TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
3
3. 8.
Dalykinio teismingumo taisyklių taikymas sprendžiant kaltinimo keitimo klausimą
(BPK
224, 225 straipsniai, 228 straipsnio 3 dalis,
232
straipsnio 2 punktas, 256 straipsnis)

Kai kaltinamajame akte kaltinama padarius
nusikalstamą veiką, dėl kurios byla pagal dalykinio teismingumo taisykles
nagrinėtina apylinkės teisme, tačiau iki pirmosios instancijos teisiamojo
posėdžio pradžios ar jam prasidėjus prokuroras ar nukentėjusysis pateikia
prašymą pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir byla pagal naujai siūlomą kaltinimą
teisminga apygardos teismui, apylinkės teismas privalo priimti BPK 232
straipsnio 2 punkte nustatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui. Apylinkės teismas galėtų nagrinėti bylą tik vieninteliu atveju – kai
prašymas keisti kaltinimą nebūtų pagrįstas teisiniais argumentais ar būtų
motyvuotas akivaizdžiai netinkamai.

                                                                             Baudžiamoji
byla Nr. 2K-7-1/2008
                                                                             Procesinio
sprendimo kategorija 2. 3. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 29 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko P- K-o, V-o A-uko, E-aus B-o, A-o P-io,
J-o T-iaus, L-os L-os Ž-ės ir pranešėjo G-o G-os,
sekretoriaujant R.
B-ei,
dalyvaujant prokurorei
D. M-ūtei,
nuteistajam T. G. ,
teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Ž. S. kasacinį
skundą dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. Kauno miesto apylinkės teismo
nuosprendžio ir 2007 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties.
Kauno miesto apylinkės
teismo 2004 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal
BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir devyniems
mėnesiams. Iš T. G. priteista 5787,10 Lt Ž. S. , 8044,50 Lt
Kauno teritorinei ligonių kasai ir 298,86 Lt valstybei.
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d.
nutartimi nukentėjusiosios Ž. S. ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro
apeliaciniai skundai atmesti.
Išplėstinė teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios
kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti,
paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. G. nuteistas už tai,
kad jis 2003 m. rugpjūčio 3 d. , apie 17. 00 val. , Kaune, (duomenys
neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, smogė vieną smūgį kumščiu Ž. S.
į veidą. Nuo T. G. smūgio Ž. S. krito, atsitrenkdamas galva į gatvės
grindinį, – tai lėmė muštinę žaizdą dešinio momens srityje, dešinio momenkaulio
ir vidurinės daubos kaulų lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo ir po kietuoju
galvos smegenų dangalu; nuo to Ž. S. 2003 m. spalio 13 d. Kauno
medicinos universiteto klinikose mirė. Šiais savo veiksmais T. G. dėl
neatsargumo atėmė gyvybę Ž. S.
Kasaciniu skundu
nukentėjusioji Ž. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo
2004 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį ir 2007 m. balandžio
16 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nutartį, perkvalifikuoti T. G. nusikalstamą veiką iš BK 132 straipsnio
1 dalies į 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti ne mažesnę nei
aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pakartotinės
komisinės ekspertizės išvadomis, nurodydamas, jog ši pašalino buvusius
prieštaravimus byloje, neteisingai darė išvadą, kad tarp kitų nuteistojo
T. G. suduotų smūgių į nukentėjusiojo Ž. S. galvą, išskyrus galvos
atsitrenkimą į grindinį, ir mirties nėra priežastinio ryšio, taigi nėra ir BK
129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyto nusikaltimo sudėties.
Kasatorė, nesutikdama su
teismo išvadomis, teigia, kad šis pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – dalies
byloje surinktų įrodymų visiškai nevertino: ekspertizės akte nurodyta, kad yra
galimas netiesioginis priežastinis ryšys tarp smūgio kumščiu nukentėjusiajam į
nosį ir sunkių galvos sužalojimų; liudytojas R. P. , dirbantis bokso
treneriu, patvirtino, kad nuo smūgio į nosį net prarandama sąmonė, o T. G.
buvo priskiriamas prie tvirtesnių, turinčių gerus fizinius duomenis asmenų;
užsiimdamas boksu T. G. , kaip ir kiti, buvo supažindintas su taisyklėmis,
kad negalima mušti gulinčiojo, o nuo smūgio į smilkinius, nosį, smakrą galima
prarasti sąmonę; be to, ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra tik
cituojamas, tačiau nei ekspertų, nei teismo visiškai nevertinamas rašytinis
įrodymas – E. K-o tyrimas, kurį šis patvirtino ap­klaustas kaip
ekspertas teisme (sunkūs sužalojimai galvoje galėjo atsirasti nuo smūgio į
kietą paviršių ar smūgiuojant kietu daiktu, taip pat smūgiuojant kumščiu, jei
kairioji galvos pusė rėmėsi į kietą paviršių). Byloje buvo nustatyta, kad
T. G. kelis kartus trenkė kumščiu į galvą Ž. S. šiam gulint ant
gatvės grindinio. Anot kasatorės, be labai stipraus smūgio į nosį (liudytojai
patvirtino smūgio stiprumą, nes nuo jo Ž. S. krito visu kūnu nevalingai,
nesiimdamas jokių veiksmų, kad patogiau nugriūtų – tikėtina, kad jis griuvo jau
neturėdamas sąmonės), galvos atsitrenkimo į grindinį, suduoti dar keli smūgiai
į galvą nukentėjusiajam gulint be sąmonės, nesipriešinant akivaizdžiai parodo
priežastinį ryšį tarp sunkių sužalojimų galvoje ir T. G. veiksmų bei
apibūdina psichinį jo santykį su veika. Taip pat kasatorė akcentuoja, kad
nuteistasis T. G. apklausų metu pats teigė, jog sudavė smūgį gulinčiam
Ž. S. tam, kad šis nebeatsikeltų.
Kasaciniame skunde, be
to, nurodoma, kad subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – kaltė – buvo
įvertinta netinkamai – remtasi T. G. draugų liudytojų V. K. ,
M. M. , A. A. , A. D. parodymais; apeliacinės instancijos teismo
nutartyje nurodoma, kad šie liudytojai patvirtina, jog nuteistasis T. G.
neturėjo tyčios nužudyti, tačiau šis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis
išreiškiamas kaip paties kalto asmens psichinis santykis su daroma veika, apie
kurį negali žinoti, įtarti joks kitas pašalinis asmuo. V- objektyvūs
nuteistojo T. G. veiksmai, anot kasatorės, akivaizdžiai parodo jo psichinį
santykį su veika, nes jis, orientuotai sąmoningai suvokdamas galimas pasekmes,
sudavė daugkartinius stiprius smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą
nukentėjusiajam Ž. S. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis
T. G. veikė ne neatsargiai (nusikalstamas nerūpestingumas), o neapibrėžta
tyčia. Taip T. G. buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir
paskirta akivaizdžiai per švelni bausmė.
Kasacinis skundas
tenkintinas iš dalies, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio
27 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis naikintini,
byla perduotina Kauno apygardos teismui, įpareigojant šį teismą bylą iš naujo
nagrinėti pagal bylų proceso pirmosios instancijos teisme taisykles.
Išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK
44 straipsnio 10 dalies, 224 straipsnio, 225 straipsnio 1 dalies
nuostatos. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sutrukdė teismams
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingus sprendimus.
Nagrinėjamoje byloje
įvairiose proceso stadijose buvo sprendžiamas teisės taikymo klausimas dėl
T. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kaltinamajame akte nurodyta, kad
T. G. yra kaltinamas BK 132 straipsnyje („Neatsargus gyvybės atėmimas“)
numatytos veikos padarymu. Nukentėjusioji Ž. S. dar prieš prasidedant
bylos nagrinėjimui Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą keisti kaltinimą ir
T. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą,
t. y. kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų; tokį prašymą nukentėjusioji
pakartotinai teikė ir vėlesniuose proceso etapuose. Pasibaigus procesui
pirmosios instancijos teisme, su nukentėjusiosios pozicija sutiko ir
prokuroras, apeliaciniame skunde taip pat išdėstydamas prašymą keisti kaltinimą.
Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai kaltinimo pakeitimo
klausimą sprendė neteisingai taikydami BPK nustatytas taisykles. Kauno
apylinkės teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas dalykinio teismingumo taisykles,
Kauno apygardos teismas šios klaidos neištaisė, nors privalėjo Kauno apylinkės
teismo nuosprendį panaikinti ir pats išnagrinėti bylą kaip pirmosios
instancijos teismas.
Pagal BPK 224
straipsnyje, 225 straipsnio 1 dalyje nustatytas dalykinio teismingumo taisykles
bylos dėl veikų, numatytų BK 132 straipsnyje, yra teismingos apylinkių
teismams, o dėl veikų, numatytų BK 129 straipsnyje, – apygardų teismams. Tai
reiškia, kad Kauno apylinkės teismas pats neturėjo galimybės tenkinti
nukentėjusiosios prašymo dėl kaltinimo pakeitimo ir pripažinti kaltinamąjį
kaltu pagal prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytą BK straipsnį, jo dalį ir
punktą; nepaisant to, šis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė nuosprendį. Esant
tokioms aplinkybėms bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo
pažeista nukentėjusiosios teisė reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai
nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 44 straipsnio 10 dalis).
Nukentėjusiosios požiūriu, teisingas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens
nubaudimas buvo galimas tik veiką kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnį, o
Kauno apylinkės teismas taip kvalifikuoti veiką nuosprendyje neturėjo galimybių
dėl minėtų teismingumo taisyklių. Pirmosios instancijos teismui priėmus
nuosprendį, apygardos teismas tapo apeliacine instancija, nors bylose dėl
kaltinimų padarius BK 129 straipsnyje numatytą nusikaltimą šis teismas turėtų
būti pirmosios instancijos teismu.
Tokioje situacijoje, kai
kaltinamajame akte kaltinama padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios byla pagal
dalykinio teismingumo taisykles nagrinėtina apylinkės teisme, tačiau iki
pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio pradžios ar jam prasidėjus prokuroras
ar nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti kaltinimą į sunkesnį ir byla pagal
naujai siūlomą kaltinimą teisminga apygardos teismui, apylinkės teismas privalo
priimti BPK 232 straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal
teismingumą apygardos teismui. Apylinkės teismas nagrinėti bylą galėtų tik
vieninteliu atveju – kai prašymas keisti kaltinimą nebūtų pagrįstas teisiniais
argumentais ar būtų motyvuotas akivaizdžiai netinkamai.
Jei bylą esant
nagrinėjamai situacijai kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos
teismas, jis yra kompetentingas priimti visus BPK numatytus sprendimus,
įskaitant ir apkaltinamąjį nuosprendį pripažinti kaltinamąjį kaltu tiek pagal
kaltinamajame akte suformuluotą, tiek ir pagal pakeistą kaltinimą. Jei
apylinkės teismas, gavęs motyvuotą prašymą keisti kaltinimą, pats toliau
nagrinėja bylą, proceso dalyviams gali kilti abejonių, ar teismas nėra
šališkas, nes teismo sprendimas, atsižvelgiant į teismingumo taisykles, yra lyg
ir nuspėjamas, kadangi apkaltinamasis nuosprendis pagal prašyme dėl kaltinimo
pakeitimo formuluojamą kaltinimą negali būti priimamas. Konstitucinis
principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, tinkamai įgyvendinamas tik tada,
kai bylą teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teismas turi galimybę teisiškai
teisingai įvertinti padarytą nusikalstamą veiką ir priimti teisėtą bei pagrįstą
nuosprendį. Tuo atveju, kai bylą iš esmės nagrinėjantis teismas gali priimti
tik dalį įstatyme numatytų sprendimų, teismo procesas negali būti pripažįstamas
teisingu.
N-s BPK numatyta
galimybė nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui priimti ne
tik apylinkės teisme rengiant bylą teisiamajam posėdžiui, bet ir vėlesniuose
proceso etapuose, įskaitant ir nuosprendžio priėmimo etapą, t. y. teismas
po baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio išėjęs priimti
nuosprendžio turi teisę vietoj nuosprendžio priimti ir paskelbti BPK 232
straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui, tačiau toks sprendimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai
aplinkybės, lemiančios bylos teismingumo pasikeitimą, paaiškėja baigiantis
bylos nagrinėjimui teisme. Jei pagrindas perduoti bylą apygardos teismui
paaiškėja anksčiau, sprendimo perduoti bylą pagal teismingumą priėmimas negali
būti atidedamas, nes tokioje situacijoje procesas apylinkės teisme netenka
prasmės – bylos proceso pirmosios instancijos teisme stadija turi būti
kartojama iš naujo perdavus bylą į apygardos teismą. Be to, bylos nagrinėjimo
teisme dalyviams tokiu atveju gali kilti abejonių dėl šališkai vykstančio
proceso, nes, perduodamas bylą apygardos teismui baigiamajame bylos proceso
pirmosios instancijos teisme etape, apylinkės teismas aiškiai išreiškia savo
nuomonę dėl būtinybės pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal sunkesnį, apygardos
teismui teismingą kaltinimą. Tokia apylinkės teismo nuomonė nors ir nėra
privaloma apygardos teismui, tačiau vis dėlto tokioje situacijoje teisminės
valdžios pozicija procese jau yra išreikšta ir proceso subjektams gali
atrodyti, kad kompetentingam teismui (apygardos teismui) dar nepradėjus
nagrinėti bylos teisminės valdžios požiūris dėl kaltinamojo kaltės jau yra
išdėstytas. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas bylą pagal teismingumą
apygardos teismui turi perduoti iš karto, vos tik atsiradus pakankamam
pagrindui manyti, kad kaltinimas gali būti keičiamas į sunkesnį, dėl kurio nuspręsti
pagal teismingumo taisykles gali tik apygardos teismas.
Pažymėtina, kad bylą
nagrinėjančio teismo pareiga yra ne tik bylą nagrinėti nešališkai, bet ir
procesą organizuoti taip, kad visiems proceso subjektams nekiltų abejonių dėl
teismo proceso nešališkumo. Jei bylą nagrinėjamoje situacijoje kaip pirmosios
instancijos teismas nagrinėja apygardos teismas, tai jis yra kompetentingas
priimti visus BPK numatytus sprendimus, įskaitant ir apkaltinamąjį nuosprendį
pripažinti kaltinamąjį kaltu tiek pagal kaltinamajame akte suformuluotą
kaltinimą, tiek ir pagal pakeistą kaltinimą. Jei apygardos teismas nustato, kad
prašymas keisti kaltinimą yra nepagrįstas ir kaltinamąjį tinkamai pritaikydamas
baudžiamąjį įstatymą pripažįsta kaltu pagal kaltinamajame akte suformuluotą
kaltinimą, nė vieno iš proceso dalyvių teisės nesuvaržomos, jokios kitos
procesinės taisyklės nepažeidžiamos, nes apygardos teismas turi teisę
išnagrinėti bet kurią apylinkės teismui teismingą bylą.
Pirmosios instancijos
teismui nagrinėjamoje situacijoje pačiam priimant nuo­sprendį yra iškreipiama
ir apeliacinio proceso esmė: apeliacine tvarka bylą nagrinėja teismas, kuris
pagal teismingumo taisykles bylą turėtų nagrinėti kaip pirmosios instancijos
teismas. Apeliacinės instancijos teismas tokioje byloje turi spręsti ne tik
įprastus apeliaciniam procesui uždavinius patikrindamas apeliacine tvarka
apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, bet pirmiausia tai, ar apylinkės
teismas galėjo priimti apeliacine tvarka apskųstą nuosprendį. N-s apeliacinės
instancijos teismas tokioje situacijoje turi procesinę galimybę ištaisyti
apylinkės teismo padarytą klaidą – jis gali panaikinti apylinkės teismo
nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti pirmąja instancija (BPK 326 straipsnio 1
dalies 4 punktas), tačiau proceso paskirtis (įskaitant ir reikalavimą
nagrinėti bylas per įmanomai trumpiausią laiką) geriau pasiekiama, kai
apylinkės teismas nedelsdamas pats priima sprendimą perduoti bylą pagal
teismingumo taisykles apygardos teismui.
Nagrinėjamoje byloje BPK
326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto sprendimo apygardos teismas nepriėmė,
nors pagrindas tokiam sprendimui priimti buvo.
Išplėstinė teisėjų
kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismams
darant išvadas dėl kaltės formos iš esmės buvo remiamasi vien tik ekspertų
pateiktomis išvadomis apie mirties priežastis. Specialių žinių panaudojimas yra
svarbus įrodinėjimo būdas tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų žmogaus
gyvybei, tačiau specialistų išvados ar ekspertizės aktai tokiose bylose turi
būti vertinami kartu su kitais įrodymais. Duomenys, gauti panaudojant
specialias žinias, vieni paprastai negali lemti byloje priimamų sprendimų.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl kaltės formos ir turinio
nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose svarbios yra ne vien tik medicininės mirties
priežastys, bet ir kitos įvairiomis įrodymų rūšimis nustatinėja­mos veikos
aplinkybės, tokios kaip nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų
kiekis, jų pobūdis, vieta, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko ir
nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš
nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Išplėstinė teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės
teismo 2004 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Kauno
apygardos teismui.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt