TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 23. Dėl
sveikatos draudimo įstaigos teisės aktų nustatytais atvejais išmokėjusios
išmokas reikalavimo teisės į kaltą dėl žalos padarymo asmenį

Sveikatos
draudimo įstaigų turėtos išlaidos nėra tiesiogiai siejamos su trečiųjų asmenų
neteisėtais veiksmais ar žalą padariusių asmenų draudimu nuo neteisėtų veiksmų,
kuriais padaroma žala asmens sveikatai, be to, valstybė sveikatos draudimu
nesiekia atlyginti žalos už kitus asmenis, todėl, atlyginus sveikatos
priežiūros išlaidas iš valstybės biudžeto, jos turi būtų išieškomos iš kaltųjų
asmenų, kaip yra ir kitais socialinio draudimo atvejais CK 6. 290 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu sveikatos draudimo
įstaigos teisės aktų nustatytais atvejais išmokėjusios išmokas įgyja
reikalavimo teises į kaltą dėl žalos padarymo asmenį, jos gali reikalavimą
pateikti ir draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę (CK
6. 290 straipsnis).

Civilinė byla
Nr. 3K-3-186/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 73. 1; 73. 2. 6. 1 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. kovo
27 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Č-o J-o
(kolegijos pirmininkas), D-ės A-ės (pranešėja), A-o S-aus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį
skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 3 d.
sprendimo ir Panevėžio apygardos
teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovų Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros ir Valstybinės
ligonių kasos ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos
atlyginimo, trečiasis asmuo R. G.


Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra, gindamas viešąjį
interesą, kreipėsi į teismą ir nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas
2004 m. kovo 25 d. nuosprendžiu
baudžiamojoje byloje trečiąjį asmenį R. G. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK
281 straipsnio l dalyje. Nuosprendžiu nustatyta, kad R. G. 2003 m. spalio 14 d. Panevėžio
miesto Aukštaičių ir Sirupio g. sankryžoje,
vairuodama automobilį „Audi 100“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 75 punkto reikalavimus, t. y. iškilus eismo
saugumo grėsmei, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesulėtino transporto priemonės greičio, šios
nesustabdė ir partrenkė į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje išėjusią pėsčiąją
I. T. ir taip ją sužalojo. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji nuo 2003 m. spalio 14 d. iki
2003 m. lapkričio 10 d. buvo gydoma VĮ Panevėžio ligoninėje, po to jai buvo teikiamos reabilitacijos
paslaugos. Gydymo išlaidas ligoninėje – 4470 Lt – apmokėjo Valstybinė ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo
fondo biudžeto lėšų. Ieškovo teigimu, civilinės atsakomybės draudikas turi
atlyginti R. G. neteisėtais veiksmais padarytą žalą Valstybinei ligonių
kasai. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo priteisti iš
atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 4470 Lt žalos atlyginimo.



II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės
teismas 2005 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino,
priteisdamas iš atsakovo Valstybinei ligonių kasai 4470 Lt žalos
atlyginimo. Teismas nustatė, kad R. G.
buvo apdraudusi pas atsakovą savo civilinę atsakomybę, todėl jos draudikas turi
atlyginti nukentėjusios I. T. gydymo išlaidas, kurias apmokėjo ligonių
kasos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Savo sprendimą
teismas grindė CK 6. 54 straipsnio 2 dalimi, 6. 251,
6. 1018 straipsniais ir Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio
1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu,
32 straipsnio 1 dalimi ir 33 straipsnio 1 punktu.
Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartimi jį atmetė ir Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2005 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad Panevėžio
teritorinei ligonių kasai reikalavimas iš atsakovo išsireikalauti žalos
atlyginimo regreso tvarka atsirado Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsniu, 15 straipsnio
1 dalies 8 punktu ir CK 6. 290 straipsnio 3 dalies pagrindu,
nes nukentėjusiosios gydymas buvo finansuojamas iš Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto lėšų. Privalomasis sveikatos draudimas yra viena
valstybinio socialinio draudimo rūšių. I. T. buvo sužalota autoavarijos,
kuri pripažinta draudiminiu įvykiu, metu, o atsakovas civilinės atsakomybės
draudimo sutartimi įsipareigojo atlyginti apdrausto asmens draudiminiu įvykiu
padarytą žalą (CPK 6. 987 straipsnis, Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 4 straipsnis).


III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“
prašo teismo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio
3 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo
8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pripažindami Valstybinės ligonių kasos
teisę išieškoti jos gydymo įstaigoms išmokėtas sužalotų asmenų gydymo išlaidų
sumas iš transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės draudikų Sveikatos
draudimo įstatymo 14 ir 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir CK
6. 290 straipsnio 3 dalies pagrindu, teismai netinkamai išaiškino ir pritaikė šias teisės
normas. Šiam
ginčui galiojusios Sveikatos draudimo įstatymo redakcijos 15 straipsnio
1 dalies 8 punktas savaime nesuteikia Valstybinei ligonių kasai regreso teisės nei į žalą
padariusį asmenį, nei į jo draudiką. Nei šios, nei jokios kitos teisės normos neleidžia
padaryti išvados, kokią padarė
ir apylinkės, ir apeliacinės instancijos teismai, kad privalomasis sveikatos draudimas yra viena iš valstybinio
socialinio draudimo rūšių. Teisės normų analizė patvirtina priešingą išvadą. Šiam ginčo santykiui
galiojęs Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo redakcijos 3 straipsnis baigtiniu sąrašu
įvardijo valstybinio socialinio draudimo rūšis – pensijų draudimą, kai
draudžiama pensijoms, numatytoms
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme; ligos ir motinystės draudimą,
kai draudžiama ligos,
motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą; draudimą
nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal B-arbių rėmimo įstatymą; ir draudimą nuo
nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais
ir kitoms išmokoms, numatytoms
Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme. Esant baigtiniam valstybinio socialinio
draudimo rūšių sąrašui, teismai, privalomąjį sveikatos draudimą priskirdami valstybiniam
socialiniam draudimui, pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio
nuostatas.
2. Sveikatos draudimo įstatymo 13 straipsnyje
nedviprasmiškai išdėstyta, kad privalomojo sveikatos draudimo finansų pagrindą
sudaro savarankiškas valstybinio Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžetas, neįtrauktas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Taigi apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje taikė CK 6. 290 straipsnio
3 dalį, nes šioje normoje įtvirtinta socialinio (o ne sveikatos) draudimo
įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
3. Pagal CK 1. 1 straipsnio 2 dalį turtiniai
teisiniai santykiai, susiję su mokesčių ir kitokių privalomų rinkliavų ar įmokų
valstybei ar jos institucijoms surinkimu, muitų santykiai, taip pat santykiai,
susiję su valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų surinkimu ir jų paskirstymu,
nėra laikomi civiliniais teisiniais santykiais, todėl Valstybinė
ligonių kasa, sumokėdama asmens gydymo išlaidas, veikia ne kaip civilinės teisės subjektas,
o kaip viešojo administravimo subjektas pagal Sveikatos sistemos įstatymą. Atsakovo
nurodoma menama ieškovo regreso teisė į draudiką taip pat privalo kilti ne
iš civilinių teisinių santykių, o iš viešojo administravimo santykių ir
atitinkamai turi būti tiesiogiai įtvirtinta Valstybinės ligonių kasos veiklą
reglamentuojančiuose, t. y. viešosios teisės, aktuose. Dėl to Valstybinės
ligonių kasos, kaip ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos,
regreso teisė į draudiką, taip pat ir į žalą padariusį asmenį turi būti įtvirtinta
įstatymuose, reglamentuojančiuose Valstybinės ligonių kasos veiklą. Šią
nuostatą taip pat pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės
12 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2004, suformuluoti
argumentai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje yra konstatavęs,
kad, Dėl paramos mirties atveju įstatyme nesant nustatytos savivaldybės regreso teisės į
išmokėtas laidojimo pašalpas, netenkintinas ir šios institucijos ieškinys dėl
išmokėtų sumų priteisimo regreso tvarka.
4. Teismai taip pat netinkamai taikė Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymą ir Vyriausybės
nutarimu patvirtintas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Nei ginčo santykiui galiojusiame
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatyme, nei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse nenumatyta draudikui pareiga atlyginti
Valstybinės ligonių kasos patirtas išlaidas. Tai patvirtina taip pat ir
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo pakeitimų ir papildymų (raidos) analizė, t. y. tik šio įstatymo
2004 m. kovo 5 d. redakcija buvo papildyta nuostata –
19 straipsnio 10 dalimi – dėl tam tikrų valstybinio draudimo įstaigų
regreso teisės į draudiką. Tik šio įstatymo straipsnio redakcija reglamentuoja, kad
draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką,
kiek jos nepadengė socialinis draudimas ar privalomasis sveikatos draudimas.
Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų
nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į
žalą padariusį asmenį. Tačiau iš šios normos turinio taip pat akivaizdu, kad
tik socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso teisę
į draudiką.
Ieškovas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra,
pritardamas teismų procesiniuose sprendimuose nurodytiems argumentams,
atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 3 d. sprendimą ir Panevėžio
apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartį.
 
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j
a :


IV. Kasacinio teismo argumentai
ir išaiškinimai

Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės
aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas
užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą.
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis
teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas
sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo
ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į
kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad
kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime
į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys
nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo
problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu
ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai
leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje
(kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą
valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).
Kasaciniame skunde keliamas Valstybinės ligonių kasos teisės išieškoti
gydymo įstaigoms išmokėtas sužalotų asmenų gydymo išlaidų sumas iš transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės draudikų pagrįstumo klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.
Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas
tuo, kad teismai, priteisdami Valstybinės ligonių kasos turėtas asmens gydymo
išlaidas iš draudiko Sveikatos draudimo
įstatymo 14 straipsnio ir 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto
ir CK 6. 290 straipsnio 3 dalies pagrindu, netinkamai išaiškino ir pritaikė šias teisės normas,
nes eismo įvykyje padarytos žalos metu galiojusio Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo redakcijos 3 straipsnis nenumatė sveikatos
draudimo kaip socialinio draudimo rūšies, todėl CK 6. 290 straipsnis ginčo
santykiams negali būti taikomas. Kasatoriaus teigimu, Valstybinės ligonių kasos, kaip ir Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos,
regreso teisė į draudiką, taip pat ir į žalą padariusį asmenį turi būti
įtvirtinta įstatymuose,
reglamentuojančiuose Valstybinės ligonių kasos veiklą. Nei ginčo santykiui galiojusiame Transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse nenumatyta draudikui pareiga atlyginti Valstybinės ligonių kasos patirtas
išlaidas.
Su kasacinio
skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Asmens sveikatos sužalojimo eismo įvykyje atveju
žalą nukentėjusio asmens sveikatai ar turtui atlygina transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės draudikas ir (arba) žalą padaręs asmuo
(transporto priemonės valdytojas) CK ir Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Jeigu sužalotas asmuo buvo gydomas nemokamai,
nukentėjusio asmens, apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu, sveikatos
priežiūros išlaidos (medicinos pagalba, išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos
priemonės, kt. ) pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnį apmokamos iš
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kuriomis disponuoja ir
sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę vykdo Valstybinė ligonių kasa ir
teritorinės ligonių kasos Sveikatos draudimo įstatymo bei kitų teisės aktų,
reglamentuojančių šių institucijų veiklą ir užtikrinančių sveikatos sistemos bei
privalomojo sveikatos draudimo funkcionavimą, nustatyta tvarka.
Kolegija
konstatuoja, kad sprendžiant, ar Valstybinė ligonių kasa turi regreso teisę
išieškoti turėtas sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas iš civilinės
atsakomybės draudikų, būtina įvertinti sveikatos draudimo sistemos paskirtį bei
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
tikslus.
Pažymėtina, kad
žalos padarymo metu galiojusio Sveikatos sistemos įstatymo 90 straipsnyje
nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos
žmonių sveikatai, privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti sveikatos
priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas. Ši nuostata atspindi bendrąjį žalos
atlyginimo principą, įtvirtintą CK (pvz. , CK 6. 111–6. 114, 6. 263, 6. 270,
6. 283 straipsniai), kad žalą asmeniui privalo visiškai atlyginti
atsakingas asmuo.
Sistemiškai
aiškinant kitas Sveikatos sistemos įstatymo bei Sveikatos draudimo įstatymo
nuostatas (pvz. , Sveikatos
draudimo įstatymo 14 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies
8 punkto nuostatas) ir atsižvelgiant į sveikatos draudimo sistemos pobūdį,
t. y. kad sveikatos draudimu sukuriama sistema, garantuojanti sveikatos
draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui (pvz. , gydytojui
diagnozavus sveikatos sutrikimus ir pan. ), sveikatos priežiūros paslaugų
teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos
priemones kompensavimą, darytina išvada, kad sveikatos draudimo įstaigų turėtos
išlaidos nėra tiesiogiai siejamos su trečiųjų asmenų neteisėtais veiksmais ar
žalą padariusių asmenų draudimu nuo neteisėtų veiksmų, kuriais padaroma žala
asmens sveikatai, be to, valstybė sveikatos draudimu nesiekia atlyginti žalos
už kitus asmenis, todėl, atlyginus sveikatos priežiūros išlaidas iš valstybės biudžeto,
jos turi būtų išieškomos iš kaltųjų asmenų, kaip yra ir kitais socialinio
draudimo atvejais CK 6. 290 straipsnio nustatyta tvarka. Tai, kad žalos padarymo metu
sveikatos draudimas nebuvo įtrauktas į Socialinio draudimo įstatymo
5 straipsnyje įtvirtintas socialinio draudimo rūšis, neeliminuoja
galimybės sveikatos priežiūros įstaigoms regreso tvarka išieškoti žalą, nes
vertinant situaciją civilinio delikto požiūriu sveikatos draudimo įstaigų, kaip
civilinės atsakomybės subjektų, teisės ir pareigos bei išlaidų (išmokų) pobūdis
žalos atlyginimo santykiuose atitinka kitų socialinio draudimo įstaigų statusą
bei jų turėtų išlaidų (išmokų) pobūdį asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės
atėmimo atveju.
Sprendžiant dėl to, ar asmens sveikatos sužalojimo eismo įvykyje atveju sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos priteistinos iš privalomos civilinės atsakomybės draudiko, būtina pažymėti, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad išmoka įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims, valdant ar naudojant transporto priemonę, atsiranda civilinė atsakomybė. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas suteikia apsaugą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai už žalą atsakingas asmuo naudoja ir valdo transporto priemonę bei jam kyla civilinė atsakomybė. Jeigu sveikatos draudimo įstaigos teisės aktų nustatytais atvejais išmokėjusios išmokas įgyja reikalavimo teises į kaltą dėl žalos padarymo asmenį, jos gali reikalavimą pateikti ir draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę. Tai atitinka ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punkto nuostatą, įtvirtinančią, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį, taigi sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas atlygina žalą padariusio asmens draudikas neviršydamas draudimo sumos ir (arba) žalą padaręs asmuo, jei draudimo sumos neužtenka sveikatos priežiūros išlaidoms padengti.
Dėl to, kad kasaciniame
skunde remiamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje
byloje Nr. 3K-3-304/2004 suformuluotais argumentais, kad Dėl paramos mirties atveju įstatyme nesant
numatytos savivaldybės regreso teisės
į išmokėtas laidojimo pašalpas netenkintinas, kolegija pažymi, kad šioje byloje
buvo analizuojami visiškai skirtingos paskirties ir prigimties laidojimo
pašalpos, kuri negali būti tapatinama su sveikatos draudimo išmokomis bei
sveikatos priežiūros paslaugų išlaidomis pagal Sveikatos draudimo įstatymą,
teisinio reguliavimo ypatumai.
Atsižvelgdama į tai, kas
išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atmeta kasacinio skundo
argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai,
procesinės teisės normų nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo, todėl kasacinio
skundo motyvais naikinti teisėtus ir pagrįstus teismų procesinius
sprendimus nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :
 
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt