TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO
TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 7. Dėl įgy­ja­mo­sios se­na­ties

Įgy­ja­mo­ji
se­na­tis yra sa­va­ran­kiš­kas nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo bū­das (CK
4. 47 straips­nio 11 punk­tas). Jis tai­ko­mas, kai pa­reiš­kė­jas nė­ra
ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą iki su­ei­nant ter­mi­nams,
nu­sta­ty­tiems CK 4. 68 straips­nio 1 da­ly­je, bet pra­šo teis­mo
kon­sta­tuo­ti, kad yra vi­sos CK 4. 68–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos
są­ly­gos. Teis­mui šias są­ly­gas kon­sta­ta­vus, val­dy­mo tei­sė trans­for­muo­ja­si
į nuo­sa­vy­bės tei­sę, t. y. pa­reiš­kė­jas įgy­ja nuo­sa­vy­bės tei­sę į
daik­tą nuo teis­mo spren­di­me nu­ro­dy­tos įgy­ja­mo­sios se­na­ties ter­mi­no
su­ėji­mo die­nos ir ga­li ją įre­gist­ruo­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re.
Tai­gi šiuo at­ve­ju teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas yra CK
4. 58–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių, pa­tvir­ti­nan­čių
val­dy­mo tei­sė­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą, at­vi­ru­mą ir ne­per­trau­kia­mu­mą,
kon­sta­ta­vi­mas ir nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­to pri­pa­ži­ni­mas, o
nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­tas pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį yra tai­ko­mas
tik šio­mis są­ly­go­mis:
1) pa­reiš­kė­jas
nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą ki­to­kiu CK
4. 47 straips­ny­je nu­ma­ty­tu bū­du;
2) yra vi­sos
CK 4. 68–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos: a) daik­to val­dy­mas
yra pra­si­dė­jęs są­ži­nin­gai; b) daik­tas nė­ra įre­gist­ruo­tas ki­to as­mens
var­du; c) vi­są val­dy­mo lai­ko­tar­pį daik­tas bu­vo val­do­mas tei­sė­tai,
są­ži­nin­gai, at­vi­rai ir ne­per­trau­kia­mai; d) daik­tas vi­są val­dy­mo
lai­ko­tar­pį bu­vo val­do­mas kaip sa­vas, t. y. pa­reiš­kė­jas el­gė­si
kaip daik­to sa­vi­nin­kas ir su­vo­kė, kad ki­ti as­me­nys ne­tu­ri dau­giau
tei­sių už jį į val­do­mą daik­tą; e) val­dy­mas tę­sė­si CK 4. 68 straips­nio
1 da­ly­je nu­sta­ty­tą ter­mi­ną (CK 4. 47 straips­nio 11 punk­tas).

                                                               Ci­vi­li­nė
by­la Nr. 3K-3-379/2004
                                                               By­lų
ka­te­go­ri­ja 25. 5, 118

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2004 m. bir­že­lio
21 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: Zig­mo Le­vic­kio (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas), A-o M-io
ir E-i­di­jaus L-o (pra­ne­šė­jas),
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal su­in­te­re­suo­tų
as­me­nų Al­ber­to J-a­po Za­rem­bos ir Pran­ciš­kaus Bi­jū­no
Za­rem­bos ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. va­sa­rio 17 d. nu­tar­ties
per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal su­in­te­re­suo­tų as­me­nų Al­ber­to
J-a­po Za­rem­bos ir Pran­ciš­kaus Bi­jū­no Za­rem­bos pra­šy­mą at­nau­jin­ti
pro­ce­są ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal pa­reiš­kė­jos A-os Le­o­ka­di­jos
Ci­buls­kie­nės pa­reiš­ki­mą dėl nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo pa­gal įgy­ja­mą­ją
se­na­tį fak­to nu­sta­ty­mo, da­ly­vau­jant su­in­te­re­suo­tam as­me­niui Že­mės
ir ki­to ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ka­dast­ro ir re­gist­ro vals­ty­bės įmo­nės
(šiuo me­tu – vals­ty­bės įmo­nė Re­gist­rų cen­tras) Ute­nos fi­lia­lui.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Pa­reiš­kė­ja A-a Le­o­ka­di­ja
Ci­buls­kie­nė nu­ro­dė, kad jos tė­vai P-a- Za­rem­ba ir B-ė Za­rem­bie­nė
ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­se val­dė gy­ve­na­mą­jį na­mą, ūki­nį
pa­sta­tą ir šu­li­nį, esan­čius Mo­lė­tų ra­jo­ne, G-ai­čių se­niū­ni­jo­je,
Ger­čiu­kų kai­me. 1954 m. bir­že­lio 27 d. mi­rus tė­vui, so­dy­bo­je
li­ko gy­ven­ti mo­ti­na B. Za­rem­bie­nė. So­dy­ba bu­vo įre­gist­ruo­ta
jos var­du. 1980 m. bir­že­lio 30 d. mi­rus mo­ti­nai, pa­gal įsta­ty­mą
tei­sė­ti tė­vų tur­to pa­vel­dė­to­jai li­ko duk­ra Ma­ry­tė Er­mo­nie­nė, sū­nus
Ka­zi­mie­ras Za­rem­ba ir ji (pa­reiš­kė­ja). M. Er­mo­nie­nė ir
K. Za­rem­ba sa­vo pa­li­ki­mo da­lies at­si­sa­kė pa­reiš­kė­jos nau­dai.
Pa­reiš­kė­jos tei­gi­mu, per įsta­ty­mo nu­sta­ty­tą ter­mi­ną į no­ta­ri­nę
kon­to­rą dėl pa­li­ki­mo pri­ėmi­mo nie­kam ne­si­krei­pus, ji, kaip są­ži­nin­ga
tur­to val­dy­to­ja, fak­tiš­kai pa­li­ki­mą pri­ėmė, rū­pi­no­si so­dy­ba, mo­kė­jo
mo­kes­čius ir taip dau­giau kaip 10 me­tų ne­per­trau­kia­mai ją, kaip sa­vą,
val­dė ir, nors tu­rė­jo tei­si­nę ga­li­my­bę įgy­ven­din­ti sa­vo tei­sę į
daik­tą, nė kar­to ja ne­pa­si­nau­do­jo, to­dėl įgi­jo nuo­sa­vy­bės tei­sę į
mi­nė­tą tur­tą pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį. Lai­ky­da­ma, kad yra vi­sos CK
4. 68–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos, pa­reiš­kė­ja pra­šė
teis­mo nu­sta­ty­ti ju­ri­di­nį fak­tą, kad nuo­sa­vy­bės tei­ses į gy­ve­na­mą­jį
na­mą (1A/m), ūki­nį pa­sta­tą (2I/m) ir šu­li­nį (K), esan­čius Mo­lė­tų ra­jo­ne,
G-ai­čių se­niū­ni­jo­je, Ger­čiu­kų kai­me, ji įgi­jo pa­gal įgy­ja­mą­ją
se­na­tį.
Mo­lė­tų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 2001 m. lap­kri­čio 27 d. spren­di­mu pa­reiš­kė­jos
A. L. Ci­buls­kie­nės pa­reiš­ki­mą pa­ten­ki­no ir nu­sta­tė fak­tą,
kad A-a Le­o­ka­di­ja Ci­buls­kie­nė nuo­sa­vy­bės tei­ses į gy­ve­na­mą­jį
na­mą ir ūkio pa­sta­tą, esan­čius Mo­lė­tų ra­jo­ne, G-ai­čių se­niū­ni­jo­je,
Ger­čiu­kų kai­me, įgi­jo pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį.
Su­in­te­re­suo­ti as­me­nys
Al­ber­tas J-a­pas Za­rem­ba ir Pran­ciš­kus Bi­jū­nas Za­rem­ba krei­pė­si
į teis­mą, pra­šy­da­mi at­nau­jin­ti pro­ce­są ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal
pa­reiš­kė­jos A. L. Ci­buls­kie­nės pa­reiš­ki­mą dėl nuo­sa­vy­bės
tei­sės įgi­ji­mo pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį fak­to nu­sta­ty­mo ir pra­šė nu­sta­ty­ti
fak­tą, kad jie ir pa­reiš­kė­ja A. L. Ci­buls­kie­nė nuo­sa­vy­bės
tei­ses į gy­ve­na­mą­jį na­mą ir ūkio pa­sta­tus pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį
įgi­jo ly­gio­mis da­li­mis. Jie nu­ro­dė, kad pa­reiš­kė­ja są­mo­nin­gai ne­įtrau­kė
jų, sa­vo bro­lių, su­in­te­re­suo­tais as­me­ni­mis į mi­nė­tos ci­vi­li­nės
by­los nag­ri­nė­ji­mą, nors jie tu­rė­jo bū­ti įtrauk­ti, nes pa­li­ki­mo ne­at­si­sa­kė,
lan­kė­si gin­čo so­dy­bo­je, ją tvar­kė ir pri­žiū­rė­jo, to­dėl tu­ri to­kią
pat tei­sę į nuo­sa­vy­bę kaip ir pa­reiš­kė­ja.
Mo­lė­tų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 2003 m. ko­vo 6 d. nu­tar­ti­mi at­nau­ji­no pro­ce­są ci­vi­li­nė­je
by­lo­je Nr. 2-465-02/2001, ta­čiau 2003 m. ko­vo 24 d. spren­di­mu
su­in­te­re­suo­tų as­me­nų pra­šy­mą pa­keis­ti 2001 m. lap­kri­čio
27 d. spren­di­mą ir nu­sta­ty­ti fak­tą, kad A. J. Za­rem­ba,
P. B. Za­rem­ba ir A. L. Ci­buls­kie­nė nuo­sa­vy­bės tei­ses
į pa­sta­tus pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį įgi­jo ly­gio­mis da­li­mis, at­me­tė.
Teis­mas nu­ro­dė, kad pa­reiš­kė­jos pa­reiš­ki­mo nag­ri­nė­ji­mo me­tu ga­lio­ju­sio
CPK XXVI1 skir­snis ne­rei­ka­la­vo, kad
pa­reiš­ki­me dėl nuo­sa­vy­bės tei­sės pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį įgi­ji­mo
fak­to nu­sta­ty­mo bū­tų nu­ro­dy­ti tre­tie­ji as­me­nys. Apie to­kio pa­reiš­ki­mo
nag­ri­nė­ji­mą tu­rė­jo bū­ti pa­skelb­ta spau­do­je (1964 m. CPK 2763 straips­nis),
tai bu­vo pa­da­ry­ta, ir su­in­te­re­suo­ti as­me­nys tu­rė­jo tei­sę pa­tys
kreip­tis į teis­mą dėl jų įtrau­ki­mo į by­lą. Teis­mas taip pat nu­ro­dė, kad
nuo­sa­vy­bės tei­sės pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį fak­to nu­sta­ty­mas yra sa­va­ran­kiš­kas
ins­ti­tu­tas, to­dėl nuo­sa­vy­bės tei­sės į gin­čo tur­tą šiuo pa­grin­du nu­sta­ty­mas
ne­ga­li bū­ti sie­ja­mas su po pa­reiš­kė­jos ir su­in­te­re­suo­tų as­me­nų
mo­ti­nos mir­ties ki­lu­siais pa­vel­dė­ji­mo san­ty­kiais. Nei pa­reiš­kė­ja,
nei su­in­te­re­suo­ti as­me­nys nuo­sa­vy­bės tei­sių į gin­čo so­dy­bą pa­vel­dė­ji­mo
bū­du nė­ra įgi­ję. Nu­sta­tęs, kad so­dy­bą val­dė ir tvar­kė Ci­buls­kų šei­ma
(nuo 1989 m. mo­kė­jo už elek­trą, re­mon­ta­vo ir pri­žiū­rė­jo so­dy­bą),
o su­in­te­re­suo­ti as­me­nys A. J. Za­rem­ba ir P. B. Za­rem­ba
ne­įro­dė, kad tu­ri dau­giau tei­sių nei pa­reiš­kė­ja nuo­sa­vy­bės tei­sei į
gin­čo so­dy­bą pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį įgy­ti (tik iki 1988 m. mo­kė­jo
už so­dy­bą drau­di­mo įmo­kas, o vė­liau at­va­žiuo­da­vo į ją tik pail­sė­ti),
teis­mas spren­dė, kad pa­reiš­kė­ja vi­sas CK 4. 68–4. 71 straips­niuo­se
nu­ma­ty­tas są­ly­gas įvyk­dė, to­dėl įgi­jo nuo­sa­vy­bės tei­sę į gin­čo so­dy­bą
pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si su­in­te­re­suo­tų
as­me­nų A. J. Za­rem­bos ir P. B. Za­rem­bos ape­lia­ci­nį
skun­dą, 2004 m. va­sa­rio 17 d. nu­tar­ti­mi Mo­lė­tų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mo 2003 m. ko­vo 24 d. spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą. Ko­le­gi­ja
nu­ro­dė, kad pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas tei­sin­gai įver­ti­no by­lo­je
su­rink­tus įro­dy­mus ir pa­da­rė iš­va­dą, jog su­in­te­re­suo­ti as­me­nys
tik nau­do­jo­si gin­čo so­dy­ba, bet jos ne­pri­žiū­rė­jo ir ne­tvar­kė. Ko­le­gi­ja
ne­su­ti­ko su ape­lian­tų ar­gu­men­tu, kad by­lo­je ki­lo gin­čas dėl pa­vel­dė­ji­mo
ir jis nag­ri­nė­ti­nas ieš­ki­nio tei­se­nos tvar­ka, ir pa­žy­mė­jo, jog įgy­jant
tur­tą pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį pa­vel­dė­ji­mo tei­sė ne­tai­ko­ma.
Ka­sa­ci­niu skun­du su­in­te­re­suo­ti
as­me­nys A. J. Za­rem­ba ir P. B. Za­rem­ba pra­šo pa­nai­kin­ti
Mo­lė­tų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2001 m. lap­kri­čio 27 d. spren­di­mą
ir Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos
2004 m. va­sa­rio 17 d. nu­tar­tį ir per­duo­ti by­lą iš nau­jo nag­ri­nė­ti
Mo­lė­tų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mui. Ka­sa­ci­nis skun­das grin­džia­mas
šiais ar­gu­men­tais:
1. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mas, 2001 m. lap­kri­čio 27 d. po­sė­dy­je tu­rė­jęs in­for­ma­ci­ją,
kad pa­reiš­kė­ja pa­kar­to­ti­nai į teis­mo po­sė­dį ne­at­vy­ko dėl teis­mui
ne­ži­no­mų prie­žas­čių, ne­si­lai­ky­da­mas 1964 m. CPK 181 straips­nio
1 da­lies, by­lą nag­ri­nė­jo iš es­mės. Dėl šio pa­žei­di­mo ne­bu­vo iš­aiš­kin­tos
vi­sos CK 4. 47 straips­nio 11 punk­tui, 4. 68, 4. 70 ir
4. 71 straips­nių tai­ky­mui reikš­min­gos ap­lin­ky­bės.
2. Iš by­lo­je esan­čių
įro­dy­mų ma­ty­ti, kad pa­reiš­kė­ja val­dė gin­čo so­dy­bą kar­tu su ka­sa­to­riais,
ta­čiau, pa­teik­da­ma teis­mui pa­reiš­ki­mą dėl ju­ri­di­nio fak­to nu­sta­ty­mo,
nu­slė­pė šį fak­tą. Tai lei­džia abe­jo­ti jos są­ži­nin­gu­mu. Pa­reiš­kė­ja,
nu­ro­džiu­si jos tė­vų įpė­di­nius, ne­nu­ro­dė ka­sa­to­rių, ku­rie sa­vo pa­li­ki­mo
da­lies jos nau­dai ne­at­si­sa­kė, to­dėl nė­ra pa­grin­do lai­ky­ti, kad pa­reiš­kė­ja
są­ži­nin­gai vie­na val­dė gin­čo tur­tą kaip sa­vą.
3. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas vi­siš­kai ne­nag­ri­nė­jo Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
2003 m. lap­kri­čio 26 d. nu­tar­ty­je, pri­im­to­je šio­je by­lo­je,
esan­čios nuo­ro­dos, kad bū­ti­na ver­tin­ti pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
2003 m. ko­vo 24 d. spren­di­mo tei­sė­tu­mą ir pa­grįs­tu­mą. Pri­im­da­mas
šį spren­di­mą, teis­mas tai­kė 1964 m. CPK nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias
pro­ce­so at­nau­ji­ni­mą, nors pa­reiš­ki­mas dėl pro­ce­so at­nau­ji­ni­mo pa­duo­tas
įsi­ga­lio­jus nau­ja­jam CPK.
4. Pa­reiš­ki­mą dėl ju­ri­di­nio
fak­to nu­sta­ty­mo pa­si­ra­šė ir A. L. Ci­buls­kie­nės var­du pa­da­vė
A. Ci­buls­kie­nė (pa­reiš­kė­jos mar­ti), ne­tu­rė­da­ma to­kio įga­lio­ji­mo
(CPK 296 straips­nio 3 da­lis). Pa­ti pa­reiš­kė­ja nė vie­na­me po­sė­dy­je
ne­da­ly­va­vo (CPK 146 straips­nio 4 da­lis). Teis­mas ne­ga­lė­jo
rem­tis vien at­sto­vų pa­ro­dy­mais, o tu­rė­jo iš­kvies­ti į po­sė­dį pa­reiš­kė­ją
ir ją ap­klaus­ti. Nė vie­na­me po­sė­dy­je taip pat ne­da­ly­va­vo ŽKNTKR VĮ
Ute­nos fi­lia­lo at­sto­vai, nors jie bu­vo įtrauk­ti į by­lą.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą pa­reiš­kė­ja A. L. Ci­buls­kie­nė ir su­in­te­re­suo­tas as­muo
S. Ci­buls­kas nu­ro­do, kad su skun­du ne­su­tin­ka. At­si­lie­pi­me taip
pat nu­ro­do­ma, kad ka­sa­ci­ja šio­je by­lo­je ne­ga­li­ma, nes, ka­sa­to­riams
pre­ten­duo­jant į du treč­da­lius 5000 Lt ver­tės gin­čo so­dy­bos, gin­či­ja­ma
su­ma yra 3333 Lt (CPK 341 straips­nio 2 punk­tas). Rem­da­ma­si
CK 4. 49 straips­niu, pa­reiš­kė­ja nu­ro­do, kad gin­čo so­dy­bą
2002 m. sau­sio 21 d. par­da­vė S. Ci­buls­kui, ku­ris yra tei­sė­tas
ir są­ži­nin­gas įgi­jė­jas (CK 4. 96 straips­nio 2 da­lis), to­dėl
teis­mas ne­be­ga­li spręs­ti nuo­sa­vy­bės įgi­ji­mo pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį
klau­si­mo. Re­mian­tis CK 4. 26 straips­nio 2, 3, 4 da­li­mis, gin­čą
dėl tei­sių į daik­tą (val­dy­mo) ga­li kel­ti tik as­me­nys, tu­rin­tys į jį
dau­giau tei­sių nei pa­reiš­kė­jas. Ka­sa­to­riai šių kri­te­ri­jų ne­ati­tin­ka.
Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tai dėl teis­mo pa­da­ry­tų pro­ce­si­nių pa­žei­di­mų
yra klai­di­nan­tys ir ne­pa­grįs­ti.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 353 straips­nio 1 da­lis nu­sta­to,
kad ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, ne­per­ženg­da­mas ka­sa­ci­nio skun­do
ri­bų, pa­tik­ri­na ap­skųs­tus spren­di­mą ir nu­tar­tį tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu,
kar­tu ka­sa­ci­nis teis­mas yra sais­to­mas pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mų nu­sta­ty­tų fak­ti­nių by­los ap­lin­ky­bių. Pa­gal CPK
346 straips­nio 2 da­lies 1 punk­tą vie­nas iš pa­grin­dų per­žiū­rė­ti
by­lą ka­sa­ci­ne tvar­ka yra ma­te­ria­li­nės ar pro­ce­so tei­sės nor­mų pa­žei­di­mas,
tu­rin­tis es­mi­nės reikš­mės vie­no­dam tei­sės aiš­ki­ni­mui ir tai­ky­mui,
jei­gu šis pa­žei­di­mas ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos ne­tei­sė­to spren­di­mo (nu­tar­ties)
pri­ėmi­mui. Ta­čiau ka­sa­ci­nis teis­mas tu­ri tei­sę per­ženg­ti ka­sa­ci­nio
skun­do ri­bas, jei­gu to rei­ka­lau­ja vie­ša­sis in­te­re­sas (CPK
353 straips­nio 2 da­lis).
Es­mi­niai ka­sa­ci­nio
skun­do ar­gu­men­tai yra su­si­ję su CK 4. 58–4. 71 straips­nių, reg­la­men­tuo­jan­čių
įgy­ja­mą­ją se­na­tį, tai­ky­mu ir aiš­ki­ni­mu bei ka­sa­ci­nia­me skun­de nu­ro­dy­tų
CPK nor­mų pa­žei­di­mais, tu­rė­ju­siais įta­kos ne­tei­sė­to teis­mo spren­di­mo
bei nu­tar­ties pri­ėmi­mui.
Įgy­ja­mo­ji se­na­tis yra
sa­va­ran­kiš­kas nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo bū­das (CK 4. 47 straips­nio
11 punk­tas). Jis tai­ko­mas, kai pa­reiš­kė­jas nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs
nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą iki su­ei­nant ter­mi­nams, nu­sta­ty­tiems CK
4. 68 straips­nio 1 da­ly­je, o pra­šo teis­mo kon­sta­tuo­ti, kad yra
vi­sos CK 4. 68–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos. Teis­mui šias
są­ly­gas kon­sta­ta­vus, val­dy­mo tei­sė trans­for­muo­ja­si į nuo­sa­vy­bės
tei­sę, t. y. pa­reiš­kė­jas įgy­ja nuo­sa­vy­bės tei­sę į daik­tą nuo
teis­mo spren­di­me nu­ro­dy­tos įgy­ja­mo­sios se­na­ties ter­mi­no su­ėji­mo
die­nos ir ga­li ją įre­gist­ruo­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to re­gist­re. Tai­gi
šiuo at­ve­ju teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas yra CK
4. 58–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių, pa­tvir­ti­nan­čių
val­dy­mo tei­sė­tu­mą, są­ži­nin­gu­mą, at­vi­ru­mą ir ne­per­trau­kia­mu­mą,
kon­sta­ta­vi­mas ir nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­to pri­pa­ži­ni­mas, o
nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­tas pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį yra tai­ko­mas
tik esant šioms są­ly­goms:
1) pa­reiš­kė­jas nė­ra ir
ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tą ki­to­kiu CK 4. 47 straips­ny­je
nu­ma­ty­tu bū­du;
2) yra vi­sos CK
4. 68–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos są­ly­gos: a) daik­to val­dy­mas
yra pra­si­dė­jęs są­ži­nin­gai; b) daik­tas nė­ra įre­gist­ruo­tas ki­to as­mens
var­du; c) vi­są val­dy­mo lai­ko­tar­pį daik­tas bu­vo val­do­mas tei­sė­tai,
są­ži­nin­gai, at­vi­rai ir ne­per­trau­kia­mai; d) daik­tas vi­są val­dy­mo
lai­ko­tar­pį bu­vo val­do­mas kaip sa­vas, t. y. pa­reiš­kė­jas el­gė­si
kaip daik­to sa­vi­nin­kas ir su­vo­kė, kad ki­ti as­me­nys ne­tu­ri dau­giau
tei­sių už jį į val­do­mą daik­tą; e) val­dy­mas tę­sė­si CK 4. 68 straips­nio
1 da­ly­je nu­sta­ty­tą ter­mi­ną.
Teis­mai, įver­ti­nę by­lo­je
su­rink­tus įro­dy­mus, nu­sta­tė, kad pa­reiš­kė­ja ir su­in­te­re­suo­ti as­me­nys
po jų mo­ti­nos mir­ties 1980 m. bir­že­lio 30 d. gy­ve­na­mo­jo na­mo
su pri­klau­si­niais ne­pa­vel­dė­jo, nes jie, kaip įpė­di­niai, ne­pri­ėmė pa­li­ki­mo.
Pa­gal pa­li­ki­mo at­si­ra­di­mo me­tu ga­lio­ju­sio 1964 m. CK
587 straips­nį bu­vo lai­ko­ma, kad įpė­di­nis (įpė­di­niai) pa­li­ki­mą pri­ėmė,
kai jis (jie) per še­šis mė­ne­sius nuo pa­li­ki­mo at­si­ra­di­mo die­nos pra­dė­jo
fak­tiš­kai pa­vel­di­mą tur­tą val­dy­ti ar­ba kai jis (jie) pa­da­vė pa­li­ki­mo
at­si­ra­di­mo vie­tos no­ta­ri­niam or­ga­nui pa­reiš­ki­mą apie pa­li­ki­mo
pri­ėmi­mą. Ta­čiau nė vie­nas įpė­di­nis įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka pa­li­ki­mo
ne­pri­ėmė, ne­si­krei­pė į teis­mą dėl pa­li­ki­mui pri­im­ti ter­mi­no pra­il­gi­ni­mo
iki to mo­men­to, kol gy­ve­na­mą­jį na­mą su pri­klau­si­niais pra­dė­jo val­dy­ti
pa­reiš­kė­ja. Iki val­dy­mo pra­džios ne­kil­no­ja­ma­sis daik­tas ne­per­ėjo
ir vals­ty­bei, nes jis ne­bu­vo įre­gist­ruo­tas vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bės
var­du. Ne­kil­no­ja­ma­sis daik­tas ne­bu­vo re­gist­ruo­tas ir ki­tų as­me­nų
var­du, nes, kaip ma­ty­ti iš Ger­čiu­kų kai­mo 1980–1982 me­tų ūki­nė­se kny­go­se
už­fik­suo­tų įra­šų, jo­se yra įra­šy­tas B. Za­rem­bie­nės ūki­nis kie­mas,
kny­go­je šis įra­šas vė­liau iš­brauk­tas, nu­ro­dant skil­ty­je apie vi­siš­kai
iš­vy­ku­sius iš ūkio as­me­nis, kad šei­mos gal­va mi­rė 1980 m. bir­že­lio
30 d. (b. l. 24). To­dėl šiuo at­ve­ju pa­vel­dė­ji­mo tei­sės nor­mos
ne­ga­li bū­ti tai­ko­mos, nes by­lo­je ne­bu­vo nu­sta­ty­ta, kad pa­reiš­kė­ja
ar su­in­te­re­suo­ti as­me­nys bū­tų įgi­ję nuo­sa­vy­bę pa­vel­dė­ji­mu (CK
4. 47 straips­nio 2 punk­tas), o nuo­sa­vy­bės įgi­ji­mo klau­si­mas tu­ri bū­ti
spren­džia­mas tai­kant nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo įgy­ja­mo­sios se­na­ties
bū­du reg­la­men­tuo­jan­čias nor­mas (CK 4. 47 straips­nio 11 punk­tas).
Be­je, ir pa­tys ka­sa­to­riai, pra­šy­da­mi at­nau­jin­ti pro­ce­są by­lo­je,
taip pat pa­reiš­kė rei­ka­la­vi­mą dėl nuo­sa­vy­bės įgi­ji­mo įgy­ja­mo­sios
se­na­ties bū­du. Teis­mai, lai­ky­da­mie­si įro­di­nė­ji­mo ir įro­dy­mo ver­ti­ni­mo
tai­syk­lių, pa­da­rė pa­grįs­tą iš­va­dą, kad nuo 1988 me­tų na­mų val­dą pra­dė­jo
tvar­ky­ti, ja rū­pin­tis ir val­dy­ti pa­reiš­kė­ja A. L. Ci­buls­kie­nė
bei jos šei­ma (duk­ra, vai­kai­tis) ir ne­kil­no­ja­mą­jį daik­tą
A. J. Ci­buls­kie­nė val­dė at­vi­rai (CK 4. 69 straips­nis). Per
šį lai­ko­tar­pį su­in­te­re­suo­ti as­me­nys A. J. Za­rem­ba ir
P. B. Za­rem­ba, kaip mi­ru­sio­sios įpė­di­niai, tu­rė­jo tei­si­nę
ga­li­my­bę įgy­ven­din­ti sa­vo tei­sę į daik­tą, bet šia ga­li­my­be nė kar­to
ne­pa­si­nau­do­jo. Teis­mai, įver­ti­nę su­in­te­re­suo­tų as­me­nų pa­aiš­ki­ni­mus
bei jų pa­teik­tus įro­dy­mus, pa­da­rė pa­grįs­tą iš­va­dą, kad jie at­vyk­da­vo
į sa­vo tė­vų so­dy­bą pail­sė­ti, t. y. ja nau­do­jo­si, ta­čiau jos ne­val­dė,
taip ne­pa­si­nau­do­da­mi tei­si­ne ga­li­my­be įgy­ven­din­ti sa­vo tei­sę į
val­dy­mą. Šia ga­li­my­be ka­sa­to­riai pa­si­nau­do­jo tik po to, kai bu­vo
pri­im­tas teis­mo spren­di­mas dėl ju­ri­di­nę reikš­mę tu­rin­čio fak­to nu­sta­ty­mo,
kad pa­reiš­kė­ja nuo­sa­vy­bės tei­sę į ne­kil­no­ja­mą­jį daik­tą įgi­jo pa­gal
įgy­ja­mą­ją se­na­tį. To­dėl pa­reiš­kė­ja pa­grįs­tai lai­ky­ti­na są­ži­nin­ga,
nes, esant mi­nė­toms by­lo­je nu­sta­ty­toms ap­lin­ky­bėms, nie­kas iš su­in­te­re­suo­tų
as­me­nų ne­tu­ri dau­giau tei­sių už pa­reiš­kė­ją į jos val­do­mą ne­kil­no­ja­mą­jį
daik­tą (CK 4. 70 straips­nis). At­nau­ji­nus pro­ce­są by­lo­je, su­rink­ti
įro­dy­mai pa­tvir­ti­no, kad vi­są lai­ko­tar­pį nuo val­dy­mo pra­džios iki
įgy­ja­mo­sios se­na­ties ter­mi­no pa­bai­gos pa­reiš­kė­ja val­dė daik­tą CK
4. 58–4. 71 straips­niuo­se nu­ma­ty­to­mis są­ly­go­mis, to­dėl jos val­dy­mo
tei­sė trans­for­ma­vo­si į nuo­sa­vy­bės tei­sę. CK 4. 27 straips­nio
2 da­ly­je nu­sta­ty­ta, kad ne­kil­no­ja­mo­jo daik­to val­dy­mas at­si­ran­da
nuo val­dy­mo įre­gist­ra­vi­mo vie­ša­ja­me re­gist­re. Ka­dan­gi pa­reiš­kė­ja
val­dy­ti ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą pra­dė­jo val­dy­ti ir dėl nuo­sa­vy­bės
tei­sės nu­sta­ty­mo fak­to pa­gal įgy­ja­mą­ją se­na­tį krei­pė­si iki
2003 m. lie­pos 1 d. , įsta­ty­mo nuo­sta­ta dėl val­dy­mo įre­gist­ra­vi­mo
vie­ša­ja­me re­gist­re ne­tai­ko­ma.
Pa­reiš­kė­jai, pra­šy­da­mi
at­nau­jin­ti pro­ce­są, nu­ro­dė CPK 366 straips­nio 1 da­lies 3 ir
7 punk­tuo­se nu­ma­ty­tus pro­ce­so at­nau­ji­ni­mo pa­grin­dus: pa­reiš­kė­jos
me­la­gin­gi pa­ro­dy­mai lė­mė ne­tei­sė­to spren­di­mo pri­ėmi­mą; spren­di­me
teis­mas iš­spren­dė dėl ne­įtrauk­tų į by­los nag­ri­nė­ji­mą as­me­nų tei­sių
ir pa­rei­gų. Li­ku­sie­ji ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tai ne­su­si­ję su nu­ro­dy­tais
pro­ce­so at­nau­ji­ni­mo pa­grin­dais, ta­čiau ka­sa­ci­nis teis­mas pa­si­sa­ko
ir dėl nu­ro­dy­tų pro­ce­so nor­mų pa­žei­di­mo. 2001 m. lap­kri­čio
27 d. teis­mo po­sė­dy­je da­ly­va­vo pa­reiš­kė­jos at­sto­vė A. Ci­buls­kie­nė,
ku­ri, tu­rė­da­ma pa­reiš­kė­jos iš­duo­tą įga­lio­ji­mą, tu­rė­jo tei­sę at­sto­vau­ti
pa­reiš­kė­jai teis­me, ves­ti vi­sas ci­vi­li­nes by­las su vi­so­mis įsta­ty­mo
su­teik­to­mis tei­sė­mis (b. l. 25), to­dėl 1964 m. CPK
181 straips­nio 1 da­lies nuo­sta­tos dėl pa­reiš­ki­mo pa­li­ki­mo
ne­nag­ri­nė­tu ne­tu­rė­jo bū­ti tai­ko­mos. Pa­reiš­kė­jos at­sto­vė taip pat
tu­rė­jo tei­sę pa­teik­ti teis­mui pa­reiš­ki­mą dėl pro­ce­so at­nau­ji­ni­mo,
nes tai bu­vo ap­tar­ta įga­lio­ji­me, to­dėl vi­sai ne­pa­grįs­ta ka­sa­to­rių
nuo­ro­da į ne­tin­ka­mą CPK 296 straips­nio 3 punk­to tai­ky­mą.
Dėl to, kas iš­dės­ty­ta,
ka­sa­ci­nis skun­das at­me­ta­mas ir pa­lie­ka­ma ga­lio­ti ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo nu­tar­tis.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
CPK 359 straips­nio 1 da­lies 1 punk­tu, 362 straips­nio
1 da­li­mi,

n u t a r i a :

Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2004 m. va­sa­rio
17 d. nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tą.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo pri­ėmi­mo
die­nos.

                       
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt