|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška APŽVALGA APŽVALgA PATVIRTINTA Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 53 Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, apibendrinimo apžvalga Apibendrinimo tikslas ir apimtis 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785) pakeitė gana daug bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančių normų nuostatų. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ėmėsi naujos (susiklosčiusios po naujojo BPK įsigaliojimo) praktikos, taikant šias normas, apibendrinimo. Buvo siekiama nustatyti, ar vienodai teismai supranta apeliacinį procesą reglamentuojančias BPK normas, ar tinkamai jas taiko; išaiškinti normų, kurias teismai taiko nevienodai, taip pat tų, kurios dažniausiai pažeidžiamos, turinį ir prasmę, siekiant, kad teismai jas taikytų teisingai, tiksliai ir vienodai. Teismų praktikai apibendrinti buvo pareikalauta bylų, apeliacine tvarka išnagrinėtų 2004 metais. Gautos 143 bylos, kuriose nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Šiose bylose buvo priimti tokie sprendimai: 64 nuosprendžiai pakeisti, 3 nuosprendžiai panaikinti, 8 bylose priimtas naujas nuosprendis, 68 bylose apeliaciniai skundai atmesti. Iš pateiktų skaičių negalima spręsti apie bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka statistikos rodiklius, pirmosios instancijos teismų darbą, nes buvo pareikalautos ne visos per 2004 metus apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos. Teismai jas atsiuntė pasirinktinai. Apibendrinant praktiką buvo analizuojamos ir kasacinėse bylose priimtos nutartys, kuriomis apeliacinės instancijos teismų sprendimai panaikinti arba pakeisti. Per 2004 metus buvo priimtos 173 tokios nutartys, apeliacinės instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti 54 bylose, o pakeisti 119 bylų. Neįsiteisėjusių nuosprendžio ir nutarties apskundimas Gavęs apeliacinį skundą, teismas patikrina, ar jį padavė turintis teisę apskųsti teismo nuosprendį (nutartį) asmuo (BPK 312 straipsnis), ar skundas surašytas laikantis BPK 313 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Skundas, surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, turi būti grąžinamas jį padavusiam asmeniui (BPK 323 straipsnio 1 dalis). Prie tokių pažeidimų priskirtina ne tik tai, kad skundas apelianto nepasirašytas, bet ir tai, kad jame nenurodyta byla, dėl kurios paduodamas skundas, nuosprendžio esmė, kad apeliantas nesuformulavo savo prašymų, nenurodė nuosprendžio apskundimo pagrindų bei motyvų ir pan. Todėl nepritartina tokiai teismų praktikai, kai įstatymo reikalavimų neatitinkantys skundai yra priimami ir nagrinėjami. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas (apeliacinė byla Nr. 1A-662/2004) išnagrinėjo nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, nors jis apelianto nepasirašytas, jame nesuformuluoti nuosprendžio apskundimo pagrindai bei motyvai. Skunde nurodoma tik tai, kad su nuosprendžiu nuteistasis nesutinka ir prašo jį iš naujo teisti. Teismų praktikos apibendrinimo metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad grąžinant įstatymų reikalavimų neatitinkantį skundą apeliantui lydraštyje reikėtų paaiškinti, kokias teisines pasekmes skundo grąžinimas sukelia. Būtent reikia išaiškinti, kad, ištaisius skundo trūkumus, jį galima vėl paduoti, jeigu dar nepasibaigęs nuosprendžio apskundimo terminas; jeigu šis terminas jau pasibaigęs, turintis teisę paduoti apeliacinį skundą asmuo turi teisę prašyti nuosprendį priėmusį teismą praleistą terminą atnaujinti. Toks išaiškinimas padeda asmenims, turintiems teisę apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka, siekti bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Pagal galiojantį BPK apeliantai neturi teisės paduotų apeliacinių skundų pakeisti ar papildyti. Kiti to paties apelianto skundai, t. y. antrasis, trečiasis ir t. t. , vertintini kaip apeliacinio skundo papildymai ir grąžintini juos padavusiems asmenims. Apeliantai paduotus skundus gali tik atšaukti. Teisę atšaukti skundą turi jį padavęs asmuo, prokuroro paduotą skundą gali atšaukti ir aukštesnysis prokuroras (BPK 316 straipsnis), o gynėjo apeliacinį skundą gali atšaukti ir nuteistasis (išteisintasis), jeigu jis nėra asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, arba nepilnametis (BPK 312 straipsnio 5 dalis). Įstatymas neįpareigoja nurodyti jokių skundo atšaukimo motyvų. Todėl pritartina teismų praktikai, kai priimant apelianto ar kito įstatymo įgalioto šį veiksmą atlikti asmens pareiškimą dėl skundo atšaukimo jokių motyvų nereikalaujama. Štai apeliacinėje byloje Nr. 1A-927/2004 Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2004 m. lapkričio 19 d. raštu atšaukė dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio paduotą Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma sugriežtinti bausmę nuteistajam V. O. , nenurodydamas jokių motyvų. Atšaukus prokuratūros skundą, teismas bylą išnagrinėjo tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kurį nutarė patenkinti iš dalies – pakeisti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą iš pataisos namų į atvirąją koloniją. Apeliacinio skundo ribos Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto prašymai, nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai. Bendresnio pobūdžio prašymais paprastai nustatomos platesnės apeliacinio skundo ribos negu tais atvejais, kai prašymai suformuluoti labai konkrečiai. Pavyzdžiui, nuteistajam prašant jį išteisinti, apeliacinės instancijos teismas gali švelninti nuosprendį bet kuriais šio teismo nustatytais pagrindais. Tuo tarpu prašymas tik kitaip išspręsti civilinį ieškinį nesuteikia įgaliojimų apeliacinės instancijos teismui spręsti kitų klausimų. Todėl nepritartina teismų praktikai, kai apskųsto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas nepaisant apeliacinio skundo ribų. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. spalio 20 d. baudžiamąją bylą (Nr. 1A-601/2004) apeliacine tvarka nagrinėjo tik pagal vieno iš dviejų toje byloje nuteistų asmenų apeliacinį skundą, kuriuo nuteistasis ginčijo tik civilinio ieškinio klausimus. Toje byloje D. M. ir R. Š. nuteisti už bendrininkų grupės padarytus vagystę ir plėšimą įsibraunant į patalpą (plėšimas padarytas dar ir pasisavinant policijos pareigūno vardą), iš abiejų nuteistųjų nukentėjusiajai G. S. priteista 104,5 Lt nusikaltimais padarytai žalai atlyginti. D. M. savo apeliaciniame skunde nurodė, kad pusę nusikaltimais padarytos žalos jis yra nukentėjusiajai atlyginęs, todėl likusią žalos dalį prašė priteisti tik iš kito nuteistojo. Šioje byloje priimtos nutarties, kuria nuteistojo D. M. apeliacinis skundas buvo atmestas, turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrino ne tik civilinio ieškinio išsprendimo teisingumą, bet ir nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimo, jam paskirtos bausmės tinkamumo klausimus. Nutartyje rašoma: „. . . Apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 2 d. , 180 str. 2 d. ir 289 str. Šių aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis. Apygardos teismas nuteistajam D. M. paskyrė tinkamą bausmę. . . “ Teisėjų kolegija, nutartyje pati pažymėjusi, kad veikų kvalifikavimo apeliantas neginčija, pereina prie jam paskirtos bausmės analizės, nors bausmės apeliantas taip pat neginčija. Tai akivaizdus apeliacinio skundo ribų nepaisymas. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Be to, nuteistojo padėtį galima pabloginti tik tais pagrindais, kurie nurodyti prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Štai Panevėžio miesto apygardos teismo 2004 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, V. B. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, teigdamas, kad paskirta bausmė aiškiai per švelni. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. birželio 30 d. nuosprendžiu (apeliacinė byla Nr. 1A-395/2004) tenkino prokuroro apeliacinį skundą ir pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2004 m. balandžio 26 d. nuosprendį, V. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirdamas trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju nuteistojo padėtis nebuvo pabloginta labiau, nei to prašė savo apeliaciniame skunde prokuroras. Esant tam tikroms sąlygoms, BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatą apie galimybę švelninti nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių jis neapskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi suprasti ne tik kaip jam suteiktą teisę, bet ir kaip pareigą, nes kiekvienas nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Taip ši nuostata traktuotina tada, kai apeliantui nuosprendis keičiamas, taikant švelnesnį įstatymą. Jeigu švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir kitus nuteistuosius, dėl kurių nuosprendis neapskųstas, švelnesnis įstatymas ne tik gali, bet ir turi būti pritaikytas ir kitiems nuteistiesiems. Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 8 d. nuosprendžiu A. G. , M. K. , K. Š. , G. Ž. buvo nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už plėšimą įsibraunant į patalpą. Šį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik trys nuteistieji. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendyje (apeliacinė byla Nr. 1A-377/2004) padarė išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog nuteistieji svetimą turtą užvaldė įsibraudami į patalpą. Ši išvada buvo skirta visiems nuteistiesiems. Todėl apeliacinės instancijos teismas pakeitė 2004 m. kovo 8 d. nuosprendį ir skundo nepadavusiam nuteistajam, pritaikęs BPK 320 straipsnio 5 dalį. Teismas visų keturių nuteistųjų nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį ir sušvelnino jiems paskirtas bausmes. Tokiai teismų praktikai pritartina. I- atvirkščiai – nepritartina teismų praktikai, kai padaroma išvada, kad skundų nepadavusiems nuteistiesiems nuosprendžio švelninti negalima. Esą taip būtų viršytos apeliacinių skundų ribos. Tokia išvada prieštarauja BPK 320 straipsnio 5 dalies turiniui ir to paties kodekso 1 straipsnyje įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai – užtikrinti tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Nepritaikius švelnesnio įstatymo, kai tam buvo pagrindas ir sąlygos, asmuo lieka nuteistas už sunkesnį nusikaltimą, nei tas, kurį jis yra padaręs. Priešingo, nei prašo apeliantas, sprendimo priėmimas tada, kai vietoj nuteistojo padėties pabloginimo pagal prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytais pagrindais, taip pat nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu. Tokiais atvejais nuosprendyje, be sprendimo buvusį nuteistąjį išteisinti, turi būti nurodomas ir sprendimas prokuroro, privataus kaltinamojo ar nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir šios instancijos teismo priimami sprendimai Bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje stadijoje pranešėjas turi numatyti, ar bus atliekamas įrodymų tyrimas, nes nuo to priklauso šauktinų į teismo posėdį asmenų ratas, kitų parengiamųjų veiksmų apimtis. Apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimą būtina atlikti, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Todėl nepritartina apeliacinės instancijos teismų praktikai, kai neatliekamas įrodymų tyrimas bylose, kuriose pirmosios instancijos teismas nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų, neištyrė dalies esminių bylos aplinkybių ir kt. Tokiais atvejais pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas lieka neišsamus. Kasacinės instancijos teismas šio trūkumo ištaisyti negali, nes kasacinis procesas įrodymų tyrimo nenumato. Todėl nustatęs šį trūkumą, kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius (nutartis) panaikindavo, grąžindamas bylas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pavyzdžiui, R-viliškio rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 17 d. nuosprendžiu S. J. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2003 m. spalio 20 d. R-viliškio rajone iš ganyklos pagrobė S. M. priklausančią karvę; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio įsibrovė į daržinę ir pagrobė S. N. priklausantį dviratį. Šiaulių apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė nuteistojo apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. spalio 19 d. nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K-560/2004) Šiaulių apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašė dėl karvės vagystės jį išteisinti, nes šio nusikaltimo jis nėra padaręs. Skunde kasatorius teigė, kad liudytojas P. G. jį apkalbėjo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad, atmesdama apeliacinio skundo argumentą, jog teismo išvados dėl karvės vagystės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija jo iš esmės neanalizavo, netyrė ir neįvertino, o nurodė, kad jis yra nepagrįstas, nes paneigtas objektyviais bylos duomenimis. Už karvės vagystę S. J. buvo nuteistas iš esmės remiantis vien tik liudytojo P. G. parodymais. P. G. teigė, kad nuteistasis telefonu jam pasiūlė pirkti karvę, kad po to jie susitiko ir sandoris įvyko tą pačią dieną. Savo teiginiams patvirtinti šis liudytojas pateikė mobiliojo telefono, kuriuo naudojosi, pokalbių išklotinę. Tačiau joje nusikaltimo dieną skambučių neužfiksuota. Abiejų instancijų teismai šio dokumento turinio neištyrė ir neįvertino. Be to, P. G. pirminiuose parodymuose ir atpažinimo metu nurodė skirtingus duomenis apie S. J. išvaizdą. Kiti trys byloje apklausti liudytojai jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo S. J. dalyvavimą vagiant karvę, nepateikė. Jie tik nurodė, kad 2003 m. spalio viduryje matė ganykloje šviesų automobilį su priekaba, skirta gyvuliams vežti. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad R-viliškio rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, nepašalino įrodymų prieštaravimų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, neišsamiai išnagrinėjo esminius apelianto argumentus, taip pažeisdamas BPK 320 ir 324 straipsnių reikalavimus. Konstatavusi, kad tie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija juos pripažino esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to panaikino apskųstą nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas visų pirma turi kruopščiai patikrinti (neviršijant apeliacinių skundų ribų), ar nepadaryta įstatymo pažeidimų tiriant bylą ar nagrinėjant ją teisme. Nustatytus pažeidimus ir trūkumus būtina teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti, t. y. nustatyti jų pobūdį ir nuspręsti, ar jie yra pagrindas: 1) nuosprendžiui (nutarčiai) panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teisme arba nuosprendžiui panaikinti ir perduoti bylą prokurorui; 2) nuosprendžiui (nutarčiai) pakeisti; 3) nuosprendžiui panaikinti ir priimti naują nuosprendį; 4) nutarčiai panaikinti, nuosprendžiui panaikinti ir nutraukti bylą. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį (BPK 326 straipsnio 1 dalis) arba nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2, 4 dalys), dėl apskųstos nutarties – nutartį (BPK 326 straipsnio 5, 6 dalys). Pažymėtina, kad BPK 326 straipsnis reglamentuoja tik apeliacinės instancijos teisme priimamų sprendimų rūšis. Tų sprendimų priėmimo pagrindus nustato BPK 327–329 straipsniai. Priimamo sprendimo rūšis parenkama pagal byloje nustatytą (us) to sprendimo priėmimo pagrindą(us). Dėl netikslaus ar netinkamo priimamo sprendimo pagrindo (ų) nustatymo padaroma klaidų ir parenkant to sprendimo rūšį. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-790/2004 Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendį pakeitė nutartimi, nors priėmė tokio turinio sprendimą: „G. J. ir J. K. taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėti dvejų metų terminui. . . “ Teisėjų kolegija nutartyje nesuformulavo ir nenurodė jokio apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo procesinio pagrindo, tik prieš rezoliucinę nutarties dalį pažymėjo, kad ji vadovaujasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Iš priimto sprendimo turinio matyti, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo: esant pagrindui taikyti BK 75 straipsnį, pirmosios instancijos teismas šios normos nebuvo pritaikęs (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 29 d. nutartimi (apeliacinė byla Nr. 1A -368/2004), vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pakeitė Varėnos rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 25 d. nuosprendį dėl netinkamo BK 63 straipsnio nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija nustatė, kad paskirdamas nuteistajam S. A. subendrintą bausmę pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė abu bausmių subendrinimo būdus: pirmiausia apėmimo būdu subendrino apskųstu nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, o po to šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Teisėjų kolegija nutarė visas S. A. paskirtas bausmes subendrinti per vieną kartą, jas iš dalies sudedant. Taip pat dėl netinkamo BK 63 straipsnio nuostatų taikymo buvo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi (apeliacinė byla Nr. 2A-370/2004) nustatė, kad pirmosios instancijos teismas parinko netinkamą bausmių subendrinimo būdą: esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai taikė ne bausmių apėmimą, o dalinį jų sudėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šią klaidą ištaisė: nuteistiesiems V. M. ir A. O. paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, dėl to abiem nuteistiesiems sutrumpėjo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė. Pirmuoju atveju apeliacinės instancijos teismas priimamo sprendimo pagrindo apskritai nenurodė, antruoju – jį nurodė neteisingai, trečiuoju – procesinį pagrindą nurodė beveik teisingai (BPK 328 straipsnis neturi dalių – tik punktus). Visais trimis atvejais apeliacinės instancijos teismas neteisingai parinko priimamo sprendimo rūšį. Vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti nuosprendį, o ne nutartį. Tais atvejais, kai vienoje byloje reikia priimti sprendimus, numatytus BPK 326 straipsnio tiek pirmojoje, tiek antrojoje ar ketvirtojoje dalyse, turi būti surašomas vienas procesinis dokumentas – nuosprendis (BPK 330 straipsnis). Pagrindai: 1) nuosprendžiui panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teisme arba nuosprendžiui panaikinti ir perduoti bylą prokurorui; 2) nuosprendžiui pakeisti; 3) nuosprendžiui panaikinti ir priimti naują nuosprendį; 4) nuosprendžiui panaikinti ir nutraukti bylą. Apeliacinėje instancijoje priimamo sprendimo pagrindai turi būti tiksliai suformuluoti, nurodant atitinkamą BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame šis pagrindas numatytas. Nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tais atvejais, kai bylą išnagrinėjo šališkas teismas arba ji išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Tačiau pagal BPK 58 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme (tai teisėjo giminystės ryšiai, ankstesnis dalyvavimas byloje, jo suinteresuotumas bylos baigtimi ir kt. ). P-s bylos nagrinėjimas negali būti nušalinimo pagrindas. Pavyzdžiui, kasacinėje byloje (Nr. 2K-13/2005) buvo priimtas sprendimas nuteistojo J. Ch. kasacinį skundą atmesti, nors vienas iš kasatoriaus argumentų buvo teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas. Teiginį apie teismo šališkumą nuteistasis grindė vertindamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus: prašymų išsprendimą, atsisakymą grąžinti bylą tyrimui papildyti ir kt. Nutartyje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad neutralių (nešališkų) procesinių sprendimų priimti neįmanomą: prašymus galima patenkinti arba atmesti, kaltinamąjį galima nuteisti arba išteisinti ir pan. Todėl vienokio ar kitokio procesinio sprendimo priėmimas negali būti pagrindas teisėją (ar teisėjų kolegiją) nušalinti. Dėl aptartų priežasčių kasatoriaus teiginiai tiek apie pirmosios, tiek apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą buvo pripažinti nepagrįstais. Nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Todėl nepritartina teismų praktikai, kai tokiu atveju priimamas kitoks sprendimas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios Ž. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (apeliacinė byla Nr. 1A-612/2004), nustatė ir 2004 m. lapkričio 18 d. priimtame nuosprendyje nurodė tokias aplinkybes: „. . . Kaltinamajame akte nėra nurodyta ir nuosprendyje Ž. B. nėra nuteista už tai, kad žinojo, jog turtas gautas nusikalstamu būdu. Tuo tarpu ši aplinkybė yra svarbus subjektyviosios pusės požymis. Nuosprendyje aprašytoje veikoje nėra nusikalstamai veikai, numatytai BK 189 str. 1 d. , būdingų požymių. Teismas Ž. B. nuteisė pagal BK 189 str. 1 d. , tačiau nenustatė ir nuosprendyje nekonstatavo, kad Ž. B. kosmetikos priemones įgijo ir realizavo, žinodama, kad jos gautos nusikalstamu būdu. Taigi nuosprendžiu Ž. B. nuteista už veiką, kuri nėra nusikalstama. “ Nustatęs tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir Ž. B. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, savo apeliaciniame skunde buvo nurodžiusi nuteistoji kaip vieną esminių šio skundo argumentų. Dėl šios priežasties panaikinti apskųstą nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui prašė ir prokuroras, dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pacituota apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis patvirtina, kad šis teismas nustatė, jog kaltinamasis aktas surašytas netinkamai, nors ir nesuformulavo konkretaus BPK 219 straipsnyje kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų pažeidimo. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis aktas šiuo atveju buvo surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus: aprašant Ž. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvo nurodyta šios veikos sudėčiai būtina aplinkybė – žinojimas, kad įgyjamas turtas yra gautas nusikalstamu būdu. Šio trūkumo teismas negalėjo ištaisyti, nes pirmosios instancijos teisme pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių prokuroras neprašė, o savo iniciatyva svarstydamas, buvo ar nebuvo kaltinamajame akte nenurodyta aplinkybė (žinojo ar nežinojo kaltinamoji, kad jos įgytas turtas gautas nusikalstamu būdu), teismas pažeidė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis). Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti ne BPK 326 straipsnio 4 dalyje ir 329 straipsnio 1 punkte, o BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą. Kitus nuosprendžio ar teisminio nagrinėjimo trūkumus gali pašalinti apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį, priimdamas naują nuosprendį ar nutraukdamas bylą, prieš tai (reikiamais atvejais) pats papildęs įrodymų tyrimą. BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pakeičia nuosprendžiu, o 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais – nutartimi. BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytas nuosprendžio pakeitimo pagrindas turėtų būti taikomas tada, kai pirmosios instancijos teismas netinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė todėl, kad neteisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes, o pačios bylos aplinkybės buvo nustatytos tinkamai. Teismų praktikoje tai gana reti atvejai. Tačiau apeliacinio bylų nagrinėjimo praktikos apibendrinimo metu jų pasitaikė. Pavyzdžiui, šiuo pagrindu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu (apeliacinė byla Nr. 1A-523/2004) buvo pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. liepos 7 d. nuosprendis, kuriuo R. J. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. R. J. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiajai A. S. priklausančią rankinę, kurioje buvo 180 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonas ir 65 Lt. Išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes bendra pasikėsinto pagrobti turto vertė (245 Lt) neviršija trijų MGL dydžio sumos. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė nuteistojo R. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį kaip pasikėsinimą pavogti nedidelės vertės svetimą turtą, paskiriant naują bausmę. Apeliacinio bylų nagrinėjimo praktikoje dažniau susiduriama su tokiu atveju, kai baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikomas todėl, kad kai kurios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tokiais atvejais keičiant apskųstą nuosprendį nepakanka nurodyti tik pirmąjį BPK 328 straipsnio punktą, o reikia nurodyti ir trečiąjį. Nepritartina teismų praktikai, kai esant tokiai situacijai nurodomas tik BPK 328 straipsnio 1 punktas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu (apeliacinė byla Nr. 1A-750/2004) buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis, priimant tokio turinio sprendimą: R. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam naują bausmę. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad apskųstas nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), nes pirmosios instancijos teismo išvada, kad plėšimą nuteistasis padarė panaudodamas peilį, yra nepagrįsta – jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Aptariamoje byloje procesinį apskųsto nuosprendžio pakeitimo pagrindą teisėjų kolegija suformulavo netiksliai, neišsamiai. Pagal nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą buvo pritaikęs tinkamai, nes už plėšimą, padarytą panaudojus peilį, atsakomybė numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju keisti apskųstą nuosprendį reikėjo todėl, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada apie peilio panaudojimą neatitiko bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Tokiais atvejais būtų teisinga aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti abu apskųsto nuosprendžio pakeitimo pagrindus, nes vienas iš jų sąlygoja kitą. Tai nereiškia, kad reikėtų nurodyti ir du BPK 326 straipsnio, numatančio priimamų sprendimų rūšis, skirtingų dalių punktus. Skirtingų sprendimų atveju priimamas vienas dokumentas – nuosprendis. Todėl šiuo atveju pakanka nurodyti BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktą. BPK 328 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas tada, kai nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Pavyzdžiui, pritaikęs BPK 328 straipsnio 2 punktą, Šiaulių apygardos teismas 2004 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu (apeliacinė byla Nr. 3-8-218a) pakeitė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 6 d. nuosprendį, kuriuo A. P. , A. D. , B. K. buvo nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu, atitinkamai: vieneriems metams trims mėnesiams, vieneriems metams ir vieneriems metams, atidedant visiems trims nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymą dvejiems metams. A. P. , A. D. , B. K. nuteisti už tai, kad 2003 m. rugpjūčio 30 d. iš šilumvežio, priklausančio R-viliškio lokomotyvų depui, slapta pagrobė 262 litrus dyzelino bendros 427,23 Lt vertės. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė kiekvienam nuteistajam už šį nusikaltimą paskirti 5 MGL (625 Lt) dydžio baudą. Savo sprendimą teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad visiems nuteistiesiems bausmė paskirta neteisingai. Ji aiškiai per griežta savo rūšimi. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagrobtojo turto vertė tik nežymiai viršija nedidelės vertės turto ribą, visi trys nuteistieji anksčiau neteisti, nebausti administracine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, sprendimas parinkti jiems griežčiausią BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšį yra neteisingas. Tokiai praktikai pritartina. Tačiau nepritartina praktikai, kai pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai šiuo pagrindu keičiami tada, kai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam turėtų būti paskirta tik nežymiai griežtesnė ar švelnesnė bausmė. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų apeliacinius skundus (apeliacinė byla Nr. 1A-766/2004), 2004 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, priėmė tokį sprendimą: „Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. nuosprendį ir sušvelninti nuteistiesiems bausmes: S. B. , pripažintam kaltu pagal BK 181 str. , už šį nusikaltimą paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, BK 63 str. pagrindu šią bausmę subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. , galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. E. I. , pripažintam kaltu pagal BK 181 str. 1 d. , už šį nusikaltimą paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, BK 64 str. pagrindu šią bausmę subendrinus su pirmesniu 2003 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. “ Pakeistu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantams buvo paskirtos tokios bausmės: S. B. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pritaikius BK 63 straipsnį, subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; E. I. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams, pritaikius BK 64 straipsnį, ši bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę bausmę nustatant laisvės atėmimą trejiems metams keturiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju kiekvienam iš nuteistųjų tiek pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtą, tiek subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažino aštuoniais mėnesiais, t. y. maždaug penktadaliu. Tokios paskirtų ir po to sumažintų bausmių proporcijos neleidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas bausmes nuteistiesiems buvo paskyręs neteisingai, nes jos aiškiai per griežtos. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atliko ne savo, o pirmosios instancijos teismo vaidmenį: nustatė konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį iš naujo įvertinęs BK 54 straipsnyje išvardytas aplinkybes. Taip elgtis apeliacinės instancijos teismo BPK normos, reglamentuojančios apeliacinį procesą, neįgalioja. Konkretų bausmės dydį nustatyti įgaliotas tik skiriantis bausmę teismas. Apeliacinės instancijos teismas yra įstatymo įgaliotas ir įpareigotas tik ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, kai pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Taikant BPK 328 straipsnio 4 punktą apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas tada, kai jame netinkamai išspręsti klausimai, susiję su civiliniu ieškiniu, proceso išlaidų atlyginimu, laisvės atėmimo bausmės vietos parinkimu ir pan. Pavyzdžiui, taikant aptariamą BPK normą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. N. atstovės apeliacinį skundą (apeliacinė byla Nr. 1A-420/2004), 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2004 m. balandžio 30 d. nuosprendį: iš V. A. priteisė 559,83 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginti nukentėjusiajam V. N. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam buvo priteista iš V. A. tik 10 235,61 Lt. 10 000 Lt šios sumos buvo skirta neturtinei žalai atlyginti. Sprendimą padidinti priteisiamas sumas iki civiliniame ieškinyje nurodytų sumų apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad šios sumos pirmosios instancijos teismo buvo sumažintos nepagrįstai. Tikrindamas apskųstų nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi pats tiksliai laikytis BPK normų reikalavimų, savo sprendimus formuluoti taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų pagrįstumo. Tačiau teismų praktikos apibendrinimo metu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismai, pakeisdami ar panaikindami apskųstus nuosprendžius, gana dažnai nesuformuluodavo procesinio tokio sprendimo priėmimo pagrindo (arba jį suformuluodavo netiksliai), nenurodydavo atitinkamo BPK straipsnio, jo dalies ar punkto, kuriame tas pagrindas numatytas. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. balandžio 29 d. nutartimi (apeliacinė byla Nr. 1A-257/2004) pakeitė Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl prokuroro pareikšto civilinio ieškinio, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu (apeliacinė byla Nr. 1A-627/2004) panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas reikiamas BPK normas nurodė netiksliai. Pirmuoju atveju teismas procesinio apskųsto nuosprendžio pakeitimo pagrindo apskritai nenurodė ir tik netiksliai nurodė BPK 326 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšis, atitinkamą punktą, t. y. nurodė 1, o ne 3 to straipsnio 1 dalies punktą. Antruoju atveju pasielgta atvirkščiai – buvo nurodytas procesinis nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindas, tačiau nepadaryta nuoroda į BPK 326 straipsnio 4 dalį. N-jas tiek išteisinamasis, tiek apkaltinamasis nuosprendis priimamas tada, kai: 1) apskųstame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to apeliacinės instancijos teismas padaro priešingas išvadas (BPK 329 straipsnio 1–2 punktai); 2) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 3 punktas); 3) pirmosios instancijos teismas yra padaręs BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Tačiau išteisinamasis nuosprendis neturi būti naikinamas dėl tokio BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyto šio Kodekso reikalavimų pažeidimo, kuris neturi esminės įtakos teismo išvadų pagrįstumui, nes išteisinus kaltinamąjį jo teisių suvaržymas, padarytas teisminio nagrinėjimo metu ar ankstesnėse stadijose, įgauna formalų pobūdį (pvz. , neturėtų būti panaikintas pagrįstas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad kaltinamajam nebuvo suteiktas paskutinis žodis ir pan. ). Kitaip tariant, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo nuosprendis negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais. Nustačius kurią nors iš BPK 327 straipsnyje nurodytų aplinkybių, apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikinamas ir byla nutraukiama. Todėl nepritartina teismų praktikai, kai esant tokiai situacijai priimamas kitokio turinio sprendimas. Telšių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu R. U. E. B. ir V. K. buvo nuteisti pagal 2000 m. BK 294 straipsnio 2 dalį už kvalifikuotą savavaldžiavimą, padarytą 1998 m. kovo 23–24 dienomis. Veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tokios veikos padarymą senaties terminas. Šis terminas baigėsi 2003 m. kovo 24 d. Todėl po šios datos apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Nenutraukdamas bylos dėl senaties, t. y. netaikydamas 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Šiaulių apygardos teismas, 2003 m. gruodžio 18 d. išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, visiems trims apeliantams priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nustatęs, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išnagrinėjusi šią bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (kasacinė byla Nr. 2K-305/2004) 2004 m. birželio 1 d. priimtoje nutartyje padarė tokias išvadas: apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidos, padarytos taikant baudžiamąjį įstatymą, ir pats pažeidė BPK 327 straipsnio 1 punkto, 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės. Tai yra esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė Telšių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš R. U. , E. B. ir V. K. nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) turinys ir forma Apibendrinant teismų praktiką nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismai gana dažnai pažeisdavo BPK 331, 332 straipsnių reikalavimus, keliamus nuosprendžio ir nutarties struktūrai, jų turiniui. Pasitaikė ypač neatidžiai surašytų procesinių dokumentų. Tokio dokumento vienas iš pavyzdžių – Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 4 d. nutartis apeliacinėje byloje Nr. 1A-837/2004. Šios nutarties įžanginė dalis suformuluota taip: „Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš . . . kolegijos posėdyje išnagrinėjo apeliacinę bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 214 str. areštu 20 parų“. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė sušvelninti bausmę, tvirtindamas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuteistojo apeliacinis skundas buvo patenkintas. Rezoliucinė nutarties dalis suformuluota taip: „Vilniaus miesto antro apylinkės teismo nuosprendį pakeisti. V. B. , nuteistam pagal BK 214 str. areštu 20 parų, pritaikius BK 45 str. , paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant V. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą“. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nutartimi ši Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nutartis pakeista, įžanginėje jos dalyje nurodant: „Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo“ vietoje „antrojo“ ir rezoliucinėje dalyje – BK 75 straipsnis vietoje BK 45 straipsnio. V- įžanginėje nutarties dalyje padarytos keturios klaidos: skyriaus pavadinimas turėtų būti rašomas didžiąja raide; byla išnagrinėta ne kolegijos, o teismo posėdyje; nuosprendis ne antrojo, o trečiojo teismo; netiksliai nurodyta jo priėmimo data (priimtas rugsėjo 7, o ne 9 dieną). Rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta ne tik teismas, kurio nuosprendis keičiamas, bet ir taikoma BK norma, įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos skiriamas asmeniui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos. 2004 m. gruodžio 9 d. priimtoje klaidoms ištaisyti skirtoje nutartyje vėl netiksliai nurodomas teismo pavadinimas (teismas yra ne trečias, o trečiasis), BK 75 straipsnis taikomas nenurodant jo redakcijos, nors taikymo metu galiojęs (ir tebegaliojantis) BK 75 straipsnis nebenumato galimybės atidėti arešto vykdymą. Galima numanyti, kad teismas taikė nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją. Tačiau nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktas numatė ne tokį įpareigojimą, kurį pritaikė teismas nuteistajam (senoji norma numatė įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos, dabar galiojanti – neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms). Nutartyje nesuformuluotas procesinis skundžiamo nuosprendžio pakeitimo pagrindas, tik nurodyta, kad teisėjų kolegija vadovaujasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Kai kurių nuosprendžių (nutarčių) įžanginė dalis buvo perkrauta informacija, nurodant įstatymo nereikalaujamus duomenis: nuteistųjų anketinius duomenis, jų ankstesnius teistumus ir pan. I- atvirkščiai, kai kurių nutarčių įžanginėje dalyje būdavo nurodomi ne visi įstatymo reikalaujami duomenys. Nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje turi būti nurodomos tik tos apskųstu nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės, kurios susijusios su apeliaciniu skundu. Nepritartina teismų praktikai, kai nurodomos ir tos teismo nustatytos veikos, kurių apeliantas neginčija, arba tos veikos, dėl kurias padariusių asmenų nuosprendis apskritai neapskųstas. Nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje išdėstant apeliacinio skundo esmę, turi būti nurodomi ne tik apelianto prašymai, bet ir visi esminiai apeliacinio skundo argumentai. Likusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) dalis priklauso nuo priimamo sprendimo. Motyvai, kurie būtini atitinkamos nutarties aprašomojoje dalyje, yra nurodyti BPK 332 straipsnio 5–9 punktuose. Reikalavimai nuosprendžio turiniui išdėstyti BPK 331 straipsnyje. Pakeisdamas apskųstą nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais (dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar neteisingai paskirtos bausmės) apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėsto tik kvalifikavimo ir (ar) bausmės skyrimo motyvus. Tačiau tada, kai veika netinkamai buvo kvalifikuota todėl, kad teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti šio teismo nustatytas aplinkybes ir nurodyti, kodėl bei kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas. Šio reikalavimo neįvykdžius, padaromas esminis BPK pažeidimas, dėl kurio apeliacinės instancijos nuosprendžiai naikinami ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu A. M. buvo nuteistas pagal 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2003 m. kovo 10 d. , būdamas neblaivus, konflikto su V. G. metu ranka sudavė nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, peiliu įbrėžė kaklą ir sudavė į krūtinę, taip padarydamas V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą; pagal 1961 m. BK 278 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu tyčia sužalojo D. M. G. turtą, t. y. numetė ant grindų televizorių, sudaužė šaldytuvo dureles bei išlaužė kambario duris. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendis iš dalies panaikintas, A. M. nusikalstama veika iš 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė padaręs išvadą, kad A. M. buvo pasikėsinimo nužudyti du žmones – V. G. ir D. M. G. , kuri buvo nužudyta bejėgiškos būklės, – bendravykdytojas. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. M. nusikalstamą veiką, nuosprendyje neišdėstė šio teismo nustatytų A. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo tik pakartotos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, pagal kurias nuteistojo A. M. aptariama nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip vieno asmens padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kokius veiksmus A. M. atliko kaip bendrininkas (kaip pasikėsinimo nužudyti du asmenis bendravykdytojas), apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodoma. Taip buvo iš esmės suvaržytos nuteistojo teisės (teisė žinoti ne tik, kuo kaltinamas, bet ir už ką nuteistas). Šį BPK 331 straipsnio reikalavimų pažeidimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K-608/2004) Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Motyvuodamas savo išvadas dėl skundo, apeliacinės instancijos teismas turi aptarti visus esminius jo argumentus. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tačiau, visiškai neaptarus bent dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, skundas laikomas neišnagrinėtu. Tai esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to dalis apeliacinės instancijos teismo nutarčių buvo panaikintos išnagrinėjus bylą kasacine tvarka. Pavyzdžiui, kasacinėje byloje Nr. 2K-466/2004 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 5 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis buvo panaikinta ir perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu D. A. buvo išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, numatytus BK 323 straipsnio 1 dalyje, nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų sudėties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). D. A. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas profesinės karo tarnybos eilinis karys nuo 2003 m. gegužės 13 d. iki 2003 m. gegužės 27 d. (ilgiau nei dešimt dienų) be pateisinamų priežasčių neatvyko į tarnybos vietą, t. y. dezertyravo. Be to, D. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis buvo dezertyravęs ir nuo 2003 m. liepos 2 d. iki 2003 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka buvo apskundęs prokuroras. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas buvo atmestas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad iš Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo matyti, kad prokuroras nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl išteisintojo D. A. neatvykimo į tarnybos vietą trukmės, D. A. kaltės formos, ginčijo kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas šių prokuroro apeliacinio skundo motyvų iš esmės neanalizavo, motyvuotų išvadų dėl jų nepateikė, todėl pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Neišanalizavus apeliacinio skundo motyvų ir nepateikus motyvuotų išvadų dėl jų iš esmės, pagal apelianto motyvus nebuvo patikrintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas. Aptartą BPK reikalavimų pažeidimą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino esminiu. Nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytais atvejais. Kitus pirmosios instancijos teismo padarytus esminius šio Kodekso pažeidimus privalo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Todėl nepritartina teismų praktikai, kai tie pažeidimai taisomi ne panaikinant ir priimant naują, o tik pakeičiant apskųstą nuosprendį. Kasacinėje byloje Nr. 2K-630/2004 2004 m. lapkričio 9 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 20 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šia nutartimi buvo paliktas galioti (padarius tam tikrus pakeitimus) Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nuosprendis, kuriuo F. D. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 1421 straipsnį, nors tas nuosprendis buvo priimtas, pirmosios instancijos teismui padarius esminį BPK pažeidimą. Kasacinėje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį pažeidimą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Apskųstas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis ir tuo atveju, kai šiuo pagrindu panaikinus apskųstą nuosprendį reikia priimti tokios pat rūšies naują nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo F. N. kasacinį skundą, 2003 m. gruodžio 9 d. nutartyje konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2002 m. gruodžio 24 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pagrįsdamas prieštaringais įrodymais (ekspertizės išvada), gautais pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, esmingai pažeidė šį Kodeksą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo F. N. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo padaryto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo neištaisė, kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 5 punktu, BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikino apeliacinės instancijos teismo 2003 m. gegužės 29 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju, priimdamas sprendimus, privalėjo vadovautis BPK 329 straipsnio 4 dalies nuostatomis – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nes kasacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminį BPK pažeidimą, toks šio teismo nuosprendis (su pakeitimais ar be jų) nebegali būti paliktas galioti. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados teisingos ir, nesiremdamas ekspertizės išvada, gauta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, ir, nutartimi padaręs atitinkamus pakeitimus, negalėjo to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio palikti galioti. Priimdamas tokią 2004 m. gegužės 20 d. nutartį, apeliacinės instancijos teismas ir pats padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl kurio nutartis naikintina. Panaikindamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi konkrečiai nurodyti nustatytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nuosprendžio trūkumus nepriklausomai nuo to, ar tie pažeidimai ir trūkumai buvo minimi apeliaciniame skunde. Apibendrinus nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismai vartojo įvairias, gana dažnai ir netikslias nuosprendžio (nutarties) rezoliucinės dalies formuluotes. Kai kuriuose nuosprendžiuose (nutartyse) buvo pakartojami įžanginėje dalyje nurodyti duomenys. Apskųsto nuosprendžio rezoliucinės dalies turinys yra nurodomas įžanginėje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) dalyje, todėl rezoliucinėje dalyje šių duomenų pakartotinai nurodyti nereikia. Pakanka nurodyti keičiamą nuosprendį priėmusio teismo pavadinimą, nuosprendžio datą ir šiame nuosprendyje daromus pakeitimus. Nuosprendžio (nutarties) rezoliucinė dalis turi būti formuluojama taip, kad nekiltų neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų, rezoliucinėje nuosprendžio ar nutarties dalyje reikia nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno iš jų. Jeigu nuosprendis (nutartis) yra keičiamas visus apeliacinius skundus tenkinant visiškai ar iš dalies, pakanka priimti vieną sprendimą – nuosprendį (nutartį) pakeisti (nurodant pakeitimo esmę). Tačiau jeigu keičiant nuosprendį (nutartį) kurio nors apelianto prašymai netenkinami net iš dalies, nutarties (ar nuosprendžio) rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija (apeliacinė byla Nr. 1A-671/2004) 2004 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. nuosprendį: teismo nustatytą R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios V. K. elgesys, panaikino; R. S. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį paskyrė bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams; vadovaudamasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrino su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. nuosprendžiu R. S. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, bausmės subendrintos jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiosios A. Š. ir nuteistojo R. S. apeliacinius skundus. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė nuteistojo padėtį pabloginti: pagal BK 149 straipsnio 1 dalį paskirti jam laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams. Nuteistasis ir nukentėjusioji A. Š. savo skunduose prašė dėl šio kaltinimo nuteistąjį išteisinti. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad prokuroro apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies – pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistajam R. S. buvo paskirti ne ketveri su puse, o tik ketveri metai laisvės atėmimo. N-s ir buvo pakeistas bausmių subendrinimo būdas švelnesniu (vietoje visiško sudėjimo buvo pritaikytas bausmių apėmimas), galutinė bausmė nuteistajam nesušvelnėjo. Todėl negalima teigti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios A. Š. apeliaciniai skundai buvo patenkinti bent iš dalies. Rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl jų nepasisakyta. Tik aprašomojoje dalyje nurodyta, kad šie du skundai atmestini. Tokiai praktikai nepritartina, nes šiuo atveju sprendimas dėl jų nebuvo priimtas, taip pažeidžiant BPK 332 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |