TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 2. Dėl teisės į privatų gyvenimą

Asmens sveikata neabejotinai yra privataus
gyvenimo dalis.
Skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi
būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo
faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją
apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo
smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą
žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos
apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą
atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės
intereso patenkinimas.
Dėl teisėto visuomenės intereso žinoti privataus
pobūdžio informaciją, atsižvelgiant į asmens pareigas ar padėtį visuomenėje,
pažymėtina, kad informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimas
yra viena iš draudimo skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be šio
sutikimo išimčių.
Teisė į atvaizdą yra žmogaus privataus gyvenimo
dalis.
Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant
gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų
sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Kai
nuotraukoje pavaizduoti du asmenys, tokiai nuotraukai publikuoti reikia abiejų
asmenų, o kai šie yra mirę, – jų artimųjų sutikimo.

Civilinė byla Nr. 3K-7-2/2008
Procesinio sprendimo
kategorija 26. 7 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio
2 d.
Vilnius 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-o
J-o (kolegijos pirmininkas), D-ės A-ės (pranešėja),
V-us G-o, S-o G-aus, J-os J-ės, E-aus
L-o ir A-io N-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Š. ir V. Š.
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m.
spalio 3 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų S. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ dėl teisių
į atvaizdą ir privatų gyvenimą gynimo; trečiasis asmuo R. Č.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Ieškovai S. Š. ir V. Š. 2006 m. balandžio 10 d. kreipėsi į
teismą ir nurodė, kad atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m.
gegužės 22 d. buvo išspausdintas korespondentės R. Č.
straipsnis „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kuriame buvo tokie
teiginiai: „<. . . > D. Š. – pernai balandį mirė
nuo apsinuodijimo. <. . . > kraujyje
rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus
toksikologijos centre po 10 dienų“; tame
pačiame dienraštyje 2003 m. balandžio 22 d. buvo išspausdintas
korespondentės R. Č. straipsnis „G-ėjų kova dėl našlaičių“, kuriame buvo tokie
teiginiai: „Porą pakirto heroinas, <. . . > D. Š.
<. . . > taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po
dešimties dienų mirė ligoninėje“. Ieškovų teigimu, duomenų apie jų velionio
sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį („mirė nuo apsinuodijimo“,
„kraujyje rasta kokaino“, „porą pakirto heroinas“) paskelbimas bei informacijos
apie jų šeimos privatų gyvenimą rinkimas be jų, t. y. ieškovų, sutikimo
pažeidė jų velionio sūnaus ir jų šeimos teisę į privatų gyvenimą. Be to,
2000 m. gegužės 22 d. dienraštyje be ieškovų sutikimo buvo
išspausdinta jų velionio sūnaus D. Š. nuotrauka ir tai pažeidė jų
sūnaus teisę į atvaizdą. Ieškovų teigimu, jie patyrė neturtinę žalą, nes buvo
išspausdinti net du straipsniai, po kurių publikavimo jie labai išgyveno,
pablogėjo ieškovės sveikata, šeima tapo apkalbų objektu, jie buvo priversti
pakeisti darbus bei gyvenamąją vietą, be to, dienraštis platinamas visoje Lietuvoje
dideliu tiražu, o atsakovas pažeidė ieškovų šeimos teisę į privatų gyvenimą net
du kartus.
Ieškovai prašė teismo: 1) konstatuoti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. dienraščio „Lietuvos
rytas“ Nr. 119 straipsnyje
„Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ paskelbus be ieškovų sutikimo duomenis apie jų sūnaus D. Š. sveikatos būklę ir mirties priežastį – „<. . . >
D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <. . . > kraujyje rasta kokaino.
Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus
toksikologijos centre po 10 dienų“ – buvo
pažeista jų sūnaus D. Š.
ir jų, ieškovų, teisė į privatų gyvenimą; 2) konstatuoti,
kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2003 m. balandžio 22 d. dienraščio „Lietuvos
rytas“ Nr. 92 straipsnyje
„G-ėjų kova dėl našlaičių“ paskelbus
be ieškovų sutikimo duomenis apie jų sūnaus D. Š. sveikatos būklę bei mirties priežastį – „Porą pakirto heroinas, <. . . > D. Š. <. . . >
taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė
ligoninėje“ – buvo pažeista jų sūnaus D. Š. ir jų, ieškovų, teisė į privatų gyvenimą; 3) pripažinti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ dienraščio
„Lietuvos rytas” 2000 m. gegužės 22 d. Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ šeštame puslapyje išspausdinus ieškovų velionio
sūnaus D. Š. nuotrauką be ieškovų sutikimo, pažeista jų
sūnaus teisė į atvaizdą; 4) priteisti
iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ kiekvienam ieškovui po
25 000 Lt neturtinės žalos: po 10 000 Lt už kiekvieną teisės į
privatų gyvenimą pažeidimą ir po 5000 Lt už teisės į atvaizdą pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m.
spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad įstatyme
nenurodyta tokio teisės į asmens privatų gyvenimą ir jo slaptumą, taip pat
teisės į atvaizdą gynimo būdo kaip atitinkamų pažeidimų konstatavimo, todėl
ieškovų reikalavimą konstatuoti konkrečius įvardytų teisių pažeidimus teismas
vertino ne kaip prašymą taikyti tokį jų teisių gynimo būdą, bet kaip ieškinio
pagrindo dalį. Teismas pažymėjo, kad atsakovo
paskelbta informacija yra apie mirusio D. Š. , o ne
apie ieškovų S. ir V. Š. privatų gyvenimą, todėl ieškovai
neįgijo reikalavimo teisės į žalos dėl kito asmens teisės į privatų gyvenimą
pažeidimo atlyginimą: 2000 m. gegužės 22 d. galiojusiuose įstatymuose
nebuvo nustatyta, jog informacija apie mirusio asmens privatų gyvenimą gali
būti skelbiama tik gavus artimųjų giminaičių sutikimą, nebuvo nurodyta apie galimybę
kreiptis atlyginti žalą dėl informacijos apie kitų asmenų privatų (asmeninį)
gyvenimą paskleidimo, nes teisė į privatų gyvenimą yra asmeninė neturtinė
vertybė, kuri negali būti perleidžiama ar paveldima. Teismo nuomone, ieškovų
teiginys, kad atsakovas, išspausdindamas nurodytame straipsnyje D. Š. nuotrauką, pažeidė jo
teisę į atvaizdą, nepagrįstas, nes 2000 m. CK 2. 22 straipsnis
taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems nuo 2001 m.
liepos 1 d. Teismas taip pat nurodė, kad 2000 m.
gegužės 22 d. galiojęs 1964 m. CK 71 straipsnis, reglamentavęs
civilinę atsakomybę dėl teisės į asmens privatų (asmeninį) gyvenimą pažeidimo,
nereglamentavo civilinės atsakomybės dėl teisės į atvaizdą kaip savarankiškos
teisės, o tai, kad nurodyta nuotrauka buvo paskleista kokia nors informacija
apie privatų (asmeninį) D. Š. gyvenimą, nebuvo
įrodinėjama. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m.
vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G.
v. UAB „Lietuvos rytas”, bylos Nr. 3K-3-87/2004, aiškindamas
CK 2. 23 straipsnio 3 dalies turinį, nurodė, jog nors fizinio asmens
privatus gyvenimas neliečiamas, tačiau įstatyme, vadovaujantis bendrąja
nuostata, kad nė viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą,
nėra absoliuti, nustatyta, jog tais atvejais, kai informacijos apie privatų
gyvenimą skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą žinoti,
galimas šios teisės protingas ribojimas. Teismo nuomone, 2003 m. balandžio 22 d. dienraštyje
„Lietuvos rytas“ išspausdintame straipsnyje
„G-ėjų kova dėl našlaičių“ atsakovas
siekė informuoti visuomenę apie ilgai užsitęsusį teisminį procesą, kuriame buvo
sprendžiama dėl dviejų našlaičiais likusių vaikų globos, ir nėra pagrindo manyti,
kad straipsniu buvo siekiama pažeminti D. Š. ar jo artimuosius, o
informacija apie našlaičiais tapusių vaikų tėvų mirties aplinkybes, kurių
tyrimas užsitęsė ir buvo bei yra diskusijų objektas, šiame straipsnyje
pakankamai reikšminga. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju,
atsižvelgiant į straipsnyje aptariamą problemą ir jos atsiradimo aplinkybes,
kurios abi domino bei jaudino visuomenę, ieškinyje nurodytos informacijos apie ieškovų
sūnaus privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės
interesą tokią informaciją žinoti, todėl ieškovų ieškinys atmestinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. vasario 5 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį
skundą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos
teismo išvada, jog ieškovai pagal 1964 m. CK neturi teisės reikšti
reikalavimo dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo, yra nepagrįsta, nes teisė į
privataus gyvenimo neliečiamumą savo prigimtimi yra tokia pat asmeninė
neturtinė teisė, kaip ir asmens garbė bei orumas. Ieškinį dėl mirusio asmens
garbės ir orumo gynimo, taip pat ieškinį dėl jo teisės į privataus gyvenimo
neliečiamumo po asmens mirties turi teisę pareikšti jo artimieji giminaičiai.
Kolegija taip pat nurodė, kad negalima pripažinti pagrįsta pirmosios
instancijos teismo išvados, jog pagal 1964 m. CK negali būti ginama kaip
savarankiška teisė į atvaizdą. N-s ši teisė nebuvo atskirai įvardyta CK 71
straipsnyje, gali būti ginama kaip viena iš teisės į privatų asmens gyvenimą
sudėtinių dalių, ir vienas iš teisės į privataus gyvenimo pažeidimo objektų yra
draudimas publikuoti asmenines nuotraukas. Kartu teisėjų kolegija pripažino,
kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė motyvus, tačiau
padarė iš esmės pagrįstą išvadą, jog ieškovų reikalavimai negali būti tenkinami.
Dėl ieškovų sūnaus ligos eigos ir mirties
priežasties įvardijimo publikacijoje kolegija pažymėjo, kad informacija apie
privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo gali būti skelbiama, kai ši informacija
padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ir nusikaltimus, apsaugoti žmonių teises
ir laisves. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju informacija apie D. Š.
ligos eigą bei mirties aplinkybes buvo susijusi su informacija apie draudžiamo
preparato – narkotinių medžiagų – vartojimą. Publikacija buvo skirta ginčų,
kilusių tarp giminaičių dėl likusių našlaičių D. Š. ir
S. J. dukterų tolimesnės globos, aprašymui, todėl tėvų
mirties aplinkybių, susijusių su draudžiamų preparatų vartojimu, paviešinimas
tokioje situacijoje turėjo tiek visuomeninę reikšmę, tiek ir tam tikrą
prevencinį poveikį – žurnalistas turi teisę paviešinti mirties priežastį, kai
ji nėra susijusi su mirusiųjų ligomis, o yra tiesioginė narkotikų vartojimo
pasekmė, ir visuomenė taip informuojama ne tik apie tai, jog mirė konkretūs
asmenys, bet ir apie tai, kad narkotinių medžiagų vartojimas, ypač kai tai
susiję dar ir su alkoholio vartojimu, gali būti sunkaus apsinuodijimo, be to, ir
mirties priežastis. Kolegija konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju informacija
apie tai, jog ieškovų sūnus buvo gydomas ligoninėje (Toksikologijos centre), o
po to dėl apsinuodijimo mirė, nelaikytina išskirtinai jo privataus gyvenimo
dalimi, o pripažintina informacija, padedančia atskleisti teisės pažeidimus bei
saugančia kitų asmenų teises (teisę žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo
pasekmes).
Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo kolegija nurodė,
kad teisės į atvaizdą pažeidimu pripažįstamas asmeninių nuotraukų publikavimas
be asmens sutikimo. Asmeniui mirus, reikalavimą dėl šios teisės pažeidimo gali
pareikšti mirusiojo artimieji giminaičiai. Kolegija pažymėjo, kad D. Š. ir S. J. bendra nuotrauka
buvo išspausdinta be ieškovų sutikimo, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo
pripažinti ieškovų teisės pažeidimo: tai nėra vien tik D. Š.
asmeninė fotografija, tai – bendra D. Š. ir S. J. , su kuria jis, nors nesusituokęs, kartu gyveno;
žurnalistė turėjo S. J. giminių sutikimą publikuoti
šią nuotrauką. Kadangi tai buvo bendra sugyventinių nuotrauka ir ją turėjo ne
tik D. Š. , bet ir S. J. artimieji,
tai, kolegijos nuomone, pakako vieno iš nuotraukoje esančių asmenų giminaičių
sutikimo publikuoti. Kolegija pažymėjo, kad tokią išvadą daro remdamasi tuo,
jog, būdami gyvi, D. Š. ir S. J.
davė šią nuotrauką savo artimiesiems, taip ją išasmenindami, padarydami
prieinama tiek vieno, tiek kito artimiesiems giminaičiams, todėl, nepaisant to,
kurio iš jų giminaičiai davė sutikimą nuotrauką spausdinti, laikytina, kad nė
vieno iš mirusiųjų teisė į atvaizdą nebuvo pažeista.
Dėl dienraščio „Lietuvos
rytas“ 2003 m. balandžio 22 d. numeryje išspausdintame straipsnyje
„G-ėjų kova dėl našlaičių“ paskelbtos be ieškovų sutikimo informacijos teisėjų kolegija nurodė, kad iš esmės sutinka su
pirmosios instancijos teismo išdėstytu tiek paskleistų duomenų vertinimu dėl jų
privatumo, tiek dėl to, jog kai yra dviejų konstitucinių vertybių – privataus
asmens gyvenimo neliečiamumo ir teisės skleisti informaciją bei visuomenės
teisės į informaciją – konfliktas, galimas protingas asmens privatumo teisės
ribojimas. Kolegija pažymėjo, kad sveikatos
sutrikimas ir mirtis, kilę kaip draudžiamų preparatų vartojimo pasekmė, nėra
visiškai privatūs ir asmeniški jau vien dėl to, jog narkotinių medžiagų
vartojimas yra teisės pažeidimas, apie kurį visuomenė gali būti informuojama be
apribojimų. Ta aplinkybė, kad šis vartojimas lėmė straipsnyje įvardytų asmenų
mirtį, suponuoja visuomenės informavimo priemonių teisę pranešti apie tai
visuomenei prevencijos tikslais, taigi, yra tiek faktiškai, tiek teisiškai
pagrįstas visuomenės interesas į tokio pobūdžio informaciją ir dėl to teisė į
privatumą gali būti ribojama. Be to, šiuo atveju visuomenės interesas žinoti
atitinkamą informaciją siejamas ne su D. Š. asmeniu,
o su tuo, kad sunkaus jo sveikatos sutrikimo, o vėliau – jo mirties priežastis buvo
draudžiamų preparatų vartojimas, taigi, visuomenės interesas siejamas su jo
poelgiu, o ne asmeniu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės teisingai išsprendė kilusį
ginčą, todėl nėra CPK 329, 330 straipsniuose nustatytų pagrindų jį
panaikinti ar pakeisti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą, Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario
5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė teisės normas,
reglamentuojančias teisės į privatų gyvenimą gynimą. Informacija apie privatų
asmens gyvenimą gali būti renkama remiantis tik įstatymu ir panaudojama
įstatyme nurodytais tikslais ir tvarka (Asmens duomenų teisinės apsaugos
įstatymu, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu,
P-i-tų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu ir pan. ). Sveikatos
sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalies norma, draudžianti skelbti
visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio
šio sutikimo, yra imperatyvi ir negali būti aiškinama kaip leidžianti
visuomenės informavimo priemonėms rinkti, gauti, skleisti bet kokią informaciją
apie asmens sveikatą, nepaisant to, kokiais tikslais tai būtų daroma (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-90/2007).
Informacija, susijusi su sveikatos būkle, prognoze, diagnoze, laikoma
konfidencialia (P-i-tų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo
10 straipsnio 2 dalis). Atsakovo dienraščiuose paskelbta informacija
apie ieškovų sūnų („mirė nuo apsinuodijimo“, „kraujyje rasta kokaino“, „porą
pakirto heroinas“) laikytina konfidencialia, nes ji tiesiogiai susijusi su jo,
t. y. paciento, sveikatos būkle. Teismų pozicija, kad informacija apie
ieškovų sūnaus gydymą Toksikologijos centre, jo mirties priežastį pripažintina
padedančia atskleisti teisės pažeidimus ir saugančia kitų asmenų teises, yra
nepagrįsta ir prieštarauja Sveikatos sistemos įstatymui, P-i-tų teisių ir
žalos sveikatai įstatymui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB
„L-a- ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006) pabrėžė,
kad visuomenės informavimo priemonė, supažindindama visuomenę su visuomenei
aktualiais klausimais (problema), turi pasverti, ar problema gali būti
iškeliama ir plėtojama neatskleidžiant konkretaus asmens privačių duomenų
(atvaizdo, vardo, pavardės, mirties priežasties, kt. ). Nagrinėjamu atveju
visuomenės informavimo priemonės tikslas buvo supažindinti visuomenę su likusių
našlaičių globos problema, ši ir buvo aprašoma straipsnyje, o Apeliacinio
teismo nurodyta problema dėl narkotinių medžiagų vartojimo nebuvo šio
straipsnio tema. Atsakovas, pažeisdamas ieškovų šeimos privatumą, paskleidė
privačią informaciją, tiesiog siekdamas pikantiškesnių detalių analizuojamai
temai dėl našlaičių globos, taigi, prisidengiant visuomenės susidomėjimu
aktualia tema, viešai paskleidė žinias apie ieškovų sūnaus privatų gyvenimą. Be
to, straipsnyje nurodytas faktas, kad ieškovų sūnus mirė nuo narkotikų, nėra
nustatytas; mirties liudijime nurodyta, kad jis mirė apsinuodijęs neaiškios
kilmės medžiagomis.
2. CK 2. 23 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad draudžiama skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą,
nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios
informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią
informaciją žinoti. Taigi pagal įstatymą leidžiama skleisti informaciją apie
privatų gyvenimą, jeigu yra dvi sąlygos: asmuo užima ypatingas pareigas arba
ypatingą padėtį visuomenėje ir kai informacijos skleidimas atitinka teisėtą bei
pagrįstą visuomenės interesą žinoti tokią informaciją. Kai yra tik vienas iš
šių pagrindų, pvz. , tik visuomenės interesas žinoti privačią informaciją,
teisės į privatų gyvenimą ribojimas negalimas. Tokia pozicija suformuota ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB
„L-a- ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006. Ieškovų
velionis sūnus neturėjo jokių ypatingų pareigų ar padėties visuomenėje, todėl
informacijos apie jo gydymąsi, mirties priežastį paskleidimas negali būti
pateisinamas pagal CK 2. 23 straipsnio 3 dalį.
3. Teismai pažeidė teisės normas,
reglamentuojančiais teisės į atvaizdą gynimą. Pagal 1964 m. CK 71 straipsnį,
2000 m. CK 2. 22 straipsnį asmens nuotrauka gali būti spausdinama tik
jo sutikimu, o po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai
ar vaikai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo nuotraukai publikuoti pakako
vieno iš šioje nuotraukoje įamžintų asmenų artimųjų sutikimo – atsakovas turėjo
gauti ir ieškovų sutikimą. Ieškovų velionio sūnaus asmeninės nuotraukos
išspausdinimas be ieškovų sutikimo pažeidžia jų velionio sūnaus teisę į
atvaizdą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB
„Lietuvos rytas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį
palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Ieškovų sūnaus mirties aplinkybių
paviešinimas turėjo ypač svarbią visuomeninę reikšmę. D. Š. mirė nuo
narkotinių medžiagų perdozavimo. N-otinių medžiagų laikymas, vartojimas yra
baudžiamasis nusikaltimas. Ieškovų sūnus buvo įtariamas ir dėl prekybos
narkotinėmis medžiagomis bei sąvadavimo, t. y. taip pat dėl baudžiamųjų
nusikaltimų. Be to, kartu su D. Š. nuo narkotikų
perdozavimo mirusi jo gyvenimo draugė ir jo dukterų motina S. J.
buvo viešasis asmuo – ji dirbo Mažeikių televizijoje diktore, buvo gerai
žinoma Mažeikių visuomenėje. Taigi Mažeikiuose gerai žinomos moters ir jos
gyvenimo draugo mirties aplinkybių paviešinimas atitiko teisėtą ir pagrįstą
visuomenės interesą žinoti tokią informaciją.
2. D-raščio „Lietuvos rytas“ straipsniuose
buvo rašoma ne apie D. Š. sveikatos būklę ar gydymą,
o jo mirties priežastį. M-ies priežastis buvo kriminalinės prigimties – dėl
apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis; dėl šios mirties buvo iškelta
baudžiamoji byla ir atliekamas tyrimas. Dėl to aplinkybių apie šią mirtį
paviešinimas turėjo ir informacinį – šviečiamąjį tikslą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“
2000 m. gegužės 22 d. išspausdintame straipsnyje „Giminės
nepasidalija dviejų našlaičių“ nurodyta, kad „<. . . > D. Š.
– pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo.
<. . . > kraujyje rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė
Vilniaus toksikologijos centre po 10 dienų“; to paties dienraščio 2003 m. balandžio 22 d. išspausdintame straipsnyje
„G-ėjų kova dėl našlaičių“ nurodyta,
kad „Porą pakirto heroinas, <. . . > D. Š.
<. . . > taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties
dienų mirė ligoninėje“. Informacijos apie įvardyto asmens mirties aplinkybes
atsakovo laikraščio žurnalistė gavo ir oficialiai, ir neoficialiai iš policijos
bei prokuratūros pareigūnų. Nurodyta informacija paskelbta be ieškovų, t. y.
mirusio asmens, apie kurį ši informacija, tėvų sutikimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teisės normų,
reglamentuojančių teisės į privatų gyvenimą, be kita ko – teisės į atvaizdą,
gynimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasatorių (ieškovų) teigimu, nurodytos
teisės buvo pažeistos atsakovo dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbus
informaciją apie jų sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį bei
išspausdinus jo nuotrauką.
Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių
žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija)
22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas;
nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo
gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi
į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje,
pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir
šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne
kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo
nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (pvz. , EŽTT 2003 m. sausio 28
d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the
U-ited K-dom, no. 44647/98, judgment of 28 J-uary 2003). Teisės į
privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinimas Konstitucijoje reikalauja,
kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis
įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus
gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą.
Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje
428 (1970) dėl žiniasklaidos ir žmogaus teisių pateikta privataus gyvenimo
samprata – tai žmogaus teisė gyventi savo gyvenimą, esant tik minimaliems
apribojimams; ši teisė apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir
psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, nereikšmingų ir „nepatogių“ asmeninių
faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą
skelbti konfidencialią informaciją. Tokia privataus gyvenimo samprata iš esmės
patvirtinta ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 1165
(1998) „Dėl teisės į privatumą“.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad privataus
gyvenimo neliečiamumas reiškia tai, kad informaciją apie asmens privatų
gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Asmuo savo sutikimą gali išreikšti
žodžiu, raštu, toks sutikimas gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių
veiksmų. Sutikimą skelbti informaciją apie mirusio asmens privatų gyvenimą gali
duoti jo sutuoktinis, vaikai ar tėvai. Pažymėtina, kad sutikimas yra fakto
klausimas, ir, duotas jis ar ne, turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvienos
konkrečios bylos aplinkybes. Privataus gyvenimo apsauga taip pat reiškia tai,
kad asmuo turi teisę pats spręsti, kokią informaciją apie savo privatų gyvenimą
ir kiek jos atskleisti viešai.
Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nė
viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. G-mybė
riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos
22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal
Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti
ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę
(pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo
(valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų
apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti
gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks
ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumą laikytis išvardytų sąlygų
ne kartą yra pabrėžęs EŽTT (pvz. , EŽTT 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas
byloje L. prieš Suomiją (L. v. Finland, no. 25651/94,
judgment of 27 April 2000); L. L. prieš Prancūziją (L. L.
v. F-e, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006), kt. ).
Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta
laisvė gauti ir skleisti informaciją. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvė, apimanti laisvę turėti savo nuomonę,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas
svarbiausių demokratinės visuomenės principų. Tačiau ši laisvė taip pat nėra
absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė
gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu,
jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konvencijos
10 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to,
kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo
tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra
būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų
garbę ar teises.
Taigi tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės
į saviraiškos laisvę apribojimo sąlygos iš esmės yra tokios pačios: pirma,
galimybė apriboti atitinkamą teisę (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme;
antra, tokiu apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo; trečia, toks
ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu
atveju, kai duomenys apie tam tikro asmens privatų gyvenimą paviešinami per
visuomenės informavimo priemones, kyla dviejų konstitucinių, taip pat Konvencijos
saugomų vertybių – teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnis,
Konvencijos 8 straipsnis) ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančios tiek teisę
skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti (Konstitucijos 25 straipsnis,
Konvencijos 10 straipsnis), konfliktas.
Skelbiant informaciją, susijusią su asmens
privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos
22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas
galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje
ir įstatymuose nustatytų sąlygų. Antra vertus, ribojant žiniasklaidos teisę
skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ribojama laisvė skleisti
informaciją, garantuojamą Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos
10 straipsnyje, todėl draudimas skelbti nurodytą informaciją galimas tik
laikantis Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, Konvencijos
10 straipsnio 2 dalyje ir įstatymuose nustatytų sąlygų. Kiekvienu
atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės saugomų
vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus. Be to, turi
būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką dėl Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose
įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir gynimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą,
prašydami pripažinti, kad, dienraščio „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės
22 d. ir 2003 m. balandžio 22 d. publikacijose paskelbus
informaciją apie jų sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį, buvo pažeista
jų mirusio sūnaus, taip pat jų teisė į privatų gyvenimą, o 2000 m. gegužės
22 d. publikacijai iliustruoti išspausdinta nuotrauka pažeidė jų sūnaus
teisę į atvaizdą. Ieškovai nurodė, kad atsakovas neteisėtai paskelbė privataus
pobūdžio duomenis, t. y. be jų sutikimo, taip pat nesant jokio teisėto
visuomenės intereso žinoti įvardytą informaciją.

Dėl informacijos apie asmens sveikatą ir mirties
priežastį paskelbimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo dienraštyje
paskelbta informacija apie kasatorių (ieškovų) sūnų („mirė nuo apsinuodijimo“,
„kraujyje rasta kokaino“, „porą pakirto heroinas“) laikytina konfidencialia,
nes ji tiesiogiai susijusi su jo, kaip paciento, sveikatos būkle; teismų pozicija,
kad informacija apie ieškovų sūnaus gydymą Toksikologijos centre, jo mirties
priežastį pripažintina padedančia atskleisti teisės pažeidimus ir saugančia
kitų asmenų teises, yra nepagrįsta.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens
sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis. Informacija apie privatų
žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti
renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems
tikslams. Dėl to, kad informacija apie asmens sveikatą yra privataus gyvenimo
dalis, visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistai gali rinkti tokią
informaciją tik pagal įstatymą ir skelbti tokią informaciją paties asmens, apie
kurį ši informacija, sutikimu arba remdamiesi įstatyme nustatytu teisės į
tokios informacijos konfidencialumą ribojimu, būtinu demokratinėje visuomenėje,
siekiant teisėto tikslo.
2000 m. gegužės 22 d. publikacijos
„Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kurioje buvo tokie teiginiai:
„<. . . > D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <. . . > kraujyje rasta kokaino.
Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus
toksikologijos centre po 10 dienų“,
išspausdinimo metu konstitucinės teisės į privatų gyvenimą apsaugą ir gynimą
reglamentavo 1964 m. CK 71 straipsnis, 1996 m. liepos
2 d. Visuomenės informavimo priemonių įstatymas (2000 m. balandžio
12 d. įstatymo redakcija), o asmens sveikatos paslapties apsaugą, t. y.
informacijos apie asmens sveikatą
konfidencialumą bei šios bendros taisyklės išimtis, – taip pat specialūs įstatymai ir juos detalizuojantys
kiti teisės aktai (1994 m. liepos 19 d. Sveikatos
sistemos įstatymas, 1996 m. spalio 3 d. P-i-tų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymas, be to, sveikatos
apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552
patvirtinti Asmens sveikatos paslapties kriterijai, kt. ).
Pagal 1964 m. CK 71 straipsnį
asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ginama, kai masinės informacijos
priemonės paskelbia informaciją apie žmogaus asmeninį gyvenimą be jo sutikimo
ir nesant teisėto visuomenės intereso.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio
1 dalyje įtvirtintas visuomenės informavimo laisvės principas, pagal kurį
žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas,
tačiau kartu pažymėta, kad ši teisė negali pažeisti kitų žmonių teisių ir
laisvių. Taigi šioje teisės normoje įtvirtintas teisių pusiausvyros principas,
reiškiantis ir tai, kad informacija turi būti renkama, gaunama, skleidžiama
nepažeidžiant kito asmens teisės į privatų gyvenimą. Pagal nurodytos teisės
normos 2 dalį įstatymas gali riboti laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privatų gyvenimą. Be to,
Įstatymo 5 straipsnyje nustatytas visuomenės informavimo laisvės teisinis ribojimas
ir pagal šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus visuomenės
informavimo laisvė gali būti ribojama įstatymų, nustatančių asmens sveikatos
(medicininę) paslaptį ir jos apsaugą, asmens privataus gyvenimo apsaugą.
Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio neskelbtiną informaciją, 2 dalyje
įtvirtinta, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to
žmogaus sutikimu arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos
asmeniui, arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar
nusikaltimus, taip pat kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame
teismo procese.
Visuomenės informavimo priemonių laisvės skleisti privataus
gyvenimo faktus, susijusius su asmens sveikata, ribos nustatytos Sveikatos
sistemos įstatymo. Pagal šio Įstatymo 52 straipsnio 1 dalį asmens
sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas, siekiant užtikrinti asmens
privataus gyvenimo ir jo sveikatos paslapties neliečiamumą. Šios teisės normos
2 dalyje įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse
informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio jo sutikimo. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio
16 d. įsakymu Nr. 552, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo
neliečiamumą, saugant informaciją apie jo sveikatą, patvirtinti Asmens
sveikatos paslapties kriterijai (toliau – Kriterijai), kuriuose įtvirtinta
sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga saugoti paciento sveikatos paslaptį. Kriterijų
4 punkte nustatyta, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę,
diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita informacija apie paciento
asmenį yra konfidenciali. Kriterijų 5 punkte išvardyti atvejai, kai
konfidencialumo reikalavimas sveikatos priežiūros darbuotojams netaikomas, ir
vienas iš tokių atvejų – kai informacija suteikiama reikalaujant teismui,
komisijai ar kitoms valstybės institucijoms, kurioms teisę gauti tokią
informaciją suteikta Lietuvos Respublikos įstatymais (5. 2. 5 punktas). Pažymėtina,
kad nors asmens sveikatos paslapties kriterijai pirmiausia nustatyti sveikatos
priežiūros darbuotojams, tačiau pagal Kriterijų 6 punktą šių Kriterijų
5. 2 punkte įvardytos institucijos, tarp jų ir teisėsaugos, turinčios teisę
gauti informaciją apie paciento sveikatą be šio sutikimo, gavusios tokią informaciją,
įsipareigoja saugoti asmens sveikatos paslaptį. Be to, Kriterijų 7 punkte
įtvirtinta, kad informacija apie asmens sveikatą lieka konfidenciali ir po
paciento mirties.
P-i-tų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo
įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientų privatus gyvenimas
yra neliečiamas; informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama
ligos istorijai pacientų sutikimu ir, jei gydančio gydytojo nuomone, tai būtina
diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį
visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą,
taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti
laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties; tokios konfidencialios
informacijos saugojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir
Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai; konfidenciali informacija gali
būti suteikta kitiems asmenims tik turint raštišką paciento sutikimą arba jei
tai numatyta įstatymuose.
Nagrinėjamos situacijos
specifika yra ta, kad ieškovų nurodytą informaciją apie jų sūnaus mirties
priežastį ir aplinkybes visuomenės informavimo priemonės darbuotoja –
žurnalistė gavo ne iš sveikatos priežiūros įstaigų ar jų darbuotojų, bet iš
teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog nagrinėjamu
atveju visuomenės informavimo priemonei tiesiogiai negali būti taikomas
bendrasis duomenims apie pacientų sveikatą nustatytas teisinis režimas,
atsakovas, skelbdamas ieškovų įvardytą informaciją, privalėjo laikytis įstatymų,
reglamentavusių visuomenės informavimo priemonių teisę skelbti informaciją apie
privatų asmens gyvenimą, be kita ko, – ir asmens sveikatą, ginčo publikacijų
išspausdinimo metu.
Minėta, kad pagal 2000 m. gegužės 22 d.
publikacijos išspausdinimo metu galiojusias Visuomenės informavimo įstatymo
nuostatas informacija apie privatų žmogaus gyvenimą galėjo būti paskelbta arba
asmens, apie kurį ta informacija, sutikimu; arba kai informacijos paskelbimas
nedaro žalos asmeniui; arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų
pažeidimus ar nusikaltimus; arba kai informacija yra pateikiama nagrinėjant
bylą atvirame teismo procese. Be to, Sveikatos
sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas
draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens
sveikatą be šio rašytinio sutikimo.
Byloje nustatyta, kad, atsakovo
laikraščio žurnalistei gavus informaciją apie ieškovų sūnaus gydymąsi Toksikologijos
centre ir jo mirties priežastį, t. y. privataus pobūdžio informaciją, susijusią
su asmens sveikata, ši informacija buvo paskelbta be ieškovų, t. y.
mirusio asmens, apie kurį ši informacija, tėvų sutikimo, nors, minėta, kad Visuomenės
informavimo įstatymo
5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose buvo nurodyta, jog
visuomenės informavimo laisvė gali būti ribojama įstatymų, nustatančių asmens
sveikatos (medicininę) paslaptį ir jos apsaugą, asmens privataus gyvenimo
apsaugą, o pagal Sveikatos sistemos įstatymo
52 straipsnio 2 dalį buvo draudžiama skelbti visuomenės
informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio jo
sutikimo.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino 2000 m.
gegužės 22 d. publikacijoje paskelbtų duomenų, neanalizavo teisės normų,
reglamentavusių teisę skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, nes nusprendė,
kad ieškovai pagal publikacijos paskelbimo metu galiojusius įstatymus neįgijo reikalavimo teisės į žalos dėl kito asmens
teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atlyginimą. Apeliacinis teismas
aiškiai neįvardijo, kokiose teisės normose buvo nustatyti teisės į privatų
gyvenimą apribojimai ir suteikta teisė visuomenės informavimo priemonei skelbti
nurodytą informaciją, tačiau iš teismo motyvų galima suprasti, kad teismas
rėmėsi ginčo publikacijos paskelbimo metu galiojusio Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir ginčo informacijos
paskelbimą pateisino visuomenės informavimo priemonės siekiu padėti atskleisti
įstatymų pažeidimus bei laikė šią informaciją saugančia kitų asmenų teises
(teisę žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes).
Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo
sutikti su apeliacinės instancijos teismo pateiktu bylos duomenų įvertinimu. Iš
ginčo publikacijos matyti, be to, tai pripažino ir Apeliacinis teismas, kad nurodytos
publikacijos tema – teismo procesas ir giminaičių ginčai dėl dviejų mažamečių
našlaičių globos. Šios temos kontekste informacija apie mergaičių tėvo (ieškovų
sūnaus) gydymąsi Toksikologijos centre ir mirties priežastį (narkotikus) pateikta
taip, kad nėra pagrindo įžvelgti apeliacinės instancijos teismo įvardytą tikslą
– informuoti visuomenę apie narkotikų vartojimo pasekmes. G-o duomenys
nurodyti tiesiog kaip skaitytojų dėmesį pritraukianti detalė. Pažymėtina ir
tai, kad ši informacija paskelbta neįvertinant to, ar suderinamas informacijos
apie tėvo mirties aplinkybes pateikimas straipsnyje dėl našlaitėmis likusių mažamečių
jo dukterų globos.
2003 m. balandžio
22 d. publikacijos „G-ėjų kova dėl našlaičių“,
kurioje buvo nurodyta: „Porą
pakirto heroinas, <. . . > D. Š. <. . . > taip pat
buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė ligoninėje“,
išspausdinimo metu teisės į privatų gyvinimą
gynimą reglamentavo 2000 m. CK 2. 23 straipsnis. Šioje normoje nenustatyta
teisės į privatų gyvenimą gynimo išimčių, kai informacija apie asmens privatų
gyvenimą paskelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Dėl to, vadovaujantis
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
4 straipsnio 1 dalimi, CK 1. 3 straipsnio 2 dalimi, darytina
išvada, kad, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, Visuomenės
informavimo įstatymas reglamentuoja teisės į privatų gyvenimą apsaugą ir gynimą
tiek, kiek jis neprieštarauja CK 2. 23 straipsniui.
CK 2. 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
konstitucinė nuostata, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip
pat nurodyta, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama
tik jo sutikimu, o po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis,
tėvai ar vaikai. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas rinkti
informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, taip pat
draudimas skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus
tuos atvejus, kai dėl asmens einamų pareigų ar padėties visuomenėje tokios
informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią
informaciją žinoti.
G-o publikacijos paskelbimo metu galiojusio Visuomenės
informavimo įstatymo 14 straipsnio, reglamentavusio privataus gyvenimo
apsaugą, 1 dalyje nustatyta viešosios informacijos rengėjų ir platintojų
pareiga užtikrinti žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo
šeimos gyvenimas; pagal nurodyto straipsnio 2 dalį informaciją apie
privatų gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu ir jeigu informacijos
paskelbimas nedaro jam žalos; šio straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai,
kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo:
kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda
atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija yra
pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese; informacija apie viešojo
asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši atskleidžia
visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar
asmenines savybes. Be to, ir nurodytos publikacijos paskelbimo metu galiojo
Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio
2 dalyje įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo
priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be šio rašytinio sutikimo.
Akivaizdu, kad tiek pagal CK 2. 23 straipsnio,
tiek pagal nurodytos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio
nuostatas būtina sąlyga informacijai apie privatų asmens gyvenimą paskelbti be
to asmens sutikimo – teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią
informaciją.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad
straipsnyje apie užsitęsusį procesą dėl našlaitėmis likusių mergaičių globos
pateikta informacija apie jų tėvų mirties aplinkybes susijusi su pagrindine
straipsnio tema, domino ir jaudino visuomenę, taigi šios informacijos
paskleidimas atitiko pagrįstą bei teisėtą visuomenės interesą ją žinoti.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo
argumentais dėl paskelbtų duomenų vertinimo ir teisės į privatumą ribojimo,
kaip ir vertindamas 2000 m. gegužės 22 d. publikacijoje pateiktą
informaciją, pažymėjo, kad ginčo informacijos paskelbimas pateisinamas visuomenės
informavimu apie draudžiamų preparatų – narkotikų, lėmusių ieškovų sūnaus
sveikatos sutrikimą ir mirtį, vartojimo žalą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, skelbiant
privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti
tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės
intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su
visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju
būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą
visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam,
kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip
teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje
nustatytos aplinkybės nepatvirtina teismų išvados, jog ginčo informacija pateikta
dėl visuomenės teisės žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes,
pagrįstumo. Straipsnyje apie giminaičių ginčus dėl dviejų mergaičių globos informacija
apie šių mergaičių tėvo ir ieškovų sūnaus mirties priežastį bei aplinkybes
pateikta tiesiog kaip aptariamos temos sensacinga detalė.
Dėl teisėto visuomenės intereso žinoti privataus
pobūdžio informaciją, atsižvelgiant į asmens pareigas ar padėtį visuomenėje,
pažymėtina, kad informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimas
yra viena iš draudimo skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be šio
sutikimo išimčių. Atsižvelgiant į tai, kad viešasis asmuo savo padėtį
visuomenėje išsikovoja iš dalies būtent dėl visuomenės dėmesio jam, taip pat į
tai, kad viešojo asmens elgesys daro įtakos kitų visuomenės narių gyvenimui,
jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą kaip ir privatus
asmuo. Kita vertus, viešasis asmuo taip pat turi teisę į privatų gyvenimą.
Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar
skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešojo asmens gyvenimą būtina
rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens
privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant
tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir
pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o
ne vien patenkinti visuomenės smalsumą.
Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad
asmens padėtis visuomenėje suprantama ne vien tik kaip asmens veikla ar
pareigos. Tiek teisės teorijoje, tiek praktikoje pripažįstama, kad gali būti
pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo
veiklos ar su juo susijusio įvykio. Tačiau tokiu atveju turi būti paisoma
įsikišimo į asmens privatumą proporcingumo pagrįstam visuomenės interesui
žinoti tam tikrus asmens privataus gyvenimo faktus (pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV
progrupė“, UAB „L-a- ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006,
kt. ).
Nagrinėjamu atveju ieškovų sūnaus privataus
gyvenimo faktai paskelbti praėjus ketveriems metams po šio mirties 1999 m.
tokiomis aplinkybėmis, kurios galėjo sukelti stiprų trumpalaikį susidomėjimą jo
asmeniu. Pažymėtina, kad ieškovų sūnaus ir jo gyvenimo draugės mirties aplinkybės
buvo plačiai aprašytos 1999 m. birželio 18 d. laikraštyje „Akistata“,
t. y. tuo metu, kai visuomenėje buvo kilęs didelis susidomėjimas nurodytu
įvykiu.
Pažymėtina ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, kad pagal
Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga,
kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir
gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (pvz. , 2007 m. birželio
14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją
(Hachette Filipacchi Associés c. F-e, no 71111/01,
arrêt du 14 juin 2007, §42), kt). EŽTT taip pat yra akcentavęs žurnalistų
rūpestingumo ir kruopštumo pareigą, siekiant, kad pateikiama informacija būtų
tiksli (žr. , pvz. , 2007 m. vasario 22 d. sprendimą byloje S-dart
V-lagsgesellschaft mbH prieš A-iją (S-dart V-lagsgesellschaft mbH
(no. 2) v. A-ia, no. 37464/02, judgement of 22 February 2007).
Taigi žurnalistai, pateikdami visuomenei
informaciją apie tam tikrus įvykius, turi ir pareigą pateikti teisingą
informaciją, t. y. teisingai nurodyti faktus. G-o duomenų paskelbimo
metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio
2 dalyje vienu iš pagrindinių visuomenės informavimo principų įvardyta
tai, kad viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir
nešališkai, o 19 straipsnyje nustatytos žurnalistų pareigos: teikti teisingas,
tikslias ir nešališkas žinias, laikytis žurnalistų profesinės etikos, gerbti
asmenų teises. Nagrinėjamu atveju ginčo publikacijas parengusi žurnalistė, pateikdama
informaciją apie ieškovų sūnaus privataus gyvenimo faktus, viename straipsnyje
nurodė, kad jo kraujyje buvo rasta kokaino, o kitame – heroino (b. l. 24,
25, 26); teismo posėdyje paklausta dėl nurodytų netikslumų negalėjo paaiškinti,
kodėl šie atsirado (b. l. 137). Taigi žurnalistė, turėdama nevienodus
faktus, netikslino informacijos, gautos, pasak jos, iš policijos ir
prokuratūros pareigūnų žodžiu (b. l. 137), neieškojo kitų informacijos
šaltinių (Lietuvos žurnalistų sąjungos 1996 m. kovo 25 d. patvirtinto
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso I dalies 2, 7,
9 punktai, III dalies 42, 51 punktai). Pažymėtina, kad mirties
liudijime nurodyta mirties priežastis – apsinuodijimas neaiškios kilmės
medžiagomis; apsinuodijo alkoholiu ar jo surogatais (b. l. 114).
Atkreiptinas dėmesys ir į
tai, kad nagrinėjamu atveju privataus pobūdžio informaciją žurnalistė iš
teisėsaugos institucijų gavo tiek oficialiai, tiek neoficialiai (b. l. 69,
136, 140, 144). Teisėsaugos institucijų turimos informacijos apie asmenis teikimą turi reglamentuoti tam tikros taisyklės.
Iš byloje esančios Mažeikių rajono policijos komisariato pažymos matyti, kad šis
policijos komisariatas 1999–2003 m. teikė informaciją žurnalistams pagal
tuo metu susiklosčiusią praktiką – dienraščių korespondentai atvykdavo į
policijos komisariatą ir budėtojas pateikdavo jiems paros įvykių suvestinę,
kurioje būdavo trumpai nurodytos įvykio aplinkybės, taip pat pareiškėjų,
įvykyje dalyvavusių asmenų vardai ir pavardės. Šioje pažymoje nurodyta, kad
viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai buvo įspėti, kad, skelbdami
informaciją, nepažeistų nekaltumo prezumpcijos (b. l. 144). Taigi nurodyta informacija žurnalistei buvo suteikta,
įspėjus ją tik dėl būtinybės nepažeisti nekaltumo prezumpcijos, tačiau ne dėl
asmens privataus gyvenimo gerbimo ir apsaugos.
Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad žiniasklaida
yra neabejotinai svarbus demokratinės visuomenės institutas, ir ji tiek pagal Konstitucijos
25 straipsnį, tiek pagal Konvencijos 10 straipsnį turi laisvę skleisti
informaciją, juolab kad laisvė skleisti informaciją yra ne tik žiniasklaidos
teisė, bet ir jos profesinė pareiga. Tačiau nurodyta teisė gali būti
įgyvendinama tiek, kiek jos įgyvendinimas nepažeidžia kitų teisės saugomų
vertybių, tarp jų ir teisės į privatų gyvenimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal
byloje teismų nustatytas aplinkybes informacija apie ieškovų sūnaus gyvenimo
faktus buvo paskelbta pažeidžiant ginčo publikacijų metu galiojusių įstatymų,
reglamentavusių teisės į privatų gyvenimą apsaugą, nuostatas (1964 m. CK 71 straipsnis, CK
2. 23 straipsnis, Visuomenės informavimo priemonių įstatymas, Sveikatos
sistemos įstatymas). Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo daryti
išvados, kad ginčo informacijos atskleidimas buvo būtinas demokratinėje
visuomenėje ir jį galima pateisinti Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje
išvardytų vertybių gynimu. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisės į privatų gyvenimą ir teisės į
saviraiškos laisvę, apimančią tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės
teisę ją gauti, pusiausvyros, yra pagrindas ginti teisę į privatumą, nes ginčo
informacijos paskelbimo metu atsakovo – visuomenės informavimo priemonės –
laisvė skleisti informaciją buvo apribota įstatymų, reglamentuojančių asmens
teisės į privatų gyvenimą apsaugą; nurodytu apribojimu buvo siekiama teisėto
tikslo – saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą; toks
apribojimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, būtinas
demokratinėje visuomenėje, nes yra proporcingas siekiamam tikslui.

Dėl teisės į atvaizdą

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai
negynė ieškovų sūnaus teisės į atvaizdą, kuri buvo pažeista išspausdinus
2000 m. gegužės 22 d. straipsniui „Giminės nepasidalija dviejų
našlaičių“ iliustruoti jo asmeninę nuotrauką.
G-o nuotraukos publikavimo metu (2000 m.
gegužės 22 d. ) įstatymuose nebuvo atskirai reglamentuota teisės į atvaizdą
apsauga. Tačiau teisė į atvaizdą yra žmogaus privataus gyvenimo dalis (EŽTT
2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę
(Peck v. the U-ited K-dom, no. 44647/98, judgment of 28 J-uary 2003),
2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje von H-nover pieš
Vokietiją (von H-nover v. G-y, no. 59320/00, judgment of 24
June 2004), kt. ; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2000 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. M.
v. UAB „Lietuvos žinios“, bylos Nr. 3K-3-1343/2000;
2002 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje L. K.
v. G. B. , UAB „J-vita“, UAB „Abigus“, bylos
Nr. 3K-7-437/2002, kt. ). Dėl to, kad teisė į atvaizdą yra sudėtinė teisės
į privatų gyvenimą dalis, ginčo nuotrauka, kuri neabejotinai yra privati, galėjo
būti išviešinta nepažeidžiant privataus gyvenimo apsaugą reglamentavusių teisės
normų.
Minėta, kad 2000 m. gegužės 22 d.
straipsnio „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kuriam iliustruoti
publikuota ginčo nuotrauka, paskelbimo metu teisės į privatų gyvenimą apsaugą
ir gynimą reglamentavo 1964 m. CK 71 straipsnis, 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės
informavimo priemonių įstatymas (2000 m. balandžio 12 d. įstatymo redakcija),
ir nurodytų įstatymų nuostatose buvo įtvirtinta, kad informacija apie
privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir asmeninė nuotrauka, gali būti paskelbta tik
to asmens sutikimu arba kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui,
arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus;
arba kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Taigi
nurodytos nuostatos reiškia, kad asmens teisė į atvaizdą taip pat nėra
absoliuti. Jeigu asmens nuotraukos publikavimą pateisina viešasis interesas,
asmens sutikimas nereikalingas. Tačiau jeigu tokio intereso nėra, asmens
nuotraukos publikavimas be jo sutikimo reiškia šio teisės į atvaizdą pažeidimą.
Sprendžiant dėl to, pažeista asmens teisė į atvaizdą ar ne, svarbu ir tai,
kokio tikslo siekta publikuojant nuotrauką: informuoti visuomenę ar tik patenkinti
jos smalsumą ir pan.
EŽTT praktikoje teisės į atvaizdą apribojimai
vertinami pakankamai griežtai, pažymint, kad asmens atvaizdas yra itin artimai
susijęs su pačiu asmeniu ir atvaizdo platinimas gali apriboti privatumą labiau
negu vien verbalinės informacijos skleidimas. V-indamas teisės į atvaizdą
apribojimus, EŽTT reikšmingais kriterijais laiko asmens statusą; jo teisėtus
lūkesčius dėl privatumo atvaizdo atžvilgiu; atvaizdo ryšį su informacija, kurią
jis iliustruoja; visuomenės interesą gauti tokią informaciją, kitus konkrečiu
atveju svarbius aspektus (pvz. , Peck v. the U-ited K-dom, no.
44647/98, judgment of 28 J-uary 2003), 2004 m. birželio
24 d. sprendimas byloje von H-nover pieš Vokietiją (von
H-nover v. G-y, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), kt. ).
Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad
ginčo nuotraukoje yra pavaizduoti du asmenys, kurie šią nuotrauką buvo perdavę
savo artimiesiems, tačiau šios publikavimo metu abu buvo mirę, ir nurodytą
nuotrauką publikuoti pateikė vieno iš jų – ieškovų sūnaus gyvenimo draugės –
tėvai.
Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant
gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų
sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai nuotraukoje pavaizduoti du
asmenys, tokiai nuotraukai publikuoti reikia abiejų asmenų, o kai šie yra mirę,
– jų artimųjų sutikimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė
nepagrįstą išvadą, kad ginčo nuotraukai publikuoti pakako vieno iš šioje
nuotraukoje pavaizduotų asmenų artimųjų sutikimo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina
ir tai, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog tarp nuotraukoje pavaizduotų asmenų
artimųjų yra konfliktiški santykiai. Byloje nustatyta, kad nebuvo gauta ieškovų,
t. y. vieno iš nuotraukoje pavaizduotų asmenų, kuris yra miręs, tėvų sutikimo
publikuoti šią nuotrauką. Dėl to šiai nuotraukai publikuoti be ieškovų sutikimo
turėjo būti teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal
byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados jog ginčo nuotraukos
publikavimas pateisinamas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu. Nurodyta nuotrauka
buvo tiesiog iliustruotas straipsnis.
EŽTT, spręsdamas bylose dėl teisės į privatų
gyvenimą apsaugos ir saviraiškos laisvės pusiausvyros, nuolat pabrėžia
nuotraukų ar spaudos publikacijų indėlį ir reikšmę visuomenės diskusijai viešojo
intereso klausimais (pvz. , 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje von
H-nover pieš Vokietiją (von H-nover v. G-y, no. 59320/00,
judgment of 24 June 2004), kt).
Nagrinėjamoje byloje ieškovų nurodytų faktų apie
jų sūnaus privataus gyvenimo detales ir nuotraukos publikavimo negalima
pateisinti prisidėjimu prie diskusijos visuomenei reikšmingu klausimu apie
narkotikų vartojimo žalą ir pasekmes. Pagal byloje surinktus duomenis galima
daryti išvadą, kad įvardytų faktų ir nuotraukos paskelbimo tikslas buvo
patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo
komercinį interesą. Dėl to ginčo atveju prioritetas turi būti suteiktas teisei
į privatų gyvenimą, be kita ko, teisei į atvaizdą, o ne laisvei skleisti
informaciją arba visuomenės teisei žinoti.

Dėl pažeistos teisės į privatų gyvenimą gynimo būdų

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė apginti jų
pažeistą teisę pripažįstant, kad buvo pažeista teisė į privatų gyvenimą, be
kita ko, ir teisė į atvaizdą, taip pat priteisti neturtinę žalą.
CK 1. 138 straipsnyje pateiktas civilinių
teisių gynimo būdų neišsamus sąrašas, ir šio straipsnio 8 punktas
nukreipia į kitus įstatymus bei juose nustatytus būdus. Šio punkto nuoroda
į kitus įstatymus apima Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Konvenciją bei
jos protokolus. Lietuvos teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip
pat vadovautis EŽTT praktika dėl šio teisės akto taikymo. EŽTT, gindamas
Konvencijoje įvirtintas žmogaus teises, neretai konstatuoja, kad teisės
pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už
patirtą skriaudą (pvz. , EŽTT 2000 m spalio 10 d. sprendimas byloje D-a-
prieš Lietuvą (D-a- v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10
Oktober 2000, § 49), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje
L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. F-e, no. 7508/02, judgment of 10
October 2006, § 52, kt. ).
Taigi teisės pažeidimo pripažinimas yra
savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais
atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės
žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu
atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei
apginti (pvz. , EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M-us
prieš Lietuvą (M-us v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6
November 2003, § 33). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio
6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v.
UAB „TV progrupė“, UAB „L-a- ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006,
kt. ).
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl ieškovų
reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl bendros teisės į privatų gyvenimą
pažeidimo, šiuo konkrečiu atveju, be kita ko, reikėtų įvertinti ir aplinkybę,
kad ieškovai ėmėsi teisės į privatų gyvenimą gynimo praėjus gana daug laiko po
ginčijamų publikacijų paskelbimo, be to, tarp dviejų nurodytų straipsnių
paskelbimo taip pat buvo nemažas laiko tarpas.

Dėl
ieškinio senaties taikymo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą
Išplėstinė
teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos
matyti, jog atsakovas, atsikirsdamas į ieškovų ieškinį, prašė, be kita ko, taikyti
ieškinio senatį (b. l. 48, 183–184). Bylą nagrinėję teismai dėl to
visiškai nepasisakė.
Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl
asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus
įstatymų nustatytas išimtis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas;
2000 m. CK 1. 115 straipsnis, 1. 134 straipsnio 1 punktas).
Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems
reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio
senatis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK
1. 125 straipsnio 8 dalis, 1. 134 straipsnio 1 punktas).
Išnagrinėjusi
bylą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo dienraščio
„Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. ir 2003 m. balandžio
22 d. publikacijose buvo viešai paskleista informacija apie ieškovų sūnaus
privatų gyvenimą ir tai padaryta nesant teisėto bei pagrįsto visuomenės
intereso žinoti tuos faktus. Nurodytos informacijos paskleidimas neatitiko
Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės į privatų gyvenimą
apribojimo sąlygų, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies, taip pat
nurodytų publikacijų paskelbimo metu galiojusių 1964 m. CK 71 straipsnio,
Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų dėl pagrindinių visuomenės informavimo
principų ir privataus žmogaus gyvenimo, CK 2. 23 straipsnio reikalavimų.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad 2000 m. gegužės 22 d. atsakovo dienraštyje išspausdinus ieškovų velionio sūnaus nuotrauką be
ieškovų sutikimo ir nesant jokio viešojo intereso tai padaryti, buvo pažeista
jų sūnaus teisė į atvaizdą. Dėl to
yra pagrindas panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis atmesti
ieškinio reikalavimai pripažinti teisės į privatų gyvenimą, taip pat teisės į
atvaizdą pažeidimą, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – nurodytus
reikalavimus patenkinti. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to,
jog teismai nepripažino teisės į privatumą pažeidimo, ieškinio reikalavimai dėl
neturtinės žalos fakto ir šios žalos dydžio nebuvo nagrinėjami teismų. Dėl
įvardytos priežasties bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų priteisti neturtinę
žalą už teisės į privatų gyvenimą pažeidimą perduodami nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m.
spalio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti.
Ieškinio dalį dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo
patenkinti. Pripažinti, kad atsakovo UAB
„Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės
22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų
našlaičių“ ir 2003 m. balandžio
22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 92 straipsnyje „G-ėjų kova dėl našlaičių“ paskelbti be ieškovų sutikimo duomenys apie jų
sūnaus D. Š. mirties priežastį ir aplinkybes pažeidė D. Š. ir ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Pripažinti, kad, atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ dienraščio „Lietuvos rytas”
2000 m. gegužės 22 d. Nr. 119
straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ šeštame puslapyje išspausdinus ieškovų velionio
sūnaus D. Š. nuotrauką be ieškovų sutikimo, pažeista D. Š. teisė į
atvaizdą.
Ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo
perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt