TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
2. 5. Dviejų ar daugiau žmonių nužudymas (BK 129
straipsnio 2 dalies 5 punktas)

Atmestas nuteistojo, prašiusio
panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos
teismo nutartį, kasacinis skundas dėl to, kad nuteistasis dalyvavo nužudant du
žmones, buvo nužudymo vykdytojas kartu su kitu asmeniu, ir nėra būtina, kad
kiekvienas iš vykdytojų padarytų minėtinus sužalojimus, pakanka, kad tai
padarytų bent vienas iš jų, o kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne
tik žmogaus sveikatos sutrikdymu, bet ir atėmimu galimybės jam priešintis
kėsinimosi į jo gyvybę metu.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2006
                                                                                    Procesinio
sprendimo kategorijos:
                                                                                                1. 1. 4. 6;
1. 2. 3. 2. 5. (S)                                                 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gegužės 9 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko V-o A-uko,
A-o K-aus ir pranešėjo V-o P-o,
sekretoriaujant E. J-ei,
dalyvaujant prokurorui J. U-elienei,
gynėjui S. Z-ai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
liepos 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 6 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 13 d. nuosprendžiu E. A.
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2
dalies 5 punktą laisvės atėmimu aštuoniolikai metų.
Priteista iš E. A. nukentėjusiajai A. S.
6394,14 Lt turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti. Kita A. S. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo
atmesta. Priteista iš E. A. nukentėjusiajai A. A. 2735 Lt
turtinei žalai ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita
A. A. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 6 d. nutartimi Kauno
apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo E. A. apeliaciniai
skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį
skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

E. A. nuteistas už tai, kad nužudė du žmones,
t. y. 2004 m. balandžio
18 d. , tarp 8 ir 9 valandos, bute, esančiame Kaune, (duomenys
neskelbtini), smogė M. Z. peiliu į kaklo kairę pusę ir padarė durtinę–pjautinę
kaklo kairės pusės žaizdą ir kairiojo plaučio viršutinės skilties pažeidimą,
tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į kairiąją krūtinplėvės ertmę ir
ūmia vidaus organų mažakraujyste, nuo to M. Z. mirė; be to, tuo pačiu laiku,
tame pačiame bute, smogdamas vieną kartą M. P. galbūt nulaužto peilio
geležte į kaklo dešinę pusę, padarė kirstinį–durtinį dešinės pusės
kaklo–krūtinės ląstos sužalojimą ir dešiniojo plaučio pažeidimą, tai
komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo to
M. P. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo
teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. liepos 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio
6 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos
teismo nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra pagrįsti
spėjimais ir prielaidomis. Asmuo gali būti nuteistas tik jeigu jis yra
neabejotinai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, tuo tarpu E. A.
buvo pripažintas kaltu ir nuteistas nesant neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės.
Teismas E. A. pripažino kaltu remdamasis vien tik jo ikiteisminio tyrimo
metu duotais melagingais parodymais, kuriuos vėliau jis paneigė ir nurodė, kad
M. P. ir M. Z. nužudė M. A. Teismo išvados negali būti
grindžiamos vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą, jeigu to
nepatvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje
surinktų įrodymų pakanka E. A. pripažinti kaltu.
Kasatoriaus manymu, įrodymų visuma paneigia
E. A. kaltę. M-icinos specialisto išvadoje nurodyta, kad M. P.
sužalojimas padarytas atsuktuvo ar kalto tipo įrankiu, tačiau toks įrankis
įvykio vietoje nebuvo rastas, o ir pats E. A. savo parodymuose teigė, kad
abu nukentėjusiuosius M. A. sužalojo sulenkiamu peiliu, kurio taip pat
nebuvo rasta įvykio vietoje. Skunde taip pat nurodyta ir kitų abejonių dėl
kasatoriaus kaltės keliančios aplinkybės. Visų pirma E. A. savo pirminiuose parodymuose ikiteisminio
tyrimo metu nurodė, kad sulūžus peiliui, kuriuo jis dūrė M. Z. , o po to –
M. P. , jis paėmė stalo peilį ir dūrė šiuo, tačiau atsitrenkęs į gipsą
peilis sulinko. Toks peilis įvykio vietoje buvo rastas, tačiau jį ištyrę specialistai
konstatavo, kad M. Z. ir M. P. žaizdos padarytos ne tyrimui pateiktu
stalo peiliu. Be to, teismai nepagrįstai rėmėsi galimybine Kriminalistikos
laboratorijos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad M. Z. buvo
sužalotas geležtės dalimi su smaigaliu, o M. P. – geležtės dalimi be
smaigalio, tačiau specialisto išvadoje dėl kvapų identifikavimo konstatuota,
kad ant lūžusio peilio rankenos nerasta E. A. kvapo. Ant šio peilio
rankenos taip pat nerastą ir E. A. DNR pėdsakų, todėl nėra jokių objektyvių
E. A. kaltę neginčijamai patvirtinančių duomenų. Taip pat ant E. A.
megztinio, kuriuo jis vilkėjo nusikaltimo darymo metu, nerasta nei vieno iš
nukentėjusiųjų kraujo, todėl E. A. kontaktas su nukentėjusiaisiais buvo
minimalus arba jo išvis nebuvo. Tai patvirtina serologijos ekspertizės išvada.
Be to, nors ant nukentėjusiųjų abiejų rankų plaštakų teismo medicinos išvadoje
užfiksuoti sumušimai ir nubrozdinimai, atsiradę ginantis nuo smūgių arba pačiam
tuos smūgius suduodant, tačiau ant nuteistojo E. A. kūno jokių išorinių
sužalojimo žymių nerasta. T-ėl nėra pašalinta abejonė, kad E. A.
nesužalojo peiliu nukentėjusiųjų, nes tarp jų nebuvo jokio fizinio kontakto.
Taip pat teismas nesiaiškino ir nepaskyrė trasologinės ekspertizės
išsiaiškinti, ar tyrimui pateiktoje gipso dalyje, rastoje ant M. P. kūno,
padaryti pažeidimai tyrimui pateiktu peiliu, geležtės dalimis ar pagalių
dalimis.
Taip pat teismas nepagrįstai nuosprendyje
pripažino, kad būtent E. A. turėjo motyvą atkeršyti nukentėjusiesiems.
Visų pirma konfliktas tarp E. A. ir M. P. buvo pamirštas, nes
liudytojai parodė, kad E. A. , nuvežęs nukentėjusiuosius į (duomenys
neskelbtini) su jais bendravo ir nekonfliktavo. Be to, E. A. parodė,
kad jis su M. A. tarėsi tik primušti nukentėjusiuosius, žudyti nenorėjo.
Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino, kas po nusikaltimo
padarymo disponavo mobiliojo ryšio telefonu ir ragino kviesti greitąją
medicinos pagalbą, be to, raginimas kviesti greitąją nėra susijęs su asmeniu,
turinčiu mobiliojo ryšio telefoną.
Būtent šių aplinkybių visuma
paneigia pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus E. A. parodymus. Nėra
jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent E. A. mirtinai
sužalojo nukentėjusiuosius. Pagal kilusius padarinius E. A. veiksmai gali
būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį arba 237 straipsnį. Tačiau
pagal BK 237 straipsnį neatsako nusikaltimą padariusio asmens artimieji
giminaičiai ir šeimos nariai, o baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140
straipsnio 1 dalį būtinas nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, todėl E. A. baudžiamoji byla turi
būti nutraukta.

Nuteistojo E. A. kasacinis skundas
netenkintinas.

Dėl E. A. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas
pagrįstai kasatorių pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą
dėl dviejų žmonių nužudymo, o Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai atmetė
nuteistojo apeliacinį skundą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. Z. ir
M. P. nužudyme dalyvavo E. A. Iš E. A. parodymų matyti, kad
apsilankymo bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tikslas buvo
sumušti M. Z. ir M. P. Šį sumušimą inicijavo kasatorius, o jo brolis
M. A. pritarė E. A. pasiūlymui ir abu nuvažiavo į butą, kuriame tuo
metu, jų žiniomis, buvo abu nukentėjusieji. Į butą, kuriame miegojo M. Z.
ir M. P. , buvo užėję abu broliai, t. y. ir E. A. ir M. A.
T-ėl nužudymą galėjo padaryti arba vienas iš jų, arba abu broliai bendrais
veiksmais taip, kaip tai buvo inkriminuota kaltinamajame akte. Iš kasatoriaus
parodymų matyti, kad smurtą prieš nukentėjusiuosius naudojo E. A. ir
M. A. Išanalizavęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad kasatorius turėjo
rankoje peilius ir jais sudavė po vieną mirtiną smūgį nukentėjusiesiems, nuo
kurio M. Z. ir M. P. mirė. Apklaustas 2004 m. balandžio
20 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno, tą pačią dieną – teisėjo teismo
posėdžio, skiriant kardomąją priemonę, metu ir 2004 m. balandžio
21 d. parodymų patikrinimo vietoje metu – nuteistasis E. A. pripažino,
kad jis sudavė smūgius nukentėjusiesiems, ir parodė, kad pirmiausia nuo stalo
pagriebtu peiliu medine rankena kelis kartus dūrė M. Z. (kiek kartų
neprisimena, mano, kad du ar tris), po to – M. P. tris ar daugiau kartų į
kaklą ir kitas kūno vietas. Peilis lūžo, todėl jis paėmė metalinį stalo peilį
ir juo dūrė M. P. į krūtinę. Peilis nuo smūgio sulinko (T. 4,
b. l. 4–6; 34–39; 41–42). Papildomai apklaustas kaip įtariamasis
2004 m. gegužės 19 d. , 2004 m. birželio 11 d. ir
2005 m. kovo 23 d. (T. 4, b. l. 44–46; 52–53; 57–58) ir
teisminio bylos nagrinėjimo metu E. A. jau neigė savo pirminius parodymus
ir nurodė, kad peiliu nukentėjusiesiems smogė ne jis, o nuo ikiteisminio tyrimo
ir teismo pasislėpęs M. A. , kuris dūrė peiliu M. P. , bet peilis
įstrigo į gipsą ir sulūžo; tada M. A. sulenkiamu peiliu dūrė M. Z. ,
po to – M. P. Kartu jis neneigė, kad naudojo smurtą prieš abu
nukentėjusiuosius, mušė: pagaliu trenkė M. P. į petį, mušėsi su
M. Z. , trenkė pagaliu jam per galvą, spyrė į šoną, taip pat turėjo rankose
lūžusio peilio rankeną.
N-s kasatorius teisme nepripažino nužudęs du
žmones ir parodė, kad tai padarė jo brolis, pasislėpęs nuo teismo M. A. ,
teismas padarė išvadą, kad būtent jis – E. A. – nužudė du žmones
suduodamas po vieną mirtiną smūgį M. Z. , po to – M. P.
Nuteistojo E. A. dalyvavimas nužudant M. P.
ir M. Z. , t. y. padarant nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2
dalies 5 punkte, kolegijai nekelia abejonių. Be nuteistojo parodymų, šį faktą
patvirtina ir kiti bylos duomenys, kurie teismo buvo tinkamai ištirti ir
įvertinti. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta,
kad M. P. buvo padaryta ne mažiau kaip 39 trauminiai poveikiai, M. Z.
– ne mažiau kaip keturi trauminiai poveikiai. Tiek trauminių poveikių vargu ar
galėjo padaryti vienas žmogus, kai bute muštynėse dalyvavo keliese.
Teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi ne tik
nuteistojo parodymais, bet ir kitais objektyviais bylos duomenimis, kurie
neabejotinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus pirminius E. A.
parodymus apie nukentėjusiųjų žalojimo seką ir aplinkybes. Teismo medicinos
specialisto išvadoje konstatuota, kad M. P. kirstinis–durtinis
sužalojimas, nuo kurio jis mirė, padarytas plokščiu aštriu galbūt kalto ar
atsuktuvo tipo įrankiu (T. 1, b. l. 25–32), nors papildomai
apklaustas kaip įtariamasis ir teisminio bylos nagrinėjimo metu E. A.
teigė, kad M. A. abiem nukentėjusiesiems mirtinus sužalojimus padarė
sulenkiamu peiliu. Toks peilis nei įvykio vietoje, nei nurodytose skirtingose
šio peilio išmetimo vietose (duomenys neskelbtini) nebuvo rastas. Be to,
peilis negali turėti kertamųjų–duriamųjų savybių, tuo tarpu M. P. mirė nuo
kirstinės–durtinės žaizdos, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad
nukentėjusieji buvo mirtinai sužaloti įvykio vietoje rasta ir tyrimui pateikta
geležtės dalimi su smaigaliu ir geležtės dalimi be smaigalio, kuri ir
pasižymėjo kertamosiomis–duriamosiomis savybėmis.
Tai, kad ant sulūžusio peilio rankenos nerasta
E. A. kvapo ir DNR pėdsakų (T. 1, b. l. 87–92; 6), nepaneigia
teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, nes pats nuteistasis E. A. parodė
kad, M. A. plovė peilius siekdamas sunaikinti nusikaltimo pėdsakus.
E. A. DNR ar kvapo pėdsakų nebuvimas byloje nepaneigia fakto, kad būtent
E. A. padarė nusikaltimą, esant kitiems tinkamiems bei pakankamiems
įrodymams byloje. Taip pat kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad byloje
nebuvo paskirta trasologinė ekspertizė nustatyti, ar tyrimui pateiktoje gipso
dalyje, rastoje ant M. P. kūno, pažeidimai padaryti tyrimui pateiktu
peiliu, tyrimui pateiktomis geležtėmis ar tyrimui pateiktomis pagalio dalimis,
nes trasologinė ekspertizė byloje buvo paskirta, o specialisto išvadoje
konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti, ar pažeidimai ant gipso palikti
tyrimui pateiktais peiliais ir medienos gabalais (T. 2, b. l. 9–10).
Tai, kad teismas negalėjo nustatyti, kuris asmuo,
t. y. E. A. ar M. A. , ragino kviesti greitąją, neturi lemiamos įtakos
sprendžiant E. A. atsakomybės klausimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad
motyvą atkeršyti M. P. turėjo būtent E. A. , kuris sukurstė M. A.
ir buvo šio nusikaltimo iniciatorius. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas
A. R. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad
būtent E. A. atliko aktyvius veiksmus prieš nusikaltimą ir po nusikaltimo
padarymo: skambino liudytojoms A. K. ir D. P. bei teiravosi, kur miega
nukentėjusieji, po įvykio liepė joms važiuoti į (duomenys neskelbtini) pas
M. D. , kuris E. A. lieptas paėmė A. K. ir D. P. mobiliojo
ryšio telefonus ir atvežė į įvykio vietą naujas kelnes.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad
teismo išvada, jog E. A. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte
numatytą nusikaltimą, yra teisinga ir pagrįsta ne tik jo paties prisipažinimu,
bet ir kitais įrodymais, kurie buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio
bylos nagrinėjimo metu.

Dėl teismo išvados dėl M. A. dalyvavimo
dviejų žmonių nužudyme

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas
E. A. bylą, padarė ir kitą išvadą – kad E. A. du žmones nužudė
vienas. Savo išvadą teismas parėmė teze, kad nuo vieno trauminio poveikio
atsiradusį sužalojimą gali padaryti tik vienas asmuo, todėl įtarime
suformuluotas teiginys, kad M. P. ir M. Z. buvo nužudyti bendrais
E. A. ir M. A. veiksmais, yra nepagrįstas.
Kolegija laiko, kad esamomis aplinkybėmis, kai
byla buvo nagrinėjama tik dėl E. A. dalyvavimo dviejų asmenų – M. P. ir M.
Z. – nužudyme, o byla dėl kito įtariamojo M. A. išskirta ir įtariamasis
pasislėpęs nuo teismo, teismas negalėjo padaryti tokios išvados, remdamasis
vien tik E. A. prieštaringais parodymais, neišnagrinėjęs M. A. bylos,
neapklausęs kito kaltinamojo ir neišnagrinėjęs visų jo dalyvavimą padarant
nusikaltimą liečiančių įrodymų. Tokia teismo išvada gali iš esmės nulemti
teismo, ateityje nagrinėsiančio M. A. bylą, sprendimą, apie tai pagrįstai
savo kasaciniame skunde užsimena E. A. Kolegija laiko, kad įrodymai byloje
neleidžia daryti tokios vienareikšmės išvados, kurią padarė pirmosios
instancijos teismas ir patvirtino apeliacinės instancijos teismas.
Kaip matyti iš specialisto išvadų, kuriomis rėmėsi
teismas, priimdamas nuosprendį, M. P. mirė nuo kirstinio durtinio dešinės
pusės kaklo–krūtinės ląstos sužalojimo ir dešiniojo plaučio pažeidimo. Tačiau
M. P. kūne rastos dar ir durtinės–kirstinės galvos, kaklo, abiejų pečių ir
rankų bei nugaros žaizdos, padarytos dar 29 trauminiais poveikiais plokščiu aštriu
galbūt kalto ar atsuktuvo tipo įrankiu ar daiktu. Be to, jam padarytos dar dvi
muštinės žaizdos su viršutinio kandžio išmušimu bei apatinio žandikaulio
lūžimu. Jos padarytos kietu buku cilindrinių savybių turinčiu daiktu galbūt tuo
pačiu ar artimu mirtinam sužalojimui metu. Be to, M. P. ne mažiau kaip
aštuoniais trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais padaryti odos
nubrozdinimai galvoje, kairėje rankoje, poodinės kraujosruvos abiejose rankose.
Šie sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo, gyvam būtų vertintini kaip nesunkus ar
nežymus sveikatos sutrikdymas.
Specialisto išvadoje užfiksuota, kad M. Z.
mirė nuo durtinės–pjautinės kiauryminės kaklo kairės pusės žaizdos. Ši žaizda
padaryta aštriu duriančiu–pjaunančiu vienpusiai aštria geležte įrankiu, juo galėjo
būti peilio geležtė. Be šio mirtino sužalojimo, M. Z. padaryti kiti
sužalojimai: trys durtinės–pjautinės žaizdos kaktoje bei kakle ir stemplės
pažeidimas, odos nubrozdinimai veide, nugaroje, dešiniame dilbyje, juosmens
dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, kairėje blauzdoje,
poodinė kraujosruva kairės plaštakos III piršte, kraujosruvos kaktos ir
pakaušio minkštuosiuose audiniuose. Durtinė–pjautinė žaizda kakle ir stemplės
pažeidimas gyvam asmeniui būtų traktuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas,
kiti sužalojimai – kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Taigi ir vienam, ir kitam nukentėjusiajam iš viso
buvo suduotas ne vienas, o daug smūgių peiliu, be to, pagal E. A.
parodymus ir specialisto išvadą, suduoti smūgiai rankomis, kojomis ir kitais
nenustatytais įrankiais. Pagal įstatymo reikalavimus ir susiformavusią teismų
praktiką bylose, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno
iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia
bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą
pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas,
kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį – bendrininko
aktyvumo lygis atimant gyvybę. Teismas šioje byloje nedetalizavo, kuris iš
kaltinamųjų sudavė, kiek ir kokius smūgius, tačiau padarė išvadą, kad tik
E. A. nužudė du žmones. Be to, pirmosios instancijos teismas, neparėmęs
jokiais motyvais, pašalino iš kaltinimo kitus suduotus smūgius ir, skirtingai
nuo kaltinamojo akto, E. A. inkriminavo ir nuteisė tik už vieną smūgį,
kurį pavadino mirtinu. Kiti smūgiai liko teisiškai neįvertinti ir buvo
pašalinti iš kaltinimo, nors teismas dėl to nepasisakė ir nemotyvavo savo
sprendimo šioje dalyje. Net nebandyta atsakyti, kas juos padarė: ar kasatorius,
ar jo brolis, nors pats kasatorius pripažino sudavęs ir daugiau smūgių. Teismas
vienareikšmiškai pasisakė tik dėl vieno smūgio peiliu M. P. ir M. Z.
Šiuo atveju teismas susiaurino kaltinimo apimtį, visiškai nemotyvavęs savo
sprendimo. Ši nuosprendžio dalis keistina, tačiau pagal BPK 376 straipsnio 3
dalį kasacinės instancijos teismas negali bloginti kasatoriaus padėties, negali
naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka, jei to neprašoma kasaciniame skunde, nors toks
sprendimas būtų pageidautinas. Kartu pažymėtina, kad ši kolegijos išvada
nekeičia kasatoriaus padarytos veikos kvalifikavimo, bet gali turėti reikšmę
nagrinėjant besislapstančio M. A. bylą.
Tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami
keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba
mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei
tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir
nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už
nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo
nukentėjusiojo mirties priežastis. Remiantis mirties dėl sužalojimų visumos
doktrina, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo
padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus
padarę asmenys, jei jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė mirties galimybę.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi mirtino smūgio doktrina bei nuteisė kaltinamąjį tik už mirtiną smūgį ir tik tą kaltinamąjį, kuris, teismo manymu, jį sudavė. Kartu teismas remdamasis šia teorija padarė išvadą, kad kitas asmuo, t. y. M. A. , kaip nesudavęs mirtino smūgio, negali atsakyti už nužudymą. Taigi Kauno apygardos teismas neišnagrinėjęs M. A. bylos, nenustatęs jo suduotų smūgių skaičiaus, nedetalizavęs, kuris iš kaltininkų ir kiek sudavė smūgių, nedetalizavęs tyčios turinio ir kryptingumo, tokiu konstatavimu iš anksto užkirto kelią M. A. nuteisimui dėl dviejų žmonių nužudymo. Darydamas tokią išvadą teismas išėjo už teisminio bylos nagrinėjimo ribų, nes byla teisiamajame posėdyje gali būti pradėta nagrinėti tik dėl tų asmenų ir tik pagal tą kaltinimą, pagal kurį jie atiduoti teismui. T-ėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje padarė nepagrįstą išvadą, o apeliacinės instancijos teismas jos neištaisė.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad tokia išvada galėjo
būti padaryta tik tada, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti
sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią
nužudyti (šioje byloje – tik vienas). Teismas padaryti tokią išvadą, kurią jis
šioje byloje padarė, galėjo tik nustatęs vykdytojo ekscesą, t. y. vieno
bendrininko išėjimą už susitarimo ribų. Būtent tik esant tokioms sąlygoms,
t. y. vykdytojo ekscesui, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių
padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Jei būtų
remiamasi E. A. parodymais, susitarimas tarp brolių buvo sumušti
nukentėjusiuosius. Tačiau šioje byloje nedetalizavęs, kas, kiek ir kokiais
įrankiais sudavė smūgius, neapklausęs kito kaltinamojo, teismas negalėjo
padaryti išvados dėl E. A. išėjimo už susitarimo ribų ir jo vieno atsakomybės
už dviejų žmonių nužudymą. Tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį
naudojo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas,
ar kiekvienas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą (ar neapibrėžtą) tyčią nužudyti,
ar susitarimas nusikaltimo darymo metu nebuvo išplėstas ar pakoreguotas.
Teismui labai svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė
nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli sužalojimai ir
kas juos padarė. Tačiau ši objektyvi aplinkybė dar nenulemia teismo sprendimo
byloje. Tais atvejais, kai nukentėjusiųjų mirties priežastis yra ne suduotų
smūgių visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai ir jų padaryti
sužalojimai, teismas, darydamas išvadą, tik dėl vieno asmens kaltės, esant daug
smūgių ir sužalojimų, padarytų kelių asmenų bendrais veiksmais, turi vadovautis
ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį, bet turi atsižvelgti ir į susitarimo
tarp bendrininkų buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai
nusikaltimo darymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Nužudymas,
padarytas bendrininkaujant, yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai
dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių
būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma
– žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios
nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas
rezultatas. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius
veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.
Spręsdamas susitarimo ribų ir bendrininkų
atsakomybės klausimą, teismas atsižvelgia ne tik į tai, kiek asmenų dalyvavo
nužudymo procese, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo
smūgiai buvo, kokius įrankius jie panaudojo ir kokius sužalojimus padarė.
Teismas darydamas išvadą dėl bendrininkų atsakomybės šioje byloje turi
įvertinti, ar asmuo rankomis, kojomis, lenta ir peiliu suduodamas smūgius kitam
žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar 
matydamas, kad kitas bendrininkas atlieka panašius veiksmus – turi ir
naudoja prieš žmogų peilį t. y. įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus
gyvybei sužalojimas, – suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais dalyvauja
gyvybės atėmimo procese.
E. A. kartu su nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo
pasislėpusiu M. A. bendrai naudojo smurtą, todėl teismas turėjo įvertinti
ne tik objektyvius M. A. veiksmus, bet ir jo veikos subjektyviuosius
požymius. Aišku, kad nesant kaltinamojo, to padaryti teismas negalėjo.
Teismų praktika eina tuo keliu, kad jei smurtą
prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų
visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę
asmenys. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti
sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią
nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno
sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau jei nukentėjusiojo
mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą
naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią
nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už
nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo
nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę
gyvybės atėmimo procese. T-ėl tais atvejais, kada smurtą prieš nukentėjusįjį
naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį:
padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir
kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią
nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos
ribos). Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys
tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo
vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių
vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus – pakanka, kad tai padarytų bent vienas
iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą,
bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už
rankų ir pan. ) kėsinimosi į jo gyvybę metu.
T-ėl esamomis aplinkybėmis kolegija laiko
nepagrįsta teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą išvadą, kad
E. A. du žmones nužudė vienas. Šis sakinys šalintinas iš nuosprendžio
aprašomosios dalies.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio
1 punktu,

n u t a r i a :

         Nuteistojo E. A. kasacinį
skundą atmesti.


Teisėjai                                                                                                 V-a- A-ukas

                                                                                                                        A-a-
K-us

                                          
                                                                             V-a-
P-a-      




Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt