|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA PATVIRTINTA Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalga Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje skelbiama, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos įstatymus išsprendžiamas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nuosprendis yra pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Be to, nuosprendis yra dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą. Nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Lietuvos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendis yra ypač svarbus baudžiamosios bylos dokumentas. Atsižvelgiant į nuosprendžio reikšmę, jo priėmimui, surašymui ir paskelbimui būtina skirti ypatingą dėmesį. Nuosprendis turi būti priimamas griežtai laikantis baudžiamojo proceso teisės normų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimą reglamentuoja naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXIII skyrius, apeliacinės instancijos teismo – BPK XXV skyrius, teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo tvarka nustatyta BPK XXXI skyriaus pirmajame skirsnyje. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas, teismams dažnai kyla klausimų ir problemų, susijusių su nuosprendžio forma ir turiniu. Apibendrinimo tikslas. N-jojo ir senojo BPK nuostatos, nustatančios nuosprendžio reikalavimus, savo esme nesiskiria. Šiuo apibendrinimu siekiama išanalizuoti įstatymų taikymo problemas priimant nuosprendį pagal senąjį BPK ir pateikti pastabas dėl teismų praktikos vienodinimo įsigaliojus naujajam BPK. Apibendrinimo apimtis. Apibendrintos 283 baudžiamosios bylos, gautos nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 2 d. iš Lietuvos teismų su kasaciniais skundais. Bendrosios pastabos. Teismo nuosprendis, kuriame išsprendžiami kaltės klausimai, gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis. Apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jam skiriama bausmė. Apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis, padaręs nusikalstamą veiką, gali būti atleistas nuo bausmės atlikimo, jeigu iki nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat jeigu nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. BPK 303 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai yra nauja nuosprendžio rūšis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo pagrindai yra numatyti BPK 326 straipsnyje. Šių pagrindų sąrašas, lyginant su senuoju BPK, yra platesnis. Galiojant senajam BPK, apeliacinės instancijos teismas priimdavo nuosprendį nustatęs pagrindus, kurie savo esme atitinka numatytuosius naujojo BPK 329 straipsnio 1 ir 2 punktuose. BPK numato griežtus reikalavimus nuosprendžio formai ir turiniui. Nuosprendis susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Šios nuosprendžio dalys yra būtinos, jos turi būti tarpusavyje suderintos, sudaryti vieningą visumą. Priimtą nuosprendį teismas visada privalo pavadinti nuosprendžiu. Tik BPK XXXI skyriaus pirmajame skirsnyje nurodyto dokumento, kuris laikomas nuosprendžiu, pavadinimas yra kitoks – teismo baudžiamasis įsakymas. Deja, teismai ne visada laikosi šių reikalavimų. Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2002 m. birželio 21 d. nuosprendis, kuriuo M. K. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 275 str. 3 d. išteisinta, pavadintas ne nuosprendžiu, o išteisinamuoju nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1–103–01/2002). Nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje, kuriame gali būti tik teisėjas ar teisėjai, įeinantys į bylą išnagrinėjusio teismo sudėtį. Nuosprendis pradedamas rašyti tik visiškai išnagrinėjus bylą. Nuosprendžio rašymo metu teisėjas turėtų vengti bet kokios kitos veiklos, nesusijusios su nuosprendžio rašymu ir poilsiu. Nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai. Teisėjas, kuris laikosi kitos nuomonės, taip pat privalo pasirašyti priimtą nuosprendį. Nuosprendžio ištaisymai turi būti pačiame nuosprendyje aptarti ir visų teisėjų pasirašyti. Po nuosprendžio paskelbimo nuosprendžio taisyti negalima. Nuosprendžio vykdymo metu kylančios abejonės ir neaiškumai pašalinami BPK 361 straipsnio nustatyta tvarka. Nuosprendis paskelbiamas teismo posėdžių salėje. Teisėjas, paskelbęs nuosprendį, išaiškina nagrinėjimo teisme dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus. Visi teismo posėdžių salėje esantys asmenys skelbiamą nuosprendį išklauso stovėdami. N-jajame BPK nėra nuosprendžio teisėtumo, pagrįstumo sąvokų, taip pat nėra nuosekliai surašytų teismo nuosprendyje spręstinų klausimų, kurie buvo senojo BPK 333 straipsnyje. Tačiau naujajame BPK šios nuostatos liko aktualios, nes jomis realizuojama baudžiamojo proceso paskirtis. Akivaizdu, kad neteisėtu ir nepagrįstu nuosprendžiu asmuo bus nuteistas neteisingai. Pripažinti, kad padaryta veika yra nusikalstama, teismas galės tik teigiamai iš eilės atsakęs į klausimus, kurie buvo išvardyti minėto BPK 333 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose. Todėl priimant nuosprendį pagal naujojo BPK normas svarbu atminti, kad esminiai baudžiamojo proceso principai, nors ir neįrašyti į šį BPK, neprarado savo reikšmės. Įžanginė nuosprendžio dalis. Reikalavimai, taikomi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžių įžanginei daliai, nesiskiria. Joje nurodoma nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta, tikslus teismo pavadinimas, proceso dalyvių vardai ir pavardės, BPK 304 straipsnio 4 punkte išvardyti duomenys apie kaltinamąjį, baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas. Įžanginėje nuosprendžio dalyje pažymima, kad nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu. Nuosprendžio priėmimo laikas – tai data, kai nuosprendį pasirašo jį priėmęs teisėjas (teisėjai). Skelbiamas turi būti tik pasirašytas nuosprendis. Nuosprendžio pasirašymo data neturėtų skirtis nuo datos, kai nuosprendis pradedamas skelbti. Nurodant nuosprendžio priėmimo laiką, įžanginėje nuosprendžio dalyje rašoma visa data: metai, mėnuo ir diena, pavyzdžiui – 2003 m. birželio 6 d. Nurodant nuosprendžio priėmimo vietą, rašomas miesto ar kitos vietovės, kur buvo priimtas nuosprendis, pavadinimas pagal esamą administracinį teritorinį suskirstymą. Nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas turi būti rašomas pagal BPK reikalavimus. BPK 40 straipsnyje nurodyta, kokie teismai nagrinėja baudžiamąsias bylas. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, nuosprendį, bylą išnagrinėjus pirmąja instancija, priima apylinkės teismo teisėjas ar apylinkės teismo teisėjų kolegija arba apygardos teismo teisėjas ar apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendį priima apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija arba Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Nuosprendyje privalu nurodyti tik BPK 40 straipsnio 2 dalyje numatytą teismo pavadinimą, prieš jį parašius miesto, rajono ar apygardos, kur buvo priimtas nuosprendis, pavadinimą, pavyzdžiui: Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija, Kauno rajono apylinkės teismo teisėjas (–a), Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija. Kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė nuosprendyje nurodomi pagal įrašą kaltinamojo asmens dokumentuose. Iki šiol pirmosios instancijos teismai įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodydavo kaltinamojo asmens kodą arba gimimo datą. Pagal BPK 304 straipsnio 4 punktą dabar būtina nurodyti tiek kaltinamojo gimimo datą, tiek jo asmens kodą. Kaltinamojo gyvenamoji vieta, išsilavinimas, šeiminė padėtis ir kiti bylai reikšmingi duomenys apie kaltinamąjį įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodomi tokie, kokie buvo bylos nagrinėjimo metu. Senojo BPK 345 straipsnio nuostatos reikalavo įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodyti išsamias žinias apie pirmesnius kaltinamojo teistumus. Pagal naujojo BPK 304 straipsnį nuosprendyje turi būti nurodomi tikslūs duomenys apie kaltinamojo teistumą. Čia būtina nurodyti turimus – neišnykusius ir nepanaikintus – kaltinamojo teistumus : ankstesnių nuosprendžių priėmimo datą, BK straipsnius, jų dalis ir punktus, pagal kuriuos kaltinamasis buvo nuteistas, paskirtų bausmių rūšį ir dydį, bausmių atlikimo pabaigą, atleidimo nuo bausmės, lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės ar jos pakeitimo švelnesne laiką ir pagrindą, bausmės vykdymo atidėjimą, šių sprendimų panaikinimą ir nuosprendžiu paskirtos ar neatliktos bausmės vykdymą, duomenis apie malonės, amnestijos taikymą, bausmės pakeitimą nuosprendžio vykdymo metu, lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų, pripažinimą pavojingu recidyvistu. Nuosprendžio įžanginė dalis baigiama nurodant baudžiamąjį įstatymą, numatantį nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas (BPK 304 straipsnio 5 punktas). Čia reikiamais atvejais nurodomas BK bendrosios dalies straipsnis, jo dalis (BK 21, 22, 24 straipsniai), taip pat – specialiosios dalies straipsnis, jo dalis, punktas. Nurodant baudžiamąjį įstatymą valstybės pavadinimo rašymas sutrumpintai – LR nepriimtinas. Kai byloje yra kaltinami keli asmenys, BPK 304 straipsnio 4 ir 5 punktuose nurodyti duomenys išdėstomi apie kiekvieną kaltinamąjį atskirai. Šie reikalavimai taikomi ir nuosprendžiams, kuriais baudžiamoji byla BPK 303 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais nutraukiama. Teismų praktikos apibendrinimo duomenys parodė, kad ne visi teismai tiksliai vykdė BPK reikalavimus, taikomus įžanginei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio daliai. Ne visada buvo parašomas tikslus teismo pavadinimas, dažniausiai – bylą nagrinėjant teisėjų kolegijai. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. ir A. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 105 str. 5 p. , BK 128 str. 2 d. , o V. T – ir pagal BK 116 str. 2 d. , įžanginėje dalyje nurodytas netikslus teismo pavadinimas – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija. Turėtų būti – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (baudžiamoji byla Nr. 1–129/2002). Dažnai nuosprendžio įžanginėje dalyje buvo rašomi ne teisėjų vardai, o tik pirmosios vardų raidės. Kai kada nebuvo nurodomi kitų proceso dalyvių vardai ar pirmosios jų raidės. Pirmosios instancijos teismai kartais neišsamiai nurodydavo duomenis apie kaltinamojo teistumą. Pasitaikydavo atvejų, kai duomenys apie turimą teistumą buvo nurodomi ne įžanginėje, o aprašomojoje nuosprendžio dalyje. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 28 d. nuosprendyje, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 271 str. 2 d. , duomenys apie tai, kad kaltinamojo teistumas neišnykęs, buvo nurodyti ne nuosprendžio įžanginėje dalyje, o nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje aprašant kaltinamojo nusikalstamą veiką (baudžiamoji byla Nr. 1–95–01/2002). Nurodant baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuota kaltinamojo nusikalstama veika, beveik kiekviename nuosprendyje žodžiai Lietuvos Respublikos buvo rašomi sutrumpintai. Aprašomoji nuosprendžio dalis. BPK 305 straipsnyje nurodyti skirtingi reikalavimai pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo, išteisinamojo nuosprendžio bei nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomajai daliai. Tačiau bet kokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje visada turi būti išdėstyta veika, dėl kurios vyko bylos nagrinėjimas teisme (nustatomoji dalis), įrodymų analizė, išvados dėl kaltinamajam inkriminuotos veikos, teismų priimamų sprendimų motyvai (motyvuojamoji dalis). Nustatomoji dalis. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės: veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės. Nuosprendyje turi būti nurodomas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas. Kai nusikalstama veika trunka tam tikrą laiką, turi būti nurodoma veikos pradžia ir pabaiga. Nusikalstamos veikos padarymo laikas, jo trukmė, pradžia ir pabaiga yra svarbūs nustatant, ar kaltinamasis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, koks įstatymas turi būti taikomas, jeigu tas įstatymas buvo keičiamas, taip pat tai, ar veika padaryta iki amnestijos, ir pan. Nuosprendyje reikia nurodyti ir tikslią nusikalstamos veikos vietą. Vienais atvejais užtenka vietovės pavadinimo – miestas, kaimas, gatvė, kitais atvejais turi reikšmės ir konkretesnės nusikalstamos veikos aplinkybės – namas, butas, kambarys ar kambario dalis. Tinkamas nusikalstamos veikos vietos nurodymas yra svarbus nustatant bylų teismingumą, kvalifikuojant kaltinamojo veiką. Kai neįmanoma nustatyti konkretaus nusikalstamos veikos padarymo laiko ar konkrečios jos vietos, teismas šias aplinkybes nuosprendyje turi nurodyti kuo tiksliau. Tačiau teismo nurodomos aplinkybės negali savo esme skirtis nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi tiksliai ir aiškiai. Išdėstant veiką, visada būtina nurodyti kaltinamojo vardą ir pavardę, nes baudžiama ne veika, o konkretus žmogus, padaręs nusikalstamą veiką. Kauno apygardos teismo 2001 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. , kaltintas pagal BK 105 str. 10 p. , pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 104 str. , aprašomojoje dalyje išdėstytos tokios įrodyta pripažintos veikos aplinkybės: „2001 metų vasario 4 d. apie 3 val. 30 min. , (. . . ) buto virtuvėje, kilus kivirčui su D. K. , tyčia dūrė vieną kartą jam virtuviniu peiliu į pilvą, padarydamas durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų priedangos, širdies pažeidimu, kas komplikavosi mirtį sukėlusiu vidiniu nukraujavimu (. . . ), t. y. tokiais savo veiksmais teisiamasis įvykdė nusikaltimą, numatytą (. . . ) BK 104 str. “ (kalba netaisyta). Tekste nėra kaltinamojo vardo ir pavardės, todėl tik iš aplinkybių, išdėstytų aprašomosios nuosprendžio dalies pradžioje, neaišku, tarp ko prieš nusikaltimą kilo kivirčas, koks konkretus žmogus tyčia dūrė peiliu D. K. (baudžiamoji byla Nr. 1–192/2001). Apkaltinamojo nuosprendžio trūkumu laikytinas per platus veikos aprašymas. Būna atvejų, kai teismai nuosprendį pradeda aprašymu, ką kaltinamasis veikė iki nusikaltimo, nurodomos smulkios detalės, kartais visiškai nereikšmingos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčiai. Plačiai ir netiksliai aprašydami nusikalstamą veiką, teisėjai dažnai praleidžia tas aplinkybes, kurias aprašomojoje nuosprendžio dalyje būtina nurodyti, arba jų neakcentuoja. Tada sunku suprasti, ar nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis yra nuteisiamas nuosprendžiu, yra visa aprašomosios dalies pradžioje nurodyta veika ar tik jos dalis. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 25 d. nuosprendžiu R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 112 str. 1 d. už tai, kad padarė O. T. tyčinį apysunkį kūno sužalojimą. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam apysunkis kūno sužalojimas padarytas dėl nuo galvos sužalojimo išsivysčiusių pasekmių. Tačiau iš aprašomosios nuosprendžio dalies pradžios teksto darytina išvada, kad R. S. padarė apysunkį kūno sužalojimą, pasireiškusį ne tik galvos sumušimu, bet ir neaiškios formos nubrozdinimais blauzdose, dešinėje šlaunyje, t. y. teismas čia surašė visus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, tarp jų – nesusijusius su kaltinamajam inkriminuotu BK straipsniu (baudžiamoji byla Nr. 1–11–02/2002). Kai kurie teismai nuosprendyje nusikalstamą veiką išdėsto abstrakčiai, nesuformuluoja kaltinimo esmės, teismo aprašytoje veikoje nematyti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Parengtinio tyrimo metu T. M. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis organizavo plėšimo padarymą grupe iš anksto susitarusių asmenų. Jam buvo inkriminuotos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės. 2001 m. kovo 31 d. apie 21 val. R-viliškio mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, automobilyje „Audi 80“, T. M. žodžiu susitarė su R. P. ir R. Ž. bendrais veiksmais neapibrėžta tyčia įvykdyti nusikaltimą – šie turėjo atimti mobiliojo ryšio telefoną iš T. M. surasto asmens ir perduoti šį telefoną T. M. už atlygį. 2001 m. balandžio 11 d. tarp 12. 00 – 13. 00 val. T. M. , paskambinęs telefonu R. P. ir R. Ž. , nurodė atvykti į Šiaulius, atvykus – nurodė jiems nusikaltimo laiką ir vietą, kur jie iš nukentėjusiojo A. Š. turėjo pagrobti mobiliojo ryšio telefoną. Parengtinio tyrimo metu R. Ž. ir R. P. buvo pareikštas kaltinimas, kad jie, bendrininkaujant T. M. , suorganizavusiam nusikaltimo padarymą, 2001 m. balandžio 11 d. apie 15 val. Šiauliuose, grupe iš anksto susitarusių asmenų, R. P. panaudojus fizinį smurtą, užvaldė svetimą turtą – A. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. gegužės 9 d. nuosprendyje, kuriuo R. Ž. ir R. P. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 272 str. 2 d. , o T. M. – pagal BK 18 str. 4 d. ir 272 str. 2 d. , teismas, padaręs išvadą, kad teisiamųjų kaltė dėl padaryto A. Š. plėšimo, o T. M. dėl šio nusikaltimo organizavimo yra įrodyta, išdėstė tokias įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes: „R. Ž. pakartotinai ir R. P. , 2001 m. balandžio 11 d. apie 15 val. prie (. . . ) namo Šiauliuose, iš anksto susitarę ir veikdami grupėje, R. P. panaudojus fizinį smurtą (. . . ) užvaldė svetimą turtą – A. Š. priklausantį mobilaus ryšio telefoną (. . . ), bendrininkaujant T. M. , kuris 2001 m. kovo 31 d. R-viliškio mieste žodžiu susitarė su R. Ž. ir R. P. bendrais veiksmais neapibrėžta tyčia įvykdyti nusikaltimą – atimti mobilaus ryšio telefoną iš T. M. surasto asmens ir perduoti jam už atlygį, 2001 m. balandžio 11 d. (. . . ) paskambinęs R. Ž. ir R. P. nurodė atvykti į Šiaulius, (. . . ) nurodė jiems vietą prie kioskelio (. . . ), laiką – apie 15 val. , kur iš nukentėjusiojo A. Š. turėjo pagrobti mobilaus ryšio telefoną“ (kalba netaisyta) (baudžiamoji byla Nr. 1–225–11/2002). N-s teismas ir padarė išvadą, kad parengtinio tyrimo metu T. M. veika buvo teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimo organizatoriaus, nes jis pasiūlė kitiems teisiamiesiems padaryti nusikaltimą, nurodė jiems nusikaltimo padarymo vietą ir laiką, surado auką, tačiau nuosprendyje išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybėse nebuvo nurodyta, kadšį nusikaltimą organizavo T. M. ir kad R. P. ir R. Ž. veikė kaip bendrininkai T. M. organizuotame plėšime. Būna atvejų, kai teismai nusikalstamą veiką išdėsto neteisingai nurodydami kaltinamajam pareikšto kaltinimo aplinkybes. Dažnai dėl tokių klaidų neleistinai peržengiamos kaltinimo ribos. Parengtinio tyrimo metu A. K. ir A. A buvo pareikštas kaltinimas, kad jie 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2002 m. sausio 4 d. grupe iš anksto susitarusių asmenų padarė vagystes. BK 271 straipsnio kvalifikuojamasis požymis – pakartotinumas pirmajame nusikaltime buvo inkriminuotas tik A. K. , o antrajame – abiem kaltinamiesiems. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. ir A. A. buvo nuteisti už šias vagystes pagal BK 271 str. 3 d. ir BK 271 str. 2 d. , aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad pirmąją vagystę A. K. padarė pakartotinai su A. A. , nors įžanginėje nuosprendžio dalyje pažymėjo, kad A. A. teistumas yra išnykęs (baudžiamoji byla Nr. 1–359–10/2002). Kai BK straipsnio dispozicija yra blanketinė, nuosprendyje būtina nurodyti įstatymą ar kitą teisės aktą (straipsnį, dalį, punktą), už kurio reikalavimų ar draudimų pažeidimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, ir trumpai atskleisti jo turinį. Jei kaltinime blanketinių normų turinys nenurodytas, tai turi padaryti teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau neperžengdamas kaltinimo ribų. Teismai paprastai laikosi šių reikalavimų. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ch. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 246 str. 2 d. , aprašomojoje dalyje nurodytas Kelių eismo taisyklių punktų, kurių pažeidimu kaltinamasis kaltinamas, turinys, nors pareikštame kaltinime buvo nurodyti tik taisyklių punktai (baudžiamoji byla Nr. 1–220–01/2002). Kai vienoje byloje ta pačia nusikalstama veika yra kaltinami keli asmenys, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nereikia kiekvienam kaltinamajam atskirai inkriminuoti to paties nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo ir aprašinėti veiką kaip kaltinamajame akte. Čia pakanka nurodyti kiekvieno kaltinamojo, kaip bendrininko nusikalstamoje veikoje, rūšį, vaidmenį, atliktus veiksmus, bendrininkavimo formą. Kada vienam ar keliems kaltinamiesiems inkriminuojamos kelios veikos, jos paprastai aprašomos chronologine tvarka. Tačiau padarytos veikos gali būti aprašomos ir kitokia tvarka (iš pradžių aprašomi sunkesni nusikaltimai, po to – lengvesni ir baudžiamieji nusižengimai). Teisėjas gali savo nuožiūra pasirinkti, kokia eile ir tvarka aprašyti nuosprendyje veikas, kai vienas ar keli asmenys yra padarę kelias nusikalstamas veikas. Jeigu kaltinamasis veiką padarė su asmenimis, kurie toje byloje neteisiami, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nereikėtų jų įvardyti net tada, kai jie nustatyti, nurodyti kaltinamajame akte, nes tada nuosprendžiu faktiškai būtų apkaltintas asmuo, kurio byla dar nėra išnagrinėta. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 271 str. 2 d. , aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė kartu su L. G. , dėl kurio byla išskirta, ir D. R. , kuris prokuroro nutarimu atleistas nuo atsakomybės vadovaujantis BK 151 str. , 2271 str. , senojo BPK 92 str. Šiuo atveju teismas L. G. turėjo įvardyti kaip asmenį, kurio byla išskirta, nenurodant jo vardo ir pavardės, nes šio asmens baudžiamoji byla minėto nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo išnagrinėta. Dėl D. R. atsakomybės buvo priimtas procesinis sprendimas, todėl šio asmens vardą ir pavardę teismas nuosprendyje galėjo nurodyti (baudžiamoji byla Nr. 1–132–10/2002). Šios pastabos taikytinos ir nuosprendžiams, kuriais baudžiamoji byla yra nutraukiama. Išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Turint mintyje, kad neretai kaltinimo tekste pasitaiko nereikšmingų nusikalstamos veikos sudėčiai aplinkybių, teisėjas neturėtų pažodžiui perrašinėti visą kaltinamojo akto tekstą, bet trumpai ir tiksliai išdėstyti kaltinamajam inkriminuotas aplinkybes, kurios atitiktų nusikalstamos veikos sudėtį ir kaltinamojo akto turinį. Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. , kaltinamas pagal BK 109 str. 1 d. , buvo išteisintas, aprašomojoje dalyje teismas nurodė ne kaltinimo esmę, o perrašė visą kaltinimo tekstą, nurašydamas net nusikaltimo įrankį apibūdinančius požymius, kurie kaltinamajam inkriminuoto nusikaltimo sudėčiai visiškai nereikšmingi: „teisiamasis (. . . ) su tardymo nenustatytu plokščiu duriančiu – pjaunančiu vienašmenių savybių įrankiu, kurio bukasis kraštas turėjo gerai išreikštas, bet ne aštrias briaunas, sudavė R. B. tris smūgius (. . . ), t. y. nužudė jį dėl neatsargumo” (kalba netaisyta) (baudžiamoji byla Nr. 1–121–02/2002). Jeigu tuo pačiu nuosprendžiu kaltinamasis dėl vienų veikų yra pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – išteisinamas, nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje yra aprašomos veikos, kurios pripažintos įrodytomis, o veikos, dėl kurių kaltinamasis išteisinamas, išdėstomos aptarus įrodytas veikas prieš BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas aplinkybes. Motyvuojamoji dalis. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas apkaltinamajame nuosprendyje po nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Laikantis šio reikalavimo pirmiausia turi būti aprašomos visos veikos, dėl kurių kaltinamasis ar kaltinamieji pripažįstami šiuo nuosprendžiu kaltais, ir tik tada pateikiama įrodymų analizė. Bylose, kuriose kaltinamasis ar kaltinamieji kaltinami kelių nusikalstamų veikų padarymu, teismai apkaltinamuosius nuosprendžius kartais surašo kita tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje aprašoma viena veika, išdėstomi kaltę patvirtinantys įrodymai, po to aprašoma kita veika, išdėstomi įrodymai ir t. t. Minėto Kupiškio rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 271 str. 2 d. už dvi vagystes, aprašomojoje dalyje teismas iš pradžių išdėstė vienos vagystės aplinkybes, kaltinamojo kaltę dėl šios veikos patvirtinančius įrodymus bei teismo išvadas, o po jų – kitos vagystės aplinkybes, įrodymus bei išvadas. Toks nuosprendžio rašymo būdas yra nepriimtinas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar šie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo parodymų. Nuosprendyje nurodoma, ar kaltinamasis prisipažįsta kaltas, ar iš dalies kaltas, ar neprisipažįsta padaręs veiką, kurios padarymu jis pripažįstamas kaltu šiuo teismo nuosprendžiu. Kaltinamojo parodymai apie veikas, dėl kurių jis šiuo nuosprendžiu išteisinamas, surašomi išteisinamojoje nuosprendžio dalyje. Teismai ne visada laikosi šių reikalavimų. Tauragės rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 271 str. 2 d. , o pagal BK 206 str. išteisintas, aprašomosios dalies pradžioje nurodyta : „2002 m. balandžio 5 d. apie 20 val. Tauragės m. T. S. , būdamas girtas, iš buto (. . . ) pagrobė dviratį (. . . ). Teisiamasis pagal jam pareikštą kaltinimą kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, 2002 m. kovo ar balandžio mėn. , tikslesnės datos neprisiminė, apie 20 val. jis (. . . ) nuėjo į (. . . ) A. M. butą paties A. M. kvietimu. (. . . ) Bute jis gėrė alų (. . . ). Pabuvęs pas A. M. apie valandą ar pusantros, jis vienas išėjo iš buto ir pavogė bute stovėjusį dviratį. (. . . ) LR piliečio paso ir „Vilniaus banko“ kreditinės kortelės, priklausančių A. M. , jis nepavogė“ (kalba netaisyta) (baudžiamoji byla Nr. 1–248–05/2002). Šioje nuosprendžio dalyje teismas turėjo nurodyti kaltinamojo poziciją ne dėl viso jam pareikšto kaltinimo, o dėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinamasis dėl nusikalstamos veikos, už kurią jis buvo šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas, savo kaltę pripažino visiškai. Nuosprendyje teismas turi nurodyti kaltinamojo poziciją dėl kaltinimo, kuri matyti iš jo parodymų, duotų teisme. Kauno apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu B. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 104 str. už tai, kad ginčo metu tyčia nužudė A. B. Teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstęs įrodyta pripažintos veikos aplinkybes, nurodė, kad B. J. , skirtingai nei parengtiniame tardyme ir teisminio tardymo pradžioje, kalta neprisipažino ir nurodė, kad ji A. B. nežudė, o kaltę buvo prisiėmusi paprašyta sugyventinio (baudžiamoji byla Nr. 1–202/2002). Tokiai praktikai pritartina. Kaltinamojo parodymai nuosprendyje išdėstomi trumpai, aiškiai, konkrečiai, neišsiplečiant ir nenurodinėjant bylai nereikšmingų dalykų, kuriuos kaltinamasis pasakojo teisme. Visi kaltinamojo parodymai yra teisiamojo posėdžio protokole, todėl jų nuosprendyje smulkiai aprašinėti nereikia. Jei kaltinamasis prisipažįsta kaltas, nuosprendyje išdėstant jo parodymus reikia nurodyti aplinkybes, numatytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kaltinamojo parodymų paprastai išdėstomi nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, po jų – kiti kaltinamojo kaltę įrodantys įrodymai. Jeigu nukentėjusysis ar liudytojas teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti, o jų parodymai įstatymo nustatyta tvarka buvo perskaityti, nuosprendyje išdėstomi jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, pabaigoje nurodant bylos tomą ir lapą, kuriame šie parodymai užrašyti, ir pažymint, kad šie parodymai buvo perskaityti. Liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1181, 1561 straipsnių, 267 straipsnio 5 punkto ir 3171 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ rašoma: „įslaptintų liudytojų parodymai negali būti vieninteliai ar lemiami įrodymai, pagrindžiantys apkaltinamąjį nuosprendį“. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Išdėstant rašytinius įrodymus (dokumentus) turi būti išvardyti ne tik jų pavadinimai, bet trumpai atskleistas ir jų turinys nurodant bylos tomą ir lapą, kuriame jie yra. Įrodymais turi būti pagrįstos teismo išvados, todėl negalima apsiriboti tik dokumentų išvardijimu. Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 14 d. nuosprendyje, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 282 str. 1 d. , BK 289 str. 1 d. , BK 234 str. 1 d. , nurodyta: „Teisiamasis V. L. kaltu padarius tarnybinį suklastojimą prisipažino pilnai. Be teisiamojo prisipažinimo, jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais, pokalbių suvestinėmis (b. l. 21–25, 35–37), techninių priemonių panaudojimo protokolu (b. l. 28), kratos (b. l. 108–114), daiktinių įrodymų apžiūros (b. l. 26, 94–105, 115) medžiaga, eksperto išvadomis (b. l. 157–161, 163–164). Teisiamasis V. L. kaltu reikalavus kyšio ir priėmus kyšį neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais, akistatos (b. l. 228–229), techninių priemonių panaudojimo protokolais (b. l. 28, 34,43), daiktų pažymėjimo aktu (b. l. 27), pokalbių suvestinėmis (b. l. 21–25, 29–33, 35–37,44–45), telefoninių pokalbių išklotinėmis (b. l. 185–205), daiktinių įrodymų apžiūros (b. l. 26, 46–50) medžiaga, eksperto išvadomis (b. l. 174–178). Teisiamasis V. L. kaltu neteisėtai įgijus ir laikius šaudmenis neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų parodymais, kratos (b. l. 123–125), daiktinių įrodymų apžiūros (b. l. 126–127), eksperto išvada (b. l. 138)“ (kalba netaisyta) (baudžiamoji byla Nr. 1–177–07/2002). Teismas šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė tik liudytojų parodymų turinį. Rašytinių įrodymų turinys nuosprendyje nebuvo atskleistas, šių įrodymų analizės nuosprendyje nėra, nors teismas V. L. kaltę grindė ir rašytiniais įrodymais. Pagal dokumentuose užfiksuotas aplinkybes įrodymus būtina nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį bei padaryti kaltinamojo kaltę ar kitas aplinkybes patvirtinančias išvadas. Minėtame Kauno apygardos teismo 2001 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendyje nurodyta: „TME akte (. . . ) konstatuota, kad D. K. mirė nuo durtinės – pjautinės kiauryminės pilvo žaizdos (. . . ). Daiktinių įrodymų apžiūros protokole užfiksuotas virtuvinis peilis (. . . ), TME akto išvadoje Nr. 134 konstatuojama, kad D. K. pilve sužalojimas galėjo būti padarytas ekspertizei pateiktu peiliu, kuris apžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas bei prijungtas prie bylos. Parodymų patikrinimo vietoje metu S. V. parodė kur, kaip ir kokiu būdu buvo nužudytas D. K. (. . . ). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota R. J. buto laiptinė, kurioje buvo rastas nužudytas D. K. (. . . ) TME akte Nr. 33 (. . . ) konstatuota, kad ant peilio rastas kraujas gali priklausyti žuvusiajam D. K. “ (kalba netaisyta). Šioje vietoje įrodymų tarpusavio ryšys atskleistas nepakankamai: nors teismas ir padarė išvadą, kad kaltinamasis virtuviniu peiliu dūrė D. K. į pilvą, tačiau iš šiame nuosprendyje išdėstytų įrodymu neaišku, kur tas virtuvinis peilis buvo surastas ir ar būtent ant to peilio buvo rasta D. K. kraujo. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys. I- tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. Tokiai praktikai, kada įrodymai atmetami neišdėsčius teismo išvadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. ir O. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 273 str. 2 d. , o E. K. – ir pagal BK 271 str. 2 d. , aprašomojoje dalyje teismas, išdėstęs kaltinamųjų parodymus ir neaprašęs įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, iš karto padarė išvadas, kad kaltinamųjų parodymai yra nelogiški, prieštaringi, prieštaraujantys kitiems įrodymams. Be to, šiame nuosprendyje yra neteiktina formuluotė, kad teismas kaltinamųjų parodymus vertina kaip norą sušvelninti atsakomybę, jos išvengti (baudžiamoji byla Nr. 1–571–10/2002). Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį išteisinamajame nuosprendyje po teismo nustatytų bylos aplinkybių išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai. Nuosprendyje, kuriuo byla nutraukiama, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės išdėstomos taip pat kaip ir apkaltinamajame nuosprendyje. Motyvai dėl įrodymų – tai argumentai ir paaiškinimai, kodėl teismas priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Motyvai turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. Teismo nuosprendžio motyvavimas – svarbus etapas surašant nuosprendį. Neretai nuo to, kaip gerai surašomi nuosprendžio motyvai, priklauso, ar nuosprendis bus įtikinamas, nekels abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Apkaltinamajame nuosprendyje visada būtina argumentuotai ir labai aiškiai išdėstyti, kuo remiantis patvirtinama kaltinamojo kaltė, kokie byloje surinkti įrodymai paneigia kaltinamojo aiškinimus dėl jo nekaltumo, kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas. Kaltinamojo prisipažinimas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti pakankamas įrodymas. Tik kai kaltinamojo prisipažinimą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kaltinamajam galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 273 straipsnyje numatyto sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tuo sutinka prokuroras bei gynėjas. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, vėliau nuosprendyje kritikuojami. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu V. D. ir P. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 225 str. 2 d. , o R. Š. – pagal BK 225 str. 1 d. už chuliganiškus veiksmus, padarytus prieš Ž. S. , kurių metu V. D. ir P. V. spardė nukentėjusįjį į juosmenį, krūtinę, nugarą, veidą, padarydami jam apysunkį kūno sužalojimą dėl žandikaulio lūžimo, o R. Š. kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į juosmenį ir krūtinę. Teismas, nuosprendyje išdėstęs įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė, kad visų teisiamųjų kaltė įrodyta jų pačių, nukentėjusiojo Ž. S. , liudytojos J. S. parodymais bei TME aktu, iš kurio matyti, kad Ž. S. nustatyti galvos, krūtinės ląstos, veido, žandikaulio sužalojimai, kad suduota ne mažiau kaip penki smūgiai, o dėl žandikaulio lūžimo sužalojimas vertinamas kaip apysunkis. Po to teismas padarė išvadą, kad minėtas TME aktas neatspindi nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus, nes Ž. S. buvo sumuštas žiemą, nukentėjusysis buvo apsirengęs storesniais drabužiais ir smūgiai į juosmenį, ypač suduoti R. Š. , galėjo ir nepalikti pėdsakų (baudžiamoji byla Nr. 1–76–01/2002). Apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimui prieštaraujančius duomenis būtina motyvuotai paneigti. Įrodymų analizė turi būti išsami ir įtikinama. Teismų praktikoje pasitaiko pavyzdžių, kai teismai šių reikalavimų nesilaiko. Parengtinio tyrimo metu V. L. buvo pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 282 str. 1 d. , BK 289 str. 1 d. ir BK 234 str. 1 d. , padarymo. Minėto Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2002 m. spalio 14 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas, nurodęs, kad apklaustas kaip teisiamasis V. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 289 str. 1 d. , prisipažino visiškai, o dėl nusikaltimų, numatytų BK 282 str. 1 d. , BK 234 str. 1 d. , kaltu neprisipažino, išdėstė jo parodymus pagal kiekvieną veiką. Po to teismas pradėjo dėstyti kitus įrodymus ir dėl V. L. kaltės padarė šią išvadą : „Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad teisiamojo veikos kvalifikuotos teisingai, abejoti teisiamojo kaltumu įvykdžius inkriminuojamus nusikaltimus pagrindo nėra“. Tačiau tinkamos ir išsamios įrodymų analizės nuosprendyje nėra. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta kaltinamojo parodymus dėl veikų, dėl kurių jis neprisipažino kaltu. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė tik liudytojų parodymų turinį, šių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis. Teismas tik nurodė, kad neprisipažinusio kaltu V. L. kaltė įrodyta liudytojų (nekonkretizuota – kokių) parodymais, protokolais, aktais, suvestinėmis, išklotinėmis, tačiau tokios teismo išvados yra deklaratyvios. Be to, jau buvo minėta, kad rašytinių dokumentų, kuriais teismas grindė V. L. kaltę, turinys šiame apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo atskleistas. Motyvus dėl įrodymų nuosprendyje privalu išdėstyti aiškiai, kad skaitant nuosprendį būtų galima suprasti, kaip teismas vertina konkretų įrodymą. Apkaltinamajame nuosprendyje aptariant veiką, dėl kurios asmuo išteisinamas, būtina laikytis visų reikalavimų, nurodytų BPK 305 straipsnio 3 dalyje. Ši nuosprendžio dalis surašoma taip, kaip tai būtų daroma atskirame išteisinamajame nuosprendyje. Visi įrodymai, kuriais yra grindžiamos teismo išvados, turi būti ištirti teisiamajame posėdyje. Minėtu Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu teismas išteisino Ž. A. dėl neatsargaus R. B. nužudymo konstatavęs, kad kaltinamojo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Pagrindiniai tokio sprendimo motyvai buvo tokie: byloje surinkti įrodymai nepaneigė Ž. A. aiškinimo, kad jis neturėjo peilio, o liudytojų R. K. , K. G. , G. V. , R. M. ir L. M. parodymai patvirtina, jog peilį turėjo mirusysis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią bylą pagal prokuroro kasacinį skundą, nustatė, kad, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo turinio, liudytoja L. M. tokių parodymų nedavė, liudytoja R. M. teigė, kad mačiusi, kaip pobūvio pradžioje R. B. pjaustė rožių kotus, liudytojų G. V. ir K. G. parengtinio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais rėmėsi teismas, bylos nagrinėjimo metu apskritai nebuvo tiriami. Todėl kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais. Be to, kasacinėje nutartyje buvo nurodyta, kad šių liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs, tarpusavyje prieštaravo, o teismas nuosprendyje šių prieštaravimų nepašalino. Teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, o ne prielaidomis. Nuosprendyje negali būti abejonių dėl nuteisiamo asmens kaltumo. Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikino Kauno apygardos teismo 2002 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį, kuriuo G. K. pagal BK 272 str. 3 d. buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šį nusikaltimą, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. K. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal minėtą straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. K. , nuosprendyje nurodė tokius įrodymų įvertinimo motyvus: „Įvertinus visus byloje kaltinimo surinktus ir teismo posėdyje patikrintus faktus, nustatyta, kad byloje nėra tiesioginių, teisiamojo kaltę tvirtinančių įrodymų. Įrodymai, kuriais kaltinimas grindžia teisiamojo kaltę, tėra tik deklaravimai, spėjimai ir prielaidos. Sutinkamai su BPK 339 str. apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl teisiamasis išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme“ (kalba netaisyta). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas pagrindė šiais motyvais: „Apygardos teismas, išteisindamas G. K. , (. . . ) įstatymo reikalavimų nesilaikė, neatsižvelgė į esmingai reikšmingas bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir aptarė izoliuotai vienus nuo kitų ir padarė išvadas dėl G. K. kaltės (. . . ), kurių nepatvirtina visuma įrodymų, surinktų byloje ir išnagrinėtų teisiamajame posėdyje. Toks teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. (. . . ) Pirmosios instancijos teismas (. . . ) netinkamai interpretavo įrodymų leistinumo taisykles, nes įrodymai byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas gali konstatuoti pavojingos visuomenei veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, jei tik jie įtvirtinti viena iš įstatyme numatytų formų, išvardytų BPK 74 str. 2 d. (. . . ) Apygardos teismas vertindamas bylos įrodymus be pagrindo tiesioginiams įrodymams teikia pranašumą prieš netiesioginius įrodymus. (. . . ) vieni ir kiti reikalingi ir vienodai reikšmingi įrodinėjimo procese. Tiesioginiai įrodymai be tarpinių grandžių patvirtina įrodinėjimo dalyką (. . . ) ar kurį nors iš jo elementų, o netiesioginiai – iš pradžių patvirtina tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką ar jo elementą. Įrodinėjimo procese netiesioginiais įrodymais nustatomos tokios aplinkybės, kurioms nustatyti trūksta tiesioginių įrodymų“ (kalba netaisyta) (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1–109/2002). Kasacinės instancijos teismas paliko galioti apeliacinės instancijos nuosprendį. BPK nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį BPK 287 straipsnyje numatytą proceso veiksmą. Teismo pareiga – priimti byloje teisingą sprendimą. Teismo nuosprendyje abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Po įrodymų analizės teismas turi nurodyti: apkaltinamajame nuosprendyje – nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas; nuosprendyje, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, – nusikalstamos veikos kvalifikavimą; išteisinamajame nuosprendyje – teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Kvalifikuojant veiką svarbu ją teisingai teisiškai įvertinti, atsakyti į klausimą, ar ši veika yra nusikaltimas, ar baudžiamasis nusižengimas, nurodyti baudžiamąjį įstatymą, kuris numato visus esminius veikos požymius. Veikos kvalifikavimas – tikslaus atitikimo tarp faktinių padarytosios veikos požymių ir baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos požymių nustatymas ir teisinis įtvirtinimas. Pradinė veikos kvalifikacija pateikiama ikiteisminiame tyrime. Nuosprendyje būtina motyvuoti nusikalstamos veikos kvalifikavimą ne tik tada, kai teismas priimdamas nuosprendį perkvalifikuoja veiką ar priima kitokius sprendimus, bet ir kai nusikalstamos veikos kvalifikacija nekeičiama. Jei apkaltinamajame nuosprendyje kaltinamojo veikos kvalifikacija paliekama tokia pati kaip ir kaltinamajame akte, teismas nurodo motyvus, kodėl kaltinamojo veika atitinka jam inkriminuotą BK straipsnį, jo dalį ar punktą. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 246 str. 4 d. , aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių įrodymo ir kaltinamojo kaltės, o po to tiesiog konstatavo, kad veika parengtinio tyrimo metu teisingai kvalifikuota ir visiškai atitinka BK 246 str. 4 d. Motyvų, kodėl kaltinamojo nusikalstama veika atitinka jam inkriminuotą BK straipsnį ir jo dalį, šiame nuosprendyje nėra (baudžiamoji byla Nr. 1–60–02/2002). Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados turi būti lakoniški, aiškūs. Čia teismas turi pasisakyti, kodėl kaltinamojo padaryta veika atitinka nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK straipsnyje, jo dalyje, punkte, sudėtį. Teismas ypač aiškiai turi motyvuoti kaltės formą ir jos rūšį, išdėstyti motyvus atskiriant būtinąją gintį ar kitas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes nuo tyčinių ar neatsargių nusikaltimų, nusikaltimą – nuo baudžiamojo nusižengimo, baigtą veiką – nuo nebaigtos, taip pat įvairias bendrininkavimo formas. Nagrinėjimo teisme metu nustačius, kad bent viena kaltinamajam inkriminuotų veikų turi būti kvalifikuojama ne kaip baigta veika, o tik kaip pasikėsinimas tokią veiką padaryti ar rengimasis padaryti nusikaltimą, ši veika turi būti nuosprendžio aprašomojoje dalyje išskirta ir atskirai kvalifikuojama su nuoroda į BK 21 ar 22 straipsnį ir jo dalį. Pasitaiko atvejų, kad teismai, kvalifikuodami kaltinamojo nusikalstamą veiką, tiesiog perrašo veiką, kuri pripažinta įrodyta, ir nurodo, kad būtent dėl to ji ir atitinka kaltinamajam inkriminuoto BK straipsnio sudėtį. Tokiai praktikai nepritartina, nes kvalifikuodamas nusikalstamą veiką teismas turi padaryti tam tikras aiškiai suformuluotas išvadas dėl veikos, o ne pakartoti nuosprendžio įžanginės dalies pradžioje išdėstytas aplinkybes. Minėtame Rokiškio rajono apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendyje nurodyta: „Kadangi 2002 01 17 apie 15 val. (. . . ) Ž. S. sodybos kieme neblaivus V. D. , nesužinojęs kur jo sugyventinė I. V. , norėdamas išlieti pyktį, sugriebė išlydintį iš namo Ž. S. už drabužių ir jį tampė, kad pargriauti. Anksčiau išėjęs jo sugėrovas P. V. , neišsiaiškinęs kuris prie kurio prikibo, sudavė smūgį Ž. S. į galvą, krūtinę, nugarą. Abu tempė Ž. S. prie šulinio grasinant nužudyti ir buvo pakankamas pagrindas bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas. R. Š. protestuojant, kad nemestų į šulinį, Ž. S. numetė ant žemės ir spardė : V. D. ne mažiau 4 smūgių (. . . ); P. V. spyrė ne mažiau 4 smūgių (. . . ), spardymu padarydami nukentėjusiajam apysunkį kūno sužalojimą. (. . . ) Taip jie padarė tyčinius piktybinius chuliganiškus veiksmus šiurkščiai pažeidžiančius viešąją tvarką, rodančius aiškų visuomenės negerbimą, pasižyminčius ypatingu įžūlumu, ši jų veika atitinka Lietuvos BK 225 str. 2 d. uždrausto nusikaltimo sudėtį“ (kalba netaisyta). Visiškai tokios pačios aplinkybės, tik be nuorodos į BK 225 str. 2 d. , buvo išdėstytos šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje. Nepritartina ir tokiai praktikai, kai teismai, kvalifikuodami kaltinamojo veiką, perrašo – ir dar netiksliai – BK numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, su ja nepalygindami veikos, už kurią kaltinamasis nuosprendžiu nuteisiamas. Šilalės rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 11 d. nuosprendžiu T. R. ir M. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 225 str. 2 d. už tai, kad šokių vakaro metu prie kultūros centro kitų asmenų akivaizdoje sumušė A. G. , padarydami jam kūno sužalojimą, sukėlusį ilgalaikį sveikatos sutrikimą, o po to T. R. pripuolė prie A. G. gelbėti atėjusio V. K. ir jam smogė, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Nuosprendyje teismas po įrodymų analizės išdėstė tokius kaltinamųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus: „M. V. veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. , nes įvykdė piktybinį chuliganizmą, tai yra tyčia, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką ir rodė aiškų negerbimą visuomenės, pasižyminčiu ypatingu įžūlumu“ (kalba netaisyta). „T. R. (. . . ) pagal BK 225 str. 2 d. , nes įvykdė piktybinį chuliganizmą, tai yra tyčia, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką ir rodė aiškų negerbimą visuomenės, pasižyminčiu ypatingu įžūlumu“ (kalba netaisyta). Iš tokių teismo motyvų neaišku, kokius kaltinamųjų veiksmus teismas laikė įžūliais ir kodėl tokiais laikė, kodėl įvykio metu buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka (baudžiamoji byla Nr. 1–179–01/2002). Teismai nusikalstamos veikos kvalifikavimo išvadas dažnai išdėstydavo prieš motyvus, kuriais vadovaudamiesi atmetė kitus įrodymus. Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 310 str. 6 d. , aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodyta pripažintos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir, padaręs išvadą, kad E. G. veika kvalifikuota teisingai, pradėjo kritikuoti jo parodymus, nurodydamas, kad jo poziciją dėl pareikšto kaltinimo paneigia nuoseklūs V. U. , G. B. , D. Š. , A. G. parodymai. Po to teismas dar kartą ėmėsi analizuoti minėtų asmenų parodymus (baudžiamoji byla Nr. 1–80/2002). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 272 str. 2 d. ir BK 206 str. , aprašomojoje dalyje teismas nurodė motyvus, dėl kurių atmeta kaltinamojo parodymus, ne po įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet po jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo (baudžiamoji byla Nr. 1–332–19/2002). Taip rašyti aprašomosios nuosprendžio dalies negalima, nes pagal BPK 305 straipsnio nuostatas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti išdėstomi tik po įrodymų analizės. Jei pašalinus vieną ar kelias kaltinamajam inkriminuotas tame pačiame BK straipsnyje nurodytas alternatyvias veikas likusios veikos kvalifikavimas nesikeičia, apie veikos pašalinimą nurodoma tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėsčius pašalinimo motyvus. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje apie tokios veikos pašalinimą nenurodoma. Neišdėsčius veikos perkvalifikavimo motyvų nuosprendis tampa neteisėtas ir nepagrįstas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 234 str. 1 d. Parengtinio tyrimo metu S. B. buvo kaltinamas pagal minėtą straipsnį tuo, kad: „jis iki 2002 m. vasario 13 d. tikslesnė data nenustatyta, iš nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje, neteisėtai be atitinkamo leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – pistoletą „PM“ Nr. BC 3057 ir dvidešimt keturis 9 mm kalibro šovinius, kurie yra šaudmenys. Nurodytus ginklą ir šaudmenis iki 2002 m. vasario 13 d. neteisėtai laikė savo namuose (. . . ), kol nurodytą dieną jie buvo rasti kratos metu“ (kalba netaisyta). Teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje motyvuotai iš šio kaltinimo pašalino aplinkybę, kad S. B. neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą bei šaudmenis ir nuteisė kaltinamąjį tik už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą. Veikos kvalifikacija nepasikeitė, nes BK 234 str. 1 d. buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tiek už neteisėtą šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymą, tiek už įgijimą (baudžiamoji byla Nr. 1–875–39/2002). Tokiai praktikai pritartina. Perkvalifikuojant nusikalstamas veikas, nuosprendyje būtina tiksliai nurodyti, iš kurios BK normos į kurią nusikalstama veika perkvalifikuojama. Tai ypač aktualu, kai kelios atskiros veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus baudžiamojo įstatymo straipsnius ir viena iš jų perkvalifikuojama į kitą straipsnį. Jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis manoma, kad šie kvalifikuojamieji požymiai turi būti inkriminuojami kaltinamajam. Ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai kaltinamajam inkriminuoti požymiai, nuosprendyje nurodžius motyvus, iš kaltinamajam inkriminuotos veikos pašalinami. Teismo motyvai nuosprendyje turi būti pagrįsti įrodymų visuma, bet ne vienu įrodymu. Minėtu Kauno apygardos teismo 2001 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu teismas perkvalifikavo S. V. veiką iš BK 105 str. 10 p. į BK 104 str. Teismas nurodė tokius motyvus: „Pati nukentėjusioji J. Š. teisme patvirtino, jog konflikto su teisiamuoju metu realus pavojus jos gyvybei ir sveikatai negrėsė, tuo metu jos ginti nereikėjo, tačiau jos manymu toks pavojus bet kada galėjo kilti. Jos žentas yra konfliktinė asmenybė, o vartodamas alkoholį jis darosi agresyvus ir ne kartą yra primušęs jos dukrą“ (kalba netaisyta). Jei byloje nebuvo kitų įrodymų, patvirtinančių pradinę kaltinamojo veikos kvalifikaciją, teismas tai ir turėjo nurodyti nuosprendyje. Teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstęs nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, turi nurodyti bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. N-jojo BK 54 straipsnyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip pat į kaltinamojo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal šio BK 91 straipsnio nuostatas teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be minėtų aplinkybių, atsižvelgia ir į nepilnamečio gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, taip pat į nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo. Ne visos minėtos aplinkybės yra kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, nuosprendyje turi aprašyti byloje esamas svarbias (pvz. , kaltinamojo atsakomybę lengvinančias, sunkinančias) aplinkybes ir, į jas atsižvelgęs, paskirti kaltinamajam bausmę. N-jojo BK 42 straipsnyje nustatyta bausmių sistema, kuri nuo 1961 metų BK bausmių sistemos skiriasi iš esmės. Šis straipsnis numato atskiras bausmių, skiriamų už nusikaltimą, bei bausmių, skiriamų už baudžiamąjį nusižengimą, sistemas. Skirtumas tarp jų tas, kad terminuotas laisvės atėmimas ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos gali būti paskirti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Bausmių sistema – tai išsamus ir teismams privalomas nuoseklia tvarka išdėstytas bausmių sąrašas. Visos bausmės naujajame BK išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą. Įstatymų leidėjo numatyta švelniausia bausmė yra viešųjų teisių atėmimas, griežčiausia nusikaltimą padariusiam asmeniui – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, o baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui – areštas. Teismui šis nuoseklumas turi esminės reikšmės skiriant asmeniui, pavyzdžiui, galutinę subendrintą bausmę už kelias nusikalstamas veikas arba kai teismas pripažįsta, kad reikia bausmę sušvelninti. Nepilnamečiams skiriamų bausmių rūšys bei ypatumai nurodyti BK 90, 91 straipsniuose. Juridiniams asmenims skiriamų bausmių rūšys yra nustatytos BK 43 straipsnyje. Baudžiamojo poveikio priemones ir jų skyrimą reglamentuoja BK IX skyrius. Tokios priemonės gali būti skiriamos nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam pilnamečiui asmeniui. Nepilnamečiams gali būti skiriamos ne baudžiamojo, o auklėjamojo poveikio priemonės, kurių rūšys yra numatytos BK 82 straipsnyje. Bausmių – baudos, arešto ar laisvės atėmimo vykdymo atidėjimo sąlygos ir tvarka yra nustatyta BK 75 straipsnyje, šio instituto taikymo nepilnamečiams ypatumai – BK 92 straipsnyje. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi motyvuoti, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skirdamas švelnesnę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis), teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalys), teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi išvardyti nustatytas BK 62 straipsnio atitinkamos dalies sąlygas ir pagrįsti, kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių reikšmė yra didelė. Jų buvimas ar nebuvimas yra svarbus parenkant bausmę – jos rūšį, dydį. Teismų praktikoje pasitaikydavo atvejų, kai teismai, skirdami kaltinamajam bausmę, nuosprendyje pasisakydavo, kad atsižvelgia į jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nors tokių aplinkybių byloje nebūdavo. Minėto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. gegužės 31 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kur prasideda bausmės skyrimo motyvai, nurodyta: „Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes“. Minėto Šilalės rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 11 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta: „Teismas, skirdamas bausmes teisiamiesiems, atsižvelgia į veikų pavojingumą visuomenei, teisiamųjų asmenybes, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Teisiamieji (. . . ) įvykdė nesunkius nusikaltimus, anksčiau teismo nėra teisti (. . . ), administracine tvarka yra bausti (. . . ), charakterizuojami teigiamai (. . . ). Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teisiamiesiems nenustatyta“. Teismai, nurodę bausmės skyrimo motyvus, kartais priimdavo visiškai nelogiškus sprendimus. Pavyzdžiui, nustačius tik kaltinamojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes jam buvo skiriama minimali BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatyta bausmė. Panevėžio apygardos teismo 2002 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 111 str. 1 d. , aprašomojoje dalyje teismas išdėstė šiuos bausmės skyrimo V. F. motyvus: „Teisiamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė girtas (. . . ). Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ir tai, kad jis pirmiau buvo padaręs nusikaltimą. (. . . ) Skiriant bausmę teisiamajam atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, į tai, kad yra tik jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. (. . . ) V. F. padarė sunkų nusikaltimą, sukeliantį padidintą pavojų visuomenei (. . . ), yra teistas ir nusikalto neišnykus teistumui (. . . ), savo kaltės nepripažino, nėra nustatyta jokių teisiamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl, įvertinus ir tai, kad nukentėjusioji jam šiuo metu pretenzijų neturi, jis baudžiamas minimalia laisvės atėmimo bausme, numatyta įstatymo už padarytą nusikaltimą“ (kalba netaisyta) (baudžiamoji byla Nr. 1–95–08/2002). Šis pavyzdys liudija ir tai, kad neretai teismai, aprašomojoje nuosprendžio dalyje paminėję, kokia bylos aplinkybė lengvina ar sunkina kaltinamojo atsakomybę, ir į ją atsižvelgę skirdami bausmę, minėtos aplinkybės nuosprendyje nepripažindavo lengvinančia ar sunkinančia kaltinamojo atsakomybę. Apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nuteistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomojoje dalyje teismas, išdėstęs motyvus bei išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, privalo nurodyti, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga. Jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo kaltinamajam skiriama baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonė, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi nurodyti ir tos priemonės skyrimo motyvus. Nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje pasisakius dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo nurodomi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai. Jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą kaltinamajam skiriama baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonė, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi nurodyti ir tos priemonės skyrimo motyvus. Aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje privalu nurodyti motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, kurie turi būti išsamūs ir paremti byloje esančiais įrodymais. Deja, teismai, spręsdami nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą, neretai klysta. Kelmės rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Č. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 str. 2 d. už tai, kad 2001 m. balandžio 9 d. apie 16 val. R-viliškio mieste metė pusplytę į UAB „Vidirmas“ patalpų langą ir išdaužė lango stiklą, o pusplytei pataikius į I. L. galvą, sužalojo nukentėjusiąją, padarydamas jai lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą. Teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstęs BPK 305 str. 1 d. 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes, dėl Č. P. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo padarė šias išvadas: „Civilinis ieškinys pagrįstas, realus ir tenkintinas (. . . ). Iš PVM sąskaitos–faktūros (b. l. 10) ir kvito (b. l. 11) matyti, kad stiklo paketo kaina 175 Lt, kuriuos sumokėjo UAB „Vidirmas” (. . . ). Iš medicininių dokumentų matyti, kad I. L. po sužalojimo gydėsi ir ambulatoriškai (. . . ), ji pateikė vaistų apmokėjimo kvitus (. . . )“. Rezoliucinėje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje teismas už pakeistą lango stiklo paketą ir pirktus vaistus priteisė iš Č. P. 223 Lt nukentėjusiajai I. L. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, nuosprendžio dalis dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo buvo palikta galioti. Minėtus nuosprendį ir nutartį nuteistasis apskundė kasacine tvarka, savo skunde, be kita ko, nurodydamas, kad nuosprendyje buvo netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, nes už UAB „Vidirmas“ padarytą žalą išdaužiant lango stiklą priteista atlyginti ne bendrovei, o I. L. , be to, nebuvo tirta, ar tie vaistai, kuriuos pirko I. L. , buvo skirti gydymui dėl sužalojimo ar dėl kitos ligos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuteistojo Č. P. kasacinį skundą patenkino iš dalies. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nei nuosprendyje, nei apeliacinėje nutartyje nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl UAB „Vidirmas” padarytą žalą, dėl kurios ji nėra pripažinta civiline ieškove, iš Č. P. priteista atlyginti nukentėjusiajai I. L. , be to, apeliacinės bylos nagrinėjimo metu Č. P. teismui pateikė gydymo įstaigos pažymą, kad po gydymosi dėl patirtos traumos nukentėjusiajai buvo išrašyti vaistai įtariant hipertoninę ligą, tačiau šie duomenys liko neįvertinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Č. P. baudžiamoji byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1–153–04/2001). Jeigu nusikalstama veika padarytos žalos dydis, kuris nurodytas kaltinamajame akte, teisme nepasitvirtina, teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje privalo nurodyti motyvus, kodėl tokios žalos dydis nustatomas kitoks. Parengtinio tyrimo metu M. R. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis, pažeisdamas eismo saugumo taisyklių reikalavimus, mirtinai sužalojo dviračiu važiavusią D. V. , o autoįvykio metu sulaužius nukentėjusiosios dviratį M. R. padarė 755 Lt materialinę žalą. Minėto Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta : „Kaltinime nurodyta, kad dėl sulaužyto dviračio autoįvykio metu buvo padaryta 755 Lt žala. Tokia išvada padaryta remiantis pažyma (b. l. 88), kad dviračių kainos (. . . ) yra nuo 640 Lt iki 870 Lt. Tačiau šioje pažymoje nėra nurodyta dviračių pavadinimai ir šalis gamintoja. Iš sulaužyto dviračio apžiūros seka, kad tai (. . . ) TSRS pagamintas dviratis, sugadintas nepataisomai. Kadangi sugadintas nepataisomai, todėl žalos dydis nustatytinas pagal tokios pačios rūšies daikto kainą. Iš UAB „Malonė“ ūkinių prekių parduotuvės pažymos seka, kad Rusijoje pagaminti dviračiai parduodami po 219 Lt, todėl tokia suma ir pripažintina žalos dydžiu“ (kalba netaisyta). BPK 305 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai. Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis. BPK 306 straipsnyje numatyta, jog apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose bei 5 dalyje numatytų aplinkybių. Senajame BPK buvo leidžiama teismui surašyti sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį bylose, kai asmenys nuteisiami už nusikaltimus, kurie nėra sunkūs, ir teisiamieji prisipažįsta kaltais, taip pat bylose, kurios buvo ištirtos sumarinio proceso tvarka. Tuo tarpu dabar galima surašyti sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį bylose, kurias išnagrinėjo apylinkės teismo teisėjas, ir tik tuo atveju, jeigu priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Priimant išteisinamąjį nuosprendį ar nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla BPK 303 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais nutraukiama, sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašyti negalima. Teismų praktikos duomenys parodė, kad teismai iš esmės laikėsi ir laikosi BPK reikalavimų, taikomų sutrumpintos aprašomosios nuosprendžio dalies surašymui. Tačiau iki naujojo BPK įsigaliojimo teismai praktikoje susidurdavo su tam tikromis problemomis. Dažniausiai teismams problemų kildavo tada, kai sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis buvo surašoma sutrumpinto įrodymų tyrimo (senajame BPK – sutrumpinto teisminio tyrimo) atveju. BPK nebuvo nuostatų, kurios numatytos naujojo BPK 291 straipsnyje. Todėl kai nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta, buvo apskundžiamas apeliacinės instancijos teismui, surašyti pirmiau neišdėstytos aprašomosios nuosprendžio dalies nebuvo įmanoma, nes teismas negalėjo nuosprendžio pagrįsti teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 16 str. 2 d. ir 271 str. 2 d. , aprašomoji dalis buvo surašyta sutrumpinta ir šioje byloje procesas vyko sutrumpinto teisminio tyrimo tvarka. Šį nuosprendį nuteistasis apskundė apeliacinės instancijos teismui, skunde, be kita ko, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas apskųstą nuosprendį paliko galioti, nors pirmosios instancijos teismas, gavęs skundą, pirmiau neišdėstytos aprašomosios nuosprendžio dalies nesurašė (Pasvalio rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1–107/2002). Dažnai teismai šią problemą spręsdavo pirmiau neišdėstytoje aprašomojoje dalyje nurodydami tik kaltinamųjų parodymus. Tačiau būdavo atvejų, kai ir šie parodymai nuosprendyje buvo išdėstomi netinkamai. R-viliškio rajono apylinkės teismo 2002 m. spalio 9 d. nuosprendžiu O. G. , A. K. , K. S. ir T. B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 271 str. 2 d. Šioje byloje procesas vyko sutrumpinto teisminio tyrimo tvarka, aprašomoji nuosprendžio dalis buvo surašyta sutrumpinta. Minėtą nuosprendį apskundus apeliacine tvarka, teismas surašė pirmiau neišdėstytą aprašomąją nuosprendžio dalį. Teisiamajame posėdyje buvo tirti tik kaltinamųjų parodymai, todėl teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstė tik šiuos įrodymus. Tačiau kaltinamųjų parodymai buvo išdėstyti netinkamai – teismas nurodė tik jų poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos, nors, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, kaltinamieji ne tik visiškai prisipažino kaltais, bet ir davė detalius parodymus apie jiems žinomas įvykio aplinkybes. Teismas šių kaltinamųjų parodymų turinio pirmiau neišdėstytoje aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė (R-viliškio rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1–251/2002). Taikant naujojo BPK normas, teismams neturėtų kilti minėtų problemų. BPK 291 straipsnyje numatyta, kad sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas perskaito kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų ir specialistų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo ar anksčiau teisiamojo posėdžio metu, paskelbia byloje esančius dokumentus, supažindina su kitais įrodymais, o jei nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie su visais ar dalimi byloje esančių įrodymų yra susipažinę ir nepageidauja, kad tai teisme būtų tiriama ar skelbiama, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių įrodymų perskaitymu. Jei įrodymai teisme buvo tiriami sutrumpintai, teismas tai privalo pažymėti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Teismai tokią įrodymų tyrimo tvarką nuosprendyje nurodydavo dažniausiai po to, kai buvo išdėstoma kaltinamojo pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 18 d. nuosprendyje, kuriuo A. J. , E. M. , ir K. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 271 str. 2 d. , teismas, išdėstęs įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė: „Apklausti teisiamajame posėdyje teisiamieji A. J. , E. M. ir K. J. kaltais prisipažino visiškai. Gailisi padarę nusikaltimą, pažada daugiau nenusikalsti. Byla nagrinėta (. . . ) BPK 3091 str. tvarka“ (baudžiamoji byla Nr. 1–520–13/2002). Tokiai praktikai pritartina, nes būtent kaltinamojo pozicija dėl kaltinimo lemia tai, kokia tvarka teismas gali tirti įrodymus. Kai byloje yra kaltinami keli kaltinamieji, teismas sutrumpintą įrodymų tyrimą gali atlikti tik tuo atveju, jei sutrumpintos įrodymų tyrimo tvarkos taikymo sąlygas atitinka visi kaltinamieji. BPK 306 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti atvejai, kada teisėjas, surašęs nuosprendį, kurio aprašomoji dalis yra sutrumpinta, privalo surašyti nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. Pagal BPK 306 straipsnio 2 dalį teisėjas turi surašyti nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį, jei gauna šiame įstatyme nustatyta tvarka pateiktą nagrinėjimo teisme dalyvių, kurie pagal BPK gali apskųsti teismo nuosprendį, rašytinį prašymą. Pagal BPK 306 straipsnio 3 dalį nuosprendį, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta, apskundus apeliacinės instancijos teismui, per tris dienas nuo skundo gavimo dienos turi būti surašyta nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismui apskundus nuosprendį, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis. Rezoliucinė nuosprendžio dalis. Tai baigiamoji nuosprendžio dalis, ji pradedama teismo sprendimu dėl kaltinamojo kaltės. Rezoliucinė nuosprendžio dalis turi būti surašyta taip, kad vykdant nuosprendį nekiltų jokių abejonių. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kaltinamasis pagal jam inkriminuotą kaltinimą yra išteisinamas. Vieno nuosprendžio rezoliucinėje dalyje tas pats asmuo gali būti dėl vienų veikų pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – išteisinamas. Šiuo atveju rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių – išteisinamas. Teismo sprendimas kaltinamąjį išteisinti nurodomas po sprendimo minėtą asmenį pripažinti kaltu. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma galutinė teismo išvada dėl kaltinamojo kaltės pagal kiekvieną įrodytą nusikalstamą veiką numatantį BK straipsnį atskirai. Iš pradžių teismas nurodo kaltinamojo vardą ir pavardę, po to eina sprendimas pripažinti jį kaltu bei BK straipsnis, jo dalis, punktas, numatantis nusikalstamą veiką, kuri šiuo nuosprendžiu yra pripažinta įrodyta. N-jajame BK atsisakyta nusikalstamą veiką kvalifikuojamojo požymio – pakartotinumo. Todėl nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis ar kaltinamieji yra pripažįstami kaltais ar išteisinami dėl kelių tapačių nusikalstamų veikų, rezoliucinėje dalyje privalu nurodyti, ar kaltinamasis yra kaltas dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kad būtų aišku, dėl kokios konkrečios veikos kaltinamasis yra nuteisiamas ar išteisinamas, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje rekomenduojama ties baudžiamuoju įstatymu nurodyti nukentėjusiojo pavardę, o jei nukentėjusysis yra vienas, – ir nusikalstamos veikos laiką, vietą. Rezoliucinė nuosprendžio dalis galėtų būti surašoma taip: „Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. , n u s p r e n d ž i a Joną Jonaitį pripažinti kaltu: pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. už pasikėsinimą pagrobti P. Petraičio turtą ir paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, uždrausti lankytis pas A. J-aitį, įpareigoti nuo 22 iki 6 val. būti namuose; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už P. Petraičio turto vagystę ir paskirti 20 MGL dydžio (2500 litų) baudą; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už A. A-aičio turto vagystę iš sodo namelio ir paskirti areštą 60 parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už A. A-aičio turto vagystę iš gyvenamojo namo 2003 m. gegužės 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už A. A-aičio turto vagystę iš gyvenamojo namo 2003 m. gegužės 22 d. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams. Pagal BK 63 str. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 20 MGL dydžio (2500 litų) baudą“. Jei nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, šio sprendimo motyvai turi būti išdėstomi aprašomojoje nuosprendžio dalyje, o rezoliucinėje dalyje reikia nurodyti tik tą baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį jis pripažįstamas kaltu. Teismo sprendimo perkvalifikuoti kaltinamojo veiką iš ikiteisminio tyrimo metu inkriminuoto baudžiamojo įstatymo į kitą baudžiamąjį įstatymą rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyti nereikia. Deja, kai kurie teismai šio reikalavimo nepaiso. Minėtu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu A. K. ir A. A. pripažinti kaltais ir nuteisti, be kita ko, už tai, kad 2001 m. gruodžio 28 d. jie kartu pagrobė svetimą turtą, įsibraudami į J. O. negyvenamąją ir gyvenamąją patalpas. Parengtinio tyrimo metu jų veika šiame epizode buvo kvalifikuota pagal BK 271 str. 2 d. ir BK 271 str. 3 d. , t. y. kiekviena atskirai. Teismas, konstatavęs, jog jų kaltė šiame epizode įrodyta, padarė šią išvadą: „Iš bylos įrodymų matyti, kad grobimas iš negyvenamosios ir gyvenamosios patalpų padaryti vieninga tyčia, tais pačiais veiksmais iš anksto susitarus apvogti ne kurią nors patalpą konkrečiai, bet sodybą. Todėl nusikalstama veika, remiantis normų konkurencijos taisyklėmis, kur labiau pavojingas požymis apima mažiau pavojingus, kvalifikuojama pagal BK 271 str. 3 d. (. . . )“. Teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje A. K. ir A. A. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 271 str. 3 d. bei paskyrė bausmes. Tačiau prieš šį sprendimą teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nereikalingai nurodė, kad dar nusprendžia A. K. bei A. A. veikas dėl 2001 m. gruodžio 28 d. vagystės, kvalifikuotas pagal BK 271 str. 2 d. ir BK 271 str. 3 d. , perkvalifikuoti į BK 271 str. 3 d. Po baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu, teismas turi nurodyti sprendimus dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl laikino sulaikymo, suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. Minėti sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs ir visiems suprantami. Klausimą dėl baudimo už kiekvieną nusikalstamą veiką teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje privalo išspręsti atskirai. Švelnindamas bausmę, jeigu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis), ar skirdamas švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 62 straipsnio 1, 2 arba 4 dalys), teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje privalo nurodyti minėtus straipsnius ir jų dalis. Šiais pagrindais švelninamos bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, o ne jas subendrinus. Paskyręs bausmę ir atidėdamas jos vykdymą pilnamečiam asmeniui, teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodo BK 75 straipsnį, o nepilnamečiui – BK 92 straipsnį. Po to nurodoma bausmės vykdymo atidėjimo trukmė. Čia teismas taip pat nurodo pilnamečiam asmeniui paskirtus įpareigojimus bei jų įvykdymo laiką, o nepilnamečiui – paskirtas auklėjamojo poveikio priemones. Apie paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą nurodoma ne skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, o paskyrus galutinę subendrintą bausmę. Jei asmuo apkaltinamuoju nuosprendžiu yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodomi BPK 307 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyti duomenys ir sprendimai, taip pat – sprendimas skirti bausmę bei sprendimas atleisti nuteistąjį nuo jos atlikimo, sprendimas dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, sprendimas dėl baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas. Teismas, skirdamas kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę, rezoliucinėje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi nurodyti ir pataisos įstaigos rūšį. Teismų praktikoje pasitaikė ir tokių atvejų, kai teismai šio klausimo apkaltinamajame nuosprendyje neišspręsdavo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. ir D. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 271 str. 2 d. ir BK 278 str. 1 d. , rezoliucinėje dalyje teismas nenurodė, kur nuteistasis D. G. turi atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (baudžiamoji byla Nr. 1–59–06/2002). Nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla yra nutraukiama, rezoliucinės dalies reikalavimai yra nurodyti BPK 307 straipsnio 5 dalyje. Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodo kaltinamojo vardą ir pavardę bei sprendimą išteisinti šį kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindą. Išteisinamasis nuosprendis yra priimamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat jeigu nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas bei baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už minėtą veiką, būna nurodyti kaltinamajame akte. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi išdėstyti sprendimą dėl kaltinamojo ir veikos, kuri buvo nurodyta kaltinamajame akte. Todėl rezoliucinėje išteisinamojo nuosprendžio dalyje, be BPK 307 straipsnio 4 dalies aplinkybių, būtina nurodyti ir baudžiamąjį įstatymą – BK straipsnį (jo dalį, punktą), numatantį atsakomybę už veiką, dėl kurios kaltinamasis išteisinamas. Be to, teismas išteisinamajame nuosprendyje priima sprendimą dėl kaltinamajam paskirtų procesinių prievartos priemonių panaikinimo. Teismai, surašydami išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinę dalį, paprastai laikosi BPK reikalavimų. Tačiau praktikoje buvo atvejų, kai rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismai nenurodydavo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už kaltinamajam kaltinamuoju aktu inkriminuotą veiką, ar išteisinimo pagrindo. Parengtinio tyrimo metu Ž. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. birželio 2 d. , apie 23 val. , poilsiavietės, esančios Kačerginėje, miške, grumtynių su R. B. metu sudavė jam tris smūgius duriančiu – pjaunančiu įrankiu, padarydamas R. B. kūno sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Ž. A. veika parengtinio tyrimo metu buvo kvalifikuota pagal BK 109 str. 1 d. Šis baudžiamasis įstatymas buvo nurodytas baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje. Minėtame Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 22 d. nuosprendyje teismas, padaręs išvadą, kad byloje nėra objektyvių Ž. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, jog jis R. B. nužudė dėl neatsargumo, nusprendė Ž. A. pagal jam inkriminuojamą nusikaltimą išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Tačiau rezoliucinėje išteisinamojo nuosprendžio dalyje teismas tik nurodė, kad Ž. A. išteisina nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, dėl kurios Ž. A. šiuo nuosprendžiu buvo išteisintas, teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nenurodė. BPK 307 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, daiktinių įrodymų (BPK 94 straipsnis), proceso išlaidų (BPK 103–106 straipsniai). Jei vienoje byloje buvo teisiami fizinis asmuo ir juridinis asmuo, teismas priimto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atskirai išdėsto sprendimus dėl fizinio asmens ir juridinio asmens. Rezoliucinės dalies pabaigoje privalu nurodyti nuosprendžio apskundimo tvarką bei terminus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginė dalis surašoma laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Joje taip pat turi būti nurodoma apelianto procesinė padėtis, vardas ir pavardė, pirmosios instancijos teismo pavadinimas ir šio teismo nuosprendžio priėmimo laikas bei rezoliucinės dalies, susijusios su nuteistaisiais (išteisintaisiais), dėl kurių paduotas apeliacinis skundas, turinys. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tik nuteistojo (išteisintojo) vardą ir pavardę todėl, kad kitus BPK 304 straipsnio 4 punkte išvardytus duomenis apie jį galima rasti apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime. Pagal BPK 320 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Čia pat yra numatyti atvejai, kada pirmosios instancijos teismo sprendimą galima revizuoti ir dėl apeliacinio skundo nepadavusio asmens. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, tai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, šis teismas gali sušvelninti nuosprendį ir jiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis). N-ja yra tai, kad duomenys apie asmenis, kuriems nuosprendis panaikinamas ar pakeičiamas BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodomi tokia pačia tvarka, kaip ir apie asmenis, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies ypatumai nurodyti BPK 331 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išdėstant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios (nustatomosios) dalies turinį – tą dalį, dėl kurios paduoti apeliaciniai skundai. Jeigu teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytą tvarką priims sprendimus dėl asmenų, kurių nuosprendis neapskųstas, čia išdėstoma ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis, susijusi su šiais sprendimais. Po to tiksliai ir aiškiai išdėstoma apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) esmė. Čia turi būti nurodyti nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymai. Teismų praktikos apibendrinimo duomenys parodė, kad apeliacinės instancijos teismai, surašydami naujo nuosprendžio aprašomąją (motyvuojamąją) dalį pagal senojo BPK nuostatas, ne visada laikydavosi reikalavimų, taikomų apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio turiniui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ne visada tinkamai buvo išdėstomi įrodymai. Kai kurie teismai, priimdami naują – apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodydavo svarbių aplinkybių, susijusių su bausmės skyrimu. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 4 d. nuosprendžiu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 273 str. 1 d. , paskirdamas nuteistajam bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir 20 MGL baudą, konfiskuojant vieną ketvirtadalį nuteistojo turto. Tačiau aprašomojoje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų dėl R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Bausmių skyrimas nuosprendyje liko visiškai nemotyvuotas. Be to, šiame nuosprendyje nėra motyvų ir dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo (Palangos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1–137–02/2002). Rezoliucinė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis surašoma laikantis pagrindinių BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Teismo sprendimas išteisinti kaltinamąjį ar pripažinti jį kaltu turi būti nurodomas tik nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir negali būti nurodomas kitame procesiniame dokumente. Čia dažniausiai klysta apeliacinės instancijos teismai. Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu R. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 207 str. 1 d. ir BK 274 str. 3 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2002 m. spalio 29 d. išnagrinėjusi šią bylą pagal R. V. apeliacinį skundą, priėmė ne nuosprendį, bet nutartį, kuria pakeitė skundžiamą nuosprendį ir R. V. pagal BK 207 str. 1 d. išteisino nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1–1201/2002). Tokių pavyzdžių teismų praktikoje neturėtų būti. Teismo baudžiamasis įsakymas. Šio dokumento, kuris savo esme yra apkaltinamasis nuosprendis, struktūra turi atitikti šiam nuosprendžiui keliamus reikalavimus. Teismo baudžiamojo įsakymo turinio ypatumai nurodyti BPK 421 straipsnyje. Minėtame straipsnyje išvardyti duomenys įsakyme yra būtini. Įžanginė teismo baudžiamojo įsakymo ir apkaltinamojo nuosprendžio dalys nesiskiria. Aprašomojoje teismo baudžiamojo įsakymo dalyje išdėstoma veika, kurią padaręs kaltinamasis šiuo įsakymu yra baudžiamas, ir nurodomas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Veikos aprašymas turi būti lakoniškas, tačiau atitinkantis visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Toliau išvardijami kaltinamojo parodymai ir kiti jo kaltę patvirtinantys duomenys. Kaltinamojo parodymai aprašomi išsamiai ir tiksliai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados bei duomenys, numatyti BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, aprašomojoje teismo baudžiamojo įsakymo dalyje nedėstomi. Rezoliucinėje teismo baudžiamojo įsakymo dalyje nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė, teismo sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal jam inkriminuotą BK straipsnį bei kaltinamajam skiriamos baudos dydis. Teismo baudžiamasis įsakymas baigiamas kaltinamojo teisės reikalauti bylą nagrinėti teisme išaiškinimu. Jei kaltinamasis per įstatymo nustatytą terminą paduoda teismo baudžiamąjį įsakymą priėmusiam teismui prašymą reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios. Jei kaltinamasis šia teise nepasinaudoja, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas BPK nustatyta tvarka. Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas. Išvados ir pasiūlymai. Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apibendrinimas parodė, kad teismai, surašydami nuosprendį, padaro įvairių, dažnai – rimtų klaidų. Tai rodo, kad teismai skirtingai supranta ir taiko normas, nustatančias reikalavimus nuosprendžio formai ir turiniui, o atskirais atvejais jų nesilaiko. Siekiant pašalinti apibendrinimo metu išryškėjusias įstatymų taikymo problemas ir pateikti pastabas dėl teismų praktikos vienodinimo įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui, siūloma: Teismų praktikos apibendrinimo apžvalgą apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją patvirtinti. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |