TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
3
3. 15.
Savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis)

BK 294 straipsnis
negali būti taikomas tais atvejais, kai konflikto dalyviai nėra tikro ar
tariamo teisinio santykio subjektai.

                                                                             Baudžiamoji
byla Nr. 2K-167/2008
                                                                             Procesinio
sprendimo kategorija 1. 2. 28. 3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 4 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
R-o B-o, B-o S-o ir pranešėjo V-o M-o,
sekretoriaujant R.
B-ei,
dalyvaujant prokurorei
J. Z-ei,
teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. kasacinį
skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendžio,
kuriuo L. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294
straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75
straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams,
įpareigojant L. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms.
Tuo pačiu nuosprendžiu
pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti D. L. ir S. A. , tačiau
ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Iš D. L. ir L. L.
solidariai priteista 2000 Lt G. P. ir 5000 Lt S. L.
neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis, kuriuo nuteistųjų L. L. ,
D. L. ir Šiaulių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliaciniai
skundai atmesti.
Šiaulių rajono apylinkės
teismo 2007 m. birželio 4 d. nuosprendis dėl S. A. panaikintas ir priimtas
naujas nuosprendis – S. A. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas
neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Civiliniai ieškiniai S.
A. atmesti.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo V. M-o pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka,
paaiškinimų,

n u s t a t ė :

L. L. nuteista už tai,
kad, veikdama bendrininkų grupe kartu su D. L. , nesilaikydami įstatymų
nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą teisę, naudodami prieš S. L.
ir G. P. psichinę ir fizinę prievartą: 2004 m. rugpjūčio 31 d. , apie
13. 00 val. , (duomenys neskelbtini) esančiame žvyro karjere,
D. L. ir L. L. reikalavo, kad G. P. nustotų skambinėti
L. L. , D. L. grasino panaudoti motorinį pjūklą, taip prieš
nukentėjusiuosius naudojo psichinę prievartą; po to D. L. motoriniu pjūklu
sužalojo S. L. koją, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sudavė
kumščiu G. P. vieną kartą į veidą, o šiam nugriuvus, spyrė ne mažiau kaip
po keturis kartus į galvą ir į pilvą, taip padarė jam nežymų sveikatos
sutrikdymą. L. L. , siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos
į policiją, paėmė jų asmens dokumentus bei mobiliojo ryšio telefonus.
Kasaciniu skundu
nuteistoji L. L. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir ją išteisinti.
Kasatorė nurodo, kad
teismai padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jos teisės ir
kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą sprendimą, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes ji
jokio nusikaltimo nepadariusi: prieš nukentėjusiuosius jokių neteisėtų veiksmų
neatlikusi, telefonų neėmusi, taip pat nenustatyta susitarimo su D. L. dėl
kažkokių veiksmų atlikimo.
Abu nukentėjusieji buvę
Šiaulių rajono policijos komisariato pareigūnai, ir ši aplinkybė lėmė, kad
ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai. Pareikštą nušalinimą Šiaulių
rajono policijos komisariato pareigūnams, kuris buvo grindžiamas jų neteisėtais
veiksmais – šališku tyrimu, prokuroras atmetė. T-ėl prokurorui atsisakius
tenkinti pareiškimą dėl nušalinimo turėjo būti taikoma BPK 62 straipsnio 1
dalis ir toks prokuroro sprendimas skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Kadangi prokuroro nutarimo atsisakyti nušalinti pareigūną apskundimo tvarka
įstatymo detaliai nereglamentuota, tai teismas, nagrinėdamas skundą, turėjo
vadovautis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nes šiuo atveju buvo
pažeidžiamos kasatorės ir D. L. teisės į nešališką tyrimą. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad gali pasisakyti tik dėl pirmosios
instancijos teismo šališkumo. BPK 318 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
apeliacine tvarka neskundžiamos nutartys dėl pareikštų nušalinimų, tačiau
prieštaravimai šioms nutartims nurodomi skunduose dėl nuosprendžio. Apeliacinės
instancijos teismo atsisakymas įvertinti pareigūnų šališkumą ir ikiteisminio
tyrimo teisėjo padarytus pažeidimus paneigia instancinę teismų sistemą, kad
žemesnių teismų sprendimai gali būti patikrinami aukštesnės instancijos teismo.
Taigi apeliacinio skundo dalis dėl nušalinimo pagrindų neišnagrinėta.
Teismai nukentėjusiųjų
parodymus pripažino nepatikimais, nes šie juos keitė, o tai, kasatorės manymu,
patvirtina aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai ir kad
nušalinimas buvo pareikštas pagrįstai. Tačiau, nepaisant šių aplinkybių, nesant
daugiau jokių kitų įrodymų, kaip vienintelį kasatorės kaltės įrodymą teismai
nurodė jos ir D. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnams sulaikymo metu duotus
parodymus. Kasatorė tvirtina, kad šie parodymai negali būti pripažįstami
įrodymais, nes jie neteisingi – išgauti grasinant ilgalaikiu suėmimu ir
šantažuojant, kad ji turi mažamečių vaikų, kurių vieną turėjo lydėti į R-sėjo
1-osios šventę. Areštinės duomenys patvirtina, kad buvo suorganizuotas jos
susitikimas su sutuoktiniu, kuris įtikino ją duoti parodymus, kurių reikalavo
pareigūnai. Kasatorė prašo atkreipti dėmesį į tai, kad D. L. suėmimas buvo
paskirtas 15. 00 val. , tačiau jis į areštinę vėl buvo atvežtas
17. 00 val. , kaip tik tuo laiku, kai ją iškvietė tyrėjas
E. V-us, nors joks ikiteisminio tyrimo veiksmas nebuvo atliekamas.
Teismai padarė esminį
BPK pažeidimą, nes vadovavosi jos ir D. L. parodymais, duotais
ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 276
straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat BPK 242 straipsnyje įtvirtintą
tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principą. Perskaitęs šiuos kasatorės
parodymus, teismas padarė nemotyvuotas ir nelogiškas išvadas, kad
nukentėjusiųjų telefonus ji paėmė turėdama tikslą sutrukdyti šiems kreiptis
pagalbos. Parodymų perskaitymas leidžia konstatuoti, kad yra parodymų skirtumų,
ir daryti prielaidą, kad teisme jos duoti parodymai gali būti neteisingi,
tačiau tai nėra pagrindas išvadai, kad jai prieš apklausiant ikiteisminio
tyrimo pareigūnui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teise į gynybą, kad
parodymus ji davė niekieno neverčiama ir kad būtent ikiteisminio tyrimo, o ne
teisminio nagrinėjimo metu jos duoti parodymai buvo teisingi.
Apeliacinės instancijos teismas
padarė nepagrįstą išvadą, kad teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs D. L.
2005 m. birželio 14 d. apklausos protokolą, BPK 301 straipsnio
1 dalies reikalavimų nepažeidė. Kasatorė teigia, kad dėl pirmiau išdėstytų
argumentų šio apklausos protokolo duomenis teismas galėjo panaudoti ribotai
(BPK 276 straipsnis). Aplinkybė, ar gynėjui dalyvaujant ar nedalyvaujant davė
parodymus D. L. , neturi teisinės reikšmės, nes neteisėtas pareigūnų
poveikis gali būti padaromas iki apklausos pradžios. Yra viešai žinomas faktas,
kad Šiaulių rajono policijos komisariate šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus
teisės. 2005 metais buvo pripažinti kaltais ir nuteisti trys šio komisariato
pareigūnai, kurie įtariamąjį tardė neteisėtomis priemonėmis – panaudodami
fizinį smurtą. Taigi kasatorės nurodyti faktai turėjo teismams sukelti pagrįstų
abejonių, ar parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ji davė niekieno
neverčiama ir ar šie parodymai yra teisingi.
Kasacinis skundas
tenkintinas.

Dėl savavaldžiavimo
sampratos

L. L. ir D. L. pagal BK
294 straipsnio 2 dalį nuteisti už savavaldžiavimą, padarytą veikiant
bendrininkų grupe panaudojant psichinę ir fizinę prievartą prieš S. L. ir
G. P.
Pirmosios instancijos
teismas nustatė šias bylos aplinkybes: nukentėjusysis G. P. iki įvykio
telefonu keletą kartų skambino bei siuntė žinutes L. L. ir kvietė
susitikti; apie tai ji pasakė savo vyrui D. L. Kai įvykio dieną L. L.
vėl paskambino nežinomas asmuo (telefonas rodė nežinomą numerį), atsiliepė
vyras – D. L. , tačiau su juo niekas nekalbėjo. Kai vėl paskambino,
atsiliepė pati L. L. ; skambino nepažįstamas vyras ir kvietė susitikti.
D. L. ženklu parodė, kad ši sutiktų, ir jie susitarė dėl susitikimo
vietos. Vyriškis pasakė, kad jie bus dviese, ir pasiūlė pasiimti draugę. Į
susitikimo vietą automobiliu atvažiavo abu nukentėjusieji; L. L. įsėdo į
automobilį ir jie nuvažiavo prie vandens telkinio. Išlipus iš automobilio,
G. P. apkabino L. L. , tuo metu prie jų priėjo D. L. ir šaukdamas
,,ko skambini ir priekabiauji“ sumušė G. P. bei sužalojo S. L. Po to
L. L. , siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policiją,
paėmė ant žemės iškritusią piniginę, kurioje buvo nukentėjusiųjų asmens
dokumentai, bei mobiliojo ryšio telefonus.
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad L. L. ir D. L. galėjo kreiptis į policiją ir
tokiu būdu aiškintis skambinančių asmenų tikslus arba pasikeisti telefono
numerį, o nesiimti neteisėtų veiksmų – bendrininkaujant nuošalioje vietoje
suorganizuoti susitikimą su nukentėjusiaisiais ir panaudoti prieš juos smurtą, t. y.
savavaldžiauti. Šis teismas savo išvadą dėl L. L. ir D. L.
bendrininkavimo grindė tuo, kad šie susitarė, jog reikia susitikti su
skambinančiu asmeniu ir išsiaiškinti. Šis teismas nurodė, kad vė­lesni jų
veiksmai buvo konkliudentiniai: ,,šaukė, grasino, naudojo fizinį smurtą ir
turimas priemones, paėmė nukentėjusiųjų daiktus“.
Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų L. L. ir D. L. skundus ir patikrinęs
įrodymų vertinimą bei baudžiamojo įstatymo pritaikymą, patvirtino pirmosios
instancijos teismo išvadų teisingumą dėl įrodymų vertinimo ir faktinių
aplinkybių nustatymo bei nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK
294 straipsnio 2 dalį. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji reikalavo,
jog nukentėjusieji neskambintų L. L. , dėl to D. L. sumušė G. P. ,
sužalojo S. L. , o L. L. ne tik neramino vyro, bet ir naudodamasi
situacija paėmė nukentėjusiųjų daiktus, ir konstatavo, kad savo teisę pateikti
tokį reikalavimą nuteistieji vykdė nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos –
panaudodami psichinį bei fizinį smurtą, o tai, kolegijos nuomone, ir sudaro
savavaldžiavimo esmę.
Už savavaldžiavimą
numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 straipsnyje
savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos
tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens,
nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba
valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje
įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.
BK 294 straipsnyje
nustatytos dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtys: pirmoje dalyje – pateikta
savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar
teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant
psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.
Nusikaltimo sudėties
požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys
ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas
asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko
elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra
būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos.
Baudžiamajame kodekse
savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo
tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais
nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas –
tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt. ).
Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių
įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso 1. 136 ir
1. 137 straipsniuose.
Pagal savavaldžiavimo
sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas
įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar
tariamą teisę (numatytą CK 1. 136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba
pripažįstama, bet neįgyvendinama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su
šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo
kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos
teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta
skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan. ) arba, pripažindamas tas teises,
atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos
prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio
subjektai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Nukentėjusieji
nuteistiesiems yra nepažįstami, jokių įsipareigojimų jiems neturi ir negali
turėti, nes tarp jų nėra tikrų ar tariamų teisinių santykių. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad nukentėjusysis G. P. pats išprovokavo (skambindamas
L. L. ir su ja susitikdamas gamtoje bei apkabindamas) D. L. imtis
neteisėtų veiksmų. Taigi D. L. neteisėtų veiksmų motyvas buvo asmeninės
paskatos (pyktis, kerštas). L. L. ir D. L. siekis susitikti su
L. L. skambinančiu asmeniu ir išsiaiškinti jo tikslus buvo teisėtas, nes
tai įstatymo nedraudžiama. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai,
kad L. L. ir D. L. galėjo kreiptis į policiją ir tokiu būdu aiškintis
skambinančių asmenų tikslus ar pasikeisti telefono numerį, yra teisiškai
nepagrįsti, nes į policiją reikėtų kreiptis tuo atveju, jeigu skambinančio
asmens veiksmuose būtų nusikalstamos veikos požymių (grasinama, šmeižiama ir
pan. ). Byloje nėra jokių duomenų, kad L. L. ir D. L. būtų iš anksto
taręsi prieš nukentėjusiuosius naudoti smurtą. Nustatyta, kad prieš
nukentėjusiuosius smurtą naudojo tik nuteistasis D. L. dėl asmeninių
paskatų. Žemesnės instancijos teismų išvada, kad L. L. ir D. L. veikė
bendrininkaudami (abu susitarė ir susitiko su skambinančiu asmeniu,
L. L. matė, kaip prieš nukentėjusiuosius D. L. naudoja smurtą, po to
ji paėmė jų daiktus), būtų pagrįsta tik tuo atveju, jei šie būtų kaltinami ir
nuteisti už plėšimą. Beje, D. L. net nebuvo kaltinamas, kad
savavaldžiavimo metu užvaldė nukentėjusiųjų piniginę su dokumentais ir kitus
daiktus. Teismo nustatyta, kad iškritusią piniginę su dokumentais ir kitais
daiktais paėmė L. L. , tačiau nenustatyta, kad ji turėjo tyčią tuos
dokumentus ir daiktus pagrobti. Ar L. L. paėmė nukentėjusiųjų dokumentus
su daiktais siekdama sutrukdyti nukentėjusiesiems kreiptis pagalbos į policiją
(bylos duomenys šios išvados nepatvirtina), ar jos tikslas buvo išsiaiškinti
asmenybes ir paskambinus to vyro žmonai papasakoti apie jo poelgį (bylos
duomenys patvirtina šį tikslą), neturi esminės reikšmės sprendžiant, ar
L. L. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis.
Remdamasi tuo, kas
išdėstyta, bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų
praktiką (kasacinė byla Nr. 2K-520/2006), teisėjų kolegija konstatuoja,
kad teismai, interpretuodami BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėtį, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl baudžiamasis įstatymas buvo
išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju nėra BK 294 straipsnyje
numatytos veikos visų būtinų požymių. Taigi baudžiamasis įstatymas L. L.
pritaikytas netinkamai, todėl skundžiamos teismų sprendimų dalys naikintinos ir
baudžiamoji byla L. L. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Naikintinos teismų sprendimų dalys, kuriomis iš L. L. solidariai
priteistas žalos atlyginimas.
Kadangi netinkamas
baudžiamojo įstatymo pritaikymas turi įtakos ne tik kasatorės L. L. , bet
ir nuteistojo D. L. veikos kvalifikavimui (BPK 376 straipsnio 2 dalis),
tai kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimų teisėtumą ir dėl
jų. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, D. L. nusikalstamos veikos
turėjo būti kvalifikuotos pagal padarinius – dėl G. P. sumušimo (nežymus
sveikatos sutrikdymas) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o dėl S. L.
sužalojimo (nesunkus sveikatos sutrikdymas) pagal BK 138 straipsnio
1 dalį. Tačiau BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio
1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio
asmens skundas. Byloje G. P. skundo nėra (apie nusikaltimą pranešta
telefonu), todėl pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas
baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Taigi nėra prasmės D. L. veiką dėl G. P. sumušimo perkvalifikuoti į
BK 140 straipsnio 1 dalį, o po to šią bylos dalį nutraukti. Teismų
sprendimai dėl D. L. keistini, jo nusikalstama veika iš BK 294 straipsnio
2 dalies dėl S. L. sužalojimo (nesunkus sveikatos sutrikdymas)
perkvalifikuotina į BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistajam D. L. skiriant
bausmę atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus
motyvus. Teismų sprendimų dalys, kuriomis iš D. L. priteistas žalos
atlyginimas G. P. , naikintinos, o G. P. civilinis ieškinys paliktinas
nenagrinėtas.

Dėl kitų kasacinio
skundo argumentų

Nustačius, kad
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti
kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes priklauso esminiam išspręstam
klausimui ir atskiro aptarimo nebereikalauja.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 2 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Šiaulių rajono apylinkės
teismo 2007 m. birželio 4 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžių dalis
dėl L. L. panaikinti ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Panaikinti minėtų
nuosprendžių dalis, kuriomis iš L. L. solidariai priteista 2000 Lt
G. P ir 5000 Lt S. L. neturtinei žalai atlyginti.
Šiaulių rajono apylinkės
teismo 2007 m. birželio 4 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžių dalis
dėl D. L. pakeisti.
D. L. veiką iš BK 294
straipsnio 2 dalies dėl S. L. sužalojimo perkvalifikuoti į BK
138 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymą atidėti
vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms.
Panaikinti nuosprendžių
dalis, kuriomis iš D. L. priteista 2000 Lt G. P. neturtinei žalai
atlyginti, o G. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt