|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 13. Dėl kai kurių CMR konvencijos normų aiškinimo ir taikymo Vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole. Pažeidus minėtas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyti krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų. Be to, siuntėjas pagal CMR konvencijos 10 straipsnį tokiu atveju gali būti atleistas nuo atsakomybės, jei bus nustatyta, kad priimant krovinį pakuotės pažeidimas vežėjui buvo žinomas ar akivaizdus, tačiau apie tai jis važtaraštyje neįrašė atitinkamų pastabų (CMR konvencijos 9 straipsnis). CMR konvencijos 8 straipsnyje numatytos įpareigojamojo pobūdžio nuostatos, kurių pažeidimas sukelia ypač neigiamus padarinius vežėjui, negali būti aiškinamos plečiamai (CMR konvencijos 8 straipsnis). Vežėjas neprivalo tikrinti priimamo krovinio svorio ar jo kiekio, išskyrus atvejus, numatytus CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai to reikalauja pats siuntėjas (CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalis). Civilinė byla Nr. 3K-3-401/2004 Bylų kategorija 54 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. rugsėjo 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja) ir V-aus G-o, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija ieškinį atsakovui UAB „S-presta“ dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Ieškovas nurodė, kad 2002 m. sausio 19 d. UAB „Viltrakas“, kurio teises vėliau perėmė UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija (toliau – ieškovas), sudarė su atsakovu sutartį dėl krovinio pervežimo iš B-tarusijos į Italiją. Atsakovas netinkamai pakrovė krovinį, viršydamas leistiną maksimalią automobilio krovą. Kadangi automobilis buvo perkrautas, jis buvo neįleistas į Lenkijos Respublikos teritoriją ir grąžintas į krovinio siuntimo vietą. Sutartis nebuvo įvykdyta, dėl to ieškovas patyrė nuostolių. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 8277,66 Lt tiesioginių išlaidų, 6991,92 Lt baudų dėl prastovų, 6428,76 Lt amortizacijos išlaidų bei 653,92 Lt sumokėto atlyginimo vairuotojui. Iš viso prašė priteisti 22 352,26 Lt. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2003 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 4139 Lt tiesioginių išlaidų. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas, neįvertinęs vežėjo pateiktos transporto priemonės tinkamumo, pakrovė krovinį, viršydamas leistiną svorį, o vežėjas jokių pastabų dėl krovinio svorio nepareiškė. Teismas taip pat nurodė, jog vežėjas neįrodė siuntėjo kaltės dėl automobilio svorio perviršio, dėl to konstatavo abiejų krovinio vežėjų (ieškovo ir atsakovo) kaltę dėl netinkamo krovinio sutarties vykdymo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2004 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, o atsakovo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteista 4139 Lt išlaidų, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl per didelio krovinio svorio, dėl ko automobiliui su kroviniu nebuvo leista įvažiuoti į Lenkijos Respublikos teritoriją, kaltos abi šalys. Teismas konstatavo, kad pagal CMR konvencijos nuostatas bei tarp šalių sudarytos pervežimo sutarties 4 punktą vežėjo pareiga patikrinti krovinio faktinio svorio bei svorio, nurodyto važtaraštyje, atitikimą. Šios pareigos vežėjas neatliko, jokių pastabų važtaraštyje nepažymėjo. Be to, kolegija nustatė, kad krovinys į Lenkijos Respublikos teritoriją iš esmės buvo neįleistas ne dėl didelės bendros masės, bet dėl neteisingo ašių apkrovimo, už ką buvo atsakingas vežėjas (ieškovas). Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, kolegija padarė išvadą, jog dėl sutarties nevykdymo kaltas pats ieškovas, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus bylos aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas, dėl to toks sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestintinas. III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilvuokos” Ekspedicija prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti, priteisiant iš atsakovo UAB „S-presta“ ieškovo naudai 22 352,26 Lt nuostoliams atlyginti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindais: 1. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodęs, kad vežėjas atsakingas už faktinio krovinio ir krovinio svorio, nurodyto važtaraštyje, atitikimą, neteisingai išaiškino CMR konvencijos nuostatas. Kasatoriaus teigimu, CMR konvencijos 8 straipsnis nesuteikia vežėjui teisės reikalauti atlikti krovinio svorio patikrinimą ir negali būti aiškinamas plečiamai. Vežėjas pagal CMR konvencijos 8 straipsnį įpareigotas patikrinti tik krovinio ženklinimą, numeraciją, krovinio bei pakuotės išorinę būklę. Patikrinti krovinio svorio vežėjas dažniausiai neturi galimybės, dėl to tokia jo pareiga prieštarautų protingumo principui. Kasatorius taip pat nurodė, kad CMR konvencijos 7 straipsnis numato ne vežėjo, bet siuntėjo atsakomybę už klaidingai nurodytą krovinio svorį važtaraštyje. 2. Teismas klaidingai sprendė, kad transporto priemonė į Lenkijos Respublikos teritoriją buvo neįleista dėl neteisingo ašių apkrovimo. Kasatoriaus teigimu, automobilis į Lenkijos Respublikos teritoriją buvo neįleistas dėl to, kad viršytos leistinos ašių apkrovimo normos. Neleistinas ašių apkrovimas buvo tiesioginė neleistinai didelės bendros pakrauto krovinio masės padarinys, bet ne vežėjo klaida paskirstant krovinį transporto priemonės viduje. Ašių apkrova priklauso nuo bendros krovinio masės, teisingos informacijos pateikimo vairuotojui apie krovinį ir automobilio masės, kuri, kaip nustatė teismas, atitiko sutarties reikalavimus. Kadangi už krovinio svorį bei tinkamos informacijos apie jį pateikimą atsakingas siuntėjas, tai jis ir turi atsakyti už sutarties nevykdymą. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „S-presta“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 19 d. sprendimą. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai sprendė, kad svorio patikrinimas turi būti atliekamas šalims dalyvaujant, o rezultatas nurodomas važtaraštyje. Be to, iš sutarties matyti, jog už tai, ar bendras transporto priemonės svorio ir faktinio krovinio svorio tūris bei vietų skaičius atitinka važtaraščio duomenis, atsakingas vykdytojas (ieškovas). Vežėjas nepateikė įrodymų, jog neturėjo galimybės patikrinti krovinio svorio, o svorio perviršis negalėjo būti vežėjo nepastebėtas, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus. Atsakovo teigimu, tai, kad vežėjas nenurodė jokių pastabų važtaraštyje dėl krovinio svorio, rodo, jog faktinis krovinio svorio neatitikimas važtaraštyje nurodytam krovinio svoriui buvo akivaizdus, o vežėjas tik siekė nuslėpti, kas dar, be sutarto krovinio, buvo gabenama automobiliu. Šį faktą taip pat patvirtina ir tai, kad B-tarusijos muitinėje buvo užfiksuota, kad transporto priemonės ir krovinio svoris atitinka sutarties sąlygas. Atsakovo teigimu, vežėjas turėjo žinoti ir vykdyti reikalavimus dėl krovinio svorio bei ašių apkrovos gabenant juos per B-tarusijos teritoriją ir įvežti jį į Lenkijos Respublikos teritoriją. Pažeidęs šiuos reikalavimus, vežėjas neteko teisės į žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad vežėjas UAB „Viltrakas“, kurio teises vėliau perėmė ieškovas UAB „Vilvuokos“ Ekspedicija, su atsakovu UAB „S-presta“ sudarė 2002 m. sausio 19 d. sutartį dėl krovinio pervežimo iš B-tarusijos į Italiją. Vežamas krovinys nebuvo įleistas į Lenkijos Respublikos teritoriją, nes buvo viršytos automobilio ašių apkrovimo normos. Tarp šalių kilo ginčas, dėl kieno kaltės automobilis nebuvo įleistas į Lenkijos Respublikos teritoriją. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Ieškovas kasaciniame skunde ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą formuluoja teisės klausimus, susijusius su CMR konvencijos ir kitų įstatymų, reglamentuojančių siuntėjo bei vežėjo pareigas krovinio pakrovimo metu bei jų atsakomybę už netinkamai pakrautą krovinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl svorio perviršio kaltos abi šalys, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus, motyvuodamas savo sprendimą tuo, jog pagal CMR konvencijos 8 straipsnio nuostatas bei tarp šalių sudarytą sutartį vežėjo pareiga buvo patikrinti faktinio krovinio svorio atitikimą važtaraštyje nurodytam krovinio svoriui, tačiau vežėjas to nepadarė, dėl to neteko teisės į savo reikalavimų patenkinimą. Kolegija taip pat nurodė, kad automobilis nebuvo įleistas į Lenkijos Respublikos teritoriją iš esmės dėl to, kad dėl vežėjo kaltės buvo viršytos automobilio ašių apkrovimo normos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje nustatytomis bylos aplinkybėmis, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs vežėjo pareigą tikrinti faktinio krovinio svorio bei krovinio svorio, numatyto važtaraštyje, atitikimą, neteisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 8 straipsnį bei tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įvertino siuntėjo pareigas krovinio vežimo procese. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju ginčo santykiams taikytinos ne tik CMR konvencijos nuostatos, bet ir nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios krovinio pakrovimo procesą (CK ir Kelių transporto kodeksas (toliau – KTK) bei kiti susiję teisės aktai), todėl, nustatant šalių kaltę dėl automobilio perkrovos, būtina šalių teises ir pareigas vertinti visų minėtų teisės normų kontekste. Pagal CK 6. 815 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą krovinių pervežimo sutartims taikomą taisyklę krovinį pakrauna (iškrauna) vežėjas arba siuntėjas (gavėjas) vežimo sutartyje nustatyta tvarka, laikydamiesi atitinkamų transporto šakų kodeksų ir kitų teisės aktų nustatytų taisyklių. KTK 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, jog krovinį tinkamai pakrauti buvo siuntėjo pareiga. Be to, kaip tai numato CMR konvencijos 7 ir 11 straipsniai bei KTK atitinkamos nuostatos, siuntėjas, pildantis krovinio vežimo dokumentus, turi suteikti visą reikiamą informaciją tinkamam krovinio vežimui bei atsako vežėjui už duomenų, nurodytų važtaraštyje (įskaitant ir krovinio svorį), neatitikimą. Kadangi ginčo santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos, siuntėjui pakraunant krovinį vežėjas pagal CMR konvencijos 8 straipsnį turėjo patikrinti: a) ar teisingai nurodytas krovinių vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Be to, pagal KTK 32 straipsnį vežėjas tokiu atveju privalo patikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Tai reiškia, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole. Pažeidus minėtas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyti krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų. Be to, siuntėjas pagal CMR konvencijos 10 straipsnį tokiu atveju gali būti atleistas nuo atsakomybės, jei bus nustatyta, kad priimant krovinį pakuotės pažeidimas vežėjui buvo žinomas ar akivaizdus, tačiau apie tai jis važtaraštyje neįrašė atitinkamų pastabų. Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad CMR konvencijos 8 straipsnyje numatytos įpareigojamojo pobūdžio nuostatos, kurių pažeidimas sukelia ypač neigiamus padarinius vežėjui, negali būti aiškinamos plečiamai. Taigi kolegija pažymi, kad iš tolesnės tiek CMR konvencijos, tiek ir KTK nuostatų analizės matyti tai, jog, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, vežėjas neprivalo tikrinti priimamo krovinio svorio ar jo kiekio, išskyrus atvejus, numatytus CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai to reikalauja pats siuntėjas. Tokia nuostata yra neatsitiktinė. Nustatyta, kad, siekiant išvengti per didelių laiko sąnaudų krovinio priėmimo procese, būtent siuntėjas, kuris labiausiai suinteresuotas krovinio vežimo proceso pagreitinimu, gali būti tokio patikrinimo iniciatoriumi. Taigi apeliacinės instancijos teismo kolegija, padariusi išvadą, kad vežėjo pareiga buvo patikrinti važtaraštyje nurodyto krovinio svorio ir faktinio krovinio svorio atitikimą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, dėl to neteisingai vertino bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, jog vežėjas neįrodė, kad siuntėjas jam pateikė neteisingą informaciją dėl krovinio svorio. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad šioje byloje vežėjui savo reikalavimams pagrįsti užtenka įrodyti, jog į Lenkijos Respublikos teritoriją automobilis nebuvo įleistas dėl bendro svorio perviršio, kurį nulėmė per didelis siuntėjo pakrauto krovinio svoris, ir kad netinkamą automobilio ašių apkrovimą lėmė ne netinkamas krovinio išdėstymas automobilyje, bet siuntėjo pateikta neteisinga informacija apie faktinį krovinio svorį. Tuo tarpu siuntėjas pagal CK 6. 253 ir 6. 259 straipsnius gali būti atleistas nuo atsakomybės arba ji sumažinta, siuntėjui įrodžius, jog prievolė nebuvo įvykdyta dėl paties vežėjo kaltės arba vežėjas tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės nevykdymo ar nesiėmė priemonių žalai išvengti, taip prisiimdamas nuostolių atsiradimo riziką. Vadinasi, tai, ar vežėjo veiksmai atitinka minėtas nuostatas, vertintina vadovaujantis protingo, sąžiningo ir apdairaus vežėjo elgesio standartu (bonus pater familias principu). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas savo reikalavimams pagrįsti pateikė teismui iš Lenkijos Respublikos muitinės pažymas, patvirtinančias, kad 2002 m. sausio 26 d. automobilis svėrė 41 600 kg, o 2002 m. sausio 30 d. – 40 550 kg, nors sutartyje buvo nurodytas 37–38 t maksimalus pakrauto automobilio svoris. Byloje ieškovas teigė, jog automobilio svoris be krovinio buvo 14 900 kg ir atitiko leidžiamą 15 t ribą. Ieškovo teigimu, faktinis siuntėjo pakrauto krovinio svoris turėjo viršyti 7,7 t. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija pažymi, jog vežėjo veiksmų atitikimas CK 6. 253 straipsnio bei 6. 259 straipsnio nuostatoms pirmiausia vertintinas tuo aspektu, ar ieškovo nurodomas 7,7 t krovinio svorio perviršis priimant krovinį negalėjo būti vežėjui akivaizdus, dėl ko jis, kaip sąžiningas vežėjas, turėjo pagal sutarties 8 punktą pasverti krovinį, įrašyti pastabas važtaraštyje arba iš viso atsisakyti vežti krovinį. Šios aplinkybės teismai neįvertino. Be to, byloje kilo abejonių dėl to, kad automobilio perkrovą galėjo lemti paties automobilio per didelis svoris ir papildomas be siuntėjo žinios į automobilį pakrautas krovinys. Šių aplinkybių teismai tinkamai neištyrė ir nevertino. Kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilis į Lenkijos Respublikos teritoriją iš esmės nebuvo įleistas ne dėl bendro automobilio svorio perviršio, bet dėl netinkamo krovinio išdėstymo, lėmusio ašių perkrovimą, tačiau kartu pažymi, jog vežėjo kaltę dėl ašių perkrovimo teismas konstatavo neįvertinęs paties bendro krovinio svorio įtakos ašių perkrovai, siuntėjo vežėjui pateiktos informacijos apie krovinio svorį tikslumo bei galimos neteisingos informacijos įtakos paskirstant svorį ant ašių. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kolegija taip pat konstatuoja, kad, sprendžiant, ar vežėjo veiksmai atitiko bonus pater familias principą, būtina iš esmės įvertinti tai, ar byloje nustatytomis aplinkybėmis, Lenkijos Respublikos pasienyje nustačius krovinio svorio perviršį, jis, kaip sąžiningas vežėjas, vadovaudamasis vežimo sutarties 8 punktu, turėjo imtis iniciatyvos pasverti krovinį, kiek tai būtų lėmę atsiradusių nuostolių dydį bei kokių kitų priemonių turėjo (galėjo) imtis nuostoliams atsirasti bei juos sumažinti. Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino reikšmingų teisingam bylos išsprendimui faktinių aplinkybių, jų tinkamai teisiškai nekvalifikavo. Kadangi faktinių aplinkybių tyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, kasacine tvarka peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo apeliacine tvarka nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kolegija pažymi, kad, bylą nagrinėjant iš naujo, teismas turėtų įvertinti, ar vežėjo veiksmai atitiko sąžiningo, apdairaus ir protingo vežėjo elgesio standartą, bei nustatyti, ar galima ir kiek galima dėl to mažinti siuntėjo atsakomybę, ar iš viso atleisti jį nuo atsakomybės už vežėjo patirtus nuostolius. Kolegija taip pat pažymi, jog vežėjo patirtų nuostolių dydžio ir pagrįstumo klausimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės nebuvo nagrinėtas, todėl, nustačius siuntėjo kaltę, būtina tiksliai nustatyti ir vežėjo patirtų pagrįstų nuostolių dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |