|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 7. Dėl įgyjamosios senaties Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4. 58–4. 71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik šiomis sąlygomis: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas). Civilinė byla Nr. 3K-3-379/2004 Bylų kategorija 25. 5, 118 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. birželio 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), A-o M-io ir E-idijaus L-o (pranešėjas), viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų Alberto J-apo Zarembos ir Pranciškaus Bijūno Zarembos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal suinteresuotų asmenų Alberto J-apo Zarembos ir Pranciškaus Bijūno Zarembos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjos A-os Leokadijos Cibulskienės pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės (šiuo metu – valstybės įmonė Registrų centras) Utenos filialui. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Pareiškėja A-a Leokadija Cibulskienė nurodė, kad jos tėvai P-a- Zaremba ir B-ė Zarembienė bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir šulinį, esančius Molėtų rajone, G-aičių seniūnijoje, Gerčiukų kaime. 1954 m. birželio 27 d. mirus tėvui, sodyboje liko gyventi motina B. Zarembienė. Sodyba buvo įregistruota jos vardu. 1980 m. birželio 30 d. mirus motinai, pagal įstatymą teisėti tėvų turto paveldėtojai liko dukra Marytė Ermonienė, sūnus Kazimieras Zaremba ir ji (pareiškėja). M. Ermonienė ir K. Zaremba savo palikimo dalies atsisakė pareiškėjos naudai. Pareiškėjos teigimu, per įstatymo nustatytą terminą į notarinę kontorą dėl palikimo priėmimo niekam nesikreipus, ji, kaip sąžininga turto valdytoja, faktiškai palikimą priėmė, rūpinosi sodyba, mokėjo mokesčius ir taip daugiau kaip 10 metų nepertraukiamai ją, kaip savą, valdė ir, nors turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, nė karto ja nepasinaudojo, todėl įgijo nuosavybės teisę į minėtą turtą pagal įgyjamąją senatį. Laikydama, kad yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytos sąlygos, pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinį faktą, kad nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (1A/m), ūkinį pastatą (2I/m) ir šulinį (K), esančius Molėtų rajone, G-aičių seniūnijoje, Gerčiukų kaime, ji įgijo pagal įgyjamąją senatį. Molėtų rajono apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos A. L. Cibulskienės pareiškimą patenkino ir nustatė faktą, kad A-a Leokadija Cibulskienė nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, esančius Molėtų rajone, G-aičių seniūnijoje, Gerčiukų kaime, įgijo pagal įgyjamąją senatį. Suinteresuoti asmenys Albertas J-apas Zaremba ir Pranciškus Bijūnas Zaremba kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. Cibulskienės pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir prašė nustatyti faktą, kad jie ir pareiškėja A. L. Cibulskienė nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus pagal įgyjamąją senatį įgijo lygiomis dalimis. Jie nurodė, kad pareiškėja sąmoningai neįtraukė jų, savo brolių, suinteresuotais asmenimis į minėtos civilinės bylos nagrinėjimą, nors jie turėjo būti įtraukti, nes palikimo neatsisakė, lankėsi ginčo sodyboje, ją tvarkė ir prižiūrėjo, todėl turi tokią pat teisę į nuosavybę kaip ir pareiškėja. Molėtų rajono apylinkės teismas 2003 m. kovo 6 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-465-02/2001, tačiau 2003 m. kovo 24 d. sprendimu suinteresuotų asmenų prašymą pakeisti 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir nustatyti faktą, kad A. J. Zaremba, P. B. Zaremba ir A. L. Cibulskienė nuosavybės teises į pastatus pagal įgyjamąją senatį įgijo lygiomis dalimis, atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pareiškimo nagrinėjimo metu galiojusio CPK XXVI1 skirsnis nereikalavo, kad pareiškime dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo fakto nustatymo būtų nurodyti tretieji asmenys. Apie tokio pareiškimo nagrinėjimą turėjo būti paskelbta spaudoje (1964 m. CPK 2763 straipsnis), tai buvo padaryta, ir suinteresuoti asmenys turėjo teisę patys kreiptis į teismą dėl jų įtraukimo į bylą. Teismas taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymas yra savarankiškas institutas, todėl nuosavybės teisės į ginčo turtą šiuo pagrindu nustatymas negali būti siejamas su po pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų motinos mirties kilusiais paveldėjimo santykiais. Nei pareiškėja, nei suinteresuoti asmenys nuosavybės teisių į ginčo sodybą paveldėjimo būdu nėra įgiję. Nustatęs, kad sodybą valdė ir tvarkė Cibulskų šeima (nuo 1989 m. mokėjo už elektrą, remontavo ir prižiūrėjo sodybą), o suinteresuoti asmenys A. J. Zaremba ir P. B. Zaremba neįrodė, kad turi daugiau teisių nei pareiškėja nuosavybės teisei į ginčo sodybą pagal įgyjamąją senatį įgyti (tik iki 1988 m. mokėjo už sodybą draudimo įmokas, o vėliau atvažiuodavo į ją tik pailsėti), teismas sprendė, kad pareiškėja visas CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytas sąlygas įvykdė, todėl įgijo nuosavybės teisę į ginčo sodybą pagal įgyjamąją senatį. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų A. J. Zarembos ir P. B. Zarembos apeliacinį skundą, 2004 m. vasario 17 d. nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, jog suinteresuoti asmenys tik naudojosi ginčo sodyba, bet jos neprižiūrėjo ir netvarkė. Kolegija nesutiko su apeliantų argumentu, kad byloje kilo ginčas dėl paveldėjimo ir jis nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, ir pažymėjo, jog įgyjant turtą pagal įgyjamąją senatį paveldėjimo teisė netaikoma. Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys A. J. Zaremba ir P. B. Zaremba prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Molėtų rajono apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Pirmosios instancijos teismas, 2001 m. lapkričio 27 d. posėdyje turėjęs informaciją, kad pareiškėja pakartotinai į teismo posėdį neatvyko dėl teismui nežinomų priežasčių, nesilaikydamas 1964 m. CPK 181 straipsnio 1 dalies, bylą nagrinėjo iš esmės. Dėl šio pažeidimo nebuvo išaiškintos visos CK 4. 47 straipsnio 11 punktui, 4. 68, 4. 70 ir 4. 71 straipsnių taikymui reikšmingos aplinkybės. 2. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja valdė ginčo sodybą kartu su kasatoriais, tačiau, pateikdama teismui pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, nuslėpė šį faktą. Tai leidžia abejoti jos sąžiningumu. Pareiškėja, nurodžiusi jos tėvų įpėdinius, nenurodė kasatorių, kurie savo palikimo dalies jos naudai neatsisakė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėja sąžiningai viena valdė ginčo turtą kaip savą. 3. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, esančios nuorodos, kad būtina vertinti pirmosios instancijos teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Priimdamas šį sprendimą, teismas taikė 1964 m. CPK normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, nors pareiškimas dėl proceso atnaujinimo paduotas įsigaliojus naujajam CPK. 4. Pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo pasirašė ir A. L. Cibulskienės vardu padavė A. Cibulskienė (pareiškėjos marti), neturėdama tokio įgaliojimo (CPK 296 straipsnio 3 dalis). Pati pareiškėja nė viename posėdyje nedalyvavo (CPK 146 straipsnio 4 dalis). Teismas negalėjo remtis vien atstovų parodymais, o turėjo iškviesti į posėdį pareiškėją ir ją apklausti. Nė viename posėdyje taip pat nedalyvavo ŽKNTKR VĮ Utenos filialo atstovai, nors jie buvo įtraukti į bylą. Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja A. L. Cibulskienė ir suinteresuotas asmuo S. Cibulskas nurodo, kad su skundu nesutinka. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasacija šioje byloje negalima, nes, kasatoriams pretenduojant į du trečdalius 5000 Lt vertės ginčo sodybos, ginčijama suma yra 3333 Lt (CPK 341 straipsnio 2 punktas). Remdamasi CK 4. 49 straipsniu, pareiškėja nurodo, kad ginčo sodybą 2002 m. sausio 21 d. pardavė S. Cibulskui, kuris yra teisėtas ir sąžiningas įgijėjas (CK 4. 96 straipsnio 2 dalis), todėl teismas nebegali spręsti nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį klausimo. Remiantis CK 4. 26 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, ginčą dėl teisių į daiktą (valdymo) gali kelti tik asmenys, turintys į jį daugiau teisių nei pareiškėjas. Kasatoriai šių kriterijų neatitinka. Kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų procesinių pažeidimų yra klaidinantys ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su CK 4. 58–4. 71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir aiškinimu bei kasaciniame skunde nurodytų CPK normų pažeidimais, turėjusiais įtakos neteisėto teismo sprendimo bei nutarties priėmimui. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4. 58–4. 71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose numatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėja ir suinteresuoti asmenys po jų motinos mirties 1980 m. birželio 30 d. gyvenamojo namo su priklausiniais nepaveldėjo, nes jie, kaip įpėdiniai, nepriėmė palikimo. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnį buvo laikoma, kad įpėdinis (įpėdiniai) palikimą priėmė, kai jis (jie) per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjo faktiškai paveldimą turtą valdyti arba kai jis (jie) padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tačiau nė vienas įpėdinis įstatymo nustatyta tvarka palikimo nepriėmė, nesikreipė į teismą dėl palikimui priimti termino prailginimo iki to momento, kol gyvenamąjį namą su priklausiniais pradėjo valdyti pareiškėja. Iki valdymo pradžios nekilnojamasis daiktas neperėjo ir valstybei, nes jis nebuvo įregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu. Nekilnojamasis daiktas nebuvo registruotas ir kitų asmenų vardu, nes, kaip matyti iš Gerčiukų kaimo 1980–1982 metų ūkinėse knygose užfiksuotų įrašų, jose yra įrašytas B. Zarembienės ūkinis kiemas, knygoje šis įrašas vėliau išbrauktas, nurodant skiltyje apie visiškai išvykusius iš ūkio asmenis, kad šeimos galva mirė 1980 m. birželio 30 d. (b. l. 24). Todėl šiuo atveju paveldėjimo teisės normos negali būti taikomos, nes byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėja ar suinteresuoti asmenys būtų įgiję nuosavybę paveldėjimu (CK 4. 47 straipsnio 2 punktas), o nuosavybės įgijimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu reglamentuojančias normas (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas). Beje, ir patys kasatoriai, prašydami atnaujinti procesą byloje, taip pat pareiškė reikalavimą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Teismai, laikydamiesi įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 1988 metų namų valdą pradėjo tvarkyti, ja rūpintis ir valdyti pareiškėja A. L. Cibulskienė bei jos šeima (dukra, vaikaitis) ir nekilnojamąjį daiktą A. J. Cibulskienė valdė atvirai (CK 4. 69 straipsnis). Per šį laikotarpį suinteresuoti asmenys A. J. Zaremba ir P. B. Zaremba, kaip mirusiosios įpėdiniai, turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet šia galimybe nė karto nepasinaudojo. Teismai, įvertinę suinteresuotų asmenų paaiškinimus bei jų pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad jie atvykdavo į savo tėvų sodybą pailsėti, t. y. ja naudojosi, tačiau jos nevaldė, taip nepasinaudodami teisine galimybe įgyvendinti savo teisę į valdymą. Šia galimybe kasatoriai pasinaudojo tik po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įgijo pagal įgyjamąją senatį. Todėl pareiškėja pagrįstai laikytina sąžininga, nes, esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, niekas iš suinteresuotų asmenų neturi daugiau teisių už pareiškėją į jos valdomą nekilnojamąjį daiktą (CK 4. 70 straipsnis). Atnaujinus procesą byloje, surinkti įrodymai patvirtino, kad visą laikotarpį nuo valdymo pradžios iki įgyjamosios senaties termino pabaigos pareiškėja valdė daiktą CK 4. 58–4. 71 straipsniuose numatytomis sąlygomis, todėl jos valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę. CK 4. 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešajame registre. Kadangi pareiškėja valdyti nekilnojamąjį turtą pradėjo valdyti ir dėl nuosavybės teisės nustatymo fakto pagal įgyjamąją senatį kreipėsi iki 2003 m. liepos 1 d. , įstatymo nuostata dėl valdymo įregistravimo viešajame registre netaikoma. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, nurodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 ir 7 punktuose numatytus proceso atnaujinimo pagrindus: pareiškėjos melagingi parodymai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą; sprendime teismas išsprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Likusieji kasacinio skundo argumentai nesusiję su nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, tačiau kasacinis teismas pasisako ir dėl nurodytų proceso normų pažeidimo. 2001 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjos atstovė A. Cibulskienė, kuri, turėdama pareiškėjos išduotą įgaliojimą, turėjo teisę atstovauti pareiškėjai teisme, vesti visas civilines bylas su visomis įstatymo suteiktomis teisėmis (b. l. 25), todėl 1964 m. CPK 181 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu neturėjo būti taikomos. Pareiškėjos atstovė taip pat turėjo teisę pateikti teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, nes tai buvo aptarta įgaliojime, todėl visai nepagrįsta kasatorių nuoroda į netinkamą CPK 296 straipsnio 3 punkto taikymą. Dėl to, kas išdėstyta, kasacinis skundas atmetamas ir paliekama galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |