|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA PATVIRTINTA Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 50 Teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą apibendrinimo apžvalga Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. 1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublika pasirašė 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) ir kai kuriuos papildomus protokolus. Konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 1995 m. birželio 20 d. , kai buvo deponuoti jos ratifikavimo raštai. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybė kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves ir visiškai atsako už šių teisių ir laisvių pažeidimus. Konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą“. Lietuvos išlyga Konvencijos 5 straipsnio 3 daliai galiojo vienerius metus po Konvencijos įsigaliojimo iki 1996 m. birželio 21 d. ir numatė, kad Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi įtakos 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsniui (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I–551 redakcija), numatančiam, kad sprendimą suimti asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, gali priimti ir prokuroras. Nuo 1996 m. birželio 21 d. griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą gali taikyti tik teismas, ir šios kardomosios priemonės skyrimo sąlygos ir pagrindai nustatyti 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 36 ,,Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį kalinimą (suėmimą)“ buvo išaiškinęs šias normas ir pateikęs jų taikymo rekomendacijas, tačiau nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 2002 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), kurio 122 straipsnyje nustatytos suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai. Siekiant išvengti asmens teisių ir laisvių pažeidimų, teismams būtina tiksliai laikytis įstatymo nuostatų, reglamentuojančių suėmimo taikymą. Pasikeitus baudžiamojo proceso įstatymams, reglamentuojantiems suėmimo skyrimą arba jo termino pratęsimą, būtina pakeisti ir papildyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 36 ,,Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį kalinimą (suėmimą)“. Apibendrinimo tikslas – nustatyti, ar vienodai teismai supranta ir taiko naujojo BPK, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. , normas, reglamentuojančias suėmimo ir namų arešto skyrimą bei suėmimo termino pratesimą, išanalizuoti daromas klaidas ir pateikti šių normų aiškinimą bei taikymo rekomendacijas. Apibendrinimo apimtis. Apibendrinant teismų praktiką, išanalizuota apie 1340 Kauno bei Vilniaus miesto 1-ojo ir 3-iojo apylinkių teismų teisėjų priimtų nutarčių dėl suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo per 2004 metų pirmąjį pusmetį pagal Kauno ir Vilniaus miestų apylinkių bei apygardų prokuratūrų prokurorų pareiškimus ir 261 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių apygardų teismų teisėjų nutartis (taip pat prokurorų pareiškimai) dėl suėmimo termino pratęsimo ilgiau kaip šešis mėnesius. Be to, buvo išanalizuotos Kauno ir Šiaulių apygardų teismų teisėjų nutartys nagrinėjant skundus dėl jų veiklos teritorijose esančių apylinkių teismų teisėjų nutarčių bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų nutartys nagrinėjant skundus dėl apygardų teismų teisėjų nutarčių. Taip pat buvo išanalizuota apie 50 Kauno ir Vilniaus 2-ojo apylinkių teismų teisėjų nutarčių dėl namų arešto skyrimo, jo sąlygų pakeitimo ir šių teismų pirmininkų priimtos nutartys nagrinėjant skundus dėl namų arešto. Išnagrinėti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose prieš Lietuvą bei kai kurie kiti šio teismo sprendimai, kuriuose buvo pasisakyta kardomosios priemonės suėmimo klausimais. Bendrosios pastabos. Teismai dažniausiai vienodai ir teisingai supranta aptariamąjį procesą reglamentuojančias normas ir teisingai jas taiko. Pagal Kauno miesto apylinkės teismo pateiktus tikslius duomenis, iš 265 prokurorų pareiškimų, kuriais buvo prašoma paskirti suėmimą, teismas atmetė 12,8 proc. Iš 199 prokurorų pareiškimų, kuriais buvo prašoma pratęsti suėmimo terminą, teismas atmetė 7,6 proc. Šie skaičiai rodo, kad prokurorai ne visuomet pagrįstai pateikia teismams pareiškimus dėl suėmimo taikymo. Tačiau nustatyta atvejų, kai teisėjai, nepakankamai ištyrę aplinkybes, nemotyvuotai, pažeisdami įstatymo reikalavimus, taikė pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Bendrosios nuostatos Ikiteisminio tyrimo metu nagrinėti prokuroro pareiškimą dėl suėmimo arba jo termino pratęsimo iki šešių mėnesių ar prokuroro prašymą dėl namų arešto skyrimo gali tie apylinkės teismo teisėjai, kuriems apylinkės teismo pirmininkas pavedė atlikti šiuos proceso veiksmus. Apylinkės teismo pirmininkas gali paskirti savo teismo teisėją atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas arba prireikus gali pavesti bet kuriam teisėjui atlikti konkretų procesinį veiksmą (BPK 19 straipsnis). Teismo pirmininkas teisėjui paveda atlikti konkretų procesinį veiksmą ant teisme gauto prokuroro pareiškimo ar prašymo užrašydamas rezoliuciją. Apylinkės teismo teisėjas, kuris teismo pirmininko įsakymu paskirtas atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų gali priimti sprendimus dėl BPK III dalyje nustatytų procesinių prievartos priemonių. Apylinkės teismo teisėjas, kuriam teismo pirmininkas pavedė atlikti konkretų procesinį veiksmą, neperžengdamas savo kompetencijos ribų gali priimti sprendimą tik dėl to procesinio veiksmo. Iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 36 ,,Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant kardomąjį kalinimą (suėmimą)“ pagal susiklosčiusią teismų praktiką parengtinio tyrimo metu visi suėmimo klausimai teisme buvo sprendžiami viešai. Ši praktika pasikeitė Senatui priėmus minėtą nutarimą, kuriame buvo išaiškinta, kad parengtinio tyrimo metu visi suėmimo klausimai teisme paprastai turi būti sprendžiami neviešai, kad nebūtų paskelbti parengtinio tyrimo duomenys. Tokia praktika keistina, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra pažymėjęs, kad laisvės atėmimas turi didžiulį poveikį pagrindinėms žmogaus teisėms, todėl pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį procesas, kiek tai įmanoma vykstančio ikiteisminio tyrimo sąlygomis, turi atitikti pagrindinius teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimus. BPK 123 straipsnio prasme, skiriant BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka sulaikytam asmeniui suėmimą (BPK 123 straipsnio 4 dalis), rengiamas posėdis, kuriame dalyvauja sulaikytas asmuo, prokuroras ir gynėjas. Posėdis rengiamas pratęsiant suėmimą ir nagrinėjant skundus dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu (BPK 127 straipsnio 6 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Šiais atvejais vykstantis posėdis įpareigoja laikytis ne tik suėmimo skyrimą bei pratęsimą reglamentuojančių, bet ir bendrųjų bylų nagrinėjimo teisme nuostatų bei pagrindinių proceso taisyklių. Viena tokių taisyklių – bylų nagrinėjimo teisme viešumas (BPK 9 straipsnis). Todėl ikiteisminio tyrimo metu suėmimo ir namų arešto skyrimo klausimai teisme paprastai turėtų būti sprendžiami viešame teismo posėdyje. BPK 9 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka arba prašant prokurorui (BPK 177 straipsnis) gali būti sprendžiamas klausimas dėl neviešo posėdžio. BPK 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais atvejais (prašant prokurorui, gynėjui ar įtariamajam, arba ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva) būtina apsvarstyti klausimą dėl neviešo posėdžio. Ikiteisminio tyrimo teisėjas apsvarstęs šį klausimą priima motyvuotą nutartį (galima ir protokolinę). Kai yra pavojaus galimybė, kad nagrinėjant šiuos klausimus viešame posėdyje bus paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenys, prokuroras gali prašyti juos nagrinėti neviešai ir teisėjas į šį prašymą turi atsižvelgti. Kitas teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimas – teisė į rungtynišką procesą (Konvencijos 6 straipsnis). Tai reiškia, kad kiekviena šalis turi būti informuota apie kitos šalies pateiktas pastabas ir turėti realią galimybę dėl jų pasisakyti. Jau buvo minėta, kad tokiais atvejais vykstantis posėdis įpareigoja laikytis ne tik suėmimo skyrimą bei pratęsimą reglamentuojančių, bet ir bendrųjų bylų nagrinėjimo teisme nuostatų bei pagrindinių proceso taisyklių. Kita tokių taisyklių – bylų teisme nagrinėjimas laikantis rungimosi principo. Šis principas įtvirtina taisyklę, kad su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos prokuroras pateikia teisėjui, turi teisę susipažinti įtariamasis ar jo gynėjas. Įtariamasis ar jo gynėjas, nesusipažinę su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais grindžiamas įtarimas, negali ginčyti jų patikimumo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Garcia Alva prieš Vokietiją, 2001 m. vasario 13 d. sprendimas). Kokius ikiteisminio tyrimo duomenis pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui svarstant suėmimo klausimą, sprendžia prokuroras. Prokuroras pateikia tik tuos ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie susiję su įtariamuoju (esant keliems įtariamiesiems, visos ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikti nereikia). Prireikus teisėjas įspėja įtariamąjį ir (ar) jo gynėją, kad be prokuroro leidimo draudžiama skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 247 straipsnį. Jeigu ikiteisminio tyrimo duomenys sudaro valstybės paslaptį, tai supažindinimo su jais klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai teismui pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys yra liudytojo ar nukentėjusiojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, įtariamasis ar jo gynėjas gali susipažinti tik su jų turiniu, o ne su juos davusio asmens tikraisiais asmens tapatybės duomenimis (BPK 201, 202 straipsniai). Tos pačios taisyklės galioja ir sprendžiant namų arešto skyrimo klausimus. Prokurorų pareiškimų ir teisėjų nutarčių turinys Atkreiptinas prokurorų ir teisėjų dėmesys į tai, kad suėmimo skyrimo sąlygas nustato BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalys: suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų; suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Skiriant suėmimą turi būti abi šios sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 ar 5 dalyje nustatytų pagrindų. BPK 123 straipsnio 2 dalyje ir 127 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokuroro pareiškimo dėl suėmimo paskyrimo arba jo termino pratęsimo įtariamajam turinys turi atitikti BPK 125 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Todėl teismai turi reikalauti, kad prokuroras vykdytų BPK 123 straipsnio 2 dalies ir 127 straipsnio 4 dalies nuostatas ir kad prokuroro pareiškimo dėl suėmimo paskyrimo arba jo termino pratęsimo įtariamajam turinys atitiktų BPK 125 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Prokuroro pareiškime, be kitų būtinų duomenų, turėtų būti nurodomos suėmimo skyrimo sąlygos (BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalys) ir suėmimo skyrimo, pratęsimo pagrindas (pagrindai) bei motyvai dėl kiekvieno pagrindo, o pratęsiant suėmimą ilgiau kaip šešis mėnesius – ir motyvai, kodėl byla laikytina ypač sudėtinga ar didelės apimties, ir išvardyti pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai, atlikti po suėmimo paskyrimo ar suėmimo termino paskutinio pratęsimo. Be to, nurodomi motyvai, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kilusios problemos turėtų būti sprendžiamos darbo organizavimo tvarka, teismų pirmininkams ir teisėjams jas aptariant su miestų, rajonų vyriausiaisiais prokurorais ir prokurorais. Apibendrinimo metu susipažinus su prokurorų pareiškimų turiniu galima daryti išvadą, kad dauguma apylinkių, apygardų ar generalinės prokuratūros prokurorų pareiškimų teismui turinys iš esmės atitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies reikalavimus, juose, be kitų duomenų, nurodomos suėmimo sąlygos, pagrindai, ir jie motyvuojami. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. gegužės 12 d. pareiškime teismui nurodoma, kad S. L. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, prašoma paskirti suėmimą, nes įtariamasis bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo (niekur nedirba, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo paskelbta paieška). Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. sausio 14 d. pareiškime teismui nurodoma, kad V. T. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, prašoma paskirti suėmimą, nes įtariamasis trukdys procesui (atliekant ikiteisminį tyrimą liudytojai parodė, kad jiems grasinama ir šie grasinimai realūs). Tokiai prokurorų praktikai, kai jų pareiškimuose nurodomas atitinkamas suėmimo skyrimo pagrindas (pagrindai) ir šį pagrindą pagrindžiantys tinkami motyvai, pritartina. Apibendrinimo metu pasitaikė atvejų, kai prokurorų pareiškimuose suėmimo skyrimo ar jo pratęsimo pagrindai visiškai nemotyvuojami arba nurodomi tam pagrindui netinkami motyvai. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2004 m. gegužės 11 d. pareiškime teismui nurodoma, kad V. Š. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Jame nurodomi suėmimo paskyrimo pagrindai jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, darys naujus nusikaltimus, trukdys procesui. Šiuo atveju prokuroras pareiškime nurodė suėmimo skyrimo pagrindus, tačiau jų visiškai nemotyvavo, taip pažeidė BPK 125 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. vasario 9 d. pareiškime teismui nurodoma, kad A. K. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, prašoma paskirti suėmimą tuo pagrindu, kad įtariamasis A. K. bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, nes visų įtariamųjų parodymai nesutampa. Šiuo atveju prokuroras pareiškime nurodytą pagrindą grindė nepagrįstais ir netinkamais motyvais, nes neatsižvelgė į BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur nurodyta, į kokias aplinkybes reikia atsižvelgti šiuo pagrindu skiriant suėmimą. Beje, reikia pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, skirdamas suėmimą arba pratęsdamas jo terminą, gali pakeisti suėmimo skyrimo, jo termino pratęsimo pagrindą kitu, papildyti nauju arba patikslinti prokuroro pareiškime nurodytą pagrindą, jeigu iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti aplinkybės, patvirtinančios kitą pagrindą, tačiau prokuroras šį pagrindą netinkamai suformulavo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. kovo 27 d. pareiškime teismui nurodoma, kad R. V. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, prašoma paskirti suėmimą, nes gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 27 d. nutartimi įtariamajam R. V. paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Teisėjas pakeitė prokuroro pareiškime nurodytą suėmimo pagrindą net jo nesvarstęs, be to, nepagrįstai nurodė naują pagrindą, nes nusikaltimas, kurio padarymu asmuo įtariamas, nenurodytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Tokiais atvejais teisėjas turėtų trumpai motyvuoti, kodėl tikslinamas ar keičiamas prokuroro pareiškime nurodytas pagrindas, ir nurodyti motyvus, patvirtinančius naują ar patikslintą suėmimo pagrindą. BPK 125 straipsnio 2 dalyje ir 126 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kas turi būti nurodoma teisėjo nutartyje skirti arba atsisakyti skirti suėmimą ar namų areštą, pratęsti suėmimo terminą arba jo nepratęsti. Joje, be kitų būtinų duomenų, glaustai aprašomos nusikalstamų veikų, kurių padarymu asmuo įtariamas, aplinkybės, nurodomi duomenys, leidžiantys manyti, kad būtent tas asmuo jas padarė, nurodomos suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai bei motyvai. Tokioje nutartyje, be kitų duomenų, turi būti glaustai, tačiau gana aiškiai nurodomos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės ir duomenys, leidžiantys manyti, kad būtent tas asmuo jas padarė. Nutartyje turi būti glaustai aprašomos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės būtinai nurodant tas, kurios teisiškai reikšmingos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pasitaiko atvejų, kai jos per plačiai aprašomos (pavyzdžiui, aprašant vagystę nurodomi visi pavogti daiktai bei jų vertė, o pakaktų nurodyti, kad pavogta įvairių daiktų nurodant bendrą jų vertę). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2004 m. birželio 25 d. nutartyje aprašant D. CH. , įtariamo padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 2 dalyje, nusikalstamas veikas per plačiai aprašomos jų padarymo aplinkybės ir atsiradę padariniai (nurodoma, su kuo, kur ir kiek smūgių buvo suduota, bei visi padaryti sužalojimai). Šiuo atveju pakaktų nurodyti sužalojimo būdą ir atsiradusius padarinius (įtariamasis rankomis ir kojomis nukentėjusiajam sudavė keletą smūgių į įvairias kūno vietas ir taip jį sunkiai sužalojo), o daugiau dėmesio teisėjai turėtų skirti duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, analizei bei suėmimo pagrindų argumentavimui. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 24 d. nutartimi J. J. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, atsisakė paskirti suėmimą, nes šiuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad įtariamasis padarė šį nusikaltimą. Be to, teisėjas nutartyje motyvavo, kad nėra prokuroro pareiškime nurodytų suėmimo pagrindų. Teisėjui konstatavus, kad pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, nebėra prasmės aptarti prokuroro pareiškime nurodytų suėmimo skyrimo pagrindų (nes jie gali būti, tačiau teisėjas negalės skirti suėmimo) ir teisėjas sprendimą atsisakyti skirti suėmimą priima remdamasis BPK 121 straipsnio 2 dalimi. Daugiausia klaidų daroma nurodant suėmimo pagrindus ir juos pagrindžiančius motyvus. Jei yra keli pagrindai, reikia nurodyti visus ir atskirai motyvuoti kiekvieno pagrindo buvimą (BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Reikia pastebėti, kad paprastai teisėjai šios įstatymo nuostatos laikosi, tinkamai ir visapusiškai pagrįsdami BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse nurodytų pagrindų buvimą. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjo 2004 m. vasario 8 d. nutartimi A. K. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymu paskirtas suėmimas dviem mėnesiams. Nutartyje nurodoma, kad įtariamasis anksčiau teistas, niekur nedirba, nusikaltimą, kurio padarymu įtariamas, įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jam buvo paskelbta paieška, nes nevykdė ikiteisminio tyrimo pareigūnų skirtų įpareigojimų, todėl yra pagrindas manyti, kad įtariamasis gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei daryti naujus nusikaltimus. Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 14 d. nutartimi V. M. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymu, paskirtas suėmimas nurodant pagrindą, kad trukdys procesui, nes atliekant ikiteisminį tyrimą liudytojai parodė, kad jiems grasinama ir šie grasinimai realūs, todėl yra pagrindas manyti, jog įtariamasis būdamas laisvėje pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus. Toks įstatyme numatytų suėmimo pagrindų motyvavimas yra tinkamas. Teisėjas, remdamasis ikiteisminio tyrimo duomenimis, nurodo suėmimo pagrindą bei konkrečias aplinkybes, kurios patvirtina nurodyto pagrindo buvimą. Susipažinus su apžvalgai pateiktomis nutartimis akivaizdu ir tai, kad kartais jose nurodomi suėmimo skyrimo ar pratęsimo pagrindai, tačiau jie visiškai nemotyvuojami arba motyvuojami nepakankamai ar netinkamai. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi T. V. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, padarymu, pratęstas suėmimo terminas. Nutartyje nurodoma, kad įtariamasis gali daryti kitus nusikaltimus, slėptis nuo tyrimo ir teismo. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi R. V. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymu, pratęstas suėmimo terminas trims mėnesiams. Nutartyje nurodoma, kad įtariamasis gali daryti kitus nusikaltimus, slėptis nuo tyrimo ir teismo. Šiose nutartyse nurodyta po keletą suėmimo pagrindų, tačiau nenurodyti jokie motyvai, kurie patvirtintų minėtų suėmimo pagrindų buvimą. Tokios nutartys neatitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų, todėl tokiai praktikai nepritartina. Kartais nutartyje, kuria pratęsiamas suėmimo terminas, nenurodomas konkretus suėmimo pagrindas, o konstatuojama, kad suėmimo pagrindas ir sąlygos neišnyko, todėl terminas tęsiamas. Toks nutarties turinys visiškai neatitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų. Visais atvejais teisėjas turi nurodyti BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatytą suėmimo pagrindą (pagrindus) ir jį (juos) pagrįsti tinkamais motyvais. Pasitaiko atvejų, kai teisėjas nutartyje nurodo ne prokuroro prašymo esmę, o visą jo argumentaciją, tačiau savo sprendimą dėl suėmimo argumentuoja labai glaustai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi V. K. , įtariamam padarius nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 4 dalyje, 249 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje, pratęsė suėmimą dviem mėnesiams. Nutartyje išsamiai nurodyta visa prokuroro pareiškimo argumentacija (sąlygų, suėmimo pagrindų, ypatingo bylos sudėtingumo ir didelės apimties), tačiau teisėjo sprendimo dėl suėmimo pratęsimo argumentacija labai glausta. Tokiai praktikai nepritartina. Teisėjas nutartyje turi nurodyti tik prokuroro prašymo esmę (pavyzdžiui, prokuroras prašo pratęsti suėmimo terminą trims mėnesiams tuo pagrindu, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus), tačiau jo sprendimo argumentacija turi būti išsami. Jei teisėjas sutinka su prokuroro argumentais, tai gali juos panaudoti pagrįsdamas savo sprendimą. Pratęsiant suėmimo terminą ilgiau kaip šešis mėnesius, nutartyje būtina papildomai nurodyti aplinkybes, patvirtinančias ypatingą bylos sudėtingumą arba didelę apimtį. Dažnai teisėjai nutartyse nurodo, kad vadovaujasi BPK 122 straipsniu, nors šis straipsnis turi aštuonias dalis, todėl reikėtų nurodyti tiksliai, kokiomis šio straipsnio dalimis ir punktais remiamasi skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą. Pratęsus suėmimo terminą nepasibaigus ankstesniam terminui, jo pradžia skaičiuojama pasibaigus anksčiau paskirtam suėmimo terminui. Apie tokią šio termino skaičiavimo pradžią teisėjas privalo nurodyti nutartyje. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 23 d. nutartimi F. A. R. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymu, pratęsė suėmimo terminą trims mėnesiams ir nurodė šį terminą skaičiuoti nuo 2004 m. balandžio 26 d. Tokia praktika teisinga, todėl jai pritartina. Jei teisėjas nutartyje nebūtų nurodęs termino skaičiavimo pradžios, tai suėmimo pratęsimo termino pradžia būtų nutarties priėmimo diena, nes BPK 100 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suėmimo taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento. Ta pačia nutartimi teisėjas gali paskirti suėmimą ar pratęsti jo terminą keliems įtariamiesiems, jei jie įtariami veikę bendrininkų grupe, tačiau suėmimo pagrindą turi motyvuoti kiekvienam įtariamajam atskirai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. kovo 10 d. nutartimi I. J. ir O. J. , įtariamiems padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kiekvienam pratęsė suėmimo terminą trims mėnesiams. Teisėjas suėmimo pagrindą motyvavo kiekvienam įtariamajam atskirai. Tokiai praktikai pritartina. Tačiau jei vienam iš bendrininkų skiriamas suėmimas, o kitam atsisakoma jį skirti, tada teisėjas turi priimti atskiras nutartis, nes tokių nutarčių yra skirtingas apskundimo laikas bei jas apskųsti gali skirtingi subjektai. Nutartyje, kuria paskirtas suėmimas arba pratęstas jo terminas, būtina nurodyti, kad ją apskųsti aukštesniajam teismui gali tik suimtasis, jo gynėjas, o jei suimtasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – jo atstovai pagal įstatymą per 20 dienų (BPK 125 straipsnis, 130 straipsnis, 53 straipsnio 1 dalis, 54 straipsnio 1 dalis). N-s BPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtasis arba jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą, tačiau sistemiškai aiškinant teisės normas tokią išvadą pagrindžia BPK 21 straipsnio 4 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 53 ir 54 straipsnių 1 dalių normų turinio analizė. Įtariamojo, jo gynėjo, o jeigu įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – tai ir jų atstovų pagal įstatymą, teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus negali būti varžoma. Nutartyje reikia nurodyti, kad ją gali apskųsti atstovai pagal įstatymą tik tada, kai suimtasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi įtariamajam V. K. pratęsė suėmimą dviem mėnesiams (prokuroras prašė trims). Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ji per 20 dienų gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui. Pagal tokį nurodymą galima manyti, kad šią nutartį gali skųsti ir prokuroras, nors jis tokios teisės neturi (BPK 131 straipsnio 1 dalis), todėl tokiai praktikai nepritartina (ji paplitusi Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių apygardų teismuose). Teisinga ta praktika, kada teisėjas nutartyje nurodo, kokie subjektai gali ją apskųsti. Nutartyje, kuria suėmimas nepaskirtas, suimtasis paleistas į laisvę arba suėmimo terminas nepratęstas, būtina nurodyti, kad ją apskųsti aukštesniajam teismui gali tik prokuroras per tris dienas (BPK 131 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 18 d. nutartimi V. B. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, padarymu, atsisakyta skirti suėmimą ir nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ją apskųsti per tris dienas Kauno apygardos teismui gali tik prokuroras. Tokiai praktikai pritartina, nes ji atitinka BPK 131 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šios nuostatos netiksliai laikomasi (nenurodoma, kad tokią nutartį gali apskųsti tik prokuroras, pavyzdžiui, Kauno apylinkės teismo teisėjo 2004 m. balandžio 23 d. nutartis) arba visiškai nesilaikoma. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. kovo 26 d. nutartimi D. A. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymu, atsisakyta paskirti suėmimą ir nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ją apskųsti galima per 20 dienų. Šiuo atveju teisėjas neteisingai nurodė nutarties apskundimo terminą ir nenurodė ją galinčio apskųsti subjekto. Jeigu teisėjas atsisako patenkinti prokuroro prašymą paskirti suėmimą asmeniui, kuris buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka, nutartyje būtina nurodyti, kad sulaikytas asmuo nedelsiant paleidžiamas, nes remiantis tik šiuo teisėjo sprendimu konvojaus pareigūnai privalo asmenį išlaisvinti nuo apsaugos jau teismo salėje, negrąžinant jo į areštinę. Kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo pagrindai BPK 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, todėl teisėjas, spręsdamas kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, privalo patikrinti, ar pateiktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 24 d. nutartimi J. J. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, atsisakė paskirti suėmimą, nes šiuo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad įtariamasis padarė šį nusikaltimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. liepos 27 d. nutartimi R. M. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrė suėmimą vienam mėnesiui konstatavęs, kad nors įtariamasis neigia kaltę, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas) leidžia manyti, kad įtariamasis kėsinosi padaryti šį nusikaltimą. Suėmimo pagrindas – įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus. Nutartį įtariamasis apskundė aukštesniajam teismui. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo skundą, 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi panaikino žemesniojo teismo 2004 m. liepos 27 d. nutartį, kuria buvo paskirtas suėmimas. Teisėjas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys – nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas (rasta nuplėšta nukentėjusiosios garažo spyna, netoli garažo rasti įsilaužimui pritaikyti įrankiai) patvirtina tik patį faktą, kad vagystę buvo kėsintasi padaryti, tačiau šių duomenų nepakanka įtarti konkretų asmenį šio nusikaltimo padarymu. Teisėjas pirmiausia turi patikrinti, ar asmeniui pagrįstai inkriminuojamas prokuroro pareiškime nurodytas nusikaltimas ir ar tai patvirtina bylos duomenys, nes, kai nėra pakankamai duomenų apie tai, kad asmuo pagrįstai įtariamas padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, negali būti taikoma jokia kardomoji priemonė. Teisėjui konstatavus, kad pateiktoje medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, nebėra prasmės aptarti prokuroro pareiškime nurodyto suėmimo skyrimo pagrindo. Teisėjas, tik konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, toliau svarsto, ar yra suėmimo skyrimo pagrindas. BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatyti suėmimo skyrimo pagrindai yra alternatyvūs ir skiriant šią kardomąją priemonę pakanka bent vieno iš jų. Tais atvejais, kai suėmimas skiriamas arba pratęsiamas jo terminas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstai manant, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, teisėjas privalo atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kurių sąrašas nėra išsamus. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriami BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Paprastai kaltinimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti susiejama su kitomis BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, tada šio suėmimo pagrindo argumentacija būtų įtikinamesnė. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 18 d. nutartimi nepilnamečiui R. V. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nes įtariamas sunkaus nusikaltimo, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, padarymu. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo gynėjo skundą, 2004 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikino 2004 m. kovo 18 d. nutartį. Šis teisėjas nurodė, kad žemesniojo teismo teisėjas suėmimo pagrindą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, motyvavo tik tuo, kad jis įtariamas sunkaus nusikaltimo, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, padarymu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad įtariamasis nepilnametis, gyvena su tėvais, mokosi vidurinėje mokykloje, neteistas, todėl išvada, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nepagrįsta ir neatitinka BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatų. Šiuo atveju apylinkės teismo teisėjas neatsižvelgė į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, todėl padarė klaidą. Jei suėmimas tęsiamas ilgesnį laiką, teisėjas privalo patikrinti, ar byloje prieš asmenį surinkti tikrai svarūs jo kaltės įrodymai. Atkreiptinas teisėjų dėmesys į tokius atvejus, kai byla perduodama prokurorui, ypač kai pats prokuroras prašo papildyti ikiteisminį tyrimą (BPK 254 straipsnio 3 dalis), tačiau suėmimo terminas tęsiamas toliau (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Jėčius prieš Lietuvą, 2000 m. liepos 31 d. sprendimas). Tiek prokurorų pareiškimuose, tiek teisėjų nutartyse pasitaiko atvejų, kai neteisingai argumentuojamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas, nurodant, kad yra pagrindas manyti, jog įtariamasis trukdys procesui, nes jis neprisipažįsta, slepia nusikaltimo bendrininkus, nesurinkta įrodymų ir pan. BPK 122 straipsnio 3 dalyje tiksliai apibrėžta, kad pagrįstas manymas, jog įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagrįstas duomenimis, rodančiais, kad jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti teisme. Šių aplinkybių sąrašas yra išsamus. Todėl asmens neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, atsisakymas duoti parodymus ar nenuoseklių parodymų davimas nelaikytini aplinkybėmis, trukdančiomis procesui. Prie šių aplinkybių negali būti priskiriamas ir kitų bendrininkų nenustatymas, nes minėtos aplinkybės įstatyme nenustatytos. Šie klausimai buvo išaiškinti keičiamame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime, tačiau ir po to dauguma prokurorų bei kai kurie teisėjai netinkamai argumentuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą. Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjas 2003 m. gruodžio 19 d. nutartimi G. K. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad jis trukdys procesui, motyvuodamas, jog įtariamasis kaltę neigia. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. gegužės 27 d. nutartimi E. Ž. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad jis trukdys nustatyti tiesą, motyvuodamas tuo, jog nenustatyti nusikaltimo bendrininkai. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. balandžio 22 d. nutartimi E. M. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrė suėmimą dar ir tuo pagrindu, kad jis trukdys procesui, motyvuodamas, jog nenustatytas kitas įtariamasis, dėl jam pareikštų įtarimų savo kaltės nepripažįsta ir todėl būdamas laisvėje gali bandyti paveikti kitą įtariamąjį. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. balandžio 7 d. nutartimi B. B. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, pratęsė suėmimo terminą dar ir tuo pagrindu, kad jis trukdys procesui, motyvuodamas, jog įtariamasis pakeitė savo parodymus, nenustatyti kiti asmenys, dalyvavę padarant nusikaltimą. Nurodytais atvejais BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas motyvuotas netinkamai. Asmuo negali atsakyti už tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos dėl kokių nors priežasčių nenustatė atitinkamų bylos aplinkybių ar nesurinko visų duomenų. Vienokių ar kitokių parodymų davimas turėtų būti vertinamas kaip vienas asmens pasirinktų gynybos būdų. BPK 21 straipsnio 3 dalis nustato įtariamojo teisę, bet ne pareigą, duoti parodymus dėl pareikšto jam įtarimo, pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus. Todėl suėmimo taikymas vien dėl minėtų aplinkybių vertintinas kaip įstatymo neleidžiama priemonė išgauti įtariamojo prisipažinimą. Beje, gana dažnai nuteistieji apeliaciniuose ir kasaciniuose skunduose nurodo, kad tyrimo pareigūnai prisipažinus žada pakeisti suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę, o bylos duomenys patvirtina, kad tyrimo pradžioje, asmeniui neigiant savo kaltę, buvo paskirtas suėmimas, o vėliau, pripažinus kaltę, suėmimas pakeistas į švelnesnę kardomąją priemonę. BPK 122 straipsnio 3 dalyje tiksliai apibrėžta, kad pagrįstas manymas, jog įtariamasis trukdys procesui, turi būti pagrįstas duomenimis, rodančiais, kad jis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti teisme. Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 14 d. nutartimi V. M. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymu, paskirtas suėmimas tuo pagrindu, kad jis trukdys procesui, nes atliekant ikiteisminį tyrimą liudytojai parodė, kad jiems grasinama ir šie grasinimai realūs, todėl yra pagrindas manyti, jog įtariamasis būdamas laisvėje pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus. Toks šio suėmimo pagrindo motyvavimas yra tinkamas ir atitinka BPK 122 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjas, remdamasis ikiteisminio tyrimo duomenimis, šiuo atveju liudytojų parodymais, pagrindė savo išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad įtariamasis būdamas laisvėje pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus. Gana dažnai pasitaiko atvejų, kai teisėjai šį suėmimo pagrindą motyvuoja deklaratyviai. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. vasario 12 d. nutartimi R. P. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad jis trukdys nustatyti tiesą, motyvuodamas, jog jis gali paveikti kitus įtariamuosius, sunaikinti ar paslėpti daiktus, turinčius reikšmės bylai. Atkreiptinas teisėjų dėmesys į tai, kad naujajame BPK nustatyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, jog įtariamasis trukdys procesui (o ne trukdys nustatyti tiesą), tačiau šiuo atveju teisėjas savo išvados nepagrindė duomenimis, kurie ją patvirtintų, todėl ji deklaratyvi ir neatitinka BPK 122 straipsnio 3 dalies nuostatų. Suėmimas gali būti taikomas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, kad yra pagrindas manyti, kad įtariamasis darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus, tada, kai įtariamasis ne tik įtariamas vieno ar kelių nusikaltimų, numatytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padarymu, bet ir yra pagrindas manyti, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti vieną ar kelis BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti duomenys. Teisėjas, darydamas išvadą, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, turi motyvuotai atsižvelgti į nusikaltimų darymo sistemingumą ir į tai, ar įtariamasis iš šios veiklos pelnėsi. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pagrįstas manymas, kad asmuo darys naujus nusikaltimus, visiškai nemotyvuojamas arba nurodoma tik tai, kad asmuo įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl yra pagrindas manyti, kad jis darys naujus nusikaltimus. Tokie argumentai nėra tinkami, nes vien ta aplinkybė, kad asmuo įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime dar neduoda pagrindo manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus. Kartais BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas motyvuojamas tuo, kad asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, įtariamas dar vieno ar kelių nusikaltimų padarymu. Tačiau toks argumentas ne visada nurodomas pagrįstai. Teisėjai, ypač pratęsdami suėmimo terminą, turėtų atkreipti dėmesį į tai, ar iš tikrųjų toje pačioje byloje yra sujungti keli tyrimai dėl to paties asmens, ar jie vyksta kitoje byloje, su kurios duomenimis teisėjas negali susipažinti, o kartu ir jų įvertinti. Atkreiptinas teisėjų dėmesys į tai, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu gali būti skiriamas ar pratęsiamas suėmimas tada, kai asmuo pagrįstai įtariamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Tai yra asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus (šių nusikaltimų sąvoka apibrėžta BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalyse – tai tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija: sunkaus nusikaltimo – šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, o labai sunkaus nusikaltimo – 10 metų laisvės atėmimo) arba BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, kuris iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2004 m. kovo 26 d. pareiškime teismui nurodoma, kad D. A. įtariamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma paskirti suėmimą tuo pagrindu, kad jis darys naujus nusikaltimus. N-s D. A. įtariamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau apylinkės teisme jau yra nagrinėjamos bylos, kuriose jis kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje. Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė prokuroro pareiškimą, nes D. A. įtariamas nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o šis nusikaltimas nenurodytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje, todėl šiuo pagrindu negalima skirti suėmimo. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroras apskundė Panevėžio apylinkės teismo teisėjo 2004 m. kovo 26 d. nutartį aukštesniojo teismo teisėjui. Skunde nurodoma, kad būdamas laisvėje įtariamasis darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, nes kai kitoje byloje suėmimas buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, tai įtariamasis ir padarė nusikaltimą, kuriuo šiuo metu įtariamas. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi prokuroro skundą atmetė. Nutartyje nurodė, kad suėmimas tuo pagrindu, jog asmuo gali daryti naujus nusikaltimus, skiriamas tada, jei jis, įtariamas labai sunkaus arba sunkaus, ar kitų BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti analogiškus nusikaltimus. Šiuo atveju asmuo įtariamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, todėl šiuo pagrindu suėmimas pagrįstai nepaskirtas. Šie teisėjų sprendimai teisingi, nes nusikaltimas, kurio padarymu asmuo įtariamas, nenurodytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje, todėl šiuo pagrindu suėmimas negali būti skiriamas. Pagal BPK normų, reglamentuojančių suėmimo skyrimo ar pratęsimo prasmę, teisėjas turi teisę pakeisti prokuroro pareiškime nurodytą pagrindą kitu, jeigu iš pateiktos medžiagos matyti, kad yra aplinkybių, patvirtinančių kito pagrindo buvimą, tačiau pasitaiko, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pagrindą teisėjai nurodo nepagrįstai, nes nusikaltimai, kurių padarymu asmenys įtariami, nenurodyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro skundą, 2004 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartį dėl suėmimo nepaskyrimo V. G. , įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir paskyrė suėmimą 2004 m. sausio 9 d. prokuroro skunde nenurodytu pagrindu, kad darys naujus nusikaltimus, motyvuodamas šį pagrindą tuo, kad nuolat vykdo analogiškus nusikaltimus, šiuo metu faktinė buvimo vieta nežinoma. Šiuo atveju teisėjas nepagrįstai paskyrė suėmimą tuo pagrindu, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, nes nusikaltimas, kuriuo įtariamas asmuo, nenurodytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Be to, suėmimo pagrindas yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, taip pat užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis (BPK 122 straipsnio 5 dalis). Europos arešto orderis yra pagrindas sulaikyti asmenį, esantį Lietuvos Respublikoje. Sulaikytą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas po sulaikymo prokuroras pristato ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris, jį apklausęs, gali paskirti suėmimą (BPK 122 straipsnio 5 dalies pagrindu) arba parinkti kitas BPK numatytas kardomąsias priemones, jeigu jų pakanka užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų) nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų (BPK 72 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant asmenį, sulaikytą Europos arešto orderio pagrindu (kai prašoma jį perduoti siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą), nereikia tikrinti, ar yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad šis asmuo padarė nusikalstamą veiką, nes tokių duomenų arešto orderyje nėra. Sulaikius tokį asmenį, yra sudėtinga per 48 valandas prokurorui apie jo asmenybę surinkti pakankamai informacijos, kurios pagrindu galima būtų manyti, kad jam galima parinkti kitas BPK numatytas kardomąsias priemones, kurių pakaks užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų). Esant būtinybei išsiaiškinti papildomas aplinkybes, teisėjas turėtų paskirti trumpą suėmimo terminą (pavyzdžiui, 10 dienų) ir pavesti prokurorui per šį terminą surinkti papildomos medžiagos. Gavęs šią medžiagą teisėjas priima BPK 123 straipsnio 5 dalyje numatytą sprendimą. Spręsdamas, ar pratęsti suėmimo terminą įtariamajam, teisėjas privalo patikrinti, ar per paskutinius du suėmimo taikymo mėnesius buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, o jei jie nebuvo atliekami, turi aiškintis, dėl kokių priežasčių to nebuvo daroma, nes šios aplinkybės turi esminę reikšmę teisėjo sprendimui (BPK 127 straipsnio 7 dalis). Nustatęs, kad per paskutinius du suėmimo taikymo mėnesius nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, o prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių to nebuvo daroma, teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino. Kai prokuroras ikiteisminio tyrimo metu prašo suėmimo terminą pratęsti ilgiau kaip šešis mėnesius, termino pratęsimo procesas tampa sudėtingesnis, nes įstatymas – BPK 127 straipsnio 2 dalis nustato papildomus suėmimo pratęsimo pagrindus, t. y. ypatingą bylos sudėtingumą ar didelę apimtį. Apygardos teismo teisėjas, konstatavęs ne tik pagrindinius, bet ir minėtus papildomus suėmimo pratęsimo pagrindus, gali pratęsti jo terminą. Atitinkamai išsiplečia ir nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo turinys. BPK 127 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „ypatingas bylos sudėtingumas” bei „didelė apimtis” yra vertinamosios ir paprastai susijusios. Ypatingą bylos sudėtingumą arba didelę apimtį lemia padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų ar nukentėjusiųjų bei liudytojų didelis skaičius, dalies proceso dalyvių (nukentėjusiųjų arba liudytojų) gyvenimas užsienio valstybėse, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų ir gautų dokumentų vertimas iš užsienio kalbų, daug laiko reikalaujančių ekspertizių atlikimas ir jų sudėtingumas, proceso veiksmų ar kitų dokumentų gausumas ir pan. Tačiau vien tik šių faktinių aplinkybių nustatymas dar nereiškia, kad yra BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai. Minėtų ar panašių aplinkybių įtaka BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytiems pagrindams, t. y. bylos sudėtingumui ar didelei jos apimčiai, turi būti tinkamai motyvuojama. Pavyzdžiui, atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų tikrosioms nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, buvo paskirta keletas ekspertizių, kurios buvo atliekamos ilgą laiką. Šios aplinkybės rodo, kad byla ypač sudėtinga, todėl yra įstatyminis pagrindas pratęsti suėmimo terminą ilgiau kaip šešis mėnesius. Tačiau pasitaiko atvejų, kai teisėjai nutartyse nurodo tik tai, kad byla ypač sudėtinga ar didelės apimties, tačiau neargumentuoja, dėl kokių esminių aplinkybių tokią išvadą daro. Be to, kartais nutartyse, kuriomis pratęsiamas suėmimo terminas ilgiau kaip šešis mėnesius, nesukonkretinant suėmimo pagrindų ir jų nemotyvuojant, nurodoma, kad suėmimo pagrindai ir sąlygos neišnyko, todėl suėmimo terminas tęsiamas. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. birželio 4 d. nutartimi E. Ž. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pratęsė suėmimo terminą trims mėnesiams (ilgiau kaip šešis mėnesius). Teisėjas nutartyje nurodė suėmimo pratęsimo pagrindą, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, ir šį pagrindą tinkamai motyvavo. Šiuo atveju teisėjas turėjo nustatyti papildomus suėmimo pratęsimo pagrindus, t. y. ypatingą bylos sudėtingumą ar didelę apimtį (beje, prokuroro pareiškime buvo nurodyti motyvai dėl šios bylos sudėtingumo), ir nurodyti tai pagrindžiančius motyvus, tačiau to nepadarė. Į šią klaidą atkreiptinas Klaipėdos ir Šiaulių apygardos teismų teisėjų dėmesys, nes jie dažnai daro šią klaidą. Apygardos teismo teisėjas, nenustatęs BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyto papildomo suėmimo pratęsimo pagrindo, t. y. ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties, negali pratęsti suėmimo termino ilgiau kaip šešis mėnesius. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 20 d. nutartimi J. K. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, pratęsė suėmimo terminą dviem mėnesiams (ilgiau kaip šešis mėnesius) motyvuodamas tuo, kad asmuo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, niekur nedirba, nesaistomas šeiminiais ryšiais, slapstėsi ir todėl yra pagrindas manyti, jog įtariamasis bėgs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir dėl to negalima bus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Įtariamasis apskundė šią nutartį ir prašė suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę, argumentuodamas tuo, kad jis nesislėps, jau buvo pasislėpęs, nes bijojo pareigūnų, tačiau savo noru grįžo namo ir davė parodymus, nuo 2003 m. gruodžio mėnesio nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, jo manymu, ikiteisminis tyrimas sustabdytas ir todėl pratęsiant suėmimo terminą pažeistos BPK 127 straipsnio 7 dalies nuostatos. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. gegužės 4 d. nutartimi įtariamojo J. K. skundas patenkintas ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2004 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria suėmimo terminas buvo pratęstas dviem mėnesiams, panaikinta. Šioje nutartyje nurodoma, kad skundžiama nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas ilgiau kaip šešis mėnesius esant bendram suėmimo pagrindui – įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, nes įtariamas padaręs sunkų, smurtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurį numatyta griežtesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, nėra saistomas šeiminiais ryšiais, slapstėsi, tačiau teisėjas nenurodė papildomo suėmimo pratęsimo pagrindo, kad terminas pratęstas dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės bylos apimties. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas konstatavo, kad tiriama tik viena nusikalstama veika, įtarimai pareikšti tik keturiems asmenims, proceso dalyvių ir liudytojų skaičius nėra didelis, jokie sudėtingi tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, todėl negalima laikyti, kad byla ypač sudėtinga ar didelės apimties. Todėl nenustačius būtinų ilgiau kaip šešių mėnesių suėmimo pratęsimo pagrindų konstatuota, kad suėmimo terminas pratęstas nepagrįstai. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi S. M. , įtariamam padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, pratęsė suėmimo terminą dviem mėnesiams (ilgiau kaip šešis mėnesius) motyvuodamas tuo, kad asmuo įtariamas kelių apysunkių nusikaltimų padarymu, susijusių su smurto panaudojimu, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo bausmė, todėl siekdamas išvengti bausmės gali pasislėpti nuo teismo ir taip trukdyti procesui, vilkindamas jį, gali paveikti nukentėjusiuosius, o atsižvelgiant į tai, kad įtariamasis nusikaltimus darė neišnykus teistumui, tik paleidus jį iš laisvės atėmimo vietos, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali daryti nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Nutartyje nurodyta, kad byla sudėtinga, paskelbta kito įtariamojo paieška, numatyta atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Įtariamasis apskundė šią nutartį ir prašė suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo kaltę, nukentėjusiųjų parodymai melagingi, tai, kad anksčiau buvo teistas, nėra pagrindas jį laikyti suimtą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. birželio 3 d. nutartimi patenkintas įtariamojo S. M. skundas ir panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria suėmimo terminas buvo pratęstas ilgiau kaip šešis mėnesius. Šioje nutartyje nurodoma, kad skundžiama nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas ilgiau kaip šešis mėnesius esant teisingai nustatytiems bendriems BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytiems pagrindams, kurie yra būtini, bet tai nepakankama sąlyga suėmimo terminą tęsti ilgiau kaip šešis mėnesius. Apygardos teismo teisėjas bylos sudėtingumą motyvavo tuo, kad paskelbta kito įtariamojo paieška ir numatyta atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pratęsti suėmimo terminą ilgiau kaip šešis mėnesius, nes bylos apimtis (trys tomai) nedidelė, įtariamųjų ir liudytojų skaičius nedidelis, nagrinėjami tik du nusikaltimo įvykiai, jų tyrimas nesudėtingas, nėra atliekamos ilgalaikės ekspertizės ar kiti sudėtingi tyrimo veiksmai. Dėl to, kad paskelbta kito įtariamojo paieška, nėra pagrindo bylos laikyti ypač sudėtinga, o šiuo atveju prokuroras gali priimti procesinį sprendimą dėl tyrimų atskyrimo (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Aukštesniojo teismo teisėjai teisingai nustatė, kad šiais atvejais nebuvo laikomasi BPK 127 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl panaikino nepagrįstas nutartis. Pasitaiko atvejų, kai bylos sudėtingumas nepagrįstai motyvuojamas tuo, kad reikia gauti reikiamus duomenis iš užsienio valstybių institucijų. Tačiau teisėjai turi atsižvelgti į tai, kad tokiais atvejais įtariamasis neturi galimybės daryti poveikio prašomų teisinės pagalbos atsakymų turiniui, o tokie atsakymai paprastai užtrunka. Suėmimo taikymo terminai Skiriant kardomąją priemonę suėmimą ar pratęsiant jo terminą, svarbu ne tik tiksliai laikytis BPK 122 straipsnio nustatytų reikalavimų, bet ir tinkamai nustatyti terminus. BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų suėmimo terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas skirdamas suėmimą, tačiau iš karto suėmimas negali būti paskirtas ilgesnis kaip trys mėnesiai. BPK 123 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį skirti suėmimą ar palikdamas šią nutartį galioti, gali pavesti prokurorui per nustatytą terminą surinkti papildomą medžiagą. Gavęs šią medžiagą, teisėjas gali nutartį skirti suėmimą palikti galioti ir nustatyti naują suėmimo terminą arba pakeisti šią kardomąją priemonę ar ją panaikinti. Šia įstatymo nuostata teisėjas turėtų naudotis tada, kai, sprendžiant suėmimo klausimą, posėdžio metu kilo tam tikrų abejonių, ar iš tiesų įtariamajam būtina taikyti suėmimą, nors yra tam tikrų duomenų, kad jo paleidimas į laisvę gali turėti tam tikrų neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, gali bandyti paveikti nukentėjusįjį ar liudytojus). Tada tikslinga paskirti suėmimą trumpam laikui – 10 dienų ir įpareigoti prokurorą per šį terminą pateikti papildomus duomenis, kurie paneigtų ar patvirtintų kilusias abejones. Susipažinus su apžvalgai pateiktomis nutartimis, galima padaryti išvadą, kad teisėjai minėta įstatymo nuostata nesinaudoja. BPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti suėmimo terminai turi būti skiriami arba pratęsiami tam tikram laikui (dienoms, mėnesiams), bet ne iki tam tikros dienos. Todėl, skiriant arba pratęsiant suėmimą, turi būti nurodomas dienų ar mėnesių skaičius, bet ne suėmimo pabaigos data. Tokią terminų skaičiavimo tvarką nustato BPK 100 straipsnis. Jame aiškiai nurodyta, kaip skaičiuoti terminų pabaigą. Kartais teisėjai, skirdami suėmimą ar pratęsdami jo terminą, nurodo konkrečią datą, be to, vieni nurodydami datą rašo „imtinai“, kiti nurodo tik datą. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. gegužės 2 d. nutartimi įtariamajam G. T. paskyrė suėmimą iki 2004 m. gegužės 7 d. imtinai. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. vasario 12 d. nutartimi įtariamajai T. R. paskyrė suėmimą iki 2004 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas 2004 m. vasario 9 d. nutartimi įtariamajam A. V. pratęsė suėmimo terminą iki 2004 m. kovo 11 d. Tų pačių klaidų daro ir aukštesniojo teismo teisėjai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. balandžio 22 d. nutartimi įtariamajai H. A. pratęsė suėmimo terminą iki 2004 m. birželio 1 d. Toks termino nustatymas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Teisingai daro tie teisėjai, kurie skiria arba pratęsia suėmimą tam tikram laikui, t. y. 10 dienų, vienam, dviem ar trims mėnesiams. BPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti maksimalūs suėmimo terminai ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau į šiuos terminus neįskaičiuojamas asmens suėmime išbūtas laikas bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje. Kai teisėjas, susipažinęs su byla, nusprendžia, kad nėra kliūčių bylą nagrinėti teisme, tai BPK 233 straipsnio 5 dalyje nurodyta tvarka surašant atskirą protokolą išsprendžiamas suėmimo pratęsimo kaltinamajam klausimas. Teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Suėmimo pratęsimo klausimą gali spręsti vienas teisėjas iš bylai nagrinėti sudarytos teisėjų kolegijos. Teisminio nagrinėjimo stadijoje suėmimo termino įstatymas neriboja. Vienu teismo sprendimu suėmimas gali būti tęsiamas ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių. Pagal BPK 127 straipsnio 9 dalį teismas, perduodamas bylą prokurorui, gali pratęsti suėmimo terminą ne ilgiau kaip iki trijų mėnesių. Tais atvejais, kai suėmimo terminas tęsiamas vėliau, nes perduodant bylą prokurorui jis dar buvo nesibaigęs, bendras suėmimo terminas (skaičiuojamas nuo faktinio suėmimo taikymo momento – nutarties, kuria byla perduota prokurorui, paskelbimo dienos) negali viršyti trijų mėnesių, nors BPK 127 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti maksimalūs suėmimo terminai ikiteisminio tyrimo stadijoje ir nebus viršyti. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas 2004 m. liepos 15 d. nutartimi M. S. , įtariamam padarius BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, pratęsė suėmimo terminą trims mėnesiams, jo pradžią skaičiuojant nuo 2004 m. liepos 28 d. , kai Panevėžio apygardos teismas 2004 m. birželio 8 d. nutartimi bylą buvo perdavęs prokurorui. Tokia praktika neteisinga, nes trijų mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo teismo nutarties, kuria byla perduota prokurorui, paskelbimo dienos. BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimo terminą iki šešių mėnesių gali pratęsti tas pats arba kitas tos pačios ar kitos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl tais atvejais, kai nusikalstamos veikos tyrimas pavedamas kitos vietovės prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai, suėmimo terminus gali pratęsti ir tos vietovės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas. BPK 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi pateikti pareiškimą teisėjui dėl suėmimo termino pratęsimo ikiteisminio tyrimo metu likus ne mažiau kaip 10 dienų iki paskirto termino pabaigos, o kai suėmimas paskirtas ar pratęstas trumpesniam negu vieno mėnesio terminui, – likus ne mažiau kaip 5 dienoms iki paskirto termino pabaigos. Teismai turi reikalauti, kad prokuroras vykdytų šias nuostatas, nes teisėjui atsisakius patenkinti tokį prokuroro pareiškimą, o prokurorui apskundus šį teisėjo sprendimą, aukštesniojo teismo teisėjas suspėtų skundą išnagrinėti dar nepasibaigus paskirtam suėmimo terminui. Laiku gautą skundą išnagrinėjus iki suėmimo termino pabaigos ir nusprendus, kad jis pagrįstas, būtų išvengiama papildomų procesinių veiksmų, t. y. asmens paleidimo, pakartotino suėmimo skyrimo bei vėlesnio asmens suėmimo. Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje atsiranda būtinybė asmenims taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą, paprastai būna sudėtingesnė ir tiriama dėl sunkių nusikaltimų. Tokiose bylose neretai ir suėmimo terminas keletą kartų pratęsiamas. BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje suėmimą ne ilgiau kaip iki šešių mėnesių gali pratęsti apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Vėliau apygardos teismo teisėjas dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės jos apimties terminą gali tęsti iki aštuoniolikos mėnesių, nepilnamečiams – iki dvylikos mėnesių (BPK 127 straipsnio 2 dalis). Todėl tinkamas suėmimo termino skaičiavimas svarbus tiek sprendžiant klausimą, kokio teismo teisėjas turi teisę pratęsti suėmimą, tiek siekiant neviršyti įstatymo leidžiamo bendro suėmimo termino. Netinkamai skaičiuodamas suėmimo terminus, apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas gali peržengti savo kompetencijos ribas pratęsdamas suėmimą arba suėmimo terminas gali būti pratęstas ilgiau, nei numato įstatymas. Tais atvejais, kai toje pačioje byloje ikiteisminio tyrimo stadijoje asmeniui suėmimas buvo paskirtas ne vieną kartą ir vėl sprendžiamas to paties asmens suėmimas, turi būti sudedamas visas jo suėmime išbūtas laikas ir priklausomai nuo šio termino sprendžiama, kuris teisėjas – apylinkės ar apygardos – turi teisę nagrinėti prokuroro pareiškimą dėl suėmimo paskyrimo (BPK 127 straipsnio 3 dalis). Pagal tarptautinę sutartį ar Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui į ikiteisminio tyrimo suėmimo terminą (BPK 127 straipsnis) įskaitomas visas mūsų valstybės prašymo pagrindu suimto asmens užsienio valstybėje suėmime išbūtas laikas ir priklausomai nuo šio termino sprendžiama, kuris teisėjas – apylinkės ar apygardos – turi teisę nagrinėti prokuroro pareiškimą dėl suėmimo termino pratęsimo. Pagal BPK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl suėmimo maksimalių terminų taikymo ikiteisminio tyrimo stadijoje nepilnamečiu laikomas asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo 18 metų. Šiuo atveju teisėjo sprendimo priėmimo metu asmens amžius neturi jokios reikšmės. Jeigu prokuroro pareiškime prašomo pratęsti suėmimo termino bendra trukmė viršytų šešis mėnesius, tuomet jis turi kreiptis į apygardos teismą, nes taip nustato BPK 127 straipsnio 3 dalis. Baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 100 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sulaikymo, suėmimo ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento. Iš šios įstatymo nuostatos išplaukia, kad nutartys paskirti suėmimą vykdomos nuo jų priėmimo momento. Nutartis nepratęsti suėmimo termino vykdoma pasibaigus anksčiau paskirtam arba pratęstam suėmimo terminui. Jeigu suėmimo terminas pratęsiamas dar nepasibaigus ankstesniam terminui, jo pradžia skaičiuojama pasibaigus anksčiau paskirtam terminui ir apie tokią šio termino skaičiavimo pradžią būtina nurodyti nutartyje. Atsisakius pratęsti suėmimo terminą, teisėjas nutartyje privalo nurodyti, kad nutartis vykdoma nuo anksčiau paskirto arba pratęsto termino pasibaigimo. Tuo atveju, kai nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, pareiškiamas įtarimas kitoje byloje ir kaip kardomoji priemonė jam paskiriamas suėmimas, jo terminai nustatomi vadovaujantis BPK 127 straipsniu (tai išplaukia iš Kardomojo kalinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punkto turinio). Tais atvejais, kai teismas, priimdamas nuosprendį ir vadovaudamasis BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuteistajam kardomąją priemonę keičia į suėmimą, jo terminas nenustatomas. Teismai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiais atvejais netaikomos baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios suėmimo taikymą ikiteisminio tyrimo stadijoje. Asmens dalyvavimas posėdyje BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Teismo posėdyje, kuriame apklausiamas BPK 140 straipsnio tvarka sulaikytas ar teisėjo nutarties pagrindu suimtas įtariamasis dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino nustatymo, turi dalyvauti jo gynėjas ir prokuroras. Suėmimas gali būti skiriamas įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, ar įtariamajam, kuris yra sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal BPK 123 straipsnio 2 dalį prokuroras, manydamas, kad įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, būtina skirti suėmimą, turi kreiptis su pareiškimu į tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris gali paskirti tam asmeniui suėmimą nenustatydamas jo termino. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro prašymą paskirti nesulaikytam D. A. (įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymu) suėmimą, 2003 m. gruodžio 23 d. nutartimi įtariamajam D. A. paskyrė suėmimą be termino konstatavęs, kad jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Šios nutarties pagrindu asmuo suimamas ir per 48 valandas nuo suėmimo momento prokuroras pristato jį ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris jį apklausia dėl suėmimo pagrįstumo ir priima vieną iš šių sprendimų: nutartį skirti suėmimą palikti galioti (šiuo atveju teisėjas nustato konkretų suėmimo terminą) arba pakeisti šią kardomąją priemonę ar ją panaikinti (BPK 123 straipsnio 3 dalis). Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą nustatyti D. A. (įtariamą nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymu), kuris buvo sulaikytas vykdant 2003 m. gruodžio 23 d. nutartį, konkretų suėmimo terminą ir apklausęs suimtą įtariamąjį D. A. , 2004 m. kovo 19 d. nutartyje konstatavo, kad jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų užsienyje ir yra pagrindas manyti, kad gali slėptis ir ateityje, todėl paliko galioti 2003 m. gruodžio 23 d. nutartį, kuria įtariamajam D. A. paskirtas suėmimas, ir nustatė dviejų mėnesių suėmimo terminą. Šiuo atveju teisėjas priėmė teisingą sprendimą, nes ir apklausus suimtą asmenį suėmimo pagrindas pasitvirtino. Tais atvejais, kai apklausus suimtą asmenį, kuriam prašoma nustatyti konkretų suėmimo terminą (BPK 123 straipsnio 3 dalis) paaiškėja, kad nėra pagrindo jam palikti paskirtą suėmimą, ikiteisminio tyrimo teisėjas gali pakeisti šią kardomąją priemonę kita ar kitomis ar ją panaikinti. Tokį patį sprendimą ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti ir išnagrinėjęs prokuroro pateiktą papildomą medžiagą (BPK 123 straipsnio 5 dalis). Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą nustatyti J. A. (įtariamam nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu) konkretų suėmimo terminą ir apklausęs suimtą įtariamąjį J. A. , 2004 m. sausio 2 d. nutartyje konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo palikti galioti 2003 m. lapkričio 7 d. nutartį, kuria jam paskirtas suėmimas, todėl šią kardomąją priemonę pakeitė į rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. Teisėjas, apklausęs suimtą asmenį, kuriam prokuroras prašė nustatyti konkretų suėmimo terminą, priėmė teisingą sprendimą, nes BPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjas apklausęs tokį asmenį dėl suėmimo pagrįstumo (jei suėmimo pagrindas nepasitvirtino) gali pakeisti jam paskirtą kardomąją priemonę kita ar kitomis. Tik šiuo atveju teisėjas turėjo tiksliai nurodyti, kokių dokumentų paėmimą (paso, asmens tapatybės kortelės ir pan. ) taiko. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą nustatyti E. E. (įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymu) konkretų suėmimo terminą ir apklausęs suimtą įtariamąjį E. E. , 2004 m. gegužės 6 d. nutartyje konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo palikti galioti 2002 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria jam paskirtas suėmimas, todėl šią kardomąją priemonę pakeitė į namų areštą ir nustatė jo sąlygas. Šiuo atveju teisėjas, apklausęs suimtą asmenį, kuriam prašoma nustatyti konkretų suėmimo terminą, priėmė taip pat teisingą sprendimą, nes įstatymas – BPK 123 straipsnio 3 dalis – teisėjui nedraudžia suėmimo pakeisti į namų areštą. BPK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, asmeniui pratęsiant suėmimą ikiteisminio tyrimo metu, teisėjas turi surengti posėdį, į kurį šaukiamas jo gynėjas ir prokuroras. Šių asmenų dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Prireikus į posėdį gali būti pristatomas suimtasis. Atkreiptinas teisėjų dėmesys į tai, kad, jeigu pratęsiant suėmimo terminą įtariamajam keičiamas suėmimo pagrindas arba papildomas nauju, suimtasis turi būti pristatytas į posėdį (netaikoma BPK 127 straipsnio 6 dalies nuostata, kad pratęsiant suėmimo terminą iki šešių mėnesių suimtasis paprastai nedalyvauja), ir jis apklausiamas dėl kito suėmimo pagrindo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Graužinis prieš Lietuvą 2000 m. spalio 10 d. sprendimas). Tais atvejais, kai sprendžiant suėmimo termino pratęsimo įtariamajam klausimą posėdžio metu paaiškėja, kad gali būti keičiamas suėmimo pagrindas arba papildomas nauju, o suimtasis jame nedalyvauja, tuomet suėmimo terminą reikėtų pratęsti trumpam laikui (pavyzdžiui, 10 dienų), o per šį terminą organizuoti naują posėdį, į kurį būtina pristatyti suimtąjį apklausai dėl kito suėmimo pagrindo. Suimtąjį būtina pristatyti į posėdį tais atvejais, kai sprendžiamas ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančio suėmimo pratęsimo klausimas. Jei suimtasis dėl ligos, kurią patvirtina prokuroro pateikta medicinos pažyma, negali dalyvauti posėdyje, kuriame sprendžiamas suėmimo termino pratęsimo klausimas ir jo dalyvavimas būtinas (kai suėmimą prašoma pratęsti ilgiau kaip šešis mėnesius), tai suėmimo terminas gali būti pratęstas trumpam laikui (pavyzdžiui, 10, 15 dienų) ir nedalyvaujant suimtajam posėdyje, tačiau privalo dalyvauti gynėjas ir prokuroras. Toks suėmimo termino pratęsimas gali būti kartojamas, tačiau ne ilgiau nei suimtasis pasveiksta. Jam pasveikus suėmimo termino pratęsimas išsprendžiamas BPK 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. BPK 121 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kardomoji priemonė taip pat gali būti skiriama kaltinamajam ir nuteistajam. Sprendžiant suėmimo (paskyrimo, pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo) kaltinamajam klausimus tvarkomajame posėdyje, kuriame sprendžiamas ir bylos parengimo nagrinėti teisme klausimas, ar specialiame posėdyje, kuriame sprendžiamas tik suėmimo klausimas, privalo dalyvauti suimtasis asmuo, jo gynėjas ir prokuroras. Suėmimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK XI skyriaus nuostatomis (BPK 233 straipsnio 5 dalis). Tais atvejais, kai teisiamajame posėdyje bylos nagrinėjimas atidedamas, nes kaltinamojo buvimo vieta nežinoma (BPK 234 straipsnio 5 dalies 2 punktas), teismas, vadovaudamasis BPK 142 straipsnio 1 dalies, 247 straipsnio ir 122 straipsnio nuostatomis, kartu gali šiam kaltinamajam paskelbti paiešką ir paskirti kardomąją priemonę suėmimą nenustatydamas jo termino arba juo pakeisti kitą paskirtą kardomąją priemonę, kurią jis yra pažeidęs (BPK 132, 133, 135, 136 straipsniai), jei tam yra sąlygos ir pagrindas. Teismas nutartyje privalo nurodyti ir motyvuoti suėmimo sąlygas bei pagrindą ir nurodyti, kad suimtas asmuo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo suėmimo turi būti pristatytas nutartį priėmusiam teismui, o jeigu tokių galimybių nėra, – kitam tos pačios pakopos teismui apklausai dėl suėmimo pagrįstumo. Šios nutarties pagrindu suimtas asmuo teismo specialiai surengtame posėdyje įstatymo nustatyta tvarka apklausiamas dėl suėmimo pagrįstumo ir priimamas BPK 123 straipsnio 3 dalyje numatytas sprendimas. Kauno rajono apylinkės teismas 2003 m. spalio 27 d. nutartimi baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo ir R. U. (kaltinamam nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, padarymu) kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeitė į suėmimą, nustatydamas jo trijų mėnesių terminą nuo sulaikymo dienos. Teismas nutartyje konstatavo, kad kaltinamajam R. U. teismo šaukimas neįteiktas, nes jo gyvenamoji vieta nežinoma, todėl kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti keistina į suėmimą, nes jis pažeidė šios kardomosios priemonės sąlygas. Šiuo atveju teismas galėjo pakeisti paskirtą kardomąją priemonę, kurią kaltinamasis yra pažeidęs, į suėmimą, jei tam buvo pagrindas ir sąlygos, kurias turėjo motyvuoti, tačiau negalėjo ta pačia nutartimi nustatyti konkretaus suėmimo termino. Tokiu atveju teismas nutarties rezoliucinėje dalyje turėtų nurodyti, kad šios nutarties pagrindu suimtas kaltinamasis (perdavus bylą į teismą jis yra teismo, o ne prokuroro žinioje) ne vėliau kaip per 48 valandas nuo suėmimo turi būti pristatytas nutartį priėmusiam teismui, o jeigu tokių galimybių nėra, – kitam tos pačios pakopos teismui apklausai dėl suėmimo pagrįstumo. Tik apklausęs kaltinamąjį teismas gali nuspręsti dėl kardomosios priemonės (BPK 123 straipsnio 3 dalis). Jeigu teismas kaltinamajam pakeisdamas kardomąją priemonę į suėmimą ta pačia nutartimi nustato konkretų jo terminą (jau buvo minėta – klaidingai) ir nenurodo, kad šios nutarties pagrindu suimtas kaltinamasis ne vėliau kaip per 48 valandas po suėmimo turi būti pristatytas nutartį priėmusiam teismui, o jeigu tokių galimybių nėra, – kitam tos pačios pakopos teismui apklausai, tuomet didelė tikimybė, kad minėtas 48 valandų terminas bus pažeistas. Skundų dėl suėmimo paskyrimo ar nepaskyrimo bei dėl šios kardomosios priemonės termino pratęsimo ar nepratęsimo nagrinėjimas Susipažinus su aukštesniųjų teismų teisėjų nutartimis, matyti, kad jie iš esmės objektyviai ir teisingai vertina žemesniųjų teismų teisėjų sprendimus dėl suėmimo paskyrimo ar nepaskyrimo, suėmimo termino pratęsimo ar nepratęsimo. Nagrinėjant įtariamųjų, jų gynėjų ar prokurorų skundus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų padaroma labai retai. Sprendžiant klausimą dėl suėmimo teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiama į visus įstatymo keliamus reikalavimus. BPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtasis arba jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo paskyrimo ir šios kardomosios priemonės termino pratęsimo. Nutarties dėl suėmimo paskyrimo bei dėl šios kardomosios priemonės termino pratęsimo negali apskųsti prokuroras, nors jo pareiškimą teisėjas ir nevisiškai patenkino – paskyrė suėmimą ar pratęsė jo terminą trumpesniam terminui, nei prašė prokuroras. Nutartį dėl suėmimo paskyrimo arba jo termino pratęsimo gali apskųsti tik suimtasis, jo gynėjas, o jei suimtasis yra nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – tai ir jo atstovai pagal įstatymą (BPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtasis arba jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą). Tokią išvadą pagrindžia BPK 21 straipsnio 4 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 53 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 1 dalies normų turinio analizė. Įtariamojo, jo gynėjo, o jeigu įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – tai ir jo atstovų pagal įstatymą teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus negali būti varžoma. Tais atvejais, kai išnagrinėjus vieno iš minėtų asmenų skundą gaunamas kito asmens skundas tais pačiais pagrindais ar motyvais, pagal BPK 130 straipsnio 1 dalies prasmę šis skundas nenagrinėjamas ir grąžinamas kaip pakartotinis. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2004 m. kovo 3 d. raštu įtariamajam R. G. grąžino nenagrinėtą skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo teisėjo 2004 m. sausio 30 d. nutarties, kuria jam pratęstas suėmimo terminas. Rašte nurodyta, kad 2004 m. vasario 24 d. buvo išnagrinėtas jo gynėjo skundas dėl tos pačios nutarties, o apskųsti tą pačią nutartį gali suimtasis arba jo gynėjas. Šiuo atveju pirmininkas pasielgė teisingai grąžindamas nenagrinėtą skundą įtariamajam, nes šis skundas buvo gautas išnagrinėjus jo gynėjo skundą, kuriame buvo nurodyti iš esmės tie patys pagrindai ir motyvai kaip ir įtariamojo skunde, todėl toks skundas plačiąja prasme laikytinas pakartotiniu. Tačiau rašte nurodytas motyvas, kad tą pačią nutartį gali apskųsti suimtasis arba jo gynėjas, yra neteisingas, nes įtariamojo ir jo gynėjo teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus negali būti varžoma. Tais atvejais, kai gaunamas vieno iš minėtų asmenų skundas, tačiau dar jo neišnagrinėjus gaunamas ir kito asmens skundas, kuriame nurodyti tie patys pagrindai ar motyvai, turi būti nagrinėjami abu skundai. Aukštesniojo teismo teisėjas, nagrinėdamas suimtojo ar jo gynėjo skundą, privalo patikrinti žemesniojo teismo teisėjo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Jei aukštesniojo teismo teisėjas nustato procesinius pažeidimus, kurie nekeičia priimto sprendimo dėl suėmimo esmės, tai jis privalo pašalinti trūkumus nenaikindamas teisėjo nutarties. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas 2004 m. kovo 18 d. nutartimi T. V. (įtariamam nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, padarymu) paskyrė suėmimą dviem mėnesiams. Teisėjas nutartyje konstatavo, kad įtariamajam T. V. skirtinas suėmimas, nes yra du suėmimo skyrimo pagrindai: gali daryti naujus nusikaltimus bei slėptis nuo tyrimo ir teismo, tačiau šių pagrindų visiškai nemotyvavo. Įtariamojo gynėjas nutartį apskundė aukštesniajam teismui, ginčydamas, kad suėmimas paskirtas nepagrįstai, nes nėra jokių suėmimo pagrindus patvirtinančių duomenų. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs gynėjo skundą, 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi šį skundą atmetė. Teisėjas konstatavo, kad dėl teisinės kultūros stokos apylinkės teismo teisėjo nutartis nemotyvuota, nenurodytos suėmimo skyrimo sąlygos ir nemotyvuoti suėmimo skyrimo pagrindai, taip pažeisti BPK 125 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai, tačiau suėmimo paskyrimo pagrindai nurodyti teisingai ir apygardos teismo teisėjas nurodė juos pagrindžiančius motyvus. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. birželio 4 d. nutartimi atmestas L. J. (įtariamo nusikaltimų, numatytų BK 21 straipsnio 5 dalyje ir 254 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir kt. , padarymu) skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria jam pratęstas suėmimo terminas ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Apeliacinio teismo teisėjas konstatavo, kad bendrieji suėmimo pagrindai įtariamajam L. J. taikyti suėmimą neišnyko, taip pat yra ir BPK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai. N-s šių pagrindų apygardos teismo teisėjas nutartyje nenurodė ir jų nemotyvavo, tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ji yra ypač sudėtinga ir didelės apimties (nurodė atitinkamus motyvus), todėl suėmimo terminas ilgiau kaip šešiems mėnesiams pratęstas pagrįstai. Šie pavyzdžiai parodo, kad kai aukštesniojo teismo teisėjas, nagrinėdamas suimtojo ar jo gynėjo skundą, nustato procesinius pažeidimus, kurie nekeičia priimto sprendimo dėl suėmimo esmės, tai jis pašalina trūkumus nenaikindamas žemesniojo teismo teisėjo nutarties. Tokia praktika teisinga. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. sausio 26 d. nutartimi atmestas V. M. (įtariamo nusikaltimo, numatyto 181 straipsnio 1 dalyje, padarymu) skundas dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 14 d. nutarties, kuria jam paskirtas 20 dienų suėmimas. Apylinkės teismo teisėjas suėmimą paskyrė dviem pagrindais: kad įtariamasis trukdys procesui ir kad gali daryti naujus nusikaltimus, nurodė atitinkamus motyvus. Apygardos teismo teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo V. M. skundą, konstatavo, kad apylinkės teismo teisėjo išvada, jog įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, yra visiškai nepagrįsta, tačiau kitas suėmimo pagrindas konstatuotas pagrįstai, todėl apylinkės teismo teisėjo nutartis palikta galioti. Šiuo atveju apygardos teismo teisėjas pagrįstai konstatavo, kad medžiagoje nėra duomenų išvadai, jog įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, padaryti, tačiau ši aplinkybė nekeičia priimto sprendimo dėl suėmimo esmės, nes kitas suėmimo pagrindas pagrįstai konstatuotas, todėl jo pakako suėmimui paskirti. Aukštesniojo teismo teisėjas, nagrinėdamas suimtojo arba jo gynėjo skundą, privalo patikrinti žemesniojo teismo teisėjo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl jo sprendimai gali būti tokie: jei skundas pagrįstas, – jis tenkinamas, ir suėmimas ar jo termino pratęsimas panaikinamas, jei skundas nepagrįstas, – jis atmetamas. Tais atvejais, kai skundas iš dalies pagrįstas – nepagrįstai nutartyje nurodytas vienas ar keli suėmimo pagrindai, tada aukštesniojo teismo teisėjas savo nutarties motyvuojamojoje dalyje turi tai konstatuoti, nurodyti motyvus ir padaryti išvadą, kad ši aplinkybė nekeičia priimto sprendimo dėl suėmimo esmės, nes kitas suėmimo pagrindas žemesniojo teismo teisėjo nutartyje pagrįstai konstatuotas. Aukštesniojo teismo teisėjas gali tik patikslinti nutartyje nurodytą suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindą, jei iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad toks pagrindas yra, tačiau žemesniojo teismo teisėjo nutartyje jis netinkamai suformuluotas ar nenurodytas. Aukštesniojo teismo teisėjas, nagrinėdamas suimtojo ar jo gynėjo skundą, negali pakeisti kita kardomąja priemone paskirto ar pratęsto suėmimo, nes iš BPK 121 straipsnio 4 dalies, 123 straipsnio 2 dalies ir 132 straipsnio 2 dalies turinio išplaukia, kad kardomosios priemonės skyrimo iniciatorius yra prokuroras. Aukštesniojo teismo teisėjas taip pat negali sutrumpinti žemesniojo teismo teisėjo nustatyto suėmimo termino, jeigu jis neviršija BPK 127 straipsnio 2 ir 9 dalyse nustatytų maksimalių terminų. Reikia pastebėti, kad šių ankstesnių Senato išaiškinimų aukštesniųjų teismų teisėjai laikosi. Atkreiptinas aukštesniųjų teismų teisėjų dėmesys į tai, kad kai jiems nagrinėjant prokurorų skundus dėl suėmimo termino nepratęsimo asmeniui, kuris skundo nagrinėjimo metu jau būna paleistas iš suėmimo, pasibaigus anksčiau paskirtam ar pratęstam suėmimo terminui, nustatoma, jog žemesniojo teismo teisėjo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, tuomet ji panaikinama, o suėmimas gali būti skiriamas BPK 123 straipsnio nustatyta tvarka. Aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro skundą dėl suėmimo termino nepratęsimo asmeniui, kuriam skundo nagrinėjimo metu suėmimo terminas dar nesibaigęs, ir nustatęs, kad žemesniojo teismo teisėjo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, ją panaikina ir pratęsia suėmimo terminą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2004 m. sausio 15 d. nutarties, kuria įtariamajam H. K. nepratęstas suėmimo terminas, 2004 m. sausio 16 d. nutartyje konstatavo, kad apygardos teismo teisėjo nutartis nepagrįsta, todėl ją panaikino ir įtariamajam H. K. pratęsė suėmimo terminą trims mėnesiams. Šiuo atveju aukštesniojo teismo teisėjas priėmė teisingą sprendimą – panaikino nepagrįstą ir neteisėtą nutartį ir įtariamajam pratęsė suėmimą nustatydamas konkretų jo terminą, nes anksčiau įtariamajam paskirtas suėmimo terminas nebuvo pasibaigęs. Suėmimas gali būti skiriamas įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, ar įtariamajam, kuris yra sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo nepaskyrimo asmeniui, kuris nebuvo sulaikytas (pavyzdžiui, slapstosi Lietuvoje ar užsienyje), nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, turi ją panaikinti ir gali paskirti suėmimą. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjo 2004 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsisakyta skirti įtariamajam R. M. suėmimą, 2004 m. kovo 18 d. nutartyje konstatavo, kad apylinkės teismo teisėjo nutartis nepagrįsta, todėl ją panaikino ir įtariamajam R. M. paskyrė suėmimą trims mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos. Šiuo atveju aukštesniojo teismo teisėjas įtariamajam negalėjo nustatyti konkretaus suėmimo termino, nes jis nedalyvavo posėdyje, todėl nebuvo galimybės jį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Šios nutarties pagrindu suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas po suėmimo prokuroras pristato ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris, jį apklausęs, nustato suėmimo terminą. Tais atvejais, kai aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo nepaskyrimo asmeniui, kuris buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka, nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, turi ją panaikinti ir gali paskirti suėmimą. Tais atvejais, kai posėdyje dalyvauja asmuo, aukštesniojo teismo teisėjas, jį apklausęs, gali paskirti suėmimą nustatydamas konkretų jo terminą, o asmeniui nedalyvaujant posėdyje – tik suėmimą, nenurodydamas jo termino. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro pareiškimą paskirti suėmimą įtariamajam V. G. , kuris buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka, jį apklausęs, 2004 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė skirti suėmimą, nes nėra suėmimo pagrindo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta skirti įtariamajam V. G. suėmimą, 2004 m. sausio 22 d. nutartyje konstatavo, kad apylinkės teismo teisėjo nutartis nepagrįsta, todėl ją panaikino ir įtariamajam V. G. paskyrė suėmimą. Šiuo atveju aukštesniojo teismo teisėjas priėmė teisingą sprendimą – panaikino nepagrįstą bei neteisėtą nutartį ir paskyrė įtariamajam suėmimą nenustatydamas konkretaus jo termino, nes asmuo nedalyvavo posėdyje. Kai suėmimo terminas nenustatytas, tuomet šios nutarties pagrindu suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas po sulaikymo prokuroras pristato ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris, jį apklausęs, nustato suėmimo terminą. Kitokių sprendimų, kurie numatyti BPK 123 straipsnio 3 ir 4 dalyse, ikiteisminio tyrimo teisėjas negali priimti, nes šio teisėjo nutartį, kuria buvo atsisakyta įtariamajam paskirti suėmimą, aukštesniojo teismo teisėjas panaikino kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir paskyrė įtariamajam suėmimą. Jeigu aukštesniojo teismo teisėjui nagrinėjant suimtojo arba jo gynėjo skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo paaiškėja, kad suėmimo terminas toje pačioje byloje pratęstas kita ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tai, patenkinus skundą, priimamas sprendimas panaikinti tiek nutartį paskirti kardomąją priemonę suėmimą, tiek nutartį jį pratęsti nepriklausomai nuo to, ar buvo paduotas skundas dėl teisėjo nutarties pratęsti suėmimo terminą. Tuo tarpu, jei skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties paskirti suėmimą atmetamas, aukštesniojo teismo teisėjas priima sprendimą tik dėl skundžiamos nutarties ir nesprendžia klausimo dėl nutarties pratęsti suėmimo terminą pagrįstumo, nes ji gali būti skundžiama bendra tvarka. Tais atvejais, kai teismas, priimdamas nuosprendį ir vadovaudamasis BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuteistajam kardomąją priemonę keičia į suėmimą, jo terminas nenustatomas. Teismai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiais atvejais netaikomos baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios suėmimo skyrimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, o nuteistojo skundas dėl neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek dėl suėmimo, tiek dėl kitų pagrindų nagrinėjamas BPK XXV skyriuje nustatyta tvarka. Asmens atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą BPK 141 straipsnis nustato specialią procesinę prievartos priemonę įtariamajam ikiteisminio tyrimo metu ar kaltinamajam nagrinėjant bylą teisme – atidavimą į sveikatos priežiūros įstaigą, prireikus jam daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę. Tai nėra kardomoji priemonė suėmimas. Atiduotas į ekspertizės įstaigą asmuo gali atvykti pats arba į ją turi būti pristatomas skyrium nuo kitų suimtų asmenų, nes suėmimas jam nepaskirtas. Į minėtą įstaigą asmenį gali pristatyti policija ar jo artimieji. Teisėjai, priimdami tokias nutartis asmenims, kurie nėra suimti, turėtų vadovautis tik BPK 141 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Įtariamajam, kuris nėra suimtas, atidavimo į ekspertizės įstaigą ir laikymo joje terminai nustatomi arba pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą (BPK 141 straipsnio 3 dalis), todėl jam turi būti nustatomas konkretus (o ne iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui) laikymo ekspertizės įstaigoje terminas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros I skyriaus prokuroro prašymą įtariamąjį J. K. atiduoti ir laikyti sveikatos priežiūros įstaigoje, 2004 m. vasario 19 d. nutartimi nutarė įtariamąjį J K. atiduoti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių ir laikyti jį ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui. Šiuo atveju teisėjas neatkreipė dėmesio į BPK 141 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad įtariamajam, kuris nėra suimtas, atidavimo į ekspertizės įstaigą ir laikymo joje terminai nustatomi arba pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą, todėl įtariamajam turėjo būti nustatytas konkretus (iki trijų mėnesių) laikymo ekspertizės įstaigoje terminas. Teisėjas šiuo atveju rėmėsi BPK 141 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įtariamasis gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Ši norma riboja įtariamojo asmens maksimalų laikymą ekspertizės įstaigoje – jo laikymas šioje įstaigoje gali būti tęsiamas iki ekspertizės akto surašymo ir priklausomai nuo jo išvadų priimamas tolesnis sprendimas. Jei teismo psichiatrijos ekspertizė nustato, kad įtariamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, teisėjo nutartimi jo buvimo laikas ekspertizės įstaigoje gali būti pratęstas arba įtariamasis gali būti perkeltas į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo (BPK 141 straipsnio 2 dalis). Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjas 2004 m. sausio 12 d. nutartimi, išnagrinėjęs Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareiškimą, įtariamąjį R. G. iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos laisvės atėmimo vietų ligoninės psichiatrijos skyriaus perkėlė į viešosios įmonės Rokiškio psichiatrijos ligoninės griežto stebėjimo skyrių, nes teismo psichiatrijos ekspertizė nustatė, kad įtariamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, o ekspertizės atlikimo vietoje jis nebegali būti laikomas, nes nėra vietų. Atkreiptinas teisėjų dėmesys į tai, kad tokio asmens laikymo specialiojoje įstaigoje terminas taip pat turi būti pratęsiamas konkrečiam laikui (iki trijų mėnesių), kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Suimtas įtariamasis į ekspertizės įstaigą ikiteisminio tyrimo metu atiduodamas prokuroro nutarimu (BPK 141 straipsnio 4 dalis), todėl teisėjas sprendžia tik suėmimo terminų pratęsimo klausimus. Tais atvejais, kai BPK 141 straipsnio 1 ar 4 dalies pagrindu įtariamasis buvo atiduotas į ekspertizės įstaigą teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, laikymo ekspertizės įstaigoje ar suėmimo terminai pratęsiami dalyvaujant įtariamajam, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo psichikos sutrikimo pobūdis (tokiu atveju taikoma BPK 127 straipsnio 6 dalies nuostata, kad asmuo privalo dalyvauti, kai yra sprendžiamas ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančio suėmimo pratęsimo klausimas). Į ekspertizės įstaigą gali būti atiduotas ir kaltinamasis. Namų arešto skyrimas BPK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad namų areštas – tai įpareigojimas įtariamajam nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis. Namų areštą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Skiriant namų areštą, nustatomos šios kardomosios priemonės sąlygos. Įtariamasis įspėjamas, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirtas suėmimas, jei tam būtų pagrindas. Namų arešto nutarties turinį nustato BPK 125 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, surašydamas šią nutartį, privalo laikytis BPK 125 straipsnio reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, paskirdamas kardomąją priemonę – namų areštą, gali nukrypti nuo prokuroro prašyme nurodytų namų arešto sąlygų, atsižvelgdamas į BPK 119 straipsnyje numatytą kardomųjų priemonių paskirtį ir į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes (nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, darbą, gyvenimo sąlygas ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės; atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teisėjas gali paskirti švelnesnes ar griežtesnes namų arešto sąlygas, nei nurodyta prokuroro prašyme, ir tai turi motyvuoti savo nutartyje), tačiau jis negali nustatyti akivaizdžiai griežtesnių namų arešto sąlygų, nei prašė prokuroras. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroro prašymą, 2004 m. gegužės 26 d. nutartimi V. F. , įtariamam padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, paskyrė namų areštą nustatydamas daug švelnesnes namų arešto sąlygas, nei buvo nurodyta prokuroro prašyme, tačiau tokio sprendimo visiškai nemotyvavo. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas, paskirdamas namų areštą, galėjo nustatyti švelnesnes namų arešto sąlygas, nei buvo nurodyta prokuroro prašyme, tačiau jis privalėjo nurodyti tokio sprendimo motyvus. Susipažinus su ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis, kuriomis skiriamas namų areštas, galima padaryti išvadą, kad paprastai teisėjai nustato tokias namų arešto sąlygas, kurios buvo nurodytos prokurorų prašymuose. Akivaizdu ir tai, kad kartais teisėjai šiose nutartyse nenurodo, kam šiuos sprendimus galima apskųsti, arba neteisingai nurodo, kad juos galima apskųsti aukštesniajam teismui. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria įtariamajam M. M. paskirtas namų areštas, nenurodyta, kam ją galima skųsti. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. gegužės 26 d. nutartyje, kuria įtariamajam V. F. paskirtas namų areštas, taip pat nenurodyta, kam ją galima skųsti. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 6 d. nutartyje, kuria įtariamajam R. B. paskirtas namų areštas, nurodyta, kad ją per 20 dienų galima skųsti Kauno apygardos teismui. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2004 m. sausio 27 d. nutartyje, kuria įtariamajam A. U. paskirtas namų areštas, nurodyta, kad ją per 20 dienų galima skųsti Kauno apygardos teismui. Ikiteisminio tyrimo teisėjų priimtų nutarčių skirti namų areštą apskundimas neterminuotas ir yra galimas visą namų arešto taikymo laiką. Tokios nutartys skundžiamos apylinkės teismo pirmininkui (BPK 65 straipsnio 1 dalis). Todėl nutartyse, kuriomis paskirtas namų areštas, būtina nurodyti, kad tokios nutartys skundžiamos apylinkės teismo pirmininkui, nes asmuo turi tai žinoti. BPK 121 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės kardomosios priemonės už suėmimą. Todėl įtariamajam paskyrus namų areštą prokuroras gali parinkti dar ir kitą kardomąją priemonę (pavyzdžiui, dokumentų paėmimą ar užstatą). Namų arešto sąlygas gali pakeisti: ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs prokuroro prašymą arba įtariamojo, jo gynėjo, o jei įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – jo atstovų pagal įstatymą skundą dėl prokuroro atsisakymo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl sąlygų pakeitimo (BPK 132 straipsnio 2 dalis ir 173 straipsnio 1 dalies 6 punktas); apylinkės teismo pirmininkas arba apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, išnagrinėjęs įtariamojo, jo gynėjo, o jei įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – jo atstovų pagal įstatymą ar prokuroro skundą. Teismų praktika parodė, kad paprastai įtariamasis, pasikeitus aplinkybėms (pavyzdžiui, įsidarbinęs ir pan. ), prašo prokuroro, kad būtų sušvelnintos namų arešto sąlygos, o prokuroras su prašymu pakeisti įtariamajam namų arešto sąlygas kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris ir priima sprendimą. Tokia praktika teisinga, nes prokuroras yra šios kardomosios priemonės skyrimo iniciatorius. Tačiau kartais pasitaiko, kad įtariamasis su prašymu, kad būtų sušvelnintos namų arešto sąlygos, kreipiasi tiesiog į teismą ir šį prašymą nagrinėja ikiteisminio tyrimo teisėjas. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo A. K. prašymą pakeisti jam paskirto namų arešto sąlygas, 2004 m. vasario 5 d. nutartimi sušvelnino įtariamajam A. K. namų arešto sąlygas. Tokiai praktikai nepritartina. Teismas, gavęs tokio turinio įtariamojo prašymą, privalo jį grąžinti įtariamajam nurodydamas, kad jis turi kreiptis į prokurorą. Prokuroras, gavęs įtariamojo prašymą pakeisti namų arešto sąlygas, jį išnagrinėja ir kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl namų arešto sąlygų pakeitimo arba atsisako kreiptis. Įtariamasis, gavęs prokuroro atsisakymą kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl namų arešto sąlygų pakeitimo, gali apskųsti šį prokuroro veiksmą ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 132 straipsnio 2 dalis, 173 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjas, išnagrinėjęs įtariamojo, jo gynėjo, o jei įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – jo atstovų pagal įstatymą skundą ir nustatęs, kad jis pagrįstas, gali pakeisti namų arešto sąlygas. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininkas, išnagrinėjęs įtariamojo K. V. skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria jam paskirtas namų areštas, 2004 m. kovo 10 d. nutartimi pakeitė ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. vasario 20 d. nutartį ir sušvelnino įtariamajam K. V. paskirto namų arešto vieną iš sąlygų (buvimo namuose laiką), atsižvelgęs į jo darbo laiką. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininkas, išnagrinėjęs įtariamojo A. V. gynėjo skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria jo ginamajam paskirtas namų areštas, 2004 m. kovo 17 d. nutartimi pakeitė ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. kovo 4 d. nutartį ir sušvelnino įtariamajam A. V. paskirto dvi namų arešto sąlygas (buvimo namuose laiką), atsižvelgęs į jo darbo laiką. Tokia praktika, kai apylinkės teismo pirmininkas arba apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas, išnagrinėjęs įtariamojo, jo gynėjo, o jei įtariamasis nepilnametis arba nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, – jo atstovų pagal įstatymą ar prokuroro skundą, motyvuotai keičia namų arešto sąlygas, yra teisinga. Teismų praktika parodė, kad paskirtą kardomąją priemonę – namų areštą panaikina, kai ji tampa nebereikalinga, ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjęs prokuroro prašymą. Tokiai praktikai pritartina, nes ji yra teisinga. Išvados ir pasiūlymai Teismų praktikos, taikant naujojo Baudžiamojo proceso kodekso, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. , normas, nustatančias suėmimo ir namų arešto skyrimą arba suėmimo termino pratęsimą, apibendrinimas parodė, kad teismai ne visada tiksliai laikosi įstatymo nuostatų skirdami šias kardomąsias priemones ar pratęsdami suėmimo terminą, nes skirtingai jas supranta ir taiko. Siekiant suvienodinti teismų praktiką bei pašalinti apibendrinimo metu išryškėjusias įstatymo taikymo problemas, siūloma: Teismų praktikos apibendrinimo apžvalgą apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją patvirtinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |