TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
1
1. 11. Dėl prievolės mokėti žalos atlyginimą
perėjimo valstybei

Žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju yra
išskirtinis tuo, kad žalos atlyginimo, netekus maitintojo, prievolė nukreipiama
tiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ir (arba) mirties dieną turėjo
teisę gauti iš jo išlaikymą, t. y. socialiai daugiau pažeidžiamų asmenų
naudai (Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine
liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 7 straipsnis).
Didesnis šių asmenų socialinio pažeidžiamumo laipsnis ir lemia tai, kad
atitinkamais Laikinojo įstatymo nustatytais atvejais žalos atlyginimo prievolę
perima valstybė per savo institucijas. Valstybė, teisės aktais išplėsdama
socialiai pažeidžiamų asmenų socialinės apsaugos ribas ir perimdama prievolę
mokėti žalos atlyginimą tais atvejais, kai kalti žalą padarę asmenys dėl lėšų
ar turto stokos negali vykdyti žalos atlyginimo prievolės arba tokie juridiniai
asmenys yra likviduoti, prisiima sau prievolę kompensuoti tų asmenų turtinius
praradimus ta apimtimi, kokia jie būtų buvę patenkinti, jei žalos atlyginimo
prievolę privalantys vykdyti asmenys ją būtų vykdę taip, kaip buvo nustatyta ir
privaloma. Išvadą, kad valstybė privalo prisiimti žalos atlyginimo prievolę
visa apimtimi, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam ir tuos turtinius
praradimus, kurie atsirado dėl netinkamo žalos atlyginimą privalančio mokėti
subjekto netinkamo prievolės vykdymo – įsiskolinimo atsiradimo, galima daryti
ir pagal žalos atlyginimą reglamentuojančius teisės aktus.
Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar
susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 straipsnio
1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais valstybė perima
prievolę, ir žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal
gautus duomenis jo mokėjimas buvo nutrauktas. Taigi pagrindu valstybei perimti
žalos atlyginimo mokėjimą laikoma ne tik formalių ir konkrečia data išreikštų,
konkrečiais teismo procesiniais dokumentais ar valdymo organų administraciniais
aktais patvirtintų juridinių faktų atsiradimas, t. y. bankroto bylos
įmonei iškėlimo faktas, įmonės likvidavimo dėl bankroto faktas, įmonės
likvidavimo ar išregistravimo, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, faktas,
bet ir faktinė aplinkybė, kad dėl lėšų ir turto stokos, esant atitinkamai
konstatuotiems faktams, nėra galimybės išieškoti iš kaltų asmenų teismo
priteistą žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Žalos atlyginimo
nukentėjusiajam įsiskolinimo fakto konstatavimas atitinkama Laikinajame
įstatyme nustatyta forma reiškia, kad jos mokėjimas jau atitinkamu laikotarpiu
buvo nutrauktas, todėl nukentėjusiajam atsirado teisė reikalauti žalos
atlyginimo prievolės perėjimo valstybei, o jeigu iki datos, kai valstybė perėmė
žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, atsirado įsiskolinimas, valstybė,
nustatydama visapusišką socialinę apsaugą socialiai pažeidžiamiems asmenims,
nurodytiems Laikinojo įstatymo 7 straipsnyje, perima ir įsiskolinimo
atlyginimą, t. y. atlygina visą nukentėjusio asmens patirtą žalą, nes pati
valstybė prisiima prievolę mokėti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, jei įmonė
dėl lėšų stokos žalos atlyginti neįstengia (Žalos atlyginimo dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18 1 straipsnio
1 dalies 1, 2 punktai).

Civilinė byla Nr. 3K-3-424/2006
Procesinio sprendimo kategorija 44. 5. 2. l6 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS



NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. birželio
21 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: P- Ž-io (kolegijos pirmininkas),
V-us G-o (pranešėjas) ir B-aus P-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovės R. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n
u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovė R. P. prašė teismo priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau
– VSDFV) Vilniaus skyriaus 53 554,70 Lt žalos, susijusios su
maitintojo netekimu, atlyginimą ir 70 560,04 Lt
delspinigių (2004 m. gruodžio
31 d. apskaičiavimu) nuo 1999 m. gruodžio 8 d. iki teismo
sprendimo įvykdymo dienos; 5000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl
neteisėto VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų neveikimo, atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo
ieškinio sumos, skaičiuojant nuo
bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1991 m. rugsėjo 27 d.
jos sutuoktinis A. P. žuvo
grįždamas iš komandiruotės namo. Ieškovės sutuoktinis dirbo Valstybinės
melioracijos komplektavimo įmonėje, kuri, žuvus darbuotojui, buvo įpareigota
mokėti ieškovės vaikams žalos atlyginimą. Reorganizavus ir privatizavus įmonę,
visus įsipareigojimus perėmė UAB „Sautra“. Jos mokamas žalos atlyginimas nuo 1993 m. tapo nereguliarus,
todėl neišmokėtas žalos atlyginimas buvo išieškomas teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės
teismo. 1999 m. birželio
1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto
byla. 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovė buvo įtraukta į UAB
„Sautra“ pirmos eilės kreditorių sąrašą su 53 554,70 Lt dydžio
kreditoriniu reikalavimu. Kadangi bendrovė nevykdė veiklos nuo bankroto bylos iškėlimo, tai
ieškovės kreditorinis įsiskolinimas nebuvo išmokėtas, ir 2002 m. liepos
17 d. buvo nuspręsta išregistruoti
bendrovę iš įmonių rejestro kaip bankrutavusią. Pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine
liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 181 straipsnį
žalos atlyginimo prievolę nuo
1999 m. birželio 1 d. perėmė valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos, o nuo
2002 m. sausio 1 d. – VSDFV Vilniaus skyriaus, tačiau iki šiol
ieškovei nėra sumokėtas
53 554,70 Lt žalos už maitintojo netekimą atlyginimo įsiskolinimas.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas
2005 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Sautra“ bankroto byloje
patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas lemia žalos atlyginimo fakto
perėjimą valstybei, tačiau patvirtinta R. P. finansinio
reikalavimo suma UAB „Sautra“ bankroto byloje negali turėti prejudicinės galios šiai bylai CPK 182 straipsnio
prasme, nes šioje byloje ginčas vyksta tarp
kitų šalių. Pagal Laikinąjį įstatymą žalos
atlyginimo prievolę iš įmonės perėmė valstybė ir tapo skolininke žalos
atlyginimo prievolėje pagal įstatymą,
o ne teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje. Skolininko vardu žalos atlyginimo mokėjimą iš pradžių vykdė
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vėliau šią pareigą perėmė VSDFV Vilniaus skyrius. Teismo
teigimu, žalos atlyginimą pagal įstatymą vykdantis asmuo privalo mokėti tokio dydžio žalos
atlyginimą, koks turi būti mokamas tinkamai taikant konkretų įstatymą ar
kitą teisės aktą dėl žalos atlyginimo dydžio nustatymo. Per didelio, t. y. pagal įstatymą nepriklausančio, žalos
atlyginimo gavimas iš skolininko reikštų kreditoriaus praturtėjimą skolininko sąskaita. Dėl to
skolininkas turi teisę bet kada patikrinti, ar tinkamai vykdo žalos
atlyginimo prievolę, t. y. jis turi teisę perskaičiuoti mokamą žalos atlyginimą ir jį sumažinti, jei
įsitikina, kad įstatymas buvo vykdomas netinkamai, arba nemokėti prašomos atlyginti
sumos, jeigu įsitikina, kad žalos atlyginimas buvo neteisingai apskaičiuotas.
Teismas konstatavo, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai vykdė žalos atlyginimo prievolę ir neprivalo perimti
bei atlyginti tokią žalą, kuri buvo netinkamai apskaičiuota. VSDFV Vilniaus
skyriaus žalos atlyginimo apskaičiavimas,
kuriame nurodyta, kad žalos atlyginimo suma, kurią turėjo mokėti UAB „Sautra“ 1993 m. rugsėjo
1 d. –1999 m. birželio 1 d. laikotarpiu, yra
23 598,12 Lt, o žalos atlyginimo suma, kurią UAB „Sautra“ išmokėjo ieškovei 1996 m. sausio
1 d. –1999 m. birželio 1 d. laikotarpiu, yra
26 264,04 Lt. Teismo posėdžio metu ieškovė šio įrodymo neginčijo,
todėl atsakovo nurodyta suma yra
teisinga, ir ieškovei iš UAB „Sautra“ priklausantis žalos atlyginimas yra išmokėtas visas. Atitinkamai atmestinas reikalavimas priteisti delspinigius. Taip pat atmestinas
ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes žalos atsiradimo pagrindams turi būti
taikomos civilinės atsakomybės
sąlygos, o šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 11 d.
sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodė,
kad pagal Laikinojo įstatymo ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d.
nutarimu patvirtintos Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos
sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina
valstybei, tvarkos (toliau – Tvarka) prasmę valstybė, prisiimdama prievolę
mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą, netampa tokį mokėjimą nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja
bankroto byloje, o žalos atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią jo
mokėjimas buvo nutrauktas. Atsakovas
neprivalo perimti ir atlyginti tokią žalą, kuri buvo neteisingai apskaičiuota. Priešingu atveju, kolegijos nuomone, būtų pažeisti
CK 1. 5 straipsnyje įtvirtinti protingumo ir teisingumo principai. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo žalos atlyginimo apskaičiavimo
neteisingumą. VSDFV Vilniaus skyrius,
perėmęs žalos atlyginimo ieškovei mokėjimą iš Vilniaus miesto savivaldybės ir nustatęs, kad žala buvo apskaičiuota neteisingai,
2002 m. balandžio 22 d. sprendimu sumažino mokėtiną žalos atlyginimą;
šio sprendimo ieškovė neskundė. Atsakovas po prievolės perėmimo tinkamai
vykdo Laikinojo įstatymo nuostatas –
reguliariai moka žalos atlyginimą, todėl apeliacinio skundo nuoroda į Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencijos nuostatų
pažeidimą nepagrįsta.

III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė R. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių
teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkinti. Nurodomi šie kasacinio
skundo argumentai:
1. Dėl CPK 182 straipsnio nuostatų taikymo. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. rugsėjo
23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 245-542/1999
patvirtino, kad bankrutuojančios UAB „Sautra“ žalos atlyginimo įsiskolinimo suma yra
15 690,89 Lt, delspinigių suma – 37 863,83 Lt, iš viso –
53 554,70 Lt. Valstybė dalyvavo bankroto byloje, tačiau valstybės atstovai keitėsi. Pagal CPK
182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo
sprendimu kitoje civilinėje byloje. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius buvo informuotas apie UAB „Sautra“ įsiskolinimo dydį ieškovei, tačiau žalos atlyginimo įsiskolinimo dydžio neginčijo. Šio dydžio neginčijo ir
savivaldybė. Ieškovė neprivalo ginčyti atsakovo sprendimo sumažinti jai toliau
mokėtinos žalos dydį.
2. Dėl Laikinojo įstatymo 181 straipsnio taikymo. Pagal šią teisės normą
valstybė turi pareigą perimti žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, taigi ir
prievolę atlyginti žalos mokėjimo įsiskolinimą.
Įstatymas nenumatė, kad valstybė perima tik tos žalos
dalies, kuri susidarė po prievolės perėmimo, mokėjimą. Ieškovės nuomone,
valstybė, perėmusi minėtą prievolę, privalo atlyginti ieškovei visą
žalą, kuri šiuo metu neatlyginta, o ne apsiriboti žalos dalimi, susidariusia po prievolės perėmimo momento (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2002).
Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 181 straipsnio aktuali
redakcija numato, kad valstybė turi perimti žalos atlyginimo mokėjimą ir tada,
kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose
valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo, o UAB „Sautra“ – tai buvusi valstybinė melioracijos komplektavimo įmonė (Laikinojo įstatymo 7 straipsnio
1 punktas; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-877/2003).
Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje
nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo sveikatos
sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga ar jo mirties, privalo atlyginti su darbo užmokesčio ar jo dalies
netekimu susijusią žalą, apskaičiuotą šio įstatymo nustatyta tvarka. To
paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, laiku neišmokėjus
šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais,
pavėluotą mokėjimą įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiais. Atlikdamas skaičiavimus atsakovas neatsižvelgė į
šias nuostatas.
3. Bylą nagrinėję teismai
netikrino atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktų žalos atlyginimo skaičiavimų pagrįstumo.
Atsakovo pateikta skaičiavimų lentelė yra sudaryta neatsižvelgiant į tai, kad UAB
„Sautra“ išmokas mokėjo nereguliariai ir skirtingomis dalimis, kad buvo
įsiskolinusi. Laikinojo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad
kompensacija mokama nukentėjusiajam ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo
dieną. Laiku neišmokėjus
šios kompensacijos, skaičiuojami ir mokami delspinigiai. Atsakovo
skaičiavimuose neatsižvelgta į tai, kad, apmokant įsiskolinimą, pirmiausia yra dengiami delspinigiai ir tik po to skola. Teismai
dėl šių ieškovės pastabų skolos apskaičiavimo
pagrįstumo klausimu nepasisakė.
4. Ieškovės nuomone, byla yra susijusi su nepilnamečiams vaikams padaryta žala (vaikų
išlaikymu). Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio
l dalyje nustatyta, kad imantis bet kokių
vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios
institucijos, užsiimančios socialiniu
aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šiuo atveju teismas
sprendime nepasisakė dėl vaiko interesų, nesiėmė reikiamos iniciatyvos prioritetiniams vaiko interesams
užtikrinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo palikti
nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad pagal ieškovės kreipimosi į savivaldybę metu galiojančius teisės
aktus žalos atlyginimo prievolė pereidavo valstybei tik vienu atveju, kai
įmonė, mokėjusi žalą, buvo likviduojama dėl bankroto ir dėl lėšų stokos negalėjo
tęsti žalos atlyginimo prievolės vykdymo. Dėl to ieškovės teiginys, kad jos sutuoktinis žuvo dirbdamas valstybinėje įmonėje
iki jos privatizavimo, todėl šioje byloje turėtų būti taikomos Laikinojo
įstatymo 181 straipsnio
1 dalies 3 punkto nuostatos, yra nepagrįstas. Ieškovė tai pat
nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-527/2002, nes nurodytoje byloje yra nagrinėjamas žalos atlyginimo
prievolės perėjimas valstybei ne įmonės bankroto atveju, o dėl įmonės
privatizavimo. Laikinasis įstatymas
ir Tvarka nustato, kad valstybė perima žalos atlyginimo mokėjimą tik tokiais
atvejais, kai žalos atlyginimą mokėjo ar turėjo mokėti darbdavys, bet dėl
Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje įvardytų priežasčių
įmonė šios prievolės toliau vykdyti nebegali. Pagal Laikinojo įstatymo ir
Tvarkos nuostatas valstybė, perėmusi žalos atlyginimo mokėjimą pagal Laikinojo
įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų
nuostatas, pradeda mokėti žalos atlyginimą nuo tos datos, nuo kurios jis buvo nutrauktas. Vyriausybės
2001 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1628 buvo nustatyta, kad
žalos atlyginimo prievolė pereina valstybei ir ją vykdo VSDFV teritoriniai skyriai. Teismai konstatavo,
kad tokiu atveju žalos atlyginimo prievolė valstybei pereina nuo to momento,
kai žalos atlyginimą mokėjusi įmonė žalos mokėjimą nutraukė (Tvarkos 11 punktas). Nei
Laikinajame įstatyme, nei Tvarkoje nėra nustatyta, kad valstybė privalo užtikrinti, kad įmonės tinkamai
vykdytų prievolę mokėti žalą ir išmokėti nepriemokas, susidariusias
įmonėms netinkamai vykdant žalos atlyginimo prievolę. VSDFV Vilniaus skyriaus
nuomone, teismai, nagrinėdami šią bylą, tinkamai nustatė, kad valstybė,
perimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, netampa tokį mokėjimą
nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje, nes ši prievolė
valstybei kyla pagal įstatymą, todėl šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad
valstybė, kaip žalos atlyginimo perėmėja, nedalyvavo UAB „Sautra“ bankroto
byloje (UAB „Sautra“ bankroto byloje atsakovas dalyvavo tik kaip kreditorius).
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Sautra“ bankroto byloje priimta
nutartis negali turėti prejudicinės galios šioje byloje, nes ginčas vyksta ne
tarp tų pačių šalių, kurios dalyvavo bankroto byloje. B-kroto byloje nebuvo
patvirtintas periodinių išmokų dydis būsimam laikotarpiui, o tik apskaičiuotas
įmonės UAB „Sautra“ įsiskolinimas.

Teisėjų
kolegija

k o n s t a t u o j a :


IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės


Ieškovės sutuoktinis A. P. 1991 m. rugsėjo 27 d. žuvo dėl nelaimingo atsitikimo
darbe. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 10 d.
sprendimu iš darbdavio Valstybinės melioracijos komplektavimo įmonės buvo
priteistas žalos atlyginimas vaikams, kurie mirusiojo buvo išlaikomi. Įmonę
reorganizavus, žalos atlyginimo mokėjimo prievolę perėmė UAB „Sautra“.
1999 m. birželio 1 d. UAB „Sautra“ buvo iškelta bankroto byla. Nuo
1999 m. birželio 1 d. prievolę mokėti žalos atlyginimą perėmė
Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2001 m. sausio 1 d. – VSDFV
Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. birželio 27 d.
nutartimi buvo nutarta išregistruoti iš įmonių rejestro dėl bankroto likviduotą
UAB „Sautra“. Įmonės bankroto byloje ieškovės pareikštas reikalavimas dėl žalos
atlyginimo įsiskolinimo, susidariusio iki valstybė perėmė žalos atlyginimo
mokėjimo prievolę, liko nepatenkintas. Tačiau teismai konstatavo, kad įmonės
bankroto byloje nustatyta aplinkybė dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo
dydžio neturi prejudicinio fakto galios nagrinėjamoje byloje. Be to, valstybė,
prisiimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, netapo tokį mokėjimą
nutraukusios įmonės teisių ir pareigų perėmėja bankroto byloje. Taip pat
pirmosios instancijos teismas konstatavo (ir šios išvados apeliacinės
instancijos teismas nepaneigė), kad visas priklausantis žalos atlyginimas
ieškovei buvo išmokėtas.

V. Kasacinio teismo argumentai

Pagal ieškovės kasaciniame skunde suformuluotus
argumentus nagrinėjamoje byloje kasacinio nagrinėjimo dalykas yra prievolės
mokėti žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju perėjimo valstybei
klausimas, tiksliau valstybės perimamos prievolės ribų klausimas, t. y. ar
valstybė, perimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, tais atvejais, kai
įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto ar kai dėl
lėšų bei turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra
galimybės išieškoti nukentėjusiesiems teismo priteistą žalos atlyginimą, perima
ir prievolę atlyginti nukentėjusiesiems įsiskolinimą, susidariusį dėl netinkamo
žalos atlyginimo mokėjimo iki šią prievolę perėmė valstybė.
Bylą nagrinėję teismai laikėsi nuostatos, kad valstybė
Laikinojo įstatymo 181 straipsnyje nustatytais atvejais perima
žalos atlyginimo mokėjimo prievolę į ateitį, tačiau neperima prievolės dalies –
įsiskolinimo, susidariusio dėl to, kad žalos atlyginimo prievolę turėjęs
vykdyti ūkio subjektas šią prievolę iki jos perėjimo valstybei vykdė
netinkamai, dėl to atsirado įsiskolinimas. Kolegija nesutinka su šia teismų
nuostata, aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias
žalos, atsiradusios netekus maitintojo, atlyginimo prievolės perėjimą.
Socialinės apsaugos sistemos paskirtis yra apsaugoti
visuomenės narių sveikatą ir įgyvendinti socialinį aprūpinimą. Visišką ar
dalinę atsakomybę už socialinės apsaugos užtikrinimą prisiima valstybė arba
valstybinės institucijos. Laikinuoju įstatymu nustatytas žalos atlyginimo dėl
nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga teisinis institutas ir
yra orientuotas į visuomenės narių socialinės apsaugos užtikrinimą. Šio
įstatymo specifika yra ir ta, kad juo siekiama užtikrinti socialines teises tų
asmenų, kurie dėl nelaimingo atsitikimo darbe patyrė neigiamą poveikį sveikatai
ir dėl to nukentėjo (laikinai ar nuolatinai) jų gebėjimai savarankiškai spręsti
socialinės sferos klausimus, bei tų asmenų, kurie dėl maitintojo netekimo
visiškai ar iš dalies prarado išlaikymo šaltinį. Tokiu atveju pareiga
nukentėjusiesiems mokėti žalos atlyginimą nustatoma juridiniams ar fiziniams
asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų padaryta žala, o kai – Laikinojo įstatymo
nustatytas atvejais – kalti dėl žalos padarymo asmenys negali mokėti žalos
atlyginimo, ši prievolė pereina valstybei. Žalos atlyginimas maitintojo
netekimo atveju yra išskirtinis tuo, kad žalos atlyginimo, netekus maitintojo,
prievolė nukreipiama tiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ir (arba)
mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, t. y. socialiai daugiau
pažeidžiamų asmenų naudai (Laikinojo įstatymo 7 straipsnis). Didesnis šių
asmenų socialinio pažeidžiamumo laipsnis ir lemia tai, kad atitinkamais
Laikinojo įstatymo nustatytais atvejais žalos atlyginimo prievolę perima
valstybė per savo institucijas. Valstybė, teisės aktais išplėsdama socialiai
pažeidžiamų asmenų socialinės apsaugos ribas ir perimdama prievolę mokėti žalos
atlyginimą tais atvejais, kai kalti žalą padarę asmenys dėl lėšų ar turto
stokos negali vykdyti žalos atlyginimo prievolės arba tokie juridiniai asmenys
yra likviduoti, prisiima sau prievolę kompensuoti tų asmenų turtinius
praradimus ta apimtimi, kokia jie būtų buvę patenkinti, jei žalos atlyginimo
prievolę privalantys vykdyti asmenys ją būtų vykdę taip, kaip buvo nustatyta ir
privaloma. Išvada, kad valstybė privalo prisiimti žalos atlyginimo prievolę
visa apimtimi, t. y. kompensuoti nukentėjusiajam ir tuos turtinius
praradimus, kurie atsirado dėl netinkamo žalos atlyginimą privalančio mokėti
subjekto netinkamo prievolės vykdymo – įsiskolinimo atsiradimo, galima daryti
ir pagal žalos atlyginimą reglamentuojančius teisės aktus.
žalos atlyginimo teisinio instituto esmė yra ta, kad
žala, padaryta asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais ir neturtinė
žala turi būti visiškai atlyginta atsakingo už žalos padarymą asmens. Ši
nuostata galioja ir sprendžiant žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo
darbe ar susirgimų profesine liga, atlyginimo klausimus (Laikinojo įstatymo
5–7 straipsniai). Laikinojo įstatymo 181 straipsnio
1 dalies 1 punkte, kurio taikymas aktualus nagrinėjamos bylos atveju,
nustatyti prievolės mokėti žalos atlyginimą perėjimo valstybei atvejai; jis
detalizuotas Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997
(taip pat ir nutarimo pakeitimas, padarytas Vyriausybės 2001 m. gruodžio
29 d. nutarimu Nr. 1628). Šio nutarimo nuostatų esmė yra ta, kad
Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalies 1 ir
2 punktuose nustatytais atvejais valstybė perima prievolę, ir žalos
atlyginimas pradedamas mokėti nuo tos datos, kurią pagal gautus duomenis jo
mokėjimas buvo nutrauktas. Taigi pagrindu valstybei perimti žalos atlyginimo
mokėjimą laikoma ne tik formalių ir konkrečia data išreikštų, konkrečiais
teismo procesiniais dokumentais ar valdymo organų administraciniais aktais
patvirtintų juridinių faktų atsiradimas, t. y. bankroto bylos įmonei
iškėlimo faktas, įmonės likvidavimo dėl bankroto faktas, įmonės likvidavimo ar
išregistravimo, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, faktas, bet ir faktinė
aplinkybė, kad dėl lėšų ir turto stokos, esant atitinkamai konstatuotiems
faktams, nėra galimybės išieškoti iš kaltų asmenų teismo priteistą žalos
atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Žalos atlyginimo nukentėjusiajam
įsiskolinimo fakto konstatavimas atitinkama Laikinajame įstatyme nustatyta
forma reiškia, kad jos mokėjimas jau atitinkamu laikotarpiu buvo nutrauktas,
todėl nukentėjusiajam atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo prievolės
perėjimo valstybei, o jeigu iki datos, kai valstybė perėmė žalos atlyginimo
mokėjimo prievolę, atsirado įsiskolinimas, valstybė, nustatydama visapusišką
socialinę apsaugą socialiai pažeidžiamiems asmenims, nurodytiems Laikinojo
įstatymo 7 straipsnyje, perima ir įsiskolinimo atlyginimą, t. y.
atlygina visą nukentėjusio asmens patirtą žalą, nes pati valstybė prisiima prievolę
mokėti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, jei įmonė dėl lėšų stokos neįstengia
atlyginti žalos. Faktas, kad iki 1999 m. birželio 1 d. , kai UAB
„Sautra“ buvo iškelta bankroto byla, nukentėjusiesiems žalos atlyginimas buvo
mokamas nuolat įsiskolinant, patvirtina ir paties atsakovo VSDFV Vilniaus
skyriaus pateikta skaičiuotė (b. l. 162–165). Taigi kolegija konstatuoja,
kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl valstybės įsipareigojimų, perimant
žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, ir atitinkamai prievolės įsiskolinimą,
jeigu toks yra susidaręs, pagrįstos netinkamu materialinės teisės normų
aiškinimu ir taikymu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu
CPK 182 straipsnio aiškinimu ir taikymu nagrinėjamos bylos atveju.
Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nustatyta
aplinkybė dėl ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžio neturi prejudicinio
fakto galios šioje byloje, todėl šią aplinkybę galima tikrinti.
Bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinį ir kitu pagrindu
– konstatavo, kad žalos atlyginimo įsiskolinimas nenustatytas, ir žalos
atlyginimo prievolė buvo tinkamai vykdoma. Tačiau kolegija konstatuoja, kad ši
išvada padaryta nepakankamai ištyrus bylos aplinkybes. Iš atsakovo VSDFV
Vilniaus skyriaus argumentų, nurodytų atsiliepimuose į ieškinį (b. l.
30–32, 130–132), atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 236–238) matyti,
kad atsakovas pripažįsta žalos atlyginimo įsiskolinimą, atsiradusį, kol žalos
atlyginimo prievolę vykdė UAB „Sautra“, o reikalavimo nepripažįsta, nes,
atsakovo nuomone, valstybė nėra įpareigota perimti žalos atlyginimo
įsiskolinimo mokėjimą. Tačiau kolegija yra konstatavusi, kad tokia nuostata yra
nepagrįsta. Dėl to teismai, atsižvelgdami į minėtos žalos atlyginimo prievolės svarbą,
sprendžiant dėl socialiai pažeidžiamų asmenų socialinės apsaugos, o
nagrinėjamos bylos atveju prievolė buvo nustatyta nepilnamečių vaikų
interesais, turi detaliai patikrinti šalių argumentus dėl žalos atlyginimo
prievolės perėmimo ir vykdymo. Ieškovės reikalavimų atmetimas, iš esmės
remiantis tik tuo, kad ji nepaneigė VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktos
skaičiuotės apie žalos atlyginimo prievolės vykdymą, pripažintinas nepakankamu.
Kita vertus, žalos atlyginimo prievolė buvo nustatyta
nepilnamečių vaikų V. P. , gim. 1986 m. , ir V. P. , gim. 1982 m. , interesais ir jų naudai, o ieškovė R. P. buvo jų įstatyminė
atstovė. Asmenys, kurių naudai buvo nustatyta žalos atlyginimo maitintojo
netekimo atveju prievolė, bylos nagrinėjimo metu buvo pilnamečiai, tačiau į
bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti (CPK 38 straipsnis). Ši aplinkybė turi
būti įvertinta iš naujo nagrinėjant bylą.
Nurodytais motyvais bylą nagrinėjusių teismų
procesiniai sprendimai naikinami ir byla perduodama pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos
11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą
perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.



Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt