą vai­ką
auk­lė­jant, iš­lai­kant ir pri­žiū­rint iki krei­pi­mo­si į teis­mą ir po jo
rei­kia tir­ti, at­si­žvel­giant į tai, kad Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos
38 straips­nio 6 da­ly­je nu­ma­ty­ta tė­vų tei­sė ir pa­rei­ga auk­lė­ti sa­vo
vai­kus do­rais žmo­nė­mis ir iš­ti­ki­mais pi­lie­čiais, iki pil­na­me­tys­tės
juos iš­lai­ky­ti. VTAPĮ 6 straips­nis kaip vie­ną iš pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių
ap­sau­gos ga­ran­ti­jų nu­ma­to tė­vams pa­rei­gą su­da­ry­ti tin­ka­mas są­ly­gas
vai­kui gy­ven­ti ir aug­ti šei­mo­je, rū­pin­tis juo. Šis įsta­ty­mas taip pat
nu­ma­to tė­vams pa­rei­gą su­da­ry­ti są­ly­gas vai­kui aug­ti, vys­ty­tis ir
to­bu­lė­ti, auk­lė­ti sa­vo vai­kus hu­ma­niš­kai, do­rais žmo­nė­mis, nu­sta­to
abiem tė­vams vie­no­dą pa­rei­gą rū­pin­tis vai­ko auk­lė­ji­mu, tin­ka­mai jį
pri­žiū­rė­ti, ma­te­ria­liai iš­lai­ky­ti, ap­rū­pin­ti gy­ve­na­muo­ju būs­tu
(21 straips­nis), ug­dy­ti nuo­sta­tas prieš rū­ky­mą ir al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų
var­to­ji­mą (44 straips­nis), sau­go­ti vai­ką nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės
ap­lin­kos įta­kos (43 straips­nis), sau­go­ti vai­ką nuo ne­tei­sė­to nar­ko­ti­nių,
nuo­din­gų­jų, ki­tų stip­riai or­ga­niz­mą vei­kian­čių prie­mo­nių bei me­džia­gų
var­to­ji­mo (45 straips­nis). Tė­vų pa­rei­gos vai­kams taip pat yra nu­ma­ty­tos
CK 3. 155 straips­nio 2 da­ly­je, 3. 165 straips­ny­je bei kt.
Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas
san­ty­kius tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų, pir­miau­sia tu­ri su­ži­no­ti
pa­ties vai­ko pa­žiū­ras į jo san­ty­kius su tė­vais, taip pat rem­da­ma­sis
ki­tais įro­dy­mais nu­sta­ty­ti šių san­ty­kių po­bū­dį. Teis­mas tu­ri įver­tin­ti,
ko­kie san­ty­kiai su­si­klos­tė tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų, t. y. ar
tie san­ty­kiai pa­rem­ti vien tik vai­ko pa­val­du­mu tė­vui (mo­ti­nai), ar
jie taip pat pa­rem­ti abi­pu­se mei­le ir pa­gar­ba. Jei san­ty­kiai yra kon­flik­tiš­ki,
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas su šiuo tė­vu (mo­ti­na) ne­ati­tin­ka
vai­ko in­te­re­sų, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai pats vai­kas yra lin­kęs į
kon­flik­tus ar ne­ge­ri san­ty­kiai yra su­si­klos­tę su abiem tė­vais. To­kiu
at­ve­ju bū­ti­na at­si­žvelg­ti į tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus, įver­tin­ti, ku­ris
iš tė­vų la­biau su­ge­bės auk­lė­ti to­kį vai­ką.
Pa­žy­mė­ti­na, kad nag­ri­nė­jant
ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­las bū­ti­na at­si­žvelg­ti į tai, jog vai­kų
pa­rei­ga gerb­ti tė­vus, glo­bo­ti juos se­nat­vė­je ir tau­so­ti jų pa­li­ki­mą
(Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio 7 da­lis). Pa­gal
CK 3. 162 straips­nį vai­kai tu­ri gerb­ti tė­vus ir tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo
pa­rei­gas. VTAPĮ 48 straips­ny­je nu­sta­ty­ta, kad vai­kas yra vi­suo­me­nės
na­rys ir nau­do­da­ma­sis sa­vo tei­sė­mis tu­ri lai­ky­tis nu­sta­ty­tų el­ge­sio
nor­mų, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos, įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės
ak­tų nuo­sta­tų, gerb­ti ki­tų žmo­nių tei­ses. Vai­kas pri­va­lo: 1) gerb­ti
sa­vo tė­vus, ki­tus šei­mos na­rius, glo­bo­ti juos se­nat­vė­je, li­gos ar ki­tos
ne­ga­lios at­ve­jais, pa­dė­ti tė­vams ir ki­tiems pa­ra­mos rei­ka­lin­giems
šei­mos na­riams; 2) gerb­ti pe­da­go­gus, ki­tus su­au­gu­siuo­sius ir vai­kus,
ne­pa­žeis­ti jų tei­sių ir tei­sė­tų in­te­re­sų; 3) lai­ky­tis pri­im­tų el­ge­sio
nor­mų mo­ky­mo, auk­lė­ji­mo įstai­go­se, vie­šo­se vie­to­se, dar­be, bui­ty­je;
4) gerb­ti ir tau­so­ti kul­tū­ros ir is­to­ri­jos ver­ty­bes, gam­tą, vi­suo­me­nės
ir pri­va­čią nuo­sa­vy­bę. Vai­kas tu­ri bū­ti ug­do­mas at­lik­ti pa­rei­gas
ir pats at­sa­ky­ti už sa­vo po­el­gius šei­mo­je, mo­ky­mo bei auk­lė­ji­mo
įstai­go­se, dar­be, so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je. Be to, bū­ti­na at­si­žvelg­ti,
kad pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 41 straips­nio 1 da­lį
as­me­nims iki 16 me­tų moks­las pri­va­lo­mas. To­dėl tė­vų auk­lė­ji­mas, rei­ka­lau­jant
iš vai­kų vyk­dy­ti jų pa­rei­gas, tu­ri bū­ti su­pran­ta­mi kaip tin­ka­mas tė­vų
pa­rei­gų at­li­ki­mas, o vai­kui ne­pa­klūs­tant tė­vui (mo­ti­nai) ir dėl to
su­si­klos­tant blo­giems tar­pu­sa­vio san­ty­kiams, to­kio tė­vo (mo­ti­nos)
veiks­mų ne­ga­li­ma ver­tin­ti kaip vai­kų in­te­re­sų ne­pai­sy­mo.
Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas
kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bes su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo,
auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas, tu­ri įver­tin­ti šias ap­lin­ky­bes:
1) kiek­vie­no tė­vo dar­bo po­bū­dį ir dar­bo lai­ką; 2) ma­te­ria­li­nę kiek­vie­no
tė­vo pa­dė­tį ir ki­tas ap­lin­ky­bes. Tė­vų dar­bo po­bū­dis ir lai­kas ob­jek­ty­viai
nu­le­mia tė­vo ga­li­my­bes da­ly­vau­ti vai­ką auk­lė­jant, to­dėl bū­ti­na
nu­sta­ty­ti, koks yra tė­vų dar­bo lai­kas: pa­sto­vus ar ne­pa­sto­vus, tė­vas
dir­ba die­nos ar nak­ties me­tu, kiek lai­ko kiek­vie­nas iš tė­vų ga­lės skir­ti
vai­kui. Ma­te­ria­li­nė tė­vų pa­dė­tis, nors ir nė­ra le­mian­tis fak­to­rius,
ta­čiau tu­ri įta­kos tė­vų ga­li­my­bėms su­teik­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo
ir vys­ty­mo­si są­ly­gas, to­dėl pir­miau­sia bū­ti­na įsi­ti­kin­ti, ar tė­vas
ga­li už­tik­rin­ti nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Vil­niaus mies­to pir­ma­sis
apy­lin­kės teis­mas spren­di­me ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 25–9136/2000 ver­tin­da­mas ša­lių ma­te­ria­li­nę
pa­dė­tį tei­sin­gai at­si­žvel­gė į tai, kad ieš­ko­vui A. G. su vai­ku ap­si­gy­ve­nus
pas drau­gę E. K. , ieš­ko­vas ir jo vai­kas ne­įgy­tų jo­kių tei­sių į šį bu­tą,
to­dėl nors šis bu­tas ir ge­res­nis nei at­sa­ko­vės A. G. , ta­čiau ieš­ki­nys
šiuo pa­grin­du ne­ga­li bū­ti ten­ki­na­mas. V-­ti­nant ma­te­ria­li­nę tė­vų
pa­dė­tį rei­kia at­si­žvelg­ti į tai, kad tė­vas, su ku­riuo vai­kas ne­gy­ve­na,
taip pat pri­va­lo da­ly­vau­ti vai­ką iš­lai­kant.
Tais at­ve­jais, kai tė­vas
(mo­ti­na) yra su­da­rę san­tuo­ką su ki­tais as­me­ni­mis ar gy­ve­na kar­tu
su su­gy­ven­ti­niu, ypač svar­bu iš­si­aiš­kin­ti su­tuok­ti­nio (su­gy­ven­ti­nio)
san­ty­kius su vai­ku, pa­ties vai­ko po­žiū­rį į tė­vo (mo­ti­nos) su­tuok­ti­nį
(su­gy­ven­ti­nį). Tė­vo (mo­ti­nos) su­tuok­ti­nio (su­gy­ven­ti­nio) po­žiū­rį
į vai­ką teis­mas tu­ri aiš­kin­tis jį ap­klaus­da­mas teis­mo po­sė­džio me­tu,
ta­čiau vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba, prieš pa­teik­da­ma teis­mui iš­va­dą,
pa­gal ga­li­my­bes šį po­žiū­rį taip pat tu­ri su­ži­no­ti. Iš api­ben­dri­ni­mui
pa­teik­tos me­džia­gos ma­ty­ti, kad teis­mai tė­vo (mo­ti­nos) su­gy­ven­ti­nio
(su­tuok­ti­nio) san­ty­kius su vai­ku, jo po­žiū­rį į vai­ką aiš­ki­no­si įvai­riais
bū­dais, daž­nai ap­klaus­da­mas su­tok­ti­nį (su­gy­ven­ti­nį) kaip liu­dy­to­ją
teis­mo po­sė­džio me­tu, ta­čiau kar­tais teis­mas nu­sta­ty­da­mas šiuos tei­siš­kai
reikš­min­gus fak­tus va­do­vau­da­vo­si vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos
pa­teik­ta iš­va­da bei ki­tais įro­dy­mais. Pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mas 1999 m. bir­že­lio 30 d. spren­di­mu nu­sta­tęs ne­pil­na­me­čio
vai­ko E. V. gy­ve­na­mą­ją vie­tą su ieš­ko­vu (vai­ko tė­vu) A. V. , at­si­žvel­gė
į ieš­ko­vo su­gy­ven­ti­nės cha­rak­te­ris­ti­ką bei po­zi­ty­vų po­žiū­rį į
vai­ko gy­ve­ni­mą kar­tu, su­gy­ven­ti­nės įsi­pa­rei­go­ji­mą pri­žiū­rė­ti
vai­ką. Teis­mas nu­sta­ty­da­mas šiuos fak­tus va­do­va­vo­si Vil­ka­viš­kio
ra­jo­no Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos prie Švie­ti­mo sky­riaus iš­va­da
bei prie jos pri­dė­tais do­ku­men­tais.
At­kreip­ti­nas teis­mų
dė­me­sys, kad iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kui dau­giau rei­kia mo­ti­nos
glo­bos, ka­dan­gi to­kio am­žiaus vai­ko prie­žiū­ra rei­ka­lau­ja dau­giau
švel­nu­mo, ati­du­mo ir ki­tų sa­vy­bių, ku­rios dau­giau bū­din­gos mo­te­rims.
Į šią ap­lin­ky­bę rei­kia at­si­žvelg­ti ypač tuo­met, kai ne­pil­na­me­čio
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas su bet ku­riuo iš tė­vų pa­gal ki­tas
fak­ti­nes ap­lin­ky­bes vie­no­dai ati­tiks jo in­te­re­sus. Teis­mai į šią
reikš­min­gą fak­ti­nę ap­lin­ky­bę at­si­žvelg­da­vo, pa­vyz­džiui, Šal­či­nin­kų
ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas 2000 m. gruo­džio 1 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 2–992–02/2000 nu­sta­ty­da­mas ša­lių 5 me­tų duk­ters gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su mo­ti­na, pa­žy­mė­jo, kad nors įsta­ty­mai ir ne­nu­ma­to ko­kių
nors pir­me­ny­bių mo­ti­nai, ta­čiau ma­ža­me­čiui vai­kui yra rei­ka­lin­ga
di­des­nė mo­ti­nos glo­ba, to­dėl mo­ti­na, esant ki­toms tė­vų są­ly­goms vie­no­doms,
tu­ri pir­me­ny­bės tei­sę auk­lė­ti vai­ką. To­kios prak­ti­kos lai­kė­si ir
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos
ci­vi­li­nė­se by­lo­se Nr. 3K–3–613/1999, Nr. 3K–3–270/1999, Nr. 3K–3–474, pa­brėž­da­mos,
kad tai, jog ma­ža­me­čio vai­ko in­te­re­sams la­biau ati­tiks mo­ti­nos glo­ba
ne­reiš­kia tė­vų tei­sių ir pa­rei­gų ly­gia­tei­siš­ku­mo prin­ci­po pa­žei­di­mo,
ka­dan­gi at­ski­rai gy­ve­nan­čiam tė­vui iš­lie­ka vi­sos tei­sės ir pa­rei­gos
vai­kui – vai­ko in­te­re­sų at­sto­va­vi­mas, jo tei­sių gy­ni­mas, rū­pi­ni­ma­sis
vai­ko fi­zi­niu vys­ty­mu­si, mo­ky­mu, vai­kui aug­ti ir vys­ty­tis tin­ka­mų
są­ly­gų su­da­ry­mu ir kt. , ta­čiau tas iš tė­vų, su ku­riuo gy­ve­na vai­kas,
ob­jek­ty­viai tu­ri di­des­nes ga­li­my­bes tie­sio­giai kas­dien ben­drau­ti
su vai­ku ir da­ly­vau­ti jį auk­lė­jant. Šiuo at­ve­ju bū­ti­na pa­žy­mė­ti,
kad ne­pil­na­me­čiui vai­kui ta­pus vy­res­niam, vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta
ga­li keis­tis, jei pa­si­kei­čia reikš­min­gos fak­ti­nės ap­lin­ky­bės.
Be anks­čiau ap­tar­tų
tei­si­nių fak­tų, ku­riuos tu­ri nu­sta­ty­ti teis­mas, ga­li­mi at­ve­jai,
kai rei­kia nu­sta­ty­ti ir ki­tus, pa­vyz­džiui: kai vie­nas iš tė­vų ža­da iš­va­žiuo­ti
nuo­lat gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę ar­ba jo­je gy­ve­na, teis­mui rei­kia
nu­sta­ty­ti, ar per­si­kraus­čius į už­sie­nio vals­ty­bę bus už­tik­rin­ta
vai­ko tei­sė ben­drau­ti su ki­tu tė­vu, ar ne­su­ma­žės vai­ko so­cia­li­nės
ga­ran­ti­jos, kiek pa­kenks vai­ko in­te­re­sams tai, kad vai­kas augs ne sa­vo
gim­to­jo­je vals­ty­bė­je, vys­ty­sis ne sa­vo tau­ty­bės ben­druo­me­nė­je ir
pan. Vil­niaus mies­to pir­ma­sis apy­lin­kės teis­mas 1999 m. ko­vo 30 d. nu­tar­ti­mi
ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 224–3956/1999 pa­tvir­ti­no ieš­ko­vės
L. Z. ir at­sa­ko­vo G. Z. tai­kos su­tar­tį, ku­ria ša­lys su­si­ta­rė ne­pil­na­me­čio
M. Z. gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­ty­ti su ieš­ko­ve L. Z. , ir leis­ti ne­pil­na­me­čiui
iš­vyk­ti nuo­lat gy­ven­ti į už­sie­nį. Šia su­tar­ti­mi ieš­ko­vė įsi­pa­rei­go­jo
su­da­ry­ti at­sa­ko­vui vi­sas są­ly­gas ma­ty­tis ir ben­drau­ti su sū­nu­mi
M. Z. tiek Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je, tiek už­sie­ny­je, ir per­da­vė at­sa­ko­vui
ieš­ko­vės ir jos vy­ro kvie­ti­mą at­sa­ko­vui at­vyk­ti į A-­ra­li­ją, kur
gy­vens jo sū­nus. To­kiu bū­du bu­vo už­tik­rin­tos vai­ko ir tė­vo tei­sės
ben­drau­ti vie­nam su ki­tu re­a­li­za­vi­mo są­ly­gos.
At­kreip­ti­nas teis­mų
dė­me­sys, kad ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se teis­mas tu­ri bū­ti ypač
ak­ty­vus ren­kant įro­dy­mus, nu­sta­tant ap­tar­tus tei­si­nius fak­tus, ka­dan­gi
šio­se by­lo­se yra vie­šas in­te­re­sas – už­tik­rin­ti vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus,
o pats vai­kas, bū­da­mas ne­su­bren­dęs, ne­tu­rė­da­mas ci­vi­li­nio tei­si­nio
veiks­nu­mo, rei­ka­lin­gų ži­nių ir pan. , ne­ga­li tin­ka­mai ap­sau­go­ti sa­vo
tei­sių ir in­te­re­sų, tuo tar­pu pa­grin­di­niai as­me­nys, tu­rin­tys rū­pin­tis
vai­ko tei­sė­mis ir in­te­re­sais, yra su­in­te­re­suo­tos by­los ša­lys.

Ieški­nio pa­reiški­mas

Pa­gal ga­lio­ju­sio SŠK
67 straips­nio 1 da­lį, ga­lio­jan­čią CK 3. 169 straips­nio 2 da­lį, ki­lus gin­čui
tarp tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta teis­mo spren­di­mu nu­sta­to­ma su vie­nu iš tė­vų. Šios by­los nag­ri­nė­ja­mos
ieš­ki­nio tei­se­nos tvar­ka, ka­dan­gi tarp ša­lių yra ki­lęs gin­čas dėl vai­ko
gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos
30 straips­nio 2 da­lis ir CPK 4 straips­nis įtvir­ti­na kiek­vie­no as­mens
tei­sę kreip­tis į teis­mą, kad bū­tų ap­gin­ta pa­žeis­ta ar gin­či­ja­ma tei­sė
ar­ba įsta­ty­mo sau­go­mas in­te­re­sas. Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se
as­muo krei­pia­si į teis­mą dėl gin­či­ja­mos tei­sės gy­ven­ti kar­tu su vai­ku
gy­ny­bos, kar­tu gi­nant ir įsta­ty­mo sau­go­mą vie­šą in­te­re­są – vai­ko
tei­ses ir in­te­re­sus.
Ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mui,
pa­duo­tam ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se, įsta­ty­mai ne­nu­ma­to spe­cia­lių
rei­ka­la­vi­mų, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, kai rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­ro­dy­tas ieš­ki­ny­je dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo
ar jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia, taip pat dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos).
Šiais at­ve­jais, be duo­me­nų, iš­var­dy­tų CPK 146 straips­nio 2 da­ly­je, tu­ri
bū­ti nu­ro­dy­ti duo­me­nys, išvar­dy­ti CPK 146 straips­nio 3 da­ly­je.
Kiek­vie­na­me ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­me ieš­ko­vas pri­va­lo nu­ro­dy­ti ieš­ki­nio da­ly­ką ir ieš­ki­nio
pa­grin­dą (CPK 146 str. 2 d. 6 ir 7 p. ). Ieš­ki­nio da­ly­kas – tai tam tik­ras
ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mas. Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se tai – rei­ka­la­vi­mas
nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų. At­kreip­ti­nas
teis­mo dė­me­sys, kad vai­ku lai­ko­mas kiek­vie­nas žmo­gus, ne­tu­rin­tis aš­tuo­nio­li­kos
me­tų, jei pa­gal įsta­ty­mą jo pil­na­me­tys­tė ne­pri­pa­žin­ta anks­čiau
(Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 1 str. , VTAPĮ 2 str. ). Tė­vų tei­sės ir pa­rei­gos
bai­gia­si vai­kui su­lau­kus pil­na­me­tys­tės ar ta­pus veiks­niam (CK 3. 160
str. 1 d. ). To­dėl tais at­ve­jais, kai įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka ne­pil­na­me­tis
su­da­ro san­tuo­ką ne­tu­rė­da­mas aš­tuo­nio­li­kos me­tų ir  jis įgy­ja vi­siš­ką ci­vi­li­nį veiks­nu­mą
nuo san­tuo­kos su­da­ry­mo mo­men­to (CK 2. 5 str. 2 d. ), ir tais at­ve­jais,
kai ne­pil­na­me­tis teis­mo tvar­ka pri­pa­žįs­ta­mas vi­siš­kai veiks­niu
(eman­ci­puo­tas) (CK 2. 9 str. 1 d. ), tė­vų gin­čo dėl jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo teis­mas spręs­ti ne­ga­li, ka­dan­gi to­kio as­mens gy­ve­na­mo­ji
vie­ta ne­pri­klau­so nuo tė­vų va­lios ir ne­ga­li bū­ti jų gin­čo ob­jek­tas.
Ieš­ki­nio pa­grin­das – tai tos fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis ieš­ko­vas
grin­džia sa­vo rei­ka­la­vi­mą, bei įro­dy­mai, pa­tvir­ti­nan­tys ieš­ko­vo
iš­dės­ty­tas ap­lin­ky­bes. Kaip ieš­ki­nio pa­grin­dą ieš­ko­vas tu­ri nu­ro­dy­ti
tas ap­lin­ky­bes ir pa­teik­ti jas pa­tvir­ti­nan­čius įro­dy­mus, ku­rie pa­grįs­tų
ieš­ko­vo ke­lia­mą rei­ka­la­vi­mą nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą
su vie­nu iš tė­vų. Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lų ieš­ki­nio pa­reiš­ki­muo­se
tu­ri bū­ti nu­ro­dy­tos tos ap­lin­ky­bės bei jas pa­tvir­ti­nan­tys įro­dy­mai,
dėl ko vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­čius su vie­nu iš tė­vų, tai la­biau
ati­tik­tų vai­ko in­te­re­sus, nei gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­čius su ki­tu
tė­vu. To­kios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti bet ku­rios iš anks­čiau ap­tar­tų fak­ti­nių
ap­lin­ky­bių, pa­vyz­džiui, vai­ko no­ras gy­ven­ti su vie­nu iš tė­vų, vai­ko
di­des­nis pri­si­ri­ši­mo laips­nis, ieš­ko­vo ge­res­nės do­ro­vi­nės ir ki­tos
cha­rak­te­rio sa­vy­bės, ge­res­nės ga­li­my­bės su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas
gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas bei ki­tos.
Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se ypač svar­bu kuo grei­čiau iš­spręs­ti gin­čo klau­si­mą ir nu­sta­ty­ti
ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, ka­dan­gi
pats šio gin­čo il­gas spren­di­mas ga­li pa­kenk­ti vai­ko in­te­re­sams, vai­ko
vys­ty­mui­si, ža­lo­ti vai­ko psi­chi­ką, ka­dan­gi gin­čo lai­ko­tar­piu vai­ką
daž­niau­sia su­pa ne­ži­nia, ne­pa­sto­vus gy­ve­ni­mas ir ki­tos nei­gia­mos
ap­lin­ky­bės. Ieš­ko­vui tin­ka­mai ne­nu­ro­džius rei­ka­la­vi­mo fak­ti­nio
pa­grin­do, kaip ir pa­ties rei­ka­la­vi­mo, teis­mas ne­ga­lė­tų tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti
by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui. To­dėl teis­mas pri­va­lo rei­ka­lau­ti,
kad ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas ati­tik­tų im­pe­ra­ty­vias CPK 146 ir 148
straips­nių nuo­sta­tas. Jei­gu su­in­te­re­suo­tas as­muo ne­pai­so CPK 146,
148 straips­nių im­pe­ra­ty­vių rei­ka­la­vi­mų ir pa­duo­da teis­mui ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mą, ne­ati­tin­kan­tį mi­nė­tų straips­nių rei­ka­la­vi­mų, tei­sė­jas,
va­do­vau­da­ma­sis CPK 151 straips­nio 1 da­li­mi, nu­sta­to ieš­ko­vui ter­mi­ną
pa­reiš­ki­mo trū­ku­mams pa­ša­lin­ti. Ieš­ko­vui per tei­sė­jo nu­sta­ty­tą
ter­mi­ną ne­pa­ša­li­nus ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo trū­ku­mų, pa­reiš­ki­mas
lai­ko­mas ne­pa­duo­tu ir grą­ži­na­mas ieš­ko­vui (CPK 151 straips­nio 2 da­lis).
Ta­čiau, tai­ky­da­mas šias CPK įsta­ty­mo nuo­sta­tas, teis­mas tu­ri at­si­žvelg­ti
į kon­kre­čias by­los ap­lin­ky­bes, ir, pri­ėjęs iš­va­dą, kad va­do­vau­jan­tis
vai­ko in­te­re­sais bū­ti­na nag­ri­nė­ti pa­duo­tą ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą,
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą tu­ri pri­im­ti ir nag­ri­nė­ti ne­pri­klau­so­mai nuo
to, ar jis ati­tin­ka vi­sus CPK 146, 148 straips­nių ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus,
su są­ly­ga, kad ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo tu­ri­nys ir for­ma yra pa­kan­ka­mi
ci­vi­li­nei by­lai teis­me iš­kel­ti ir tin­ka­mai pa­si­reng­ti jos nag­ri­nė­ji­mui.
To­kia iš­va­da pa­grįs­ta dar ir tuo, kad pats teis­mas tu­ri bū­ti ak­ty­vus
šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se ir aiš­kin­tis vi­sas bū­ti­nas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes.
Ta­me pa­čia­me ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­me gre­ta rei­ka­la­vi­mo nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą
ga­li bū­ti pa­reikš­ti ir ki­ti su­si­ję rei­ka­la­vi­mai, pa­vyz­džiui, dėl
vai­ko iš­rei­ka­la­vi­mo iš tre­čių­jų as­me­nų, dėl ben­dra­vi­mo su vai­ku
tvar­kos nu­sta­ty­mo, iš­lai­ky­mo pri­tei­si­mo ir pa­na­šiai. Daž­niau­siai
teis­mams bu­vo pa­tei­kia­mi rei­ka­la­vi­mai dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo ir iš­lai­ky­mo pri­tei­si­mo ar­ba pa­kei­ti­mo pri­teis­to iš­lai­ky­mo,
pa­vyz­džiui, Pa­ne­vė­žio mies­to apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 23–891/2000 nag­ri­nė­jo ieš­ko­vo
rei­ka­la­vi­mus nu­sta­ty­ti sū­naus A. M. gy­ve­na­mą­ją vie­tą su juo ir dėl
to su­ma­žin­ti pri­teis­tus ali­men­tus vai­kams iš­lai­ky­ti at­sa­ko­vės nau­dai.
Teis­mas 2000 m. va­sa­rio 29 d. spren­di­mu, nu­sta­tęs ne­pil­na­me­čio A. M.
gy­ve­na­mą­ją vie­tą su ieš­ko­vu, taip pat pa­ten­ki­no ir jo rei­ka­la­vi­mą
dėl iš­lai­ky­mo su­ma­ži­ni­mo.
Vai­kų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mas pa­pras­tai ky­la nu­trau­kiant san­tuo­ką ar
pri­pa­žįs­tant ją ne­ga­lio­jan­čia. Iki 2001 m. lie­pos 1 d. pa­duo­tuo­se
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­muo­se dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ar jos pri­pa­ži­ni­mo
ne­ga­lio­jan­čia, rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą
ga­lė­jo bū­ti nu­ro­dy­tas tiek šiuo­se ieš­ki­nio pa­reiš­ki­muo­se, tiek pa­duo­tuo­se
at­ski­rai. Pa­gal 2001 m. lie­pos 1 d. įsi­ga­lio­ju­sio CK 3. 43 straips­nio 2
da­lį, 3. 53 straips­nio 3 da­lį, 3. 59 straips­nį, 3. 62 straips­nio 3 da­lį,
3. 76 straips­nio 1 da­lį teis­mas, pri­pa­žin­da­mas san­tuo­ką ne­ga­lio­jan­čia,
spren­di­mu nu­trauk­da­mas san­tuo­ką ar pri­im­da­mas spren­di­mą dėl su­tuok­ti­nių
gy­ve­ni­mo sky­rium, pri­va­lo iš­spręs­ti vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
klau­si­mą. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui 2001 m. bir­že­lio 21 d. pri­ėmus
CPK pa­kei­ti­mo ir pa­pil­dy­mo įsta­ty­mą Nr. IX–390, ku­ris įsi­ga­lio­jo
2001 m. lie­pos 1 d. (Žin. , 2001, Nr. 55–1947) ir pa­kei­tus CPK 146 straips­nio
re­dak­ci­ją, taip pat pa­pil­džius ko­dek­są 31236 straips­niu, rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tu­ri
bū­ti nu­ro­dy­tas ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ar
jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia, taip pat dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos),
jei­gu vai­kų gy­ve­na­mo­ji vie­ta nė­ra nu­sta­ty­ta teis­mui pa­teik­ta­me
tė­vų su­si­ta­ri­me (CPK 146 str. 3 d. ).
Pa­žy­mė­ti­na, kad ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mas tu­ri bū­ti iš­spręs­tas teis­mui
pa­teik­to­je su­tar­ty­je dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo pa­sek­mių, kai pa­reiš­ki­mą
nu­trauk­ti san­tuo­ką pa­duo­da abu su­tuok­ti­niai ben­dru su­ti­ki­mu (CPK
31236 str. 2 d. ). Jei su­tar­ty­je
šis klau­si­mas nė­ra iš­spręs­tas, teis­mas su­tar­ties ne­tvir­ti­na, ka­dan­gi
to­kia su­tar­tis iš es­mės pa­žeis­tų ne­pil­na­me­čių vai­kų in­te­re­sus, o
by­lą dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo su­stab­do, kol su­tuok­ti­niai su­da­rys
nau­ją su­tar­tį. Jei­gu per še­šis mė­ne­sius nuo by­los su­stab­dy­mo die­nos
su­tuok­ti­niai ne­įvyk­do teis­mo nu­ro­dy­mų dėl su­tar­ties tu­ri­nio ir ne­su­si­ta­ria
dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, teis­mas pra­šy­mą pa­lie­ka
ne­nag­ri­nė­tą (CK 3. 53 str. 4 d. ).
Rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tu­ri bū­ti nu­ro­dy­tas ir pa­reiš­ki­me nu­trauk­ti
san­tuo­ką vie­no su­tuok­ti­nio pa­reiš­ki­mu, nors CPK 31236 straips­nio 3 da­lis tie­sio­giai to ne­nu­ma­to.
Šis rei­ka­la­vi­mas taip pat tu­ri bū­ti nu­ro­dy­tas ir ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me
dėl su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo sky­rium pa­tvir­ti­ni­mo, nors CPK 146 straips­nio
2 da­lis, tai­ko­ma šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se, to­kio rei­ka­la­vi­mo taip
pat ne­nu­ma­to. Šios iš­va­dos da­ry­ti­nos at­si­žvel­giant į CK 3. 59 straips­ny­je
bei CPK 31238 straips­nio 2 da­ly­je įtvir­tin­tą
teis­mo pa­rei­gą nu­trau­kiant san­tuo­ką vie­no su­tuok­ti­nio pa­reiš­ki­mu
iš­spręs­ti su­tuok­ti­nių ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos
klau­si­mą, taip pat at­si­žvel­giant į CK 3. 76 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­tą
teis­mo pa­rei­gą, pri­imant spren­di­mą dėl su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo sky­rium,
nu­sta­ty­ti, su ku­riuo iš jų lie­ka gy­ven­ti ne­pil­na­me­čiai vai­kai. Prie­šin­gu
at­ve­ju teis­mas spręs­tų pa­reiš­ki­me ne­nu­ro­dy­tą klau­si­mą, taip iš­ei­da­mas
už (ieš­ki­nio) pa­reiš­ki­mo ri­bų, be to, (ieš­ki­nio) pa­reiš­ki­me ne­nu­ro­džius
to­kio rei­ka­la­vi­mo ir jo ne­pa­grin­dus ap­lin­ky­bė­mis bei jas pa­tvir­ti­nan­čiais
įro­dy­mais, ci­vi­li­nis pro­ce­sas už­si­tęs­tų, teis­mui bū­tų sun­ku tin­ka­mai
pa­si­reng­ti by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui, sie­kiant jau pir­ma­me
teis­mo po­sė­dy­je iš­nag­ri­nė­ti by­lą. To­dėl teis­mas, ga­vęs pa­reiš­ki­mą
nu­trauk­ti san­tuo­ką vie­no su­tuok­ti­nio pa­reiš­ki­mu ar ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą
dėl su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo sky­rium pa­tvir­ti­ni­mo, ku­riuo­se nė­ra nu­ro­dy­ta
rei­ka­la­vi­mo dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
tu­ri nu­ro­dy­ti šį trū­ku­mą ir pri­im­ti nu­tar­tį, nu­sta­ty­da­mas ter­mi­ną
jiems pa­ša­lin­ti (CPK 151 straips­nio 1 da­lis). Jei per nu­sta­ty­tą ter­mi­ną
trū­ku­mas ne­pa­ša­li­na­mas, pa­reiš­ki­mas lai­ko­mas ne­pa­duo­tu ir grą­ži­na­mas
ieš­ko­vui (pa­reiš­kė­jui) (CPK 151 straips­nio 2 da­lis).
Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lų ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ta, ar tė­vai vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos klau­si­mą spren­dė tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu, ar tarp jų ki­lo gin­čas.
Jei ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me ne­nu­ro­dy­ta, kad vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
klau­si­mo tė­vai ne­iš­spren­dė tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu ir tarp jų ki­lo
gin­čas, teis­mas pri­va­lo nu­sta­ty­ti ieš­ko­vui ter­mi­ną pa­reiš­ki­mo trū­ku­mams
pa­ša­lin­ti (CPK 151 straips­nio 1 da­lis). Pa­aiš­kė­jus, kad tė­vai ne­spren­dė
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mo tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu, tei­sė­jas,
va­do­vau­da­ma­sis CPK 150 straips­nio 2 da­lies 1 punk­tu, tu­ri at­si­sa­ky­ti
pri­im­ti ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą, pa­siū­lant šį klau­si­mą iš­spręs­ti tė­vų
tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu (CPK 150 straips­nio 3 da­lis). To­kia iš­va­da da­ry­ti­na
iš CK 3. 169 straips­nio 1 ir 2 da­ly­se įtvir­tin­to prin­ci­po, kad vi­sų pir­ma
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mas spren­džia­mas tė­vų
su­si­ta­ri­mu ir tik ki­lus gin­čui tarp tė­vų šis klau­si­mas spren­džia­mas
teis­mo spren­di­mu. Pa­žy­mė­ti­na, kad įsta­ty­me įtvir­tin­tas rei­ka­la­vi­mas
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mą pir­miau­sia spręs­ti tė­vų
tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu ky­la iš pri­ori­te­ti­nių tė­vų tei­sių vai­kams,
dis­po­zi­ty­vu­mo prin­ci­po, taip pat tai ati­tin­ka ir pa­čių vai­kų in­te­re­sus,
nes teis­mi­nis šio klau­si­mo spren­di­mas ga­li pa­kenk­ti vai­ko in­te­re­sams,
ka­dan­gi vai­kas ga­li pa­tir­ti nei­gia­mų psi­cho­lo­gi­nių emo­ci­jų, kai
jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mas spren­džia­mas teis­me. Ta­čiau iš­im­ti­niais
at­ve­jais vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mas tu­ri bū­ti
iš­spręs­tas teis­mi­ne tvar­ka neat­si­žvel­giant į tai, kad tarp ša­lių nė­ra
ki­lu­sio gin­čo, pa­vyz­džiui, kai ki­tos vals­ty­bės įsta­ty­mai nu­ma­to to­kį
rei­ka­la­vi­mą ir į šią vals­ty­bę no­ri iš­vyk­ti nuo­lat gy­ven­ti vai­kas
su vie­nu iš tė­vų ir tam yra ki­to tė­vo su­ti­ki­mas. Toks įsta­ty­mo aiš­ki­ni­mas
ir tai­ky­mas ati­tin­ka CK 1. 5 straips­nio 4 da­ly­je įtvir­tin­tus tei­sin­gu­mo
ir pro­tin­gu­mo prin­ci­pus.
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad teis­mai pri­ima ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą, nors aki­vaiz­du, kad
tarp tė­vų nė­ra ki­lu­sio gin­čo dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
ir nė­ra ap­lin­ky­bių, dėl ku­rių šis klau­si­mas tu­ri bū­ti nag­ri­nė­ja­mas
teis­me ne­sant tarp tė­vų gin­čo. Pa­vyz­džiui, į Vi­sa­gi­no mies­to apy­lin­kės
teis­mą 2000 m. spa­lio 16 d. krei­pė­si ieš­ko­vas A. S. dėl ne­pil­na­me­čio
vai­ko S. S. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Ieš­ko­vas nu­ro­dė, kad po
san­tuo­kos nu­trau­ki­mo su at­sa­ko­ve G. S. jis li­ko gy­ven­ti su duk­ra
S. S. , at­sa­ko­vės gy­ve­na­mo­ji vie­ta ne­ži­no­ma, ji ne­da­ly­vau­ja vai­ką
auk­lė­jant, juo ne­si­rū­pi­na, ir dėl šių ap­lin­ky­bių no­ri nu­sta­ty­ti
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su sa­vi­mi. Aki­vaiz­du, kad šio­je by­lo­je nė­ra
ki­lu­sio gin­čo tarp tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
vai­kas gy­ve­na su ieš­ko­vu, nie­kas šiam fak­tui ne­pri­eš­ta­rau­ja, ieš­ko­vo
tei­sės gy­ven­ti kar­tu su vai­ku ne­gin­či­ja, taip pat nė­ra ap­lin­ky­bių,
dėl ku­rių by­lą rei­kė­tų nag­ri­nė­ti ne­sant gin­čo. At­si­žvelg­da­mas į
tai, teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis CPK 150 straips­nio 2 da­lies 1 punk­tu, tu­rė­jo
at­si­sa­ky­ti pri­im­ti ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą, ta­čiau to ne­pa­da­rė (Vi­sa­gi­no
mies­to apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–1177–02/2000).
Prie ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo
bū­ti­na pri­dė­ti įro­dy­mus, kad su­mo­kė­tas žy­mi­nis mo­kes­tis. Pa­gal
CPK 104 straips­nio 1 da­lies 8 punk­tą ne­tur­ti­nio po­bū­džio by­lo­se, ko­kios
yra ir by­los dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mai
ap­mo­ka­mi 50 li­tų žy­mi­niu mo­kes­čiu, ku­rį teis­mas tu­ri in­dek­suo­ti,
at­si­žvelg­da­mas į ket­vir­čio var­to­ji­mo kai­nų in­dek­są, jei­gu šis in­dek­sas
di­des­nis ne­gu 110 (CPK 1041
straips­nio 1 da­lis). Ieš­ko­vui pa­reiš­kus rei­ka­la­vi­mą dėl san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo ar jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia, taip pat dėl gy­ve­ni­mo
sky­rium (se­pa­ra­ci­jos) ir kar­tu rei­ka­la­vi­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, toks ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas ap­mo­ka­mas ati­tin­ka­mai
pa­gal CPK 104 straips­nio 1 da­lies 2, 3, 5 punk­tus, pa­pil­do­mai ne­ap­mo­kant
rei­ka­la­vi­mo dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. To­kia iš­va­da
da­ry­ti­na at­si­žvel­giant į tai, kad san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, jos pri­pa­ži­ni­mo
ne­ga­lio­jan­čia, taip pat dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos) by­lo­se
rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą nė­ra sa­va­ran­kiš­kas,
o ma­te­ria­li­nės ir pro­ce­si­nės tei­sės nor­mų (CK 3. 53 str. 3 d. , 3. 59
str. , 3. 62 str. 3 d. , 3. 76 str. 1 d. , CPK 146 str. 2 d. 3 p. ) su­sie­tas su pa­grin­di­niu
rei­ka­la­vi­mu. Tuo tar­pu tur­ti­nio po­bū­džio rei­ka­la­vi­mai, pa­vyz­džiui,
dėl san­tuo­ki­nio tur­to pa­da­li­ji­mo, ne­pil­na­me­čio vai­ko iš­lai­ky­mo
pri­tei­si­mo, yra at­ski­rai ap­mo­kes­ti­na­mi žy­mi­niu mo­kes­čiu, ku­rio
dy­dis nu­sta­to­mas pa­gal CPK 104 str. 1 da­lies 1 ir 4 punk­tuo­se, 105 str.
1 da­ly­je įtvir­tin­tas tai­syk­les. Žy­mi­nis mo­kes­tis už ape­lia­ci­nius,
ka­sa­ci­nius skun­dus, pra­šy­mus pa­teik­ti ka­sa­ci­nius tei­ki­mus dėl teis­mo
spren­di­mų mo­ka­mas pa­gal tai­syk­les, nu­sta­ty­tas CPK 104 straips­nio 3,
4, 5 da­ly­se.
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad iš­nag­ri­nė­to­se by­lo­se ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mai ne vi­sa­da
ati­ti­ko CPK 146 ir 148 straips­nių rei­ka­la­vi­mus. Pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­jų,
kai ieš­ko­vai ne­nu­ro­dy­da­vo pa­kan­ka­mai fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, pa­grin­džian­čių
ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mą, kad bū­tų ga­li­ma iš­kel­ti ci­vi­li­nę by­lą ir
tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti jos nag­ri­nė­ji­mui, ta­čiau teis­mas ne­pri­im­da­vo
nu­tar­ties, ku­ria bū­tų nu­sta­to­mas ter­mi­nas trū­ku­mams pa­ša­lin­ti.
Taip pat at­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad tais at­ve­jais, kai ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me
nu­ro­dy­ta ke­le­tas rei­ka­la­vi­mų, kiek­vie­nas iš jų tu­ri bū­ti pa­grįs­tas
ap­lin­ky­bė­mis ir pa­teik­ti įro­dy­mai, pa­tvir­ti­nan­tys tas ap­lin­ky­bes.
Ta­čiau, pa­vyz­džiui, ieš­ko­vei L. Z. 1998 m. ge­gu­žės 20 d. ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu
krei­pu­sis į Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mą su rei­ka­la­vi­mais
nu­trauk­ti san­tuo­ką su at­sa­ko­vu V. Z. , ieš­ko­vės ir at­sa­ko­vo ne­pil­na­me­čio
vai­ko O. Z. gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­ty­ti su ieš­ko­ve bei pa­da­ly­ti san­tuo­ko­je
įgy­tą tur­tą, bu­vo nu­ro­dy­tos tik ap­lin­ky­bės, pa­grin­džian­čios rei­ka­la­vi­mo
dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo pa­grįs­tu­mą, ta­čiau vi­sai ne­bu­vo nu­ro­dy­ta
ap­lin­ky­bių, pa­grin­džian­čių rei­ka­la­vi­mą nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su ieš­ko­ve. Teis­mas ne­pa­grįs­tai nu­tar­ti­mi ne­nu­ro­dė ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mo trū­ku­mų ir ne­nu­sta­tė ter­mi­no jiems pa­ša­lin­ti (Ma­ri­jam­po­lės
ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–1723/1998).
At­kreip­ti­nas teis­mų
dė­me­sys, kad daž­nai ne­tei­sin­gai for­mu­luo­ja­mas ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mas,
pra­šant nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą kon­kre­čiu ad­re­su. Ieš­ki­nio
da­ly­kas šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se yra rei­ka­la­vi­mas nu­sta­ty­ti gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su vie­nu iš tė­vų, ta­čiau ieš­ko­vui rei­ka­la­vi­me nu­ro­džius kon­kre­tų
gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­są, ku­riuo jis pra­šo nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą, toks rei­ka­la­vi­mo ne­tiks­lu­mas nė­ra pa­grin­das pri­im­ti nu­tar­tį
pa­gal CPK 151 straips­nio 1 da­lį nu­sta­tant ter­mi­ną trū­ku­mams pa­ša­lin­ti.
Teis­mas to­kį pa­reiš­ki­mą tu­ri pri­im­ti ir spręs­ti gin­čą iš es­mės, su
ku­riuo iš tė­vų nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ver­tin­da­mas tė­vų
bui­ties są­ly­gas, taip pat at­si­žvelg­da­mas į by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu
esan­čias kon­kre­čias tė­vų gy­ve­na­mo­sios vie­tos, t. y. na­mo, bu­to, kam­ba­rio,
są­ly­gas. Tai, kad teis­mas nu­sta­tė ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su vie­nu iš tė­vų, ne­reiš­kia, kad kon­kre­ti jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta
tu­ri bū­ti bū­tent ta, ku­rio­je tė­vas gy­ve­no gin­čo spren­di­mo me­tu. Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 32 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­ta pi­lie­čių
tei­sė lais­vai kil­no­tis ir pa­si­rink­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą Lie­tu­vo­je.
To­dėl teis­mo spren­di­mo re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti
tik tai, su ku­riuo iš tė­vų nu­sta­to­ma vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta.
Pa­žy­mė­ti­na, kad tuo
at­ve­ju, kai ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­me nu­ro­do­mas tik kon­kre­tus ad­re­sas,
ku­ria­me pra­šo­ma nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ta­čiau ne­nu­ro­do­ma,
su ku­riuo iš tė­vų pra­šo­ma nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ir iš
pa­reiš­ki­mo tu­ri­nio tai nė­ra aiš­ku, teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis CPK 151
straips­nio 1 da­li­mi, tu­rė­tų nu­sta­ty­ti ter­mi­ną trū­ku­mams pa­ša­lin­ti,
pa­rei­ka­lau­ti ieš­ko­vo pa­tiks­lin­ti ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mą, su ku­riuo
iš tė­vų jis no­ri, kad bū­tų nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Pa­vyz­džiui,
ieš­ko­vui G. P. ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu bei jo pa­pil­dy­mu krei­pu­sis į Vil­niaus
mies­to pir­mą­jį apy­lin­kės teis­mą dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų J. P. , P. P. ir
B. P. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo tiks­liu ad­re­su, ne­bu­vo nu­ro­dy­ta,
su ku­riuo iš tė­vų pra­šo­ma nu­sta­ty­ti gy­ve­na­mo­ji vie­ta, ta­čiau iš
ieš­ki­nio tu­ri­nio ga­li­ma bu­vo su­pras­ti, kad vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą
pra­šo­ma nu­sta­ty­ti su ieš­ko­vu. Teis­mas šiuo at­ve­ju pa­grįs­tai ne­nu­sta­tė
ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mo trū­ku­mų ir ne­pa­rei­ka­la­vo jų iš­tai­sy­ti. Ta­čiau
iš­nag­ri­nė­jęs ci­vi­li­nę by­lą Nr. 25–9138/2000 ir 2000 m. gruo­džio 21 d. spren­di­mu pa­ten­ki­nęs ieš­ki­nį,
vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­ty­da­mas su tė­vu G. P. , gy­ve­nan­čiu Vil­niu­je,
Ant­akal­nio g. (bu­to ir na­mo nu­me­ris), ne­pa­grįs­tai nu­ro­dė kon­kre­tų
ad­re­są, ku­riuo nu­sta­to­ma vai­kų gy­ve­na­mo­ji vie­ta.
Ieš­ko­vui pa­reiš­kus
ieš­ki­nį dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ar to­kį rei­ka­la­vi­mą
by­lo­je dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia
ar dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos) nu­sta­ty­mo, at­sa­ko­vas tu­ri
tei­sę pa­reikš­ti ieš­ko­vui prie­šieš­ki­nį, kad jis bū­tų iš­nag­ri­nė­tas
su pra­di­niu ieš­ki­niu (CPK 152 str. ). Teis­mas pri­ima prie­šieš­ki­nį to­kiu
at­ve­ju, kai juo rei­ka­lau­ja­ma nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su
ki­tu, ne­gu rei­ka­lau­ja ieš­ko­vas, tė­vu, t. y. kai pa­ten­ki­nus prie­šieš­ki­nį,
bus vi­siš­kai ar iš da­lies ne­be­ga­li­ma pa­ten­kin­ti pra­di­nio ieš­ki­nio
(CPK 153 str. 2 p. ) ar­ba kai tarp prie­šieš­ki­nio ir pra­di­nio ieš­ki­nio
yra tar­pu­sa­vio ry­šys ir, juos kar­tu nag­ri­nė­jant, bus ga­li­ma grei­čiau
ir tei­sin­giau iš­nag­ri­nė­ti gin­čus (CPK 153 str. 3 p. ), pa­vyz­džiui, kai
prie­šieš­ki­niu rei­ka­lau­ja­ma nu­sta­ty­ti ben­dra­vi­mo su vai­ku tvar­ką
ir pa­na­šiai. At­sa­ko­vo pa­reikš­tam prie­šieš­ki­niui dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo tai­ko­mi tie pa­tys rei­ka­la­vi­mai kaip ir ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mui dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo (CPK 154 str. ).
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad at­sa­ko­vai teis­mui ne vien pa­tei­kia tik at­si­lie­pi­mą į pa­reikš­tą
ieš­ki­nį CPK 129 straips­nio 2 da­lies nu­sta­ty­ta tvar­ka, ta­čiau ir daž­nai
pa­si­nau­do­ja tei­se reikš­ti prie­šieš­ki­nį. Pa­vyz­džiui, ieš­ko­vas V. D.
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu 1998 m. lap­kri­čio 11 d. krei­pė­si į teis­mą dėl sū­naus
G. D. gy­ve­na­mo­sios vie­tos su juo nu­sta­ty­mo, pa­trauk­da­mas at­sa­ko­ve
sa­vo žmo­ną R. D. At­sa­ko­vė R. D. 1999 m. bir­že­lio 10 d. pa­reiš­kė prie­šieš­ki­nį,
ku­riuo pra­šė teis­mo nu­sta­ty­ti sū­naus gy­ve­na­mą­ją vie­tą su ja. Kau­no
mies­to apy­lin­kės teis­mas 1999 m. gruo­džio 6 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 2–21303/1999 ieš­ko­vo ieš­ki­nį at­me­tė, prie­šieš­ki­nį pa­ten­ki­no,
ne­pil­na­me­čio vai­ko G. D. gy­ve­na­mą­ją vie­tą nu­sta­tė su at­sa­ko­ve
R. D.
CPK 146 straips­nio rei­ka­la­vi­mai
tai­ko­mi ir prie­šieš­ki­nio for­mai ir tu­ri­niui, to­dėl, esant trū­ku­mams,
tu­ri bū­ti va­do­vau­ja­ma­si CPK 151 straips­nio 1 da­li­mi, nu­sta­tant ter­mi­ną
jiems pa­ša­lin­ti. Pa­vyz­džiui, ieš­ko­vas J. B. 1999 m. ba­lan­džio 30 d. ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mu krei­pė­si į teis­mą dėl sū­naus J. B. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
su ieš­ko­vu, pa­trauk­da­mas at­sa­ko­ve R. B. At­sa­ko­vė R. B. 1999 m. spa­lio
25 d. prie­šieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu pra­šė: 1) at­mes­ti ieš­ko­vo J. B. ieš­ki­nį;
2) nu­sta­ty­ti sū­naus J. B. gy­ve­na­mą­ją vie­tą, Kau­ne, Che­mi­jos pr. (na­mo
ir bu­to nu­me­ris), su abiem tė­vais: mo­ti­na R. B. , gy­ve­nan­čia Kau­ne, Che­mi­jos
pr. (na­mo ir bu­to nu­me­ris), ir su tė­vu J. B. , gy­ve­nan­čiu Kau­ne, Che­mi­jos
pr. (na­mo ir bu­to nu­me­ris); 3) jei teis­mas nu­tar­tų at­im­ti sū­nui J. B.
vie­ną iš tė­vų, ta­da sū­naus J. B. gy­ve­na­mą­ją vie­tą pri­pa­žin­ti Kau­ne,
Che­mi­jos pr. (na­mo ir bu­to nu­me­ris) su at­sa­ko­ve. Kau­no mies­to apy­lin­kės
teis­mas 1999 m. spa­lio 25 d. nu­tar­ti­mi ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr.
2–12263/99 pa­grįs­tai nu­sta­tė at­sa­ko­vei R. B. iki 1999 m. lap­kri­čio 15
d. pa­ša­lin­ti nu­tar­ty­je nu­ro­dy­tus trū­ku­mus. Teis­mas nu­ro­dė, kad at­sa­ko­vė
tu­ri pa­tiks­lin­ti prie­šieš­ki­nį pa­reiš­ki­mą – ieš­ki­nio da­ly­ką (CPK
146 str. 2 d. 7 p. ), nes pa­reiš­kė al­ter­na­ty­vų rei­ka­la­vi­mą, ku­rį su­sie­jo
su teis­mo spren­di­mu dėl gin­čo da­ly­ko. Teis­mas pa­brė­žė, kad at­sa­ko­vės
rei­ka­la­vi­mas tu­ri bū­ti for­mu­luo­ja­mas aiš­kiai ir su­pran­ta­mai, pra­šant
nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, taip pat ne­sie­jant
tai su kon­kre­čia gy­ve­na­mą­ja vie­ta. Ta­čiau kaip ma­ty­ti iš at­sa­ko­vės
1999 m. lap­kri­čio 15 d. pa­teik­to pa­tiks­lin­to prie­šieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo,
vi­si trū­ku­mai ja­me ne­bu­vo iš­tai­sy­ti, ka­dan­gi at­sa­ko­vė ja­me nu­ro­dė
rei­ka­la­vi­mą nu­sta­ty­ti sū­naus J. B. gy­ve­na­mą­ją vie­tą su abiem tė­vais,
gy­ve­nan­čiais Kau­ne, Che­mi­jos pr.
Api­ben­dri­ni­mui pa­teik­ta
me­džia­ga ro­do, kad teis­mai daž­nai su­si­dur­da­vo su iš­lai­ky­mo iš­ieš­ko­ji­mo
su­stab­dy­mo klau­si­mu, kai tė­vas (mo­ti­na), pas ku­rį fak­tiš­kai gy­ve­na
vai­kas, pa­teik­da­mas ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo su juo, kar­tu pra­šy­da­vo su­stab­dy­ti iš jo pri­teis­to
iš­lai­ky­mo iš­ieš­ko­ji­mo vyk­dy­mą. Pa­žy­mė­ti­na, kad teis­mas, pri­ėmęs
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, ga­li
tai­ky­ti lai­ki­ną­sias ap­sau­gos prie­mo­nes, kai bū­ti­na ap­sau­go­ti vai­ko
(vai­kų) tei­ses ir in­te­re­sus (CK 3. 65 str. ). Pa­grin­das tai­ky­ti lai­ki­ną­sias
ap­sau­gos prie­mo­nes yra kon­kre­tūs fak­tai, lei­džian­tys da­ry­ti iš­va­dą,
kad ne­tai­kius šių prie­mo­nių, ga­li bū­ti pa­žeis­tos vai­ko tei­sės ir in­te­re­sai.
Kol bus pri­im­tas teis­mo spren­di­mas dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
at­si­žvel­giant į vai­ko (vai­kų) in­te­re­sus, teis­mas ga­li tai­ky­ti šias
lai­ki­ną­sias ap­sau­gos prie­mo­nes: įpa­rei­go­ti, esant ga­li­my­bei, vie­ną
su­tuok­ti­nį gy­ven­ti sky­rium; nu­sta­ty­ti ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su vie­nu iš tė­vų; pri­teis­ti iš vie­no su­tuok­ti­nio lai­ki­ną iš­lai­ky­mą
ne­pil­na­me­čiams vai­kams; už­draus­ti vie­nam su­tuok­ti­niui ma­ty­tis su
ne­pil­na­me­čiais vai­kais, už­draus­ti vai­ką iš­vež­ti į už­sie­nio vals­ty­bę
ir kt. (CK 3. 65 str. 2 d. 1, 2, 4, 7 p. ). At­si­žvel­giant į kon­kre­čias by­los
ap­lin­ky­bes, ga­li bū­ti tai­ko­mos ir ki­tos lai­ki­no­sios ap­sau­gos prie­mo­nės.
Teis­mas ga­li im­tis
lai­ki­nų­jų ap­sau­gos prie­mo­nių rem­da­ma­sis pa­grįs­tu raš­tiš­ku su­in­te­re­suo­to
as­mens pra­šy­mu, taip pat sa­vo ini­cia­ty­va, kai bū­ti­na ap­sau­go­ti vai­ko
(vai­kų) in­te­re­sus. Pa­reiš­ki­mą dėl lai­ki­nų­jų ap­sau­gos prie­mo­nių
tai­ky­mo teis­mas iš­spren­džia nu­tar­ti­mi. Nu­tar­ty­je tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ti
nu­tar­ties pri­ėmi­mo mo­ty­vai, lai­ki­no­sios ap­sau­gos prie­mo­nės tai­ky­mo
pa­grin­das, tai­ko­ma lai­ki­no­ji ap­sau­gos prie­mo­nė ir kt. Nu­tar­tis dėl
lai­ki­nų­jų ap­sau­gos prie­mo­nių tai­ky­mo pri­ima­ma ci­vi­li­nio pro­ce­so
nor­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka, ji ga­li bū­ti skun­džia­ma at­ski­ruo­ju skun­du
(CPK 155, 156, 160, 162 str. ir kt. ).
Kai vai­kas fak­tiš­kai
nuo­lat gy­ve­na su tuo iš tė­vų, iš ku­rio pri­teis­tas iš­lai­ky­mas (ali­men­tai)
šiam vai­kui iš­lai­ky­ti, teis­mas, at­si­žvelg­da­mas į vai­ko in­te­re­sus,
ga­li tai­ky­ti lai­ki­ną­ją ap­sau­gos prie­mo­nę – iš­lai­ky­mo iš­ieš­ko­ji­mo
su­stab­dy­mą. Šią prie­mo­nę teis­mas ga­li tai­ky­ti su­in­te­re­suo­to as­mens
pra­šy­mu ar­ba sa­vo ini­cia­ty­va (CPK 155 str. ).

By­lo­se da­ly­vau­jan­tys as­me­nys

Ieško­vas ir at­sa­ko­vas

Ieš­ko­vas – tai ma­te­ria­li­nio
tei­si­nio san­ty­kio ša­lis, ku­ri esant pa­žeis­toms ar gin­či­ja­moms ma­te­ria­li­nėms
tei­sėms ir in­te­re­sams krei­pia­si su rei­ka­la­vi­mu į teis­mą dėl teis­mi­nės
gy­ny­bos. As­me­nis, ku­rie tu­ri tei­sę kreip­tis į teis­mą dėl ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, le­mia iš­im­ti­nė tė­vų tei­sė
gy­ven­ti kar­tu su vai­kais ir vai­kų tei­sė gy­ven­ti kar­tu su tė­vais (Vai­ko
tei­sių kon­ven­ci­jos 9 str. , CK 2. 14 str. , 3. 168 str. , VTAPĮ 23 str. ). Tė­vo
ir mo­ti­nos tei­sės (tarp jų ir tei­sė gy­ven­ti su sa­vo vai­ku) ir pa­rei­gos
sa­vo vai­kams yra ly­gios, ne­svar­bu, ar vai­kas gi­mė su­si­tuo­ku­siems, ar
ne­su­si­tuo­ku­siems tė­vams, jiems san­tuo­ką nu­trau­kus, teis­mui pri­pa­ži­nus
ją ne­ga­lio­jan­čia ar tė­vams gy­ve­nant sky­rium (CK 3. 156 str. ). CK 169
straips­nio 1 da­lis nu­ma­to, kad vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, kai tė­vas ir
mo­ti­na gy­ve­na sky­rium, nu­sta­to­ma tė­vų su­si­ta­ri­mu. To pa­ties
straips­nio 2 da­lis nu­ma­to, kad ki­lus gin­čui tarp tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta teis­mo spren­di­mu nu­sta­to­ma
su vie­nu iš tė­vų. Tai­gi su­si­klos­čiu­sių ma­te­ria­li­nių tei­si­nių san­ty­kių
sub­jek­tai ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se yra vai­ko tė­vai. CK 3. 174
straips­nio 1 da­lis nu­ro­do, kad kreip­tis į teis­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo ga­li vai­ko tė­vas, mo­ti­na, taip pat ne­pil­na­me­čių
tė­vų, ne­tu­rin­čių vi­siš­ko veiks­nu­mo, tė­vai, glo­bė­jai (rū­pin­to­jai).
Įsta­ty­me įtvir­tin­ta tei­sė kreip­tis į teis­mą ne­pil­na­me­čio tė­vo (mo­ti­nos),
ne­tu­rin­čio vi­siš­ko veiks­nu­mo, tė­vams, glo­bė­jams (rū­pin­to­jams) pa­grįs­ta
vai­ko tė­vų ne­tu­rė­ji­mu tiek ci­vi­li­nio pro­ce­si­nio, tiek ci­vi­li­nio ma­te­ria­li­nio
veiks­nu­mo, ir to­dėl ne­ga­lė­ji­mu gin­ti sa­vo tei­sių sa­va­ran­kiš­kai.
Ki­tiems as­me­nims ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se ga­li­my­bės bū­ti
ieš­ko­vais įsta­ty­mas ne­nu­ma­to.
At­sa­ko­vais šio­se by­lo­se
yra ki­tas vai­ko tė­vas (mo­ti­na), nei tas, ku­ris krei­pia­si į teis­mą,
taip pat ga­li bū­ti ir to­kio tė­vo (mo­ti­nos), jei šis yra ne­pil­na­me­tis
bei ne­tu­ri vi­siš­ko veiks­nu­mo, tė­vai, glo­bė­jai (rū­pin­to­jai). Ta­čiau
jei vai­kas yra pas ki­tus as­me­nis (se­ne­lius, ki­tus gi­mi­nai­čius ar gi­mi­nys­tės
ry­šių ne­tu­rin­čius as­me­nis) ir šie as­me­nys vai­ką pri­žiū­ri su at­sa­ko­vo
(tė­vo, mo­ti­nos) su­ti­ki­mu, lai­ko­ma, kad šie as­me­nys vei­kia ben­drai.
To­kiu at­ve­ju ga­li bū­ti reiš­kia­mas ieš­ki­nys su ke­liais rei­ka­la­vi­mais
– dėl ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ir jo iš­rei­ka­la­vi­mo
iš as­me­nų, lai­kan­čių jį pas sa­ve ne pa­gal įsta­ty­mą ar teis­mo spren­di­mą,
pa­trau­kiant ben­dra­at­sa­ko­viais tė­vą (mo­ti­ną) ir as­me­nį (–is), pas ku­rį
yra vai­kas. Iš­spren­dęs gin­čą ir pri­im­da­mas spren­di­mą prieš ke­lis at­sa­ko­vus
teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti, ku­rią spren­di­mo da­lį tu­ri įvyk­dy­ti kiek­vie­nas
iš at­sa­ko­vų (CPK 228 str. ).
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad daž­nai by­lo­se bū­na ne­tin­ka­mas ieš­ko­vas ar at­sa­ko­vas dėl
to, jog ša­lys pa­si­ren­ka ne­tin­ka­mą sa­vo tei­sių gy­ni­mo bū­dą. To­kiu
at­ve­ju teis­mas (tei­sė­jas) tu­ri in­for­muo­ti ieš­ko­vą dėl ga­li­mo ki­to
teis­mi­nio gy­ny­bos bū­do pa­si­rin­ki­mo. Tai ga­li bū­ti at­lik­ta ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mo pri­ėmi­mo, pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mui ar teis­mi­nio
by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­se. Toks ak­ty­vus teis­mo vaid­muo, in­for­muo­jant
as­me­nis apie ga­li­mus jų pa­žeis­tų ar gin­či­ja­mų tei­sių gy­ni­mo bū­dus,
pa­grįs­tas vie­šo in­te­re­so – už­tik­rin­ti vai­kų tei­ses ir in­te­re­sus –
do­mi­na­vi­mu ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se, be to, ir teis­mo pa­rei­ga
pa­dė­ti da­ly­vau­jan­tiems by­lo­je as­me­nims įgy­ven­din­ti jų tei­ses. Su­si­pa­ži­nus
su ap­žvel­gia­mo­mis by­lo­mis ma­ty­ti, kad teis­mas ne­si­im­da­vo ini­cia­ty­vos
in­for­muo­ti as­me­nis apie ga­li­mą ki­to­kį teis­mi­nio gy­ny­bos bū­do pa­si­rin­ki­mą,
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą nu­ro­dant ki­tą rei­ka­la­vi­mą. Pa­vyz­džiui, ieš­ko­vas
V. G. 2000 m. lie­pos 25 d. ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu krei­pė­si į Plun­gės ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mą dėl jo sū­naus M. G. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
su ieš­ko­vu, pa­trauk­da­mas at­sa­ko­vu sū­naus se­ne­lį (sū­naus mo­ti­nos
tė­vą) P. P. Iš by­lo­je esan­čios me­džia­gos ma­ty­ti, kad bu­vu­si ieš­ko­vo
su­tuok­ti­nė, sū­naus M. G. mo­ti­na, yra mi­ru­si, vai­kas gy­ve­na pas se­ne­lius,
mo­ti­nos tė­vus, o ieš­ko­vas no­ri, jog sū­nus gy­ven­tų su juo. To­dėl ieš­ko­vas
tu­rė­jo pa­si­rink­ti ki­tą sa­vo tei­sių gy­ni­mo bū­dą – tuo me­tu ga­lio­ju­sios
SŠK 70 straips­nio nor­mos pa­grin­du rei­ka­lau­ti grą­žin­ti vai­ką iš tre­čių­jų
as­me­nų, t. y. vai­ko se­ne­lių, ta­čiau teis­mas apie tai ieš­ko­vo ne­in­for­ma­vo
(Plun­gės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–1032–02/2000).
Teis­mų prak­ti­ko­je api­ben­dri­na­muo­ju lai­ko­tar­piu nu­sta­ty­ta ir ki­tų
klai­dų, kai teis­mas ne­tin­ka­mai spren­dė vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
klau­si­mą, neat­si­žvel­gė į tai, kad to­kį rei­ka­la­vi­mą pa­reiš­kė ne­tin­ka­mas
ieš­ko­vas, be to, vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą pra­šė nu­sta­ty­ti nė su vie­nu
iš tė­vų.

Vai­ko pa­dė­tis pro­ce­se

N-s ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se gin­čo ša­lys yra ne­pil­na­me­čio tė­vai, ta­čiau pri­im­tas teis­mo
spren­di­mas tie­sio­giai lie­čia ne­pil­na­me­tį vai­ką, jo tei­ses ir pa­rei­gas.
Nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, vai­kui at­si­ran­da
pa­rei­ga gy­ven­ti kar­tu su juo, ne­bent pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms tai ne­ati­tik­tų
vai­ko in­te­re­sų. At­si­žvel­giant į tai, kad vai­kas yra as­muo iki 18 me­tų,
o as­muo ci­vi­li­nį pro­ce­si­nį veiks­nu­mą vi­siš­kai įgy­ja su­lau­kęs pil­na­me­tys­tės,
t. y. 18 me­tų (CPK 33 str. ), ne­pil­na­me­tis vai­kas ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se ne­ga­li bū­ti da­ly­vau­jan­čiu by­lo­je as­me­niu (tre­čiuo­ju as­me­niu,
ben­drai­eš­ko­viu ar ben­dra­at­sa­ko­viu). Šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se vai­kų
tei­sėms ir in­te­re­sams teis­me at­sto­vau­ja vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos
– ra­jo­nų (mies­tų) sa­vi­val­dy­bių vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos.
Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos
12 straips­nio 2 da­ly­je įtvir­tin­ta vie­na iš pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių
ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se – tai tei­sė bū­ti iš­klau­sy­tam teis­mi­nio
nag­ri­nė­ji­mo me­tu tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vą ar ati­tin­ka­mą or­ga­ną
įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka. Teis­mas, spręs­da­mas gin­čą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, tu­ri at­si­žvelg­ti į vai­ko no­rą, jei jis ne­pri­eš­ta­rau­ja
vai­ko in­te­re­sams (CK 3. 174 str. 2 d. ). Vai­ko no­rų, su ku­riuo iš tė­vų
jis no­rė­tų gy­ven­ti, ir vai­ko pa­žiū­rų į ki­tas by­los ap­lin­ky­bes iš­si­aiš­ki­ni­mo
bū­dai ir tvar­ka ap­tar­ti šios ap­žval­gos sky­riu­je „Tei­si­nių fak­tų nu­sta­ty­mas”.

Ki­ti da­ly­vau­jan­tys
by­lo­je as­me­nys

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jos 39 straips­nio 3 da­lis nu­ma­to, kad ne­pil­na­me­čius vai­kus
gi­na įsta­ty­mas. Re­a­li­zuo­jant šią kon­sti­tu­ci­nę nor­mą VTAPĮ 58 –61
straips­niuo­se įtvir­tin­ta vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų sis­te­ma.
Šio įsta­ty­mo 59 straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad už vai­ko tei­sių ap­sau­gą
reg­la­men­tuo­jan­čių įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės ak­tų vyk­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mą,
kon­tro­lę ir prie­žiū­rą at­sa­ko vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos
(tar­ny­bos). Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je to­kios ins­ti­tu­ci­jos yra ra­jo­nų
(mies­tų) sa­vi­val­dy­bių vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos (to­liau – Tar­ny­ba),
ku­rias stei­gia ir jų veik­lą fi­nan­suo­ja tų ra­jo­nų (mies­tų) val­dy­bos,
va­do­vau­da­mo­sis vie­tos sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų spren­di­mais. Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės 1994 m. ge­gu­žės 13 d. nu­ta­ri­mu Nr. 370 pa­tvir­tin­ti
ra­jo­nų (mies­tų) vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bų ben­drie­ji nuo­sta­tai
(to­liau – Tar­ny­bos nuo­sta­tai).
CK 3. 178 straips­nis 1
da­lis nu­ma­to, kad, nag­ri­nė­jant gin­čus dėl vai­kų, bū­ti­nas vals­ty­bi­nės
vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos da­ly­va­vi­mas. Tar­ny­bos nuo­sta­tų
6. 14 punk­tas nu­ma­to vie­ną Tar­ny­bos funk­ci­jų – gin­ti vai­kų in­te­re­sus
įvai­rio­se vals­ty­bi­nė­se ins­ti­tu­ci­jo­se bei vi­suo­me­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se
ir jiems at­sto­vau­ti, o pri­rei­kus at­sto­vau­ti vai­kams ir pa­aug­liams
teis­muo­se, nag­ri­nė­jan­čiuo­se bau­džia­mą­sias, ad­mi­nist­ra­ci­nes, ci­vi­li­nes
by­las, su­si­ju­sias su jų tei­sių ap­sau­ga. Tar­ny­ba į by­lą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo įsto­ja gin­da­ma vie­šą in­te­re­są – vai­ko tei­ses ir
in­te­re­sus, siek­da­ma, kad teis­mo spren­di­mas ati­tik­tų jos tar­ny­bi­nius
in­te­re­sus. Ji ga­li įsto­ti į by­lą tiek sa­vo, tiek teis­mo ini­cia­ty­va
(CPK 55 str. 2 d. ). Tar­ny­ba, da­ly­vau­da­ma by­lo­je CPK 55 straips­nio 2 da­lies
pa­grin­du, yra su­in­te­re­suo­ta by­los baig­ti­mi pro­ce­si­ne tei­si­ne
pras­me, nes sa­vo da­ly­va­vi­mu pro­ce­se sie­kia, jog teis­mas pri­im­tų tei­sin­gą
spren­di­mą, ati­tin­kan­tį jos tar­ny­bi­nius in­te­re­sus. Tar­ny­bi­nis su­in­te­re­suo­tu­mas
by­los baig­ti­mi yra po­žy­mis, ku­ris Tar­ny­bą at­ri­bo­ja nuo eks­per­to,
ne­san­čio tei­siš­kai su­in­te­re­suo­tu by­los baig­ti­mi as­me­niu bei ne­ga­lin­čio
įsto­ti į by­lą sa­vo ini­cia­ty­va. Pa­žy­mė­ti­na, kad Tar­ny­ba ap­ta­ria­mos
ka­te­go­ri­jos by­lo­se nė­ra ir tre­čia­sis as­muo. Tai le­mia Tar­ny­bos pro­ce­si­nis
su­in­te­re­suo­tu­mo po­bū­dis by­los baig­ti­mi ir jos san­ty­kis su gin­čo
ša­li­mis. Tar­ny­bos nė su vie­na iš gin­čo ša­lių ne­sie­ja ma­te­ria­li­niai
tei­si­niai san­ty­kiai, ji ne­sto­ja į by­lą nė vie­nos iš ša­lių pu­sėn, teis­mo
spren­di­mas Tar­ny­bos tei­sėms ir pa­rei­goms įta­kos ne­tu­ri.

Api­ben­dri­na­mo­ji
medžia­ga ro­do, kad išnag­ri­nė­to­se by­lo­se Tar­ny­ba daž­niau­sia bu­vo
įtrau­kia­ma į by­lą kaip tre­čia­sis as­muo, ne­pa­reiš­kian­tis sa­va­ran­kiš­kų
rei­ka­la­vi­mų, ta­čiau toks Tar­ny­bos pro­ce­si­nės pa­dė­ties nu­sta­ty­mas
yra klai­din­gas. Klai­din­ga Tar­ny­bą įtrauk­ti į by­lą ir kaip su­in­te­re­suo­tą
as­me­nį, ka­dan­gi Tar­ny­bos su­in­te­re­suo­tu­mas re­mia­si tik jai pri­skir­ta
vie­šo in­te­re­so gy­ni­mo funk­ci­ja, jos tiks­las da­ly­vau­jant pro­ce­se –
teis­mo spren­di­mo, ati­tin­kan­čio vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus, pri­ėmi­mas.
Be to, su­in­te­re­suo­to as­mens ins­ti­tu­tas yra tik by­lo­se, nag­ri­nė­ja­mo­se
ypa­tin­go­sios tei­se­nos tvar­ka (CPK 270 str. ), tuo tar­pu ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­los nag­ri­nė­ja­mos ieš­ki­nio tei­se­nos tvar­ka. To­dėl Tar­ny­bos pro­ce­si­nė
pa­dė­tis – da­ly­vau­jan­tis by­lo­je as­muo – vals­ty­bi­nio val­dy­mo ins­ti­tu­ci­ja,
įtrau­kia­ma ar­ba įsto­jan­ti į by­lą CPK 55 straips­nio 2 da­lies pa­grin­du.
Tar­ny­bos tei­sės ap­ta­ria­mos
ka­te­go­ri­jos by­lo­se ski­ria­si nuo ben­drų da­ly­vau­jan­čių as­me­nų tei­sių,
nu­ma­ty­tų CPK 31 straips­ny­je. At­si­žvel­giant į šio­se by­lo­se esan­čių
ma­te­ria­li­nių tei­si­nių san­ty­kių po­bū­dį, t. y. į tai, kad gin­čas dėl
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos ga­li kil­ti tik tarp vai­ko tė­vų, o Tar­ny­ba
gin­da­ma vie­šą in­te­re­są ga­li nau­do­ti ki­tus vai­ko tei­sių teis­mi­nio
gy­ni­mo bū­dus, pa­vyz­džiui, kreip­tis į teis­mą dėl vai­ko at­sky­ri­mo nuo
tė­vų (CK 3. 179 str. ), tė­vų val­džios ap­ri­bo­ji­mo (CK 3. 180 str. ), taip pat
į CPK 56 straips­nio 3 da­lį, da­ry­ti­na iš­va­da, kad Tar­ny­ba šio­se by­lo­se
tu­ri tei­sę sa­vo at­sto­vų as­me­ny­je su­si­pa­žin­ti su by­los me­džia­ga,
duo­ti pa­aiš­ki­ni­mus, teik­ti įro­dy­mus, da­ly­vau­ti ti­riant įro­dy­mus
ir pa­reiš­kiant pra­šy­mus. Ki­tų pro­ce­si­nių tei­sių, nu­ma­ty­tų CPK 31
straips­ny­je, Tar­ny­ba ne­tu­ri. Iš api­ben­dri­ni­mui pa­teik­tų by­lų ma­ty­ti,
kad Tar­ny­ba ne­iš­ei­da­vo už sa­vo kom­pe­ten­ci­jos ri­bų, pa­grįs­tai ne­si­nau­do­da­vo
CPK 31 straips­ny­je da­ly­vau­jan­tiems as­me­nims nu­ma­ty­ta tei­se ap­skųs­ti
teis­mo pri­im­tus spren­di­mus.
Tar­ny­ba, iš­ty­ru­si
šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, pri­va­lo teis­mui pa­teik­ti iš­va­dą dėl gin­čo.
Tai pa­grin­di­nė Tar­ny­bos funk­ci­ja teis­mo pro­ce­se, taip pat pa­grin­di­nis
bū­das ap­gin­ti vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se, ka­dan­gi teis­mas pri­im­da­mas spren­di­mą pri­va­lo įver­tin­ti Tar­ny­bos
pa­teik­tą iš­va­dą (CK 3. 178 str. 2 d. ). Teis­mas pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­nio
nag­ri­nė­ji­mo ar by­los teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je nu­spren­dęs,
kad bū­ti­na su­rink­ti tam tik­rus įro­dy­mus, ku­rie nė­ra pa­teik­ti, at­si­žvel­giant
į Tar­ny­bos už­da­vi­nius ir funk­ci­jas, nu­ma­ty­tas Tar­ny­bos nuo­sta­tuo­se,
ga­li pa­rei­ka­lau­ti Tar­ny­bos su­rink­ti ir pa­teik­ti teis­mui trūks­ta­mus
įro­dy­mus, pa­vyz­džiui, su­ži­no­ti vai­ko, dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo spren­džia­mas gin­čas, se­se­rų ar bro­lių pa­žiū­ras į tai, jei
jiems tek­tų gy­ven­ti skir­tin­go­se vie­to­se. To­kia iš­va­da re­mia­si CPK
58 straips­nio 2 da­li­mi, ku­rio­je nu­ma­ty­ta teis­mo tei­sė da­ly­vau­jan­čių
by­lo­je as­me­nų pa­rei­ka­lau­ti pa­teik­ti įro­dy­mus, taip pat vie­šo in­te­re­so
do­mi­na­vi­mu ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se, to­dėl teis­mo ak­ty­vu­mas
tu­ri bū­ti itin di­de­lis, teis­mas tu­ri siek­ti nu­sta­ty­ti vi­sas by­lai
reikš­min­gas ap­lin­ky­bes ir su­rink­ti rei­ka­lin­gus įro­dy­mus.
Dau­ge­ly­je by­lų Tar­ny­ba
teis­mui pa­teik­da­vo bui­ti­nių ir mo­ra­li­nių są­ly­gų pa­tik­ri­ni­mo ak­tus
bei iš­va­das spren­džia­mu klau­si­mu, teis­mi­nio by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu
už­duo­da­vo da­ly­vau­jan­tiems by­lo­je as­me­nims klau­si­mus (CPK 187 str.
2 d. ), da­ly­vau­da­vo ti­riant įro­dy­mus, už­duo­da­vo klau­si­mus liu­dy­to­jams,
jos at­sto­vai teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu duo­da­vo pa­aiš­ki­ni­mus, iš­reikš­da­vo
ga­lu­ti­nę nuo­mo­nę spren­džia­mu klau­si­mu. Ta­čiau api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad Tar­ny­bos pa­teik­tos iš­va­dos ir bui­ti­nių ir mo­ra­li­nių są­ly­gų
pa­tik­ri­ni­mo ak­tai yra skir­tin­go tu­ri­nio, skir­tin­gų ra­jo­nų (mies­tų)
sa­vi­val­dy­bių Tar­ny­bos at­lik­da­vo skir­tin­gos ap­im­ties ty­ri­mus, ne
vi­sa­da iš­tir­da­vo reikš­min­gas ap­lin­ky­bes, rei­ka­lin­gas iš­va­dai pa­teik­ti.
Kai ku­rių ra­jo­nų (mies­tų) sa­vi­val­dy­bių Tar­ny­bos teis­mui pa­teik­da­vo
tik bui­ti­nių ir mo­ra­li­nių są­ly­gų pa­tik­ri­ni­mo ak­tus, ne­pa­teik­da­mos
ga­lu­ti­nės iš­va­dos, su ku­riuo iš tė­vų nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą tai la­biau ati­tik­tų vai­ko in­te­re­sus. Kai ku­rio­se by­lo­se bui­ti­nės
ir mo­ra­li­nės są­ly­gos pa­tik­rin­tos tik vie­no iš tė­vų, nors pa­grįs­tai
iš­va­dai pa­teik­ti bū­ti­na pa­tik­rin­ti abie­jų gin­čo ša­lių bui­ti­nes ir
mo­ra­li­nes są­ly­gas. At­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad kai ku­rio­se by­lo­se
Tar­ny­ba teis­mui ne­pa­tei­kė nei šių są­ly­gų pa­tik­ri­ni­mo ak­tų, nei iš­va­dos.
Pa­si­tai­ko at­ve­jų,
kai Tar­ny­bos iš­va­dos yra ne­iš­sa­mios, pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lės mies­to
sa­vi­val­dy­bės Vai­kų tei­sių ap­sau­gos sky­riaus 2000 m. va­sa­rio 22 d. pa­teik­ta­me
šei­mos bui­ties są­ly­gų ty­ri­mo ak­te pa­siū­ly­ta ieš­ko­vo A. J. pra­šy­mo
ne­ten­kin­ti, ka­dan­gi yra vi­sos są­ly­gos abiem tė­vams vie­no­dai da­ly­vau­ti
auk­lė­jant ir iš­lai­kant sū­nų A. To­kiu bū­du Tar­ny­ba, nors ir siū­lė ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mo ne­ten­kin­ti, ta­čiau ne­iš­reiš­kė nuo­mo­nės, su ku­riuo iš tė­vų
nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tai la­biau ati­tik­tų vai­ko in­te­re­sus
(Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr.
2–922/2000).
Prie­nų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės
Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba pa­teik­da­ma teis­mui iš­va­das Prie­nų ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė­se by­lo­se Nr. 2–834/1999, Nr. 2–492–06/2000
ir Nr. 2–114/2000 iš­sa­miai iš­ty­rė bū­ti­nas ap­lin­ky­bes, iš­va­das pa­tei­kė
aiš­kias ir mo­ty­vuo­tas. Tar­ny­ba įver­ti­no ne tik bui­ti­nes tė­vų gy­ve­ni­mo
są­ly­gas, bet taip pat ir vai­kų no­rus, su ku­riuo iš tė­vų jie no­rė­tų gy­ven­ti,
vai­kų pri­si­ri­ši­mo laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų, kiek­vie­no tė­vo do­ro­vi­nius
bruo­žus, tė­vų po­žiū­rius į vai­kų auk­lė­ji­mą, tė­vų da­ly­va­vi­mą vai­kus
auk­lė­jant, iš­lai­kant, san­ty­kius tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų, ga­li­my­bes
su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas,
tė­vų dar­bo po­bū­dį, dar­bo re­ži­mą, ma­te­ria­li­nę bei šei­mi­nę tė­vų pa­dė­tį.
Pa­vyz­džiui, ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo D. S. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei
D. S. dėl ma­ža­me­čių vai­kų E. S. ir V. S. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
Prie­nų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ba kon­sta­ta­vo,
kad tė­vų ga­li­my­bės ga­ran­tuo­ti ge­res­nį vai­kų gy­ve­ni­mą yra pa­na­šios,
ta­čiau Tar­ny­ba pa­brė­žė, jog ieš­ko­vas dėl sa­vo dar­bo ne­ga­lės nuo­lat
pri­žiū­rė­ti ir auk­lė­ti ma­ža­me­čių vai­kų, tuo tar­pu at­sa­ko­vė tam są­ly­gas
tu­ri.
At­si­žvel­giant į su­si­klos­čiu­sią
ne­vie­no­dą prak­ti­ką Tar­ny­boms da­ly­vau­jant by­lų pro­ce­suo­se, bū­ti­na
pa­žy­mė­ti kai ku­riuos su Tar­ny­bos da­ly­va­vi­mu juo­se su­si­ju­sius klau­si­mus.
Pir­ma, at­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad Tar­ny­bos da­ly­va­vi­mas to­kio­se by­lo­se
yra bū­ti­nas (CK 3. 178 str. 1 d. ), to­dėl teis­mas, ga­vęs ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą
ir jį pri­ėmęs, pri­va­lo įtrauk­ti da­ly­vau­ti pro­ce­se ati­tin­ka­mo ra­jo­no
(mies­to) sa­vi­val­dy­bės Tar­ny­bą, jai pa­teik­da­mas ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo
ko­pi­ją. Tar­ny­ba taip pat ga­li bū­ti įtrauk­ta į pro­ce­są sa­vo ir da­ly­vau­jan­čių
by­lo­je as­me­nų ini­cia­ty­va, ta­čiau bet ko­kiu at­ve­ju teis­mas pri­va­lo
už­tik­rin­ti Tar­ny­bos da­ly­va­vi­mą pro­ce­se. Tar­ny­bos ne­įtrau­ki­mas į
pro­ce­są tu­ri bū­ti ver­ti­na­mas kaip es­mi­nis ci­vi­li­nio pro­ce­so tei­sės
pa­žei­di­mas, ka­dan­gi bū­ti­ną Tar­ny­bos da­ly­va­vi­mą pro­ce­se nu­ma­to
im­pe­ra­ty­vi CK 3. 178 straips­nio 1 da­lies nuo­sta­ta.
Tar­ny­ba pri­va­lo teis­mui
pa­teik­ti šei­mos ap­lin­kos, taip pat kiek­vie­no iš vai­ko tė­vų gy­ve­ni­mo
są­ly­gų ak­tus bei at­lik­ti vi­sų bū­ti­nų fak­ti­nių ap­lin­ky­bių ty­ri­mus
(CK 3. 178 str. 2 d. ). Tar­ny­ba pa­gal ga­li­my­bes pri­va­lo iš­si­aiš­kin­ti
pa­ties vai­ko no­rus spren­džia­mu klau­si­mu, vai­ko pa­žiū­ras į ki­tas by­lai
reikš­min­gas ap­lin­ky­bes, vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nį. Tar­ny­ba taip pat tu­ri
nu­sta­ty­ti ir įver­tin­ti vai­ko pri­si­ri­ši­mo laips­nį prie kiek­vie­no iš
tė­vų, bro­lių, se­se­rų ar se­ne­lių, kiek­vie­no tė­vo do­ro­vi­nius ir ki­to­kius
as­me­ny­bės bruo­žus, tė­vų po­žiū­rį į vai­ko auk­lė­ji­mą, vys­ty­mą­si, tė­vų
da­ly­va­vi­mą vai­ko auk­lė­jant, iš­lai­kant ir pri­žiū­rint iki gin­čo at­si­ra­di­mo,
san­ty­kius tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų, kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bes
su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas,
įver­ti­nant tė­vų dar­bo po­bū­dį, dar­bo re­ži­mą, ma­te­ria­li­nę ir šei­mi­nę
tė­vų pa­dė­tį ir ki­tas ap­lin­ky­bes. Tam tiks­lui Tar­ny­ba pa­gal sa­vo įga­lio­ji­mus
ga­li kreip­tis į vals­ty­bi­nes ar pri­va­čias įmo­nes, įstai­gas, or­ga­ni­za­ci­jas
ir ins­ti­tu­ci­jas ar fi­zi­nius as­me­nis, ga­lin­čius su­teik­ti rei­ka­lin­gos
in­for­ma­ci­jos, duo­me­nų ir ki­to­kių įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių ar pa­nei­gian­čių
iš­va­dai pa­teik­ti bei gin­čui iš­spręs­ti bū­ti­nas ap­lin­ky­bes. Pa­vyz­džiui,
tin­ka­mai fak­ti­nes ap­lin­ky­bes aiš­ki­no­si Ma­žei­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės
Vai­kų tei­sių ap­sau­gos sky­rius Ma­žei­kių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 2–341/1998 kreip­da­ma­sis į Ma­žei­kių dar­bo bir­žą dėl at­sa­ko­vės
re­gist­ra­ci­jos dar­bo bir­žo­je bei gau­na­mos pa­šal­pos, Ma­žei­kių ra­jo­no
sa­vi­val­dy­bės Tirkš­lių vai­kų dar­že­lį dėl ne­pil­na­me­čio E. K. tė­vų
(pro­ce­so ša­lių) da­ly­va­vi­mo vai­ką auk­lė­jant, pri­žiū­rint, jų el­ge­sio
bei ki­tų vai­ko tė­vus api­bū­di­nan­čių ap­lin­ky­bių bei san­ty­kių tarp vai­ko
ir kiek­vie­no iš tė­vų, Ma­žei­kių ra­jo­no Tirkš­lių se­niū­ną dėl at­sa­ko­vės
cha­rak­te­ris­ti­kos, Ma­žei­kių PSPC vai­kų pa­da­li­nį dėl tė­vų da­ly­va­vi­mo
vai­ką pri­žiū­rint, ieš­ko­vo dar­bo­vie­tę ir at­sa­ko­vės bu­vu­sią dar­bo­vie­tę
dėl ša­lių cha­rak­te­ris­ti­kų. Tar­ny­bos dar­buo­to­jai taip pat iš as­me­nų,
ge­rai pa­žįs­tan­čių ša­lis, jų kai­my­nų, ben­dra­dar­bių, ben­dra­moks­lių
pa­ė­mė pa­aiš­ki­ni­mus, ku­riuo­se ša­lys api­bū­di­na­mos, nu­ro­do­mi fak­tai,
reikš­min­gi iš­va­dai pa­teik­ti ir by­lai tei­sin­gai iš­spręs­ti.
Tar­ny­ba pri­va­lo teis­mui
pa­teik­ti iš­va­dą, ku­rio­je bū­tų pa­žy­mė­ta, su ku­riuo iš tė­vų nu­sta­čius
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą, tai la­biau ati­tik­tų vai­ko in­te­re­sus (CK
3. 178 str. 2 d. ). Tar­ny­bos iš­va­dą tu­ri pa­si­ra­šy­ti jos va­do­vas, šei­mos
są­ly­gų, bui­ti­nių ir mo­ra­li­nių są­ly­gų ty­ri­mo ak­tus – šias są­ly­gas
ty­rę ir ak­tus su­ra­šę Tar­ny­bos dar­buo­to­jai. Pa­teik­ta iš­va­da tu­ri
bū­ti su­for­mu­luo­ta aiš­kiai ir mo­ty­vuo­tai. Jo­je tu­ri bū­ti nu­ro­dy­tos
fak­ti­nės ap­lin­ky­bės ir jų įro­dy­mai, ku­riais re­mia­si Tar­ny­ba pa­teik­da­ma
iš­va­dą. Tar­ny­bos iš­va­da teis­mui nė­ra pri­va­lo­ma, ta­čiau bet ku­riuo
at­ve­ju, ne­su­tik­da­mas su iš­va­da, teis­mas pri­va­lo tai mo­ty­vuo­ti.
Teis­mas ver­ti­na iš­va­dą re­mian­tis ben­dro­mis įro­dy­mų ver­ti­ni­mo tai­syk­lė­mis,
at­si­žvelg­da­mas į by­lo­je su­rink­tus įro­dy­mus.
Tar­ny­bos at­sto­vai
teis­mo po­sė­dy­je po by­los nag­ri­nė­ji­mo iš es­mės, iš­klau­sę ša­lis, ki­tus
da­ly­vau­jan­čius by­lo­je as­me­nis, liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mus bei įver­ti­nę
ki­tus by­lo­je esan­čius įro­dy­mus, duo­da pa­aiš­ki­ni­mus dėl pa­teik­tos
iš­va­dos ir ki­tų su by­la su­si­ju­sių klau­si­mų. Teis­mas ir da­ly­vau­jan­tys
by­lo­je as­me­nys ga­li duo­ti klau­si­mus Tar­ny­bos at­sto­vams iš­va­dai iš­si­aiš­kin­ti
ir pa­pil­dy­ti. Tar­ny­bos at­sto­vų duo­ti pa­aiš­ki­ni­mai nė­ra įro­dy­mai
(CPK 57 str. ), ta­čiau į juos teis­mas at­si­žvel­gia ver­tin­da­mas Tar­ny­bos
pa­teik­tą iš­va­dą.
At­kreip­ti­nas dė­me­sys,
kad tais at­ve­jais, kai vai­ko tė­vų gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra skir­tin­go­se
sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­nė­se te­ri­to­ri­jo­se, pa­tik­ri­ni­mo ak­tus
ra­šo tos te­ri­to­ri­jos Tar­ny­ba, ku­rio­je gy­ve­na tė­vas (mo­ti­na) ir pa­tei­kia
iš­va­dą.
Api­ben­dri­ni­mo me­džia­ga
ro­do, kad vai­ko tė­vams gy­ve­nant sir­tin­go­se sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­nė­se
te­ri­to­ri­jo­se, teis­mas įvai­riai spręs­da­vo Tar­ny­bos da­ly­va­vi­mo pro­ce­se
klau­si­mą, kar­tais į by­lą da­ly­vau­ti pa­grįs­tai įtrauk­da­mas dvi Tar­ny­bas,
pa­vyz­džiui, Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr.
2–7929/2000 į pro­ce­są įtrau­kė dvie­jų sa­vi­val­dy­bių Tar­ny­bas, ku­rios
teis­mui pa­tei­kė iš­va­das at­ski­rai dėl kiek­vie­no iš tė­vų tu­ri­mų ma­te­ria­li­nių
– bui­ti­nių są­ly­gų iš­lai­ky­ti, pri­žiū­rė­ti ir auk­lė­ti vai­kus.

Pa­si­ren­gi­mas teis­mi­niam by­los nag­ri­nė­ji­mui

Pa­si­ren­gi­mo teis­mi­niam
by­los nag­ri­nė­ji­mui sta­di­ja yra itin reikš­min­ga ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se. Tai le­mia pri­ori­te­ti­nės vai­kų tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos
ir gy­ni­mo prin­ci­pas (CK 3. 3 str. 1 d. ), taip pat vie­šo in­te­re­so do­mi­na­vi­mas
spren­džiant gin­čus dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Vie­nas
iš vai­kų in­te­re­sų tu­ri­nio ele­men­tų yra nuo­la­ti­nės ir tin­ka­mos gy­ve­na­mo­sios
vie­tos tu­rė­ji­mas, to­dėl ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lų gin­čai tu­ri
bū­ti iš­spręs­ti per įma­no­mai trum­piau­sią lai­ką, ka­dan­gi gin­čo me­tu
vai­kas daž­niau­siai ne­tu­ri nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos, o jei ir
tu­ri, tai tė­vų gin­čai dėl jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo vis tiek
su­ke­lia nei­gia­mą psi­cho­lo­gi­nę ap­lin­ką, ku­ri prieš­ta­rau­ja vai­ko
in­te­re­sams. Vai­ko in­te­re­sų pa­ten­ki­ni­mas, nuo­la­ti­nės ir tin­ka­mos
jam gy­ve­na­mo­sios vie­tos už­tik­ri­ni­mas bei vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių
sta­bi­lu­mas, t. y. tai­kos tarp gin­čo ša­lių nu­sta­ty­mas, ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se yra vie­šą in­te­re­są pa­grin­džian­tys veiks­niai. Vie­na iš pa­grin­di­nių
są­ly­gų iš­spręs­ti gin­čą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
per įma­no­mai trum­piau­sią lai­ką – tin­ka­mas pa­si­ren­gi­mas by­los teis­mi­niam
nag­ri­nė­ji­mui, dar pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui sta­di­jo­je
sie­kiant tai­kiai iš­spręs­ti ki­lu­sį gin­čą. Tin­ka­mai pa­si­reng­ti by­los
teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui, tu­rint tiks­lą iš­nag­ri­nė­ti by­lą jau pir­mo
teis­mi­nio po­sė­džio me­tu, su­po­nuo­ja bū­ti­ny­bę tei­sė­jui bū­ti itin ak­ty­viam,
dar pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je nu­sta­ty­ti įro­di­nė­ji­mo
da­ly­ką, nu­sta­ty­ti įro­dy­mų, rei­ka­lin­gų fak­tams pa­tvir­tin­ti, vi­su­mą
ir im­tis prie­mo­nių kar­tu su ša­li­mis šiems įro­dy­mams su­rink­ti, iš­si­aiš­kin­ti
vi­sus tu­rin­čius da­ly­vau­ti nag­ri­nė­jant by­lą as­me­nis ir at­lik­ti ki­tus
veiks­mus, bū­ti­nus tin­ka­mai pa­reng­ti by­lą teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui.
By­lą nag­ri­nė­jan­tis teis­mas tu­ri tei­sę sa­vo ini­cia­ty­va rink­ti įro­dy­mus,
ku­riais ša­lys ne­si­re­mia, jei­gu ma­no, jog tai yra bū­ti­na tei­sin­gam by­los
iš­spren­di­mui.
Ga­lio­jan­tis CPK ne­nu­ma­to
spe­cia­lių pro­ce­si­nių nor­mų, reg­la­men­tuo­jan­čių ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se teis­mo veiks­mus pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui
sta­di­jo­je. Teis­mo veiks­mus pa­si­ren­giant ci­vi­li­nių by­lų teis­mi­niam
nag­ri­nė­ji­mui nu­sta­to CPK 164–166 straips­niai. Tai­kant šias pro­ce­si­nes
nor­mas teis­mams bū­ti­na at­si­žvelg­ti į anks­čiau įvar­dy­tus tei­sės prin­ci­pus
bei pro­ce­si­nius tiks­lus nag­ri­nė­jant gin­čus dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo.
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad teis­mų prak­ti­ka pa­si­ren­gi­mo teis­mi­niam by­los nag­ri­nė­ji­mui
sta­di­jo­je ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se yra ne­vie­no­da. Teis­mai
skir­tin­gai nu­sta­ty­da­vo da­ly­vau­jan­čių by­lo­je as­me­nų ra­tą, ne vi­sa­da
iš­si­aiš­kin­da­vo tiks­lų ieš­ki­nio pa­grin­dą, nu­sta­ty­ti­nas by­lo­je ap­lin­ky­bes
ir įro­dy­mus, pa­sy­viai da­ly­va­vo aiš­ki­nan­tis gin­čui tei­sin­gai iš­spręs­ti
bū­ti­nas nu­sta­ty­ti fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, ne­pa­rei­ka­lau­da­vo Tar­ny­bos
pa­teik­ti iš­va­dos spren­džia­mu klau­si­mu.
N-s dau­ge­ly­je pa­teik­tų
by­lų teis­mai į by­los nag­ri­nė­ji­mą įtrauk­da­vo da­ly­vau­ti Tar­ny­bą, ta­čiau
pa­si­tai­kė at­ve­jų, kai šios ins­ti­tu­ci­jos da­ly­va­vi­mas by­lo­je ne­bu­vo
už­tik­rin­tas, pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė­se
by­lo­se Nr. 2–1840/1998 ir Nr. 2–1723/1998 teis­mai spren­dė ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mą, ta­čiau Tar­ny­bos į
pro­ce­są ne­įtrau­kė, es­min­gai pa­žeis­da­mi ga­lio­ju­sio SŠK 79 straips­nio
2 da­lį. Teis­mas pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je įtrauk­da­mas
į pro­ce­są Tar­ny­bą iš­va­dai pa­teik­ti ir in­for­muo­da­mas ją apie tai, pri­va­lo
jai nu­siųs­ti ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo nuo­ra­šą. Be to, teis­mo nuo­mo­ne,
pri­rei­kus Tar­ny­bai ga­li bū­ti nu­ro­dy­ta at­lik­ti ir ki­to­kius veiks­mus,
ku­rie bū­ti­ni tei­sin­gam gin­čo iš­spren­di­mui ir pri­ski­ria­mi Tar­ny­bos
funk­ci­joms. Teis­mas taip pat ga­li at­kreip­ti Tar­ny­bos dė­me­sį į, jo nuo­mo­ne,
itin reikš­min­gas fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes, ku­rias bū­ti­na įver­tin­ti
ir su­rink­ti jas pa­tvir­ti­nan­čius ar pa­nei­gian­čius įro­dy­mus. Ne­pri­klau­so­mai
nuo to, ko­kia for­ma teis­mas in­for­muo­ja Tar­ny­bą apie jos įtrau­ki­mą į
by­lą, Tar­ny­ba pri­va­lo aiš­kin­tis anks­čiau nu­ro­dy­tas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes
bei jų įro­dy­mus ir pa­teik­ti teis­mui šei­mos ap­lin­kos ty­ri­mo ak­tus bei
iš­va­dą spren­džia­mu klau­si­mu. Iš pa­teik­tų by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai
in­for­muo­da­mi Tar­ny­bas el­gė­si įvai­riai: tik in­for­muo­da­vo apie įtrau­ki­mą
į by­los pro­ce­są pa­siųs­da­mi šau­ki­mą į teis­mą, in­for­muo­da­vo apie
įtrau­ki­mą ir nu­ro­dy­da­vo pa­tik­rin­ti ša­lių bui­ti­nes ir mo­ra­li­nes
gy­ve­ni­mo są­ly­gas, nu­ro­dy­da­vo Tar­ny­bai pa­teik­ti teis­mui ne tik bui­ti­nių
ir mo­ra­li­nių są­ly­gų ty­ri­mo ak­tus, bet ir iš­va­dą spren­džia­mu klau­si­mu.
Pa­vyz­džiui, Vil­niaus mies­to pir­ma­sis apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­se
by­lo­se Nr. 24–3771/2000, Nr. 24–7288/2000, Nr. 24–3398/2000 ir Nr. 24–8698/2000
va­do­vau­da­ma­sis CPK 164 ir 165 straips­niais pri­ėmė nu­tar­tis, rei­ka­lin­gas
pa­si­ruoš­ti by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui, ta­čiau jo­se ne­pil­nu­ti­nai
įpa­rei­go­jo Tar­ny­bą at­lik­ti jai pri­klau­san­čius veiks­mus, nu­ro­dy­da­mas
pa­tik­rin­ti tik ša­lių bui­ti­nes są­ly­gas. Neat­si­žvelg­da­ma į tai, Tar­ny­ba
mi­nė­to­se by­lo­se ne tik pa­tei­kė ša­lių bui­ti­nių ir mo­ra­li­nių są­ly­gų
pa­tik­ri­ni­mo ak­tus, bet ir ga­lu­ti­nes iš­va­das spren­džia­mu klau­si­mu.
Prieš pa­ves­da­mas Tar­ny­bai
at­lik­ti tam tik­rus veiks­mus, teis­mas nu­sta­to įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką,
įver­tin­da­mas ieš­ko­vo nu­ro­dy­tą ieš­ki­nio pa­grin­dą bei at­sa­ko­vo at­si­lie­pi­mą
į ieš­ki­nį, jei jis yra gau­tas. Įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką su­da­ran­čius fak­tus
le­mia ne tik ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me ir at­si­lie­pi­me į jį nu­ro­dy­tos fak­ti­nės
ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis ša­lys re­mia­si kaip sa­vo rei­ka­la­vi­mų ir at­si­kir­ti­mų
pa­grin­du, bet ir tei­si­niai fak­tai, ku­riuos bū­ti­na nu­sta­ty­ti, tai­kant
ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mas gin­čo tei­si­niams san­ty­kiams re­gu­liuo­ti,
nors ša­lys jais ir ne­si­re­mia. Tais at­ve­jais, kai at­si­lie­pi­mas į ieš­ki­nį
yra gau­na­mas po to, kai teis­mas jau bū­na iš­siun­tęs šau­ki­mą ir pa­rei­ka­la­vi­mą
Tar­ny­bai, o iš at­si­lie­pi­mo tu­ri­nio ma­ty­ti, ko­kios nau­jos fak­ti­nės
ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti nu­sta­ti­nė­ja­mos, teis­mas ga­li pa­pil­do­mai pa­ves­ti
Tar­ny­bai jas nu­sta­ty­ti ir su­rink­ti pa­tvir­ti­nan­čius ar pa­nei­gian­čius
įro­dy­mus. Iš api­ben­dri­na­mų­jų by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai pa­ves­da­mi
Tar­ny­boms pa­teik­ti iš­va­das by­lo­se daž­niau­sia ne­nu­ro­dy­da­vo tų fak­ti­nių
ap­lin­ky­bių, ku­rios by­lo­se su­da­ro įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką, tai ne­re­tai
lė­mė ne­iš­sa­mius Tar­ny­bos fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, bū­ti­nų iš­va­dai pa­teik­ti,
ty­ri­mus.
Pa­si­ren­gi­mo by­los
nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je teis­mas pri­va­lo sa­vo ini­cia­ty­va rink­ti vi­sus
įro­dy­mus, bū­ti­nus by­lai tei­sin­gai iš­spręs­ti. To­dėl teis­mas rei­kia­mais
at­ve­jais ga­li įpa­rei­go­ti ieš­ko­vą ar (ir) at­sa­ko­vą pa­teik­ti įro­dy­mus,
pa­grin­džian­čius įro­di­nė­ti­nas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, nu­ro­dy­da­mas
įpa­rei­go­ji­mo įvyk­dy­mo ter­mi­ną. Ša­lių pra­šy­mu teis­mas iš­rei­ka­lau­ja
įro­dy­mus, ku­rių jos ne­ga­li gau­ti, ar­ba iš­duo­da liu­di­ji­mą tiems įro­dy­mams
gau­ti. Teis­mas pri­rei­kus tu­ri rink­ti įro­dy­mus sa­vo ini­cia­ty­va už­klaus­da­mas
vals­ty­bi­nes ar pri­va­čias įmo­nes, įstai­gas, or­ga­ni­za­ci­jas ir ins­ti­tu­ci­jas
ar fi­zi­nius as­me­nis, ga­lin­čius su­teik­ti rei­ka­lin­gos in­for­ma­ci­jos,
duo­me­nų ir ki­to­kių įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių ar pa­nei­gian­čių, gin­čui
tei­sin­gai iš­spręs­ti nu­sta­ty­ti­nas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes. Pa­si­tai­kė
at­ve­jų, kai teis­mai ne­si­ė­mė veiks­mų su­rink­ti įro­dy­mus dar pa­si­ren­gi­mo
by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je, ta­čiau kai ku­rie teis­mai tai da­rė gan
ak­ty­viai, pa­vyz­džiui, Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je
Nr. 2–1216/2000 įpa­rei­go­jo ieš­ko­vą pa­teik­ti duo­me­nis apie gau­na­mą
dar­bo už­mo­kes­tį bei ki­tas pa­ja­mas, Vil­niaus mies­to pir­mo­jo apy­lin­kės
teis­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 219–6415/1998 ieš­ko­vui I. B. ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me nu­ro­džius, kad dėl at­sa­ko­vės
O. B. veiks­mų ne kar­tą bu­vo kreip­ta­si į po­li­ci­ją, teis­mas pa­rei­ka­la­vo
po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­teik­ti tu­ri­mą me­džia­gą dėl at­sa­ko­vės.
Teis­mas, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo tu­ri­nį, ob­jek­ty­vias
ga­li­my­bes su­rink­ti įro­dy­mus ki­tiems as­me­nims, pa­si­ren­ka įro­dy­mų
rin­ki­mo bū­dą, t. y. teis­mas ga­li pats juos iš­si­rei­ka­lau­ti ar­ba pa­ves­ti
ša­lims ar Tar­ny­bai tai pa­da­ry­ti. Pa­vyz­džiui, Tra­kų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 24–1458/1999 1999 m. lie­pos 12 d. nu­tar­ti­mi ipa­rei­go­jo ieško­vą ir at­sa­ko­vę
pa­teik­ti ne tik pažymas apie jų vi­du­ti­nį mėne­sio at­ly­gi­ni­mą bei šei­mos
su­dėtį, bet taip pat ir cha­rak­te­ris­ti­kas iš dar­bo­vie­čių. At­sižvel­giant
į tai, kad ieški­nio pa­reiški­me šalių dar­bo­vie­tės nu­ro­dy­tos ne­bu­vo,
teis­mui, sie­kiant gau­ti šalių cha­rak­te­ris­ti­kas iš dar­bo­vie­čių, iš
pradžių būtų te­kę jas išsiaiškin­ti ir tik ta­da įpa­rei­go­ti jas pa­teik­ti.
Ta­čiau teis­mas, įpa­rei­go­jęs pa­teik­ti cha­rak­te­ris­ti­kas iš sa­vo dar­bo­vie­čių
pa­čias šalis, pa­grįs­tai ėmėsi veiks­mų ne tik ge­rai pa­si­reng­ti teis­mi­niam
by­los nag­ri­nėji­mui, bet ir sie­kė tai pa­da­ry­ti kuo grei­čiau.
Pa­si­ren­gi­mo by­los
nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je teis­mas pri­va­lo iš­siųs­ti at­sa­ko­vui ieš­ki­nio
pa­reiš­ki­mo nuo­ra­šą ir nu­sta­ty­ti ter­mi­ną at­si­lie­pi­mui į ieš­ki­nį
pa­teik­ti. At­si­lie­pi­mas į ieš­ki­nį teis­mui pa­de­da nu­sta­ty­ti įro­di­nė­ji­mo
da­ly­ką, ka­dan­gi su­ži­no­ma at­sa­ko­vo nuo­mo­nė dėl pa­reikš­to ieš­ki­nio,
fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis re­mia­si at­sa­ko­vas. Teis­mui, ga­vus
at­si­lie­pi­mą į pa­reikš­tą ieš­ki­nį, aiš­kiau ma­ty­ti, ku­rios fak­ti­nės
ap­lin­ky­bės tu­ri di­des­nę reikš­mę, ko­kius įro­dy­mus bū­ti­na su­rink­ti,
ku­rias fak­ti­nes ap­lin­ky­bes at­sa­ko­vas pri­pa­žįs­ta, ku­rias nei­gia.
At­si­lie­pi­mo į ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą pa­tei­ki­mo reikš­mė yra dar ir ta,
kad tuo at­ve­ju, jei su at­si­lie­pi­mu iki teis­mo po­sė­džio yra su­pa­žin­di­na­mas
ieš­ko­vas, jis su­ži­no apie at­sa­ko­vo ar­gu­men­tus ir tu­ri ga­li­my­bę
tin­ka­mai pa­si­reng­ti pir­mam teis­mo po­sė­džiui, ta­čiau, at­sa­ko­vui pa­tei­kus
sa­vo at­si­kir­ti­mus tik pa­čia­me teis­mo po­sė­dy­je, pro­ce­sas daž­nai už­trun­ka
il­giau, nes, ieš­ko­vui tu­rint tei­sę su­si­pa­žin­ti su at­sa­ko­vo ar­gu­men­tais
ir pa­teik­tais įro­dy­mais bei tin­ka­mai pa­si­reng­ti gy­ny­bai prieš juos,
teis­mo po­sė­dį daž­nai bū­ti­na ati­dė­ti. Api­ben­dri­na­muo­ju lai­ko­tar­piu
ga­lio­ju­si CPK 164 straips­nio 3 punk­to nuo­sta­ta, nors ir bu­vo įpa­rei­go­jan­ti
at­sa­ko­vą pa­teik­ti at­si­lie­pi­mą į ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą, ta­čiau CPK
iš es­mės ne­nu­ma­tant nei­gia­mų at­si­lie­pi­mo ne­pa­tei­ki­mo pa­sek­mių,
at­sa­ko­vas ne vi­sa­da jį pa­teik­da­vo.
CK 3. 177 straips­nis nu­ma­to,
kad teis­mas pri­va­lo iš­klau­sy­ti vai­ką, su­ge­ban­tį iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras,
ir iš­si­aiš­kin­ti vai­ko no­rus. Api­ben­dri­na­mų­jų by­lų nag­ri­nė­ji­mo
me­tu ga­lio­ju­si SŠK 67 straips­nio 1 da­lies nuo­sta­ta taip pat nu­ma­tė
teis­mui pa­rei­gą iš­klau­sy­ti vai­ką, ge­ban­tį iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę.
To­kiu bū­du teis­mui bū­ti­na nu­sta­ty­ti, ar vai­kas yra pa­kan­ka­mai bran­dus
iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras. Šiai fak­ti­nei ap­lin­ky­bei di­de­lę reikš­mę
ski­ria ir Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­nio 1 da­lis, nu­ma­tan­ti,
kad vai­ko pa­žiū­roms tu­ri bū­ti ski­ria­ma daug dė­me­sio, ta­čiau tai da­rant
tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta į vai­ko am­žių ir bran­du­mą. Nu­sta­ty­ti šią fak­ti­nę
ap­lin­ky­bę tiks­lin­ga iki teis­mo po­sė­džio, ka­dan­gi į ją bū­ti­na at­si­žvelg­ti
ver­ti­nant vai­ko iš­reikš­tus no­rus ir pa­žiū­ras. To­dėl teis­mas, įver­ti­nęs
vai­ko am­žių bei Tar­ny­bos pa­teik­tą iš­va­dą, ku­rio­je tu­ri bū­ti iš­reikš­ta
nuo­mo­nė ne tik apie vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras, bet ir apie vai­ko bran­du­mą,
ir su­abe­jo­jus, ar vai­ko bran­du­mas yra pa­kan­ka­mas, kad jis su­ge­bė­tų
iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras, dar pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je
tam iš­si­aiš­kin­ti ga­li skir­ti eks­per­ti­zę sa­vo ini­cia­ty­va. Ta­čiau
iš api­ben­drin­ti pa­teik­tų by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai ne vi­sa­da aiš­ki­no­si
vai­ko bran­du­mo laips­nį pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui
sta­di­jo­je (CPK 164 str. ).
Pa­si­ren­gi­mo teis­mi­niam
by­los nag­ri­nė­ji­mui sta­di­jo­je ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se
teis­mas ne tik tu­ri im­tis prie­mo­nių iš­si­aiš­kin­ti vi­sus da­ly­vau­jan­čius
by­lo­je as­me­nis, įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką, rink­ti įro­dy­mus, pa­nei­gian­čius
ar pa­tvir­ti­nan­čius by­lo­je nu­sta­ty­ti­nas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, bet
taip pat ir pa­mė­gin­ti su­tai­ky­ti gin­čo ša­lis ir ši­taip už­tik­rin­ti,
kad gin­čas bū­tų iš­spręs­tas jau pra­di­nė­je pro­ce­so sta­di­jo­je. Tuo at­ve­ju,
kai yra pa­reikš­tas ieš­ki­nys dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, tur­to pa­da­li­ji­mo
bei vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ir iš by­los duo­me­nų ma­ty­ti,
kad tarp ša­lių nė­ra gin­čo dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
teis­mas tu­ri pa­siū­ly­ti ša­lims pa­teik­ti su­si­ta­ri­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo. Teis­mas vi­sus pa­reikš­tus rei­ka­la­vi­mus, tarp jų ir
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mą, ku­ris iš­spręs­tas ša­lių
su­si­ta­ri­mu, iš­spren­džia pri­im­da­mas spren­di­mą. Šios iš­va­dos da­ry­ti­nos
va­do­vau­jan­tis CK 3. 5 straips­nio 4 da­ly­je nu­ma­ty­tu šei­mos tei­sių įgy­ven­di­ni­mo
ir gy­ni­mo prin­ci­pu, ku­ris teis­mą ir ki­tas ins­ti­tu­ci­jas įpa­rei­go­ja
siek­ti, kad ša­lys gin­čus iš­spręs­tų tai­kiai – tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mu,
ir vi­so­ke­rio­pai pa­dė­ti ša­lims pa­siek­ti to­kį su­si­ta­ri­mą. Tai pa­grįs­ta
taip pat ir pri­ori­te­ti­nės vai­kų tei­sių ir in­te­re­sų ap­sau­gos ir gy­ni­mo
prin­ci­pu, ka­dan­gi pats teis­mo pro­ce­sas, kaip jau mi­nė­ta, vai­kui daž­niau­siai
su­ke­lia nei­gia­mų pa­sek­mių, to­dėl tai­kiam gin­čo spren­di­mui teis­mas
tu­ri su­teik­ti pri­ori­te­tą. Ta­čiau teis­mas pra­dė­da­mas tai­ki­ni­mo pro­ce­dū­rą
tu­ri įver­tin­ti, ar tai­kus su­si­ta­ri­mas tarp ša­lių dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo yra ga­li­mas, ar jis re­a­liai pa­nai­kins gin­čą, ar tai
ne­bus tik mo­men­ti­nis gin­čo iš­spren­di­mas, ka­dan­gi to­kiu at­ve­ju tai­ki­ni­mas
ne­pa­sieks sa­vo tiks­lo gin­čą iš­spręs­ti per kuo trum­pes­nį lai­ką, iš­ven­giant
teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo pro­ce­dū­ros, prie­šin­gai, ga­li su­kel­ti dar il­ges­nį
šių vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių ne­sta­bi­lu­mą, o tai prieš­ta­rau­tų ir vai­ko
in­te­re­sams. Siek­da­mas šių tiks­lų teis­mas dar pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mo
sta­di­jo­je ga­li iš­kvies­ti ša­lis po­kal­bio ir jų me­tu, esant pa­grin­dui
ma­ny­ti, kad tai­kus gin­čo iš­spren­di­mas yra ga­li­mas, ban­dy­ti ša­lis su­tai­ky­ti.
Pa­si­ren­gi­mo by­los
nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je sie­kiant pa­reng­ti by­lą, kad ji bū­tų iš­nag­ri­nė­ta
dar pir­mo­jo teis­mo po­sė­džio me­tu, teis­mas pri­va­lo ak­ty­viai re­a­li­zuo­ti
jam pri­klau­san­čią iš­aiš­ki­ni­mo pa­rei­gą, pa­dė­ti ša­lims įgy­ven­din­ti
jų tei­ses. To­dėl teis­mas nu­sta­tęs, kad ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas pa­reikš­tas
ne­tin­ka­mam at­sa­ko­vui ar ne­tin­ka­mo ieš­ko­vo, tu­ri pa­siū­ly­ti ieš­ko­vui
pa­keis­ti ne­tin­ka­mą ša­lį tin­ka­ma, siek­da­mas ap­sau­go­ti vai­ko tei­ses
ir in­te­re­sus, tu­ri pa­siū­ly­ti ieš­ko­vui pa­reikš­ti pa­pil­do­mus rei­ka­la­vi­mus,
pa­vyz­džiui, vai­ko iš­rei­ka­la­vi­mo iš tre­čių­jų as­me­nų, iš­lai­ky­mo
pri­tei­si­mo ir pan.
Teis­mas, lai­ky­da­mas,
kad nė­ra kliū­čių by­lą nag­ri­nė­ti, pri­ima nu­tar­tį skir­ti by­lą nag­ri­nė­ti
teis­mo po­sė­dy­je (CPK 166 str. ). Šia nu­tar­ti­mi už­bai­gia­ma pa­si­ren­gi­mo
by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui sta­di­ja. Iš api­ben­dri­ni­mui pa­teik­tų
by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai pri­im­da­vo nu­tar­tis skir­ti by­lą nag­ri­nė­ti
teis­mo po­sė­dy­je neiš­si­aiš­ki­nę, ar nė­ra tam kliū­čių. Dau­ge­ly­je by­lų
teis­mai ta pa­čia nu­tar­ti­mi pa­skir­da­vo teis­mo po­sė­džio nag­ri­nė­ji­mo
da­tą ir pa­rei­ka­lau­da­vo pa­teik­ti tam tik­rus įro­dy­mus, įskai­tant ir
Tar­ny­bos iš­va­dą bei šei­mos ap­lin­kos ty­ri­mo ak­tus. Aki­vaiz­du, kad
Tar­ny­bai ne­pa­tei­kus iš­va­dos ar teis­mui ne­su­rin­kus ki­tų svar­bių įro­dy­mų,
teis­mo po­sė­dį ten­ka ati­dė­ti. To­kia teis­mų prak­ti­ka ne­ati­tin­ka anks­čiau
mi­nė­tų ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lų ci­vi­li­nio pro­ce­so prin­ci­pų.
Gin­čai, ky­lan­tys dėl
šei­mos tei­si­nių san­ty­kių, nag­ri­nė­ja­mi už­da­ra­me teis­mo po­sė­dy­je,
jei­gu to pra­šo bent vie­na iš by­lo­je da­ly­vau­jan­čių ša­lių.

By­lų su tarp­tau­ti­niu (už­sie­nio) ele­men­tu nag­ri­nė­ji­mas

Iš vi­sų api­ben­dri­na­mų­jų
by­lų 32 by­los yra su­si­ju­sios su tarp­tau­ti­niu (už­sie­nio) ele­men­tu.
Tarp­tau­ti­nis (už­sie­nio) ele­men­tas šio­se by­lo­se reiš­kė­si vie­nos iš
ša­lių gy­ve­ni­mu už­sie­nio vals­ty­bė­je, san­tuo­kos su už­sie­nio vals­ty­bės
pi­lie­čiu su­da­ry­mu, vai­kų bu­vi­mu už­sie­nio vals­ty­bė­je ar vie­nos iš
by­los ša­lių sie­kiu nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą kar­tu su sa­vi­mi,
tu­rint tiks­lą kar­tu su vai­kais iš­vyk­ti gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę.
Šiais at­ve­jais teis­mams te­ko su­si­dur­ti su klau­si­mais, lie­čian­čiais
teis­min­gu­mo ir tai­ky­ti­nos tei­sės nu­sta­ty­mą, teis­mo pra­ne­ši­mų ir
šau­ki­mų įtei­ki­mą, įro­dy­mų, bū­ti­nų nu­sta­ty­ti fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes,
su­rin­ki­mą. Spręs­da­mi šiuos klau­si­mus teis­mai tu­ri at­si­žvelg­ti į Lie­tu­vos
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2000 m. gruo­džio 21 d. nu­ta­ri­mą Nr. 28
„Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant tarp­tau­ti­nės
pri­va­ti­nės tei­sės nor­mas” bei šiuo nu­ta­ri­mu ap­ro­buo­tą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
teis­mų prak­ti­kos, tai­kant tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės tei­sės nor­mas,
api­ben­dri­ni­mo ap­žval­gą (Teis­mų prak­ti­ka, 2001, Nr. 14).
Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lų su tarp­tau­ti­niu (už­sie­nio) ele­men­tu teis­min­gu­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
teis­mams nu­sta­to­mas at­si­žvel­giant į tai, ar Lie­tu­vos Res­pub­li­ka ir
už­sie­nio vals­ty­bė, su ku­ria yra su­si­jęs gin­čas, yra su­da­riu­sios tarp­tau­ti­nę
dvi­ša­lę (dau­gia­ša­lę) su­tar­tį dėl tei­si­nės pa­gal­bos. Pa­gal CPK 482
straips­nį, jei yra su­da­ry­ta tarp­tau­ti­nė dvi­ša­lė (dau­gia­ša­lė) su­tar­tis
dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, ko­mer­ci­nė­se
ir šei­mos by­lo­se, by­los teis­min­gu­mas tu­ri bū­ti nu­sta­to­mas pa­gal to­kios
su­tar­ties tai­syk­les. Kai Lie­tu­vos Res­pub­li­ka nė­ra su­da­riu­si tarp­tau­ti­nės
su­tar­ties, by­los teis­min­gu­mas nu­sta­to­mas pa­gal ben­dras teis­min­gu­mo
tai­syk­les (CPK 4781 str. ).
Ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­los su tarp­tau­ti­niu (už­sie­nio) ele­men­tu
teis­min­gos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mams, jei­gu at­sa­ko­vo gy­ve­na­mo­ji
vie­ta ar bu­vei­nė yra Lie­tu­vo­je (CPK 137 str. ) Va­do­vau­jan­tis CPK 138
straips­nio 9 da­ly­je įtvir­tin­tu teis­min­gu­mo nu­sta­ty­mo prin­ci­pu, ieš­ki­nys
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ga­li bū­ti reiš­kia­mas pa­gal
ieš­ko­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą tais at­ve­jais, kai ieš­ko­vas tu­ri kar­tu su
juo gy­ve­nan­čių ne­pil­na­me­čių vai­kų. Tei­sė pa­si­rink­ti vie­ną iš ke­lių
teis­mų, ku­riems teis­min­ga by­la, pri­klau­so ieš­ko­vui (CPK 138 str. 12
d. ). Iš api­ben­dri­ni­mui pa­teik­tų by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai tei­sin­gai
spren­dė teis­min­gu­mo klau­si­mą, įver­tin­da­mi ieš­ko­vo tei­sę pa­si­rink­ti
teis­min­gu­mą ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se, kai ga­li­ma kreip­tis
tiek į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos, tiek į už­sie­nio vals­ty­bės teis­mą.
Pa­žy­mė­ti­na, kad teis­mas,
pri­im­da­mas ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą ir jį nag­ri­nė­da­mas, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti:
1) ar pri­im­tas by­lo­je spren­di­mas bū­tų pri­pa­žin­tas ir vyk­do­mas už­sie­nio
vals­ty­bė­je, jei pri­im­tą spren­di­mą teks pri­pa­žin­ti ir vyk­dy­ti už­sie­nio
vals­ty­bė­je; 2) ar su šia už­sie­nio vals­ty­be yra su­da­ry­ta tei­si­nės pa­gal­bos
su­tar­tis; 3) ar by­los nag­ri­nė­ji­mas pri­klau­so tos už­sie­nio vals­ty­bės
teis­mo ju­ris­dik­ci­jai. Tuo at­ve­ju, kai Lie­tu­vos Res­pub­li­ka nė­ra su­da­riu­si
tei­si­nės pa­gal­bos su­tar­ties su už­sie­nio vals­ty­be, ku­rio­je teks
spren­di­mą vyk­dy­ti, iš­ky­la grės­mė, kad toks spren­di­mas liks ne­įvyk­dy­tas,
to­dėl by­lai taip pat pri­klau­sant už­sie­nio vals­ty­bės teis­mo ju­ris­dik­ci­jai,
teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis CPK 150 straips­nio 2 da­lies 6 punk­tu, ga­li at­si­sa­ky­ti
pri­im­ti pa­reiš­ki­mą ir pa­siū­ly­ti ieš­ko­vui kreip­tis į už­sie­nio vals­ty­bės
teis­mą, o jei pa­reiš­ki­mas pri­im­tas, teis­mas ga­li pa­reiš­ki­mą pa­lik­ti
ne­nag­ri­nė­tą (CPK 245 str. 4 p. ). Be to, teis­mas, spręs­da­mas by­lą dėl
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, kai ji yra su­si­ju­si su už­sie­nio
(tarp­tau­ti­niu) ele­men­tu, tu­ri nu­sta­ty­ti, ar by­la ne­pri­klau­so vals­ty­bės,
ku­rio­je teks pri­pa­žin­ti ir vyk­dy­ti bū­si­mą teis­mo spren­di­mą, teis­mų
iš­im­ti­nei ju­ris­dik­ci­jai. Pa­aiš­kė­jus to­kiai ap­lin­ky­bei, teis­mas,
va­do­vau­da­ma­sis CPK 150 straips­nio 2 da­lies 6 punk­tu, taip pat ga­li at­si­sa­ky­ti
pri­im­ti pa­reiš­ki­mą ir pa­siū­ly­ti ieš­ko­vui kreip­tis į už­sie­nio vals­ty­bės
teis­mą, o jei pa­reiš­ki­mas pri­im­tas, teis­mas ga­li pa­reiš­ki­mą pa­lik­ti
ne­nag­ri­nė­tą (CPK 245 str. 4 p. ). Iš api­ben­dri­na­mų­jų by­lų ma­ty­ti,
kad teis­mai ne­si­aiš­ki­no šių bū­ti­nų fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, pri­im­da­vo
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą ir nag­ri­nė­da­vo by­lą iš es­mės. Pa­vyz­džiui, Ru­si­jos
Fe­de­ra­ci­jos pi­lie­tei L. T. krei­pu­sis į Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mą
dėl ne­pil­na­me­tės P. T. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, at­sa­ko­vu pa­trau­kiant
Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tį V. T. , ir nu­ro­džius,
kad ieš­ko­vė ir ne­pil­na­me­tė jos duk­ra jau dve­jus me­tus nuo­la­tos gy­ve­na
Vo­kie­ti­jo­je, be to, ieš­ko­vė Vo­kie­ti­jo­je su­da­riu­si nau­ją san­tuo­ką,
teis­mas ne­spren­dė klau­si­mo, ar ne­rei­kė­tų to­kio ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo
ne­pri­im­ti, pa­siū­lant ieš­ko­vei kreip­tis į už­sie­nio vals­ty­bės teis­mą.
Šiuo at­ve­ju aki­vaiz­du, kad teis­mo spren­di­mu ne­pil­na­me­tės P. T. gy­ve­na­mą­ją
vie­tą nu­sta­čius su at­sa­ko­vu V. T. , teis­mo spren­di­mas tu­rė­tų bū­ti vyk­do­mas
Vo­kie­ti­jo­je, su ku­ria Lie­tu­vos Res­pub­li­ka nė­ra su­da­riu­si tei­si­nės
pa­gal­bos su­tar­ties.
Teis­mas, pri­ėmęs nag­ri­nė­ti
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą by­lo­je dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
ku­rio­je yra už­sie­nio (tarp­tau­ti­nis) ele­men­tas, ex of­fi­cio pri­va­lo
nu­spręs­ti, ko­kios vals­ty­bės tei­sė tu­ri bū­ti tai­ko­ma nag­ri­nė­jant by­lą.
Tai­ky­ti­nos tei­sės klau­si­mas spren­džia­mas pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ir už­sie­nio vals­ty­bės pa­si­ra­šy­tas tei­si­nės pa­gal­bos su­tar­tis.
Tais at­ve­jais, kai to­kia su­tar­tis su už­sie­nio vals­ty­be nė­ra pa­si­ra­šy­ta,
tai­ky­ti­na tei­sė ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se nu­sta­to­ma pa­gal
ko­li­zi­nes nor­mas, nu­sta­ty­tas CK 1. 32 straips­ny­je. Pa­vyz­džiui, ieš­ko­vei
A. J. U. , gy­ve­nan­čiai Lie­tu­vo­je su ne­pil­na­me­čiu L. U. , ku­ris gi­mė Lie­tu­vo­je
ir yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­tis, krei­pu­sis į Kau­no mies­to apy­lin­kės
teis­mą ir pa­trau­kus at­sa­ko­vu su­tuok­ti­nį R. U. , gy­ve­nan­tį Es­ti­jos
Res­pub­li­ko­je, teis­mas pa­grįs­tai tai­kė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sę.
Tai ati­tin­ka Lie­tu­vos Res­pub­li­kos, Es­ti­jos Res­pub­li­kos ir Lat­vi­jos
Res­pub­li­kos su­tar­ties dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių
29 straips­nio 2 da­lies nuo­sta­tas, nu­ma­tan­čias, kad tais at­ve­jais, kai
ku­rio nors iš tė­vų ir vai­kų gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra ki­tos su­si­ta­rian­čio­sios
ša­lies te­ri­to­ri­jo­je, tei­si­nius san­ty­kius tarp tė­vų ir vai­kų re­gu­liuo­ja
su­si­ta­rian­čios ša­lies, ku­rios pi­lie­tis yra vai­kas, įsta­ty­mai.
Tai­ky­ti­nos tei­sės
klau­si­mą spren­džiant pa­gal CK įtvir­tin­tas ko­li­zi­nes nor­mas, pa­žy­mė­ti­na,
kad CK 1. 32 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­ta ben­dra nor­ma, pa­gal ku­rią
vai­kų ir tė­vų as­me­ni­niams ir tur­ti­niams san­ty­kiams tai­ko­ma vai­ko
nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos vals­ty­bės tei­sė. At­si­žvelg­da­mas į
šią ko­li­zi­nę nor­mą, teis­mas, nag­ri­nė­da­mas by­lą, kai vai­kas su tė­vu
(mo­ti­na) nuo­lat gy­ve­na už­sie­nio vals­ty­bė­je, tu­ri tai­ky­ti tos už­sie­nio
vals­ty­bės tei­sę. Šiuo at­ve­ju reikš­min­ga tiks­liai nu­sta­ty­ti by­los nag­ri­nė­ji­mo
me­tu esan­čią vai­ko nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą. CK 2. 14 straips­nio 2
da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad ne­pil­na­me­čio fi­zi­nio as­mens nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji
vie­ta yra lai­ko­ma to iš tė­vų, su ku­riuo ne­pil­na­me­tis dau­giau­sia gy­ve­na,
nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Pa­gal CK 2. 12 straips­nio 1 da­lį fi­zi­nio
as­mens nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra to­je vals­ty­bė­je ar jos te­ri­to­ri­jos
da­ly­je, ku­rio­je as­muo nuo­lat ar dau­giau­siai gy­ve­na, lai­ky­da­mas tą
vals­ty­bę ar jos te­ri­to­ri­jos da­lį sa­vo as­me­ni­nių, so­cia­li­nių ir
eko­no­mi­nių in­te­re­sų bu­vi­mo vie­ta. As­me­niui iš­vy­kus į už­sie­nio
vals­ty­bę, klau­si­mas dėl to, ar pa­ki­to jo nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta,
tu­ri bū­ti spren­džia­mas at­si­žvel­giant į tai, ar as­muo ke­ti­na ki­to­je
vals­ty­bė­je gy­ven­ti nuo­lat. Tai nu­sta­ty­ti ga­li­ma re­mian­tis įvai­rio­mis
ap­lin­ky­bė­mis, pa­vyz­džiui, šei­mos su­kū­ri­mas už­sie­nio vals­ty­bė­je,
už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­ty­bės įgi­ji­mas, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to įsi­gi­ji­mas
už­sie­nio vals­ty­bė­je, sto­ji­mas ki­tos vals­ty­bės tar­ny­bon ir pan. Ta­čiau
as­me­niui iš­va­žia­vus lai­ki­nai dirb­ti į už­sie­nio vals­ty­bę, jo nuo­la­ti­nė
gy­ve­na­mo­ji vie­ta tu­ri bū­ti lai­ko­ma ne­pa­si­kei­tu­sia.
Pa­gal CK 1. 32 straips­nio
2 da­lį tuo at­ve­ju, jei nė vie­nas iš vai­ko tė­vų ne­tu­ri nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios
vie­tos vals­ty­bė­je, ku­rio­je yra vai­ko nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta,
o vai­kas ir abu jo tė­vai yra tos pa­čios vals­ty­bės pi­lie­čiai, tai­ko­ma
vals­ty­bės, ku­rios pi­lie­čiai jie vi­si yra, tei­sė. Tais at­ve­jais, kai
vai­ko tė­vai yra skir­tin­gų vals­ty­bių pi­lie­čiai, va­do­vau­jan­tis ben­dra
CK 1. 32 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­ta nuo­sta­ta, tu­ri bū­ti tai­ko­ma
vai­ko nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos vals­ty­bės tei­sė. Iš api­ben­dri­na­mų­jų
by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai daž­niau­siai ne­spren­dė klau­si­mo dėl už­sie­nio
vals­ty­bės tei­sės tai­ky­mo.
As­me­nims, esan­tiems
už­sie­nio vals­ty­bė­se, pra­ne­ši­mai ar šau­ki­mai siun­čia­mi Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos su už­sie­nio vals­ty­bė­mis su­da­ry­to­se tarp­tau­ti­nė­se
dvi­ša­lė­se su­tar­ty­se dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se,
ko­mer­ci­nė­se ir šei­mos by­lo­se nu­sta­ty­ta tvar­ka. Tais at­ve­jais, kai
as­muo yra už­sie­nio vals­ty­bė­je, su ku­ria Lie­tu­va nė­ra su­da­riu­si dvi­ša­lės
su­tar­ties dėl tei­si­nės pa­gal­bos, teis­mo pra­ne­ši­mų ir šau­ki­mų tvar­ka
nu­sta­to­ma pa­gal 1965 m. Ha­gos kon­ven­ci­jos dėl teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių
do­ku­men­tų ci­vi­li­nė­se ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se įtei­ki­mo už­sie­ny­je
(su pa­reiš­ki­mais, nu­sta­ty­tais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­ven­ci­jos
dėl teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių do­ku­men­tų ci­vi­li­nė­se ar ko­mer­ci­nė­se
by­lo­se įtei­ki­mo už­sie­ny­je ra­ti­fi­ka­vi­mo įsta­ty­mo 2 straips­ny­je
(Žin. , 2000, Nr. 44) nuo­sta­tas, jei už­sie­nio vals­ty­bė yra šios kon­ven­ci­jos
da­ly­vė. Jei­gu už­sie­nio vals­ty­bė nė­ra šios kon­ven­ci­jos da­ly­vė, tai
pra­ne­ši­mai ar šau­ki­mai tu­ri bū­ti siun­čia­mi lai­kan­tis di­plo­ma­ti­nio
su­si­ži­no­ji­mo tvar­kos. Teis­mas tu­ri siųs­ti pra­šy­mą su­teik­ti pa­gal­bą
ir vi­sus rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo
mi­nis­te­ri­jai, o ši – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai,
ku­ri per Lie­tu­vos di­plo­ma­ti­nes ar kon­su­li­nes įstai­gas už­sie­nio
vals­ty­bė­je per­duo­da juos tam tik­rai už­sie­nio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jai
vyk­dy­ti abi­pu­siš­ku­mo pa­grin­du. P-e­ši­mas apie pra­ne­ši­mų, šau­ki­mų
ar ki­to­kių do­ku­men­tų įtei­ki­mą teis­mui tu­ri grįž­ti ana­lo­giš­ka at­virkš­ti­ne
tvar­ka.
Pa­žy­mė­ti­na, kad 1965
m. Ha­gos kon­ven­ci­jos dėl teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių do­ku­men­tų ci­vi­li­nė­se
ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se įtei­ki­mo už­sie­ny­je 1 straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­ta,
kad ši Kon­ven­ci­ja ne­tai­ko­ma, kai ne­ži­no­mas ad­re­sas as­mens, ku­riam
toks do­ku­men­tas tu­ri bū­ti įteik­tas. To­dėl ša­liai ar ki­tam da­ly­vau­jan­čiam
by­lo­je as­me­niui iš­vy­kus į už­sie­nio vals­ty­bę, o teis­mui ne­ga­vus in­for­ma­ci­jos
dėl jo ad­re­so, Kon­ven­ci­ja ne­tu­ri bū­ti tai­ko­ma. To­kiu at­ve­ju teis­mo
pra­ne­ši­mų ir šau­ki­mų įtei­ki­mo tvar­kai nu­sta­ty­ti tai­ko­mos ben­dros
CPK nuo­sta­tos, reg­la­men­tuo­jan­čios šiuos klau­si­mus. Teis­mas tu­ri im­tis
prie­mo­nių, kad pra­ne­ši­mai ir šau­ki­mai bū­tų įteik­ti per as­mens, tu­rin­čio
juos gau­ti, gi­mi­nai­čius. Tuo at­ve­ju, kai gi­mi­nai­čiai da­ly­vau­jan­čio
by­lo­je as­mens ad­re­so ne­ži­no ir pra­ne­ši­mo bei šau­ki­mo įteik­ti ne­ga­li,
teis­mas da­ly­vau­jan­čių by­lo­je as­me­nų (as­mens) pra­šy­mu ir są­skai­ta
ga­li apie pa­skir­tos by­los nag­ri­nė­ji­mo lai­ką ir vie­tą pa­skelb­ti spau­do­je,
skel­bi­mą iš­spaus­di­nant vie­ti­nia­me ir cen­tri­nia­me Lie­tu­vos laik­raš­čiuo­se
ne vė­liau kaip li­kus 14 die­nų iki by­los nag­ri­nė­ji­mo die­nos (CPK 128
str. 4 d. ).
Api­ben­dri­na­mo­ji me­džia­ga
ro­do, kad teis­mo pra­ne­ši­mai ir šau­ki­mai daž­niau­siai bū­da­vo įtei­kia­mi
as­me­nims tie­sio­giai ar per gi­mi­nai­čius Lie­tu­vo­je, ta­čiau kai ku­riais
at­ve­jais tai bu­vo da­ro­ma Ha­gos kon­ven­ci­jos dėl teis­mi­nių ir ne­teis­mi­nių
do­ku­men­tų ci­vi­li­nė­se ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se įtei­ki­mo už­sie­ny­je
ar dvi­ša­lės su­tar­ties su už­sie­nio vals­ty­be nu­sta­ty­ta tvar­ka. Pa­vyz­džiui,
ieš­ko­vui M. V. krei­pu­sis į Vi­sa­gi­no mies­to apy­lin­kės teis­mą ir nu­ro­džius
at­sa­ko­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos ir dar­bo ad­re­są Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jo­je,
tei­sė­jas 2000 m. bir­že­lio 7 d. nu­tar­ti­mi nu­ta­rė iš­siųs­ti at­sa­ko­vui
do­ku­men­tus per Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ją. To­kia teis­mo šau­ki­mo įtei­ki­mo
tvar­ka ati­tin­ka Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos su­tar­ties
dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, šei­mos ir
bau­džia­mo­sio­se by­lo­se 4, 9 ir 10 straips­nius. Ta­čiau iš api­ben­dri­na­mų­jų
by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai ne vi­sais at­ve­jais tei­sin­gai tai­kė Kon­ven­ci­jos
ir CPK nuo­sta­tas dėl šau­ki­mų įtei­ki­mo tvar­kos, pa­vyz­džiui Vi­sa­gi­no
mies­to apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 23–603/1999 ieš­ko­vui K. K. nu­ro­džius tiks­lų at­sa­ko­vės
I. K. gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­są JAV, teis­mas ne­pa­grįs­tai ne­si­ė­mė
veiks­mų įteik­ti šau­ki­mą šiuo ad­re­su, o tai­ky­da­mas CPK 131 straips­nio
3 da­lį, šau­ki­mą nu­siun­tė pas­ku­ti­nės ži­no­mos at­sa­ko­vės gy­ve­na­mo­sios
vie­tos Lie­tu­vo­je bu­tų eks­plo­a­ta­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jai.
Teis­mo ak­ty­vu­mas nu­sta­tant
anks­čiau ap­tar­tas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes ir ren­kant įro­dy­mus ypač ak­tu­a­lus
ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos by­lo­se su už­sie­nio (tarp­tau­ti­niu) ele­men­tu.
Teis­mas tu­ri iš­tir­ti už­sie­nio vals­ty­bė­je esan­čias ša­lies šei­mos ap­lin­kos
są­ly­gas, jos ma­te­ria­li­nę būk­lę, mo­ti­nos (tė­vo) su­tuok­ti­nio ar su­gy­ven­ti­nio
san­ty­kius su vai­ku, jo po­žiū­rį į vai­ko auk­lė­ji­mą, gy­ve­ni­mą kar­tu
su juo, vai­kui esant už­sie­nio vals­ty­bė­je, pa­ties vai­ko no­rus, su ku­riuo
iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti, taip pat pa­žiū­ras į ki­tas ap­lin­ky­bes,
taip pat ir ki­tas anks­čiau ap­tar­tas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes. Be ben­drų bū­ti­nų
nu­sta­ty­ti fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, by­lo­se su už­sie­nio (tarp­tau­ti­niu)
ele­men­tu teis­mas pri­va­lo pa­pil­do­mai iš­si­aiš­kin­ti vai­ko nuo­la­ti­nio
gy­ve­ni­mo už­sie­nio vals­ty­bė­je tei­sė­tu­mą, so­cia­li­nių ir ki­tų vai­ko
tei­sių už­tik­ri­ni­mo ga­ran­ti­jas už­sie­nio vals­ty­bė­je, pa­ties vai­ko
po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą už­sie­nio vals­ty­bė­je, vai­ko adap­ta­vi­mo­si ga­li­my­bes,
vai­ko tė­vo, su ku­riuo gy­ve­na­mo­ji vie­ta ne­nu­sta­to­ma, ir ki­tų gi­mi­nai­čių
ga­li­my­bes ma­ty­tis su vai­ku jam iš­vy­kus į už­sie­nio vals­ty­bę nuo­lat
gy­ven­ti. Šioms fak­ti­nėms ap­lin­ky­bėms iš­si­aiš­kin­ti teis­mas tu­ri su­rink­ti
įvai­rius įro­dy­mus, ku­rie yra už­sie­nio vals­ty­bė­je, pa­vyz­džiui, gau­ti
iš už­sie­nio vals­ty­bės vai­kų tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų in­for­ma­ci­ją
dėl by­lo­je nu­sta­ty­ti­nų fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, pa­žy­mas iš dar­bo­vie­čių
apie ša­lių bei jų su­tuok­ti­nių (su­gy­ven­ti­nių) dar­bo už­mo­kes­tį, cha­rak­te­ris­ti­ką,
pa­žy­mas iš re­gist­rų apie ša­lių ar (ir) jų su­tuok­ti­nių (su­gy­ven­ti­nių)
tu­ri­mą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, iš vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų apie bau­džia­mą­jį
ir ad­mi­nist­ra­ci­nį ša­lies ar jos su­tuok­ti­nio (su­gy­ven­ti­nio) teis­tu­mą
ir baus­tu­mą, taip pat gau­ti in­for­ma­ci­ją apie už­sie­nio vals­ty­bės tei­sę,
reg­la­men­tuo­jan­čią by­los ša­lių bei jų vai­kų tei­si­nį sta­tu­są, ga­li­my­bę
ki­tam tė­vui at­vyk­ti į už­sie­nio vals­ty­bę ma­ty­tis su vai­ku ir pan. Api­ben­dri­na­mo­ji
me­džia­ga ro­do, kad teis­mai ne­rin­ko šių by­lai reikš­min­gas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes
pa­tvir­ti­nan­čių ar pa­nei­gian­čių įro­dy­mų.
Įro­dy­mai, esan­tys už­sie­nio
vals­ty­bė­je, ren­ka­mi tarp­tau­ti­nių dvi­ša­lių su­tar­čių dėl tei­si­nės
pa­gal­bos ir tei­si­nių san­ty­kių ci­vi­li­nė­se, ko­mer­ci­nė­se ir šei­mos
by­lo­se nu­sta­ty­ta tvar­ka. Jei­gu tarp Lie­tu­vos ir už­sie­nio vals­ty­bės,
ku­rio­je rei­kia su­rink­ti įro­dy­mus, nė­ra su­da­ry­tos dvi­ša­lės su­tar­ties
dėl tei­si­nės pa­gal­bos, ta­čiau už­sie­nio vals­ty­bė yra 1970 m. Ha­gos kon­ven­ci­jos
dėl įro­dy­mų ci­vi­li­nė­se ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se pa­ė­mi­mo už­sie­ny­je
da­ly­vė, tai įro­dy­mai ren­ka­mi šios Kon­ven­ci­jos nu­sta­ty­ta  tvar­ka. Jei­gu su už­sie­nio vals­ty­be Lie­tu­va
nė­ra su­da­riu­si dvi­ša­lės su­tar­ties dėl tei­si­nės pa­gal­bos ir ši vals­ty­bė
nė­ra mi­nė­tos Kon­ven­ci­jos da­ly­vė, pra­šy­mai su­teik­ti tei­si­nę pa­gal­bą
ga­li bū­ti tei­kia­mi ir vyk­do­mi di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais abi­pu­siš­ku­mo
pa­grin­du, t. y. krei­pian­tis į Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­ją, o šiai – į Už­sie­nio
rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, ku­ri per sa­vo di­plo­ma­ti­nes ar kon­su­li­nes
įstai­gas krei­pia­si į tam tik­ras už­sie­nio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas.
Teis­mas, nu­ta­ręs, kad
rei­kia su­rink­ti įro­dy­mus už­sie­nio vals­ty­bė­je pa­gal 1970 m. Ha­gos
kon­ven­ci­ją dėl įro­dy­mų ci­vi­li­nė­se ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se pa­ė­mi­mo
už­sie­ny­je, siun­čia tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mą tie­sio­giai už­sie­nio
vals­ty­bės pa­skir­tai Cen­tri­nei įstai­gai, ku­ri tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mą
vyk­dy­ti per­duos ati­tin­ka­mai kom­pe­ten­tin­gai įstai­gai (Kon­ven­ci­jos
2 str. ). Tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mo tu­ri­nys tu­ri ati­tik­ti Kon­ven­ci­jos
3 straips­nio rei­ka­la­vi­mus. Tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mas pa­tei­kia­mas
už­sie­nio vals­ty­bės, į ku­rią krei­pia­ma­si, kal­ba ar­ba prie jos pri­de­da­mas
ver­ti­mas į tą kal­bą (Kon­ven­ci­jos 4 str. 1 d. ). Ta­čiau už­sie­nio vals­ty­bės
cen­tri­nė įstai­ga taip pat tu­ri pri­im­ti pra­šy­mus tiek an­glų, tiek pran­cū­zų
kal­bo­mis ar­ba ver­ti­mais į vie­ną iš tų kal­bų, iš­sky­rus tuos at­ve­jus,
kai už­sie­nio vals­ty­bė pa­da­riu­si iš­ly­gą, pa­gal Kon­ven­ci­jos 33
straips­nį. In­for­ma­ci­ją, su­si­ju­sią su 1970 m. Ha­gos kon­ven­ci­jos dėl
įro­dy­mų ci­vi­li­nė­se ir ko­mer­ci­nė­se by­lo­se pa­ė­mi­mo už­sie­ny­je
tai­ky­mu, t. y. pa­čios Kon­ven­ci­jos teks­tą pran­cū­zų ir an­glų kal­bo­mis,
Kon­ven­ci­jos da­ly­vių są­ra­šą, už­sie­nio vals­ty­bių pa­da­ry­tas iš­ly­gas,
pa­skir­tas cen­tri­nes įstai­gas pa­gal Kon­ven­ci­jos 2 straips­nio 1 da­lį,
taip pat ki­tą in­for­ma­ci­ją ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­to pus­la­py­je, ku­rio
ad­re­sas http://www. hcch. net (šiuo ad­re­su taip pat ga­li­ma ras­ti in­for­ma­ci­ją
apie vi­sas ki­tas Ha­gos tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės tei­sės kon­fe­ren­ci­jos
pri­im­tas kon­ven­ci­jas). Iš api­ben­dri­na­mų­jų by­lų ma­ty­ti, jog teis­mai,
nu­sta­ty­da­mi fak­ti­nes by­lų ap­lin­ky­bes, sa­vo ini­cia­ty­va ne­si­krei­pė
į už­sie­nio vals­ty­bes dėl įro­dy­mų su­rin­ki­mo, o rė­mė­si tik ša­lių iš
už­sie­nio vals­ty­bių pa­teik­tais įro­dy­mais, ku­rių ne­pa­kan­ka by­lai tei­sin­gai
iš­spręs­ti. Pa­vyz­džiui, Vi­sa­gi­no mies­to apy­lin­kės teis­mas by­lo­je pa­gal
ieš­ko­vės L. S. ieš­ki­nį at­sa­ko­vui S. S. dėl ne­pil­na­me­tės J. S. gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo 2000 m. ge­gu­žės 19 d. spren­di­mu nu­sta­tė ne­pil­na­me­tės
J. S. gy­ve­na­mą­ją vie­tą kar­tu su ieš­ko­ve, gy­ve­nan­čia N-­ve­gi­jo­je.
Teis­mas kaip įro­dy­mus pri­ėmė ieš­ko­vės at­siųs­tus pa­tvir­tin­tus no­ta­riš­kai
ir iš­vers­tus Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­je Os­le į lie­tu­vių kal­bą
do­ku­men­tus dėl nau­jo su­tuok­ti­nio, gy­ve­nan­čio N-­ve­gi­jo­je, dar­bo
už­mo­kes­čio, jo pa­žiū­rų į vai­ko auk­lė­ji­mą, prie­žiū­rą ir gy­ve­ni­mą
kar­tu. Teis­mą taip pat ten­ki­no ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­je
iš­vers­ta mo­kyk­los N-­ve­gi­jo­je iš­duo­ta pa­žy­ma dėl ne­pil­na­me­tės
J. S. moks­lo bei N-­ve­gi­jo­je no­ta­riš­kai pa­tvir­tin­tas raš­tas, ku­ria­me
ne­pil­na­me­tė iš­reiš­kė sa­vo no­rą gy­ven­ti N-­ve­gi­jo­je kar­tu su ieš­ko­ve
(Vi­sa­gi­no mies­to apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 22–7870/2000). Pa­na­šiai by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo
A. V. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei L. V. dėl ne­pil­na­me­čių R. V. ir Ž. V. gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo teis­mas ne­rin­ko įro­dy­mų dėl ieš­ko­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gų
Vo­kie­ti­jo­je, ver­tin­da­mas tik pa­ties ieš­ko­vo pa­teik­tas pa­žy­mas iš
dar­bo­vie­tės Vo­kie­ti­jo­je dėl dar­bo už­mo­kes­čio, taip pat Vo­kie­ti­jos
teis­mo įstai­gos Nuo­sa­vy­bės tei­sės kny­gos tar­ny­bos ad­re­suo­tą ieš­ko­vui
pa­žy­mą, ku­rios bu­vo iš­vers­tos įmo­nė­je, re­gist­ruo­to­je Lie­tu­vo­je
(Ši­lu­tės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–533/2000).
Iš api­ben­dri­na­mų­jų
by­lų, ku­riuo­se yra už­sie­nio (tarp­tau­ti­nis) ele­men­tas, ma­ty­ti, kad
nu­sta­ty­da­mas vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, ku­rio nuo­la­ti­nė
gy­ve­na­mo­ji vie­ta yra už­sie­ny­je, teis­mas spren­di­mo re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je kar­tais nu­ro­dy­da­vo kon­kre­tų gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­są
už­sie­nio vals­ty­bė­je, ku­rio­je nu­sta­to­ma vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta
(Vi­sa­gi­no mies­to apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–1343/1999, Ši­lu­tės
ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo ci­vi­li­nė by­la Nr. 2–533/2000). Pa­žy­mė­ti­na,
kad spren­di­mo re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je kon­kre­tus tė­vo gy­ve­na­mo­sios
vie­tos ad­re­sas už­sie­nio vals­ty­bė­je ne­tu­ri bū­ti nu­ro­do­mas. Teis­mui
nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, vai­kas tu­ri gy­ven­ti
su tuo iš tė­vų, ku­ris nu­ro­dy­tas teis­mo spren­di­me, ne­pri­klau­so­mai
nuo to, ku­rio­je vals­ty­bė­je bū­tų jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Ta­čiau pa­si­kei­tus
fak­ti­nėms by­los ap­lin­ky­bėms, pa­vyz­džiui, vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą
nu­sta­čius su vie­nu iš tė­vų, įver­ti­nus, kad jis gy­vens Lie­tu­vo­je, ta­čiau
vė­liau jam per­si­kė­lus gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę, ki­tas tė­vas ga­li
reikš­ti pa­kar­to­ti­nį ieš­ki­nį dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
(CK 3. 169 str. 3 d. ).

Teis­mo spren­di­mas ir jo vyk­dy­mas

Dėl įsta­ty­mų, re­gu­liuo­jan­čių
teis­mo spren­di­mo pri­ėmi­mo ir iš­dės­ty­mo tvar­ką, tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je
iš­aiš­kin­ta Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 1997 m. bir­že­lio
13 d. nu­ta­ri­me Nr. 5 (Teis­mų prak­ti­ka, 1997, Nr. 7, p. 13–22. ). Su­si­pa­ži­nus
su api­ben­dri­na­mo­sio­mis by­lo­mis nu­sta­ty­ta, kad teis­mo spren­di­muo­se
dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo yra trū­ku­mų spren­di­mo mo­ty­vuo­ja­mo­je
da­ly­je, teis­mai pri­im­da­mi spren­di­mą pa­gal ša­lių pa­reikš­tus rei­ka­la­vi­mus
kar­tais vi­sai ne­nu­sta­to vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos, pa­si­tai­ko at­ve­jų,
kai ne­tiks­liai iš­dės­to spren­di­mo re­zo­liu­ci­nę da­lį, taip pat da­ro
klai­dų by­los nag­ri­nė­ji­mą baig­da­mi nu­tar­ti­mi nu­trauk­ti by­lą, tvir­tin­da­mi
tarp ša­lių su­da­ry­tą tai­kos su­tar­tį.
Teis­mo spren­di­me nu­sta­tant
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tu­ri bū­ti nu­ro­dy­tos teis­mo nu­sta­ty­tos by­los
fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, įro­dy­mai, ku­riais grin­džia­mos teis­mo iš­va­dos,
ar­gu­men­tai, dėl ku­rių teis­mas at­me­ta ku­riuos nors įro­dy­mus, įsta­ty­mai,
ku­riais teis­mas va­do­va­vo­si (CPK 222 str. 4 d. ). Teis­mas spren­di­me pri­im­da­mas
iš­va­dą, su ku­riuo iš tė­vų nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tai la­biau
ati­tiks vai­ko in­te­re­sus, ją tu­ri mo­ty­vuo­ti nu­sta­ty­to­mis fak­ti­nė­mis
by­los ap­lin­ky­bė­mis ir jų įver­ti­ni­mu vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu,
prieš tai nu­sta­tęs kon­kre­taus vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nį. Teis­mas spren­di­me
ne­ga­li rem­tis vie­nu iš vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nio ele­men­tų, o tu­ri
įver­tin­ti jų vi­su­mą. Pa­vyz­džiui, Vil­niaus mies­to tre­čia­sis apy­lin­kės
teis­mas spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 211–93/2000 spren­di­mo mo­ty­vuo­ja­mo­jo­je da­ly­je de­ta­liai iš­ana­li­za­vo
įro­dy­mus, pa­tvir­ti­nan­čius by­lo­je nu­sta­ty­ti­nas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes,
vai­ko no­rus spren­džia­mu klau­si­mu ir šių no­rų mo­ty­vus, bei rė­mė­si nu­sta­ty­to­mis
fak­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­da­ry­da­mas iš­va­dą, kad ne­pil­na­me­čio
vai­ko M. V. in­te­re­sus ati­tiks gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mas su ieš­ko­vu
V. V. Ta­čiau iš api­ben­dri­na­mų­jų by­lų ma­ty­ti, kad teis­mai spren­di­mo
mo­ty­vuo­ja­mo­jo­je da­ly­je daž­nai pa­si­ten­kin­da­vo ieš­ki­nio pa­grįs­tu­mo
klau­si­mo kon­sta­ta­vi­mu, ne­nu­ro­dy­da­mi ar­gu­men­tų, ku­riais re­mian­tis
teis­mas lai­ko, jog bū­ti­na ten­kin­ti ieš­ki­nį.
Teis­mai, spręs­da­mi
gin­čą tarp sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
tu­ri jį iš­spręs­ti iš es­mės ir nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su
vie­nu iš tė­vų, ka­dan­gi vai­ko tei­sė ir in­te­re­sas yra tu­rė­ti nuo­la­ti­nę
gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Ne­nu­sta­čius gy­ve­na­mo­sios vie­tos su vie­nu iš tė­vų
vai­ko in­te­re­sai ga­li bū­ti pa­žeis­ti, ka­dan­gi ne­sant tarp tė­vų su­si­ta­ri­mo
ga­li­mi to­li­mes­ni gin­čai, ku­rių me­tu vai­ką ga­li sup­ti trau­muo­jan­ti,
psi­cho­lo­giš­kai nei­gia­mai vei­kian­ti ap­lin­ka. To­dėl vie­nam iš tė­vų
pa­reiš­kus ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
su juo, o ki­tam tė­vui to­kio prie­ši­nio rei­ka­la­vi­mo ne­pa­reiš­kus, teis­mas
spręs­da­mas gin­čą tu­ri nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu
iš tė­vų ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar tas tė­vas, su ku­riuo nu­sta­to­ma vai­ko
gy­ve­na­mo­ji vie­ta, yra pa­reiš­kęs to­kį rei­ka­la­vi­mą. To­kiu bū­du teis­mas,
iš­ei­da­mas už ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mo ri­bų, tei­sin­gai tai­ky­tų CK
3. 169 straips­nio 2 da­lies nuo­sta­tą, ap­gin­da­mas vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus.
Ta­čiau iš api­ben­dri­na­mų­jų by­lų ma­ty­ti, kad daž­nai teis­mai, tarp tė­vų
esant gin­čui dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, šio gin­čo iš
es­mės ne­iš­spręs­da­vo ir vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­nu­sta­ty­da­vo
mo­ty­vuo­da­mi tuo, kad vie­na ar abi ša­lys ne­įro­dė tų fak­ti­nių ap­lin­ky­bių,
ku­rios pa­grįs­tų ša­lių pa­teik­tus rei­ka­la­vi­mus. To­kie teis­mų spren­di­mai
yra ne­pa­grįs­ti. Pa­vyz­džiui, Vil­niaus mies­to pir­ma­sis apy­lin­kės teis­mas
1999 m. gruo­džio 23 d. spren­di­mu ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 223–5987/1999 at­me­tė ieš­ko­vo G. T. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei
N. J. B. ir at­sa­ko­vės prie­šieš­ki­nį ieš­ko­vui dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų
E. T. ir L. M. T. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Teis­mas nu­ro­dė, kad at­si­žvel­giant
į vai­kų iš­reikš­tus no­rus gy­ven­ti kar­tu su mo­ti­na N. J. B. nė­ra tei­si­nio
pa­grin­do ten­kin­ti ieš­ki­nį ir nu­sta­ty­ti ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su ieš­ko­vu, o at­si­žvel­giant į tai, kad at­sa­ko­vė ne­įro­dė prie­šieš­ki­ny­je
nu­ro­dy­to rei­ka­la­vi­mo pa­grįs­tu­mo, kaip to rei­ka­lau­ja CPK 58 straips­nis,
t. y. ne­įro­dė, kur tiks­liai, ko­kio­mis są­ly­go­mis gy­vens jos ne­pil­na­me­čiai
vai­kai, kaip jie bus auk­lė­ja­mi, kur tęs moks­lą, kaip bus už­tik­rin­ta tei­sė
ben­drau­ti abiem vai­kų tė­vams su sa­vo vai­kais, nė­ra tei­si­nio pa­grin­do
ten­kin­ti prie­šieš­ki­nį. Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus ko­le­gi­ja šį teis­mo spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą.
Pa­žy­mė­ti­na, kad tuo
at­ve­ju, jei, nag­ri­nė­da­mas gin­čą dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos,
teis­mas nu­sta­to, kad vai­ko ne­ga­li­ma pa­lik­ti nė su vie­nu iš tė­vų ar
su ki­tais as­me­ni­mis, su ku­riais vai­kas fak­tiš­kai yra, teis­mas ieš­ki­nio
ir (ar) prie­šieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mus tu­ri at­mes­ti ir pri­im­ti at­ski­rą­ją
nu­tar­tį, ku­ria pa­siū­ly­ti vai­ko ar­ti­miems gi­mi­nai­čiams, vals­ty­bi­nei
vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai, pro­ku­ro­rui ar vai­ko glo­bė­jui
(rū­pin­to­jui) kreip­tis į teis­mą dėl lai­ki­no ar ne­ter­mi­nuo­to tė­vų val­džios
ap­ri­bo­ji­mo, o įsta­ty­me nu­sta­ty­tais at­ve­jais pa­siū­ly­ti vals­ty­bi­nei
vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai kar­tu su po­li­ci­ja ar be jos ne­del­siant
pa­im­ti vai­ką iš tė­vų ar ki­tų as­me­nų (VTAPĮ 56 str. 3 d. ).
Spren­di­me dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti, su ku­riuo iš gin­čo ša­lių ji
nu­sta­to­ma, ne­nu­ro­dant tiks­laus ša­lių gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­so.
To­kia iš­va­da da­ry­ti­na re­mian­tis CK 3. 169 straips­nio 2 da­li­mi (ga­lio­ju­siu
SŠK 67 str. ), pa­gal ku­rią teis­mas spren­džia gin­čus dėl ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, kai jų tė­vai gy­ve­na sky­rium.
Gin­čo es­mė – su ku­riuo iš tė­vų tu­rė­tų gy­ven­ti ne­pil­na­me­tis vai­kas
at­si­žvel­giant į jo in­te­re­sus. Teis­mas, iš­spren­dęs to­kį gin­čą, tu­ri
nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų. N-s ver­ti­nant
bui­ti­nes tė­vų ir vai­kų gy­ve­ni­mo są­ly­gas yra at­si­žvel­gia­ma į tuo me­tu
esan­čias kon­kre­čias tė­vų gy­ve­na­mo­sios vie­tos, t. y. na­mo, bu­to, kam­ba­rio,
są­ly­gas, ta­čiau tai ne­reiš­kia, jog nu­sta­čius ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą, kon­kre­ti jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta tu­ri bū­ti bū­tent ta, ku­rio­je
tė­vas gy­ve­no gin­čo spren­di­mo me­tu. Pa­žy­mė­ti­na, kad teis­mo spren­di­mo
re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je nu­sta­čius kon­kre­čią ne­pil­na­me­čio vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą, nu­ro­dant jos ad­re­są, bū­tų ap­ri­bo­ta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jos 32 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­ta pi­lie­čių tei­sė lais­vai
kil­no­tis ir pa­si­rink­ti gy­ve­na­mą­ją vie­tą Lie­tu­vo­je. To­kį teis­mo
spren­di­mo re­zo­liu­ci­nės da­lies ne­tiks­lu­mą yra kon­sta­ta­vu­si Lie­tu­vos
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus ko­le­gi­ja ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 3K–3–595/2001 pa­gal ieš­ko­vo Z. O. ieš­ki­nį at­sa­ko­vei I. O.
dėl ne­pil­na­me­čio vai­ko P. Z. O. gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, Vil­niaus
mies­to ant­ro­jo apy­lin­kės teis­mo 2000 m. spa­lio 23 d. spren­di­mą ir Vil­niaus
apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m.
gruo­džio 12 d. nu­tar­tį iš es­mės pa­lik­da­ma ne­pa­keis­tus, ta­čiau iš Vil­niaus
mies­to ant­ro­jo apy­lin­kės teis­mo 2000 m. spa­lio 23 d. spren­di­mo re­zo­liu­ci­nės
da­lies pa­ša­lin­da­ma nuo­ro­dą į kon­kre­tų ieš­ko­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos
ad­re­są.
Teis­mai, nu­trauk­da­mi
by­lą dėl to, kad ša­lys su­da­rė tai­kos su­tar­tį ar at­si­sa­kė nuo ieš­ki­nio
rei­ka­la­vi­mo, ša­lims iš­aiš­ki­na by­los nu­trau­ki­mo pa­sek­mes, t. y.
drau­di­mą toms pa­čioms ša­lims kreip­tis į teis­mą dėl to pa­ties da­ly­ko ir
tuo pa­čiu pa­grin­du (CPK 244 str. ). Ta­čiau at­kreip­ti­nas dė­me­sys, kad
šei­mos tei­si­niai san­ty­kiai dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
yra tęs­ti­nio po­bū­džio. CK 3. 169 straips­nio 3 da­lis nu­ma­to, kad pa­si­kei­tus
ap­lin­ky­bėms ar­ba vie­nam iš tė­vų, su ku­riuo bu­vo nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta, ati­da­vus vai­ką au­gin­ti ir gy­ven­ti kar­tu su ki­tais as­me­ni­mis,
ant­ra­sis iš tė­vų ga­li reikš­ti pa­kar­to­ti­nį ieš­ki­nį dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo. Gin­čo spren­di­mas iš nau­jo pa­gal pa­duo­tą pa­kar­to­ti­nį
ieš­ki­nį ga­li­mas esant bent vie­nai šių są­ly­gų: 1) fak­ti­nės by­los ap­lin­ky­bės
taip pa­si­kei­tė, kad su­da­ro nau­ją ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mo pa­grin­dą;
2) tė­vas, su ku­riuo teis­mo spren­di­mu nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta, vai­ką ati­da­vė gy­ven­ti ir au­gin­ti ki­tiems as­me­nims. Pa­si­kei­tus
by­los fak­ti­nėms ap­lin­ky­bėms taip, kad ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mas grin­džia­mas
nau­ju pa­grin­du, pa­duo­tas ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas nė­ra ta­pa­tus prieš
tai bu­vu­siam, to­dėl ga­li bū­ti pri­ima­mas ir nag­ri­nė­ja­mas. Ta­čiau vie­nos
ne­es­mi­nės ap­lin­ky­bės pa­si­kei­ti­mas ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas ieš­ki­nio
pa­grin­do pa­si­kei­ti­mu. Pa­grin­do pa­si­kei­ti­mas yra ta­da, ka­da pa­si­kei­čia
tos fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, ku­rios tu­ri le­mia­mos įta­kos gin­čo spren­di­mui,
pa­vyz­džiui, vai­ko no­rų pa­si­kei­ti­mas (at­si­žvel­giant į vai­ko am­žių
ir bran­du­mą), tė­vo gy­ve­ni­mo są­ly­gų pa­si­kei­ti­mas ir pan. Tė­vas ati­da­vęs
vai­ką au­gin­ti ki­tiems as­me­nims ne­vyk­do sa­vo, kaip vai­ko tė­vo, pa­rei­gų,
to­dėl yra pa­grin­das gin­čą nag­ri­nė­ti pa­kar­to­ti­nai. Vie­na iš vai­ko
tei­sių ir in­te­re­sų yra gy­ven­ti ir bū­ti au­gi­na­mam su sa­vo tė­vais,
tuo tar­pu tė­vas, ati­da­vęs jį ki­tiems as­me­nims, ne­už­tik­ri­na šios tei­sės
ir in­te­re­so įgy­ven­di­ni­mo.
Iš api­ben­dri­na­mų­jų
by­lų ma­ty­ti, kad daž­nai tarp ša­lių bū­da­vo su­da­ry­ta ir teis­mo pa­tvir­tin­ta
tai­kos su­tar­tis. Teis­mas ne­tu­ri tvir­tin­ti tai­kos su­tar­ties, jei­gu
jo­je nu­sta­ty­tos są­ly­gos prieš­ta­rau­ja įsta­ty­mui ar­ba pa­žei­džia kie­no
nors tei­ses ir įsta­ty­mo sau­go­mus in­te­re­sus (CPK 35 str. 2 d. ). Teis­mas,
tvir­tin­da­mas ša­lių su­da­ry­tą su­tar­tį dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo, vi­sų pir­ma tu­ri nu­sta­ty­ti, ar tas iš tė­vų, su ku­riuo pa­gal
tai­kos su­tar­tį nu­sta­to­ma vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, už­tik­rins pa­grin­di­nes
vai­ko tei­ses ir in­te­re­sus, ar ki­tos tai­kos su­tar­ties są­ly­gos ne­pa­žeis
vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų. Nu­sta­čius, kad vai­ko tei­sės ir in­te­re­sai
ga­li bū­ti pa­žeis­ti, pa­vyz­džiui, tei­sė gy­ven­ti ir svei­kai vys­ty­tis,
tu­rė­ti tin­ka­mas są­ly­gas mo­ky­tis ir pan. , teis­mas tu­ri ne­tvir­tin­ti
tarp ša­lių su­da­ry­tos tai­kos su­tar­ties. Pa­žy­mė­ti­na, kad teis­mai ne
vi­sa­da ver­tin­da­vo tai­kos su­tar­ties są­ly­gų ati­ti­ki­mą įsta­ty­mui,
pa­vyz­džiui, Tel­šių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mas 1999 m. ge­gu­žės 6 d. nu­tar­ti­mi
ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 2–690/1999 pa­tvir­ti­no ieš­ko­vo R. K. ir at­sa­ko­vės
R. K. tai­kos su­tar­tį, ku­rios 3 punk­tu at­sa­ko­vė at­si­sa­kė ali­men­tų
vai­kui M. K. iš­lai­ky­ti ir at­ei­ty­je įsi­pa­rei­go­jo ne­rei­ka­lau­ti jų
iš­ieš­ko­ti iš ieš­ko­vo. Toks at­sa­ko­vės at­si­sa­ky­mas nuo iš­lai­ky­mo
pa­rei­gos nė­ra ga­li­mas, ka­dan­gi iš­lai­ky­mo tei­si­niai san­ty­kiai yra
tęs­ti­nio po­bū­džio, at­si­ran­da as­me­niš­kai tarp kiek­vie­no iš tė­vų ir
vai­ko, įsta­ty­mas įpa­rei­go­ja kiek­vie­ną tė­vą iš­lai­ky­ti sa­vo ne­pil­na­me­čius
vai­kus. Be to, at­si­sa­ky­mas at­ei­ty­je ne­rei­ka­lau­ti iš­lai­ky­mo prieš­ta­rau­ja
ir CPK 4 straips­nio 2 da­liai, ku­rio­je nu­ma­ty­ta, kad at­si­sa­ky­mas nuo
tei­sės kreip­tis į teis­mą ne­ga­lio­ja.
Teis­mo spren­di­mu nu­sta­čius
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, ant­ra­jam iš­lie­ka tei­sė ir
pa­rei­ga ben­drau­ti su vai­ku, da­ly­vau­ti jį auk­lė­jant (CK 3. 170 str. 1
d. ), o vai­kas tu­ri tei­sę nuo­lat ir tie­sio­giai ben­drau­ti su abiem tė­vais,
ne­svar­bu, kur tė­vai gy­ve­na (CK 3. 170 str. 2 d. ). Tė­vas ar mo­ti­na, su ku­riuo
gy­ve­na vai­kas, ne­tu­ri tei­sės kliu­dy­ti ant­ra­jam iš tė­vų ben­drau­ti
su vai­ku ir da­ly­vau­ti jį auk­lė­jant, o kai tė­vai dėl to ne­su­si­ta­ria,
ben­dra­vi­mo su vai­ku ir da­ly­va­vi­mo jį auk­lė­jant tvar­ką nu­sta­to teis­mas
(CK 3. 170 str. 3 d. ir 4 d. ). Ta­čiau pa­žy­mė­ti­na, kad tas iš tė­vų, su ku­riuo
nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, tu­ri di­des­nes ga­li­my­bes ben­drau­ti
su vai­ku ir da­ly­vau­ti jį auk­lė­jant, da­ry­ti įta­ką jo psi­chi­niam, dva­si­niam,
kul­tū­ri­niam bei fi­zi­niam vys­ty­mui­si, to­dėl jo vaid­muo auk­lė­jant vai­ką
tu­ri bū­ti ak­ty­ves­nis.
Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3 straips­nio 1 da­lis nu­ma­to,
kad į vai­ko in­te­re­sus tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta iman­tis bet ko­kių vai­ką
lie­čian­čių veiks­mų, ne­svar­bu, ar jie vyk­do­mi vals­ty­bi­nių ar pri­va­čių
as­me­nų. Vyk­dy­da­mas teis­mo spren­di­mą dėl vai­kų per­da­vi­mo, ant­sto­lis
vyk­dy­mo veiks­mus at­lie­ka da­ly­vau­jant as­me­niui, ku­riam per­duo­da­mas
vai­kas, ir vals­ty­bi­nės vai­kų tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos at­sto­vui.
Spren­di­mo vyk­dy­mo me­tu tu­ri bū­ti už­tik­rin­ta vai­ko tei­sių ap­sau­ga.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt