TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
2. 1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54
straipsnis).
Bausmė ir jos paskirtis (BK 41 straipsnis)

Panaikinta
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pakeista pirmosios
instancijos nuosprendžio dalis, ir ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalis palikta galioti.
Apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis
panaikinta dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė BK 54 ir 41 straipsnius –
neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių visumą ir tų aplinkybių
išsamiau neįvertino, vienai iš aplinkybių (nuteistojo asmenybei) suteikė
išskirtinę kitas aplinkybes neutralizuojančią reikšmę, taip pat neatsižvelgė į
BK 41 straipsnio reikalavimus skiriant bausmę užtikrinti teisingumo principo
įgyvendinimą, nesumenkinti nukentėjusiųjų interesų, nepažeisti jų orumo, todėl
pirmosios instancijos teismo paskirtą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6
punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę nepagrįstai pakeitė
dvidešimties metų laisvės atėmimo bausme.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1. 1. 7. 1; 1. 1. 8. 1. 1; 1. 1. 8. 7. 3; 1. 2. 3. 2. 5;
1. 2. 3. 2. 6; 2. 1. 2. 11; 2. 1. 4. 2. 4; 2. 1. 6. 1; 2. 1. 7; 2. 3. 7. 4; 2. 4. 7; 2. 6. 4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 29 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų
kolegija, susidedanti iš pirmininko A-o S-io, teisėjų V-o A-uko,
G-o G-os, J-o A-o R-o, A-o P-io, L-os L-os Ž-ės
ir pranešėjo J-o P-io,
sekretoriaujant
E. J-ei,
dalyvaujant
prokurorui G. G-ui,
gynėjui advokatui
K. Š-ui,
nuteistajam D. K. ,
nukentėjusiajai G. S. ,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. ,
nukentėjusiosios G. S. , Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d.
nuosprendžio, kuriuo, pakeitus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus
paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į terminuotą laisvės atėmimo
bausmę, D. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio
2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimu dvidešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d.
nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą
dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta
trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K.
paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius aštuonerius bausmės
metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Kita
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio
17 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimu
iki gyvos galvos, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems
metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirtas
bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė D. K.
paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Iš D. K. priteista 3351,11 Lt nukentėjusiajai ir
civilinei ieškovei G. S. , 5642,80 Lt nukentėjusiajai ir civilinei
ieškovei D. S. turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiajam D. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o
civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso
tvarka.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 378 straipsnio 1 dalimi,
2006 m. spalio 31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją
bylą perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir
nuteistojo kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios, prašiusios jos ir
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinius skundus tenkinti,
nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių
nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus
nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 25 d. , apie
9. 00 val. , (duomenys neskelbtini), tyčia, tarpusavio konflikto
metu, itin žiauriai nužudė du žmones – A. S. ir I. S.
D. K. , minėto buto virtuvėje sudavęs ranka
A. S. vieną kartą į veidą bei metaliniu strypu vieną smūgį į galvą ir,
šiai pargriuvus ant grindų, koridoriuje sulaikė mėginančią iš buto pabėgti I. S. , įstūmė ją į miegamąjį ir tuo pačiu metaliniu
strypu sudavęs ne mažiau kaip dvylika smūgių I. S. į galvą ir paliko ją
gulėti kambaryje. Sugrįžęs į virtuvę, jis tuo pačiu metaliniu strypu sudavė ne
mažiau kaip devynis smūgius ant grindų sėdinčiai A. S. Jai nugriuvus, D. K. iš virtuvės
paėmė peilį, nuėjo į miegamąjį ir peiliu perpjovė I. S. dešinės rankos
alkūnę, abiejų rankų dilbius. Po to jis grįžo į virtuvę ir peiliu du kartus
dūrė A. S. į pilvą, perpjovė dešinės rankos alkūnę, abiejų rankų dilbius,
kaklą.
D. K. metalinio
strypo smūgiais A. S. padarė kirstines žaizdas kairiajame momenyje,
kairiajame smilkinyje ir pakaušyje su atvirais kirstiniais kairiojo
momenkaulio, kairiojo smilkinkaulio ir pakauškaulio lūžiais, galvos smegenų
kairės momeninės skilties sumušimu bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais
galvos smegenų dangalais virš kairiojo pusrutulio, o I. S. – kirstines
abiejų momenų ir pakaušio žaizdas su atvirais kirstiniais abiejų momenkaulių ir
pakauškaulio lūžiais bei galvos smegenų sumušimu. Dėl kirstinių galvos
sužalojimų A. S. ir I. S. mirė.
Be to, D. K.
nužudymo metu A. S. bei I. S. padarė ir kitus
sužalojimus, neturėjusius reikšmės jų mirčiai, t. y. A. S.
– muštinę žaizdą kairėje kaktos pusėje, muštinę žaizdą kairiajame antakyje
ir kairės akies vokuose, durtinę–pjautinę žaizdą kakle, pjautines žaizdas
abiejų dilbių apatinių trečdalių sulenkiamuosiuose paviršiuose, kairės
plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės rankos IV piršto vidurinio
pirštakaulio nugariniame paviršiuje, kairės rankos penkto piršto pamatinio
pirštakaulio vidiniame paviršiuje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės vidiniame
paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, dešinės rankos penkto piršto
dalies galinio pirštakaulio trauminę amputaciją ir kairės rankos trečio piršto
galinio pirštakaulio trauminę amputaciją, kiaurymines durtines–pjautines
pilvaplėvės ertmės žaizdas; I. S. – pjautinę žaizdą
dešinėje kaklo pusėje ir kairiojo dilbio apatiniame trečdalyje, odos
nubrozdinimą dešinėje kaklo pusėje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės vidiniame
paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, pjautinę žaizdą dešiniojo dilbio
apatiniame trečdalyje su sausgyslių sužalojimu.
D. K. pagal
BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, tęsdamas nusikalstamus
veiksmus, tuoj po A. S. bei I. S. nužudymo, iš
minėto buto pagrobė A. S. 3585 Lt, D. S.
ir A. S. 2060 Lt, I. S. 1105 Lt, G. S. 125 Lt ir D. T. 2800 Lt vertės
turtą.
Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją
bylą, nuosprendyje nurodė, kad D. K. nusikalstamos veikos pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos
teisingai. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad D. K. pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus
paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra per griežta. Apeliacinės
instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas,
paskirdamas D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5,
6 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, neįvertino BK 54 straipsnio
2 dalyje numatytų aplinkybių visumos ir D. K. bausmės
tinkamai neindividualizavo, t. y. neatsižvelgė į tai, kad byloje
nenustatytos nei jo atsakomybę sunkinančios, nei lengvinančios aplinkybės, jis
anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą ir būdamas labai jauno amžiaus,
mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir, kaip minėta, pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas dvidešimties metų laisvės atėmimo
bausmę, kurią apėmimo būdu subendrino su pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo
bausme, galutinę subendrintą bausmę D. K. paskyrė
laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d.
nuosprendį ir bylą perduoti tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.
Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas jį
nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus
ir nuteisė labai griežta laisvės
atėmimo bausme, nors jis šios
nusikalstamos veikos nepadarė. Pasak kasatoriaus, jo kaltė nužudžius A. S. bei I. S. grindžiama tik neteisėtai išgautais įrodymais, t. y. jo 2003 m. liepos 4 d. nuoširdžiu prisipažinimu, tos
pačios dienos jo, kaip įtariamojo,
parodymais bei jo parodymais,
duotais įrodymų patikrinimo vietoje. Tuo tarpu neginčytinų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę nužudžius A. S. bei I. S. , baudžiamojoje byloje nėra. Kiti įrodymai baudžiamojoje byloje patvirtina
tik jo įvykdytą nužudytų merginų kai kurių daiktų vagystę iš buto.
Kasatorius
teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš jį naudojo psichinį bei fizinį smurtą – kaltino ir įtikinėjo
prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis nepadarė, todėl buvo priverstas prisipažinti
kaltu. Be to,
prisipažinti R-iškio rajono policijos komisariate jis buvo verčiamas
2003 m. liepos 3–4 d. naktį iki liepos 4 d. 4. 00 val. ryto.
Kartu kasatorius tvirtina, kad iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto
vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnai, atlikdami parodymų patikrinimą vietoje,
jam darė poveikį.
Kasatoriaus
tvirtinimu, apsiginti nuo pateiktų kaltinimų jis negalėjo, nes neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir paprašyti kvalifikuotos teisinės
pagalbos (BPK 51 straipsnis). Be to, savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ikiteisminio tyrimo metu negalėjo ir dėl savo
jauno amžiaus bei gyvenimiškos
patirties stokos. Pasak kasatoriaus, byloje buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes nors gynėjų, jam teikusių
valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo
daug, tačiau kvalifikuota teisinė pagalba jam nebuvo suteikta. Teismas, kasatoriaus tvirtinimu, jo teisės į
gynybą suvaržymo netyrė.
Kasatoriaus nuomone, policijos pareigūnų R. R. bei
V. P. parodymai, duoti teisme, vertintini kritiškai,
nes jie, būdami policijos pareigūnai ir žinodami, kas gresia už neteisėtus
veiksmus išgaunant parodymus, negalėjo pripažinti, kad prieš jį (kasatorių) buvo naudojamas
smurtas. Kita vertus, pasak kasatoriaus, minėti pareigūnai buvo apklausti ne dėl smurto
prieš jį naudojimo. Tuo tarpu smurtą prieš jį naudoję pareigūnai taip ir nebuvo apklausti.
Kasatorius
tvirtina, kad jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos nusikaltimo padarymo
aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes iš tikrųjų jis nužudymo
aplinkybių nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą nusikaltimą jis susidarė iš
kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei teiginių, ikiteisminio tyrimo
metu jam parodytų įvykio nuotraukų. Pasak kasatoriaus, jo parodymai dėl nužudytų
merginų gyvenamosios vietos iš dalies neprieštarauja ir negali prieštarauti įvykio
vietos apžiūros protokolui, nes jis nužudytųjų merginų namuose yra buvęs ne
vieną kartą, tačiau šių parodymų negalima laikyti jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais.
Kasatorius
nurodo, kad iš
bylos medžiagos matyti, jog merginos buvo kankinamos ir žalojamos. Iš pradžių
ikiteisminio tyrimo pareigūnai teisingai įtarė, kad nusikaltimas padarytas grupės asmenų, todėl, pasak kasatoriaus,
tardė jį, tikėdamiesi sužinoti tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, motyvus bei žudikus. Policijai taip pat buvo
žinoma, kad nužudytosios mėgo triukšmingą ir linksmą gyvenimo būdą (jų
kraujyje buvo rasta alkoholio), jų
namuose lankydavosi bei apsigyvendavo daug asmenų, kartu ir policininkų. Kasatoriaus nuomone, policija
ir prokuratūra nekėlė bei netyrė kitų
nusikaltimo versijų ir, apkaltindamos jį, nuėjo lengviausiu keliu, nes jis buvo
įvykdęs vagystę ir dėl patirties
stokos lengvai palaužiamas. Kasatorius
taip pat pabrėžia, kad jo motina prokuratūrai yra pateikusi galimas nusikaltimo
padarymo versijas, tačiau šių versijų prokurorai tirti nesiima arba motinai
apie tyrimą nieko nesako.
Kasatorius
skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas
metalinis nenustatytos formos strypas, kuriuo neva merginoms padaryti sužalojimai.
T-ėl teiginys, kad sužalojimai padaryti strypu, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Kita
vertus, pasak kasatoriaus, prokurorė V. B. teisme pripažino, kad apie tokį įrankį jo galėjo paklausti pati.
Kasatorius taip pat teigia, jog apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jo
prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S.
neprieštarauja teismo medicinos specialisto
išvadoms apie mirties priežastis, padarytus kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo
mechanizmą, yra aiškiai neteisingos. Kasatoriaus nuomone, jo byloje buvo pažeisti BPK 91, 92 straipsnių
reikalavimai, nes merginų lavonų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir
nekvalifikuotai: apžiūrint A. S. lavoną, ekspertas J. S. neišmatavo aplinkos ir lavono
vidinės (rektalinės)
temperatūros, netyrė supravitalinės reakcijos (elektrinio ir mechaninio raumenų
dirglumo), akių
vyzdžių reakcijos pilokarpinui ir atropinui; nors A. S. galvoje
rastos daugybinės kirstinės žaizdos, tačiau neatsakyta, kodėl ant sienų, baldų ir kitų vietų nerasta nužudytosios kraujo;
nors ekspertas konstatavo, kad A. S. dešinės alkūnės
sulenkiamajame paviršiuje rasta
pjautinė žaizda, tačiau jokių duomenų apie kraujavimą iš šios žaizdos nėra; tiriant įvykio vietą
nenurodytas išbėgusio iš mirusios A. S. kūno kraujo
plotas ir kiekis; atliekant A. S.
lavono teismo medicininį tyrimą (aktas Nr. 404), konstatuoti pakauškaulio, kairiojo smilkinkaulio ir kairiojo
momenkaulio skeveldriniai lūžiai ištrupėjusiais kraštais nuo 1,2 x 0,3 cm
505 x 20,5 cm dydžio, o medicinos kriminalistikos laboratorijos
specialisto išvadoje Nr. 244/25003 nurodoma, kad tirtame A. S. kaukolės skliaute yra dešimties kirstinių sužalojimų žymės; histologiniam tyrimui nepaimti
nužudytosios A. S. vidaus organų
bei minkštųjų audinių mėginiai, kurių ištyrimas būtų padėjęs tiksliau nustatyti
mirties priežastį bei sužalojimo
(mirties) padarymo laiką; akte
nenurodyta, ar buvo konstatuota A. S. galvos smegenų
bei vidaus organų mažakraujystė, šoko
požymiai; nenurodytos jokios
komplikacijos, nors iš išvardytų sužalojimų
A. S. mirties priežastis nėra aiški; iš akto nematyti, kokią įtaką A. S. mirčiai turėjo pjautinė žaizda dešinės alkūnės vidiniame paviršiuje su
stipininės arterijos sužalojimu ir kitos durtinės–pjautinės žaizdos kakle bei pilve; akto išvadoje teigiama, kad A. S.
mirtis įvyko prieš 3–7 paras iki jos lavono tyrimo pradžios, t. y. iki
2003 m. liepos 1 d. 15. 00 val. , tačiau iš nurodytų lavonų požymių matyti, kad A. S.
mirė prieš 1–2 paras iki jos lavono tyrimo; apžiūrint I. S. lavoną įvykio vietoje,
konstatuotas stiprus lavoninis
raumenų sustingimas visose raumenų grupėse, nors raumenų sustingimas turėjo būti silpnas arba visiškai
išnykęs, nes lavonas jau buvo su
puvimo požymiais: pilvas išpūstas virš krūtinės ląstos lygio, liemens oda
pažaliavusi, kairėje rankoje ryškus poodinų venų tinklas, veido oda žalsva,
minkštieji audiniai išsipūtę dėl dujinės emfizemos; I. S.
lavono apžiūros akte nepažymėtos lavondėmės, kraujo dėmės, kraujo kiekis
ties galva neaprašyti; aplinkos temperatūra taip pat nematuota. Vadinasi,
kasatoriaus nuomone, byloje liko
nepaneigta versija, kad merginos galėjo būti nužudytos ne tuo pačiu metu, ne toje vietoje, kur buvo surastos, bet
atvežtos ir paliktos ten. Pasak
kasatoriaus, pašalinti byloje šias abejones, prieštaravimus ir nenuoseklumus
įmanoma tik paskyrus bei atlikus pakartotinę
teismo medicinos komisinę ekspertizę, kuri atsakytų, kokios yra merginų mirties
priežastys, kada jos mirė, ar
nužudytosios mirė vienu metu, kokią įtaką merginų mirtims turėjo kiti
sužalojimai pilve, kakle, dilbyje, ar
galėjo tyrimui padėti aplinkos ir kūnų temperatūros matavimai, histologiniai tyrimai, lavondėmių
užfiksavimas ir pan.
Kasatoriaus
tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepakeitė ir pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį bei iš
kaltinimo nepašalino dujinio pistoleto, odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, megztinio
bei palaidinės vagystės, nes įrodymų, kad šie daiktai nusikaltimo padarymo metu buvo
nužudytų merginų bute, nėra. Kartu kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu D. S. priteistas
civilinis ieškinys nedetalizuotas, todėl yra neaišku, už ką jai priteista
1475 Lt suma. T-ėl ši
nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta, o civilinio ieškinio klausimas
perduotinas spręsti civilinio proceso tvarka.
Be
to, kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aptariama galimybė
patikrinti jį melo detektoriumi – su tokia apklausa jis sutiktų ir dabar, kad
tik būtų nustatyta objektyvi tiesa.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji G. S. prašo
panaikinti apeliacinės instancijos teismo
2006 m. vasario 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui.
Kasatorės nuomone, „dirbtinai pašalinus sunkinančias
aplinkybes ir netinkamai įvertinus nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai
sumažinta bausmė“.
Pasak kasatorės, D. K. nusikalstama veika turėjo
būti kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus,
bet ir pagal šio BK straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, nes jis nužudydamas A. S. bei I. S. savo ir savo draugės M. J. naudai
siekė užvaldyti merginų turtą, o kartu ir to, kad niekas negalėtų jo apkaltinti dėl jau įvykdyto smurto ir plėšimo. Be to, kasatorė teigia,
kad D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis merginas apiplėšė panaudodamas peilį ir kitus daiktus.
Kasatorės nuomone, neįvertinus savanaudiškų D. K.
padaryto nusikaltimo paskatų, jos nepagrįstai nebuvo pripažintos jo atsakomybę
sunkinančia aplinkybe ir taip buvo pažeistos BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkto
nuostatos. Be to, bylos proceso metu buvo nuslėpta, kasatorės nuomone, ir kita
D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d. buvo
atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes
nukentėjusioji jam atleido“.
Kasatorės tvirtinimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo
teisme metu buvo siekiama įvelti procesinių klaidų ir taip padėti D. K. išvengti atsakomybės. D. K. , apklausiamas kaip įtariamasis ir būdamas suimtas, mobiliojo
ryšio telefonu kalbėdavosi su savo motina, kuri duodavo jam patarimų, jie kalbėdavo apie
procesinius reikalus, nes D. K. motina, būdama
teisininkė, žino įstatymus. Šie pokalbiai buvo neteisėti, taip galėjo būti daroma įtaka liudytojams, ikiteisminiam
tyrimui.
Be to, kasatorė, abejodama apeliacinės instancijos teismo nešališkumu,
tvirtina, kad teismas vilkino
nuosprendžio surašymą ir pasirašymą bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai
sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą. Be to, D. K. advokatas bei apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
pirmininkas dėl savo ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti
sąsajų, būti asmeniškai pažįstami. Pasak
kasatorės, taip pat negalima atmesti ir galimybės, kad minėtam teisėjui galėjo padaryti įtakos advokato, kuris
anksčiau užėmė aukštas pareigas ir net
galėjo „būti kontroliuojantis pareigūnas, moralinis ar autoritarinis spaudimas“. Tai, kasatorės nuomone, galėjo
turėti įtakos neobjektyvaus nuosprendžio priėmimui.
Kasaciniu
skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria
pakeistas pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d.
nuosprendis ir, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeitus į dvidešimties metų laisvės atėmimo
bausmę bei šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su pagal BK 178 straipsnio 1
dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, ir
palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d.
nuosprendį.
Kasatorius
nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas,
pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. už
A. S. ir I. S. nužudymą
paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai
metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54
straipsnyje. Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas, D. K.
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas laisvės
atėmimą iki gyvos galvos, įvertino
BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė konkrečius motyvus dėl tokios bausmės paskyrimo.
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas,
priešingai, neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumos ir klaidingai konstatavo, kad „neva pirmosios
instancijos teismas, paskirdamas
D. K. išimtinę bausmę (laisvės atėmimą iki gyvos galvos), pažeidė įstatymą“. Be to, apeliacinės instancijos teismas
tokio savo teiginio motyvuotai nepagrindė, taip pažeidė BPK 305, 331 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog bausmė
yra valstybės prievartos priemonė, kurios
paskirtis ne tik nubausti veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti nuteistąjį
nuo bet kokių nusikalstamų veikų darymo ateityje, taip pat paveikti bausmę atliekančius asmenis siekiant
priversti juos laikytis įstatymų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas
šios principinės pozicijos nesilaikė ir, D. K. pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus vietoj laisvės atėmimo iki gyvos galvos
paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, apsiribojo
vien tik nuteistojo asmenybės
vertinimu visiškai neaptardamas kitų imperatyvių baudžiamojo įstatymo bausmei
skirti keliamų reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai parinko per švelnią bausmės rūšį ir todėl toks sprendimas aiškiai prieštarauja teisingumo
principui. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad D. K.
nusikalstamų veiksmų dingstis (staigus pykčio ir
keršto protrūkis dėl merginų pasakytų nereikšmingų frazių apie nuteistojo
draugę), nusikalstamų veiksmų pobūdis (itin žiaurus, šaltakraujiškas,
ciniškas ir abuojas elgesys su
nukentėjusiosiomis jų žudymo metu ir po to), tolesni tęstiniai nusikalstami veiksmai (vagystė, pagrobtų daiktų slėpimas ir
pan. ) prieštarauja apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog nuteistasis „puikios reputacijos ir itin teigiama
asmenybė, todėl jam skirtina švelni bausmė“.
Nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas,
nukentėjusiosios G. S. kasacinis skundas tenkintinas
iš dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinis skundas
tenkintinas.

Dėl nuteistojo D. K. kasacinio skundo

1. Esminiais nuteistojo D. K. kasacinio
skundo argumentais yra tai, kad: apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors jis šios nusikalstamos veikos nepadarė; nužudymo aplinkybių jis nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą
nusikaltimą susidarė iš kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei
teiginių, taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu jam parodytų įvykio nuotraukų; jo
parodymai dėl nužudytų merginų gyvenamosios vietos iš dalies neprieštarauja ir negali prieštarauti įvykio vietos apžiūros
protokolui, nes jis pas nužudytąsias yra buvęs ne vieną kartą; apeliacinės
instancijos teismo išvados, kad jo
prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S. neprieštarauja
teismo medicinos specialisto išvadoms apie mirties priežastis, padarytus kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo
mechanizmą, yra aiškiai neteisingos; nėra įrodymų, kad dujinis pistoletas, odinis švarkas, auksinė
grandinėlė, juodos spalvos
švarkelis, megztinis bei palaidinės
nusikaltimo padarymo metu buvo nužudytų merginų bute ir kad jis šiuos daiktus
pagrobė. Šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių
aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad kasatorius,
neigdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos
faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, iš esmės nenurodo
konkrečių BPK pažeidimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos
teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina
teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos
nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės
taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y.
jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai
pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, nagrinėjant kasacinę bylą nauji įrodymai
nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Pabrėžtina, kad D. K. kasacinio
skundo argumentai, kuriais neigiama jo kaltė, A. S. ir I. S.
nužudymo aplinkybės bei teismų išvados dėl byloje surinktų įrodymų
vertinimo, iš esmės buvo ir nuteistojo apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas D. K. apeliacinį
skundą, nenurodė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant šios
baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, renkant, tiriant bei vertinant
įrodymus, pagrindžiančius D. K. kaltę nužudžius A. S. ir I. S. bei pagrobus
joms priklausančius daiktus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas
įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso
dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar
nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. T-ėl
proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu
nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu
kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų, šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos aplinkybes ir
renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė.
T-ėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti ir
kiti panašūs kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų išvados dėl D. K. nusikalstamos veikos
faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos paliekami
nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio
skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
2. Kasatorius tvirtina, kad baudžiamosios bylos
ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ir pažeista jo teisė į gynybą, nes jis
ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir
tokiu būdu paprašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos. Kasatorius nurodo, kad jo
byloje gynėjų buvo daug, bet kvalifikuotos pagalbos nebuvo, todėl jis dėl
„jauno amžiaus bei gyvenimo patirties stokos“ negalėjo savarankiškai
pasinaudoti savo teise į gynybą.
Baudžiamojo proceso įstatymas neįtvirtina sulaikytajam ar
įtariamajam teisės susitikti su savo artimaisiais aptarti gynėjo pasirinkimo
klausimą. Kita vertus, iš kasatoriaus susirašinėjimo, neteisėtų telefoninių
pokalbių ikiteisminio tyrimo metu su savo motina matyti, kad gynybos, tarp jų
ir gynėjų pasirinkimo, klausimai realiai buvo gana plačiai aptariami.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir reikalavimo, kad gynėjas dalyvautų
įtariamajam (kaltininkui) ne jo apklausos metu rašant nuoširdų prisipažinimą.
Tačiau įstatymo reikalavimo, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant
baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės
atėmimas iki gyvos galvos, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas (BPK 51
straipsnio 1 dalies 5, 7 punktai), kasatoriaus byloje buvo laikomasi.
Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. jau buvo pilnametis, psichologai ekspertai
patvirtino, jog D. K. ir pagal socialinę brandą
prilygsta pilnamečiui, todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą D. K.
neturėjo kokių nors papildomų teisių ar garantijų, įgyvendindamas savo
teisę į gynybą.
Nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės
instancijos teismas netyrė jo apeliacinio skundo teiginių apie jo teisės į
gynybą suvaržymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš
bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu visuose procesiniuose
veiksmuose, atliktuose su D. K. , dalyvavo jo gynėjas pagal paskyrimą ar
susitarimą. Tuos procesinius veiksmus įtvirtinančiuose procesiniuose
dokumentuose D. K. savo parašais ir prierašais
patvirtino sutinkantis, kad bylos tyrimo pradžioje jį gintų advokatas pagal
paskyrimą. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai ar
teismas būtų trukdę ar nesudarę galimybių šioje byloje gynėjams įgyvendinti
savo teisių, numatytų BPK 48 ir kituose straipsniuose, jog kasatorius dėl,
pasak jo, nekvalifikuotos teisinės pagalbos būtų pateikęs kokių nors prašymų.
Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo
pareigūnams bei teismui vertinti gynėjo teikiamos teisinės pagalbos įtariamajam
(kaltininkui) kokybę ir priimti tuo klausimu kokius nors procesinius
sprendimus, išskyrus atvejus, kai akivaizdžiai matyti, jog gynyba nekokybiška.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo D. K.
teisė į gynybą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu
nebuvo suvaržyta.
3. Nuteistasis D. K. kasaciniame, kaip ir
apeliaciniame, skunde nurodo, kad jo kaltė nužudžius A. S.
bei I. S. grindžiama tik neteisėtai, psichiniu
bei fiziniu smurtu išgautais įrodymais: 2003 m.
liepos 4 d. jo nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymais bei jo parodymais, duotais parodymų patikrinimo
vietoje. Be to, kasatorius tvirtina,
kad prisipažinti R-iškio rajono policijos komisariate jis buvo verčiamas
2003 m. liepos 3–4 d. naktį iki liepos 4 d. 4. 00 val. ryto.
Pažymėtina, kad šiuos kasatoriaus teiginius ištyrė
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ir pripažino nepagrįstais, nes iš
bylos medžiagos matyti, kad: D. K. į R-iškio
rajono policijos komisariato areštinę buvo atvežtas 2003 m. liepos
3 d. 17. 30 val. , o iš čia į Šiaulius išvežtas 2003 m. liepos
4 d. 6. 15 val. ir į R-iškio rajono policijos komisariato areštinę
tą dieną negrąžintas; tardymo veiksmai R-iškio rajono policijos komisariato
areštinėje dėl D. K. padarytų nusikalstamų veiksmų
nebuvo atliekami; būdamas areštinėje D. K. surašė
savo pirmąjį nuoširdų prisipažinimą. D. K. , kaip įtariamojo, 2003 m.
liepos 4 d. apklausa, kurios metu jis nurodė A. S. bei I. S. nužudymo aplinkybes, šio nusikaltimo padarymo
mechanizmą ir prisipažino nužudęs šias merginas, vyko (duomenys neskelbtini)
9. 19–11. 25 val. ; šioje apklausoje dalyvavo D. K. gynėja, kuri jokių
pareiškimų dėl apklausos nepareiškė; 2003 m. liepos 4 d. D. K.
ikiteisminio tyrimo teisėjui, skiriant kardomąją priemonę suėmimą, taip pat
prisipažino nužudęs A. S. bei I. S. ir apie,
pasak jo, prieš jį naudotą smurtą nekalbėjo; 2003 m. liepos 9 d.
teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 1321 konstatuota, kad D. K.
kūne sužalojimo žymių nėra; D. K. motina nurodinėjo
jam sakyti, kad jis pareigūnų buvo mušamas; aiškinantis, ar prieš D. K. 2003 m.
liepos 4 d. nuoširdaus prisipažinimo parašymą, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymų davimą bei jo
parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo naudojamas psichinis bei
fizinis smurtas, apeliacinės
instancijos teisme kaip liudytoja buvo apklausta šioje byloje ikiteisminį
tyrimą atlikusi prokurorė V. B. , kuri smurto prieš D. K. naudojimo
fakto nepatvirtino. Be to, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai,
peržiūrėję D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu darytą vaizdo įrašą,
konstatavo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu pareigūnai, dalyvavę
atliekant šį procesinį veiksmą, D. K. nedarė jokios įtakos, t. y. D. K. parodymus apie A. S. bei
I. S. nužudymo aplinkybes bei mechanizmą davė laisva
valia.
Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, kolegijos
nuomone, nepagrįsti D. K. kasacinio skundo teiginiai,
kad 2003 m. liepos 4 d. jo nuoširdus
prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S. , tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymai bei parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje
metu, yra gauti neteisėtu būdu.
4. Pabrėžtina, kad D. K. kaltė
itin žiauriai nužudžius A. S. bei I. S. teismų nuosprendžiuose
grindžiama ne tik, pasak D. K. , 2003 m. liepos
4 d. jo parašytu nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip
įtariamojo, apklausos metu duotais parodymais bei parodymais, duotais parodymų
patikrinimo vietoje metu. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs
ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. K. kaltė
nužudžius A. S. bei I. S. įrodyta
ir duomenimis, įtvirtintais įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo
medicinos specialisto išvadose, kratos protokoluose, daiktų apžiūros
protokoluose. Šiuose procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad vyro biologiniai
pėdsakai, rasti ant nuorūkų, paimtų iš įvykio vietos, priklauso D. K. ;
du rankos piršto pėdsakai, rasti ir paimti įvykio vietos apžiūros metu, palikti
D. K. kairės rankos nykščio; kad pas D. K.
rasti daiktai priklausė nužudytosioms A. S. bei I. S. ir t. t. Kolegijos nuomone, atmestinas
kasatoriaus tvirtinimas, kad nurodyti įrodymai įrodo tik nužudytųjų merginų
turto vagystę, bet ne kaltina jį nužudžius A. S. bei
I. S. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
pagrįstai konstatavo, kad įrodymai, pagrindžiantys D. K. kaltę
pagrobus nužudytųjų A. S. bei I. S.
turtą, kartu yra ir įrodymai (su kitais duomenimis), pagrindžiantys ir
kasatoriaus kaltę nužudžius A. S. bei I. S.
5. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas
apeliacinio skundo argumentus, atliko surinktų įrodymų tyrimą ir motyvuotai
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymus
nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas D. K. kaltę
pagrindė byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.
6. Kasatorius, iš esmės neigdamas savo kaltę ir keldamas
kitas A. S. bei I. S. nužudymo versijas, skunde
taip pat tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 91, 92
straipsnių nuostatos. Pasak kasatoriaus, A. S. bei I. S. lavonų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir
nekvalifikuotai, taip paliekant abejonių dėl merginų mirties laiko bei vietos,
jų mirties priežasčių.
Pažymėtina, kad BPK 91, 92 straipsniai kasatoriaus
nurodomu atveju negalėjo būti pažeisti, nes BPK 91 straipsnis apibrėžia daiktų,
turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąvoką, o BPK 92
straipsnis nustato šių daiktų procesinį įforminimą bei jų laikymo tvarką. Tuo
tarpu lavono tyrimo tvarką reglamentuojančių BPK 205, 206 straipsnių pažeidimų
kolegija šioje byloje nenustatė. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad
apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje
apklausęs A. S. bei I. S. lavonų
tyrimus atlikusį ekspertą H. D. , išsiaiškino aplinkybes, turėjusias įtakos
merginų mirties laiko ir vietos nustatymui, taip pat iškilusius klausimus dėl
merginų mirties priežasčių bei jų lavonų tyrimo. T-ėl nėra pagrindo teigti,
kad byloje liko nepašalintos abejonės dėl merginų mirties laiko bei vietos, jų
mirties priežasčių.
7. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad turėtų būti
panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria priteistas
civilinis ieškinys. Kasatorius tvirtina, kad civilinis ieškinys nedetalizuotas
ir todėl neaišku, už ką iš jo D. S. priteista
1475 Lt suma. Pasak kasatoriaus, jis nepavogė dujinio pistoleto, odinio
švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, juodos spalvos
megztinio bei palaidinės.
Šioje nutartyje jau minėta, kad kasatoriaus kasacinio
skundo argumentai dėl bylos faktinių aplinkybių, tarp jų ir dujinio pistoleto,
odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, juodos spalvos
megztinio bei palaidinės vagystės, nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos
teisme dalykas. Šie klausimai išspręsti pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nuosprendžiuose. Tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo
ir kitų įstatymų reikalavimų, todėl nuteistojo D. K. prašymas
dėl teismo nuosprendžio dalies, kuria D. S. priteistas 1475 Lt civilinis
ieškinys, panaikinimo, o civilinio ieškinio dydžio nustatymo ir tenkinimo
sprendimo civilinio proceso tvarka, atmestinas.
8. Kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aptariama
galimybė patikrinti jį melo detektoriumi, kad tokiai apklausai jis sutiktų ir
dabar, teisinės reikšmės šioje bylos stadijoje iš esmės neturi. Minėta, kad
pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjant kasacinę bylą teisme įrodymai
nerenkami, netiriami, o kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai (nutartys) tikrinami
tik teisės taikymo aspektu. Be to, jokiems įrodymams baudžiamojoje byloje
įstatymas nesuteikia prioritetinės ar kitokios išskirtinės reikšmės. Nei
kasatorius, nei jo advokatai ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tokio prašymo nepareiškė.
Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosiuose
aktuose konstatavo, kad D. K. kaltė nužudžius A. S. bei I. S. ir pagrobus
joms priklausančius daiktus įrodyta teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie
patikrinti ir įvertinti minėtų teismų posėdžiuose nepažeidžiant baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimų. Kolegija šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad
teismai, nagrinėdami D. K. baudžiamąją bylą, esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl nukentėjusiosios G. S. kasacinio skundo

1. Kasatorės nuomone, „dirbtinai pašalinus sunkinančias
aplinkybes ir netinkamai įvertinus nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai
sumažinta bausmė“ D. K.
Pasak kasatorės, D. K. nusikalstama veika turėjo
būti kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus,
bet ir pagal šio BK straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, nes jis nužudydamas A. S. bei I. S. savo ir savo draugės M. J. naudai
siekė užvaldyti merginų turtą, o kartu ir to, kad niekas negalėtų jo apkaltinti dėl jau įvykdyto smurto ir plėšimo. Be to, kasatorė teigia,
kad D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis merginas apiplėšė panaudodamas peilį ir kitus daiktus.
Pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų
paskatų, t. y. siekdamas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar
kitiems asmenims (pvz. , gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti
teises į turtą). Iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų matyti,
kad savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į
gyvybę metu. T-ėl susiklosčiusioje teismų praktikoje, jei kaltininko sumanymas
užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas
nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį,
jeigu nėra kitų, šio BK straipsnio 2 dalyje numatytų, kvalifikuojamųjų požymių,
ir 178 straipsnį ar kitus BK straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose“ 20 punktas).  
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu, išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų
įrodymų visumą, nustatyta, kad D. K.
itin žiauriai nužudė A. S. bei I. S.
tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Teismas
nuosprendyje pabrėžė, kad „ikiteisminio tyrimo organai, kvalifikuodami
kaltinamojo veiką kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, rėmėsi prielaida“.
Neginčijamų įrodymų, kad D. K. merginas nužudė
siekdamas užvaldyti jų turtą ir (ar) norėdamas nuslėpti šį nusikaltimą, nėra.
Vadinasi, D. K. veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir 178
straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Konstatavus, kad D. K.
sumanymas užvaldyti A. S. bei I. S. turtą
kilo ir buvo realizuotas po to, kai jis nužudė minėtas merginas, nelieka
pagrindo išvadai, jog D. K. merginas apiplėšė panaudodamas peilį bei kitus
daiktus ir jas nužudė siekdamas nuslėpti įvykdytą svetimo turto pagrobimą, ir
todėl jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina ne tik pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, bet ir pagal to paties 129 straipsnio 2
dalies 9, 11 punktus bei 180 straipsnio 2 dalį.
Kasatorės tvirtinimu, neįvertinus savanaudiškų D. K.
padaryto nusikaltimo paskatų, jos nepagrįstai nebuvo pripažintos jo atsakomybę
sunkinančia aplinkybe ir tai pažeidė BK 60 straipsnio 1 dalies 3
punkto nuostatas.
Šioje nutartyje minėta, kad pirmosios instancijos
teismas, išanalizavęs ir įvertinęs
byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, jog D. K. itin
žiauriai nužudė A. S. bei I. S.
tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Taigi
byloje nenustatyta, kad D. K. merginas nužudė dėl
savanaudiškų paskatų. Kita vertus, pagal baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę,
teismas neatsižvelgia į tą kaltininko atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri
įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis (BK 60 straipsnio 2 dalis).
T-ėl, jei byloje ir būtų buvę nustatyta, kad D. K. merginas
nužudė dėl savanaudiškų paskatų, tai keistų D. K. nusikalstamos
veikos kvalifikaciją, nes savanaudiški motyvai BK 129 straipsnio 2 dalies 9
punkte numatyti kaip nužudymą kvalifikuojantis požymis, tačiau pagal
baudžiamąjį įstatymą savanaudiškumas nebūtų pripažintas D. K.
atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Kasatorė taip pat teigia, kad bylos proceso metu buvo
nuslėpta ir kita D. K. atsakomybę sunkinanti
aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d. buvo atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes nukentėjusioji jam atleido“.
BK 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakomybę sunkinančių
aplinkybių sąrašas yra išsamus ir baigtinis. T-ėl teismas negali pripažinti
atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra išvardytos BK 60
straipsnio 1 dalyje. Kasatorės minima aplinkybė aplinkybių, sunkinančių
kaltininko baudžiamąją atsakomybę, sąraše nenurodyta. Vadinasi, kasatorės
nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip kaltininko atsakomybę sunkinanti
aplinkybė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad D. K. baudžiamojoje
byloje buvo pažeistos BK 60 straipsnio nuostatos.
2. Kasatorė, abejodama apeliacinės instancijos teismo nešališkumu,
tvirtina, kad teismas vilkino
nuosprendžio surašymą ir pasirašymą bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai
sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą. Be to, D. K. advokatas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas dėl savo
ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti sąsajų ir būti pažįstami
asmeniškai. Tai, kasatorės nuomone, galėjo
turėti įtakos neobjektyvaus nuosprendžio D. K. baudžiamojoje
byloje priėmimui. Iš minėtų kasatorės
argumentų matyti, kad kasatorė apeliacinės instancijos teismo nešališkumu
suabejojo tik apeliacinės instancijos teismui 2006 m. vasario 22 d.
nuosprendžiu sušvelninus D. K. pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
BPK 58 straipsnyje, be konkrečių teisėjų nušalinimo
pagrindų, nustatyta ir tai, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu
proceso dalyviai motyvuotai nurodo aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių
teisėjo nešališkumu (1 dalies 4 punktas). Tai, kad D. K. byloje
užsitęsė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymas, kad apeliacinės
instancijos teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, pirmininką
ir nuteistojo gynėją galėjo sieti ankstesnė profesinė veikla ar jie galėjo būti
asmeniškai pažįstami, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios
instancijos teismo nuosprendį nepalankiai nukentėjusiajai, savaime dar nereiškia,
jog teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, kad bylą apeliacine tvarka
nagrinėję teisėjai būtų buvę šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi.
Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. S. nei
teisėjų kolegijos pirmininkui, nei kitiems dviem teisėjams nušalinimo kuriuo
nors iš BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų nepareiškė ir BPK 57, 59
straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo. Nukentėjusiosios G. S. teisė apeliacinės instancijos teismo sprendimą
apskųsti kasacine tvarka realiai nebuvo suvaržyta, nes ji kasacinį skundą
surašė bei jį kasacinės instancijos teismui pateikė per BPK 370 straipsnio 1
dalyje nustatytą kasacinio apskundimo terminą. Taigi nukentėjusiosios G. S. kasacinio skundo kontekste nėra pagrindo teigti,
kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją
bylą, buvo šališkas.
3. Minėta, kad kasatorė skunde tvirtina, jog nuteistajam D. K.
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai sumažinta bausmė.
Bausmės skyrimo D. K. klausimas yra Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro kasacinio skundo esminis argumentas. T-ėl minėtas G. S. kasacinio skundo argumentas nagrinėtinas kartu su
generalinio prokuroro kasacinio skundo argumentais.

Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo

1.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo esminis argumentas
yra tas, kad Lietuvos apeliacinis teismas,
pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. K. už
A. S. ir I. S. nužudymą
paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai
metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54
straipsnyje.
2.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje D. K.
byloje teisingai nurodė baudžiamojo įstatymo nuostatas, apibūdinančias
bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendruosius bausmės skyrimo
pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), esmines susiformavusios teismų praktikos
nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46), taikytinas ir
šioje byloje, tačiau teismas, skirdamas bausmę D. K. ,
jomis vadovavosi netinkamai.
3.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad pirmosios
instancijos teismas, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 5, 6 punktus paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos, „nepilnai
įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą“ ir D. K.
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas švelnesnę –
dvidešimties metų laisvės atėmimo – bausmę, iš esmės išskirtinę, dominuojančią
reikšmę suteikė nuteistojo asmenybei, t. y. vienai iš BK 54
straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas,
skirdamas bausmę D. K. už A. S. bei
I. S. nužudymą, akcentavo, kad D. K.
neteistas, nusikalto pirmą kartą, yra jauno amžiaus, nes ką tik sulaukęs
aštuoniolikos metų, mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad būtent šios aplinkybės leidžia
manyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K.
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, jos tinkamai neindividualizavo.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms,
individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl D. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, ypač
žiauraus nusikaltimo padarymo mechanizmo ir būdo, apibrėžtos tiesioginės tyčios
ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4
punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), apeliacinės instancijos teismo
tvirtinimu, teigiama nuteistojo asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Vadinasi, kasatorius teisus tvirtindamas, kad skiriant bausmę D. K.
buvo būtina įvertinti ir tai, jog: padarytas labai sunkus tyčinis
nusikaltimas; nužudytos dvi jaunos merginos; šis labai sunkus nusikaltimas
padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl žemų paskatų (pykčio ir keršto); merginos nužudytos itin
žiauriai, šaltakraujiškai; D. K.
po merginų nužudymo elgėsi ramiai, abejingai ir net ciniškai, nes tuoj po merginų nužudymo per kelis kartus
šaltakraujiškai pagrobė nužudytųjų daiktus; nužudytų merginų megztinius,
parfumerijos, kosmetikos priemones atidavė savo draugei; savo motinai bandė
parduoti pavogtą televizorių ir pan. Kita vertus, šios aplinkybės
atitinkamai atskleidžia ir kaltininko asmenybę. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismas D. K. asmenybės išsamaus vertinimo visų bylos
aplinkybių kontekste neatliko.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. K. už
A. S. bei I. S. nužudymą griežčiausią – laisvės atėmimo iki gyvos
galvos – bausmę, atsižvelgė į minėtas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, įvertino visas BK 54 straipsnio 2
dalyje nurodytas aplinkybes ir rėmėsi jų visuma. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismas, vietoj D. K. pirmosios
instancijos nuosprendžiu už A. S. bei I. S. nužudymą paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos
galvos bausmės paskirdamas jam dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę,
tinkamai neįvertino ir D. K. padaryto nusikaltimo
pavojingumo laipsnio, jo asmenybės ir kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų
aplinkybių. Taigi yra pagrindas išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas
šioje byloje pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės
skyrimo pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.
Kasaciniame skunde tvirtinama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas,
pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K.
paskirtą bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, todėl ji nėra teisinga.
Kolegijos
nuomone, teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę
kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos
veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau
svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų
suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis
priemonėmis ginti. T-ėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir
kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama
prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti
ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba,
vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos
padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo
principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų
orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai
nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų
interesus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas D. K.
pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, pažeidė ir BK 41 straipsnio 2
dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir
teisingumo principo įgyvendinimą.
5.
Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K. , nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK
54 straipsnio 2 dalis) bei pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja
bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio
2 dalies 5 punktas), konstatuotina ir tai, jog teismas nepakankamai įvykdė
ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio
aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus bei BPK 331 straipsnio 4
dalies reikalavimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išvadas
dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo, kai tokiu nuosprendžiu
pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas.
6.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, yra baudžiamojo
proceso įstatyme numatyti pagrindai tenkinti Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro prašymą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinant
jo dalį, kuria D. K. pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pakeista laisvės
atėmimu dvidešimčiai metų.
7.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 378 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. spalio
31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją bylą perdavė
nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei
septynių teisėjų kolegijai, nes, kolegijos nuomone, tinkamas baudžiamojo
proceso įstatymo pritaikymas šioje byloje galėjo reikšti naują teisės normos
aiškinimą teismų praktikoje.
Baudžiamojo
proceso įstatyme nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali
sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo
įstatymo pritaikymu. Sugriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, kai dėl to
paduotas skundas, tačiau jis neturi teisės sugriežtinti bausmę paskirdamas
laisvės atėmimą iki gyvos galvos (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Taigi šiomis
įstatymo nuostatomis įtvirtintas draudimas kasacinės instancijos teismui,
taisant neteisingą bausmę dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo,
sugriežtinti ją paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kartu nurodytos
baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad įstatyme nėra
draudimo kasacinės instancijos teismui tokiais atvejais priimti sprendimą
palikti galioti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo jau paskirtą
laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Kaip
minėta, nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas
nuteistajam D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5,
6 punktus paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Apeliacinės
instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir
D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė dvidešimties
metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to kasacinį skundą padavė Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, prašydamas „Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m.
vasario 22 d. nuosprendį D. K. byloje Šiaulių
apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio pakeitimo
dalyje (paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimo
iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuotu laisvės atėmimu dvidešimčiai metų
ir pastarosios subendrinimo su bausme pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dalyje)
panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio
17 d. nuosprendį be pakeitimų“. Sugriežtinti D. K. pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą bausmę kasaciniame skunde
prašo ir nukentėjusioji G. S.
Kolegijos
nuomone, kasacinės instancijos teismo sprendimas D. K. baudžiamojoje
byloje panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės
atėmimas dvidešimčiai metų, BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidžia.
Šia nutartimi bausmė ne skiriama, bet, pakeitus apeliacinės instancijos teismo
nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, paliekama galioti
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. jau paskirta laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmė, atliekant ją kalėjime. Taigi kolegija minėtą
sprendimą priima neperžengdama savo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą,
ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
vasario 22 d. nuosprendį.
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K.
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 5, 6
punktus paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė ir, vadovaujantis
Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, ši bausmė ir
trejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, subendrintos
apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, D. K. paskirta galutinė
subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, šią bausmę pirmuosius
aštuonerius metus atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį atliekant pataisos
namuose. Šioje dalyje palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.
Kitą Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
vasario 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt