TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 11. Dėl draudimo išmokos, išmokėtos dėl
suklydimo pagal laidavimo draudimo sutartį, išreikalavimo

Turto, perduoto asmens, kai tą lėmė nesąžiningas
turtą gavusio asmens elgesys, įgijimas negali būti laikomas pateisinamu.
Turtą perdavusiam asmeniui (ieškovui) įrodžius
savo suklydimą dėl turtą gavusio asmens (atsakovo) nesąžiningo elgesio ir kartu
dėl pareigos įvykdyti prievolę turėjimo ir atsakovui to nepaneigus (CPK 178 straipsnis),
CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas, ir turtas,
perduotas dėl suklydimo, turi būti grąžintas jo perleidėjui.

Civilinė
byla Nr. 3K-3-81/2008
Procesinio
sprendimo kategorija 43. 2 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 2 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: P- Ž-io (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas), D-ės A-ės ir A-o T-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kariuomenės kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB
DK „PZU Lietuva“ (anksčiau – DK „L-ra“) ieškinį atsakovui Lietuvos kariuomenei
dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „RSN
N-ontas (anksčiau – UAB „Laivų radijo serviso biuras“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovas pagal 2003 m.
balandžio 28 d. su trečiuoju asmeniu sudarytą laidavimo draudimo sutartį
buvo įsipareigojęs išmokėti atsakovui 16 342 Lt draudimo išmoką,
jeigu trečiasis asmuo netinkamai ar ne laiku vykdys prievoles pagal 2003 m.
balandžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Išmokėjus atsakovui 16 342 Lt
sumą, paaiškėjo, kad trečiasis asmuo prievolės nustatytu laiku neįvykdė dėl
atsakovo kaltės. Remdamasis CK 6. 237, 6. 238, 6. 240 straipsniais, ieškovas
prašė priteisti jam iš atsakovo 16 342 Lt, kuriuos šis gavo be
teisinio pagrindo, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo 2004 m.
sausio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis
apylinkės teismas 2005 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 10 d. ieškovas gavo iš atsakovo
reikalavimą sumokėti draudimo išmoką, grindžiamą tuo, kad trečiasis asmuo
(draudėjas) laiku neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2003 m. balandžio 16 d.
pirkimo–pardavimo sutartį. t. y. neatliko iki sutartyje nustatyto termino (2003 m.
lapkričio 1 d. ) navigacinės įrangos instaliavimo darbų laive F-11;
trečiasis asmuo, atsakydamas į ieškovo 2003 m. gruodžio 10 d. prašymą
nurodyti pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo aplinkybes, 2003 m.
gruodžio 22 d. raštu informavo ieškovą, kad jis tinkamai ir laiku vykdė
įsipareigojimą – pristatė sutartyje nurodytą įrangą, tačiau laive „Ž-is“ ši
nebuvo suderinta ne dėl jo kaltės. Nustatęs, kad ieškovas išmokėjo atsakovui
draudimo išmoką, nors jam buvo žinomos draudėjo (trečiojo asmens) nurodytos
sutarties vykdymo aplinkybės, teismas sprendė, kad ieškovas, 2003 m.
gruodžio 30 d. išmokėdamas atsakovui draudimo išmoką, žinojo, jog
neprivalo vykdyti šios prievolės, todėl, remiantis CK 6. 241 straipsnio 1 dalies
3 punktu, nurodytomis aplinkybėmis atsakovui išmokėta draudimo išmoka
negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgytas turtas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo UAB DK „PZU
Lietuva“ apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2005 m. kovo 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą –
ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo be teisinio pagrindo įgytus
16 342 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2004 m.
sausio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovui buvo žinomos
aplinkybės, dėl kurių jis galėjo trečiojo asmens ir atsakovo santykius vertinti
kaip nedraudiminį įvykį ir atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau,
konstatuodama, kad atsakovas taip pat akivaizdžiai žinojo, jog jo ir trečiojo
asmens sutartis negali būti įvykdyta laiku dėl priežasčių, nesusijusių su
trečiojo asmens veiksmais, tokį atsakovo elgesį pripažino neatitinkančiu
sąžiningai prievolės šaliai keliamų standartų, šią savo išvadą grįsdama ir tuo,
jog vėliau (2004 m. kovo 10 d. ) buvo nupirkta ir laive „Ž-is“
sumontuota papildoma įranga, ir taip sudaryta galimybė užbaigti darbus pagal
pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėjusi, kad tuo atveju, kai CK 6. 241 straipsnio
1 dalies 3 punkto normos taikomos sutartiniuose santykiuose, būtina
vadovautis CK 6. 200 straipsnio nuostatomis, taikant jas vienodai abiem
sandorio šalims, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju, kai šalis
siejo draudimo laidavimo santykiai ir pagal sutartinius įsipareigojimus
ieškovas privalėjo išmokėti draudimo išmoką per penkiolika dienų nuo
pareikalavimo, antraip jam tektų mokėti netesybas, atsakovas netinkamai elgėsi,
reikalaudamas išmokėti jam draudimo išmoką, nors žinojo, kad tokios teisės
neturi. Ieškovui suklydus ar dėl nepakankamo rūpestingumo neteisingai įvertinus
trečiojo asmens veiksmus pagal pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau atsakovui
buvus nesąžiningam, teisėjų kolegijos nuomone, negalima pripažinti, kad šalių
santykiai atitiko geros moralės nuostatas, ir taikyti tokiu atveju CK 6. 241 straipsnio
1 dalies 3 punkte nustatytą išimtį. Konstatavusi, kad nurodyta
išimtis netaikytina, teisėjų kolegija sprendė, kad turtą – ieškovo išmokėtą
16 342 Lt draudimo išmoką – atsakovas įgijo be teisinio pagrindo, nes
pagal draudimo laidavimo sutartį neturėjo pagrindo jo įgyti. Ši išvada, teisėjų
kolegijos vertinimu, atitinka sutarčių vykdymo, taip pat CK 1. 5 straipsnyje
įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas,
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos kariuomenė
prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas, konstatuodamas, kad atsakovas (kasatorius), pareikalaudamas išmokėti
draudimo išmoką, elgėsi nesąžiningai, ir toks jo elgesys neatitiko geros
moralės nuostatų, netinkamai taikė CK 1. 5, 1. 137, 6. 38 straipsnius.
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju iš jo negali būti reikalaujama elgesio,
atitinkančio aukštesnius standartus, nes jis, kaip pirkimo–pardavimo sutarties
šalis, nebuvo prisiėmęs jokių specialių įsipareigojimų draudikui (ieškovui). Jo
(kasatoriaus) reikalavimas dėl draudimo išmokos išmokėjimo buvo pagrįstas giliu
vidiniu įsitikinimu, kad trečiasis asmuo (draudėjas), kurio prievoles buvo
užtikrinęs ieškovas, neįvykdė sutartinių įsipareigojimų dėl savo kaltės, ir
toks įsitikinimas, kasatoriaus teigimu, pagrįstai galėjo susiformuoti, nes
ieškovas buvo laidavęs ne tik už netinkamą darbų neatlikimą, bet ir už jų
neatlikimą nustatytu laiku. Toks reikalavimas, nulemtas vidinio įsitikinimo,
kad prievolės vykdomos netinkamai, negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu,
nes elgesyje nebuvo subjektyvaus nesąžiningumo kriterijaus (CK 1. 5 straipsnis,
1. 137 straipsnio 2 dalis).
2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai netaikė CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkto,
nors konstatavo, kad ieškovas įvykdė prievolę – išmokėjo draudimo išmoką
atsakovui, žinodamas, kad ši prievolė neturi būti vykdoma. Ieškovas nesikreipė
dėl ekspertizės ar kitokio jam pateiktos informacijos apie pirkimo–pardavimo
sutarties vykdymą patikrinimo. Toks nerūpestingas ir neatidus ieškovo elgesys
įsitikinant draudiminio įvykio buvimu vertintinas kaip netinkamas jo paties
teisių ir pareigų pagal draudimo laidavimo sutartį vykdymas, prieštaraujantis
geriems papročiams ir sąžiningumo principui. Asmuo, kuris elgėsi neapdairiai,
neatidžiai ir kartu nesąžiningai, negali reikalauti grąžinti to, ką jis perdavė
savo valiniais veiksmais. Dėl to, remiantis CK 6. 241 straipsnio 1 dalies
3 punktu, išmokėta draudimo suma, kasatoriaus teigimu, negali būti iš jo
išreikalauta, nes ieškovas žinojo arba turėjo žinoti, kad, esant tarp šalių
ginčui, jis turi teisę ir privalo atsisakyti vykdyti kitas prisiimtas
prievoles.
3. Pagal CPK 260 ir 265 straipsnius
teismas privalo visiškai išspręsti ginčą, priimdamas sprendimą dėl visų
ieškovo, atsakovo, trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, o pagal CPK 270 straipsnio
4 dalies 2 ir 3 punktus – sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti
įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, bei argumentus, dėl kurių kuriuos nors
įrodymus atmeta. Bylą nagrinėję teismai savo procesinių sprendimų aprašomosiose
dalyse įvardijo atsakovo (kasatoriaus) ir trečiojo asmens pareikštą reikalavimą
nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu,
nes ieškovas antrą kartą reiškia tokius pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu.
Tačiau motyvuojamosiose ir rezoliucinėse dalyse dėl nurodyto reikalavimo
nepasisakė ir jo neišsprendė. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta
apeliacinės instancijos teismo pareiga, neatsižvelgiant į apeliacinio skundo
ribas, patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų
CPK 329 straipsnyje. Neišsprendus reikalavimo, dėl kurio šalys teikė
paaiškinimus, įrodymus ir prašymus, laikytina, kad teismo sprendimas yra su
trūkumais, ir tai, kasatoriaus teigimu, yra CPK 329 straipsnio 1 dalies
pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU
Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Kasatorius, pareikšdamas pretenziją dėl
draudimo išmokos išmokėjimo, žinojo, kad sutarties, už kurios vykdymą laidavo
ieškovas, tinkamas įvykdymas nepriklauso nuo trečiojo asmens valios, ir kartu –
kad jo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl kasatoriaus elgesys negali būti
laikomas sąžiningu objektyviąja prasme, nes žinomai nepagrįstos pretenzijos
pareiškimas prieštarauja teisingumo principui, kuris yra sąžiningumo
objektyviąja prasme sudėtinis elementas. Bylos duomenimis, kasatorius dar iki
pretenzijos pateikimo ieškovui buvo tinkamai informuotas trečiojo asmens apie tai,
kad šis negali tinkamai įvykdyti sutarties dėl paties kasatoriaus
nerūpestingumo užtikrinant sistemų suderinamumą, todėl, atsižvelgiant į
kasatoriaus veiklos specifiką, jis ne tik privalėjo žinoti apie savo
pretenzijos nepagrįstumą, bet ir tikrai tą žinojo, todėl negalima laikyti jį
buvus sąžiningą ir subjektyviąja prasme.
2. Jis (ieškovas) tinkamai vykdė laidavimo
draudimo sutartimi prisiimtas pareigas, buvo pakankamai apdairus ir
rūpestingas, tačiau sąžiningai klydo dėl pareigos mokėti draudimo išmoką dėl
trečiojo asmens netinkamo kooperavimosi tiriant įvykio aplinkybes bei paties
kasatoriaus nesąžiningumo. Dėl to atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl
ieškovo nesąžiningumo ir nepagrįsto atsisakymo taikyti CK 6. 241 straipsnio
1 dalies 3 punktą.
3. Kreipiantis su ieškiniu į Klaipėdos miesto
apylinkės teismą ieškinyje buvo nurodytas kitas dalykas ir pagrindas, nei
pareiškiant ieškinį šioje, todėl kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai
turėjo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Atsakovas Lietuvos kariuomenė ir trečiasis asmuo
UAB „RSB N-ontas“ (anksčiau – UAB „Laivų radijo serviso biuras“) 2003 m.
balandžio 16 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 4. 1 punkte
trečiasis asmuo įsipareigojo pristatyti penkis elektroninius jūrlapius „Navi
Sailor 2500“ ir penkis laivo koordinačių nustatymo diferencialinius prietaisus
DGPS GP-80, instaliuoti juos Lietuvos kariuomenės karinių pajėgų laivuose F-11,
A-41, M-52, P-31, P-31 ir parengti eksploatacijai ne vėliau kaip iki 2003 m.
lapkričio 1 d.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ (anksčiau – DK
„L-“) ir trečiasis asmuo UAB „RSB N-ontas“ 2003 m. balandžio 28 d.
sudarė laidavimo draudimo sutartį Nr. 10494, kuria ieškovas (draudikas)
įsipareigojo išmokėti per penkiolika dienų nuo raštiško pareikalavimo atsakovui
Lietuvos kariuomenei (užsakovui) 16 342 Lt draudimo išmoką, jeigu
trečiasis asmuo (draudėjas) netinkamai arba ne laiku vykdys prievoles atsakovui
pagal 2003 m. balandžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Laidavimo
draudimo sutartis buvo sudaryta pagal Atsakomybės laidavimo, išduodant
pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio bei tiekimo
draudimo polisus, savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 036 (toliau –
Taisyklės)
Tenkindamas atsakovo 2003 m. gruodžio 10 d.
reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, grindžiamą tuo, kad trečiasis asmuo
pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytu laiku neįvykdė sutarties 4. 1 punkte
prisiimto įsipareigojimo instaliuoti navigacinę įrangą laive F-11, 2003 m.
gruodžio 30 d. ieškovas išmokėjo atsakovui 16 342 Lt ir 2003 m.
gruodžio 31 d. raštu pareikalavo trečiojo asmens, kad šis grąžintų jam
atsakovui išmokėtą draudimo išmoką. Trečiasis asmuo 2004 m. sausio 12 d.
raštu atsisakė kompensuoti ieškovui sumą, išmokėtą kaip draudimo išmoka
atsakovui, motyvuodamas tuo, kad prievolės 2003 m. balandžio 16 d.
pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytu laiku jis neįvykdė ne dėl savo, o dėl
atsakovo kaltės. 2004 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi
atsakovas įsigijo papildomą techninę įrangą, kuri buvo sumontuota laive
„Ž-is“ (F-11), ir taip sudaryta galimybė užbaigti darbus pagal 2003 m.
balandžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo
principą kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas nustato pačios bylos šalys,
todėl kasacinis teismas šioje byloje, nenustatęs pagrindų, dėl kurių turėtų
būti peržengtos atsakovo kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio
2 dalis), peržiūri apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą,
neviršydamas kasaciniame skunde nurodyto dalyko ir pagrindo, pasisakydamas
kasaciniame skunde keliamais teisės klausimais ir remdamasis pirmosios bei
apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK
353 straipsnio 1 dalis).
Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su
tinkamu materialinės teisės normų, reglamentuojančių civilinių teisinių
santykių dalyvių prievoles nepagrįstai gavus turto, taikymu, taip pat
procesinių teisės normų, reglamentuojančių procesą apeliacinės instancijos
teisme, pažeidimu. Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų
pasisako.

Dėl CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkto
taikymo

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovas
neturėjo prievolės išmokėti atsakovui draudimo išmokos pagal laidavimo draudimo
sutartį, todėl atsakovas draudimo išmoką sudarančią pinigų sumą įgijo be
teisinio pagrindo. Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo be pagrindo, yra
ne sutartinės prievolės, tačiau jos gali būti susijusios su sutartimi. Taigi
darytina išvada, kad ieškovą ir atsakovą nagrinėjamoje byloje sieja
prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6. 237 straipsnis).
Pagal bendrąją pareigos grąžinti be pagrindo įgytą
turtą taisyklę, įtvirtintą CK 6. 237 straipsnio 1 dalyje, asmuo, kuris
be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo
įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti
asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Tačiau tam tikrais atvejais turto
gavimą be teisinio pagrindo įstatymų leidėjas pripažįsta pateisinamu arba taip
gauto turto išreikalavimą laiko iš esmės prieštaraujančiu sąžiningumo, protingumo
ar teisingumo principams. CK 6. 241 straipsnyje nustatytos CK 6. 237 straipsnio
išimtys, t. y. atvejai, kada gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto
be pagrindo. V-a- atvejų, kai turto negalima išreikalauti kaip įgyto be
teisinio pagrindo, yra šio turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis
neprivalo vykdyti prievolės, kitas – turto perdavimas asmens, nors ir
neprivalėjusio įvykdyti prievolės, tačiau ją įvykdžiusio ir jeigu tai atitiko
geros moralės nuostatas (CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
S-iškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti
prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio
asmens negali būti išreikalautas. Prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė
prievolė (pvz. , tėvai teikė išlaikymą savo pilnamečiams vaikams, kurių pagal
įstatymą neprivalėjo išlaikyti, išlaikymas teiktas posūniui ar podukrai,
pilnamečiams broliui ar seseriai ir pan. ), atitinka geros moralės nuostatas.
Akivaizdu, kad taip perduoto turto išreikalavimas prieštarautų sąžiningumo,
protingumo ar teisingumo principams. Tuo tarpu negalėjimo išreikalauti turto,
kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra
turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti.
Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą
daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto
įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu.
Tačiau tam tikrais atvejais turtas gali būti
išreikalautas net perduotas savanoriškai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
turto, perduoto asmens, kai tą lėmė nesąžiningas turtą gavusio asmens elgesys,
įgijimas negali būti laikomas pateisinamu. Toks aiškinimas grindžiamas tiek
vienu pagrindinių teisės principų, pagal kurį niekas negali gauti naudos iš
savo neteisėtų, nesąžiningų veiksmų (nullus commodum papere de sua injuria
propria), tiek CK 1. 5 straipsnyje įtvirtinta bendrąja teisinių
subjektų pareiga elgtis pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
reikalavimus. Turtą gavusio asmens netinkami, nesąžiningi veiksmai, turėję
įtakos turtą savanoriškai, iš esmės suvokiančio, kad neprivalo to daryti,
perdavusio asmens valiai įvykdyti prievolę perduoti turtą, negali būti
pripažinti pateisinamu turto įgijimu, ir savu ruožtu turtas, perduotas dėl
suklydimo turto įgijėjo nesąžiningumu, negali būti vertintinas kaip perduotas
savanoriškai. Turtą perdavusiam asmeniui (ieškovui) įrodžius savo suklydimą dėl
turtą gavusio asmens (atsakovo) nesąžiningo elgesio ir kartu dėl pareigos įvykdyti
prievolę turėjimo ir atsakovui to nepaneigus (CPK 178 straipsnis), CK
6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas, ir turtas,
perduotas dėl suklydimo, turi būti grąžintas jo perleidėjui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas (draudikas) siekia
išreikalauti iš atsakovo šio kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą – pagal
laidavimo draudimo sutartį atsakovui išmokėtą 16 342 Lt draudimo
išmoką, tvirtindamas, kad jis (ieškovas) klydo dėl pareigos išmokėti atsakovui
draudimo išmoką pagal laidavimo draudimo sutartį turėjimo, šį savo teiginį grįsdamas
padarymu visa, ko iš jo, kaip draudiko, reikalaujama, įsitikinant dėl
draudiminio įvykio, ir paties atsakovo (kasatoriaus) nesąžiningumu vykdant
sutartį – šiam, kaip kitai laidavimo sutarties šaliai, nevykdant pareigos
kooperuotis aiškinantis laidavimo draudimo sutartimi užtikrintos prievolės
(pirkimo-pardavimo sutarties) vykdymo aplinkybes.    
Bylos duomenimis, ieškovas, gavęs užsakovo
(atsakovo) – laidavimo draudimo sutartyje įvardyto asmens, kurio interesai buvo
apdrausti, reikalavimą atlyginti dėl pirkimo–pardavimo sutarties netinkamo
įvykdymo jam atsiradusią žalą (Taisyklių 10. 8 punktas), turėdamas tokią
teisę pagal Taisyklių 9. 4, 9. 5 punktus, pareikalavo draudėjo (trečiojo
asmens) pateikti duomenis apie pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo ir kai kurių
jos sąlygų neįvykdymo nustatytu laiku aplinkybes, reikalingus draudiminio
įvykio buvimu įsitikinti, ir taip, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į
laidavimo draudimo sutartyje nustatytus palyginti trumpus draudimo išmokos
išmokėjimo terminus, savo kaip draudiko prievoles, įsitikinant draudiminio
įvykio buvimu, įvykdė. Draudėjas (trečiasis asmuo) 2003 m. gruodžio 22 d.
pateiktu raštu „Dėl 2003 m. balandžio 16 d. sutarties Nr. 121
vykdymo“ informavo ieškovą, kad jis tinkamai ir laiku vykdė įsipareigojimą –
pristatė ir sumontavo sutartyje nurodytą įrangą, tačiau ši nebuvo suderinta dėl
laivo defektų, dėl kurių jo (trečiojo asmens) kaltės nėra, taip pat pateikė tam
tikrus dokumentus apie prievolės neįvykdymo sutartyje nustatytu terminu
priežastis. Pagal Taisyklių 10. 8 punktą teisę reikalauti, kad būtų
išmokėta draudimo išmoka, turi užsakovas. Tokiu atveju tam, kad būtų išmokėta
draudimo išmoka, užsakovas (atsakovas) privalėjo pateikti draudikui (ieškovui)
dokumentus apie prievolės neįvykdymo, dėl kurio atsirado žala, aplinkybes ir
pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas (užsakovas) būtų pateikęs ieškovui
nurodytus dokumentus ir taip įvykdęs Taisyklių 10. 8 punkte nustatytą draudimo
išmokos išmokėjimo sąlygą.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas (laidavimo
draudikas) turėjo įvykdyti iš laidavimo draudimo sutarties kylančią prievolę
per penkiolika dienų nuo užsakovo (atsakovo) reikalavimo pateikimo, o pirkimo–pardavimo
sutarties vykdymo aplinkybių, dėl kurių ši sutartis nebuvo laiku įvykdyta,
specifika reikalavo sudėtingesnio jų tyrimo ir aiškinimosi, kuris būtų nulėmęs
terminų draudimo išmokai išmokėti pažeidimą ir iš to kylančią ieškovo prievolę
mokėti delspinigius, ieškovas, teisėjų kolegijos vertinimu, elgėsi sąžiningai
ir tinkamai priimdamas sprendimą išmokėti atsakovui laidavimo draudimo
sutartyje nurodytą draudimo išmoką, remdamasis tais duomenimis, kuriuos jam
apie pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo aplinkybes buvo pateikęs draudėjas
(trečiasis asmuo), tačiau kurių, kaip paaiškėjo vėliau, neužteko ir negalėjo
užtekti tam, kad ieškovas įsitikintų, jog jis neprivalo vykdyti prievolės pagal
laidavimo draudimo sutartį (b. l. 24–29). Tai, kad ieškovas nesikreipė dėl
ekspertizės ar kitokio jam pateiktos informacijos apie pirkimo-pardavimo
sutarties vykdymą patikrinimo, atsižvelgiant į sutarties objekto (navigacinės
įrangos ir su ja atliekamų darbų) specifiką bei įvertinant palyginti trumpus iš
laidavimo draudimo sutarties kylančių pareigų įvykdymo terminus, negali būti
vertintina kaip nesąžiningas ir neatidus ieškovo elgesys įsitikinant
draudiminio įvykio buvimu, kuris, kaip nepagrįstai nurodo kasatorius, turėtų
būti pripažintas pagrindu CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punktui
taikyti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad byloje
nepaneigtas ieškovo argumentas, jog atsakovas nevykdė pareigos kooperuotis
aiškinantis prievolės neįvykdymo priežastis, o trečiasis asmuo informavo
ieškovą tik apie jam žinomas aplinkybes, kurios, minėta, nebuvo pakankamos atitinkamam
sprendimui dėl žinojimo apie prievolės išmokėti atsakovui draudimo išmoką
turėjimą ar neturėjimą priimti, konstatuotina, kad draudimo išmokos išmokėjimo
metu ieškovui nebuvo žinomos visos aplinkybės, kurių pagrindu jis būtų galėjęs
atsisakyti tenkinti atsakovo reikalavimą išmokėti šiam draudimo išmoką. Nagrinėjamoje
byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad trečiasis asmuo neatliko darbų
(navigacinės įrangos instaliavimo ir suderinimo laive F-11) pirkimo–pardavimo
sutartyje nustatytu terminu ne dėl savo kaltės, nes sistemų suderinamumo laive
neužtikrino kita pirkimo–pardavimo sutarties šalis – atsakovas, ir šiam apie
tai buvo žinoma, tačiau, nepaisant to, jis pateikė ieškovui reikalavimą
išmokėti draudimo išmoką. Šiuo aspektu atsakovas teisingai pripažintas buvęs
nesąžiningas. Tai, kad nurodytos aplinkybės paaiškėjo vėliau – ieškovui
išmokėjus atsakovui draudimo išmoką, įgalina pripažinti, jog ieškovas įrodė
savo suklydimą dėl turtą gavusio asmens (atsakovo) nesąžiningo elgesio ir kartu
klaidingai manė turįs pareigą išmokėti atsakovui draudimo išmoką, o atsakovas
šių ieškovo argumentų nepaneigė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkto,
nustatančio atvejį, kada turtas negali būti išreikalautas kaip įgytas be
teisinio pagrindo, ir priėmė teisingą sprendimą, kuriuo patenkino ieškinį.
Kasatoriaus argumentas, kad draudimo išmoką ieškovas atsakovui sumokėjo
savanoriškai, suvokdamas neturintis jokios pareigos tai daryti, todėl
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė  nurodytos CK normos, atmestinas. P-ų,
ieškovo išmokėtų atsakovui kaip draudimo išmoka pagal laidavimo draudimo
sutartį, kuria buvo užtikrintas pirkimo–pardavimo sutarties, laiku neįvykdytos
dėl atsakovo kaltės, gavimas negali būti pripažintas pateisinamu, nes,
atsakovui neinformavus ieškovo apie pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo, dėl
kurio atsirado žala, aplinkybes ir pasekmes, tačiau ieškovui, norėjusiam išvengti
prievolės neįvykdymo teisinių padarinių (atsakomybės už prievolės neįvykdymą –
delspinigių mokėjimo, neigiamos įtakos jo, kaip juridinio asmens bei
profesionalaus draudiko, reputacijai padarymo, taip pat galimo jam, kaip
draudikui, tam tikrų sankcijų už draudimo sutarties sąlygų netinkamą vykdymą
sankcijų taikymo) išmokėjus draudimo išmoką, atsakovas negali tikėtis, kad ši
pinigų suma, atsižvelgiant į CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkte
nustatytos išimties esmę, atiteks jam kaip dovana. CK 1. 5 straipsnyje
įtvirtinta teisinių santykių subjektų pareiga veikti pagal teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus, o CK 6. 158 straipsnio 1 dalyje
ir CK 6. 200 straipsnio 1 dalyje – bylos šalių, kaip sutarties dalyvių,
pareiga elgtis sąžiningai ir vykdyti sutartį tinkamai. Atsakovas, nepateikdamas
ieškovui jokios informacijos apie laidavimu užtikrinto sandorio vykdymo
aplinkybes, reikšmingas ieškovo įsitikinimui dėl draudiminio įvykio buvimo ir
kartu jo žinojimui dėl prievolės išmokėti draudimo išmoką turėjimo ar
neturėjimo, nors pagal Taisyklių 10. 8 punktą privalėjo tą padaryti, ir, be
to, žinodamas, kad jo ir trečiojo asmens pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo
įvykdyta laiku dėl priežasčių, nesusijusių su trečiojo asmens veiksmais, tačiau
vis tiek pareikalaudamas ieškovo išmokėti jam draudimo išmoką, negali būti
laikomas tinkamai vykdęs sąžiningumo principo reikalavimus. Kadangi atsakovo,
kuriuo pasitikėjimą ieškovui dar labiau sustiprino atsakovo, kaip valstybinės
institucijos, statusas, nesąžiningas elgesys turėjo įtakos ieškovo valiai
išmokėti atsakovui draudimo išmoką, tai, ieškovui įrodžius savo suklydimą dėl
atsakovo nesąžiningo elgesio ir šiam to nepaneigus, turtas, perduotas dėl suklydimo,
turi būti grąžintas jo perleidėjui.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus
argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
bendrosios pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą išimties, įtvirtintos CK
6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkte (negali būti išreikalautas
turtas, perduotas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės)
sąlygas, analizavo ir vertino šios normos taikymui reikšmingas bylos aplinkybes
ne tuo (atitikties geros moralės nuostatoms) apsektu, kuriuo reikėjo vertinti,
todėl nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė nurodytą CK normą. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad ieškovas buvo įsitikinęs, o jeigu ir nebuvo –
tai iš jam pateikto trečiojo asmens (draudėjo) rašto ir prie jo pridėtų
dokumentų turėjo galimybę įsitikinti, kad neprivalo vykdyti prievolės pagal
laidavimo draudimo sutartį, nelaikytina pagrįsta, tačiau ji nesudaro pagrindo
pripažinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą neteisėtu, nes
kitais teismo motyvais pripažinta, kad atsakovui išmokėta draudimo išmokos suma
turi būti grąžinta ieškovui. Kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta
aplinkybių, sudarančių CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 3 punkto,
kuriame nurodytas turtas, negalintis būti išreikalautas kaip įgytas be teisinio
pagrindo, taikymo sudėtį, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino
ieškinį, remdamasis CK 6. 237 straipsnyje nustatytomis teisės normomis. Pagal
byloje nustatytas aplinkybes teisingai konstatavęs, kad atsakovas, gaudamas
draudimo išmoką, buvo nesąžiningas, apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs
ieškovo reikalavimą dėl nepagrįstai įgyto turto (draudimo išmokos sumos) grąžinimo,
pagrįstai už be pagrindo įgytą pinigų sumą priteisė ieškovui iš atsakovo penkių
procentų dydžio metines palūkanas (CK 6. 240 straipsnis).
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagal
kasacinio skundo argumentus nenustatyta pagrindo naikinti šio teismo sprendimą
(CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl paliktinas
galioti iš esmės teisingas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, tik iš dalies
kitais, kasacinio teismo išdėstytais, motyvais.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 320 straipsnio 2 dalimi
ir 329 straipsnio 1 dalimi, privalėjo savo iniciatyva patikrinti, ar
pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje pareikštus reikalavimus.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas to nepadarė – skundžiamo sprendimo
aprašomojoje dalyje įvardijo atsakovo (kasatoriaus) ir trečiojo asmens
pareikštą reikalavimą nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto
pagrindu, tačiau motyvuojamojoje dalyje dėl nurodyto reikalavimo išsprendimo
nebuvimo pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakė, tai, kasatoriaus
teigimu, priėmė sprendimą su trūkumais ir taip padarė procesinės teisės normų
pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Bylos duomenimis, ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“,
2004 m. kovo 18 d. kreipdamasis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą,
ieškinyje buvo nurodęs kitą dalyką (draudimo išmokos grąžinimas regreso tvarka)
ir pagrindą (CK 6. 263, 6. 279, 6. 280, 6. 1015 straipsniai) (b. l. 52),
nei pareiškiant ieškinį šioje byloje (be pagrindo įgyto turto grąžinimas pagal
CK 6. 237, 6. 238, 6. 240 straipsnius). Taigi procesiniu požiūriu situacija
nagrinėjamoje byloje neatitiko CPK 293 straipsnio 3 punkte
reglamentuojamos procesinės situacijos, todėl kasatoriaus argumentai, kad
pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto
pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs ir nepasisakęs dėl
atsakovo reikalavimo nutraukti bylą neišsprendimo esančio absoliutaus teismo
sprendimo negaliojimo pagrindo (bei nepriėmęs dėl to atitinkamo sprendimo),
pažeidė CPK 260 straipsnį, 265 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnį
ir 320 straipsnio 2 dalį, yra atmestini kaip nepagrįsti ir, be to,
kaip klaidingai interpretuojantys kasatoriaus nurodomas procesinės teisės
normas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas
prašo priteisti jam iš atsakovo 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų
advokato pagalbai apmokėti. Prie atsiliepimo ieškovas pridėjo 2007 m.
rugsėjo 7 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 270/07 ir AB SEB
Vilniaus banko 2007 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymą Nr. 62012,
iš kurio matyti, kad UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo 1500 Lt atsiliepimą
surašiusiam advokatui N. J. (b. l. 243, 244). Atmetusi kasacinį
skundą, teisėjų kolegija šį ieškovo prašymą tenkina ir priteisia jam iš atsakovo
1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato pagalbai surašant
atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti, atsižvelgdama į teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų
R-omendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
patvirtinimo 8. 14 punktą, pagal kurį už atsiliepimo (į kasacinį skundą)
surašymą rekomenduojama priteisti dviejų minimalių mėnesinių algų dydžio
atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“
(į. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos kariuomenės (į. k.
(duomenys neskelbtini) 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų)
bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt