|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr Asmens nubaudimas už teismo ir teisėjo įžeidimą laišku Europos žmogaus teisių teismas (toliau – Teismas) nusprendė, kad asmens nuteisimas už teisėjo ir teismo įžeidimą laišku atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio nuostatas, nes ginami interesai buvo pakankamai svarbūs tam, kad pateisintų šio straipsnio nustatytus apribojimus. Tačiau nepaisant to, kad asmuo buvo nuteistas pagrįstai, jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, todėl jo saviraiškos laisvė apribota daugiau, nei tai leidžia „būtinoji“ apribojimo išimtis (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis). Be to, Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už žmogaus įžeidimą (BK 155 straipsnis), nepagarbą teismui (BK 232 straipsnis) bei valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą (290 straipsnis). Už šių veikų padarymą asmeniui bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis šio kodekso Bendrosios dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu bausmė paskirta neteisingai (BPK 328 straipsnio 2 punktas), t. y. jeigu paskirta bausmė nors ir atitinka BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni arba per griežta. Sprendimo byloje SKALKA prieš Lenkiją santrauka (Pareiškimo Nr. 43425/98) Sprendimas priimtas 2003 m. gegužės 27 d. (sprendimo tekstas tik anglų kalba) Faktai 1993 m. gruodžio 16 d. ponas Edward Skałka buvo nuteistas laisvės atėmimu už vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis. Atlikdamas bausmę, ponas Skałka parašė laišką Katovicų apygardos teismo Penitenciariniam skyriui. Būdamas nepatenkintas gautu atsakymu, jis parašė šio teismo pirmininkui laišką, kuriame skundėsi dėl atsakymą parašiusio teisėjo. Šiame laiške pareiškėjas pavadino skyriaus teisėjus „neatsakingais klounais“, o vieną neidentifikuotą teisėją (atsakymo autorių) – „mažuoju“ ir „akivaizdžiu kretinu“, „klounu“, „kvailiu“, „neišmanėliu“, „ribota asmenybe“. Už tokią veiką pagal 1969 m. Lenkijos BK 237 straipsnį (valstybės institucijos įžeidimas) asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų, asmeninės laisvės apribojimu arba bauda. 1995 m. rugsėjo 6 d. ponas Skałka buvo nuteistas už teismo ir pavienio teisėjo įžeidimą. Pareiškėjui buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinis ir kasacinis skundai dėl minėto nuosprendžio buvo atmesti. Teisė Pareiškėjas skundėsi, kad jo nuteisimas už teismo ir teisėjo įžeidimą prieštarauja Konvencijos 10 straipsniui. Ponas Skałka teigė, kad, kritikuodamas neidentifikuotą teisėją, jis įgyvendino saviraiškos laisvę, ir, nuteisdami jį, Lenkijos teismai akivaizdžiai pažeidė minėtos Konvencijos nuostatos saugomas jo teises. Dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo Teismas konstatavo, kad šalys neginčijo, jog pareiškėjo nuteisimas buvo saviraiškos laisvės apribojimą nustatančio įstatymo (Lenkijos baudžiamojo kodekso 237 straipsnio) taikymo padarinys; šiuo apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo – palaikyti teismų autoritetą. Teismas pakartojo, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo galimybės išreikšti save sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, numatytais 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios priimamos palankiai ar abejingai arba laikomos nekaltomis, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos bei pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip nustatyta 10 straipsnyje, saviraiškos laisvė yra priklausoma nuo išimčių, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, ir bet kurio apribojimo poreikis turi būti įtikinamai nustatytas (žr. , tarp kitų, šiuos Teismo sprendimus: Jersild v. D-mark, 23 September 1994, Series A no. 298, § 31; Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999–I; N-sen and Johnsen v. N-way, no. 23118/93, § 43; Perna v. Italy, no. 48898/99, § 38). 10 straipsnio 2 dalies prasme būdvardis „būtinas“ implikuoja „primygtinio socialinio poreikio“ buvimą. Valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę nustatydamos, ar yra toks poreikis, tačiau greta to egzistuoja Teismo priežiūra, apimanti tiek įstatymus, tiek juos taikant priimtus sprendimus, įskaitant net ir tuos, kuriuos priėmė nepriklausomi teismai. Taigi Teismas yra įgalintas pateikti galutinį sprendimą, ar apribojimas yra suderinamas su 10 straipsnio saugoma saviraiškos laisve (žr. cituotą sprendimą Janowski byloje, § 30). Teismų, kurie yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, darbui reikia visuomenės pasitikėjimo, todėl jis turi būti apsaugotas nuo nepagrįstų išpuolių (žr. , pvz. , Prager and Oberschlick, § 34; De Haes and Gijsels v. B-gium, judgment of 24 February 1997, Reports of J-gments and Decisions 1997–I, p. 233–234, § 37). Teismai, kaip ir kitos valstybės institucijos, neturi imuniteto kritikai ir jų darbo stebėjimui. Šioje srityje asmenys, kuriems atimta laisvė, turi tokias pat teises, kaip ir kiti visuomenės nariai. Tačiau turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo. Jei vienintelis bet kurios formos saviraiškos tikslas yra įžeisti teismą arba jo atstovus, tai tinkamas nuteisimas iš esmės nebūtų 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Galiausiai Teismas priminė, kad, įgyvendindamas savo priežiūros funkcijas, Teismas svarsto ginčijamą apribojimą atsižvelgdamas į bylą kaip į visumą, įskaitant pareiškėjo pastabų turinį ir kontekstą, kuriame jos buvo padarytos. Konkrečiai Teismas nustato, ar ginčijamas apribojimas buvo „proporcingas siekiamam teisėtam tikslui“ ir ar valstybės institucijų pateiktos jį pateisinančios priežastys yra „svarbios ir pakankamos“. Darydamas tai, Teismas įsitikina, kad valstybės institucijos taikė 10 straipsnyje įtvirtintus principus atitinkančius kriterijus ir rėmėsi priimtinu svarbių faktų įvertinimu (žr. , tarp kitų šaltinių, Nikula v. Finland, no. 31611/96, 23 M-h 2002, § 44). Šioje byloje pareiškėjas neabejotinai pavartojo įžeidžiančius žodžius teismo pirmininkui adresuotame laiške. Jis pareiškė, kad į teismo Penitenciarinį skyrių buvo paskirti „neatsakingi klounai“, o po to apipylė užgauliojimais teisėją – atsakymo autorių, išvadindamas jį „mažuoju kretinu“, „kažkokiu kvailiu“, „ribota asmenybe“, „akivaizdžiu kretinu“. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad viso laiško tonas buvo aiškiai menkinantis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nesuformulavo jokių konkrečių skundų dėl jį papiktinusio laiško. Jis išreiškė savo pyktį ir frustraciją, bet nepasirūpino suprantamai paaiškinti, kodėl skundžiamas laiškas nusipelnė tokios stiprios jo reakcijos. Kita vertus, atsižvelgdamas į reikalavimus, kuriuos turi atitikti apribojimas, ir ypač į proporcingumo patikrinimą, Teismas pakartojo, kad, vertinant apribojimo proporcingumą, dėmesys atkreiptinas ir į paskirtos bausmės pobūdį bei jos griežtumą (nature and severity of the penalties imposed) (žr. Ceylan v. Turkey [GC], no. 23556/94, § 49, ECHR 1999–IV). Šia prasme Teismas pirmiausia ir daugiausia atkreipė dėmesį į tai, kad teismai parinko pareiškėjui aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri laikytina griežta priemone. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bausmė atitiko pareiškėjo kaltės laipsnį (degree of guilt) ir nusikaltimo pavojingumą. Nusikaltimo pavojingumas buvo įvertintas atsižvelgiant į byloje taikomos baudžiamosios teisės normos saugomų interesų pobūdį ir reikšmę. Teismo nuomone, šioje vietoje nacionaliniai teismai neatkreipė pakankamo dėmesio į kaltės laipsnio klausimą ir į tai, kodėl konkrečiomis bylos aplinkybėmis nusikaltimas laikytinas pakankamai pavojingu, kad pateisintų laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams. In the Court’s view, this reasoning of the domestic court does not seem to address sufficiently the question of why it considered that the applicant’s guilt was so grave, and why, in the particular circumstances of the case, the offence was considered serious enough to warrant eight months’ imprisonment. Be to, Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo anksčiau nuteistas už panašų nusikaltimą; priešingu atveju griežtos bausmės jam skyrimas, siekiant padaryti ją labiau veiksminga, kai nėra pažeidėjo atgailavimo, būtų labiau priimtinas. Atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, Teismas manė, jog ginčijamo saviraiškos laisvės apribojimo ginami interesai buvo pakankamai svarbūs tam, kad šis apribojimas būtų pateisintas. Todėl tinkama bausmė už teismo, kaip institucijos, ir neįvardyto teisėjo įžeidimą nepažeistų 10 straipsnio. Taigi šioje byloje labai svarbus ir yra klausimas, ar bausmė buvo tinkama arba „būtina“ 10 straipsnio 2 dalies prasme. Remiantis Teismo įvertinimu, aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė buvo neproporcingai griežta. N-s skirti bausmę atsižvelgdami į bylos aplinkybes iš esmės turi valstybės vidaus teismai, tačiau yra bendrieji standartai, kuriuos Teismas turi užtikrinti pasitelkdamas proporcingumo principą. Šie standartai yra kaltės laipsnis, nusikaltimo pavojingumas ir nusikaltimų kartojimas. E-en if it is in principle, for the national courts to fix the sentence, in view of the circumstances of the case, there are common standards which this Court has to ensure with the principle of proportionality. These standards are the gravity of the guilt, the seriousness of the offence and the repetition of the alleged offences. Teismo nuomone, šioje byloje paskirtos bausmės griežtumas viršijo nusikaltimo pavojingumą. In the Court’s view, the severity of the punishment applied in this case exceeded the seriousness of the offence. Nusikaltimas buvo ne atviras ir plataus masto išpuolis prieš teisminę instituciją, bet neviešo pobūdžio apsikeitimas laiškais, į kuriuos kiti visuomenės nariai neatkreipė dėmesio. Be to, nusikaltimo sunkumas nebuvo toks, kad galėtų pateisinti paskirtą bausmę. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas leistinos kritikos ribas peržengė pirmą kartą. Taigi, nors mažesnė bausmė galėtų būti pateisinama, teismai apribojo pareiškėjo saviraiškos laisvę daugiau, negu leido „būtinoji“ apribojimo išimtis. Therefore, while a lesser punishment could well have been justified, the courts went beyond what constituted a „necessary“ exception to the freedom of expression. Todėl Teismas padarė išvadą, kad 10 straipsnis buvo pažeistas. Išvada: pažeidimas (vienbalsiai). Europos žmogaus teisių teismo sprendimai kai kuriose kitose panašaus pobūdžio bylose dėl saviraiškos laisvės apribojimo atitikties Konvencijos 10 straipsniui (saviraiškos laisvė) Sprendimas byloje GRIGORIADES v. Greece (Application no. 24348/94, judgement of 25 November 1997). Sprendimas byloje SCHÖPFER v. Switzerland (Application no. 25405/94, judgement of 20 May 1998). Sprendimas dėl priimtinumo byloje PEREE v. the Netherlands (Application no. 34328/96, decision of 17 November 1998). Sprendimas byloje JANOWSKI v. Poland (Application no. 25716/94, judgement of 21 January 1999). Sprendimas byloje NIKULA v. Finland (Application no 00031611/96, judgement of 21 M-h 2002). Sprendimas byloje LESNIK v. Slovakia (Application no. 35640/97, judgement of 11 M-h 2003). Sprendimas byloje STEUR v. the Netherlands (Application no. 39657/98, judgement of 28 October 2003). Sprendimas byloje YANKOV v. Bulgaria (Application no. 39084/97, judgement of 11 December 2003). Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
3546: Svečiai