TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 4. Dėl subjektiškumo reikalavimų pagal Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą

Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės
įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs
prašymą atkurti nuosavybės teises.
Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik
asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens paduotas prašymas
sukels teisinius padarinius pradedant nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio
1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas terminas, kad prašymai turi būti
paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. , su to paties straipsnio 4 dalimi,
kurioje nustatyta, kad kiti dokumentai – patvirtinantys nuosavybės teises bei
giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. ,
darytina išvada, kad įstatyme nustatyta prielaida – būti Lietuvos Respublikos
piliečiu arba įgyti šią pilietybę, turėjo atsirasti iki 2001 m. gruodžio
31 d.
Asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po
2001 m. gruodžio 31 d. , nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių
padarinių nesukurs.
Civilinė byla Nr. 3K-7-24/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128. 2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario
25 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija, susidedanti iš
teisėjų: J-os S-ės (kolegijos pirmininkė), Z-o L-io
(pranešėjas), A-o M-io, A-io
N-o, S-os R-ėnaitės, A-o S-io ir A-o T-o,
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. P. kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, termino atnaujinimo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja
Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija

nustatė:
I. Pareiškimo
esmė

Pareiškėjas
2006 m. spalio 16 d. paduotame pareiškime prašė teismą: 1) nustatyti
juridinę reikšmę
turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės
teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir
vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą
terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto
savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.
Pareiškėjas nurodė, kad yra praleidęs terminą prašymui atkurti
nuosavybės teises į jo senelei priklausiusią žemę ir pastatus paduoti.
Pareiškėjo seneliai G. ir G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis
lygiomis dalimis su bendrasavininkiu M. O. valdė namų valdą Kaune: 1870 kv. m
žemės, du gyvenamuosius namus ir gamybinį pastatą, kuriame veikė įmonė „Volga“ (duomenys
neskelbtini). Visa ši nuosavybė 1940 m. buvo nacionalizuota. 1937 m. mirus seneliui, 1/4 dalį
jo nuosavybės paveldėjo senelė. Taigi pareiškėjo senelė nuosavybės teisėmis
valdė 1/8 dalį visos namų valdos, arba 233,75 kv. m žemės ir 1/8 dalį
dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato. Pareiškėjo motina, G. ir G. G.
duktė M. P. (ikisantuokinė pavardė ir vardas M. D. G. ) yra
mirusi. Motinos gimimo liudijimo neišliko. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis.
Pareiškėjas teigė nežinojęs, kad nuo 1997 m. gyvendamas JAV ir turėdamas JAV
pilietybę turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės turėtą
nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas iki 2003 m. sausio 1 d. negalėjo tapti
Lietuvos Respublikos piliečiu, nes to nebuvo numatyta Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme.

II. Pirmosios
instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Kauno
miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu patenkino pareiškėjo pareiškimą: 1) nustatė
juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės
teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų
namų ir vieno
gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujino pareiškėjui praleistą
terminą prašymui
atkurti nuosavybės teisę į pareiškėjo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno
miesto savivaldybei
ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.
Teismas
nurodė, kad pareiškėjui 2006 m. sausio 24 d. buvo išduotas Lietuvos
Respublikos piliečio pasas. Pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, turi
teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas negali pateikti dokumentų, kurie
vienareikšmiškai patvirtintų, jog nekilnojamasis turtas, į kurį pretenduoja pareiškėjas,
nuosavybės teise priklausė jo senelei G. G. Tačiau archyvo pateiktų duomenų ir tuo metu galiojusių teisės
normų analizė leidžia padaryti tokią išvadą. Pagal archyvo duomenis, namų valdą
(duomenys
neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė du savininkai: M. O. ir pareiškėjo senelis G. G.
Nėra jokių duomenų, kokiomis dalimis jie valdė šią nuosavybę, tačiau tuo metu
galiojusių Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 543 straipsnyje buvo
nustatyta, kad nuosavybės teisė tam pačiam turtui, priklausanti dviem ar daugeliui
asmenų, yra bendrosios nuosavybės teisė, ji vadinasi taip pat bendrojo turėjimo teisė. Teismas padarė išvadą,
kad
turtą M. O. ir G. G. valdė lygiomis dalimis. Kauno apskrities archyvo
pažymoje nurodyta,
kad Kauno mokesčių inspekcijos fonde esančioje 1929–1940 m. M. O. ir G. G. nekilnojamojo turto
byloje yra 1939 m. mokesčių inspektoriaus nutarimas, kuriame įrašyta, jog, 1937 m.
gruodžio 23 d. mirus G. G. , liko jo turtas, esantis (duomenys
neskelbtini), susidedantis
iš pusės teisių į 1796,85 kv. m žemės sklypą, du gyvenamuosius namus ir
vieną fabriko pastatą, ir kad šį turtą pagal Kauno apylinkės teismo 1938 m.
gruodžio 17 d. nutarimą paveldėjo žmona G. G.
Teismas
nurodė, kad pareiškėjas, būdamas tinkamas subjektas, įgijo teisę atkurti
nuosavybės teises į senelės G. G. turėtą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodytas termino
praleidimo priežastis teismas pripažino svarbiomis ir patenkino prašymą
atnaujinti praleistą terminą.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko
administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 30 d. sprendimu Kauno miesto
apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino ir
pareiškimą atmetė.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 10 straipsnio 1 ir 4 dalies
normas prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m.
gruodžio 31 d. , o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku
patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nuo 2004 m.
spalio 26 d. įsigaliojusios šio Įstatymo redakcijos (2004 m. spalio 12 d.
įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad
piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo
terminą dėl
priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti
atnaujinamas. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad pilietybę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikiami su
prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises ir ryšį su savininku
patvirtinantys dokumentai gali būti pateikti vėliau. 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nenustatyta, kad
pilietybę patvirtinantis dokumentas, nepateiktas su prašymu atkurti nuosavybės
teises per įstatymo nustatytą terminą tokiems prašymams paduoti, gali būti pateiktas
vėliau, t. y. per terminą, per kurį gali būti pateikti nuosavybės teises
ir giminystės
ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Asmenims, nepateikusiems pilietybę
patvirtinančio
dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių
atkūrimo pateikti,
nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos
(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-292/2004).
Byloje nėra duomenų, kada pareiškėjas, nuolat gyvenantis užsienyje,
pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Tik 2006 m.
sausio 5 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus sprendimu buvo nuspręsta pripažinti pareiškėją
Lietuvos Respublikos piliečiu, o 2006 m. sausio 24 d. jam buvo
išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Taigi pareiškėjas iki 1997 m. liepos 1 d.
Įstatymo 10 straipsnio
1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs
Lietuvos Respublikos pilietybės, neatitiko 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo
dėl pilietybės. Kadangi pareiškėjas nebuvo byloje aptariamo teisinio santykio
subjektas, tai negali būti atnaujintas terminas veiksmams, nustatytiems
Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, atlikti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos
teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Nuo 2004 m.
spalio 26 d. įsigaliojo šio Įstatymo 10 straipsnio nauja redakcija
(2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija), pagal
kurią piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises
pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismai pripažįsta svarbiomis,
praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šiame įstatyme nenustatyta, kad asmuo,
kuris neturėjo pilietybės patvirtinančio dokumento iki 2001 m. gruodžio 31 d. ,
netenka teisės kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistus terminus.
Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino, ar priežastys, dėl
kurių praleistas terminas, yra svarbios. Pareiškėjas gyvena JAV, yra ir Izraelio
pilietis. Iki 2003 m. sausio 1 d. jis negalėjo tapti Lietuvos Respublikos
piliečiu, nes to nebuvo numatyta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos
pilietybės įgyvendinimo įstatyme.
2. Pareiškėjui, kaip ir bet kuriam kitam Lietuvos Respublikos
piliečiui, suteikta teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą
pareiškimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminą. Tačiau tokia
teisė tampa niekine, jeigu teismas aiškina teisę taip, kad yra iš anksto
žinoma, jog piliečiui negali būti atnaujinamas terminas. Apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų 2005 m.
vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2005. Teismas taip
pat išsprendė klausimą, kurio sprendimas yra ne teismo kompetencija – ar prašymas paduotas
tinkamo asmens.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities
viršininko administracija prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. T-a- gali būti atnaujinamas,
termino praleidimo priežastis teismui pripažinus svarbiomis tik tiems asmenims,
kurie iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.
turėjo teisę pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, taip pat pateikti
nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, bet to dėl tam
tikrų priežasčių nepadarė. Taigi termino atnaujinimas galimas tik asmenims, turėjusiems
tokią teisę ir įstatymo nustatytu laikotarpiu, tačiau negalėjusiems šios teisės
įgyvendinti dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių (ilgalaikė
sunki liga, ilgalaikis išvykimas ir t. t. ).
2. Teisė pretenduoti į nuosavybės teisių
atkūrimą pareiškėjui atsirado tik pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Pareiškėjui praleistas
terminas negali
būti atnaujinamas, nes iki įstatymo nustatyto termino pabaigos (iki 2001 m.
gruodžio 31 d. ) pareiškėjas iš viso neturėjo teisės paduoti prašymo dėl
nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto
savivaldybė prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o
kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyti
terminai: prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m.
gruodžio 31 d. , o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys
dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Su prašymu turėjo būti
pateiktas pilietybę patvirtinantis dokumentas. Apeliacinės instancijos teismas
tinkamai taikė materialinės teisės normas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl įstatymo
nustatyto termino atnaujinimo yra pasisakęs, kad terminas prašymui dėl nuosavybės
teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie
turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet
neįgyvendino šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių
(nutartys administracinėse bylose Nr. A7-821/2006; A6-938/2006;
A7-781/2006; A11-751/2006; A14-1260/2006; A8-313/2007
ir kt. ).
Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš įstatyme nustatytų
prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tačiau tik šios prielaidos
buvimas nesukuria asmeniui tokios subjektinės teisės. Kad ši subjektinė teisė atsirastų, asmuo turi
įvykdyti tam tikras sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises,
pateikti nuosavybės
ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Taigi yra
įstatyme nustatytų prielaidų ir tam tikrų sąlygų įvykdymo visuma. Įstatyme
nustatyta galimybė atnaujinti terminą tiems veiksmams, kurie yra susiję su įstatyme
nustatytų sąlygų įvykdymu, atlikti, bet nenumatyta galimybė atnaujinti
terminą tiems veiksmams, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimu, atlikti (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A8-1403/2006, paskelbta Administracinių teismų
praktika 10, 2007). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad
pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs Lietuvos
Respublikos pilietybės, todėl jam negali būti atnaujintas terminas veiksmams, nustatytiems 1997 m. liepos 1 d.
Įstatymo
10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, atlikti.
2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos teismų
suformuotos praktikos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą ir nuosavybės
teisų atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės normų taikymo ir
aiškinimo.
Prašomo nustatyti
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukurs pareiškėjui teisinių
padarinių, nes jo pagrindu neatsiras subjektinės teisės dėl nuosavybės teisės
atkūrimo į pageidaujamą susigrąžinti turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės

Pareiškėjas
2006 m. spalio 16 d. paduotame pareiškime prašė teismą: 1) nustatyti
juridinę reikšmę
turintį faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės
teisėmis valdė 233,35 kv. m žemės sklypą ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų
namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti praleistą
terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jo senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kauno miesto
savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai pateikti.
Pagal
pareiškėjo prašymą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pilietybės reikalų skyrius 2006 m. sausio 5 d. pateikė išvadą ir
siūlė A. P. pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiu. Tos pačios dienos
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Pilietybės reikalų skyrius priimtu sprendimu A. P. pripažintas
Lietuvos
Respublikos piliečiu. Lietuvos Respublikos piliečio pasas jam išduotas 2006 m.
sausio 24 d.

VI. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

I

Šioje
byloje esminis klausimas yra tas, ar pareiškėjas A. P. , 2006 m.
sausio 5 d. įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal nuosavybės teisių
restitucijos santykius reglamentuojančius įstatymus, turi teisę atkurti
nuosavybės teises į jo senelei G. G. nuosavybės teises priklausiusį ir
išlikusį nekilnojamąjį
turtą.

Dėl įstatymų nustatyto
reikalavimo būti Lietuvos Respublikos piliečiu

Pripažindama
nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai
pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos
piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį
jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti
kompensaciją“. Šiuose teiginiuose įstatymų leidėjas apibrėžė vieną iš
pagrindinių reikalavimų subjektui, siekiančiam susigrąžinti išlikusį turtą natūra, –
turėti Lietuvos pilietybę.
Nuosavybės
teisių atkūrimas buvo reglamentuojamas 1991 m. birželio 18 d.
priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir 1991 m. birželio
18 d Įstatymas Nr. I-1454), kuris įsigaliojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d.
Šio Įstatymo
1 straipsnio, nustačiusio įstatymo paskirtį, 1 dalyje buvo nustatyta,
kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR)
įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis
turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių,
kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo
tvarką ir sąlygas. Šio Įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyti subjektai,
kuriems atkuriamos
nuosavybės teisės į turtą. Kartu šiems subjektams buvo nustatytas reikalavimas
– turėti Lietuvos pilietybę. Savininkui ir kitiems pretendentams, neturintiems
Lietuvos pilietybės, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo
būti atkurtos. Be to, buvo nustatyti dar papildomi reikalavimai – turėti šią
pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m.
liepos 8 d.
buvo laikinai sustabdytas pagal Seimo 1997 m. sausio 16 d. priimto
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 1 straipsnį, kuriame buvo
nustatyta, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas sustabdomas laikinai, „iki bus priimtas naujas
įstatymas“.
1997 m.
liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymas, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.
Pažymėtina, kad nors šio Įstatymo pavadinimas ir skiriasi nuo anksčiau nuosavybės
teisių atkūrimą reguliavusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, jis reglamentuoja to
paties pobūdžio, t. y. nuosavybės teisių restitucijos, santykius.
Šio Įstatymo
preambulėje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją
įgytos nuosavybės
teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos
piliečių valia
priimta <. . . > Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių
teises bei nuosavybę“; kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m.
birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams
grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai
už jį
atlyginama“. Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat
ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialusis (ad hoc)
įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių
atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių
atkūrimas, o baigus restituciją, jis neteks prasmės.
Šio Įstatymo 2 straipsnyje
nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą
nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Pažymėtina, kad
1997 m.
liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nebebuvo nuostatų, kurios buvo ankstesniame
nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme – turėti šią pilietybę
patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vykdant
nuosavybės teisių restituciją, minėtų įstatymų normos daugelį kartų buvo keičiamos ir
papildomos. Keičiant teisinį reglamentavimą, viena vertus, buvo plečiamas
asmenų, kuriems
gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas ir turto, į kurį gali būti
atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti
atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, sąrašas buvo siaurinamas nustatant vis
kitokias nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas. Tačiau šiuose įstatymuose nustatytas reikalavimas
subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises, – turėti Lietuvos Respublikos
pilietybę, nebuvo keičiamas. Taigi, šio pirmiau nurodytuose įstatymuose
nustatyto reikalavimo turi būti laikomasi kiekvienu atveju, kai siekiama
atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą turtą.

Dėl Lietuvos
Respublikos piliečio teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinimo

1. Įstatymo „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1991 m. birželio
18 d Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalyje (pirminėje
redakcijoje; ši dalis nebuvo keičiama ar papildoma iki visas Įstatymas nebuvo
pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad su prašymu pateikiamas
pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Taigi
šioje įstatymo normoje buvo įtvirtintas reikalavimas įrodyti pilietybę jau
paduodant prašymą atkurti nuosavybės teises. Prašymų atkurti nuosavybės teises
padavimo terminas buvo nustatytas šio įstatymo 10 straipsnio 1-3 dalyse, tačiau
juose nustatytais terminais nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas nebuvo užbaigtas.
Pažymėtina, kad nustačius prašymų atkurti nuosavybės teisės padavimo terminus
ir reikalavimą kartu su prašymu pateikti pilietybę ir nuosavybę patvirtinančius
dokumentus (1991 m. birželio 18 d Įstatymo Nr. I-1454 10 straipsnio 5 dalis),
šio Įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje taip pat buvo įtvirtinta
Vyriausybės teisė pratęsti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo
laiką. Dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas buvo
pratęstas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 590 iki 1992 m. kovo
31 d. , Vyriausybės 1992 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 171 iki
1992 m. gruodžio 31 d. ir buvo kiekvienais metais pratęsiamas
atitinkamai iki kitų metų gruodžio 31 d. Paskutinis, vykdant šį Įstatymą, buvo
Vyriausybės 1996 m. gruodžio 18 d. priimtas nutarimas Nr. 1459, kuriuo dokumentų,
patvirtinančių nuosavybės teises, pateikimo terminas pratęstas iki 1997 m. gruodžio
31 d.
1997 m. liepos 1 d.
priimto Lietuvos
Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (pirminėje redakcijoje), kaip ir 1991 m.
birželio 18 d Įstatyme Nr. I-1454, buvo analogiška nuostata, kad kartu su prašymu
atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir
pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys
dokumentai. Šių dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė. Vadovaudamasi šia Įstatymo
nuostata, Vyriausybė
1999 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 14 nustatė
dokumentų, patvirtinančių piliečių nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su išlikusio
nekilnojamojo turto savininku,
pateikimo terminą iki 1999 m. gegužės 1 d. Priėmus 1999 m. gegužės 13 d. Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10,
12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. VIII-1181, kuris
įsigaliojo nuo 1999 m. birželio 2 d. , 1997 m. liepos 1 d. Įstatyme Nr. VIII-359 nebebuvo nuostatos,
kad minėtų dokumentų pateikimo terminus nustato Vyriausybė.
2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtu Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-489
buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio
1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka
teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Taigi įstatymu
nustatytas prašymų padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d. )
tapo naikinamuoju terminu. Tai reiškė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises po
šios datos nebus galima paduoti. Tokia padėtis buvo iki to laiko, kai 2004 m. spalio 12 d. buvo
priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuris
įsigaliojo 2004 m. spalio 26 d. Šio Įstatymo 1 straipsniu buvo
nustatyta, kad „piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių,
kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti
atnaujinamas“. Taigi šia įstatymo nuostata naikinamasis terminas pakeistas
atnaujinamuoju ir piliečiai įgijo teisę paduoti prašymus po nurodytos (2001 m.
gruodžio 31 d. ) datos ir,
esant svarbioms priežastims, prašyti teismo atnaujinti praleistą prašymo
padavimo terminą.
2001 m. rugpjūčio 3 d. priimtas Lietuvos
Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-489
yra svarbus ir ta prasme, kad juo buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d.
Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 4 dalis, jog piliečiai,
padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į
nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių
dokumentų, tokius dokumentus iki 2002 m. liepos 1 d. turi pateikti šio
įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10
ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. IX-1139 šis terminas
buvo pratęstas iki 2003 m. liepos 1 d. ;
2003 m. birželio 19 d.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 10 straipsnio
pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634 – iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Apibendrinant darytina išvada, kad 2001 m.
rugpjūčio 3 d. priimto Įstatymo Nr. IX-489 padarytais 1997 m. liepos 1 d.
Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais
buvo išskirtos dvi atskiros prielaidos,
turinčios reikšmės atkuriant nuosavybės teises. Šių prielaidų įgyvendinimo
teisė buvo apibrėžta atitinkamais terminais. V-a jų – Lietuvos Respublikos
piliečio prašymo atitinkamai institucijai padavimas iki 2001 m. gruodžio
31 d. , kita – nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių
dokumentų pateikimas iki 2003 m.
gruodžio 31 d. Minėta, kad 2004 m. spalio
12 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme taip pat
buvo nustatyta galimybė teismine tvarka šiuos abu įstatymo nustatytus terminus
atnaujinti.
2. 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 3 dalies (vėliau 10 straipsnio 4 dalis) nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas, išliko nepakitusi. Tačiau tokia įstatymo nuostata – pateikti pilietybės dokumentą,– nepanaikina Respublikos pilietybę turinčio asmens teisės įgyvendinti subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) 2 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 2 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas, asmens tapatybės kortelė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 39. 6 punkte konstatavo:„<. . . > Šiame kontekste paminėtina, jog Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (t. y. asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu priklauso nuo to, ar asmeniui išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas“. Taigi, pagal pilietybės įstatymus ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises iki 2001 m. gruodžio 31 d. , negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas tik įrodo juridinį faktą – asmens buvimą piliečiu bet jos nesukuriančiu ir nepanaikinančiu.
Nuosavybės teisės atkūrimas yra
subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų
pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pilietybė yra būtinas
subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali
pateikti tik
asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Tik tokio asmens paduotas
prašymas sukels teisinius padarinius pradedant nuosavybės teisių atkūrimo
procesą. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
nuostatą, kurioje nustatytas terminas, kad prašymai turi būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. , su to paties straipsnio
4 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiti dokumentai – patvirtinantys nuosavybės teises bei
giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. , darytina išvada, kad
įstatyme nustatyta prielaida – būti Lietuvos Respublikos piliečiu arba įgyti šią
pilietybę, turėjo atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Asmeniui,
įgijusiam Lietuvos Respublikos
pilietybę po 2001 m. gruodžio
31 d. , nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas
teisinių padarinių nesukurs.
Šioje byloje
nagrinėjamo ginčo aspektu reikšminga yra ta aplinkybė, kada pareiškėjas
įgyvendino savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir priklausomai nuo to
spręstina, yra jis nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą
teisinių santykių tinkamas subjektas ar nėra. Byloje nustatyta, kad A. P. pripažintas
Lietuvos Respublikos piliečiu 2006 m. sausio 5 d. , t. y. po 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalyje
(2001 m.
rugpjūčio 3 d. Įstatymo
Nr. IX-489 redakcija) nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. Esant
tokiai teismų konstatuotai aplinkybei, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitiko 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359  2 straipsnio 1 dalyje  (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatyto reikalavimo
– iki 2001 m.
gruodžio 31 d. būti Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl jis neįgijo teisės
atkurti nuosavybės teises. Neturėdamas subjektinės teisės į nuosavybės
atkūrimą, asmuo neturi teisės ar įstatymų saugomo intereso (CPK 5 straipsnis),
kuris turi būti apgintas, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą
pareiškimui paduoti teisme negalėjo būti nagrinėjamas.

II

Nagrinėdami bylą
teismai klaidingai taikė teisės normas, reglamentuojančias rūšinį teismingumą ir
juridinę
reikšmę
turinčio fakto nustatymą. Kad būtų suvienodinta teismų praktika šios kategorijos
bylose, išplėstinė
teisėjų kolegija laiko, jog dėl šių teisės klausimų turi būti pasisakyta.

Dėl teismingumo

Be reikalavimo būti
Lietuvos Respublikos piliečiu, asmuo aktyviu veiksmu turi išreikšti savo valią
atkurti nuosavybės teises – paduoti prašymą atkurti jas į konkrečius išlikusius
objektus. Prašymas
turi būti paduotas ne teismui, bet atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m.
rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos
6 punkte detalizuotos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl
nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pilietis
turi būti kreipęsis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės
instituciją. Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu
į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į teismą su
pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis,
2004 m. spalio
12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Tokiu atveju kyla
klausimas, ar bendrosios kompetencijos teismas turėtų nagrinėti prašymą dėl
1997 m. liepos 1 d.
Įstatymo Nr. VIII-359 (2001 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo Nr. IX-489 redakcija) 10 straipsnio
1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad būtina atsižvelgti
į tai, jog išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio
kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose
nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės
normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės
teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo
administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
1997 m.
liepos 1 d. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra
sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso
stadija. Tai,
kad valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra
viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio
1 dalis) ne kartą konstatavo specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl
teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (2002 m.
lapkričio 19 d. nutartis, priimta byloje V. C. v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija, 2002 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta byloje Z. T. S.
v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2004 m. spalio 22 d.
nutartis, priimta byloje I. Č. v. Kauno apskrities viršininko
administracija; 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta byloje
A. K. v. V. C. , Vilniaus apskrities viršininko administracija;
2005 m.
nutartis, priimta byloje I. M. M. v. Kauno apskrities viršininko
administracija ir kiti; 2007 m. birželio 14 d. nutartis priimta byloje K. J.
v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kiti).
Minėta, kad pagal 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 17 straipsnį
prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Šios institucijos
atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo,
kai jis mano, kad jo teisės
ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą)
administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio
3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese
kylantys ginčai nenagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.
Šiuo atveju su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą
prašymui paduoti pareiškėjas A. P. kreipėsi tiesiogiai į bendrosios
kompetencijos teismą. Kauno
miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija iš esmės išnagrinėjo pareiškimą atnaujinti praleistą terminą
prašymui paduoti. Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu Lietuvos Respublikos pilietis po 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su prašymu į atitinkamą valstybės
instituciją, tik tada toks asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalis, 2004 m. spalio 12 d. Įstatymo Nr. IX-2490 redakcija). Pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui
atkurti nuosavybės teises paduoti
bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies
1 punktas).

Dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo

Pareiškime
pareiškėjas prašė teismą ne tik atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą, kad jo senelė G. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis
valdė 233,35 kv. m
žemės ir 1/8 dalį dviejų gyvenamųjų namų ir vieno gamybinio pastato (duomenys
neskelbtini). V-inant šį pareiškėjo prašymą būtina atsižvelgti į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato
faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas
ar pabaiga. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos
tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius,
nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas,
pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai
buvo ar yra, tačiau pagal teisę neturi juridinės reikšmės.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti,
kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę
reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę
reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne
teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę
turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų
dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos
iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
1997 m. liepos 1 d. Įstatymo 9 straipsnyje
nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš
hipotekos knygų, jei šių nėra, – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai,
turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai,
testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Šioje įstatymo normoje ne
tik nustatyta, kokie įrodymai gali patvirtinti nuosavybės teisę bei suteikta
teisė Vyriausybei detalizuoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų sąrašą. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo
tvarkos 12 punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises.
Tiek Įstatymo 9 straipsnio, tiek ir šio Vyriausybės nutarimo 12 punkto
sisteminė analizė patvirtina, kad šiomis nuostatomis reglamentuojamas tik
įrodinėjimo klausimas, kai nuosavybės teisės atkūrimas sprendžiamas
administracine tvarka. Nuosavybės
teisių restitucijos santykius reglamentuojantys teisės aktai nenustato
specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius
su nuosavybės teisės atkūrimu. Pareiškėjas pateikė dokumentus apie savo senelės
G. G. turėtą nuosavybę. Šių dokumentų juridinę reikšmę turėtų įvertinti ir
priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet
institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Minėta, kad
pareiškėjas į tokią instituciją nesikreipė. Šiuo atveju, pareiškėjui dar
negavus atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų
pakankamumo (nepakankamumo), minėtą klausimą bendrosios kompetencijos teismai
išsprendė ypatingosios teisenos tvarka. Tuo tarpu šioje byloje juridinę reikšmę
turintis faktas – kad pareiškėjo senelė G. G. nuosavybės teisėmis valdė
atitinkamą turtą – negalėjo būti nustatytas.

III

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant
tokiai situacijai, bendrosios kompetencijos teismas apskritai negalėjo
įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį; šis konstatavimas
patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškinio
pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies
1 punktas). Priėmęs pareiškimą, teismas turėjo nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio
1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš esmės išnagrinėjo
pareiškėjo prašymus, nors turėjo nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Atitinkamą sprendimą – nutraukti bylą priima kasacinis teismas (CPK 293 straipsnio
1 punktas, 359 straipsnio
1 dalies 6 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. ir Kauno miesto
apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimus panaikinti ir bylą
nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt