TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška

Baudžiamoji byla Nr
3. 1. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl
nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

Pagal BK 37 straipsnį, jei veika turi konkrečios
nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo
įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai
atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertinama kaip
nereikšminga baudžiamojo įstatymo prasme. Minėtame BK straipsnyje įtvirtintas
reikalavimas, kad vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia būtina
atsižvelgti į šia veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikaltimams,
aprašytiems formaliomis sudėtimis.


Baudžiamoji byla Nr. 2K-421/2007
                                                                                      Procesinio
sprendimo kategorijos:
                                                                                      2. 1. 2. 12. ;
1. 2. 27. ; 1. 1. 6. 2. (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 19 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko R-o B-o, L-os
L-os Ž-ės ir pranešėjo J-o P-io,
sekretoriaujant D. K-ei,
dalyvaujant prokurorui S. B-ui,
gynėjui advokatui J. B-iui, 
nuteistajai F. K. ,
vertėjui B. Š-iui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistosios F. K. kasacinį skundą dėl J-avos rajono apylinkės
teismo 2006 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo F. K. pripažinta
kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį
4 MGL (500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu
(2003 m. balandžio 10 d. redakcija), bausmės vykdymas F. K.
atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir atsiprašyti
nukentėjusiojo S. G. Nuteistoji F. K.
bausmę, paskirtą už šią veiką J-avos rajono apylinkės teismo 2004 m.
birželio 3 d. nuosprendžiu (panaikintu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi),
visiškai atliko ir Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio
28 d. nutartimi buvo atleista nuo bausmės pasibaigus bausmės vykdymo
atidėjimo laikui. T-ėl, įskaičius šią atliktą bausmę, F. K. laikoma
atlikusia bausmę.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d.
nutartis, kuria nuteistosios F. K. apeliacinis
skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo
pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos
gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
                     
n u s t a t ė :

F. K. nuteista už tai, kad 2004 m. kovo 24 d. , apie
12. 00 val. , J-avos miškų urėdijos Dumsių girininkijoje miško kvartale
Nr. 84, žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais: „pienburni, gausi į
snukį“ įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – Kauno regiono
aplinkos apsaugos departamento J-avos rajono agentūros inspektorių S. G.
Kasaciniu
skundu nuteistoji F. K. prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ją
išteisinti arba veiką pripažinti mažareikšme ir ją nuo baudžiamosios
atsakomybės atleisti, o baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė
nurodo, kad jos veiksmuose nėra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo
sudėties, nes pats nukentėjusysis S. G. neparodė, kad
ji būtų žeminusi jo, kaip pareigūno, garbę ir orumą, o žodis „pienburnis“ yra
fizinis žmogaus požymis: ji yra septyniasdešimt šešerių, o S. G.
– apie trisdešimt penkerių metų amžiaus. Be to, kasatorė teigia, kad
žodžiai „gausi į snukį“ buvo tik pasakyti, o ne įvykdyti, ir nebuvo skirti
nukentėjusiajam S. G. – jie buvo pasakyti sau pačiai
po to, kai ją labai sujaudino, įskaudino ir pažemino nukentėjusiojo jai
pasakyti žodžiai. Kartu kasatorė nurodo, kad teismai, nustatę, jog jos veika
formaliai atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, galėjo ją
pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jokių neigiamų pasekmių nekilo,
o S. G. jos žodžius suprato klaidingai.
Kasatorė
skunde tvirtina ir tai, kad teismai, vertindami byloje esančius įrodymus,
pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio
reikalavimus, nes nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Kasatorės
tvirtinimu, priešingai nei nurodoma teismų sprendimuose, S. G.
parodymai nėra nuoseklūs. S. G. ikiteisminio
tyrimo metu negalėjo prisiminti jam pasakytų žodžių ir parodė, kad ji
(kasatorė) plūdosi necenzūriniais žodžiais. T-ėl, pasak kasatorės,
baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas dėl neaišku kokių jos pasakytų žodžių,
o pakeitus kaltinimą, ji buvo kaltinama tuo, kad plūdosi necenzūriniais
žodžiais, o vėliau – jau tuo, kad žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais
pažemino pareigūną. Kasatorė teigia, kad liudytojas V. K.
2004 m. birželio 3 d. tvirtino stovėjęs už trijų medžių ir nieko
negirdėjęs, o pirmosios instancijos teismo 2006 metų spalio mėnesį vykusiame
teismo posėdyje aiškino, kad įvykio gerai neatsimena, nes tai buvo seniai.
Kartu kasatorė nurodo, kad brolis V. S. yra
nusiteikęs prieš ją, nes dėl jos paduotų skundų turi nemalonumų ir yra
pralaimėjęs civilinę bylą prieš ją.
Be to,
kasatorė tvirtina viso bylos proceso metu nuosekliai teigusi, kad pareigūno S. G.
įžeisti nenorėjo, nes ji į pareigūnus kreipėsi pagalbos dėl V. S. veiksmų – savavališko miško kirtimo bei
šiukšlinimo – ir šios tikėjosi, todėl nebuvo nusiteikusi prieš pareigūnus. Tuo
tarpu S. G. konstatavo, kad pažeidimų nėra, ir teigė,
jog už miško šiukšlinimą nubaus ir ją (kasatorę). Tai, pasak kasatorės, ją
labai sujaudino, įskaudino ir pažemino, tačiau ji S. G. necenzūriniais
žodžiais nevadino ir jo, kaip pareigūno, neįžeidė bei nenorėjo sumušti. Kartu
kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad S. G. , norėdamas
padėti V. S. , ją gąsdino grasindamas nubausti be
kaltės, ir į tai, kad S. G. 2006 m. liepos 17 d.
buvo atleistas iš pareigų dėl nesąžiningo jų atlikimo.
Kasatorė taip
pat nurodo, kad ji turi klausos problemų, todėl nesuprato visų paaiškinimų,
duotų teismo posėdžiuose. Be to, ji yra rusė ir lietuvių kalbos gerai nemoka.
T-ėl, kasatorės tvirtinimu, ji teisme turėjo teisę turėti vertėją.
Nuteistosios
F. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo
dalykas

Nuteistoji F. K. skunde taip pat nurodo, kad: viso bylos proceso
metu ji nuosekliai tvirtino, jog pareigūno S. G. įžeisti nenorėjo, nes į
pareigūnus kreipėsi pagalbos dėl V. S. veiksmų ir
nebuvo nusiteikusi prieš juos; teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus,
nes nukentėjusiojo S. G. , liudytojo V. K.
parodymai nenuoseklūs; S. G. ikiteisminio tyrimo
metu negalėjo prisiminti jam pasakytų žodžių ir parodė, jog ji (kasatorė)
plūdosi necenzūriniais žodžiais; liudytojas V. K. 2004 m. birželio
3 d. tvirtino įvykio metu stovėjęs už trijų medžių ir nieko negirdėjęs, o
pirmosios instancijos teismo 2006 metų spalio mėnesį vykusiame teismo posėdyje
aiškino, jog įvykio gerai neatsimena, nes tai buvo seniai ir pan. Pažymėtina,
kad kasatorė, nors ir nurodo, jog buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos,
minėtais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.
Kartu pabrėžtina, kad šie kasacinio skundo teiginiai iš esmės yra analogiški
jos apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas
išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės
taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde
nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje
surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos
aplinkybių nenustatinėja. Taigi minėti kasatorės skundo argumentai, kuriais yra
neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jos
nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo,
teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo
proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės
instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl kasatorės teiginių apie
proceso kalbos principo laikymąsi

Kasatorė
skunde nurodo, kad ji turi klausos problemų, todėl nesuprato visų paaiškinimų,
duotų teismo posėdžiuose. Be to, ji yra rusė ir lietuvių kalbos gerai nemoka.
T-ėl, kasatorės tvirtinimu, ji teisme turėjo teisę turėti vertėją.
Baudžiamojo proceso įstatyme
nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine
kalba, o baudžiamojo proceso dalyviams, nemokantiems lietuvių kalbos,
užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti
prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie
moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso
dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka (BPK
8 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš bylos medžiagos matyti, kad,
priešingai nei tvirtina kasatorė, jos baudžiamąją bylą nagrinėjant ir
pirmosios, ir apeliacinės (taip pat ir kasacinės) instancijos teismuose
dalyvavo vertėjas. Kita vertus, nuteistoji F. K. ,
apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, taip pat J-avos rajono apylinkės teismo
2004 m. gegužės 10 d. posėdyje, nurodė mokanti ir suprantanti lietuvių kalbą.
Kartu pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto
nuostatomis, kasatorės kaip turinčios klausos problemų baudžiamojoje byloje
pripažinus gynėjo dalyvavimą būtinu, jis dalyvavo šią bylą nagrinėjant
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Taigi BPK 8 straipsnio 1, 2
dalių nuostatos šioje byloje nebuvo pažeistos.

Dėl kasatorės teiginių apie
baudžiamojo įstatymo taikymą

Pasak kasatorės, jos veiksmuose
nėra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes pats nukentėjusysis S. G. neparodė, kad ji būtų žeminusi jo, kaip pareigūno,
garbę ir orumą, o žodis „pienburnis“ yra fizinis žmogaus požymis: ji yra
septyniasdešimt šešerių, o S. G. – apie trisdešimt
penkerių metų amžiaus. Be to, kasatorė teigia, kad žodžiai „gausi į snukį“ buvo
tik pasakyti, o ne įvykdyti, ir nebuvo skirti nukentėjusiajam S. G.
– jie buvo pasakyti sau pačiai po to, kai ją labai sujaudino, įskaudino ir
pažemino nukentėjusiojo jai pasakyti žodžiai, jog už miško šiukšlinimą nubaus
ir ją.
Pažymėtina, kad
BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės
tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims
vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma
yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo
administravimo pareigas. Įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant
valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių
asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas.
Pagal BK 290 straipsnį atsako
tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo
administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos
nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – savo pareigas einančio valstybės
tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas.
Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti,
įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint
asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir
kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama
veika aprašyta formaliąja sudėtimi, t. y. kaip būtinas bei pakankamas
baudžiamajai atsakomybei atsirasti objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o
nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
J-avos rajono apylinkės teismo 2006
m. spalio 13 d. nuosprendžiu nustatyta, kad F. K. įžeidžiančiais
ir žeminančiais žodžiais „pienburni, gausi į snukį“, pasakytais girdint
V. K. ir V. S. , viešai įžeidė savo pareigas
einančio valstybės tarnautojo S. G. garbę ir orumą. Teismui
nekėlė abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – F. K. suprato,
kad įžeidžia ir žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, ir to
norėjo. Jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas F. K.
apeliacinį skundą atmetė.
Taigi nuteistosios F.
K. veika atitinka BK 290 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties
požymius.
Kasatorė
taip pat tvirtina, kad jei jos padaryta veika ir atitinka BK 290 straipsnyje
numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, tai ši atitiktis yra formali. T-ėl
teismas tokią veiką galėjo pripažinti mažareikšme (BK 37 straipsnis), nes jokių
neigiamų pasekmių nekilo, o S. G. jos žodžius suprato
klaidingai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali
būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos
dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika
pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį
kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo
padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau,
antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.
Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų
kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra
mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis
negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas,
siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos
veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktas).
Kasatorės padaryta veika (BK 290 straipsnis) pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma
nesunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 3 dalis), juo nebuvo sutrikdyta (ir
nebuvo siekiama sutrikdyti) nukentėjusiojo sveikatos.
Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška
konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas
šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos
žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia
nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal
kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme
diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama
bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir
rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš
esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams
arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai
atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip
nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK
37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja
išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti
atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką
konkrečiame nusikaltime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
Nr. 2K-86/2006). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atleisti
asmenį, padariusį nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl
mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Minėta, kad BK 290 straipsnyje, pagal kurį kvalifikuota F. K. nusikalstama veika, ši aprašyta formaliąja
sudėtimi, t. y. šio nusikaltimo padariniai nėra valstybės tarnautojo ar
viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo sudėties būtinas
požymis ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.
T-ėl, pareiškiant įtarimus, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų,
padariusių nusikalstamas veikas, aprašytas formaliosiomis sudėtimis, tokių
padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant bausmės
skyrimo, BK 37 straipsnio taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos
veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį
esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. Kartu pažymėtina, kad padarinių kaip
būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, jog
veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir nurodyta BK 290
straipsnyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti
byloje. Kita vertus, nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 37 straipsnyje
įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia
būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir
nusikalstamoms veikoms, aprašytoms formaliosiomis sudėtimis.
BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis, minėta,
– sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo
funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti
normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir tokių asmenų garbė bei
orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorė F. K. su broliu V. S. dėl bendrąja nuosavybės teise
priklausančio miško konfliktuoja nuo 1995 metų. Ji ne kartą kreipėsi į įvairias
valstybės institucijas su skundais dėl V. S. veiksmų.
Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijos planavimo
ir statybos inspekcijos tarnyba 2002 m. vasario 25 d. rašte F. K. nurodė, kad jos skundas dėl V. S.
neteisėtos statybos pasitvirtino. Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos
Kauno teritorinio miško kontrolės padalinio vyresnysis inspektorius V. K. 2003 m. lapkričio 27 d. rašte F. K. nurodė, kad jos skundas dėl V. S.
neteisėtų veiksmų bendrai priklausančiame miške pasitvirtino ir jis
nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso
68 straipsnį. Pagal F. K. pareiškimus V. S.
ne kartą buvo kviečiamas į policiją pokalbio. Kartu policijos pareigūnai
tvirtino, kad „F. K. jiems yra gerai žinoma kaip
konfliktiška ir dažnai į policiją besikreipianti asmenybė“. Tai buvo žinoma ir
nukentėjusiajam bei visiems 2004 m. kovo 24 d. įvykį stebėjusiems asmenims.
Kita vertus, nepaneigtas kasatorės tvirtinimas, kad ji buvo „labai pažeminta,
susijaudinusi“ ir žodžius, dėl kurių ji kaltinama pagal BK 290 straipsnį,
pasakiusi vertindama situaciją, nes jai, laukiančiai pagalbos, nukentėjusysis
ir kiti valstybės tarnautojai pasakė, kad už miško šiukšlinimą (nors ji gyvena
Kaune) bus baudžiama ir ji. Pažymėtina, kad kasatorė gimusi 1931 metais, be
kitų ligų, jai diagnozuota bloga klausa, o ir ji pati tvirtina, kad turi
klausos problemų, todėl ne viską supranta, kas jai yra sakoma, neretai dėl to
pernelyg garsiai kalba arba ne taip, kaip reikalauja situacija, elgiasi.
Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, nukentėjusiojo S. G. (valstybės tarnautojo) veikla, vykdant jam
priskirtas pareigas, iš esmės nebuvo sutrikdyta. Sprendžiant tai, kokiu
laipsniu buvo įžeistas ar pažemintas valstybės tarnautojas S. G.
ir kaip jis pats vertina minėtą įvykį, pažymėtina, kad J-avos rajono apylinkės
teismas 2006 m. gegužės 10 d. , 2006 m. birželio 6 d. priėmė nutartis
į teisiamuosius posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjama ši byla, atvesdinti
nukentėjusįjį S. G. , nes jis, žinodamas apie teismo
posėdžių laiką ir vietą, į posėdžius neatvykdavo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepažeisdami BPK reikalavimų,
ištyrė byloje surinktus įrodymus, išsiaiškino bylos aplinkybes ir pagrįstai
konstatavo, kad F. K. padarė veiką, numatytą BK 290
straipsnyje, tačiau neatsižvelgė į tai, kad kasatorės padaryta veika iš esmės
neturėjo realaus neigiamo poveikio nukentėjusiajam S. G. bei
BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui. F. K. padaryta
veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra
pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal
protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų
nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas
represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima
ratio) taikymas šią veiką padariusiai F. K.
Vadinasi, teismai nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio. Kita vertus,
baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui
teisinės atsakomybės formų sistemoje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus
ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu,
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti J-avos rajono apylinkės teismo 2006 m.
spalio 13 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį.
F. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ir
baudžiamąją bylą nutraukti.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt