TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Sprendimo byloje PÉLISSIER IR SASSI prieš Prancūziją santrauka
Sprendimo byloje SIPAVIČIUS prieš Lietuvą
santrauka
(Pareiškimo Nr. 49093/99)
Sprendimas priimtas 2002 m. vasario 21 d. (sprendimo tekstas
tik anglų kalba)
                     
Faktai

            Pareiškėjas, policijos komisaras, buvo
įtartas bendrininkavimu darant spalvotųjų
metalų kontrabandą, nes 1994 m. jis neva tinkamai netyrė tam tikrų kontrabandininkų veiklos. 1995 m.
rugpjūčio 18 d. jis buvo sulaikytas
dėl 1992 m. iškeltos baudžiamosios bylos.         
          1995
m. rugpjūčio 22 d. jam buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu pagal 1961
m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 274 straipsnį,
piktnaudžiavimu tarnyba pagal BK 285
straipsnį ir tarnybiniu suklastojimu pagal BK 289 straipsnį. L-kričio 29 d. prokuratūra pastarojo kaltinimo atsisakė.
          1996
m. vasario 14 d. prokuroras patvirtino
kaltinamąją išvadą, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas dėl BK 274 ir
285 straipsniuose numatytų nusikaltimų.
V-io 20 d. byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.
1996 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismo
teisėjas nutarė, kad tyrimas turi būti
papildytas, ir paprašė, kad prokurorai papildytų
kaltinimus pagal BK 274 ir 285 straipsnius. Birželio 26 d. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino šį sprendimą, pripažinęs, kad apygardos teismas galėjo nagrinėti
atidavimo teismui klausimą neatlikus
papildomo tyrimo. 1996 m. rugsėjo 20
d. Vilniaus apygardos teismo teisėjas atidavė pareiškėją teismui dėl
kaltinimų pagal BK 274 ir 285 straipsnius.
            1998
m. balandžio 24 d. teisiamajame posėdyje teisėja konstatavo, kad kaltinimas sukčiavimu gali būti papildytas, o
kaltinimas pagal BK 285 straipsnį
gali būti pakeistas pridedant „savanaudiškas paskatas“. Gegužės
11 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja papildomai nurodė, kad  kaltinimas
pagal BK 285 straipsnį gali būti papildytas nuorodomis į konkrečius Policijos įstatymo pažeidimus.
            1998
m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismas išteisino pareiškėją dėl sukčiavimo  pagal BK 274 straipsnį ir nustatė, kad kaltinimas pagal BK 285 straipsnį yra
nepagrįstas. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, būdamas valstybės pareigūnas,
neužtikrino tinkamo kontrabandos bylos tyrimo ir kontrolės, kas prilygo tam tikrų Policijos įstatymo nuostatų pažeidimui, kartu netinkamai vykdė savo funkcijas dėl
nerūpestingumo. Teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl tarnybos pareigų neatlikimo
dėl nerūpestingumo pagal BK 288
straipsnį.
            Pareiškėjas
apskundė 1998 m. gegužės 22 d. nuosprendį, nurodydamas, kad Vilniaus
apygardos teismas nuteisė jį už nusikaltimą, kurio
neapėmė pradiniai kaltinimai. Jis neturėjo galimybes gintis nuo kaltinimo šiuo nusikaltimu. Konkrečiai
pareiškėjas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu teisėja niekaip nenurodė, jog kaltinimas piktnaudžiavimu
tarnyba gali būti pakeistas kaltinimu tarnybos pareigų neatlikimu dėl
nerūpestingumo.
            1998 m. rugsėjo 9 d. Apeliacinis teismas dalyvaujant pareiškėjui ir jo gynėjui išnagrinėjo
pareiškėjo bylą dėl fakto ir teisės
klausimų. Išklausęs pareiškėjo ir
prokuroro pasisakymų, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Atmesdamas pareiškėjo argumentą
dėl perkvalifikavimo neleistinumo, apeliacinės instancijos teismas inter alia nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas,
vadovaudamasis 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 279 straipsnio
2 dalies ir 280 straipsnio
reikalavimais, įspėjo pareiškėją, jog kaltinimas gali būti papildytas konkrečių Policijos įstatymo
nuostatų pažeidimais. Be
to, siekiant sudaryti galimybę pasirengti gynybai, buvo pasiūlyta bylos
nagrinėjimo teisme pertrauka, bet šalys jos neprašė,
todėl skundo argumentas, kad pareiškėjas negalėjo
gintis nuo naujo kaltinimo, atmestinas.     
            Pareiškėjas
padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, skųsdamasis inter alia, kad kaltinimo
pakeitimas pažeidė jo teisę gintis. 1999
m. kovo 2 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė skundą, patvirtindamas žemesniųjų teismų sprendimus.
Kasacinis teismas inter alia
nustatė, kad pirmosios
instancijos teismas pakeitė kaltinimą piktnaudžiavimu
tarnyba kaltinimu tarnybos pareigų neatlikimu dėl nerūpestingumo laikydamasis BPK 279 straipsnio 2 dalies ir 280 straipsnio reikalavimų, nes teismas pakeitė pradinį kaltinimą į lengvesnį, tiesiog
padarydamas tinkamas teisines išvadas iš jam pateiktų faktų.
                     
Teisė
                     
Pareiškėjas skundėsi, kad tas faktas, jog jo baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas dėl
piktnaudžiavimo tarnyba, o pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo
nusikaltimą į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, neleido jam tinkamai pasinaudoti gynybos
teisėmis, todėl baudžiamasis procesas buvo neteisingas.
                     
Dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo
                      Vyriausybė pareiškė, kad
tarnybos pareigų neatlikimas dėl nerūpestingumo
buvo sudedamoji pradinio kaltinimo piktnaudžiavimu tarnyba dalis, ir pirmosios instancijos teismas šio kaltinimo
pakeitimą pirmuoju atliko pagal valstybės
vidaus materialiosios ir proceso teisės reikalavimus. Be to, tai, kad
pirmosios instancijos teismo teisėja 1998 m.
balandžio 24 ir gegužės 11 d. , t. y. du kartus, įspėjo pareiškėją apie galimus kaltinimų pakeitimus, suteikė jam
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei 3 dalies a ir b punktuose
nustatytas garantijas.
Pareiškėjas pripažino, kad 1998 m. balandžio 24 ir
gegužės 11 d. posėdžių metu bylą
nagrinėjusi teisėja jį įspėjo apie galimus kaltinimo sukčiavimu pasunkinimą ir kaltinimo piktnaudžiavimu tarnyba pakeitimą. Tačiau nė vienu šių
įspėjimų nebuvo nurodyta, kad kaltinimas
piktnaudžiavimu tarnyba pagal BK 285
straipsnį gali būti pakeistas arba kad gali būti pateiktas naujas kaltinimas
tarnybos pareigų neatlikimu dėl nerūpestingumo pagal BK 288 straipsnį. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeistas 6 straipsnis, nes jis buvo nuteistas už visai kitą nusikaltimą nei tas,
kuris jam buvo inkriminuojamas prieš
nuteisiant.
Teismas priminė, kad proceso teisingumas turi būti
vertinamas atsižvelgiant į proceso
visumą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, kad
reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo
momento įtariamajam yra oficialiai raštu pranešta apie pateikiamo jam
kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą.
Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik
apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurioms jis įtariamas ir kuriomis
grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija
turi būti išsami (Dallos v. Hungary, no. 29082/95, 1. 3. 2001, § 47).
Šios nuostatos
apimtis konkrečiu atveju turi būti įvertinta atsižvelgiant į Konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje garantuojamą bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Baudžiamosiose bylose  išsamios informacijos pateikimas apie
kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos
tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, yra būtina sąlyga proceso teisingumui
užtikrinti. Šiuo požiūriu atkreiptinas
dėmesys į tai, kad 6 straipsnio 3 dalies a punkte nenustatyta jokių
specialių formalių reikalavimų, kaip kaltinamasis turi būti informuojamas apie
jam pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Teismas
taip pat priminė, kad 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra
tarpusavyje susiję ir kad teisė būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir
pagrindą turi būti svarstoma atsižvelgiant į kaltinamojo teisę pasirengti savo
gynybai (Pélissier and
Sassi v. F-e [GC], no.
25444/94, 25. 3. 1999, § 51, ECHR 1999–11).
Nagrinėjamoje byloje, nepaisant to, kad apygardos
teismas likus kelioms savaitėms iki
pirmosios instancijos nuosprendžio paskelbimo nurodė, jog gali būti padaryta
tam tikrų kaltinimo piktnaudžiavimu tarnyba pakeitimų [. . . ], vis dėlto
lieka neginčijama tai, kad iki pat nuteisimo 1998 m. gegužės 22 d. pareiškėjas iš tikrųjų nežinojo, kad apygardos teismas gali perkvalifikuoti tą nusikaltimą į tarnybos pareigų
neatlikimą dėl nerūpestingumo. Ši aplinkybė neabejotinai pakenkė jo galimybėms
gintis nuo pastarojo kaltinimo. In the present case, despite
the fact that the Regional Court had indicated, a few weeks before the
pronouncement of the first instance judgment, certain possible amendments to
the charge of abuse of office [. . . ] it remains undisputed that until the
conviction of 22 May 1998 the applicant was indeed not aware that the Regional
Court might reclassify that offence as official negligence. This circumstance
certainly impaired his ability to defend himself in respect of the charge.
Tačiau Teismas pakartojo, kad 6 straipsnio laikymosi klausimas turi būti išspręstas
įvertinus procesą kaip visumą, įskaitant ir apskundimo procedūras. Iš tikrųjų
minėtoje Dallos byloje, kurioje buvo nagrinėjamas
apeliacinės instancijos teismo atliktas kaltinimo, pagal kurį buvo nuteistas pareiškėjas, pakeitimas, Teismas
lemiamą reikšmę suteikė vėlesniam
procesui Aukščiausiajame Teisme ir pripažino, kad 6 straipsnis nebuvo pažeistas, nes Aukščiausiasis Teismas žodinio nagrinėjimo metu peržiūrėjo atitinkamus
procesinius ir materialiuosius bylos aspektus (žr. cituotą Teismo sprendimą Dallos
v. Hungary byloje, §§ 47–53).
Nagrinėjamoje
byloje pareiškėjas turėjo teisę ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį savo byloje
dėl visų reikšmingų teisės ir fakto aspektų Apeliaciniame teisme, kuris
išklausė šalis žodiniame posėdyje ir tiek proceso, tiek materialiosios teisės prasme ištyrė pareiškėjo skundus dėl kaltinimo
pakeitimo. Nebuvo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo galios panaikinti apkaltinamąjį
nuosprendį ir išteisinti pareiškėją ar kad apeliacinėje instancijoje
pareiškėjas negalėjo gintis nuo pakeisto kaltinimo. Taip pat reikia pažymėti, kad valstybės vidaus baudžiamojo proceso prasme apkaltinamasis nuosprendis
įsiteisėjo tik paskelbus Apeliacinio
teismo sprendimą. Be to, net ir po nesėkmingo
apeliacinio proceso pareiškėjo bylą kasacine tvarka peržiūrėjo Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat
išnagrinėjo materialiuosius ir
procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas užtikrinti pareiškėjo teisių gynimą, kurio šis siekė.
Tai, kad nei apeliacinėje, nei
kasacinėje instancijoje pareiškėjo skundai
dėl perkvalifikavimo nebuvo patenkinti, nerodo, jog peržiūrėjimo procedūromis nebuvo galima ištaisyti pirmosios
instancijos teismo proceso trūkumų.
Dėl to Teismas buvo tos nuomonės, kad pareiškėjas turėjo galimybę išdėstyti savo gynybos argumentus
dėl pakeisto kaltinimo Apeliaciniame teisme ir Aukščiausiajame Teisme.   The Court therefore considers that the applicant had
the opportunity to advance before the Court of Appeal and the Supreme Court his
defence in respect of the reformulated charge. Šiuo požiūriu ši byla skyrėsi nuo minėtos Pélissier and Sassi bylos
(loc. cit. , §§ 51–63), kurioje kasacinis teismas iš naujo nenagrinėjo apeliacinės instancijos teismo diskrecijos
pakeičiant kaltinimą, arba nuo bylos T.
v. A-ia (no. 27783/95, 14. 11. 2000, §§ 70—72), kurioje pareiškėjo skundai dėl perkvalifikavimo nesurengus apeliacinio posėdžio buvo atmesti dėl to, kad juose buvo nurodoma naujų faktų, kurie apeliacinėje instancijoje yra
nepriimtini.
V-indamas
proceso, kaip visumos, teisingumą, Teismas įsitikino, kad su pareiškėjo skundu
susiję proceso apygardos teisme trūkumai
buvo ištaisyti peržiūrėjus bylą aukštesniųjų instancijų teismuose (žr. mutatis mutandis cituotą Dallos bylą,
ibid. ). Dėl to Teismas buvo tikras, kad pareiškėjo teisė būti išsamiai informuotam apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir turėti pakankamai
laiko bei galimybių pasirengti savo gynybai nebuvo pažeista. Iš to
išplaukia, kad Konvencijos 6 straipsnis nebuvo pažeistas. Assessing
the fairness of the proceedings as a whole, the Court is satisfied that any
defects in the proceedings before the Regional Court were cured by way of the
review procedures. The Court is therefore convinced that the applicant’s right
to be informed in detail of the nature and cause of the accusation against him
and to have adequate time and facilities for the preparation of his defence
were not infringed. It follows that Article 6 of the Convention was not
violated.
                      Išvada:
pažeidimo nėra (vienbalsiai).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt