TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
TEISMŲ PRAKTIKOS SKIRIANT BAUSMES UŽ NUŽUDYMUS

Teismų
praktikos skiriant bausmes už nužudymus
(baudžiamojo
kodekso 129 straipsnis)
apžvalga


Įvadinės pastabos

Teisė į gyvybę yra svarbiausia prigimtinė žmogaus
teisė, kurią, be kitų teisės šakų normų, padeda užtikrinti ir nuostatos,
numatančios baudžiamąją atsakomybę už nužudymus. Baudžiamoji teisinė žmogaus
gyvybės apsauga neatskiriama nuo teisingų, atitinkančių šios vertybės svarbą,
jos vietą vertybių hierarchijoje, bausmių skyrimo už Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnyje numatytus nusikaltimus.
Skirdami bausmes už šiuos nusikaltimus teismai turi vadovautis bausmės
paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais
(BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis
bausmių skyrimo taisyklėmis bei atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai
sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą
visuomenei.
Apžvelgta teismų praktika rodo, kad skirdami bausmes
pagal BK 129 straipsnį teismai ne visada deramai atsižvelgia į šių nusikaltimų
pavojingumo laipsnį, susiduria su problemomis vertindami kaltininko asmenybę
apibūdinančius požymius bei taikydami BK normas, kuriose įtvirtintos atsakomybę
lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Pažymėtina, kad neskiriamas reikiamas
dėmesys ir bausmės skyrimo motyvams – byloje nustatytos aplinkybės
nuosprendžiuose neretai išvardijamos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus
jų turinio bei reikšmės skiriamai bausmei. Tokia padėtis, be kita ko, sudaro
prielaidas nužudymo pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės
neatitinkančių bausmių skyrimui, o tai savo ruožtu neužtikrina teisingumo
principo įgyvendinimo. Atsižvelgiant į tai, šios apžvalgos tikslas –
suvienodinti teismų praktiką skiriant bausmes pagal BK 129 straipsnį.
Siekiant šio tikslo apibendrintos apygardų teismuose
bei Lietuvos apeliaciniame teisme 2006 metais išnagrinėtos baudžiamosios
bylos, kuriose asmenys nuteisti pagal BK 129 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika taikant bei aiškinant bausmės skyrimo instituto normas nužudymų
bylose apžvelgta nuo naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo – 2003 m.
gegužės 1 d.
Pažymėtina, kad buvo apibendrinti teismų sprendimai
baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys nuteisti galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d.
įstatymu Nr. VIII-1968 (Žin. , 2000, Nr. 89-2741) priimtai BK 129
straipsnio redakcijai, pagal kurią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo
numatyta laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmė, o šio
straipsnio 2 dalyje – laisvės atėmimo nuo penkerių iki dvidešimties metų bei
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Nuo 2007 m. liepos 21 d. BK 129
straipsnio 1 dalies sankcija buvo sugriežtinta, padidinant jos minimalią ribą
iki septynerių metų, o šio straipsnio 2 dalies sankcijos minimumas buvo
padidintas iki aštuonerių metų laisvės atėmimo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo
Nr. X-1233 (Žin. , 2007, Nr. 81-3309) redakcija). Tačiau,
atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojus minėtiems BK pakeitimams bausmės skyrimo
taisyklės nepakito, šioje apžvalgoje analizuojami klausimai išlieka aktualūs ir
galiojant naujajai BK 129 straipsnio redakcijai.
Apibendrinimo metu išanalizuoti 157 Lietuvos apygardų
teismų nuosprendžiai, kuriais 177 asmenys nuteisti pagal BK 129 straipsnio
1 dalį; iš jų Vilniaus apygardos teismo – 50 nuosprendžių (56
nuteistieji), Kauno apygardos teismo – 51 nuosprendis (57 nuteistieji), Šiaulių
apygardos teismo – 27 nuosprendžiai (33 nuteistieji), Panevėžio apygardos
teismo – 14 nuosprendžių (14 nuteistųjų), Klaipėdos apygardos teismo – 15
nuosprendžių (16 nuteistųjų).



Paskirtos
bausmės asmenims, nuteistiems pagal BK 129 straipsnio 1 dalį



L-ės atėmimo bausmės trukmė


Vilniaus apygardos teismas


Kauno apygardos teismas


Šiaulių apygardos teismas


Panevėžio apygardos teismas


Klaipėdos apygardos teismas


Iš viso
nuteista asmenų




5 metai


4


4


2


2


1


13




nuo 6 iki 8
metų


10


8


7


3


1


29




nuo 8 iki 10
metų


16


30


13


1


5


65




10 metų (BK 129 straipsnio 1
dalies sankcijos vidurkis)


13


5


2


4


4


28




nuo 11 iki 15
metų


8


11


9


4


5


36


 
Pagal BK 129 straipsnio
1 dalį vienam asmeniui buvo paskirta švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė –
laisvės apribojimas.
Taip pat
apibendrinta 80 nuosprendžių, kuriais 121 asmuo nuteistas pagal BK 129
straipsnio 2 dalį; iš jų Vilniaus apygardos teismo – 32 nuosprendžiai (42
nuteistieji), Kauno apygardos teismo – 14 nuosprendžių (21 nuteistasis),
Šiaulių apygardos teismo – 12 nuosprendžių (17 nuteistųjų), Panevėžio apygardos
teismo – 12 nuosprendžių (13 nuteistųjų), Klaipėdos apygardos teismo – 16 nuosprendžių
(27 nuteistieji).

Paskirtos
bausmės asmenims, nuteistiems pagal BK 129 straipsnio 2 dalį



L-ės atėmimo bausmės trukmė


Vilniaus apygardos teismas


Kauno apygardos teismas


Šiaulių apygardos teismas


Panevėžio apygardos teismas


Klaipėdos apygardos teismas


Iš viso nuteista asmenų




5 metai


2


1


-


-


1


4




nuo 6 iki 8
metų


7


3


1


3


7


19




nuo 8 iki 10
metų


4


5


4


-


-


12




nuo 10 iki 12
metų


11


5


2


4


5


27




12,5 metų (BK
129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis)


-


2


-


-


4


6




nuo 13 iki 16
metų


13


3


8


2


7


33




nuo 16 iki 20
metų


5


-


2


3


3


13



Pagal BK 129 straipsnio 2
dalį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė buvo paskirta 3 asmenims ir 1
asmeniui paskirta švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė – bauda.
P-eiktų bausmių skyrimo duomenų analizė rodo, kad
palyginti didesnę dalį paskirtų bausmių sudaro bausmės, savo trukme
neviršijančios BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyto terminuoto laisvės
atėmimo bausmės vidurkio. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo
bausme, neviršijančia sankcijos vidurkio, buvo nuteisti 135 asmenys iš 172. Tai
sudaro 79 proc. visų nuteistų asmenų. Tuo tarpu iš visų nuteistųjų pagal BK 129
straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme, neviršijančia sankcijos vidurkio,
buvo nuteisti 68 asmenys iš 114. Tai sudaro 60 proc. visų nuteistų asmenų. Šie
duomenys leidžia daryti išvadą, kad teismų praktikoje skiriant bausmes pagal BK
129 straipsnį neišnaudojamos visos baudžiamojo įstatymo numatytos
galimybės parenkant bausmės dydį.
Apžvelgta teismų praktika leidžia teigti, kad
valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikantys prokurorai taip pat
neišnaudoja visų procesinių galimybių siekiant, kad už nužudymą būtų paskirtos
teisingos bausmės. Išanalizavus 70 baudžiamųjų bylų, kuriose asmenys nuteisti
pagal BK 129 straipsnį (iš jų didesnę dalį sudarė bylos, kuriose kaltininkams
paskirtos mažesnės nei BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijos vidurkis ar
nežymiai ją viršijančios laisvės atėmimo bausmės), buvo nustatyti keturi
atvejai, kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras apskundė pirmosios
instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai paskirtos bausmės. Iš jų dviem
atvejais paskirtą nuteistajam bausmę sugriežtino Lietuvos apeliacinis teismas
ir vienu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Baudžiamųjų bylų analizė
parodė, kad skundai dėl nuosprendžių aukštesnės instancijos teismams dažnai
nepaduodami ir tais atvejais, kai teismai paskiria daug švelnesnę nei prašoma
valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro bausmę (pvz. , Panevėžio apygardos
teismo baudžiamoji byla Nr. 1-10-350/2006).

Bausmės skyrimas atsižvelgiant į nužudymo
pavojingumo laipsnį

BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto imperatyvo
skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį tinkamas
įgyvendinimas nužudymų bylose yra būtina sąlyga individualizuotoms ir
teisingoms bausmėms skirti. Būtinybė atsižvelgti į nužudymų pavojingumo laipsnį
įgauna ypatingą svarbą ir dėl to, kad įstatymų leidėjas nustatė plačias
sankcijų už šiuos nusikaltimus ribas – BK 129 straipsnio 1 dalyje minimalią ir
maksimalią sankciją skiria aštuonerių metų intervalas, tuo tarpu BK 129 straipsnio
2 dalyje šis intervalas padidėja iki dvylikos metų (pagal 2000 m. rugsėjo
26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 (Žin. , 2000, Nr. 89-2741) priimtą BK
129 straipsnio redakciją – atitinkamai dešimt bei penkiolika metų), taip pat
numatyta griežčiausia – laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Tai reiškia,
kad BK 129 straipsnyje kriminalizuojami įvairaus pavojingumo nužudymai.
Į šį aspektą atkreipiamas dėmesys ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-685/2006: <. . . >BK 129
straipsnio 1 dalyje nurodytas nužudymas gali būti padaromas šeiminių, buitinių
ar asmeninių kivirčų, abipusių muštynių metu. Jo motyvai gali būti įvairūs,
vieni nulemti negatyvių paskatų – keršto, pavydo, pavyduliavimo, kiti neutralių
– peržengus būtinosios ginties ribas ir pan. Dar gali būti nužudoma iš
altruistinių paskatų, nesant BK 134 straipsnio požymių. Nužudymų padarymo būdas
taip pat gali skirtis atsižvelgiant į panaudotus įrankius, smurto intensyvumą. Tuo
tarpu BK 129 straipsnio 2 dalyje iš esmės remiantis pavojingumo kriterijumi
išskirti nužudymą kvalifikuojantys požymiai, lemiantys ir griežtesnę sankciją.
Deramai neįvertinus nužudymo pavojingumo laipsnio,
teismui suteikta plati diskrecija parinkti laisvės atėmimo bausmės dydį už BK
129 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą gali sukurti prielaidas neproporcingoms
padarytam nusikaltimui bausmėms skirti bei nevienodai teismų praktikai skiriant
bausmes už analogiškus savo aplinkybėmis nužudymus formuotis. Tokios
tendencijos analizuotoje teismų praktikoje išryškėjo nustačius, kad palyginti
didžiausia dalis už nužudymus paskirtų bausmių savo trukme neviršija BK 129
straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sankcijų vidurkio.
Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis išreiškia
konkrečios nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių pavojingumą, kuris
teismų praktikoje įvertinamas palyginus jį su kitų tos rūšies nusikaltimų
pavojingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-420/2006,
2K-201/2007). Iš to išplaukia, kad nužudymo pavojingumo laipsnį lemia jo
sudėties požymių išreikštumas, kiekybinė jų išraiška konkrečiu atveju.
T-ėl vertindami konkretaus nužudymo pavojingumo
laipsnį teismai turi nustatyti jį lemiančias aplinkybes ir į jas atsižvelgti
skirdami bausmę. Teismų praktikoje priimta, kad nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį parodo jo padarymo būdas, laikas, vieta, panaudoti įrankiai
ar priemonės, padarytos žalos dydis, kaltės forma ir rūšis, nusikaltimo tikslai
ir motyvai ir pan. Nepaisant to, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje kai kurios iš minėtų
aplinkybių išskirtos į atskirus punktus (pvz. , kaltės forma ir rūšis – BK 54
straipsnio 2 dalis, veikos padarymo motyvai ir tikslai – BK 54 straipsnio 3 dalis),
tačiau jos taip pat apibūdina nužudymo pavojingumo laipsnį, todėl šioje
apžvalgoje aptariamos bendrai. Pažymėtina, kad skiriant bausmes nužudymų bylose
minėtos aplinkybės turi būti įvertinamos individualizuotai. Antai
nukentėjusiojo vertingumo kategorija šio nusikaltimo kontekste negali būti diferencijuojama
pavojingumo požiūriu, nes kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą vienodai
vertinga ir ginama.
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta, kad BK 54
straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimas skiriant bausmę atsižvelgti į
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį nužudymų bylose dažnai įgyvendinamas
netinkamai. Tokias problemas lemia visų pirma tai, kad teismai nepakankamai
detalizuoja ir įvertina minėtas nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias
aplinkybes. Štai nuosprendžių motyvuose dažnai nurodoma, kad skirdamas bausmę
teismas atsižvelgia į tai, kad nužudymas sukėlė „nepataisomas pasekmes ir
ypatingą žalą visuomenei“, šio nusikaltimo „pasekmės negrįžtamos“, „padarytas
labai sunkus nusikaltimas, kuriuo atimta gyvybė kitam asmeniui“ ir pan. Tokie
motyvai rodo, kad iš esmės įvertinamas ne nužudymo pavojingumo laipsnis, o šio
nusikaltimo pavojingumo pobūdis.
Tokiam nužudymo pavojingumo suvokimui skiriant
bausmes įtakos turi ir teismų praktika, suformuota taikant baudžiamąjį įstatymą
nužudymų bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio
18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus
gyvybei bylose“ 30 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad oficialiai skelbta
teismų praktika buvo aiškinama pasisakant tik dėl principinės idėjos, jog,
skirdami bausmes kaltinamiesiems pagal BK 129 straipsnį, teismai turi
atsižvelgti į tai, kad nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis
negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Ši nuostata reiškia, kad
nužudymus padariusiems asmenims neturėtų būti skiriamos nepagrįstai švelnios,
neatitinkančios padaryto nusikaltimo bei kaltininko asmenybės pavojingumo
bausmės. Tačiau konkretaus nužudymo pavojingumo laipsnio vertinimas tuo
neapsiriboja.
Nagrinėjamas nužudymo pavojingumo laipsnio nustatymo
aspektas aptartas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-427/2006:
Skirdamas bausmę A. A. už R. N. nužudymą, apeliacinės instancijos
teismas įvertino ne visas aplinkybes, lemiančias konkretaus nusikaltimo
pavojingumą. Teismas atsižvelgė į nepataisomas nusikaltimo pasekmes, tačiau ši
aplinkybė nužudymo atveju pati savaime nėra kuo nors išskirtinė, palyginus su
kitais nusikaltimais, kvalifikuojamais pagal BK 129 straipsnį. Nėra jokio
pagrindo teigti, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas bausmes už nužudymą,
neatsižvelgė į tai, kad šio nusikaltimo pasekmės yra nepataisomos. Vadinasi,
individualizuodamas bausmę už nužudymą, teismas privalo vertinti kitas
aplinkybes, lemiančias nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Skirdamas bausmę
A. A. už R. N. nužudymą, teismas privalėjo vertinti byloje nustatytas
aplinkybes, t. y. tai, kad šis nusikaltimas buvo iš anksto apgalvotas, jam
buvo rengiamasi, iš anksto parinkti nusikaltimo įrankiai, apgalvotas slėpimosi
planas, kad rengiantis šiam nusikaltimui buvo padarytas kitas nusikaltimas, kad
labai sunkus nusikaltimas padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl
žemų paskatų (keršto). Šių aplinkybių neįvertinimas reiškia, kad, skiriant
bausmę A. A. už R. N. nužudymą, nebuvo reikiamai įvertintas jos
padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, kartu netinkamai pritaikyta BK
54 straipsnio 2 dalis.
P-eiktas pavyzdys – ne vienintelis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kai nustatomos žemesnės instancijos teismų
klaidos, susijusios su netinkamu padaryto nužudymo pavojingumo laipsnio
įvertinimu skiriant bausmes:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija,
kasacine tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo baudžiamąją bylą Nr.
1-59/2006, kurioje R. G. , be kitų nusikaltimų, nuteistas pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 2 bei 11 punktus laisvės atėmimu trylikai metų už tai, kad
išžaginęs R. Z. , turėdamas tikslą nuslėpti padarytą nusikaltimą, pririštai
prie medžio, negalinčiai pasipriešinti ir esančiai bejėgiškos būklės R. Z.
virve užveržė kaklą, ši nuo uždusimo mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad išdėstydamas bausmės
skyrimo motyvus apygardos teismas šio nusikaltimo pavojingumo laipsnio
įvertinimui didesnės reikšmės neteikė, apsiribodamas konstatavimu, kad nužudymas
padarytas esant dviem kvalifikuojantiems požymiams.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad
apygardos teismas skirdamas bausmę už nužudymą nepakankamai atsižvelgė į BK 54
straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – padaryto nusikaltimo
pavojingumą: <. . . > padarytas nemotyvuotas nužudymas, šaltakraujiškai
atimant gyvybę jaunai merginai, nieko bloga kasatoriui nepadariusiai ir
neturėjusiai įtakos tokiam jo elgesiui. Pasirinktas nužudymo būdas
(šaltakraujiškas pasmaugimas virve, kad paslėptų kitą nusikaltimą) taip pat
rodo didesnį padaryto nužudymo pavojingumą (nutartis Nr. 2K-201/2007).
Atvejų, kai neatliekamas padaryto nužudymo
pavojingumo laipsnio vertinimas, atsižvelgiant į visus jį apibūdinančius
kriterijus, pasitaikė ir analizuojant kitų teismų sprendimus.
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d.
nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai,
kad K. L. gyvenamajame name kirvio pentimi tyčia sudavė penkis smūgius
K. L. į galvą ir padarė sužalojimus, nuo kurių K. L. mirė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktas įvyko
dėl to, kad kaltinamasis A. P. vienas namuose girtauti nenorėjo, todėl
apie 22 val. nuėjo pas kaimynystėje gyvenusį K. L. , kurį rado
miegantį. Jis virtuvėje uždegė šviesą, pažadino K. L. ir kvietė eiti
išgerti alaus, pažiūrėti televizoriaus. K. L. atsisakė ir pradėjo plūstis.
Kaltinamasis A. P. , supykęs, kad K. L. plūstasi ir neina kartu gerti
alaus, paėmė virtuvėje prie krosnies buvusį kirvį ir kirvio pentimi penkis
šešis kartus sudavė K. L. į galvą, nuo to šis nugriuvo ant lovos.
Kaltinamasis išsigando, išjungė šviesą ir išėjo namo.
Skirdamas kaltinamajam A. P. bausmę teismas
atsižvelgė į tai, kad jis įvykdė labai sunkų, itin pavojingą visuomenei
nusikaltimą, yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas
patenkinamai, į atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybes ir paskyrė
septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę (baudžiamoji byla Nr.
1-68-332-2006).
Manytina, kad paskirdamas daug mažesnę nei BK 129
straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, turint omenyje
tai, kad nustatyta tiek kaltininko atsakomybę lengvinanti, tiek sunkinanti
aplinkybės, teismas netinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo
laipsnį. Padaryto nužudymo pavojingumo laipsnį parodo byloje nustatytos
aplinkybės, būtent tai, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl menkavertės
dingsties bei žemų paskatų – kaltinamasis pats atėjo pas nukentėjusįjį į namus
vakare, turėdamas tikslą girtauti, ir taip išprovokavo konfliktą, o šiam
atsisakius – jį nužudė.
Tuo tarpu išanalizavus teismų sprendimus, kuriuose
nužudymo pavojingumo laipsnio įvertinimui skiriamas reikiamas dėmesys, galima
daryti išvadą, kad teismų praktikoje didesnio pavojingumo laipsnio paprastai
laikomas toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš
nukentėjusįjį, veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, dėl menkavertės dingsties
ar žemų paskatų ir pan.
Nustatydami konkretaus nužudymo pavojingumo laipsnį
teismai įvertina ir panaudotus žmogui žaloti pritaikytus įrankius, atsižvelgia
į jo padarymo vietą bei į tai, ar šis nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas,
ar jam buvo rengtasi.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d.
nuosprendžiu B. S. buvo nuteistas pagal 129 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu trylikai metų už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą nužudyti
M. D. , pasikvietė jį atvykti į daugiabučio namo kiemą. M. D. atvykus,
B. S. ne mažiau kaip penkis kartus šovė į M. D. , padarydamas jam
daugybinius šautinius sužalojimus įvairiose kūno vietose, nuo jų komplikacijų
M. D. vietoje mirė.
Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgė
į tai, kad padaryti du nusikaltimai, vienas iš jų labai sunkus, nužudymas buvo
iš anksto suplanuotas, nužudyta paleidžiant kontrolinius šūvius į dar gyvą
žmogų, demonstratyviai, šalia daugiabučių gyvenamųjų namų. Šios aplinkybės rodo
B. S. veikos didesnį pavojingumą, todėl, nepaisant to, kad B. S.
prisipažino kaltas, nebuvo teistas, dirba ir nieko smerktina anksčiau nepadarė,
kolegija jam skyrė bausmę, didesnę už sankcijos vidurkį (baudžiamoji byla
Nr. 2-29-361/2006).
Nužudymų, kvalifikuojamų pagal BK 129 straipsnio 2
dalį, didesnį pavojingumo laipsnį, be minėtų aplinkybių, rodo kelių
kvalifikuojančių požymių nustatymas.
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. spalio 28 d.
nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6, 9 punktus
laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai,
kad R. B. padarė tris nusikalstamas veikas, tarp jų – labai sunkų
nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 5, 6, 9 punktuose. Šis nusikaltimas
buvo įvykdytas ypač žiauriai: dėl savanaudiškų paskatų R. B. ir R. Š.
buvo spardomi, mušami akmeniu, o R. Š. ir smaugiama, jiems suduota labai
daug smūgių. Skirdamas R. B. bausmę, teismas įvertino ne tik padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, bet ir jo asmenybę, atsakomybę
sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Bausmės klausimą svarstęs
apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje kaltininko amžius, atsakomybę
lengvinančios aplinkybės nėra lemiamos aplinkybės nustatant laisvės atėmimo
bausmės dydį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 23
d. nutartimi atmetė nuteistojo kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma sušvelninti
jam paskirtą bausmę, taip patvirtindamas, kad, įvertinus padaryto nusikaltimo
pavojingumo laipsnį, laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė paskirta
nepažeidžiant įstatymo (nutartis Nr. 2K-392/2006).  
Išvada dėl mažesnio nužudymo pavojingumo laipsnio
teismų praktikoje daroma nustačius, kad smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį
nebuvo intensyvūs, nužudymo motyvą lėmė netinkamas nukentėjusiojo elgesys, šis
nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia ir pan. Tokios aplinkybės buvo
nustatytos Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-89/2006.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 27 d.
nuosprendžiu N. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
devyneriems metams už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo gyvenamajame
name kilusio asmeninio konflikto su V. S. metu, tyčia rankomis ir kojomis
sudavė nukentėjusiajai keturis smūgius į galvą ir krūtinę, taip padarydamas
sužalojimus, sukėlusius V. S. mirtį.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino šias
aplinkybes: kaltinamasis nužudė V. S. veikdamas netiesiogine tyčia,
nenaudojo grėsmingo įrankio, intensyviai nežalojo nukentėjusiosios, pati
nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, tokia jos būsena ir elgesys
išprovokavo konfliktą, nors tai ir nepateisina kaltininko poelgio. Minėtos
aplinkybės švelnina kaltinamojo atsakomybę bei mažina veikos pavojingumo
laipsnį. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, teismas parinko N. B. mažesnę
laisvės atėmimo bausmę negu baudžiamojo įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje
numatytas bausmės vidurkis.  
Teismų praktika nužudymų bylose plėtojama ta linkme,
kad šio nusikaltimo pavojingumo laipsnis privalo būti adekvatus skiriamos
bausmės dydžiui, jo reikšmė negali būti sumenkinama teikiant prioritetą kitoms
BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, į kurias pagal
baudžiamąjį įstatymą teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę.
Panaikindamas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus paskirta dvidešimties metų
laisvės atėmimo bausmė, ir palikdamas galioti šią pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalį, kuria už šį nusikaltimą nuteistajam buvo paskirta laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje
nutartyje Nr. 2K-7-576/2006 pasisakė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą
visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant
bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl D. K. padaryto nusikaltimo
pavojingumo laipsnio, ypač žiauraus nusikaltimo padarymo mechanizmo ir būdo,
apibrėžtos tiesioginės tyčios ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų
BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti),
apeliacinės instancijos teismo tvirtinimu, teigiama nuteistojo asmenybė (BK 54
straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vadinasi, kasatorius teisus tvirtindamas, kad
skiriant bausmę D. K. buvo būtina įvertinti ir tai, jog: padarytas labai
sunkus tyčinis nusikaltimas; nužudytos dvi jaunos merginos; šis labai sunkus
nusikaltimas padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl žemų paskatų
(pykčio ir keršto); merginos nužudytos itin žiauriai ir šaltakraujiškai
<. . >.
Analogiška pozicija dėl nužudymo pavojingumo laipsnio
reikšmės skiriant bausmę išdėstyta ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56/2007; šiuo nuosprendžiu buvo panaikinta
pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė
dvidešimčiai metų ir už šiuos nusikaltimus jam paskirta laisvės atėmimo iki
gyvos galvos bausmė.

Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą
nužudyti

Tokių atvejų, kai nužudymas nebaigiamas dėl nuo
kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, teismų praktikoje nedaug. Apibendrintose
baudžiamosiose bylose nustatyta 10 pasikėsinimų ir 1 rengimasis padaryti BK 129
straipsnyje numatytus nusikaltimus.
Skirdami bausmes už rengimąsi ir pasikėsinimą
padaryti BK 129 straipsnyje numatytus nusikaltimus teismai turi įgyvendinti BK
54 straipsnio 2 dalies 4 punkto imperatyvą atsižvelgti į nusikalstamos veikos
stadiją bei vadovautis BK 57 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo
taisyklėmis.
Tačiau išanalizavus teismų praktiką nustatyta atvejų,
kai minėtų baudžiamojo įstatymo reikalavimų nesilaikoma ir visapusiška bylos
aplinkybių analizė nužudymo stadijų požiūriu skiriant bausmes neatliekama.
Dažniausiai tai atvejai, kai skirdami bausmę už pasikėsinimą nužudyti teismai
lakoniškai nurodo, kad atsižvelgia į tai, jog ši veika nutrūko pasikėsinimo
stadijoje (Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-83-382/2006,
Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-154/2006, Panevėžio
apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-25-337/2006).
Baudžiamojo įstatymo reikalavimai deramai
neįgyvendinami ir tais atvejais, kai skirdami bausmę teismai apsiriboja
konstatavimu, kad nužudymas nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo
kaltininko valios (pvz. , Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla
Nr. 1-147/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati rengimosi ar
pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką baudžiamumo esmė suponuoja išvadą, jog
ši veika privalo būti nebaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko
valios. Jeigu sprendimas nebaigti pradėto kėsinimosi į žmogaus gyvybę būtų
priimtas kaltininko valia, iškiltų būtinybė spręsti klausimą dėl savanoriško
atsisakymo pabaigti nužudymą. T-ėl, vadovaudamiesi BK 57 straipsnio
nuostatomis, teismai turi vertinti pačias aplinkybes, dėl kurių šis
nusikaltimas nebuvo baigtas (pvz. , padarinių nekilo dėl to, kad jis buvo
sulaikytas, nukentėjusiajam pavyko apsiginti ir jam laiku buvo suteikta
medicinos pagalba), bei atsižvelgti į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas,
taip pat įvertinti kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą.
Nusikalstamo ketinimo atimti nukentėjusiajam gyvybę
įgyvendinimo laipsnį rodo priartėjimo prie BK 129 straipsnyje nustatytų
padarinių laipsnis. Atsižvelgdami į tai, teismai turi nustatyti, ar asmens
veika nutrūko rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje, o esant pasikėsinimui
nužudyti – ar pasikėsinimas buvo baigtas ar nebaigtas. Štai Lietuvos
apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-271/2006 įvertino tai, kad
<. . . > kaltinamoji G. M. suteikė nužudymo vykdytojui A. B.
duomenis apie A. K. , nurodė motyvus, kodėl reikia šį nužudyti, pažadėjo už
tai atlygį, tačiau aktyviai nesiekė, kad jos nusikalstamas sumanymas būtų
įgyvendintas – po kurio laiko susitikusi su A. B. prašė, kad šis nužudymą
atidėtų, pradėjo vengti nužudymo temos, niekam neperdavė pinigų už A. K.
nužudymą. Visa tai rodo, kad G. M. neatliko visų veiksmų, reikalingų
veikai baigti, ir leidžia daryti išvadą, jog G. M. nusikalstamo ketinimo
įgyvendinimo laipsnis nebuvo didelis.
Tuo tarpu didesnį nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo
laipsnį, kartu ir pasikėsinimo nužudyti pavojingumą rodo atvejai, kai
kaltinamasis atlieka visus, jo manymu, būtinus veiksmus šio nusikaltimo
padariniams atsirasti (esant baigtam pasikėsinimui), tačiau nukentėjusysis
nemiršta dėl kvalifikuotos medicininės intervencijos.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr.
1-39-135/2006 A. S. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir
129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams už tai, kad
dėl asmeninių priežasčių tris kartus pjovė peiliu L. S. kaklo srityje per
gerklę, uždėjo ant L. S. veido pagalvę ir dusino bei vieną kartą pjovė jos
kairės rankos plaštaką, vieną kartą dūrė žirklėmis į krūtinės sritį, taip
padarė L. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikalstamos veikos
nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas
policijos pareigūnų.
Tačiau nuosprendyje išdėstant bausmės skyrimo motyvus
nenurodyta, kad teismas būtų atsižvelgęs į nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo
laipsnį. Minėtos aplinkybės yra svarbios individualizuojant bausmę, todėl
nuosprendžiuose jos turi būti ne tik deklaratyviai nurodytos, bet ir tinkamai
įvertintos.
Kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą rodo jo
pasiryžimas ir atkaklumas siekiant BK 129 straipsnyje numatytų padarinių
(smurto naudojimo intensyvumas prieš nukentėjusįjį, šiuo tikslu naudoti
įrankiai bei priemonės ir kt. ). V-indami pasikėsinimo nužudyti pavojingumą
teismai pagrįstai atsižvelgia ir į dėl kėsinimosi į žmogaus gyvybę atsiradusius
padarinius.
Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 31 d.
nuosprendžiu S. G. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio
1 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad iš keršto dėl
nutrūkusios draugystės su A. P. pasikėsino jį nužudyti: tyčia apie
vienuolika kartų dūrė peiliu A. P. į įvairias kūno vietas, tačiau veikos
nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusysis
aktyviai pasipriešino ir jam laiku buvo suteikta medicinos pagalba (baudžiamoji
byla Nr. 1-137-114/06).
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 31 d.
nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl aiškiai per
griežtos bausmės paskyrimo ir paskyrė S. G. penkerių metų ir šešių mėnesių
laisvės atėmimo bausmę. Iš nuosprendžio matyti, kad, įvertindamas visas
aplinkybes, iš esmės teigiamai apibūdinančias nuteistąjį, apeliacinis teismas
atsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o
nukentėjusiajam A. P. neliko rimtų sveikatos sutrikimų (baudžiamoji
byla Nr. 1A-403-2006).
Rengimosi arba pasikėsinimo nužudyti stadijoje
neatsiranda šiam nusikaltimui būdingų padarinių (žmogaus biologinė mirtis) ir
tai rodo mažesnį padarytos veikos pavojingumą. Teismų praktikos analizė parodė,
kad už rengimąsi ir pasikėsinimą nužudyti dažnai skiriama švelnesnė nei už
baigtą nusikaltimą bausmė, neretai neviršijanti BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies
sankcijos vidurkio. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 2 dalį nužudymo
padarymo stadija yra tik viena iš aplinkybių, į kurią privalo atsižvelgti
teismas skirdamas bausmę, o BK 57 straipsnyje nustatyta, kad bausmė už
rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama bendra tvarka. T-ėl
vien tai, kad nužudymas nutrūko rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje, negali
savaime nulemti švelnesnės nei už baigtą nusikaltimą bausmės paskyrimo.
Skirtinos bausmės dydį teismai turi parinkti įvertinę nužudymo stadiją,
atsižvelgę į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei jų visumą.
Tačiau teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai šių reikalavimų nesilaikoma.
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129
straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams už tai, kad savo bute,
būdamas girtas, metaliniu arbatinuku, metaliniu dulkių siurblio kotu ir
plaktuku tyčia sudavė nukentėjusiajai J. R. į galvą, veidą, abi rankas ir
kojas ne mažiau kaip 44 kartus, padarydamas jai daugybinius kūno sužalojimus.
Taip jis pasikėsino nužudyti J. R. , bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo
valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad
nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas; po šio sužalojimo
ji nejaučia trijų rankos pirštų, būna priepuolių, jaučia silpnumą, susilpnėjo
regėjimas, negali pasirūpinti savo vaikais, todėl šie yra pas jos anytą. Nusikaltimas
buvo padarytas dėl nukentėjusiosios prieštaravimo amoraliam ir neteisėtam
kaltinamojo reikalavimui nusirengti veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia.
S. J. anksčiau teistas keturis kartus, paskutinį kartą už tyčinį savo
motinos nužudymą; iki nusikaltimų padarymo buvo baustas administracine tvarka,
kaimynų apibūdinamas neigiamai, nustatyta viena lengvinanti ir viena sunkinanti
jo atsakomybę aplinkybės (baudžiamoji byla Nr. 1-63-64/2006).
Šios baudžiamosios bylos duomenimis nustatytos
aplinkybės rodo didelį padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei išimtinai
neigiamai apibūdina kaltininko asmenybę, tai rodo būtinybę skirti griežtą
bausmę. Atsižvelgiant į tai, paskirta mažesnė nei BK 129 straipsnio 1 sankcijos
vidurkis bausmė leidžia manyti, kad teismas sureikšmino nužudymo stadiją ir
tinkamai neįvertino visų kitų byloje nustatytų aplinkybių.

Bausmės skyrimas atsižvelgiant į kaltininko
asmenybę

Įgyvendinant BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto
reikalavimą skiriant bausmę atsižvelgti į kaltininko asmenybę, baudžiamosiose
bylose atliekamas kaltininko asmenybės tyrimas, kuris nors ir nesusijęs su BK
129 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto nusikaltimo sudėties įrodinėjimu, tačiau turi
didelę reikšmę skiriant individualizuotą bausmę.
Pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikalstamą
veiką padariusio asmens pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padarytos
nusikalstamos veikos pobūdis, jos padariniai. Šiuo požiūriu labai sunkaus
tyčinio nusikaltimo – nužudymo – padarymas jau savaime rodo ir jį padariusio
asmens pavojingumą. Tačiau teismų praktikoje skiriant bausmę atsižvelgiama ir į
kitas aplinkybes, kurios tiesiogiai nesusijusios su padarytu nužudymu, tačiau
padeda visapusiškai įvertinti kaltininko asmenybę ir paskirti teisingą bausmę.
D-s nusikalstamą veiką padariusį asmenį
apibūdinančių aplinkybių baudžiamajame įstatyme išskirtos į atskirą –
atsakomybę lengvinančių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai) ir
sunkinančių (BK 60 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai) aplinkybių – institutą,
todėl, pripažinus šias kaltininko atsakomybę lengvinančias arba sunkinančias
aplinkybes, antrą kartą į tai, vertinant jo asmenybę, neatsižvelgiama.
Išsamus kaltininko asmenybės vertinimas akivaizdus
Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-20/2006, kurioje kaltininkas
nuteistas už nužudymą, kvalifikuotą pagal 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
V. N. asmenybę charakterizuojantys duomenys apibūdina
jį kaip socialiai pavojingą: jau seniai jis elgiasi asocialiai, daug kartų
teistas, kurį laiką vartojo narkotikus, visuomenėje nepritapo, niekada nedirbo,
netarnavo kariuomenėje. Pastebėtas socialinių pareigų ignoravimas, šiurkštus
abejingumas kitų jausmams, <. . > jis neadekvačiai vertina padarytą
nusikaltimą, lyg ir gailisi, tačiau kalba abejingai, lyg tai liestų ne jį,
visai nesidomi bylos baigtimi.
Marijampolės pataisos namų, kur jis išbuvo daugiau
kaip ketverius metus, administracija jį apibūdina neigiamai: nuteistasis turėjo
33 nuobaudas, skatintas nebuvo; lengvabūdis, negalvojantis apie savo veiksmų
pasekmes, netolygiai vertina save ir aplinkinius, nesugeba valdyti savo
veiksmų; gali išnaudoti už save fiziškai silpnesnius nuteistuosius, linkęs
vartoti narkotines medžiagas.
Išdėstyti neigiami duomenys apie kaltinamąjį kaip
asmenybę ir tai, kad jis teistas keturis kartus (du kartus būdamas
nepilnametis), nusikalsdavo tuoj po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, darė
vis sunkesnius, tarp jų ir smurtinius nusikaltimus, du kartus jau buvo teistas
už išžaginimus, tuoj po paskutinio paleidimo vėl padarė išžaginimą ir nužudymą,
rodo, kad negalima tikėtis, jog jis pasitaisys, reikėtų izoliuoti jį nuo
visuomenės, todėl skiriama bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 51
straipsnis).
V-indami kaltininko asmenybės pavojingumą bei
parinkdami bausmės dydį, teismai atsižvelgia į tai, ar nužudymas padarytas dėl kitų
asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko
antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios ir nusikaltimas buvo tik
nuoseklus jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 23 d.
nuosprendžiu N. S. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8
punktą laisvės atėmimu dvidešimčiai metų. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas
bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad N. S. teisiamas šeštą kartą. Tik
paleistas iš pataisos namų padarė nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 284
straipsnį. Praėjus dviem mėnesiams N. S. įvykdė naują labai sunkų
nusikaltimą, t. y. tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudė nepilnametį, tik
teigiamai apibūdinamą P. S. Šios aplinkybės rodo padidintą N. S.
pavojingumą visuomenei bei patvirtina išvadą, kad iš ankstesnių teistumų jis išvadų
nepadarė, įvykdytas nusikaltimas yra jo anksčiau susiklosčiusių nuostatų
padarinys (baudžiamoji byla Nr. 1-221/2006).
Kad būtų visapusiškai įvertinta kaltininko asmenybė,
teismai turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki
nužudymo padarymo, bet ir įvertinti jo elgesį nužudymo darymo metu bei po šio
nusikaltimo padarymo. Šių kriterijų išskyrimo svarba pabrėžiama ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. , nutartys Nr. 2K-61/2006,
2K-420/2006, 2K-7-576/2006).
Kaltininko elgesio po nusikaltimo padarymo įvertinimas
apibūdinant jo asmenybę matyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
Nr. 2K-7-576, kuria buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo
nuosprendžio dalis dėl dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimo ir
palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria
nuteistajam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė: Apeliacinės
instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K. už A. S. bei I. S.
nužudymą, akcentavo, kad D. K. neteistas, nusikalto pirmą kartą; yra jauno
amžiaus, nes ką tik sulaukęs aštuoniolikos metų; mokyklos apibūdinamas teigiamai.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad būtent šios aplinkybės
leidžia manyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K.
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, jos tinkamai neindividualizavo
<. . . > D. K. po merginų nužudymo elgėsi ramiai, abejingai ir net
ciniškai, nes tuoj po merginų nužudymo per kelis kartus šaltakraujiškai pagrobė
nužudytųjų daiktus; nužudytų merginų megztinius, parfumerijos, kosmetikos
priemones atidavė savo draugei; savo motinai bandė parduoti pavogtą televizorių
ir pan. Kita vertus, šios aplinkybės atskleidžia ir kaltininko asmenybę.
Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas neatliko D. K. asmenybės
išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių kontekste.
Į kaltininko elgesį po nužudymo metu bei po jo
padarymo atkreipiamas dėmesys ir nutarties Nr. 2K-61/2006, kuria atmestas
nuteistojo prašymas švelninti bausmę, motyvuojamojoje dalyje: Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas kasatoriui bausmes, BK 54 straipsnio, 56 straipsnio
2 dalies bei 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. <. . > Teismas
atsižvelgė į tai, kad dėl įvykdytų nusikaltimų J. V. nesigaili, kad žudė
sistemingai dėl savanaudiškų paskatų; nužudė moterį, pas kurią ne tik gyveno,
bet su kuria ir draugavo; likdavo gyventi nužudytųjų butuose, naudojosi tuo, ką
juose rasdavo, pardavinėjo daiktus. Tai rodo J. V. nepaprastą cinizmą,
niekinamąjį požiūrį į žmogiškąsias vertybes, abejingumą žmogaus gyvybei kaip
didžiausiai vertybei ir visišką jo asmenybės degradavimą. Įvertinęs visas šias
aplinkybes, teismas J. V. už kiekvieną nužudymą pagrįstai paskyrė griežtas
laisvės atėmimo bausmes, o už E. S. nužudymą, kuris padarytas esant dviem
kvalifikuojamiesiems požymiams, – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Tačiau teismų praktikoje nemažai atvejų, kai skiriant
bausmę už nužudymą kaltininko asmenybės vertinimas apsiriboja aplinkybėmis,
apibūdinančiomis jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni teistumai,
administracinės nuobaudos, požiūris į darbą, vertybinė orientacija ir kt. ). Tuo
tarpu vertinant jo elgesį po nusikaltimo padarymo tam neteikiama didesnės
reikšmės.
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu A. V. ir M. P. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6
punktą laisvės atėmimu po dvylika metų šešis mėnesius už tai, kad, būdami
apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, buitinio konflikto metu
bendrais veiksmais, pasižyminčiais ypatingu žiaurumu, suvokdami, kad savo
veiksmais sukelia J. S. dideles fizines kančias, mušė jį rankomis, kojomis
bei kirvio pentimi, sudavė ne mažiau kaip 22 smūgius J. S. į galvos,
krūtinės, rankų ir kojų sritis, taip padarė daugybinius kūno sužalojimus, nuo
kurių J. S. mirė. Be to, sumuštą ir bejėgį nukentėjusįjį kaltinamieji dar
pasityčiodami apšlapino.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė po
vieną kaltinamųjų atsakomybę lengvinančią ir po dvi sunkinančias aplinkybes.
V-indamas kaltinamųjų asmenybes teismas nustatė, kad abu neteisti,
administracine tvarka nebausti, apibūdinami patenkinamai. Skirdamas bausmę
teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad kaltinamieji dėl menkavertės dingsties
tyčinį nužudymą itin žiauriai įvykdė naudodamiesi ir kirviu suduodami,
nukentėjusiajam nesipriešinant, daugybinius smūgius (baudžiamoji byla Nr.
1-199-508/06).
Manytina, kad šioje byloje paskirdamas BK 129
straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę teismas tinkamai
neįvertino tiek padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, tiek kaltinamųjų
asmenybių, kurias atskleidžia jų elgesys nusikaltimo metu bei po jo.
Skirdami bausmę teismai taip pat atsižvelgia ir į
kitus, vadinamuosius socialinius–demografinius kaltininko asmenybę
apibūdinančius požymius: amžių, šeiminę padėtį, sveikatos būklę ir pan.
Paprastai šie požymiai nurodomi švelninant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, kad šie požymiai turi būti vertinami atsižvelgiant į visas kitas
kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Šiuo klausimu pasisakyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-144/2004: Bausmės
švelninti dėl A. Z. šeiminės padėties – auginamų dviejų mažamečių vaikų –
taip pat nėra pagrindo, nes ši aplinkybė nėra itin svari skiriant bausmę ir
turi įtakos tik kitų aplinkybių, apibūdinančių kaltininko asmenybę, kontekste,
tuo tarpu kitos aplinkybės, apibūdinančios A. Z. asmenybę, rodo, kad jis
yra linkęs daryti nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus. A. Z. ir
anksčiau buvo teistas, vienas teistumų – už smurtinio pobūdžio nusikaltimą,
tačiau išvadų iš to nepadarė ir vėl įvykdė smurtinį nusikaltimą, tačiau šį
kartą tai sukėlė sunkias, nepataisomas pasekmes.
Tuo tarpu analizuotų baudžiamųjų bylų faktinės
aplinkybės rodo, kad pasitaiko atvejų, kai teismai, vertindami minėtas
kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, neatsižvelgia į visą padaryto
nusikaltimo kontekstą ir nepagrįstai sureikšmina jų įtaką skiriamai bausmei.
Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu D. M.
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 4 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems
metams už tai, kad savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių
nesutarimų ir pykčio tyčia nustūmė savo žmoną R. M. nuo laiptų, žinodamas,
kad ji nėščia; šiai krentant buvo padaryti stiprūs galvos sužalojimai, nuo
kurių nukentėjusioji mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad D. M. atsakomybę
lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą
jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos
padarymui. Skirdamas D. M. bausmę teismas atsižvelgė į padarytos veikos
pobūdį, pavojingumą visuomenei, motyvus, tyčios kryptingumą, kaltinamojo
asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir ypač į tai, kad šiuo metu jis
vienas išlaiko, prižiūri ir auklėja keturis mažamečius vaikus (baudžiamoji
byla Nr. 1-10-350/2006).
Šioje byloje teismas, skirdamas gerokai mažesnę nei
BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis bausmę, ypatingą reikšmę teikė
aplinkybei, kad kaltinamasis vienas išlaiko ir auklėja mažamečius vaikus, nors
iš bylos duomenų akivaizdu, kad jis pats ir nužudė jų motiną.
Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje
Nr. 1-205-274/2006 paskirdamas devynerių metų laisvės atėmimo bausmę už BK
129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, be kitų aplinkybių,
atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamoji turi mažametį sūnų, todėl kaltinamajai
paskyrus ilgalaikę straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą
laisvės atėmimo bausmę ilgam nutrūktų jos ir sūnaus tarpusavio ryšys, vaikas
ilgam liktų be motinos, jam artimo žmogaus priežiūros ir dėmesio. Tuo tarpu
bylos duomenys rodo, kad I. G. nesirūpino šeima, girtaudavo, vagiliaudavo.
Jos sūnumi dažniausiai rūpinosi senelė. Siekiant apsaugoti jos sūnų nuo neigiamos
socialinės aplinkos, neprognozuojamo motinos elgesio ir veiksmų, jam buvo
nustatyta laikinoji globa.
Teismų praktikoje pasitaiko ir atvejų, kai teismai
nepagrįstai švelnina bausmę dėl jauno kaltininko amžiaus.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu V. G.
buvo nuteistas už tai, kad padarė nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus, t. y. siekdamas paslėpti savo paties
padarytą labai sunkų nusikaltimą (nužudė P. S. mažametį sūnų, t. y.
padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte) jis ypač
žiauriai nužudė kitą žmogų – sudegino gyvą mažamečio J. S. tėvą P. S.
Pirmosios instancijos teismas už šiuos nusikaltimus V. G. nuteisė
atitinkamai šešiolikos ir dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmėmis, tokį
savo sprendimą iš esmės motyvuodamas jaunu kaltininko amžiumi. Taip pat teismas
nurodė, kad V. G. iš dalies pripažino savo kaltę, praeityje nebuvo teistas
už smurtinių nusikaltimų padarymą.
Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę
sugriežtino ir paskyrė nuteistajam atitinkamai laisvės atėmimą dvidešimčiai
metų bei laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Išdėstydama tokio sprendimo motyvus,
teisėjų kolegija nurodė, kad <. . . > pirmosios instancijos teismas,
skirdamas V. G. pagal BK 129 straipsnio 6 ir 11 punktus terminuoto
laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai įvertino BK 54 straipsnio reikalavimus.
V. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo, labai sunkių padarinių, ypač žiauraus,
nežmoniško nusikaltimo padarymo būdo, kaltės turinio, žemų paskatų ir tikslo,
t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, negali
neutralizuoti (ar sumenkinti), pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, jaunas
nuteistojo amžius, kuris savaime negali būti prilyginamas atsakomybę
lengvinančiai aplinkybei. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 81, 91 straipsniai)
ypatinga reikšmė kaltininko amžiui suteikiama skiriant bausmę nepilnamečiui, o
išimtiniais atvejais ir asmenims iki dvidešimt vienerių metų. Tuo tarpu
V. G. yra sulaukęs trisdešimties metų, per tą laiką, iki pirmosios
instancijos teismui priimant apskųstąjį nuosprendį, keletą kartų buvo teistas
už tyčinių nusikaltimų padarymą. Šios aplinkybės rodo kaltininko padidintą
pavojingumą visuomenei, polinkį daryti nusikalstamas veikas, o pastaruoju metu
– labai sunkias ir ypač žiaurias. Taigi P. S. nužudymas buvo ne
atsitiktinio kaltininko elgesio pasekmė, bet iš esmės dėsningas jo ankstesnio
elgesio bei gyvenimo būdo rezultatas. Be to, jau minėta, kad nuteistasis darydamas
šį nusikaltimą pasižymėjo ypatingu žiaurumu, abejingumu žmogiškosioms
vertybėms. V. G. padarytų nusikaltimų pobūdis, jų padarymo mechanizmas,
elgesys po padarytų labai sunkių nusikaltimų suponuoja išvadą, kad V. G.
pavojingas visuomenei, jo elgesys ateityje neprognozuojamas (baudžiamoji
byla Nr. 1A-56/2007).
Nevienareikšmiškai teismų praktikoje vertinama ir
nusikaltimą padariusio asmens išnykusio teistumo svarba už nužudymą skiriamai bausmei.
BK 97 straipsnio 1 dalies prasme skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į esamą
(neišnykusį) asmens teistumą. Tuo tarpu 97 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad
išnykus teistumui asmuo laikomas neteistu. Iš to išplaukia, kad tai negali sukelti
kaltinamajam jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Kita vertus, teismų
praktikos analizė rodo, kad išnykęs teistumas, ypač jeigu asmuo praeityje buvo
teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, vertinamas kaip kaltininko asmenybę
neigiamai apibūdinanti aplinkybė. Tai atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies 5
punkto reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
Nr. 2K-82/2006 pažymėta: <. . . > nepagrįstas ir nuteistojo
argumentas, kad nuosprendyje bausmės dydis grindžiamas jo teistumu už tyčinį
nužudymą, už kurį jis jau atlikęs bausmę ir teistumas išnykęs. Teismai įvertino
teistumo išnykimo faktą ir nepripažino ankstesnio teistumo E. P.
atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas
įpareigoja teismą skiriant bausmę atsižvelgti į kaltininko asmenybę. Anksčiau
padarytas nužudymas, juolab panašiomis aplinkybėmis kaip ir nužudymas, už kurį
kasatorius nuteistas – esant menkam pretekstui, mušant žmogų kumščiais į galvą
ir spardant – neabejotinai neigiamai apibūdina kaltininko asmenybę.
Iš baudžiamųjų bylų analizės matyti, kad vertindami
kaltininko asmenybę teismai remiasi byloje surinkta jį apibūdinančia medžiaga.
Pasitaiko atvejų, kai ši medžiaga nuosprendyje išdėstoma formaliai, tik
konstatuojant, kad kaltininkas apibūdinamas teigiamai arba neigiamai. Tokie
pavyzdžiai rodo, kad jo asmenybė deramai neįvertinama.
Teismų nuosprendžiuose nužudymų bylose pasitaiko ir
tokių atvejų, kai iš bausmės skyrimo motyvų būna neaiški teismo nustatytų
kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių reikšmė skiriamai bausmei. Šį
aspektą iliustruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties
Nr. 2K-360/2006 fragmentas: <. . . > apeliacinės instancijos
teismas, individualizuodamas R. L. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė ir į
tai, kad jo elgesiui turi įtakos emocinis nestabilumas, bloga stresinių
situacijų tolerancija, agresyvus elgesys konfliktinėse situacijose. Tačiau šios
iš esmės neigiamos nuteistojo asmeninės savybės pagal baudžiamąjį įstatymą
nelaikomos aplinkybėmis, sunkinančiomis kaltininko atsakomybę. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad nors teismai visas asmenybę apibūdinančias aplinkybes turi
įvertinti kaip visumą, tačiau baudžiamojoje byloje kaltininko asmenybė
vertinama bausmės individualizavimo požiūriu, todėl šis vertinimas skiriant
galutinę bausmę turi atsispindėti jos švelninimo arba griežtinimo prasme.
Be to, teismai neturėtų apsiriboti atitinkamų
institucijų (pvz. , darbovietės, seniūnijos ir pan. ) pateikta kaltininko
asmenybės charakteristika kaip vieninteliu duomenų šaltiniu, bet privalo remtis
ir kitais baudžiamosios bylos duomenimis, apibūdinančiais kaltininko asmenybę:
Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d.
nuosprendžiu R. I. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laivės atėmimu
dešimčiai metų už tai, kad apsvaigęs nuo alkoholio tarpusavio konflikto dėl
asmeninių nesutarimų su sugyventine L. J. metu tyčia traumavo ją į galvą –
ranka sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į kairį skruostą, paėmęs už sprando
jėga trenkė ją kakta į spintos kampą, padarydamas galvos sužalojimą, nuo kurio
L. J. ligoninėje mirė.
Teismo posėdyje apklausti liudytojai E. R. ,
S. T. , V. R. , O. Š. , D. V. , I. Š. , J. M. parodė,
kad kaltinamasis nuolat smurtaudavo prieš nukentėjusiąją, dažnai ją smarkiai
mušdavo, jai tekdavo bėgti nuo smurtaujančio sugyventinio ir nakvoti pažįstamų
namuose. Nepaisant to, iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog
kaltinamasis apibūdinamas teigiamai, ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę (baudžiamoji
byla Nr. 1-27-383/06).
N-s kaltininko asmeninės savybės yra svarbi aplinkybė
ir į tai turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau ši aplinkybė negali
būti prioritetinė ir lemti skirtinos už nužudymą bausmės dydžio bei nuvertinti
kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teismai privalo įvertinti
kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat ir bendrą jų visumą. Tačiau
teismų praktikoje pasitaiko nepagrįstų atvejų, kai lemiama reikšmė skiriant
bausmę suteikiama būtent kaltininko asmenybei.  
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 5 d.
nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu penkeriems metams už tai, kad asmeninio konflikto su savo broliu
J. R. metu (brolis nuolat girtaudavo, girtas jį įžeidinėdavo,
priekabiaudavo, būtent dėl to ir kilo konfliktas) tyčia kastuvo kotu ne mažiau
kaip dvidešimt kartų sudavė J. R. į įvairias kūno vietas, kuris nuo galvos
sumušimo mirė, t. y. A. R. tyčia nužudė J. R.
Skirdamas A. R. bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad
pats nukentėjusysis, įžeidinėdamas A. R. , išprovokavo jo nusikalstamus
veiksmus, taip pat į A. R. itin sunkią sveikatos būklę: jis yra I grupės
invalidas, jam kas antrą dieną atliekama hemodializė ir tai turi esminę reikšmę
parenkant bausmės laiką. Be to, A. R. neteistas, buityje apibūdinamas gana
teigiamai.
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. kovo 16 d.
nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir sugriežtino
nuteistajam bausmę paskirdamas septynerius metus šešis mėnesius laisvės
atėmimo. Apeliacinis teismas nurodė, kad <. . . > pirmosios instancijos
teismas, skirdamas bausmę, didžiausią dėmesį skyrė nuteistojo asmenybei ir tai
buvo vienas lemiamų argumentų nustatant bausmės dydį. Iš tiesų BK 54 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko
asmenybę, tačiau kaltininko asmenybė yra tik viena iš BK 54 straipsnio 2 dalies
nuostatų, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę. Kiti bendrieji
bausmės skyrimo pagrindai, į kuriuos teismas turėjo atsižvelgti skirdamas
bausmę, nuosprendyje tik deklaratyviai išvardyti, neatskleidžiant jų konkretaus
turinio bei reikšmės skiriant bausmę A. R. <. . . > Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmę, netinkamai taikė BK 54, 41 straipsnių
nuostatas ir nepakankamai įvertinęs veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį,
kaltės formą, paskyrė nuteistajam neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.
A. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme
nevertino savo poelgio neigiamai, nesikrimto dėl padarytų veiksmų ir nesistengė
sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių, nukentėjusiosios neatsiprašė, tik
apgailestavo, kad taip nutiko. Ši aplinkybė rodo asmens požiūrį į padarytą
nusikalstamą veiką (baudžiamoji byla Nr. 1A-191/2006).

Bausmės skyrimas nužudymo bendrininkams

Bylose, kuriose dėl nužudymo kaltinami keli asmenys,
būtina nustatyti kiekvieno jų dalyvavimo šiame nusikaltime pobūdį ir laipsnį,
tai nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Toks reikalavimas
teismų praktikoje siejamas ne tik su tinkamu kiekvieno dalyvavusio nužudant
asmens veikos kvalifikavimu, bet ir su bausmės skyrimo taisyklėmis. BK 54
straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintas imperatyvas teismui skiriant
bausmę atsižvelgti į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir
rūšį. Tuo tarpu pagal BK 58 straipsnio nuostatas bausmė nusikaltimo
bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko
dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
Vadovaudamiesi minėtais baudžiamojo įstatymo
reikalavimais teismai privalo nustatyti kiekvieno iš bendrininkų rūšį
(vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas), įvertinti jų vaidmenį
nužudant bei atliktų veiksmų pobūdį (suteiktos pagalbos vykdytojui
reikšmingumą, smurto naudojimo būdą bei intensyvumą ir kt. ). Šios aplinkybės
atskleidžia kiekvieno bendrininko indėlį atimant gyvybę nukentėjusiajam, todėl
teismų praktikoje laikomos svarbiu bausmių individualizavimo kriterijumi.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d.
nuosprendžiu P. V. , A. R. , O. R. ir E. T. , be kitų nusikaltimų,
nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktus laisvės atėmimo
atitinkamai dvidešimties, dešimties, trylikos ir dvylikos metų bausmėmis už
tai, kad veikdami bendrai tyčia nužudė kitą žmogų.
B-ami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami bendrą
tyčią nužudyti A. F. dėl šio negrąžintos 50 Lt skolos A. R. ,
P. V. virve pririšo A. F. prie lovos ir naudodamasis bejėgiška
nukentėjusiojo būkle tyčia kartu su A. R. kumščiais, batais apautomis kojomis
bei lazda sudavė ne mažiau kaip po trisdešimt smūgių A. F. į galvą ir
įvairias kūno vietas. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir pasinaudodamas
sumušto bei pririšto prie lovos A. F. bejėgiška būkle, toliau jį
kankindamas, P. V. jam dūrė peiliu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip
šešiasdešimt kartų, E. T. ir O. R. dūrė peiliais į įvairias kūno
vietas ne mažiau kaip tris kartus, padarydami nukentėjusiajam durtines–pjautines
žaizdas sužalojimų vietose. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, P. V. bei
E. T. atrišo ir išvedė iš pašiūrės sužalotą A. F. į lauką, kur
O. R. ne mažiau kaip vieną kartą jam dūrė peiliu, po to nupjovė kairės
ausies kaušelį, dėl to buvo nepataisomai subjaurotas A. F. kūnas. Po to
E. T. ne mažiau kaip du kartus peiliu dūrė į kairę šlaunį ir ne mažiau
kaip vieną kartą į krūtinės ląstą kairėje nugaros pusėje, o P. V. peiliu
ne mažiau kaip vieną kartą dūrė A. F. į kaklą. Iš viso A. F. buvo
padarytos 79 durtines–pjautines žaizdos, nuo kurių komplikacijų A. F.
netrukus vietoje mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad teisėjų kolegija,
individualizuodama kaltinamiesiems bausmes, atsižvelgė į kiekvieno bendrininko
vaidmenį bei veiksmų pobūdį. Nustačius dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes,
nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsižvelgus į P. V.
aktyviausią vaidmenį nužudant, jam paskirta maksimali sankcijoje numatyta
terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Esant nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgus
į tai, kad A. R. vaidmuo buvo pasyviausias, jam paskirta mažesnė bausmė
negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o O. R. ir
E. T. – artimos sankcijos vidurkiui bausmės, pažymint O. R. ypatingą
žiaurumą (baudžiamoji byla Nr. 1-24-417/2006).
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 25 d.
nuosprendžiu A. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio
2 dalies 2, 6 punktų į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo
bausmę vieneriems metams. Dėl kitų asmenų veikos kvalifikavimo ir paskirtų
bausmių paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį (baudžiamoji
byla Nr. 1A-279/2006).
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta ir tokių
atvejų, kai skirdami bausmes teismai deramai neįvertino bendrininkų vaidmens dalyvaujant
nužudyme bei jų veiksmų pobūdžio, t. y. aplinkybių, atskleidžiančių
kiekvieno bendrininko indėlį į bendrą nusikalstamą rezultatą. Tokiais atvejais
nuosprendžiuose dažniausiai nurodomos ir įvertinamos tik nužudymo bendrininkų
atsakomybę lengvinančios ir (ar) sunkinančios bei jų asmenybes apibūdinančios
aplinkybės (pvz. , Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla
Nr. 1-103-383/2006, Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla
Nr. 1-15-210/2006, Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios bylos
Nr. 1-65-462/2006, 1-42-113/2006).
Tokiai teismų praktikai įtakos turi tai, kad
apžvelgtose nužudymų bylose bendrininkai dažniausiai atlieka bendravykdytojų
vaidmenį ir jų veiksmų pobūdis bei intensyvumas gyvybės atėmimo procese būna
panašus. Nepaisant to, įgyvendindami BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto bei 58
straipsnio reikalavimus, teismai turi individualizuoti bausmes nužudymo
bendrininkams visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar kiekvieno iš jų vaidmuo
bei atliktų veiksmų pobūdis realizuojant BK 129 straipsnyje numatyto
nusikaltimo sudėtį yra panašus, ar iš esmės skiriasi.  
Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje
Nr. 1-23-300/2006 individualizuodamas bausmes kaltinamiesiems, be kita ko,
įvertino tai, kad mušant nukentėjusįjį visi kaltinamieji įspirdami jam po du
tris kartus padarė mirtinus sužalojimus ir jų vaidmuo buvo vienodas vykdant
nusikaltimą, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, jiems paskyrė vienodas bausmes.
Netinkamas bausmių individualizavimas nužudymo
bendrininkams nustatomas ir bylas nagrinėjant apeliacine tvarka:
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d.
nuosprendžiu A. K. ir G. J. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129
straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu po dvylika metų už tai, kad, veikdami
bendrai, atlikdami laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę P-iškių
2-uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pasikėsino nužudyti
nuteistąjį iki gyvos galvos A. V. , t. y. durdami peiliu ir suduodami
pagaliu padarė septynias muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, penkias
durtines–pjautines žaizdas antakiuose ir kairiame smilkinyje, taip
nukentėjusiajam A. V. sunkiai sutrikdė sveikatą, tačiau veikos nebaigė dėl
nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis A. V.
aktyviai priešinosi ir jam pavyko pabėgti. Iš nuosprendžio matyti, kad
apygardos teismas skirdamas bausmę niekaip neatsižvelgė į jų vaidmenis nužudant
(baudžiamoji byla Nr. 1-167-383/2006).
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 19 d.
nutartimi atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus atkreipė dėmesį į tai, kad
Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems A. K. ir
G. J. , šių neindividualizavo ir tai lėmė teismo klaidas motyvuojant
bausmių skyrimą nuteistiesiems. Apeliacinis teismas, ištaisydamas šią pirmosios
instancijos teismo klaidą, be kitų aplinkybių, išdėstė ir bausmės skyrimo
bendrininkams motyvus: <. . . > BK 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta,
kad bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens
kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir
pobūdį. <. . . > A. K. buvo aktyvus pasikėsinimo nužudyti vykdytojas ir
jo veiksmai žalojant nukentėjusįjį peiliu buvo tiesiogiai nukreipti atimti jam
gyvybę. <. . . > N-s pasikėsinant nužudyti aktyvesnis buvo A. K. ,
tačiau G. J. vaidmens taip pat negalima sumenkinti, nes būtent G. J.
pirmas puolė nukentėjusįjį, o vėliau žalojo A. V. bendrais veiksmais su
A. K. , kol manydamas, kad A. K. vienas ,,pribaigs“ nukentėjusįjį,
pasišalino. Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegijos
nuomone, A. K. ir G. J. paskirtos dvylikos metų laisvės atėmimo
bausmės, paskiriant atlikti jas kalėjime, laikytinos atitinkančiomis bausmės
paskirtį (baudžiamoji byla Nr. 1A-87/2007).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje
akcentavo, kad, skiriant bausmes keliems asmenims padarius nusikalstamą veiką
bendrininkavimo forma, principinę reikšmę įgauna teisingumo principo
įgyvendinimas. Kasacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-666/2003 teisingumo pricipo pažeidimą kasatorius įžvelgė
palygindamas jam ir kitam bendrininkui už nužudymą paskirtas bausmes. Kolegija
nusprendė, kad kasacinis skundas šiuo aspektu buvo pagrįstas.
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. vasario 21 d.
nuosprendžiu J. V. ir D. R. buvo nuteisti pagal 1961 m. BK 105
straipsnio 8, 9 punktus laisvės atėmimu atitinkamai dvylikai ir aštuoneriems
metams už tai, kad netoli prekybos centro, būdami girti, pareikalavo iš
nukentėjusiojo I. Š. 10 Lt. D. R. sudavė vieną smūgį kumščiu
nukentėjusiajam į galvą, po to abu jėga I. Š. pargriovė ant žemės.
Gulinčiajam J. V. du kartus spyrė į galvą, o D. R. du kartus  į krūtinę, tris kartus į rankas ir devynis
kartus į galvą; vėliau pagrobė I. Š. 200 Lt vertės mobiliojo ryšio
telefoną. Nuo sužalojimų galvoje išsivysčius komplikacijoms I. Š. mirė.
Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė pirmosios
instancijos teismo nuosprendį: J. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš
1961 m. BK 105 straipsnio 8, 9 punktų į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies
9 punktą ir paskyrė laisvės atėmimą devyneriems metams; D. R. nusikalstamą
veiką perkvalifikavo iš 1961 m. BK 105 straipsnio 8, 9 punktų į 2000 m. BK
129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę
septyneriems metams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią
bylą kasacine tvarka, nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos
teisme jau galiojo 2000 m. BK, todėl teismas, perkvalifikavęs veikas pagal
2000 m. BK straipsnį, skirdamas bausmę bendrininkams, turėjo vadovautis BK
54 ir 58 straipsnių nuostatomis.
Nuosprendžiu nustatyta, kad ne J. V. , o
D. R. buvo nusikaltimo iniciatorius, jis pirmas prikibo prie
nukentėjusiojo, reikalavo 10 Lt, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam kumščiu į
galvą. Po to J. V. du kartus įspyrė nukentėjusiajam į galvą, o D. R.
du kartus į krūtinę, tris kartus į rankas ir devynis kartus į galvą. J. V.
teigė, kad jis tuo metu stengėsi atitraukti savo draugą nuo nukentėjusiojo.
Atsižvelgus į kiekvieno bendrininko vaidmenį ir veiksmų pobūdį šioje nužudymo
byloje darytina išvada, kad D. R. vaidmuo nužudant I. Š. buvo daug
aktyvesnis, jis buvo nusikaltimo iniciatorius, sudavė daugiau smūgių
nukentėjusiajam ir darė didesnę įtaką padariniams kilti. Bendrininkų amžiaus
skirtumas buvo labai nedidelis, abu nuteistieji yra gimę 1984 metais,
J. V. nusikaltimo padarymo metu buvo vos peržengęs aštuoniolika metų.
Taigi kolegija laiko, kad amžiaus skirtumas, kaip toks, šioje situacijoje
savaime negalėjo turėti įtakos skirtingam bausmės dydžiui net ir tuo atveju,
jei vienam iš teisiamųjų skiriant bausmę buvo remtasi 1961 m. BK 25 straipsnio
1 dalies ar 2000 m. BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jei kitos 2000 m. BK
54 straipsnyje (taip pat ir BK 91 straipsnyje) numatytos aplinkybės, į
kurias pagal įstatymą atsižvelgia teismas skirdamas bausmę, būtų analogiškos.
J. V. ir D. R. veikoje teismas nustatė po dvi atsakomybę
lengvinančias aplinkybes ir vieną jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę. T-ėl
net ir 2000 m. BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas skiriant bausmę
vienam iš bendrininkų dėl jo nepilnametystės byloje nustatytomis aplinkybėmis
negalėtų turėti įtakos griežtesnės bausmės J. V. paskyrimui negu
D. R. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės
instancijos teismas byloje nustatytomis aplinkybėmis paskirdamas J. V.
bausmę, griežtesnę negu D. R. , pažeidė naujojo BK 54 ir 58 straipsnių
nuostatas ir netinkamai individualizavo bausmes, todėl J. V. paskirtą
devynerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažino iki septynerių metų.
Tačiau vienodų bausmių paskyrimas bendrininkams,
kurių vaidmuo ir atliktų veiksmų pobūdis nukentėjusiojo gyvybės atėmimo procese
skiriasi, dar nereiškia, kad buvo pažeistas bausmės individualizavimo, kartu ir
teisingumo principas. Šiuo aspektu didelę svarbą įgauna aplinkybių, į kurias
pagal baudžiamąjį įstatymą privalo atsižvelgti teismas, viseto įvertinimas, ir
tai gali nulemti būtinybę skirti bausmę individualizuotai, priklausomai ne tik
nuo asmens kaip bendrininko atlikto vaidmens:
Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d.
nuosprendžiu D. R. ir A. M. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
9 punktą laisvės atėmimu po septyniolika metų už tai, kad, veikdami bendrininkų
grupe, iš anksto susitarę nužudyti V. B. dėl savanaudiškų paskatų,
t. y. siekdami užvaldyti jo turtą, įviliojo V. B. į namo rūsį; ten
D. R. metaliniu strypu vieną kartą sudavė V. B. į galvą, šiam
pargriuvus ir bandant atsistoti, D. R. tuo pačiu metaliniu strypu sudavė
antrą smūgį į galvą. A. M. sulaikius bandantį išbėgti iš rūsio V. B. ,
D. R. sudavė V. B. metaliniu strypu du smūgius į galvą, po to abu
įtempė V. B. į sandėliuką, kur A. M. sudavė V. B. metaliniu
strypu vieną smūgį į galvą. Nuo padarytų sužalojimų V. B. netrukus mirė.
Be to, D. R. ir A. M. , veikdami kartu, V. B. nužudymo metu
suduodami jam ne mažiau kaip keturiolika smūgių į įvairias kūno vietas, padarė
sužalojimus, neturėjusius reikšmės mirčiai.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas bausmes
kaltinamiesiems individualizavo priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių.
D. R. anksčiau buvo teistas ir išvadų iš to nepadarė, tačiau davė
nuoseklius parodymus nuo pat tyrimo pradžios ir taip padėjo tyrimui ir teismui.
A. M. anksčiau nebuvo teistas, tačiau būtent jis, žinodamas buto
šeimininko – V. B. materialinę padėtį, papasakojo D. R. , kad
šeimininkas turi daug pinigų ir naują automobilį, bei pasiūlė įvykdyti
nusikaltimą, laukė tinkamo momento susitikti su V. B. , turėdamas tikslą
įvilioti šeimininką į rūsį, pateikė jam versiją dėl sandėliuko atidarymo. Taip
pat teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į
šias aplinkybes abiem kaltinamiesiems buvo paskirtos vienodos bausmės (baudžiamoji
byla Nr. 1-63-64/2005).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 7 d. nutartimi atmetė nuteistojo
D. R. kasacinį skundą, kuriame šis teigė, kad teismas, skirdamas jam
bausmę, neatsižvelgė į tai, jog įvykdyti nusikaltimą jam pasiūlė A. M. , ir
abiem skyrė vienodas bausmes, taip pažeidė bausmių individualizavimo principą
ir netinkamai taikė BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija
nusprendė, kad, skiriant D. R. bausmę, BK 54 straipsnio, 58 straipsnio
1 dalies nuostatos nepažeistos, nėra pagrindo teigti, kad bausmė jam nebuvo
individualizuota, todėl nėra įstatyminio pagrindo ją švelninti (baudžiamoji
byla Nr. 2K-142/2006).

Bausmės skyrimas atsižvelgiant į atsakomybę
lengvinančias
(BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6 punktai) ir
sunkinančias
(BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai)
aplinkybes

Skirdami bausmes pagal BK 129 straipsnį teismai
susiduria tiek su konkrečių atsakomybę lengvinančių (BK 59 straipsnis) bei
sunkinančių (BK 60 straipsnis) aplinkybių turinio aiškinimo, tiek su jų
reikšmės skiriamai bausmei įvertinimo problemomis.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai kvalifikavus
nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsakomybę sunkinančiomis nepagrįstai
pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios sudaro 129 straipsnio 2 dalyje numatytų
kvalifikuojančių nužudymą požymių turinį. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1-137/2006 kaltinamąjį nuteisus pagal BK 129
straipsnio 1 dalį teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai,
kad veika padaryta prieš bejėgiškos būklės asmenį (BK 60 straipsnio 1 dalies 6
punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje
Nr. 2K-161/2007 atkreipė dėmesį į tai, kad BK 59 straipsnio 10 punkte
numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl didelio
susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai, nužudymo,
kvalifikuojamo pagal BK 129 straipsnį, atveju negali būti pripažįstama, nes
staigus didelis susijaudinimas dėl neteisėto nukentėjusiojo elgesio yra
privilegijuotos nužudymo sudėties (BK 130 straipsnis) požymis. Tačiau apžvelgtoje
teismų praktikoje pasitaikė atvejų, kai minėta aplinkybė pripažinta atsakomybę
lengvinančia kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
(Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-117/2006).

Kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui
pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių
padarinių

Pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte
numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas suteikė
nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė
išvengti sunkesnių padarinių, teismų praktikoje būtina nustatyti aktyvius
kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad
padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų
nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-39/2007).
Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti
aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi
užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna
greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas,
bandymas gaivinti nukentėjusįjį darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant
kraujavimą ir pan. Iš analizuotų baudžiamųjų bylų matyti, kad teismams
nustatant šią aplinkybę didesnių sunkumų nekilo. Tačiau pasitaiko atvejų, kai,
net ir esant akivaizdžiam pagrindui, teismai kaltininko suteiktos pagalbos
nukentėjusiajam nepripažįsta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d.
nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį laisvės
atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams už tai, kad tarpusavio  konflikto metu sudavė vieną kartą metaline
beisbolo lazda nukentėjusiajam R. A. į galvą, taip padarė jam sužalojimus,
nuo kurių šis ligoninėje mirė.
Nustačius, kad kaltinamojo A. A. veiksmai nebuvo
nulemti būtinosios ginties, laikytina, kad jis po neteisėtų nukentėjusiojo
R. A. smurtinių veiksmų su šiuo susigrūmė, tam tikslui pasiėmė metalinę
beisbolo lazdą ir šio besitęsiančio konflikto metu iš pykčio, tyčia, ta pačia
lazda sudavė nukentėjusiajam į galvą. <. . . > Kad kaltinamasis neturėjo
tikslo nužudyti nukentėjusiojo, rodo ne tik kaltinamojo veiksmų intensyvumas,
bet ir po to sekę jo veiksmai – bandymas iškviesti greitąją medicinos pagalbą,
skubus nukentėjusiojo gabenimas į medicinos įstaigą. T-ėl, atsižvelgiant į
šias aplinkybes, laikytina, kad kaltinamojo kaltė buvo netiesioginė tyčia.
Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad šioje byloje
teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (baudžiamoji
byla Nr. 1-17-397/2006).
Teismų praktikoje atsisakoma pripažinti šią aplinkybę
lengvinančia tada, kai kaltininko pagalba nukentėjusiajam būna formali,
negalinti turėti realaus poveikio nužudymo padarinių plėtojimuisi. Tai įrodo ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių motyvai atmetant kasatorių prašymus
pripažinti kaltininko lengvinančia aplinkybe tai, kad šis bandė suteikti
pagalbą nukentėjusiajam. Bylos duomenys patvirtina, kad V. Š. iš tiesų
dėjo prie nukentėjusiojo žaizdos rankšluostį, tačiau greitąją medicinos pagalbą
ir policiją iškvietė A. K. Taigi rankšluosčio dėjimas prie nukentėjusiojo
žaizdos negali būti vertinamas kaip pagalbos nukentėjusiam asmeniui suteikimas,
todėl teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia (nutartis
Nr. 2K-39/2007). Analogiška pozicija išdėstyta ir kasacinėje nutartyje Nr.
2K-67/2006.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad
pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę
lengvinančią aplinkybę nužudymų bylose keliamas reikalavimas tokią pagalbą
suteikti laiku. Kasatoriaus teiginys, kad jis savo iniciatyva iškvietė
medicinos pagalbą ir todėl, remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ši
aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia, nepagrįstas.
<. . . > Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorius peiliu sužalojo
L. K. iki liudytojos I. R. apsilankymo. Ši liudytoja nurodė, kad
atėjusi rado L. K. prastos būklės, ji gulėjo lovoje ir lyg sakė, kad
skauda nugarą. A. K. to, kad žmona sužalota, nesakė, nors liudininkė
išbuvo pas juos 5–10 min. , tik pasakė, kad žmona girta. L-ytojai grįžus namo,
maždaug po 10 min. pas ją atbėgo kasatorius ir pasakė, kad žmonai blogai.
Remdamasis šiais duomenimis teismas teisingai nustatė, kad A. K. ,
turėdamas galimybę per I. R. bandyti suteikti sužalotai L. K. pagalbą
ir taip siekti išvengti jos mirties, I. R. nenurodė tikrų L. K.
negalavimo priežasčių, ir pagrįstai tokios aplinkybės nepripažino lengvinančia (nutartis
Nr. 2K-284/2005).

Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo
įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti veiką ar
joje dalyvavusius asmenis

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos
atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo reikalavimai teismų praktikoje
atskleidžiami aiškinant ją sudarančių atitinkamų požymių turinį, kuris įvairiais
aspektais nagrinėtas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. ,
nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-276/2006, 2K-61/2006, 2K-469/2007).
Baudžiamajame įstatyme ši atsakomybę lengvinanti
aplinkybė suformuluota kaip alternatyvūs kaltininko elgesio variantai. Teismų
praktika nuosekliai orientuojama ta linkme, kad BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai
kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kartu
nustatomas bent vienas šių momentų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2)
padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje
dalyvavusius asmenis. Tokia pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje Nr. 2K-201/2007: Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko
prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus
gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis
yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas
nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti
šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Visi minėtos aplinkybės turinio elementai yra
tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo, todėl teismų praktikoje net
nustačius kelias BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų kaltininko veiksmų
kombinacijas tai traktuojama kaip viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad <. . . >
norint konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą kaltininko
atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas
prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų
gailėjimąsi dėl padarytos veikos (nutartis Nr. 2K-61/2006). Tuo tarpu
nutartyje Nr. 2K-609/2005 akcentuojamas nuoširdaus gailėjimosi santykis su
prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, pabrėžiant, kad asmens
prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, kad kaltininkas prisipažino padaręs
nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, teismas gali pripažinti atsakomybę
lengvinančia tik tada, kai objektyviai įvertinęs aplinkybių visumą (pranešimo
apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos
institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. ) gali nuspręsti, kad kaltininkas iš
tikrųjų gailisi padaręs nusikaltimą. Šie kaltininko veiksmai turi būti atlikti
savo noru. Jeigu nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo
metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba
duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažįstama atsakomybę
lengvinančia aplinkybe.
BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali
pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje
nenurodytas aplinkybes. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai nustačius
asmens prisipažinimą padarius nužudymą, bet nenustačius jo nuoširdaus
gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti šį nusikaltimą, teismas pripažįsta tai
atsakomybę lengvinančia aplinkybe, vadovaudamasis minėta baudžiamojo įstatymo
jam suteikta diskrecijos teise.
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu R. N. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu penkeriems metams bei pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą
laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
R. N. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, lytinio santykiavimo tikslu pasekęs nukentėjusiąją E. K. prieš
ją panaudojo fizinį smurtą – sugriebęs už peties ir ranka užspausdamas burną,
nusitempė ją nuo kelio į krūmus, pagriovė ant žemės bei panaudodamas jėgą ir
taip atimdamas galimybę priešintis ją išžagino. Ten pat tuoj po išžaginimo,
siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – E. K. išžaginimą, tyčia rankinės
dirželiu ir rankomis suspaudė nukentėjusiajai kaklą ir taip mechaniškai
sutrikdydamas kvėpavimą tyčia ją nužudė.
Nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamojo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs
šiuos nusikaltimus (BK 59 straipsnio 2 dalis). Nuoširdaus gailėjimosi
aplinkybės kolegija nenustatė (baudžiamoji byla Nr. 1-106-20/2006).
Tokie atvejai neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punkto prasmės ir suformuotos teismų praktikos pripažįstant asmens
prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi ar padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką
atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiuo aspektu BK 59 straipsnio 2 dalis negali
būti aiškinama kaip leidžianti nukrypti nuo įstatymų leidėjo 59 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio
reikalavimų.  
Nepaisant to, kad teismų praktika pripažįstant šią
atsakomybę lengvinančią aplinkybę yra iš esmės nusistovėjusi, teismų
sprendimuose nužudymų bylose pasitaiko nukrypstančių nuo minėtų Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotų nagrinėjamos atsakomybę lengvinančios
aplinkybės turinio reikalavimų. Paprastai tai atvejai, kai lengvinančia
aplinkybe pripažįstamas tik asmens prisipažinimas padarius nužudymą ir
nenustatoma nei nuoširdaus gailėjimosi, nei padėjimo išaiškinti šį nusikaltimą.
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu A. V. ir M. P. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
6 punktą dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už tai, kad, būdami
apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, buitinio konflikto metu
bendrais veiksmais, pasižyminčiais ypatingu žiaurumu, suvokdami, kad savo
veiksmais sukelia J. S. dideles fizines kančias, mušė jį rankomis, kojomis
bei kirvio pentimi, sudavė ne mažiau kaip dvidešimt du smūgius į galvos,
krūtinės, rankų ir kojų sritis, taip padarė sužalojimus, nuo kurių J. S.
mirė. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad abu kaltinamieji pasityčiodami
nukentėjusįjį apšlapino. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas abiejų kaltinamųjų
atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie prisipažino kaltais
fiziškai smurtavę (baudžiamoji byla Nr. 1-199-508/06).
Panašios praktikos pavyzdžiais galėtų būti ir Kauno
apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-151-508/06, Vilniaus apygardos
teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-96/2006, 1-132-382/2006. Teismų
praktikoje pasitaiko ir tokių nuosprendžių, kai kaltininko atsakomybę
lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tik asmens pranešimas apie nužudymą, nors
bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados net dėl jo prisipažinimo padarius šį
nusikaltimą.
Klaipėdos apygardos teismo A. K. nuteistas
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams už tai, kad
asmeninio konflikto su sugyventine D. Ž. metu keletą kartų kumščiu sudavė
jai į veidą, jai pargriuvus ant grindų, keletą kartų koja spyrė į krūtinę bei
kitas kūno dalis, po to koja užspaudė kaklą, taip sutrikdžius kvėpavimą
D. Ž. mirė nuo uždusimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių
kaltinamasis A. K. kaltu dėl šio nusikaltimo neprisipažino ir parodė, kad
užvirto ant nukentėjusiosios epilepsijos priepuolio metu praradęs sąmonę ir
sulenktos kojos keliu prispaudė jai kaklą. Atgavęs sąmonę tuoj pat nubėgo pas
netoliese gyvenusį kaimyną prašyti iškviesti medikus, papasakojo, kaip
epilepsijos priepuolio metu užspaudė D. Ž. Atvykus kaimynų iškviestai
greitajai medicinos pagalbai ir policijai D. Ž. buvo nebegyva.
Vėliau ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausiamas
kaip įtariamasis A. K. prisipažino smurtavęs prieš savo sugyventinę ir ją
nužudęs. Tokius parodymus jis davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo
bei patvirtino juos parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau teisminio
nagrinėjimo metu kaltinamasis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus
parodymus išgalvojo, įvykio vietoje rodytus savo veiksmus taip pat išgalvojo
suprasdamas, jog niekas kitas D. Ž. nužudyti negalėjo, ir manydamas, jog
ją nužudė epilepsijos priepuolio metu. Šie jo parodymai buvo paneigti liudytojų
parodymais bei teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis.
Nepaisant to, iš nuosprendžio matyti, kad teismas
kaltinamojo lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pats pranešė apie
padarytą nusikaltimą taip padėdamas jį greitai išaiškinti (baudžiamoji byla
Nr. 1-79-458/2006).
Tai, kad asmens pranešimo apie nužudymą ir
prisipažinimo jį padarius santykio problema nustatant atsakomybę lengvinančią
aplinkybę teismų praktikoje sprendžiama nelengvai, rodo ir Kauno apygardos
teismo nagrinėta baudžiamoji byla.
Kauno apygardos teismo M. M. nuteistas pagal
BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų už tai, kad grumtynių
su nukentėjusiuoju metu tyčia peiliu dūrė jam į nugaros sritį padarydamas
durtinį–pjautinį sužalojimą, nuo kurio šis mirė. Bylos duomenimis nustatyta,
kad kaltinamasis kaltu prisipažino iš dalies, t. y. jis pripažino tai, jog
sudavė peiliu R. V. į nugarą, tačiau nurodė, kad nukentėjusysis jį
užpuolė, todėl taip padarė ne norėdamas jį nužudyti, o nuo jo gindamasis.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė kaltinamojo lengvinančių aplinkybių (baudžiamoji
byla Nr. 1-154-317/06).
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą
apeliacine tvarka, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl to, kad
kaltinamasis neprisipažino padaręs nusikaltimą ir nesigaili, tačiau nusprendė
lengvinančia aplinkybe pripažinti jo padėjimą išaiškinti nužudymą. Motyvuodamas
savo sprendimą Apeliacinis teismas nurodė: Nustatyta, kad M. M. pats
atvyko į policijos įstaigą ir prisipažino vieną kartą peiliu dūręs
nukentėjusiajam R. V. į nugarą. Ta aplinkybė, kad M. M. atvyko į
policijos įstaigą praėjus trims dienoms po įvykio, nepaneigia jo pranešimo
svarbos išaiškinant šį nusikaltimą, nes tai jis padarė savo valia. Be to, tuo
metu policijos pareigūnams šio nusikaltimo padarymo aplinkybės dar nebuvo
žinomos. Nuteistasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme pripažino
sudavęs smūgį peiliu nukentėjusiajam, tik neigė savo tyčią ir tvirtino, kad
buvo būtinosios ginties situacija. Teismų praktikoje kaltininko padėjimas
išaiškinti nusikalstamą veiką paprastai siejamas su jo prisipažinimu ir
nuoširdžiu gailėjimusi. Tačiau galimi ir tokie atvejai, kai kaltininkas, gera
valia atvykdamas į valstybės instituciją, nors ir iš dalies pripažindamas savo
kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, vis dėlto nemažai padeda teisėsaugos
institucijoms išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Toks atvejis
nustatytas ir šioje baudžiamojoje byloje. Kolegija neturi teisės į tai
neatsižvelgti. T-ėl ši nuosprendžio dalis taip pat keistina. Nuteistojo padėjimas
išaiškinti nusikalstamą veiką pripažintinas jo atsakomybę lengvinančia
aplinkybe (baudžiamoji byla Nr. 1A-88/2007).
Apeliacinio teismo argumentai rodo, kad pripažįstant
šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę buvo sureikšminta pranešimo apie nužudymą
teisėsaugos institucijoms svarba. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos
matyti, kad kaltinamasis, nors ir pranešęs apie šį nusikaltimą, ne padėjo jį
išaiškinti, bet klaidino teisėsaugos institucijas melagingai nurodydamas, kad
buvo užpultas nukentėjusiojo ir veikė esant būtinosios ginties situacijai.
Tokius jo parodymus teko paneigti kitais įrodymais ir jais grįsti nuosprendį.
Šis pavyzdys tik patvirtina teismų praktikoje nusistovėjusios pozicijos
teisingumą dėl to, kad, nesant asmens prisipažinimo padarius nusikaltimą, BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas.
Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikos plėtojimas
tokia linkme nereiškia, jog asmens prisipažinimas padarius nužudymą,
nenustačius kitų būtinų šios lengvinančios aplinkybės turinio elementų,
skiriant bausmę lieka be jokio teisinio įvertinimo. Asmens prisipažinimas
padarius nusikaltimą yra viena iš kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo
apibūdinančių aplinkybių, todėl į tai teismų praktikoje atsižvelgiama BK 54
straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme vertinant jo asmenybę. Šiuo aspektu
pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-142/2006
atmetant kasatoriaus prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę už BK 129
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą: <. . . > Teisėjų
kolegija atkreipia kasatoriaus D. R. dėmesį, kad nors pirmosios
instancijos teismas ir nepripažino prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai,
kad jis davė nuoseklius parodymus nuo pat tyrimo pradžios ir taip padėjo
tyrimui ir teismui.
Detaliau nagrinėjant BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį matyti, kad teismų
praktikoje nelengvai sprendžiami ir asmens prisipažinimo padarius nužudymą
nustatymo klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje
Nr. 2K-609/2005 pažymėjo, kad <. . . > kaltininko prisipažinimas
padarius nusikaltimą yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs
nusikalstamą veiką, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais –
kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Asmens prisipažinimas padarius
nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru,
o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Prisipažinimas padarius nusikalstamą
veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei
kaltininkas prisipažino ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio bylos
nagrinėjimo metu. Jeigu teisme asmuo keičia parodymus ir ima neigti savo kaltę,
tai negali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Toks prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką
aiškinimas patvirtintas bei išplėtotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutarties Nr. 2K-201/2007 motyvuojamojoje dalyje: Kaltininko
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką
yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai
kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje
įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes
ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. V-inant kaltininko
parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo
bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai
kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba
duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl
ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų,
patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali
būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta
teismas, tai lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau
teismas turi įvertinti, kokį kaltinamasis įnešė indėlį savo parodymais
ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, kad būtų priimtas
teisingas sprendimas.
Šie kasacinių nutarčių motyvai rodo, kad
prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų
praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei
prisipažinimo išsamumas.
Prisipažinimo savanoriškumas teismų praktikoje
nustatomas atidžiai įvertinus nužudymo padarymo situaciją. Iš apibendrintų
baudžiamųjų bylų matyti, kad neretai šie nusikaltimai padaromi matant
liudininkams, kurie ir iškviečia policiją bei greitąją medicinos pagalbą, kai
nužudymo faktas bei jį padaręs asmuo būna žinomi. V-inant šias aplinkybes
abejonių kelia kai kurie teismų praktikos pavyzdžiai nustatant asmens
prisipažinimą padarius šį nusikaltimą.
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 17 d.
nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio
1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams už tai, kad savo bute, būdamas
girtas, metaliniu arbatinuku, metaliniu dulkių siurblio kotu ir plaktuku tyčia
sudavė nukentėjusiajai J. R. į galvą, veidą, abi rankas bei kojas ne
mažiau kaip keturiasdešimt keturis kartus, padarydamas jai daugybinius kūno
sužalojimus. Taip jis pasikėsino nužudyti J. R. , bet nusikaltimo nepabaigė
dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos
pareigūnų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamajam naudojant
smurtą prieš nukentėjusiąją į kambarį įsiveržė kaimynų iškviesti policijos
pareigūnai ir jį sulaikė.
Iš nuosprendžio matyti, kad kaltinamojo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog šis prisipažino padaręs
nusikaltimą bei nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas)
(baudžiamoji byla Nr. 1-63-64/2006).
Prisipažinimo laiku kriterijų teismų praktikoje lemia
ne konkretus laiko tarpas, praėjęs po nužudymo padarymo, bet tai, ar
teisėsaugos institucijoms jau buvo žinoma apie šį nusikaltimą. Išimtiniais
atvejais prisipažinimo konstatavimas galimas ir tada, kai asmuo prisipažįsta
padaręs nužudymą jau pradėjus proceso veiksmus prieš jį. Tačiau svarbu, kad
toks prisipažinimas būtų savanoriškas ir apie padarytą nusikaltimą teisėsaugos
institucijos dar neturėtų tikrų žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
Nr. 2K-201/2007). Tuo tarpu kaltininko teisingi parodymai apie nužudymą,
duoti dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, pagal
susiklosčiusią teismų praktiką nelaikomi prisipažinimu BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-609/2005,
2K-412/2005, 2K-276/2006, 2K-201/2007). Tačiau skiriant bausmes nužudymų bylose
pasitaiko atvejų, nukrypstančių nuo aptartos praktikos.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 9 d.
nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus
laisvės atėmimu trylikai metų už tai, kad, būdamas girtas, trijų mėnesių
amžiaus sūnui J. V. pradėjus verkti, sudavė ranka vieną kartą į dešinės
pusės galvos šoninį paviršių, padarydamas smegenų sumušimą – sužalojimą,
sukėlusį vaiko mirtį. T-a V. V. nunešė kūdikį į vonią, pakišo po tekančio
šalto vandens srove, taip palaikė jį apie 5–10 minučių, po to paleido šalto
vandens srovę smarkiau, o vaiką laikė viena ranka. Kūdikis besimuistydamas
išsprūdo iš V. V. rankos ir nukritęs atsitrenkė į metalinės vonios dugną,
dėl to J. V. pakaušio srityje atsirado sužalojimų, neturėjusių tiesioginės
įtakos jo mirčiai. Po viso to jis nunešė vaiką į kambarį, aprengė jį, paguldė į
vežimą ir palikęs likimo valiai išėjo į barą, o grįžęs po valandos rado sūnų
mirusį.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš
karto po įvykio kaltinamasis, norėdamas išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą,
su sugyventine sugalvojo versiją, kad vaikas pats nukrito nuo lovos ir
atsitrenkė galva į grindis. T-ėl 2002 m. gruodžio 4 d. baudžiamoji byla dėl
šio įvykio buvo nutraukta. Bylos tyrimas buvo atnaujintas 2005 m. liepos 7 d. ,
kai kaltinamojo sugyventinė, jam pradėjus smurtauti ir prieš dukterį V. ,
gimusią 2003 m. (už tai jis 2005 m. buvo nuteistas), atvyko į policijos
komisariatą ir davė teisingus parodymus apie sūnaus nužudymo aplinkybes.
Nepaisant to, teismas pripažino kaltinamojo
V. V. lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir
nuoširdžiai gailėjosi (baudžiamoji byla Nr. 1-43/2006).
Bylose, kuriose asmenys yra nuteisti už nužudymą,
prisipažinimas padarius šį nusikaltimą paprastai nustatomas tada, kai asmuo
pripažįsta esmines savo veikos, kuria nukentėjusiajam atimama gyvybė,
aplinkybes. Prisipažinimo konstatavimas laikomas atitinkančiu baudžiamojo
įstatymo reikalavimus bei nenukrypstančiu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teismų praktikos ir tada, kai asmuo pripažindamas esmines veikos
padarymo aplinkybes neigia tyčią atimti gyvybę. Šiuo klausimu pasisakyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-420/2006: Kaltininko
prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame
įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko
prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas
aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos
nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas. Šioje dalyje įstatymo nereikalaujama,
kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi
turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių
inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas
gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar
apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu.
Tačiau apžvelgtose bylose pasitaiko nepagrįstų
atvejų, kai nuo tokios praktikos nukrypstama:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d.
nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
dešimčiai metų už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio kilusio
tarpusavio konflikto su S. M. metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė S. M.
į dešinę kirkšnį, padarydamas durtinę–pjautinę dešinės kirkšnies žaizdą,
sukėlusią nukentėjusiojo mirtį.
Motyvuodamas atsisakymą pripažinti BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę,
teismas nurodė, kad nors A. K. savo veiksmus vertino blogai, teismo
posėdyje prisipažino visiškai kaltu, taip pat kad S. M. jis nužudė
netyčia, nors tai aiškiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei
nustatytoms aplinkybėms, iš kurių matyti, jog A. K. nukentėjusįjį nužudė
tyčia, ir tai negali būti traktuojama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (baudžiamoji
byla Nr. 1-83-145/2006).
Sudėtingesnių klausimų nustatant asmens prisipažinimą
padarius nužudymą teismams iškyla tais atvejais, kai kaltinamasis iš esmės
pripažįsta naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau neigia dalį veikos
požymių:
Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 6 d.
nuosprendžiu K. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį aštuoneriems
metams laisvės atėmimo už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, supykęs
dėl to, kad nukentėjusioji J. P. kelia jį iš miego ir prašo eiti namo,
tyčia sudavė jai ne mažiau kaip vienuolika smūgių rankomis ir keptuve į galvą;
nukentėjusioji nuo galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir
minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kaukolės skliauto ir pamato kaulų
lūžimų mirė.
Teismo posėdyje kaltinamasis kaltu prisipažino iš
dalies bei savo parodymais patvirtino, kad <. . . > jis tyčia sudavė jai
tris keturis smūgius rankomis į galvą ir, paėmęs šalia ant krosnies gulėjusią
keptuvę, dar sudavė per galvą. Dėl to, kad buvo girtas, jis negali tiksliai
pasakyti, kiek smūgių sudavė nukentėjusiajai, tačiau pripažįsta, kad sudavė
tris keturis smūgius rankomis ir vieną smūgį keptuve į galvą, todėl kaltu
prisipažįsta iš dalies, nes daugiau visiškai nieko neprisimena. Sudavęs smūgius
J. P. jis vėl nuėjo miegoti. Kai prabudo, pamatė, kad ji guli virtuvėje
prie durų, ant grindų šalia jos daug kraujo, bet dėl girtumo nesuprato, kad jis
ją taip sužalojo. Su J. P. jis sutarė gerai, jokių konfliktų nebuvo;
nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, jos nužudyti tikrai nenorėjo.
Iš nuosprendžio matyti, kad kaltinamojo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad kaltinamasis prisipažino
padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nužudytosios
artimųjų. N-s savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau patvirtino, kad smogė
J. P. į gyvybiškai svarbų organą – galvą. Smūgių skaičiaus K. Š.
negalėjo nurodyti, nes buvo girtas ir neprisimena, tačiau neneigė, kad sudavė ne
mažiau kaip tris keturis smūgius kumščiais ir vieną smūgį keptuve į galvą (baudžiamoji
byla Nr. 1-110-114/06).
Tokia teismų praktika atitinka įstatymo reikalavimus.
Tačiau prisipažinimo konstatavimas negali būti pateisinamas tuo atveju, kai
dalis padarytos nusikalstamos veikos neigiama ar pateikiama neteisingai
siekiant išvengti ar sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Tokios situacijos
pavyzdys galėtų būti jau minėta Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla,
kurioje teismas nusprendė nepripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe
kaltininko prisipažinimo nužudžius. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo
tuo, kad kaltininko parodymai negali būti vertinami kaip visiškas
prisipažinimas bei gailėjimasis dėl padarytų veiksmų, nes šis aiškino, kad tai
nukentėjusysis jį užpuolė, neigė tyčia jį nužudęs, aiškino jam peiliu sudavęs
dėl to, kad gynėsi nuo užpuolimo (baudžiamoji byla Nr. 1-154-317/06). Šią
išvadą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas. Apeliacine tvarka
nagrinėdamas nuteistojo skundą teismas nurodė, kad <. . . >iš bylos
duomenų matyti, jog nuteistasis M. M. kaltu prisipažino tik iš dalies,
t. y. jis pripažino sudavęs peiliu R. V. į nugarą, tačiau nurodė, kad
taip padarė ne norėdamas jį nužudyti, bet nuo jo gindamasis. Be to, M. M. ,
siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį, sąmoningai klaidino ikiteisminio
tyrimo pareigūnus ir teismą, teigdamas, kad ne jis, o R. V. su savo
draugais užpuolė nuteistąjį ir su juo ėjusius asmenis. Ši aplinkybė yra itin
reikšminga sprendžiant būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, kartu
veikos baudžiamumo ir asmens atsakomybės klausimus. T-ėl, kolegijos nuomone,
pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės M. M.
baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nuoširdus gailėjimasis, kaip nurodyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-539/2006, yra tada, kai kaltininkas
neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi
sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus
gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės
pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių
visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus
parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. ).
Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo iš
esmės yra psichinis procesas, pasireiškiantis kaltininko vidiniais
išgyvenimais, jo požiūriu į padarytą nusikaltimą. Tačiau teismai, pripažindami,
kad asmuo nuoširdžiai gailisi padaręs nužudymą, privalo nustatyti ir išorinę
realią gailėjimosi išraišką. Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl
padaryto nužudymo pripažįstamas tada, kai kaltininkas atlieka tam tikrus
pozityvius veiksmus: stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.
Šiuo požiūriu svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus,
neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar
išgyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimą, patirti
įstatymo nustatytus suvaržymus. Nustatydami kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl
padaryto nužudymo teismai paprastai įvertina jo elgesį tuoj po šio nusi­kaltimo
padarymo ir vėliau.
Būtent tokiu nuteistojo elgesio vertinimu grindžiami
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-412/2005 motyvai atmetant
kasatoriaus prašymą pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą
lengvinančią aplinkybę. Nuoširdus gailėjimasis, kaip atsakomybę lengvinanti
aplinkybė, pripažįstamas tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgį,
kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos
padarinius. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad, sumušęs tėvą, nuo to šis
vėliau mirė, kasatorius išvyko ir nesidomėjo tėvo likimu, net palaidojo tėvą jo
sesuo A. L. , kuriai iš kasatoriaus priteistos laidojimo išlaidos. T-ėl ir
šios lengvinančios S. V. atsakomybę aplinkybės teismas neturėjo pagrindo
pripažinti.
Panaši pozicija išdėstyta ir kasacinėje nutartyje
Nr. 2K-61/2006: Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darant
išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po
įvykio ir vėliau. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes J. V. , dėl
savanaudiškų paskatų nužudęs tris žmones, kurį laiką gyveno jų butuose,
naudojosi tuo, ką juose rasdavo, pardavinėjo daiktus. <. . . > Taip pat atkreiptinas
dėmesys į J. V. elgesį teismo posėdyje, kurio metu į teisėjo klausimą jis
atsakė: ,,kiek dar būčiau padaręs nužudymų, tai mano reikalas“, o į
nukentėjusiųjų prašymą atlyginti turtinę žalą tardamas paskutinį žodį atsakė:
,,tegul perka loterijos bilietus ir siunčia į L-iškes, jei laimėsiu, tai
atlyginsiu“. Šie duomenys patvirtina, kad J. V. buvo abejingas įvykdytų
nusikaltimų padariniams, kurių net nesistengė sušvelninti (pavyzdžiui,
atsiprašyti nukentėjusiųjų), o tai yra būtina sąlyga pripažįstant kaltininko
nuoširdų gailėjimąsi. Taigi teismams nustačius kaltininko savanorišką kaltės
pripažinimą, tačiau nenustačius, kad jis kritiškai vertintų savo elgesį,
stengtųsi sušvelninti nusikaltimų padarinius, negalima konstatuoti kaltininko
nuoširdaus gailėjimosi dėl to, ką šis padarė.
Išanalizavus teismų praktiką matyti, kad daugumoje
nuosprendžių, pripažįstant asmens gailėjimąsi padarius nužudymą, tokio teismo
sprendimo motyvų nenurodoma. Pasitaiko atvejų, kai vertinant bylos medžiagą
kyla abejonių dėl šios aplinkybės nustatymo pagrįstumo.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 20 d.
nuosprendžiu V. Ž. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129
straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu penkeriems metams ir pagal BK 140
straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63
straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir
galutinė bausmė paskirta penkeri metai laisvės atėmimo.
V. Ž. nuteistas už tai, kad, norėdamas nužudyti
savo buvusią sutuoktinę ir jos tariamą meilužį J. J. , iš keršto tyčia šovė
iš atsinešto „D“ kategorijos revolverio „A-a“, skirto šaudyti 6 mm
kalibro šoviniais, tris kartus nukentėjusiajai G. Ž. į galvos bei veido
sritį ir tris kartus tyčia smogė revolverio rankena jai į galvos sritį; taip
kaltinamasis padarė sunkų sveikatos sutrikdymą G. Ž. Šiai nuo sužalojimų
praradus sąmonę ir gulint ant žemės, V. Ž. , tęsdamas savo nusikalstamą
veiką, iš minėto revolverio tyčia šovė keturis kartus šalia G. Ž. buvusiam
nukentėjusiajam J. J. į galvos sritį, du kartus į pilvo sritį bei tyčia
smogė turėtu ginklu vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą, padarė J. J.
sveikatos sutrikdymą. Taip kaltinamasis V. Ž. pasikėsino nužudyti
G. Ž. ir J. J. , tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių,
nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiesiems laiku buvo suteikta
medicinos pagalba ir jie išliko gyvi.
Iš nuosprendžio matyti, kad, liudytojų parodymais,
kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, nustatyta, V. Ž. sužinojęs, jog po
jo veiksmų nukentėjusieji išliko gyvi, apgailestavo, kad pagailėjo 300 Lt,
nes tuomet būtų nusipirkęs geresnį ginklą ir juos nušovęs. Be to, kaltinamasis
po įvykio nėjo ieškoti medicinos pagalbos, bet išvažiavęs iš įvykio vietos
pažįstamų prašė iškviesti policiją, kad jį išvežtų. Nepaisant to, teismas jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltinamasis prisipažino
ir nuoširdžiai gailėjosi (baudžiamoji byla Nr. 1-154/2006).
Nuosprendyje nėra jokių duomenų apie tai, kaip pakito
ir koks buvo vėliau kaltininko elgesys, leidęs teismui nuspręsti, kad
kaltinamasis nuoširdžiai gailisi padaręs šį nusikaltimą. Siekiant išvengti
prielaidų abejoti teismų sprendimų pagrįstumu nustatant šią atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, nuosprendyje privalu nurodyti, kokie kaltininko veiksmai
ar elgesys leidžia teismui daryti išvadą, kad jis iš tikrųjų nuoširdžiai
gailisi dėl BK 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo.
Teismų praktikoje nevienodai traktuojamas nuoširdaus
gailėjimosi santykis su kitomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis:
kaltininkas suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir siekė išvengti sunkesnių
padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), savo noru atlygino padarytą
žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). V-ais atvejais šios aplinkybės
traktuojamos kaip gailėjimosi išraiška, kitas atvejais pripažįstamos
savarankiškomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (pvz. , Kauno apygardos
teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-88-401/2006, Nr. 1-110-114/06). Manytina,
kad šie atvejai yra teisingesnės praktikos pavyzdžiai.
Padėjimas atskleisti nusikalstamą veiką ar joje
dalyvavusius asmenis nužudymų bylose paprastai pripažįstamas tada, kai
kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines šio nusikaltimo padarymo
aplinkybes. Padėjimas išaiškinti nužudant dalyvavusius asmenis yra tada, kai
kaltininkas nurodo šią veiką padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar
slapstymosi vietą, kitus esminius nusikaltusių asmenų požymius ar kitas žinias
apie juos, jei tai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti, sulaikyti ar
patraukti atsakomybėn kitus asmenis.
Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje
Nr. 1-132-382/2006 pripažino kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę
tai, kad jis prisipažino padaręs nužudymą ir taip padėjo išaiškinti šią veiką.
Kaltinamasis nuosekliai parodė, kaip ir iš kur jis atėjo iki nužudytojo
sodybos, kaip pateko į nukentėjusiojo namus, kaip padarė nusikalstamus veiksmus
ir kaip pasišalino iš įvykio vietos. Tokie kaltinamojo parodymai neabejotinai
padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino
padarytą žalą

Teismų praktikos analizė rodo, kad atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, jog kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą
žalą skiriant bausmes pagal BK 129 straipsnį dažniausiai pripažįstama tada, kai
atlyginama turtinė žala – nukentėjusiojo gydymo bei laidojimo išlaidos. Be to,
ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama ir tais atvejais, kai
kaltininko pavedimu ar jo valia nusikaltimu padarytą žalą atlygina kiti
asmenys.
Iš Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio
baudžiamojoje byloje Nr. 1-125-557/2006 matyti, kad kaltinamųjų atsakomybę
lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog kaltinamųjų iniciatyva jų
artimieji atlygino nukentėjusiosioms nužudytojo E. G. laidojimo išlaidas.
Pagal BPK 28, 109 bei 110 straipsnių kontekstą
nusikalstama veika padaryta žala apima tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. CK
6. 250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais
atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Oficialiai skelbtoje
„Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika 27, p. 270) taip pat
nurodoma, kad norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą
atsa­komybę lengvinančią aplinkybę privalu nustatyti, jog kaltininkas arba jo
valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino visą nusikalstama veika padarytą
žalą.
Apžvelgtoje teismų praktikoje nužudymų bylose
nenustatyta nė vieno atvejo, kad pripažįstant šią atsakomybę lengvinančią
aplinkybę nukentėjusiesiems būtų atlyginta visa – tiek turtinė, tiek ir
neturtinė – nusikaltimu padaryta žala. Toks atvejis, kai buvo nustatytas visas
nužudymu padarytos žalos atlyginimas, pasitaikė tik byloje, kurioje
nukentėjusieji nereiškė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo
(Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-48-462/2006).
Teismų sprendimų analizė rodo, kad atsakomybę
lengvinanti aplinkybė, jog kaltininkas atlygino padarytą žalą, nužudymų bylose
pripažįstama tada, kai atlyginama turtinė žala.
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 23 d.
nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, tarpusavio konflikto su R. S. metu tyčia rankomis sudavė jam
smūgius, kuriais buvo padaryti ne mažiau kaip aštuoni trauminiai poveikiai, iš
jų ne mažiau kaip trys trauminiai poveikiai į galvos sritį, padarant stiprų
galvos sumušimą, nuo to R. S. mirė.
Teismas V. V. lengvinančia aplinkybe pripažino
tai, kad jis savo noru atlygino nužudytojo motinai V. S. turtinę žalą –
sumokėjo 3500 Lt. Tačiau iš teismo nuosprendžio matyti, kad baudžiamojoje
byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, o
teismo nuosprendžiu iš kaltinamojo neturtinei žalai atlyginti buvo priteista
10 000 Lt nukentėjusiojo motinai (ši suma apskundus nuosprendį
apeliacine tvarka buvo padidinta iki 60 000 Lt) bei 20 000 Lt
nukentėjusiojo dukteriai. Ši žala nebuvo atlyginta (baudžiamoji byla Nr.
1-216-60/2006). Analogiškas pavyzdys nustatytas ir Šiaulių apygardos
teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-154/2006.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų
praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti
aplinkybė gali būti pripažįstama tik tada, kai atlyginama visa nusikalstama
veika padaryta žala. Tačiau kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad
<. . . > BK 59 straipsnio 2 dalyje nedraudžiama teismui pripažinti
atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik
dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. T-et atlygintos žalos dydis turi būti
pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios
žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios
žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (nutartis Nr. 2K-420/2007).
Taigi teismai dalinį nužudymu padarytos žalos
atlyginimą gali motyvuotai pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia
aplinkybe tik vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 2 dalimi. Tačiau pripažįstant šią
kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti ne vien tik patį
dalies padarytos žalos atlyginimo faktą. Papildomai būtina įvertinti atlygintos
žalos dalies dydį bei atsižvelgti į kaltininko pastangas ir realias galimybes
atlyginti likusią padarytos žalos dalį.  
Atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas
atlygino padarytą žalą, pripažinimas nužudymų bylose negali būti pateisinamas
tada, kai atlyginama tik nedidelė (iš esmės – simbolinė) dalis šiuo nusikaltimu
padarytos žalos. Tokią praktiką iliustruoja Šiaulių apygardos teismo
nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-332 /2005. Iš bylos medžiagos
matyti, kad teismas vieno iš kaltinamųjų nužudymu atsakomybę lengvinančia
aplinkybe pripažino tai, kad jis atlygino 200 Lt turtinės žalos dalį. Tuo
tarpu nukentėjusysis V. M. pareiškė 1376,61 Lt civilinį ieškinį,
tačiau šis buvo sumažintas dėl gautos 750 Lt pašalpos. Nukentėjusiojo
prašoma priteisti likusi 426 Lt turtinės žalos dalis ir
10 000 Lt neturtinės žalos kaltinamųjų nebuvo atlyginta.
Pagal suformuotą teismų praktiką net ir neatlyginus
visos nužudymu padarytos žalos, jos dydis turi būti pakankamai svarus
nukentėjusiesiems, priešingu atveju šios aplinkybės nustatymas taps formalumu,
neatitinkančiu nukentėjusiųjų interesų apsaugos poreikių.

Veikos padaryti įtakos turėjo provokuojantis
nukentėjusio asmens elgesys

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta
atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui turėjo įtakos
provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, apibūdina nusikalstamos
veikos padarymo sąlygas. Provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys,
kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą
veiką. Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar
kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip
sukeliantis jam emocinę įtampą, nesiekiančią didelio susijaudinimo lygio.
Analizuotoje teismų praktikoje nenustatyta atvejų, kad atsakomybę lengvinančia
aplinkybe būtų pripažintas rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Skiriant bausmes už nužudymus provokuojančiu elgesiu
dažniausiai pripažįstamas nukentėjusio asmens fizinio smurto naudojimas prieš
kaltininką ar jo artimuosius, jo garbės ir orumo žeminimas, kitoks įžeidimas.
Pasitaiko ir tokių bylų, kuriose provokuojančiais pripažįstami kiti neteisėti
nukentėjusio asmens veiksmai.
Štai iš Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios
bylos Nr. 1-46-557/2006 matyti, kad kaltininko A. K. atsakomybę dėl A. L.
nužudymo lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog veikos padarymui
turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo A. L. elgesys.
Apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad kaltinamasis
A. K. turėjo pakankamą pagrindą įtarti, jog A. L. yra pats prisidėjęs
prie vagystės iš R. P. garažo arba žino, kur laikomi pavogti iš garažo
daiktai. Tačiau apie tai paklaustas A. K. elgėsi agresyviai ir ėmė
plūstis, o toliau klausinėjamas apie vagystę nurodė, kad „draugų neišduoda“.
Teismas nusprendė, kad A. L. , atsisakydamas suteikti jam žinomą informaciją
apie vagystę, tokiu savo elgesiu paskatino smurtauti kaltinamąjį, kuris jautėsi
atsakingas už pagrobtą turtą.
Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo
provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi
įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios lengvinančios
aplinkybės nustatymui, tarp jų ir nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio
santykius bei jų asmenybes.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d.
nuosprendžiu O. L. nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
penkeriems metams už tai, kad savo namo kieme asmeninio konflikto metu rankomis
ir kojomis sudavusi mažiausiai šešis smūgius į įvairias kūno vietas tyčia
nužudė savo buvusį vyrą J. L.
Pripažindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte
numatytą kaltinamosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas įvertino tai,
kad kaltinamosios O. L. santykiai su buvusiu vyru J. L. dėl jo
nuolatinio girtavimo, smurtavimo prieš ją buvo blogi, jie nuolat
konfliktuodavo, mušdavosi, dėl to kentėjo ne tik pati kaltinamoji, bet ir jos
ligotas mažametis sūnus, tokia konfliktinė situacija itin veikė jį. Esant
tokioms aplinkybėms, aptariamo įvykio metu J. L. elgesys – jo atėjimas,
esant įtemptiems priešiškiems tarpusavio santykiams, į kaltinamosios O. L.
namus, naujo barnio sukėlimas, smurtas prieš kaltinamąją – vertintinas kaip
provokuojantis elgesys, turėjęs įtakos kaltinamosios O. L. nusikalstamos
veikos padarymui (baudžiamoji byla Nr. 1-159/2006).
Atitinkantys teismų praktiką bei BK 59 straipsnio 1
dalies 6 punkto prasmę laikytini ir tokie atvejai, kai pripažindami
nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu teismai įvertina ne tik jo elgesį prieš
pat nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnį elgesį.
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 29 d.
nuosprendžiu N. Č.   nuteistas pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams už tai, kad savo
bute dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio virve pasmaugė girtą, miegantį, dėl to
esantį bejėgiškos būklės savo brolį R. Č. , t. y. tyčia jį nužudė.
N. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas
pripažino tai, kad nusikalstamai veikai padaryti turėjo reikšmės provokuojantis
nekentėjusiojo elgesys. Byloje buvo nustatyta, kad šią veiką N. Č. padarė
iš baimės, nes brolis piktnaudžiavo alkoholiu, mušdavo jį ir motiną, abiem tekdavo
bėgti iš namų, grasindavo užmušti, jei iškvies policiją, nešdavo iš namų
daiktus. Taigi nustatyta, kad nusikaltimui padaryti įtakos turėjo ne tik prieš
įvykį įvykęs konfliktas, bet ir ilgalaikis paties nukentėjusiojo netinkamas,
kartais provokuojantis elgesys (baudžiamoji byla Nr. 1-41-185/2006).
Spręsdami, ar nukentėjusiojo poelgis buvo
provokuojantis, teismai atsižvelgia į tai, kiek jis esmingai prieštarauja
moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai
paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Kartu
būtina pažymėti, kad pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvi­nančią
aplinkybę svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad
galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 10 d.
nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu devyneriems metams už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,
asmeninio konflikto su sugyventine J. J. metu sudavė jai rankomis ir
kojomis ne mažiau kaip dvidešimt keturis smūgius į įvairias kūno vietas, taip
padarydamas sužalojimus, nuo kurių nukentėjusioji mirė.
Lietuvos apeliacinis teismas, atmesdamas nuteistojo
apeliacinį skundą, kuriame jis, be kita ko, prašė pripažinti jo atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, kad nužudymui padaryti turėjo įtakos provokuojantis
nukentėjusiosios elgesys, nurodė: iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu
J. J. jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę A. K. ją nužudyti, neatliko.
Nuteistajam išsakyti J. J. įžeidžiami žodžiai nelaikytini provokuojančiu
elgesiu, nes bylos duomenys įrodo, kad nuteistasis buvo pavydus, agresyvus,
dažnai mušdavo J. J. ir jos motiną. Be to, pats gynėjas savo apeliaciniame
skunde patvirtino, kad A. K. ir J. J. santykiai nebuvo geri, tačiau
visiems priimtini ir toleruotini. Tai reiškia, kad toks nukentėjusiosios elgesys
nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo jo išvesti iš pusiausvyros, juolab
nulemti jo elgesio (baudžiamoji byla Nr. 1A-252/2006).
Atvejai, kai nuteistojo skundai atmetami dėl to, kad
nukentėjusiojo elgesys nėra tokio pobūdžio bei intensyvumo, jog būtų
pripažįstamas provokuojančiu padaryti nužudymą, yra ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje. Č. I. nuomone, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe
laikytina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis S. G.
elgesys. Tokia nuomonė nepagrįsta. Šiuo atveju provokuojančiu laikytinas toks
elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą
veiką prieš jį. Iš bylos matyti, kad įvykio metu S. G. jokių veiksmų,
kurie būtų išprovokavę Č. I. jį nužudyti, neatliko. S. G. pasakymas
Č. I. , kad dėl suduoto smūgio jis šį papjaus, nelaikytinas provokuojančiu
elgesiu, nes taip sakydamas S. G. išreiškė nepasitenkinimą Č. I. jam
suduotu smūgiu ir sąmoningai neskatino Č. I. prieš jį nusikalsti. Nėra
pagrindo pripažinti Č. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo teiginius,
kad S. G. priekabiavo prie jo draugės (baudžiamoji byla Nr.
2K-222/2006).
Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad pasitaiko
atvejų, kai pripažindami BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę
lengvinančią aplinkybę teismai netinkamai įvertina nukentėjusių asmenų elgesio
pobūdį ir neįsigilina į nužudymo padarymo aplinkybes.
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 15
d. nuosprendžiu pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d.
nuosprendį, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
8 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams už tai, kad dėl chuliganiškų
paskatų iš teisėtai įgyto graižtvinio revolverio „A-a model 640“ šovęs į
M. K. ne mažiau kaip tris kartus padarė jam kiauryminę šautinę krūtinės
ląstos ertmių žaizdą, nuo to nukentėjusysis M. K. mirė, taip tyčia jį
nužudė.  
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį
nuteistas ir R. K. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp M. B. ir su
juo kambaryje kartu buvusių draugų bei nukentėjusiojo ir jo draugų, buvusių
lauke, kilo žodinis konfliktas, pastariesiems prašant įsileisti į bendrabutį
arba išeiti aiškintis santykių į lauką.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija,
tenkindama prokuroro prašymą, be kitų pakeitimų, iš pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio pašalino M. B. ir R. K. atsakomybę lengvinančią
aplinkybę, kad nukentėjusieji, kviesdami kaltinamuosius išeiti iš bendrabučio
aiškintis santykių, elgėsi provokuojančiai. Teisėjų kolegija nustatė, kad ši
nuosprendžio dalis yra prieštaringa, nes, nustačius chuliganiškas paskatas bei
menkavertę konflikto dingstį, negali būti kartu pripažįstama, jog
nukentėjusieji elgėsi provokuojančiai. Nustatyta, kad tuo metu, kai nuteistieji
išbėgo į lauką, nukentėjusysis M. K. , jo pusbrolis P. K. bei S. T.
nuo bendrabučio jau buvo nuėję apie 10 metrų, t. y. jie paklausė budėtojo
G. S. raginimų ir pasišalino. Nebuvo jokio reikalo jų drausminti, lauke
tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų nebevyko jokio dialogo ar aiškinimosi, nes
išbėgę iš bendrabučio R. K. ir M. B. iš karto pradėjo šaudyti į
nukentėjusiuosius. Nukentėjusiųjų veiksmai beldžiant į langus nebuvo nukreipti
tiesiogiai į nuteistuosius, t. y. iš pradžių pastarieji beldėsi į langus,
prašydami merginų įsileisti, o sulaukę atsakymo, kad langai yra užkalti ir
niekas jų neįleis, nuėjo šalin. T-ėl teisėjų kolegija pripažino, kad iki tol,
kol kaltinamieji išbėgo iš bendrabučio ir priartėjo prie nukentėjusiųjų, šių
elgesyje nebuvo jokių provokuojančių požymių, jų neatsirado ir vėliau
(baudžiamoji byla Nr. 1A-237/2007).
Teismų praktikoje dažni atvejai, kai išvada dėl
provokuojančio nukentėjusiojo asmens elgesio daroma prieš tai konstatavus, kad
toks elgesys nesukėlė kaltinamajam stipraus susijaudinimo, lemiančio būtinybę
kvalifikuoti nužudymą pagal BK 130 straipsnį. Tačiau pasitaiko atvejų, kai
teismai, įvertinę netinkamą nukentėjusio asmens elgesį ir nenustatę, kad jis
sukėlė minėtą kaltininko būseną, nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl BK 59
straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
pripažinimo.
Kauno apygardos 2006 m. sausio 4 d. nuosprendžiu
A. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą dešimties metų
šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, tarpusavio konflikto su sūnumi S. K. metu, stovėdamas savo
sodybos kieme, iš neteisėtai, neturint leidimo laikomo šaunamojo ginklo pro
gyvenamojo namo virtuvės langą tyčia vieną kartą šovė į virtuvėje buvusį savo
sūnų S. K. , padarydamas jam šautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės
pusės kaklo sužalojimą, nuo to S. K. įvykio vietoje mirė.
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas
nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame jis teigė, kad yra pagrindas jo veiką
vertinti kaip padarytą didelio susijaudinimo būsenos ir kvalifikuoti ne pagal
BK 129 straipsnį, o pagal BK 130 straipsnį kaip nužudymą labai susijaudinus,
nustatė, kad nuteistojo A. K. parodymuose apibūdinta situacija neduoda
pagrindo išvadai, kad jis savo sūnų S. K. nužudė staiga labai
susijaudinęs. Nukentėjusiojo S. K. panaudotas fizinis smurtas nuteistajam
A. K. nesukėlė staigaus didelio susijaudinimo ta prasme, kurią įstatymo
leidėjas yra įtvirtinęs BK 130 straipsnyje. Tačiau nužudytojo S. K. elgesys
iki jo nužudymo, pagal nustatytus bylos duomenis, nors ir nesukėlė nuteistojo
A. K. labai didelio susijaudinimo, bet vertintinas kaip provokuojantis,
turėjęs įtakos A. K. nusikalstamiems veiksmams. Tai pripažįstama
A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6
punktas).
Analogiška pozicija pakeičiant pirmosios instancijos
teismo nuosprendį ir pripažįstant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę,
kad BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui padaryti turėjo įtakos
provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, išdėstyta ir Lietuvos apeliacinio
teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-62/2007.

Veiką padarė bendrininkų grupė

BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos
atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas glaudžiai siejasi su kvalifikavimo
procesu, nes iš bendrininkavimo instituto pozicijų būtina įvertinti kiekvieno
asmens vaidmenį padarant nužudymą. Teismų praktikoje dažni atvejai, kai kelių
asmenų, naudojusių smurtą prieš nukentėjusįjį, veikos kvalifikuojamos
skirtingai – pagal BK 129 straipsnio 1 arba 2 dalį kvalifikuojami tik tų asmenų
veiksmai, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, o
kitų asmenų, naudojusių smurtą neturint tyčios atimti gyvybę, veiksmai kvalifikuojami
pagal BK straipsnius, nustatančius atsakomybę už sveikatos sutrikdymą (BK 135,
138, 140 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d.
nuosprendžiu A. S. , D. S. , D. P. ir G. P. buvo nuteisti už
tai, kad: A. S. tyčia vieną kartą sudavė grandine gulinčiam ant žemės
B. S. į kojas; D. S. tyčia vieną kartą įspyrė gulinčiam B. S. į
petį; D. P. ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė B. S. į pilvą, ne
mažiau kaip du kartus į kairį petį, ne mažiau kaip keturis kartus į šoną ir ne
mažiau kaip du kartus į sėdmenis; G. P. ne mažiau kaip du kartus sudavė
ranka B. S. į veidą ir ne mažiau kaip du kartus į krūtinę, ne mažiau kaip
tris kartus įspyrė į petį ir ne mažiau kaip tris kartus į šlaunį; G. K.
tyčia įspyrė koja ne mažiau kaip tris kartus į veidą, ne mažiau kaip dešimt
kartų į krūtinę, trylika kartų į pilvą, penkis kartus į šoną, vieną kartą
pagaliu sudavė į pilvą ir apie penkiolika kartų į blauzdas, šešis kartus kojų
keliais ir ne mažiau kaip dešimt kartų kojomis užšoko ant pilvo; dėl to B. S.
buvo padaryti sužalojimai, nuo kurių šis mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad kaltinamųjų veikų
kvalifikavimas buvo pagrįstas išvada, kad tik G. K. padaryti sužalojimai
sukėlė nukentėjusiojo mirtį, o tarp kitų asmenų sužalojimų ir mirties nebuvo
priežastinio ryšio. T-ėl G. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK
129 straipsnio 1 dalį, nes jis, suduodamas B. S. daugybinius smūgius
kojomis į gyvybiškai svarbius kūno organus – veidą, krūtinę, pilvą, šokinėdamas
visu svoriu ant pilvo, suprato, kad jo nusikalstami veiksmai gali sukelti
B. S. mirtį ir, sprendžiant iš veiksmų intensyvumo, to siekė. Tuo tarpu
kitų kaltinamųjų veikos buvo kvalifikuotos 
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Spręsdamas atsakomybę sunkinančios aplinkybės
pripažinimo klausimą teismas nurodė, kad nenustatyta, jog G. K.
nusikalstamą veiką būtų padaręs bendrininkų grupe. Iš nuosprendžio matyti, kad
ir kitų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog veiką jie padarė
bendrininkų grupe, pripažinimo klausimas taip pat nebuvo svarstytas (baudžiamoji
byla Nr. 1-113/2006). Analogiškos praktikos pavyzdys nustatytas ir Šiaulių
apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-135/2006.
Tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo
keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį
(kokie sužalojimai, padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti
sužalojimai), bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų
turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir
kokios šiuo atveju buvo jos ribos). V-indami kelių asmenų dalyvavimą nužudymo
procese iš bendrininkavimo instituto pozicijų teismai turi ne tik atsižvelgti į
tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo ir kokius
sužalojimus padarė, bet ir įvertinti, ar suduodami smūgius kitam žmogui į
gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydami, kad kitas (kiti) bendrininkai
atlieka panašius veiksmus, asmenys suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais
jie dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Tuo tarpu iš minėtų baudžiamųjų bylų
matyti, kad kaltininkų bendrininkavimo padarant nužudymą požymiai nebuvo
svarstyti.
Šis kelių asmenų dalyvavimo nužudant aspektas plačiai
išnagrinėtas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-423/2006, kurioje nurodyta, kad
kaltininkų veikos gali būti kvalifikuojamos skirtingai tik tada, kai
nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, ir nustatyta,
kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti. Teismas tokią
išvadą gali padaryti tik nustatęs vykdytojo ekscesą, t. y. vieno bendrininko
išėjimą už susitarimo ribų. Būtent tik esant tokioms sąlygoms, t. y.
vykdytojo ekscesui, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno
sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. <. . . >Teismui labai
svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų
visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai ir kas juos padarė. Tačiau ši
objektyvi aplinkybė dar nenulemia teismo sprendimo byloje. Tais atvejais, kai
nukentėjusiųjų mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretūs
vieno asmens suduoti smūgiai ir jais padaryti sužalojimai, teismas, darydamas
išvadą, tik dėl vieno asmens kaltės, esant daugeliui smūgių ir sužalojimų,
padarytų kelių asmenų bendrais veiksmais, turi vadovautis ne tik išvada, kas
sudavė mirtiną smūgį, bet ir atsižvelgti į bendrininkų susitarimo buvimą, jo
turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo darymo metu turi galimybę
koreguoti susitarimo ribas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti
išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir
įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus
pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui visi bendrininkai
nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK
specialiosios dalies straipsnį.
Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pavyzdys
leidžia daryti išvadą, kad, nustatę kelių asmenų, dalyvavusių tyčia nužudant,
susitarimą naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, teismai gali skirtingai
kvalifikuoti jų veikas tik esant bendrininkų ekscesui.
Pripažįstant BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte
numatytą aplinkybę nužudymų bylose labai svarbi BK 25 straipsnio 2 dalis,
kurioje pateikiama bendrininkų grupės samprata. Pagal ją bendrininkų grupei
būdingi tam tikri požymiai: privalu nustatyti, kad bet kurioje nusikalstamos
veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti,
tęsti ar užbaigti, ir tai, kad bent du iš šių asmenų yra nusikaltimo
vykdytojai. Apžvelgta teismų praktika rodo, kad nustatant baudžiamajame
įstatyme įtvirtintus kiekybinius bendrininkų grupės požymius teismams nekyla
didesnių sunkumų, be to, nuosprendžiuose jie dažniausiai nėra papildomai
motyvuojami, nes bendrininkų, atliekančių nužudymo vykdytojų vaidmenį, skaičius
paprastai būna aiškus iš faktų aprašymo.
Šiuo aspektu su sunkumais susiduriama tada, kai
baudžiamojoje byloje už nužudymą teisiamas tik vienas asmuo, o dėl kito (kitų),
su kuriuo, remiantis bylos duomenimis, kaltinamasis galėjo veikti bendrininkų
grupe, ikiteisminis tyrimas išskirtas, nutrauktas arba toks asmuo ikiteisminio
tyrimo institucijų nenustatytas.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d.
nuosprendžiu E. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą
dvylikai metų šešiems mėnesiams laisvės atėmimo už tai, kad asmeninio konflikto
su A. D. metu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia
rankomis ir kojomis sudavė A. D. į veidą, spyrė ne mažiau kaip trisdešimt
kartų į galvą, padarydami sužalojimus ir sukeldami jam didelį fizinį skausmą,
taip tyčia itin žiauriai jį nužudė.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas kaltinamojo
E. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jis
padarė bendrininkų grupe (baudžiamoji byla Nr. 1-116-382/2006).
Tokiais atvejais teismai privalo atsižvelgti į tai,
kad pagal bendrininkų grupės sampratą reikalaujama, jog mažiausiai du asmenys,
atliekantys vykdytojo vaidmenį, būtų pagal baudžiamąjį įstatymą tinkami BK 129
straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai (amžiaus ir kt. požiūriu). Nesant
galimybių nustatyti minėtų subjekto požymių, teismai neturėtų inkriminuoti
sunkinančios aplinkybės, kad nužudymas padarytas bendrininkų grupės. Tuo tarpu
esant galimybei tai padaryti, pavyzdžiui, dėl vieno kaltininko ikiteisminį
tyrimą išskyrus – nurodyti tai nuosprendyje išdėstant šios sunkinančios
aplinkybės nustatymo motyvus. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-357/2007:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija panaikino M-mpolės rajono apylinkės teismo nuosprendyje
pateikiamą nuorodą, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe
ir tai pripažinta kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pakeisdama
nuosprendį šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nesurinkta
duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti M. R. atsakomybę sunkinančia
aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Bendrininkavimo
samprata pateikta BK 24 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją bendrininkavimas yra
tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir
sulaukusių Baudžiamojo kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų
dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tuo tarpu iš M-mpolės rajono
apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad nustatyta, jog M. R. nusikalstamą
veiką padarė kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu.
Nuosprendyje nenustatyta, ar tas asmuo buvo pakaltinamas, ar jis sulaukė
amžiaus, nuo kurio turėtų atsakyti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. T-ėl BK 24
straipsnio 1 dalies normos taikymas, esant nurodytoms aplinkybėms, yra
nepagrįstas.
Analogiški reikalavimai minėtomis aplinkybėmis
taikomi ir BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai sunkinančiai
aplinkybei, kad veiką padarė organizuota grupė, nustatyti.
BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatančiame
atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė bendrininkų grupė, kartu
įtvirtinama ir teismo diskrecija atsižvelgus į kiekvieno bendrininko dalyvavimo
darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį nepripažinti šios aplinkybės
sunkinančia. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai faktas, kad veika padaryta
bendrininkų grupės, yra akivaizdus iš bylos duomenų ir nėra procesinių kliūčių
šiai sunkinančiai aplinkybei pripažinti, tačiau teismai jos nepripažįsta
nenurodydami motyvų (pvz. , Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla
Nr. 1-103-383/2006). Poziciją dėl nepritarimo tokiai teismų praktikai yra
išdėstę aukštesnės instancijos teismai.  
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 2 d.
nuosprendžiu, be kitų nusikaltimų, G. R. ir E. L. nuteisti pagal BK
129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams už
tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, pagal iš
anksto parengtą planą, ketindami apiplėšti A. Č. ir pagrobti iš jo
mobiliojo ryšio telefoną, E. L. išviliojus nukentėjusįjį į nuošalesnę
vietą, G. R. pribėgo ir sudavė kumščiu A. Č. vieną smūgį į galvos
sritį, dėl to A. Č. pargriuvo ant grindinio; po to abu su E. L.
apieškojo nukentėjusiojo drabužių kišenes, tačiau jokių daiktų nerado ir plėšimo
neįvykdė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis jokių daiktų
su savimi neturėjo. Tęsdami fizinį smurtą, G. R. ir E. L. spardė
A. Č. kojomis bei mušė rankomis – G. R. sudavė keturiolika smūgių, o
E. L. trisdešimt du smūgius kojomis ir rankomis nukentėjusiajam į galvą,
kaklą, pilvą ir krūtinę. Nustoję mušti, nutempė A. Č. nuo kelio ir paliko
prie Vilnelės upės ant kalniuko. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus,
kaltinamieji G. R. ir E. L. sugrįžo prie gulinčio A. Č. ir
toliau tęsė fizinį smurtą – G. R kojomis ir rankomis sudavė devyniolika
smūgių, o E. L. kojomis ir rankomis dvidešimt du smūgius, nuo padarytų
sužalojimų nukentėjusysis vietoje mirė.
Tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas
nesvarstė galimybės pripažinti kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe to,
kad jie nužudymą padarė bendrininkų grupe (baudžiamoji byla
Nr. 1-61-2006).
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą
pagal nuteistųjų apeliacinius skundus bei negalėdamas peržengti apeliacinio
skundo ribų, atkreipė dėmesį į tai, kad <. . . > iš nustatytų faktinių
bylos aplinkybių matyti, kad apeliantai nužudymą padarė veikdami bendrininkų
grupe. Ši aplinkybė pagal BK 60 straipsnį yra laikoma atsakomybę sunkinančia.
Tačiau teismas nuosprendyje šios aplinkybės neįvertino ir nepripažino jos
apeliantų atsakomybę sunkinančia, nenurodydamas motyvų (baudžiamoji byla
Nr. 1A- 276/2006).
D- plačiau veikos padarymo bendrininkų grupe, kaip
sunkinančios aplinkybės, nustatymo aspektas aptartas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyje Nr. 2K-377/2007. Teismas pripažino, kad kaltininkų
veiksmuose yra esminis bendrininkų grupės (BK 25 straipsnio 2 dalis) požymis –
susitarimas padaryti nusikalstamą veiką, taigi turėjo pagrindą pripažinti, kad
nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, ir spręsti, ar ši aplinkybė laikytina
sunkinančia kaltinamųjų atsakomybę. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto
nuostatą teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės
atsakomybę sunkinančia. BK 61 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą skiriant
bausmę atsižvelgti į tai, ar yra atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių
aplinkybių, dėl jų reikšmės pasisakyti bausmės skyrimo motyvuojamojoje dalyje.
T-ėl ir teismo sprendimas, įvertinant atsakomybę sunkinančią ar lengvinančią
aplinkybę, turi būti motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį,
nenurodė motyvų, kodėl nė vienam iš bendrininkų nepripažįsta atsakomybę
sunkinančios aplinkybės, kad veiką padarė bendrininkų grupe, todėl apeliacinės
instancijos teismo išvada dėl šios teismo nuosprendžio dalies nepagrįstumo yra
teisinga. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad yra A. S.
atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir paskyręs griežtesnę bausmę, BK 61
straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė.
Atsižvelgiant į tai, baudžiamojo įstatymo
reikalavimus atitinkančia laikytina tokia praktika, kai nustačius, kad
nužudymas padarytas veikiant bendrininkų grupe, teismai visuomet svarsto dėl
šios aplinkybės pripažinimo sunkinančia, o sprendimą atsisakyti ją pripažinti –
motyvuoja. B-dymas šia linkme buvo padarytas Panevėžio apygardos teismo
nuosprendžio motyvuose:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d.
nuosprendžiu R. Č. , J. J. , R. U. ir L. K. buvo nuteisti už
tai, kad R. Č. dėl asmeninių paskatų, J. J. ir R. U. dėl
chuliganiškų paskatų tyčia sumušdami nužudė M. M. , o L. K. padarė
M. M. nežymų sveikatos sutrikdymą: R. Č. sudavė vieną smūgį kumščiu
M. M. į veidą, o šiam parkritus ant žemės, R. U. sudavė M. M. ne
mažiau kaip tris smūgius koja į šoną ir ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į
galvą, J. J. sudavė M. M. ne mažiau kaip keturis smūgius koja į šoną
ir ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į galvą, R. Č. dar sudavė M. M.
ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius koja į
nugarą, L. K. sudavė ne mažiau kaip du smūgius koja į kojas ir vieną smūgį
koja į nugarą. Taip M. M. buvo padaryti kūno sužalojimai, nuo kurių
visumos nukentėjusysis ligoninėje mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nusprendė, jog
nėra pagrindo pripažinti šių kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai,
kad jie nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe. Iš nustatytų įvykio
aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų kilo dėl
to, jog R. Č. pradėjo mušti M. M. Visi kiti kaltinamieji į konfliktą
įsitraukė be jokio išankstinio susitarimo, spontaniškai, neturėdami jokio
bendro tikslo; kiekvienas atliko savo veiksmus atskirai, nepriklausomai nuo
kitų kaltinamųjų veiksmų, todėl fakto, kad visi kaltinamieji naudojo smurtą
prieš nukentėjusiuosius, nėra pagrindo pripažinti kiekvieno iš jų atsakomybę
sunkinančia aplinkybe, jog veiką jie padarė bendrininkų grupe (baudžiamoji
byla Nr. 1-32-350/2006).
Tačiau iš šių teismo argumentų matyti, kad jais iš
esmės paneigiamas bendrininkavimas nužudant, o ne realizuojama teismo teisė
nepripažinti veikos padarymo bendrininkų grupe kaltinamųjų atsakomybę
sunkinančia aplinkybe. Teismai turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad
susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu,
raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir pan. ) ir įvykti bet
kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas
rezultatas. Susitarti galima ir pradėjus daryti nusikaltimą. Nužudymas laikomas
padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius
veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo
veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę
pradėjęs asmuo tai suvokia.

Veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio,
narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios
aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti

Teismų praktikoje atvejai, kai nusikalstamą veiką
padaro apsvaigęs nuo alkoholio asmuo, yra būdingi nužudymų byloms – ši
aplinkybė nustatyta ir į ją atsižvelgta skiriant bausmę daugelyje apžvelgtų
teismo nuosprendžių. Tačiau gautose apibendrinti bylose nepasitaikė, kad asmuo
šio nusikaltimo padarymo metu būtų apsvaigęs nuo narkotinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų.
BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos
atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję
momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos
padarymui. T-ėl teismai pripažindami šią sunkinančią aplinkybę nustato ne tik
asmens apsvaigimą veikos padarymo metu, bet ir įvertina apsvaigimo reikšmę
nužudymui.
Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio
alkoholį, būsena nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip ir bet
kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų.
Teismų praktikoje asmens apsvaigimo būklė nustatoma ne tik atlikus specialų
tyrimą (pvz. , panaudojant alkoholio kiekio matuoklį), bet ir remiantis
liudytojų ar paties kaltininko parodymais bei kitais duomenimis, kuriais
apibūdinami apsvaigimo požymiai.
Štai iš Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio
baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-354/2006 matyti, kad kaltinamajam V. B.
neigiant, jog jis buvo girtas, ši aplinkybė buvo nustatyta atsižvelgiant į
liudytojų A. B. , V. B. ir V. Č. parodymus, kad jie visą dieną
girtavo kartu su kaltinamuoju.
Asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos padarymo metu
patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo
nuosprendyje tinkamai įvertinti. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai,
nesurinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių kaltininko apsvaigimą veikos
darymo metu, sunkinanti aplinkybė, kad kaltinamasis nužudymą padarė apsvaigęs
nuo alkoholio, nepripažįstama. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-462/2006 nurodyta, kad <. . . >
kolegija šalina atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog kaltinamasis nusikalstamą
veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos
veikos padarymui. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta objektyvių,
nenuginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis Ž. J. nusikaltimo padarymo metu
buvo girtas ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. P-s kaltinamasis
Ž. J. neigia, kad nusikaltimą padarė būdamas girtas. Kaltinamojo girtumas
ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas prieštaringais liudytojų parodymais.
Teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad prieš padarydamas nusikaltimą
kaltinamasis Ž. J. būtų vartojęs stiprių alkoholinių gėrimų. Išgertas
nedidelis kiekis alaus kolegijai neduoda pagrindo teigti, kad kaltinamasis
Ž. J. nusikaltimo padarymo metu buvo girtas.
Išanalizavus teismų praktiką skiriant bausmes
nužudymų bylose nustatyta nemažai atvejų, kai nuosprendžiuose pripažįstant šią
atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai apsiriboja asmens apsvaigimo fakto
konstatavimu, papildomai nemotyvuodami, kaip apsvaigimas paskatino asmens
nusikalstamą elgesį. Tokia praktika pateisinama, kai asmens apsvaigimo reikšmė
nusikaltimo padarymui būna akivaizdi iš nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybių, pavyzdžiui, nužudymas padaromas kilus konfliktui išgertuvių metu.
Tačiau, nesant akivaizdžių faktų, teismai, pripažindami šią sunkinančią
aplinkybę, privalo nurodyti, kaip apsvaigimas paskatino asmenį nužudyti.
Apsvaigimo reikšmė nužudymui teismų praktikoje nustatoma įvertinant šio nusikaltimo
padarymo motyvus, kaltininko veiksmų intensyvumą bei jų pobūdį.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d.
nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu aštuoneriems metams už tai, kad 2005 m. dėl asmeninių tarpusavio
nesutarimų kilusio konflikto su P. J. metu, pastumdamas pargriovė
P. J. ant asfalto, o pastarajam bandant keltis, batu apauta koja šešis
kartus spyrė P. J. į krūtinę, šonus ir kojas bei tris kartus į veido
sritį, nuo to šis dar ir pakaušiu atsitrenkė į asfaltą. Dėl traumuojančių
poveikių į galvos sritį nukentėjusiajam buvo padarytas stiprus galvos
sumušimas, nuo to ir jis mirė.
Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe
teismas pripažino, kad D. R. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai
turėjo neabejotinos įtakos nusikaltimo padarymui. Kaltinamasis ikiteisminio
tyrimo metu nurodė iki konflikto išgėręs butelį degtinės, teisme taip pat
patvirtino išgėrinėjęs dėdės gimtadienyje, po to su draugais prie stadiono
toliau gėręs alų ir degtinę, tą patvirtino ir liudytojas R. R. Aplinkybę,
kad sūnus tą naktį grįžo namo išgėręs, patvirtino ir liudytoja A. J.
Akivaizdu, kad būtent apsvaigimas nuo alkoholio didele dalimi lėmė spontanišką
ir neadekvačią kaltinamojo reakciją į provokuojantį girto nukentėjusiojo
elgesį; apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad praeityje D. R. nėra
naudojęs smurto prieš P. J. net ir esant pakankamam pagrindui jėga gintis
nuo neleistino pastarojo elgesio. Taigi kaltinamojo apsvaigimas nuo alkoholio
nusikaltimo metu ir jo įtaka kaltinamojo veiksmams abejonių nekelia (baudžiamoji
byla Nr. 1-95-557/2006).
Tuo tarpu iš Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios
bylos Nr. 1-133-458/05 matyti, kad apsvaigimo reikšmė nužudymo padarymui
teismo nustatyta remiantis liudytojų parodymais. Jie nurodė, kad būtent
girtumas sukėlė kaltininko agresiją, kuri lėmė nužudymo padarymą nagrinėjamoje
byloje.
Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, net
ir nustačius asmens apsvaigimo faktą, tačiau, nesant objektyvių duomenų, kad
tokia būsena turėjo reikšmės nužudant, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė
nepripažįstama.
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 28 d.
nuosprendžiu dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pakeitė Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, kuriuo P. M.
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai
metų. Iš nuosprendžio Apeliacinis teismas pašalino atsakomybę sunkinančią
aplinkybę, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,
ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino iki devynerių metų. Tokio sprendimo
motyvuose nurodyta, kad <. . . > BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte
numatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei konstatuoti reikia nustatyti ne
tik apsvaigimą nuo alkoholio, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai.
Pastarosios aplinkybės nenustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei
nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos apeliacinio
teismo posėdyje nuteistasis neigė, kad išgertas alus turėjo įtakos nusikalstamų
veiksmų padarymui. Tokio teiginio bylos duomenys nepaneigia. T-ėl pirmosios
instancijos teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pašalinama iš
nuosprendžio ir nuteistajam skiriama švelnesnė bausmė (Lietuvos apeliacinio
teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-187/2007). Analogiškos praktikos
pavyzdys nustatytas ir Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje
Nr. 1-60-493/2006.
Tačiau nustatydami apsvaigimo reikšmę nužudant
teismai turi įvertinti šio nusikaltimo padarymo aplinkybių visumą ir
neapsiriboti vien paties kaltininko parodymais, kurie gali būti duodami
siekiant išvengti griežtesnės bausmės.
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu A. K.
buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį devynerių metų laisvės atėmimo
bausme už tai, kad supykęs, jog jo sugyventinė R. S. kelia jį iš miego,
tyčia sudavė rankomis ir spyrė kojomis nukentėjusiajai R. S. ne mažiau
kaip dvylika kartų į įvairias kūno vietas, padarydamas jai sužalojimus, nuo
kurių R. S. mirė.
Kaltinamajame akte nurodoma, kad A. K.
atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Tačiau pats
kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad esant tokioms įvykio
aplinkybėms jis ir būdamas blaivus elgtųsi taip pat. Iš to matyti, kad
apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, todėl iš
kaltinimo šalintinas (baudžiamoji byla Nr. 1-111-274/06).
Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis
su sugyventine ir dar keliais asmenimis girtavo, neblaivus grįžo namo ir nuėjo
miegoti. Konfliktas tarp jo ir sugyventinės kilo tada, kai ši pradėjo jį
žadinti. Įvertinus spontanišką ir neadekvačią kaltininko reakciją į
nukentėjusiosios veiksmus, galima daryti išvadą, kad tokį jo elgesį lėmė būtent
apsvaigimas.

Bausmės skyrimas atsižvelgiant į BK 54
straipsnio 2 dalyje
numatytas aplinkybes (BK 61 straipsnis)

BK 61 straipsnis įpareigoja teismus skiriant bausmes
už nužudymus įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir
(ar) sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų
aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir atsižvelgiant į
tai motyvuotai parinkti skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, jį skaičiuojant
nuo BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalių sankcijos vidurkio.
Pasisakydamas dėl šių baudžiamajame įstatyme įtvirtintų
bausmių skyrimo nuostatų taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs,
kad <. . . > kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę,
todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne
tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į
nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas,
įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę
nuosprendyje, teismas turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK
54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę
ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o
individualizuodamas bausmę privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę
lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pagal baudžiamosios teisės doktriną
skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į
nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę
apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį (nutartis
Nr. 2K-594/2005).
Šioje nutartyje akcentuojamas BK 61 straipsnio 2
dalies reikalavimas motyvuoti bausmės skyrimą, įvertinant kiekvienos aplinkybės
reikšmę skiriamos bausmės dydžiui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodė, kad iš teisinės valstybės principo
kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimai suponuoja tai,
kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas, o ne toks, kuris
verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, dėl kokių tikrųjų
motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Pareiga
motyvuoti bausmės skyrimą kyla ir iš BPK 305 straipsnio nuostatų. Tuo tarpu
apžvelgtoje teismų praktikoje skiriant bausmes pagal BK 129 straipsnį nustatyta
nemažai atvejų, kai šių reikalavimų nesilaikoma: aplinkybės, į kurias teismas
privalo atsižvelgti, išvardijamos deklaratyviai, neatskleidžiant konkretaus jų
turinio bei reikšmės skiriamai bausmei. Nenustatomas šių aplinkybių tarpusavio
santykis, pagrindžiantis būtinybę skirti švelnesnę ar griežtesnę bausmę.
Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d.
nuosprendžiu S. Z. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
laisvės atėmimu aštuoneriems metams už tai, kad tarpusavio konflikto metu tyčia
sudavė ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių galva, rankomis, įspyrė
nukentėjusiajam R. L. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam sunkų,
pavojingą gyvybei, sveikatos sutrikdymą; R. L. nuo padarytų sužalojimų
neteko sąmonės ir dėl kūno atšalimo mirė.
Išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus teismas
nurodė, kad skiriant bausmę S. Z. atsižvelgta į veikos pavojingumo
visuomenei pobūdį ir laipsnį – įvykdė labai sunkų nusikaltimą, jo asmenybę –
praeityje du kartus teistas, yra recidyvistas, kaltės formą – netiesioginė tyčia,
nusikaltimo pasekmės – jos negrįžtamos, todėl jam skirtina bausmė švelnesnė už
sankcijoje numatytą bausmės vidurkį (baudžiamoji byla Nr. 1-60-493 /2006).
Šiame nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai
neduoda pagrindo išvadai dėl būtinybės skirti švelnesnę nei BK 129 straipsnio 1
dalies sankcijos vidurkis bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tinkamai
nemotyvavus bausmių skyrimo pažeidžiami ne tik minėti įstatymuose įtvirtinti
bei iš konstitucinės jurisprudencijos kylantys reikalavimai, bet ir sudaromos
prielaidos abejoti paskirtos bausmės teisingumu.
Deklaratyvus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų
aplinkybių išvardijimas nuosprendžiuose kartais nulemia ir netinkamą jų įvertinimą.
Tokios praktikos ydingumas atsispindi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje
Nr. 1A-87/2007. Nekeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio,
kuriuo A. K. ir G. J. buvo nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,
129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu po dvylikai metų, Apeliacinis
teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmes
nuteistiesiems A. K. ir G. J. , šių neindividualizavo, ir tai lėmė
teismo klaidas motyvuojant bausmių skyrimą nuteistiesiems. Antai G. J. iki
Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio priėmimo buvo
teistas vieną kartą, todėl nuosprendžio teiginys, kad nuteistieji buvo daug
kartų teisti, naikintinas pripažįstant, jog daug kartų teistas buvo tik
A. K. Be to, atsižvelgiant į tai, kad abu nuteistieji L-iškių tardymo
izoliatoriuje–kalėjime buvo ne kartą skatinti, tačiau P-iškių 2-uosiuose
pataisos namuose–atvirtojoje kolonijoje apibūdinami gana blogai, nuosprendžio
teiginys, jog nuteistieji apibūdinami neigiamai, naikintinas pripažįstant, kad
nuteistieji apibūdinami patenkinamai. Šioje byloje Apeliacinis teismas nustatė
ir tai, kad nebuvo išdėstyti bausmės skyrimo bendrininkams motyvai.
Kai vienoje byloje asmuo, be BK 129 straipsnyje
numatyto nusikaltimo, dar nuteisiamas ir už kitas nusikalstamas veikas, teismai
turi atskirai nustatyti bei įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas
aplinkybes ir į jas atsižvelgti skirdami bausmes už kiekvieną iš šių veikų.
Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, esant nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmė
iš pradžių skiriama už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką ir tik po to bausmės
bendrinamos. T-ėl teismas į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas pirmiausia
atsižvelgia ne bendrindamas bausmes, o jas skirdamas už kiekvieną nusikalstamą
veiką. Įvertinus padarytų nusikaltimų pavojingumą, nusprendžiama dėl bausmių
bendrinimo (BK 63 straipsnio 6 dalis). Tokia nuostata svarbi ir dėl to, kad
aplinkybės, į kurias pagal baudžiamąjį įstatymą privalo atsižvelgti teismas
skirdamas bausmę, dažnai nėra identiškos kiekvienai padarytai nusikalstamai
veikai. Šių reikalavimų pažeidimai buvo nustatyti kasacine tvarka nagrinėjant
R. G. baudžiamąją bylą:
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas
nukentėjusiųjų ir prokuroro apeliacinius skundus, sugriežtino R. G.
Vilniaus apygardos teismo paskirtas už nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 2, 11 punktus ir už išžaginimą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį bausmes.
Iš nuosprendžio matyti, kad pagrindinis bausmių griežtinimo motyvas buvo
kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkte, – kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi arba padėjimo išaiškinti šią veiką ar
joje dalyvavusius asmenis – panaikinimas, nes kitų bausmės griežtinimo motyvų
teismas nenurodė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią
kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nenurodė, kokį ar kokius
nusikaltimus apima apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Tuo tarpu
R. G. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tris
nusikaltimus ir jo parodymai dėl kiekvieno iš jų daugiau ar mažiau skyrėsi.
Naikindamas R. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenurodydamas
konkretaus nusikaltimo ar nusikaltimų, dėl kurių padarymo ši aplinkybė
naikinama, Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo,
būtent BK 54 straipsnio 2 dalies, nuostatas, taip pat padarė baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas) (nutartis
Nr. 2K-201/2007).
Panašių atvejų teismų praktikoje yra ir daugiau.
Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-20/2006
du asmenys buvo teisiami už pusmečio laikotarpiu padarytas nusikalstamas veikas
– nužudymą, seksualinį prievartavimą ir išžaginimą bei turtinius nusikaltimus.
Nustatyta, kad abu kaltinamieji buvo kelis kartus teisti. Tačiau teismas,
motyvuodamas bausmės skyrimą, apsiribojo konstatavimu, kad jų atsakomybę
lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančios – kad kaltinamieji veikas
padarė girti (nedetalizuojant atskirai kiekvieno kaltininko ir neatsižvelgiant
į kiekvieną nusikalstamą veiką), ir visiškai nepasisakė dėl kitų aplinkybių,
turinčių reikšmės bausmės individualizavimui.
N-s BK 61 straipsnyje, aiškinant jį gramatiškai,
daugiau akcentuojama atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių reikšmė
skiriant bausmę, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra
nurodęs, kad <. . . >skiriant bausmę vienodą reikšmę turi visos BK 54
straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar
sunkinančios. Kiekvienos aplinkybės reikšmė teismo turi būti įvertinta bei
motyvuotai parinkta švelnesnės ar griežtesnės bausmės rūšis ir bausmės dydis
(nutartis Nr. 2K-201/2007). Be to, teismas, skirdamas bausmę, neturi teikti
prioriteto nė vienai iš minėtų aplinkybių (nutartis Nr. 2K-7-576/2006). Skiriant
bausmes pagal BK 129 straipsnį nustatytų atsakomybę lengvinančių ir (ar)
sunkinančių aplinkybių buvimas negali nulemti bausmės dydžio neįvertinus kitų
aplinkybių, į kurias pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas privalo atsižvelgti,
reikšmės.
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta atvejų, kai,
individualizuodami bausmes už nužudymus ir nustatydami jų dydį, teismai lemiamą
reikšmę teikia byloje nustatytoms kaltinamojo atsakomybę lengvinančioms
aplinkybėms arba teigiamai apibūdinamai jo asmenybei. Tuo tarpu kitos
aplinkybės, į kurias pagal baudžiamąjį įstatymą privalo atsižvelgti teismas,
lieka be deramo įvertinimo. Tokia praktika neatitinka BK 54 straipsnio 2 dalies
bei 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias visos bausmės skyrimui
reikšmingos aplinkybės turi vienodą teisinę reikšmę. Taigi individualizuojant
bausmes asmenims, nuteistiems pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalis, neturėtų
būti teikiamas prioritetas kuriai nors vienai BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytai
aplinkybei, neįvertinus jų viseto bei nenustačius tarpusavio santykio.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.
2K-455/2005 aptariamu klausimu pasisakyta: <. . > R. L. nuteistas
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Už šio nusikaltimo padarymą
baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės
atėmimu iki gyvos galvos. Jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti
įstatyme numatytos bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismas nenurodė
motyvų, kodėl parenka šią bausmės rūšį, o ne laisvės atėmimą iki gyvos galvos;
nustatydamas tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, teismas motyvavo tuo, kad
nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir padėjo
išaiškinti šią nusikalstamą veiką. Teismas taip pat nustatė, kad nėra
R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi teismas, skirdamas bausmę,
įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių
aplinkybių nebuvimą ir tai buvo lemiamas argumentas (ultima ratio) nustatant
bausmės dydį remiantis BK 61 straipsnio 2 dalimi. Iš tiesų BK 61 straipsnio 2
dalis numato, kad, atsižvelgdamas į sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę
aplinkybių tarpusavio santykį, jų kiekį ir pobūdį bei kitas BK 54 straipsnio 2
dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę
bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio,
tačiau atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių nustatymas yra tik viena iš BK 54
straipsnio 2 dalies nuostatų, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas
bausmę. Kiti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, į kuriuos teismas turėjo
atsižvelgti skirdamas bausmę, nuosprendyje tik deklaratyviai išvardyti,
neatskleidžiant jų konkretaus turinio bei reikšmės skiriant bausmę R. L.
Teismas, skirdamas bausmę, neįvertino R. L. asmenybę apibūdinančių
duomenų, kad jis, būdamas jauno amžiaus, yra padaręs ne vieną nusikalstamą
veiką, teistumas neišnykęs, apibūdinamas itin neigiamai, padaręs nusikaltimą
slapstėsi, kol buvo surastas teisėsaugos pareigūnų Vokietijos Federacinėje
Respublikoje, kur taip pat įvykdė teisėtvarkos pažeidimų.
Teismai, skirdami bausmes pagal BK 129 straipsnį, turi
atsižvelgti ir į nukentėjusių asmenų interesus. Toks reikalavimas, nors ir nėra
expressis verbis įtvirtintas BK 54 straipsnio 2 dalyje, tačiau išplaukia
iš teisingumo principo turinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, svarstydamas
bausmės skyrimą už kvalifikuotą nužudymą, yra pažymėjęs, kad <. . . > teisingumo
principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41
straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo
aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra
ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis
juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme nurodytomis priemonėmis ginti. T-ėl
bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo
interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė <. . . >
Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės
neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra
sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kartu tokiais
teismo sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo
atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (nutartis
Nr. 2K-7-576/2006).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr.
2K-392/2006 taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad <. . . > proceso
dalyvių siūlymai dėl bausmės nesaisto teismo parenkant kaltininkui bausmės rūšį
ar nustatant bausmės dydį. Teisėjai byloje kylančius klausimus turi spręsti
pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Apžvelgta teismų
praktika rodo, kad, nenukrypstant nuo minėto reikalavimo, svarstant bausmės
skyrimo klausimą nužudymų bylose, linkstama įvertinti ir nukentėjusiųjų nuomonę
šiuo klausimu.
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 3 d.
nuosprendžiu A. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalies laisvės
atėmimu septyneriems metams už tai, kad tarpusavio konflikto (kilusio dėl to,
kad nukentėjusiojo V. P. žmona jam pasiskundė, jog vyras ją muša ir
neįleidžia į namus) metu rankomis, kojomis ir kėde tyčia sudavė apie trisdešimt
smūgių V. P. į galvą, veidą, krūtinę, rankas, pilvą, padarydamas sužalojimus,
nuo kurių V. P. mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę
A. T. teismas, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad žuvusiojo artimieji –
žmona Z. P. ir sesuo M. L. jam atleido, prašė griežtai nebausti.
Įvertinus visas aplinkybes A. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė
nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.
BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės
dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo
metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis Nr. 2K-320/2007). Teismų praktika rodo, kad skirdami
bausmes už nužudymus teismai vadovaujasi BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu
bausmės dydžio apskaičiavimo metodu ir paprastai nurodo, kad, atsižvelgiant į byloje
nustatytas aplinkybes, bausmė švelninama arba griežtinama BK 129 straipsnio 1
ar 2 dalies sankcijos vidurkio atžvilgiu.
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d.
nuosprendžiu S. Z. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu dešimčiai metų ir trims mėnesiams už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tarpusavio konflikto metu
su broliu A. Z. tyčia rankomis sudavė jam ne mažiau kaip keturis smūgius į
galvą, ne mažiau kaip du smūgius į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip vieną smūgį į
kairę juosmens sritį, padarydamas sužalojimus, nuo kurių A. Z. įvykio
vietoje mirė.
Kadangi byloje nustatyta viena jo atsakomybę
sunkinanti aplinkybė, o lengvinančių atsakomybę aplinkybių nėra, tai laisvės
atėmimo bausmė skirtina didesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis. Kartu kolegija atsižvelgė ir į tai, kad
nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, todėl bausmė skirtina tik nedaug
viršijant šį vidurkį (trimis mėn. ) (baudžiamoji byla Nr. 1-61-254
/2006).
BK 61 straipsnio nuostata skiriant bausmę įvertinti
kiekvienos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės reikšmę ir atsižvelgiant
į tai parinkti skiriamos bausmės dydį yra baudžiamojo įstatymo teismui
suteiktos diskrecijos išraiška. T-t omenyje aplinkybių, kurias pagal
baudžiamąjį įstatymą teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę kiekį ir
galimų jų kombinacijų įvairovę, praktiškai neįmanoma daryti apibendrintos
išvados dėl to, kokio dydžio bausmė pagal BK 129 straipsnį vienu ar kitu
atveju turi būti skiriama. Lygiai taip pat neįmanoma tiksliai nustatyti, kokią
dalį viena ar kita aplinkybė sudaro už nužudymą paskirtoje bausmėje. Antra
vertus, bausmės individualizacijos idėja reiškia, kad bausmė kiekvienu atveju
turi būti paskiriama individualiai konkrečiam asmeniui už konkretaus
nusikaltimo padarymą.
Tam tikras teismų praktikos tendencijas vertinant
konkrečios aplinkybės reikšmę skirtinos bausmės dydžiui nužudymų bylose galima
pastebėti analizuojant Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus, kuriuose
pripažįstamos arba panaikinamos pirmosios instancijos teismo nustatytos
lengvinančios aplinkybės ir šiuo pagrindu persvarstomas bausmės dydžio
klausimas.
Iš Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio Nr.
1A-250/2007 matyti, kad nuteistajai N. M. Vilniaus apygardos teismo pagal
BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė buvo
sumažinta iki aštuonerių metų laisvės atėmimo motyvuojant tuo, kad Apeliacinis
teismas nustatė dvi jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes: kad ji aktyviais
veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių; kad prisipažino padariusi
nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Pripažindamas pirmosios instancijos teismo nenustatytą
nuteistojo B. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis aktyviais veiksmais
bandė išvengti sunkesnių padarinių, Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiu
Nr. 1A-225/2006 nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą
aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę sumažino iki septynerių metų šešių
mėnesių laisvės atėmimo. Kitoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, iš
nuosprendžio pašalinęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad P. M.
nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, už nusikaltimo, numatyto BK
129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą P. M. paskirtą dešimties metų
laisvės atėmimo bausmę sumažino iki devynerių metų laisvės atėmimo.
Konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad
teisingumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir
draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai
(Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. , 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
V-odas savo esme tapačių aplinkybių traktavimas yra būtina teisingumo
principo skiriant bausmes įgyvendinimo sąlyga. Šio reikalavimo laikymasis
sudaro prielaidas vienodai, prognozuojamai teismų praktikai skiriant bausmes
pagal BK 129 straipsnį formuoti.
BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių
tarpusavio santykio nustatymo skiriant bausmę aspektu pažymėtina, kad
atsakomybę sunkinančios aplinkybės rodo didesnį kaltininko padarytos
nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą, todėl jos pagal
baudžiamojo įstatymo nuostatas turi didelę teisinę reikšmę ir lemia griežtesnės
bausmės kaltininkui paskyrimą. Apžvelgta teismų praktika skiriant bausmes
nužudymų bylose rodo, kad paprastai nustačius tik atsakomybę sunkinančias
aplinkybes ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių parenkama
griežtesnė nei BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalių sankcijos vidurkis bausmė.
Griežtesnės bausmės paskyrimą teismų praktikoje lemia
ir didesnio nužudymo pavojingumo laipsnio nustatymas, kurio reikšmė skiriamai
bausmei negali būti sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2
dalyje nurodytoms aplinkybėms. Tačiau teismų praktikoje akivaizdi tendencija,
kad, nustačius didesnį padaryto nužudymo ir (ar) jį padariusio asmens
pavojingumą, nulemiantį būtinybę skirti griežtesnę bausmę, jos dydis neretai
parenkamas tik nedaug viršijantis BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijos
vidurkį. Tokia praktika leidžia daryti išvadą, kad teismai, skirdami bausmes už
nužudymus, neįgyvendina visų įstatymo leidėjo į BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies
sankcijos taikymo galimybių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad
teisingumo principo įgyvendinimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų
proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl skiriant bausmes už
nužudymus negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo
prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (nutartis Nr. 2K-7-576/2006).
Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant
bausmę yra neatskiriamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių
moralinių visuomenės nuostatų vertinant atitinkamą nusikalstamą veiką (nutartis
Nr. 2K-455/2005).

Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas
(BK 62 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis) už
nužudymus

Baudžiamajame įstatyme sankcijos nustatomos taip, kad
teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje
numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismų praktika rodo, kad skirdami bausmes
už nužudymus teismai paprastai jų dydį parenka neperžengdami BK 129 straipsnio
1 ar 2 dalių sankcijų ribų. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia skirti švelnesnę
nei įstatymo numatyta bausmę ir asmenims, padariusiems BK 129 straipsnyje
numatytus nusikaltimus, tačiau tokie sprendimai – reti: apibendrintose
baudžiamosiose bylose pasitaikė tik du tokie atvejai. Itin retą švelnesnės nei
įstatymo numatyta bausmės instituto taikymą skiriant bausmes už nužudymus lemia
ir tai, kad nors už šį nusikaltimą numatyta tik laisvės atėmi­mo bausmė, jos
termino ribos gana plačios. Tai suteikia teismams galimybę įvertinus visas
bylos aplinkybes tinkamai individualizuoti bausmę, taip pat ir jos švelninimo
linkme.
Palyginus 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu
Nr. VIII-1968 (Žin. , 2000, Nr. 89-2741) bei 2007 m. birželio 28 d.
įstatymu Nr. X-1233 (Žin. , 2007, Nr. 81-3309) priimtas BK 129 straipsnio
redakcijas akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymus buvo sugriežtinta
nustatant didesnes BK 129 straipsnio sankcijų žemutines ribas. Tokia įstatymo
leidėjo pozicija svarbi ir švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės instituto
taikymo požiūriu, nes parodo, kad pernelyg švelnių laisvės atėmimo bausmių
skyrimas už šiuos labai sunkius nusikaltimus negali būti toleruojamas.
Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat
pripažįstama, kad švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas turi būti
ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali
skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, į kurias
neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų
akivaizdžiai neteisinga. Švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo
institutą teismas privalo taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų
pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadinasi,
teismai privalo atsižvelgti į žmogaus gyvybės, kaip baudžiamojo įstatymo
saugomos vertybės, išskirtinę svarbą ir itin atsargiai įvertinti konkrečioje
byloje nustatytų aplinkybių visumą.
Baudžiamajame įstatyme švelnesnės nei įstatymo
numatyta bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 62 straipsnyje bei 54
straipsnio 3 dalyje. Tačiau BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalims taikyti būtinų
aplinkybių nustatymas konkrečioje byloje savaime nėra pakankamas pagrindas
švelnesnei nei įstatymo numatytai bausmei už nužudymą skirti. S-stydami BK 62
straipsnio taikymo klausimą teismai turi ne tik formaliai nustatyti šiam
straipsniui taikyti būtinas sąlygas, bet ir įvertinti, ar tokia bausmė už
nužudymą bus teisinga, ar taip nebus pažeisti nukentėjusių asmenų ir visuomenės
interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad <. . . >
net ir esant BK 62 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms švelnesnės, negu
įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra diskrecinė teismo teisė, kuri
įgyvendinama, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes. T-ėl švelnesnės negu
įstatymo numatyta bausmės neskyrimas net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms
sąlygoms nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (nutartis
Nr. 2K-321/2006). Apžvelgta teismų praktika skiriant bausmes už nužudymus
rodo, kad teismai įvertindami padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko
asmenybę atsisako paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę net tada, jei
nustatomos BK 62 straipsniui taikyti būtinos sąlygos, tačiau aplinkybių visuma
neleidžia daryti išvados, kad paskyrus švelnesnę bausmę bus pasiekti bausmės
tikslai (Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-403-2006).
Pažymėtina ir tai, kad analizuoti teismų praktikos
pavyzdžiai rodo, jog švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės skyrimas nužudymų
bylose taikomas netinkamai, neįsigilinant į BK 62 straipsnio reikalavimus.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d.
nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio
1 dalį ir pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, 3 dalies 3 punktą,
48 straipsnį paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant dirbti
ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų per paskirtą laisvės apribojimo laiką.
R. J. nuteistas už tai, kad, gindamasis nuo
S. J. pavojingo kėsinimosi ir aiškiai peržengdamas būtinosios ginties
ribas, tyčia dūrė atimtu iš nukentėjusiojo S. J. peiliu jam į pilvą, taip
padarydamas sužalojimą, nuo kurio S. J. mirė.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į
nukentėjusiojo netinkamą elgesį prieš nusikaltimo padarymą bei nusikaltimo
padarymo metu ir nustatė, kad kaltinamasis išlaiko šešis mažamečius vaikus.
Įvertinęs visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltinamojo ir nukentėjusiojo
asmenybes, teismas padarė išvadą, kad yra visos sąlygos taikyti BK 28
straipsnio 4 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, 3 dalies 3 punktą, 48
straipsnį ir paskirti kitą bausmės rūšį negu straipsnio sankcijoje už padarytą
nusikalstamą veiką numatyta bausmė. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis
bausmių skyrimo pagrindais ir teisingumo principu (baudžiamoji byla
Nr. 1-46/2006).
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas šioje byloje BK
62 straipsnio 2 dalies taikymą grindė dviem aplinkybėmis: kaltinamasis išlaiko
mažamečius vaikus bei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Tuo
tarpu pagal susiklosčiusią teismų praktiką skiriant asmeniui švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos visos BK 62 straipsnio 2
dalyje nustatytos sąlygos: 1) atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas
(jų turi būti ne mažiau kaip dvi); 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta
turtinė žala; 3) bent viena iš šioje straipsnio dalyje nurodytų šešių aplinkybių
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-627/2006). Šie reikalavimai
nagrinėjamoje byloje nebuvo įgyvendinti. Be to, teismas nustatęs, kad
kaltinamasis išlaiko šešis mažamečius vaikus (iš bylos medžiagos matyti, kad
jis nedirba), nesiaiškino, ar dėl paskirtos BK 129 straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės jų nebus kam prižiūrėti, kaip to reikalaujama BK 62 straipsnio
2 dalies 2 punkte.
Nurodytas atvejis – ne vienintelis teismų praktikoje,
kai nesilaikoma BK 62 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu G. M. nuteista
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9
punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą, paskiriant
20 MGL (dviejų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą.
M. G. nuteista už tai, kad, veikdama dėl
savanaudiškų paskatų – siekdama materialinės naudos, kad jos duktė D. K.
užvaldytų ne mažesnės kaip 89 906 Lt bendros vertės santuokoje
užgyventą turtą, po ištuokos su J. K. teismo sprendimu atitekusį jam, ne
mažiau kaip tris kartus susitiko su A. B. ir jo prašė surasti asmenis,
kurie nužudytų jos dukters D. K. buvusį sutuoktinį J. K. , ir,
kurstydama A. B. padaryti šį labai sunkų nusikaltimą, perdavė šiam
J. K. nuotrauką, užrašė duomenis, kur jis nuolat lankosi, bei už šio
nusikaltimo įvykdymą pažadėjo sumokėti A. B. ir nužudymo vykdytojams
3000 JAV dolerių. Tačiau nusikalstama veika nutrūko dėl priežasčių,
nepriklausančių nuo jos valios, nes A. B. informavo teisėsaugos
institucijas – policiją ir veikė pagal Kauno miesto apylinkės teismo leidimą
atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas G. M.
lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog ši serga sunkiomis ir nepagydomomis
ligomis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į jos amžių, sveikatos būklę,
nusikaltimo motyvus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją, jos atsakomybę
lengvinančią aplinkybę. G. M. nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo
padaryti nusikaltimą stadijoje, nesukeliant sunkių ir negrįžtamų pasekmių. N-s
ji ir nesiėmė veiksmų nusikaltimui pabaigti, tačiau nebuvo ir aktyvi
nutraukiant jį. T-ėl kolegija mano, kad jai gali būti paskirta švelnesnė nei
už baigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. Jai taikytinos BK 62 straipsnio 2
dalies 4 punkto nuostatos ir skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta BK
129 straipsnio 2 dalies  sankcijoje (baudžiamoji
byla Nr. 1-39-133/2006).
Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi Nr.
1A-271/2006 atmesdamas Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei
nukentėjusiojo apeliacinius skundus dėl per švelnios bausmės paskyrimo nurodė,
kad pirmosios instancijos teismas teisingai nu­statė, jog yra pakankamas
pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo
bausmės atlikimo, ir taikė G. M. BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto
nuostatas bei paskyrė jai švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta BK 129 straipsnio
2 dalies sankcijoje (baudžiamoji byla Nr. 1A-271/2006).
Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus šią bylą iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė jau
kitokį sprendimą nustatęs, kad <. . > teismas neturėjo įstatyminio
pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, nes nenustatė šiam
baudžiamajam įstatymui taikyti būtinų sąlygų. Tiek BK 62 straipsnio 2 dalies 4
punkto, tiek 3 dalies 3 punkto taikymas galimas, kai, be BK 62 straipsnio 2
dalies konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, mažiausiai bent dvi
atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta bei pašalinta
turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė
tik vieną G. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad ji serga
sunkiomis ir nepagydomomis ligomis, tačiau ir su tokia pirmosios instancijos
teismo išvada negalima sutikti. N-s BK 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad
teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio
straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, tačiau tai, kad G. M. serga
lėtinėmis ir sunkiomis nepagydomomis ligomis, nepagrįstai pripažinta jos
atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atlikus komisinę teismo medicinos ekspertizę
nustatyta, kad G. M. serga padidėjusio kraujospūdžio liga, smegenų ir
vainikinių širdies arterijų ateroskleroze, cukriniu diabetu, kaklo ir juosmens
srities osteochondroze. Šios ligos yra lėtinės, sunkios ir nepagydomos, tačiau
kontroliuojamos. Kolegija sutiko su apeliacinių skundų argumentais, kad išvardytos
ligos nesutrukdė G. M. padaryti labai sunkų nusikaltimą, todėl jos
sveikatos būklė nėra ta aplinkybė, kurią būtų galima pripažinti lengvinančia
jos atsakomybę, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina (Lietuvos
apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-165/2007).
Teismų praktikoje nusistovėjusi nuostata, kad teismas
gali paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę vadovaudamasis BK 54
straipsnio 3 dalimi tik tada, kai pasinaudojęs visomis baudžiamojo įstatymo
suteiktomis galimybėmis švelninti bausmę bei nenustatęs BK 62 straipsnio
taikymo pagrindų nusprendžia, kad BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos
veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3
dalies turinys, skirtingai nei BK 62 straipsnis, konkrečių aplinkybių, kurioms
esant teismas galėtų konstatuoti prieštaravimą teisingumo principui, nenustato,
palikdamas tai teismo nuožiūrai.
Šiuolaikinėje baudžiamosios teisės doktrinoje,
remiantis konstituciniais teisinės valstybės teisingumo ir kitais principais,
pripažįstama, kad valstybė, taikydama baudžiamąsias teisines priemones, turi
naudoti tik proporcingą intervenciją į nusikalstamą veiką padariusio asmens
teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo
principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma
teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės
pavojingumą (nutartis Nr. 2K-420/2006). Atsižvelgiant į tai, teismų
praktikoje taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas skiriant bausmes
nužudymų bylose būtina nustatyti išimtines aplinkybes, rodančias, kad šio
nusikaltimo pavojingumas, įvertinus jo motyvus, tikslus, padarymo būdą,
kilusius padarinius, yra daug mažesnis negu rūšinis nužudymo pavojingumas,
įvertintas įstatymo leidėjo BK 129 straipsnio sankcijose. Be to, taikant BK 54
straipsnio 3 dalį, nemažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas
suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą,
padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių
aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties
teisingumo principui. Tokia pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutarties Nr. 2K-420/2006 motyvuojamojoje dalyje: Skiriant bausmę,
vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikia motyvuotos teismo išvados,
kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų
teisingumo principui <. . . > Tokia išvada turi išplaukti įvertinus padaryto
nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
Atsižvelgiant į tai, kad nužudymas yra labai sunkus
nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius, už jį numatytos bausmės
prieštaravimo teisingumo principui klausimas gali būti keliamas tik itin
retais, išimtiniais atvejais. Teismų praktikos pavyzdys taikant BK 54
straipsnio 3 dalį skiriant bausmę už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyto
nusikaltimo padarymą yra Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas jau minėtoje
baudžiamojoje byloje Nr. 1A-165/2007, kurioje G. M. nuteista pagal BK 21
straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir
pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalies 3 punktą paskirta 20
MGL (dviejų tūkstančių penkių šimtų) litų bauda.
Lietuvos apeliacinis teismas nenustatęs BK
62 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumos nurodė, kad apeliantų prašymas
paskirti G. M. penkerių metų laisvės atėmimo bausmę aiškiai prieštarautų
bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, ir nusprendė, kad šioje
baudžiamojoje byloje yra išimtinės aplinkybės ir straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas jai aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Prie išimtinių aplinkybių, kurios duoda pagrindą G. M. taikyti BK 54
straipsnio 3 dalį, kolegija priskyrė: senyvą jos amžių, sunkią sveikatos būklę
po persirgtų ligų, invalidumą, taip pat lėtinių, sunkių, nepagydomų ligų,
kuriomis G. M. serga, pobūdį, sunkių padarinių neatsiradimą nusikaltimui
nutrūkus rengimosi stadijoje.
Skirdama bausmę G. M. kolegija vadovavosi
bausmės paskirtimi bei atsižvelgė į jos asmenines savybes, elgesį prieš
nusikalstamos veikos padarymą (ji anksčiau nebausta, teista už viešosios
tvarkos pažeidimą – baudžiamąjį nusižengimą), nusikalstamos veikos padarymo
metu ir po jos (nuteistoji kategoriškai neigė savo kaltę viso proceso metu), ji
neprisipažino kalta ir apeliacinės instancijos teisme, nesigailėjo dėl
padarytos veikos. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija nusprendė, kad
G. M. apygardos teismo paskirta bausmė – 20 MGL (2500 Lt) dydžio
bauda yra aiškiai neteisinga, nes per švelni, todėl nors nuteistoji ir yra
pensininkė, tačiau, atsižvelgus į jos turtinę padėtį (iš bylos duomenų matyti,
kad ji su vyru turi nuosavą būstą, du automobilius, turėjo banke santaupų, iš
kurių ketino sumokėti nusikaltimo vykdytojams 3000 JAV dolerių), jai
skirtina daug didesnė bauda. Be to, kolegija įvertino tai, kad ji teista, o
padariusi šį nusikaltimą nė kiek nesigaili ir neišgyvena, tai rodo jos atkaklų
nenorą pasitaisyti. Atsižvelgdamas į tai, Apeliacinis teismas nusprendė
pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę 80 MGL (10 000 Lt)
baudą.
N-s Lietuvos apeliacinio teismo išvada dėl BK 54
straipsnio 3 dalies taikymo šioje byloje buvo išsamiai motyvuota, tačiau iš
nuosprendžio matyti, kad teismas esminę reikšmę teikė kaltininkės sveikatos
būklei, atsižvelgė į jos senyvą amžių ir į tai, kad nusikaltimas nutrūko
rengimosi stadijoje. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios šio
nusikaltimo pavojingumą, visapusiškai nebuvo įvertintos – deramai neatsižvelgta
į savanaudiškus motyvus, žemas paskatas, į tai, kad kaltinamoji kurstė ir bandė
įtraukti į šį nusikaltimą kitą asmenį.
Be to, bylos duomenys rodo, kad nuteistosios, kaip
asmenybės, vertinimas taip pat neduoda pagrindo išvadai apie mažesnį jos
pavojingumą – anksčiau ji buvo teista, kategoriškai neigė savo kaltę ir
nesigailėjo dėl padarytos veikos. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos taikant BK 54 straipsnio 3 dalį analizė rodo, kad, be kitų, išimtinių
aplinkybių, papildoma sąlyga švelnesnei nei įstatymo numatytai bausmei pagal BK
54 straipsnio 3 dalį skirti yra ir kaltininko, kaip asmenybės, teigiamas
įvertinimas (nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-7-45/2007, 2K-77/2007).
Pažymėtina ir tai, kad švelnesnės nei įstatymo
numatyta bausmės instituto taikymas negali sudaryti prielaidų neproporcingoms
padaryto nusikaltimo pavojingumui bausmėms skirti, t. y. tokioms, kurias
paskyrus, asmenys iš esmės liktų nenubausti. T-ėl, skirdami švelnesnę nei
įstatymo numatyta bausmę už nužudymą, teismai pirmiausia turi svarstyti
galimybę paskirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę nei BK 129 straipsnio
sankcijose numatytas jos minimumas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 13
d. nuosprendžiu K. P. , pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dvejiems metams,
įpareigojant per šios bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 100
valandų globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios
rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, taikydamas BK
54 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas K. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad
mirtį sukėlęs kūno sužalojimas nukentėjusiajai padarytas tik keturiais
smūgiais, nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, kad nuteistasis veiką
padarė susijaudinęs, atsitiktinai, šeimoje susiklosčius nepalankiai ir iki tol
nebuvusiai situacijai (J. P. pirmą kartą išleido svaigalams visus pinigus,
skirtus šeimos tikslams ir motinos priežiūrai, tokiam savo elgesiui nebuvo
kritiška). K. P. anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis
nebaustas, dirba, apibūdinamas teigiamai, užaugino tris sūnus, kurių vienas
nepilnametis, po J. P. mirties jos motina M. J. , kuriai dėl išeminės
smegenų ligos reikalinga globa, toliau gyvena kartu su K. P. ir yra jo
prižiūrima, jokių naujų neigiamų duomenų apie K. P. elgesį per laiką,
praėjusį po nusikaltimo padarymo, negauta.
Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m.
lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio
13 d. nuosprendį pakeitė ir paskyrė K. P. laisvės atėmimo dvejiems
metams bausmę, nurodant ją atlikti atvirojoje kolonijoje. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje
nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas
K. P. taikė tinkamai, tačiau tinkamai neįvertino itin sunkių nusikalstamos
veikos pasekmių, todėl yra pagrindas paskirti mažesnės apimties, nei sankcijoje
numatyta, bet laisvės atėmimo bausmę (nutartis Nr. 2K-594/2005).

Bausmių skyrimas nepilnamečiams už BK 129
straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymą

Skirdami bausmes nepilnamečiams už nužudymus teismai
vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis bei kartu
atsižvelgia į papildomus, specifinius bausmių individualizavimo reikalavimus,
įtvirtintus Baudžiamojo kodekso XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios
atsakomybės ypatumai“ 91 straipsnyje. Teismų praktikos analizė rodo, kad, nustatę
asmens, padariusio BK 129 straipsnyje numatytą nusikaltimą amžių, teismai
dažniausiai neklysta parinkdami teisės normas, reglamentuojančias bausmės
skyrimą atitinkamai pilnamečiui ar nepilnamečiui kaltininkui. Tačiau pasitaiko
ir diskutuotinų atvejų dėl baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių
baudžiamosios atsakomybės ypatumų supratimo ir taikymo.
Iš analizuotų nuosprendžių, kuriuose nepilnamečiai
asmenys buvo nuteisti už nužudymą, nė vienam iš nuteistųjų už pavienio
nusikaltimo padarymą nebuvo skirta maksimali dešimties metų laisvės atėmimo
bausmė, tačiau tokia bausmė buvo skirta nusikaltimų daugeto atveju (pvz. ,
Panevėžio apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. N1-90-511/2005).
Teismai atsižvelgia į nepilnamečio asmens, padariusio
nužudymą, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Tais atvejais,
kai byloje nustatytos vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60
straipsnyje, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio
2 dalies punktus, nepilnamečiui paprastai skiriama didesnė laisvės atėmimo
bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, kuris apskaičiuojamas pagal
BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles.
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 8 d.
nuosprendžiu R. V. ir V. Ž. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
6, 8 punktus atitinkamai laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir šešiems
mėnesiams ir laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams. Teismas
nurodė, kad jie apibūdinami neigiamai, niekur nedirbo, nesimokė, lengvinanti
aplinkybė – prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi,
sunkinanti – nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, apsvaigę nuo alkoholio, tai
turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Šių aplinkybių nustatymas lėmė teismo
išvadą, kad skirtina laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei sankcijoje nurodytas
šios baus­mės vidurkis.
Pažymėtina, kad išanalizavus teismų praktiką
nustatyta, jog teismai neretai asmens, kaltinamo pagal BK 129 straipsnį,
nepilnametystės faktą vertina netinkamai: nepilnametystė pripažįstama
aplinkybe, dėl kurios maksimalus dešimties metų laisvės atėmimo bausmės dydis
nepilnamečiams, neskiriamas.
Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 14 d.
nuosprendžiu R. J. , neblaiviam padariusiam BK 129 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikalstamą veiką, anksčiau teistam, apibūdinamam neigiamai, skyrė
aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas pabrėžė, kad asmeniui
neskirtina maksimali laisvės atėmimo bausmė, nes jis padarė nusikaltimą būdamas
nepilnametis (baudžiamoji byla Nr. 1-155-133/2006).
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai
nepilnametystė pripažįstama kaip viena svarbiausiu BK 54 straipsnio 2
dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, lemiančių laisvės
atėmimo bausmės dydį.
2007 m. vasario 9 d. Vilniaus apygardos teismo
nuosprendžiu B. M. , gimęs 1991 m. gruodžio 12 d. , nuteistas
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pažymint, kad
artimą sankcijos minimumui bausmę lemia tai, kad B. M. jam inkriminuotą
nusikaltimą padarė ne tik būdamas labai jauno amžiaus, bet iš esmės vos
sulaukęs to amžiaus, nuo kurio apskritai galima baudžiamoji atsakomybė,
t. y. vos tapęs nusikaltimo subjektu (baudžiamoji byla
Nr. 1-85/2007).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 2
dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės turi vienodą teisinę
reikšmę, todėl skiriant bausmę nepilnamečiui turi būti įvertinamos kaip visuma.
Be to, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, apibūdinančios padaryto
nusikaltimo pavojingumą, negali būti neutralizuojamos ar sumenkinamos teikiant
prioritetą kaltininko nepilnametystei.
Kartais teismai asmens nepilnametystę pripažįsta jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 12 d.
nuosprendžiu V. K. nuteistas už BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte
numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu aštuoneriems metams; teismas, be
kitų bausmei individualizuoti svarbių įstatyme numatytų aplinkybių, nurodė, kad
sunkinančių aplinkybių jam (kaltininkui) nenustatyta; lengvinančia aplinkybe
laikoma tai, kad jis nusikalto, būdamas nepilnametis (baudžiamoji byla Nr.
1-75-384/2006).
Pažymėtina, kad į asmens nepilnametystę atsižvelgiama
taikant baudžiamajame įstatyme nustatytus nepilnamečių baudžiamosios
atsakomybės ypatumus, be to, ši aplinkybė jau įvertina įstatymo leidėjo
nustatant maksimalią dešimties metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribą
nepilnamečiams. Dėl šių priežasčių papildomai ši aplinkybė kaltininko
atsakomybę lengvinančia negali būti pripažįstama.
Kartais teismai, skirdami bausmę nepilnamečiui už
nužudymo padarymą, netiksliai aiškina BK 91 straipsnio 3 dalį, nurodydami, kad
tokios rūšies bausmė yra skiriama todėl, kad nepakanka kitos rūšies bausmių
nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pataisyti. BK 129 straipsnio sankcijoje
nustatyta vienintelė – laisvės atėmimo – bausmė. T-ėl BK 91 straipsnio 3
dalies nuostata, kad teismas gali skirti terminuotą laisvės atėmimą, jeigu
nepilnametis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, neturėtų būti
suprantama kaip alternatyva tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatyta
tik laisvės atėmimo bausmė (išskyrus atvejus, kai yra taikomas švelnesnės nei
įstatymo numatyta bausmės skyrimo institutas).
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 29
d. nuosprendžiu, skirdamas bausmę nepilnamečiui L. P. už BK 129 straipsnio
2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, pažymėjo, kad, atsižvelgus
į padarytos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos
veikos motyvus, kaltininko asmenybę ir vaidmenį padarant nusikalstamą veiką,
jauną amžių, dvi atsakomybę sunkinančias ir vieną lengvinančią aplinkybę,
kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti
pasiekti, L. P. paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę
(baudžiamoji byla Nr. 1-28/2006).
Be to, bausmės skyrimas nepilnamečiui turi būti
siejamas ne tik su BK 41 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės tikslais,
bet ir su BK 80 straipsnio taikymu.
Teismai, skirdami bausmę nepilnamečiui už nužudymą,
privalo laikytis BK 91 straipsnio 2 dalies reikalavimo atsižvelgti į jo
gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, ankščiau
taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po
nusikaltimo padarymo. Teismų praktika rodo, kad teismai paprastai analizuoja
nepilnamečio asmenybės teisinius požymius (padarytų teisės pažeidimų skaičių,
taikytas poveikio priemones), gyvenimo sąlygas, turimus socialinius vaidmenis,
kaip šis juos atlieka, jo santykius su socialinėmis institucijomis (pirmiausia
mokykla). Teismai, skirdami bausmę, taip pat įvertina sveikatos būklę:
1) įrašytas ar neįrašytas į psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitą; 2)
specialisto (paprastai psichologo) konstatuotus nepilnamečio elgesio
sutrikimus, atskirus somatinius sveikatos sutrikimus pagal medicininius
dokumentus. Be minėtų aplinkybių, didelę reikšmę bausmės individualizavimui
turi ir nepilnamečio asmens elgesio po nusikalstamos veikos padarymo
vertinimas.
Panevėžio apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d.
nuosprendžiu E. C. ir S. L. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
9 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę
E. C. teismas įvertino jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir
nuoširdų gailėjimąsi dėl to, taip pat tai, kad nužudymas buvo padaryta
bendrininkų grupe, o E. C. buvo aktyvus nusikalstamos veikos vykdytojas.
Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę
bei aplinką, kurioje ji formavosi. E. C. nusikaltimų padarymo metu buvo
sulaukęs penkiolikos metų amžiaus, buvo sveikas, paskutiniaisiais metais gyveno
prižiūrimas globėjos, kuri, bylos duomenimis, mažai rūpinosi jo priežiūra;
tėvai išsiskyrę, jo motina žuvusi, tėvo gyvenamoji vieta nežinoma, turi seserį,
tačiau ji jau kelerius metus gyvena ir dirba užsienyje. I- nors iki suėmimo
E. C. mokėsi vidurinėje mokykloje, tačiau iš ten gautoje charakteristikoje
jis apibūdinamas neigiamai kaip blogai besimokantis, neturintis mokymosi
motyvacijos, įgūdžių bei įpročių, nevykdantis mokinio pareigų, nereaguojantis į
pastabas ir auklėjamąjį darbą su juo.
E. C. buvo teistas du kartus taip pat už
tyčinius, savanaudiškus nusikaltimus. V-ą iš šių nusikaltimų (vagystę) jis
įvykdė jau būdamas teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Taigi akivaizdu, kad jis nepadarė jokių išvadų iš savo ankstesnio nusikalstamo
elgesio, nenorėjo ir nesistengė taisytis, todėl už veiką, numatytą BK 129
straipsnio 2 dalies 9 punkte, jam skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė
nei pagal įstatymą galimas jos vidurkis.
S. L. nusikaltimų padarymo metu buvo septyniolikos
metų amžiaus, t. y. taip pat nepilnametis, nėra duomenų, kad būtų turėjęs
sveikatos problemų, psichiškai sveikas; gyveno su motina, kuri viena augino dar
vieną jaunesnį sūnų; tėvai išsiskyrę, tėvas gyvena atskirai ir turi kitą šeimą,
moka sūnui alimentus. Byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Tačiau iki suėmimo šioje byloje S. L. niekur
nesimokė, iš paskutinės mokymosi įstaigos gautoje charakteristikoje
apibūdinamas taip pat neigiamai: 2003 m. balandžio 7 d. , būdamas 9
klasėje, išbrauktas iš mokyklos moksleivių sąrašų, praleidinėjo pamokas, blogai
mokėsi, neruošė pamokų; mama ir mokyklos socialinė pedagogė domėjosi jo
problemomis, bandė jam padėti, tačiau jų pastangos jokio poveikio S. L.
sprendimams neturėjo. Nuo 2000 m. lapkričio 23 d. jis buvo įrašytas į
Panevėžio miesto VPK vaikų rizikos informacinę kartoteką už alkoholinių gėrimų
vartojimą, o nuo 2004 m. gegužės 5 d. – į profilaktinę įskaitą. Teismo
nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis nesilaikė teismo jam
paskirto įpareigojimo sąlygų, už tai buvo du kartus įspėtas. Veikas, už kurias
teisiamas šioje baudžiamojoje byloje, S. L. padarė būdamas teismo 2004 m.
vasario 13 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, po to,
2004 m. gegužės 26 d. , jis padarė dar dvi vagystes iš automobilių, už
kurias jau yra nuteistas; apskritai jis apibūdinamas neigiamai, todėl pagal BK
129 straipsnio 2 dalies 9 punktą jam skirta griežtesnė bausmė nei pagal
įstatymą galimas jos vidurkis (BK 90 straipsnio 5 dalis, 91 straipsnio 3 dalis)
(baudžiamoji byla Nr. 1-26-491/2005).
Tačiau teismų praktikoje nustatyta atvejų, kai
teismai, skirdami bausmes nepilnamečiams, apsiriboja BK 54 straipsnio 2 dalies
5 punkte įtvirtintu reikalavimu skiriant bausmę atsižvelgti į kaltininko
asmenybę (apsiriboja informacija apie teistumą, administracinį baustumą,
įrašymą į psichiatro ar narkologinę įskaitą), tačiau tinkamai neįgyvendina BK
91 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 22 d.
nuosprendžiu S. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9
punktą laisvės atėmimu šešeriems metams; skirdamas laisvės atėmimo bausmę
teismas pažymėjo, kad nėra S. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių
aplinkybių, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį,
asmenybę ir atsiradusias pasekmes: padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio
padariniai negrįžtami, kaltinamasis nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas,
po A. G. nužudymo buvo teistas už vėliau padarytus nusikaltimus; tai
parodė, kad jis linkęs nusikalsti, teigiamų išvadų nepadarė (baudžiamoji
byla Nr. 1-228/2007).
Ne visada teismai tinkamai atsižvelgia į nepilnamečio
asmens gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, per daug akcentuodami nevienareikšmiškai
vertintinas aplinkybes.
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. liepos 5 d.
nuosprendžiu A. J. , gimusį 1990 m. vasario 15 d. , nuteisė pagal BK
129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, be kitų
skiriant bausmę reikšmingų aplinkybių, konstatavo ir tai, kad „V“ vidurinės
mokyklos klasės auklėtojos jis buvo apibūdintas kaip ramaus, uždaro būdo, mažai
bendraujantis su klasės draugais, vengiantis dalyvauti renginiuose ir
užklasinėje veikloje, dažnai be pateisinamos priežasties praleidinėjantis
pamokas. Tos mokyklos socialinė pedagogė A. J. apibūdino kaip dėl
nepatenkinamų rezultatų paliktą antriems metams, nekonfliktišką, niekada
neatsikalbinėjantį, pamokų metu atsakinėjantį į klausimus, atliekantį užduotis,
dalyvaujantį pamokose, tačiau labai daug praleidinėjantį pamokų be pateisinamos
priežasties; su klasės draugais mažai bendraujantį, vengiantį dalyvauti klasės
valandėlėse, renginiuose, užklasinėje veikloje (baudžiamoji byla Nr.
1-56/2007).
Šiuo atveju teismas skyrė pernelyg daug dėmesio,
vertindamas nepilnamečio tik vieno iš socialinių vaidmenų – mokinio – svarbą atskleidžiant
nepilnamečio kaltininko gyvenimo bei auklėjimo sąlygas. Nepilnamečio asmenybę
apibūdinančios aplinkybės turi būti vertinamos kaip visuma, t. y. ne tik
mokymo įstaigos kolektyvo, bet ir kitų socialinių grupių, kurioms priklauso
nepilnametis, sferą – šeimą ar ją atstojančią instituciją, darbo kolektyvą,
neformaliąsias grupes, kurių narys yra nepilnametis, santykius tarp jų ir pan.
Teismai paprastai teisingai vertina nepilnamečio
asmens santykius šeimoje, tačiau pasitaiko atvejų, kada kreipiamas didesnis
dėmesys šeimos, kurioje auga ir auklėjamas nepilnametis, formai, bet ne
turiniui.
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. lapkričio 7 d.
nuosprendžiu skyręs V. F. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11
punktus laisvės atėmimo devyneriems metams bausmę, be kitų bausmę
individualizuojančių aplinkybių, pažymėjo, kad nepilnametis augo nevisavertėje
šeimoje – tėvas miręs.
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta atvejų, kai
teismai BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes nuosprendžiuose išdėsto
deklaratyviai, nenurodydami, kaip ir kurios iš jų nulemia skirtinos bausmės
dydį.
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d.
nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį šešerių
metų laisvės atėmimo bausme. Skirdamas bausmę teismas nurodė, kad, be kitų
bausmei skirti svarbių aplinkybių, atsižvelgia į tai, kad iki nusikalstamos
veikos padarymo M. B. nesimokė ir nedirbo, tačiau buvo registruotas Darbo
biržoje, augo nevisavertėje šeimoje, trūkstant tėvų priežiūros, tai, kolegijos
nuomone, turėjo įtakos jo elgesiui.
Įgyvendindami BK 91 straipsnio 2 dalies reikalavimą
atsižvelgti į anksčiau taikytas poveikio priemones nepilnamečiui, teismai
įvertina: 1) ankstesnius nepilnamečio teistumus, kokios bausmės,
auklėjamojo poveikio priemonės taikytos už baudžiamojo nusižengimo padarymą,
kokios bausmės už nusikaltimo padarymą; 2) jam taikytas administracinio
poveikio priemones; 3) drausminio poveikio priemones (jei dirba – darbovietėje,
jei mokosi – mokykloje).
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d.
nuosprendžiu T. J. ir R. M. , gimusius 1991 metų balandžio ir
sausio mėnesiais, nuteisė laisvės atėmimu atitinkamai septyneriems metams bei
septyneriems metams ir trims mėnesiams; teismas, skirdamas bausmę, pažymėjo,
kad T. J. įrašytas į Šilutės rajono policijos komisariato rizikos grupės
vaikų informacinę sistemą, apibūdinamas neigiamai: labai blogai lanko mokyklą,
neturi mokymosi motyvacijos, pasižymi žodine ir fizine agresija, linkęs
meluoti, neturi atsakomybės jausmo, neklauso motinos. Byloje yra nutarimas
nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nužudyti, nes T. J. dar nebuvo
tokio amžiaus, nuo kurio jis galėtų atsakyti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (baudžiamoji
byla Nr. 1-139-106/2006).
Atskirai pažymėtinos ir BK 81 straipsnio 2 dalies
nuostatos, kai asmeniui, nors ir sulaukusiam aštuoniolikos metų amžiaus, tačiau
nesulaukusiam dvidešimt vienerių metų, jei teismas, atsižvelgęs į padarytos
nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas aplinkybes, prireikus – į
specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad jis pagal socialinę brandą
prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam
atitiktų BK 80 straipsnio paskirtį. Tokiam asmeniui taikytini ir nepilnamečiams
reglamentuoti laisvės atėmimo bausmės skyrimo ypatumai. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-200/2004 nurodė, kad įstatymo leidėjas
klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą
pirmiausia sieja su paties teismo teise ją nustatyti. Iš 35 nuosprendžių, iš
kurių už nužudymą nuteisti asmenys, sulaukę aštuoniolikos metų, bet dar
nesulaukę dvidešimt vienerių metų amžiaus, nustatyti du atvejai, kai buvo
keliamas klausimas dėl asmens socialinės brandos.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 2 d.
nuosprendžiu E. L. nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9
punktus laisvės atėmimu devyneriems metams; įvertinęs padarytos veikos pobūdį,
motyvus bei kaltinamojo elgesį prieš nusikaltimų padarymą, nusikaltimų padarymo
metu, liudytojų parodymus, vaikų globos namų apibūdinančią jį medžiagą, teismas
sprendė, kad E. L. pagal savo socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir
baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnio
paskirtį (baudžiamoji byla Nr. 1-61/2006).
Antruoju atveju asmeniui skiriant bausmę konstatuota,
kad jis nepriskirtinas asmenims, kuriems pagal BK 81 straipsnio 2 dalį taikomos
nepilnamečių asmenų laisvės atėmimo bausmės skyrimo taisyklės.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 15 d.
nuosprendžiu nuteisė R. N. (dvylikai metų laisvės atėmimo) ir J. S.
(trylikos metų laisvės atėmimo bausme) už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte
numatyto nusikaltimo padarymą. Savo sprendime individualizuodamas bausmę,
teismas nurodė, kad pagal socialinę brandą asmenys atitinka savo amžių.
Taip pat pažymėtina, kad nė viename iš kitų 33
nuosprendžių nebuvo pasisakyta socialinės brandos klausimu.

Išvados

1. Skirdami bausmes už BK 129 straipsnyje
numatytus nusikaltimus, teismai vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41
straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio
2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo
taisyklėmis, taip pat esminėmis susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose nuostatomis.
2. Vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies 1
punktu, teismai turi įvertinti nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias
konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes: nužudymo padarymo būdą (smurto
naudojimo intensyvumą ir jo pobūdį, panaudotus įrankius ir priemones), vietą,
tyčios rūšį, šio nusikaltimo motyvus bei tikslus ir kt. Į šias aplinkybes
atsižvelgiama skiriant bausmę, jeigu jos BK 129 straipsnio 2 dalyje nenumatytos
kaip kvalifikuojantys nužudymą požymiai.   
Didesnio pavojingumo laipsnio paprastai pripažįstamas
toks nužudymas, kuris padaromas intensyviai naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį,
panaudojant žmogui žaloti pritaikytus įrankius, veikiant tiesiogine apibrėžta
tyčia, padaromas dėl menkavertės dingsties ar žemų paskatų ir pan. Konkrečių
nužudymų, kvalifikuojamų pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, didesnį pavojingumo
laipsnį rodo kelių jį kvalifikuojančių požymių nustatymas.
Mažesnį nužudymo pavojingumo laipsnį paprastai rodo
tokie atvejai, kai nustatoma, kad smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį
nebuvo intensyvūs, nužudymo motyvą lėmė netinkamas nukentėjusiojo elgesys, jis
padarytas netiesiogine tyčia ir pan.
Nužudymo pavojingumo laipsnio reikšmė nustatant
skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį negali būti sumenkinama teikiant
prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms aplinkybėms.
3. Įgyvendindami BK 54 straipsnio
2 dalies 4 punkto ir 57 straipsnio reikalavimus, teismai
atsižvelgia į tai, ar nužudymas nutrūko rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje, ar
pasikėsinimas buvo baigtas (kaltininkas, jo paties supratimu, atliko viską, kad
atimtų gyvybę nukentėjusiajam), ar nebaigtas (kaltininkas, jo paties supratimu,
atliko tik dalį reikalingų veiksmų siekdamas nužudyti).  
Teismai turi įvertinti priežastis, dėl kurių nužudymas
nebuvo baigtas (pvz. , padarinių nekilo dėl to, kad kaltininkas buvo sulaikytas,
nukentėjusysis aktyviai pasipriešino, arba tik dėl to, kad nukentėjusiajam
laiku buvo suteikta medicinos pagalba). V-indami kaltininko padarytų veiksmų
pavojingumą teismai atsižvelgia į jo pasiryžimą bei atkaklumą įgyvendinant
sumanymą nužudyti (smurto naudojimo intensyvumą prieš nukentėjusįjį, šiuo
tikslu naudotus įrankius bei priemones ir kt. ), taip pat įvertina dėl
pasikėsinimo nužudyti atsiradusius padarinius – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo
laipsnį.   
Baudžiamojo įstatymo imperatyviai nereikalaujama už
rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skirti švelnesnę bausmę nei už
baigtą nusikaltimą, todėl nužudymo stadiją būtina įvertinti kitų BK 54
straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių kontekste.
4. V-indami kaltininko asmenybę (BK 54
straipsnio 2 dalies 5 punktas), teismai turi įvertinti ne tik aplinkybes,
apibūdinančias kaltininką iki nužudymo padarymo (ankstesni teistumai,
administracinės nuobaudos, požiūris į darbą, vertybinė orientacija ir kt. ), bet
ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį nužudymo darymo metu (pvz. ,
žemino nukentėjusįjį, iš jo tyčiojosi) bei po jo padarymo (požiūris į padarytą
nužudymą, elgesys su nukentėjusiojo artimaisiais ir kt. ).  
Kaltininko asmenybę apibūdinantys požymiai, tokie
kaip amžius, lytis, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir pan. , savaime negali
nulemti švelnesnės bausmės už nužudymą paskyrimo, į juos gali būti
atsižvelgiama tik visų kitų aplinkybių, apibūdinančių kaltininko asmenybę,
kontekste.  
V-indami kaltininko asmenybės pavojingumą, teismai
nustato, ar nužudymas padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms arba dėl
kitų asmenų įtakos (tai paprastai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą),
ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki šio
nusikaltimo padarymo (tai paprastai rodo didesnį kaltininko asmenybės
pavojingumą).  
Skiriant bausmes pagal BK 129 straipsnį, teigiamai
apibūdinama kaltininko asmenybė negali sumenkinti nužudymo pavojingumo laipsnio
bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmės skiriamai
bausmei.
5. Remiantis BK 54 straipsnio
2 dalies 6 punktu ir 58 straipsniu, bausmės nužudymo
bendrininkams skiriamos bendra tvarka, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendrininkų
rūšį, bendrininkavimo formą, bendrininkų vaidmenį nužudant ir veiksmų pobūdį
(suteiktos pagalbos vykdytojui reikšmingumą, aktyvumą atimant gyvybę
nukentėjusiajam ir kt. ).
Griežtesnės bausmės paprastai skiriamos nužudymo
organizatoriams, taip pat asmenims, atlikusiems kelis BK 24 straipsnyje
nurodytų bendrininkų vaidmenis, o jeigu šį nusikaltimą kartu padaro keli
bendravykdytojai – tiems bendravykdytojams, kurie intensyviau naudojo smurtą
prieš nukentėjusįjį ar buvo šių veiksmų iniciatoriai.
6. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta
atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui
pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių –
pripažįstama nustačius aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis stengėsi
užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai (pvz. , iškvietė greitąją medicinos
pagalbą, prašė aplinkinių pagalbos arba pats bandė suteikti pagalbą
nukentėjusiajam).
Teismai atsisako pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies
1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai pagalba nukentėjusiajam
suteikiama pavėluotai arba yra nereikšminga, todėl nepadeda išvengti jo
mirties.
7. Teismai pripažįsta BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai
kaltininkas prisipažįsta padaręs nužudymą ir kartu nustatoma bent viena šių
aplinkybių: jis nuoširdžiai gailisi arba 
padėjo išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius asmenis. V- kaltininko
prisipažinimas padarius nužudymą, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar
padėjimo išaiškinti šį nusikaltimą, negali būti pripažįstamas atsakomybę
lengvinančia aplinkybe ir pagal BK 59 straipsnio 2 dalį, tačiau į tai gali būti
atsižvelgiama vertinant kaltininko asmenybę.   
Kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas
tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne
dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir
teisme. Teismai pripažįsta, kad asmuo prisipažino padaręs nužudymą ir tada, kai
jis nepripažįsta dalies neesminių šio nusikaltimo padarymo aplinkybių (pvz. ,
negali nurodyti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus ar jų sudavimo mechanizmo)
arba neigia norą atimti gyvybę.
Tačiau tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas
dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių,
taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, arba vėliau pakeičia
parodymus ir ima neigti šio nusikaltimo padarymą, nėra pagrindo pripažinti, jog
yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė.
Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo
nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi
atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį,
išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra
nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis.
Padėjimas išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius
asmenis nustatomas tada, kai kaltininkas savo valia padeda atskleisti esmines
nužudymo padarymo aplinkybes (pvz. , nurodo įrodomosios reikšmės turinčių daiktų
buvimo vietą), o jei šis nusikaltimas padarytas su bendrininkais – nurodo jų
pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, arba pateikia kitą reikšmingą
informaciją apie juos.
8. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta
atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą
žalą, pripažįstama tada, kai jis pats ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą
dėl nužudymo atsiradusią žalą. Šiame punkte numatyta atsakomybę lengvinanti
aplinkybė nepripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos
žalos.
D-nį žalos atlyginimą teismas gali motyvuotai
pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2
dalimi. Tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o
kaltininko elgesys sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis
neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Šių sąlygų neatitinka atvejai, kai
atlyginama tik nedidelė dalis nužudymu padarytos žalos.  
Pripažįstant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad
kaltininkas atlygino padarytą žalą, būtina įvertinti tai, kad nužudymas sukelia
negrįžtamus padarinius, todėl šios aplinkybės nustatymas negali turėti esminės
reikšmės skiriamai bausmei.
9. Pripažindami BK 59 straipsnio 1 dalies 6
punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismai nustato, kad nukentėjusiojo
elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti BK 129 straipsnyje
numatytą nusikaltimą. Spręsdami, ar nukentėjusiojo elgesys laikytinas
provokuojančiu, teismai turi įvertinti, kiek jis iš esmės prieštarauja dorovės
principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką
ir jo elgesį. Priklausomai nuo nužudymo padarymo aplinkybių teismai atsižvelgia
ne tik į nukentėjusiojo elgesį prieš pat nužudymą, bet ir į ankstesnį jo elgesį
su kaltininku.
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos
atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimas svarstomas visada,
kai nustatoma, kad netinkamas nukentėjusiojo elgesys nesukėlė kaltininkui
stipraus susijaudinimo, lemiančio būtinybę kvalifikuoti nužudymą pagal BK 130
straipsnį.  
10. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte
numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nužudymas padarytas bendrininkų
grupės, konstatuojama tada, kai šį nusikaltimą padaro keli asmenys, iš kurių
bent du pripažįstami nužudymo vykdytojais.
Nustatę, kad nužudymas padarytas bendrininkų grupės,
teismai visada svarsto dėl šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo.
Teismo sprendimas, atsižvelgus į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nužudymą
pobūdį ir laipsnį, nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia turi
būti motyvuojamas.
11. Pripažįstant BK 60 straipsnio 1 dalies 9
punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, būtina nustatyti ne tik tai,
kad kaltininkas BK 129 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo
alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, bet
ir pagrįsti, kad būtent apsvaigimas turėjo įtakos nužudymo padarymui.
Teismų praktikoje asmens apsvaigimo būklė nustatoma
ne tik atlikus specialų tyrimą (pvz. , panaudojant alkoholio kiekio matuoklį),
bet ir remiantis liudytojų ar paties kaltininko parodymais bei kitais
duomenimis, kuriais apibūdinami apsvaigimo požymiai.
Išvada dėl apsvaigimo reikšmės nužudymui daroma
įvertinus šio nusikaltimo padarymo situaciją, jo motyvus ir tikslus, kaltininko
veiksmų, nukreiptų atimti gyvybę nukentėjusiajam, intensyvumą bei pobūdį ir
kitas bylos aplinkybes.
12. Griežtesnės bausmės teismų praktikoje
skiriamos nustačius didesnį nužudymo pavojingumo laipsnį. Nustačius tik
kaltininko atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nenustačius jo atsakomybę
lengvinančių aplinkybių parenkama didesnė nei BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies
sankcijos vidurkis bausmė. Nepritartina teismų praktikai, kai nustačius didesnį
padaryto nužudymo ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumą, rodantį būtinybę
skirti griežtą bausmę, parenkama BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalies sankcijos
vidurkį atitinkanti arba jį nedaug viršijanti bausmė. Tokia praktika reiškia,
kad teismai, skirdami bausmes už nužudymus, nepakankamai įvertina šių labai
sunkių nusikaltimų pavojingumą ir neįgyvendina visų įstatymo leidėjo už jų
padarymą numatytų sankcijų taikymo galimybių. Griežčiausia – laisvės atėmimo
iki gyvos galvos – bausmė, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas
aplinkybes, gali būti skiriama ir nustačius vieną nužudymą kvalifikuojantį
požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje.
13. Kai asmuo, be BK 129 straipsnyje numatytų
nusikaltimų, teisiamas ir už kitas nusikalstamas veikas, teismai turi atskirai
nustatyti bei įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir į jas
atsižvelgti skirdami bausmes už kiekvieną iš šių veikų.
14. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus gyvybė yra
didžiausia baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, švelnesnė nei įstatymo
numatyta bausmė už nužudymą gali būti skiriama tik išimtiniais atvejais.
Skirdami švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę,
teismai pirmiausia turi svarstyti galimybę paskirti mažesnės trukmės bausmę nei
BK 129 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimumas.
Teismai turi įvertinti, ar paskyrus švelnesnę bausmę už nužudymą, bus įvykdytas
teisingumas, nebus pažeistas nukentėjusių asmenų orumas bei visuomenės
interesai.
15. Skirdami bausmes nepilnamečiams teismai
vadovaujasi bendraisiais baus­mių skyrimo pagrindais ir kitomis baudžiamajame
įstatyme įtvirtintomis bausmės skyrimo taisyklėmis bei motyvuotai įvertina BK
91 straipsnyje nurodytas aplinkybes.
Į kaltininko nepilnametystę atsižvelgiama taikant BK
XI skyriuje nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, todėl
ši aplinkybė negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia, taip pat nulemti
skirtinos už nužudymą bausmės, neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91
straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumos.


2008 m. vasario 28 d.                                                                           Teismų
praktikos apibendrinimo
                                                                                                                         departamentas


S-styta Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų pasitarime ir pritarta spausdinti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo biuletenyje Teismų praktika 28.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt