|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 42 2003 m. gruodžio 29 d. Vilnius Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, nustatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs Lietuvos teismų 2002–2003 metų praktiką taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, nustatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui, sprendžia, kad teismai šias normas iš esmės taiko tinkamai. Tačiau pastebėta ir klaidų. Teismai ne visuomet dėmesingai įsigilina į tarptautinės sutarties turinį, kartais netiksliai išsiaiškina sutarties nuostatų reikalavimus. Pasitaikė atvejų, kai spręsdamas klausimą, kurį reglamentuoja ir dvišalė, ir daugiašalė sutartis, teismas, neįsigilinęs į dvišalės sutarties nuostatas, vadovavosi vien daugiašale sutartimi. Ne visuomet laikomasi tarptautinės sutarties ir BPK 127 straipsnio nuostatų reikalavimų, nustatant išduodamo arba perduodamo asmens suėmimo terminus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas tobulinti ir vienodinti Lietuvos tarptautinių sutarčių ir įstatymų taikymo praktiką išduodant asmenis užsienio valstybei arba perduodant Tarptautiniam baudžiamajam teismui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 25 straipsnio 1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Teisingas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių (toliau – tarptautinės sutartys) ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normų taikymas, išduodant nusikalstamą veiką padariusius asmenis užsienio valstybei arba perduodant Tarptautiniam baudžiamajam teismui, užtikrina Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą, išduodamų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ar nuteistojo ir nuo bausmės besislapstančio asmens perdavimą vykdyti bausmę. 2. Spręsdamas, ar yra asmens išdavimo užsienio valstybei arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui pagrindas ir sąlygos, Vilniaus apygardos teismas vadovaujasi tarptautinėmis sutartimis, BK 9 straipsniu ir BPK 71 straipsniu. 3. Skirdamas suėmimą ikiteisminio tyrimo teisėjas įsitikina, ar yra tarptautinėse sutartyse ir BK 9 straipsnyje, BPK 71 straipsnyje numatyti asmens išdavimo užsienio valstybei pagrindai ir sąlygos. 4. Perduodami Tarptautiniam baudžiamajam teismui asmenys suimami vadovaujantis šio Teismo išduotu suėmimo orderiu ir, laikantis BPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų, pristatomi apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 59 straipsnio prasme ikiteisminio tyrimo teisėjas negali spręsti, ar perduodamo asmens suėmimo orderis išduotas pagrįstai. Vadovaudamasis Statuto 59 straipsnio ir BPK 123 straipsnio nuostatomis, teisėjas apklausia perduodamą asmenį tam, kad įsitikintų, ar orderis išduotas būtent tam asmeniui, ar asmuo suimtas laikantis BPK 123 straipsnio nustatytų reikalavimų, ar nėra pažeistos perduodamo asmens teisės, ir nustato jam suėmimą, laikydamasis BPK 127 straipsnyje nustatytų terminų. 5. Teismas vadovaujasi tik tomis tarptautinėmis sutartimis, kurios jų taikymo metu galioja ir Lietuvos Respublikai, ir prašančiai išduoti asmenį valstybei. Taikydamas tarptautinės daugiašalės sutarties ar konvencijos nuostatas, teismas taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos sutarties ar konvencijos ratifikavimo įstatymu bei jame nustatytomis išlygomis ir padarytais pareiškimais dėl sutarties taikymo, taip pat prašančiosios išduoti asmenį valstybės išlygomis ir pareiškimais, kuriuos ji yra padariusi prisijungdama prie tarptautinės sutarties. 6. Tais atvejais, kai prašymą išduoti asmenį yra pateikusi valstybė, su kuria pasirašyta teisinės pagalbos ar ekstradicijos sutartis, nustatanti asmens išdavimo pagrindus ir tvarką, ir kai ši valstybė yra 1975 m. spalio 15 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė (toliau – Europos konvencija dėl ekstradicijos arba tik Konvencija), teismas, atsižvelgdamas į Konvencijos 28 straipsnio nuostatų reikalavimus, taikydamas tarptautinių sutarčių normas, paprastai suteikia pirmumą Konvencijos nuostatoms, o tarpvalstybine teisinės pagalbos arba ekstradicijos sutartimi vadovaujasi tiek, kiek ji papildo ir patikslina Konvencijos nuostatų taikymą. 7. Išduodamas asmenį už nusikaltimus, kurių išaiškinimą ir prevencines priemones reglamentuoja specialiosios Jungtinių Tautų ar Europos konvencijos (pvz. , 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; 1977 m. Europos konvencija dėl kovos su terorizmu), teismas atsižvelgia ir į tai, ar prašanti išduoti asmenį valstybė yra Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė, ar su ja pasirašyta teisinės pagalbos arba ekstradicijos sutartis. Jeigu prašančioji valstybė yra Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė ir su ja pasirašyta dvišalė ar daugiašalė teisinės pagalbos arba ekstradicijos sutartis, spręsdamas asmens išdavimą, teismas vadovaujasi Jungtinių Tautų arba Europos konvencija, reglamentuojančia specialias asmenų išdavimo sąlygas, o Europos konvencija dėl ekstradicijos ir teisinės pagalbos arba ekstradicijos sutartimi – tiek, kiek jos papildo ir patikslina šių specialiųjų Konvencijų taikymą. Jeigu prašanti išduoti asmenį valstybė nėra Europos konvencijos dėl ekstradicijos dalyvė, išduodamas asmenį užsienio valstybei teismas vadovaujasi Jungtinių Tautų arba Europos konvencija, reglamentuojančia tokio nusikaltimo klausimų sprendimą, ir dvišale ar daugiašale sutartimi dėl teisinės pagalbos arba ekstradicijos tiek, kiek ji papildo ir patikslina Konvencijos nuostatų taikymą, arba tik Konvencija, jeigu dvišalė ar daugiašalė sutartis nepasirašyta. 8. Tais atvejais, kai Jungtinių Tautų arba Europos konvencijų tekste vartojami teisės terminai ar sąvokos skiriasi nuo vartojamųjų nacionalinėje teisėje (pvz. , 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą 2 straipsnio a punkto sąvokos organizuota nusikalstama grupė, organizuota grupė arba Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnio sąvoka laikinas sulaikymas) arba tarptautinėje sutartyje vartojami terminai nacionalinėje teisėje neturi analogo, teismas tarptautinių sutarčių normas aiškinasi atsižvelgdamas į vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę autentiškame sutarties tekste bei atsižvelgdamas į sutarties objektą bei jos tikslą ir pagal tai sprendžia dėl jų atitikmens nacionalinėje teisėje. 9. Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės teritorijoje, gali būti išduotas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis tarptautine sutartimi (pvz. , Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 58 straipsnis; 2001 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties 3 straipsnis) arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. Jeigu taikomojoje konvencijoje valstybei suteikta teisė atsisakyti išduoti savo pilietį, tai teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl konvencijos ratifikavimo išlyga arba pareiškimu, kuriame nurodoma, ar pagal šią konvenciją Lietuvos piliečiai bus išduodami (pvz. , Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos“ ratifikavimo Konvencijos 6 straipsnio išlyga, kad Lietuvos piliečiai pagal šią Konvenciją neišduodami). Jeigu tarptautinės sutarties ratifikavimo įstatyme išlygos dėl Lietuvos Respublikos piliečių išdavimo nėra, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsniu ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 6 straipsniu, Lietuvos piliečių užsienio valstybei neišduoda. 10. Užsienietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje arba kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. 11. Spręsdamas asmens išdavimo arba perdavimo klausimą, teismas turi įsitikinti, ar nėra kitų tarptautinėje sutartyje ar šios sutarties ratifikavimo įstatyme numatytų išduodamo asmens ypatumų, dėl kurių asmuo neišduodamas (pvz. , Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos“ ratifikavimo Konvencijos 1 straipsnio išlyga, kad Lietuvos Respublika turi teisę ekstradicijos netaikyti, jei dėl kaltinamojo asmens amžiaus, sveikatos būklės ar asmeninių priežasčių jis patirtų itin sunkias pasekmes prašančiojoje valstybėje). 12. Jeigu užsienio valstybė arba Tarptautinis baudžiamasis teismas prašo išduoti ar perduoti asmenį aplinkybėmis, kai pagal BK 9 straipsnio 3 dalį ekstradicija gali būti netaikoma, teismas, spręsdamas asmens išdavimo užsienio valstybei arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui klausimą, vadovaujasi tarptautinės sutarties reikalavimais bei sutarties ratifikavimo įstatymu. Jeigu prašančioji valstybė, vadovaudamasi šalies vidaus įstatymais (padarytos išlygos prisijungiant prie tarptautinės sutarties), neišduoda užsienio valstybei asmenų analogiškais Lietuvos Respublikos BK 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, tai, taikant abipusiškumo principą (Konvencijos 26 straipsnio 3 dalis), šiais atvejais tai valstybei taip pat galima neišduoti prašomo asmens. 13. BK 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Europos konvencijos dėl ekstradicijos 2 straipsnio prasme asmuo gali būti išduodamas tik už veikas, kurios laikomos nusikalstamomis, ir už jų padarymą asmuo yra baudžiamas tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal prašančiosios išduoti asmenį valstybės įstatymus bent vienerių metų laisvės atėmimo ar jai prilygstančia bausme, arba nuteistam asmeniui yra likę atlikti ne mažiau kaip 4 mėnesiai laisvės atėmimo bausmės. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys (pvz. , 1977 m. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu 4 straipsnis) nusikaltimams, už kuriuos asmuo išduodamas, nustato kitokius bausmės dydžio reikalavimus. 14. Jeigu valstybė prašo išduoti asmenį už kelias nusikalstamas veikas, iš kurių viena ar kelios yra baudžiamos bent vienerių metų laisvės atėmimo ar jai prilygstančia bausme, o kitos mažesne arba kita švelnesnės rūšies bausme, teismas, vadovaudamasis Europos konvencijos dėl ekstradicijos 2 straipsnio 2 dalimi (arba kita tarptautine sutartimi), turi apsvarstyti asmens išdavimą už visas nusikalstamas veikas. 15. BK 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme asmuo, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos valstybės teritorijoje, gali būti užsienio valstybei neišduodamas. Tačiau teismas turi perduoti asmenis Tarptautiniam baudžiamajam teismui, jeigu šio Teismo statuto 58, 59 straipsnių nustatyta tvarka yra išduotas suėmimo orderis, ir Teismas yra išsprendęs bylos priimtinumo klausimą. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad būtinas Lietuvos teritorijoje nusikalstamą veiką padariusio asmens išdavimas užsienio valstybei gali būti numatytas ir kitose tarptautinėse sutartyse. 16. Teismas, vadovaudamasis BK 9 straipsnio 3 dalies 3 punktu, gali neišduoti užsienio valstybei asmens, persekiojamo už politinio pobūdžio nusikaltimą. Ar nusikaltimas yra politinio pobūdžio, sprendžia teismas. Sprendžiant šį klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į tai, kokių tikslų nusikalstama veika siekė prašomas išduoti asmuo, kokie šios veikos motyvai. Negali būti pripažintos politinio pobūdžio nusikaltimais veikos, išvardytos 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimams ir baudimui už jį, 1999 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Organizacijos tarptautinės konvencijos dėl kovos su terorizmo finansavimu priede išvardytose konvencijose, Europos konvencijos dėl ekstradicijos 3 straipsnio 2, 3 punktų ir šios Konvencijos 1975 m. papildomojo protokolo 1 straipsnio nuostatose bei 1977 m. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu 1, 2 straipsniuose išvardytos veikos. Nusikalstamos veikos, kurios negali būti pripažintos politinio pobūdžio nusikaltimais, gali būti numatytos ir kitose tarptautinėse sutartyse (pvz. , 2001 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties 4 straipsnis). 17. BK 9 straipsnio 3 dalies 6 punkto prasme asmuo gali būti neišduodamas, jeigu dėl prašomos išduoti nusikalstamos veikos yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar jo vykdymo senaties terminas. Spręsdamas asmens išdavimą, teismas turi atsižvelgti, kad 1968 m. lapkričio 26 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui 1 straipsnyje ir BK 95 straipsnio 5 dalyje išvardytiems nusikaltimams senaties terminų nėra. Teismas išduoda asmenis užsienio valstybei ir tais atvejais, kai yra suėję BK 95, 96 straipsniuose nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai, jeigu taip numato tarptautinė sutartis (pvz. , 2001 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties 6 straipsnis). 18. Tais atvejais, kai asmens išdavimas užsienio valstybei sprendžiamas pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos nuostatas, teismas šios konvencijos 10 straipsnio prasme neišduoda asmens, jeigu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar jo vykdymo senaties terminai yra suėję pagal Lietuvos Respublikos arba pagal prašančiosios išduoti asmenį valstybės įstatymus. 19. Spręsdamas asmens išdavimą arba asmens suėmimą dėl jo išdavimo užsienio valstybei arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui, teismas susipažįsta su visais prašančiosios išduoti asmenį valstybės arba Teismo pateiktais dokumentais ir patikrina, ar jie surašyti tarptautinėje sutartyje numatytų institucijų, ar atitinka reikalaujamą turinį bei formą (pvz. , Europos konvencijos dėl ekstradicijos 12 straipsnis). Jeigu sprendimui priimti pateiktų duomenų nepakanka, teismas gali tarptautinėje sutartyje nustatyta tvarka iš prašančiosios išduoti asmenį valstybės paprašyti būtinos papildomos informacijos. 20. Skirdamas suėmimą išduodamam užsienio valstybei arba perduodamam Tarptautiniam baudžiamajam teismui asmeniui, taip pat suėmimą tarptautinėse sutartyse numatyto laikino sulaikymo atvejais, suėmimą pratęsdamas arba nagrinėdamas skundus dėl suėmimo, teismas vadovaujasi BPK XI skyriaus normų nuostatomis, o nustatydamas suėmimo trukmę – ir tarptautine sutartimi ar Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutu, tačiau bet kokiu atveju suėmimo terminas negali viršyti BPK 127 straipsnio nustatytų suėmimo terminų. 21. Skirdamas asmeniui suėmimą tarptautinėse sutartyse numatyto laikino sulaikymo atvejais (pvz. , Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnis), teismas turi atsižvelgti į tai, kad šis suėmimas skiriamas dar negavus užsienio valstybės prašymo ir tarptautinėje sutartyje numatytų dokumentų dėl asmens išdavimo. Suimdamas asmenį teismas vadovaujasi vien prašančiosios išduoti asmenį valstybės įgaliotos institucijos prašymu, kuriame turi būti nurodyti asmenį identifikuojantys duomenys, kada, kokiu pagrindu ir kokia teisminę valdžią turinti valstybės institucija priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ar sprendimą suimti, dėl kokio nusikaltimo prašoma išduoti ir kada šis nusikaltimas padarytas, bei prašančiosios institucijos užtikrinimas, kad bus atsiųstas prašymas dėl asmens išdavimo. 22. Skirdamas suėmimą tarptautinėse sutartyse numatytais laikino sulaikymo atvejais, teismas turi atsižvelgti į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys (pvz. , 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių 69 straipsnio 2 dalis) numato šalies įsipareigojimą suimti asmenį ir tais atvejais, kai nėra sutarties šalies prašymo išduoti asmenį ar jį suimti, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo vienoje iš sutarties šalių padarė nusikaltimą, dėl kurio jis gali būti išduotas. 23. Skirdamas suėmimą tarptautinėse sutartyse numatytais laikino sulaikymo atvejais, teismas vadovaujasi BPK 122 straipsnio 5 dalimi ir tarptautine sutartimi. Suėmimas negali būti skiriamas ilgesniam nei tarptautinėje sutartyje nustatytam terminui (pvz. , pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnio 4 dalį suėmimas laikino sulaikymo atvejais negali viršyti 40 dienų). 24. Jeigu yra priimtas teismo sprendimas išduoti asmenį užsienio valstybei ir asmens perdavimas Šalių sutartu laiku neįvyko, pratęsdamas suėmimo terminą, teismas turi atsižvelgti į tarptautinės sutarties nuostatas, reglamentuojančias asmens laikymo suėmime iki jo perdavimo terminus (pvz. , Europos konvencijos dėl ekstradicijos 18 straipsnio 4 dalis). 25. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio ir BPK 70 straipsnio prasme užsienio valstybės išduotam asmeniui negali būti Lietuvos Respublikoje pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jis negali būti nuteistas, sulaikytas dėl bausmės vykdymo, taip pat išduotas trečiajai valstybei ar perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui už iki išdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas, jeigu nėra asmenį išdavusios valstybės sutikimo. Nustatydamas užsienio valstybės išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas, teismas turi atsižvelgti, kad tarptautinėse sutartyse gali būti ir kitokia šių ribų nustatymo tvarka. 26. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio prasme nėra peržengiamos pagal šios Konvencijos nuostatas išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribos, kai nagrinėjant bylą teisme pakeičiamas tos pačios nusikalstamos veikos, už kurią asmuo išduotas, kvalifikavimas, jeigu už tokią nusikalstamą veiką išdavusi asmenį valstybė taiko ekstradiciją (pvz. , asmuo išduotas už tyčinį dviejų ar daugiau žmonių nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tačiau teismas jį nuteisė už neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnio 2 dalis). Jeigu nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad asmuo yra padaręs ir kitą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo išduotas, tai teismas gali nagrinėti naują kaltinimą tik gavęs asmenį išdavusios valstybės sutikimą (pvz. , asmuo išduotas už nužudymą, tačiau paaiškėja, kad įvykio metu, jis, be to, neteisėtai nešiojo šaunamąjį ginklą). 27. Pagal tarptautinę sutartį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui į ikiteisminio tyrimo suėmimo terminą (BPK 127 straipsnis) įskaitomas visas mūsų valstybės prašymo pagrindu suimto asmens užsienio valstybėje suėmime išbūtas laikas. II. Patvirtinti teismų praktikos apibendrinimo apžvalgą „Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, nustatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato pirmininkas V. G-us Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato sekretorė L. Ž-ė Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |