TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo
7.
Esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą
apeliacine tvarka (nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3
dalies reikalavimų);
antstolio statusas (Antstolių įstatymas, CPK 585
straipsnio 3 dalis);
turto pasisavinimas (BK 183
straipsnis); piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis)

Panaikinta apeliacinės
instancijos teismo nutartis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos
teismo išteisinamasis nuosprendis, ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka. Nutartis panaikinta dėl to, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino antstolio statusą ir tai sukliudė ištirti, ar
antstolis, sudarydamas terminuotas indėlio sutartis, neviršijo jam suteiktų
įgaliojimų, dėl to išsamiai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kaip
reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas
neteisėtai neatsižvelgė į tai, kad antstolis yra prilyginamas valstybės
tarnautojui, vykdydamas teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus,
privalo veikti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ir neturi teisės
atlikti tų veiksmų, kurie nenumatyti jo veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose
bei kituose teisės aktuose (Antstolių įstatymas, CPK 585 straipsnio 3 dalis).
Be to, apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų
bylos aplinkybių, būtinų nustatyti sprendžiant BK 183 straipsnio ir 228
straipsnio taikymo klausimą, ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5
dalies nuostatą, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-243/2007
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorijos:
                                                                                                1. 2. 14. 9;
1. 2. 19. 4; 2. 1. 6. 2


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 13 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko P-
K-o, J-o P-io ir pranešėjo B-o S-o,
sekretoriaujant J. M-ytei,
dalyvaujant
prokurorui G. D-ėliui,
gynėjui
advokatui V. B-ui,
išteisintajam G. M. ,
išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal  Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio
2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. sausio 24 d. veikos), pagal 228
straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugsėjo 2 d. veikos) kaip
nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Taip pat skundžiama Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30
d. nutartis, kuria atmestas prokuroro skundas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

G. M.
buvo kaltinamas tuo, kad:
B-amas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo –
antstolių kontoros antstolis, siekdamas turtinės naudos, t. y. asmeninėn
nuosavybėn gauti palūkanas už valstybės naudai išieškotas lėšas, 2005 m. sausio
21 d. uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) pervedus į
antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią
AB bankas „N-d/LB Lietuva“, AB (duomenys neskelbtini) naudai pagal
vykdomąją bylą išieškotus 1 438 999,30 Lt, privalėdamas dalį šios
sumos (apie 1 373 000 Lt) pervesti į Vilniaus apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos sąskaitą kaip išieškotą iš AB (duomenys neskelbtini)
valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr. 0003/04/03267, piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso (toliau – ir CPK)  758 straipsnio
2 dalies reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, išsiųsti arba pervesti
išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m.
gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 109
punkto reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų
įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir
išmokėti išieškotojams, 2005 m. sausio 24 d. V- iš UAB (duomenys
neskelbtini) išieškotą 1 438 999,30 Lt sumą pervedė iš
depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas
„N-d/LB Lietuva“, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB
„Ūkio bankas“, sudarydamas terminuoto privataus indėlio sutartį, ir užsitikrino
2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip piktnaudžiaudamas
tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasisavino didelės vertės
svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių
norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo
valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto
asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Be to, G. M. pasisavino
jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, būtent: skolininkei UAB (duomenys
neskelbtini) pagal vykdomąją bylą už AB (duomenys neskelbtini) 2005
m. sausio 21 d. pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. LT (duomenys
neskelbtini), esančią AB bankas „N-d/LB Lietuva“, 1 438 999,30
Lt, šį jam svetimą, dėl užimamų antstolio pareigų patikėtą didelės vertės turtą
pasisavino, 2005 m. sausio 24 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys
neskelbtini), esančios AB bankas „N-d/LB Lietuva“, pervesdamas į sąskaitą
Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, nurodytai sumai
sudarydamas terminuoto asmeninio indėlio sutartį, taip užsitikrindamas 2589,04
Lt palūkanų gavimą.
B-amas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo –
antstolių kontoros antstolis, siekdamas turtinės naudos, t. y. asmeninėn
nuosavybėn gauti palūkanas už išieškotojų naudai išieškotas lėšas, 2004 m.
rugsėjo 2 d. V-, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas
CPK 758 straipsnio 2 dalies reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti,
nusiųsti arba pervesti išieškotojui, taip pat teisingumo ministro 2002 m.
gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 109
punkto reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų
įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir
išmokėti išieškotojams, iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini),
esančios AB bankas „N-d/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų
kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, 400 000 Lt, sudarydamas nurodytai
sumai terminuoto asmeninio indėlio sutartį, taip užsitikrino 2950,82 Lt
palūkanų gavimą. Piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės
naudos, G. M. pasisavino didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo
savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, pažeidė
antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino
antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta
didelė žala valstybės interesams.
Be to, G. M. pasisavino jam patikėtą didelės vertės
svetimą turtą, būtent: 2004 m. rugsėjo 2 d. V- mokėjimo pavedimu Nr. 2151
iš depozitinės sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas
„N-d/Lt Lietuva“, kurioje buvo jo, kaip antstolio, išieškotų, bet
nepaskirstytų kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į sąskaitą
Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, 400 000 Lt,
nurodytai sumai sudarydamas terminuoto asmeninio indėlio sutartį, taip
užsitikrino 2950 Lt palūkanų gavimą.
Vilniaus apygardos teismas 2005
m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu G. M. išteisino pagal BK 228 straipsnio 2 dalį,
183 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. sausio 24 d. nusikalstamų veikų), 228
straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. rugsėjo 2 d. nusikalstamų
veikų) nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2006 m. kovo 30 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Apeliacinės instancijos teisme prokurorui pakeitus kaltinimą, G. M. buvo
kaltinamas tuo, kad:
Padarė nusikalstamas veikas,
numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, t. y. būdamas
valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – antstolių kontoros antstolis,
siekdamas turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti didesnes palūkanas
už jam, kaip antstoliui, patikėtą teisę administruoti išieškotas lėšas, 2005 m.
sausio 21 d. UAB (duomenys neskelbtini) pervedus į antstolio G. M.
depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas
„N-d/LB Lietuva“, AB (duomenys neskelbtini) naudai pagal vykdomąją bylą
išieškotus 1 438 999,30 Lt, privalėdamas dalį šios sumos
(1 373 000 Lt) pervesti į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos sąskaitą kaip išieškotą iš AB (duomenys neskelbtini)
valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr. 0003/04/03267, pažeisdamas CPK 585
straipsnio 3 dalies nuostatą, draudžiančią viršyti antstoliui suteiktus
įgaliojimus, viršijo jam, kaip antstoliui, suteiktus įgaliojimus, iš UAB (duomenys
neskelbtini) išieškotą 1 438 999,30 Lt sumą 2005 m. sausio 24 d.
pervedęs iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios
AB bankas „N-d/LB Lietuva“, į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini),
esančią AB „Ūkio bankas“, sudarė terminuoto privataus indėlio sutartį Nr.
D011-421426 bei pervedė minėtas pinigines lėšas iš depozitinės antstolio
sąskaitos į privataus indėlio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y.
pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtinę teisę bei užsitikrino
2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Viršijęs įgaliojimus,
siekdamas turtinės naudos, jis akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą
nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo
valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto
asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
G. M. padarė nusikalstamas
veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, t. y.
būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – antstolių kontoros antstolis,
siekdamas turtinės naudos, t. y. asmeninėn nuosavybėn gauti didesnes palūkanas
už jam, kaip antstoliui, patikėtą teisę administruoti išieškotas lėšas, 2004 m.
rugsėjo 2 d. iš antstolio G. M. depozitinės sąskaitos Nr. LT (duomenys
neskelbtini), esančios AB bankas „N-d/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų,
bet nepaskirstytų kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą
antstolio depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB
„Ūkio bankas“, 400 000 Lt, sudarydamas nurodytai sumai terminuoto
asmeninio indėlio sutartį Nr. D011-373533, pervedė minėtas pinigines lėšas iš
depozitinės antstolio sąskaitos į privataus indėlio sąskaitą Nr. (duomenys
neskelbtini), taip pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtinę
teisę bei užsitikrino 2950,82 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Viršijęs
įgaliojimus, siekdamas turtinės naudos, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą
nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo
valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto
asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo
prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį, perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad nėra imperatyvių normų, draudžiančių antstoliui depozitinėje
sąskaitoje esančias lėšas naudoti savo nuožiūra, t. y. sudaryti banko indėlio
sutartis dėl šių lėšų ir gauti palūkanas. Jo manymu, pavojingų veikų
pripažinimą nusikalstamomis lemia baudžiamasis įstatymas. Kadangi G. M. buvo
inkriminuota nusikaltimų nuosavybei ir tarnybai idealioji sutaptis, jo veikų
neteisėtumas apibrėžiamas skirtinguose norminiuose draudimuose. BK 183
straipsnis numato atsakomybę už kaltininko žinioje esančio ar jam patikėto
turto ar turtinės teisės pasisavinimą, t. y. baudžiamasis įstatymas
tiesiogiai numato draudimą pasisavinti svetimą turtą ar turtinę teisę, kuri yra
kaltininko žinioje ar jam patikėta. Prokuroras taip pat nurodo, kad Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876
redakcija) antstolis apibrėžiamas kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam
valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių
konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Ši
sąvoka atitinka valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvoką, numatytą BK
230 straipsnio 3 dalyje. Antstolis turi atitinkamus administracinius
įgaliojimus ir baudžiamosios teisės prasme yra valstybės tarnautojui
prilygintas asmuo. Ši aplinkybė, prokuroro manymu, suponuoja antstolio
atsakomybę, remiantis principu „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas yra
leista“. Minėta nuostata yra formalizuota Civilinio proceso kodekso 585
straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad atlikdamas vykdymo veiksmus antstolis
neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų. Prokuroras daro išvadą, kad antstolis
gali veikti tik neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, ir mano, jog
antstolis G. M. viršijo įgaliojimus, nes atliko norminiuose aktuose nenumatytus
veiksmus, taip piktnaudžiavo savo užimama padėtimi. Kasatorius mano, kad
apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, neanalizavo svarbių jo
skundo argumentų, o būtent, kad G. M. veikose yra visi privalomi inkriminuotų
nusikaltimo sudėčių požymiai. Skunde teigiama, kad antstolio išieškotos lėšos
iki jų paskirstymo jam nepriklauso nuosavybės teise, todėl yra svetimos.
Antstolių įstatyme nustatytos antstolio funkcijos: vykdyti įstatymų nustatytus
vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes,
teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems
fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
Iš minėto straipsnio 2 dalyje, nustatančioje paslaugas, kurias antstolis teisės
aktų nustatyta tvarka gali teikti, vartojamų sąvokų „saugoti“, „administruoti“,
„tarpininkauti“ prokuroras daro išvadą, kad turto atžvilgiu antstolis turi tam
tikrus įgaliojimus, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės ar turtinės
prievolės netampa antstolio nuosavybe. Veikos metu galiojusi Sprendimų vykdymo
instrukcija, kuria vadovavosi antstolis, nenumatė atvejų, kad išieškomos sumos
taptų antstolio nuosavybė. Be to, Civilinio proceso kodekse nėra nuorodų į
antstolio nuosavybės teisę tokioms lėšoms iki jų paskirstymo. Prokuroras
pažymi, kad G. M. sąskaitos pavadinimas yra „advokatų, notarų ir antstolių
kontorų klientų lėšos patikėjimo pagrindais“. Taip pat aptariamų lėšų statusas
įvardijamas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT)
specialisto išvadoje – „kitiems asmenims priklausančios lėšos“. Teisminio bylos
nagrinėjimo metu apklaustos FNTT specialistė G. Kononenko, Antstolių rūmų valdytoja
A. K-ė (A-ė) šias lėšas iki jų paskirstymo taip pat įvardijo
kaip trečiųjų asmenų lėšas, kurias antstolis valdo patikėjimo teise. Šią
poziciją palaikė ir liudytojas P. K. Kasatoriaus manymu, minėti argumentai
patvirtina, kad lėšos, esančios depozitinėje sąskaitoje, nėra antstolio
nuosavybė, o tai reiškia, kad turtas jam svetimas. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas senato nutarimo Nr. 8 4 punkte yra išaiškinęs, kad turtas laikomas
svetimu iki to laiko, kol antstolis jį paskirsto, todėl veikos kvalifikacijai
neturi įtakos, ar tos lėšos yra išieškotojų, kurių sąskaitos nežinomos, ar
sustabdytų vykdymų lėšos, ar lėšos vykdymų, kurių aktai nepatvirtinti teismo.
Iki šių lėšų paskirstymo nėra svarbu, kokia šių lėšų dalis taps vykdymo
išlaidomis ar antstolio atlyginimu. Tai yra antstoliui svetimas turtas ir toks
jo režimas išlieka iki šio turto paskirstymo. Prokuroras atkreipia dėmesį į
tai, kad terminuotas banko indėlis sukuria kitokį indėlininko ir indėlio
santykį nei patikėjimo teise valdomos trečiųjų asmenų lėšos. Šia sutartimi
bankas iš indėlininko gavęs pinigų sumą (indėlį) įsipareigoja, praėjus tam
tikram laikui, jį grąžinti ir sumokėti už jį palūkanas (Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 892 straipsnio 1 dalis, 6. 895 straipsnio 1
dalis). Šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja tik bankas ir indėlininkas,
kuris turi teisę pareikalauti išmokėti visą ar dalį indėlio, pratęsti indėlio
sutarties galiojimą (CK 6. 895 straipsnio 5 dalis). Sudarydamas indėlio sutartį,
indėlininkas disponuoja turtu kaip nuosavybe. Indėlininko mirties atveju
indėlis yra paveldimas, tačiau mirus antstoliui jo paveldėtojai neįgytų teisės
paveldėti išieškotas lėšas, esančias jo depozitinėse sąskaitose. Teismo
posėdžio metu liudytoja P. B. parodė, kad sudarius indėlio sutartį pinigai
perkeliami į indėlio sąskaitą (subsąskaitą). Taigi pirmajame epizode, kaip
teigia prokuroras, banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptariamų
1 500 000 Lt nebuvo, nes jie terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo
indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), o antrajame epizode
indėlio sąskaitos numeris yra (duomenys neskelbtini). Būtent šioje
indėlio sąskaitoje terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo 400 000 Lt,
kurie buvo surinkti ir susikaupė sąskaitoje „Advokatų, notarų ir antstolių
klientų lėšos patikėjimo pagrindais“. Iš liudytojos parodymų matyti, kad
nukreipus išieškojimą į banko sąskaitą, išieškojimas į indėliu laikomas lėšas
nebūtų nukreiptas. Remdamasis minėtais argumentais prokuroras daro išvadą, kad
antstolis su išieškotomis ir jam svetimomis lėšomis pasielgė kaip su
asmeninėmis, t. y. pakeitė jų teisinį statusą į terminuotą indėlį, taip
antstolis G. M. pasisavino jam patikėtas, svetimas lėšas. Prokuroro
įsitikinimu, teismas neįvertino nei paties terminuoto indėlio sutarties
sudarymo fakto, nei teisinių ir faktinių pasekmių, kurias sukelia terminuoto
indėlio sutarties sudarymas, todėl padarė neteisingas išvadas, jog antstolis
pervedinėjo lėšas tarp vienodą statusą turinčių sąskaitų, dėl to nepagrįstai
netaikė baudžiamojo įstatymo. Kasatorius nepagrįsta laiko apeliacinės
instancijos teismo išvadą, kad G. M. veiksmai nesukėlė nusikalstamų padarinių,
būtinų BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėčiai. Jo nuomone, teismas
neteisingai įvertino šio nusikaltimo baigtumo momentą. Antstoliui sudarius
indėlio sutartį, nusikalstama veika laikytina baigta, nes indėliui skirtais
pinigais kaltininkas disponuoja kaip asmeninėmis lėšomis, t. y. iš antstolio
banko sąskaitos lėšos perkeliamos į indėlio sąskaitą. Prokuroras nurodo, kad
nagrinėjamu atveju pasekmės – tai tretiesiems asmenims priklausančio turto
sumažėjimas. Nusikaltimo padarymo metu išieškotų lėšų banko sąskaitoje jau
nebuvo, nes jos, kaip indėlis, įneštos į indėlio sąskaitą. Pardavėjui atsisakius
tęsti sandorį, antstolis pinigų grąžinti negalėtų, nes jo depozitinėje
sąskaitoje jų nebuvo. Taigi nusikaltimo baigtumo momentu buvo padaryta žala,
savo dydžiu lygi pasisavintai pinigų sumai. Skunde taip pat nurodoma, kad
apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl G.
M. tiesioginės tyčios, pasitenkindamas formaliu argumentu, kad pirmosios
instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai neleidžia teigti, jog
G. M. siekė iššvaistyti didelės vertės turtą. Kasatoriaus nuomone,
tinkamai įvertinus nusikaltimo baigtumo momentą, atskleidžiami ir subjektyvieji
veikos požymiai. G. M. suprato, kad sudaro indėlio sutartį, o indėliui naudoja
vykdymo proceso metu išieškotas klientų lėšas. Jis veikė tiesiogine tyčia, nes
norėjo tokios įvykių eigos ir rezultatų, suvokė, kad, norint gauti didesnes
palūkanas, tikslinga lėšas įnešti kaip terminuotą indėlį.
Kasacinis skundas tenkintinas

Dėl antstolio statuso

Apeliacinės instancijos teismas,
motyvuodamas priimtą sprendimą, konstatavo, kad nėra imperatyvių taisyklių,
draudžiančių antstoliui depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervesti į
indėlio sąskaitą, su banku sudaryti terminuotą indėlio sutartį ir gauti palūkanas.
Kolegijos nuomone, darant tokią išvadą, neatsižvelgta į antstolio procesinę
veiklą reglamentuojančias teisės normas ir neišsiaiškintas jo teisinis
statusas. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už inkriminuotas nusikalstamas
veikas klausimą, antstolio veiklai taikytas principas „leidžiama viskas, kas
nedraudžiama“ sukliudė teismui išsiaiškinti aplinkybes, ar antstolis,
sudarydamas terminuotas indėlio sutartis, veikė neperžengdamas jam suteiktų
įgaliojimų ribų. To nepadaręs teismas neteisingai taikė bei aiškino baudžiamąjį
įstatymą ir išsamiai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kaip
reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje.
Pagal Antstolių įstatymą
antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų
dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir
kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame įstatyme
numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (2
straipsnio 1 dalis). Ši sąvoka parodo, kad antstolis savo veikloje privalo
vengti viešo ir privataus interesų konflikto. Antstolio funkcijas ir kitą
veiklą nustato Antstolių įstatymas, kurio 21 straipsnyje nustatyta, kad
antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo
pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti
dokumentus fiziniams ir juridiniams asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka
teikti šiuo Įstatymu numatytas paslaugas. Pagal CPK 634 straipsnį teismo
sprendimų, nutarčių, nutarimų, kiek tai susiję su turtinio pobūdžio
išieškojimais, kitų vykdomųjų dokumentų vykdymas priskiriami prie antstolio
atliekamų procesinių veiksmų. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje
pabrėžta, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant
antstolio funkcijas, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas. Kad antstolis,
atlikdamas vykdymo veiksmus, neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų, nurodyta
CPK 585 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartimi išaiškino, kad
antstolio atliekamų procesinių veiksmų, susijusių su vykdomųjų dokumentų
vykdymu, negalima pripažinti privačių paslaugų teikimu (civilinė byla Nr.
3K-3-377/2005). Tai teisingumo vykdymą užtikrinančios institucijos procesinė
veikla. Taigi teisės normų sisteminė analizė leidžia konstatuoti, kad
antstolis, vykdydamas teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus,
privalo veikti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ir neturi teisės
atlikti tų veiksmų, kurių nenumato jo veiklą reglamentuojantys įstatymai bei
kiti teisės aktai. Tokia antstolio teisinio statuso samprata atitinka valstybės
tarnautojui prilyginamo asmens sąvoką, įtvirtintą BK 230 straipsnio 3 dalyje.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies
taikymo

Prokuroras, pareikšdamas
išteisintajam G. M. kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nebuvo
nuoseklus. Pradinis kaltinimas suformuluotas kaip didelės vertės svetimo turto
pasisavinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis pakeistas į
turtinės teisės administruoti lėšas pasisavinimą. Iš prašymo pakeisti kaltinimą
(T. 4, b. l. 98) matyti, kad prokuroras kaltinimą pakeitė, vadovaudamasis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 9
punkte pateiktu išaiškinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeisdamas kaltinimą, neatsižvelgė į
baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas taisykles, apibrėžiančias apeliacinio
skundo nagrinėjimo ribas. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas privalo
patikrinti bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas. Nagrinėjamu atveju
prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti
kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės
instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo
klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Nepaisant prokuroro
pozicijos nenuoseklumo, apeliacinės instancijos teismas svarstė išteisintajam
inkriminuotas svetimo turto ir turtinės teisės pasisavinimo aplinkybes. Vis
dėlto padaręs išvadą apie apeliacinio skundo nepagrįstumą, teismas neatsižvelgė
į antstolio veiklos įgaliojimų ribas ir neatkreipė dėmesio į antstolio
depozitinėje sąskaitoje ir indėlių sąskaitose esančių lėšų, kurios buvo
terminuoto indėlio sutarties dalykas, skirtingą teisinį režimą.
BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmę sudaro tai, kad
kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai
neatlygintinai paverčia savo turtu ir taip padaro žalą turto savininkui.
Nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas (turtinė teisė), bet tik kaltininkui
patikėtas ar esantis jo žinioje. Šiuo atveju turimi galvoje ypatingi kaltininko
įgaliojimai turtui ar turtinei teisei atžvilgiu, kurie yra teisiškai apibrėžti.
Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad
teisės aktų nustatyta tvarka antstolis turi atskirą depozitinę sąskaitą
(sąskaitas) bei kitų sąskaitų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad
antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos priklauso tretiesiems
asmenims. Toks teiginys atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos
teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, 7 skyriaus
„Išieškotų piniginių lėšų apskaita, paskirstymas ir išmokėjimas“ taisykles,
kuriose atskleista depozitinės sąskaitos paskirtis. Šioje instrukcijoje
numatyta, kad į depozitinę sąskaitą įskaičiuojamos pagal vykdomuosius
dokumentus iš skolininko išieškotos sumos, įmokomos ir joje apskaitomos
išieškotojo įmokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos, taip pat
kitos faktinės išlaidos, kurias antstolis, vykdydamas antstolio funkcijas,
privalo sumokėti tretiesiems asmenims, be to, iš šioje sąskaitoje esančių lėšų
antstolis taip pat atsiskaičiuoja sau atlyginimą. Vadinasi, depozitinėje
sąskaitoje esančias ir tretiesiems asmenims priklausančias lėšas antstolis
valdo patikėjimo teise. N-s antstolis turi tam tikrus įgaliojimus, susijusius
su turtu, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės netampa antstolio nuosavybė,
todėl jam yra svetimos. CK 6. 953 straipsnio 1 dalis įpareigoja patikėtinį jam
patikėtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto
asmens interesais. Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia
turto nuosavybės teisės – savininku ir toliau lieka patikėtojas (CK 6. 953
straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22
d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte yra išaiškinta, kad turtas yra
svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Tai reiškia, kad
antstoliui patikėtas turtas yra svetimas ir toks jo režimas išlieka iki šio
turto paskirstymo. Nagrinėjamu atveju piniginės lėšos į antstolio depozitinę
sąskaitą buvo pervestos, siekiant grąžinti susidariusias skolas išieškotojams,
t. y. tam, kad antstolis teisės normų nustatyta tvarka atliktų procesinius
vykdymo veiksmus.
Apeliacinės instancijos teismo
nutartyje analizuojant objektyviuosius svetimo turto pasisavinimo požymius,
nebuvo atkreiptas dėmesys į kaltinime nurodytą antstolio sąskaitose buvusių
lėšų teisinio režimo pasikeitimą. Teismo išvada, kad „depozitinė sąskaita Nr. (duomenys
neskelbtini), esanti AB bankas „N-d/LB Lietuva“, ir sąskaita Nr. (duomenys
neskelbtini), esanti AB „Ūkio bankas“, kurioje buvo sudarytos terminuoto
indėlio sutartys, yra viena ir ta pati banko indėlio sutartis“, nepakankama,
paneigiant kaltinimą dėl antstolio įgaliojimų viršijimo. Tam buvo būtina
nustatyti, ar antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų teisinis
režimas skiriasi nuo lėšų, kurios yra terminuotų indėlių sutarčių, sudarytų
tarp antstolio G. M. ir AB „Ūkio bankas“, dalykas, teisinio režimo.
Iš terminuotojo indėlio sutarčių
Nr. D011-421426, DO11-373533 (T. 4, b. l. 106, 107) (toliau – Sutartys) matyti,
kad šie sandoriai sukūrė kitokius teisinius santykius nei patikėtinio santykiai
su jam patikėtomis lėšomis. Pagal banko sąskaitos sutartis (T. 2, b. l. 35-37,
t. 4, b. l. 108) depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas kliento nurodymu bankas
nedelsiant privalo pervesti ar išmokėti kitiems asmenims. Tuo tarpu terminuoto
indėlio sutartimi bankas, iš indėlininko G. M. gavęs pinigų sumą (indėlį), jį
įsipareigojo grąžinti, praėjus sutartyje numatytam terminui, sumokant už indėlį
palūkanas (Sutarčių 2, 3 punktai). N-ėdamas atsiimti indėlį, prieš sueinant
sutartyje nustatytam terminui, indėlininkas apie ketinimą bankui privalo
pranešti prieš 15 dienų (Sutarčių 24 punktas). Kai indėlis išmokamas, nepasibaigus
sutartyje nustatytam terminui, sutartimi numatytos palūkanos nemokamos
(Sutarčių 18 punktas). Sutarties galiojimo laikotarpiui indėlininkas
įsipareigojo indėlio nenaudoti mokėjimams (Sutarčių 8 punktas). Darytina
išvada, kad terminuoto indėlio sutartis, kaip sandoris, yra antstolio G. M. ir
AB „Ūkio bankas“ valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam
rezultatui pasiekti. Tai patvirtina faktą, kad G. M. disponavo jam patikėtomis
trečiųjų asmenų lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal terminuotojo indėlio
sutartis indėlio sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 4, b. l. 106,
107) pakito tretiesiems asmenims priklausiusių lėšų teisinis režimas, per
sutartyse nustatytą laiką nebuvo galima atlikti mokėjimo funkcijos ir už šiose
sąskaitose laikomas lėšas bankas antstoliui G. M. mokėjo palūkanas, teismas
privalėjo atskleisti tikrąjį G. M. , kaip sandorio dalyvio, valios turinį: ar
terminuotojo indėlio sutarties sudarymas, siekiant palūkanų, buvo susijęs su
vykdymo procesu; ar tokios sutarties sudarymą numatė antstolio veiklą
reglamentuojantys teisės aktai; kokių tikslų, sudarydamas terminuotojo indėlio
sutartį, siekė G. M. ; kieno interesais veikė; ar siekė pasisavinti kaltinime
nurodytą didelės vertės svetimą turtą, ar tik ketino depozitinėje sąskaitoje
laikomas lėšas panaudoti kaip priemonę palūkanoms gauti, o po to jas sugrąžinti
į pradinį režimą. Teismo procesiniame sprendime taip pat nebuvo atsižvelgta į
tai, kad turtine žala yra laikomas ne tik asmens turto netekimas arba
sužalojimas, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų galėjęs gauti, jeigu
nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6. 249 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso
4. 18 straipsnyje pajamos apibrėžiamos kaip pinigai ir kitos materialinės
vertybės, gaunamos naudojant daiktą civilinėje apyvartoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
teismas neįvertino terminuoto indėlio sutarčių sudarymo fakto ir teisinių bei
faktinių pasekmių, kurias jos sukėlė. Tai galėjo nulemti netinkamą baudžiamojo
įstatymo taikymą.

Dėl BK 228 straipsnio taikymo

BK XXXIII skyriuje „Nusikaltimai
ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“
nustatyta atsakomybė už veikas, kurių vykdytojai – specialaus subjekto požymius
turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys. BK 230
straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys
valstybės tarnyboje, – valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės
tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami
valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos,
valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka
valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat
oficialūs kandidatai į tokias pareigas. Kadangi antstolis yra valstybės
įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių
aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas
funkcijas, t. y. jis turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, baudžiamosios
teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.
 BK 228 straipsnyje
nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto
asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl
to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis
ar fizinis asmuo.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip
valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties,
įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų
panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų
viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam
prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų
viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai,
priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti
reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir
kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais
atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės
tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų
jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami
pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos
esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios
valstybės autoritetas.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas savo procesiniuose sprendimuose akcentavo, kad antstolis G. M. atliko veiksmus, kurių nedraudžia jokios imperatyvios teisės normos, todėl veikė teisėtai. Vis dėlto, kaip jau buvo anksčiau paminėta, antstolio veikla yra susijusi su CPK nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymu. Tai procesinė veikla, reglamentuojama proceso teisės normų, kitų teisės aktų. Kolegija akcentuoja, kad antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja teismo taikytas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Tai reiškia, kad antstolis gali veikti tik neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, atlikti tik teisės aktų nustatytus veiksmus ir už juos gauti atlyginimą, kurio tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kolegijos manymu, teismas neanalizavo, ar tai, kad antstolis, siekdamas gauti palūkanas, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, atliko norminiuose aktuose nenumatytus veiksmus, nelemia jo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, veikos neteisėtumo, ar jam patikėtų lėšų panaudojimas ne patikėtojo, o savo interesams tenkinti, neviršija antstoliui suteiktų įgaliojimų. Apeliacinės instancijos nutartyje neginčijama, kad G. M. savo veiksmais įvykdė tam tikrus finansinius pažeidimus, tačiau nurodoma, jog padaryti finansiniai pažeidimai negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, nes jie nesukėlė būtinų pasekmių – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Kolegija sutinka su teiginiu, kad didelės žalos požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, tačiau mano, kad teismas tinkamai neįvertino šio piktnaudžiavimui būtino požymio, neatkreipė dėmesio į tai, kad minėtu nusikaltimu gali būti padaroma ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia ne tik valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis, bet ir (arba) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Jei turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, tai kitokio pobūdžio žala yra laikoma fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms. Neabejotinai neturinę žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą. Vis dėlto ją galima nustatyti, atsižvelgiant į vertinamąjį atsiradusių pasekmių aspektą bei konkrečias bylos aplinkybes – kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, veikų skaičius, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. Įvertinus pažeistų objektų reikšmingumą, nustatomas padarytos žalos dydis. Didele žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004). Nagrinėjamu atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad piktnaudžiavimu tarnyba buvo kaltinamas antstolis, t. y. asmuo, kuriam keliami itin aukšti ne tik profesiniai, bet ir etiniai reikalavimai. Pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnį antstoliu gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo. Minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja antstolį, vykdant vykdomuosius dokumentus, imtis tik teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlikdamas vykdymo veiksmus antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų. Kolegijos nuomone, teismai apsiribodami teiginiais, kad G. M. veiksmai negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, nes nesukėlė būtinų pasekmių, nepalietė svarbių su šiuo nusikaltimo sudėties objektyviuoju požymiu susijusių aspektų. Nebuvo aiškintasi, ar asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, veiksmai, kuriais nesilaikyta teisės normomis nustatytų įgaliojimų, diskreditavo pareigūno ar jam prilyginto asmens vardą, neįvertinta jų įtaka institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetui ir prestižui.
Baudžiamoji atsakomybė už
piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228
straipsnį iškyla, jei veika padaroma tyčia. N-s antstolis G. M. dėl jam
inkriminuotų veikų kaltu neprisipažino, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji
nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir
kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar
neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet ir remiantis byloje surinkta
ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos
duomenimis.
Kolegija
konstatuoja, kad teismas visapusiškai neatskleidė veikų objektyviųjų požymių ir
išteisintojo G. M. kaltės turinio. Tai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos
teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp
ištirtų įrodymų. Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5
dalies, nustatančios, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
esminis pažeidimas. Šis pažeidimas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.
Kartu yra pagrindas tvirtinti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į
kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3
dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad byla patikrinama tiek, kiek to prašoma
apeliaciniame skunde. Nurodytus BPK normų pažeidimus kolegija pripažįsta
esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti
teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir laiko
pakankamu pagrindu panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, o bylą iš
naujo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 5 punktu,

n
u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt