|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška Teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymų naudojimas apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti Sprendimo byloje C. prieš Suomiją santrauka (Pareiškimo Nr. 18249/02) Sprendimas priimtas 2006 m. gegužės 9 d. (sprendimo tekstas anglų kalba) Faktai Pareiškėjas C. , gyvenantis Šveicarijoje, ir jo žmona B. , kilusi iš Suomijos, turėjo du vaikus, sūnų T. , gimusį 1987 m. , ir dukterį A. , gimusią 1989 m. Šeima iki 1993 m. gyveno Šveicarijoje. Vėliau B. su vaikais persikėlė į Suomiją, kur gyveno su savo partnere – moterimi, L. 1994 m. birželio 10 d. B. kreipėsi dėl skyrybų ir vaikų globos teisių suteikimo. 1994 m. spalio 10 d. tėvai sudarė laikiną susitarimą, pagal kurį vaikai turėjo pasilikti su motina Suomijoje, o tėvui suteikta teisė į tris pasimatymus su vaikais, esant priežiūrai. Pareiškėjas teigė, kad 1994 m. jis sužinojo apie tai, kad vaikų močiutė pateikė skundą socialinės apsaugos institucijoms dėl tariamų L. tvirkinamųjų veiksmų vaikų atžvilgiu. Vėliau baudžiamieji kaltinimai L. buvo atmesti. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į nacionalinius teismus dėl vaikų grąžinimo į Šveicariją pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, tačiau 1994 m. gruodžio 7 d. Apeliacinio teismo (the Court of Appeal) sprendimu ir 1995 m. birželio 15 d. Aukščiausiojo Teismo (the Supreme Court) sprendimu pareiškimas buvo atmestas. Teismai rėmėsi tuo, kad pareiškėjas savo noru sudarė laikiną susitarimą dėl vaikų gyvenimo kartu su motina Suomijoje. 1996 m. rugpjūčio 20 d. Apygardos teismas (the District Court) išimtinę vaikų globos teisę suteikė motinai. Teismas nustatė, kad vaikai kartu su motina gyvena Suomijoje nuo 1993 m. , todėl jų geriausius interesus atitiktų pasilikimas su ja. Pareiškėjui suteiktos vaikų lankymo teisės. Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas pritarė šiam sprendimui. 1999 m. rugpjūčio 30 d. B. , vaikų motina, mirė. Tuo metu vaikams buvo dvylika ir devyneri metai. Pareiškėjas skubiai grįžo į Suomiją. 1999 m. rugsėjo 23 d. jis pateikė prašymą dėl vaikų, gyvenančių su L. , perdavimo į globos namus, o pats prašė suteikti vaikų lankymo teisę. Pareiškimus dėl vaikų globos paskyrimo pateikė tiek L. , tiek pareiškėjas. 1999 m. spalio mėnesį vaikus apklausė psichiatras ir psichologai. Vaikai pareiškė norą gyventi su L. , nes su ja jautėsi saugūs ir buvo pripratę gyventi kartu. 1999 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjas su vaikais buvo susitikęs tris kartus, esant priežiūrai, ir vieną kartą – be socialinių darbuotojų. 1999 m. gruodžio 21 d. Apygardos teismas po žodinio bylos nagrinėjimo, kuriame pareiškėjas, L. ir kiti aštuoniolika liudytojų buvo išklausyti, vaikų globos teises suteikė pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad tiek L. , tiek pareiškėjas yra tinkami būti vaikų globėjais. Dėl vaikų požiūrio Apygardos teismas nurodė, kad, remiantis 1998 m. vasario 23 d. pateiktais socialinio darbuotojo tvirtinimais, T. buvo veikiamas savo motinos ir jo norai prieštaravo tam, ką jis buvo sakęs socialiniam darbuotojui apie susitikimus su tėvu. Teismas taip pat atsižvelgė į įtemptus L. ir pareiškėjo santykius, ir į tai, kad L. nesugebėtų užtikrinti pareiškėjo bendravimo su vaikais. 1999 m. gruodžio 22 d. Apeliacinis teismas sustabdė nutarties vykdymo procesą, nes L. pateikė skundą dėl sprendimo vaikų globos teises suteikti pareiškėjui. 2000 m. balandžio 3 d. Apeliacinis teismas panaikino sprendimą dėl vykdymo proceso sustabdymo ir pareikalavo iš Socialinio aprūpinimo tarybos (the Social Welfare Board) ir atitinkamų pareigūnų Šveicarijoje pateikti ataskaitą apie bylą. Socialinių darbuotojų pastangos surengti pareiškėjo ir vaikų susitikimus buvo bevaisės, vaikams atsisakant susitikti su tėvu. Anot vieno iš socialinių darbuotojų, vaikų pageidavimai buvo labiau priklausomi nuo L. nei nuo jų pačių. Tuo tarpu pareiškėjas kreipėsi į Apygardos teismą dėl šio teismo priimtos nutarties įgyvendinimo. 2000 m. rugpjūčio 31 d. prašymas buvo atmestas. 2001 m. birželio 28 d. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes priėmė naują sprendimą byloje. Pareiškėjo prašymas dėl vaikų perkėlimo į globos namus 2000 m. balandžio 5 d. taip pat buvo atmestas. Skundas dėl šio sprendimo atmestas 2000 m. gruodžio 19 d. 2001 m. kovo 23 d. Apeliacinis teismas pritarė Apygardos teismo sprendimui ir vaikų globos teises suteikė pareiškėjui bei nurodė, kad vaikai pradėtų gyventi su pareiškėju nuo 2001 m. rugpjūčio 16 d. po pereinamojo laikotarpio, per kurį vaikai su pareiškėju galėtų susitikti vieną savaitgalį per mėnesį ir vieną savaitę per vasarą. Pareiškėjas lankėsi Suomijoje 2001 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais, reikalaudamas susitikimų su vaikais. Tik vieną kartą, 2001 m. gegužės mėnesį, susitikimas įvyko, šalims sutarus, kad pareiškėjas aplankys vaikus jų močiutės iš motinos pusės namuose. Po to vaikai pareiškė, kad nebenori matyti pareiškėjo. Jų teigimu, tėvas pasižymėjo kritiškumu, dideliais reikalavimais, be to, vaikai nenorėjo palikti savo draugų, pažįstamos aplinkos. Taip pat vaikai tvirtino, kad nepasitiki tėvu. L. kreipėsi dėl leidimo paduoti skundą. 2001 m. birželio 20 d. Aukščiausiasis Teismas davė leidimą L. apeliacijai ir sustabdė Apeliacinio teismo sprendimo vykdymą. L. prašė žodinio bylos nagrinėjimo, kuriame šalys ir galbūt vaikai būtų išklausyti. Savo ruožtu pareiškėjas kreipėsi dėl laikinų vaikų lankymo teisių suteikimo ir vaikų psichologinės būklės ištyrimo. Jis taip pat reikalavo, kad Aukščiausiasis Teismas iš naujo išnagrinėtų žemesniesiems teismams pateiktus įrodymus. 2001 m. lapkričio 19 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą dėl laikinų lankymo teisių kaip betikslį, o prašymą dėl psichologinio vaikų tyrimo – kaip nebūtiną. Teismas taip pat atmetė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo kaip nebūtiną, taip pat dėl priežasčių, įtvirtintų sprendime. Aukščiausiasis Teismas priminė, kad, remiantis nacionaline teise, globos klausimas turi būti sprendžiamas, vadovaujantis geriausiais vaiko interesais. Atsižvelgiant į globos teisių suteikimo tikslą, geriausių vaiko interesų neatitiktų globos teisių suteikimas tėvui, kuriam vaikai būtų perduoti prieš jų valią. Taigi vaikų globos teisės buvo perduotos L. Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad ateityje vaikų ir tėvo pasimatymai gali būti vykdomi pagal sutartį arba teismo nutartį, tačiau, atsižvelgiant į vaikų amžių, tai priklausys nuo jų pačių noro. Jis taip pat pabrėžė, kad, remiantis nacionaline teise, vaikų globėjas turi pareigą bendradarbiauti, jog būtų skatinami ir užtikrinami santykiai tarp tėvo ir vaikų. Vis dėlto Aukščiausiasis Teismas nepriėmė jokios nutarties šiuo klausimu, o pareiškėjas nepateikė prašymo dėl šio aspekto. Teisė Pareiškėjas skundėsi dėl Konvencijos 8 straipsnio (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimo, nes Aukščiausiasis Teismas neteisingai panaikino dviejų žemesniųjų teismų sprendimus, suteikiančius jam vaikų globos teises. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jam nebuvo suteikta teisė į tinkamą bendravimą su vaikais proceso metu arba nebuvo priimta nutartis dėl bendravimo su vaikais po proceso. Dėl Konvencijos 8 straipsnio (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimo (atsisakymas pareiškėjui suteikti globos teises) Bylos šalys nesiginčijo, kad sprendimas atimti iš pareiškėjo vaikų globos teises apribojo jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį. Teismas nagrinėjo, ar atsisakymas suteikti globą buvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“. Spręsdamas šį klausimą, Teismas turėjo nustatyti, ar bylos, kaip visumos, kontekste šią priemonę pateisinantys motyvai buvo svarbūs ir pakankami Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies tikslu. Neabejotinai, svarstymai, kas atitinka geriausius vaiko interesus, turi esminę svarbą kiekvienoje tokio pobūdžio byloje. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad nacionalinės valdžios institucijos turi palankią galimybę tiesiogiai bendrauti su visais suinteresuotais asmenimis byloje. Teismo užduotis yra Konvencijos kontekste peržiūrėti vietinės valdžios institucijų sprendimus dėl globos ir bendravimo, priimtus naudojantis joms suteikta vertinimo laisve. V-inimo laisvės ribos, priklausančios kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms, skiriasi priklausomai nuo problemos pobūdžio ir konkrečių interesų svarbos. Taigi Teismas yra pripažinęs, kad valdžios institucijos naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis, ypač spręsdamos globos klausimus (žr. E-sholz v. G-y [GC], no. 25735/94, § 49, ECHR 2000-VIII; Kutzner v. G-y, no. 46544/99, § 67, ECHR 2002-I). Thus, the Court has recognised that the authorities enjoy a wide margin of appreciation, in particular when deciding on custody. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta, kad vietinės valdžios institucijos nustatytų teisingą pusiausvyrą tarp vaiko ir tėvų interesų. Nustatant pusiausvyrą, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo pobūdžio ir rimtumo gali būti viršesni nei tėvų interesai. Ypač tėvui ar motinai negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios pažeistų vaiko sveikatą ar vystymąsi, taikymą (žr. cituotą sprendimą byloje E-sholz v. G-y, § 50; and T. P. and K. M. v. the U-ited K-dom [GC], no. 28945/95, § 71, ECHR 2001-V; I-colo-Z-de v. R-ia, no. 31679/96, § 94, ECHR 2000-I, Nuutinen v. Finland, no. 32842/96, § 128, ECHR 2000-VIII). Konkrečioje byloje Teismas priminė, kad globos ginčas buvo sprendžiamas tarp pareiškėjo, vaikų tėvo, ir L. , vaikų mirusios motinos partnerės. Buvo nagrinėjama, kas atitiktų geriausius vaikų interesus – pasilikimas su L. , su kuria vaikai gyveno nuo 1993 m. , ar su pareiškėju, kuriam buvo suteiktos jų globos teisės. Nepaisant praeities ir suaugusių tarpusavio pykčio, padariusio žalą vaikams, vietiniai teismai nenustatė, kad pareiškėjas būtų netinkamas tėvas arba nesugebėtų užtikrinti vaikų poreikių ir interesų. Vaikų lankymas vyko be didesnių sunkumų, kol motina buvo gyva, ir netgi 1999 m. , proceso Apygardos teisme metu. Iš teismams pateiktų įrodymų matyti, kad iki 1999 m. tėvo ir vaikų santykiai iš esmės buvo geri. Žemesniųjų teismų sprendimai globos teises suteikti pareiškėjui, įvertinus, kad vaikų išreikštas neigiamas požiūris tėvo atžvilgiu buvo paveiktas L. ir suaugusių konfliktų, negali būti laikomi prieštaraujančiais geriausiems vaikų interesams. Aukščiausiasis Teismas pakeitė sprendimą globos teises suteikti pareiškėjui. Teismas, turėdamas mintyje Aukščiausiojo Teismo sprendimo svarbą pareiškėjui, privalėjo ištirti, ar šis sprendimas buvo pagrįstas svarbiais ir pakankamais motyvais. Teismas tvirtino, kad negali tinkamai įvertinti, ar sprendimo motyvai buvo „pakankami“ Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies tikslu, nenustatęs, ar sprendimo priėmimo procesas, kaip visuma, numatė reikalaujamą pareiškėjo interesų apsaugą (žr. W. v. the U-ited K-dom, judgment of 8 J-y 1987, Series A no. 121, p. 29, § 64; taip pat žr. cituotą sprendimą byloje E-sholz v. G-y, § 52; taip pat žr. cituotą sprendimą byloje T. P. and K. M. v. the U-ited K-dom, § 72). Teismas pažymėjo, kad Aukščiausiasis Teismas lemiamą reikšmę suteikė vaikų pareikštiems pageidavimams pasilikti su L. Suomijoje, remdamasis nacionaliniu teisės aktu, užkertančiu kelią sprendimų įgyvendinimui, jei vaikai, kuriems daugiau nei dvylika metų, prieštarauja. Paprastai pripažįstama, kad teismai privalo atsižvelgti į vaikų norus tokio pobūdžio procese. Kartais tampa beprasmiška, – jei ne neproduktyvu ar žalinga, – mėginti priversti vaiką prisitaikyti prie situacijos, dėl kurios jis prieštarauja, nurodydamas vienokias ar kitokias priežastis. Taigi Aukščiausiojo Teismo motyvai pripažinti svarbiais šiuo klausimu. Teismas taip pat teigė, kad reikšmės, skirtinos vaikų išreikštai nuomonei, klausimas buvo nuodugniai išnagrinėtas žemesnės instancijos teismuose, nustačiusiuose, kad, nepaisant vaikų noro likti su L. , geriausius jų interesus atitiktų globos teisių suteikimas pareiškėjui, vaikų tėvui. Iš tikrųjų Apeliacinis teismas pabrėžė, kad jis nėra ribojamas būtinybės vadovautis vaiko, kuriam yra dvylika ar daugiau metų, nuomone. Visgi Aukščiausiasis Teismas išskirtinę svarbą suteikė vaikų pozicijai, nesvarstydamas kitų faktorių, pvz. , pareiškėjo, kaip tėvo, teisių, vaikams suteikdamas besąlyginę veto teisę ir pakeisdamas pareiškėjo naudai priimtus sprendimus. Be to, nacionalinis teismas tai padarė be žodinio bylos nagrinėjimo, į kurį galėjo pakviesti šalis pateikti paaiškinimus analizuojamu klausimu. Aukščiausiasis Teismas taip pat nesiėmė priemonių vėlesniais įrodymais ar ekspertų nuomonėmis išsiaiškinti įvairias turimų įrodymų interpretacijas. Nacionalinis teismas taip pat neištyrė, ar didesnė žala vaikų gerovei būtų padaryta, priimant sprendimą pareiškėjo ar L. , kuri iš vaikų būtų atėmusi galimybę bendrauti su jų tėvu, naudai. Sprendimas buvo priimtas tokiu būdu, kad paliko pareiškėjui įspūdį, jog L. , vaikų motinos partnerei, buvo leista manipuliuoti vaikais, taip pat kad teismų sistema nepagrįstai iš jo atėmė tėvo vaidmenį. The decision was reached in a manner which understandably left the applicant with the impression that L. , the mother’s partner, had been allowed to manipulate the children and the court system to deprive him unjustifiably of his parental role. Teismas padarė išvadą, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių sprendimo priėmimo procesas nenustatė reikiamos pusiausvyros tarp atitinkamų interesų ir kad šiame kontekste konstatuotinas Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas. The Court concludes therefore that the decision-making procedure failed to strike a proper balance between the respective interests and that there has been a violation of Article 8 of the Convention in that respect. Išvada: pažeidimas (vienbalsiai). Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |