|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 18 1995 m. gruodžio 20 d. Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis, apibendrinimo rezultatų Teisėjų senatas, apsvarstęs įstatymų taikymo praktiką 1994 m. ir 1995 m. pirmajame pusmetyje išnagrinėtose civilinėse bylose dėl prievolių, kilusių vykdant laidavimo, įkeitimo bei garantijos sutartimis užtikrintas paskolos sutartis, nustatė, kad teismų praktika šios kategorijos bylose nevienoda. Tai sąlygojo ne vien įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose esančių nuostatų įvairovė analizuojamu klausimu ar nepaisymas bendrojo teisės principo, kad specialus įstatymas pakeičia bendrąjį, bet ir įstatymų leidybos spragos. Priėmus Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus įstatyminius aktus, nustatančius ūkinių subjektų veiklą, jų teises bei pareigas, buvo juridiškai įtvirtintos naujos įmonių rūšys, atitinkančios naujus ekonominius santykius, suvienodintos jų teisinės-ekonominės ūkininkavimo sąlygos. Iki 1994 06 11 galiojo Civilinio kodekso (toliau - CK) 18 skirsnio 1964 07 07 redakcijos normos, reglamentuojančios prievolių įvykdymo užtikrinimą. Šis įstatymas priimtas veikiant planinei ekonomikai, ir jo reguliavimo dalyku buvo turtiniai santykiai, pagrįsti socialistine ūkio sistema ir socialistine gamybos įrankių bei priemonių nuosavybe (CK 1 str. ), o civilinių teisinių santykių subjektais numatyti piliečiai (CK 8 str. ) ir juridiniai asmenys (CK 23 str. ). T-ėl dauguma teismų, vadovaudamiesi šio Kodekso normomis, laikėsi nuostatos, kad garantu gali būti tik aukštesnė organizacija pavaldžios organizacijos (skolininkės) atžvilgiu (CK 220 str. ), ir garantijos sutartis, sudarytas tarp juridinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, pripažino negaliojančiomis. Spręsdami tokio pobūdžio ginčus, teismai privalėjo vadovautis ne tik CK 220 str. 1964 07 07 redakcija, bet ir Įmonių įstatymu, nustačiusiu ūkinių subjektų statusą ir tuo išplėtusį “organizacijos” sąvoką, apimančią įvairių rūšių įmones, bei savo esme papildžiusiu Civilinį kodeksą. Taip pat turėjo atsižvelgti į CK 4 str. taisykles, nurodančias, jog civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių piliečių ir organizacijų sandorių. Be to, teismai neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. nuostatą, jog šalys laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas. Kai kurie teismai, spręsdami šios kategorijos bylas, vadovavosi CK 483-485 str. , t. y. ginčams, kilusiems iš sutartinių prievolių (CK 168 str. ), taikė teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, kurie atsirado iš deliktinių prievolių (dėl teisės pažeidimo), taigi pritaikydami įstatymą, kurio taikyti negalėjo. Įvairiai buvo sprendžiami klausimai nustatant subjektus, turinčius teisę ginčyti sandorius. D-s bylų išnagrinėta pagal akcininkų reikalavimus dėl bendrovės vardu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir ieškiniai buvo patenkinti. Tačiau akcininkai neturi ieškininio reikalavimo teisės ginčyti tokius sandorius, nes nėra šių sandorių subjektai. Jų neturtinės teisės apibrėžtos Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. ir CK 1171 str. Kai kuriais atvejais neatsižvelgta, kad valstybinės įmonės negali užtikrinti privataus kapitalo įmonių prievolių. Valstybinis turtas joms perduotas patikėjimo teise ir gali būti panaudotas tik pagal įmonės veiklos tikslus. Teismai praktikoje skirtingai traktavo laidavimo bei garantijos pasibaigimą. Esant šalių susitarimui, jog garantijos ar laidavimo sutartis galioja iki pagrindinė prievolė bus visiškai įvykdyta, CK 219 str. 2 d. numatyti terminai neturėjo būti taikomi. Teisėjų senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, nutarė: Išaiškinti teismams, kad: 1. Sprendžiant ginčus dėl įkeitimu, laidavimu ar garantija užtikrintos paskolos grąžinimo, taikomi bendrieji prievolių nuostatai (CK 165-194 str. , 198-221 str. ) ir paskolos sutartį reguliuojančios normos (CK 291-295 str. ), bet ne teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, atsirandančius iš prievolių, kilusių dėl žalos padarymo (CK 483-510 str. ). 2. Garantijos ar laidavimo sutartys rašytine forma (CK 213, 221 str. ) gali būti įformintos atskiru dokumentu ar bendroje paskolos sutartyje. Sutartį juridinio asmens vardu pasirašo jo vadovas (savininkas) ar kitas tam įgaliotas asmuo (CK 28, 67, 70 str. ). Atsižvelgiant į šio dokumento svarbą, visais atvejais dedamas įmonės antspaudas (LR Vyriausybės 1990 05 30 nutarimo Nr. 188 6 p. ). Vyriausiojo finansininko (buhalterio) parašas nebūtinas (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8 str. ). 3. Garantijos sutartys (CK 220 str. 1994 05 17 redakcija) sudaromos laikantis sandorio sudarymo taisyklių tarp piliečių (CK 8, 11 str. ), įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių (CK 221 str. ) ir juridinių asmenų (CK 23 str. ). Tarp šių asmenų buvo galima sudaryti garantijos sutartis ir galiojant CK 220 str. 1964 07 07 redakcijai, nes šiame straipsnyje “organizacijos” sąvoka apima juridinio asmens ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, sampratą. Be to, pagal CK 4 str. 2 d. civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių piliečių ir organizacijų sandorių. 4. Notaro uždėtas ir valstybinėje turto registravimo įstaigoje įregistruotas draudimas perleisti įkeistą gyvenamąjį namą ar butą (Notariato įstatymo 26 str. 5 p. , 1992 09 15 redakcija), galiojant CK 203 str. 1964 07 07 redakcijai, pagal teisines pasekmes tolygus įkeitimo sutarties įregistravimui, o tuo pačiu ir CK 255 str. reikalavimų įvykdymui. 5. Įkeistas gali būti bet koks turtas. Neturėtų būti įkeistas Civilinio proceso kodekso 2-jame priede išvardintas fizinių asmenų turtas, nes į jį negali būti nukreiptas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus (CPK 407 str. ). Valstybei bei savivaldybei nuosavybės teise priklausančios įmonės savo prievolės įvykdymui užtikrinti ilgalaikį turtą (pagrindines priemones) gali įkeisti tik steigėjo leidimu (LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 str. 5 p. , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 09 03 nutarimo Nr. 678 1 p. ). Bendras jungtinis sutuoktinių turtas, kuriam nustatyta privaloma valstybinė registracija, gali būti įkeistas tik esant raštiškam kito sutuoktinio sutikimui (SŠK 21 str. 4 d. , Notariato įstatymo 46 str. 1 d. ). 6. Įkaito turėtojas, suteikęs kreditą, netampa įkeisto turto savininku (CK 204-207 str. ). Jis netgi neturi teisės naudotis įkeistuoju turtu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis (CK 206 str. 3 d. ). Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkaito turėtojas pirmiau už kitus kreditorius turi teisę nukreipti reikalavimus į įkeistąjį turtą (CK 198, 208 str. ). Šis reikalavimas patenkinamas teismo sprendimu ar hipotekos teisėjo nutarimu pardavus iš varžytinių įkeistą turtą (CK 208 str. 1 d. , Hipotekos įstatymo 21, 22 str. , CPK 372 str. 12 p. ). Kol pradės veikti hipotekos įstaigos, įkeisto turto išieškojimas (jei įkeitimo sutartis sudaryta notarine forma), gali būti nukreipiamas apylinkės teismo teisėjo nutartimi. 7. Kreditorius pagal CK 192 str. gali pareikšti reikalavimus garantui tik tada, kai jo reikalavimų pilnutinai nepatenkina pagrindinis skolininkas. Tik tuomet iš garantijos sutarties kreditoriui atsiranda teisė reikalauti, o garantui - pareiga šią prievolę vykdyti. Šiems teisiniams santykiams reguliuoti taikytina ta CK 220 str. redakcija, kuri galiojo pasibaigus paskolos grąžinimo terminui. 8. Pagal bendrą taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 219 str. 1 d. ). Kai paskolos sutartyje numatytu terminu prievolė nebuvo įvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 219 str. 2 d. numatyti laidavimo pasibaigimo terminai netaikomi. Analogiškai taikomi ir garantijos sutarčių, sudarytų galiojant CK 220 str. 1964 07 07 redakcijai, pasibaigimo terminai, nes tuo metu garantijai buvo taikomos CK 219 str. nustatytos taisyklės. 9. Jeigu laidavimo ar garantijos sutartyje nurodyta, jog laidavimas ar garantija galioja iki paskolos grąžinimo, tai paskolos grąžinimo termino pratęsimas nėra vienašališkas sutarties sąlygų pakeitimas (CK 177 str. ), o tuo pačiu nėra pagrindas prievolę užtikrinantį sandorį pripažinti negaliojančiu. Jeigu paskolos sutarties šalys palūkanas padidino be garanto ar laiduotojo sutikimo, tai prievolės įvykdymą užtikrinę asmenys atsako pradinių palūkanų dydžiu. 10. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė (CK 192, 220 str. ). Kai į garantijos sutartį įrašoma sąlyga, jog bankas neginčo tvarka nurašo nuo garanto sąskaitos negrąžintą paskolą ar palūkanas, tada atsakomybė tampa solidarinė (CK 188 str. ). Tokia sąlyga neatitinka įstatymo reikalavimų ir gali būti pripažinta negaliojančia. Tačiau šios sandorio dalies pripažinimas negaliojančia nedaro negaliojančia visos garantijos sutarties (CK 60 str. ). 11. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu (CK 176 str. ). Jei skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, o už tai paskolos sutartyje numatytos netesybos (bauda ar delspinigiai), tai garantas ar laiduotojas atsako ir už netesybas. Įkaito turėtojas iš įkeistojo turto gali atgauti ne tik pirminę prievolės sumą, bet ir procentus, netesybas (baudą, delspinigius), nuostolius, padarytus prievolės įvykdymo termino praleidimu, taip pat išieškojimo išlaidas, jeigu ko kita nenurodyta įstatyme arba sutartyje (CK 199 str. ). Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškininės senaties terminas (CK 84 str. 2 d. 1 p. ). Ieškininę senatį teismas taiko tik esant skolininko (paskolos gavėjo, garanto, laiduotojo, įkaito davėjo) reikalavimui (CK 85 str. 2 d. ). 12. Akcinei bendrovei, kurioje dalis akcijų priklauso valstybei, sudarant garantijos, laidavimo ar įkeitimo sutartis, valstybei atstovaujančios institucijos akcijų turėtojos sutikimas nereikalingas. Bendrovė yra savo turto savininkė ir už prievoles atsako savo turtu. Akcininkai yra tik akcijų savininkai. Valstybė taip pat yra tik jai priklausančios akcijų dalies savininkė (Akcinių bendrovių įstatymo 2, 13, 14 str. , 1990 07 30 redakcija, CK 1171 str. ). 13. Akcininkas turi teisę apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo, valdybos nutarimus (Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. ), bet nenumatyta jo teisė ginčyti teisme bendrovės vardu sudarytus sandorius. Jis nėra šio sandorio subjektas, todėl negali reikšti ieškinio. Teisėjas tokį ieškininį pareiškimą turėtų atsisakyti priimti CPK 150 str. 2 p. pagrindu, o jei ieškininį pareiškimą priėmė - byla turėtų būti nutraukiama (CPK 243 str. 2 p. ). 14. Komercinio banko (toliau - bankas) filialas (skyrius) neturi juridinio asmens teisių ir veikia neviršydamas banko suteiktų įgalinimų, kurie atsispindi statute (įstatuose). Už jų prievoles atsako bankas savo turtu (Komercinių bankų įstatymo 2, 9 str. ). 15. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių 1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. 1-722 (įsigaliojo 1995 01 01) 13 str. 9 p. prasmę, valstybei bei savivaldybei nuosavybės teise priklausančios įmonės savo turtu negali užtikrinti piliečių (CK 8, 11 str. ), įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių (CK 221 str. ), ir juridinių asmenų (CK 23 str. ) prievolių įvykdymą. Šios rūšies įmonės gali užtikrinti tik savo prievoles. Valstybinės įmonės, valstybinės akcinės įmonės savo turtu užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą taip pat negalėjo ir iki paminėto įstatymo priėmimo, nes tokie sandoriai prieštaravo jų veiklos tikslams (CK 49 str. ). Šį Teisėjų senato nutarimą paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. TEISĖJŲ SENATO PIRMININKAS P. KŪRIS TEISĖJŲ SENATO SEKRETORĖ L. ŽILIENĖ Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
2493: Svečiai