TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 14. Dėl kai kurių Šilumos ūkio įstatyme
įtvirtintų nuostatų aiškinimo ir taikymo

Siekiant užtikrinti Šilumos ūkio įstatymo
1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško
šilumos patiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų
realizuoti Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir
sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas,
nors ir netiesiogiai, įpareigoja šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik
šilumą, bet ir karštą vandenį. Tuo atveju, kai šilumos tiekėjas yra ir karšto
vandens tiekėjas, karštas vanduo vartotojams yra tiekiamas pagal karšto vandens
vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio
7 dalis, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos
vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289, 26 punktas).

Civilinė
byla Nr. 3K-3-119/2006
Procesinio sprendimo
kategorijos: 42. 5; 45. 5 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario
15 d.
Vilnius



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: R-o
Č-os (kolegijos pirmininkas), J-os S-ės ir P- Ž-io
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
„Š-ių energija“ kasacinį skundą dėl Š-ių rajono apylinkės
teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“
ieškinį atsakovui UAB „Š-ių energija“ ir trečiajam asmeniui UAB
„Š-ių švara“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus
vandenys“ nurodė, kad 2001 m. kovo 5 d. sudarė su atsakovu UAB
„Š-ių energija“ vandens tiekimo ir nuotekų šalinimų sutartį
Nr. 69/134, pagal kurią jis (ieškovas) įsipareigojo tiekti šaltą vandenį
karšto vandens ruošimui į katilines, esančias Š-ių mieste, Vilniaus
g. 16a, Š-ių g. 18a ir Stoties g. 8a, o atsakovas
įsipareigojo apmokėti tiekėjo pateiktas sąskaitas. 2002 metais atsakovas
inicijavo karšto vandens ruošimo vietos perkėlimą iš grupinių katilinių į
daugiabučiuose namuose, esančiuose Š-ių mieste, A. Rymo g. 5,
5A, 7, 9, 9A, 15, G-o g. 15, Mažoji g. 20, 22, Lentupio
g. 18, 20, Vilniaus g. 4, 12, 12 B, 14, 14A, atsakovo įrengtus
vietinius šilumokaičius (boilerius), kurie buvo prijungti prie šalto vandens
tiekėjo (ieškovo) tinklų. 2002 m. gegužės 28 d. paraiškoje
projektavimo sąlygų sąvadui gauti atsakovas nurodė, kad įrengiamuose
vietiniuose šilumokaičiuose planuoja karšto vandens ruošimo veiklą. Atsakovas,
savo iniciatyva prijungdamas vietinius šilumokaičius prie šalto vandens tiekėjo
(ieškovo) tinklų, išreiškė valią gauti į nurodytus daugiabučius namus šaltą
vandenį. Tai, kad atsakovas savo iniciatyva perkėlė karšto vandens ruošimo
vietą iš grupinių katilinių į daugiabučiuose namuose įrengtus šilumos punktus,
esminių 2001 m. kovo 5 d. sutarties Nr. 69/134 sąlygų
(dalyko ir kainos), ieškovo manymu, iš esmės nepakeitė, todėl jis, laikydamas,
kad šaltas vanduo karštam vandeniui ruošti ir toliau yra perkamas 2001 m.
kovo 5 d. sutartyje Nr. 69/134 nustatytomis sąlygomis (CK
6. 162 straipsnio 2 dalis, 6. 384 straipsnio 3 dalis),
nenutrūkstamai tiekė šaltą vandenį karšto vandens ruošimui į pirmiau nurodytus
vietinius karšto vandens šilumokaičius. Vietiniai šilumos punktai kituose
daugiabučiuose namuose, esančiuose Š-ių mieste, Stoties g. 7A,
Strūnaičio g. 2B, 9, 15, Š-ėlių g. 4, 6, 28, 30, Taikos
g. 1, 1A, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 11A, 12, 12A, 13, 14, 14A, 15, 15A, 16,
16A, 18, 20, U-io g. 1 ir Vilniaus g. 5, 7, 11, buvo įrengti ir
prie jo (ieškovo) šalto vandens tinklų prijungti savavališkai, be jo (ieškovo)
sutikimo ir išduotų techninių sąlygų. Tai, kad šie UAB „Š-ių šilumos
tinklai“ renovuoti šilumos punktai yra atsakovo UAB „Š-ių energija“
nuosavybė, patvirtina 2001 m. vasario 15 d. Gyvenamųjų namų šildymo
bei karšto vandens paruošimo įrengimų ir vamzdynų panaudos ir aptarnavimo
sutartis Nr. 07, kuria atsakovas minėtus įrengimus perdavė panaudai ir
aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB „Š-ių švara“. Nepaisant to, kad šalių
nebuvo pasirašytas 2001 m. kovo 5 d. sutarties Nr. 69/134
papildymas ar nauja sutartis dėl šalto vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti
nurodytų daugiabučių namų karšto vandens šilumokaičiuose, ieškovo teigimu, tarp
jo ir atsakovo susiklostė faktiniai sutartiniai santykiai, išreikšti
konkliudentiniais veiksmais dėl šalto vandens tiekimo ir gavimo karštam
vandeniui ruošti: atsakovas prijungė karšto vandens ruošimo įrenginius prie jo
(ieškovo) vandentiekio tinklų ir naudojosi jo (ieškovo) patiektu šaltu vandeniu
tam, kad galėtų patiekti daugiabučių namų gyventojams savo prekę – karštą
vandenį (CK 1. 71 straipsnio 2 dalis, 6. 162 straipsnis).
2004 m. sausio 22 d. atsakovui UAB „Š-ių energija“ buvo išduota
šilumos tiekimo licencija, suteikianti teisę atsakovui tiekti šilumą
Š-ių, Š-ėlių ir Pabradės miestų gyventojams. Valstybinė kainų ir
energetikos kontrolės komisija 2002 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu
Nr. 71 ir 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 03-78 nustatė
atsakovo bendrovei karšto vandens kainas. Atsižvelgiant į tai, kad kitų asmenų,
pageidaujančių vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas Š-ių miesto
gyventojams, nėra, atsakovas UAB „Š-ių energija“ įstatymų yra įpareigotas
gaminti ir tiekti karštą vandenį vartotojams (CK 6. 161 straipsnis, šilumos ūkio įstatymo
24 straipsnis, Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu
Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41. 2 punktas).
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad karšto vandens tiekimas yra viena iš
pagrindinių atsakovo bendrovės veiklos rūšių. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas,
kaip šilumos ir karšto vandens Š-ių miesto gyventojams tiekėjas, privalo
atsiskaityti už jam patiektą šaltą vandenį karšto vandens ruošimui. Ieškovas
taip pat nurodė, kad iki 2004 m. gegužės 10 d. už dalį šalto vandens,
patiekto atsakovui karštam vandeniui ruošti daugiabučių namų karšto vandens
šilumokaičiuose, su juo atsiskaitydavo tiesiogiai gyventojai, ir tuos
atsiskaitymus jis priimdavo (CK 6. 50 straipsnis). Tačiau tokia tvarka
prieštaravo ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu
Nr. 4-261 patvirtintai Mokėjimo už šilumą pranešimo formai, todėl nuo
2004 m. gegužės 10 d. jis (ieškovas) iš gyventojų nepriima įmokų už
šaltą vandenį, atsakovo suvartotą karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose
namuose. Dėl to pagal pateiktas sąskaitas už patiektą šaltą vandenį karšto
vandens ruošimui daugiabučiuose namuose (įskaitant karšto vandens nuotekų
šalinimą bei valymą) už laikotarpį nuo įvadinių į karšto vandens šilumokaičius
(boilerius) šalto vandens skaitiklių pastatymo iki 2004 m. rugpjūčio
31 d. jam (ieškovui) yra nesumokėta 67 896,73 Lt suma.
Manydamas, kad šią sumą privalo apmokėti atsakovas UAB „Š-ių energija“,
ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 67 896,73 Lt skolos
už šaltą vandenį bei nuotekų šalinimo ir valymo paslaugas.

II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Š-ių rajono apylinkės
teismas 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė
ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ iš atsakovo UAB „Š-ių energija“
67 896,73 Lt skolos. Teismas nustatė, kad nuo 2003 m. kovo
mėnesio karštas vanduo Š-ių mieste yra teikiamas iš vietinių
šilumokaičių, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB „Š-ių
energija“. Pagal šilumos ūkio
įstatymo 2 straipsnio 6 dalį karštas vanduo yra atskira energijos
rūšis, galinti būti pirkimo–pardavimo objektas. D-iabučių namų gyventojai
Š-ių mieste patys neruošia karšto vandens, o centralizuotai gauna bendrą
(galutinį) produktą – karštą vandenį, už kurį turi sumokėti šios energijos,
t. y. karšto vandens tiekėjui. Šilumą ieškinyje nurodytiems daugiabučiams
namams Š-ių mieste tiekia tik atsakovas UAB „Š-ių energija“, tik
jam nuosavybės teise priklauso šiuose namuose įrengti vietiniai šilumokaičiai,
ir tik atsakovas jų pagalba pašildo šaltą vandenį, kuris kaip kompleksinis
produktas – karštas vanduo – yra patiekiamas daugiabučių namų butų gyventojams.
Šių aplinkybių pagrindu, atsižvelgdamas į tai, kad vartotojai gauna kompleksinį
produktą – karštą vandenį, bei remdamasis šilumos
ūkio įstatymo 24 straipsniu ir Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d.
nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių
41. 2 punktu, teismas padarė išvadą, jog atsakovas UAB „Š-ių
energija“ yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas Š-ių miesto
daugiabučių namų gyventojams. Nustatęs, kad atsakovas karšto vandens gamybai
panaudoja ieškovo produktą, teismas sprendė, jog atsakovas už jį ir turi
sumokėti ieškovui. Atmesdamas atsakovo argumentus, kad šaltas vanduo buvo
tiekiamas be jokio pagrindo, teismas pažymėjo, jog atsakovas, prijungdamas
vietinius šilumokaičius prie ieškovui priklausančių šalto vandens tinklų,
išreiškė valią gauti šaltą vandenį į vietinius šilumokaičius, kur šaltas vanduo
ir buvo tiekiamas. Tokiu būdu faktiškai buvo pakeistos šalto vandens tiekimo
vietos. Be to, energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis ir
tiekėjas privalo sudaryti tokią sutartį, nes priešingu atveju būtų pažeistas
viešasis interesas, t. y. tūkstančiai vartotojų liktų be energijos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Š-ių rajono
apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą,
atsakovo UAB „Š-ių energija“ apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad, ieškinyje nurodytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose
atsakovui prijungus jam nuosavybės teise priklausančius šilumokaičius prie
vartotojų karšto vandens tiekimo tinklų, tarp atsakovo ir vartotojų (namų
gyventojų) buvo sudarytos neterminuotos karšto vandens pirkimo–pardavimo
sutartys. Tokiais veiksmais faktiškai buvo pakeistos šalto vandens tiekimo
vietos, nustatytos šalių 2001 m. kovo 5 d. vandens tiekimo ir nuotekų
šalinimo sutartimi Nr. 69/134, t. y. vietoje trijų grupinių
boilerinių (katilinių Vilniaus, Š-ėlių ir Stoties gatvėse Š-ių
mieste) šaltas vanduo atsakovui buvo imtas tiekti tiesiogiai į daugiabučių namų
šilumokaičius. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo namų
gyventojai kaip ir iki vietinių šilumokaičių įrengimo, taip ir po jų įrengimo
centralizuotai gauna karštą vandenį (galutinį bendrą produktą) iš šilumos
tiekėjo, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendus,
kad atsakovas yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas ginčo namų
vartotojams, kurie už karštą vandenį turi atsiskaityti su tiekėju (atsakovu), o
pastarasis su ieškovu – už šaltą vandenį, patiektą į ginčo namų šilumokaičius
karšto vandens ruošimui. Atmesdama apelianto argumentus, kad jis, būdamas
šilumos tiekėjas į ginčo namų individualius šilumokaičius, nėra atsakingas už
karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekimą vartotojams į butus,
teisėjų kolegija konstatavo, kad šilumos tiekėjo pareiga tiekti karštą vandenį
vartotojams yra įtvirtinta šilumos
ūkio įstatymo 24 straipsnyje, Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d.
nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41. 2 punkte
ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258
patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 111. 4, 111. 5 punktuose.
Atsakovas turi šilumos tiekimo licenciją, todėl jam yra privalomi visų minėtų
teisės aktų reikalavimai. Be to, pagaminti norminių aktų reikalavimus
atitinkančios kokybės karštą vandenį ir jį patiekti vartotojams bei apmokėti už
šaltą vandenį, sunaudotą karštam vandeniui ruošti, atsakovą įpareigoja ir
sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. nutarimu
Nr. V-455 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo
vandens saugos ir kokybės reikalavimai“,energetikos ministro 1995 m.
liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais
už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos, taip pat Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu
Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens
kainų nustatymo metodikos nuostatos. Atmesdama apelianto argumentus dėl
netinkamo CK 6. 184 straipsnio, reglamentuojančio viešųjų sutarčių sudarymo
ypatumus, taikymo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiame CK straipsnyje
nenustatyta, jog viešoji sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti
sudaryta tik tada, kai abonentas yra fizinis asmuo, taip pat kad tokioms
sutartims privaloma rašytinė forma. Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d.
paraišką dėl projektavimo sąlygų sąvado ieškovas pagrįstai įvertino kaip
atsakovo ofertą pirkti iš jo šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti
daugiabučiuose namuose įrengiamuose karšto vandens šilumokaičiuose, todėl per
keturiolika dienų nuo paraiškos gavimo dienos (CK 6. 184 straipsnio
1 dalis) priėmė atsakovo pasiūlymą, išduodamas 2002 m. birželio
12 d. technines sąlygas Nr. 02/08, o, įrengus vietinius šilumokaičius,
imdamas į juos nepertraukiamai tiekti šaltą vandenį. Šios aplinkybės, kolegijos
vertinimu, neginčijamai patvirtina, kad abiejų šalių valia, išreikšta
konkliudentiniais veiksmais, tarp šalių susiklostė sutartiniai – šalto vandens
pirkimo–pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykiai. Aiškindama atsakovo su
gyventojais pasirašytas šilumos (termofikacinio vandens) tiekimo sutartis,
kolegija vadovavosi CK 6. 193 straipsnio 1 dalies nuostatomis,
atsižvelgdama į tikruosius šalių ketinimus, kurie, kolegijos nuomone, yra
akivaizdūs: vartotojai siekia gauti galutinį produktą – karštą vandenį, kurį
turi patiekti atsakovas, todėl atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus,
kad pagal šias sutartis jis parduoda vartotojams tik šilumą karštam vandeniui
sušildyti iki nustatytos karšto vandens temperatūros ir šiai temperatūrai
palaikyti.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas,
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Š-ių
energija“ prašo Š-ių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio
6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir priimti
naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino
ir taikė CK 6. 161, 6. 167, 6. 184, 6. 383–6. 388 straipsnių ir
1. 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai ginčo šalių
santykius kvalifikavo kaip sutartinius šalto vandens pirkimo–pardavimo
santykius, susiklosčius sutarties, sudarytos konkliudentiniais veiksmais,
pagrindu. Kasatoriaus manymu, tarp ginčo šalių apskritai neatsirado jokių
prievolinių teisinių santykių, juolab dėl konkliudentinių veiksmų . Nei CK
6. 384-6. 388 straipsniai, nei šilumos
ūkio įstatymas ir jo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai nenustato
prievolės šilumos tiekėjui pirkti šaltą vandenį tam, kad jį pašildytų ir
patiektų gyventojams (vartotojams). Priešingai, minėti teisės aktai nustato
vartotojo teisę pasirinkti karšto vandens tiekėją ir apsirūpinimo karštu
vandeniu būdą. Energijos (taigi ir šalto vandens karštam vandeniui ruošti)
pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6. 161 straipsnis,
6. 383 straipsnio 3 dalis). Viešoji sutartis konkliudentiniais
veiksmais negali būti sudaryta (CK 6. 184 straipsnis). Pagal CK
6. 384 straipsnio 1 dalį konkliudentiniai veiksmai – prisijungimas
prie energijos tiekimo tinklų – laikytini sutarties sudarymu tik tuo atveju,
jeigu pagal jau sudarytą sutartį abonentas yra fizinis asmuo. Be to, teismai
nepagrįstai atsakovo veiksmus gaunant technines sąlygas šilumokaičiams įrengti
įvertino kaip atsakovo valią sudaryti sutartį konkliudentiniais veiksmais.
Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiška dėl projektavimo sąlygų
sąvado, teismų įvardyta kaip atsakovo oferta šaltam vandeniui pirkti, buvo
adresuota ne ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“, o Š-ių rajono savivaldybės
administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, kuris
2002 m. rugsėjo 16 d. ir išdavė atsakovo bendrovei projektavimo
sąlygų sąvadą. Ieškovo 2002 m. birželio 12 d. techninės sąlygos
Nr. 02/08, teismų įvertintos kaip ieškovo akceptas parduoti šaltą vandenį,
buvo skirtos ne atsakovui, o Š-ių rajono Teritorijų planavimo ir
architektūros skyriui, kuris 2002 m. gegužės 29 d. kreipėsi į ieškovą
su paraiška vandens tiekimo ir kanalizavimo techninėms sąlygoms gauti.
Kasatoriaus teigimu, jis, gaudamas technines sąlygas, nesiekė sudaryti naujo
susitarimo pirkti–parduoti šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti arba pakeisti
galiojančios 2001 m. kovo 5 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo
sutarties Nr. 69/134 sąlygų. Projektavimo dokumentai šilumokaičiams
įrengti negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovui prievolės pirkti iš ieškovo
šaltą vandenį.
2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino
ir taikė šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius bei karšto
vandens ruošimo ir pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias
materialinės teisės normas (šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio
3 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, CK 6. 161 straipsnio
5 dalį, 6. 383–6. 391 straipsnius, ūkio ministro 2003 m. liepos
10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo
sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 15, 17 punktus),
todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas UAB „Š-ių energija“ yra ne
tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas Š-ių mieste. Kasatoriaus
manymu, teismai, darydami tokią išvadą, painioja dvi skirtingas ūkinės veiklos
rūšis – šilumos energijos tiekimą ir karšto vandens tiekimą. Pagal įstatus
atsakovo bendrovė vykdo šilumos energijos tiekimo vartotojams ūkinę veiklą,
kurios tikslas – užtikrinti atitinkamą vartotojo gyvenamojo namo (buto)
kambarių temperatūrą ir kurios specifika yra ta, kad atsakovas pagamina
specifinį produktą – atitinkamos temperatūros termofikacinį karštą vandenį,
kurį patiekia į namo (buto) šildymo sistemas (radiatorius). Š-a- geriamasis
vanduo, atsakovui teikiant šilumos energijos tiekimo vartotojams paslaugą
(apšildant butus), nenaudojamas. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, jo teikiamos
paslaugos tikslas yra padėti ieškovui vykdyti šiam pavestą ūkinę veiklą –
aprūpinti gyventojus geriamuoju (taip pat ir karštu) vandeniu (geriamojo vandens įstatymo
1 straipsnis, 2 straipsnio 1, 2, 25 dalys, 5 straipsnio
3 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Šilumokaityje vykstant
geriamojo vandens pašildymui, atsakovas ieškovo tiekiamo šalto vandens
nenaudoja, nes techniškai šilumokaityje ieškovo prekė – vanduo ir atsakovo
prekė – šilumnešis (karštas termofikacinis vanduo) nesusimaišo. Tokiu būdu
karštas vanduo gyventojams į butus tiekiamas pagal jo sudėtines dalis ir tiekia
jį iš karto du tiekėjai (geriamąjį šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti
parduoda ieškovas, o šilumą (termofikacinį vandenį) šiam vandeniui sušildyti ir
jo temperatūrą palaikyti parduoda atsakovas), kiekvienas kurių gauna savo
patiektos produkcijos kainą. Atsakovas, būdamas šilumos tiekėjas į namo
individualų šilumokaitį, nėra atsakingas už karšto vandens, kaip kompleksinio
produkto, tiekimą į butus, todėl teismai neturėjo pagrindo tapatinti jį, kaip
didžiausią šiuo metu šilumos tiekėją Š-ių mieste, su karšto vandens
tiekėju gyventojams gyvenamajame name. Be to, šilumos (termofikacinio vandens)
tiekimo sutartis nėra tapati geriamojo karšto vandens gyventojams tiekimo
sutarčiai.
3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino
ir taikė CK 2. 77-2. 80 straipsnius ir Vyriausybės 2003 m. liepos
25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintas Šilumos tiekimo licencijavimo
taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, kaip šilumos tiekimo
licencijos turėtojas, yra įpareigotas tiekti karštą vandenį gyventojams.
Kasatoriaus teigimu, tik esant dvišalei sutarčiai tarp šilumos tiekėjo ir
vartotojo (gyventojo), šilumos tiekėjas privalo tiekti gyventojams ir karštą
vandenį (Taisyklių 41 punktas). Licencijos turėjimas suteikia teisę, bet ne
pareigą vykdyti licencijuojamą ūkinę veiklą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB
„Vilniaus vandenys“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus, atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad
nustatę, jog visuose ginčo namuose prie vartotojų karšto vandens tiekimo tinklų
yra prijungti atsakovui nuosavybės teise priklausantys vietiniai šilumokaičiai,
kuriuose gaminamas karštas vanduo, bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi CK
6. 384 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB
„Š-ių energija“ yra karšto vandens tiekėjas ginčo namų gyventojams ir kad
atsakovas yra sudaręs su ginčo namų gyventojais (vartotojais) neterminuotas
karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis. Kad galėtų vykdyti savo sutartinius
įsipareigojimus vartotojams, kasatorius prijungė savo karšto vandens ruošimo
įrenginius prie ieškovo vandentiekio tinklų ir tokiu būdu, pasitelkdamas į
pagalbą ieškovą, vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – tiekė vartotojams į
butus karštą vandenį. Ieškovo manymu, nepaisant to, kad ieškovo ir atsakovo
nebuvo įforminta nauja sutartis ar pasirašytas 2001 m. kovo 5 d.
vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 69/134 pakeitimas
dėl šalto vandens patiekimo vietos perkėlimo iš grupinių boilerinių į vietinius
šilumokaičius, teismai pagrįstai sprendė, kad šalto vandens pirkimo–pardavimo
karštam vandeniui ruošti sutartis ginčo šalių buvo sudaryta konkliudentiniais
veiksmais (CK 1. 71 straipsnis). N-s 2002 m. gegužės 28 d. paraišką
dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo atsakovas UAB „Š-ių energija“
adresavo ne ieškovui, o Š-ių rajono savivaldybės administracijos
Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, ši institucija tik vykdė statybos įstatymo nustatytas funkcijas
ir veikė iš esmės kaip tarpininkas atsakovui, kaip statytojui, gaunant
projektavimo sąlygas, todėl teismai pagrįstai vertino šią paraišką kaip
atsakovo ofertą ieškovui pirkti iš šio šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti.
Kasatoriaus tvirtinimas, kad šilumos energijos tiekimas ir karšto vandens
tiekimas yra dvi skirtingos ūkinės veiklos rūšys, prieštarauja šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio
24 ir 30 dalių nuostatoms, pagal kurias karšto vandens gamyba, perdavimas
ir tiekimas yra šilumos ūkio veiklos sudėtinė dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

2001 m. kovo 5 d. ieškovas UAB „Vilniaus
vandenys“ ir atsakovas UAB „Š-ių energija“ sudarė vandens tiekimo ir
nuotekų šalinimo sutartį Nr. 69/134, pagal kurią ieškovas įsipareigojo
tiekti atsakovui šaltą vandenį į atsakovui priklausančias katilines, esančias
Š-ių mieste, Vilniaus g. 16a, Š-ėlių g. 18a ir Stoties
g. 8a. Ši sutartis nėra nutraukta ir šiuo metu galioja. Nuo 2003 m.
kovo mėnesio karštas vanduo Š-ių mieste yra tiekiamas ne iš grupinių
katilinių, buvusių Vilniaus, Š-ėlių ir Stoties gatvėse, o iš vietinių
šilumokaičių, esančių ieškinyje nurodytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose
namuose ir nuosavybės teise priklausančių atsakovui. Visi šie vietiniai
šilumokaičiai yra prijungti prie ieškovui UAB „Vilniaus vandenys“ priklausančių
šalto vandens tinklų, kuris yra vienintelis šalto vandens tiekėjas Š-ių
mieste.

V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad
pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto
klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis
teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų
kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Dėl sutartinių – šalto
vandens pirkimo–pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykių tarp šalių buvimo

Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, energijos (taip
pat ir šalto vandens karštam vandeniui ruošti) pirkimo–pardavimo sutartis (CK
6. 383–6. 391 straipsniai) yra viešoji sutartis (CK 6. 161 straipsnis),
kuri konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta (CK
6. 184 straipsnis), todėl tarp jo ir ieškovo neatsirado jokių sutartinių
šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo-pardavimo santykių.
Nesutikdama su šiais kasatoriaus argumentais,
kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis yra šalių susitarimas
sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6. 154, 6. 159 straipsniai), kurio
buvimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai
šalių veiksmai (CK 1. 71 straipsnis). Sutartinių santykių nebuvimą būtų
galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad
šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų,
kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančią. Nagrinėjamu
atveju tokių imperatyvių reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties
formai ir sutarties formos nesilaikymo padarinių pirmiau minėtos CK normos
nenustato, todėl sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą gali patvirtinti
ir konkliudentiniai šalių veiksmai.
Bylos duomenimis, 2001 m.
kovo 5 d. šalys sudarė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį
Nr. 69/134 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui
šaltą vandenį į atsakovui priklausančias tris grupines boilerines, esančias
Š-ių mieste, Vilniaus, Š-ėlių ir Stoties gatvėse. R-onstruodamas
šilumos punktus gyvenamuosiuose namuose, esančiuose Š-ių mieste,
A. Rymo g. 5, 5A, 7, 9, 9A, 15, G-o g. 15, Mažoji
g. 20, 22, Lentupio g. 18, 20 ir Vilniaus g. 4, 12, 12 B, 14,
14A, 2002 m. gegužės 28 d. atsakovas pateikė paraišką dėl
projektavimo sąlygų sąvado, kurioje pažymėjo, kad ketina užsiimti šilumos
reguliavimo ir karšto vandens ruošimo veikla, kartu nurodydamas visus būtinus
geriamojo šalto vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, poreikius ir
charakteristikas (T. 1, b. l. 55). 2002 m. birželio
12 d. gavęs iš ieškovo technines sąlygas Nr. 02/08 geriamojo vandens
tiekimui ir nutekamųjų vandenų nuleidimui Š-ių mieste (T. 1,
b. l. 58), atsakovas minėtuose namuose įrengė vietinius
šilumokaičius. Kituose ieškinyje nurodytuose gyvenamuosiuose namuose,
esančiuose Š-ių mieste, Stoties g. 7A, Strūnaičio g. 2B,
9, 15, Š-ėlių g. 4, 6, 28, 30, Taikos g. 1, 1A, 3, 5, 6, 7, 8,
10, 11, 11A, 12, 12A, 13, 14, 14A, 15, 15A, 16, 16A, 18, 20, U-io g. 1,
Vilniaus g. 5, 7, 11, vietinius šilumokaičius atsakovo nuosavybėn perdavė
šiuos įrengusi UAB „Š-ių šilumos tinklai“. Visus šiuos atsakovui
nuosavybės teise priklausančius šilumokaičius prijungus prie ieškovo šalto
vandens tinklų, pastarasis ėmė tiekti į juos šaltą vandenį karštam vandeniui
ruošti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių elgesys (atsakovo atitinkamo
turinio paraiškos pateikimas ir ieškovo techninių sąlygų atsakovo nurodytai
veiklai išdavimas, atsakovui priklausančių šilumokaičių prie ieškovo šalto
vandens tinklų prijungimas ir ieškovo šalto vandens į atsakovo šilumokaičius
tiekimas bei pastarojo faktinis jo naudojimas karštam vandeniui ruošti)
pripažintinas pakankamu pagrindu išvadai dėl sutartinių – šalto vandens
pirkimo–pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykių tarp ginčo šalių jų
abiejų valia, įgyvendinta konkliudentiniais veiksmais, susiklostymo.
Atsakovui priklausančių
vietinių šilumokaičių, esančių ginčo gyvenamuosiuose namuose, prijungimą prie
ieškovo šalto vandens tiekimo tinklų bylą nagrinėję teismai vertino tik kaip
vieną iš atsakovo veiksmų, kuriais jis išreiškė savo valią pirkti iš ieškovo šaltą
vandenį karštam vandeniui planuojamuose įrengti vietiniuose šilumokaičiuose
ruošti, todėl nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai dėl netinkamo CK
6. 384 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo. Be to,
darydami išvadą dėl prievolinių teisinių santykių tarp ginčo šalių
susiklostymo, bylą nagrinėję teismai šios teisės normos ir netaikė.
CK 6. 184 straipsnio nuostatos,
reglamentuojančios viešųjų sutarčių sudarymo ypatumus, šiuos ypatumus sieja su
akceptavimo, kuris, atsižvelgiant į viešosios sutarties esmę, yra privalomas,
terminais ir šių terminų nesilaikymo pasekmėmis, taip pat su atsisakymo
sudaryti sutartį ofertoje siūlomomis sąlygomis teisiniais padariniais, o ne su
viešųjų sutarčių sudarymo forma. CK 6. 184 straipsnio 1 dalis nuostata,
kad šalis, gavusi ofertą viešajai sutarčiai sudaryti, per keturiolika dienų nuo
ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą, nenurodo
jokios konkrečios nei ofertos, nei pranešimo apie akceptavimą formos, todėl
negali būti pagrindas išvadai, kaip nurodo kasatorius, kad pagal CK
6. 184 straipsnį viešoji sutartis konkliudentiniais veiksmais negali būti
sudaryta. Tiek ofertos, tiek akcepto formai ir viešosios sutarties sudarymo
atveju taikomos bendrosios ofertos ir akcepto formą reglamentuojančios CK
6. 167–6. 178 straipsnių nuostatos, nenumatančios jokios specialios ofertos
ir akceptavimo veiksmų atlikimo formos. S-bu, kad tai būtų pakankamai
apibūdintas ir aiškiai išreikštas oferento ketinimas ir akceptanto sutikimas
sudaryti sutartį. Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiškos dėl
projektavimo sąlygų sąvado, kurioje jis pažymėjo, jog ketina užsiimti šilumos
reguliavimo ir karšto vandens ruošimo veikla, bei nurodė karštam vandeniui
ruošti reikalingus geriamojo šalto vandens energetinių resursų poreikius ir
charakteristikas, pateikimas, ir ieškovo 2002 m. birželio 12 d.
(t. y. CK 6. 184 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu) techninių
sąlygų Nr. 02/08 geriamojo vandens tiekimui ir nutekamųjų vandenų
nuleidimui Š-ių mieste išdavimas pakankamai patvirtino atsakovo ketinimą
pirkti iš ieškovo ir pastarojo ketinimą parduoti atsakovui šaltą vandenį
karštam vandeniui ruošti. Dėl to, kas pasakyta, konstatuotina, kad bylą
nagrinėję teismai pagrįstai atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiškos
pateikimą ir ieškovo 2002 m. birželio 12 d. techninių sąlygų išdavimą
vertino kaip atsakovo ofertą ir ieškovo akceptą sudaryti susitarimą dėl šalto
vandens pirkimo–pardavimo karštam vandeniui ginčo daugiabučiuose namuose
įrengiamuose šilumokaičiuose ruošti. Kasatoriaus argumentas, kad
projektavimo dokumentai šilumokaičiams įrengti negalėjo sukurti ir nesukūrė
atsakovui prievolės pirkti iš ieškovo šaltą vandenį, yra teisiškai
nereikšmingas, nes tokia išvada byloje nebuvo padaryta.

Dėl atsakovo, kaip karšto
vandens tiekėjo

Šilumos ūkio valstybinis valdymas reglamentuojamas
laikantis konkurencijos principo (šilumos
ūkio įstatymo 3 straipsnis). Pagal šilumos
ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį karšto vandens ruošimas ir tiekimas
yra grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens teikėją ar
apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šio įstatymo 1 straipsnio,
reglamentuojančio įstatymo paskirtį ir tikslus, 2 dalis kaip vieną
pagrindinių šilumos ūkio reglamentavimo tikslų numato patikimo ir kokybiško
šilumos tiekimo šilumos vartotojams užtikrinimą. Taigi įstatymų leidėjas,
reglamentuodamas šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą,
jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, viena
vertus, skatina konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir tiekėjų vartotojų
poreikiams šilumai tenkinti, siekdamas sudaryti kiek įmanoma palankesnes
teisines galimybes vartotojams savo nuožiūra pasirinkti alternatyvių energijos
rūšių šilumos tiekėją, šilumos gamintoją, karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo
karštu vandeniu būdą. Kita vertus, šilumos ūkio subjektų santykių
reglamentavimo pagal konkurencijos normas principas neturėtų sudaryti kliūčių
vartotojų poreikių šilumai, kaip tokių, patenkinimui bei turėtų būti derinamas
su įstatyme visuotinai deklaruojamu tikslu užtikrinti patikimą ir kokybišką,
vartotojų poreikius ir finansines galimybes atitinkančių šilumos ir karšto
vandens gamybos bei tiekimo vartotojams paslaugų teikimą.
šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio
30 dalyje nurodyta, kad šilumos ūkis yra energetikos ūkio sritis,
tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba,
perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Šilumos tiekėjas – juridinis asmuo, valdantis
šilumos perdavimo tinklą, organizuojantis šio tinklo eksploatavimą gaminant
(perkant) šilumą ir tiekiant ją vartotojams (šilumos
ūkio įstatymo 2 straipsnio 23 dalis) – privalo turėti šilumos tiekimo
licenciją (šilumos ūkio įstatymo
28 straipsnio 1 dalis) – dokumentą, suteikiantį licencijos turėtojui
teisę verstis šilumos tiekimu apibrėžtoje teritorijoje (šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 25 dalis).
Šilumos tiekimas apibrėžiamas kaip centralizuotai pagamintos šilumos ir (ar)
karšto vandens pristatymas ir perdavimas šilumos vartotojams (šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio
24 dalis). Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų
Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982,
41. 2 punkte nustatyta, kad įmonė, kuri verčiasi šilumos tiekimo veikla,
privalo tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį vartotojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo
sutartis. Pagal šilumos ūkio
įstatymo 2 straipsnio 7 dalį karšto vandens tiekėju gali būti
juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį pagal karšto vandens
pirkimo-pardavimo sutartį, arba šilumos tiekėjas, tiekiantis karštą vandenį
pagal šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Karštas
vanduo – tai geriamasis vanduo, pašildytas iki higienos normomis nustatytos
temperatūros (šilumos ūkio
įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Sistemiškai aiškinant nurodytas
materialinės teisės normas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio
2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos patiekimo
vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų įgyvendinti šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio
3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto
vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoją šilumos tiekėją
tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Tuo atveju, kai
šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, karštas vanduo vartotojams yra
tiekiamas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis (šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio
7 dalis, Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos
vartotojais standartinių sąlygų (toliau – Sąlygos), patvirtintų ūkio ministro
2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289, 26 punktas).
Remiantis Sąlygų 17 punktu pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo
sutartis vartotojams yra tiekiamas kompleksinis produktas – karštas vanduo,
kurį sudaro geriamasis šaltas vanduo ir šiluma jam sušildyti iki teisės aktuose
nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai
palaikyti. Tokia sutartis laikoma sudaryta nuo pastato (gyvenamojo namo ar jų
grupės (Sąlygų 5 punktas) karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto
vandens tiekėjo įrenginių (Sąlygų 20 punktas).
Bylos duomenimis, likvidavus visas grupines
boilerines (katilines), buvusias Š-ių mieste, karštas vanduo šiame mieste
imtas ruošti daugiabučiuose namuose įrengtuose karšto vandens ruošimo individualiuose
šilumokaičiuose, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB “Š-ių
energija”. Duomenų, kad kas nors kitas ruoštų ir tiektų karštą vandenį ginčo
gyvenamųjų namų vartotojams arba kad karštą vandenį ruoštų patys gyventojai,
byloje nėra. Aplinkybių, kad jis yra vienintelis šilumos tiekėjas ginčo
gyvenamųjų namų butų gyventojams ir kad šiuose namuose tiek jo paties įrengtus,
tiek jam bendrovės „Š-ių šilumos tinklai“ perduotus vietinius
šilumokaičius jis prijungė prie vartotojų (namų butų gyventojų) karšto vandens
teikimo tinklų, atsakovas neginčija. Be to, atsakovas UAB „Š-ių energija“
yra vienintelis juridinis asmuo, kuris kreipėsi į Valstybinę kainų ir
energetikos kontrolės komisiją dėl karšto vandens, numatomo tiekti Š-ių
mieste, kainų pagal šilumos ūkio
įstatymo 30 straipsnio 8 dalį suderinimo (T. 2,
b. l. 23, 44). Jokie kiti šilumos ūkio subjektai, pageidaujantys
tiekti karštą vandenį Š-ių miesto gyventojams, kas būtų sudarę galimybę,
remiantis šilumos ūkio įstatymo
3 straipsnio 3 dalies nuostata, šiems gyventojams pasirinkti karšto
vandens tiekėją, į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją,
nesikreipė. Tokiomis aplinkybėmis, atsakovui prijungus jo įrenginius
(šilumokaičius) prie ginčo daugiabučių namų karšto vandens įrenginių, tarp
atsakovo ir šių namų butų gyventojų susiklostė neterminuoti sutartiniai karšto
vandens pirkimo–pardavimo santykiai (CK 6. 384 straipsnio 1 dalis,
1. 71 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant
į pirmiau išdėstytą materialinės teisės normų aiškinimą, bylą nagrinėję teismai
padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo buvimo ne tik šilumos, bet ir karšto
vandens tiekėju ginčo daugiabučių namų butų gyventojams Š-ių mieste. Dėl
to, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai
aiškino ir taikė šilumos ūkio
įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės norminių aktų nuostatas, atmestini kaip
teisiškai nepagrįsti.
Pagal Sąlygų 18 punktą karšto vandens tiekėjas pats
gamina ir tiekia karštą vandenį arba perka šilumą karštam vandeniui ruošti iš
šilumos tiekėjo ir geriamą šaltą vandenį iš šalto vandens tiekėjo ir tiekia
karštą vandenį vartotojams. Šilumos karštam vandeniui ruošti atsakovui, kaip
šilumos tiekėjui, nereikia pirkti. Bylos duomenimis, ginčo gyvenamuosiuose
namuose esantys atsakovo šilumokaičiai yra prijungti prie ieškovo UAB „Vilniaus
vandenys“, kuris yra vienintelis šalto vandens tiekėjas Š-ių mieste,
tinklų. Taigi geriamą šaltą vandenį, kuris šilumokaičiais yra sušildomas iki teisės
aktuose nustatytos temperatūros ir kaip kompleksinis produktas – karštas vanduo
yra patiekiamas šių namų butų gyventojams (vartotojams), atsakovas perka iš
ieškovo. Už karštą vandenį, kaip kompleksinį produktą, su atsakovu, kaip karšto
vandens tiekėju, atsiskaito vartotojai, sumokėdami jam už šaltą vandenį karšto
vandens paruošimui ir šilumą šalto vandens iki nustatytos karšto vandens
temperatūros pašildymui bei šios temperatūros palaikymui (ūkio ministro
2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-261 „Dėl mokėjimo už
šilumą pranešimo formos patvirtinimo“). Tuo tarpu už šaltą vandenį, ieškovo
patiektą į atsakovo šilumokaičius ir pastarojo naudojamą karštam vandeniui
ruošti, su ieškovu turi atsiskaityti atsakovas (energetikos ministro
1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos (1996 m.
rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 219 pakeistos) Atsiskaitymo su gyventojais
už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 2. 7 ir 2. 8 punktai,
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 07 08
nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto
vandens kainų nustatymo metodikos 102 ir 103 punktai).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė
energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės
teisės normas, todėl tenkinti kasacinį skundą ir naikinti skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo
sprendimas paliktas nepakeistas, kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo
(CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt