TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Civilinių bylų, kylančių iš mokesčių teisinių santykių,
nagrinėjimo teismuose apžvalga

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas apsvarstė mokesčių ir kitų  įstatymų taikymo praktiką Lietuvos
Respublikos teismuose, civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka nagrinėjant
civilines bylas, kylančias iš mokesčių teisinių santykių. Apibendrinimui
iš Lietuvos Respublikos teismų buvo išreikalautos 1995 m. II pusmetyje - 1997
m. I ketvirtyje išnagrinėtos šios kategorijos bylos, kuriose priimti teismų
sprendimai yra įsiteisėję.
Apibendrinimo tikslas - susipažinti su
civilinių bylų nagrinėjimo teismuose praktika, išsiaiškinti, kaip teismai,
nagrinėdami šios kategorijos bylas, taiko mokesčių ir kitų įstatymų teisės
normas, kokie dažniausiai padaromi įstatymų pažeidimai ir teisinės klaidos bei
kas juos sąlygoja.
Apibendrinimo apimtis. Per apibendrinamąjį
laikotarpį Lietuvos Respublikos apylinkių teismai (kai kuriose bylose apygardų
teismai pirmojoje instancijoje) išnagrinėjo 879 šios kategorijos civilines
bylas. Iš jų 122 bylas išnagrinėjo pagal asme-nų skundus, paduotus CPK 241 skirsnio
tvarka, dėl neteisėtų valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - VMI) pareigūnų
veiksmų, 72 bylas - pagal skundus, paduotus CPK 24 skirsnio tvarka, kuomet buvo
skundžiami VMI nutarimai skirti administra-cinę nuobaudą, 26 bylas - pagal
mokesčių mokėtojų ieškinius dėl piniginių sumų išieškojimo (priteisimo) iš
valstybinių institucijų, 659 bylas - pagal VMI, Valstybės kontrolės ieškinius
dėl piniginių sumų išieškojimo iš fizinių asmenų. 391 byloje teismai pareikštus
ieškinius arba skundus patenkino pilnutinai, 58 bylose  patenkino iš dalies, 89 bylose ieškinius arba
skundus atmetė, 11 ieškinių arba skundų paliko nenagrinėtų, 330 bylų teismai
nutraukė.
Iš
apibendrintų bylų matyti, kad apygardų teismuose ir Lietuvos apeliacniame
teisme apeliacine tvarka buvo išnagrinėtos 97 civilinės bylos. Iš jų 19
apelia-cinių skundų teismai patenkino pilnutinai, 11 - patenkino iš dalies, o
67 skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bei Lietuvos apeliaciniame
teisme kasa-cine tvarka buvo išnagrinėtos 42 šios kategorijos bylos. Kasacinės
instancijos teismai 9 kasacinius skundus patenkino pilnutinai, 4 - patenkino iš
dalies, o 29 kasacinius skundus atmetė.
Atsižvelgiant į atskiras mokesčių rūšis, per
analizuojamąjį laikotarpį teismai išnagrinėjo: 313 civilinių bylų, kuriose
ginčo dalykas - fizinių asmenų pajamų mokestis, 21 bylą dėl juridinių asmenų
pelno mokesčio, 326 bylas dėl žemės mokesčio, 105 bylas dėl žemės nuomos
mokesčio, 46 bylas dėl akcizų, 2 bylas dėl įmonių ir organizacijų nekilnojamojo
turto mokesčio, 66 bylas dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM).
Remiantis pateiktais statistiniais šių bylų nagrinėjimo
apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose rezultatais galima teigti, kad
Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami bylas bei aiškindami ir taikydami
įstatymus bei poįstatyminius teisės aktus, daro nemažai teisinių klaidų: 31
procentas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) buvo
panaikinta arba pakeista.
Apibendrinimas
parodė, kad daug bylų neteisingai išnagrinėjama todėl, kad dėl mokesčių
įstatymuose esančių teisės spragų ir kolizijų teismai netinkamai taiko teisės
normas. Dažni atvejai, kai teismai reikiamai neišsiaiškina, ar turi įrodomąją
galią teisminiam nagrinėjimui pateikti dokumentai. Būta bylų, kuriose
mokestiniam  ginčui išspręsti teismai
taikė Civilinio kodekso (toliau - CK) normas, nors CK 1 str. 3 d. nustatyta,
kad mokesčių santykiams minėto kodekso taisyklės netaikomos.
Bendrosios pastabos. 1990 metais atkūrus
nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo pradėta vykdyti mokesčių sistemos
reforma. Jau 1990 07 31 buvo priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų
pelno mokesčio įstatymas, kuris vietoj atskaitymų nuo pelno įvedė juridinių
asmenų pelno mokestį, 1990 10 05 - Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų
mokesčio laikinasis įstatymas. 1993 12 22 ir
1994 04 12 buvo priimti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio ir
akcizų įstatymai, kuriuose nustatyti mokesčiai atitinkamai pakeitė bendrojo ir
individualaus akcizo mokesčius, bei kiti mokesčius reglamentuojantys įstatymai.
1995 06 28 buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymas, išvardijantis administ-ruojamus mokesčius, nustatantis mokesčių
administratorių (VMI) teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų teises ir pareigas,
mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo pagrin-dines taisykles (nuostatas),
nesumokėtų mokesčių bei su jais susijusių ekonominių sankcijų išieškojimo bei
mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Atskiras Mokesčių administravimo įstatymo
nuostatas detalizuoja kiti teisės aktai, pvz. : finansų ministro 1996 07 29
įsakymu Nr. 71 patvirtinta “Mokesčių grąžinimo tvarka”, finansų ministro 1996
06 26 įsakymu Nr. 58 patvirtinta “Delspinigių už ne laiku sumokėtus arba
pervestus mokesčius ir baudas skaičiavimo ir mokėjimo tvarka”, finansų ministro
1996 09 23 įsakymu Nr. 85 patvirtinta “Mokesčio administratoriaus paskirtų
baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus ir patikrinimo metu apskaičiuotų
delspinigių sumokėjimo terminų pratęsimo tvarka”, Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos 1997 09 05 įsakymu Nr. 75 patvirtinti
“Teritorinės valsty-
binės mokesčių inspekcijos tipiniai nuostatai”, finansų ministro 1997 07 29
įsakymu Nr. 110 patvirtinti “Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų
ministerijos - centrinio mokesčio administratoriaus nuostatai”, Vyriausybės
1997 05 08 nutarimu Nr. 447 patvirtinta “Atleidimo nuo delspinigių ir baudų už
nesumokėtus arba ne laiku sumokėtus mokesčius, mokamus į valstybės
(savivaldybės) biudžetą ar valstybinius fondus, tvarka” ir kiti.
Mokesčiams,
nurodytiems Mokesčių administravimo įstatymo 5 str. 1 d. , bei apmokestinimo
jais tvarkai nustatyti buvo priimti šie mokesčių įstatymai bei poįstatyminiai
teisės aktai (šiuo metu galiojantys): 1993 12 22 Lietuvos Respublikos
pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1996 05 09 nutarimas Nr. 546
“Dėl pridėtinės vertės mokesčio”, Vyriausybės 1996 10 15 nutarimu Nr. 1202
patvirtinti “Prekių, už kurias nemokamas pridėtinės vertės mokestis, ir prekių,
kurių gamybos ciklas ilgesnis kaip pusė metų, sąrašai”, Finansų ministerijos
1994 04 20 įsakymu Nr. 58 patvirtinta “Pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo
ir mokėjimo instrukcija”, 1994 04 12 Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas,
Vyriausybės 1994 04 25 nutarimas Nr. 302 “Dėl akcizų”, Finansų ministerijos
1994 05 24 raštas Nr. 37N “Dėl akcizų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos”, 1990
10 05 Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas,
Vyriausybės 1997 06 02 nutarimu Nr. 550 patvirtintas “Tarptautinių organizacijų
ir fondų, iš kurių mokamos stipendijos neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų
mokesčiu, sąrašas”, 1990 07 31 Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno
mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1997 08 04 nutarimas Nr. 888 “Dėl užsienio
valstybių įmonių, įregistruotų lengvatinio mokesčių tarifo valstybėse arba
zonose, iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir juridinio asmens teisių
neturinčių įmonių gautų apmokestinamųjų pajamų rūšių”, Vyriausybės 1990 09 26
nutarimas Nr. 292 “Dėl gamybinių įmonių ir organizacijų, naudojančių riboto
darbingumo dirbančiuosius, apmokestinimo tvarkos”, Vyriausybės 1991 04 23
nutarimas Nr. 154 “Dėl įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarkos”,
1994 07 20 Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto
mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1996 11 27 nutarimas Nr. 1400 “Dėl įmonių ir
organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio”, 1992 06 25 Lietuvos Respublikos
žemės mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1993 08 03 nutarimas Nr. 603 “Dėl žemės
mokesčio”, 1991 03 21 Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos
išteklius įstatymas, Vyriausybės 1995 10 10 nutarimas Nr. 1320 “Dėl mokesčių už
valstybinius gamtos išteklius”, 1992 10 07 Lietuvos Respublikos naftos ir dujų
išteklių mokesčio įstatymas, 1991 04 02 Lietuvos Respublikos mokesčių už
aplinkos teršimą įstatymas, 1994 06 23 Lietuvos Respublikos konsulinio mokesčio
įstatymas, 1994 11 16 Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtinti “Konsulinio
mokesčio tarifai ir konsulinio mokesčio mokėjimo bei grąžinimo tvarka”, 1994 06
23 Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1994 11 11
nutarimu Nr. 1123 patvirtinti “Žyminio mokesčio tarifai bei žyminio mokesčio
mokėjimo ir grąžinimo tvarka”, 1993 11 23 Lietuvos Respublikos prekyviečių
mokesčio įstatymas, 1995 01 24 Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymas,
Vyriausybės 1995 06 02 nutarimas Nr. 778 “Dėl Lietuvos Respublikos kelių fondo
įstatymo įgyvendinimo”, 1995 06 13 Lietuvos Respublikos paveldimo ar dovanojamo
turto mokesčio įstatymas, Vyriausybės 1997 09 15 nutarimas Nr. 1008 “Dėl
paveldimo ar dovanojamo kilnojamojo (nekilnojamojo) turto apmokestinamosios
vertės apskaičiavimo bei turto vertinimo pagal rinkos kainas tvarkos”,
Vyriausybės 1995 08 07 nutarimas Nr. 1097 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297, 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316
ir 1994 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 312 dalinio pakeitimo”, 1996 05 21
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, 1996 05 21
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, 1997
07 04 Vyriausybės nutarimu Nr. 727 patvirtinti “Privalomojo sveikatos draudimo
įmokų mokėjimo terminai ir tvarka”, 1993 12 23 Lietuvos Respublikos žemės
nuomos įstatymas, Vyriausybės 1993 08 03 nutarimas Nr. 602 “Dėl valstybinės
žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba
mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio” ir kiti.
Teismai,
nagrinėdami šios kategorijos bylas, turėtų atsižvelgti ir į mokesčių klausimais
priimtus Lietuvos Konstitucinio Teismo 1996 03 15 nutarimą “Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1123 “Dėl žyminio
mokesčio tarifų bei žyminio mokesčio mokėjimo ir grąžinimo tvarkos
patvirtinimo” patvirtintų žyminio mokesčio tarifų 5, 6, 7, 8, 16, 17, 19,
27. 4-27. 9, 29, 34 ir 36 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai,
taip pat Lietuvos Respublikos
žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos
įstatymo 6 straipsniui” ir 1997 07 10 nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56
straipsnio ketvirtosios dalies 1, 2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.
Mokesčius
reguliuojantys įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai priklauso Lietuvos
viešajai teisei. Santykiai, atsirandantys jų pagrindu, yra administracinio
pobūdžio, pagrįsti vienos santykio šalies (dalyvio) pavaldumu kitai. T-ėl
jiems sureguliuoti yra taikomas administracinis-teisinis reguliavimo
(subordinacijos) metodas. Jis pasireiškia mokesčių teisės normose,
apibrėžiančiose mokestinę prievolę, t. y. pareigą mokėti nustatyto dydžio
mokestį ir laikytis mokesčio mokėjimo tvarkos, įvykdymą užtikrinančias
priemones (ekonomines sankcijas), mokesčių teisinių santykių subjektų statusą,
mokesčių mokėtojų atsakomybę, mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką ir kitus
klausimus.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 127 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos biudžetinę
sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat
savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžeto pajamos
formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio
turto ir kitų įplaukų (Konstitucijos 127 str. 2 d. ). Mokesčiai yra vienas iš
pagrindinių valstybės biudžeto formavimo šaltinių. Finansų teisėje mokesčiai
yra suprantami kaip įstatymu nustatyti privalomi, negrąžintini, neatlygintini
juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio piniginiai mokėjimai, sumokami
(surenkami) nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą, o tam tikrais
atvejais ir į nebiudžetinius tikslinius fondus, būtini užtikrinti valstybės
funkcionavimą (visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti).
Mokestis yra apibrėžiamas kaip mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta
piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės)
funkcijoms vykdyti (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. ). Ši prievolė
reiškia pareigą sumokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius ir laikytis
nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (Mokesčių administravimo
įstatymo 19 str. ). Už ne laiku į valstybės biudžetą sumokėtus (pervestus)
mokesčius skaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, t. y. Mokesčių
administravimo įstatymas numato galimybę mokesčių sumokėjimui užtikrinti
taikyti nustatyto dydžio ekonomines sankcijas.
Mokestiniams
santykiams reguliuoti teismai negali taikyti CK normų, kadangi CK 1 str. 3 d.
yra apibrėžiama jų taikymo sfera ir nurodyta, kad turtiniams santy-kiams,
pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių
santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos. Tačiau pavyzdžių, rodančių, kad
teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, taikė CK normas, teismų praktikoje
yra. Pavyzdžiui, į Lazdijų rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi Lazdijų
rajono VMI, prašydama išieškoti iš pil. O. B. 985,80 Lt nesumokėtą pajamų
mokestį ir 1971,60 Lt baudą (tokią sankciją numatė tuomet galiojusi 1994 07 20
įstatymo Nr. I-561 40 str. 3 d. redakcija), kadangi atsakovė pažeidė Fizinių
asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatas,
t. y. nesumokėjo 10 proc. pajamų mokesčio už parduotą 2-ąjį automobilį.
Apylinkės teismas 1996 05 13 sprendimu, tenkindamas VMI ieškinį iš dalies,
sumažino priteistinos iš atsakovės baudos dydį per pusę -
985,80 Lt, vadovaudamasis CK 197 str. bei atsižvelgdamas į turėtus VMI
nuostolius ir į atsakovės turtinę padėtį. Kauno apygardos teismas 1996 09 02
nutartimi pagal VMI apeliacinį skundą pakeitė apylinkės teismo sprendimą ir
padidino priteistinos baudos dydį iki 1971,60 Lt dėl to, kad apylinkės teismas
savo sprendime padarė neteisingą išvadą, jog atsakovės turtinė padėtis yra
sunki. Teismui pateikti įrodymai rodo, kad per metus atsakovės O. B. vyras
įsigijo 14 lengvųjų automobilių ir vieną sunkvežimį jiems transportuoti (civ.
byla Nr. 2-219/96 m. ). Tačiau apygardos teismas savo nutartyje neatkreipė
dėmesio į tą aplinkybę, kad galimybės mažinti mokesčių inspekcijos paskirtą
pajamų mokesčio mokėtojui baudą Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis
įstatymas nenumatė, o šiuo atveju taikyti CK nuostatas nebuvo teisinio
pagrindo.
Kitas
pavyzdys. Vilniaus m. 1-a-is apylinkės teismas byloje pagal pareiškėjo
-Statybos-projektavimo firmos “Savy” skundą dėl Vilniaus m. VMI reikalavimo
sumokėti 197 610,80 Lt delspinigių už ne laiku sumokėtą bendrąjį akcizą
panaiki-nimo 1995 07 26 sprendimu skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas
1996 02 09 sprendimu panaikino šį apylinkės teismo sprendimą ir pripažino
neteisėtu Vilniaus m. VMI reikalavimą sumokėti 197 610,80 Lt delspinigių.
Apygardos teismas sprendime, be kita ko, nurodė, kad nei Vyriausybės 1991 12 10
nutarime Nr. 541, kuriuo remiantis buvo apskaičiuoti pareiškėjui delspinigiai,
nei kituose mokesčių įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose nenumatyti
ieškininės senaties terminai delspinigiams išieškoti, todėl pagal CPK 11 str. 6
d. (pagal įstatymo
analogiją) šiuo atveju turėtų būti taikoma CK 84 str. 2 d. , t. y. šešių mėnesių
ieškininės senaties terminas ieškiniams dėl netesybų - baudų ir delspinigių -
išieškojimo. Dėl minėtų priežasčių negalima išieškoti delspinigių už laikotarpį
nuo 1992 m. sausio mėn. iki 1994 m. balandžio mėn. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 1996 05 07 nutar-timi patenkino Vilniaus m. VMI kasacinį skundą ir
panaikino apygardos teismo sprendimą, nurodydamas, kad pagal įstatymų analogiją
(CPK 11 str. 6 d. ) taikyti delspinigių išieškojimui už ne laiku sumokėtą
bendrojo akcizo mokestį 6 mėnesių trukmės ieškininės senaties termino (CK 84
str. 2 d. ) nebuvo pagrindo, nes pagal CK 1 str. 3 d. mokesčių santykiams CK
normos netaikomos. VMI pareiškėjui mokėtinus delspinigius apskaičiavo
teisingai, vadovaudamasi Vyriausybės 1991 12 10 nutarimu Nr. 541 (civilinė byla
Nr. 2-3859/95 m). Be to, pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo
29 str. 3 d. apskaičiuoto mokesčio, taip pat priskaičiuotų delspinigių ir baudų
sumokėjimui ir išieškojimui senaties terminas yra netaikomas.
Mokesčių
administravimo įstatymo 5 str. 2 d. nustatyta, kad apmokestinimo tam tikru
mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu
priimtas Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas,
t. y. šis įstatymas numato galimybę nustatyti mokesčio mokėtoją, mokesčio bazę,
mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, ekonomines sankcijas (baudas ir
delspinigius) už mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos pažeidimus,
mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką poįstatyminiame teisės akte -
Vyriausybės nutarime, jeigu yra atitinkamas įstatymo pavedimas (įgaliojimas),
Finansų ministerijos nutarime (įsakyme, akte, rašte), jeigu yra atitinkamas
įstatymo ar Vyriausybės pavedimas (įgaliojimas).
T-ėl
teismai, nagrinėdami mokestines bylas, privalo išsiaiškinti poįstatyminio
teisės akto, taikytino mokestiniam ginčui išnagrinėti, galiojimą. Turi būti
patikrinta, ar valstybinio valdymo institucijos (pvz. , Vyriausybė, Finansų
ministerija) buvo įgaliotos priimti atitinkamą teisės aktą. Toks įgaliojimas
(pavedimas) Vyriausybei paprastai nurodomas įstatyme, o Finansų ministerijai -
įstatyme arba Vyriausybės nutarime.
Pažymėtina,
kad teismai (taip pat ir VMI), nagrinėdami mokestines bylas, daro nemažai
klaidų dėl netinkamo įstatymų ir poįstatyminių aktų galiojimo išaiškinimo arba
šio klausimo visiško nesiaiškinimo. Dažniausiai tai atsitinka dėl to, kad visų
pirma mokestiniam ginčui išspręsti netinkamai pritaikomos teisės normos (t. y.
pažeidžiamos teisės normų galiojimo asmenims taisyklės), pavyzdžiui, fizinių
asmenų pajamų mokesčio mokėtojams už pajamų mokesčio nesumokėjimą (nesavalaikį
sumokėjimą) taikoma ekonominė sankcija (delspinigiai, bauda), kuri yra
nustatyta už juridinio asmens pelno mokestį reguliuojančių teisės normų
pažeidimus. Antra vertus, kartais pamirštama taisyklė, kad galioja tik įstatymų
nustatyta tvarka paskelbti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai, t. y. juos
taikant turi būti laikomasi 1993 04 06 įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos
įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” reikalavimų.
Pavyzdžiui,
pil. J. M. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą su skundu, prašydamas
panaikinti Trakų r. VMI sprendimą išieškoti iš jo individualiosios įmonės
9258,49 Lt mokesčių ir įmokų. Trakų rajono apylinkės teismas 1996 07 05
sprendimu skundą patenkino iš dalies, panaikino 1996 04 02 VMI sprendimo dalį
dėl 236 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio už 1993 m. , 4842 Lt fizinių asmenų
pajamų mokesčio už 1995 m. bei delspinigių sumokėjimo į valstybės biudžetą.
Vilniaus apygardos teismas 1996 10 05 nutartimi apylinkės teismo sprendimą
paliko nepakeistą. Teismai savo išvadose nurodė, kad pareiškėjo įmonė teisingai
skaičiavo 1993-1995 m. apmokestinamas pajamas, panaudotas kapitalinėms
investicijoms, vadovaudamasi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo
24 str. Trakų r. VMI, nustatydama reikalaujamas sumokėti mokesčių sumas,
vadovavosi Finansų ministerijos 1993 01 11 raštu Nr. 3 N, kuris nustato
apmokestinimą pajamų, panau-dotų kapitalinėms investicijoms. Tačiau minėtas
raštas taikytinas tik juridinių asmenų atžvilgiu, o pareiškėjo įmonė neturi
juridinio asmens statuso. Lietuvos apeliacinis teismas, 1997 03 25 nutartimi
atmesdamas VMI kasacinį skundą ir palikdamas byloje priimtus sprendimą ir
nutartį nepakeistus, nurodė, kad pareiškėjo įmonė, vadovaudamasi Fizinių asmenų
pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 24 str. apskai-čiavo ir sumokėjo mokestį nuo
pajamų, panaudotų kapitalinėms investicijoms, tačiau tai padarė,
nesivadovaudama minėtu raštu Nr. 3 N (t. y. sumokėjo mokestį mažesnį, negu
reikėtų mokėti pagal raštą Nr. 3 N), kadangi pareiškėjo įmonė yra fizinių
asmenų pajamų mokesčio mokėtojas, todėl pagrįstai mokėjo pagal Fizinių asmenų
pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 24 str. Minėtas Finansų ministerijos raštas
įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, todėl pareiškėjo atžvilgiu
negalėjo būti taikomas (civ. byla Nr. 22-766/96 m. ).
Teismai,
nagrinėdami mokestines bylas, kartais neteisingai taiko teisės normų galiojimo
laike taisykles, nustatančias, kad mokestiniai ginčai turi būti sprendžiami
pagal mokesčių įstatymus bei poįstatyminius teisės aktus, kurie galiojo teisės
pažeidimo padarymo metu. Šią taisyklę įtvirtina Mokesčių administravimo
įstatymo 50 str. 6 d.
Pavyzdžiui,
Klaipėdos apygardos teismas 1995 03 31 sprendimu patenkino pareiškėjo AB “Klaipėdos
kranai” skundą dėl Klaipėdos m. VMI 1994 06 27 akto Nr. 04-2 panaikinimo,
kuriuo buvo įpareigotas sumokėti 3 277 781,68 Lt delspinigių už pavėluotą
bendrojo akcizo mokesčio pervedimą (1992 m. - nuo balandžio iki gruodžio mėn. ,
1993 m. , 1994 m.   - nuo sausio iki
gegužės mėn. ) į valstybės biudžetą, motyvuodamas tuo, kad delspinigių
išieškojimas iš AB buvo grindžiamas Finansų ministerijos raštais (1991 12 16
nutarimu Nr. 132 N, 1993 07 09 nutarimu Nr. 45 N), o ne įstatymu. Lietuvos
apeliacinis teismas 1995 05 23 sprendimu panaikino apygar-dos teismo sprendimą,
pareiškėjo AB “Klaipėdos kranai” skundą atmetė, nurodydamas, kad Aukščiausioji
Taryba savo nutarimu pavedė Vyriausybei nustatyti bendrojo akcizo mokesčio
apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, o Vyriausybė tai pavedė  nustatyti Finansų ministerijai. Vykdydama šį
nutarimą Finansų ministerija nustatė delspinigių dydį, todėl šie Finansų
ministerijos raštai yra norminiai aktai. Tai, kad patikrinimo surašymo metu
minėti aktai negaliojo, teismo manymu, nesudaro pagrindo pripažinti aktą
neteisėtu, nes patikrinimas buvo atliktas už praėjusį laikotarpį, kurio metu
šie aktai dar galiojo (civilinė byla Nr. 3-6/95 m. ). Tokia Apeliacinio teismo
išvada, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nuomone, yra
teisėta ir pagrįsta.
Tačiau
minėta nuostata, įtvirtinanti teisės normos galiojimą laike, admi-nistracinėje
ir baudžiamojoje teisėje turi vieną išimtį. Pavyzdžiui, pagal ATPK 8 str. 2 d.
tais atvejais, kai po teisės pažeidimo yra priimami teisės aktai, švelninantys
arba panaikinantys atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą, - jie galioja
atgal, t. y. taikomi ir prieš šių aktų išleidimą padarytiems teisės pažeidimams.
Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris
1994 04 21 nutarime konstatuoja, kad “įstatymų leidyboje atgal galiojančių
įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą
atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys
veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar
administracinę nuo-
baudą. Kitose teisės srityse retroaktyvus (atgal galiojančio) įstatymo
priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Retroaktyvus įstatymas
įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia
ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda
teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepalankios
kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus
baudžiamąją ir administracinę teisę) visada galioja atgal, nes privatinėje
teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis
gali pablogėti. ”
Mokesčių
administravimo įstatymo 50 straipsnio 6 dalyje nenumatyta jokių išimčių, todėl
teismai, nagrinėdami mokestines bylas, visais atvejais turi taikyti tuos
įstatymus, kurie galiojo teisės pažeidimo metu. Bylų apibendrinimas parodė,
kad  teismai ne visada į šią taisyklę
atkreipia dėmesį. Štai P-ės r. apylinkės teismas civilinėje byloje pagal
pareiškėjo UAB “BAJ sta” skundą dėl P-ės r. VMI 1995 12 18 akto bei 1996 01
15 sprendimo išieškoti į valstybės biudžetą 12 539 Lt sumažintą akcizo mokestį,
25 078 Lt dvigubo dydžio baudą, 3823 Lt PVM ir 3823 Lt baudą panaikinimo 1996 05
03 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 1996 08 21
nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas kreipėsi į
Lietuvos apeliacinį teismą su kasaciniu skundu, jame nurodydamas, kad VMI,
skaičiuodama baudą už nesumokėtą bendrojo akcizo mokestį, vadovavosi
negaliojančiu Vyriausybės 1991 12 10 nutarimu Nr. 541 ir taikė griežtesnes
ekonomines sankcijas, negu numato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas,
pakeitęs bendrojo akcizo mokestį į PVM. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 1996 12 17 nutartimi iš dalies patenkino
pareiškėjo kasacinį skundą: pakeitė VMI 1995 12 18 aktą ir 1996 01 15 sprendimą
Nr. 05-04/45, sumažindamas UAB “BAJ sta” priskaičiuotą sumokėti į valstybės
biudžetą sumą iki 30 724 Lt. Apeliacinis teismas sutiko su ankstesnėmis teismų
išvadomis, kad VMI reikalavimas sumokėti į valstybės biudžetą 12 539 Lt
bendrojo akcizo mokesčio, 3823 Lt PVM ir 3823 Lt baudos yra teisėtas ir
pagrįstas. Bauda už bendrojo akcizo mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo
pažeidimus pareiškėjui turėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Pridėtinės vertės
mokesčio įstatymo 36 str. , nes šis įstatymas švelnina atsakomybę ir todėl
taikomas ir prieš šio įstatymo priėmimą pareiškėjo padarytam pažeidimui mokant
bendrojo akcizo mokestį, todėl 25 078 Lt dvigubo dydžio bauda yra neteisėta ir
naikintina (civ. byla Nr. 2-405/96 m. ). Su tokia Lietuvos apeliacinio teismo
nutartimi bei jos motyvais sutikti negalima.
Lietuvos
Respublikos teismai nevienodai nagrinėja bylas, kuriose įmonės, įstaigos,
organizacijos (mokesčių mokėtojai) skundžia mokesčių administratorių (VMI)
paskirtas ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos 1993 07 14 įstatymo Nr.
I-218 “Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų” nuostatų pažeidimus.
Minėto
įstatymo (1995 06 29 įstatymo Nr. I-979 redakcija) 1 str. buvo nustatyta, kad
visų rūšių įmonės, bendrovės, organizacijos, įstaigos (toliau -įmonės)
tarpusavyje bei su kitų valstybių įmonėmis, firmomis, bendrovėmis,
organizacijomis, priklausančiomis Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, už prekes
ir paslaugas atsiskaito ne grynaisiais pinigais. Grynaisiais pinigais jos gali
atsiskaityti per dieną ne daugiau kaip 3000 Lt. Pažeidus minėtą atsiskaitymų
grynaisiais pinigais normą, iš įmonių mokėtojų - pažeidėjų mokesčių admi-
nistratoriai (VMI) ne ginčo tvarka išieško į valstybės biudžetą 30 proc.
skirtumo, gauto iš faktiškai išmokėtos sumos atėmus šio įstatymo leistą
atsiskaitymų grynaisiais pinigais maksimalią sumą, dydžio baudą.
Priėmus
1996 06 13 Lietuvos Respublikos “Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir
sąlygų” pakeitimo įstatymą Nr. I-1381, buvo panaikinti įmonių atsiskaitymo
grynaisiais pinigais apribojimai bei ekonominės sankcijos už šios atsiskaitymų
tvarkos pažeidimą.
Štai
Vilniaus m. 1-a-is apylinkės teismas 1997 02 05 sprendimu patenkino UAB
“Telktis” skundą dėl Vilniaus m. VMI sprendimo dalies išieškoti baudą už
laikinosios atsiskaitymų tvarkos pažeidimą. Byloje nustatyta, kad bendrovė
pažeidė atsiskaitymo grynaisiais pinigais normą, nustatytą įstatymo “Dėl
laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų” 1 str. (1995 06 29 įstatymo Nr.
I-979 redakcija), todėl VMI, vadovaudamasi minėto įstatymo 1 str. 2 d. ,
pareikalavo sumokėti į biudžetą atitinkamo dydžio baudą. Kadangi ši įstatymo
nuostata yra panaikinta (1996 06 13 įstatymas Nr. I-1381), teismas padarė
išvadą, kad ji negali būti taikoma (civ. byla Nr. 26-1191/97 m. ).
Tas
pats teismas, nagrinėdamas J. R. individualiosios įmonės skundą dėl neteisėtų
VMI pareigūnų veiksmų, priėmė jau kitokį sprendimą. VMI paskyrė minėtai įmonei
baudą, kadangi buvo nustatyta, kad įmonė 1996 02 22 pažeidė atsiskaitymo
grynaisiais pinigais normą, nustatytą aptariamo įstatymo 1 str. (1995 06 29
įstatymo Nr. I-979 redakcija). Teismas iš esmės sutiko su suinteresuoto asmens
atstovo paaiškinimais, kad bauda pareiškėjui paskirta teisėtai ir paliktina
galioti, nes tuo metu, kai buvo padarytas atsiskaitymų grynaisiais pinigais
tvarkos pažeidimas, šis įstatymas galiojo, nežiūrint į tai, kad pažeidimas buvo
nustatytas vėliau, atlikus įmonėje patikrinimą. Apskundus apylinkės teismo
sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šis minėto teismo sprendimą paliko
nepakeistą (civilinė byla Nr. 2 A29-1152/97 m. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyrius sutinka su šioje byloje priimtais teismų sprendimais.
Kitoje
byloje pagal pareiškėjo A. A. personalinės įmonės skundą dėl Širvintų rajono
VMI neteisėtų veiksmų  Širvintų rajono
apylinkės teismas 1997 03 28 sprendimu VMI sprendimo Nr. 01-03/352 dalį dėl 16
888,80 Lt baudos išieškojimo už atsiskaitymą grynaisiais pinigais tvarkos
pažeidimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 1997 06 02 nutartimi
pakeitė apylinkės teismo
1997 03 28 sprendimą ir panaikino Širvintų rajono VMI 1996 08 19 sprendimo dalį
dėl 16 888,80 Lt baudos paskyrimo už atsiskaitymo grynaisiais pinigais tvarkos
pažeidimą, nurodydamas, kad, sutinkamai su 1995 06 28 Mokesčių administravimo
įstatymo 5, 7 str. , VMI tokių mokesčių (matyt, baudų už atsiskaitymo
grynaisiais pinigais pažeidimą) neadministruoja. Tačiau darydama tokią išvadą
teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad pareigą mokesčių inspekcijai ne
ginčo tvarka išieškoti iš įmonių mokėtojų - pažeidėjų baudas tiesiogiai nustatė
šio įstatymo (1995 06 29 Nr. I-979 redakcija) 1 str. 2 d. (civ. byla Nr. 2A28-842/97 m. ).
Pagal
Mokesčių administravimo įstatymo 54 str. 2 d. mokestinius ginčus nagrinėja
vietos mokesčių administratorius (teritorinė 
valstybinė mokesčių inspekcija), centrinis mokesčio administratorius
(Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos)
ir teismas. Prieš pradedant nagrinėti skundą teisme, būtinas išankstinis
neteisminis ginčo nagrinėjimas valstybinėje mokesčių inspekcijoje, t. y.
mokesčio administratoriaus veiksmai skundžiami tokia tvarka: pirmiausia skundžiama
vietos mokesčio administratoriui, vėliau - centriniam mokesčio
administratoriui, o nesutikus su šio administratoriaus sprendimu - teismui.
Tokios pat apskundimo tvarkos turi būti laikomasi ir tuomet, kai vietos arba
centrinis mokesčio administratorius nepriėmė jokio sprendimo per įstatymo
nustatytą laiką.
Minėto
įstatymo 55 str. 2 d. 1 p. nurodoma, kad mokesčio mokėtojo skundą vietos
mokesčio administratorius priima tik tada, jeigu jis pateikiamas raštu per 20
dienų nuo mokesčio administratoriaus pareigūno surašyto sprendimo gavimo
dienos.
Mokesčio
mokėtojas turi teisę pateikti skundą centriniam 
mokesčio administratoriui tik tada, jeigu: 1) skundas pateikiamas raštu
per 20 dienų po to, kai buvo gautas vietos mokesčio adminstratoriaus sprendimas
dėl skundo tyrimo rezultatų arba pasibaigė 30 dienų terminas, per kurį toks
sprendimas turėjo būti priimtas; 2) dėl centrinio mokesčio administratoriaus
(jo pareigūnų) sprendimo skundas pateikiamas raštu per 20 dienų po skundžiamo
sprendimo gavimo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 56 str. 4 d. 1, 2
p. ).
Pagal
Mokesčių administravimo įstatymo 58 str. 3 d. mokesčio mokėtojas, nesutinkantis
su centrinio mokesčio administratoriaus priimtu sprendimu, skundą teismui gali
paduoti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo sprendimo  gavimo dienos, o jeigu sprendimas nepriimtas,
- per 20 dienų nuo kitos dienos, kurią jis turėjo būti priimtas.
Iki
1997 02 13 padarytų Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimų bei papildymų
Mokesčių administravimo įstatymas nenumatė galimybės (teisės) mokesčio
administratoriui atnaujinti nustatytą mokesčio mokėtojui 20 dienų terminą
skundui paduoti, praleistą dėl svarbių priežasčių. Šiuo metu Mokesčių
administravimo įstatymo 54 str. 7 ir 9 d. nustatyta, kad mokesčio mokėtojui,
praleidusiam įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias
mokesčio administratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas mokesčio
administratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto
termino atnaujinimo paduodamas tam mokesčio administratoriui, kurio
kompetencijai priklauso sprendimo dėl skundo priėmimas, ir nagrinėjamas tokia
pat tvarka kaip ir skundas. Be to, paduodant pareiškimą dėl termino
atnaujinimo, kartu turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra
praleistas. Mokesčio administratorius, neatnaujindamas termino skundui paduoti,
skundo dėl mokesčio administratoriaus veiksmų iš esmės nenagrinėja. Mokesčio
administratoriaus sprendimas, kuriuo atmetamas pareiškimas dėl termino
atnaujinimo, gali būti apskųstas šio įstatymo nustatyta tvarka.
Mokesčių
administravimo įstatymo 58 str. 3 d. numatyta mokesčio mokėtojo teisė per
apibrėžtą terminą (20 dienų) su skundu kreiptis į teismą. Šiuo įstatymu teismui
nesuteikta teisė pačiam atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleisto skundo
padavimo termino. Tačiau tokios nuostatos nebuvimas minėtame įstatyme visiškai
nereiškia, kad teismas to padaryti negali, nes teismo (procesines) teises,
nagrinė-jant bylas dėl ginčų, kylančių iš civilinių, šeimos, darbo, fnansų,
konstitucinių, administracinių santykių ir pan. (CPK 1 str. ), nustato civilinio
proceso įstatymai. T-ėl, remiantis CPK 127 str. nuostatomis, asmenims,
praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas
pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atstatomas. Ši taisyklė
yra bendro pobūdžio, todėl gali būti taikoma ir bylose dėl mokestinių ginčų,
kurios nagrinėjamos CPK 241 skirsnio normų nustatyta tvarka.
Išnagrinėję
mokesčio mokėtojo skundą, vietos mokesčio administratorius gali priimti tik
vieną iš Mokesčių administravimo įstatymo 55 str. 6 d. numatytų sprendimų,
centrinis mokesčio administratorius - tik vieną iš minėto įstatymo 56 str. 7 d.
numatytų sprendimų, o teismas - tik vieną iš CPK 2695 str. numatytų
sprendimų.
Ne
visada teismai, nagrinėdami mokestines bylas, aiškinasi mokestinio ginčo
išankstinio neteisminio nagrinėjimo aplinkybes ir rezultatus. Šį faktą
patvirtina ir ta aplinkybė, kad neretai teismų išnagrinėtose bylose yra ne visi
rašytiniai įrodymai, mokesčio administratoriaus sprendimai ir mokesčio mokėtojo
skundai mokesčio administratoriui, patvirtinantys mokestinio ginčo
išnagrinėjimo išankstine neteismine tvarka faktą. Įrodymai, patvirtinantys
mokestinio ginčo išnagrinėjimo išankstine neteismine tvarka faktą ir
rezultatus, yra reikšmingi teismui dar ir todėl, kad būtų galima išsiaiškinti,
ar pareiškėjas, pasinaudojęs išankstine neteismine ginčo išnagrinėjimo tvarka,
teismui nepareiškė naujų (papildomų) reikalavimų, kurie nebuvo mokesčių
administratorių išnagrinėti Mokesčio administravimo įstatymo 10 skyriaus
nuostatų nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 56 str. 2 d. ).
Jeigu tokie reikalavimai teismui buvo pareikšti, teismas, vadovaudamasis CPK
245 str. 1 p. , turi juos palikti nenagrinėtus, o kitus reikalavimus, t. y.
išnagrinėtus išankstine neteismine ginčo išsprendimo tvarka, turi išspręsti iš
esmės CPK nustatyta tvarka priimdamas byloje sprendimą.
Jeigu
įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės mokestinio ginčo nagrinė-jimo
tvarkos nesilaikymas yra nustatomas civilinės bylos iškėlimo stadijoje,
teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (CPK 150 str. 2 d. 2 p. ).
Teisėjas, atsisakydamas priimti skundą CPK 150 str. 2 d. 2 p. pagrindu,
nutartyje privalo nurodyti pareiškėjui, būtent, kokia išankstinė neteisminė
ginčo nagrinėjimo tvarka turi būti taikoma ir į kurį mokesčio administratorių
reikia kreiptis (CPK 150 str. 3 d. ).
Jeigu
iškėlus civilinę bylą paaiškėja, kad pareiškėjas nesilaikė minėtos tvarkos,
teismas privalo palikti skundą nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 p. ), kadangi
Mokesčių administravimo įstatyme nustatyti skundo padavimo terminai nėra
naikinamieji ir pareiškėjas gali pasinaudoti išankstine neteismine ginčo
sprendimo tvarka. Nutartyje palikti skundą nenagrinėtą teismas privalo nurodyti  mokesčio administratorių, į kurį
suinteresuotas asmuo turėtų kreiptis.
Mokestinių
bylų nagrinėjimo teismuose analizė rodo, kad sprendžiant minėtus klausimus
teismai daro klaidų. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 1997 02 25 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo
1996 09 10 sprendimą byloje pagal UAB “Exelas” ieškinį Kauno miesto VMI dėl PVM
permokos grąžinimo ir ieškininį pareiškimą paliko nenagrinėtą (CPK 245 str. 1
p. ) (civ. byla Nr. 3K-383/97m. ). Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija teisingai nurodė, kad būtina laikytis šios kategorijos byloms
nustatytos išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos.
Visi
Lietuvos Respublikos ūkininkavimo subjektai (Buhalterinės apskaitos pagrindų
įstatymo 1 str. ) atliekamas ūkines operacijas privalo fiksuoti apskaitos
dokumentuose, o Vyriausybės nustatytais atvejais - specialiuose apskaitos
dokumen- tuose (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 str. , CPK 64 str. ).
Ūkinės operacijos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos su
jomis susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 4 str. 4 d. , CPK 57, 59, 64, 73 str. ).
Pagal
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 str. 1 d. (1996 12 23 įstatymo Nr.
VIII-65 redakcija) apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į
apskaitos registrus (pvz. : į didžiąsias knygas, žurnalus-orderius, analitinės
apskaitos korteles, tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formas ir
pan. ) pagrindas (Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1996 02 22 įsakymas Nr. 13 “Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų
saugojimo terminų”). Duomenų (įrašų), esančių apskaitos dokumentuose, pagrindu
pildomi apskaitos registrai. Apskaitos dokumentai surašomi ranka ar techninėmis
priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įrašai į apskaitos registrus taip pat daromi
ranka arba techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Ūkinių operacijų
fiksavimas apskaitos doku- mentuose pasireiškia atitinkamų įrašų juose padarymu,
t. y. nurodant tam tikrus būtinus dokumentų rekvizitus apie atliktas arba
atliekamas ūkines operacijas. Įstatymas apskaitos dokumentų surašymui, įrašų
darymui apskaitos registre numato tris būdus. Jis leidžia minėtus veiksmus
atlikti ranka, techninių priemonių pagalba arba dalį įrašų apskaitos
dokumentuose arba registruose padaryti ranka, o kitą dalį - techninių priemonių
pagalba. Minėta įstatymo nuostata jokiu būdu nereiškia, kad leidžiama įrašus
apskaitos dokumentuose arba registruose daryti tik viena forma - ranka ar
technine priemone, o draudžiama - ranka ir technine priemone kartu.
Analizuojamu laikotarpiu teismuose buvo nagrinėjamos bylos, kuriose ginčo šalys
skirtingai aiškino minėtas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 str.
nuostatas. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje pagal ieškovo
firmos “B- B-ker industrietechnik import - export” ieškinį atsakovui AB
“Lytagra” dėl nuos- tolių atlyginimo 1996 03 25 sprendimu ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 1996 09 03 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies
ir priteisė ieškovui iš atsakovo 103 369,78 Lt nuostoliams atlyginti ir 12
991,22 Lt teismo išlaidų, motyvuodamas tuo, kad Buhalterinės apskaitos pagrindų
įstatymo 9 ir 19 str. nustatytų reikalavimų neatitinka byloje esančios
sąskaitos-faktūros, kadangi jose nenurodyti ranka atliktų taisymų data ir
taisymus atlikusių asmenų parašai, todėl, sprendžiant šalių ginčą, šiais
apskaitos dokumentais negali būti įrodinėjamas ieškovui atsakovo atiduoto
krovinio svoris ir vienetų skaičius (CPK 64 str. ). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 1997 02 12 nutartimi patenkino atsakovo kasacinį skundą, panaikino
Apeliacinio teismo sprendimą ir paliko galioti Kauno apygardos teismo 1996 03
25 sprendimą. Nesutikdama su Apeliacinio teismo išvadomis, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad
byloje nustatyta, jog atsakovo darbuotojai krovinį ieškovui pakrovė į
geležinkelio vagonus Kaune. Šios operacijos atlikimo metu buvo surašomi
apskaitos dokumentai, t. y. užpildomos sąskaitos-faktūros. Krovinio perdavimas
buvo atliekamas, dalyvaujant ieškovo įgaliotam atstovui G. A. , kurio parašas,
patvirtinantis krovinio gavimo faktą, yra užpildytose sąskaitose-faktūrose.
Jose nėra specialios grafos, kurioje būtų įrašomas krovinio svoris. Šie
duomenys minėtuose dokumentuose įrašyti ranka. Tačiau toks krovinio svorio
įrašymas ranka į sąskaitas-faktūras, kolegijos nuomone, neprieštarauja
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymui, kurio 9 str. 1 d. nustatyta, kad
įrašai apie ūkines operacijas į apskaitos dokumentus įrašomi ranka ar
techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai. Įstatymas nedraudžia dalį įrašų
apskaitos dokumentuose įrašyti techninėmis priemonėmis, o kitą dalį - ranka.
Įstatymo 19 str. reglamentuoja klaidų taisymo tvarką, tačiau ištaisymų
pateiktose sąskaitose-faktūrose nėra. T-ėl minėti įrodymai patvirtina ieškovo
atstovui perduoto krovinio svorio atitikimą krovinio apmokėjimui. Kolegija
sutiko ir su kitais apygardos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis (civilinė
byla Nr. 3K- 161/97 m. ).
Apskaitos
dokumentai surašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus
(Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. 1 d. (1997 06 24 įstatymo Nr.
VIII-292 redakcija ). Minėta nuostata taikytina šiems dokumentams: kasos, banko
dokumentams, bankų pranešimams ir pavedimams bankams, paskyroms, tabeliams,
pardavimo ir nurašymo aktams, kvitams, važtaraščiams, sąskaitoms-faktūroms,
avansinėms apyskaitoms ir kt. (Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1996 02 22 įsakymas Nr. 13 “Dėl buhalterinės apskaitos
dokumentų saugojimo terminų”).
Visi
apskaitos dokumentai turi būti surašyti laikantis Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 10 str. bei Vyriausybės nutarimuose ir kituose specialiuose
poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d. nustatyti visų apskaitos dokumentų
privalomi rekvizitai: įmonės, įstaigos ar organizacijos (Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 1 str. ), surašiusios apskaitos dokumentą, pavadinimas,
apskaitos dokumento pavadinimas, jo surašymo data, ūkinės operacijos turinys,
ūkinės operacijos matavimo rodikliai, ūkinės operacijos rezultato kiekinė ir
piniginė išraiška, asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos
atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai. Fizinio
asmens išrašomame apskaitos dokumente, be aukščiau nurodytų privalomų
rekvizitų, papildomai būtina nurodyti: fizinio asmens vardą, pavardę, asmens
kodą, paso numerį ir jo gyvenamąją vietą. Buhalterinės apskaitos pagrindų
įstatymo 10 str. 3 d. nustatyti kasos aparato išduodamo kvito privalomi
rekvizitai.
Specialūs
apskaitos dokumentai, be (bendrųjų) privalomų rekvizitų, nurodytų Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. , turi turėti ir privalomuosius papildomus
rekvizitus, kuriuos nustatė Vyriausybė 1996 10 24 nutarimu Nr. 1230 “Dėl
specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės
apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo”.
Šio nutarimo 1 p. nustatytas išsamus specialiųjų apskaitos dokumentų sąrašas.
Specialiosios apskaitos dokumentams priskirtini: kasos pajamų orderis,
sąskaita-faktūra, PVM sąskaita-faktūra, žemės ūkio produkcijos pirkimo kvitai.
Pagal
minėto nutarimo 2 p. , kasos pajamų orderyje, be Buhalterinės apskaitos pagrindų
įstatymo 9, 10 str. nustatytų (bendrųjų) privalomų rekvizitų, turi būti
nurodyti šie privalomieji papildomi rekvizitai: kasos pajamų orderio (kvito)
serija ir numeris.
Sąskaitoje-faktūroje
nurodytini šie privalomieji papildomi rekvizitai: serija ir numeris, pardavėjo
įmonės kodas ir adresas, pirkėjo įmonės pavadinimas, kodas, prekės pavadinimas
ir kaina, įmonės vadovo įsakymu paskirto asmens, atsakingo už dokumento
įforminimo teisėtumą ir teisingumą, parašas (nutarimo Nr. 1230 7. 1, 8 p. ).
PVM
sąskaitoje-faktūroje nurodytini šie privalomieji papildomi rekvizitai: serija
ir numeris, pardavėjo įmonės kodas ir adresas, pirkėjo įmonės pavadinimas,
kodas, prekės pavadinimas, prekės kaina, pardavėjo įmonės PVM mokėtojo kodas,
PVM tarifai ir sumos, įmonės vadovo įsakymu paskirto asmens, atsakingo už
dokumento įforminimo teisėtumą ir teisingumą, parašas (nutarimo Nr. 1230  7. 1, 7. 2, 8 p. ).
Žemės
ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo kvitams nustatyti privalomuosius papildomus
rekvizitus minėto Vyriausybės nutarimo 10 p. pavesta Žemės ir miškų ūkio
ministerijai.
Specialių
apskaitos dokumentų, kuriais įforminamas žemės ūkio produkcijos pirkimas,
priėmimas saugoti ir perdirbti iš žemės ūkio įmonių ir ūkininkų (vad. žemės
ūkio produkcijos pirkimo kvitų), privalomuosius papildomus rekvizitus ir šių
dokumentų išrašymo tvarką nustato Žemės ūkio ir miškų ministerijos 1997 06 30
įsakymas Nr. 393 “Dėl specialių apskaitos dokumentų privalomųjų papildomų
rekvizitų ir dokumentų išrašymo tvarkos” (Valstybės žinios, 1997, Nr.
64-1519; Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. 4 d. ; Vyriausybės
1996 10 24 nuta-rimo Nr. 1230  1, 3, 10
p. ).
Nustatyti
specialiųjų apskaitos dokumentų sąrašą, jų privalomus papildomus rekvizitus,
gamybos, platinimo bei naudojimo Lietuvos banke, Lietuvos komerci-niuose
bankuose ir kitose įstaigose tvarką pavesta Lietuvos bankui (Vyriausybės 1996
10 24 nutarimo Nr. 1230  10 p. ).
Vykdydama
minėtą Vyriausybės nutarimą, Lietuvos banko valdyba 1997 01 30 nutarimu Nr. 18
nustatė “Specialių apskaitos dokumentų sąrašą, jų privalomus papildomus
rekvizitus, gaminimo, platinimo ir naudojimo tvarką Lietuvos banke,
komerciniuose bankuose ir kitose kredito įstaigose. ” Be to, turi būti
atsižvelgta ir į kitų Lietuvos banko teisės aktų nuostatas, pvz. , Lietuvos
banko 1994 09 23 nuta-rimą Nr. 59, 1993 10 18 nutarimą Nr. 47 ir pan.
Čekiams
ir vekseliams keliamus reikalavimus atitinkamai nustato Lietuvos Respublikos
čekių ir vekselių įstatymai (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992
06 30 nutarimo Nr. I-2688  1, 2
priedėliai, paskelbti 1992 09 20 “Valstybės žiniose” Nr. 26), Lietuvos banko
1993 07 01 nutarimu patvirtintos “Čekių naudojimo taisyklės”, Lietuvos banko
1993 02 12 protokolu patvirtintos “Vekselių naudojimo taisyklės”.
Remiantis
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. nuostatomis, darytina išvada,
kad apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tik šio įstatymo 10 str.
nurodytų rekvizitų visuma, o specialiosios apskaitos dokumentui - Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. nurodytų privalomų (bendrųjų) ir
Vyriausybės nutarimo Nr. 1230  7, 8 p.
atitinkamai nustatytų privalomųjų papildomų rekvizitų visuma. Žemės ūkio
produkcijos pirkimo-pardavimo kvitams būtina turėti Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 10 str. nustatytus privalomus (bendruosius) ir Žemės ir miškų
ūkio ministerijos 1997 06 30 įsakymu Nr. 393 “Dėl specialių apskaitos dokumentų
privalomųjų papildomų rekvizitų ir dokumentų išrašymo tvarkos” nustatytus privalomuosius
papildomus rekvizitus.
Laikytina,
kad ūkininkavimo subjekto surašytas apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų
privalomų rekvizitų (nurodytų Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. )
ir specialus apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų privalomų (Buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. ) ir privalomųjų papildomų rekvizitų
(Vyriausybės 1996 10 24 nutarimo Nr. 1230, Žemės ir miškų ūkio ministerijos
1997 06 30 įsakymas Nr. 393) arba jei jis yra surašytas ne ant Vyriausybės
nustatyta tvarka įsigyto blanko, juridinės galios neturi ir tokiu dokumentu
negalima pagrįsti atliekamų ar atliktų ūkinių operacijų (Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 10 str. 5 d. , Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo
įstatymo 26 str. 1 d. , Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 str. 2 d. ,
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 26, 28 str. , CPK 64 str. ).
Nagrinėdami
mokesčių mokėtojų skundus ar ieškinius, teismai turi patikrinti (išsiaiškinti)
jiems pateiktų apskaitos dokumentų tikrumą, juose nurodytų rekvizitų
pilnutinumą (CPK 57 str. 1 d. , 59 str. , 64, 65 str. , 197, 199 str. ).
Teismų
praktika, nagrinėjant mokestines bylas ir taikant aptartų įstatymų bei
poįstatyminių teisės aktų nuostatas, yra nevienoda. V-ose civilinėse bylose
teismai, atsisakydami tenkinti ieškovų ar pareiškėjų reikalavimus, vadovavosi
nuostata, kad apskaitos dokumentuose, patvirtinančiuose įmonės (mokesčio
mokėtojo) turėtas pajamas ir išlaidas, turi būti nurodyti visi įstatymų
nustatyti privalomi rekvizitai. Pavyzdžiui, į Telšių rajono apylinkės teismą su
skundu dėl neteisėtų Telšių rajono VMI pareigūnų veiksmų kreipėsi
individualiosios įmonės “Polietilenas” savininkas S. S. , prašydamas panaikinti
VMI 1995 08 10 sprendimą Nr. 05-85/1593 papildomai išieškoti 1801 Lt pajamų
mokesčio ir 3602 Lt dvigubo dydžio baudą už į pajamų deklaracijoje nurodytas
įmonės išlaidas nepagrįstai įtrauktas pinigų sumas.
Apylinkės teismas 1996 01 31 sprendimu S. S. skundą patenkino ir Telšių rajono
VMI 1995 08 10 sprendimą išieškoti 5403 Lt iš S. S. individualiosios įmonės
“Polietilenas” panaikino. Šiaulių apygardos teismas 1996 04 09 sprendimu
patenkino VMI apeliacinį skundą, panaikino 1996 01 31 apylinkės teismo
sprendimą, o pareiškėjo S. S. skundą atmetė. Apygardos teismas savo sprendime
nurodė, kad Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. nustatyta, jog
dokumentas, kuriame nėra privalomų rekvizitų (šiuo atveju juose nurodyti ne tie
asmenys, kurie įvykdė ūkinę operaciją), juridinės galios neturi. Minėto
įstatymo 11 str. numato, kad už dokumentų užpildymą laiku ir teisingai, už
juose esančių duomenų tikrumą atsako asmenys, surašiusieji ir pasirašiusieji
dokumentus, todėl įmonės savininko paaiškinimai, jog apie sandorio neteisėtumą
jis nežinojo, neatleidžia jo nuo atsakomybės už sandorio neteisėtumą. Pareiškėjo
pateiktais dokumentais (kuriuose nurodyti realūs asmenys, iš tikrųjų nesantys
prekių pardavėjais) negalima įrodinėti įmonės turėtų išlaidų, nes šiuose
dokumentuose nėra rekvizitų (duomenų) apie asmenis, įvykdžiusius ūkinę
operaciją ir  atsakingų už jos įvykdymą,
todėl šie dokumentai neturi juridinės galios (Buhalterinės apskaitos pagrindų
įstatymo 10 str. ) Pareiškėjas neįrodė, kad ginčijamos išlaidos būtų
patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais (CPK 58 str. ). Telšių rajono
VMI teisingai neįskaitė minėtuose sandoriuose nurodytų sumų į įmonės išlaidas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 01
22 nutartimi pareiškėjo S. S. kasacinis skundas buvo atmestas, Šiaulių apygardos
teismo 1996 04 09 sprendimas paliktas galioti (civilinė byla Nr. 2- 175/96 m. ).
Kitose
civilinėse bylose, išspręstose teismui patenkinus pareiškėjų skundus ir
panaikinus atitinkamus mokesčio administratorių (VMI) sprendimus, teismo
pagrindinis argumentas buvo tas, kad pareiškėjai realiai turėjo išlaidų, o
aplinkybė, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra nurodytas, pavyzdžiui,
įmonės savininko ar ūkinę operaciją įvykdžiusių asmenų vardai ir pavardės,
esant kitiems privalomiems rekvizitams, nedaro tų dokumentų negaliojančiais. Pavyzdžiui,
byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl neteisėtų P-ės r. VMI pareigūnų
veiksmų P-ės r. apylinkės teismas 1995 04 19 sprendimu skundą patenkino,
motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas realiai turėjo išlaidų dėl medienos pirkimo
ir turgaus eksploatavimo sąlygų gerinimo, o ta aplinkybė, kad įmonės “J-a-”
ir A. P. įmonės išduotuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra nurodyta
įmonės savininko pavardė, esant kitiems pagrindiniams rekvizitams, nedaro tų
dokumentų negalio- jančiais. Klaipėdos apygardos teismas 1995 06 07 nutartimi
apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, kadangi sutiko su tokiais
apylinkės teismo sprendimo motyvais bei išvadomis. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1996 06 05 nutartimi panaikino
priimtus teismų sprendimus ir pareiškėjo V. G. skundą dėl neteisėtų VMI
pareigūnų veiksmų atmetė. Nesutikdamas su apylinkės ir apygardos teismų
išvadomis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė,jog bylos duomenimis
nustatyta, kad “J-o” ir A. P. įmonės yra neegzistuojančios - fiktyvios. Be
to, apskaitos dokumentai, kuriuose nėra privalomų rekvizitų, juridinės galios
neturi (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 str. , 1992 06 18 įstatymo
Nr. I-2654 redakcija). Visi įstatyme išvardinti rekvizitai yra privalomi, todėl
doku- mentui juridinę galią suteikia tik jų visuma, o dokumentas, kuriame nėra
visų privalomų rekvizitų, juridinės galios neturi (civilinė byla Nr. 2-319/95
m. ).
Teismai
nevienodai sprendė klausimą, ar galima patvirtinti įmonių (mokesčių mokėtojų)
turėtas pajamas ir išlaidas apskaitos dokumentais, turinčiais visus privalomus
(bendruosius) ir privalomuosius papildomus rekvizitus, tačiau mokesčių mokėtojų
pateiktais jau po įmonėse atlikto VMI pareigūnų patikrinimo. Pavyzdžiui, Ukmergės
rajono apylinkės teismas civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą dėl
Ukmergės r. VMI 1994 06 01 patikrinimo akte priskaičiuotų nesumokėtų mokesčių
ir baudų panaikinimo 1995 11 27 sprendimu patenkino skundą iš dalies. Teismo
manymu, nėra pagrindo panaikinti patikrinimo akto dėl tos priežasties, kad jis
VMI pareigūnų buvo surašytas nesant pareiškėjo įmonėje visų apskaitos
dokumentų, kadangi visus reikiamus buhalterinės apskaitos dokumentus,
patvirtinančius įmonės turėtas išlaidas, pareiškėjas surinko po to, kai
patikrinimo aktas jau buvo surašytas, ir papildomai juos pateikė teismui
(civilinė byla Nr. 2 - 719/ 95 m. ).
Byloje
pagal UAB “R-a” skundą dėl Palangos m. VMI pareigūnų veiksmų Palangos m.
apylinkės teismas 1995 12 22 sprendimu skundą patenkino iš dalies ir VMI 1995
09 04 akte apskaičiuotą sumą pareiškėjui sumažino iki 17 298 Lt (kadangi
suinteresuotas asmuo pripažino nepagrįstai priskaičiavęs 144 Lt pelno
mokesčio), o kitoje dalyje skundą atmetė. Skundo dalis atmesta, nes įmonės
patikrinimo metu pareiškėjo pateikti prekių pirkimo aktai neturėjo įstatymo
nustatytų privalomų apskaitos dokumentui rekvizitų. Dokumentai be šių rekvizitų
juridinės galios neturi, todėl Palangos m. VMI pagrįstai iš bendrų pareiškėjo
pajamų atėmė tik juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintus faktinius
gamybos ir cirkuliacijos kaštus bei išlaidas (Juridinių asmenų pelno mokesčio
įstatymo 5, 15 str. ). Aktai, kuriuose yra visi būtini rekvizitai, buvo pateikti
jau po įmonės patikrinimo, nustačius finansinės-ūkinės veiklos rezultatus,
tačiau į juos VMI ir apylinkės teismas, priimdami sprendimus, neatsižvelgė.
Klaipėdos apygardos teismas, 1996 02 14 sprendimu naikindamas minėto apylinkės
teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą - patenkinti UAB “R-a” skundą
dėl Palangos m. VMI pareigūnų veiksmų, nurodė, kad bylos medžiaga rodo, jog
pareiškėjas prievolę sumokėti mokestį tinkamai įvykdė, kadangi teismui pateikti
dokumentai, turintys juridinę galią, patvirtina faktines įmonės gamybos ir
cirkuliacijos išlaidas 1992-1993 metais. Šių dokumentų pagrįstumą patvirtino ir
apygardos teisme apklausti liudytojai. Kolegija padarė išvadą, jog byloje yra
dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo turėtas išlaidas, todėl pareiškėjas
netrauk- tinas atsakomybėn už netinkamą mokesčio mokėjimą, nepriklausomai nuo
juridinę reikšmę turinčių dokumentų pateikimo momento (civ. byla Nr. 3A-129/96
m. ). Tokiai apygardos teismo išvadai Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų
skyrius pritaria.
Mokesčių
objektais yra laikomos tam tikros materialinės vertybės, kurioms pagal mokesčių
įstatymus yra nustatyti mokesčiai. Mokesčio objekto daliai, kuri vadinama
apmokestinimo vienetu, mokesčio įstatymas nustato mokesčio tarifą (kuris gali
būti išreikštas tvirta pinigų suma arba tam tikra procentine išraiška).
Apibendrinimo metu nustatyta, kad teismai, spręsdami mokestines bylas, ne
visada teisingai taiko mokesčių įstatymų teisės normas, reglamentuojančias
mokesčių mokėtojams taikytinus mokesčių tarifus. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos
teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo R-iškio miškų urėdijos
skundą suinte- resuotam asmeniui Valstybės kontrolės Utenos skyriui dėl minėto
skyriaus viršininko 1996 02 22 sprendimo Nr. 4 išieškoti į valstybės biudžetą
23 980,23 Lt nesumokėtų įmokų panaikinimo, 1996 09 12 sprendimu skundą
patenkino. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
1996 11 11 sprendimu patenkino suinteresuoto asmens apeliacinį skundą iš
dalies, apygardos teismo sprendimą panaikino, o išieškotiną iš R-iškio miškų urėdijos
pinigų sumą sumažino iki 8269, 05 Lt, nes apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,
neteisingai buvo taikytas pelno mokesčio tarifas, kadangi gautą pelną
pareiškėjas panaudojo kapitalinėms investicijoms (Juridinių asmenų pelno
mokesčio įstatymo 7 str. , 1993 05 11 įstatymo Nr. I-152 redakcija). T-ėl
pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomas 10 proc. mokes-čio tarifas. Iš to
galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nesumokėta pelno mokesčio suma sudaro
2756,35 Lt, o dvigubo dydžio bauda sudaro 5512,70 Lt (Juridinių asme-nų pelno
mokesčio įstatymo 15 str. 2 d. 1993 05 11 įstatymo Nr. I-152 redakcija).
Mokesčių
įstatymuose, reglamentuojančiuose to mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo
tvarką, gali būti mokesčių mokėtojams nustatytos tam tikras mokesčių lengvatos.
Mokesčių lengvatas gali nustatyti ir Vyriausybė, jeigu yra toks mokesčio
įstatymo pavedimas, taip pat Finansų ministerija, jeigu tai jai pavedama
padaryti mokesčio įstatymu arba Vyriausybės nutarimu (Mokesčių administravimo
įstatymo 2 str. , 5 str. 2 d. , 25 str. ).
Mokesčio
lengvata laikytina  mokesčio mokėtojui
mokesčio įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte nurodytos išskirtinės
apmokestinimo sąlygos, kuriomis remiantis leidžiama: 1) mokėti mokesčio
mokėtojui mažesnį mokestį, t. y. jam nustato mažesnį (specialųjį) mokesčio
tarifą; 2) atidėti mokesčio mokėjimo terminą; 3) sumokėti mokestį per keletą
kartų, t. y. išdėstyti mokesčio mokėjimo terminą (Mokesčių administravimo
įstatymo 2 str. ).
Mokestinių
bylų nagrinėjimo teismuose analizė parodo, kad teismai, nagri- nėdami šias
bylas, aiškindami ir taikydami mokesčių lengvatas nustatančias teisės normas,
daro nemažai klaidų. Pavyzdžiui, į Šilalės rajono apylinkės teismą su skundu
dėl neteisėtų VMI veiksmų kreipėsi D. V. Ž. individualiosios įmonės direktorius.
Pareiškėjas nurodė, kad, patikrinus įmonės veiklą, Šilalės r. VMI pareigūnai
1995 10 31 surašytame akte konstatavo, kad įmonė per mažai sumokėjo pajamų
mokesčio. T-ėl pagal minėtą aktą įmonė turi papildomai sumokėti į biudžetą
4373 Lt pajamų mokesčio bei 1425,54 Lt delspinigių. Pareiškėjas prašė teismo šį
aktą panaikinti, nes VMI apskaičiavimai, nurodyti akte, yra neteisingi,
padaryti neatsižvelgus į tai, kad jai, kaip prioritetinės šakos įmonei, turėtų
būti taikomos mokesčių lengvatos (nurodytos Vyriausybės 1992 06 22 nutarime Nr.
476 “Dėl mokesčių lengvatų Lietuvos Respublikos ūkio prioritetinių šakų
įmonėse”; Vyriausybės 1993 11 04 nutarime Nr. 824 “Dėl fizinių asmenų pajamų
mokesčio lengvatų prioritetinių šakų įmonėse”). Šilalės rajono apylinkės teismas
1996 06 04 sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 1996 08 28 sprendimu apylinkės teismo sprendimą panaikino ir
priėmė naują sprendimą - įmonės skundą atmesti, nes Šilalės rajono apylinkės
teismas neteisingai išaiškino įstatymą. Pagal Vyriausybės 1993 11 04 nutarimą
Nr. 824 juridinio asmens teisių neturinčioms individualioms įmonėms leidžiama
taikyti Vyriausybės nutarimuose nustatytus Lietuvos Respublikos ūkio
prioritetinių šakų įmonėms, turinčioms juridinio asmens teises, lengvatinius
pelno (pajamų) mokesčio tarifus.
Tačiau pagal Vyriausybės 1992 06 22 nutarimą Nr. 476  karstų gamyba ir jų realizavi-mas (t. y.
veikla, kuria verčiasi pareiškėjo įmonė) nebuvo pripažinta prioritetine ūkio šaka.
Be to, pagal šį nutarimą lengvatos taikomos buitinių paslaugų įmonėms, jeigu
buitinių paslaugų realizavimo įplaukos sudaro ne mažiau kaip 80 proc. visų
realizavimo įplaukų. Tačiau, kaip rodo bylos duomenys, D. V. Ž.
individualiosios įmonės buitinių paslaugų realizavimo įplaukos nesudaro 80
proc. visų realizavimo įplaukų, todėl
Šilalės rajono VMI, įpareigodama sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą
pajamų mokesčio sumą ir delspinigius, pareiškėjo įmonei pagrįstai netaikė
minėtuose Vyriausybės nutarimuose nustatytų mokesčių lengvatų. Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1996 11 18
nutartimi paliko apygardos teismo sprendimą nepakeistą (civilinė byla Nr.
2-163/ 96 m. ).
Pažymėtina,
kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 str. 2 d. , numatanti Vyriausybės
teisę Lietuvos Respublikos prioritetinėms ūkio šakoms nustatyti mažesnius
apmokestinamojo pelno (atitinkamai Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo
įstatymo 24 str. 7 d. - apmokestinamųjų pajamų) mokesčio tarifus, neteko galios
1996 06 25.
Pagal
Mokesčio administravimo įstatymo 2 str. mokesčio mokėtoju laikyti-nas asmuo
(subjektas), kuriam pagal atitinkamą mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė
mokėti nustatyto dydžio mokestį. Mokestinių bylų nagrinėjimo teismuose analizė
leidžia daryti išvadą, kad teismai, spręsdami minėtas bylas, ne visada
išsiaiškina, ar dalyvaujantis byloje asmuo yra atitinkamo mokesčio mokėtojas,
ar gali būti jam taikomi atitinkamo mokesčio įstatymo reikalavimai,
apskaičiuojant ir sumokant jame nustatytą mokestį, ar galėjo atitinkamų
mokesčių įstatymų pagrindu VMI pareigūnai taikyti už juose įtvirtintų teisės
normų pažeidimus nustatytas ekonomines sankcijas arba patraukti administracinėn
atsakomybėn. Pavyzdžiui, Klaipėdos m. apylinkės teismas civilinėje byloje pagal
ieškovo Klaipėdos m. VMI ieškinį atsakovei M. T. dėl 34,35 Lt žemės mokesčio ir
10,77 Lt delspinigių išieško-jimo 1996 02 07 sprendimu ieškinį patenkino,
nustatęs, kad atsakovė iki 1994 11 15 nesumokėjo 34,35 Lt žemės mokesčio. Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1996 08 15 nutartimi
apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civ. byla Nr. 2-637/96 m. ). Tačiau
teismai neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad atsakovė pagal Žemės mokesčio
įstatymą nėra žemės mokesčio mokėtoja. 1992 06 25 Žemės mokesčio įstatymo 2
str. nustatyta, kad žemės mokesčio mokėtojais yra privačios žemės savininkai.
Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų žemės priklausymo
nuosavybės teise atsakovei faktą. Priešingai, apeliacinio proceso metu
apklausus liudytoją - žemėtvarkos tarnybos vadovą E. Š. , buvo nustatyta, kad
atsakovė M. T. iki šiol nėra sudariusi žemės pirkimo-pardavimo sutarties, kuri
toliau registruotina valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Taip pat
teismai neišsiaiškino, ar atsakovė yra žemės nuomotoja ir ar jai priklauso
mokėti žemės nuomos mokestį.
Pagal
1994 07 05 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 2 d. akcinė
bendrovė (uždaroji akcinė bendrovė) yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal
savo prievoles (įskaitant pareigą sumokėti VMI, kitų valstybinių institucijų
pareigūnų priskaičiuotas sumas, tarp jų baudas bei delspinigius) ji atsako tik
savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią
įmokėjo ar privalo įmokėti už akcijas ir 
neatsako kitu savo turtu. Per apibendrinamąjį laikotarpį buvo
išnagrinėtos bylos, kuriose teismai pagrįstai panaikino VMI pareigūnų
sprendimus, įpareigojančius akcininkus 
sumokėti į valstybės biudžetą bendrovių laiku nesumokėtus mokesčius bei
dėl šios priežasties joms taikytas ekonomines sankcijas. Pavyzdžiui, į Šilalės
rajono apylinkės teismą su skundu kreipėsi pil. R. V. , prašydamas panaikinti
Šilalės rajono VMI viršininkės 1995 05 01 sprendimą išieškoti iš jo
20 011,28 Lt. Pareiškėjas R. V. nurodė, kad, 1995 03 24 VMI pareigūnams atlikus
UAB “Ašutis” patikrinimą, nuspręsta išieškoti iš jos 30 011,28 Lt nesumokėto
pelno ir pajamų mokesčio bei baudų. Po patikrinimo UAB “Ašutis” sumokėjo 10 000
Lt. Likusią nesumokėtą sumą (t. y. 20 011,28 Lt) 1995 05 01 sprendimu VMI
viršininkė nusprendė išieškoti iš akcininko R. V. asmeniškai. Šilalės r.
apylinkės teismas 1995 08 15 sprendimu patenkino R. V. skundą ir 1995 05 01
Šilalės r. VMI sprendimą išieškoti iš R. V. 20 001,28 Lt pripažino
negaliojančiu, nes jis pažeidžia CK 1171 str. ir Akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 2 d.
nuostatas (civ. byla Nr. 2-485/95 m. ).
Iki
Įmonių įstatymo bei atskiras įmonių rūšis reglamentuojančių įstatymų nuostatų,
nustatančių įmonių reorganizavimo ir likvidavimo tvarką, papildymų (paskelbti
1997 07 23 Valstybės žiniose, Nr. 69) priėmimo teismų praktikoje
nevie-nodai buvo sprendžiamas klausimas, ar galimas ekonominių sankcijų,
numatytų mokesčių įstatymuose, perėmimas nustojus egzistuoti juridiniam
asmeniui dėl jo reorganizavimo arba likvidavimo.
CK
252 str. numato, kad likvidavus juridinį asmenį pasibaigia ir jo prievolės.
T-ėl šiuo atveju neatsiranda likviduojamojo juridinio asmens teisių ir pareigų
perėmimas bei neiškyla ekonominių sankcijų taikymo kitiems ūkio subjektams
klausimai, išskyrus atvejus, kuomet Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja
kitą juridinį asmenį įvykdyti likviduoto juridinio asmens prievolę (CK 252 str.
4 d. ,
508 str. 3, 4 d. ). Įmonių bei atskiras įmonių (juridinių asmenų) rūšis reglamentuo-jantys
įstatymai taip pat nenumato likviduojamojo juridinio asmens teisių ir pareigų
(prievolių) perėmimo galimybės.
CK
38 str. numato, kad, juridinį asmenį reorganizavus, jo turtas (teisės ir
pareigos) pereina jo teisių perėmėjams. Tačiau nei specialūs įstatymai, nei
poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys ūkininkavimo subjektų, juridinių
asmenų reorganizavimo tvarką ir pasekmes, iki paminėtų įstatymų papildymų
priėmimo nenumatė ekonominių sankcijų taikymo galimybės reorganizuoto juridinio
asmens teisių perėmėjams.
1990
05 08 Įmonių įstatymo, 1994 12 21 Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo,
1991 04 16 Žemės ūkio bendrovių įstatymo, 1994 07 05 Akcinių bendrovių
įstatymo, 1993 06 01 Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo priimtuose
papildymuose (paskelbti 1997 07 23  Valstybės
žiniose,  Nr. 69) nustatyta, kad,
juridinį asmenį (įmonę) reorganizavus, jo teisės ir prievolės, įskaitant
nesumokėtus mokes-čius, VMI pareigūnų priskaičiuotas sumas, tarp jų baudas ir
delspinigius, iki reorga- nizuojamos įmonės išregistravimo įstatymų nustatyta
tvarka pereina naujam juridiniam asmeniui, t. y. jo teisių ir pareigų
(prievolių) perėmėjui.
Pažymėtina,
kad ekonomines sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus mokesčių
administratoriai (VMI) taip pat gali taikyti ir ne pelno organizacijoms
(įmonėms). Pastarųjų reorganizavimo bei likvidavimo tvarką ir pasekmes šiuo
metu nustato 1996 07 03 Ne pelno organizacijų (įmonių) įstatymo, 1996 03 14
Asociacijų įstatymo, 1996 03 14 L-daros ir paramos fondų įstatymo, 1996 07 03
Viešųjų įstaigų įstatymo, 1995 02 02 Visuomeninių organizacijų įstatymo
atitinkamos teisės normos. Tačiau jose nenumatyta galimybė taikyti ekonomines
sankcijas reorganizuotos ne pelno organizacijos (įmonės) teisių ir pareigų
perėmėjui. Tačiau tai nereiškia, kad reorganizuotai ne pelno organizacijai
(įmonei) paskirtų už mokesčių įstatymų pažeidimus ekonominių sankcijų (baudų,
delspinigių) vykdymo neturi perimti jos teisių ir pareigų (prievolių) perėmėjas
arba perėmėjai.
Vykdydami
1995 05 30 Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 10 str. apibrėžtas
funkcijas, Valstybės kontrolės aukščiausieji pareigūnai - valstybės
kontrolierius, jo pavaduotojai ir kontrolės skyrių viršininkai - turi teisę iš
tikrinamų valstybės ir savivaldybių institucijų bei ūkininkavimo subjektų ne
ginčo tvarka išieškoti į valstybės (savivaldybės) biudžetus ar valstybinius
fondus lėšas, dotacijas, biudžetinius asig-vimus, skirtus arba panaudotus
pažeidžiant  įstatymus ar kitus teisės
aktus, taip pat laiku nesumokėtus mokesčius ir su jais susijusias įstatymų
nustatytas ekonomines sankcijas (delspinigius, baudas) (Valstybės kontrolės
įstatymo 35 str. 9 p. ).
Mokesčių
mokėtojų skundai dėl Valstybės kontrolės pareigūnų sprendimų ne ginčo tvarka
išieškoti pinigines lėšas, t. y. laiku nesumokėtus mokesčius bei su jais
susijusias ekonomines sankcijas, paduodami teismams ir juose nagrinėjami pagal
ieškininės teisenos taisykles (CPK 11 str. 6 d. , Valstybės kontrolės įstatymo
37 str. 2 d. ). Šių bylų teismingumo klausimai išaiškinti 1997 06 13 Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 10, kuriuo buvo aprobuota Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 04 14
nutartis civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Mūsų knyga” ieškinį atsakovui
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo (minėtas
Senato nutarimas paskelbtas 1997 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje
Nr. 7).
Pagal
Valstybės kontrolės įstatymo 35 str. 10 p. Valstybės kontrolierius, jo
pavaduotojai ir kontrolės skyrių viršininkai turi teisę pareikšti ieškinius
teisme, ginant valstybės turtinius interesus. Kai Valstybės kontrolės įstatymo
35 str. išvardyti pareigūnai kreipiasi į teismą šio įstatymo 35 str. 10 p.
pagrindu, kad būtų apginti valstybės turtiniai interesai, t. y. dėl piniginių
lėšų (įmokų) išieškojimo į valstybės (savivaldybės) biudžetą, minėti pareigūnai
dalyvauja byloje CPK 55, 56 str. nustatytais pagrindais, t. y. laikomi byloje
dalyvaujančiais asmenimis ir turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus
baigti bylą taikos sutartimi (CPK 56 str. 1 d. ).
Valstybės
kontrolės įstatymo 35 str. išvardyti Valstybės kontrolės pareigūnai gali šio
įstatymo 35 str. 8 p. pagrindu priimti sprendimus, įpareigojančius tikrinamų
valstybės ir savivaldybės institucijų bei ūkio subjektų vadovus sumokėti į
valstybės (savivaldybės) biudžetą laiku nesumokėtus mokesčius ir su jais
susijusias ekonomines sankcijas (delspinigius, baudas). Asmenų skundai dėl
minėtų priimtų sprendimų gali būti paduodami teismui CPK 241 skirsnio
nustatyta tvarka. Tačiau Valstybės kontrolės skyriaus viršininko priimtam
sprendimui apskųsti Valstybės kontrolės įstatymas nustato išankstinę neteisminę
bylos išsprendimo  tvarką. Pagal minėto
įstatymo 37 str. 1 d. , kontrolės skyrių viršininkų sprendimai per 10 dienų nuo
jų gavimo dienos gali būti apskųsti valstybės kontrolieriui arba jo
pavaduotojams.
Asmenims
(mokesčių mokėtojams) už mokesčių įstatymų pažeidimus, kuriais yra padaromi
ATPK numatyti administraciniai teisės pažeidimai, gali būti skiriamos
administracinės nuobaudos.
Mokesčių
mokėtojų skundai, dėl jiems VMI pareigūnų paskirtų adminis-tracinių nuobaudų
panaikinimo, teismui paduodami ir nagrinėjami CPK 24 skirsnio nustatyta tvarka.
 Teisminiam apibendrinimui pateiktų mokestinių
bylų analizė parodė, kad Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami CPK 24
skirsnio nustatyta tvarka pareiškėjų skundus dėl VMI paskirtų administracinių
nuobaudų panaikinimo, aiškindami ir taikydami ATPK bei CPK 24 skirsnio
nuostatas, daro klaidų. Pavyz-džiui, Kauno m. apylinkės teismas civilinėje
byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą suinteresuotam asmeniui Kauno m. VMI dėl
administracinės nuobaudos panaikinimo 1995 05 09 sprendimu pakeitė VMI nutarimą
skirti pagal ATPK 1721 str. už pavėluotą pajamų deklaracijos pateikimą 1000 Lt baudą ir skyrė
A. G. 300 Lt baudą. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 1995 07 03 sprendimu panaikino apylinkės teismo sprendimą ir skundą
patenkino: panaikino VMI 1995 01 05 nutarimą dėl 1000 Lt baudos pareiškėjui skyrimo
ir administracinę bylą nutraukė, motyvuodama tuo, kad nuobauda buvo paskirta
praleidus ATPK 35 str.
1 d. numatytą terminą nuobaudai skirti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 1996 05 20 nutartimi panaikino abiejų teismų
sprendi-mus ir paliko Kauno m. VMI 1995 01 05 nutarimą nepakeistą. Nesutikdamas
su apylinkės teismo sprendimo išvadomis, kasacinės instancijos teismas nurodė,
kad apylinkės teismas, skirdamas pareiškėjui 300 Lt baudą, pažeidė ATPK 298
str. 1 d. 4 p. reikalavimą skirti administracinę nuobaudą norminio teisės akto
dėl atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą numatytose ribose, kadangi
ATPK 1721 str. numatyta minimali bauda yra 1000 Lt. Sumažindamas baudą apylinkės
teismas vadovavosi ir ATPK 24 str. , tačiau sprendime nenurodydamas, būtent,
kuria dalimi. O trečioji minėto straipsnio dalis nustato, kad už atskirų rūšių
administracinius
teisės pažeidimus įstatymo gali būti nustatyta didesnė bauda, kaip tai numato
ATPK 1721 str. Nesutikdamas su apygardos teismo išvadomis, Aukščiausiasis
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog administracinė nuobauda pareiškėjui
buvo skirta nepažeidžiant ATPK 35 str. 1 d. nustatyto termino (civilinė byla
Nr. 3K-232/96 m. ).
Apibendrinimo
metu nustatyta, kad neretai VMI pareigūnai, spręsdami jiems priskirtas
nagrinėti administracines bylas, administracines nuobaudas skiria pažeisdami
nuobaudų skyrimo terminus.
Pagal ATPK 35 str. 1 d. administracinė nuobauda
gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo
dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui - per du mėnesius nuo jo
paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso 209, 2091, 2092, 2093, 2094 ir 210 str. numatytus
pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo
nustatymo dienos (1997 07 01 įstatymo Nr. VIII-354 redakcija).
Pavyzdžiui, Kauno m. apylinkės teismas civilinėje
byloje pagal S. K. skundą suinteresuotam 
asmeniui Kauno m. VMI dėl administracinės nuobaudos panaikinimo 1995 12
19 sprendimu patenkino pareiškėjos skundą, atstatė praleistą dėl svarbių
priežasčių terminą VMI nutarimui apskųsti, panaikino 1995 04 13 Kauno m. VMI
nutarimu Nr. 1288 pagal ATPK 1721 str. S. K. paskirtą 1000 Lt baudą ir
adminis-tracinę bylą pareiškėjos S. K. atžvilgiu nutraukė. Teismo sprendimo
motyvuose nurodyta, kad Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 30
str. įpareigoja individualias įmones ne vėliau kaip per 15 dienų ketvirčiui
pasibaigus pateikti VMI pajamų deklaracijas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja pavėluotai
pateikė pajamų deklaraciją už 1994 m. paskutinį ketvirtį. T-ėl jos veiksmuose
yra visi administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1721 str. , požymiai. Pagal ATPK
35 str. 1 d. , esant trunkamam pažeidimui, administracinė nuobauda gali būti
skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Minėtas
administracinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas paskutiniam 1994 m.
ketvirčiui pasibaigus, nuo kito mėnesio 16 d. , pažeidėjai nepateikus VMI
deklaracijos apie įmonės pajamas. Šioje byloje pareiškėjai administracinė
nuobauda galėjo būti paskirta ne vėliau kaip 1995 03 16. Tuo tarpu VMI
pareigūnai administracinę nuobaudą pareiškėjai paskyrė po minėtos datos. T-ėl
paskirta nuobauda, terminui pasibaigus, 
negali būti laikoma teisėta. Kauno apygardos teismas 1996 03 04
nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1997 02 12 nutartimi su apylinkės
teismo sprendimo motyvais ir išvadomis sutiko ir paliko sprendimą nepakeistą
(civilinė byla Nr. 3K-195/97 m. ).
Tačiau pirmosios instancijos teismai ne visada
patikrina aplinkybę, ar skiriant asmeniui, padariusiam ATPK numatytą
administracinį teisės pažeidimą, administracinę nuobaudą nebuvo pažeisti jos
skyrimo terminai, nustatyti ATPK 35 str. 1 d. Pavyzdžiui, byloje pagal
pareiškėjo A. Z. skundą suinteresuotam asme-niui Kauno m. VMI dėl
administracinės nuobaudos panaikinimo Kauno m. apylinkės teismas 1995 06 20
sprendimu paliko Kauno m. VMI paskirtą administracinę nuobaudą (1000 Lt baudą)
pagal ATPK 1721 str. nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė, neatsižvelgdamas į tai, kad
terminas administracinei nuobaudai skirti (ATPK 35 str. 1 d. ) buvo praleistas.
Kauno apygardos teismas 1996 02 13 sprendimu panaikino Kauno m. apylinkės
teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Kauno m. VMI 1995 04 20 nutarimą
dėl paskirtos A. Z. 1000 Lt baudos panaikino ir administracinę bylą nutraukė,
kadangi adminstracinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta, praleidus ATPK 35
str. 1 d. numatytą 2 mėnesių terminą (CPK 269 str. 1 d. 3 p. ). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 1996 02 13 nutartimi Kauno apygardos
teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 3K-164/97 m. ).
Pagal ATPK 2461 str. (1997 12 02 įstatymo
Nr. VIII-545 redakcija) valsty-binės mokesčių inspekcijos nagrinėja ATPK 1633- 1638, 16310  str. , 16312 str. , 1711 str. 1 d. , 1712 str. 1 d. 172, 1721, 1729, 17210, 1731, 17310, 17311, 2145, 21411 str. numatytų
administracinių teisės pažeidimų bylas.
ATPK 40 str. numato, kad
organas (pareigūnas), įgaliotas spręsti bylą, gali atleisti pažeidėją,
padariusį mažareikšmį administracinį teisės pažeidimą, nuo administracinės
atsakomybės ir apsiriboti žodine pastaba.  
Teismų praktikoje nevienodai
sprendžiamas klausimas, ar gali atleisti (pagal ATPK 40 str. ) pažeidėją nuo
administracinės  atsakomybės ir
apsiriboti žodine pastaba ne tik organas (pareigūnas), įgaliotas spręsti bylą
(VMI viršininkas, jo pavaduotojas), bet ir teismas, nagrinėjantis skundą dėl
VMI paskirtos nuobaudos panaikinimo.
Byloje pagal pareiškėjo A.
T. skundą dėl administracinės nuobaudos panaikinimo Utenos rajono apylinkės
teismas 1995 07 17 sprendimu pareiškėjo skundą Utenos r. VMI atmetė. Panevėžio
apygardos teismas 1995 08 30 nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko
nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
1996 10 07 nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjo A. T. kasacinį skundą,
panaikino apylinkės teismo sprendimą ir apygardos teismo nutartį, o Utenos
rajono VMI 1995 05 03 nutarimą pakeitė, A. T. paskirtą 1000 Lt baudą pagal ATPK
1721 str. pakeisdamas žodine pastaba. Teisėjų kolegija nurodė, kad VMI,
nagrinėdama A. T. administracinę bylą, neatsižvelgė į jo padaryto
administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo kaltę bei turtinę padėtį
(ATPK 30 str. ). Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui,
atsižvelgiant į jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, yra pagrindas
teismui taikyti ATPK 40 str. (civilinė byla Nr. 3K-432/96 m. ). Minėta
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 1996 12
30 buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato aprobuota ir paskelbta 1996 m.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Nr. 5-6. Lietuvos Respublikos teismai
turi į ją atsižvelgti, aiškindami ir taikydami minėtas ATPK nuostatas
nagrinėjamose bylose (CPK 12 str. ).


Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo
Civilinių
bylų skyrius

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt