TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA


                                                      PATVIRTINTA
                                                      Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to
                                                      2003 m. birželio 20 d. nu­ta­ri­mu Nr. 40

Teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas,
reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą, ap­žval­ga

Žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos
kon­ven­ci­jos 6 straips­ny­je skel­bia­ma, kad kiek­vie­nas žmo­gus, kal­ti­na­mas
nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mu, lai­ko­mas ne­kal­tu tol, kol jo kal­tu­mas
ne­įro­dy­tas pa­gal įsta­ty­mą. Kal­ti­na­mo­jo kal­tės klau­si­mas pa­gal Lie­tu­vos
įsta­ty­mus iš­spren­džia­mas įsi­tei­sė­ju­siu teis­mo nuosp­rendžiu.
Nuosp­ren­dis yra pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je pri­im­tas do­ku­men­tas, ku­riuo kal­ti­na­ma­sis
pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu ar ne­kal­tu ir, jei­gu kal­ti­na­ma­sis pri­pa­žįs­ta­mas
kal­tu, jam ski­ria­ma baus­mė ar­ba jis at­lei­džia­mas nuo baus­mės at­li­ki­mo.
Be to, nuosp­ren­dis yra do­ku­men­tas, ku­riuo ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas pa­kei­čia ar­ba pa­nai­ki­na pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dį,
taip pat ku­riuo pir­mo­sios ins­tan­ci­jos ar ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas nu­trau­kia by­lą. Nuosp­ren­džiu lai­ko­mas ir teis­mo bau­džia­ma­sis
įsa­ky­mas.
Lie­tu­vos teis­mai nuosp­ren­dį pri­ima Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos var­du.
Nuosp­ren­dis yra ypač svar­bus bau­džia­mo­sios
by­los do­ku­men­tas. At­si­žvel­giant į nuosp­ren­džio reikš­mę, jo pri­ėmi­mui,
su­ra­šy­mui ir pa­skel­bi­mui bū­ti­na skir­ti ypa­tin­gą dė­me­sį.
Nuosp­ren­dis tu­ri bū­ti pri­ima­mas griež­tai
lai­kan­tis bau­džia­mo­jo pro­ce­so tei­sės nor­mų. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­džio pri­ėmi­mą reg­la­men­tuo­ja nau­jo­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so (to­liau – BPK) XXIII sky­rius, ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mo – BPK XXV sky­rius, teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo pri­ėmi­mo
tvar­ka nu­sta­ty­ta BPK XXXI sky­riaus pir­ma­ja­me skir­sny­je.
Nag­ri­nė­jant bau­džia­mą­sias by­las, teis­mams
daž­nai ky­la klau­si­mų ir pro­ble­mų, su­si­ju­sių su nuosp­ren­džio for­ma
ir tu­ri­niu.
Api­ben­dri­ni­mo tiks­las. N-­jo­jo ir se­no­jo BPK nuo­sta­tos,
nu­sta­tan­čios nuosp­ren­džio rei­ka­la­vi­mus, sa­vo es­me ne­si­ski­ria. Šiuo
api­ben­dri­ni­mu sie­kia­ma iš­ana­li­zuo­ti įsta­ty­mų tai­ky­mo pro­ble­mas
pri­imant nuosp­ren­dį pa­gal se­ną­jį BPK ir pa­teik­ti pa­sta­bas dėl teis­mų
prak­ti­kos vie­no­di­ni­mo įsi­ga­lio­jus nau­ja­jam BPK.
Api­ben­dri­ni­mo ap­im­tis. Api­ben­drin­tos 283 bau­džia­mo­sios
by­los, gau­tos nuo 2002 m. gruo­džio 2 d. iki 2003 m. bir­že­lio 2 d. iš Lie­tu­vos
teis­mų su ka­sa­ci­niais skun­dais.
Ben­dro­sios pa­sta­bos. Teis­mo nuosp­ren­dis, ku­ria­me iš­spren­džia­mi
kal­tės klau­si­mai, ga­li bū­ti ap­kal­ti­na­ma­sis ar­ba iš­tei­si­na­ma­sis.
Ap­kal­ti­na­muo­ju nuosp­ren­džiu kal­ti­na­ma­sis pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu
dėl bau­džia­ma­ja­me įsta­ty­me nu­ma­ty­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo,
jam ski­ria­ma baus­mė. Ap­kal­ti­na­muo­ju nuosp­ren­džiu kal­ti­na­ma­sis, pa­da­ręs
nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ga­li bū­ti at­leis­tas nuo baus­mės at­li­ki­mo, jei­gu
iki nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo jis su­ser­ga sun­kia ne­pa­gy­do­ma li­ga, dėl
ku­rios baus­mę at­lik­ti bū­tų per sun­ku. Teis­mas pri­ima iš­tei­si­na­mą­jį
nuosp­ren­dį, jei­gu ne­pa­da­ry­ta vei­ka, tu­rin­ti nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo
nu­si­žen­gi­mo po­žy­mių, taip pat jei­gu ne­nu­sta­ty­ta, kad kal­ti­na­ma­sis
da­ly­va­vo pa­da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką.
BPK 303 straips­nio 4 da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad
teis­mas nuosp­ren­džiu nu­trau­kia bau­džia­mą­ją by­lą, jei­gu yra Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos bau­džia­mo­jo ko­dek­so 36–40, 93 straips­niuo­se, 114 straips­nio
3 da­ly­je, 259 straips­nio 3 da­ly­je ir 291 straips­nio 2 ir 3 da­ly­se nu­ma­ty­ti
pa­grin­dai at­leis­ti kal­ti­na­mą­jį nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės.
Tai yra nau­ja nuosp­ren­džio rū­šis.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­džio
pri­ėmi­mo pa­grin­dai yra nu­ma­ty­ti BPK 326 straips­ny­je. Šių pa­grin­dų są­ra­šas,
ly­gi­nant su se­nuo­ju BPK, yra pla­tes­nis. Ga­lio­jant se­na­jam BPK, ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mas pri­im­da­vo nuosp­ren­dį nu­sta­tęs pa­grin­dus, ku­rie
sa­vo es­me ati­tin­ka nu­ma­ty­tuo­sius nau­jo­jo BPK 329 straips­nio 1 ir 2
punk­tuo­se.
BPK nu­ma­to griež­tus rei­ka­la­vi­mus nuosp­ren­džio
for­mai ir tu­ri­niui. Nuosp­ren­dis su­si­de­da iš įžan­gi­nės, ap­ra­šo­mo­sios
ir re­zo­liu­ci­nės da­lių. Šios nuosp­ren­džio da­lys yra bū­ti­nos, jos tu­ri
bū­ti tar­pu­sa­vy­je su­de­rin­tos, su­da­ry­ti vie­nin­gą vi­su­mą.
Pri­im­tą nuosp­ren­dį teis­mas vi­sa­da pri­va­lo
pa­va­din­ti nuosp­rendžiu. Tik BPK XXXI sky­riaus pir­ma­ja­me skir­sny­je
nu­ro­dy­to do­ku­men­to, ku­ris lai­ko­mas nuosp­ren­džiu, pa­va­di­ni­mas yra
ki­toks – teis­mo bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas.
De­ja, teis­mai ne vi­sa­da lai­ko­si šių rei­ka­la­vi­mų.
Vil­niaus mies­to 4–ojo apy­lin­kės teis­mo
2002 m. bir­že­lio 21 d. nuosp­ren­dis, ku­riuo M. K. pa­gal 1961 m. Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (to­liau – BK) 275 str. 3 d. iš­tei­sin­ta,
pa­va­din­tas ne nuosp­rendžiu, o ištei­si­na­muo­ju nuosp­rendžiu (baudžia­mo­ji
by­la Nr. 1–103–01/2002).
Nuosp­ren­dis pri­ima­mas pa­si­ta­ri­mų kam­ba­ry­je,
ku­ria­me ga­li bū­ti tik tei­sė­jas ar tei­sė­jai, įei­nan­tys į by­lą iš­nag­ri­nė­ju­sio
teis­mo su­dė­tį. Nuosp­ren­dis pra­de­da­mas ra­šy­ti tik vi­siš­kai iš­nag­ri­nė­jus
by­lą. Nuosp­ren­džio ra­šy­mo me­tu tei­sė­jas tu­rė­tų veng­ti bet ko­kios ki­tos
veik­los, ne­su­si­ju­sios su nuosp­ren­džio ra­šy­mu ir po­il­siu.
Nuosp­ren­dį pa­si­ra­šo vi­si jį pri­ėmę tei­sė­jai.
Tei­sė­jas, ku­ris lai­ko­si ki­tos nuo­mo­nės, taip pat pri­va­lo pa­si­ra­šy­ti
pri­im­tą nuosp­ren­dį.
Nuosp­ren­džio iš­tai­sy­mai tu­ri bū­ti pa­čia­me
nuosp­ren­dy­je ap­tar­ti ir vi­sų tei­sė­jų pa­si­ra­šy­ti. Po nuosp­ren­džio
pa­skel­bi­mo nuosp­ren­džio tai­sy­ti ne­ga­li­ma. Nuosp­ren­džio vyk­dy­mo me­tu
ky­lan­čios abe­jo­nės ir ne­aiš­ku­mai pa­ša­li­na­mi BPK 361 straips­nio nu­sta­ty­ta
tvar­ka.
Nuosp­ren­dis pa­skel­bia­mas teis­mo po­sė­džių
sa­lė­je. Tei­sė­jas, pa­skel­bęs nuosp­ren­dį, iš­aiš­ki­na nag­ri­nė­ji­mo
teis­me da­ly­viams nuosp­ren­džio ap­skun­di­mo tvar­ką ir ter­mi­nus, o kal­ti­na­ma­jam
– ir pa­skir­tų baus­mių vyk­dy­mo ypa­tu­mus.
Vi­si teis­mo po­sė­džių sa­lė­je esan­tys as­me­nys
skel­bia­mą nuosp­ren­dį iš­klau­so sto­vė­da­mi.
N-­ja­ja­me BPK nė­ra nuosp­ren­džio tei­sė­tu­mo,
pa­grįs­tu­mo są­vo­kų, taip pat nė­ra nuo­sek­liai su­ra­šy­tų teis­mo nuosp­ren­dy­je
spręs­ti­nų klau­si­mų, ku­rie bu­vo se­no­jo BPK 333 straips­ny­je. Ta­čiau
nau­ja­ja­me BPK šios nuo­sta­tos li­ko ak­tu­a­lios, nes jo­mis re­a­li­zuo­ja­ma
bau­džia­mo­jo pro­ce­so pa­skir­tis. Aki­vaiz­du, kad ne­tei­sė­tu ir ne­pa­grįs­tu
nuosp­ren­džiu as­muo bus nu­teis­tas ne­tei­sin­gai. Pri­pa­žin­ti, kad pa­da­ry­ta
vei­ka yra nu­si­kals­ta­ma, teis­mas ga­lės tik tei­gia­mai iš ei­lės at­sa­kęs
į klau­si­mus, ku­rie bu­vo iš­var­dy­ti mi­nė­to BPK 333 straips­nio 1 da­lies
1–4 punk­tuo­se. To­dėl pri­imant nuosp­ren­dį pa­gal nau­jo­jo BPK nor­mas
svar­bu at­min­ti, kad es­mi­niai bau­džia­mo­jo pro­ce­so prin­ci­pai, nors ir
ne­įra­šy­ti į šį BPK, ne­pra­ra­do sa­vo reikš­mės.
Įžan­gi­nė nuosp­ren­džio da­lis. Rei­ka­la­vi­mai, tai­ko­mi pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mo ap­kal­ti­na­mo­jo ir iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džių
įžan­gi­nei da­liai, ne­si­ski­ria. Jo­je nu­ro­do­ma nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo
lai­kas ir vie­ta, tiks­lus teis­mo pa­va­di­ni­mas, pro­ce­so da­ly­vių var­dai
ir pa­var­dės, BPK 304 straips­nio 4 punk­te iš­var­dy­ti duo­me­nys apie kal­ti­na­mą­jį,
bau­džia­ma­sis įsta­ty­mas, nu­ma­tan­tis nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ku­rios pa­da­ry­mu
kal­ti­na­ma­sis kal­ti­na­mas. Įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je pa­žy­mi­ma,
kad nuosp­ren­dis pri­im­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos var­du.
Nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo lai­kas – tai da­ta,
kai nuosp­ren­dį pa­si­ra­šo jį pri­ėmęs tei­sė­jas (tei­sė­jai). Skel­bia­mas
tu­ri bū­ti tik pa­si­ra­šy­tas nuosp­ren­dis. Nuosp­ren­džio pa­si­ra­šy­mo da­ta
ne­tu­rė­tų skir­tis nuo da­tos, kai nuosp­ren­dis pra­de­da­mas skelb­ti. Nu­ro­dant
nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo lai­ką, įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je ra­šo­ma
vi­sa da­ta: me­tai, mė­nuo ir die­na, pa­vyz­džiui – 2003 m. bir­že­lio 6 d.
Nu­ro­dant nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo vie­tą, ra­šo­mas
mies­to ar ki­tos vie­to­vės, kur bu­vo pri­im­tas nuosp­ren­dis, pa­va­di­ni­mas
pa­gal esa­mą ad­mi­nist­ra­ci­nį te­ri­to­ri­nį su­skirs­ty­mą.
Nuosp­ren­dį pri­ėmu­sio teis­mo pa­va­di­ni­mas
tu­ri bū­ti ra­šo­mas pa­gal BPK rei­ka­la­vi­mus. BPK 40 straips­ny­je nu­ro­dy­ta,
ko­kie teis­mai nag­ri­nė­ja bau­džia­mą­sias by­las. Pa­gal šio straips­nio 2
da­lies nuo­sta­tas, nuosp­ren­dį, by­lą iš­nag­ri­nė­jus pir­mą­ja ins­tan­ci­ja,
pri­ima apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jas ar apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja
ar­ba apy­gar­dos teis­mo tei­sė­jas ar apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, o ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dį
pri­ima apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja
ar­ba Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų
ko­le­gi­ja. Nuosp­ren­dy­je pri­va­lu nu­ro­dy­ti tik BPK 40 straips­nio 2 da­ly­je
nu­ma­ty­tą teis­mo pa­va­di­ni­mą, prieš jį pa­ra­šius mies­to, ra­jo­no ar
apy­gar­dos, kur bu­vo pri­im­tas nuosp­ren­dis, pa­va­di­ni­mą, pa­vyz­džiui:
Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja, Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mo tei­sė­jas (–a), Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja.
Kal­ti­na­mo­jo var­das, pa­var­dė, gi­mi­mo da­ta
ir vie­ta, as­mens ko­das, pi­lie­ty­bė, tau­ty­bė nuosp­ren­dy­je nu­ro­do­mi
pa­gal įra­šą kal­ti­na­mo­jo as­mens do­ku­men­tuo­se. Iki šiol pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mai įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je nu­ro­dy­da­vo
kal­ti­na­mo­jo as­mens ko­dą ar­ba gi­mi­mo da­tą. Pa­gal BPK 304 straips­nio
4 punk­tą da­bar bū­ti­na nu­ro­dy­ti tiek kal­ti­na­mo­jo gi­mi­mo da­tą, tiek
jo as­mens ko­dą. Kal­ti­na­mo­jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta, iš­si­la­vi­ni­mas,
šei­mi­nė pa­dė­tis ir ki­ti by­lai reikš­min­gi duo­me­nys apie kal­ti­na­mą­jį
įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je nu­ro­do­mi to­kie, ko­kie bu­vo by­los
nag­ri­nė­ji­mo me­tu.
Se­no­jo BPK 345 straips­nio nuo­sta­tos rei­ka­la­vo
įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je nu­ro­dy­ti iš­sa­mias ži­nias apie pir­mes­nius
kal­ti­na­mo­jo teis­tu­mus. Pa­gal nau­jo­jo BPK 304 straips­nį nuosp­ren­dy­je
tu­ri bū­ti nu­ro­do­mi tiks­lūs duo­me­nys apie kal­ti­na­mo­jo teis­tu­mą.
Čia bū­ti­na nu­ro­dy­ti tu­ri­mus – ne­iš­ny­ku­sius ir ne­pa­nai­kin­tus –
kal­ti­na­mo­jo teis­tu­mus : anks­tes­nių nuosp­ren­džių pri­ėmi­mo da­tą, BK
straips­nius, jų da­lis ir punk­tus, pa­gal ku­riuos kal­ti­na­ma­sis bu­vo nu­teis­tas,
pa­skir­tų baus­mių rū­šį ir dy­dį, baus­mių at­li­ki­mo pa­bai­gą, at­lei­di­mo
nuo baus­mės, lyg­ti­nio at­lei­di­mo nuo lais­vės at­ėmi­mo baus­mės ar jos pa­kei­ti­mo
švel­nes­ne lai­ką ir pa­grin­dą, baus­mės vyk­dy­mo ati­dė­ji­mą, šių spren­di­mų
pa­nai­ki­ni­mą ir nuosp­ren­džiu pa­skir­tos ar ne­at­lik­tos baus­mės vyk­dy­mą,
duo­me­nis apie ma­lo­nės, am­nes­ti­jos tai­ky­mą, baus­mės pa­kei­ti­mą nuosp­ren­džio
vyk­dy­mo me­tu, lyg­ti­nį pa­lei­di­mą iš pa­tai­sos įstai­gų, pri­pa­ži­ni­mą
pa­vo­jin­gu re­ci­dy­vis­tu.
Nuosp­ren­džio įžan­gi­nė da­lis bai­gia­ma nu­ro­dant
bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą, nu­ma­tan­tį nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ku­rios pa­da­ry­mu
kal­ti­na­ma­sis kal­ti­na­mas (BPK 304 straips­nio 5 punk­tas). Čia rei­kia­mais
at­ve­jais nu­ro­do­mas BK ben­dro­sios da­lies straips­nis, jo da­lis (BK 21,
22, 24 straips­niai), taip pat – spe­cia­lio­sios da­lies straips­nis, jo da­lis,
punk­tas. Nu­ro­dant bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą vals­ty­bės pa­va­di­ni­mo ra­šy­mas
su­trum­pin­tai – LR ne­pri­im­ti­nas.
Kai by­lo­je yra kal­ti­na­mi ke­li as­me­nys,
BPK 304 straips­nio 4 ir 5 punk­tuo­se nu­ro­dy­ti duo­me­nys iš­dės­to­mi apie
kiek­vie­ną kal­ti­na­mą­jį at­ski­rai.
Šie rei­ka­la­vi­mai tai­ko­mi ir nuosp­rendžiams,
ku­riais baudžia­mo­ji by­la BPK 303 straips­nio 4 da­ly­je nu­ro­dy­tais pa­grin­dais
nu­trau­kia­ma.
Teis­mų prak­ti­kos api­ben­dri­ni­mo duo­me­nys
pa­ro­dė, kad ne vi­si teis­mai tiks­liai vyk­dė  BPK rei­ka­la­vi­mus, tai­ko­mus įžan­gi­nei
pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­rendžio da­liai.
Ne vi­sa­da bu­vo pa­ra­šo­mas tiks­lus teis­mo
pa­va­di­ni­mas, daž­niau­siai – by­lą nag­ri­nė­jant tei­sė­jų ko­le­gi­jai.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2002 m. rug­sė­jo
16 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo V. T. ir A. L. pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti
pa­gal  BK 105 str. 5 p. , BK 128 str. 2
d. , o V. T – ir pa­gal BK 116 str. 2 d. , įžan­gi­nė­je da­ly­je nu­ro­dy­tas ne­tiks­lus
teis­mo pa­va­di­ni­mas – Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus ko­le­gi­ja.
Tu­rė­tų bū­ti – Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo
Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1–129/2002).
Daž­nai nuosp­ren­džio įžan­gi­nė­je da­ly­je
bu­vo ra­šo­mi ne tei­sė­jų var­dai, o tik pir­mo­sios var­dų rai­dės. Kai ka­da
ne­bu­vo nu­ro­do­mi ki­tų pro­ce­so da­ly­vių var­dai ar pir­mo­sios jų rai­dės.
Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mai kar­tais ne­iš­sa­miai
nu­ro­dy­da­vo duo­me­nis apie kal­ti­na­mo­jo teis­tu­mą. Pa­si­tai­ky­da­vo
at­ve­jų, kai duo­me­nys apie tu­ri­mą teis­tu­mą bu­vo nu­ro­do­mi ne įžan­gi­nė­je,
o ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je.
Ku­piš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
spa­lio 28 d. nuosp­ren­dy­je, ku­riuo A. B. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 271 str. 2 d. , duo­me­nys apie tai, kad kal­ti­na­mo­jo teis­tu­mas
ne­iš­ny­kęs, bu­vo nu­ro­dy­ti ne nuosp­ren­džio įžan­gi­nė­je da­ly­je, o
nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios da­lies pra­džio­je ap­ra­šant kal­ti­na­mo­jo
nu­si­kals­ta­mą vei­ką (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–95–01/2002).
Nu­ro­dant bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą, pa­gal ku­rį
iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu bu­vo kva­li­fi­kuo­ta kal­ti­na­mo­jo nu­si­kals­ta­ma
vei­ka, be­veik kiek­vie­na­me nuosp­ren­dy­je žo­džiai Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
bu­vo rašomi su­trum­pin­tai.
Ap­rašomo­ji nuosp­rendžio da­lis. BPK 305 straips­ny­je nu­ro­dy­ti skir­tin­gi
rei­ka­la­vi­mai pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo ap­kal­ti­na­mo­jo, iš­tei­si­na­mo­jo
nuosp­ren­džio bei nuosp­ren­džio, ku­riuo bau­džia­mo­ji by­la nu­trau­kia­ma,
ap­ra­šo­ma­jai da­liai. Ta­čiau bet ko­kio nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je
vi­sa­da tu­ri bū­ti iš­dės­ty­ta vei­ka, dėl ku­rios vy­ko by­los nag­ri­nė­ji­mas
teis­me (nu­sta­to­mo­ji da­lis), 
įro­dy­mų ana­li­zė, iš­va­dos dėl kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­tos
vei­kos, teis­mų pri­ima­mų spren­di­mų mo­ty­vai (mo­ty­vuo­ja­mo­ji da­lis).   
Nu­sta­to­mo­ji da­lis. BPK 305 straips­nio 1 da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad
ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios da­lies pra­džio­je iš­dės­to­ma
įro­dy­ta pri­pa­žin­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bės: vei­kos pa­da­ry­mo
vie­ta, lai­kas, bū­das, pa­da­ri­niai, ki­tos svar­bios ap­lin­ky­bės.
Nuosp­ren­dy­je tu­ri bū­ti nu­ro­do­mas tiks­lus
nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo lai­kas. Kai nu­si­kals­ta­ma vei­ka trun­ka
tam tik­rą lai­ką, tu­ri bū­ti nu­ro­do­ma vei­kos pra­džia ir pa­bai­ga. Nu­si­kals­ta­mos
vei­kos pa­da­ry­mo lai­kas, jo truk­mė, pra­džia ir pa­bai­ga yra svar­būs nu­sta­tant,
ar kal­ti­na­ma­sis ga­li bū­ti pa­trauk­tas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn,
koks įsta­ty­mas tu­ri bū­ti tai­ko­mas, jei­gu tas įsta­ty­mas bu­vo kei­čia­mas,
taip pat tai, ar vei­ka pa­da­ry­ta iki am­nes­ti­jos, ir pan.
Nuosp­ren­dy­je rei­kia nu­ro­dy­ti ir tiks­lią
nu­si­kals­ta­mos vei­kos vie­tą. Vie­nais at­ve­jais už­ten­ka vie­to­vės pa­va­di­ni­mo
– mies­tas, kai­mas, gat­vė, ki­tais at­ve­jais tu­ri reikš­mės ir kon­kre­tes­nės
nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bės – na­mas, bu­tas, kam­ba­rys ar kam­ba­rio
da­lis. Tin­ka­mas nu­si­kals­ta­mos vei­kos vie­tos nu­ro­dy­mas yra svar­bus
nu­sta­tant by­lų teis­min­gu­mą, kva­li­fi­kuo­jant kal­ti­na­mo­jo vei­ką.
Kai ne­įma­no­ma nu­sta­ty­ti kon­kre­taus nu­si­kals­ta­mos
vei­kos pa­da­ry­mo lai­ko ar kon­kre­čios jos vie­tos, teis­mas šias ap­lin­ky­bes
nuosp­ren­dy­je tu­ri nu­ro­dy­ti kuo tiks­liau. Ta­čiau teis­mo nu­ro­do­mos
ap­lin­ky­bės ne­ga­li sa­vo es­me skir­tis nuo kal­ti­ni­me nu­ro­dy­tų ap­lin­ky­bių.
Nu­si­kals­ta­mos vei­kos bū­das, kal­tės for­ma,
tiks­las, mo­ty­vas ir pa­da­ri­niai tu­ri bū­ti ap­ra­šo­mi tiks­liai ir aiš­kiai.
Iš­dės­tant vei­ką, vi­sa­da bū­ti­na nu­ro­dy­ti
kal­ti­na­mo­jo var­dą ir pa­var­dę, nes bau­džia­ma ne vei­ka, o kon­kre­tus
žmo­gus, pa­da­ręs nu­si­kals­ta­mą vei­ką.
Kau­no 
apy­gar­dos teis­mo 2001 m. rug­pjū­čio 3 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo
S. V. , kal­tin­tas pa­gal BK 105 str. 10 p. , pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 104 str. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je iš­dės­ty­tos to­kios įro­dy­ta
pri­pa­žin­tos vei­kos ap­lin­ky­bės:
„2001 me­tų va­sa­rio 4 d. apie 3 val. 30 min. ,
(. . . ) bu­to vir­tu­vė­je, ki­lus ki­vir­čui su D. K. , ty­čia dū­rė vie­ną kar­tą
jam vir­tu­vi­niu pei­liu į pil­vą, pa­da­ry­da­mas dur­ti­nę – pjau­ti­nę kiau­ry­mi­nę
pil­vo žaiz­dą su ke­pe­nų prie­dan­gos, šir­dies pa­žei­di­mu, kas kom­pli­ka­vo­si
mir­tį  su­kė­lu­siu vi­di­niu nu­krau­ja­vi­mu
(. . . ), t. y. to­kiais sa­vo veiks­mais tei­sia­ma­sis įvyk­dė nu­si­kal­ti­mą,
nu­ma­ty­tą (. . . ) BK 104 str. “ (kal­ba ne­tai­sy­ta).
Teks­te nė­ra kal­ti­na­mo­jo var­do ir pa­var­dės,
to­dėl tik iš ap­lin­ky­bių, iš­dės­ty­tų ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies
pra­džio­je, ne­aiš­ku, tarp ko prieš nu­si­kal­ti­mą ki­lo ki­vir­čas, koks
kon­kre­tus žmo­gus ty­čia dū­rė pei­liu D. K. (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1–192/2001).
Ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio trū­ku­mu lai­ky­ti­nas
per pla­tus vei­kos ap­ra­šy­mas. Bū­na at­ve­jų, kai teis­mai nuosp­ren­dį pra­de­da
ap­ra­šy­mu, ką kal­ti­na­ma­sis vei­kė iki nu­si­kal­ti­mo, nu­ro­do­mos smul­kios
de­ta­lės, kar­tais vi­siš­kai ne­reikš­min­gos nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo
nu­si­žen­gi­mo su­dė­čiai. Pla­čiai ir ne­tiks­liai ap­ra­šy­da­mi nu­si­kals­ta­mą
vei­ką, tei­sė­jai daž­nai pra­lei­džia tas ap­lin­ky­bes, ku­rias ap­ra­šo­mo­jo­je
nuosp­ren­džio da­ly­je bū­ti­na nu­ro­dy­ti, ar­ba jų ne­ak­cen­tuo­ja. Ta­da
sun­ku su­pras­ti, ar nu­si­kals­ta­ma vei­ka, dėl ku­rios kal­ti­na­ma­sis yra
nu­tei­sia­mas nuosp­ren­džiu, yra vi­sa ap­ra­šo­mo­sios da­lies pradžio­je nu­ro­dy­ta
vei­ka ar tik jos da­lis.
Klai­pė­dos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002
m. spa­lio 25 d. nuosp­ren­džiu R. S. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 112 str. 1 d. už tai, kad pa­da­rė O. T. ty­či­nį apy­sun­kį kū­no su­ža­lo­ji­mą.
Teis­mas nu­sta­tė, kad nu­ken­tė­ju­sia­jam
apy­sun­kis kū­no su­ža­lo­ji­mas pa­da­ry­tas dėl nuo gal­vos su­ža­lo­ji­mo
iš­si­vys­čiu­sių pa­sek­mių. Ta­čiau iš ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies
pra­džios teks­to da­ry­ti­na iš­va­da, kad R. S. pa­da­rė apy­sun­kį kū­no su­ža­lo­ji­mą,
pa­si­reiš­ku­sį ne tik gal­vos su­mu­ši­mu, bet ir ne­aiš­kios for­mos nu­broz­di­ni­mais
blauz­do­se, de­ši­nė­je šlau­ny­je, t. y. teis­mas čia su­ra­šė vi­sus nu­ken­tė­ju­sia­jam
pa­da­ry­tus su­ža­lo­ji­mus, tarp jų – ne­su­si­ju­sius su kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­tu
BK straips­niu (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–11–02/2002).
Kai ku­rie teis­mai nuosp­ren­dy­je nu­si­kals­ta­mą
vei­ką iš­dės­to abst­rak­čiai, ne­su­for­mu­luo­ja kal­ti­ni­mo es­mės, teis­mo
ap­ra­šy­to­je vei­ko­je ne­ma­ty­ti nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo
su­dė­ties.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu T. M. bu­vo pa­reikš­tas
kal­ti­ni­mas, kad jis or­ga­ni­za­vo plė­ši­mo pa­da­ry­mą gru­pe iš anks­to
su­si­ta­ru­sių as­me­nų. Jam bu­vo in­kri­mi­nuo­tos to­kios nu­si­kals­ta­mos
vei­kos ap­lin­ky­bės. 2001 m. ko­vo 31 d. apie 21 val. R-­vi­liš­kio mies­te,
tiks­liai ne­nu­sta­ty­to­je vie­to­je, au­to­mo­bi­ly­je „Au­di 80“, T. M. žo­džiu
su­si­ta­rė su R. P. ir R. Ž. ben­drais veiks­mais ne­apib­rėž­ta ty­čia įvyk­dy­ti
nu­si­kal­ti­mą – šie tu­rė­jo at­im­ti mo­bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­ną iš T. M.
su­ras­to as­mens ir per­duo­ti šį te­le­fo­ną T. M. už at­ly­gį. 2001 m. ba­lan­džio
11 d. tarp 12. 00 – 13. 00 val. T. M. , pa­skam­bi­nęs te­le­fo­nu R. P. ir R. Ž. , nu­ro­dė
at­vyk­ti į Šiau­lius, at­vy­kus – nu­ro­dė jiems nu­si­kal­ti­mo lai­ką ir vie­tą,
kur jie iš nu­ken­tė­ju­sio­jo A. Š. tu­rė­jo pa­grob­ti mo­bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­ną.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu R. Ž. ir R. P. bu­vo
par­eikštas kal­ti­ni­mas, kad jie, ben­dri­nin­kau­jant T. M. , suor­ga­ni­za­vu­siam
nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mą, 2001 m. ba­lan­džio 11 d. apie 15 val. Šiau­liuo­se,
gru­pe iš anks­to su­si­ta­ru­sių as­me­nų, R. P. pa­nau­do­jus fi­zi­nį smur­tą,
už­val­dė sve­ti­mą tur­tą – A. Š. pri­klau­san­tį mo­bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­ną.
Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m. ge­gu­žės
9 d. nuosp­ren­dy­je, ku­riuo R. Ž. ir R. P. bu­vo pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti
pa­gal BK 272 str. 2 d. , o T. M. – pa­gal BK 18 str. 4 d. ir 272 str. 2 d. , teis­mas,
pa­da­ręs iš­va­dą, kad tei­sia­mų­jų kal­tė dėl pa­da­ry­to A. Š. plė­ši­mo, o
T. M. dėl šio nu­si­kal­ti­mo or­ga­ni­za­vi­mo yra įro­dy­ta, iš­dės­tė to­kias
įro­dy­ta pri­pa­žin­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bes:
 „R. Ž. pa­kar­to­ti­nai
ir R. P. , 2001 m. ba­lan­džio 11 d. apie 15 val. prie (. . . ) na­mo Šiau­liuo­se,
iš anks­to su­si­ta­rę ir veik­da­mi gru­pė­je, R. P. pa­nau­do­jus fi­zi­nį
smur­tą (. . . ) už­val­dė sve­ti­mą tur­tą – A. Š. pri­klau­san­tį mo­bi­laus ry­šio
te­le­fo­ną  (. . . ), ben­dri­nin­kau­jant
T. M. , ku­ris 2001 m. ko­vo 31 d. R-­vi­liš­kio mies­te žo­džiu su­si­ta­rė su
R. Ž. ir R. P. ben­drais veiks­mais ne­apib­rėž­ta ty­čia įvyk­dy­ti nu­si­kal­ti­mą
– at­im­ti mo­bi­laus ry­šio te­le­fo­ną iš T. M. su­ras­to as­mens ir per­duo­ti
jam už at­ly­gį, 2001 m. ba­lan­džio 11 d. (. . . ) pa­skam­bi­nęs R. Ž. ir R. P. nu­ro­dė
at­vyk­ti į Šiau­lius, (. . . ) nu­ro­dė jiems vie­tą prie kios­ke­lio (. . . ), lai­ką
– apie 15 val. , kur iš nu­ken­tė­ju­sio­jo A. Š. tu­rė­jo pa­grob­ti mo­bi­laus
ry­šio te­le­fo­ną“ (kal­ba ne­tai­sy­ta) (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1–225–11/2002).
N-s teis­mas ir pa­da­rė iš­va­dą, kad pa­reng­ti­nio ty­ri­mo
me­tu T. M. vei­ka bu­vo tei­sin­gai kva­li­fi­kuo­ta kaip nu­si­kal­ti­mo or­ga­ni­za­to­riaus,
nes jis pa­siū­lė ki­tiems tei­sia­mie­siems pa­da­ry­ti nu­si­kal­ti­mą, nu­ro­dė
jiems nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo vie­tą ir lai­ką, su­ra­do au­ką, ta­čiau
nuosp­ren­dy­je iš­dės­ty­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bė­se ne­bu­vo
nu­ro­dy­ta, kad­šį nu­si­kal­ti­mą or­ga­ni­za­vo T. M. ir kad R. P. ir R. Ž. vei­kė
kaip ben­dri­nin­kai T. M. or­ga­ni­zuo­ta­me plė­ši­me.   
Bū­na at­ve­jų, kai teis­mai nu­si­kals­ta­mą
vei­ką iš­dės­to ne­tei­sin­gai nu­ro­dy­da­mi kal­ti­na­ma­jam pa­reikš­to kal­ti­ni­mo
ap­lin­ky­bes. Daž­nai dėl to­kių klai­dų ne­leis­ti­nai per­žen­gia­mos kal­ti­ni­mo
ri­bos.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu A. K. ir A. A bu­vo
par­eikštas kal­ti­ni­mas, kad jie 2001 m. gruo­džio 28 d. ir 2002 m. sau­sio 4
d. gru­pe iš anks­to su­si­ta­ru­sių as­me­nų pa­da­rė va­gys­tes. BK 271
straips­nio kva­li­fi­kuo­ja­ma­sis po­žy­mis – pa­kar­to­ti­nu­mas pir­ma­ja­me
nu­si­kal­ti­me bu­vo in­kri­mi­nuo­tas tik A. K. , o ant­ra­ja­me – abiem kal­ti­na­mie­siems.
Pa­ne­vė­žio mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002
m. rug­pjū­čio 27 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo A. K. ir A. A. bu­vo nu­teis­ti už
šias va­gys­tes pa­gal BK 271 str. 3 d. ir BK 271 str. 2 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je teis­mas nu­ro­dė, kad pir­mą­ją va­gys­tę A. K. pa­da­rė pa­kar­to­ti­nai
su A. A. , nors įžan­gi­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je pa­žy­mė­jo, kad A. A. teis­tu­mas
yra iš­ny­kęs (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–359–10/2002).
Kai BK straips­nio dis­po­zi­ci­ja yra blan­ke­ti­nė,
nuosp­ren­dy­je bū­ti­na nu­ro­dy­ti įsta­ty­mą ar ki­tą tei­sės ak­tą (straips­nį,
da­lį, punk­tą), už ku­rio rei­ka­la­vi­mų ar drau­di­mų pa­žei­di­mą yra nu­ma­ty­ta
bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė, ir trum­pai at­skleis­ti jo tu­ri­nį. Jei kal­ti­ni­me
blan­ke­ti­nių nor­mų tu­ri­nys ne­nu­ro­dy­tas, tai tu­ri pa­da­ry­ti teis­mas
nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je, ta­čiau ne­per­ženg­da­mas kal­ti­ni­mo
ri­bų. Teis­mai pa­pras­tai lai­ko­si šių rei­ka­la­vi­mų.
Kė­dai­nių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
rug­sė­jo 3 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo A. Ch. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 246 str. 2 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je  nu­ro­dy­tas Ke­lių eis­mo tai­syk­lių punk­tų,
ku­rių pa­žei­di­mu kal­ti­na­ma­sis kal­ti­na­mas, tu­ri­nys, nors pa­reikš­ta­me
kal­ti­ni­me bu­vo nu­ro­dy­ti tik tai­syk­lių punk­tai (bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 1–220–01/2002).
Kai vie­no­je by­lo­je ta pa­čia nu­si­kals­ta­ma
vei­ka yra kal­ti­na­mi ke­li as­me­nys, nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je
ne­rei­kia kiek­vie­nam kal­ti­na­ma­jam at­ski­rai in­kri­mi­nuo­ti to pa­ties
nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo ir ap­ra­ši­nė­ti vei­ką kaip
kal­ti­na­ma­ja­me ak­te. Čia pa­kan­ka nu­ro­dy­ti kiek­vie­no kal­ti­na­mo­jo,
kaip ben­dri­nin­ko nu­si­kals­ta­mo­je vei­ko­je, rū­šį, vaid­me­nį, at­lik­tus
veiks­mus, ben­dri­nin­ka­vi­mo for­mą.
Ka­da vie­nam ar ke­liems kal­ti­na­mie­siems
in­kri­mi­nuo­ja­mos ke­lios vei­kos, jos pa­pras­tai ap­ra­šo­mos chro­no­lo­gi­ne
tvar­ka. Ta­čiau pa­da­ry­tos vei­kos ga­li bū­ti ap­ra­šo­mos ir ki­to­kia
tvar­ka (iš pra­džių ap­ra­šo­mi sun­kes­ni nu­si­kal­ti­mai, po to – leng­ves­ni
ir bau­džia­mie­ji nu­si­žen­gi­mai). Tei­sė­jas ga­li sa­vo nuo­žiū­ra pa­si­rink­ti,
ko­kia ei­le ir tvar­ka ap­ra­šy­ti nuosp­ren­dy­je vei­kas, kai vie­nas ar ke­li
as­me­nys yra pa­da­rę ke­lias nu­si­kals­ta­mas vei­kas.
Jei­gu kal­ti­na­ma­sis vei­ką pa­da­rė su as­me­ni­mis,
ku­rie to­je by­lo­je ne­tei­sia­mi, nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je
ne­rei­kė­tų jų įvar­dy­ti net ta­da, kai jie nu­sta­ty­ti, nu­ro­dy­ti kal­ti­na­ma­ja­me
ak­te, nes ta­da nuosp­ren­džiu fak­tiš­kai bū­tų ap­kal­tin­tas as­muo, ku­rio
by­la dar nė­ra iš­nag­ri­nė­ta.
Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m. ge­gu­žės
31 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo M. Ž. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 271 str. 2 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad nu­si­kals­ta­mą
vei­ką jis pa­da­rė kar­tu su L. G. , dėl ku­rio by­la iš­skir­ta, ir D. R. , ku­ris
pro­ku­ro­ro nu­ta­ri­mu at­leis­tas nuo at­sa­ko­my­bės va­do­vau­jan­tis BK
151 str. , 2271 str. , se­no­jo BPK 92 str.
Šiuo at­ve­ju teis­mas L. G. tu­rė­jo įvar­dy­ti
kaip as­me­nį, ku­rio by­la iš­skir­ta, ne­nu­ro­dant jo var­do ir pa­var­dės,
nes šio as­mens bau­džia­mo­ji by­la mi­nė­to nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo me­tu
dar ne­bu­vo iš­nag­ri­nė­ta. Dėl D. R. at­sa­ko­my­bės bu­vo pri­im­tas pro­ce­si­nis
spren­di­mas, to­dėl šio as­mens var­dą ir pa­var­dę teis­mas nuosp­ren­dy­je
ga­lė­jo nu­ro­dy­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–132–10/2002).
Ši­os pa­sta­bos tai­ky­ti­nos ir nuosp­rendžiams,
ku­riais baudžia­mo­ji by­la yra nu­trau­kia­ma.
Iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios
da­lies pra­džio­je iš­dės­to­ma kal­ti­ni­mo, dėl ku­rio by­la bu­vo per­duo­ta
nag­ri­nė­ti teis­me, es­mė. Tu­rint min­ty­je, kad ne­re­tai kal­ti­ni­mo teks­te
pa­si­tai­ko ne­reikš­min­gų nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­čiai ap­lin­ky­bių,
tei­sė­jas ne­tu­rė­tų pa­žo­džiui per­ra­ši­nė­ti vi­są kal­ti­na­mo­jo ak­to
teks­tą, bet trum­pai ir tiks­liai iš­dės­ty­ti kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­tas
ap­lin­ky­bes, ku­rios ati­tik­tų nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­tį ir kal­ti­na­mo­jo
ak­to tu­ri­nį.
Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m. ge­gu­žės
22 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo Ž. A. , kal­ti­na­mas pa­gal BK 109 str. 1 d. , bu­vo
iš­tei­sin­tas, ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas nu­ro­dė ne kal­ti­ni­mo es­mę,
o per­ra­šė vi­są kal­ti­ni­mo teks­tą, nu­ra­šy­da­mas net nu­si­kal­ti­mo
įran­kį api­bū­di­nan­čius po­žy­mius, ku­rie kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­to
nu­si­kal­ti­mo su­dė­čiai vi­siš­kai ne­reikš­min­gi: „tei­sia­ma­sis (. . . ) su
tar­dy­mo ne­nu­sta­ty­tu plokš­čiu du­rian­čiu – pjau­nan­čiu vie­naš­me­nių
sa­vy­bių įran­kiu, ku­rio bu­ka­sis kraš­tas tu­rė­jo ge­rai iš­reikš­tas, bet
ne ašt­rias briau­nas, su­da­vė R. B. tris smū­gius (. . . ), t. y. nu­žu­dė jį dėl
ne­at­sar­gu­mo” (kal­ba ne­tai­sy­ta) (bau­džia­mo­ji by­la Nr.
1–121–02/2002).    
Jei­gu tuo pa­čiu nuosp­ren­džiu kal­ti­na­ma­sis
dėl vie­nų vei­kų yra pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu, o dėl ki­tų – iš­tei­si­na­mas,
nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios da­lies pra­džio­je yra ap­ra­šo­mos vei­kos,
ku­rios pri­pa­žin­tos įro­dy­to­mis, o vei­kos, dėl ku­rių kal­ti­na­ma­sis iš­tei­si­na­mas,
iš­dės­to­mos ap­ta­rus įro­dy­tas vei­kas prieš  BPK 305 straips­nio 1 da­lies 4 punk­te nu­ro­dy­tas
ap­lin­ky­bes.
Mo­ty­vuo­ja­mo­ji da­lis. Pa­gal BPK 305 straips­nio 1 da­lies
nuo­sta­tas ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je po nu­si­kals­ta­mos vei­kos,
pri­pa­žin­tos įro­dy­ta, ap­lin­ky­bių iš­dės­to­mi įro­dy­mai, ku­riais grin­džia­mos
teis­mo iš­va­dos, ir mo­ty­vai, ku­riais va­do­vau­da­ma­sis teis­mas at­me­tė
ki­tus įro­dy­mus. Lai­kan­tis šio rei­ka­la­vi­mo pir­miau­sia tu­ri bū­ti ap­ra­šo­mos
vi­sos vei­kos, dėl ku­rių kal­ti­na­ma­sis ar kal­ti­na­mie­ji pri­pa­žįs­ta­mi
šiuo nuosp­ren­džiu kal­tais, ir tik ta­da pa­tei­kia­ma įro­dy­mų ana­li­zė.
By­lo­se, ku­rio­se kal­ti­na­ma­sis ar kal­ti­na­mie­ji
kal­ti­na­mi ke­lių nu­si­kals­ta­mų vei­kų pa­da­ry­mu, teis­mai ap­kal­ti­na­muo­sius
nuosp­ren­džius kar­tais su­ra­šo ki­ta tvar­ka. Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
ap­ra­šo­ma vie­na vei­ka, iš­dės­to­mi kal­tę pa­tvir­ti­nan­tys įro­dy­mai,
po to ap­ra­šo­ma ki­ta vei­ka, iš­dės­to­mi įro­dy­mai ir t. t.
Mi­nė­to Ku­piš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2002 m. spa­lio 28 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo A. B. nu­teis­tas pa­gal BK 271
str. 2 d. už dvi va­gys­tes, ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas iš pra­džių iš­dės­tė
vie­nos va­gys­tės ap­lin­ky­bes, kal­ti­na­mo­jo kal­tę dėl šios vei­kos pa­tvir­ti­nan­čius
įro­dy­mus bei teis­mo iš­va­das, o po jų – ki­tos va­gys­tės ap­lin­ky­bes,
įro­dy­mus bei iš­va­das.
Toks nuosp­ren­džio ra­šy­mo bū­das yra ne­pri­im­ti­nas.
Įro­dy­mai bau­džia­ma­ja­me pro­ce­se yra įsta­ty­mų
nu­sta­ty­ta tvar­ka gau­ti duo­me­nys. Ar šie duo­me­nys lai­ky­ti­ni įro­dy­mais,
kiek­vie­nu at­ve­ju spren­džia teis­mas, ku­rio ži­nio­je yra by­la. Teis­mas
nuosp­ren­dį grin­džia tik tais įro­dy­mais, ku­rie bu­vo iš­nag­ri­nė­ti tei­sia­ma­ja­me
po­sė­dy­je.
Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je įro­dy­mai
pra­de­da­mi dės­ty­ti nuo kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mų. Nuosp­ren­dy­je nu­ro­do­ma,
ar kal­ti­na­ma­sis pri­si­pa­žįs­ta kal­tas, ar iš da­lies kal­tas, ar ne­pri­si­pa­žįs­ta
pa­da­ręs vei­ką, ku­rios pa­da­ry­mu jis pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu šiuo teis­mo
nuosp­ren­džiu. Kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mai apie vei­kas, dėl ku­rių jis šiuo
nuosp­ren­džiu iš­tei­si­na­mas, su­ra­šo­mi iš­tei­si­na­mo­jo­je nuosp­ren­džio
da­ly­je.
Teis­mai ne vi­sa­da lai­ko­si šių rei­ka­la­vi­mų.
Tau­ra­gės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
rug­sė­jo 27 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo T. S. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 271 str. 2 d. , o pa­gal BK 206 str. iš­tei­sin­tas, ap­ra­šo­mo­sios
da­lies pra­džio­je nu­ro­dy­ta :
„2002 m. ba­landžio 5 d. apie 20 val. Tau­ra­gės
m. T. S. , bū­da­mas gir­tas, iš bu­to (. . . ) pa­gro­bė dvi­ra­tį  (. . . ).
Tei­sia­ma­sis pa­gal jam pa­reikš­tą kal­ti­ni­mą
kal­tu pri­si­pa­ži­no iš da­lies ir pa­ro­dė, 2002 m. ko­vo ar ba­lan­džio mėn. ,
tiks­les­nės da­tos ne­pri­si­mi­nė, apie 20 val. jis (. . . ) nu­ė­jo į (. . . )
A. M. bu­tą pa­ties A. M. kvie­ti­mu. (. . . ) Bu­te jis gė­rė alų (. . . ). Pa­bu­vęs
pas A. M. apie va­lan­dą ar pus­an­tros, jis vie­nas iš­ėjo iš bu­to ir pa­vo­gė
bu­te sto­vė­ju­sį dvi­ra­tį. (. . . ) LR pi­lie­čio pa­so ir „Vil­niaus ban­ko“
kre­di­ti­nės kor­te­lės, pri­klau­san­čių A. M. , jis ne­pa­vo­gė“ (kal­ba ne­tai­sy­ta)
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–248–05/2002).
Šio­je nuosp­ren­džio da­ly­je teis­mas tu­rė­jo
nu­ro­dy­ti kal­ti­na­mo­jo po­zi­ci­ją ne dėl vi­so jam pa­reikš­to kal­ti­ni­mo,
o dėl įro­dy­ta pri­pa­žin­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bių. Iš
nuosp­ren­džio tu­ri­nio ma­ty­ti, kad kal­ti­na­ma­sis dėl nu­si­kals­ta­mos
vei­kos, už ku­rią jis bu­vo šiuo nuosp­ren­džiu pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas,
sa­vo kal­tę pri­pa­ži­no vi­siš­kai.
Nuosp­ren­dy­je teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti kal­ti­na­mo­jo
po­zi­ci­ją dėl kal­ti­ni­mo, ku­ri ma­ty­ti iš jo pa­ro­dy­mų, duo­tų teis­me.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2002 m. rug­sė­jo 18
d. nuosp­ren­džiu B. J. pri­pa­žin­ta kal­ta ir nu­teis­ta pa­gal BK 104 str. už
tai, kad gin­čo me­tu ty­čia nu­žu­dė A. B.
Teis­mas, ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
iš­dės­tęs įro­dy­ta pri­pa­žin­tos vei­kos ap­lin­ky­bes, nu­ro­dė, kad B. J. ,
skir­tin­gai nei pa­reng­ti­nia­me tar­dy­me ir teis­mi­nio tar­dy­mo pra­džio­je,
kal­ta ne­pri­si­pa­ži­no ir nu­ro­dė, kad ji A. B. ne­žu­dė, o kal­tę bu­vo pri­si­ė­mu­si
pa­pra­šy­ta su­gy­ven­ti­nio (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–202/2002).
To­kiai prak­ti­kai pri­tar­ti­na.
Kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mai nuosp­ren­dy­je iš­dės­to­mi
trum­pai, aiš­kiai, kon­kre­čiai, neiš­si­ple­čiant ir ne­nu­ro­di­nė­jant by­lai
ne­reikš­min­gų da­ly­kų, ku­riuos kal­ti­na­ma­sis pa­sa­ko­jo teis­me. Vi­si
kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mai yra tei­sia­mo­jo po­sė­džio pro­to­ko­le, to­dėl
jų nuosp­ren­dy­je smul­kiai ap­ra­ši­nė­ti ne­rei­kia. Jei kal­ti­na­ma­sis
pri­si­pa­žįs­ta kal­tas, nuosp­ren­dy­je iš­dės­tant jo pa­ro­dy­mus rei­kia
nu­ro­dy­ti ap­lin­ky­bes, nu­ma­ty­tas BPK 305 straips­nio 1 da­lies 1 punk­te.
Ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je po kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mų pa­pras­tai iš­dės­to­mi nu­ken­tė­ju­sio­jo,
liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai, po jų – ki­ti kal­ti­na­mo­jo kal­tę įro­dan­tys įro­dy­mai.
Jei­gu nu­ken­tė­ju­sy­sis ar liu­dy­to­jas tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je ne­bu­vo
ap­klaus­ti, o jų pa­ro­dy­mai įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka bu­vo per­skai­ty­ti,
nuosp­ren­dy­je iš­dės­to­mi jų iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu duo­ti pa­ro­dy­mai,
pa­bai­go­je nu­ro­dant by­los to­mą ir la­pą, ku­ria­me šie pa­ro­dy­mai už­ra­šy­ti,
ir pa­žy­mint, kad šie pa­ro­dy­mai bu­vo per­skai­ty­ti.
Liu­dy­to­jų bei nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­ro­dy­mų
pa­ti­ki­mu­mas yra bū­ti­na są­ly­ga tam, kad bū­tų iš­veng­ta ne­tei­sin­go
ar ne­pa­grįs­to as­mens nu­tei­si­mo. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nio
Teis­mo 2000 m. rug­sė­jo 19 d. nu­ta­ri­me „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos bau­džia­mo­jo
pro­ce­so ko­dek­so 1181, 1561 straips­nių, 267 straips­nio
5 punk­to ir 3171 straips­nio ati­ti­ki­mo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jai“ ra­šo­ma: „įslap­tin­tų liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai ne­ga­li
bū­ti vie­nin­te­liai ar le­mia­mi įro­dy­mai, pa­grin­džian­tys ap­kal­ti­na­mą­jį
nuosp­ren­dį“. Ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti pa­grįs­tas
vien tik nu­ken­tė­ju­sių­jų ar liu­dy­to­jų, ku­riems tai­ko­mas ano­ni­miš­ku­mas,
pa­ro­dy­mais. BPK 301 straips­nio 2 da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad šių as­me­nų pa­ro­dy­mais
ga­li­ma pa­grįs­ti ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį tik tuo at­ve­ju, kai juos
pa­tvir­ti­na ki­ti įro­dy­mai.
Iš­dės­tant ra­šy­ti­nius įro­dy­mus (do­ku­men­tus)
tu­ri bū­ti iš­var­dy­ti ne tik jų pa­va­di­ni­mai, bet trum­pai at­skleis­tas
ir jų tu­ri­nys nu­ro­dant by­los to­mą ir la­pą, ku­ria­me jie yra. Įro­dy­mais
tu­ri bū­ti pa­grįs­tos teis­mo iš­va­dos, to­dėl ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti
tik do­ku­men­tų iš­var­di­ji­mu.
Vil­niaus mies­to 3–io­jo apy­lin­kės teis­mo
2002 m. spa­lio 14 d. nuosp­ren­dy­je, ku­riuo V. L. pri­pažin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 282 str. 1 d. , BK 289 str. 1 d. , BK 234 str. 1 d. , nu­ro­dy­ta:
„Tei­sia­ma­sis V. L. kal­tu pa­da­rius tar­ny­bi­nį
su­klas­to­ji­mą pri­si­pa­ži­no pil­nai. Be tei­sia­mo­jo pri­si­pa­ži­ni­mo,
jo kal­tė įro­dy­ta liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mais, po­kal­bių su­ves­ti­nė­mis
(b. l. 21–25, 35–37), tech­ni­nių prie­mo­nių pa­nau­do­ji­mo pro­to­ko­lu (b. l.
28), kra­tos (b. l. 108–114), daik­ti­nių įro­dy­mų ap­žiū­ros (b. l. 26, 94–105,
115) me­džia­ga, eks­per­to iš­va­do­mis (b. l. 157–161, 163–164).
Tei­sia­ma­sis V. L. kal­tu rei­ka­la­vus ky­šio
ir pri­ėmus ky­šį ne­pri­si­pa­ži­no, ta­čiau jo kal­tė įro­dy­ta liu­dy­to­jų
pa­ro­dy­mais, aki­sta­tos (b. l. 228–229), tech­ni­nių prie­mo­nių pa­nau­do­ji­mo
pro­to­ko­lais (b. l. 28, 34,43), daik­tų pa­žy­mė­ji­mo ak­tu (b. l. 27), po­kal­bių
su­ves­ti­nė­mis (b. l. 21–25, 29–33, 35–37,44–45), te­le­fo­ni­nių po­kal­bių
iš­klo­ti­nė­mis (b. l. 185–205), daik­ti­nių įro­dy­mų ap­žiū­ros (b. l. 26,
46–50) me­džia­ga, eks­per­to iš­va­do­mis (b. l. 174–178).
Tei­sia­ma­sis V. L. kal­tu ne­tei­sė­tai įgi­jus
ir lai­kius šaud­me­nis ne­pri­si­pa­ži­no, ta­čiau jo kal­tė įro­dy­ta liu­dy­to­jų
pa­ro­dy­mais, kra­tos (b. l. 123–125), daik­ti­nių įro­dy­mų ap­žiū­ros (b. l.
126–127), eks­per­to iš­va­da (b. l. 138)“ (kal­ba ne­tai­sy­ta) (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1–177–07/2002).
Teis­mas šio nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je nu­ro­dė tik liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mų tu­ri­nį. Ra­šy­ti­nių įro­dy­mų
tu­ri­nys nuosp­ren­dy­je ne­bu­vo at­skleis­tas, šių įro­dy­mų ana­li­zės
nuosp­ren­dy­je nė­ra, nors teis­mas V. L. kal­tę grin­dė ir ra­šy­ti­niais įro­dy­mais.   
Pa­gal do­ku­men­tuo­se už­fik­suo­tas ap­lin­ky­bes
įro­dy­mus bū­ti­na nuo­sek­liai iš­dės­ty­ti ir at­skleis­ti jų tar­pu­sa­vio
ry­šį bei pa­da­ry­ti kal­ti­na­mo­jo kal­tę ar ki­tas ap­lin­ky­bes pa­tvir­ti­nan­čias
iš­va­das.  
Mi­nė­ta­me Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2001 m.
rug­pjū­čio 3 d. nuosp­ren­dy­je nu­ro­dy­ta:
„TME ak­te (. . . ) kon­sta­tuo­ta, kad D. K. mi­rė
nuo dur­ti­nės – pjau­ti­nės kiau­ry­mi­nės pil­vo žaiz­dos (. . . ). Daik­ti­nių
įro­dy­mų ap­žiū­ros pro­to­ko­le už­fik­suo­tas vir­tu­vi­nis pei­lis (. . . ),
TME ak­to iš­va­do­je Nr. 134 kon­sta­tuo­ja­ma, kad D. K. pil­ve su­ža­lo­ji­mas
ga­lė­jo bū­ti pa­da­ry­tas eks­per­ti­zei pa­teik­tu pei­liu, ku­ris ap­žiū­rė­tas
kaip daik­ti­nis įro­dy­mas bei pri­jung­tas prie by­los. Pa­ro­dy­mų pa­tik­ri­ni­mo
vie­to­je me­tu S. V. pa­ro­dė kur, kaip ir ko­kiu bū­du bu­vo nu­žu­dy­tas D. K.
(. . . ). Įvy­kio vie­tos ap­žiū­ros pro­to­ko­le už­fik­suo­ta R. J. bu­to laip­ti­nė,
ku­rio­je bu­vo ras­tas nu­žu­dy­tas D. K. (. . . ) TME ak­te Nr. 33 (. . . ) kon­sta­tuo­ta,
kad ant pei­lio ras­tas krau­jas ga­li pri­klau­sy­ti žuvu­sia­jam D. K. “ (kal­ba
ne­tai­sy­ta).
Šio­je vie­to­je įro­dy­mų tar­pu­sa­vio ry­šys
at­skleis­tas ne­pa­kan­ka­mai: nors teis­mas ir pa­da­rė iš­va­dą, kad kal­ti­na­ma­sis
vir­tu­vi­niu pei­liu dū­rė D. K. į pil­vą, ta­čiau iš šia­me nuosp­ren­dy­je iš­dės­ty­tų
įro­dy­mu ne­aiš­ku, kur tas vir­tu­vi­nis pei­lis bu­vo su­ras­tas ir ar bū­tent
ant to pei­lio bu­vo ras­ta D. K. krau­jo.
Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je, be įro­dy­mų,
pa­tvir­ti­nan­čių kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mą, iš­dės­to­mi ir kal­ti­ni­mui
prieš­ta­rau­jan­tys duo­me­nys. I- tik po to nu­ro­do­mos teis­mo iš­va­dos
dėl įro­dy­mų. To­kiai prak­ti­kai, ka­da įro­dy­mai at­me­ta­mi ne­iš­dės­čius
teis­mo iš­va­das pa­grin­džian­čių įro­dy­mų tu­ri­nio, ne­pri­tar­ti­na.
Pa­ne­vė­žio mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002
m. rug­pjū­čio 21 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo E. K. ir O. V. pri­pa­žin­ti kal­tais
ir nu­teis­ti pa­gal BK 273 str. 2 d. , o E. K. – ir pa­gal BK 271 str. 2 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je teis­mas, iš­dės­tęs kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mus ir ne­ap­ra­šęs įro­dy­mų,
ku­riais grin­džia­mas ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis, iš kar­to pa­da­rė iš­va­das,
kad kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mai yra ne­lo­giš­ki, prieš­ta­rin­gi, prieš­ta­rau­jan­tys
ki­tiems įro­dy­mams. Be to, šia­me nuosp­ren­dy­je yra ne­teik­ti­na for­mu­luo­tė,
kad teis­mas kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mus ver­ti­na kaip no­rą su­švel­nin­ti
at­sa­ko­my­bę, jos iš­veng­ti (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–571–10/2002).
Pa­gal BPK 305 straips­nio 3 da­lį iš­tei­si­na­ma­ja­me
nuosp­ren­dy­je po teis­mo nu­sta­ty­tų by­los ap­lin­ky­bių iš­dės­to­mi įro­dy­mų
įver­ti­ni­mo mo­ty­vai. Nuosp­ren­dy­je, ku­riuo by­la nu­trau­kia­ma, BPK 305
straips­nio 1 da­lies 2 punk­te nu­ro­dy­tos ap­lin­ky­bės iš­dės­to­mos taip
pat kaip ir ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je.
Mo­ty­vai dėl įro­dy­mų – tai ar­gu­men­tai ir
pa­aiš­ki­ni­mai, ko­dėl teis­mas pri­ima vie­nus įro­dy­mus ir at­me­ta ki­tus.
Mo­ty­vai tu­ri bū­ti pa­rem­ti ar­gu­men­tuo­ta vi­sų įro­dy­mų ana­li­ze, pa­da­ry­tas
iš­va­das bū­ti­na pa­grįs­ti fak­ti­niais duo­me­ni­mis, iš­tir­tais tei­sia­ma­ja­me
po­sė­dy­je.
Teis­mo nuosp­ren­džio mo­ty­va­vi­mas – svar­bus
eta­pas su­ra­šant nuosp­ren­dį. Ne­re­tai nuo to, kaip ge­rai su­ra­šo­mi
nuosp­ren­džio mo­ty­vai, pri­klau­so, ar nuosp­ren­dis bus įti­ki­na­mas, ne­kels
abe­jo­nių dėl ja­me pa­da­ry­tų iš­va­dų pa­grįs­tu­mo.
Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je vi­sa­da
bū­ti­na ar­gu­men­tuo­tai ir la­bai aiš­kiai iš­dės­ty­ti, kuo re­mian­tis pa­tvir­ti­na­ma
kal­ti­na­mo­jo kal­tė, ko­kie by­lo­je su­rink­ti įro­dy­mai pa­nei­gia kal­ti­na­mo­jo
aiš­ki­ni­mus dėl jo ne­kal­tu­mo, kur yra vie­nų ar ki­tų įro­dy­mų priešta­rin­gu­mas.
Kal­ti­na­mo­jo pri­si­pa­ži­ni­mas kal­tu dėl
nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo ne­ga­li bū­ti pa­kan­ka­mas įro­dy­mas.
Tik kai kal­ti­na­mo­jo pri­si­pa­ži­ni­mą pa­tvir­ti­na ki­ti by­lo­je su­rink­ti
įro­dy­mai, kal­ti­na­ma­jam  ga­li­ma
pri­im­ti ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį. BPK 273 straips­ny­je nu­ma­ty­to su­trum­pin­to
įro­dy­mų ty­ri­mo at­ve­ju įro­dy­mų ty­ri­mas ap­klau­sus kal­ti­na­mą­jį ir
įvyk­džius BPK 291 straips­nio rei­ka­la­vi­mus ga­li bū­ti nu­trauk­tas tik
tuo at­ve­ju, jei nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo ap­lin­ky­bės ne­ke­lia
abe­jo­nių ir su tuo su­tin­ka pro­ku­ro­ras bei gy­nė­jas.
Nuosp­ren­dy­je ne­ga­li bū­ti prieš­ta­ra­vi­mų.
Teis­mų prak­ti­ko­je pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai įro­dy­mai, ku­riais grin­džia­ma
kal­ti­na­mo­jo kal­tė, vė­liau nuosp­ren­dy­je kri­ti­kuo­ja­mi.
Ro­kiš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
rug­pjū­čio 20 d. nuosp­ren­džiu V. D. ir P. V. pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti
pa­gal BK 225 str. 2 d. , o R. Š. –  pa­gal
BK 225 str. 1 d. už chu­li­ga­niš­kus veiks­mus, pa­da­ry­tus prieš Ž. S. , ku­rių
me­tu V. D. ir P. V. spar­dė nu­ken­tė­ju­sį­jį į juos­me­nį, krū­ti­nę, nu­ga­rą,
vei­dą, pa­da­ry­da­mi jam apy­sun­kį kū­no su­ža­lo­ji­mą dėl žan­di­kau­lio
lū­ži­mo, o R. Š. ke­lis kar­tus spy­rė nu­ken­tė­ju­sia­jam į juos­me­nį ir krū­ti­nę.
Teis­mas, nuosp­ren­dy­je iš­dės­tęs įro­dy­ta
pri­pa­žin­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bes, nu­ro­dė, kad vi­sų tei­sia­mų­jų
kal­tė įro­dy­ta jų pa­čių, nu­ken­tė­ju­sio­jo Ž. S. , liu­dy­to­jos J. S. pa­ro­dy­mais
bei TME ak­tu, iš ku­rio ma­ty­ti, kad Ž. S. nu­sta­ty­ti gal­vos, krū­ti­nės
ląs­tos, vei­do, žan­di­kau­lio su­ža­lo­ji­mai, kad su­duo­ta ne ma­žiau kaip
pen­ki smū­giai, o dėl žan­di­kau­lio lū­ži­mo su­ža­lo­ji­mas ver­ti­na­mas
kaip apy­sun­kis. Po to teis­mas pa­da­rė iš­va­dą, kad mi­nė­tas TME ak­tas ne­at­spin­di
nu­ken­tė­ju­sia­jam su­duo­tų smū­gių skai­čiaus, nes Ž. S. bu­vo su­muš­tas
žie­mą, nu­ken­tė­ju­sy­sis bu­vo ap­si­ren­gęs sto­res­niais dra­bu­žiais ir
smū­giai į juos­me­nį, ypač su­duo­ti R. Š. , ga­lė­jo ir ne­pa­lik­ti pėd­sa­kų
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–76–01/2002).
Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je kal­ti­ni­mui
prieš­ta­rau­jan­čius duo­me­nis bū­ti­na mo­ty­vuo­tai pa­neig­ti. Įro­dy­mų
ana­li­zė tu­ri bū­ti iš­sa­mi ir įti­ki­na­ma. Teis­mų prak­ti­ko­je pa­si­tai­ko
pa­vyz­džių, kai teis­mai šių rei­ka­la­vi­mų ne­si­lai­ko.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu V. L. bu­vo pa­reikš­tas
kal­ti­ni­mas dėl nu­si­kals­ta­mų vei­kų, nu­ma­ty­tų BK 282 str. 1 d. , BK 289
str. 1 d. ir BK 234 str. 1 d. , pa­da­ry­mo.
Mi­nė­to Vil­niaus mies­to 3–io­jo apy­lin­kės
teis­mo 2002 m. spa­lio 14 d. nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas,
nu­ro­dęs, kad ap­klaus­tas kaip tei­sia­ma­sis V. L. kal­tu pa­da­rius nu­si­kal­ti­mą,
nu­ma­ty­tą BK 289 str. 1 d. , pri­si­pa­ži­no vi­siš­kai, o dėl nu­si­kal­ti­mų,
nu­ma­ty­tų BK 282 str. 1 d. , BK 234 str. 1 d. , kal­tu ne­pri­si­pa­ži­no, iš­dės­tė
jo pa­ro­dy­mus pa­gal kiek­vie­ną vei­ką. Po to teis­mas pra­dė­jo dės­ty­ti
ki­tus įro­dy­mus ir dėl V. L. kal­tės pa­da­rė šią iš­va­dą :
„Teis­mas, iš­ty­ręs ir įver­ti­nęs by­lo­je su­rink­tus
įro­dy­mus, da­ro iš­va­dą, kad tei­sia­mo­jo vei­kos kva­li­fi­kuo­tos tei­sin­gai,
abe­jo­ti tei­sia­mo­jo kal­tu­mu įvyk­džius in­kri­mi­nuo­ja­mus nu­si­kal­ti­mus
pa­grin­do nė­ra“.
Ta­čiau tin­ka­mos ir iš­sa­mios įro­dy­mų ana­li­zės
nuosp­ren­dy­je nė­ra. Teis­mas ne­nu­ro­dė mo­ty­vų, ko­dėl at­me­ta kal­ti­na­mo­jo
pa­ro­dy­mus dėl vei­kų, dėl ku­rių jis ne­pri­si­pa­ži­no kal­tu. Ap­ra­šo­mo­jo­je
nuosp­ren­džio da­ly­je teis­mas nu­ro­dė tik liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mų tu­ri­nį,
šių pa­ro­dy­mų ne­ty­rė, ne­ana­li­za­vo ir ne­ly­gi­no su ki­tais duo­me­ni­mis.
Teis­mas tik nu­ro­dė, kad ne­pri­si­pa­ži­nu­sio kal­tu V. L. kal­tė įro­dy­ta
liu­dy­to­jų (ne­kon­kre­ti­zuo­ta – ko­kių) pa­ro­dy­mais, pro­to­ko­lais, ak­tais,
su­ves­ti­nė­mis, iš­klo­ti­nė­mis, ta­čiau to­kios teis­mo iš­va­dos yra de­kla­ra­ty­vios.
Be to, jau bu­vo mi­nė­ta, kad ra­šy­ti­nių do­ku­men­tų, ku­riais teis­mas
grin­dė V. L. kal­tę, tu­ri­nys šia­me ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je ne­bu­vo
at­skleis­tas.
Mo­ty­vus dėl įro­dy­mų nuosp­ren­dy­je pri­va­lu
iš­dės­ty­ti aiš­kiai, kad skai­tant nuosp­ren­dį bū­tų ga­li­ma su­pras­ti,
kaip teis­mas ver­ti­na kon­kre­tų įro­dy­mą.
Ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je ap­ta­riant
vei­ką, dėl ku­rios as­muo iš­tei­si­na­mas, bū­ti­na lai­ky­tis vi­sų rei­ka­la­vi­mų,
nu­ro­dy­tų BPK 305 straips­nio 3 da­ly­je. Ši nuosp­ren­džio da­lis su­ra­šo­ma
taip, kaip tai bū­tų da­ro­ma at­ski­ra­me iš­tei­si­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je.
Vi­si įro­dy­mai, ku­riais yra grin­džia­mos
teis­mo iš­va­dos, tu­ri bū­ti iš­tir­ti tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je.
Mi­nė­tu Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2002 m. ge­gu­žės 22 d. nuosp­ren­džiu teis­mas iš­tei­si­no Ž. A. dėl ne­at­sar­gaus
R. B. nu­žu­dy­mo kon­sta­ta­vęs, kad kal­ti­na­mo­jo vei­ko­je nė­ra nu­si­kal­ti­mo
su­dė­ties. Pa­grin­di­niai to­kio spren­di­mo mo­ty­vai bu­vo to­kie: by­lo­je
su­rink­ti įro­dy­mai ne­pa­nei­gė Ž. A. aiš­ki­ni­mo, kad jis ne­tu­rė­jo pei­lio,
o  liu­dy­to­jų R. K. , K. G. , G. V. , R. M. ir
L. M. pa­ro­dy­mai pa­tvir­ti­na, jog pei­lį tu­rė­jo mi­ru­sy­sis.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas, iš­nag­ri­nė­jęs
šią by­lą pa­gal pro­ku­ro­ro ka­sa­ci­nį skun­dą, nu­sta­tė, kad, kaip ma­ty­ti
iš teis­mo po­sė­džio pro­to­ko­lo tu­ri­nio, liu­dy­to­ja L. M. to­kių pa­ro­dy­mų
ne­da­vė, liu­dy­to­ja R. M. tei­gė, kad ma­čiu­si, kaip po­bū­vio pra­džio­je
R. B. pjaus­tė ro­žių ko­tus, liu­dy­to­jų G. V. ir K. G. pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu duo­ti
pa­ro­dy­mai, ku­riais rė­mė­si teis­mas, by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu ap­skri­tai
ne­bu­vo ti­ria­mi. To­dėl ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas kon­sta­ta­vo,
kad apy­lin­kės teis­mas iš­tei­si­na­mą­jį nuosp­ren­dį pa­grin­dė tei­sia­ma­ja­me
po­sė­dy­je ne­iš­tir­tais įro­dy­mais. Be to, ka­sa­ci­nė­je nu­tar­ty­je bu­vo
nu­ro­dy­ta, kad šių liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai apie įvy­kio ap­lin­ky­bes ne­bu­vo
nuo­sek­lūs, tar­pu­sa­vy­je prieš­ta­ra­vo, o teis­mas nuosp­ren­dy­je šių
prieš­ta­ra­vi­mų ne­pa­ša­li­no.     
Teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti grin­džia­mos įro­dy­mais,
o ne prie­lai­do­mis. Nuosp­ren­dy­je ne­ga­li bū­ti abe­jo­nių dėl nu­tei­sia­mo
as­mens kal­tu­mo. Teis­mo iš­va­dos dėl kal­ti­na­mo­jo kal­tės tu­ri bū­ti pa­grįs­tos
ne at­ski­rų įro­dy­mų, o įro­dy­mų vi­se­to ana­li­ze.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Bau­džia­mų­jų
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­nai­ki­no Kau­no apy­gar­dos teis­mo
2002 m. rug­pjū­čio 23 d. nuosp­ren­dį, ku­riuo G. K. pa­gal BK 272 str. 3 d. bu­vo
iš­tei­sin­tas ne­įro­džius jo da­ly­va­vi­mo pa­da­rant šį nu­si­kal­ti­mą, ir
pri­ėmė nau­ją nuosp­ren­dį, ku­riuo G. K. pri­pa­ži­no kal­tu ir nu­tei­sė  jį pa­gal mi­nė­tą straips­nį.
Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas, iš­tei­sin­da­mas
G. K. , nuosp­ren­dy­je nu­ro­dė to­kius įro­dy­mų įver­ti­ni­mo mo­ty­vus:
„Įver­ti­nus vi­sus by­lo­je kal­ti­ni­mo su­rink­tus
ir teis­mo po­sė­dy­je pa­tik­rin­tus fak­tus, nu­sta­ty­ta, kad by­lo­je nė­ra
tie­sio­gi­nių, tei­sia­mo­jo kal­tę tvir­ti­nan­čių įro­dy­mų. Įro­dy­mai, ku­riais
kal­ti­ni­mas grin­džia tei­sia­mo­jo kal­tę, tė­ra tik de­kla­ra­vi­mai, spė­ji­mai
ir prie­lai­dos. Su­tin­ka­mai su BPK 339 str. ap­kal­ti­na­ma­sis teis­mo
nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas spė­ji­mais, to­dėl tei­sia­ma­sis
iš­tei­sin­ti­nas, ne­įro­džius jo da­ly­va­vi­mo jam in­kri­mi­nuo­to nu­si­kal­ti­mo
pa­da­ry­me“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).     
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, ten­kin­da­mas
pro­ku­ro­ro ape­lia­ci­nį skun­dą, pa­da­rė iš­va­dą, kad rei­kia pri­im­ti ap­kal­ti­na­mą­jį
nuosp­ren­dį. Sa­vo spren­di­mą ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas pa­grin­dė
šiais mo­ty­vais:
„Apy­gar­dos teis­mas, iš­tei­sin­da­mas G. K. ,
(. . . ) įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mų ne­si­lai­kė, neat­si­žvel­gė į es­min­gai
reikš­min­gas by­los ap­lin­ky­bes, by­lo­je su­rink­tus įro­dy­mus iš­ty­rė ir
ap­ta­rė izo­liuo­tai vie­nus nuo ki­tų ir pa­da­rė iš­va­das dėl G. K. kal­tės
(. . . ), ku­rių ne­pa­tvir­ti­na vi­su­ma įro­dy­mų, su­rink­tų by­lo­je ir iš­nag­ri­nė­tų
tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je. Toks teis­mo nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas
pa­grįs­tu ir tei­sė­tu.
(. . . ) Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas (. . . )
ne­tin­ka­mai in­ter­pre­ta­vo įro­dy­mų leis­ti­nu­mo tai­syk­les, nes įro­dy­mai
by­lo­je ga­li bū­ti bet ko­kie fak­ti­niai duo­me­nys, ku­riais re­mian­tis
teis­mas ga­li kon­sta­tuo­ti pa­vo­jin­gos vi­suo­me­nei vei­kos bu­vi­mą ar
ne­bu­vi­mą, šią vei­ką pa­da­riu­sio as­mens kal­tu­mą ir ki­tas ap­lin­ky­bes,
tu­rin­čias reikš­mės by­lai tei­sin­gai iš­spręs­ti, jei tik jie įtvir­tin­ti
vie­na iš įsta­ty­me nu­ma­ty­tų for­mų, iš­var­dytų BPK 74 str. 2 d.
(. . . ) Apy­gar­dos teis­mas ver­tin­da­mas by­los
įro­dy­mus be pa­grin­do tie­sio­gi­niams įro­dy­mams tei­kia pra­na­šu­mą
prieš ne­tie­sio­gi­nius įro­dy­mus. (. . . ) vie­ni ir ki­ti rei­ka­lin­gi ir vie­no­dai
reikš­min­gi įro­di­nė­ji­mo pro­ce­se. Tie­sio­gi­niai įro­dy­mai be tar­pi­nių
gran­džių pa­tvir­ti­na įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką (. . . ) ar ku­rį nors iš jo ele­men­tų,
o ne­tie­sio­gi­niai – iš pra­džių pa­tvir­ti­na tar­pi­nio fak­to bu­vi­mą, o
pas­kui per jį ir įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką ar jo ele­men­tą. Įro­di­nė­ji­mo
pro­ce­se ne­tie­sio­gi­niais įro­dy­mais nu­sta­to­mos to­kios ap­lin­ky­bės,
ku­rioms nu­sta­ty­ti trūks­ta tie­sio­gi­nių įro­dy­mų“ (kal­ba ne­tai­sy­ta)
(Kau­no apy­gar­dos teis­mo baudžia­mo­ji by­la Nr. 1–109/2002).
Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas pa­li­ko
ga­lio­ti ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos nuosp­ren­dį.
BPK nuo­sta­tos įpa­rei­go­ja teis­mą im­tis vi­sų
įsta­ty­mų nu­ma­ty­tų prie­mo­nių, kad bū­tų iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tos
by­los ap­lin­ky­bės (BPK 241 straips­nio 2 da­lis). By­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu
teis­mas tu­ri tei­sę at­lik­ti bet ko­kį BPK 287 straips­ny­je nu­ma­ty­tą pro­ce­so
veiks­mą.
Teis­mo pa­rei­ga – pri­im­ti by­lo­je tei­sin­gą
spren­di­mą. Teis­mo nuosp­ren­dy­je abe­jo­nės tu­ri bū­ti aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo
nau­dai tik ta­da, kai iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti.
Po įro­dy­mų ana­li­zės teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti:
ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je – nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo
mo­ty­vus ir iš­va­das; nuosp­ren­dy­je, ku­riuo bau­džia­mo­ji by­la nu­trau­kia­ma,
– nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mą; iš­tei­si­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
– teis­mo iš­va­das dėl kal­ti­na­mo­jo iš­tei­si­ni­mo.
Kva­li­fi­kuo­jant vei­ką svar­bu ją tei­sin­gai
tei­siš­kai įver­tin­ti, at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar ši vei­ka yra nu­si­kal­ti­mas,
ar bau­džia­ma­sis nu­si­žen­gi­mas, nu­ro­dy­ti bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą, ku­ris
nu­ma­to vi­sus es­mi­nius vei­kos po­žy­mius. Vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mas –
tiks­laus ati­ti­ki­mo tarp fak­ti­nių pa­da­ry­to­sios vei­kos po­žy­mių ir
bau­džia­muo­ju įsta­ty­mu už­draus­tos vei­kos po­žy­mių nu­sta­ty­mas ir tei­si­nis
įtvir­ti­ni­mas.
Pra­di­nė vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ja pa­tei­kia­ma
iki­teis­mi­nia­me ty­ri­me. Nuosp­ren­dy­je bū­ti­na mo­ty­vuo­ti nu­si­kals­ta­mos
vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mą ne tik ta­da, kai teis­mas pri­im­da­mas nuosp­ren­dį
per­kva­li­fi­kuo­ja vei­ką ar pri­ima ki­to­kius spren­di­mus, bet ir kai nu­si­kals­ta­mos
vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ja ne­kei­čia­ma. Jei ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
kal­ti­na­mo­jo vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ja pa­lie­ka­ma to­kia pa­ti kaip ir
kal­ti­na­ma­ja­me ak­te, teis­mas nu­ro­do mo­ty­vus, ko­dėl kal­ti­na­mo­jo
vei­ka ati­tin­ka jam in­kri­mi­nuo­tą BK straips­nį, jo da­lį ar punk­tą.
Drus­ki­nin­kų mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002
m. rug­sė­jo 13 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo M. R. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 246 str. 4 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas iš­dės­tė įro­dy­mus,
ku­riais grin­dė sa­vo iš­va­das dėl nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bių
įro­dy­mo ir kal­ti­na­mo­jo kal­tės, o po to tie­siog kon­sta­ta­vo, kad vei­ka
pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu tei­sin­gai kva­li­fi­kuo­ta ir vi­siš­kai ati­tin­ka
BK 246 str. 4 d. Mo­ty­vų, ko­dėl kal­ti­na­mo­jo nu­si­kals­ta­ma vei­ka ati­tin­ka
jam in­kri­mi­nuo­tą BK straips­nį ir jo da­lį, šia­me nuosp­ren­dy­je nė­ra
(bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–60–02/2002).
Nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo mo­ty­vai
ir iš­va­dos tu­ri bū­ti la­ko­niš­ki, aiš­kūs. Čia teis­mas tu­ri pa­si­sa­ky­ti,
ko­dėl kal­ti­na­mo­jo pa­da­ry­ta vei­ka ati­tin­ka nu­si­kal­ti­mo ar bau­džia­mo­jo
nu­si­žen­gi­mo, nu­ma­ty­to BK straips­ny­je, jo da­ly­je, punk­te, su­dė­tį.
Teis­mas ypač aiš­kiai tu­ri mo­ty­vuo­ti kal­tės for­mą ir jos rū­šį, iš­dės­ty­ti
mo­ty­vus at­ski­riant bū­ti­ną­ją gin­tį ar ki­tas bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę
ša­li­nan­čias ap­lin­ky­bes nuo ty­či­nių ar ne­at­sar­gių nu­si­kal­ti­mų, nu­si­kal­ti­mą
– nuo bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo, baig­tą vei­ką – nuo ne­baig­tos, taip
pat įvai­rias ben­dri­nin­ka­vi­mo for­mas.
Nag­ri­nė­ji­mo teis­me me­tu nu­sta­čius, kad
bent vie­na kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­tų vei­kų tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­ma
ne kaip baig­ta vei­ka, o tik kaip pa­si­kė­si­ni­mas to­kią vei­ką pa­da­ry­ti
ar ren­gi­ma­sis pa­da­ry­ti nu­si­kal­ti­mą, ši vei­ka tu­ri bū­ti nuosp­ren­džio
ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je iš­skir­ta ir at­ski­rai kva­li­fi­kuo­ja­ma su nuo­ro­da
į BK 21 ar 22 straips­nį ir jo da­lį.
Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kad teis­mai, kva­li­fi­kuo­da­mi
kal­ti­na­mo­jo nu­si­kals­ta­mą vei­ką, tie­siog per­ra­šo vei­ką, ku­ri pri­pa­žin­ta
įro­dy­ta, ir nu­ro­do, kad bū­tent dėl to ji ir ati­tin­ka kal­ti­na­ma­jam in­kri­mi­nuo­to
BK straips­nio su­dė­tį. To­kiai prak­ti­kai ne­pri­tar­ti­na, nes kva­li­fi­kuo­da­mas
nu­si­kals­ta­mą vei­ką teis­mas tu­ri pa­da­ry­ti tam tik­ras aiš­kiai su­for­mu­luo­tas
iš­va­das dėl vei­kos, o ne pa­kar­to­ti nuosp­ren­džio įžan­gi­nės da­lies pra­džio­je
iš­dės­ty­tas ap­lin­ky­bes.
Mi­nė­ta­me Ro­kiš­kio ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mo 2002 m. rug­pjū­čio 20 d. nuosp­ren­dy­je nu­ro­dy­ta:
„Ka­dan­gi 2002 01 17 apie 15 val. (. . . ) Ž. S.
so­dy­bos kie­me ne­blai­vus V. D. , ne­su­ži­no­jęs kur jo su­gy­ven­ti­nė I. V. ,
no­rė­da­mas iš­lie­ti pyk­tį, su­grie­bė iš­ly­din­tį iš na­mo Ž. S. už dra­bu­žių
ir jį tam­pė, kad par­griau­ti. Anks­čiau iš­ėjęs jo su­gė­ro­vas P. V. , neiš­si­aiš­ki­nęs
ku­ris prie ku­rio pri­ki­bo,
su­da­vė smū­gį Ž. S. į gal­vą, krū­ti­nę, nu­ga­rą. Abu tem­pė Ž. S. prie šu­li­nio
gra­si­nant nu­žu­dy­ti ir bu­vo pa­kan­ka­mas pa­grin­das bi­jo­ti, kad gra­si­ni­mas
bus įvyk­dy­tas. R. Š. pro­tes­tuo­jant, kad ne­mes­tų į šu­li­nį, Ž. S. nu­me­tė
ant že­mės ir spar­dė : V. D. ne ma­žiau 4 smū­gių (. . . ); P. V. spy­rė ne ma­žiau
4 smū­gių (. . . ), spar­dy­mu pa­da­ry­da­mi nu­ken­tė­ju­sia­jam apy­sun­kį kū­no
su­ža­lo­ji­mą. (. . . ) Taip jie pa­da­rė ty­či­nius pik­ty­bi­nius chu­li­ga­niš­kus
veiks­mus šiurkš­čiai pa­žei­džian­čius vie­šą­ją tvar­ką, ro­dan­čius aiš­kų
vi­suo­me­nės ne­ger­bi­mą, pa­si­žy­min­čius ypa­tin­gu įžū­lu­mu, ši jų vei­ka
ati­tin­ka Lie­tu­vos BK 225 str. 2 d. už­draus­to nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį“
(kal­ba ne­tai­sy­ta).
Vi­siš­kai to­kios pačios ap­lin­ky­bės, tik be
nuo­ro­dos į BK 225 str. 2 d. , bu­vo iš­dės­ty­tos šio nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios
da­lies pra­džio­je.
Ne­pri­tar­ti­na ir to­kiai prak­ti­kai, kai
teis­mai, kva­li­fi­kuo­da­mi kal­ti­na­mo­jo vei­ką, per­ra­šo – ir dar ne­tiks­liai
– BK nu­ma­ty­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­tį, su ja ne­pa­ly­gin­da­mi
vei­kos, už ku­rią kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­džiu nu­tei­sia­mas.
Ši­la­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
spa­lio 11 d. nuosp­ren­džiu T. R. ir M. V. pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti
pa­gal BK 225 str. 2 d. už tai, kad šo­kių va­ka­ro me­tu prie kul­tū­ros cen­tro
ki­tų as­me­nų aki­vaiz­do­je su­mu­šė A. G. , pa­da­ry­da­mi jam kū­no su­ža­lo­ji­mą,
su­kė­lu­sį il­ga­lai­kį svei­ka­tos su­tri­ki­mą, o po to T. R. pri­puo­lė prie
A. G. gel­bė­ti at­ėju­sio V. K. ir jam smo­gė, taip su­kel­da­mas nu­ken­tė­ju­sia­jam
fi­zi­nį skaus­mą.
Nuosp­ren­dy­je teis­mas po įro­dy­mų ana­li­zės
iš­dės­tė to­kius kal­ti­na­mų­jų nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo
mo­ty­vus:
„M. V. vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos BK 225 str. 2 d. , nes įvyk­dė pik­ty­bi­nį chu­li­ga­niz­mą, tai
yra ty­čia, šiurkš­čiai pa­žei­dė vie­šą­ją tvar­ką ir ro­dė aiš­kų ne­ger­bi­mą
vi­suo­me­nės, pa­si­žy­min­čiu ypa­tin­gu įžū­lu­mu“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).
„T. R. (. . . ) pa­gal BK 225 str. 2 d. , nes įvyk­dė
pik­ty­bi­nį chu­li­ga­niz­mą, tai yra ty­čia, šiurkš­čiai pa­žei­dė vie­šą­ją
tvar­ką ir ro­dė aiš­kų ne­ger­bi­mą vi­suo­me­nės, pa­si­žy­min­čiu ypa­tin­gu
įžū­lu­mu“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).
Iš to­kių teis­mo mo­ty­vų ne­aiš­ku, ko­kius
kal­ti­na­mų­jų veiks­mus teis­mas lai­kė įžū­liais ir ko­dėl to­kiais lai­kė,
ko­dėl įvy­kio me­tu bu­vo šiurkš­čiai pa­žeis­ta vie­šo­ji tvar­ka (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1–179–01/2002).
Teis­mai nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo
iš­va­das daž­nai iš­dės­ty­da­vo prieš mo­ty­vus, ku­riais va­do­vau­da­mie­si
at­me­tė ki­tus įro­dy­mus.
Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m. lap­kri­čio
13 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo E. G. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 310 str. 6 d. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas iš­dės­tė įro­dy­ta pri­pa­žin­tos
vei­kos ap­lin­ky­bes, įro­dy­mus, ku­riais grin­džia­mos teis­mo iš­va­dos,
ir, pa­da­ręs iš­va­dą, kad E. G. vei­ka kva­li­fi­kuo­ta tei­sin­gai, pra­dė­jo
kri­ti­kuo­ti jo pa­ro­dy­mus, nu­ro­dy­da­mas, kad jo po­zi­ci­ją dėl pa­reikš­to
kal­ti­ni­mo pa­nei­gia nuo­sek­lūs V. U. , G. B. , D. Š. , A. G. pa­ro­dy­mai. Po to
teis­mas dar kar­tą ėmė­si ana­li­zuo­ti mi­nė­tų as­me­nų pa­ro­dy­mus
(baudžia­mo­ji by­la Nr. 1–80/2002).
Pa­ne­vė­žio mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002
m. spa­lio 28 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo R. K. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 272 str. 2 d. ir BK 206 str. , ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas nu­ro­dė
mo­ty­vus, dėl ku­rių at­me­ta kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mus, ne po įro­dy­mų,
ku­riais grin­džia­mos teis­mo iš­va­dos, bet po jo nu­si­kals­ta­mos vei­kos
kva­li­fi­ka­vi­mo (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–332–19/2002).
Taip rašyti ap­rašomo­sios nuosp­rendžio da­lies
ne­ga­li­ma, nes pa­gal BPK 305 straips­nio nuo­sta­tas nu­si­kals­ta­mos vei­kos
kva­li­fi­ka­vi­mo mo­ty­vai ir iš­va­dos ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je
tu­ri bū­ti iš­dės­to­mi tik po įro­dy­mų ana­li­zės.
Jei pa­ša­li­nus vie­ną ar ke­lias kal­ti­na­ma­jam
in­kri­mi­nuo­tas ta­me pa­čia­me BK straips­ny­je nu­ro­dy­tas al­ter­na­ty­vias
vei­kas li­ku­sios vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mas ne­si­kei­čia, apie vei­kos pa­ša­li­ni­mą
nu­ro­do­ma tik nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je, iš­dės­čius pa­ša­li­ni­mo
mo­ty­vus. Re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je apie to­kios vei­kos pa­ša­li­ni­mą
ne­nu­ro­do­ma. Ne­iš­dės­čius vei­kos per­kva­li­fi­ka­vi­mo mo­ty­vų nuosp­ren­dis
tam­pa ne­tei­sė­tas ir ne­pa­grįs­tas.
Klai­pė­dos mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
rug­sė­jo 12 d. nuosp­ren­džiu S. B. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 234 str. 1 d.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu S. B. bu­vo kal­ti­na­mas
pa­gal mi­nė­tą straips­nį tuo, kad: „jis iki 2002 m. va­sa­rio 13 d. tiks­les­nė da­ta ne­nu­sta­ty­ta, iš
ne­nu­sta­ty­to as­mens, ne­nu­sta­ty­to­je vie­to­je, ne­tei­sė­tai be ati­tin­ka­mo
lei­di­mo, įgi­jo šau­na­mą­jį gin­klą – pis­to­le­tą „PM“ Nr. BC 3057 ir dvi­de­šimt
ke­tu­ris 9 mm ka­lib­ro šo­vi­nius, ku­rie yra šaud­me­nys. Nu­ro­dy­tus gin­klą
ir šaud­me­nis iki 2002 m. va­sa­rio 13 d. ne­tei­sė­tai lai­kė sa­vo na­muo­se
(. . . ), kol nu­ro­dy­tą die­ną jie bu­vo ras­ti kra­tos me­tu“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).
Teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je
mo­ty­vuo­tai iš šio kal­ti­ni­mo pa­ša­li­no ap­lin­ky­bę, kad S. B. ne­tei­sė­tai
įgi­jo šau­na­mą­jį gin­klą bei šaud­me­nis ir nu­tei­sė kal­ti­na­mą­jį tik už
ne­tei­sė­tą šau­na­mo­jo gin­klo lai­ky­mą. Vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ja ne­pa­si­kei­tė,
nes BK 234 str. 1 d. bu­vo nu­ma­ty­ta bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė tiek už ne­tei­sė­tą
šau­na­mo­jo gin­klo, šaud­me­nų lai­ky­mą, tiek už įgi­ji­mą (bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1–875–39/2002).
To­kiai prak­ti­kai pri­tar­ti­na.
Per­kva­li­fi­kuo­jant nu­si­kals­ta­mas vei­kas,
nuosp­ren­dy­je bū­ti­na tiks­liai nu­ro­dy­ti, iš ku­rios BK nor­mos į ku­rią
nu­si­kals­ta­ma vei­ka per­kva­li­fi­kuo­ja­ma. Tai ypač ak­tu­a­lu, kai ke­lios
at­ski­ros vei­kos kva­li­fi­kuo­ja­mos pa­gal skir­tin­gus bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo
straips­nius ir vie­na iš jų per­kva­li­fi­kuo­ja­ma į ki­tą straips­nį.
Jei­gu nu­si­kal­ti­mas tu­ri kva­li­fi­kuo­ja­muo­sius
po­žy­mius, nuosp­ren­džio mo­ty­vuo­se bū­ti­na nu­ro­dy­ti, kuo re­mian­tis
ma­no­ma, kad šie kva­li­fi­kuo­ja­mie­ji po­žy­miai tu­ri bū­ti in­kri­mi­nuo­ja­mi
kal­ti­na­ma­jam. Iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu ne­pa­grįs­tai kal­ti­na­ma­jam
in­kri­mi­nuo­ti po­žy­miai, nuosp­ren­dy­je nu­ro­džius mo­ty­vus, iš kal­ti­na­ma­jam
in­kri­mi­nuo­tos vei­kos pa­ša­li­na­mi. Teis­mo mo­ty­vai nuosp­ren­dy­je tu­ri
bū­ti pa­grįs­ti įro­dy­mų vi­su­ma, bet ne vie­nu įro­dy­mu.
Mi­nė­tu Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2001 m. rug­pjū­čio
3 d. nuosp­ren­džiu teis­mas per­kva­li­fi­ka­vo S. V. vei­ką iš BK 105 str. 10 p.
į BK 104 str. Teis­mas nu­ro­dė to­kius mo­ty­vus:
„Pa­ti nu­ken­tė­ju­sio­ji J. Š. teis­me pa­tvir­ti­no,
jog kon­flik­to su tei­sia­muo­ju me­tu re­a­lus pa­vo­jus jos gy­vy­bei ir
svei­ka­tai ne­grė­sė, tuo me­tu jos gin­ti ne­rei­kė­jo, ta­čiau jos ma­ny­mu
toks pa­vo­jus bet ka­da ga­lė­jo kil­ti. Jos žen­tas yra kon­flik­ti­nė as­me­ny­bė,
o var­to­da­mas al­ko­ho­lį jis da­ro­si ag­re­sy­vus ir ne kar­tą yra pri­mu­šęs
jos duk­rą“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).
Jei by­lo­je ne­bu­vo ki­tų įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių
pra­di­nę kal­ti­na­mo­jo vei­kos kva­li­fi­ka­ci­ją, teis­mas tai ir tu­rė­jo
nu­ro­dy­ti nuosp­ren­dy­je.
Teis­mas, ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
iš­dės­tęs nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo mo­ty­vus ir iš­va­das,
tu­ri nu­ro­dy­ti baus­mės, bau­džia­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nės ar auk­lė­ja­mo­jo
po­vei­kio prie­mo­nės sky­ri­mo mo­ty­vus.
N-­jo­jo BK 54 straips­ny­je nu­ro­dy­ta, kad
teis­mas, skir­da­mas baus­mę, tu­ri at­si­žvelg­ti į pa­da­ry­tos nu­si­kals­ta­mos
vei­kos pa­vo­jin­gu­mo laips­nį, kal­ti­na­mo­jo kal­tės for­mą ir rū­šį, pa­da­ry­tos
nu­si­kals­ta­mos vei­kos mo­ty­vus bei tiks­lus, nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­ją,
kal­ti­nin­ko as­me­ny­bę, as­mens, kaip ben­dri­nin­ko, da­ly­va­vi­mo da­rant
nu­si­kals­ta­mą vei­ką for­mą ir rū­šį, taip pat į kal­ti­na­mo­jo at­sa­ko­my­bę
leng­vi­nan­čias bei sun­ki­nan­čias ap­lin­ky­bes. Pa­gal šio BK 91 straips­nio
nuo­sta­tas teis­mas, skir­da­mas baus­mę ne­pil­na­me­čiui, be mi­nė­tų ap­lin­ky­bių,
at­si­žvel­gia ir į ne­pil­na­me­čio gy­ve­ni­mo bei auk­lė­ji­mo są­ly­gas, jo
svei­ka­tos būk­lę ir so­cia­li­nę bran­dą, anks­čiau tai­ky­tas po­vei­kio
prie­mo­nes ir jų veiks­min­gu­mą, taip pat į ne­pil­na­me­čio el­ge­sį po nu­si­kal­ti­mo
pa­da­ry­mo.
Ne vi­sos mi­nė­tos ap­lin­ky­bės yra kiek­vie­no­je
bau­džia­mo­jo­je by­lo­je. Teis­mas, skir­da­mas baus­mę kon­kre­čio­je by­lo­je,
nuosp­ren­dy­je tu­ri ap­ra­šy­ti by­lo­je esa­mas svar­bias (pvz. , kal­ti­na­mo­jo
at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čias, sun­ki­nan­čias) ap­lin­ky­bes ir, į jas at­si­žvel­gęs,
pa­skir­ti kal­ti­na­ma­jam baus­mę.  
N-­jo­jo BK 42 straips­ny­je nu­sta­ty­ta baus­mių
sis­te­ma, ku­ri nuo 1961 me­tų BK baus­mių sis­te­mos ski­ria­si iš es­mės.
Šis straips­nis nu­ma­to at­ski­ras baus­mių, ski­ria­mų už nu­si­kal­ti­mą,
bei baus­mių, ski­ria­mų už bau­džia­mą­jį nu­si­žen­gi­mą, sis­te­mas. Skir­tu­mas
tarp jų tas, kad ter­mi­nuo­tas lais­vės at­ėmi­mas ir lais­vės at­ėmi­mas iki
gy­vos gal­vos ga­li bū­ti pa­skir­ti tik nu­si­kal­ti­mą pa­da­riu­siam as­me­niui.
Baus­mių sis­te­ma – tai iš­sa­mus ir teis­mams
pri­va­lo­mas nuo­sek­lia tvar­ka iš­dės­ty­tas baus­mių są­ra­šas. Vi­sos baus­mės
nau­ja­ja­me BK iš­var­di­ja­mos nuo­sek­liai pa­gal jų griež­tu­mą. Įsta­ty­mų
lei­dė­jo nu­ma­ty­ta švel­niau­sia baus­mė yra vie­šų­jų tei­sių at­ėmi­mas,
griež­čiau­sia nu­si­kal­ti­mą pa­da­riu­siam as­me­niui – lais­vės at­ėmi­mas
iki gy­vos gal­vos, o bau­džia­mą­jį nu­si­žen­gi­mą pa­da­riu­siam as­me­niui
– areš­tas. Teis­mui šis nuo­sek­lu­mas tu­ri es­mi­nės reikš­mės ski­riant as­me­niui,
pa­vyz­džiui, ga­lu­ti­nę su­ben­drin­tą baus­mę už ke­lias nu­si­kals­ta­mas
vei­kas ar­ba kai teis­mas pri­pa­žįs­ta, kad rei­kia baus­mę su­švel­nin­ti.
Ne­pil­na­me­čiams ski­ria­mų baus­mių rū­šys
bei ypa­tu­mai nu­ro­dy­ti BK 90, 91 straips­niuo­se. Ju­ri­di­niams as­me­nims
ski­ria­mų baus­mių rū­šys yra nu­sta­ty­tos BK 43 straips­ny­je.
Baudžia­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nes ir jų sky­ri­mą
reg­la­men­tuo­ja BK IX sky­rius. To­kios prie­mo­nės ga­li bū­ti ski­ria­mos
nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės ar baus­mės at­leis­tam pil­na­me­čiui as­me­niui.
Ne­pil­na­me­čiams ga­li bū­ti ski­ria­mos ne bau­džia­mo­jo, o auk­lė­ja­mo­jo
po­vei­kio prie­mo­nės, ku­rių rū­šys yra nu­ma­ty­tos BK 82 straips­ny­je.
Baus­mių – bau­dos, areš­to ar lais­vės at­ėmi­mo
vyk­dy­mo ati­dė­ji­mo są­ly­gos ir tvar­ka yra nu­sta­ty­ta BK 75 straips­ny­je,
šio ins­ti­tu­to tai­ky­mo ne­pil­na­me­čiams ypa­tu­mai – BK 92 straips­ny­je.
Ati­dė­da­mas baus­mės vyk­dy­mą, teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je
tu­ri mo­ty­vuo­ti, ko­dėl yra pa­kan­ka­mas pa­grin­das ma­ny­ti, kad baus­mės
tiks­lai bus pa­siek­ti be re­a­laus baus­mės at­li­ki­mo.
Skir­da­mas švel­nes­nę, ne­gu BK spe­cia­lio­sios
da­lies straips­nio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­ta, baus­mę (BK 54 straips­nio 3 da­lis),
teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je tu­ri nu­ro­dy­ti, ko­kios
yra iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, lei­džian­čios da­ry­ti iš­va­dą, kad straips­nio
sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos baus­mės pa­sky­ri­mas aiš­kiai prieš­ta­rau­ja tei­sin­gu­mo
prin­ci­pui.
Skir­da­mas švel­nes­nę, ne­gu įsta­ty­mo nu­ma­ty­ta,
baus­mę (BK 62 straips­nio 1, 2, 4 da­lys), teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio
da­ly­je tu­ri iš­var­dy­ti nu­sta­ty­tas BK 62 straips­nio ati­tin­ka­mos da­lies
są­ly­gas ir pa­grįs­ti, ko­kios ki­tos by­los ap­lin­ky­bės lei­džia taip švel­nin­ti
baus­mę.
At­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių bei sun­ki­nan­čių
ap­lin­ky­bių reikš­mė yra di­de­lė. Jų bu­vi­mas ar ne­bu­vi­mas yra svar­bus
pa­ren­kant baus­mę – jos rū­šį, dy­dį.
Teis­mų prak­ti­ko­je pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­jų,
kai teis­mai, skir­da­mi kal­ti­na­ma­jam baus­mę, nuosp­ren­dy­je pa­si­sa­ky­da­vo,
kad at­si­žvel­gia į jo at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čias ir sun­ki­nan­čias ap­lin­ky­bes,
nors to­kių ap­lin­ky­bių by­lo­je ne­bū­da­vo.
Mi­nė­to Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo
2002 m. ge­gu­žės 31 d. nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je, kur pra­si­de­da
baus­mės sky­ri­mo mo­ty­vai, nu­ro­dy­ta:
„At­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių ar sun­ki­nan­čių
ap­lin­ky­bių ne­nu­sta­ty­ta.
 Teis­mas,
skir­da­mas baus­mę, at­si­žvel­gia į pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo po­bū­dį, jo
pa­vo­jin­gu­mo laips­nį, sun­ki­nan­čias ir leng­vi­nan­čias ap­lin­ky­bes“.
 Mi­nė­to
Ši­la­lės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m. spa­lio 11 d. nuosp­rendžio ap­rašomo­jo­je
da­ly­je nu­ro­dy­ta:
„Teis­mas, skir­da­mas baus­mes tei­sia­mie­siems,
at­si­žvel­gia į vei­kų pa­vo­jin­gu­mą vi­suo­me­nei, tei­sia­mų­jų as­me­ny­bes,
sun­ki­nan­čias ir leng­vi­nan­čias ap­lin­ky­bes.
Tei­sia­mie­ji (. . . ) įvyk­dė ne­sun­kius nu­si­kal­ti­mus,
anks­čiau teis­mo nė­ra teis­ti (. . . ), ad­mi­nist­ra­ci­ne tvar­ka yra baus­ti
(. . . ), cha­rak­te­ri­zuo­ja­mi tei­gia­mai (. . . ). At­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čių
ir leng­vi­nan­čių ap­lin­ky­bių tei­sia­mie­siems ne­nu­sta­ty­ta“.
Teis­mai, nu­ro­dę baus­mės sky­ri­mo mo­ty­vus,
kar­tais pri­im­da­vo vi­siš­kai ne­lo­giš­kus spren­di­mus. Pa­vyz­džiui, nu­sta­čius
tik kal­ti­na­mo­jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čias ap­lin­ky­bes jam bu­vo ski­ria­ma
mi­ni­ma­li BK straips­nio, nu­ma­tan­čio at­sa­ko­my­bę už pa­da­ry­tą nu­si­kals­ta­mą
vei­ką, sank­ci­jo­je nu­sta­ty­ta baus­mė.
Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo 2002 m. gruo­džio
10 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo V. F. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 111 str. 1 d. ,  ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je
teis­mas iš­dės­tė šiuos baus­mės sky­ri­mo V. F. mo­ty­vus:
„Tei­sia­mo­jo at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių
ap­lin­ky­bių by­lo­je nė­ra. Jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­na tai, kad nu­si­kal­ti­mą
jis pa­da­rė gir­tas (. . . ). Jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­ti ap­lin­ky­bė yra ir
tai, kad jis pir­miau bu­vo pa­da­ręs nu­si­kal­ti­mą.
(. . . ) Ski­riant baus­mę tei­sia­ma­jam at­si­žvel­gia­ma
į pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo po­bū­dį, jo pa­vo­jin­gu­mo laips­nį, į tai, kad
yra tik jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­nan­čios ap­lin­ky­bės. (. . . ) V. F. pa­da­rė
sun­kų nu­si­kal­ti­mą, su­ke­lian­tį pa­di­din­tą pa­vo­jų vi­suo­me­nei
(. . . ), yra teis­tas ir nu­si­kal­to ne­iš­ny­kus  teis­tu­mui (. . . ), sa­vo kal­tės ne­pri­pa­ži­no,
nė­ra nu­sta­ty­ta jo­kių tei­sia­mo­jo at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių ap­lin­ky­bių,
to­dėl, įver­ti­nus  ir tai, kad nu­ken­tė­ju­sio­ji
jam šiuo me­tu pre­ten­zi­jų ne­tu­ri, jis bau­džia­mas mi­ni­ma­lia lais­vės
at­ėmi­mo baus­me, nu­ma­ty­ta įsta­ty­mo už pa­da­ry­tą nu­si­kal­ti­mą“ (kal­ba
ne­tai­sy­ta) (bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–95–08/2002).
Šis pa­vyz­dys liu­di­ja ir tai, kad ne­re­tai
teis­mai, ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je pa­mi­nė­ję, ko­kia by­los
ap­lin­ky­bė leng­vi­na ar sun­ki­na kal­ti­na­mo­jo at­sa­ko­my­bę, ir į ją at­si­žvel­gę
skir­da­mi baus­mę, mi­nė­tos ap­lin­ky­bės nuosp­ren­dy­je ne­pri­pa­žin­da­vo
leng­vi­nan­čia ar sun­ki­nan­čia kal­ti­na­mo­jo at­sa­ko­my­bę.
Ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio, ku­riuo nu­teis­ta­sis
at­lei­džia­mas nuo baus­mės at­li­ki­mo, ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je teis­mas,
iš­dės­tęs mo­ty­vus bei iš­va­das dėl nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo,
pri­va­lo nu­ro­dy­ti, ko­kia sun­kia ne­pa­gy­do­ma li­ga, dėl ku­rios baus­mę
at­lik­ti bū­tų per sun­ku, nu­teis­ta­sis ser­ga. Jei­gu at­lei­džiant nuo
baus­mės at­li­ki­mo kal­ti­na­ma­jam ski­ria­ma bau­džia­mo­jo ar auk­lė­ja­mo­jo
po­vei­kio prie­mo­nė, teis­mas ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je tu­ri nu­ro­dy­ti ir tos prie­mo­nės sky­ri­mo mo­ty­vus.  
Nuosp­ren­džio, ku­riuo bau­džia­mo­ji by­la nu­trau­kia­ma,
ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je pa­si­sa­kius dėl nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo
nu­ro­do­mi at­lei­di­mo nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės pa­grin­dai ir mo­ty­vai.
Jei­gu nu­trau­kiant bau­džia­mą­ją by­lą kal­ti­na­ma­jam ski­ria­ma bau­džia­mo­jo
ar auk­lė­ja­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nė, teis­mas nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je
da­ly­je tu­ri nu­ro­dy­ti ir tos prie­mo­nės sky­ri­mo mo­ty­vus.
Ap­ra­šo­mo­jo­je ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio
da­ly­je pri­va­lu nu­ro­dy­ti mo­ty­vus, pa­grin­džian­čius spren­di­mą dėl nu­si­kals­ta­ma
vei­ka pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo, ku­rie tu­ri bū­ti iš­sa­mūs ir pa­rem­ti
by­lo­je esan­čiais įro­dy­mais. De­ja, teis­mai, spręs­da­mi nu­si­kals­ta­ma
vei­ka pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo klau­si­mą, ne­re­tai klys­ta.
Kel­mės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2001 m.
gruo­džio 5 d. nuosp­ren­džiu Č. P. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal
BK 225 str. 2 d. už tai, kad 2001 m. ba­lan­džio 9 d. apie 16 val. R-­vi­liš­kio
mies­te me­tė pus­ply­tę į UAB „Vi­dir­mas“ pa­tal­pų lan­gą ir iš­dau­žė lan­go
stik­lą, o pus­ply­tei pa­tai­kius į I. L. gal­vą, su­ža­lo­jo nu­ken­tė­ju­si­ą­ją,
pa­da­ry­da­mas jai leng­vą kū­no su­ža­lo­ji­mą, su­kė­lu­sį trum­pa­lai­kį
svei­ka­tos su­tri­ki­mą.
Teis­mas, ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
iš­dės­tęs BPK 305 str. 1 d. 1–3 punk­tuo­se nu­ro­dy­tas ap­lin­ky­bes, dėl
Č. P. nu­si­kals­ta­ma vei­ka pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo pa­da­rė šias
iš­va­das:
„Ci­vi­li­nis ieš­ki­nys pa­grįs­tas, re­a­lus
ir ten­kin­ti­nas (. . . ). Iš PVM są­skai­tos–­fak­tū­ros (b. l. 10) ir kvi­to
(b. l. 11) ma­ty­ti, kad stik­lo pa­ke­to kai­na 175 Lt,
ku­riuos su­mo­kė­jo UAB „Vi­dir­mas” (. . . ). Iš me­di­ci­ni­nių do­ku­men­tų ma­ty­ti,
kad I. L. po su­ža­lo­ji­mo gy­dė­si ir am­bu­la­to­riš­kai (. . . ), ji pa­tei­kė
vais­tų ap­mo­kė­ji­mo kvi­tus (. . . )“.
Re­zo­liu­ci­nė­je ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio
da­ly­je teis­mas už pa­keis­tą lan­go stik­lo pa­ke­tą ir pirk­tus  vais­tus pri­tei­sė iš Č. P. 223 Lt nu­ken­tė­ju­sia­jai I. L.
Nag­ri­nė­jant šią by­lą ape­lia­ci­ne tvar­ka
pir­mą kar­tą, nuosp­ren­džio da­lis dėl nu­si­kals­ta­ma vei­ka pa­da­ry­tos
ža­los at­ly­gi­ni­mo bu­vo pa­lik­ta ga­lio­ti.
Mi­nė­tus nuosp­ren­dį ir nu­tar­tį nu­teis­ta­sis
ap­skun­dė ka­sa­ci­ne tvar­ka, sa­vo skun­de, be ki­ta ko, nu­ro­dy­da­mas,
kad nuosp­ren­dy­je bu­vo ne­tin­ka­mai iš­spręs­tas ci­vi­li­nio ieš­ki­nio
klau­si­mas, nes už UAB „Vi­dir­mas“ pa­da­ry­tą ža­lą iš­dau­žiant lan­go stik­lą
pri­teis­ta at­ly­gin­ti ne ben­dro­vei, o I. L. , be to, ne­bu­vo tir­ta, ar tie
vais­tai, ku­riuos pir­ko I. L. , bu­vo skir­ti gy­dy­mui dėl su­ža­lo­ji­mo ar
dėl ki­tos li­gos.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas nu­teis­to­jo
Č. P. ka­sa­ci­nį skun­dą pa­ten­ki­no iš da­lies. Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas kon­sta­ta­vo, kad nei nuosp­ren­dy­je, nei ape­lia­ci­nė­je nu­tar­ty­je
nė­ra mo­ty­vų, pa­aiš­ki­nan­čių, ko­dėl UAB „Vi­dir­mas” pa­da­ry­tą ža­lą,
dėl ku­rios ji nė­ra pri­pa­žin­ta ci­vi­li­ne ieš­ko­ve, iš Č. P. pri­teis­ta
at­ly­gin­ti nu­ken­tė­ju­sia­jai I. L. , be to, ape­lia­ci­nės by­los nag­ri­nė­ji­mo
me­tu Č. P. teis­mui pa­tei­kė  gy­dy­mo
įstai­gos pa­žy­mą, kad po gy­dy­mo­si dėl pa­tir­tos trau­mos nu­ken­tė­ju­sia­jai
bu­vo iš­ra­šy­ti vais­tai įta­riant hi­per­to­ni­nę li­gą, ta­čiau šie duo­me­nys
li­ko ne­įver­tin­ti.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo 2002 m. rug­sė­jo
17 d. nu­tar­ti­mi Č. P. bau­džia­mo­ji by­la bu­vo per­duo­ta iš nau­jo nag­ri­nė­ti
ape­lia­ci­ne tvar­ka (Kel­mės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 1–153–04/2001).  
Jei­gu nu­si­kals­ta­ma vei­ka pa­da­ry­tos ža­los
dy­dis, ku­ris nu­ro­dy­tas kal­ti­na­ma­ja­me ak­te, teis­me nepa­si­tvir­ti­na,
teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je pri­va­lo nu­ro­dy­ti mo­ty­vus,
ko­dėl to­kios ža­los dy­dis nu­sta­to­mas ki­toks.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu M. R. bu­vo par­eikštas
kal­ti­ni­mas, kad jis, pa­žeis­da­mas eis­mo sau­gu­mo tai­syk­lių rei­ka­la­vi­mus,
mir­ti­nai su­ža­lo­jo dvi­ra­čiu va­žia­vu­sią D. V. , o au­to­įvy­kio me­tu su­lau­žius
nu­ken­tė­ju­sio­sios dvi­ra­tį M. R. pa­da­rė 755 Lt
ma­te­ria­li­nę ža­lą.
Mi­nė­to Drus­ki­nin­kų mies­to apy­lin­kės
teis­mo 2002 m. rug­sė­jo 13 d. nuosp­rendžio ap­rašomo­jo­je da­ly­je nu­ro­dy­ta
:
„Kal­ti­ni­me nu­ro­dy­ta, kad dėl su­lau­žy­to
dvi­ra­čio au­to­įvy­kio me­tu bu­vo pa­da­ry­ta 755 Lt
ža­la. To­kia iš­va­da pa­da­ry­ta re­mian­tis pa­žy­ma (b. l. 88), kad dvi­ra­čių
kai­nos (. . . ) yra nuo 640 Lt iki 870 Lt. Ta­čiau šio­je pa­žy­mo­je nė­ra nu­ro­dy­ta
dvi­ra­čių pa­va­di­ni­mai ir ša­lis ga­min­to­ja. Iš su­lau­žy­to dvi­ra­čio
ap­žiū­ros se­ka, kad tai (. . . ) TSRS pa­ga­min­tas dvi­ra­tis, su­ga­din­tas ne­pa­tai­so­mai.
Ka­dan­gi su­ga­din­tas ne­pa­tai­so­mai, to­dėl ža­los dy­dis nu­sta­ty­ti­nas
pa­gal to­kios pa­čios rū­šies daik­to kai­ną. Iš UAB „Ma­lo­nė“ ūki­nių pre­kių
par­duo­tu­vės pa­žy­mos se­ka, kad Ru­si­jo­je pa­ga­min­ti dvi­ra­čiai par­duo­da­mi
po 219 Lt, to­dėl to­kia su­ma ir pri­pa­žin­ti­na
ža­los dy­džiu“ (kal­ba ne­tai­sy­ta).   
BPK 305 straips­nio 6 da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad
ap­rašomo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je ga­li bū­ti iš­dės­ty­tos ir ki­tos
svar­bios ap­lin­ky­bės bei spren­di­mų ar­gu­men­tai.  
Su­trum­pin­ta ap­rašomo­ji nuosp­rendžio da­lis.
BPK 306 straips­ny­je
nu­ma­ty­ta, jog  apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jas,
su­ra­šy­da­mas ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį, ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je ga­li
ne­dės­ty­ti BPK 305 straips­nio 1 da­lies 2, 3 ir 4 punk­tuo­se bei 5 da­ly­je
nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių.
Se­na­ja­me BPK bu­vo lei­džia­ma teis­mui su­ra­šy­ti
su­trum­pin­tą ap­ra­šo­mą­ją nuosp­ren­džio da­lį by­lo­se, kai as­me­nys nu­tei­sia­mi
už nu­si­kal­ti­mus, ku­rie nė­ra sun­kūs, ir tei­sia­mie­ji pri­si­pa­žįs­ta
kal­tais, taip pat by­lo­se, ku­rios bu­vo iš­tir­tos su­ma­ri­nio pro­ce­so
tvar­ka. Tuo tar­pu da­bar ga­li­ma su­ra­šy­ti su­trum­pin­tą ap­ra­šo­mą­ją
nuosp­ren­džio da­lį by­lo­se, ku­rias iš­nag­ri­nė­jo apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jas,
ir tik tuo at­ve­ju, jei­gu pri­ima­mas ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis. Pri­imant
iš­tei­si­na­mą­jį nuosp­ren­dį ar nuosp­ren­dį, ku­riuo bau­džia­mo­ji by­la
BPK 303 straips­nio 4 da­ly­je nu­ro­dy­tais pa­grin­dais nu­trau­kia­ma, su­trum­pin­tos
ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies su­ra­šy­ti ne­ga­li­ma.
Teis­mų prak­ti­kos duo­me­nys pa­ro­dė, kad
teis­mai iš es­mės lai­kė­si ir lai­ko­si BPK rei­ka­la­vi­mų, tai­ko­mų su­trum­pin­tos
ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies su­ra­šy­mui. Ta­čiau iki nau­jo­jo BPK
įsi­ga­lio­ji­mo teis­mai prak­ti­ko­je su­si­dur­da­vo su tam tik­ro­mis pro­ble­mo­mis.
Dažniau­siai teis­mams pro­ble­mų kil­da­vo ta­da,
kai su­trum­pin­ta ap­ra­šo­mo­ji nuosp­ren­džio da­lis bu­vo su­ra­šo­ma su­trum­pin­to
įro­dy­mų ty­ri­mo (se­na­ja­me BPK – su­trum­pin­to teis­mi­nio ty­ri­mo) at­ve­ju.
BPK ne­bu­vo nuo­sta­tų, ku­rios nu­ma­ty­tos nau­jo­jo BPK 291 straips­ny­je.
To­dėl kai nuosp­ren­dis, ku­rio ap­ra­šo­mo­ji da­lis su­ra­šy­ta su­trum­pin­ta,
bu­vo ap­skun­džia­mas ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mui, su­ra­šy­ti pir­miau
ne­iš­dės­ty­tos ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies ne­bu­vo įma­no­ma,
nes teis­mas ne­ga­lė­jo nuosp­ren­džio pa­grįs­ti tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je
ne­iš­nag­ri­nė­tais įro­dy­mais.
Pa­sva­lio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002 m.
rug­sė­jo 11 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo Z. J. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas
pa­gal BK 16 str. 2 d. ir 271 str. 2 d. , ap­ra­šo­mo­ji da­lis bu­vo su­ra­šy­ta
su­trum­pin­ta ir šio­je by­lo­je pro­ce­sas vy­ko su­trum­pin­to teis­mi­nio
ty­ri­mo tvar­ka.
Šį nuosp­ren­dį nu­teis­ta­sis ap­skun­dė ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mui, skun­de, be ki­ta ko, nu­ro­dy­da­mas, kad pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mo iš­va­dos ne­ati­tin­ka fak­ti­nių by­los ap­lin­ky­bių.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ap­skųs­tą
nuosp­ren­dį pa­li­ko ga­lio­ti, nors pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas, ga­vęs
skun­dą, pir­miau ne­iš­dės­ty­tos ap­ra­šo­mo­sios nuosp­ren­džio da­lies ne­su­ra­šė
(Pa­sva­lio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–107/2002).
 Daž­nai teis­mai šią pro­ble­mą spręs­da­vo
pir­miau ne­iš­dės­ty­to­je ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je nu­ro­dy­da­mi tik kal­ti­na­mų­jų
pa­ro­dy­mus. Ta­čiau bū­da­vo at­ve­jų, kai ir šie pa­ro­dy­mai nuosp­ren­dy­je
bu­vo iš­dės­to­mi ne­tin­ka­mai.
R-­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2002 m. spa­lio 9 d. nuosp­ren­džiu O. G. , A. K. , K. S. ir T. B. pri­pa­žin­ti kal­tais
ir nu­teis­ti pa­gal BK 271 str. 2 d. Šio­je by­lo­je pro­ce­sas vy­ko su­trum­pin­to
teis­mi­nio ty­ri­mo tvar­ka, ap­rašomo­ji nuosp­rendžio da­lis bu­vo su­rašyta
su­trum­pin­ta.
Mi­nė­tą nuosp­ren­dį ap­skun­dus ape­lia­ci­ne
tvar­ka, teis­mas su­ra­šė pir­miau ne­iš­dės­ty­tą ap­ra­šo­mą­ją nuosp­ren­džio
da­lį. Tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je bu­vo tir­ti tik kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mai,
to­dėl teis­mas ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je iš­dės­tė tik šiuos
įro­dy­mus. Ta­čiau kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mai bu­vo iš­dės­ty­ti ne­tin­ka­mai
– teis­mas nu­ro­dė tik jų po­zi­ci­ją dėl pa­da­ry­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos,
nors, kaip ma­ty­ti iš tei­sia­mo­jo po­sė­džio pro­to­ko­lo, kal­ti­na­mie­ji
ne tik vi­siš­kai pri­si­pa­ži­no kal­tais, bet ir da­vė de­ta­lius pa­ro­dy­mus
apie jiems ži­no­mas įvy­kio ap­lin­ky­bes. Teis­mas šių kal­ti­na­mų­jų pa­ro­dy­mų
tu­ri­nio pir­miau ne­iš­dės­ty­to­je ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je
ne­nu­ro­dė (R-­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo bau­džia­mo­ji by­la
Nr. 1–251/2002).
Tai­kant nau­jo­jo BPK nor­mas, teis­mams ne­tu­rė­tų
kil­ti mi­nė­tų pro­ble­mų. BPK 291 straips­ny­je nu­ma­ty­ta, kad su­trum­pin­to
įro­dy­mų ty­ri­mo at­ve­ju tei­sia­mo­jo po­sė­džio pir­mi­nin­kas per­skai­to
kal­ti­na­mų­jų, nu­ken­tė­ju­sių­jų, liu­dy­to­jų, eks­per­tų ir spe­cia­lis­tų
ap­klau­sų pro­to­ko­lus, su­ra­šy­tus iki­teis­mi­nio ty­ri­mo ar anks­čiau
tei­sia­mo­jo po­sė­džio me­tu, pa­skel­bia by­lo­je esan­čius do­ku­men­tus,
su­pa­žin­di­na su ki­tais įro­dy­mais, o jei nag­ri­nė­ji­mo teis­me da­ly­viai
pa­reiš­kia, jog jie su vi­sais ar da­li­mi by­lo­je esan­čių įro­dy­mų yra su­si­pa­ži­nę
ir ne­pa­gei­dau­ja, kad tai teis­me bū­tų ti­ria­ma ar skel­bia­ma, tei­sia­mo­jo
po­sė­džio pir­mi­nin­kas ga­li ap­si­ri­bo­ti tik šių įro­dy­mų per­skai­ty­mu.
Jei įro­dy­mai teis­me bu­vo ti­ria­mi su­trum­pin­tai,
teis­mas tai pri­va­lo pa­žy­mė­ti nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je.
Teis­mai to­kią įro­dy­mų ty­ri­mo tvar­ką nuosp­ren­dy­je nu­ro­dy­da­vo daž­niau­siai
po to, kai bu­vo iš­dės­to­ma kal­ti­na­mo­jo po­zi­ci­ja dėl jam pa­reikš­to
kal­ti­ni­mo.
Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo  2002 m. spa­lio 18 d. nuosp­ren­dy­je, ku­riuo
A. J. , E. M. , ir K. J. pri­pa­žin­ti kal­tais ir nu­teis­ti pa­gal BK 271 str. 2
d. , teis­mas, iš­dės­tęs įro­dy­ta pri­pa­žin­tos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bes,
nu­ro­dė:
„Ap­klaus­ti tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je tei­sia­mie­ji
A. J. , E. M. ir K. J. kal­tais pri­si­pa­ži­no vi­siš­kai. Gai­li­si pa­da­rę nu­si­kal­ti­mą,
pa­ža­da dau­giau ne­nu­si­kals­ti. By­la nag­ri­nė­ta (. . . ) BPK 3091
str. tvar­ka“  (baudžia­mo­ji by­la Nr.
1–520–13/2002).
To­kiai prak­ti­kai pri­tar­ti­na, nes bū­tent
kal­ti­na­mo­jo po­zi­ci­ja dėl kal­ti­ni­mo le­mia tai, ko­kia tvar­ka teis­mas
ga­li tir­ti įro­dy­mus.
Kai by­lo­je yra kal­ti­na­mi ke­li kal­ti­na­mie­ji,
teis­mas su­trum­pin­tą įro­dy­mų ty­ri­mą ga­li at­lik­ti tik tuo at­ve­ju,
jei su­trum­pin­tos įro­dy­mų ty­ri­mo tvar­kos tai­ky­mo są­ly­gas ati­tin­ka
vi­si kal­ti­na­mie­ji.
BPK 306 straips­nio 2 ir 3 da­ly­se yra nu­ma­ty­ti
at­ve­jai, ka­da tei­sė­jas, su­ra­šęs nuosp­ren­dį, ku­rio ap­ra­šo­mo­ji da­lis
yra su­trum­pin­ta, pri­va­lo su­ra­šy­ti ne­su­trum­pin­tą ap­ra­šo­mą­ją
nuosp­ren­džio da­lį.
Pa­gal BPK 306 straips­nio 2 da­lį tei­sė­jas
tu­ri su­ra­šy­ti ne­su­trum­pin­tą ap­ra­šo­mą­ją nuosp­ren­džio da­lį, jei
gau­na šia­me įsta­ty­me nu­sta­ty­ta tvar­ka pa­teik­tą nag­ri­nė­ji­mo teis­me
da­ly­vių, ku­rie pa­gal BPK ga­li ap­skųs­ti teis­mo nuosp­ren­dį, ra­šy­ti­nį
pra­šy­mą.


Pa­gal BPK 306 straips­nio 3 da­lį nuosp­ren­dį,
ku­rio ap­ra­šo­mo­ji da­lis su­ra­šy­ta su­trum­pin­ta, ap­skun­dus ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mui, per tris die­nas nuo skun­do ga­vi­mo die­nos tu­ri bū­ti
su­ra­šy­ta ne­su­trum­pin­ta ap­ra­šo­mo­ji nuosp­ren­džio da­lis.
To pa­ties straips­nio 4 da­ly­je nu­sta­ty­ta,
kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mui ap­skun­dus nuosp­ren­dį, ku­rio ap­ra­šo­mo­ji
da­lis su­ra­šy­ta su­trum­pin­ta ir ku­riuo nu­teis­ti ke­li as­me­nys ar­ba
nu­teis­tie­ji pri­pa­žin­ti kal­tais dėl ke­lių nu­si­kals­ta­mų vei­kų pa­da­ry­mo,
su­ra­šo­ma ne­su­trum­pin­ta ap­ra­šo­mo­ji nuosp­ren­džio da­lis.
Re­zo­liu­ci­nė nuosp­ren­džio da­lis. Tai bai­gia­mo­ji nuosp­ren­džio da­lis,
ji pra­de­da­ma teis­mo spren­di­mu dėl kal­ti­na­mo­jo kal­tės. Re­zo­liu­ci­nė
nuosp­ren­džio da­lis tu­ri bū­ti su­ra­šy­ta taip, kad vyk­dant nuosp­ren­dį
ne­kil­tų jo­kių abe­jo­nių.
Ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je kal­ti­na­ma­sis pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu pa­da­ręs nu­si­kals­ta­mą
vei­ką, jam ski­ria­ma baus­mė ar­ba jis at­lei­džia­mas nuo baus­mės at­li­ki­mo.
Iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je kal­ti­na­ma­sis
pa­gal jam in­kri­mi­nuo­tą kal­ti­ni­mą yra iš­tei­si­na­mas. Vie­no nuosp­ren­džio
re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je tas pats as­muo ga­li bū­ti dėl vie­nų vei­kų pri­pa­žįs­ta­mas
kal­tu, o dėl ki­tų – iš­tei­si­na­mas. Šiuo at­ve­ju re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio
da­ly­je tu­ri bū­ti tiks­liai nu­ro­do­ma, dėl ku­rių vei­kų pa­da­ry­mo jis
nu­tei­sia­mas, dėl ku­rių – iš­tei­si­na­mas. Teis­mo spren­di­mas kal­ti­na­mą­jį
iš­tei­sin­ti nu­ro­do­mas po spren­di­mo mi­nė­tą as­me­nį pri­pa­žin­ti kal­tu.
Ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je tu­ri bū­ti nu­ro­do­ma ga­lu­ti­nė teis­mo iš­va­da dėl kal­ti­na­mo­jo
kal­tės pa­gal kiek­vie­ną įro­dy­tą nu­si­kals­ta­mą vei­ką nu­ma­tan­tį BK
straips­nį at­ski­rai.   Iš pra­džių teis­mas
nu­ro­do kal­ti­na­mo­jo var­dą ir pa­var­dę, po to ei­na spren­di­mas pri­pa­žin­ti
jį kal­tu bei BK straips­nis, jo da­lis, punk­tas, nu­ma­tan­tis nu­si­kals­ta­mą
vei­ką, ku­ri šiuo nuosp­ren­džiu yra pri­pa­žin­ta įro­dy­ta.
N-­ja­ja­me BK at­si­sa­ky­ta nu­si­kals­ta­mą
vei­ką kva­li­fi­kuo­ja­mo­jo po­žy­mio – pa­kar­to­ti­nu­mo. To­dėl nuosp­ren­džio,
ku­riuo kal­ti­na­ma­sis ar kal­ti­na­mie­ji yra pri­pa­žįs­ta­mi kal­tais ar
iš­tei­si­na­mi dėl ke­lių ta­pa­čių nu­si­kals­ta­mų vei­kų, re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je pri­va­lu nu­ro­dy­ti, ar kal­ti­na­ma­sis yra kal­tas dėl kiek­vie­nos
nu­si­kals­ta­mos vei­kos. Kad bū­tų aiš­ku, dėl ko­kios kon­kre­čios vei­kos
kal­ti­na­ma­sis yra nu­tei­sia­mas ar iš­tei­si­na­mas, re­zo­liu­ci­nė­je
nuosp­ren­džio da­ly­je re­ko­men­duo­ja­ma ties bau­džia­muo­ju įsta­ty­mu nu­ro­dy­ti
nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­var­dę, o jei nu­ken­tė­ju­sy­sis yra vie­nas, – ir nu­si­kals­ta­mos
vei­kos lai­ką, vie­tą.
Re­zo­liu­ci­nė nuosp­ren­džio da­lis ga­lė­tų
bū­ti su­ra­šo­ma taip:

„Teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
BPK 303 str. 2 d. ,
                                
                           n
u s p r e n d ž i a

Jo­ną Jo­nai­tį pri­pa­žin­ti kal­tu:
pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos BK 22 str. 1
d. ir 178 str. 2 d. už  pa­si­kė­si­ni­mą
pa­grob­ti P. Pet­rai­čio tur­tą ir pa­skir­ti lais­vės ap­ri­bo­ji­mą vie­ne­riems
me­tams, už­draus­ti lan­ky­tis pas A. J-ai­tį, įpa­rei­go­ti nuo 22 iki 6
val. bū­ti na­muo­se;
pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos BK 178 str. 2
d. už P. Pet­rai­čio tur­to va­gys­tę ir pa­skir­ti 20 MGL dy­džio (2500 li­tų)
bau­dą;
pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos BK 178 str. 2
d. už A. A-ai­čio tur­to va­gys­tę iš so­do na­me­lio ir pa­skir­ti areš­tą
60 pa­rų;
pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos BK 178 str. 2
d. už A. A-ai­čio tur­to va­gys­tę iš gy­ve­na­mo­jo na­mo 2003 m. ge­gu­žės
1 d. ir pa­skir­ti lais­vės at­ėmi­mą vie­ne­riems me­tams še­šiems mė­ne­siams;
 pa­gal
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos BK 178 str. 2 d. už A. A-ai­čio tur­to va­gys­tę
iš gy­ve­na­mo­jo na­mo 2003 m. ge­gu­žės 22 d. ir pa­skir­ti lais­vės at­ėmi­mą
vie­ne­riems me­tams.
Pa­gal BK 63 str. pa­skir­ti ga­lu­ti­nę su­ben­drin­tą
baus­mę lais­vės at­ėmi­mą dve­jiems me­tams še­šiems mė­ne­siams ir 20 MGL dy­džio
(2500 li­tų) bau­dą“.
Jei nuosp­ren­dy­je teis­mas pa­da­rė iš­va­dą,
kad yra pa­grin­das kal­ti­na­mo­jo vei­ką kva­li­fi­kuo­ti pa­gal ki­tą bau­džia­mą­jį
įsta­ty­mą, šio spren­di­mo mo­ty­vai tu­ri bū­ti iš­dės­to­mi ap­ra­šo­mo­jo­je
nuosp­ren­džio da­ly­je, o re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je rei­kia nu­ro­dy­ti tik
tą bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą, pa­gal ku­rį jis pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu. Teis­mo
spren­di­mo per­kva­li­fi­kuo­ti kal­ti­na­mo­jo vei­ką iš iki­teis­mi­nio ty­ri­mo
me­tu in­kri­mi­nuo­to bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo į ki­tą bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą
re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je nu­ro­dy­ti ne­rei­kia. De­ja, kai
ku­rie teis­mai šio rei­ka­la­vi­mo ne­pai­so.
Mi­nė­tu Pa­ne­vė­žio mies­to apy­lin­kės teis­mo
2002 m. rug­pjū­čio 27 d. nuosp­ren­džiu A. K. ir A. A. pri­pa­žin­ti kal­tais ir
nu­teis­ti, be ki­ta ko, už tai, kad 2001 m. gruo­džio 28 d. jie kar­tu pa­gro­bė
sve­ti­mą tur­tą, įsi­brau­da­mi į J. O. ne­gy­ve­na­mą­ją ir gy­ve­na­mą­ją pa­tal­pas.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu jų vei­ka šia­me
epi­zo­de bu­vo kva­li­fi­kuo­ta pa­gal BK 271 str. 2 d. ir BK 271 str. 3 d. ,
t. y. kiek­vie­na at­ski­rai. Teis­mas, kon­sta­ta­vęs, jog jų kal­tė šia­me epi­zo­de
įro­dy­ta, pa­da­rė šią iš­va­dą:
„Iš by­los įro­dy­mų ma­ty­ti, kad gro­bi­mas
iš ne­gy­ve­na­mo­sios ir gy­ve­na­mo­sios pa­tal­pų pa­da­ry­ti vie­nin­ga ty­čia,
tais pa­čiais veiks­mais iš anks­to su­si­ta­rus ap­vog­ti ne ku­rią nors pa­tal­pą
kon­kre­čiai, bet so­dy­bą. To­dėl nu­si­kals­ta­ma vei­ka, re­mian­tis nor­mų
kon­ku­ren­ci­jos tai­syk­lė­mis, kur la­biau pa­vo­jin­gas po­žy­mis ap­ima ma­žiau
pa­vo­jin­gus, kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 271 str. 3 d. (. . . )“.
Teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je
A. K. ir A. A. pri­pa­ži­no kal­tais ir nu­tei­sė pa­gal BK 271 str. 3 d. bei pa­sky­rė
baus­mes. Ta­čiau prieš šį spren­di­mą teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio
da­ly­je ne­rei­ka­lin­gai nu­ro­dė, kad dar nu­spren­džia A. K. bei A. A. vei­kas
dėl 2001 m. gruo­džio 28 d. va­gys­tės, kva­li­fi­kuo­tas pa­gal BK 271 str. 2
d. ir BK 271 str. 3 d. , per­kva­li­fi­kuo­ti į BK 271 str. 3 d.  
Po bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo, pa­gal ku­rį kal­ti­na­ma­sis
pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu, teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti spren­di­mus dėl baus­mės,
bau­džia­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nės ar auk­lė­ja­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nės,
taip pat dėl lai­ki­no su­lai­ky­mo, su­ėmi­mo bei pri­ver­čia­mo­sios me­di­ci­nos
prie­mo­nės įskai­ty­mo į baus­mės lai­ką, kai tam yra pa­grin­das. Mi­nė­ti
spren­di­mai tu­ri bū­ti aiš­kūs, tiks­lūs ir vi­siems su­pran­ta­mi. Klau­si­mą
dėl bau­di­mo už kiek­vie­ną nu­si­kals­ta­mą vei­ką  teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je
pri­va­lo iš­spręs­ti at­ski­rai.
Švel­nin­da­mas baus­mę, jei­gu BK spe­cia­lio­sios
da­lies straips­nio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tas baus­mės pa­sky­ri­mas aiš­kiai
prieš­ta­rau­tų tei­sin­gu­mo prin­ci­pui (BK 54 straips­nio 3 da­lis), ar skir­da­mas
švel­nes­nę, ne­gu įsta­ty­mo nu­ma­ty­ta, baus­mę (BK 62 straips­nio 1, 2 ar­ba
4 da­lys), teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je pri­va­lo nu­ro­dy­ti
mi­nė­tus straips­nius ir jų da­lis. Šiais pa­grin­dais švel­ni­na­mos baus­mės,
pa­skir­tos už at­ski­ras nu­si­kals­ta­mas vei­kas, o ne jas su­ben­dri­nus.
Pa­sky­ręs baus­mę ir ati­dė­da­mas jos vyk­dy­mą
pil­na­me­čiam as­me­niui, teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je nu­ro­do
BK 75 straips­nį, o ne­pil­na­me­čiui – BK 92 straips­nį. Po to nu­ro­do­ma
baus­mės vyk­dy­mo ati­dė­ji­mo truk­mė. Čia teis­mas taip pat nu­ro­do pil­na­me­čiam
as­me­niui pa­skir­tus įpa­rei­go­ji­mus bei jų įvyk­dy­mo lai­ką, o ne­pil­na­me­čiui
– pa­skir­tas auk­lė­ja­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nes. Apie pa­skir­tos baus­mės
vyk­dy­mo ati­dė­ji­mą nu­ro­do­ma ne ski­riant baus­mę už at­ski­ras nu­si­kals­ta­mas
vei­kas, o pa­sky­rus ga­lu­ti­nę su­ben­drin­tą baus­mę.
Jei as­muo ap­kal­ti­na­muo­ju nuosp­ren­džiu
yra at­lei­džia­mas nuo baus­mės at­li­ki­mo, re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio
da­ly­je nu­ro­do­mi BPK 307 straips­nio 1 da­lies 1–3 punk­tuo­se nu­ro­dy­ti
duo­me­nys ir spren­di­mai, taip pat – spren­di­mas skir­ti baus­mę bei spren­di­mas
at­leis­ti nu­teis­tą­jį nuo jos at­li­ki­mo, spren­di­mas dėl pro­ce­si­nės
prie­var­tos prie­mo­nės pa­nai­ki­ni­mo, spren­di­mas dėl bau­džia­mo­jo ar
auk­lė­ja­mo­jo po­vei­kio prie­mo­nės sky­ri­mo, kai tam yra pa­grin­das.
Teis­mas, skir­da­mas kal­ti­na­ma­jam lais­vės
at­ėmi­mo baus­mę, re­zo­liu­ci­nė­je ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio da­ly­je
tu­ri nu­ro­dy­ti ir pa­tai­sos įstai­gos rū­šį. Teis­mų prak­ti­ko­je pa­si­tai­kė
ir to­kių at­ve­jų, kai teis­mai šio klau­si­mo ap­kal­ti­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
ne­iš­spręs­da­vo.
Klai­pė­dos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2002
m. ge­gu­žės 29 d. nuosp­ren­džio, ku­riuo D. Š. ir D. G. pri­pa­žin­ti kal­tais
ir nu­teis­ti pa­gal BK 271 str. 2 d. ir BK 278 str. 1 d. , re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je teis­mas ne­nu­ro­dė, kur nu­teis­ta­sis D. G. tu­ri at­lik­ti jam pa­skir­tą
lais­vės at­ėmi­mo baus­mę (bau­džia­mo­ji by­la  Nr. 1–59–06/2002).
Nuosp­ren­džio, ku­riuo bau­džia­mo­ji by­la
yra nu­trau­kia­ma, re­zo­liu­ci­nės da­lies rei­ka­la­vi­mai yra nu­ro­dy­ti
BPK 307 straips­nio 5 da­ly­je.
Iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je teis­mas nu­ro­do kal­ti­na­mo­jo var­dą ir pa­var­dę bei spren­di­mą
iš­tei­sin­ti šį kal­ti­na­mą­jį ir iš­tei­si­ni­mo pa­grin­dą. Iš­tei­si­na­ma­sis
nuosp­ren­dis yra pri­ima­mas, jei­gu ne­pa­da­ry­ta vei­ka, tu­rin­ti nu­si­kal­ti­mo
ar bau­džia­mo­jo nu­si­žen­gi­mo po­žy­mių, taip pat jei­gu ne­nu­sta­ty­ta,
kad kal­ti­na­ma­sis da­ly­va­vo pa­da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Kal­ti­na­ma­jam
in­kri­mi­nuo­ja­mos nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­ra­šy­mas bei bau­džia­ma­sis
įsta­ty­mas, nu­ma­tan­tis at­sa­ko­my­bę už mi­nė­tą vei­ką, bū­na nu­ro­dy­ti
kal­ti­na­ma­ja­me ak­te. Teis­mas, pri­im­da­mas iš­tei­si­na­mą­jį nuosp­ren­dį,
re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je tu­ri iš­dės­ty­ti spren­di­mą dėl
kal­ti­na­mo­jo ir vei­kos, ku­ri bu­vo nu­ro­dy­ta kal­ti­na­ma­ja­me ak­te.
To­dėl re­zo­liu­ci­nė­je iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio da­ly­je,  be BPK 307 straips­nio 4 da­lies ap­lin­ky­bių,
bū­ti­na nu­ro­dy­ti ir bau­džia­mą­jį įsta­ty­mą – BK straips­nį (jo da­lį,
punk­tą), nu­ma­tan­tį at­sa­ko­my­bę už vei­ką, dėl ku­rios kal­ti­na­ma­sis
iš­tei­si­na­mas.
Be to, teis­mas iš­tei­si­na­ma­ja­me nuosp­ren­dy­je
pri­ima spren­di­mą dėl kal­ti­na­ma­jam pa­skir­tų pro­ce­si­nių prie­var­tos
prie­mo­nių pa­nai­ki­ni­mo.
Teis­mai, su­rašyda­mi ištei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio
re­zo­liu­ci­nę da­lį, pa­pras­tai lai­ko­si BPK rei­ka­la­vi­mų. Ta­čiau prak­ti­ko­je
bu­vo at­ve­jų, kai re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je teis­mai ne­nu­ro­dy­da­vo
bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo, nu­ma­tan­čio at­sa­ko­my­bę už kal­ti­na­ma­jam kal­ti­na­muo­ju
ak­tu in­kri­mi­nuo­tą vei­ką, ar iš­tei­si­ni­mo pa­grin­do.
Pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu Ž. A. bu­vo kal­ti­na­mas
tuo, kad 2001 m. bir­že­lio 2 d. , apie 23 val. , po­il­sia­vie­tės, esan­čios Ka­čer­gi­nė­je,
miš­ke, grum­ty­nių su R. B. me­tu su­da­vė jam tris smū­gius du­rian­čiu – pjau­nan­čiu
įran­kiu, pa­da­ry­da­mas R. B. kū­no su­ža­lo­ji­mus, nuo ku­rių šis mi­rė.
Ž. A. vei­ka pa­reng­ti­nio ty­ri­mo me­tu bu­vo
kva­li­fi­kuo­ta pa­gal BK 109 str. 1 d. Šis bau­džia­ma­sis įsta­ty­mas bu­vo
nu­ro­dy­tas bau­džia­mo­sios by­los kal­ti­na­mo­jo­je iš­va­do­je.
Mi­nė­ta­me Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2002 m. ge­gu­žės 22 d. nuosp­ren­dy­je teis­mas, pa­da­ręs iš­va­dą, kad by­lo­je
nė­ra ob­jek­ty­vių Ž. A. kal­tę pa­tvir­ti­nan­čių įro­dy­mų, jog jis R. B. nu­žu­dė
dėl ne­at­sar­gu­mo, nu­spren­dė Ž. A. pa­gal jam in­kri­mi­nuo­ja­mą nu­si­kal­ti­mą
iš­tei­sin­ti ne­sant jo vei­ko­je nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties. Ta­čiau re­zo­liu­ci­nė­je
iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio da­ly­je teis­mas tik nu­ro­dė, kad Ž. A. iš­tei­si­na
ne­sant jo vei­ko­je nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties. Bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo, nu­ma­tan­čio
at­sa­ko­my­bę už vei­ką, dėl ku­rios Ž. A. šiuo nuosp­ren­džiu bu­vo iš­tei­sin­tas,
teis­mas re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je ne­nu­ro­dė.
BPK 307 straips­nio 6 da­ly­je nu­sta­ty­ta,
kad re­zo­liu­ci­nė­je nuosp­ren­džio da­ly­je tu­ri bū­ti nu­ro­do­mi spren­di­mai
dėl nu­si­kals­ta­ma vei­ka pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mo, daik­ti­nių įro­dy­mų
(BPK 94 straips­nis), pro­ce­so iš­lai­dų (BPK 103–106 straips­niai).
Jei vie­no­je by­lo­je bu­vo tei­sia­mi fi­zi­nis
as­muo ir ju­ri­di­nis as­muo, teis­mas pri­im­to nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je at­ski­rai iš­dės­to spren­di­mus dėl fi­zi­nio as­mens ir ju­ri­di­nio
as­mens.
Re­zo­liu­ci­nės da­lies pa­bai­go­je pri­va­lu
nu­ro­dy­ti nuosp­ren­džio ap­skun­di­mo tvar­ką bei ter­mi­nus.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dis.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­džio įžan­gi­nė da­lis su­ra­šo­ma lai­kan­tis BPK XXIII sky­riaus
pa­grin­di­nių nuo­sta­tų. Jo­je taip pat tu­ri bū­ti nu­ro­do­ma ape­lian­to
pro­ce­si­nė pa­dė­tis, var­das ir pa­var­dė, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
pa­va­di­ni­mas ir šio teis­mo nuosp­ren­džio pri­ėmi­mo lai­kas bei re­zo­liu­ci­nės
da­lies, su­si­ju­sios su nu­teis­tai­siais (iš­tei­sin­tai­siais), dėl ku­rių
pa­duo­tas ape­lia­ci­nis skun­das, tu­ri­nys. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­džio įžan­gi­nė­je da­ly­je pa­kan­ka nu­ro­dy­ti tik nu­teis­to­jo
(iš­tei­sin­to­jo) var­dą ir pa­var­dę to­dėl, kad ki­tus BPK 304 straips­nio 4
punk­te iš­var­dy­tus duo­me­nis apie jį ga­li­ma ras­ti ap­skųs­ta­me pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­me.
Pa­gal BPK 320 straips­nio nuo­sta­tas teis­mas,
nag­ri­nė­da­mas bau­džia­mą­ją by­lą ape­lia­ci­ne tvar­ka, ją pa­tik­ri­na
tiek, kiek to pra­šo­ma ape­lia­ci­niuo­se skun­duo­se, ir tik dėl tų as­me­nų,
ku­rie pa­da­vė ape­lia­ci­nius skun­dus ar dėl ku­rių to­kie skun­dai bu­vo pa­duo­ti.
Čia pat yra nu­ma­ty­ti at­ve­jai, ka­da pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mą ga­li­ma re­vi­zuo­ti ir dėl ape­lia­ci­nio skun­do ne­pa­da­vu­sio
as­mens.
Jei­gu teis­mas, nag­ri­nė­da­mas by­lą, nu­sta­to
es­mi­nių BPK pa­žei­di­mų, tai, ne­pai­sy­da­mas to, ar gau­tas dėl jų skun­das,
pa­tik­ri­na, ar tai tu­rė­jo nei­gia­mos įta­kos ne tik as­me­niui, dėl ku­rio
skun­do nag­ri­nė­ja­ma by­la, bet ir ki­tiems skun­dų ne­pa­da­vu­siems as­me­nims
(BPK 320 straips­nio 3 da­lis).
Jei­gu ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas
švel­ni­na nuosp­ren­dį nu­teis­tie­siems, ku­rie nuosp­ren­dį ap­skun­dė ar
dėl ku­rių nuosp­ren­dis ap­skųs­tas, tai rem­da­ma­sis pa­grin­dais, tai­ky­ti­nais
ir ki­tiems nu­teis­tie­siems, šis teis­mas ga­li su­švel­nin­ti nuosp­ren­dį
ir jiems (BPK 320 straips­nio 5 da­lis).
N-­ja yra tai, kad duo­me­nys apie as­me­nis,
ku­riems nuosp­ren­dis pa­nai­ki­na­mas ar pa­kei­čia­mas  BPK 320 straips­nio 3 ir 5 da­ly­se nu­sta­ty­ta
tvar­ka, ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos nuosp­ren­džio įžan­gi­nė­je da­ly­je nu­ro­do­mi
to­kia pa­čia tvar­ka, kaip ir apie as­me­nis, dėl ku­rių pa­duo­tas ape­lia­ci­nis
skun­das.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­džio
ap­ra­šo­mo­sios da­lies ypa­tu­mai nu­ro­dy­ti BPK 331 straips­ny­je.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­džio
ap­ra­šo­mo­ji da­lis pra­de­da­ma iš­dės­tant pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­sios (nu­sta­to­mo­sios) da­lies tu­ri­nį – tą da­lį,
dėl ku­rios pa­duo­ti ape­lia­ci­niai skun­dai. Jei­gu teis­mas pa­gal BPK 320
straips­nio 3 ir 5 da­ly­se nu­sta­ty­tą tvar­ką pri­ims spren­di­mus dėl as­me­nų,
ku­rių nuosp­ren­dis ne­ap­skųs­tas, čia iš­dės­to­ma ir pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­džio nu­sta­to­mo­ji da­lis, su­si­ju­si su šiais spren­di­mais.
Po to tiks­liai ir aiš­kiai iš­dės­to­ma ape­lia­ci­nio skun­do (ape­lia­ci­nių
skun­dų) es­mė. Čia tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ti nuosp­ren­džio  ap­skun­di­mo pa­grin­dai ir mo­ty­vai bei
ape­lian­to pra­šy­mai.  
Teis­mų prak­ti­kos api­ben­dri­ni­mo duo­me­nys
pa­ro­dė, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mai, su­ra­šy­da­mi nau­jo
nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mą­ją (mo­ty­vuo­ja­mą­ją) da­lį pa­gal se­no­jo BPK
nuo­sta­tas, ne vi­sa­da lai­ky­da­vo­si rei­ka­la­vi­mų, tai­ko­mų ap­kal­ti­na­mo­jo
ar iš­tei­si­na­mo­jo nuosp­ren­džio tu­ri­niui. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­dy­je ne vi­sa­da tin­ka­mai bu­vo iš­dės­to­mi įro­dy­mai.
Kai ku­rie teis­mai, pri­im­da­mi nau­ją – ap­kal­ti­na­mą­jį nuosp­ren­dį, ne­nu­ro­dy­da­vo
svar­bių ap­lin­ky­bių, su­si­ju­sių su baus­mės sky­ri­mu.
 Klai­pė­dos
apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja  2003 m. ko­vo 4 d. nuosp­ren­džiu pa­nai­ki­no
Pa­lan­gos mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m. lap­kri­čio 22 d. iš­tei­si­na­mą­jį
nuosp­ren­dį ir pri­ėmė nau­ją nuosp­ren­dį, ku­riuo R. K. pri­pa­ži­no kal­tu
ir nu­tei­sė pa­gal BK 273 str. 1 d. , pa­skir­da­mas nu­teis­ta­jam baus­mę –
lais­vės at­ėmi­mą dve­jiems me­tams ir 20 MGL bau­dą, kon­fis­kuo­jant vie­ną
ket­vir­ta­da­lį nu­teis­to­jo tur­to.
Ta­čiau ap­ra­šo­mo­jo­je nuosp­ren­džio da­ly­je
ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­iš­dės­tė mo­ty­vų  dėl R. K. at­sa­ko­my­bę leng­vi­nan­čių ir
sun­ki­nan­čių ap­lin­ky­bių. Baus­mių sky­ri­mas nuosp­ren­dy­je li­ko vi­siš­kai
ne­mo­ty­vuo­tas. Be to, šia­me nuosp­ren­dy­je nė­ra mo­ty­vų ir dėl nu­si­kals­ta­mos
vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo (Pa­lan­gos mies­to apy­lin­kės teis­mo bau­džia­mo­ji
by­la Nr. 1–137–02/2002).
Re­zo­liu­ci­nė ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nuosp­ren­džio da­lis su­ra­šo­ma lai­kan­tis pa­grin­di­nių BPK XXIII
sky­riaus pa­grin­di­nių nuo­sta­tų.
Teis­mo spren­di­mas iš­tei­sin­ti kal­ti­na­mą­jį
ar pri­pa­žin­ti jį kal­tu tu­ri bū­ti nu­ro­do­mas tik nuosp­ren­džio re­zo­liu­ci­nė­je
da­ly­je ir ne­ga­li bū­ti nu­ro­do­mas ki­ta­me pro­ce­si­nia­me do­ku­men­te.
Čia daž­niau­siai klys­ta ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mai.
Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mo 2002 m. rug­sė­jo
11 d. nuosp­ren­džiu R. V. bu­vo pri­pa­žin­tas kal­tu ir nu­teis­tas pa­gal BK
207 str. 1 d. ir BK 274 str. 3 d.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo Bau­džia­mų­jų by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, 2002 m. spa­lio 29 d. iš­nag­ri­nė­ju­si šią
by­lą pa­gal R. V. ape­lia­ci­nį skun­dą, pri­ėmė ne nuosp­ren­dį, bet nu­tar­tį,
ku­ria pa­kei­tė skun­džia­mą nuosp­ren­dį ir R. V. pa­gal BK 207 str. 1 d. iš­tei­si­no
ne­sant jo vei­ko­je šio nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties (Kau­no mies­to apy­lin­kės
teis­mo bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1–1201/2002).
To­kių pa­vyz­džių teis­mų prak­ti­ko­je ne­tu­rė­tų
bū­ti.
Teis­mo bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas. Šio do­ku­men­to, ku­ris sa­vo es­me
yra ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis, struk­tū­ra tu­ri ati­tik­ti šiam nuosp­ren­džiui
ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. Teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo tu­ri­nio
ypa­tu­mai nu­ro­dy­ti BPK 421 straips­ny­je. Mi­nė­ta­me straips­ny­je iš­var­dy­ti
duo­me­nys įsa­ky­me yra bū­ti­ni.
Įžan­gi­nė teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo ir
ap­kal­ti­na­mo­jo nuosp­ren­džio da­lys ne­si­ski­ria.
Ap­ra­šo­mo­jo­je teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo
da­ly­je iš­dės­to­ma vei­ka, ku­rią pa­da­ręs kal­ti­na­ma­sis šiuo įsa­ky­mu
yra bau­džia­mas, ir nu­ro­do­mas bau­džia­ma­sis įsta­ty­mas, nu­ma­tan­tis at­sa­ko­my­bę
už pa­da­ry­tą nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Vei­kos ap­ra­šy­mas tu­ri bū­ti la­ko­niš­kas,
ta­čiau ati­tin­kan­tis vi­sus bū­ti­nus nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties
po­žy­mius. To­liau iš­var­di­ja­mi kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mai ir ki­ti jo
kal­tę pa­tvir­ti­nan­tys duo­me­nys. Kal­ti­na­mo­jo pa­ro­dy­mai ap­ra­šo­mi
iš­sa­miai ir tiks­liai.
Nu­si­kals­ta­mos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo mo­ty­vai
ir išva­dos bei duo­me­nys, nu­ma­ty­ti BPK 305 straips­nio 1 da­lies 4 punk­te,
ap­rašomo­jo­je teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo da­ly­je ne­dės­to­mi.
Re­zo­liu­ci­nė­je teis­mo bau­džia­mo­jo įsa­ky­mo
da­ly­je nu­ro­do­ma kal­ti­na­mo­jo var­das ir pa­var­dė, teis­mo spren­di­mas
pri­pa­žin­ti kal­ti­na­mą­jį kal­tu pa­gal jam in­kri­mi­nuo­tą BK straips­nį
bei kal­ti­na­ma­jam ski­ria­mos bau­dos dy­dis.
Teis­mo bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas bai­gia­mas
kal­ti­na­mo­jo tei­sės rei­ka­lau­ti by­lą nag­ri­nė­ti teis­me iš­aiš­ki­ni­mu.
Jei kal­ti­na­ma­sis per įsta­ty­mo nu­sta­ty­tą ter­mi­ną pa­duo­da teis­mo
bau­džia­mą­jį įsa­ky­mą pri­ėmu­siam teis­mui pra­šy­mą rei­ka­lau­da­mas su­reng­ti
by­los nag­ri­nė­ji­mą teis­me, teis­mo bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas ne­įgy­ja
tei­si­nės ga­lios. Jei kal­ti­na­ma­sis šia tei­se ne­pa­si­nau­do­ja, teis­mo
bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas įsi­tei­sė­ja ir vyk­do­mas BPK nu­sta­ty­ta tvar­ka.
Įsi­tei­sė­jęs teis­mo bau­džia­ma­sis įsa­ky­mas yra ne­skun­džia­mas.
Išva­dos ir pa­siū­ly­mai. Teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo
pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą,
api­ben­dri­ni­mas pa­ro­dė, kad teis­mai, su­ra­šy­da­mi nuosp­ren­dį, pa­da­ro
įvai­rių, daž­nai – rim­tų klai­dų. Tai ro­do, kad teis­mai skir­tin­gai su­pran­ta
ir tai­ko nor­mas, nu­sta­tan­čias rei­ka­la­vi­mus nuosp­ren­džio for­mai ir
tu­ri­niui, o at­ski­rais at­ve­jais jų ne­si­lai­ko.
Sie­kiant pa­ša­lin­ti api­ben­dri­ni­mo me­tu
iš­ryš­kė­ju­sias įsta­ty­mų tai­ky­mo pro­ble­mas ir pa­teik­ti pa­sta­bas dėl
teis­mų prak­ti­kos vie­no­di­ni­mo įsi­ga­lio­jus nau­ja­jam Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­sui, siū­lo­ma:
Teis­mų prak­ti­kos api­ben­dri­ni­mo ap­žval­gą
ap­svars­ty­ti Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­te ir ją pa­tvir­tin­ti.


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt