TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymų
naudojimas apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti (III)
Teisiamajame
posėdyje neapklaustų liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymų naudojimas
apkaltinamojo nuosprendžio išvadoms pagrįsti (III)

Byloje
BALŠÁN prieš Čekijos Respubliką Europos Žmogaus Teisių Teismas
(toliau – Teismas) nustatė Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 6
straipsnio 3 dalies d punktu, pažeidimą. Šis sprendimas buvo priimtas dėl to,
kad pareiškėjas nuteistas remiantis vien tik jį kaltinančiais bendrininko
parodymais, kurių negalėjo veiksmingai bei pakankamai ginčyti, nes jis
pasinaudojo teise tylėti, ir kad apeliacinis teismas nepatenkino pareiškėjo
prašymo dar kartą apklausti bendrininką. Tuo tarpu byloje CARTA prieš Italiją
Teismas nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 6
straipsnio 3 dalies d punktu, pažeidimo, nes apkaltinamasis nuosprendis buvo
grindžiamas (skirtingai nei teigė pareiškėjas) ne vien tik ir ne lemiama
apimtimi policijos pareigūnų ir prokurorų ikiteisminio tyrimo metu apklausto
vieno bendrininko, kuris teisiamojo posėdžio metu pasinaudojo teise tylėti,
parodymais, o viešame ir rungtyniškame teismo posėdyje išnagrinėtų įrodymų
visuma.
V-a
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) kaltinamajam
(įtariamajam) garantuotų teisių yra teisė duoti parodymus (BPK 21 straipsnio 4
dalis, 22 straipsnio 3 dalis) (teisė tylėti). Šia teise kaltinamasis
(įtariamasis) naudojasi tiek ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme
metu, tiek ir po nuosprendžio priėmimo. Tai, kad nuteistam asmeniui
garantuojama teisė tylėti, ypač svarbu tada, kai jis kviečiamas liudyti į
teismą byloje, kurioje sprendžiamas dėl tos pačios nusikalstamos veikos
padarymo teisiamo kito bendrininko baudžiamosios atsakomybės klausimas.
Sistemiškai
aiškinant BPK 276 straipsnio normas, galima padaryti išvadą, kad jeigu toks
liudytojas atsisako duoti parodymus teisme, bet yra juos davęs ikiteisminio
tyrimo pareigūnui ar prokurorui, jo parodymai perskaitomi teismo posėdyje (BPK
276 straipsnio 4 dalis) ir sprendžiamas klausimas dėl jų įrodomosios reikšmės.
Tačiau atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio nuostatas bei Teismo
jurisprudenciją, vien tik jais arba lemiamai tokiais parodymais negalima grįsti
apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Šis apribojimas netaikomas tada, kai
apkaltinamojo nuosprendžio išvados grindžiamos liudytojo parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Sprendimo byloje BALŠÁN
prieš Čekijos Respubliką santrauka
(Pareiškimo
Nr. 1993/02)
Sprendimas
priimtas 2006 m. liepos 18 d.
Sprendimo
tekstas tik prancūzų kalba

Faktai

2000
m. birželio 12 d. tyrėjas (enquêteur) apklausė L. Š. Pirmuosius parodymus šis davė
tarp 7. 55–9. 00 val. Jo advokatas negalėjo atvykti į apklausą ir L. Š. sutiko
būti apklausiamas jam nedalyvaujant. Netrukus L. Š. nusprendė papildyti savo
parodymus, teigdamas, kad pamelavo, ir tą pačią dieną tarp 10. 15-10. 45 val. davė
naujus parodymus. Tyrėjas nusprendė, kad tai nėra nauji parodymai, bet anksčiau
duotų parodymų tęsinys L. Š. iniciatyva, taigi jo advokatas nebuvo informuotas
ir apklausa vyko advokatui nedalyvaujant. Pirmuosiuose parodymuose L. Š.
pareiškėjo neminėjo, tačiau antruosiuose jį įskundė kaip savo bendrininką.
Kadangi L. Š. parodymai buvo gauti dar prieš pareiškėjui tampant įtariamuoju, tai
jo gynėjas apklausiant L. Š. nedalyvavo.
2000
m. birželio 13 d. pareiškėjui pareikštas įtarimas dėl sukčiavimo (fraude),
padaryto kartu su L. Š. L-os 13 d. buvo paskirta nauja L. Š. apklausa, tačiau
jis nusprendė pasinaudoti teise tylėti (droit de garder le silence). Pareiškėjas
taip pat atsisakė duoti parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek
nagrinėjant bylą teisme.
2000
m. spalio 10 d. pirmosios instancijos teismas (le tribunal de district (Okresní
soud) de
Karviná), atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis L. Š. kviečiamas
duoti parodymų toliau naudojosi savo teise tylėti, nusprendė teismo posėdyje
perskaityti jo parodymus, duotus tyrėjui. Pareiškėjas tame posėdyje nedalyvavo
ir sutiko, kad posėdis vyktų be jo; pareiškėjo advokatas papildomų įrodymų
nesiūlė rinkti. L-kričio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje L. Š. ir
pareiškėjo gynėjai raštu pateikė savo baigiamuosius paaiškinimus (mémoires finals),
kuriuose įrodinėjo, kad jų klientų gynybos teisės buvo suvaržytos. Gynėjai
teigė, kad, atsižvelgiant į pertrauką tarp dviejų L. Š. parodymų davimo 2000
birželio 12 d. , jo gynėjas turėtų būti buvęs informuojamas apie antrąją
apklausą. Dėl to, pasak pareiškėjo advokato, šie parodymai neturėtų būti
pripažįstami įrodymu, juolab kad jie gauti dar prieš įtarimo pareiškėjui pareiškimą,
kita vertus, kilo klausimas, kurie iš dviejų L. Š. parodymų yra tikri.
2000
m. lapkričio 7 d. pirmosios instancijos teismas nuteisė pareiškėją ir L. Š. už
sukčiavimą. Nuosprendis buvo grindžiamas antraisiais L. Š. parodymais, kuriuose
jis prisipažino esąs kaltas ir įskundė pareiškėją, ir kai kuriais kitais
rašytiniais įrodymais, susijusiais su L. Š. veikla. Atmesdamas  pareikštą prieštaravimą dėl minėtų parodymų
priimtinumo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo apklausa dėl
kitų vėliau apkaltintų asmenų laikytina skubiu procesiniu veiksmu, kuris
negalėtų būti atidedamas, su sąlyga, jog jis susijęs su kitų asmenų
nusikalstama veikla. Po kaltinimų pateikimo jo bendrininkams toks kaltinamasis
turėtų būti iš naujo apklausiamas, vėliausiai nagrinėjant bylą teisme. Pirmosios
instancijos teismas padarė išvadą, kad šios sąlygos pareiškėjo byloje įvykdytos
ir kad atsižvelgiant į tai, jog L. Š. atsisakė duoti parodymus tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jo parodymų perskaitymas atitiko Čekijos
baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nuostatas.
Nuteistieji
padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas teigė, kad yra nekaltas ir kad
apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vieninteliu įrodymu (antraisiais L. Š. parodymais),
kuris negalėjo būti tokiu pripažįstamas. Jis rėmėsi Teismo jurisprudencija,
savo teise apklausti vienintelį kaltinimo liudytoją ir įrodinėjo, kad turi būti
keliamas klausimas dėl to, kurie L. Š. parodymai teisingi. 2001 m. sausio 4 d. apeliacinio
teismo (tribunal
régional (Krajský soud) d’Ostrava) posėdyje, kuriame pareiškėjas
negalėjo dalyvauti dėl ligos, byla dėl jo apeliacinio skundo buvo atskirta nuo
L. Š. bylos. Sausio 10 d. apeliacinis teismas L. Š. skundą atmetė nepaisant to,
kad, pasak jo gynėjo, antrieji parodymai negalėjo būti pripažįstami įrodymais,
nes gynėjas nebuvo informuotas apie antrąją apklausą.
2001
m. sausio 30 d. apeliacinio teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas
pareiškėjo apeliacinis skundas, jo gynėjas, remdamasis kaltinamojo teise sukelti
abejonių dėl kaltinančių parodymų pateikiant juos davusiam asmeniui klausimų, prašė,
kad būtų apklaustas L. Š. , ir pakartojo savo argumentą dėl antrųjų jo parodymų nepriimtinumo.
Apeliacinis teismas, nepatenkinęs  prašymo
dėl L. Š. apklausos, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinio teismo
nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir teisingai įvertino visus
turimus įrodymus; šiuo aspektu apeliacinis teismas pripažino, kad L. Š.
parodymai buvo svarbūs ir lemiami. Apeliacinis teismas pabrėžė, kad teisė
tylėti nustatyta įstatyme, ir baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos
negalėjo pasiekti, kad bendrininkai bendrautų tarpusavyje. Apeliacinio teismo
nuomone, L. Š. parodymai atitiko procesinius reikalavimus, buvo priimtini ir patikimi.
Be to, pareiškėjas ir pats pasinaudojo savo teise tylėti, niekad neginčijo L. Š.
teiginių turinio ir patikimumo, taip pat nepateikė prieš jį pareiškimo dėl
melagingo apkaltinimo.
2001
m. lapkričio 13 d. Konstitucinis Teismas atmetė pareiškėjo konstitucinį skundą
dėl minėtų teismų sprendimų jo baudžiamojoje byloje kaip aiškiai nepagrįstą.

Teisė

Remdamasis
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu, pareiškėjas skundėsi tuo,
kad buvo nuteistas už sukčiavimą remiantis vien tik parodymais liudytojo, kurio
negalėjo apklausti jokioje proceso stadijoje ir kad neturėjo galimybės, jog jis
būtų apklaustas.

Dėl
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo
Teismas
priminė jo praktikoje suformuotus principus dėl Konvencijos 6 straipsnio 3
dalies ir šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos
nagrinėjimą tarpusavio sąryšio (be daugelio kitų šaltinių, žr. Van Mechelen
et autres c. Pays-Bas, arrêt du 23 avril 1997, Recueil des
arrêts et décisions 1997‑III, § 49). Jis taip pat
pakartojo savo suformuluotus principus dėl įrodymų pateikimo ir gynybos teisių
šiuo aspektu (Lüdi c. Suisse, arrêt du 15 juin 1992, série A no
238, § 49, cituotas sprendimas Van Mechelen et autres c. Pays-Bas,
§ 55; A. M. c. Italie, no 37019/97, § 25, CEDH 1999‑IX).
Be kita ko, Teismas nurodė, kad iš tiesų pagal Konvencijos 6 straipsnį teismams
leidžiama grįsti apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamaisiais parodymais liudytojo,
kurio kaltinamasis arba jo gynėjas negalėjo apklausti jokioje proceso stadijoje,
tik tokiomis sąlygomis: pirma, kai tai, kad gynybos atstovai neturėjo galimybės
pateikti liudytojui klausimų, susiję su tuo, jog negalima nustatyti liudytojo
buvimo vietos, turi būti nustatyta, kad kompetentingos institucijos aktyviai
ieškojo jo siekiant užtikrinti tokią galimybę; antra, vien tik tokiais
parodymais jokiu atveju negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio (Rachdad
c. F-e, no 1846/01, § 24, 13 novembre 2003). En effet, l’article
6 n’autorise les juridictions à fonder une condamnation sur les
dépositions d’un témoin à charge que l’ « accusé » ou son
conseil n’ont pu interroger à aucun stade de la procédure, que dans
les limites suivantes : premièrement, lorsque le défaut de
confrontation est dû à l’impossibilité de localiser le témoin, il
doit être établi que les autorités compétentes ont activement recherché
celui-ci aux fins de permettre cette
confrontation ; deuxièmement, le témoig-ge litigieux ne peut
en tout état de cause constituer le seul élément sur lequel repose la
condamnation. Be to, atsižvelgiant į ypatingą gynybos teisių gerbimo
svarbą baudžiamajame procese, tai, kad valstybės atsakovės vidaus teisėje
nustatyta galimybė priimant sprendimą dėl kaltinimo pagrįstumo naudoti bendrininkų,
kurie pasinaudojo teise tylėti, parodymus, duotus prieš bylos nagrinėjimą
teisme, negalėtų atimti iš kaltinamojo jam pagal Konvencijos 6 straipsnio 3
dalies d punktą suteikiamos teisės ištirti visus svarbius kaltinančius įrodymus,
arba teisės į tai, kad šie įrodymai būtų ištirti (Fausciana c. Italie
(déc. ), no 4541/02, 1er avril 2004). Puis, vu
l’importance particulière que revêt le respect des droits de la
défense dans le procès pénal, le fait que la possibilité d’utiliser pour
la décision sur le bien-fondé de l’accusation des déclarations prononcées avant
les débats par des coïnculpés s’étant prévalus de la faculté de garder le
silence est prévue par le droit interne de l’Etat défendeur, ne saurait priver
l’inculpé du droit, que l’article 6 § 3 d) lui reconnaît, d’examiner ou
de faire examiner de manière contradictoire tout élément de preuve
substantiel à charge.
Teismas
pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas niekada neturėjo galimybės
apklausti savo bendrininko (coïnculpé), kuris pasinaudojo teise tylėti, ir kad
pastarojo parodymai, gauti dalyvaujant vien tyrėjui dar prieš pradedant
ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo, buvo vienintelis įrodymas, kuriuo nacionaliniai
teismai pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Pareiškėjo prašymas iškviesti minėtą
bendrininką į apeliacinį teismą, pateiktas po to, kai pastarasis jau buvo
galutinai nuteistas, buvo atmestas.
Taigi
gynyba neturėjo galimybės pateikti klausimų kaltinančius parodymus davusiam
asmeniui   (défaut de confrontation) ne dėl negalėjimo surasti pareiškėjo kaltintoją,
nes tai buvo jo bendrininkas L. Š. , teisiamas kartu su juo ir galutinai
nuteistas anksčiau negu pareiškėjas. Be to, šalys neginčijo, kad, nuspręsdami
nuteisti pareiškėją, nacionaliniai teismai rėmėsi vien tik L. Š. , kurio
neturėjo galimybės apklausti nei pareiškėjas, nei jo gynėjas, parodymais (žr. a
contrario, Gauthier c. F-e ((déc. ), no 61178/00, 24 juin
2003; cituotą sprendimą Fausciana c. Italie).
Tiesa,
Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti klausimų L. Š. dėl
objektyvios kliūties - L. Š. sprendimo tylėti. Tačiau Teismas pakartojo, kad
tai, jog pagal nacionalinę teisę bendrininkui atsisakius duoti parodymus
teismas gali perskaityti ir panaudoti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu,
negali atimti iš kaltinamojo jam pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d
punktą suteikiamos teisės rungtynišku būdu ištirti visus svarbius jį kaltinančius
įrodymus arba turėti galimybę, kad jie būtų ištirti (žr. mutatis mutandis cituotą
sprendimą Lucà c. Italie, § 42). Cependant, la Cour rappelle que le fait
que le droit national prévoit que, face au refus du coïnculpé de
témoigner, ses déclarations recueillies lors de la phase préparatoire peuvent
être lues et utilisées par le tribunal, ne saurait priver l’inculpé du
droit, que l’article 6 § 3 d) lui reconnaît, d’examiner ou de faire
examiner de manière contradictoire tout élément de preuve substantiel
à sa charge. Nagrinėjamoje byloje Teismas buvo tos nuomonės, kad
niekas netrukdė apeliaciniam teismui patenkinti pareiškėjo prašymą iškviesti L.
Š. , pateiktą po to, kai pastarojo apkaltinamasis nuosprendis tapo galutinis. Be
to, negalima spėlioti, kaip kad darė Vyriausybė, koks būtų L. Š. požiūris dėl
tokio atvykimo į teismą.
V-indamas
Vyriausybės argumentą, kuriuo remiantis pareiškėjas nepareiškė konkretaus
prieštaravimo dėl L. Š. parodymų turinio ir nepagrindė savo prašymo iškviesti jį
liudyti, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, skirtingai nuo bylų, kuriose
kaltinamieji skundžiasi dėl to, jog jiems nebuvo leista pateikti [bylą
nagrinėjančiam teismui] kai kurių įrodymų [iš daugelio], pavyzdžiui, kviesti
tam tikrus gynybos liudytojus, ir kuriose teismai turi nuspręsti dėl tokio prašymo
naudingumo, nagrinėjamoji byla susijusi su kaltinamojo teise apklausti
kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad jie būtų apklausti, t. y. teise,
garantuojama pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, kurios
įgyvendinimas iš principo nėra teismų vertinimo dalykas. Iš tiesų Konvencijos 6
straipsnio 1 dalis kartu su 3 dalimi įpareigoja Susitariančiąsias Valstybes
imtis pozityvių priemonių; tokios pat priemonės kyla iš „stropumo“, kurį jos
turi demonstruoti siekdamos užtikrinti veiksmingą naudojimąsi pagal 6 straipsnį
garantuojamomis teisėmis (Sadak et autres c. Turquie, nos 29900/96,
29901/96, 29902/96 et 29903/96, § 67, CEDH 2001‑VIII). [. . . ] la Cour
observe qu’à la différence des affaires où les accusés se
plaignent de ne pas avoir obtenu l’administration de certaines preuves parmi
d’autres, dont par exemple la convocation de certains témoins à
décharge, et où il appartient aux tribunaux de juger de l’utilité d’une
telle offre, la présente affaire porte sur le droit d’un accusé d’interroger ou
de faire interroger les témoins à charge, droit garanti par l’article 6
§ 3 d) et dont l’exercice n’est pas, en principe, soumis à
l’appréciation des tribunaux. En effet, combiné avec le paragraphe 3, le
paragraphe 1 de l’article 6 oblige les Etats contractants à des
mesures positives ; pareilles mesures relèvent de la
« diligence » que les Etats contractants doivent déployer pour
assurer la jouissance effective des droits garantis par l’article 6.
Kita
vertus, L. Š. parodymai, kuriuos pareiškėjas norėjo ginčyti, buvo vienintelis
jo nuteisimo pagrindas, taigi negalima būtų abejoti šio liudytojo apklausos
reikalingumu. En
outre, les déclarations de L. Š. que le requérant voulait contester étaient le
fondement unique de sa condamnation et l’on ne saurait donc douter de la
pertinence de son audition. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas neigė
savo kaltę ir kvestionavo L. Š. parodymų tikrumą. Be to, jis skundėsi dėl to,
kad buvo nuteistas remiantis nepriimtinu įrodymu, tad ir buvo suinteresuotas dar
kartą išklausyti L. Š. parodymų.
Taigi
nagrinėjamu atveju buvo būtina leisti pareiškėjui apklausti savo bendrininką,
kad būtų užtikrintas jo gynybos teisių gerbimas ir procedūros atitiktis teisingumo
reikalavimams. A-si, permettre au requérant d’interroger son
coïnculpé était en l’espèce nécessaire pour lui assurer le respect
des droits de la défense et pour rendre la procédure conforme aux exigences
d’équité.
Šiuo atveju Teismas buvo tos nuomonės, kad tokioje
situacijoje, kai L. Š. nusprendė tylėti, nacionalinės institucijos, siekdamos
patenkinti minėtą „stropumo“ reikalavimą, turėtų ieškoti kitų įrodymų,
patvirtinančių sprendimą dėl pareiškėjo kaltumo. Tačiau atsižvelgiant į tai,
kad nacionaliniai teismai pasitenkino vieninteliu kaltinančiu įrodymu [bendrininko
parodymais], kurio pareiškėjas negalėjo veiksmingai ir pakankamai ginčyti, ir
kad apeliacinis teismas nepatenkino jo prašymo dar kartą apklausti šiuos
parodymus davusį asmenį, Teismas buvo tos nuomonės, kad pareiškėjo gynybos
teisės buvo suvaržytos taip, jog jo bylos procesas nebuvo teisingas. Taigi
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 3 dalies d punktas, taikomi
kartu, pažeisti. En
l’occurrence, la Cour estime que dans une situation où L. Š. a décidé de
garder le silence, les autorités nationales auraient dû, pour satisfaire
à ladite exigence de « diligence », rechercher d’autres
preuves corroborant le verdict sur la culpabilité du requérant. Or, étant donné
que les tribunaux nationaux se sont contentés d’une seule preuve à
charge que l’intéressé n’a pas pu contester de manière adéquate et
suffisante, et que la juridiction d’appel n’a pas accédé à sa demande de
réentendre l’auteur de ce témoig-ge, la Cour estime que le requérant a subi de
telles atteintes à ses droits de la défense qu’il n’a pas bénéficié d’un
procès équitable. Il y a donc eu violation dans son chef de l’article 6
§§ 1 et 3 d) de la Convention.
Išvada:
pažeidimas (vienbalsiai).   


Sprendimo byloje CARTA prieš
Italiją santrauka
(Pareiškimo
Nr. 4548/02)
Sprendimas priimtas
2006 m. balandžio 20 d.
Sprendimo
tekstas tik prancūzų kalba

Faktai

1995
m. gegužės 18 d. Y. buvo pagrobtas ir laikomas nelaisvėje oloje iki spalio 25
d. , kai jį rado policija. Išlaisvinimo metu Y. avėjo jojimo batais; jis
paaiškino, kad juos jam davė pagrobėjai. Policija nustatė, kad šie batai buvo
gauti iš įmonės, priklausančios X. Apklausus įmonės darbuotoją Z. , paaiškėjo,
kad batai parduoti nebuvo. Jie buvo saugomi X. sandėlyje. Policijos pareigūnai
atliko olos, kur buvo laikomas pargobtas Y. , apylinkių apžiūrą ir ištyrė
įvairius prie olos vedančius kelius.
1996
m. kovo 2, birželio 3 ir lapkričio 5 d. X. apklausė iš pradžių karabinieriai (carabiniers),
o vėliau prokuroras (procureur de la République de Cagliari). Apklausų metu X.
prisipažino, kad turėjo minėtus batus. Karabinieriai apklausė X. kaip
liudytoją, ir jis nesinaudojo advokato pagalba. Tačiau po to prokuratūra (parquet de Cagliari)
nusprendė, kad X. turi būti laikomas įtariamuoju, ir prokuroras apklausė jį
kaip įtariamąjį. X. papasakojo, kad tuos batus avėjo mažiausiai du kartus, kai
vyko į du ūkius skiepyti naminių gyvulių, ir teigė, kad paliko batus viename iš
tų ūkių, kuris priklauso jo svainiui (pareiškėjui), šiam apie tai nepasakęs.
Policijos pareigūnai apklausė antrojo ūkio savininką W. , kuris patvirtino X.
parodymus, kiek jie buvo susiję su jo ūkiu. Policijos atlikti patikrinimai
parodė, kad pareiškėjo ūkis yra arčiausiai tos vietos, kur buvo laikomas
pagrobtas Y.
1997
m. spalio 24 d. pareiškėjas, X. ir septyni kiti asmenys buvo atiduoti teismui (tribunal de Nuoro,
toliau - pirmosios instancijos teismas) kaltinant juos žmogaus pagrobimu, būsto
neliečiamybės pažeidimu ir neteisėtu ginklų nešiojimu. Nagrinėjant bylą teisme
buvo apklausta daug kaltinimo ir gynybos liudytojų, tarp jų Z. ir W.
Kaltinamasis X. pareiškė, kad pasinaudos teise tylėti. T-a prokuroras paprašė
panaudoti X. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėjas
prieštaravo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad X. nuo pirmos apklausos turėjo būti
laikomas įtariamuoju ir turėjo naudotis advokato pagalba. Pirmosios instancijos
teismas patenkino prokuroro prašymą ir nusprendė naudoti minėtus parodymus
pareiškėjui pateiktų kaltinimų pagrįstumui įvertinti. Pareiškėjas teigė esąs
nekaltas ir niekada nematęs minėtos batų poros.     
1999
m. balandžio 9 d. pirmosios instancijos teismas nuteisė pareiškėją laisvės
atėmimu dvidešimt devyneriems metams. X. dėl kaltinimo bendrininkavimu
neteisėtai atimant žmogui laisvę buvo išteisintas neįrodžius jo kaltės.
Nuosprendyje
pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Y. buvo laikomas
oloje, esančioje kalvoje, o prie šios kalvos esančiame slėnyje yra pareiškėjui
priklausanti arba jo naudojama žemė. Gynyba nurodė, kad prie tos olos veda
trylika takų, tačiau nepaminėjo akivaizdžiausio tako, kuriuo sekė tyrėjai,
išlaisvinę Y. , ir kuriuo, pasak šio pateiktos versijos, naudojosi pagrobėjai.
Pasak vieno policininko parodymų, nepaisant to, koks takas pasirinktas, tam
tikru momentu reikia pereiti per pareiškėjo žemės sklype esančią apvalią
pievelę, kurioje kertasi daugelis takų ir iš kur pagrobėjai kontroliavo visą
slėnį. Kad apsirūpintų maistu, pagrobėjai turėjo kirsti šią pievelę tokiu pat
metu, kai pareiškėjas ateidavo į savo fermą. Be to, kartą pareiškėjas be jokio
darbo reikalo buvo ten atėjęs tarp 20 ir 21 valandos, t. y. tada, kai
pagrobėjai keitė sargybą. Kita vertus, pasak kai kurių piemenų, pareiškėjas
buvo vienintelis tą vasarą besilankantis L. slėnyje. Tuo tarpu pagrobėjai iki
birželio liko oloje ir tik po to pradėjo išeidinėti į lauką; tai rodo, kad jie
nebijojo, jog pareiškėjas juos pastebės. Iš bylos medžiagos matyti, kad
pareiškėjas palaikė santykius su X. ir kai kuriais kitais bendrininkais (coïnculpés)
ir kad dauguma oloje rastų daiktų buvo atgabenti iš vietovės, kur gyveno
pareiškėjas. Remdamasis šiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas
nusprendė, kad neteisėtai atėmus laisvę Y. pareiškėjas buvo „išorės sargas“ ir
kad paties pareiškėjo pateikta versija, pasak kurios nusikaltimas padarytas be
jo žinios, nepatikima. Priešingai, pareiškėjo indėlis į nusikaltimą buvo
būtinas, nes dirbdamas savo darbą jis galėjo nesukeldamas jokių įtarimų
nevaržomai lankytis ten, kur buvo laikomas Y.
S-bus
kaltinantis įrodymas buvo taip pat jojimo batai, kuriuos išlaisvinimo metu avėjo
Y. Tai labai ypatingas apavas, nes visoje Italijoje tokių batų buvo tik dvi
poros. Tyrimo metu nustatytas jų kelias nuo pagaminimo iki perdavimo Y. Batai
buvo parduoti įmonei C. ir pasiekė X. vadovaujamą filialą; X. teigė, kad juos
avėjo du kartus ir galiausiai paliko pareiškėjo fermoje, tačiau ši versija buvo
paneigta kito liudytojo, pasak kurio, per gyvulių skiepijimą X. avėjo paprastus
guminius batus. Taigi buvo pagrindas manyti, kad X. bandė pateikti versiją,
leidžiančią jam išvengti atsakomybės, o pareiškėjui – pateikti savuosius
paaiškinimus dėl to, kaip batai galėtų atsidurti pas Y. Pirmosios instancijos
teismo nuomone, iš tikrųjų X. davė batus pareiškėjui, o šis juos perdavė
pagrobėjams. Be to, X. nebuvo suinteresuotas apkaltinti pareiškėją.
Pirmosios
instancijos teismas atmetė pareiškėjo prieštaravimą dėl X. parodymų panaudojimo
nurodydamas, kad pirmos apklausos metu X. dar negalėjo būti įtariamas, todėl
buvo tinkamai apklaustas kaip liudytojas.
Pareiškėjas
padavė apeliacinį skundą, teigdamas, kad buvo nuteistas remiantis X. , kurio
negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, jog jis būtų apklaustas, parodymais,
taip pat ginčijo X. parodymų patikimumą ir teigė, kad jie negalėjo būti
naudojami. 2000 m. kovo 23 d. nutartimi (ordonnance) apeliacinis teismas (la cour d’appel de
Sassari) patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl X. parodymų
panaudojimo ir atmetė pareiškėjo prieštaravimą šiuo klausimu. 2000 m. balandžio
20 d. apeliacinis teismas sumažino pareiškėjo bausmę iki dvidešimt ketverių metų.
Gynyba
įrodinėjo, kad Y. į olą galėjo būti nugabentas ir ne per pareiškėjo žemes,
tačiau apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, apžiūrint vietovę,
kurioje vyko nagrinėjami įvykiai, nustatyta, jog, priešingai negu teigė
pareiškėjas, jo žemes kertančiu keliu gali pravažiuoti ir specialiai
neparengtos mašinos. Išnagrinėjęs vietovių žemėlapius ir galimus kelius bei Y.
pateiktą informaciją, be kita ko, apie pagrobėjų kilnojimosi laiką, apeliacinis
teismas padarė išvadą, kad yra labai tikėtina, jog pagrobėjai vyko per
pareiškėjo sklypą. Be to, Y. išlaisvinimo dieną pareiškėjas karabinierių
prašymu pats nurodė per jo sklypą einantį kelią kaip vedantį prie olos. Y. taip
pat parodė, kad iš savo pagrobėjų gaudavo beveik šiltą maistą, o pareiškėjo
namas yra artimiausia gyvenamoji vieta olos apylinkėse. Beje, kai karabinieriai,
įtardami, kad Y. laikomas kažkur netoliese, blokavo tam tikrą plotą aplink olą,
pagrobėjai neteko galimybės apsirūpinti maistu ir ypač vandeniu. Tačiau vandens
nesunkiai buvo galima gauti iš pareiškėjui priklausančios cisternos.
G-ausiai, pagrobėjai paliko olą būtent tada, kai karabinieriai įžengė į
pareiškėjo valdas, be to, daugelis liudytojų parodė, kad per vasarą pareiškėjas
buvo vienintelis galėjęs kontroliuoti visą slėnį.
Apeliacinio
teismo nuomone, paneigiant minėtus pareiškėją kaltinančius duomenis, turėtų
būti pateikiami alternatyvūs paaiškinimai. Tačiau įrodymas, leidęs atmetus
visas pagrįstas abejones padaryti išvadą dėl pareiškėjo kaltumo, apeliacinio
teismo nuomone, buvo jojimo batų perdavimas Y. Batai galėjo patekti pas
nukentėjusįjį tik tarpininkaujant pareiškėjui. Šiuo aspektu apeliacinis teismas
nurodė, kad X. parodymai neabejotinai yra melagingi. Pavyzdžiui, jis teigė, kad
avėjo tuos batus, nors nustatyta, kad Y. juos gavo naujus. Tačiau X. parodymai
patikimi tiek, kiek yra kaltinantys pareiškėją. Šiuos žmones siejo puikūs
santykiai ir X. neturėjo jokio pagrindo meluoti teigdamas, kad nugabeno batus
pas pareiškėją. Spaudžiamas teisėsaugos pareigūnų, X. nusprendė pasirinkti
versiją, kuri nebuvo visiškai nepalanki pareiškėjui; teigdamas, kad batai buvo
naudojami skiepijant gyvūnus, jis leido pareiškėjui pasiteisinti paaiškinant,
kad juos paėmė vienas iš fermoje besilankiusių asmenų. Apeliacinis teismas taip
pat manė, jog nebuvo pagrindo netikėti, kad pagrobėjai davė Y. brangius ir
lengvai identifikuojamus batus. Kaip įprasta tokių nusikaltimų atveju,
išlaisvinimo dieną Y. būtų vilkėjęs tuos pačius drabužius, kaip ir pagrobimo
dieną, o batus pagrobėjai būtų susigrąžinę. Apeliacinio teismo padarytas
išvadas sustiprino tai, kad pareiškėjo ferma buvo arčiausiai olos ir kad šias
dvi vietas jungė slaptas takas. Be to, X. prie liudytojų teigė, kad pareiškėjo
žemes supančios kalvos slėpė olas ir pagrobimo aukų laikymo vietas.
Pareiškėjas
padavė kasacinį skundą, be kita ko, remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 3
dalies d punktu. 2001 m. gegužės 10 d. Kasacinis Teismas pareiškėjo skundą
atmetė.

Teisė

Remdamasis
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu, pareiškėjas skundėsi tuo,
kad baudžiamasis procesas prieš jį nebuvo teisingas.

Dėl
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo
Teismas
priminė jo praktikoje suformuotus principus dėl Konvencijos 6 straipsnio 3
dalies ir šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos
nagrinėjimą tarpusavio sąryšio (be daugelio kitų šaltinių, žr. Van Geyseghem
c. B-gique [GC], no 26103/95, CEDH 1999-I, § 27).
Teismas
taip pat pakartojo, kad nėra kompetentingas nuspręsti, ar liudytojų parodymai
buvo tinkamai pripažinti įrodymais arba ar pareiškėjas yra kaltas (Lucà
c. Italie, no 33354/96, § 38, CEDH 2001-II; Khan
c. Royaume-U-i, no 35394/97, § 34, CEDH 2000-V).
Teismo priedermė pagal Konvenciją yra tik nustatyti, ar procesas, vertinamas
kaip visuma, įskaitant įrodymų pateikimo būdą, buvo teisingas ir ar buvo
gerbiamos gynybos teisės (De Lorenzo c. Italie (déc. ), no 69264/01,
12 février 2004). Teismas taip pat priminė pagrindinius įrodymų pateikimo
baudžiamajame procese principus ir jų išimtis bei gynybos teisių apsaugos
reikalavimus (Lüdi c. Suisse,
arrêt du 15 juin 1992, série A no 238, p. 21, § 49; Van
Mechelen et autres c. Pays-Bas, arrêt du 23 avril 1997, Recueil
des arrêts et décisions 1997-III, p. 711, § 51).
Šiuo aspektu Teismas nurodė, kad jis daugelyje bylų (žr. ,
be kitų, Isgrò c. Italie, arrêt du 19 février 1991, série A
no 194-A, p. 12, § 34 ir cituotą Lüdi, p. 21, § 47) yra
aiškiai nurodęs, jog tam tikromis aplinkybėmis teisminėms institucijoms gali
iškilti būtinybė pasinaudoti ikiteisminio tyrimo metu gautais parodymais. Jeigu
kaltinamasis turėjo tinkamą ir pakankamą progą ginčyti tokius parodymus tuo
metu, kai jie duodami, arba vėliau procese, jų panaudojimas savaime
neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies d punktui. Tačiau gynybos
teisės yra apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio garantijomis nesuderinamu
būdu tada, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama
apimtimi parodymais, kuriuos davusio asmens kaltinamasis negalėjo apklausti
arba neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu,
nei nagrinėjant bylą teisme (cituotas sprendimas Lucà, § 40,
A. M. c. Italie, no 37019/97, § 25, CEDH 1999-IX;
Saïdi c. F-e, arrêt du 20 septembre 1993,
série A no 261-C, pp. 56-57, §§ 43-44).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas už
žmogaus pagrobimą, būsto neliečiamybės pažeidimą ir neteisėtą ginklų nešiojimą.
V-a- iš kaltinimo liudytojų buvo kitas kaltinamasis byloje, X. , kuris
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pasinaudojo tylėjimo teise. T-a
jo parodymai, duoti karabinieriams ir prokurorui, buvo perskaityti teismo
posėdyje bei panaudoti priimant sprendimą dėl jam pateiktų kaltinimų
pagrįstumo.
Teismas pažymėjo, kad galimybė priimant sprendimą dėl
kaltinimų pagrįstumo panaudoti kitų kaltinamųjų, pasinaudojusių galimybe
tylėti, parodymus, duotus prieš prasidedant bylos nagrinėjimui teisme,
pareiškėjo bylos proceso nacionaliniuose teismuose metu buvo įtvirtinta
valstybės atsakovės vidaus teisėje. Tačiau ši aplinkybė negali atimti iš
kaltinamojo jam pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą suteikiamos
teisės rungtynišku būdu ištirti visus svarbius kaltinančius įrodymus (Craxi
c. Italie, no 34896/97,
§ 87, 5 décembre 2002). Cependant, cette circonstance ne saurait priver l’inculpé
du droit, que l’article 6 § 3 d) lui reconnaît, d’examiner ou de
faire examiner de manière contradictoire tout élément de preuve
substantiel à charge.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje gynyba dėl
išvardytų aplinkybių jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės pateikti
klausimų X. Tačiau Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šio liudytojo parodymai
nebuvo nei vienintelė, nei lemiama įrodinėjimo priemonė, kuria bylą nagrinėję
teisėjai pagrindė pareiškėjo apkaltinamąjį nuosprendį (žr. mutatis mutandis ir, be daugelio kitų
šaltinių, Raniolo c. Italie (déc. ), no 62676/00, 21
mars 2002, Sangiorgi c. Italie (déc. ), no 70981/01,
5 septembre 2002, cituotą sprendimą De Lorenzo, Chifari
c. Italie (déc. ), no 36037/02, 13 mai 2004, Scheper
c. Pays-Bas (déc. ), no 39209/02, 5 avril 2005, Jerinò
c. Italie (déc. ), no 27549/02, 7 juin 2005, Bracci c. Italie, no 36822/02,
§§ 57, 13 octobre 2005, ir Cipriani c. Italie (déc. ), no 37272/05,
9 février 2006). Priešingai, tai buvo
tik vienas iš įrodymų, kuris patvirtino kitus kaltinančius įrodymus, pateiktus
viešame ir rungtyniškame teismo posėdyje (žr. mutatis mutandis, Sofri
et autres c. Italie (déc. ), no 37235/97, CEDH
2003-VIII). E-le observe cependant
que les déclarations de ce témoin n’étaient ni le seul élément de preuve sur
lequel les juges du fond ont appuyé la condamnation du requérant, ni un élément
déterminant. Bien au contraire, il ne s’agissait que d’un des éléments ayant
servi à corroborer les autres preuves à charge, qui ont été
produites au cours de débats publics et contradictoires. Tarp šių įrodymų nacionaliniai teisėjai teikė
nemažą reikšmę olos, kur buvo laikomas Y. , buvimo vietai, jos padėčiai
pareiškėjo sklypo atžvilgiu, pareiškėjo darbo pobūdžiui ir jo kilnojimuisi Y.
laikymo nelaisvėje metu. Be to, jie taip pat įvertino ne tik santykius, siejusius
pareiškėją su X. , bet ir jo ryšius su kitais bendrininkais, būtent kilnojimąsi
iš vietos į vietą belaisvio prižiūrėtojų kaimynystėje, taip pat pagrobėjų
poreikius ir elgesį. Pasak bylą nagrinėjusių teisėjų, pagrobėjų elgesys galėtų
būti paaiškinamas tik tuo, kad su jais bendrininkavo pareiškėjas. Taip pat
pažymėtina, kad kiti liudytojai tiksliai atkartojo tam tikrus X. teiginius,
būtent: kad kalvos, supančios pareiškėjo sklypą, slėpė olas ir pagrobimo aukų
laikymo vietas. G-ausiai policininkas ir piemenys, kuriems gynybos klausimai
buvo pateikti, patikslino, kad siekiant patekti prie olos, reikėjo pereiti
pievelę, esančią pareiškėjo sklype, ir kad pareiškėjas buvo vienintelis žmogus,
tą vasarą besilankantis L. slėnyje. Teismas neturėjo pakeisti nacionalinių
teismų pateikto įrodymų vertinimo savuoju arba pasisakyti dėl pareiškėjo
kaltumo (Khan c. Royaume-U-i, no 35394/97,
§ 34, CEDH 2000-V; García Ruiz c. Espagne [GC], no 30544/96,
CEDH 1999-I, § 28). Jis apsiribojo pastebėjęs, kad, atsižvelgiant į nurodytus
duomenis, negalima būtų padaryti išvados, jog nacionaliniai teismai pareiškėjo
apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vien tik arba lemiama apimtimi X. parodymais.
Il n’appartient pas à la Cour de substituer sa
propre appréciation des preuves à celle des juridiction nationales, ou
de se prononcer sur la culpabilité du requérant. E-le se borne à
observer que, compte tenu des éléments indiqués ci-dessus, on ne saurait
conclure que les cours nationales ont fondé la condamnation du requérant,
uniquement ou dans une mesure déterminante, sur les déclarations de X.
Be
to, pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti X. parodymų turinį.
Tokiomis aplinkybėms Teismas negalėjo padaryti išvados, kad galimybės
apklausti X. nebuvimas sukėlė tokį gynybos teisių apribojimą, dėl kurio būtų
buvę pažeisti Konvencijos  6 straipsnio 1
dalis ir 3 dalies d punktas (žr. mutatis mutandis ir, be daugelio kitų
šaltinių, Artner c. Autriche, arrêt du 28 août 1992,
série A no 242‑A, pp. 10-11, §§ 22-24; P. M. c.
Italie (déc. ), no 43625/98,
8 mars 2001). Taigi šios nuostatos nebuvo pažeistos. D-s ces conditions, la Cour ne saurait conclure que l’impossibilité
d’interroger X a porté atteinte aux droits de la défense au point d’enfreindre les
paragraphes 1 et 3 d) de l’article 6 Il n’y a donc pas eu violation de
cette disposition.
Išvada: pažeidimo nėra (vienbalsiai).


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt