TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Mokesčių
vengimo ir kitų nusikaltimų finansams (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)
nagrinėjimo
baudžiamosiose bylose teismų praktikos apibendrinimo apžvalga

Apibendrinimo tikslas ir apimtis. Tikslus galiojančių įstatymų
laikymasis, tvarkant buhalterinę apskaitą, yra nustatyto dydžio
mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą ir fondus pagrindas. T-ėl šio
apibendrinimo tikslas - susipažinti su mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų
finansams teismų praktika ir išsiaiškinti pasitaikančius neaiškumus taikant
šias BK normas.
Iš Lietuvos teismų buvo išreikalautos
baudžiamosios bylos, išnagrinėtos 1997 m. , I, II ir III ketvirčiuose, kuriose
teisiamieji buvo kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 322, 323, 324 ir
325 straipsniuose. Toks nedidelis teisminės praktikos laikotarpis pasirinktas
todėl, kad beveik visos šios BK normos buvo pakeistos 1997 m. Apibendrinimui iš
24 apylinkių teismų buvo gautos 44 baudžiamosios bylos 45 kaltinamųjų
atžvilgiu, 41 iš jų teismai nuteisė. V-a- asmuo išteisintas pagal BK 322 str.
ir nubaustas pagal ATPK 1731 str. , o tris 
asmenis teismai išteisino BPK 5 str. 2 p. pagrindu, t. y. nesant jų
veikoje nusikaltimo sudėties.
Bendrosios pastabos. Pirmosios instancijos
teismai pripažino kaltais ir
nuteisė: pagal BK 322 str. - 24 asmenis, pagal BK 323 str. - 3 asmenis, pagal
BK 325 str. - 4 asmenis ir 3 asmenys nuteisti pagal iki 1995 m. sausio 1 d.
galiojusius BK 1621 ir 1623 straipsnius. Be to, 7 asmenys nuteisti pagal aptariamų BK straipsnių
sutaptis: pagal BK 322 str. ir 324 str. - 4 asmenys, pagal BK 322 str. ir 325
str. - 1 asmuo ir pagal BK 1621 str. ir 1623 str. - 2 asmenys.
Apeliacine ir kasacine tvarka nebuvo apskųstas
nei vienas apkaltinamasis nuosprendis, ir tik vieną išteisinamąjį nuosprendį
prokuroras apskundė apeliacine tvarka, tačiau apeliacinė instancija prokuroro
apeliacinį skundą atmetė. G- būti, kad nuosprendžių stabilumą šios
kategorijos bylose įtakojo tai, jog teismai už minėtus nusikaltimus
nuteistiesiems skyrė beveik minimalias bausmes, todėl nuosprendžiai nebuvo
skundžiami.
Bylų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismai
šios kategorijos bylose iš esmės teisingai taiko įstatymus, tačiau pasitaiko
klaidų. Dalį teismų daromų klaidų sąlygoja ir tai, kad minėtos BK normos dažnai
keičiamos.
Baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai. Baudžiamojo kodekso 322 ir
323 straipsniuose kalbama apie aplaidų ir apgaulingą buhalterinės apskaitos
tvarkymą, t. y. - apie tam tikras taisykles ir tam tikrą tvarką, kurios yra
privalomos tvarkant buhalterinę apskaitą. Pagal šių nusikaltimų sudėties
aprašymo būdą aišku, kad ta nusikaltimo sudėties dalis, kurioje turėtų būti
atskleistas įstatymais ir norminiais aktais reglamentuojamas buhalterinės
apskaitos tvarkymas, yra blanketinė. T-ėl teismai, nustatydami šių nusikaltimų
sudėties požymius, turi vadovautis ne tik BK normomis, bet ir Lietuvos
Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu (1992 m. birželio 18 d. ,
Nr. I-2659), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais: “Dėl juridinio asmens
teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos” (1995 m. sausio 4 d. , Nr. 8),
“Dėl geresnio kasos darbo organizavimo, jos operacijų vykdymo bei kasos aparatų
naudojimo” (1994 m. balandžio 29 d. , Nr. 336) bei kitais įstaty-mais ir
norminiais aktais, reglamentuojančiais privalomą buhalterinės apskaitos
tvarkymą. Tačiau bylų analizė rodo, kad, nustatant šių nusikaltimų sudėties
požymius, teismai ne visada vadovaujasi nurodytais įstatymais. Pavyzdžiui,
Kauno miesto apylinkės teismas 1997 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pagal BK
322 str. nuteisė
E. K-ę, tačiau nuosprendyje nenurodė, kokių įstatymų,
reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, ji nusikalstamai aplaidžiai
nevykdė (baudž. byla Nr. I-807/97).
Teismų praktikoje nevienodai sprendžiamas
nusikaltimų, padarytų dėl aplaidaus ir apgaulingo buhalterinės apskaitos
tvarkymo, subjektų klausimas.
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1
straipsnyje nustatyta privaloma individualių (personalinių) įmonių, tikrųjų
ūkinių bendrijų, komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų, akcinių, uždarųjų
akcinių, kooperatinių, žemės ūkio ir investicinių bendrovių, valstybės ir
savivaldybės įmonių bei kitų įstaigų ir organizacijų finansinės apskaitos
tvarka. Pagal minėto įstatymo 7 str. buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma:
1) organizavus savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; 2) pagal sutartis
naudojantis buhalterinių, auditinių ir kitų konsultacinių įmonių paslaugomis.
Pažymėtina, kad savarankiška buhalterinės apskaitos tarnyba arba pareigybė
privaloma valstybės ir savivaldybės įmonėse, akcinėse ir uždarosiose akcinėse
bendrovėse. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8 ir 24 straipsniuose
pasakyta, kad vyriausiasis finansininkas (buhalteris), tvarkydamas buhalterinę
apskaitą, turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė
būtų parengta laiku, o įmonės administracijos vadovas (savininkas) atsako už
buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku ir apskaitos
dokumentų išsaugojimą. Be to, minėto įstatymo 11 straipsnyje nurodyta, kad už
apskaitos dokumentų išrašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų
tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir
pasirašiusieji apskaitos dokumentus. Iš to darytina išvada, kad aplaidžios ir
apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimų subjektais gali būti
pripažįstami asmenys, priklausomai nuo jų asmeninės atsakomybės, kuri tvarkant
buhalterinę apskaitą jiems priskirta įstatymais ir norminiais aktais. Jie šiuos
įstatymų reikalavimus privalo vykdyti pagal savo darbo funkcijas todėl, kad yra
įmonės vadovai (savininkai) ar buhalteriai. Tačiau teismų praktikoje šios
Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatos traktuojamos nevienodai.
V-ais atvejais teismai pripažįsta šių nusikaltimų subjektais tik asmenis,
betarpiškai tvarkančius buhalterinę apskaitą, o kitais atvejais - ir įmonės
vadovus (savininkus).
Antai Šiaulių rajono
apylinkės teismas 1997 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 322 str.
nuteisė tik UAB “Ariolė” vyr. buhalterę L. B-iūtę (baudž. byla Nr. 1-142/97).
O štai K-ės rajono
apylinkės teismas 1997 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pagal BK 322 str. nuteisė
UAB “Palėja” direktorių A. S-ų ir vyr. buhalterę A. J-aitienę (baudž.
byla Nr. 1-76/97).
Jeigu buhalterinę apskaitą
tvarko įmonės savininko šeimos nariai, nesusiję su įmone darbo santykiais,
tokiu atveju už aplaidų ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą turi
atsakyti įmonės savininkas. Š-ių rajono apylinkės teismo 1997 m. balandžio 11
d. nuosprendžiu pagal BK 322 str. buvo nepagrįstai išteisintas O. K-is,
motyvuojant tuo, kad buhalterinę apskaitą tvarkė ne jis, o jo motina, kuri
nebuvo susijusi su įmone darbo santykiais (baudž. byla Nr. 1-29/97).
Nusikaltimų, numatytų BK 322
ir 323 straipsniuose, objektyviąją pusę apibūdina trys sąlygos, būtinos
baudžiamajai atsakomybei atsirasti: 1) veika (neveikimas) - aplaidus ar
apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas (pvz. : nesurašomi ar nesurenkami
pirminiai apskaitos dokumentai, nevedami ūkinių operacijų žurnalai, dokumentai
neapibendrinami apskaitos registruose, apskaitos dokumentai neišsaugojami,
suklastojami, paslepiami sunaikinami ir pan. ); 2) pasekmės - jeigu dėl
nusikalstamai aplaidžios ar apgaulingos apskaitos visiškai ar iš dalies nebuvo
galima nustatyti ar tuo buvo trukdoma nustatyti įmonės veiklos, komercinės,
ūkinės, finansinės būklės rezultatus bei įvertinti turtą; 3) priežastinis ryšys
tarp veikos (neveikimo) ir kilusių pasekmių. Nusikalstamai aplaidžiam
buhalterinės apskaitos tvarkymui charakteringas neveikimas. Tačiau nuosprendžiuose
teismai ne visuomet atskleidžia nusikaltimų objektyviąją pusę. Pavyzdžiui,
Panevėžio miesto apylinkės teismas 1997 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pagal BK
322 str. pripažino kaltu ir nuteisė A. V-šelį, tačiau nuosprendyje nurodė tik
tiek, kad A. V-šelis, būdamas individualios įmonės savininku, nuo 1995 m. iki
1996 09 01 aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo
galima nustatyti įmonės finansinės būklės rezultatų. Iš šio nuosprendžio
neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė netinkamas
buhalterinės apskaitos tvarkymas, kokių įstatymų ar norminių aktų reikalavimų
jis nevykdė ir pan. (baudž. byla Nr. 1-130/97).
Aplaidi buhalterinė apskaita
pasireiškia tik neatsargia kaltės forma - nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu
nerūpestingumu, o apgaulinga apskaita - tik tyčia.
Tačiau nuosprendžiuose
teismai ne visuomet nurodo kaltės formą.
Antai S-o rajono
apylinkės teismo 1997 m. sausio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 323 str. A.
Jazbutis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunaikino savo personalinės
įmonės dokumentus, juos išmesdamas (baudž. byla Nr. 1-20/97). Tačiau nei
kvotos, nei teismo metu neištirta, ar A. Jazbutis tai padarė tyčia, ar dėl
įstatymų, nustatančių apskaitos dokumentų saugojimo terminus, nežinojimo.
Teismams kyla neaiškumų dėl
buhalterinės apskaitos dokumentų neiš-saugojimo, ypač tais atvejais, kai įmonės
vadovas buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą paveda kitiems asmenims,
arba įmonės vadovas (savininkas) visai nenustato dokumentų saugojimo tvarkos ar
nustato netinkamą saugojimo tvarką. T-ėl teismai privalo tikrinti, ar
nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka galėjo realiai užtikrinti jų
saugumą.
Antai Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 1997 m. birželio 11 d. nuospren-džiu pagal BK 322 str. A.
Kuzkinas nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB “Plastikon” direktoriumi nuo 1996
09 15 iki 1996 09 25 paliko be priežiūros butą, kuriame be jokių apsaugos
priemonių buvo laikomi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Nurodytu
laikotarpiu buvo įvykdyta vagystė įsibraunant į butą, iš kurio, be kitų daiktų,
dingo ir buhalterinės apskaitos dokumentai. Byloje nėra duomenų, kad A.
Kuzkinas buvo nustatęs buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarką,
užtikrinančią jų saugumą. T-ėl nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad nors
A. Kuzkinas ir nenumatė, kad apskaitos dokumentai gali dingti, tačiau turėjo ir
galėjo tai numatyti (baudž. byla Nr. 1-847/97).
Pasitaiko atvejų, kai
teismai daro klaidų atribojant baudžiamąją atsakomybę už aplaidų ir apgaulingą
buhalterinės apskaitos tvarkymą, numatytą BK 322 ar 323 str. 1 d. , nuo
administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 173 str. 1 d. Pavyzdžiui, V.
Kepišas pagal BK 322 str. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB direktoriumi,
pažeisdamas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, pats vedė UAB buhalterinę
apskaitą ir, be to, įvykdė daug pažeidimų, dėl kurių negalima nustatyti UAB
įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatų bei įvertinti jos turto. Klaipėdos
miesto apylinkės teismas 1997 m. kovo 24 d. nutartimi V. Kepišą nubaudė ne
baudžiamąja, bet administracine tvarka pagal ATPK 1731 str. (dabar veikiančio ATPK
1731 str. 1 d. ). Nutartyje teismas nurodė, kad V. Kepišo veiksmai turi būti
kvalifikuojami ne pagal BK 322 str. , o pagal ATPK 1731 str. , nes jis pažeidė
buhalterinės apskaitos taisykles neteisingai vesdamas buhalterinę apskaitą, dėl
to nebuvo galima įvertinti bendrovės turto, t. y. V. Kepišas padarė pažeidimą,
kuris numatytas ir BK ir ATPK, o įstatymu tos veikos nėra atribotos. Teismas
laiko, kad šiuo atveju yra normų konkurencija ir esant tokiai situacijai turi
būti taikoma ta norma, kuri numato mažesnę atsakomybę, t. y. ATPK 1731 str. (baudž. byla Nr.
1-227/97). Tokia teismo išvada kelia rimtų abejonių, nes baudžiamąją atsakomybę
už aplaidų ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės
atsakomybės, numatytos ATPK 1731 str. 1 d. , atriboja tai, kad baudžiamajai
atsakomybei būtinos pasekmės, numatytos BK 322 str. ir 323 str. 1 d.
dispozicijose, o administracinei atsakomybei užtenka apskaitos taisyklių
pažeidimo fakto.
Administracinė atsakomybė už
ATPK 1731 str. 2 ir 3 dalyse numatytus pažeidimus galima tada, kai dėl aplaidaus
buhalterinės apskaitos tvarkymo nesumokama nuo trisdešimties iki
penkiasdešimties minimalių gyvenimo lygių dydžio sumos mokesčių, o, apgaulingai
tvarkant buhalterinę apskaitą, siekiama nuslėpti arba nuslepiama nuo dešimties
iki penkiasdešimties minimalių gyvenimo lygių dydžio sumos mokesčių. Taigi šiuo
atveju administracinės atsakomybės galimybė siejama su šiame straipsnyje
numatytu nesumokėtų ar nuslėptų mokesčių dydžiu. Tačiau, kaip jau buvo minėta,
kad pagal BK 322 ir 323 straipsnius baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtinos
pasekmės, numatytos šių straipsnių dispozicijose. T-ėl darytina išvada, kad asmeniui
dėl aplaidaus ar apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nesumokėjus daugiau
kaip penkiasdešimt minimalių gyvenimo lygių mokesčių sumos, bet nesant jo
veikoje pasekmių, numatytų BK 322 ir 323 straipsnių dispozicijose, jis atsako
administracine tvarka pagal BK 1731 str. 2 ar 3 dalis.
Teismai, nagrinėdami
baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 324, 325 straipsnius,
turi vadovautis ne tik šiomis BK normomis, bet ir Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymu (1995 m. birželio 28 d. Nr. I-974), Lietuvos
Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymu (1996 m. gegužės 16
d. Nr. I-1338), Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju
įstatymu (1990 m. spalio 5 d. Nr. I-641), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų
pelno mokesčio įstatymu (1990 m. liepos 31 d. Nr. I-442) bei kitais įstatymais
ir norminiais aktais, reglamentuojančiais mokesčių mokėjimo ir finansinės
apskaitos tvarką.
Teismai ne visuomet
atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 324 str.
reikalingos dvi sąlygos, būtent: a) žinomai neteisingų duomenų apie savo arba
įmonės pajamas, pelną ar jų naudojimą įrašymas į deklaraciją arba į nustatyta
tvarka patvirtintas ataskaitas bei kitus dokumentus; b) šių dokumentų pateikimas
valstybinei mokesčių inspekcijai.
Baudžiamąja tvarka pagal BK
325 str. 1 ir 2 dalis asmuo atsako tik tuo atveju, kai valstybinė mokesčių
inspekcija jam raštu priminė apie pareigą pateikti deklaraciją ar kitokius
nustatyta tvarka patvirtintus dokumentus bei ataskaitas ir sumokėti mokesčius.
Teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad teismai, kvotos ir tardymo įstaigos
nevienodai supranta raštiško priminimo formą ir jo įteikimo tvarką. Tuo tarpu
bet koks valstybinės mokesčių inspekcijos raštiškas priminimas ar įspėjimas
laikytinas priminimu. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka vieno raštiško
valstybinės mokesčių inspekcijos priminimo, jei toks priminimas yra įteiktas
mokesčio mokėtojui. Tačiau apibendrintų bylų analizė rodo, kad raštiški
priminimai siunčiami ir įteikiami po kelis kartus, dėl to dirbtinai vilkinamas
baudžiamosios bylos iškėlimas. Pavyzdžiui, Trakų rajono valstybinė mokesčių
inspekcija įmonės savininką M. B-ą įspėjo tris kartus (baudž. byla Nr.
1-41/97), o Š-ių rajono valstybinė mokesčių inspekcija įmonės savininką V.
B-į įspėjo net penkis kartus: 1995 02 01, 1995 03 01, 1995 06 20, 1995
07 31 ir 1996 02 12 (baudž. byla Nr. 1-45/97), ir tik po to jiems buvo iškeltos
baudžiamosios bylos.

Įstatymas nereikalauja, kad
priminimas, kuris Mokesčių administravimo įstatyme vadinamas raginimu, būtų
įteikiamas asmeniui būtinai pasirašytinai. Mokesčių administravimo įstatymo 30
str. 5 d. numatyta, kad jeigu mokesčio mokėtojas atsisako priimti raginimą ir
tai atitinkamai įforminama, atsisakymas priimti raginimą prilyginamas
įteikimui. Be to, mokesčio mokėtojui raginimas laikomas įteiktu ir tuo atveju,
kai mokesčio mokėtojas, pasikeitus veiklos vietai ir darbo laikui, per 5 darbo
dienas apie tai neinformavo  mokesčių
administratorių. T-ėl atsakomybė už priminimo negavimą ryšium su darbo ar
gyvenamosios vietos pakeitimu turėtų tekti mokesčio mokėtojui. Pavyzdžiui,
Kėdainių rajono apylinkės teismas 1997 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu R. L-į,
kaltinamą pagal BK 325 str. 2 d. , išteisino, nurodydamas, kad R. L-ys negavo
nei vieno valstybinės mokesčių inspekcijos raštiško priminimo, ir padarė
išvadą, jog jo veikoje nebuvo visų būtinų BK 325 str. 2 d. numatyto nusikaltimo
sudėties elementų.
Tačiau iš bylos medžiagos
matyti, kad R. L-ys ilgai slapstėsi nuo policijos ir mokesčių inspekcijos,
nebūdavo namuose, dėl to daugkartiniai mokesčių inspekcijos raštiški
priminimai, siųsti R. L-io nurodytu darbo ir gyvenamosios vietos adresu,
negalėjo būti jam įteikti. Šiuo atveju R. L-io išteisinimas prieštarauja BK
325 str. 1 d. dispozicijos nuostatoms (baudž. byla Nr. 1-174/97).
Būtina baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 325 str. 1 ir 2 dalis sąlyga - įmonės mokumas.
Pagrindiniai įmonių nemokumo
nustatymo kriterijai ir sąlygos patvirtinti Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d.
nutarimu Nr. 276. Tačiau vienais atvejais keliamos baudžiamosios bylos, jei
įmonės vadovas nepasiskelbė nemokiu šio nutarimo nustatyta tvarka, kitais
atvejais manoma, kad tai formalumas, o realiai - kvotėjas gali pats konstatuoti
įmonės nemokumą. R-ėtų pripažinti, kad tuo atveju, kai įmonė nevykdo veiklos,
neturi turto ir lėšų sąskaitoje, be teisminio įmonės pripažinimo nemokia bei
neteisminio pasiskelbimo apie nesugebėjimus įvykdyti finansinius
įsipareigojimus, įmonės faktinis nemokumas galėtų būti nustatomas ir kvotos ar
tardymo įstaigų. Tačiau būtina patikrinti, ar įmonė tapo nemokia dėl subjekto -
savininko, ar dėl darbuotojų kaltės, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo.
Už piktybinius mokesčių
įstatymų pažeidimus, numatytus mokesčių admi-nistravimo įstatymo 49 str. , ūkio
subjektams taikomos ekonominės sankcijos - baudos. Be to, už šiuos pažeidimus
kalti asmenys gali būti patraukti tiek administracinėn tiek baudžiamojon
atsakomybėn. Tokiais atvejais daugelis teismų laikosi nuostatos, kad,
savininką  nubaudus pagal mokesčių
administravimo įstatymą, jo nebegalima bausti antrą kartą už tą patį pažeidimą,
t. y. taikyti administracinę arba baudžiamąją atsakomybę.
Atribojant administracinę
atsakomybę, numatytą ATPK 1721 str. 1 d. , nuo baudžiamosios atsakomybės,
numatytos BK 324 straipsnyje, turi būti 
atsižvelgiama į tai, kad veika, numatyta BK 324 str. , gali būti padaroma
tik  tyčia, o veiksmai, numatyti ATPK 1721 str. 1 d. , - dėl
nerūpestingumo, aplaidumo ir pan. , nes kitų aiškių skiriamųjų kriterijų nėra,
tos veikos sutampa ir persipina.
Kai kaltininkas vengdamas
sumokėti mokesčius ar įmokas padaro didelę turtinę žalą valstybei ar
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, jis atsako pagal BK 325 str. 2
ir 4 dalis. Šios didelės žalos sąvokos įstatymų leidėjo nėra išaiškintos, todėl
teismai nevienodai vertina tos žalos dydį.
D-uma teismų didelę
turtinę žalą valstybei, padarytą nesumokėjus mokesčių, laiko tuomet, kai
nesumokėtų mokesčių suma viršija 3000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio
mokesčių sumą, o didelę turtinę žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetui, kai ši suma viršija 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio įmokų
sumą. Tokiai teismų praktikai pritaria Valstybinė mokesčių inspekcija ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.
Sprendžiant nusikaltimų,
numatytų BK 324 ir 325 str. 1 ir 2 dalyse, subjektų klausimą, kai kurie teismai
daro klaidų. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo
įstatymą, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį
įstatymą, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą šių
nusikaltimų subjektai yra juridinių asmenų bei neturinčių juridinio asmens
teisių įmonių vadovai (savininkai) ir fiziniai asmenys, kurie privalo deklaruoti
savo turtą ir pajamas, laiku teikti deklaracijas ir ataskaitas apie įmonės
pajamas, pelną bei jų panaudojimą ir laiku mokėti mokesčius.
Už nusikaltimus, numatytus
BK 325 str. 3 ir 4 dalyse, atsako draudėjai (Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266,  2 str. ).
Teismai nevienodai sprendžia
materialinės žalos valstybei, padarytos nesumokėjus mokesčių, atlyginimo klausimą.
D-iau kaip dviejuose
trečdaliuose apibendrintų bylų (32 bylos) civilinio ieškinio klausimas nebuvo
sprendžiamas. Šiose bylose civiliniai ieškiniai nebuvo pareikšti ir duomenų
apie žalos atlyginimą jose nėra. Likusiose bylose (jų buvo 12) civilinius
ieškinius pareiškė valstybinės mokesčių inspekcijos. Teismas, priimdamas
nuosprendį, civilinio ieškinio klausimus sprendė įvairiai: septyniose bylose
civiliniai ieškiniai patenkinti pilnai, t. y. išieškotos nesumokėtų mokesčių
sumos, delspinigiai ir baudos - iš viso 460 172,55 litai; trijose bylose
civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. V-oje byloje civilinis ieškinys
paliktas nenagrinėtas BPK 341 str. 2 p. tvarka, nes teisiamasis buvo
išteisintas, kitoje byloje žalos atlyginimo klausimas jau buvo nagrinėjamas
civilinio proceso tvarka, o trečioje byloje ieškinys paliktas nenagrinėtas
todėl, kad išieškojimui yra nustatyta neteisminė sprendimo tvarka. Be to,
dviejose bylose teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, civiliniam
ieškovui pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė
nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokiu būdu, sprendžiant materialinės žalos
atlyginimo klausimus, vienodos teisminės praktikos nėra. Tuo tarpu pagal
Mokesčių administravimo įstatymą nesumokėti mokesčiai ir ekonominės sankcijos
išieškomi ne ginčo tvarka.
Už nusikaltimus, numatytus
BK 323, 324 ir 325 straipsniuose, turto konfiskavimo pagal BK 35 str. skyrimas
yra privalomas. Tačiau teismai šį įstatymo reikalavimą vykdo ne visuomet (Š-ių
rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-45/97; Alytaus rajono apylinkės
teismo baudžiamoji byla Nr. 1-98/97).
Baudžiamojo proceso įstatymo
taikymo klausimai. Nusikaltimų, numatytų BK 322, 323 straipsniuose ir 324 bei 325 straipsnių
pirmosiose dalyse, kvota atlie-kama sumarinio proceso tvarka. Tačiau iš
apibendrintų bylų matyti, kad daugumoje jų (65,90 proc. ) atliekamas parengtinis
tyrimas, kadangi bylos yra didelės apimties, ne visuomet nusikaltimai yra
akivaizdūs, todėl nėra galimybių atlikti tyrimą suma-rinio proceso tvarka.
Tais atvejais, kai tyrimas
atliekamas sumarinio proceso tvarka, pasitaiko BPK 446 str. 1 d. pažeidimų, nes
byla iškeliama pažeidus jos iškėlimo terminus. Antai Trakų rajono valstybinės
mokesčių inspekcijos mokesčių išieškojimo ir prevencijos skyriaus vyr. kvotėjas
pranešimą apie M. B-o padarytą nusikaltimą gavo 1996 07 12, o baudžiamąją
bylą jam iškėlė tik 1996 08 12. Teismas bylą perdavė parengti-niam tardymui
atlikti (baudž. byla Nr. 1-41/97).
Kai kurie teismai nevienodai
supranta, kokie pareigūnai gali patvirtinti nutarimą iškelti baudžiamąją bylą
ir patvirtinti pranešimą teismui. Tokias teises turi valstybinės mokesčių
inspekcijos viršininkas arba specializuoto kvotos padalinio vadovas, kurie
pagal BPK normas nusikaltimų finansams bylose, tiriamose sumarinio proceso
tvarka, turi visus įstatymo suteiktus įgaliojimus, tarp jų patvirtinti nutarimą
iškelti asmeniui baudžiamąją bylą ir pranešimą teismui. T-ėl Š-ių rajono
apylinkės teismas V. B-io baudžiamąją bylą nepagrįstai perdavė
parengtiniam tardymui atlikti, laikydamas, kad nutarimą iškelti V.
B-iui baudžiamąją bylą ir pranešimą teismui patvirtino pareigūnas,
neturėjęs tokių įgaliojimų, t. y. valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė
(baudž. byla Nr. 1-45/97).
Kai kurie teismai nelaiko
audito aktų įrodymais, reikalaudami ekspertizių išvadų, motyvuodami tuo, kad
patikrinimą atlikę asmenys neperspėjami dėl bau-džiamosios atsakomybės už
teisingos išvados davimą. Tuo tarpu audito aktus, kaip ir kitus kompetentingų
įstaigų patikrinimo ar revizijos aktus, galima laikyti įrodymais, jeigu jų
išvados nekelia pagrįstų abejonių proceso dalyviams.  
Neretai teismai, surašydami
sutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį bylose, tiriamose sumarinio proceso
tvarka, pažeidžia BPK 3461 str. reikalavimus, nes nenurodo nusikalstamos
veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių - nusikaltimo padarymo vietos, laiko,
būdo, kaltės pobūdžio (pavyzdžiui, minėtame Panevėžio miesto apylinkės teismo
nuosprendyje A. V-šelio baudžiamojoje byloje (baudž. byla Nr. 1-130/97).
Nagrinėjant šios kategorijos
baudžiamąsias bylas, padaryta nemažai materialinės ir procesinės teisės
pažeidimų, tačiau prokuratūra apskundė nuosprendį tik vienoje byloje, bet ne
tais pagrindais, kuriais reikėjo apskųsti (baudž. byla Nr. 1-29/97).

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius                                                       
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt