TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymų
naudojimas apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti
Sprendimo byloje SOLAKOV
prieš Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką M-niją santrauka
(Pareiškimo
Nr. 47023/99)
Sprendimas
priimtas 2001 m. spalio 31 d.
Sprendimo
tekstas anglų ir prancūzų kalbomis

Faktai

Pareiškėjas, kurį laiką gyvenęs
Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau –
JAV), buvo įtartas prekyba narkotikais; 1996 m. sausį JAV policija
patvirtino pareiškėjo sulaikymo orderį.
1997 m. rugpjūčio
15 d. M-nijos prokuroras, gavęs JAV kompetentingų institucijų prašymą,
kreipėsi į Skopjės municipalinį teismą (Skopje Municipal Court
/ tribunal municipal de Skopje, toliau
– pirmosios instancijos teismas) dėl
baudžiamosios bylos pareiškėjui iškėlimo už narkotinių medžiagų kontrabandą iš
Bulgarijos bei Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos M-nijos į JAV ir
narkotikų prekybos tinklo sukūrimą. Prokuroro prašyme buvo nurodyti asmenys,
susiję su šia nusikalstama veikla, kurių baudžiamosios bylos JAV jau buvo
išnagrinėtos ar dar tebenagrinėjamos, ir prašoma juos apklausti.
R-sėjo 30 d. ikiteisminio
tyrimo teisėjas (investigating judge / juge d’instruction) pradėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl
pareiškėjo padarytų veikų ir nusprendė apklausti prokuroro prašomus liudytojus.
Tuo tikslu per M-nijos teisingumo ministeriją teisėjas perdavė JAV
kompetentingoms institucijoms prašymą dėl pagalbos apklausiant liudytojus. Prie
prašymo buvo pridėtas liudytojų sąrašas ir 15 klausimų. L-kričio
28 d. pareiškėjo advokatas buvo informuotas, kad po savaitės ikiteisminio
tyrimo teisėjas vyks į JAV, ir jis yra kviečiamas dalyvauti liudytojų
apklausose.
G-žio 1 d. JAV ambasada atsisakė išduoti
vizą pareiškėjo advokatui, nes jis nepateikė visų reikalaujamų dokumentų, ir
pranešė jam, kad pateikus nurodytus dokumentus prašymas dėl vizos bus
pakartotinai apsvarstytas. Tačiau advokatas dėl vizos nebesikreipė. G-žio
2 d. pareiškėjas atsisakė jo paslaugų, o gruodžio 3 d. pasirinko kitą
advokatą, kuris tą pačią dieną buvo pakviestas gruodžio 8 d. dalyvauti
liudytojų apklausose JAV.
G-žio 4 d. per apklausą pareiškėjas nurodė,
kad ikiteisminio tyrimo teisėjas jam pranešė apie liudytojų apklausas JAV ir
kad jis susisiekė su savo naujuoju advokatu, kuriam palieka spręsti,
ar dalyvauti šiose apklausose. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad turi
pakankamai lėšų kelionės išlaidoms padengti. Tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo
teisėjas pranešė JAV ambasadai, kad naujasis pareiškėjo advokatas pareiškė, jog
jam nebūtina dalyvauti liudytojų apklausose ir kad jis neturi pakankamai
lėšų kelionei.  
G-žio 8 ir 9 d. ikiteisminio tyrimo
teisėjas, dalyvaujant prokurorui bei teismo vertėjui, JAV apklausė penkis
liudytojus. Apklausų metu buvo daromi garso įrašai. Pasak prisaikdintų ir
atskirai apklausiamų liudytojų, būtent pareiškėjas sukūrė narkotikų prekybos
tinklą ir organizavo apie 10,5 kg narkotikų kontrabandą į JAV bei jų
perpardavimą šioje šalyje. Pareiškėjas organizavo narkotikų kontrabandą iš
Bulgarijos, kur turėjo ryšių, į M-niją, o iš čia – į JAV. Kai kurie
liudytojai nurodė, kad jie gabeno narkotikus gipso tvarsčio imitacijoje, kurią pareiškėjas
uždėdavo jiems ant kojų, o krovinį perduodavo JAV gyvenančiam pareiškėjo sūnui.
Pasak kai kurių liudytojų, pareiškėjas ir jo sūnus savo namuose tiekė jiems
narkotikų.
G-žio 22 d. prokuroras pateikė pareiškėjui
kaltinimus dėl narkotikų kontrabandos ir tarptautinio tinklo šiam tikslui
sukūrimo. Kaltinimas buvo grindžiamas minėtų liudytojų parodymais. 1998 m.
sausio 1 d. pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl
bylos nutraukimo nesant įtikinamų jį kaltinančių įrodymų. Sausio 12 d.
pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė.
Sausio 13 ir 22 d. vyko teismo posėdžiai
pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas teigė, kad yra nekaltas, ir pareiškė,
jog nevyko į JAV, nes žinojo, kad tai gali būti pavojinga. Pirmosios
instancijos teismas, be kita ko, išnagrinėjo gipso tvarsčio, kuriame buvo rasta
narkotikų, nuotraukas, liudytojų nuotraukas, kratų pareiškėjo sūnaus ir kito
liudytojo namuose, kuriuose buvo rasta narkotikų, protokolus, pranešimus apie
pareiškėjo sūnaus veiklos tyrimą bei jam skirtą suėmimą. Pareiškėjas skundėsi
tuo, kad negalėjo apklausti liudytojų ir prieštaravo jų parodymų perskaitymui
teismo posėdyje, tačiau teismas nusprendė, kad JAV gauti liudytojų parodymai
turi būti perskaitomi, nes užtikrinti liudytojų dalyvavimą teismo posėdyje yra
nepaprastai sudėtinga. Pareiškėjas ginčijo liudytojų parodymus, konkrečiai
nenurodydamas, kodėl juos reikėtų laikyti melagingais ir kokių klausimų jis
norėtų pateikti liudytojams.
Sausio 22 d. teismo
posėdyje pareiškėjas paprašė iškviesti į apklausą teisme du papildomus gynybos
liudytojus: R- m. , kuris,
pasak dviejų JAV apklaustų liudytojų, kartu su pareiškėju įdėjo jiems narkotikų
į gipsą organizuojant kontrabandą iš Bulgarijos, ir liudytojų parodymuose
neminimą A- B. , tariamai pažįstantį R- m.
Pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė remdamasis tuo, kad jam pakanka
įrodymų nuosprendžiui priimti.
Sausio 26 d. pirmosios instancijos teismas
pripažino pareiškėją kaltu ir skyrė jam laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Nuosprendyje atmetamas pareiškėjo argumentas dėl gynybos teisių pažeidimo,
nurodant, kad nebuvo įmanoma pakviesti liudytojų į teismą. Pirmosios
instancijos teismo nuomone, liudytojų parodymai patikimi, nes, priešingai negu
teigė pareiškėjas, JAV kalintys liudytojai negalėtų sudaryti su M-nijos
prokuratūra sandėrio dėl bausmės sumažinimo mainais už parodymus. Pirmosios
instancijos teismas taip pat nurodė, kad visi liudytojai atpažino pareiškėją
pagal nuotrauką, o jų atskirai duodami parodymai yra nuoseklūs ir tikslūs.
Teismas taip pat atsižvelgė į paties pareiškėjo parodymus.
Prokuroras ir pareiškėjas
apskundė nuosprendį. Apeliacinis teismas (Skopje Court of Appeal
/ cour d’appel
(Апелационен
суд) de Skopje) atmetė pareiškėjo skundą ir, be kita
ko, jo argumentus dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjo
kasacinis skundas taip pat buvo atmestas.

Teisė

Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio
1 dalimi ir 3 dalies d punktu, pareiškėjas skundėsi tuo, kad jo
bylos nagrinėjimas buvo neteisingas, nes jis negalėjo apklausti liudytojų,
kurių parodymai buvo vienintelis jo nuteisimo pagrindas, ir nebuvo iškviesti
bei apklausti teisme du gynybos liudytojai.

Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir
6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimo
Teismas
priminė, kad 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai turi būti suprantami
kaip konkretūs 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamos teisės į teisingą
bylos nagrinėjimą aspektai, todėl pareiškėjo skundus jis nagrinėjo pagal
6 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies d punktą, taikomus kartu (be daugelio kitų šaltinių, žr. A. M. v. Italy, no.
37019/97, § 23, ECHR 1999-IX; Van Mechelen and O-hers v. the
Netherlands, judgment of 23 April 1997, Reports of J-gments and Decisions 1997-III, p.
711, § 49).
Teismas pakartojo, kad pagal bendrąją taisyklę tiek jiems
pateiktų surinktų duomenų, tiek duomenų, kuriuos kaltinamieji nori pateikti,
reikšmingumo vertinimas yra nacionalinių teismų reikalas. Pagal Konvencijos
6 straipsnio 3 dalies d punktą nacionaliniams teismams taip pat
paliekama teisė vertinti, ar būtų tikslinga iškviesti liudytojus. Minėtoje
Konvencijos nuostatoje nereikalaujama iškviesti ir apklausti kiekvieno gynybos
liudytojo. Esminis šios nuostatos tikslas, kuris nurodytas žodžiais „tomis
pačiomis sąlygomis“, yra visiška šalių lygybė liudytojų apklausos požiūriu.
Tačiau šalių lygybės sąvoka neišsemia nei 6 straipsnio 3 dalies
d punkto, nei 6 straipsnio 1 dalies, kurią taikant ji sudaro tik
vieną iš daugelio aspektų, turinio (žr. , be daugelio kitų šaltinių, V-al v.
B-gium, judgment of 22 April
1992, Series A no. 235-B, p. 32, § 33; Bricmont v. B-gium, judgment of 7 J-y 1989, Series A
no. 158, p. 31, § 89).
Teismo priedermė pagal
Konvenciją yra ne nuspręsti, ar liudytojų parodymai buvo tinkamai  pripažinti įrodymais, bet įvertinti, ar procesas, kaip visuma, įskaitant įrodymų
gavimo būdą, buvo teisingas (žr. cituotus
sprendimus A. M. v. Italy, § 24;
Van Mechelen and O-hers, p. 711, §
50; Doorson v. the Netherlands,
judgment of 26 M-h 1996, Reports 1996-II,
p. 470, § 67; mutatis mutandis, García Ruiz v. Spain [GC], no.
30544/96, § 28, ECHR 1999-I).
Be to, paprastai visi įrodymai turi būti pateikti viešame teismo
posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos
nagrinėjimą. Tačiau tai nereiškia, jog tam, kad liudytojų parodymai galėtų būti
laikomi įrodymais, jie visada turi būti duodami viešame teismo posėdyje.
L-ytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo stadijoje, laikymas įrodymais
savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir
3 dalies d punktu, jeigu buvo gerbiamos gynybos teisės. Paprastai
šios teisės reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama
galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti
liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese
(žr. Saïdi
v. F-e, judgment of 20 September 1993, Series A
no. 261-C, p. 56, § 43; K-ovski v.
the Netherlands, judgment of 20 November 1989, Series A no.
166, p. 20, § 41; U-terpertinger v.
A-ia, judgment of 24 November 1986, Series A no. 110, p. 14,
§ 31). Gynybos teisės yra apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio
reikalavimais nesuderinama apimtimi tada, kai apkaltinamasis nuosprendis yra
pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais liudytojo, kurio
kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas
ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme (žr. cituotą sprendimą byloje Van Mechelen and O-hers, p. 712, § 55).
Teismas priminė, kad nagrinėjamoje byloje
pareiškėjas skundėsi dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir
3 dalies d punkto pažeidimo vadovaudamasis iš esmės dviem pagrindais:
tuo, kad jo bylos nagrinėjimas buvo neteisingas dėl to, jog jis neturėjo
galimybės apklausti liudytojų, kurių parodymai yra vienintelis jo byloje
priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, ir tuo, kad jis negalėjo
pasiekti, kad būtų iškviesti ir apklausti du gynybos liudytojai.
Akivaizdu, kad abu pareiškėjo advokatai buvo kviečiami į
liudytojų apklausas JAV. Pareiškėjo argumentas, kad jo antrasis advokatas nebuvo
tinkamai pakviestas, nepatvirtinamas dokumentais, nes iš šaukimo matyti, kad
advokatas jį pasirašė, nors ir ne advokato parašui skirtoje vietoje.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo duomenų,
rodančių, jog pareiškėjas ar jo antrasis advokatas išreiškė ketinimą dalyvauti
liudytojų apklausose JAV. Konkrečiai 1997 m. gruodžio 4 d.
pareiškėjas pranešė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad palieka savo advokatui
teisę spręsti, ar vykti į JAV, ir kad turi pakankamai lėšų šios kelionės
išlaidoms padengti. Antrasis pareiškėjo advokatas nesikreipė į JAV ambasadą dėl
vizos ir neprašė atidėti apklausos dėl to, kad trūktų laiko vizai gauti. Be to,
pirmasis pareiškėjo advokatas pakartotinai dėl vizos nesikreipė, o 1997 m.
gruodžio 2 d. nustojo atstovauti pareiškėjui.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos ir
apeliaciniame teismuose pareiškėjas niekada nesiskundė tuo, kad neturėjo
galimybės apklausti minėtų liudytojų dėl laiko ar informacijos stokos, taip pat
nebuvo aiškiai prašęs, kad šie liudytojai būtų kviečiami į teismą.
L-ytojų parodymai iš tikrųjų vaidino svarbų
vaidmenį pagrindžiant pareiškėjo apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau neatrodė, kad
pareiškėjas ginčijo jų turinį, kaip tokį. Jis nebuvo aiškiai suformulavęs
klausimų, kuriuos norėtų pateikti minėtiems liudytojams. Be to, pareiškėjas
apie tai, kad negalėjo apklausti šių liudytojų, pareiškė tik antrajame
pirmosios instancijos teismo posėdyje.
Nacionaliniai teismai išsamiai bei kruopščiai
išanalizavo liudytojų parodymus ir atsižvelgė į įvairius faktorius, kurie
turėjo įtakos vertinant liudytojų patikimumą ir jų parodymų tikrumą bei
reikšmę. Taip pat buvo išnagrinėti kiti įrodymai, patvirtinantys liudytojų
parodymus.
Teismas konstatavo, kad ši byla
skyrėsi nuo cituotos bylos A. m.
prieš Italiją, kurioje liudytojus ikiteisminėje proceso stadijoje apklausė
policijos pareigūnai ir pareiškėjo advokatui nebuvo leista dalyvauti jų
apklausoje.
Pareiškėjas Teisme teigė, kad proceso
nacionaliniuose teismuose metu pageidavo įvertinti liudytojų apklausos
protokolų tikslumą, bet ši teisė jam nebuvo suteikta, nes prokuratūra pareiškė,
jog garso įrašas reikalingas vertimui padaryti. Tačiau Teismas nenustatė jokių
šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių duomenų.
Be to, nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas prašė
nacionalinių teismų leisti jam perklausyti parodymų garso įrašą nagrinėjant
bylą pirmosios instancijos ar apeliaciniame teisme. Jis taip pat neprieštaravo
dėl to, kaip atliktas parodymų vertimas, ir nesiskundė netiksliu vertimu.
Teismas pažymėjo, kad liudytojai buvo prisaikdinti ir davė parodymus
dalyvaujant atestuotam teismo vertėjui.
Dėl pareiškėjo skundo, kad jis
negalėjo pasiekti, jog būtų iškviesti ir apklausti du papildomi liudytojai,
Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę paprašyti iškviesti liudytojus
ikiteisminio tyrimo metu, savo prašyme dėl bylos nutraukimo arba 1998 m.
sausio 12 ir 13 d. teismo posėdžiuose, bet tokį prašymą pateikė tik sausio
22 d. vykusiame teismo posėdyje.
Teismas pažymėjo, kad dviejų
liudytojų, gyvenančių arba Bulgarijoje, arba JAV, adresai buvo nežinomi. Taigi
būtų sudėtinga iškviesti juos į teismą. Atsižvelgdamas į priežastis, kuriomis
pareiškėjas motyvavo būtinumą išklausyti šiuos liudytojus, Teismas konstatavo,
kad tokiomis aplinkybėmis atsisakymas juos iškviesti, kaip toks, nepažeidė
Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies.
Taigi Teismas įsitikino, kad
pareiškėjui buvo suteikta tinkama ir pakankama galimybė įgyvendinti savo teisę
į gynybą. Nacionalinio teismo atsisakymas iškviesti liudyti du papildomus
liudytojus neapribojo pareiškėjo gynybos teisių tokia apimtimi, kad jam nebūtų
suteikta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą Konvencijos 6 straipsnio
1 dalies ir 3 dalies d punkto prasme. Iš to išplaukia, kad
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas
šioje byloje nebuvo nepažeisti. In conclusion, the Court is satisfied that
the applicant was given an adequate and proper
opportunity to present his defence. The court’s refusal to summon the two
additional witnesses did not restrict his defence rights to such an extent that
he was not afforded a fair trial within the meaning of Article 6 §§ 1 and 3 (d)
of the Convention. It follows that there has been no violation of Article 6 §§
1 and 3 (d) of the Convention in the present case. En conclusion, la Cour estime que le requérant a
disposé d’une occasion adéquate et suffisante de présenter sa défense. Le refus
du tribunal de convoquer les deux témoins supplémentaires n’a pas porté
atteinte à ses droits de la défense à un point tel qu’il n’aurait
pas bénéficié d’un procès équitable au sens de l’article 6 §§ 1 et 3 d)
de la Convention. Il s’ensuit qu’il n’y a pas eu violation de l’article 6 §§ 1
et 3 d) de la Convention en l’espèce.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt