TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 10. Dėl priešpriešinių vienarūšių
reikalavimų įskaitymo

V-a- iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo
pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6. 130 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis
vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas
ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6. 131 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Iš šių
įstatymo nuostatų matyti, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka
vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai
šaliai (CK 6. 131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė
pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi
būti informuojama kita šalis. Tai reiškia, kad įskaitymo teisinės pasekmės
atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės
šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai
prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Įskaitymo, kaip
prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. Iš
CK 6. 130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima
atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti
viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti
ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko
skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y.
šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia,
šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas
turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus,
suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan. ); ketvirta, abu reikalavimai
turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai
turi būti apibrėžti. N-s, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to,
sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita
prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama,
kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą.
CK 6. 134 straipsnyje nustatyti atvejai,
kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. V-a- iš įstatymo nustatytų įskaitymo
draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus teisme (CK 6. 134 straipsnio
1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama
įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas
negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei
jo dydžio. CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas
tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o
kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas
įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės
apimtį.

Civilinė byla Nr. 3K-3-624/2006
Procesinio sprendimo
kategorijos: 35. 4; 40. 2; 99. 5 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 11 d.
Vilnius 



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-o
J-o (kolegijos pirmininkas), D-ės A-ės (pranešėja) ir S-o
G-aus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ferteksos transportas“ kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo UAB „Ferteksos transportas“ ieškinį atsakovui B-arusijos
Respublikos įmonei „Gamybinis susivienijimas „B-oruskalij“ dėl skolos
priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Ieškovas UAB „Ferteksos transportas“ 2005 m. birželio
17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad
1998 m. kovo 30 d. sudarė su atsakovu geležinkelio vagonų nuomos
sutartį, pagal kurią išnuomojo atsakovui 216 geležinkelio vagonų
kroviniams gabenti. 2003 m. gruodžio 10 d. ir 2004 m. sausio 29 d.
papildomais susitarimais Nr. 6 ir Nr. 7 šalys sutarė, kad dalį vagonų
atsakovas naudos tik veždamas krovinius nustatytu maršrutu ir už naudojimąsi šiais
vagonais mokės ieškovui po 9,05 JAV dolerio, o už kitų vagonų nuomą –
po 12 JAV dolerių už parą; atsakovas įsipareigojo atsiskaityti
pasibaigus mėnesiui per dešimt darbo dienų nuo ieškovo sąskaitos ir paslaugų
suteikimo akto gavimo dienos, o pavėlavęs apmokėti sąskaitas – mokėti 0,1 proc.
delspinigius už kiekvieną dieną. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė
sutarties sąlygas dėl vagonų naudojimo maršrutų, nepasirašė paslaugų suteikimo
suderinimo aktų, todėl jam buvo laikinai uždrausta naudotis dalimi vagonų (CK
6. 58, 6. 207 straipsniai). Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m.
gegužės 6 d. nusiuntė atsakovui sąskaitą už 2005 m. balandžio mėnesį,
o 2005 m. birželio 4 d. – už 2005 m. gegužės mėnesį, tačiau
atsakovas jų iki 2005 m. gegužės 20 d. ir iki 2005 m. birželio
28 d. neapmokėjo. Ieškovas, remdamasis CK 6. 37, 6. 38, 6. 59, 6. 71 straipsniais,
prašė teismą priteisti iš atsakovo 348 944,88 Lt skolos, 24 143,90 Lt
delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo.


II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario
13 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovo
naudai 15 000 Lt, o valstybės naudai – 19 Lt bylinėjimosi
išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad 1998 m. kovo 30 d. šalys
sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas už sutartą kainą išnuomojo
specifines transporto priemones – vagonus, pritaikytus trąšoms vežti, o
atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį bei remontuoti vagonus ieškovo
sąskaita (CK 6. 477 straipsnis). Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo
150 vagonų naudoti tik veždamas krovinius šalių aptartu maršrutu (CK 6. 489 straipsnio
1 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas pažeidė šią nuostatą, ir
ieškovas, manydamas, jog šis pažeidimas yra esminis, įgijo teisę nutraukti
nuomos sutartį (CK 6. 217, 6. 497 straipsniai). Teismo nuomone,
ieškovas už sutarties nuostatų pažeidimą galėtų reikalauti iš atsakovo
nuostolių atlyginimo, nuomos kainų skirtumo, tačiau jis negalėjo sustabdyti
nuomininkui perduotų vagonų judėjimo, t. y. negalėjo visiškai uždrausti
nuomininkui naudotis išsinuomotu turtu. Kartu teismas pažymėjo, kad iš šalių
susirašinėjimo matyti, jog atsakovas sustabdė nuompinigių mokėjimą ieškovui dėl
to, kad šis uždraudė naudotis išsinuomotu turtu (CK 6. 207 straipsnio 2 dalis),
ir atsakovas neprivalo mokėti nuomos mokesčio už tuos vagonus, kuriais naudotis
jam buvo uždrausta (CK 6. 206 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad iš
bylos medžiagos matyti, jog ieškovas 2005 m. rugsėjo 23 d. pripažino
196 300 JAV dolerių skolą atsakovui už vagonų remontą, ir
atsakovas 2005 m. spalio 18 d. raštu ieškovui pranešė, kad
35 977,50 ir 48 563,65 JAV dolerių ieškovui mokėtinų
nuompinigių už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. jis
įskaito į sumą, kurią turėtų gauti iš ieškovo už šių vagonų remontą. Teismas
konstatavo, kad atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė įskaitymu (CK 6. 130, 6. 131 straipsniai),
todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė ieškovo
apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovas pareiškė
ieškinį dėl 128 779 JAV dolerių priteisimo, ir dalį ieškinio, t. y.
dėl 84 541 JAV dolerio, atsakovas pripažino bei pranešė
ieškovui, jog šią sumą įskaito. Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6. 134 straipsnio
1 dalies 1 punktą draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami
teisme, tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas pripažino skolą, kuri buvo
įskaityta, ieškovas taip pat pripažino savo skolą atsakovui, taigi šiuo atveju
šalių ginčo nėra, todėl CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas
netaikytinas. Kolegijos nuomone, būtų neprotinga versti bylinėtis šalis,
pripažįstančias viena kitos skolą, kad ši skola būtų patvirtinta teismo
sprendimu, ir tokia situacija neatitiktų civilinio proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog
atsakovo atliktas įskaitymas yra teisėtas, taigi atsakovo prievolė ieškovui yra
pasibaigusi, todėl ieškinys atmestinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Ferteksos transportas“
prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d.
sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį
patenkinti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai
aiškino ir taikė nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas,
nurodęs, kad ieškovas negalėjo sustabdyti atsakovui išnuomotų vagonų judėjimo, o
už sutarties sąlygų pažeidimą jis galėtų reikalauti nuostolių atlyginimo arba
nutraukti sutartį, suvaržė ieškovo teises, taip pat pažeidė sutarčių laisvės
principą, t. y. teisę laisvai naudotis iš sutarties kylančiomis teisėmis.
Ieškovas neturėjo intereso nutraukti visą sutartį, nes atsakovas tik dalį išsinuomotų
vagonų naudojo ne sutartyje nurodytais maršrutais. Ieškovo veiksmai,
uždraudžiant atsakovui naudotis šiais vagonais ne pagal paskirtį, vertintini
kaip savigyna (CK 6. 253 straipsnio 8 dalis), kuri ginčo atveju buvo
būtina, nes atsakovas, sąmoningai pažeisdamas sutartį, kėlė pavojų, kad nežinomais
maršrutais naudojami vagonai gali būti nuvaryti į užsienį ir prarasti. Be to,
šia savigynos priemone ieškovas pasinaudojo tik tiek, kiek buvo būtina: sudaręs
su atsakovu ekspedijavimo sutartį, ieškovas iš karto atšaukė savo prašymą
sustabdyti vagonų judėjimą.
2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai
aiškino ir taikė teisės normas dėl prievolės (sutarties) vykdymo sustabdymo (CK
6. 206 straipsnis, 6. 207 straipsnio 2 dalis). Teismas neįvertino
to fakto, kad atsakovas pirmasis pažeidė sutartinius įsipareigojimus, be to,
jis elgėsi nesąžiningai, nes, gavęs aiškų ieškovo draudimą pakeisti krovinių
judėjimo maršrutą, vis tiek gabeno krovinius kitais maršrutais. CK 6. 207 straipsnio,
reglamentuojančio teisę sustabdyti sutarties vykdymą, nuostatos analogiškos CK
6. 58 straipsnio, reglamentuojančio skolininko teisę sustabdyti prievolės
įvykdymą. CK 6. 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad
prievolės šalis neturi teisės sustabdyti prievolės įvykdymą, jeigu kita
prievolės šalis negali įvykdyti savo pareigos dėl priešingos šalies kaltės. Nagrinėjamoje
byloje susiklostė būtent tokia situacija. Atsakovas, pažeisdamas sutartį,
naudojo vagonus kroviniams vežti kitais, negu nustatyti sutartyje, maršrutais,
todėl ieškovas įgijo teisę sustabdyti savo sutartinės prievolės vykdymą, laikinai
atimdamas iš atsakovo galimybę naudotis dalimi jam išnuomotų vagonų. Tuo tarpu
atsakovas neįgijo teisės sustabdyti savo sutartinės prievolės mokėti
nuompinigius vykdymą, nes jis pirmasis savo kaltais nesąžiningais veiksmais
pažeidė sutartį, o pagal visuotinai žinomą teisės principą iš neteisėtų veiksmų
negali atsirasti jokia teisė (ex injuria non oritur ius).
3. Teismai pažeidė teisės normas,
reglamentuojančias priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6. 130, 6. 131 straipsniai,
6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iki šios civilinės bylos
iškėlimo šalių priešpriešiniai reikalavimai nebuvo įskaityti: atsakovas
pareiškimą apie įskaitymą pateikė tik atsiliepime į ieškinį. Be to, ieškovas
nėra pripažinęs 196 300 JAV dolerių sumos už vagonų remontą.
Teismai rėmėsi tik ieškovo 2005 m. rugsėjo 23 d. laiško išrašu,
tačiau iš viso šio laiško turinio matyti, kad ieškovas tik preliminariai
pranešė atsakovui, jog 196 300 JAV dolerių suma galėtų būti
pripažinta remonto ir vagonų transportavimo išlaidomis. Šie preliminarūs
ieškovo pareiškimai negali būti vertinami kaip jo įsipareigojimas sumokėti
atsakovui jo nurodytą sumą. V- dėl to, kad atsakovo pareiškimas dėl įskaitymo
padarytas jau prasidėjus teismo procesui, t. y. po to, kai ieškovo
reikalavimas tapo teisme ginčijamu reikalavimu, šis įskaitymas negalėjo būti
pripažintas, nes įstatymas įsakmiai draudžia įskaityti reikalavimus, kurie yra
ginčijami teisme (CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš
šios bylos šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas ginčijo atsakovo
reikalavimą dėl atsiskaitymo už vagonų remontą, be to, ir pats atsakovas
ginčijo savo prievolę mokėti ieškovui nuompinigius dėl to, kad jam buvo atimta
teisė naudotis dalimi išsinuomotų vagonų.
4. Teismai, pripažindami atsakovo pareiškimą
apie reikalavimų įskaitymą, išdėstytą atsiliepime į ieškinį, pažeidė CPK 142 straipsnio
nuostatas. Atsiliepime į ieškinį atsakovas turi nurodyti nesutikimo su ieškiniu
motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio
2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Tokius
reikalavimus atsakovas gali pareikšti tik pateikdamas priešieškinį. Teismai,
priimdami atsakovo atsiliepime į ieškinį pareikštą reikalavimą dėl įskaitymo,
taip pripažino atsakovo reikalavimus, kurie nėra įrodyti ir apskritai
nepagrįsti. Atsakovo vengimas pareikšti priešieškinį ir reikalavimų išreiškimas
atsiliepime į ieškinį reiškia jo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis),
nes taip atsakovas išvengė žyminio mokesčio mokėjimo. Teismai, pateisindami
atsakovo poziciją nereikšti priešinio ieškinio, nepagrįstai rėmėsi proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principu. Nei bylos šalys, nei teismas negali
pateisinti imperatyvių procesinių pareigų nevykdymo ir kitų proceso dalyvių
teisių pažeidimo ar ribojimo, remdamiesi šio principo įgyvendinimu. Be to, šis
principas reikalauja, kad šalys sąžiningai naudotųsi savo procesinėmis teisėmis
ir jomis nepiktnaudžiautų (CPK 7 straipsnio 2 dalis).
5. Teismai pažeidė bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. D-s ieškovo reikalavimų
patenkinta, pritaikius įskaitymą, apie kurį atsakovas pareiškė jau vykstant
teismo procesui. Tai reiškia, kad atsakovas pripažino dalį ieškinio
reikalavimų, t. y. dėl 84 541 AV dolerio. Taigi
bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies
ir 94 straipsnio 1 dalies nuostatas. Visų bylinėjimosi išlaidų
priteisimas atsakovui, neatsižvelgus į tai, kad dalį ieškovo reikalavimų
atsakovas patenkino teismo proceso metu, ir neįvertinus atsakovo nesąžiningo
naudojimosi procesinėmis teisėmis, pažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo
principą (CPK 17 straipsnis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacine tvarka buvo peržiūrėta tik
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešpriešinių reikalavimų
įskaitymo teisėtumo, taigi kasacinio skundo argumentai dėl nuomos santykius
reglamentuojančių teisės normų taikymo negali būti nagrinėjami kasaciniame
teisme, nes ši teismo sprendimo dalis nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka (CPK
341 straipsnio 1 punktas).
2. Teismai teisingai taikė materialiosios
teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą (CK 6. 130, 6. 131, 6. 134 straipsniai).
Atsakovas, gavęs ieškovo ieškinio pareiškimą dėl skolos sumokėjimo,
laikydamasis CK 6. 131 straipsnyje nustatytos pranešimo apie įskaitymą
tvarkos, pareiškė apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, todėl
šalių priešpriešinės prievolės dėl 84 541,15 JAV dolerio baigėsi
CK 6. 130 straipsnyje nustatytu pagrindu. Teismai teisingai nustatė faktines
bylos aplinkybes ir jas tinkamai teisiškai kvalifikavo. Šalys tiek iki bylos
iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo teisme metu neginčijo tarpusavio priešpriešinių
reikalavimų dalies, kuri buvo atsakovo įskaityta, gavus ieškovo ieškinį. Be to,
kasatorius niekada neneigė skolos atsakovui, ir tai patvirtina tiek byloje
esantys rašytiniai įrodymai, tiek kasatoriaus atstovų pasisakymai teismo
posėdžių metu. CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto
įskaitymo ribojimas siejamas būtent su ginču dėl įskaitytinų sumų, o ne su bet
kokiu ginču dėl tų pačių ar analogiškų šalių santykių. Dėl to ta aplinkybė, kad
atsakovas apie įskaitymą pareiškė prasidėjus teismo procesui, nedaro atlikto
įskaitymo neteisėto. Antra vertus, atsiliepime į ieškinį buvo tik nurodytos su
priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu susijusios aplinkybės ir konstatuotas
įskaitymo faktas, o įskaitymas atliktas atskiru dokumentu. CK 6. 134 straipsnio
1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos tikslas – užkirsti kelią šaliai
nepagrįstai taikyti įskaitymą, jei šios šalies reikalavimą ar jo dalį ginčija
teisme šalis, kuriai norima taikyti įskaitymą. Nagrinėjamoje byloje kasatorius
neginčijo atsakovo reikalavimo teisės dėl 84 541,15 JAV dolerio,
taigi dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų nebuvo ginčo teisme.
3. Priešieškinio pareiškimas yra atsakovo
teisė, bet ne pareiga, todėl kasatoriaus argumentai dėl atsakovo vengimo
pareikšti priešieškinį nepagrįsti. Be to, atsakovas, pasinaudojęs įstatymo
suteikta teise atlikti įskaitymą, neturėjo pagrindo reikšti priešieškinį.
Atsiliepime į ieškinį atsakovas nepareiškė jokių reikalavimų ieškovui, o
tiesiog informavo teismą apie tai, kad dėl atlikto priešpriešinių vienarūšių
reikalavimų įskaitymo ieškovas neturi materialiosios reikalavimo teisės ir
procesinės teisės į šio reikalavimo patenkinimą. Atsakovo veiksmai, gavus
ieškinio pareiškimą, atitiko proceso ekonomiškumo principą, nes, pareiškus
priešieškinį, būtų padidėjusi bylos apimtis ir sudėtingumas, o rezultatas būtų
tas pats – priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai būtų įskaityti (CPK 143 straipsnio
2 dalies 1 punktas).
4. Teismai nepažeidė bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą reglamentuojančių teisės normų. Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį
žyminio mokesčio priteisimas iš atsakovo, proporcingai patenkintiems ieškinio
reikalavimams, siejamas su trijų aplinkybių visetu: reikalavimas patenkintas
pareiškus ieškinį teisme; dėl to ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimų ar jų dalies;
ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo žyminį mokestį, sumokėtą už
atsisakytų reikalavimų dalį. G-o atveju iš šių trijų aplinkybių yra tik viena
– ieškinio reikalavimų dalis patenkinta įskaitymu po ieškinio pareiškimo, taigi
nėra pagrindo priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų dalies (CPK 94 straipsnio
1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalis apskritai negali būti
taikoma, nes ieškinys atmestas visiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pagal 1998 m. kovo 30 d. sutartį ieškovas
nuomojo atsakovui geležinkelio vagonus kroviniams gabenti. Šalys 2003 m.
gruodžio 10 d. papildomame susitarime Nr. 6 sutarė, kad 150 vagonų,
kurių nuomos kaina – 9,05 JAV dolerio už parą, atsakovas naudos tik
trąšoms maršrutu Kalij-3BČ stotis „Draugystė“ – Kalij-3BČ gabenti, o kitus
vagonus, kurių nuomos kaina – 12 JAV dolerių už parą, galės naudoti
ir kitais maršrutais. Pagal Sutarties 2. 2. 3 punktą atsakovas įsipareigojo
remontuoti vagonus ieškovo sąskaita. Atsakovas vagonus, kurie turėjo būti
naudojami specialiu maršrutu, naudojo kroviniams kitais maršrutais gabenti,
nes, jo teigimu, nuo 2005 m. kovo mėn. nurodytu maršrutu nebuvo krovinių,
be to, jis prašė ieškovo leisti naudoti šiuos vagonus kitais maršrutais ir
siūlė mokėti už jų nuomą po 12 JAV dolerių arba atsiimti šiuos
vagonus. Ieškovas su tokiu atsakovo siūlymu nesutiko, kreipėsi į judėjimą
geležinkeliais reguliuojančias institucijas ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuo
2005 m. balandžio 1 d. uždraudė ieškovo nurodytų atsakovui nuomojamų vagonų
judėjimą. Šis draudimas buvo panaikintas 2005 m. gegužės 17 d. , t. y.
po to, kai ginčo šalys 2005 m. gegužės 3 d. pasirašė krovinių
ekspedijavimo sutartį. Ieškovas 2005 m. birželio 17 d. kreipėsi į
teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nesumokėtą vagonų nuomos mokestį: už
2005 m. balandžio mėnesį – 40 725 JAV dolerius už vagonų,
kuriems nustatytas specialus maršrutas, ir 23 760 JAV dolerių už
laisvai galinčių judėti vagonų nuomą; už 2005 m. gegužės mėnesį –
42 082,50 JAV dolerio už 150 vagonų, kuriems nustatytas
specialus maršrutas, ir 23 212 JAV dolerių už kitų vagonų
naudojimą; iš viso – 129 779,50 JAV dolerio, t. y.
348 944,88 Lt. 2005 m. spalio 18 d. atsakovas pranešė
ieškovui, kad ieškovas yra skolingas už nuomojamų vagonų remontą, todėl atsakovas
įskaito 35 977,50 ir 48 563,65 JAV dolerio, iš viso – 84 541,15 JAV dolerio
ieškovui mokėtinų nuompinigių už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir
gegužės mėn. į sumą, kurią turėtų gauti iš ieškovo už šių vagonų remontą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ginčo
šalių 1998 m. kovo 30 d. sutartį ir vėliau sudarytus papildomus susitarimus
ieškovas nuomojo atsakovui geležinkelio vagonus kroviniams gabenti, o atsakovas
mokėjo ieškovui už šių vagonų nuomą pagal sutartus tarifus. Teismai taip pat
nustatė, kad atsakovas sutartyje buvo įsipareigojęs remontuoti vagonus ieškovo
sąskaita, o ieškovas – sumokėti atsakovui už vagonų remontą. Šalių ginčas kilo
dėl to, kad, ieškovo teigimu, dalį vagonų atsakovas naudojo pažeisdamas
sutarties sąlygas, todėl atsakovui buvo taikomas draudimas naudotis šiais
vagonais, o atsakovas, teigdamas, jog nėra krovinių, kuriuos galėtų gabenti
šalių aptartu maršrutu , o ieškovas nereaguoja į prašymus leisti naudoti šiuos
vagonus ir kitais maršrutais, sustabdė nuomos mokesčio už 2005 m.
balandžio ir gegužės mėn. mokėjimą, be to, atsisakė mokėti šį mokestį už
vagonus, kuriais naudotis jam buvo uždrausta. Ieškovui pareiškus ieškinį dėl
nuomos mokesčio už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėn. priteisimo,
atsakovas, nurodęs, kad ieškovas yra skolingas jam už nuomojamų vagonų remontą
ir sutikdamas, jog turi sumokėti nuomos mokestį už naudojimąsi tais vagonais,
kuriais naudotis nebuvo taikytas draudimas, pareiškė apie priešpriešinių
reikalavimų įskaitymą, t. y. įskaitė, pagal jo apskaičiavimus, ieškovui
mokėtiną už vagonų nuomą sumą į sumą, kurią, pagal atsakovo apskaičiavimus, jis
turėtų gauti iš ieškovo už nuomojamų vagonų remontą. Bylą nagrinėję teismai konstatavo,
kad šalys turi viena kitai priešpriešinių sutartinių prievolių, todėl atsakovas
teisėtai pasinaudojo įskaitymo teise.
Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijų teismai pažeidė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą
reglamentuojančias teisės normas (CK 6. 130, 6. 131 straipsniai), nes nėra
aiški ieškovo skolos atsakovui už vagonų remontą suma, be to, įstatymas imperatyviai
draudžia įskaityti reikalavimus, kurie yra ginčijami teisme (CK 6. 134 straipsnio
1 dalies 1 punktas), tuo tarpu atsakovas pareiškė apie įskaitymą jau
prasidėjus teismo procesui, t. y. po to, kai ieškovo reikalavimas tapo
teisme ginčijamu reikalavimu.
Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais
iš dalies sutinka. V-a- iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų –
priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. CK 6. 130 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis
reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar
apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6. 131 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Iš šių
įstatymo nuostatų matyti, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka
vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai
šaliai (CK 6. 131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė
pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi
būti informuojama kita šalis. Tai reiškia, kad įskaitymo teisinės pasekmės
atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės
šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai
prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą. Kartu teisėjų
kolegija pažymi, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui
įstatymas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6. 130 straipsnyje įtvirtintų
nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios
sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų,
t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o
kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi
būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o
ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y.
abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai
turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan. );
ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti
vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. N-s, minėta, įskaitymas
galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės
pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo
pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų
atliekant įskaitymą. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovo
reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą už vagonų nuomą, turėjo patikrinti, ar
atsakovo pareiškimas apie įskaitymą atitiko įstatymo nustatytas sąlygas (CK
6. 130 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo šalys turi
viena kitai abipusių sutartinių įsipareigojimų ir jų reikalavimai – priešpriešiniai:
atsakovas turi mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi iš ieškovo nuomojamais
vagonais, o ieškovas yra įsipareigojęs mokėti atsakovui už nuomojamų vagonų
remontą. Akivaizdu, kad šie priešpriešiniai reikalavimai yra vienarūšiai, t. y.
abi šalys turi prievoles mokėti viena kitai tam tikras pinigų sumas. Taip pat nustatyta,
kad šie priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai galiojantys ir vykdytini. Tačiau
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė vienos iš
būtinų įskaitymo sąlygų, t. y. nenustatė ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų
konkrečių dydžių: tiek iš byloje esančių ginčo šalių pateiktų procesinių
dokumentų, tiek iš teismų procesinių sprendimų matyti, jog šalių nurodytos
priešpriešinių reikalavimų sumos gerokai skiriasi. Bylą nagrinėję sprendė, kad
šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, jog ieškovas pripažino
196 300 JAV dolerių dydžio skolą atsakovui už vagonų remontą, o
atsakovas – kad turėtų sumokėti ieškovui už naudojimąsi vagonais 2005 m.
balandžio ir gegužės mėn. iš viso 84 541,15 JAV dolerio. Tačiau
iš bylos medžiagos matyti, kad šių skolų sumų šalys galutinai nesuderino.
Ieškovui 2005 m. birželio 17 d. pareiškus ieškinį dėl vagonų nuomos
mokesčio priteisimo, vyko šalių susirašinėjimas dėl jų tarpusavio skolų dydžio.
2005 m. rugsėjo 23 d. ieškovas rašte atsakovui nurodė, kad nesutinka
su atsakovo 2005 m. rugsėjo 19 d. rašte įvardyta skolos už vagonų
remontą ir transportavimą suma, nes, pagal jo atliktus apskaičiavimus, atsakovo
išlaidomis vagonų remontui ir transportavimui galėtų būti pripažinta
196 300 JAV dolerių suma, tuo tarpu atsakovo skola ieškovui –
203 478,22 JAV dolerio, ir ieškovas siūlė atlikti būtent tokių
sumų įskaitymą (T. 2, b. l. 174–176). Tačiau atsakovas 2005 m.
rugsėjo 30 d. vėl pateikė ieškovui pretenziją dėl 293 472,60 JAV dolerio
sumos už vagonų remontą (T. 1, b. l. 190, 191). Teismo
posėdžių metu atsakovas taip pat ginčijo savo prievolės ieškovui už vagonų
nuomą dydį, remdamasis tuo, kad jam buvo atimta teisė naudotis dalimi
išsinuomotų vagonų, o ieškovas nesutiko su atsakovo už vagonų remontą
reikalaujama suma (T. 2, b. l. 166, 170; T. 3,
b. l. 43), tačiau teismai nesiaiškino ir netyrė šalių nurodytų jų
reikalavimų viena kitai dydžių. Taip pat pažymėtina, kad pagal byloje surinktą
medžiagą galima spręsti, jog šalių priešpriešiniai reikalavimai nėra vienodo
dydžio. Jeigu priešpriešinių reikalavimų dydžiai nesutampa, t. y. jeigu
vienas reikalavimas yra didesnis už kitą, galimas dalinis įskaitymas (CK 6. 131 straipsnio
4 dalis). Tačiau tokiam įskaitymui turi būti žinomi tikrieji (tikslūs)
priešpriešinių reikalavimų dydžiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo
atveju, nenustačius, kokias konkrečiai sumas skolingos viena kitai ginčo šalys,
nebuvo galima spręsti dėl atsakovo pareiškimo apie įskaitymą teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CK 6. 134 straipsnyje
nustatyti atvejai, kuriais draudžiama atlikti įskaitymą. V-a- iš įstatymo
nustatytų įskaitymo draudimų – draudžiama įskaityti reikalavimus, ginčijamus
teisme (CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisme ginčijamus
reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių
reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo
reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad CK
6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais,
kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį
reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus
netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį. Dėl to atsakovo
atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas teiginys, kad aplinkybė, jog atsakovas
apie įskaitymą pareiškė prasidėjus teismo procesui šioje byloje, nėra pagrindas
teismams taikyti CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtų
teisingas, jeigu teismas būtų nustatęs aiškius šalių priešpriešinių reikalavimų
dydžius. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo prašymas taikyti
įskaitymą iš esmės reiškia atitinkamų ieškovo reikalavimų ar jų dalies
pripažinimą, tačiau šiuo aspektu apeliacinio teismo nutartis nėra informatyvi:
teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovas ginčija dalį savo piniginės prievolės
(pavyzdžiui, nesutinka mokėti nuomos mokesčio už tuos vagonus, kuriais jam buvo
laikinai uždrausta naudotis, nesutinka su reikalavimu mokėti delspinigius),
taip pat liko neaišku dėl ieškinio dalies, viršijančios atsakovo pripažintą
ieškinio dalį.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė prievolės pasibaigimą dėl įskaitymo
reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6. 130, 6. 131, 6. 134 straipsniai).
Kadangi byloje nenustatyti tiek atsakovo piniginės prievolės ieškovui, tiek
ieškovo piniginės prievolės atsakovui konkretūs dydžiai, o šių dydžių nustatymas
yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio
1 dalis), yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės
instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad
pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė nuomos santykius
reglamentuojančias teisės normas, taip pat teisės normas dėl prievolės
(sutarties) vykdymo sustabdymo (CK 6. 206 straipsnis, 6. 207 straipsnio
2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 340 straipsnio
1 dalį kasacijos objektas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar
nutartis. Ši įstatymo nuostata turi būti aiškinama kartu su CPK 341 straipsnio
1 dalimi, pagal kurią kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo
sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Atsiliepime į kasacinį
skundą nurodoma, kad apeliacine tvarka buvo peržiūrėta tik pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo
teisėtumo, todėl kasacinio skundo argumentai dėl nuomos santykius reglamentuojančių
teisės normų taikymo negali būti nagrinėjami kasaciniame teisme. Teisėjų
kolegija iš dalies sutinka su šiais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais.
Iš ieškovo apeliacinio skundo matyti, kad ieškovas ginčijo tik pirmosios
instancijos teismo išvadas dėl šalių prievolės pasibaigimo įskaitymu
(T. 3, b. l. 25–26). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šie klausimai
yra tiesiogiai susiję su sprendžiamu šalių ginču, nustatant jų tarpusavio skolų
dydžius, taigi turi būti apsvarstyti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine
tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo
pareiškimas apie reikalavimų įskaitymą buvo išdėstytas atsiliepime į ieškinį,
tačiau jame atsakovas turi nurodyti nesutikimo su ieškiniu motyvus (CPK 142 straipsnio
2 dalis) ir negali reikšti savarankiškų reikalavimų – tokius reikalavimus
atsakovas gali pareikšti tik pateikdamas priešieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek atsiliepimo į
ieškinį pateikimas, tiek priešieškinio pareiškimas yra atsakovo gynimosi nuo
pareikšto ieškinio būdai, ir kurį iš jų pasirinkti, sprendžia atsakovas.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas, gindamasis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų,
pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutikimo su jam reiškiamais
reikalavimais paaiškinimus ir argumentus, tarp jų ir tai, kad ieškovo
reikalavimai negali būti tenkinami, nes atsakovo prievolė jam yra pasibaigusi
dėl įskaitymo (CPK 142 straipsnis). Byloje yra nustatyta, kad atsakovas
apie įskaitymą pranešė ieškovui 2005 m. spalio 18 d. atskiru raštu
(T. 2 b. l. 83–85), taigi ieškovas nepagrįstai nurodo, jog apie
įskaitymą atsakovas pareiškė tik atsiliepime į ieškinį. Esant tokioms bylos
aplinkybėms, kasacinio skundo argumentus dėl CPK 142 straipsnio pažeidimo,
taip pat dėl atsakovo vengimo pareikšti priešieškinį ir jo piktnaudžiavimo
procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis) teisėjų kolegija atmeta kaip
teisiškai nepagrįstus.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad dalis
ieškovo reikalavimų patenkinta, pritaikius įskaitymą, apie kurį atsakovas
pareiškė jau vykstant teismo procesui, tai reiškia, jog atsakovas pripažino dalį
ieškinio reikalavimų, todėl teismai turėjo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas
pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje
nustatytas taisykles.
Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo
argumentais iš dalies sutinka. Byloje nustatyta, kad atsakovas apie jo
prievolės sumokėti už vagonų nuomą ieškovui pasibaigimą dėl priešpriešinių
reikalavimų įskaitymo pareiškė jau prasidėjus teismo procesui. Tokia faktinė
situacija teisiškai galėtų būti kvalifikuojama kaip dalies ieškinio reikalavimų
pripažinimas (CPK 140 straipsnio 2 dalis), ir ši situacija turėtų
būti vertinama tiek priimant procesinį sprendimą dėl ieškinio tenkintinumo (t. y.
dėl ieškinio patenkinimo iš dalies), tiek sprendžiant bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo klausimą (CPK 93 straipsnis). Kadangi byloje nenustatyti
konkretūs priešpriešinių reikalavimų dydžiai ir byla grąžinama nagrinėti iš
naujo, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nurodytus bylos faktus, turėtų
atitinkamai išspręsti minėtus klausimus, laikydamasis proceso teisės normų
reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam
teismui naujos sudėties.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt