|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 2. 9. Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas (BK 192 straipsnis) Atmestas nuteistojo, prašiusio panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, kasacinis skundas dėl to, kad kompaktinėse plokštelėse įrašytų fonogramų neteisėtų kopijų gabenimas, laikymas ir platinimas komercijos tikslais yra nusikaltimas, numatytas BK 192 straipsnyje. Baudžiamoji byla Nr. 2K-218/2004 S-2. 1. 2. 1. 15 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. balandžio 20 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko V-o Greičiaus, V-o A-o, V-o P-o, O-os A-os B-ės, A-o Sirvydžio, J-o T-iaus, L-os L-os Ž-ės, P-o K-io, R-o K-io U-čio, A-os R-ės, V-o M-o, A-o P-io, V-aus Č-os, Rimanto Baumilo, B-o S-o ir pranešėjo E-idijaus B-o, sekretoriaujant D. K-ei, dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei, gynėjui J. Leikauskui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Jurijaus J-kuno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Jurijus J-kunas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 192 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo J. J-kuno apeliacinis skundas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokurorės, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų, n u s t a t ė : Jurijus J-kunas nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 45 straipsnio 1 dalies 4 punktą dėl fonogramų gamintojo išimtinių teisių platinti fonogramą ar jos kopijas jas parduodant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybei ar jas valdyti, padarydamas veiksmus, šio įstatymo 64 straipsnio 2 punkte įvardijamus autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimais, neturėdamas fonogramų gamintojų, jų teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 722 kompaktinėse plokštelėse įrašytas fonogramų neteisėtas kopijas komerciniais tikslais 2001 m. rugsėjo 19 d. gabeno iš tyrimo metu nenustatyto garažo į prekybos kioską Nr. 388, esantį Gariūnų turgavietėje, Vilniuje, Gariūnų g. 68; 2001 m. rugsėjo 19–20 d. jas laikė nurodytame kioske ir platino, 2001 m. rugsėjo 20 d. , apie 9. 30 val. , šiame kioske pardavė G. Paškevičiui už 10 Lt fonogramos Enya ,,Hit collection“ neteisėtą kopiją, kurios teisėtos kopijos mažmeninė vertė 68 Lt. Kasaciniu skundu nuteistasis J. J-kunas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 4 d. nutartį, bylą nutraukti ir grąžinti paimtas iš jo kompaktines plokšteles. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad yra nuteistas pagal BK 192 straipsnį, kuris numato blanketinę normą, todėl jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis turi būti aiškinama ir vertinama specialių įstatymų – ATGTĮ bei tarptautinių sutarčių – pagrindu. Teismai, nagrinėdami jo bylą, specialių teisės normų sistemiškai neanalizavo, atskiras teisės normas išaiškino neteisingai, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinę nutartį. Kasatorius pažymi, kad jis nubaustas ne už autorių teisių pažeidimus, o už fonogramų gamintojų išimtinių teisių pažeidimą, numatytą ATGTĮ 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kadangi fonogramų gamintojams priklausančius įrašus laikė ir platino neturėdamas jų leidimo, t. y. pažeidė įstatymo reglamentuotas fonogramų gamintojų išimtines teises. Taigi jam pareikštas kaltinimas visiškai neatitinka BK 192 straipsnio dispozicijos, nes joje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne už fonogramų gamintojų teisių, t. y. gretutinių teisių pažeidimą, o už autorių teisių į kūrinį pažeidimą. Fonogramos yra gretutinių teisių objektai, kurie nepriskiriami prie literatūros, mokslo ir meno kūrinių. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri yra numatyta baudžiamajame įstatyme. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad niekas negali būti nubaustas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, kaip ir yra šiuo konkrečiu atveju. Skunde nurodoma, kad BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra autoriaus teisės į kūrinį. Kūrinio, jo autoriaus, autorių teisių ir šių teisių pažeidimo sąvokos tiksliai ir aiškiai apibrėžtos ATGTĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 5, 18 punktuose, 4, 6, 12, 14, 15, 34, 35, 38 ir kituose straipsniuose. Autorių teises reglamentuoja ir B-no konvencija. Kūrinio autoriumi gali būti tik jį sukūręs fizinis asmuo. Fonogramos gamintojas, kaip subjektas, tarptautinėse sutartyse niekada nebuvo tapatinamas su autoriumi, ir jo teisės nėra tapačios autoriaus teisėms. Gretutinių teisių subjektai, tarp jų ir fonogramų gamintojai, užfiksuodami (įrašydami) kūrinį laikmenoje, įgyja tam tikras teises, taip pat ir teisę platinti savo atliktą įrašą. Fonogramos pirmasis įrašas, kaip gretutinių teisių objektas, ATGTĮ niekur neįvardijamas kaip kūrinys. Gretutinių teisių subjektų apsauga tarptautiniu mastu reglamentuota Romos konvencijos, kitų tarptautinių sutarčių, kurias Lietuva yra ratifikavusi. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas, kad BK 192 straipsnis išplečia kūrinio sampratą atsižvelgiant į esamas ir būsimas technologijas, baudžiamųjų įstatymų prasme yra niekuo nepagrįstas, keičia 1886 m. B-no konvencijoje užfiksuotą kūrinio sampratą. Kūrinys, atlikėjas, fonogramos gamintojas – tai visiškai skirtingi dalykai. Minėti subjektai įgyja skirtingas teises. Intelektinės nuosavybės objektas yra žmogaus mąstymo, kūrybos rezultatas, kūrinys. Kūrinius sukuria tik žmogaus protas, kūrinių nekuria juridiniai asmenys, esamos ir būsimos technologijos. Pasaulio prekybos sutarties (TRIPS sutartis) 1C priede dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, 1 straipsnyje vardijamos intelektinės nuosavybės (kūrinių) kategorijos: autorinė teisė ir išvestinė teisė, prekių ženklai, geografinės nuorodos, pramoniniai pavyzdžiai, patentai, integralinės schemos, nepaskelbtos informacijos apsauga. Baudžiamąją atsakomybę įstatymas numato tik už autorių teisių į įstatyme išvardytus ir kitus kūrinius pažeidimus, o ne už kūrinių atgaminimo būdus. Gretutinių teisių subjektu – fonogramos gamintoju tampa fizinis arba juridinis asmuo, techninėmis priemonėmis užfiksavęs atlikto kūrinio ar kito garso įrašą. Jeigu būtų nustatyta, kad įrašai paimtose kompaktinėse plokštelėse buvo atlikti pažeidžiant muzikos ir dainų tekstų autorių teises, tai būtų pagrindas kaltinti pagal BK 192 straipsnį. Šioje situacijoje autorių teisių pažeidimo klausimai nebuvo tiriami ir nagrinėjami teisme. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodoma, kad ATGTĮ 45 straipsnyje reglamentuotos fonogramų gamintojų išimtinės teisės neskirsto fonogramų gamintojų į Romos konvencijos nares ir ne nares. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodyta teisės norma gina visų tose šalyse išleistų fonogramų platinimą. Tai visiškai nepagrįsta, prieštaraujanti BK, ATGTĮ bei tarptautinėms konvencijoms, nuostata. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis įstatymas taikomas subjektams pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis bei kitus teisės aktus, privalomus pagal tarptautinius įsipareigojimus. Tarptautinės Romos konvencijos ratifikavimo įstatymo 2 straipsnis nustato, kad Lietuvoje nebus ginamos teisės tų fonogramų gamintojų, kurie nėra sutarties šalies piliečiai arba juridiniai asmenys. Fonogramų gamintojų įrašai, atlikti ne Romos konvencijai priklausančiose šalyse, Lietuvoje neturi teisinės apsaugos ir už jų fonogramų laikymą, gabenimą ar platinimą baudžiamoji, administracinė ar civilinė atsakomybė negalima. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priešingai negu įtvirtinta įstatyme, teigiama, kad Romos konvencijos 20 straipsnio 2 dalies nuostatos jam netaikomos, nes jo veiksmai buvo atlikti šiai konvencijai jau galiojant. Konvencijoje nustatyta, kad nė viena sutarties šalis neprivalo taikyti šios konvencijos nuostatų atlikimui, transliacijoms, taip pat fonogramoms, kurių pirmasis įrašas buvo padarytas iki minėtos datos. Analogiška norma įrašyta ir Konvencijos dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo 7 straipsnio 3 dalyje. Priimamos naujos teisinės normos iš principo neturi grįžtamosios galios, o Romos konvencijos 20 straipsnio 2 dalis pašalina bet kokias abejones dėl Konvencijos nuostatų taikymo. Skunde pažymima, kad iš paimtų kompaktinių plokštelių 498 buvo pagamintos iki 2000 metų, t. y. iki Lietuvai prisijungiant prie Romos konvencijos; 75 kompaktinės plokštelės pagamintos Rusijoje ir JAV, kurios nėra Romos konvencijos dalyvės; ant 136 plokštelių yra aiškios nuorodos – nurodyti licencijų numeriai, suteikiantys teisę laikyti ir platinti tokias fonogramas, tačiau byloje tai iš esmės nėra nustatyta. ATGTĮ 45 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gamintojo išimtinė teisė platinti fonogramą ar jos kopijas nustoja galioti Lietuvos Respublikoje, jeigu tokia fonograma buvo teisėtai komercinėje apyvartoje, o fonogramos, dėl kurių jis nuteistas, buvo komercinėje apyvartoje, todėl kaltinimas ir nuteisimas už fonogramų laikymą ir platinimą neturint leidimo yra visiškai nepagrįstas, nes įstatymas tokio leidimo nenumato. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė pirmosios instancijos teismui specialistų teiktas nelogiškas, išgalvotas išvadas ir konstatavo, kad 724 kompaktinės plokštelės pagamintos neteisėtai, ant jų nėra identifikavimo kodų, nesutampa jų numeriai, skiriasi kompaktinių plokštelių šilkografija ir pan. Kompaktinių plokštelių apipavidalinimas nieko bendra neturi su kūrinio apsauga. Pagal ATGTĮ 2 straipsnio 21 punktą neteisėta kūrinio kopija – tai kopija, pagaminta be sutarties su autoriumi ar jo teisių perėmėju, ir tai vienintelis kriterijus, pagal kurį gali būti vertinamas autoriaus ar gamintojo teisių pažeidimas. Ekspertų išvados prieštarauja įstatymams, tarptautinėms konvencijoms, jų išvados neparemtos teisėtais šaltiniais, jose kalbama abstrakčiomis prielaidomis, kad tokią tvarką nustatė gamintojai bendru sutarimu, kad jie yra informacinėje duomenų bazėje ir pan. Esant prieštaravimams, teismas privalėjo pareikalauti iš ekspertų pateikti informaciją apie objektyviai egzistuojančias taisykles ar kitus teisės aktus, kuriais remtasi surašant išvadas. Lietuvos įstatymuose, tarptautinėse konvencijose kompaktinių plokštelių licencijavimo kriterijai nenustatyti ir realiai neegzistuoja, todėl tokiomis išvadomis paremtas apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, teismo posėdyje pagal šį skundą kasacine tvarka išnagrinėjusi bylą, konstatavo, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko, kaip ir kai kurių kitų šio nusikaltimo sudėties požymių, traktavimas teismų praktikoje kelia abejonių, kurių įveikimas gali sudaryti pagrindą nukrypti nuo dabartinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Tam, kad šie klausimai galėtų būti išspręsti, kolegija, vadovaudamasi BPK 378 straipsnio 2 dalimi, 2004 m. kovo 2 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai. Kasacinis skundas atmestinas. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų BPK 376 straipsnis apibrėžia teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Vadovaudamasi šia nuostata, plenarinė sesija nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais remiantis duodamas šioje byloje dalyvavusių specialistų ir ekspertų kvalifikacijos, darbo metodų bei pateiktų išvadų turinio ir kokybės vertinimas, kartu nenurodant esminių BPK normų pažeidimų. Dėl BK 192 straipsnio interpretavimo Kasacinio skundo išeities pozicija grindžiama tuo, kad BK 192 straipsnyje yra numatyta blanketinė nusikaltimo sudėtis. Tačiau skunde, dėstant argumentus apie būtinybę, aiškinantis minėtame BK straipsnyje numatytą nusikaltimo sudėtį, remtis kitais teisės šaltiniais, pernelyg susiaurinamas jų sąrašas, nurodant tik ATGTĮ ir tarptautines sutartis. BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties samprata, ypač nusikaltimo objektą, dalyką, veiką apibūdinantys požymiai skunde aiškinami vien pagal šiuos teisės aktus. Baudžiamojo įstatymo požiūriu toks interpretavimas yra pernelyg siauras. BK 192 straipsnio dispozicijoje jokie konkretūs teisės aktai nėra įvardijami, todėl pripažįstant, kad numatyto nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, reikia patikrinti ne vien kasatoriaus nurodytus šaltinius, bet ir visą kitą juridinį kontekstą, galintį turėti reikšmės nusikaltimo sudėties sampratai. Šiame kontekste dar yra ir ATPK 21410 straipsnis, taip pat kiti – 193 ir 194 – BK straipsniai. Aiškinantis baudžiamojo įstatymo turinį lyginamuoju aspektu reikšmingas yra ir 1961 m. BK 1421 straipsnis kaip 2000 m. BK 192 straipsnio pirmtakas, taip pat susiklosčiusi jo taikymo praktika. Teisės šaltinių visuma rodo, kad nors teisės aktų tekstuose nėra tapatinamos autorių teisės su gretutinėmis teisėmis, kūrinys su gretutinių teisių objektu, kuris apima ir fonogramą, o šių dalykų kopijos taip pat netapatinamos, tačiau autorių ir gretutinių teisių gynimą reglamentuoja bendros taisyklės. Tai akivaizdu tiek iš galiojusio (1999 m. gegužės 18 d. redakcija), tiek ir dabar galiojančio ATGTĮ VI skyriaus nuostatų. Išplėtus teisės šaltinių sąrašą ir sistemiškai įsigilinus į visas šiai bylai reikšmingas teisės normas, atsiskleidžia įstatymų leidėjo siekis garantuoti, kad būtų tinkamai apgintos visos autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės. Todėl laikyti, kad pereinant nuo senojo prie naujojo baudžiamojo įstatymo iš BK 192 straipsnio yra sąmoningai eliminuota apsauga tam tikrų vertybių, kurios senajame BK, taip pat kituose galiojančio BK straipsniuose ar kituose teisės aktuose buvo ir tebėra saugomos ir ginamos vienodai, nėra pagrindo. Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio Kasatorius teigia, kad pagal BK 192 straipsnį jis yra nuteistas už veiką, kuri nėra numatyta baudžiamajame įstatyme, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šis teiginys nėra teisingas. Visų pirma jis neatitinka BK 192 straipsnio sampratos, grindžiamos formaliu teisės šaltinių sistemos interpretavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys ne vien į šios Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies tekstą, kuriuo apsiriboja kasatorius, bet ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Šis Teismas ne sykį yra pasisakęs, kaip interpretuotina Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata. Štai bylos Cantoni prieš Prancūziją sprendime (Reports of judgments and decisions, Nr. 20, 1996-V, § 29) išaiškinta, kad „teisė“ apima tiek iš įstatymų, tiek ir iš jurisprudencijos kylančią teisę, ji implikuoja kokybinius reikalavimus, tarp kurių yra jos prieinamumas ir numatomumas (accessibility and foreseeability). Tokia Teismo pozicija yra patvirtinta ir 2004 m. kovo 30 d. priimtame bylos Radio France prieš Prancūziją sprendime (žr. šio sprendimo § 20). Jame Teismas pakartojo, jog Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nusikalstamos veikos būtų aiškiai apibrėžtos įstatyme, tai ir būna, kai individas iš atitinkamo įstatymo teksto arba prireikus pasitelkęs teisminį to įstatymo interpretavimą turi galimybę žinoti, kokie jo veiksmai ar neveikimas gali užtraukti atsakomybę. Šioje J. J-kuno byloje minėtų konvencinių nuostatų laikytasi. Veikos padarymo metu dar galiojo aiškiau suredaguotas 1961 m. BK 1421 straipsnis, pagal kurį J. J-kunas ir buvo kaltinamas, o vėliau, įsigaliojus naujajam BK, šio kodekso 192 straipsnio taikymo teismų praktika tokio pobūdžio bylose nesikeitė, kadangi iš esmės ši baudžiamosios teisės norma savo turinį išsaugojo. Teismų, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai buvo ir yra prieinami susipažinti. Teismų praktika tokiose bylose buvo ir išlieka pakankamai stabili. Taigi J. J-kunas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, turėjo galimybę žinoti, kokia atsakomybė yra numatyta už jo veiką. Todėl darytina išvada, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis J. J-kuno baudžiamojoje byloje nebuvo pažeista. Dėl kitų skundo argumentų, susijusių su BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiais Šios nutarties motyvuose pateikus BK 192 straipsnio bendrą interpretaciją, papildomo dėmesio reikalauja minėtame straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko problema. Kiti skunde keliami ir komentuojami šio nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys objektą ir kt. , iš esmės priklauso nuo to, kaip aiškinamas nusikaltimo dalykas, ir atskiros analizės nereikalauja. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kurią patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose, išnagrinėtose kasacine tvarka (žr. nutartis 2K-618/2003, 2K-799/2003), neteisėta fonogramos kopija kartu yra ir neteisėta kūrinio kopija ir taip pat sudaro BK 192 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyką. Todėl J. J-kuno baudžiamojoje byloje pritaikius šį straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta. BPK 378 straipsnio 2 dalyje nurodyto pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose nėra. Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo Kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo, neatitinka bylos dokumentų turinio. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuodugniai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, 2003 m. gruodžio 4 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nurodė pakankamus argumentus, kodėl nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Darytina bendra išvada, kad J. J-kuno kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus teismų sprendimus bei tokio pobūdžio bylose koreguoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu, n u t a r i a : Nuteistojo Jurijaus J-kuno kasacinį skundą atmesti. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |