TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
1
1. 13. Dėl šalių suderintos valios vykdant
sandorį, kuris neįformintas notarine tvarka

Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis,
kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių
valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu,
kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir
įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas
besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti
minėtų trijų CK 1. 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto
taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl
notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių
negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1. 93 straipsnio 4 dalį.
Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
21. 4. 1. 1; 114. 5; 114. 11



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS



NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 28 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-o J-o
(kolegijos pirmininkas), J-os J-ės (pranešėja) ir G-o
K-aus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės
22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P.
ieškinį atsakovei V. B. dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas notariškai neįformintos
nekilnojamojo turto–buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia
klausimas. Tam tikslui yra aktualus šios sutarties įvykdymo, t. y.
sutartyje įtvirtintos kainos už butą sumokėjimo, fakto nustatymas. Dėl to yra
svarbu tinkamai apibrėžti įrodinėjimo dalyką, įvertinti visus byloje esančius
įrodymus, tinkamai taikyti CK 1. 93 straipsnio nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimų esmė


R-iškio rajono apylinkės teismas 2006 m.
gruodžio 11 d. sprendimu nusprendė pripažinti galiojančia J. B. ir
ieškovo R. P. 2001 m. rugsėjo 25 d. sudarytą 69,70 kv. m
buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį ir
patvirtinti šios sutarties sudarymą. Teismas nustatė, kad 2001 m. rugsėjo
25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi J. B. įsipareigojo parduoti R. P.
išsimokėtinai butą (duomenys neskelbtini) už 16 000 Lt, įmokas
mokant kas mėnesį, ir visiškai atsiskaitant iki 2005 m. sausio 1 d.
CK 6. 393 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į
nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Pagal pirkimo–pardavimo
sutarties 5 punktą pardavėjas J. B. perdavė butą pirkėjui R. P.
sutarties pasirašymo dieną. R. P. valdė ir tvarkė perduotą butą kaip savo,
mokėjo mokesčius, keitė buto langus. Pagal byloje esančius įrodymus, ieškovas sandorį
įvykdė, o kita sandorio šalis – J. B. – sandorį įvykdė iš dalies: perdavė
butą, priėmė pinigus, siekė įteisinti butą pirkėjo vardu. N-s nekilnojamojo
daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos ir šio reikalavimo
nesilaikymas sutartį daro negaliojančią, tačiau, vienai iš šalių visiškai ar iš
dalies įvykdžius sandorį, teismas turi teisę pripažinti šį sandorį galiojančiu
(CK 1. 93 straipsnio 4 dalis, 6. 393 straipsnio 1, 2 dalys).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 22 d. sprendimu tenkino atsakovės V. B.
apeliacinį skundą – panaikino R-iškio rajono apylinkės teismo 2006 m.
gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nustatė, kad ieškovas
ginčo butą valdė, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B.
ir ieškovas buvo sudaręs preliminariąją sutartį. 2001 m. rugsėjo 25 d.
pirkimo–pardavimo sutarties 8, 9 punktuose nustatyta, kad ieškovo mokamos
sumos už butą bus patvirtinamos pirkėjo ir pardavėjo parašu kitoje sutarties
pusėje; įnešant pinigus kitoje sutarties pusėje turi būti nurodyta data,
įnešama pinigų suma. Byloje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties kitoje pusėje
nepatvirtinta, kad ieškovas sumokėjo J. B. sutartyje nurodytus 16 000 Lt
už butą. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad įvykdė
pirkimo–pardavimo sutarties 8, 9 punktų sąlygas. 2001 m. gruodžio
1 d. raštelis, kuriame nurodyta, kad J. B. gavo iš ieškovo 1500 Lt
įnašą, nepatvirtina, jog ieškovas iš esmės įvykdė įsipareigojimą sumokėti už
perkamą butą. Byloje esantys pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai
nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovas įvykdė pirkimo–pardavimo sutartimi
prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo sutartyje sulygtą sumą už butą.
Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. B. priėmė iš ieškovo
16 000 Lt. Pažymėtina, kad J. B. mirė praėjus daugiau kaip
vieneriems metams nuo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto termino sumokėti už
parduodamą butą, todėl ieškovo argumentai, jog J. B. mirtis lėmė, kad buto
pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta notarine tvarka, prieštarauja byloje
esantiems duomenims. Tai, kad ieškovas nuo sutarties pasirašymo dienos
apsigyveno bute, mokėjo mokesčius ir atliko buto remonto darbus, nesuteikia
pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus
– sumokėjo 16 000 Lt už perkamą butą. Byloje esantis atsakovės raštelis,
pagal kurį ji parduoda šį butą už 33 000 Lt, nes likusi įsiskolinimo
suma – 17 000 Lt, taip pat iš esmės nepatvirtina ieškovo teiginių,
jog šalys sutartį iš dalies įvykdė – ieškovas sumokėjo sutartą kainą, o
pardavėjas priėmė sumokėtus pinigus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą argumentai


Kasaciniu skundu ieškovas R. P. prašo panaikinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gegužės 22 d. sprendimą ir palikti galioti R-iškio rajono apylinkės
teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio
skundo argumentai:
1. Dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies
taikymo. Teismas privalo nustatyti, kokius faktus ir faktines aplinkybes byloje
svarbu įrodyti tam, kad būtų pritaikytos vienos ar kitos materialinės teisės
normos (CPK 176 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso
normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „V-urdienio autotransportas“ v. UAB „Jusma ir
Ko“, bylos Nr. 3K-3-656/2005). Pagal byloje esančius duomenis, pirkimo–pardavimo
sutarties šalys netaikė sutarties 8, 9 punktų nuostatų dėl formos, kuria
turi būti atliktas patvirtinimas apie įmokų sumokėjimą. Teismas, nustatęs, kad kainos
sumokėjimas nebuvo užfiksuotas sutartyje nurodytu būdu, iš esmės nenagrinėjo ir
tinkamai netyrė kitų sandorio įvykdymo įrodymų. Taigi teismas netinkamai
nustatė įrodinėjimo dalyką, nes pagal CK 1. 93 straipsnio 4 dalį turi
būti įrodytas sandorio įvykdymo visiškai ar iš dalies faktas. Pagal CK 6. 305 straipsnio
1 dalį pirkimo–pardavimo sandorio dalykas yra daikto perdavimas ir kainos
sumokėjimas, todėl teismas turėjo ištirti visas byloje nustatytas aplinkybes ir
pateiktus įrodymus tam, kad nustatytų, ar pirkėjas įvykdė sutartį, t. y. kainos
ar jos dalies sumokėjimo faktą. Šį faktą ieškovas turėjo teisę įrodinėti visais
pagal įstatymą leistinais įrodymais. Ieškovo nuomone, byloje buvo pateikti
leistini įrodymai, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo bent iš dalies įvykdyta.
Kadangi ieškovas rėmėsi liudytojų parodymais, tai teismas pagal CK 1. 93 straipsnio
2 dalies reikalavimus privalėjo nustatyti CK 1. 93 straipsnio 6 dalyje
nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad nustatydamas sutarties įvykdymo faktą
teismas taip pat turėjo aiškintis, ar buvo kitas teisinis ar realus pinigų
mokėjimo J. B. pagrindas (pvz. , turto nuoma, paskola ar pan. ). Teismas
nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Tinkamai nenustatęs įrodinėjimo
dalyko, teismas neįvertino mokėjimų ir jų paskirtį patvirtinančių įrodymų, todėl
neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių.
2. Dėl CPK185 straipsnio taikymo. Teismas
netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas konstitucinį tinkamo proceso
principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje AB „Kauno baldaiׂ v.
UAB „Skraja“, bylos Nr. 3K-3-1005/2003;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB
„Artrio“, bylos Nr. 3K-3-216/2005). Taip pat teismas pažeidė įrodymų
vertinimą grindžiančią tikėtinumo taisyklę (CPK 185 straipsnio 1 dalis;
2002 m. birželio 12 d. nutartis, civilinėje byloje G. Ū. v.
O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis,
priimta byloje LUAB korporacija „Lietverslas“ v. E. G. , bylos Nr. 3K-3-113/2003;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. B. ,
bylos Nr. 3K-3-266/2007; ir kt. ). Kasatoriaus nuomone, teismas,
nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turėjo pareigą ištirti visus byloje
esančius įrodymus ir savo išvadas pagrįsti visų byloje esančių įrodymų
vertinimu (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos
teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą, apžvalga).
3. Dėl CK 1. 93 straipsnio taikymo. Pagal
CK 1. 93 straipsnio 4 dalį teismas privalėjo pripažinti galiojančia
pirkimo–pardavimo sutartį ieškovo reikalavimu. Pagal teisės doktriną vykdant
sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri
priima vykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir
įvykdyti sandorį. Akivaizdu, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalys siekė tiek
sudaryti, tiek ir įvykdyti pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat ir tai, kad sutartis
buvo bent iš dalies įvykdyta. Dėl to sutartis turėjo būti pripažinta įvykdyta
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,M-a“ v. AB
,,Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. B.
prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d.
sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad teismas tinkamai nustatė,
kokius faktus svarbu byloje įrodyti tam, kad būtų pagrįstai ir teisingai taikytos
materialinės teisės normos; tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką (sutarties rūšį
ir kiek šalys įvykdė šią sutartį), visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas
bylos aplinkybes. Ieškovas nepagrįstai akcentuoja, kad įrodinėjimo dalykas
turėjo būti aplinkybė, jog sutarties šalys nesivadovavo sutarties nuostatomis
dėl atsiskaitymo įforminimo, nes tai buvo nustatyta įvertinus byloje esančią
pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas teisingai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalies
nuostatas, įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,
pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos pirmosios
instancijos teismo proceso metu, ištyrimu, įvertino visus byloje surinktus
įrodymus. Taip pat tinkamai išaiškino ir pritaikė CK 1. 93 straipsnio 4 dalies
nuostatas, nes nustatė, kad viena iš šalių – ieškovas – neįvykdė sandorio, t. y.
nesumokėjo pardavėjui visos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos sumos už
parduodamą butą, o 2001 m. gruodžio l d. raštelis, kuriame nurodyta,
jog J. B. iš R. P. gavo 1500 Lt įnašą, nepatvirtina, jog
ieškovas iš esmės įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį. Byloje nustatytos
aplinkybės, kad J. B. mirė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo
pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto termino ieškovui visiškai sumokėti
pardavėjui už butą ir kad ieškovas, suėjus mokėjimo už butą terminui,
nereikalavo, kad pardavėjas įformintų sandorį notarine tvarka, patvirtina, jog
nebuvo akivaizdžios šalių, bent jau ieškovo, valios įvykdyti sandorį. Atsakovės
nuomone, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos
praktikos.


Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :


IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų byloje nustatytos aplinkybės


2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo
sutartimi J. B. įsipareigojo parduoti išsimokėtinai R. P. butą už
16 000 Lt, įmokas mokant kas mėnesį, ir visiškai atsiskaitant iki
2005 m. . sausio 1 d. Pagal sutarties 5 punktą J. B. sutiko,
kad pirkėjas į butą galės įsikelti nuo sutarties pasirašymo dienos; ieškovas šį
butą valdė, mokėjo mokesčius, atliko buto remonto darbus. V. B. pasirašė
raštelį, kuriame nurodyta, kad ji parduoda R. P. butą už 33 000 Lt,
o likusi įsiskolinimo suma – 17 000 Lt. Pagal 2001 m. gruodžio 1 d.
raštelį J. B. gavo iš R. P. 1500 Lt įnašą už butą. Pirmosios
instancijos teismo teigimu, atsakovė žinojo apie pirkimo–pardavimo sutartį,
pripažino pinigų už butą sumokėjimą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame
skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą teisės taikymo aspektu keliami teisės
normų, reglamentuojančių sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė
forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant pripažinimo galiojančiu (CK 1. 93 straipsnio
4 dalis) bei procesinių teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
(CPK 176 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir
taikymo klausimai ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti, dėl kurių teisėjų
kolegija pasisako.
Pagal sutarčių laisvės principą šalys pačios gali
nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme
nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 1. 93 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos,
negalioja tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose.
Kitais atvejais, pažeidus formos reikalavimą, atsiranda kitų padarinių. CK 1. 93 straipsnio
4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta
privaloma notarinė forma  ir kuris
sudarytas jos nesilaikant, teismas gali                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    pripažinti
galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis;
2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita
sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija
pažymi, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet
ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik
sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima
nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra
pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas
besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą
nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti
minėtų trijų CK 1. 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto
taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, t. y. ar tokia sutartis ne tik dėl
notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių
negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1. 93 straipsnio 4 dalį.
Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimo dalyko ir tikslo
nenustatymo, lėmusio netinkamą faktų konstatavimą ir neteisėtą skundžiamo
sprendimo priėmimą. Įrodinėjimo dalykas yra juridiniai faktai, su kuriais
įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti
šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina
nustatyti taikant materialines teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti.
Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų
tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku
egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Bylos medžiaga ir
skundžiamo sprendimo teisiniai ir faktiniai argumentai nesudaro pagrindo
išvadai, kad nuostatos dėl įrodinėjimo dalyko ir tikslo būtų pažeistos.
Teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad 2001 m.
rugsėjo 25 d. J. B. ir R. P. sudaryta rašytinė buto
pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Pagal šios sutarties 1 punktą
pardavėjas (J. B. ) įsipareigojo parduoti išsimokėtinai butą, esantį (duomenys
neskelbtini) už 16 000 Lt pirkėjui (R. P. ) ir sutinka, kad šią
sumą pirkėjas išmokės iki 2005 m. sausio 1 d. Pagal CK 6. 393 straipsnio
1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės
formos, minėta, kad CK 1. 93 straipsnio 4 dalyje (kuria ieškovas
grindžia savo reikalavimą) nustatyta, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies
įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia
įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies
reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Pirkimo–pardavimo
sutarties 8 punkte nurodyta, kad įnešamos sumos bus patvirtinamos pirkėjo
ir pardavėjo parašu kitoje sutarties pusėje, 9 punkte – kad įnešant
pinigus kitoje sutarties pusėje turi būti nurodyta data, įnešama pinigų suma, 1 punkte
– kad 16 000 Lt pirkėjas sumokės iki 2005 m. sausio 1 d. ,
mokant 8–9 punktuose nustatyta tvarka. Byloje pateiktos pirkimo–pardavimo
sutarties kitoje pusėje nėra patvirtinta, jog ieškovas R. P. sumokėjo
pardavėjui J. B. sutartyje nurodytus 16 000 Lt ir būtų įvykdyti
aptarti sutarties 8 ir 9 punktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, nesilaikius sutartimi sutarto
būdo dėl sumokėjimo už butą ir mokėjimo patvirtinimo tvarkos, kiti pateikti
įrodymai patikimai nepatvirtina, kad ieškovas įvykdė sutartyje įtvirtintus
įsipareigojimus sumokėti (visiškai ar iš dalies) už perkamą butą.
CK 1. 93 straipsnio 2 dalyje aptariami
padariniai, kai nesilaikoma rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui
patvirtinti. Tokiu atveju, kilus ginčui, negalima remtis liudytojų parodymais.
Šiuos faktus galima įrodyti rašytiniais įrodymais. CK 1. 93 straipsnio 6 dalyje
nustatyti išimtiniai atvejai, kai sandorio įvykdymo faktus galima įrodinėti ir
liudytojų parodymais, jeigu to reikalauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principai. CK 1. 5 straipsnio (apibrėžiančio šiuos principus) taikymas
leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą,
atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir pan. CK 1. 93 straipsnio 6 dalies
1 punkte nustatyta, kai nesilaikoma privalomos rašytinės formos sutarties
vykdymui patvirtinti, tokiu atveju sandorio vykdymo faktą galima nustatinėti
remiantis ir liudytojų parodymais, kai yra rašytinių įrodymų, netiesiogiai
patvirtinančių konstatuotiną faktą. Pagal byloje esančius duomenis,
pirkimo–pardavimo sutarties šalys netaikė sutarties 8 ir 9 punktų nuostatų
dėl formos, kuria turi būti atliktas patvirtinimas apie įmokų mokėjimą.
Teismai, nustatę, kad kainos sumokėjimas nebuvo užfiksuotas sutartyje nurodytu
būdu, tyrė ir vertino kitus byloje pateiktus įrodymus dėl sutarties vykdymo. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantis 2001 m. gruodžio 1 d.
raštelis, kuriame nurodyta, jog pardavėjas (J. B. ) iš ieškovo (R. P. )
gavo 1500 Lt įnašų, nepatvirtina, jog ieškovas įvykdė sutartyje
įtvirtintus įsipareigojimus sumokėti už perkamą butą. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantis atsakovės V. B. (pardavėjo
teisių perėmėjos) raštelis, kuriame nurodyta, kad parduoda ginčo butą už 33 000 Lt,
likusi įsiskolinimo suma 17 000 Lt, taip pat nepatvirtina ieškovo
teiginių, jog šalys sutartį įvykdė, ieškovas sumokėjo sutartą kainą, o J. B.
pinigus priėmė. Esant aptartų rašytinių įrodymų dėl sutarties vykdymo,
pirmosios instancijos teismas apklausė liudytojus dėl šio fakto patvirtinimo,
įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir remdamasis jais tenkino
ieškinį; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodymai, kuriais
rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas
įvykdė pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl kainos
sumokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos,
juos įvertinęs neišeidamas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų, padarė
priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas dėl konstatuotų faktų, kurie
yra būtini taikant materialinės teisės normas (CK 1. 93 straipsnio 4 dalis)
ginčo santykiams reglamentuoti. N-s apeliacinės instancijos teismas pirmosios
instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų neanalizavo, tačiau, įvertinęs
įrodymų visumą, padarė apibendrinamąją išvadą, kad byloje nepateikta duomenų, jog
sutartis dėl kainos sumokėjimo būtų ieškovo įvykdyta. Be to, apeliacinės
instancijos teismas pažymėjo, kad tai nepatvirtina ir aplinkybė, jog ieškovas
(kasatorius) visiškai ar iš dalies būtų įvykdęs sutartį dėl pinigų sumokėjimo,
ir tai, kad nuo sutarties pasirašymo dienos pagal sutarties sąlygas apsigyveno
ginčo bute, mokėjo mokesčius, atliko buto remonto darbus (keitė langus).
Pažymėtina, kad įrodymai, užfiksuoti garso ir vaizdo įrašuose (nagrinėjamu
atveju garso įraše), vertinami ir tiriami kartu su kitais įrodymais byloje (CPK
185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl šio įrodymo
nepasisakė, neanalizavo ir liudytojų parodymų, tačiau remdamasis bylos
medžiaga, įrodymų visuma pažymėjo, kad šie įrodymai nepaneigia padarytų išvadų
dėl pinigų sumokėjimo (CPK 185 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje
nėra konstatuota ir kito teisiškai reikšmingo fakto dėl sutarties pripažinimo
galiojančia, jog antroji šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka.
Analizuodamas faktinius bylos duomenys, apeliacinės instancijos teismas
pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties 1 punktu šalys sutarė, jog
ieškovas sumokės 16 000 Lt iki 2005 m. sausio 1 d. , J. B.
(pardavėjas) mirė 2006 m. vasario 1 d. , t. y. praėjus daugiau
nei metams nuo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto termino ieškovui sumokėti
už perkamą butą, ieškovo teigimas, jog pardavėjo mirtis lėmė, kad sutartis
notarine tvarka nebuvo sudaryta, paneigiama šia aplinkybe. Be to, kasatoriaus
(ieškovo) paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, nepatvirtina, kad pardavėjas
būtų vengęs notarine tvarka sudaryti sutartį (b. l. 58, CPK 177 straipsnio
2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė
įrodinėjimo dalyką bei tikslą, įrodymus vertino tuo aspektu, ar pakanka
surinktų byloje įrodymų CK 1. 93 straipsnio 4 daliai taikyti ir sandoriui
pripažinti galiojančiu. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta neviršijant
apeliacinio skundo (faktinio ir teisinio) bei atsiliepimo į jį ribų (CPK 320,
318 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant aptartų
įstatymų nuostatų, kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro
įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų skundžiamam
apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti; kasacinio skundo argumentai
nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas būtų nukrypęs
nuo procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo, tiriant ir vertinant įrodymus
bei konstatuojant teisiškai reikšmingus faktus dėl materialinės teisės normų
taikymo ginčo santykiams šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo padarytos
išvados atitinka byloje esančius duomenis.
Teisėjų kolegija neanalizuoja kasatoriaus nurodytų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „V-urdienio autotransportas“ v. UAB „Jusma ir
Ko“, bylos Nr. 3K-3-656/2005; 2002 m. birželio 12 d.
nutartis, civilinėje byloje G. Ū. v. O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2002,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
vasario 17 d. nutartis, priimta byloje LUAB korporacija „Lietverslas“
v. E. G. , bylos Nr. 3K-3-113/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. B. , bylos Nr. 3K-3-266/2007,
ir kt. ) ir nagrinėjamos bylos duomenų dėl įrodymų vertinimo, nes tokios
analizės neatliko kasatorius, taip pat nekonstatuotinas CPK 346 straipsnio
2 dalies 2 punkto kasacijos pagrindų buvimas.
Kasatoriaus pasirinktas teisių ginimo būdas,
remiantis CK 1. 93 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai apeliacinės
instancijos teismo netaikytas, nekonstatavus byloje teisiškai reikšmingų faktų
šiai normai taikyti. Kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio
2 dalis) išvardytų pagrindų kasaciniam skundui tenkinti.
Pagal CPK 98 straipsnį išlaidos advokato
pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.
Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai
apmokėti taip pat netenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt