TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Dėl būtinosios ginties ir jos ribų  peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose
bylose

Teisė
gintis yra ne tik subjektyvi kiekvieno žmogaus teisė, bet ir moralinė pareiga,
kaip priemonė reaguoti į nusikalstamą kėsinimąsi. Veiksmai, kurie įstatymo
kvalifi-kuojami kaip būtinoji gintis, yra socialiai naudingi, įspėjančiai
veikia nusikalstamumą, nes asmuo, ketinantis daryti nusikaltimą, žino, kad gali
susidurti su aktyviu, įstatymo laikomu teisėtu, pasipriešinimu.
Apibendrinimo tikslas.
Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 10 d. įstatymu Nr. 1-180 pakeista BK 14
str. redakcija, apibrėžianti būtinąją gintį. Tuo pačiu įstatymu kodeksas
papildytas 141 straipsniu, kuriuo iš esmės išplėstos būtinosios ginties ribos,
suteikiančios žmogui daugiau teisių gintis.
Apibendrinimo tikslas - susipažinti su teismų praktika
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys išteisinti, remiantis BK 14 str. , 141 2, 3, 4 d. , bei
asmenys nuteisti padarę nusikaltimus peržengiant būtinosios ginties ribas (BK
141
str. 1 d. ), ir išaiškinti praktikoje pasitaikančius neaiškumus taikant šias
naujas BK normas.
Bendros pastabos. Iš
Respublikos teismų buvo pareikalautos 1996 metais išnagrinėtos minėtos
baudžiamosios bylos. Taip pat buvo pareikalauti nuosprendžiai (daugiau nei
560), kuriais asmenys buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už padarytus tyčinius
sunkius kūno sužalojimus bei tyčinius nužudymus (BK 111 str. , 104 ir 105 str. ).
Pirmosios instancijos teismai aštuonis asmenis, kuriems
buvo inkriminuoti nusikaltimai, numatyti BK 111 str. 1 d. ir 104 str. ,
išteisino BK 14 str. pagrindu, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo
nustatyta, kad jie besikėsinančiajam žalą padarė būtinosios ginties būklėje, ir
vienas asmuo išteisintas BK 141 str. 3 d. pagrindu, nors jis besikėsinančiajam
padarė sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, tačiau ginantis nuo įsibrovimo
į būstą. Tik vienas išteisinamasis nuosprendis buvo apskųstas prokuroro, tačiau
apeliacinės instancijos teismas nuosprendį paliko galioti.
Devyni asmenys nuteisti už nusikaltimus, numatytus BK 111
str. 1 d. arba 104 str. , kuriuos padarė peržengdami būtinosios ginties ribas.
Trys nuosprendžiai buvo apskųsti apeliacine ir vienas iš jų kasacine tvarka. Du
nuosprendžius apskundė nuteistieji ir vieną - nukentėjusioji. V-ą nuteistojo
skundą apeliacinės instancijos teismas patenkino - pirmos instancijos teismo
nuosprendį panaikino, o nuteistąjį išteisino BK 14 str. pagrindu.
Pažymėtina, kad nei vienoje baudžiamojoje byloje tardymo
organai nebuvo pateikę kaltinimų, padarius nusikaltimus peržengiant būtinosios
ginties ribas.
Bylų ir nuosprendžių analizė leidžia daryti išvadą, kad
teismai iš esmės teisingai taiko įstatymus dėl būtinosios ginties ar jos ribų
peržengimo. Tačiau daroma ir klaidų, taikant tiek baudžiamuosius, tiek
baudžiamojo proceso įstatymus. Nepakankamai skiriama dėmesio šių baudžiamųjų
bylų nagrinėjimui, ypač byloms, kuriose asmenys buvo padarę nusikaltimus
peržengiant būtinosios ginties ribas.
Baudžiamųjų įstatymų taikymo klausimai. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos,
kurie yra pavojingi, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymius.
Tačiau asmens veiksmai, kuriais padaroma žala kitam asmeniui, priklausomai nuo
aplinkybių gali būti vertinami kaip padaryti būtinosios ginties būklėje, nors
ir nebuvo pavojingo kėsinimosi, kai žmogus dėl tokio kėsinimosi pagrįstai
klydo, manydamas jį esant (tariamoji gintis). Tokiais atvejais teismai turi
kruopščiai ištirti ir įvertinti, ar pagal įvykio aplinkybes besiginantysis
galėjo suvokti savo klaidą dėl gresiančio pavojaus, ar negalėjo.
Nustačius, kad realaus pavojingo kėsinimosi nebuvo,
tačiau įvykio aplinkybės buvo pakankamos manyti jį esant, o besiginantysis
nesuvokė ir negalėjo suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus, tariamos
gynybos metu padaryta žala asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties
būklėje. Nustačius, kad besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau
galėjo ir turėjo suvokti, tuomet jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui
turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo.
Kauno rajono apylinkės teismo 1996 m. sausio 9 d.
nuosprendžiu V. A-a- pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 141 str. 1 d. ir
111 str. 1 d. už tai, kad savo sodybos kieme, peržengdamas būtinosios ginties
ribas, tyčia šovė iš medžioklinio šautuvo D. K-aičiui į dešinę koją ir
sunkiai jį sužalojo. Byloje nustatyta, kad D. K-aitis ir J. P-us
vėlai vakare automobiliu atvyko į nuteistojo sodybą neturėdami blogų ketinimų.
D. K-aitis norėjo pasikalbėti su nuteistojo sūnumi V. A-u. Nukentėjęs ir
nuteistasis buvo pažįstami. Jų tarpusavio santykiai buvo geri. D. K-aičiui
išlipus iš automobilio ir einant link namo, V. A-a- iššovė ir sužalojo jam
koją. Priėjęs jis atpažino nukentėjusįjį ir nuvežė jį į ligoninę. Be to, byloje
nustatytos ir kitos aplinkybės. Prieš įvykį, 1995 m. vasario mėnesį, nuteistojo
sūnus kažkokių asmenų buvo sužalotas. V. A-a- dėl to parašė pareiškimą
policijai. Po pareiškimo parašymo jam buvo grasinama nužudymu. Įvykio dieną
sodyboje jis buvo vienas.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas nuosprendyje savo
išvadoms pagrįsti dėl BK 141  str. 1 d. taikymo nenurodė
tinkamų argumentų, todėl kyla abejonių, ar pagrįstai buvo taikytos BK 141 str. 1 d. ir
111 str. 1 d. Dėl V. A-o veikos kvalifikavimo gal reikėjo priimti ir
kitokį sprendimą.
Teismai ne visada teisingai nustato pavojingo kėsinimosi
pradžią ir pabaigą. Tinkamas šių aplinkybių nustatymas lemia teisingą
būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai negali būti laikomi
būtinąja gintimi, jei žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ir
pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.
Antai Kauno m. apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 10 d.
nuosprendžiu R. Tatlauskas nuteistas pagal BK 141 str. 1 d. ir 111 str. 1
d. Byloje nustatyta, kad įvykio vakarą nuteistojo butą atėjo R. R-ys, kuris
ten peiliu grasino sužaloti R. Tatlauską. Pastarasis gindamasis, iš R. R-žio
peilį atėmė. Po to abu išėjo į gatvę. Jiems išėjus laukan, nukentėjusysis R.
Tatlauskui negrasino ir neatliko kitų veiksmų, pavojingas kėsinimasis jau buvo
pasibaigęs. Tačiau gatvėje R. Tatlauskas metaliniu strypu, kurį pasiėmė
išeidamas iš buto, sudavė nukentėjusiajam per galvą ir sunkiai jį sužalojo
(baudž. byla Nr. 1-900/96).
BK 141 str. 2, 3 ir 4 dalyse išplėstos būtinosios ginties ribos. Pavyzdžiui,
pagal BK 141 str. 3 d. neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai
būtino-sios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio
išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
V. K-a- buvo kaltinamas pagal BK 111 str. 1 d. ,
kad jis 1995 m. sausio 15 d. apie 0 val. 30 min. savo bute tyčia peiliu smogė
M. Ž-ui į pilvą ir jam padarė sunkų kūno sužalojimą. Teisminio bylos
nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusysis nakties metu kojų spyriais
išlaužė duris ir įsibrovė į V. K-o butą ir, artindamasis prie pastarojo,
grasinančiai išsireiškė. V. K-a-, prikeltas triukšmo, sugriebė peilį ir
smogė juo besiartinančiam M. Ž-ui į pilvą. Nustačius šias aplinkybes,
teismas padarė išvadą, kad V. K-a- sunkiai sužalojo nukentėjusįjį,
gindamasis nuo įsibrovimo į būstą. Be to, buvo nustatyta ir kita aplin-kybė,
šalinanti baudžiamąją atsakomybę. V. K-a- su nukentėjusiuoju buvo
nepažįstami, bute jis buvo vienas, jau buvo atsigulęs, bute buvo tamsu. Išgirdę
triukšmą, kaimynai išėjo pažiūrėti, kas įvyko, pamatę išlaužtas buto duris,
bandė įeiti, tačiau V. K-a- šaukdamas draudė įeiti, nes būsią blogai. ,
ir tik atpažinęs kaimynus, juos įsileido. Pastarieji įėję, pamatė V. K-ą
labai sumišusį, ramino jį, iš jo paėmė peilį. Teismas padarė išvadą, kad V.
K-a- padarė žalą nukentėjusiajam ir dėl didelio sumišimo, kurį sukėlė
kėsinimasis. M-mpolės rajono apylinkės teismas, nustatęs minėtas
aplinkybes, 1996 m. kovo 14 d. nuosprendžiu V. K-ą pagrįstai išteisino,
nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas
atmetė prokuroro skundą, o nuosprendį paliko galioti nepakeistą (baudžiamoji
byla Nr. 1-77/96).
Pažymėtina,
kad būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos
tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius.
Nesant šių požymių, asmuo už padarytą žalą nukentėjusiajam atsako bendra
tvarka. T-ėl teismai, vertindami ginties veiksmus nuo įsibrovimo į būstą, turi
kreipti ypatingą dėmesį į konkrečias bylos aplinkybes, į besikėsinančiojo
asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intesyvumą ir priemones, kurių pagalba tai
buvo daroma, grėsmės apimtį, galimų žalingų pasekmių realumą, įvykio vietą,
laiką, besikėsinančiojo ir besiginančiojo tarpusavio santykius, besiginančiųjų
skaičių, jų fizinę galimybę atremti kėsinimąsi ir kt.
Kai
kuriose bylose teismai, pripažindami, kad besiginantysis buvo didelio sumišimo
ar didelio išgąsčio būsenoje, tokią išvadą grindžia vien subjektyviais
besiginančiojo parodymais ir kėsinimosi faktu. Tokie parodymai dažnai nėra
paremti kitais įrodymais. M-ma emocinė būsena gali būti nustatoma ir
teisingai įvertinama pagal faktinių bylos aplinkybių visumą, o esant reikalui
paskiriant psichologinę ar kitą ekspertizę.
BK
141
str. 1 d. būtinosios ginties ribų peržengimą apibrėžia kaip aiškų gynybos
neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui bei pavojingumui. Gynyba pripažįstama
neatitinkančia kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo tuomet, kai besikėsinančiajam
padaroma aiškiai didesnė žala negu vertos teisės ir interesai, į kuriuos buvo
kėsinamasi, ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios
konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. V-inant šias aplinkybes, teismai taip
pat daro klaidų.
Kauno
apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu V. L-us buvo
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 141 str. 1 d. ir 104 str.
už tai, kad 1996 m. gegužės 30 d. apie 15 val. savo name, gindamasis nuo sūnaus
A. B-o pavojingo kėsinimosi ir aiškiai peržengdamas būtinosios ginties
ribas, tyčia durklu smogė pastarajam į pilvą ir tyčia jį nužudė. Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apygardos teismo
nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo V. L-ų
išteisino nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Byloje nustatyta, kad A.
B-a-, atėjęs pas tėvą pagrasino jį nužudysiąs: puolė jį, sugriebęs už
kaklo smaugė, pargriovė ant grindų. V. L-us - senyvo 67 metų amžiaus.
G-masis nuo fiziškai stipresnio, karatė sportu užsiiminėjusio
A. B-o, jis durklu dūrė pastarajam į pilvą ir jį mirtinai sužalojo.
Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad šiuo
atveju ginda-masis V. L-us būtinosios ginties ribų neperžengė, nes
gynybos priemonės ir padaryta žala besikėsinančiajam atitiko pavojingo
kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
Kai
kurie teismai nuosprendžiuose nurodo, kad besiginantysis konkrečiu atveju
turėjo galimybę pabėgti, pasišalinti iš įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti
kėsinimosi (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-195/96), tačiau
tokios nuorodos prieštarauja BK 141 str. 2 d. Įstatymas žmogui suteikia teisę į
būtinąją gintį ir jis šią teisę gali realizuoti nepriklausomai nuo to, ar jis
turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar
valdžios organus.
Baudžiamojo proceso įstatymų taikymo klausimai. Išsamus ir visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas yra vienas iš
garantų priimant teisingą nuosprendį. Tačiau kai kuriose bylose teisminis
tyrimas nepilnas ir nevisapusiškas. Nevisapusiškai ištiriamos būtinosios
ginties ir jos ribų peržengimo aplinkybės. Tuo pažeidžiami BPK 18 str.
reikalavimai. Kartais nuosprendžiuose išvados grindžiamos bendro pobūdžio
formuluotėmis, o ne konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis.
Neretai pažeidžiami BPK 262 str. numatyti baudžiamųjų
bylų nagrinėjimo terminai (Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos
Nr. 1-40/96, Nr. 1-129/96, Nr. 1-900/96). Dėl subjektyvių priežasčių dažnai
vilkinamas bylų išnag-rinėjimas, ir tai daro neigiamą įtaką nuosprendžio
veiksmingumui. Pavyzdžiui, V. K-o baudžiamoji byla M-mpolės rajono
apylinkės teisme buvo gauta 1995 m. gegužės 12 d. , o nuosprendis priimtas tik
1996 m. kovo 12 d. S. R-io baudžiamoji byla Kauno miesto apylinkės teisme
buvo gauta 1994 m. liepos 24 d. , o nuosprendis priimtas tik 1996 m. rugsėjo 5
d. N-s bylos apimtis nedidelė, tačiau ji teisme buvo nagrinėjama daugiau nei
dvejus metus.
Ne visi teismai kvalifikavę veikas, padarytas
peržiangiant būtinosios ginties ribas, nuosprendžių rezoliucinėse dalyse nurodo
BK 141 str. 1 d. , arba jeigu ir nurodo, tai dažnai nenurodo straipsnio dalies
arba nurodo ne tą dalį, kurią reikėtų nurodyti. Antai Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, I. P- veiką kvalifikavusi
kaip tyčinį nužudymą, padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas,
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė BK 141 str. 1 d. (baudžiamoji
byla Nr. 1-195/96). Kauno miesto apylinkės teismas R. Tatlausko veiką
kvalifikavo kaip tyčinį sunkų kūno sužalojimą, padarytą peržengiant būtinosios
ginties ribas, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė ne BK 141 str. 1 d. , bet
141
str. 5 d. (baudžiamoji byla Nr. 1-900/96). Tas pats teismas B. B-utienės
byloje nurodė BK 141 str. , tačiau nenurodė straipsnio dalies. Kauno rajono apylinkės teismas
V. A-o veiką kvalifikavęs kaip tyčinį sunkų kūno sužalojimą, padarytą
peržengiant būtinosios ginties ribas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
nenurodė BK 141 str. 1 d. , o pagal BK 111 str. paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo
bausmę, o po to taikė BK 141 str. 5 d. bei BK 45 str. 3 d. ir, kaip nuosprendyje nurodoma, paskyrė
galutinę bausmę - 2000 Lt baudą. Tuo tarpu teismas veiką kvalifikuoti turėjo
pagal 141 str. 1 d. ir BK 111 str. 1 d. bei, pritaikęs BK 45 str. 3 d. , paskirti
bausmę.
Bausmių skyrimo praktika.
Skirdami bausmes už nusikaltimus, padarytus peržengiant būtinosios ginties
ribas, teismai privalo atsižvelgti į šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią
(BK 40 str. 5 p. ), arba leidžiančią skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta
bausmę (BK 45 str. 3 d. ). Skiriant bausmes, teismai laikėsi minėtų įstatymų
reikalavimų. Už padarytas veikas, peržengiant būtinosios ginties ribas,
nuteisti aštuoni asmenys, iš kurių tik vienam paskirta laisvės atėmimo bausmė,
nežymiai viršijanti minimalios bausmės sankcijos ribą. Pritaikius BK 45 str. ,
paskirtos švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės. Pritartina tiems teismams,
kurie už nusikaltimą, padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas, drąsiai
taiko BK 40 str. 5 p. arba BK 45 str. 3 d. ir iš esmės sušvelnina skiriamas
bausmes. Tai skatina žmones aktyviau pasinaudoti gynybos teise.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt