TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl išieškojimo
iš skolininko turto
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl
areštuoto turto pardavimo iš varžytYnių arba skolininko pasirinktam pirkėjui
apžvalga

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumas. Šaliai geranoriškai nevykdant sprendimo, jis įvykdomas priverstinai vadovaujantis CPK VI dalies normomis. Šių normų tinkamas aiškinimas ir taikymas glaudžiai susijęs su nuosavybės teisių apsauga, suponuojančia būtinybę užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą. Įvertinus vykdymo procese priverstinai parduodamo turto teisinio reguliavimo specifiką ir būtinybę šioje srityje išlaikyti (užtikrinti) skolininko ir kreditoriaus teisių apsaugą, tikslinga apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – Teismas) praktiką, susijusią su priverstiniu išieškojimu iš skolininko turto, kai CPK XL–XLVIII skyriuose nustatyta tvarka areštuotas turtas parduodamas iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui.
Pažymėtina, kad šioje Teismo praktikos apibendrinimo apžvalgoje pateikiami
2005–2007 metų Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimui
reikšmingi išaiškinimai, susiję su areštuoto turto įkainojimu, pardavimu iš
varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui, varžytynių akto tvirtinimu ir
jo pripažinimu negaliojančiu.

Priverstinio
turto išieškojimo santykis su nuosavybės teisių apsauga

Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamas nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas ir įtvirtintas nuosavybės teisės subjektų lygiateisiškumas (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Tai reiškia, kad turto savininko teisės yra neatskiriamos nuo kito asmens pareigų šio turto atžvilgiu, reikalaujama gerbti svetimą nuosavybę, laikytis sutartinių įsipareigojimų, susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006). Jeigu asmuo, įgyvendindamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas atsakomybėn ir patirti asmeninius ar turtinius suvaržymus. Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta. Priverstinis turto pardavimas, kaip veiksmas, vykdymo procese glaudžiai siejasi su dviem materialinės teisės institutais: prievoline bei daiktine teisėmis. Priverstinai įvykdant skolininko prievolę kreditoriui, skolininkui nuosavybės teise priklausantis daiktas pereina trečiajam asmeniui arba išieškotojui ir taip įvyksta daiktinių teisių perleidimas. Dėl to priverstinis turto pardavimas iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui atliekamas tik esant įstatymo išvardytiems pagrindams ir laikantis nustatytos procedūros. Pažymėtina, kad, aiškinant bei taikant nacionalines teisės normas, susijusias su priverstiniu turto išieškojimu, turi būti atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus dėl nuosavybės teisių apsaugos, proceso trukmės, teisės į teismą, priverstinai parduodamo turto teisingos kainos ir kt.
EŽTT akcentuoja, kad teisė į teismą apima ne vien galutinio teismo
sprendimo, kuriuo atitinkama teisė pripažįstama, priėmimą, bet ir teisę
reikalauti šį sprendimą operatyviai ir efektyviai įvykdyti. Teismo sprendimų
vykdymo proceso šalių apsauga yra veiksminga, o teisėtumo atkūrimas įmanomas
tik tada, jeigu valstybinės valdžios institucijos įvykdo sprendimą (Hornsby
v. Greece, judgment of 19 M-h 1997, Reports 1997-II, p. 510, par.
40). EŽTT praktika patvirtina, kad negali būti trukdoma vykdyti galutinį teismo
sprendimą ar nepagrįstai delsti jį vykdyti (Hornsby v. Greece, p. 510-11,
par. 40, B-v v. Russia, no. 59498/00, par. 34, J-ė v.
Lithuania, no. 41510/98, judgment of 6 M-h 2003, par. 27). EŽTT ne kartą
yra pakartojęs, kad pareiškėjo naudai priimto sprendimo nevykdymas apriboja jo
galimybę netrukdomai naudotis nuosavybe, tai apibrėžta Konvencijos
1 protokolo 1 straipsnyje (žr. cituotus B-v v. Russia, par.
40,  J-ė v. Lithuania, par.
45 sprendimus). EŽTT taip pat akcentuoja ir tai, kad, vykdant teismo
sprendimus, privalu laikytis priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad
nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir
teisėti interesai, t. y. turi būti užtikrintas antstolio veiksmų
teisėtumas. Be to, pažymima, kad sprendimų vykdymo procesiniai pažeidimai
reiškia ir kitų Konvencijoje saugomų asmens teisių pažeidimus (pvz. , turtinio
pobūdžio sprendimų vykdymo procese gali būti pažeista Konvencijos 1 protokolo
1 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į nuosavybės apsaugą). Dėl to EŽTT
skolininko nuosavybės teisių ribojimą laiko pateisinamu, jei šis atliekamas
laikantis privalomų reikalavimų: vykdymo procesas teisiškai reglamentuotas,
atliekamas laikantis teisės aktų nuostatų, o taikomos priemonės proporcingos
siekiamam tikslui. Be to, EŽTT, remdamasis nuosavybės teisių apribojimo
pateisinamumo sąlygomis, pabrėžė, kad nuosavybės paėmimas, nesumokant sumos,
pagrįstai susijusios su jos verte, paprastai reiškia neproporcingą nuosavybės
teisių apribojimą, todėl neatitinka Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio
reikalavimų (Papachelas v. Greece, no. 31423/96, ECHR 1999-II, par. 48).
EŽTT taip pat įpareigoja nacionalinėje teisėje nenustatyti galimybės
atlikti tokį sandorį, kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų
skolininko bei kreditoriaus interesų. EŽTT praktikoje įtvirtinama skolininko
teisių apsauga ir teisinga pusiausvyra tarp konkuruojančių interesų,
akcentuojant skolininko galimybę parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos
vertę (Kanala v. Slovakia, no. 57239/00, par. 61).
EŽTT praktikoje nuosavybės teisės absoliučios apsaugos principas
transformuojamas į garantiją su vis daugiau modifikacijų, reguliuojančių
valstybės galių ribas tiek atimant nuosavybės teisę, tiek ribojant naudojimąsi
nuosavybe, taip pat plečiant objektų, dėl kurių nuosavybės teisės apsaugos
normos būtų taikytinos, apimtį. R-šminga svarstomu klausimu yra ir tai, kad
pagal EŽTT jurisprudenciją sprendimu priteista skola kaip reikalavimo teisė
gali būti ginama Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme (B-v
v. Russia, no. 59498/00, ECHR 2002-III, par. 40). Remiantis šiomis iš EŽTT
jurisprudencijos kylančiomis nuostatomis ir Konvencijos 6 straipsnio
1 dalimi, valstybė privalo pasinaudoti visomis jos dispozicijoje
esančiomis priemonėmis, siekiant įgyvendinti galutinį sprendimą (žr. cituotus Fuklev
v. Ukraine, par. 89-91, Sovtransavto Holding v. Ukraine, no.
48553/99, ECHR 2002-VII, par. 96 sprendimus).

Areštuoto
turto įkainojimas

V-a iš būtinų vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį nukreiptas
išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės
subjektų pasikeitimu prieš savininko valią. Teismo praktikoje akcentuojama, kad
varžytynėse parduodamo turto kaina nenustatinėjama šalių susitarimu, o ją nustato
antstolis, todėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos
nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006).
CPK
681 straipsnyje nustatytas reikalavimas antstoliui įkainoti turtą vykdant
jo areštą. Šio straipsnio normos aiškintinos kartu su CPK 675 straipsnio 2
ir 3 dalimis, 677 straipsnio 2 dalimi ir 678 straipsnio
1 dalies 5 punktu.
Antstolis,
areštuodamas skolininko turtą ar vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą,
turi nepažeisti CPK 675 straipsnio 2 dalyje ir 677 straipsnio
2 dalyje nustatytų draudimų, kad negalima areštuoti ar aprašyti turto iš
esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai skolai ir vykdymo išlaidoms
padengti. Toks teisinis reguliavimas įpareigoja antstolį pagal
CPK 681 straipsnio 1 dalį įvertinti areštuojamą turtą rinkos kaina
bei nustatyti areštuoto turto vertės ir išieškotinos skolos balansą. Turtas
turi būti įvertinamas pagal CPK 681 straipsnio taisykles, nepriklausomai
nuo to, parduodamas jis iš varžytynių ar skolininko pasiūlytam pirkėjui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-245/2006).
Turto
vertės nežinojimas turto arešto akto surašymo metu nėra kliūtis turtui areštuoti,
tačiau jo negali būti areštuojama iš esmės daugiau, negu reikia išieškotinai
sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2005). Areštuodamas
turtą, kurio įvertinti negali, antstolis turto arešto akte nurodo, kad turto
vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas. Tokiu atveju CPK 681 straipsnio
1 dalyje nurodyta įkainojimo procedūra neatliekama, o areštuojamo turto
verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė (CPK 681 straipsnio 4 dalis).
Skolininkas
ar kreditorius, nesutinkantys su eksperto pateiktu įvertinimu, gali reikšti
motyvuotus prieštaravimus ir prašyti antstolį skirti pakartotinę ar papildomą
ekspertizę CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka.
CPK 681 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto perkainojimo
institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą
pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų
interesų apsaugą.
Turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ir vykdymo proceso
šalys gauna informacijos, kad dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo
įkainoto ir areštuoto turto vertė. Turtas turi būti perkainojamas pagal CPK 681 straipsnio
taisykles.
Teismo praktikoje pripažįstama, kad perkainojimas gali būti atliekamas
ir kitais atvejais, pavyzdžiui, nustačius, kad turto arešto aktas nebuvo
tinkamai įteiktas vykdymo proceso šalims (išieškotojui ir skolininkui), kurios
nedalyvavo areštuojant turtą, ir yra suėjęs trisdešimties dienų naikinamasis
terminas antstolio veiksmams apskųsti (CPK 512 straipsnis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-185/2007).

Turto vertės nustatymo
kriterijai ir metodai

CPK 681 straipsnyje
nustatyti tiek objektyvūs (turto rinkos kaina ir jo nusidėvėjimas), tiek
subjektyvūs (išieškotojo ir skolininko nuomonė) kriterijai, kuriais remdamasis
antstolis nustatinėja turto rinkos vertę. Nustatyta turto vertė įrašoma į turto
arešto aktą (CPK 678 straipsnis); ji taip pat yra atspirties taškas
nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (CPK 718 straipsnis).
N-s įstatymų leidėjas CPK VI dalyje vartoja sąvokas: „rinkos kaina“ ir „rinkos vertė“, tačiau jų turinys nei CPK, nei 2005 m. spalio 27 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje (CPK 583 straipsnio 1 dalis) neatskleistas, todėl kaip teisės šaltiniu, atskleidžiančiu šių sąvokų turinį, teismų praktikoje galima vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, kuriame reglamentuojami turto ir verslo vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos bei atsakomybė, 2 straipsnyje pateiktomis definicijomis. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnį sąvoka „vertė“ suprantama kaip prekių (paslaugų) ar kito turto, ar verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodiką; „rinkos vertė“ apibrėžiama kaip apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių jį pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų; „kaina“ – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar kitą turtą. Sąvoka „vertė“ turėtų būti vartojama kalbant apie daikto naudingumą tam tikru momentu (pvz. , jį areštuojant), o „kaina“ – tai varžytynių ar kitokio turto perleidimo metu paprašyta pinigų suma, kuri nustatoma atsižvelgiant į turto vertę. Taigi, kaina už konkretų turtą yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų ir pirkėjų tam tikromis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2007).
V-a- iš kriterijų,
kurį antstolis gali taikyti nustatydamas areštuojamo turto rinkos vertę, yra
Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto vertė. Kita vertus,
sąvoka „rinkos vertė“ neturėtų būti visiškai sutapatinama su Nekilnojamojo
turto registro pažymėjime nurodyta turto verte, nes ji gali neatitikti turto
rinkos vertės turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-157/2005). Kiti kriterijai, reikšmingi
antstoliui, nustatant areštuojamo turto rinkos vertę pagal CPK 681 straipsnį,
yra nurodyti Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244
patvirtintos Turto vertinimo metodikos 4 punkte (pvz. , pasiūla ir
paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, išoriniai veiksniai,
objekto patobulinimas, turto naudojimo apribojimai).
Kad
būtų užtikrinti vykdymo proceso šalių teisės bei teisėti interesai, antstolis
privalo skolininką ir kreditorių informuoti, kad jie arešto metu turi teisę
pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto įkainojimo (CPK 681 straipsnio
1 dalis), taip pat turi teisę per penkias dienas nuo turto arešto dienos
reikšti prieštaravimus dėl turto arešto akte nurodytos turto vertės (CPK 681 straipsnio
3 dalis). Su teise reikšti nuomonę ir prieštaravimus skolininkas ir
kreditorius turi būti supažindinami pasirašytinai. Apie skolininko ar kreditoriaus
pareikštą nuomonę ar prieštaravimus turi būti nurodoma turto apraše (CPK 678 straipsnio
1 dalies 13 punktas, Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 priedas)
arba turto arešto akte, jeigu turto aprašas nesudaromas. Jei skolininkas ar
kreditorius tokios nuomonės ar prieštaravimų nepareiškė, apie tai taip pat turi
būti pažymima turto apraše arba turto arešto akte.
Pažymėtina, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas nepasinaudoja CPK
681 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikšti prieštaravimus, jie
vis tiek turi teisę skųsti antstolio veiksmus (CPK 639 straipsnio 5, 6 punktai,
643 straipsnio 4, 5 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007).

Ekspertizės
skyrimas

Tinkamas
areštuoto turto įvertinimas būtinas siekiant apginti tiek išieškotojo (pardavus
turtą už didžiausią kainą maksimaliai padengiama skola), tiek skolininko (jam
grąžinamas skolos ir turto vertės skirtumas) interesus. Šių interesų apsaugą taip
pat užtikrina galimybė skirti ekspertizę vykdymo procese. Ekspertizės skyrimas,
siekiant įvertinti areštuojamą turtą, yra įstatymo leidėjo įtvirtinta galimybė
antstoliui bendradarbiauti su specialių turto vertinimui reikalingų žinių
turinčiu asmeniu, kurio pagalba būtų galima kvalifikuotai nustatyti areštuoto
turto rinkos vertę.
CPK
išvardyti trys pagrindai, kuriems esant vykdymo procese atliekama ekspertizė: 1) jei
antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis);
2) jei skolininkas ar kreditorius prieštarauja dėl antstolio atlikto
areštuoto turto įkainojimo (CPK 681 straipsnio 1, 3 dalys); 3) jei
negalima įvertinti turto jo arešto metu (CPK 678 straipsnio 1 dalies
5 punktas).
CPK 681 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad antstolis
turtą įkainoja jo areštavimo metu, turi būti aiškinama kartu su CPK 678 straipsnio
1 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, kai antstolis
arešto metu negali įvertinti areštuojamo turto, turto arešto akte nurodoma, kad
turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas.
Tuo atveju, kai antstolis negali įvertinti areštuojamo turto, jis
turto arešto akte nurodo, kad turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas.
T-et CPK 681 straipsnio 1 dalyje nurodytos įkainojimo procedūros
antstolis neatlieka, tačiau tai nėra kliūtis turtui areštuoti. Ar turto neareštuota
iš esmės per daug (CPK 677 straipsnio 2 dalis), gali būti žinoma tik
po to, kai bus nustatyta areštuoto turto vertė (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2005).
Turto vertės nustatymas po jo arešto antstoliui paskyrus ekspertizę
gali būti pagrindas teismui sustabdyti skundo dėl antstolio veiksmų (pvz. ,
antstolis areštavo per daug turto) nagrinėjimą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2005).
Antstolis, įvykdęs CPK 681 straipsnyje 1 dalyje nustatytą
įkainojimo procedūrą ir suabejojęs nustatyta areštuoto turto verte, skiria
ekspertizę. Antstolio abejonės pagrindu gali būti, pavyzdžiui, nekilnojamojo
turto kainų nepastovumas rinkoje, taip pat specialių žinių būtinumas vertinant
specifinius objektus.
Jeigu skolininkas ar išieškotojas pagal CPK 681 straipsnio 1 ir
3 dalių normas pareiškia argumentuotus prieštaravimus dėl antstolio
atlikto turto įkainojimo, antstolis turėtų skirti ekspertizę (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d.   nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2006).
Vykdymo procese ekspertizė skiriama antstolio patvarkymu (CPK 682 straipsnio
1 dalis) ir turi būti atliekama pagal ekspertizei keliamus reikalavimus
bei tinkamai įforminama (CPK 216 straipsnis). Pažymėtina, kad CPK 682 straipsnis
yra specialioji norma, reglamentuojanti ekspertizės skyrimą vykdymo procese
(CPK 682 straipsnio 6 dalis). Dėl to vykdymo procese bendrosios CPK
normos (CPK 212–219 straipsniai), reglamentuojančios ekspertizės skyrimą
kitose civilinio proceso stadijose, yra taikomos tiek, kiek neprieštarauja
specialiajai normai.
Teismo praktikoje nustatyta, kad šalių kaip įrodymas pateikta turto
vertintojų išvada, gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka, bet
patvirtinanti areštuoto turto rinkos vertę, negali būti ekspertizės aktu (CPK
177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006). Tačiau
jeigu turto vertintojų išvadoje yra su byla susijusių faktinių duomenų, ji kaip
rašytinis įrodymas yra tinkama įrodinėjimo priemonė byloje (CPK 177 straipsnio
2 dalis, 180 straipsnis).
Pagal CPK 682 straipsnio 2 dalį skolininkas ar
išieškotojas, susipažinę su ekspertizės išvada, gali pareikšti motyvuotus
prieštaravimus, t. y. negali neigti vien tik nustatytos turto vertės, o
turi pagrįsti, kodėl (pvz. , dėl eksperto asmens, jo kvalifikacijos, ekspertizės
procedūros) abejoja ekspertizės metu gautais rezultatais. Antstolis,
susipažinęs ir įvertinęs skolininko ar kreditoriaus pareikštą motyvuotą
prieštaravimą, turi motyvuotai išspręsti klausimą dėl pakartotinės ar papildomos
ekspertizės skyrimo. Pažymėtina, kad nors šis reikalavimas expressis verbis
CPK 682 straipsnio 2 dalyje nenustatytas, jį suponuoja bendrieji
vykdymo proceso principai, taip pat antstoliui nustatyta pareiga veikti
teisėtai, siekiant kuo geriau patenkinti skolininko bei išieškotojo interesus.
Jeigu antstolis nesilaikė teisės normose nustatytų reikalavimų
įvertinti turtą rinkos kainomis (CPK 681 straipsnio 1 dalis) ar
neatsižvelgė į šalių prieštaravimus (CPK 681 straipsnio 1, 3 dalys,
682 straipsnio 2 dalis), kreditorius ar skolininkas CPK 510, 512 straipsnių
nustatyta tvarka gali paduoti skundą dėl antstolio veiksmų.

Teismo
ir antstolio kompetencijos atribojimas

CPK įtvirtintas teismo ir antstolio funkcijų atribojimas įgyvendina
proceso operatyvumo principą ir atitinka EŽTT praktikoje akcentuojamą reikalavimą
teismo sprendimą įvykdyti per kuo trumpesnį laiką (Omerovič v. Croatia, no.
36071/03, judgment of 1 June 2006, par. 37). Tai įmanoma tik tuo atveju,
kai teismas ir antstolis tinkamai ir laiku atlieka jiems priskirtas funkcijas,
neviršydami įstatymų suteiktų įgaliojimų.
Teismo vaidmuo vykdymo procese iš esmės skiriasi nuo teismo vaidmens
kitose civilinio proceso stadijose. Vykdymo procese teismas visų pirma atlieka
antstolio procesinės veiklos kontrolę (CPK 594 straipsnis), o siekdamas
užtikrinti turto pardavimo iš varžytynių teisėtumą ir nuosavybės teisių
apsaugą, dalyvauja tvirtindamas varžytynių aktą (CPK 725 straipsnis).
Antstolio veiksmų teisėtumą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio
veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2006).
Atlikdamas antstolio procesinės veiklos kontrolę (CPK 594 straipsnis)
teismas vertina, teisėti ar ne antstolio veiksmai (tiek veikimas, tiek
neveikimas). Pažymėtina, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas,
vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus
(kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas
vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-341/2007).
Jeigu nustatoma, kad tam tikras antstolio veiksmas neatitiko teisės
normų reikalavimų, teismas tą veiksmą pripažįsta neteisėtu ir įpareigoja
antstolį jį atlikti iš naujo (CPK 513 straipsnio 1 dalis).
Pavyzdžiui, pagal CPK 681 straipsnį areštuojamo turto įkainojimas patenka
į antstolio kompetenciją, todėl teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio
veiksmų dėl galbūt netinkamo areštuojamo turto įkainojimo, nenustatinėja turto
vertės, o pripažinęs, kad antstolio veiksmai buvo neteisėti, įpareigoja
antstolį turtą įkainoti iš naujo.
Tokį teismo ir antstolio kompetencijos atribojimą vykdymo procese
įstatymų leidėjas nustatė ir sprendžiant ekspertizės skyrimo klausimą. CPK 682 straipsnyje
nustatyta, kad ekspertizę turto vertei nustatyti skiria antstolis priimdamas
patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako skirti ekspertizę, skolininkas ar
išieškotojas tokį antstolio atsisakymą gali skųsti teismui (CPK 510 straipsnis),
kuris, išnagrinėjęs skundą, antstolį įpareigoja ją paskirti (CPK 513 straipsnio
1 dalis).
Tačiau tuo atveju, kai šalis kreipiasi į teismą ir ginčas sprendžiamas
ginčo teisenos tvarka (pvz. , dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu),
ekspertizę CPK 212–219 straipsniuose nustatyta tvarka, siekdamas
išsiaiškinti, ar areštuotas turtas buvo parduotas už tinkamą kainą, gali skirti
teismas.

Skolininkui
priklausančios turto dalies nustatymas

CPK
667 straipsnyje reglamentuojamas skolininko turto, kuris yra jo bendra su
kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymas. Civilinio kodekso (toliau – CK)
4. 73 straipsnyje įtvirtintos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji
jungtinė ir bendroji dalinė.
Bendrojoje
dalinėje nuosavybėje kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys yra nustatytos
(CK 4. 73 straipsnio 1 dalis) arba preziumuojama, kad jos yra lygios
(CK 4. 73 straipsnio 4 dalis), todėl, CK 4. 73 straipsnį aiškinant
kartu su CPK 667 straipsniu, darytina išvada, kad šis reglamentuoja
skolininkui priklausančios dalies nustatymą jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi
ja tvarką, taip pat naudojimosi tvarkos nustatymą bendrojoje dalinėje
nuosavybėje, jei tokios tvarkos nenustatyta.
CPK
667 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodoma, kad nustatydamas
skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi juo tvarką.
Kai
išieškojimas turi būti vykdomas nukreipiant reikalavimą į skolininko dalį
bendrojoje dalinėje nuosavybėje (į idealiąją dalį), o kreditorius mano, kad jo
reikalavimas gali būti tinkamai patenkintas tik nustačius naudojimosi bendrosios
dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto konkrečia dalimi tvarką, jis,
vadovaudamasis CPK 667 straipsnio 4 dalimi, gali prašyti teismo tokią
tvarką nustatyti.
Išieškojimo
tikslu kreditorius, vadovaudamasis CK 4. 80 straipsnio 3 dalimi ir CPK
667 straipsnio 4 dalimi, taip pat gali reikalauti atidalyti
skolininko dalį, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką teisinių
santykių objektą, į kurį bus nukreipiamas išieškojimas.
CPK
667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su prašymu dėl skolininkui
priklausančios dalies nustatymo į teismą gali kreiptis kreditorius arba
bendraturčiai, taip siekiant patenkinti kreditoriaus interesus (nustačius
skolininko dalį turte yra galima iš jos išieškoti) ir nepažeisti kitų bendraturčių
teisių (išieškojimas nukreipiamas tik į skolininkui priklausančią dalį).

Sumokėjimas
iki varžytynių pradžios

CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis
privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo
greičiau ir realiai įvykdytas bei aktyviai padėti ginti šalių teises ir
įstatymų saugomus interesus. Dėl to vien tikslas kuo greičiau ir realiai
įvykdyti sprendimą negali pateisinti įstatymų reikalavimų bei vykdymo proceso
dalyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Skolininkas, kurio turtas yra
parduodamas iš varžytynių, turi turėti realią galimybę pasiūlyti pirkėją. Tai
suponuoja antstolio pareigą tinkamai ir per protingą terminą pranešti
skolininkui apie varžytynes ir įsitikinti, kad nėra suvaržymų, kurie trukdytų
skolininkui šia teise realiai pasinaudoti. Antstolis turi rūpintis, kad būtų
užtikrintos prisijungusių prie išieškojimo (CPK 759 straipsnis) bei savo
teises pagrindžiančius dokumentus pateikusių suinteresuotų asmenų teisės (CPK
707 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Akcentuotina, kad skolininkas taip pat turi būti aktyvus ir
domėtis vykdymo eiga bei jam priklausančio turto realizavimu (CPK 644 straipsnis).
Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra speciali
turto realizavimo forma, kuria skolininkas gali pasinaudoti iki varžytynių
pradžios. Varžytynių pradžios laikas yra antstolio skelbime nurodytas laikas
(CPK 713 straipsnio 1 dalis).
CPK 704 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas turto pardavimas
skolininko pasiūlytam pirkėjui kaip varžytynių procedūros ypatumas, kuris
neprieštarauja bendrosioms varžytynių organizavimo ir vykdymo taisyklėms, tarp
jų ir nustatytai CPK 694 straipsnio 1 dalyje, ir turi būti taikomas,
nes atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir
vykdymo išlaidas bei išieškojimas vyksta operatyviau), tiek ir skolininko
interesus (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti turto pardavimo procese,
siekti, kad turtas būtų parduotas už kainą, atitinkančią ir jo interesus) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2005,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2006).
CPK 704 straipsnio 2 dalis apima kelias sumokėjimo už
areštuotą turtą iki varžytynių pradžios situacijas: 1) kai skolininko
pasirinktas pirkėjas į antstolio depozitinę sąskaitą įmoka nustatytą sumą;
2) kai tokią sumą už skolininką sumoka trečiasis asmuo, tačiau jis
nepageidauja įsigyti turto; 3) kai sumą sumoka pats skolininkas.
Pirmuoju atveju turtas parduodamas skolininko pasiūlytam pirkėjui
surašant nustatytos formos aktą (CPK 704 straipsnio 3 dalis), o
kitais dviem – turto areštas panaikinamas ir turtas grąžinamas skolininkui (CPK
704 straipsnio 2 dalis).
N-s
skolininkas turi teisę pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, turto
pardavimas iš varžytynių nutraukiamas tik įvykdžius CPK 704 straipsnio
2 dalyje nustatytus reikalavimus.
Pirma, skolininko pasiūlytas pirkėjas privalo reikalingą sumą
sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą iki varžytynių pradžios. G-mybė
nutraukti varžytynes, kai skolininko pasiūlytas pirkėjas iki varžytynių
pradžios nesumoka CPK 704 straipsnio 2 dalyje nurodytos sumos,
suponuotų galimybę vilkinti išieškojimo procesą, neatitiktų priverstinio turto
išieškojimo tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2005; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2006).
Tačiau jei skolininkas aktyviai dalyvauja vykdymo procese, siekia
bendradarbiauti ir iki varžytynių pradžios pasiūlo pirkėją, bet šis dėl tam
tikrų aplinkybių nespėja sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą CPK 704 straipsnio
2 dalyje nurodytos sumos, antstolis gali rašytiniu patvarkymu atidėti
varžytynių pradžią ne ilgiau kaip trims valandoms (CPK 713 straipsnio
1 dalis).
Antra, skolininko pasiūlytas pirkėjas privalo sumokėti į
antstolio depozitinę sąskaitą CPK 704 straipsnio 2 dalyje
nustatytą pinigų sumą ne mažesnę kaip turto arešte nurodyta realizuojamo turto
vertė arba mažesnę sumą, kurios pakanka įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms
visiškai padengti. Ši norma reiškia, kad tais atvejais, kai į antstolio
depozitinę sąskaitą sumokama turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto
vertės suma, antstolis turi imtis atitinkamų procesinių veiksmų turtui
realizuoti skolininko pasirinktu būdu ir nutraukti turto pardavimo iš varžytynių
procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 17 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2005), nepaisant to, kad
minėta suma nepadengia įsiskolinimo ar vykdymo išlaidų, tačiau atitinka
nustatytą įsigyjamo turto rinkos vertę.
Pagal
CPK 704 straipsnio 2 dalį varžytynės
taip pat nutraukiamos sumokėjus ir mažesnę nei areštuoto turto vertės sumą.
Tačiau tokiu atveju antstolis privalo užtikrinti, kad perleidžiamo turto kaina
nebus mažesnė nei įsiskolinimų ir vykdymo išlaidų suma (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-139/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2005) ir bus apsaugotos
visų suinteresuotų asmenų, turinčių teises į parduodamą turtą (CPK 707 straipsnio
1 dalies 8 punktas) bei prie išieškojimo prisijungusių kreditorių
teisės (CPK 759 straipsnis).
Skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą
prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą gali būti
sumažintos vykdymo išlaidos ir greičiau patenkinami visų kreditorių interesai.

Varžytynės

Varžytynės,
kaip speciali procesinė turto realizavimo forma, yra priverstinis skolininkui
priklausančio areštuoto turto pardavimas, kurį atlieka antstolis CPK 691–727 straipsnių
nustatyta tvarka, todėl šiems santykiams CK normos taikomos tiek, kiek jų
nereglamentuoja CPK.
Iš
varžytynių privalo būti parduodamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis
turtas, taip pat kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas bei
kilnojamasis turtas, kurio vertė viršija šimtą tūkstančių litų (CPK 694 straipsnio
1 dalis), bei kitas turtas, jei tokį turto realizavimo būdą pasirenka
išieškotojas (CPK 695 straipsnio 1 dalis) arba savo patvarkymu
nustato antstolis (CPK 695 straipsnio 2 dalis).
Varžytynės
susijusios su skolininko, kreditoriaus ir skolininkui priklausančio turto
pirkėjo nuosavybės teisėmis, kurių apsauga užtikrinama, jeigu turto pardavimas
iš varžytynių įvyksta nepažeidžiant specialių šiai turto realizavimo formai
įstatymo nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006).
Atsižvelgiant į tai, kad
priverstinį daikto pardavimą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis,
sukuriama daikto pardavimo teisėtumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2007).
Tačiau turto pardavimo iš varžytynių aktas nuosavybės teises patvirtinančiu
dokumentu, kurio pagrindu pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į nupirktą turtą,
tampa tik tada, kai teisėjas jį patvirtina rezoliucija arba nutartimi (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-670/2005). Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja
nuosavybės teises tik esant dviejų nurodytų juridinių faktų visumai.
Teisėjas
turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina rezoliucija (CPK 725 straipsnio
1 dalis) tik tuo atveju, kai šalys neskundžia antstolio veiksmų ir dėl
varžytynių teisėtumo teisėjui nekyla net mažiausių abejonių. Tais atvejais, kai
šalys paduoda skundą dėl antstolio veiksmų arba teisėjui kyla abejonių (pvz. ,
parduodamas nekilnojamasis ir (ar) didelės vertės turtas), klausimas dėl varžytynių
akto tvirtinimo išsprendžiamas nutartimi (CPK 725 straipsnio 2 dalis).
Atsisakymas tvirtinti varžytynių aktą taip pat įforminamas nutartimi, nurodant,
kokie pažeidimai nustatyti.
Atsižvelgiant į tai, kad
teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, konstatuoja antstolio veiksmų
teisėtumą, jis neturi apsiriboti vien formaliu antstolių veiksmų patikrinimu,
bet turi išsiaiškinti ir nustatyti turto pardavimui iš varžytynių reikšmingas
faktines aplinkybes bei tai, ar šiame procese buvo laikytasi teisės normų
reikalavimų ir nepažeisti esminiai civilinio proceso principai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-288/2006).
Tvirtindamas varžytynių aktą
teisėjas turi patikrinti, ar buvo laikytasi teisės normų reikalavimų, susijusių
su turto areštavimu bei jo įkainojimu, vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų
suinteresuotų asmenų teisių apsauga ir varžytynių organizavimu bei vykdymu.
Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už
tinkamą kainą nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto
įkainojimo, taip pat ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą.
1. Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų,
susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu, reikalavimai, teismas
įvertina: kokie įrodymai patvirtina daikto priklausomybę, ar buvo tinkamai
įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo procedūra, ar nebuvo areštuota iš
esmės per daug daiktų.
V-a- dažniausių ir
esminių pažeidimų vykdymo procese yra netinkamas varžytynėse parduodamo daikto
vertės nustatymas. Pažymėtina, kad įkainojus turtą mažesne nei jo rinkos vertė
kaina pažeidžiamos skolininko ir kreditoriaus teisės bei nesilaikoma interesų pusiausvyros
principo.
Tik tai, kad
skolininkas ar išieškotojas per įstatymo nustatytą terminą nepareiškia
prieštaravimų dėl turto įkainojimo (CPK 681 straipsnio 3 dalis), nėra
pagrindas antstolio veiksmus laikyti teisėtais, nes gali būti pažeistas
įstatyminis reikalavimas įkainoti areštuojamą turtą rinkos kainomis, todėl
varžytynių aktas gali būti netvirtinamas, ir varžytynės gali būti pripažintos
neįvykusiomis dėl netinkamai nustatytos parduodamo turto rinkos vertės, net ir
nesant CPK 681 straipsnio 3 dalyje nurodytų skolininko ar išieškotojo
prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005).
2. Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų,
susijusių su vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių
apsauga, reikalavimai, teismas įvertina: ar šalys buvo raštu supažindintos su
teise pareikšti nuomonę ir prieštaravimus dėl turto įkainojimo, teise pareikšti
motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės (CPK 681–682 straipsniai), ar
skolininkas buvo raštu supažindintas su teise kreiptis į teismą su prašymu dėl
neišieškojimo iš paskutinio būsto (CPK 663 straipsnis), siūlyti iš
varžytynių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 straipsnis) bei nurodyti
parduodamų daiktų eiliškumą (CPK 715 straipsnis), ar šalims buvo tinkamai
ir laiku pranešta apie varžytynių vietą ir laiką (CPK 706 straipsnio
3 dalis), ar pageidaujantiems asmenims buvo suteikta teisė apžiūrėti
parduodamą turtą (CPK 708 straipsnis), ar skolininkas (jo šeimos narys ar
turto administratorius) dalyvavo areštuojant turtą, ar nustatyta kitų asmenų,
turinčių teisę į areštuojamą turtą (pvz. , nuomininkai ir nepilnamečiai vaikai),
ar išieškotojas ir skolininkas pasirašė turto aprašą bei turto arešto aktą, ar
šie dokumentai jiems buvo įteikti bei kt.
CPK 706 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad antstolis apie
turto pardavimo iš varžytynių laiką ir vietą pasirašytinai praneša išieškotojui
ir skolininkui. N-s konkretus laikas, kada antstolis turi informuoti
skolininką ir išieškotoją, nenurodomas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad
varžytynių metu skolininkui nuosavybės teisėmis priklausantis daiktas pereina
kitam asmeniui, taip pat į tai, kad skolininkui turi būti suteikta pakankamai
laiko pasinaudoti savo teise surasti ir pasiūlyti parduodamo turto pirkėją, antstolis,
paskelbdamas apie varžytynes, kartu apie jas turi pranešti skolininkui ir
išieškotojui.
Antstolis privalo išaiškinti skolininkui jo teisę
susirasti ir pasiūlyti parduodamo daikto pirkėją bei nustatyti iš varžytynių
parduodamų daiktų eiliškumą. Šia teise skolininkas gali pasinaudoti tiek iki
varžytynių pradžios, tiek jų metu, tačiau, skolininkui šia teise
nepasinaudojus, antstolis daiktų pardavimo eiliškumą nustato savarankiškai, ir
tai nepažeidžia CPK 715 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2006).
Taip pat teismo praktikoje konstatuota, kad
skolininkui turi būti išaiškinta jo teisė prašyti taikyti CPK 663 straipsnio
4 dalyje nustatytą apribojimą ir kad šio reikalavimo nesilaikymas gali
būti pripažįstamas esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007).
CPK 707 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad
skelbime apie varžytynes turi būti nurodyta, jog visi suinteresuoti asmenys,
turintys teises į parduodamą turtą, iki varžytynių pateiktų antstoliui savo
teises patvirtinančius dokumentus. T-tys teises į parduodamą turtą suinteresuoti
asmenys yra tiek prie išieškojimo galintys prisijungti kreditoriai (CPK 759 straipsnis),
tiek kiti asmenys (pvz. , parduodamo turto nuomininkai, uzufruktoriai).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant klausimą dėl
kreditoriaus teisių apsaugos, CPK 707 straipsnyje nurodytas skelbimas yra
tik informacinio pobūdžio.
3. Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų reikalavimai, susiję su
varžytynių organizavimu ir vykdymu, teismas įvertina: ar buvo tinkamai
paskelbta apie varžytynes (CPK 706 straipsnis), ar buvo tinkamai nustatyta
parduodamo turto kaina (CPK 718, 722 straipsniai), ar varžytynėse
dalyvavę asmenys turėjo teisę jose dalyvauti (CPK 709 straipsnis), ar
varžytynėse dalyvavę asmenys įvykdė dalyvavimo varžytynėse sąlygas (CPK 710 straipsnis),
ar buvo laikytasi varžytynių vedimo tvarkos (CPK 713, 722 straipsniai), ar
pirkėjas sumokėjo už varžytynėse įsigytą daiktą (CPK 716 straipsnis) ir
kt.
Pagal CPK 706 straipsnio 1 dalį antstolis įpareigojamas
tinkamai paskelbti apie būsimas varžytynes. Varžytynių datai pasikeitus, apie tai
turi būti paskelbiama CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir
terminais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2006).
Taip pat teismo praktikoje konstatuota, kad esminis varžytynių vykdymo
tvarkos pažeidimas yra aplinkybė, kad varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas
arba nesilaikyta turto pardavimo iš varžytynių eiliškumą nustatančių normų
reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2006).
Tam, kad teisėjas galėtų įvertinti antstolio
veiksmų, areštuojant turtą ir parduodant jį iš varžytynių, teisėtumą, vykdomojoje
byloje turi būti dokumentai ir įrašai, patvirtinantys antstolio atliktus
veiksmus. Vykdomosios bylos duomenys turi atspindėti vykdymo proceso eigą ir
patvirtinti jo metu atliktų veiksmų atitiktį vykdymo procesą
reglamentuojančioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2006).
Jeigu teismas, įvertinęs visas aplinkybes,
nusprendžia, kad varžytynių aktas negali būti tvirtinamas, tai nutartyje jis
turi nurodyti, kokį pažeidimą pripažįsta esminiu, kieno teisės buvo pažeistos,
kokie nustatyto pažeidimo padariniai bei kokia galimybė, įvertinus būtinumą
derinti proceso dalyvių teises ir interesus, jį pašalinti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2006).
CPK 725 straipsnio 1 dalyje
nustatytas dvidešimties dienų terminas, kuriam suėjus galima patvirtinti
varžytynių aktą. Teismas negali trumpinti šio termino, nes jis nustatytas
įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2006). Be to, teismas,
tvirtindamas varžytynių aktą, taip pat turi įvertinti CPK 512 straipsnyje
įtvirtintus bendruosius antstolio veiksmų skundimo terminus. Siekiant apsaugoti
skolininko ir kreditorių interesus bei užtikrinti jiems įstatymo nustatytas
sąlygas veiksmingai ginti jų galbūt pažeistas teises, CPK 725 straipsnio
1 dalies ir CPK 512 straipsnio normos turėtų būti aiškinamos kartu,
bei atsižvelgiant į CPK 725 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę
paduoti skundą dėl su antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis. Atsižvelgiant
į tai darytina išvada, kad teismas varžytynių aktą tvirtinti rezoliucija ar
nutartimi gali tik pasibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytiems antstolio
veiksmų apskundimo terminams.

Varžytynių akto pripažinimas
negaliojančiu

Minėta, kad parduodant turtą iš
varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo
valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą
tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese,
teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti
vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo
efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK 602 straipsnyje
nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas –
sandorio negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas varžytynių
aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais.
Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalį teismo patvirtintas varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: 1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 5) buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė; 6) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Kiekvienu konkrečiu atveju
teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti varžytynių aktą
negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus varžytynių akto pripažinimo
negaliojančiu atvejus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis
(pvz. , CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo
kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu
ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsnyje
nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra; CPK 602 straipsnio
1 dalies 5 punktas taikytinas su CPK 745 straipsnio 2 dalimi).
Be to, teismas turi įvertinti, ar varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu
yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių
vykdymo procese, teises.
Pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu,
teismas turi išspręsti tokio akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes pagal CK šeštosios
knygos X skyriuje išdėstytas restitucijos taisykles bei pagrindus.
Vadovaudamasis CK 6. 145 straipsnio 2 dalimi, 6. 146 straipsniu, taikyti
restituciją ar jos netaikyti, taip pat ar taikyti restituciją natūra ar jos
būdą pakeisti, teismas sprendžia siekdamas išlaikyti restitucijos šalių
tarpusavio interesų pusiausvyrą (CK 6. 145 straipsnio 2 dalis).  Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas
klausimą dėl restitucijos taikymo ir jos būdo, teismas taip pat turi įvertinti,
ar turto išreikalavimas yra vienintelė priemonė pažeistoms teisėms apginti ir
ar jos negali būti proporcingai apgintos taikant restituciją pinigais ar
atlyginant nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2006).


Išvados

1. Areštuoto
turto pardavimas iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui yra
priverstinė turto realizavimo forma, kai antstolis, laikydamasis
įstatymo, turi patenkinti kreditoriaus reikalavimus ir užtikrinti skolininko
bei kreditoriaus interesų pusiausvyrą.
2. Turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas
yra esminė areštuoto turto pardavimo iš varžytynių ar pardavimo skolininko
pasirinktam pirkėjui sąlyga.
3. Antstolis turto vertę nustatinėja vadovaudamasis CPK 681 straipsnyje
nustatytais objektyviais (rinkos kaina, nusidėvėjimas) ir subjektyviais
(išieškotojo ir skolininko nuomonė) kriterijais. Nustatyta turto vertė įrašoma
į turto arešto aktą (CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punktas); ji
taip pat yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių
kainą (CPK 718 straipsnis).
4. Nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, kaip teisės
šaltinis gali būti taikomos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo,
reglamentuojančio turto vertės nustatymo metodus bei jų taikymą, normos. Kiti
reikšmingi turto vertės nustatymo kriterijai yra išvardijami Vyriausybės 1996 m.
vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos
4 punkte.
5. Nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, ji negali būti
sutapatinama su Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto verte,
nes tai yra tik vienas iš kriterijų antstoliui nustatant areštuojamo turto
rinkos vertę.
6. Antstolis privalo skolininką ir kreditorių pasirašytinai
informuoti, kad šie turi teisę pareikšti nuomonę dėl antstolio pasiūlyto turto
įkainojimo (CPK 681 straipsnio 1 dalis), taip pat reikšti
prieštaravimus (CPK 681 straipsnio 3 dalis).
7. Kreditoriui ar skolininkui apskundus antstolio veiksmus
dėl turto įkainojimo (CPK 510, 512 straipsniai), teismas, nustatęs
pažeidimą, antstolio veiksmą pripažįsta neteisėtu ir įpareigoja jį atlikti iš
naujo (CPK 513 straipsnio 1 dalis).
8. Vykdymo procese bendrosios CPK normos (CPK 212–219 straipsniai),
reglamentuojančios ekspertizės skyrimą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja
specialiosioms CPK 682 straipsnyje nustatytoms normoms.
9. Ekspertizė vykdymo procese atliekama, jei: 1) antstoliui
kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis); 2) skolininkas
ar kreditorius prieštarauja dėl antstolio atlikto areštuoto turto įkainojimo
(CPK 681 straipsnio 1, 3 dalys); 3) negalima įvertinti turto jo
arešto metu (CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
10. Jeigu antstolis, areštuodamas turtą, negali jo
įvertinti, tai nėra kliūtis turtui areštuoti, bet turto arešto akte jis turi
nurodyti, kad turto vertei nustatyti bus kviečiamas ekspertas.
11. CPK 667 straipsnis reglamentuoja skolininkui
priklausančios dalies nustatymą jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi ja
tvarką, taip pat naudojimosi tvarkos nustatymą bendrojoje dalinėje nuosavybėje,
jei tokios tvarkos nenustatyta.
12. CPK 667 straipsnio 2 dalyje imperatyviai
nurodoma, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi
juo tvarką.
13. Kai išieškojimas turi būti vykdomas nukreipiant
reikalavimą į skolininko dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (į idealiąją
dalį), o kreditorius mano, kad jo reikalavimas gali būti tinkamai patenkintas
tik nustačius naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio
objekto konkrečia dalimi tvarką, jis, vadovaudamasis CPK 667 straipsnio
4 dalimi, gali prašyti teismo tokią tvarką nustatyti.
14. Išieškojimo tikslu kreditorius, vadovaudamasis CK 4. 80 straipsnio
3 dalimi ir CPK 667 straipsnio 4 dalimi, taip pat gali
reikalauti atidalyti skolininko dalį, taip suformuojant atskirą daiktą kaip
savarankišką teisinių santykių objektą, į kurį bus nukreipiamas išieškojimas.
15. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui yra
speciali turto realizavimo forma (CPK 704 straipsnis) ir turi prioritetą
prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą gali būti
sumažintos vykdymo išlaidos ir greičiau patenkinami visų kreditorių interesai.
16. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui galimas
tik įvykdžius CPK 704 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus:
1) skolininko pasiūlytas pirkėjas reikalingą sumą sumoka į antstolio depozitinę
sąskaitą iki varžytynių pradžios; 2) skolininko pasiūlyto pirkėjo sumokėta
suma yra ne mažesnė, kaip turto arešte
nurodyta realizuojamo turto vertė, arba mažesnė suma, tačiau jos visiškai pakanka
įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms padengti.
17. Varžytynės, kaip speciali procesinė turto realizavimo
forma, yra priverstinis skolininkui priklausančio areštuoto turto pardavimas,
kurį atlieka antstolis CPK 691–727 straipsnių nustatyta tvarka, todėl
šiems santykiams CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja CPK.
18. Kadangi vykdymo procesas yra civilinio proceso stadija,
vykdomosios bylos įforminimui keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir civilinei
bylai, tai joje turi būti visi dokumentai, patvirtinantys vykdymo proceso eigą
ir jos metu atliktus veiksmus.
19. Teisėjas turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina
rezoliucija (CPK 725 straipsnio 1 dalis) tik tuo atveju, kai šalys
neskundžia antstolio veiksmų ir dėl varžytynių teisėtumo teisėjui nekyla net
mažiausių abejonių.
20. Teisėjas,
tvirtindamas varžytynių aktą, konstatuoja antstolio veiksmų teisėtumą, todėl
jis turi išsiaiškinti ir patikrinti, ar buvo laikytasi teisės normų
reikalavimų, susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu, vykdymo procese
dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga ir varžytynių
organizavimu bei vykdymu.
21. Teisėjas
gali tvirtinti varžytynių aktą tik pasibaigus CPK 725 straipsnio 1 dalyje
nustatytam minimaliam dvidešimties dienų terminui bei atsižvelgęs į CPK 512 straipsnyje
vykdymo proceso šalims nustatytus terminus antstolio veiksmams apskųsti.
22. Teisėjas
negali tvirtinti varžytynių akto, jei nustatomi pagrindai, dėl kurių varžytynių
aktas vėliau galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu. Varžytynių aktą
atsisakoma tvirtinti nutartimi, joje nurodant, kokį pažeidimą teismas
pripažįsta esminiu, kieno teisės buvo pažeistos, kokie nustatyto pažeidimo
padariniai bei kokia galimybė, įvertinus būtinumą derinti proceso dalyvių
teises ir interesus, jį pašalinti.
23. CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo
klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – sandorio negaliojimo institutas, pagal
kurį teismo patvirtintas varžytynių aktas gali būti pripažįstamas
negaliojančiu, įvertinus, ar varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra
vienintelė ir labiausiai tinkama priemonė pažeistoms šalių, dalyvavusių vykdymo
procese, teisėms apginti.
24. Pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu, teismas
sprendžia dėl tokio akto pripažinimo negaliojančiu pasekmių pagal CK šeštosios
knygos X skyriuje išdėstytus restitucijos pagrindus ir taisykles.


2008 m. sausio 28 d.                                                               Teismų
praktikos apibendrinimo
                                                                                                            departamentas

S-styta Civilinių bylų skyriaus
teisėjų pasitarime ir pritarta spausdinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje
Teismų praktika 28.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt