TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
TEISMŲ PRAKTIKOS KELIŲ TRANSPORTO EISMO SAUGUMO AR TRANSPORTO PRIEMONIŲ
EKSPLOATAVIMO TAISYKLIŲ PAŽEIDIMO (BAUDŽIAMOJO KODEKSO 281 STRAIPSNIS)
BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE
TEISMŲ PRAKTIKOS KELIŲ TRANSPORTO EISMO SAUGUMO AR
TRANSPORTO PRIEMONIŲ EKSPLOATAVIMO TAISYKLIŲ PAŽEIDIMO (BAUDŽIAMOJO KODEKSO 281
STRAIPSNIS) BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE
APŽVALGA

Įvadinės pastabos

V-a iš priemonių, užtikrinančių saugų transporto eismo funkcionavimą, –
teisingas baudžiamųjų įstatymų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už veikas,
kuriomis kėsinamasi į šią vertybę, taikymas. Iš visų Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso XXXIX skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai transporto
eismo saugumui“ nurodytų nusikalstamų veikų teismų praktikoje dažniausiai
taikomas BK 281 straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių (toliau – ir
kelių eismo taisyklių) pažeidimą, sukėlusį šiame straipsnyje nurodytus
padarinius.  
BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymiai
įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu
remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir
reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisykles. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai,
vairuojant transporto priemonę, pažeidžiamos teisės aktų nustatytos specialiosios
elgesio saugumo taisyklės kitose veiklos srityse, todėl teismams tenka spręsti ir
BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų atribojimo nuo kitų nusikalstamų veikų
klausimus. Skiriasi ir kai kurių požymių, pavyzdžiui, transporto priemonės
vairavimo, kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimo padarymo vietos traktavimas.
Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo sudėtys yra materialios, todėl šių
pažeidimų sukelti padariniai – didelė turtinė žala, nesunkus bei sunkus
nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ar jo žūtis laikytini esminiu kriterijumi,
pagal kurį šis nusikaltimas atribojamas nuo kelių eismo taisyklių pažeidimų, už
kuriuos taikoma administracinė atsakomybė. BK 281 straipsnyje baudžiamoji
atsakomybė diferencijuojama atsižvelgiant į dvi aplinkybes: 1) atsiradusių
padarinių sunkumą; 2) kelių transporto priemonę vairuojančio asmens apsvaigimą
nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje nepakankamai
dėmesio skiriama atskiriems BK 281 straipsnyje numatytiems nusikaltimo
požymiams nustatyti. Dažnai nuosprendžiuose tik konstatuojama, kad padarytas
nusikaltimas yra neatsargus, tačiau nenurodoma neatsargumo rūšis ir juo labiau
neatskleidžiamas jos turinys. Taikant BK 281 straipsnį teismams kyla sunkumų
nustatant priežastinį ryšį tarp padaryto kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir eismo įvykio metu
kilusių padarinių, ypač tada, kai šias taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai.
Priežastinio ryšio įrodinėjimas teismų praktikoje dažnai apsiriboja ekspertizės
akto ar specialisto išvadų atkartojimu, todėl jose pateikiami duomenys ne visada
tinkamai teisiškai įvertinami. Be to, iš teismų sprendimų dažnai neaišku, ar
išdėstyti motyvai atspindi padaryto kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, ar priežastinio ryšio
arba kaltės nustatymą, o tai irgi apsunkina šių požymių įrodinėjimą.
Baudžiamasis
įstatymas suteikia plačias galimybes teismams individualizuoti baudžiamąją
atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimus. BK 281 straipsnio atitinkamų dalių
sankcijose numatytos kelių rūšių bausmės, o laisvės atėmimo bausmės dydžio
intervalas taip pat platus. Šis nusikaltimas yra neatsargus, todėl už jo
padarymą gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės bei
atidedamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Iš teismų praktikos
matyti, kad šios galimybės ne visada tinkamai įgyvendinamos. Pasitaiko atvejų,
kai paskirtų bausmių rūšis ir dydis neatitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo
laipsnio, o laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas nesant pakankamo
pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Teismai neišnaudoja ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis
specialiąja teise – visų taikymo galimybių.
Šio apibendrinimo tikslas – atskleisti BK 281
straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėčių požymių prasmę, turinį ir kartu
suvienodinti teismų praktiką aiškinant šių sudėčių objektyviuosius ir
subjektyviuosius požymius bei skiriant bausmes ar taikant bausmės vykdymo
atidėjimą arba atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės už šio
nusikaltimo padarymą.
Pažymėtina, kad po naujojo Baudžiamojo kodekso
įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. baudžiamasis įstatymas, nustatantis
atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimą, buvo keistas vieną kartą, tačiau BK 281
straipsnyje numatytų veikų nusikalstamumui gali turėti reikšmės ir jų požymius
detalizuojančios Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET), kurių pakeitimai nereti.
Apibendrinimo metu buvo analizuota ir apibūdinta teismų praktika taikant BK 281
straipsnį iš esmės galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio
12 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintai Kelių eismo taisyklių redakcijai
(Žin. , 2003, Nr. 7). Būtent šios redakcijos Kelių eismo taisyklių
nuostatomis (taip pat ir jų numeracija) remiamasi apžvalgoje ir jos išvadose.
Tuo tarpu nuo 2008 rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja Kelių eismo taisyklių
redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu
Nr. 768 (Žin. , 2008, Nr. 88). T-ėl teismai, taikydami naujos redakcijos Kelių
eismo taisyklių nuostatas, turės jas įvertinti ir baudžiamųjų įstatymų
galiojimo laiko atžvilgiu aspektu.
Apžvalgoje remiamasi daugiau kaip 700
bylų, nagrinėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose 2005–2007 metais,
analize bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis po naujojo Baudžiamojo
kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. , kuriose sprendžiami BK 281
straipsnio taikymo klausimai.  

BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymius detalizuojantys
teisės aktai

BK 281 straipsnyje numatytų veikų
požymiai nurodyti ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose,
reglamentuojančiuose kelių transporto eismo saugumo bei transporto priemonių
eksploatavimo taisykles. Šiais teisės aktais būtina remtis kvalifikuojant
asmens veiką pagal BK 281 straipsnį, todėl teismai turi juos suprasti ir
tinkamai taikyti.
Kelių eismo saugumo ir iš dalies kelių
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių bendrieji reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais
2000 m. spalio 12 d. įstatyme Nr. VIII-2043 (Žin. , 2007, Nr.
128-5213), kuriame įtvirtinti saugaus eismo
automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisiniai pagrindai, pagrindinės
eismo dalyvių, kelių priežiūros institucijų, policijos pareigūnų teisės ir
pareigos, taip pat pagrindiniai su transporto priemonių technine būkle,
techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susiję reikalavimai.
Minėti reikalavimai sukonkretinti 2002
m. gruodžio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintose ir nuo 2003
m. balandžio 1 d. galiojusiose Kelių eismo taisyklėse (nauja redakcija
patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr.
768), nustatančiose eismo tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš
teismų praktikos matyti, kad Kelių eismo taisyklės laikytinos pagrindiniu
teisės aktu, kuriame numatytų atitinkamų taisyklių pažeidimai išreiškia dalį
objektyviųjų BK 281 straipsnio sudėties požymių. Šis teisės aktas ne tik
nustato pagrindines eismo dalyvių teises ir pareigas, bet ir sukonkretina kitų
saugų eismą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. KET taip pat apima dalį
normų, nustatančių BK 281 straipsnio 9 dalyje nurodytų kelių transporto
priemonių eksploatavimo tvarką. Pavyzdžiui, KET 60 punkte nurodyta bendra
vairuotojų pareiga: „draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių
reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę“, o daugelyje kitų KET punktų
nustatyti reikalavimai saugiam kelių transporto priemonių naudojimui
(eksploatavimui). Pavyzdžiui, KET 282 punkte nurodyti atvejai, kai transporto
priemone važiuoti draudžiama (neveikia pagrindinis stabdys, neveikia vairo
mechanizmas, netvarkingas transporto priemonės ir priekabos sukabinimo įtaisas
ir pan. ).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje
galioja ir kiti teisės aktai, kuriuose yra nuostatų dėl tam tikrų kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo aspektų. Iš
teismų praktikos matyti, kad kartais teismams tenka vadovautis ne tik Kelių
eismo taisyklėmis, bet ir kitais teisės aktais, kurie detalizuoja konkrečius
Kelių eismo taisyklių punktus, nustatančius transporto priemonių eksploatavimo
sąlygas, ir kartu atskleidžia veikų, numatytų BK 281 straipsnyje, požymius.
V-aviškio rajono apylinkės teismo 2006 m.
birželio 1 d. nuosprendžiu Č. Š. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį
už tai, kad, būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Honda Civic“, pažeidė
Kelių eismo taisyklių 53, 60, 68, 164 ir 172 punktų reikalavimus bei Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 3-241
„Dėl techninių reikalavimų naudojamoms kelių transporto priemonėms“.
Vairuodamas automobilį jis nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė
į kelio sąlygas, transporto priemonės ypatumus bei vairavo techninių
reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę – lengvąjį automobilį, kurio
ašies nesuporintų ratų padangos buvo nevienodos, dėl to šio nesuvaldė,
išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir atsitrenkė į pakelės medį; nuo
eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų mirė šio automobilio keleivė
M. Š. , keleivėms I. Š. padarytas nesunkus, o A. Š. – sunkus
sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji
byla Nr. 1-102-91/2006).
Atvejį, kai, kvalifikuojant veiką pagal BK 281
straipsnį, kaip teisės šaltiniai naudojami kiti teisės aktai, atskleidžiantys Kelių
eismo taisyklių nuostatų, kartu ir BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų
požymių turinį, iliustruoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.
2K-62/2008, kurioje teisėjų kolegija pažymėjo, kad <. . . >
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d.
įsakymu Nr. 301 patvirtintos Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos 3 lentelės
36. 11 punkte numatyta, kad epilepsija su įvairaus pobūdžio paroksizmais
nepriklausomai nuo su ja susijusių psichikos, elgesio, intelekto pakitimų
laikoma absoliučia kontraindikacija vairuoti visų kategorijų transporto
priemones. Kelių eismo taisyklių 68 punkte nustatyta, kad draudžiama vairuoti
transporto priemonę susirgus, jeigu gali kilti pavojus saugiam eismui. V. J. nebuvo kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 68
punkte nustatytus reikalavimus. <. . . > Teismas savo iniciatyva neturėjo
galimybės pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis, todėl V. J. elgesys,
kai jis, sirgdamas epilepsija ir tai žinodamas, vairavo automobilį, liko
teisiškai neįvertintas.
Atskirai
paminėtini atvejai, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo reikalavimai įtvirtinti lokaliniuose teisės aktuose, kurie
reglamentuoja tam tikros rūšies transporto priemonių eksploatavimo, važiavimo
uždaroje teritorijoje ir pan. reikalavimus. Dėl lokalinių teisės aktų taikymo
kvalifikuojant veiką yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr.
2K-598/2004:
Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendyje
konstatuota, kad S. P. pažeidė valstybės įmonės „Tauragės regiono keliai“
1996 m. rugsėjo 19 d. darbų saugos instrukcijos Nr. 1  1. 5. 1 punkto ir tos pačios įmonės 1997 m.
lapkričio 14 d. darbų saugos instrukcijos Nr. 88  1. 3. 6 punkto reikalavimus žinoti ir tiksliai
vykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, eismo reguliavimo sig-lus:
važiuodamas atbulas kliudė įmonės darbuotoją S. M. , prispaudė jį mašinos
sniego valymo rotoriumi prie garažo sienos, taip padarė nukentėjusiajam
pavojingą gyvybei sunkų kūno sužalojimą. Tokia apkaltinamajame nuosprendyje
išdėstyta formuluotė rodo, kad teismas, turėdamas teisės šaltinius,
reglamentuojančius ir darbų saugos, ir kelių eismo taisykles, šiuo konkrečiu
atveju didesnę teisinę reikšmę teikė įmonės darbų saugos instrukcijoms ir jose
išdėstytoms normoms. Kelių eismo taisyklių 12. 15 punkto pažeidimas paminėtas
tik nuosprendžio motyvuose. Toks atitinkamų poįstatyminių teisės norminių aktų
ir jų reikšmės traktavimas, davęs pagrindą S. P. veiką kvalifikuoti pagal
1961 m. BK 247 straipsnio 1 dalį, nebuvo teisingas.
Apsiribojimas vietiniais (lokaliniais) teisės
norminiais aktais aiškinant blanketinėse dispozicijose numatytus tam tikrus
nusikalstamos veikos sudėties požymius kelia pavojų, kad ne visoje Lietuvos
Respublikos teritorijoje baudžiamasis įstatymas bus interpretuojamas ir
taikomas vienodai. Tai nepriimtina, nes sudaro prielaidas fundamentalių
teisingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principų, kurie ypač svarbūs
baudžiamosios justicijos sferoje, pažeidimams.
Valstybės įmonės „Tauragės regiono keliai“ darbų
saugos instrukcijos kaip tik ir yra vietiniai (lokaliniai) teisės norminiai
aktai. Neneigiant jų reikšmės bylai, svarbos įrodinėjimui, kaltės nustatymui ar
paneigimui, tokie aktai vis dėlto negali nulemti baudžiamosios teisės normos
ribų, daryti įtaką nusikalstamos veikos sudėties požymių turiniui.
Šioje byloje, aiškinantis baudžiamojo įstatymo
taikymo galimybes, nebuvo skirta pakankamai dėmesio ir Lietuvos Respublikos
darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 17 straipsniui, kurio 1 dalyje nustatyta,
kad įmonės teritorijoje transporto priemonių eismas organizuojamas pagal
atitinkamos transporto rūšies eismo taisykles. Išdėstyti motyvai duoda pagrindą
išvadai, kad apkaltinamajame nuosprendyje kvalifikuojant S. P. veiką
baudžiamasis įstatymas buvo išsiaiškintas ir pritaikytas netinkamai.
Manytina, kad tokių situacijų, kai taikant
lokalinius teisės aktus baudžiamasis įstatymas ne visoje Lietuvos Respublikos
teritorijoje būtų interpretuojamas ir taikomas vienodai, galima išvengti
vadovaujantis Kelių eismo taisyklių, kaip pagrindinio eismo tvarką
reguliuojančio teisės akto, 2 punkto nuostata, kad „instrukcijos, taisyklės ir
kiti įstatymų lydimieji aktai, nustatantys eismą keliuose, specialiųjų krovinių
vežimą, transporto priemonių naudojimą ir priežiūrą, važiavimą uždaroje
teritorijoje, negali prieštarauti šioms taisyklėms“. T-ėl tais atvejais, kai
pažeidžiami kituose teisės aktuose (pvz. , specialiosiose taisyklėse,
instrukcijose) nustatyti transporto eismo saugumo reikalavimai (pvz. , tam
tikros rūšies transporto priemonių eksploatavimo, važiavimo uždaroje
teritorijoje taisyklės), kvalifikuojant veiką nuosprendžio aprašomojoje dalyje
nurodomi ne tik kaltininko pažeisti atitinkamų teisės aktų punktai ar dalys,
bet ir Kelių eismo taisyklių punktai, kuriuos jie detalizuoja. Teismas turi
patikrinti, ar taikomi teisės aktai neprieštarauja Kelių eismo taisyklėms
(Kelių eismo taisyklių 2 punktas), o nustačius tokį prieštaravimą – vadovautis
pastarosiomis.
Teismai susiduria su kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų ir elgesio
saugos taisyklių kitose veiklos srityse pažeidimų atribojimo problemomis. G-dų
aptariamų taisyklių ryšį iliustruoja 1997 m. kovo 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo sprendimas (Teismų praktika 7, 1997), kuriuo buvo
panaikinti žemesnių instancijų teismo nuosprendžiai bei nutartys ir baudžiamoji
byla nutraukta, nenustačius kaltininko veikoje nusikaltimo sudėties. Sprendime
konstatuojama, kad <. . . > teismai, teisingai nustatę faktines bylos
aplinkybes, padarė neteisingas išvadas dėl darbo saugos ir Kelių eismo
taisyklių veikimo vietos ir laiko, šių normų konkurencijos, kartu ir dėl K. Ž.
kaltės pažeidus KET 13. 4 punkto reikalavimus. Grūdų perdirbimo įmonės kieme K. Ž.
automobilis GAZ-53 užvažiavęs ant automobilių krautuvo GUAR-15N platformos
nesiėmė būtinų priemonių, kad jo automobilis nepradėtų savaime riedėti, ir, šiam
nuvažiavus nuo platformos, buvo sunkiai sužalota N. G.
Šiuo konkrečiu
atveju Kelių eismo taisyklių reikalavimai, kurių tikslas reguliuoti kelių eismo
tvarką, galioja tik iki automobilio užvažiavimo ant krautuvo platformos ir jo
sustojimo. Vėliau imantis priemonių, kad automobilis po iškrovimo nepradėtų
savaime važiuoti, pradeda galioti saugos darbe norminių aktų reikalavimai,
turintys užtikrinti darbuotojų saugias darbo sąlygas, t. y. prasideda
specialiųjų normų galiojimas.
N-s teismų
išvadose teigiama, kad K. Ž. nuteistas už Kelių eismo taisyklių
reikalavimų pažeidimus, tačiau faktiškai jis nuteistas už saugos darbe norminių
aktų reikalavimų pažeidimus. Taigi jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 246
straipsnio 3 dalyje (pastaba – 1961 m. BK 246 straipsnio 3 dalis).
Jeigu eksploatuojant transporto priemonę baudžiamajame
įstatyme numatyti padariniai sukeliami pažeidžiant teisės aktais nustatytas
specialiąsias elgesio saugumo taisykles kitose veiklos srityse (pvz. , darbų
saugos) ir šis pažeidimas nesusijęs su kelių transporto eismo saugumu (pvz. ,
padaromas užvažiuojant ant platformos, iškraunant ar pakraunant krovinį,
remontuojant transporto priemonę, atliekant kelių remonto ar kitus darbus),
veika priklausomai nuo kilusių padarinių kvalifikuojama pagal BK straipsnius,
nustatančius atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą, neatsargų sveikatos
sutrikdymą arba turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (BK 132, 137,
139 ar 188 straipsniai).
Kartu pažymėtina, kad kaltininko pažeistų
taisyklių pobūdis negali būti nustatomas vien tik pagal jas reglamentuojančio
teisės akto pavadinimą. Kelių eismo saugumo reikalavimai gali būti įtvirtinti ir
specialiosiose taisyklėse ar instrukcijoje, kuriose nustatyta darbo su
specialiosios paskirties (savaeige) transporto priemone tvarka. Iš teismų
praktikos matyti, kad teismai susiduria su sunkumais nustatydami, ar kaltininko
pažeistos teisės aktais nustatytos specialiosios elgesio saugumo taisyklės
laikytinos kelių transporto priemonių eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklėmis BK 281 straipsnio prasme.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m.
rugsėjo 26 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio
5 dalį ir 132 straipsnio 3 dalį už tai, kad pažeidė
specialiąsias elgesio saugumo taisykles – krautuvu kliudė H. G. ir taip
neatsargiai atėmė jam gyvybę. B-amas UAB „Klaipėdos terminalo grupė“ dokininkas–mechanizatorius,
bendrovės teritorijoje darbo metu vairuodamas krautuvą „L-e H70D-02“ be
krovinio apie 5 km/h greičiu ir matydamas, kad atliekami kelio remonto darbai, A. B.
nesumažino krautuvo greičio, iš dešinės pusės pravažiuodamas pro šalia darbų
atlikimo vietos stovintį krautuvą „Gelh” nesilaikė saugaus atstumo ir priekine
kairiąja krautuvo dalimi trenkėsi į H. G. , stovėjusį prie remontuojamos
kelio dalies. H. G. nuo smūgio griuvo ant asfalto dangos ir patyrė sunkią
galvos traumą nuo kurios ligoninėje mirė. Partrenkęs H. G. , jis iš įvykio
vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais A. B. pažeidė Dokininko–mechanizatoriaus
instrukcijos Nr. 1, patvirtintos UAB „Klaipėdos terminalo grupė“ 2004 m.
liepos 12 d. įsakymu Nr. 28, 21. 47 punktą, nurodantį, kad „vairuotojas,
važiuodamas pro sandėlių duris, praėjimus, laiptų nusileidimus, sukrautas
krovinių rietuves, blogai matomose vietose greitį turi sumažinti iki 3 km/val. “,
21. 50 punktą, nurodantį, kad „važiuodamas vairuotojas privalo laikytis saugios
distancijos ir intervalų“, 21. 61 punktą, nurodantį, kad „transportui važinėjant
siaurais pravažiavimais tarp sandėlių ir krovinių važiuojant pro šalia stovintį
transportą arba kitą sutinkamą kliūtį, taip pat apsisukant vairuotojas privalo
elgtis atsargiai ir sumažinti greitį tiek, kad būtų saugu važiuoti, palikti ne
mažesnį kaip 1 metro tarpą tarp krautuvo išsikišusių dalių ir kliūčių“, 21. 77. 3
punktą, nurodantį, kad „avarijos ar nelaimingo atsitikimo metu vairuotojas
privalo pranešti darbų vykdytojui ir vyr. mechanikui be jo leidimo
nekeisti įvykio aplinkybių“. Taip pat A. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių,
patvirtintų 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimu Nr. 1950, 51, 53, 172, 173, 269. 1 punktus (baudžiamoji byla Nr. 1-595-201/2006).
Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą
apeliacine tvarka, 2007 m. liepos 26 d. nuosprendyje nurodė, kad
A. B. savo darbe privalėjo vadovautis lokaliniu teisės aktu – Dokininko–mechanizatoriaus
saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 1. Instrukcija iš esmės atkartoja
Kelių eismo taisyklių, tarp jų ir 53, 172, 173, punktų reikalavimus. A B.
pažeidė šio lokalinio teisės akto reikalavimus ir dėl to buvo mirtinai
traumuotas H. G. Esant tokioms aplinkybėms, jo veika kvalifikuojama pagal
BK 132 straipsnio 3 dalį. Papildomai A. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 281
straipsnio 5 dalį nėra jokio teisinio pagrindo ir pirmosios instancijos teismas
tai padarė nepagrįstai, todėl pagal BK 281 straipsnio 5 dalį jis išteisinamas (baudžiamoji byla Nr. 1A-14-382/2007).
Šiuo atveju kaltininkas pažeidė taisykles, skirtas
kelių transporto priemonių eismui uždaroje įmonės teritorijoje reguliuoti, tą
patvirtina ir nuosprendyje daroma nuoroda į KET punktus, kuriuos atitinka kaltininko
pažeistos minėto lokalinio teisės akto nuostatos. Kelių transporto priemonių
eismo saugumo reikalavimai gali būti pažeidžiami vairuojant specialiosios
paskirties transporto priemonę, taip pat tada, kai tokios transporto priemonės
vairavimas susijęs su tam tikrų darbinių funkcijų atlikimu (pvz. , kelių
valymo). Vadinasi, tokiais atvejais kilus baudžiamajame įstatyme numatytiems
padariniams veika atitinka BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius:
V-aviškio rajono apylinkės teismo 2006 m.
lapkričio 27 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2
dalį už tai, kad pensionato teritorijoje, atlikdamas statybos darbus,
neblaivus, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 68, 172 ir 173 punktų
reikalavimus, vairuodamas krautuvą G-250, nesilaikė eismo dalyviui būtinų
atsargumo priemonių: nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į krovinio ir
transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio sąlygas, matomumą, kad kiekvienu
momentu galėtų suvaldyti transporto priemonę, atsiradus kliūčiai, nesulėtino
krautuvo greičio, nesustabdė transporto priemonės, dėl to jo vairuojamas
krautuvas kliudė ant pastato laiptų sėdėjusią pensionato gyventoją A. D. , t. y.
sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota A. D. , jai nustatytas
nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji
byla Nr. 1-234-482/2006).
Kilus abejonių, ar kaltininkų veikoms taikytinas
BK 281 straipsnis ar kitas baudžiamasis įstatymas, teismai turėtų atsižvelgti į
BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų pagrindinį objektą ir įvertinti, ar
padarytas pažeidimas susijęs su kelių transporto priemonių eismo saugumu.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 281
straipsnį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi Kelių eismo
taisyklių ar kito teisės akto, kurio nuostatas kaltininkas pažeidė, punktai ar
dalys, glaustai atskleidžiant jų turinį, pažymint pažeidimo esmę. Nepritartina
tokiai teismų praktikai, kai nuosprendžiuose tik formaliai išvardijami
kaltininko pažeisti minėtų taisyklių punktai, nenurodant konkrečių pažeidimų,
arba išdėstoma tik padaryto pažeidimo esmė ir nenurodomos pažeistos Kelių eismo
taisyklių nuostatos.
Kauno rajono apylinkės teismo B. S. nuteista pagal
BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodama automobilį „VW Golf“ nesiėmė
visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams,
nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines
sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, nesuvaldė
automobilio, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir atsitrenkė į
priešpriešiais atvažiuojantį automobilį „Opel Omega“; taip nesunkiai sutrikdė
sveikatą šio automobilio vairuotojui ir keleiviui.
Nuosprendyje nurodyta, kad Kelių
eismo taisyklės įpareigoja vairuotoją važiuoti pasirinkus saugų greitį,
atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus,
jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų
suvaldyti transporto priemonę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kelio
sąlygos buvo sudėtingos: kelio danga slidi, padengta sniegu. Kaltinamoji neįvertino
kelio sąlygų, nepasirinko saugaus greičio, todėl nesugebėjo suvaldyti
automobilio (baudžiamoji byla Nr.
1-125-605/2007).

Baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu
nuostatų taikymas

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų nusikalstamumui gali turėti
reikšmės ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Kelių eismo taisyklių pakeitimai.
Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti šių taisyklių reikalavimai
(pvz. , nustatomos papildomos ar naujai suformuluojamos eismo dalyvių pareigos),
teismas turi išsiaiškinti, kaip dėl to pakito BK 281 straipsnyje numatytų veikų
nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas.
Įsigaliojus 2000 m. Baudžiamajam kodeksui 281
straipsnio redakcija buvo keista tik vieną kartą, nes originaliojoje 2000 m. BK
redakcijoje buvo dekriminalizuotas kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio nesunkiai sutrikdyta
kito žmogaus sveikata (jei kaltininkas nusikaltimo padarymo metu nebuvo
apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių
medžiagų). Po 2003 m. liepos 25 d. įstatymu Nr. IX-1706 (Žin. , 2003, Nr. 74-3423)
priimto BK 281 straipsnio pakeitimo nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip
padarinius žymintis požymis, vėl buvo įtrauktas į BK 281 straipsnio 1 dalies
sudėtį. Sprendžiant šią įstatymo leidėjo spragą teismų praktikoje buvo
suformuota nuostata, kad veika,
atitinkanti 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706 patvirtinto BK 281
straipsnio 1 dalį, padaryta laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2003 m.
liepos 25 d. , kvalifikuojama pagal 2000 m. BK 139 straipsnį.
Sudėtingesnių klausimų teismams kyla tada, kai BK
281 straipsnyje numatytų veikų nusikalstamumo prasme būtina įvertinti viena
kitą keitusias Kelių eismo taisyklių redakcijas. Aktualiausios taikant
baudžiamąjį įstatymą yra šios Kelių eismo taisyklių redakcijos:
1) patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 (Žin. , 1993, Nr. 66-1250);
2) patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. gruodžio 12 d.   nutarimu
Nr. 1950 (Žin. , 2003, Nr. 7-263);
3) patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 (Žin. , 2008, Nr. 88-3530).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išvardytose Kelių
eismo taisyklių redakcijose skiriasi ir jų punktų numeracija, todėl teismai
nuosprendžiuose neturėtų apsiriboti vien tik kaltininko padarytų pažeidimų
nurodymu, bet turėtų nurodyti ir taikomų Kelių eismo taisyklių redakciją.
Iš teismų praktikos matyti,
kad baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas, vertinant po
veikos padarymo pasikeitusias Kelių eismo taisyklių redakcijas kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo
nusikalstamumo aspektu, teismams buvo kilęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
atmesdamas kasatoriaus skundą, nutartyje Nr. 2K-459/2005 konstatavo, kad <. . . > N-ja Kelių eismo
taisyklių redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.
gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, neturėjo jokios įtakos J. S. padarytos
veikos nusikalstamumui, jo baudžiamumui ar teisinei padėčiai, nes šioje
taisyklių redakcijoje yra analogiškos normos kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintų Kelių eismo taisyklių
3. 8 ir 30. 3 punktai, t. y. tie, kurių reikalavimus pažeidė J. S.
Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio
11 d. nutarimo Nr. 1950 redakcija) 60 punkte nustatyta, kad
draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų
neatitinkančią transporto priemonę, o 68 punkte – draudžiama vairuoti
transporto priemonę neblaiviam (girtam). Taigi šiuo atveju turėjo būti taikoma
bendra baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostata – J. S. inkriminuoti
veikos padarymo metu galiojusiose taisyklėse nustatytų reikalavimų pažeidimai, tą
teismai ir padarė.
Tačiau spręsdami dėl BK 3 straipsnio nuostatų
taikymo šios kategorijos baudžiamosiose bylose, teismai turėtų atsižvelgti į
tai, kad BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios,
todėl jų nusikalstamumą iš esmės lemia ne pats kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, bet dėl šio
pažeidimo kilę nusikalstami padariniai. Be to, eismo įvykyje paprastai
dalyvauja keli eismo dalyviai, kurie turi laikytis tuo metu galiojančių Kelių
eismo taisyklių. Nagrinėjant baudžiamąją bylą sprendžiama, kuris iš šių dalyvių
pažeidė Kelių eismo taisykles ir ar šie pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu
su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Tuo tarpu kaltininko padarytus
pažeidimus vertinant pagal naują, jam palankesnę Kelių eismo taisyklių
redakciją, o kitų eismo dalyvių – pagal eismo įvykio metu galiojusią redakciją,
gali susidaryti situacija, kai tinkamai įvertinti eismo įvykyje dalyvavusių
asmenų veiksmų nebus įmanoma. Dėl išvardytų priežasčių Kelių eismo taisyklių pakeitimai
veikos nusikalstamumo prasme gali būti pripažįstami palankesniais kaltininkui
tik tada, jeigu jie aiškiau apibrėžia eismo dalyvių elgesį konkrečioje
situacijoje. Pavyzdžiui, kasacinėje byloje
Nr. 2K-830/2007 siekiant išsiaiškinti, ar KET pakeitimas turėjo
įtakos BK 281 straipsnyje numatytos veikos nusikalstamumui, teko analizuoti naujoje
šio teisės akto redakcijoje įtvirtintus papildomus kaltininko pažeistos
nuostatos požymius.
Kasaciniame skunde
nuteistasis teigė, kad pirmosios
instancijos teismas pritaikė jau nebegaliojančią KET normą, nes apkaltinamojo
nuosprendžio priėmimo metu galiojo kitokia, lengvinanti teisiamojo padėtį, KET
172 punkto teksto formuluotė, nei teismas nuosprendyje nurodė aiškindamas šią
normą. N-jo požymio „iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties“ atsiradimas
minėtame KET punkte reikalauja ir šio požymio įrodinėjimo teisiamojo veikoje, o
to teismas nepadarė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija
konstatavo, kad pagal kasacinio skundo
turinį galima spręsti, kad kliūtis, numatyta KET 172 straipsnyje (2006
m. spalio 5 d. redakcija), kurios jis negalėjo iš anksto numatyti, kasatoriaus
nuomone, buvo kelyje buvusios duobės. N-s KET 3–49 punktuose apibrėžta daug
šiose Taisyklėse vartojamų sąvokų, tačiau sąvoka „kliūtis“ joje neišaiškinta.
Vadinasi, ši sąvoka turi būti aiškinama teismų praktikoje. Įvertinus bendrąsias
„kliūties“ sąvokas, apibrėžtas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, KET
vartojamų sąvokų apibrėžimus, KET 172 punkto (2006
m. spalio 5 d. redakcija) turinį, darytina išvada, kad kliūtis KET 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. redakcija) prasme yra
gyvas arba negyvas daiktas (objektas), kuris yra arba gali atsirasti transporto
priemonės kelyje ir trukdyti eismą. Įvertinus nagrinėjamoje byloje užfiksuotų
kelio važiuojamojoje dalyje buvusių duobių pobūdį ir kitas byloje nustatytas
aplinkybes, darytina išvada, kad šios duobės nebuvo kliūtis KET 172 punkto (2006 m. spalio 5 d. redakcija) prasme, o
kelio būklės, taip pat – važiavimo sąlygų, į kurias vairuotojas turėjo
atsižvelgti, pasirinkdamas važiavimo greitį, sudėtinė dalis. Byloje nustatyta,
kad duobės, buvusios važiuojamojoje dalyje, buvo ne žmogaus ar kitų gyvų ar
negyvų objektų veiklos rezultatas, o natūralių gamtos procesų, vykstančių
gamtoje pavasarį, rezultatas. Tokių procesų metu atsiradę kelio nelygumai yra
važiavimo sąlygų sudėtinė dalis, o atsižvelgti į važiavimo sąlygas pasirenkant
greitį reikalaujama tiek senojoje KET 172 punkto redakcijoje, tiek naujojoje (2006 m. spalio 5 d. ) KET 172 punkto
redakcijoje. T-ėl KET 172 punkto pakeitimas neturėjo jokios įtakos nuteistojo S. R. veikos nusikalstamumui, o atitinkami kasacinio
skundo argumentai – nepagrįsti.
P-eiktas pavyzdys – ne vienintelis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kai buvo keliamas klausimas dėl po veikos
padarymo įsigaliojusios Kelių eismo taisyklių redakcijos nuostatų grįžtamosios
galios.
N-s KET nėra baudžiamasis įstatymas, bet turi
būti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi būti taikomos.
Būtinybė taikyti 1993 m. patvirtintas taisykles nagrinėjamoje byloje grindžiama
tuo, kad veikos padarymo metu R. M. , kaip vairuotojo, pareigas nustatė
1993 m. patvirtintos taisyklės, nors taip pat pažymėtina, jog tiek naujosiose,
tiek senosiose KET reikšmingos bylai nuostatos yra suformuluotos beveik
identiškai, išskyrus tai, kad nuo 2003 m. galiojančių KET 172 punkte išsamiau
suformuluota transporto priemonės vairuotojo pareiga pasirenkant greitį.
Nurodytame KET punkte ne tik reikalaujama važiuoti neviršijant leistino
greičio, bet ir įpareigojama pasirinkti saugų greitį. Toks įpareigojimas 1993
m. KET 14. 1 punkte nebuvo aiškiai išreikštas, vadinasi, senosios KET, vertinant
R. M. veikos nusikalstamumą, yra šiek tiek palankesnės įtariamajam ir dėl
šios priežasties būtent jų punktais turėjo būti grindžiamas kaltinimas (kasacinė byla Nr. 2K-35/2006). Nepaisant
to, šioje byloje kolegija konstatavo, kad naujoje Kelių eismo taisyklių
redakcijoje įtvirtintas reikalavimas dėl saugaus greičio pasirinkimo iš esmės
nekeičia bylos nagrinėjimo ribų.
Nepritartina teismų praktikai, kai taikydami po
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo įsigaliojusią Kelių eismo taisyklių redakciją (ar vienoje
baudžiamojoje byloje taikydami kelias šio teisės akto redakcijas) teismai neįvertina
jos BK 281 straipsnyje numatytų veikų nusikalstamumo požiūriu.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d.
nuosprendžiu J. G. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad vairuodamas
autobusą „Ikarus-260“ pažeidė Kelių eismo taisyklių (galiojusių iki 2003 m.
balandžio 1 d. ) 14. 2 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie
nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, atsiradus kliūčiai, laiku nesumažino
važiavimo greičio ir nepraleido į jo važiavimo krypties važiuojamosios kelio
dalies pusę už perėjos įėjusį pėsčiąjį A. L. , jį partrenkė ir sužalojo,
dėl to šis nuo sunkios galvos traumos mirė.
Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą
apeliacine tvarka, 2006 m. gruodžio 12 d. nutartyje nurodė, kad Kelių eismo
taisyklių 53 punktas įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo
priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. Šių taisyklių 75
punkte nustatyta, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos,
vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo
važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. J. G. , prieš
nereguliuojamą pėsčiųjų perėją važiuodamas antrąja eismo juosta, esant labai
slidžiai kelio dangai ir nepalankioms oro sąlygoms, matė už perėjos į jo
važiavimo krypties važiuojamosios kelio dalies pusę lėtai einantį A. L. ,
tačiau atsiradus kliūčiai laiku nesumažino autobuso važiavimo greičio,
nepraleido pėsčiojo, jį partrenkė ir sužalojo, dėl to šis po sunkios galvos
traumos mirė. <. . . > Nuteistasis nesilaikė Kelių eismo taisyklių 173
straipsnio reikalavimų, nebuvo atsargus. Vairuotojas privalo elgtis pagal Kelių
eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus net ir tokiu atveju, jeigu pėsčiasis
eina per gatvę pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pėsčiųjų ėjimas per gatvę nepažymėta
perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie
nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų (baudžiamoji byla Nr. 1A-531-245/06).
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, nagrinėdamas
baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, rėmėsi jau po eismo įvykio įsigaliojusių
Kelių eismo taisyklių nuostatomis, tačiau nesvarstė klausimo, ar jos turėjo
įtakos BK 281 straipsnyje numatytos veikos nusikalstamumui. To nenustačius, naujosios
Kelių eismo taisyklių redakcijos taikyti nebuvo pagrindo.

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo objektyvieji požymiai

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas

BK 281 straipsnyje nurodytos veikos,
kuriomis pažeidžiamos kelių transporto eismo saugumo taisyklės (pvz. , leistino
greičio viršijimas, išvažiavimas į priešingą eismo juostą, važiavimo eiliškumo
sankryžose nesilaikymas, netinkamas lenkimas arba manevravimas kelyje, įvairių
kelio ženklų ir nuorodų nesilaikymas) ir (ar) transporto priemonių
eksploatavimo taisyklės (pvz. , techniškai netvarkingų transporto priemonių
eksploatavimas, keleivių pervežimas kelių transporto priemonėmis, kurios neturi
jų pervežimui pritaikytų įrengimų). Iš teismų praktikos matyti, kad dažniausiai
padaroma pirmoji iš šių veikų – kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimas.
Tokių atvejų, kai BK 281 straipsnio atitinkamose dalyse numatyti padariniai
sukeliami pažeidžiant transporto priemonių eksploatavimo taisykles, pasitaiko
rečiau.
K-ės rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7
d. nuosprendžiu K. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad
vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę – traktorių T-40; dėl to jo
nesuvaldė ir kliudė ta pačia kryptimi, važiuojamosios dalies pakraščiu ėjusią
S. G. , kuriai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Iš nuosprendžio matyti, kad kaltinamasis K. M.
nusipirko traktorių iš pažįstamo, teisės vairuoti traktorių neturėjo, tačiau
ryžosi juo parvažiuoti į savo namus; traktorius nebuvo draustas civilinės
atsakomybės draudimu. Išvažiavęs į kelią jis suprato, kad traktorius techniškai
netvarkingas, nes šio vairas sunkiai sukiojosi. Nepaisant to, jis toliau
vairavo ir, pastebėjęs kelkraštyje moterį, nesugebėjo suvaldyti traktoriaus, nes
garso sig-las neveikė, vairas nesisuko reikiama kryptimi, dėl to jo
vairuojamas traktorius užvažiavo ant moters (baudžiamoji byla Nr. 1-230-446-2007).
Išanalizavus teismų praktiką
nustatyta, kad dažnai teismų baigiamuosiuose aktuose nenurodoma, ar kaltininko veika
susijusi su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo
taisyklių pažeidimu. Tokia praktika nėra gera, nes nuosprendyje turi būti
nurodomos visos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, taip pat
pažymint, kurią iš BK 281 straipsnio atitinkamose dalyse numatytų veikų
kaltininkas padarė.
Kvalifikuojant veiką pagal 281
straipsnį, nuosprendyje būtina nurodyti kaltininko pažeistus Kelių eismo
taisyklių (ar kito teisės akto) punktus ar dalis, kurie parodo padarytos veikos
požymius. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių paskirtis – nustatyti eismo
keliais tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje (KET 1 punktas) bei
reglamentuoti eismo dalyvių teises ir pareigas, o ne apibrėžti jose nustatytų
reikalavimų pažeidimų požymius. Šio teisės akto specifika lemia teismams
kylančius sunkumus nustatant, kokie KET pažeidimai sukėlė nusikalstamus
padarinius. Tokią išvadą leidžia daryti teismų praktikos pavyzdžiai, kai
nuosprendžiuose nurodomi visi KET punktai, kuriuos pažeidė eismo įvykį sukėlęs
asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su eismo įvykiu ir ar atitinka padaryto
pažeidimo esmę.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2008 m.
balandžio 4 d. nuosprendžiu A. C. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas teisės vairuoti tos
rūšies kelių transporto priemonę, vairuodamas motociklą „Honda NX 650“, buvo
neatsargus bei neatidus, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies
krašto ir įvažiavo į priešpriešinio judėjimo juostą; ten partrenkė
važiuojamosios dalies pakraščiu ėjusią pėsčiąją M. D. , kuriai buvo padarytas
nesunkus sveikatos sutrikdymas. Įvykus eismo įvykiui, A. C. apie tai
nepranešė policijai, nepasiliko eismo įvykio vietoje. M. D. šio eismo
įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Savo veiksmais A. C.
pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 53, 59, 144, 152, 164, 172, 269 punktų
reikalavimus (baudžiamoji byla
Nr. 1-97-808/2008).
Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK
281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu
su šiame straipsnyje numatytais padariniais (šis aspektas bus aptariamas kitose
apžvalgos dalyse). Tuo tarpu spręsdami klausimą, kokius Kelių eismo taisyklių
punktus pažeidė eismo įvykį sukėlęs asmuo, teismai turėtų atkreipti dėmesį į
tai, kad šio teisės akto nuostatos gali būti bendrojo pobūdžio (pvz. , III
skyrius „Bendrosios eismo dalyvių pareigos“) arba nustatančios specialiąsias
eismo dalyvių teises ir pareigas (pvz. , V skyrius „Vairuotojų pareigos
pėstiesiems“). Iš teismų praktikos matyti, kad nuosprendžiuose neretai bendrųjų
KET reikalavimų pažeidimai nepagrįstai nurodomi greta specialių KET pažeidimų. Tokią
situaciją iliustruoja atvejai, kai sukėlusiam BK 281 straipsnyje numatytus
padarinius kaltininkui inkriminuojamas, pavyzdžiui, KET 50 punktas, nurodantis,
kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, taip pat
KET 51 punktas, kuriame nustatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos
Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles
ir jų laikytis.
Vilniaus miesto 2-ojo
apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu J. P. nuteistas
pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas
automobilį „Audi A6", esant šlapiai kelio dangai važiuodamas pirmąja eismo
juosta kelio vingyje pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 51, 52, 53, 68, 161,
164, 172 punktų reikalavimus: buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į kelio
ir meteorologines sąlygas, kirto priešingų krypčių eismo juostas skiriančią
ištisinę ženklinimo liniją, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė
su šia važiavusiu vilkiku „Volvo FH16“; dėl to buvo nesunkai sutrikdyta
automobilio „Audi A6“ keleivių sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1-906-468/07).
L-ai dažnai nuosprendžiuose nurodomas
ir KET 53 punkto, kuriame nustatytas
įpareigojimas eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti
pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai,
netrukdyti eismo, pažeidimas.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
sausio 5 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už
tai, kad važiuodamas antrąja eismo juosta pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir
76 punktų reikalavimus: būdamas eismo dalyvis nesilaikė visų būtinų atsargumo
priemonių, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto
saugumui, netrukdytų eismo, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos,
kai tuo metu gretima eismui skirta juosta ta pačia kryptimi važiavęs
automobilis prieš perėją sustojo praleisti pėsčiųjų, nesulėtino greičio, nesustojo
prieš perėją, neįsitikinęs, ar nėra pėsčiųjų, įvažiavo į perėją ir kliudęs
sužalojo iš dešinės pusės pagal jo automobilio judėjimo kryptį į pėsčiųjų perėją
išbėgusį A. K. , sukeldamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą (baudžiamoji byla Nr. 1-99-70/2006).
Šiuo atveju padarytos veikos esmę atitinka KET 76
punkto reikalavimų pažeidimas, todėl kvalifikuojant veiką nuosprendyje pakanka
nurodyti tik šį punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepritaria tokiai teismų
praktikai, kai nuosprendyje nurodomi KET punktai, nesusiję su eismo įvykiu arba
dubliuojantys specialiųjų KET reikalavimų pažeidimus.
Pažymėtina, kad eismo įvykio vietoje
yra ištisinė skiriamoji linija, skirianti priešingas eismo juostas. Pagal KET
ištisinės linijos kirtimas yra draudžiamas. Taigi esamoje situacijoje eismo
įvykis įmanomas tik vienam ar keliems eismo dalyviams kertant ištisinę liniją,
skiriančią priešingas judėjimo kryptis, t. y. tik pažeidus KET 2 priedo 1. 1 punktą, nurodantį, kad siaura
ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia
paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta. Visi kiti teismo nuosprendyje nurodyti KET pažeidimai, kaip
antai KET 53 punkto, nustatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis
visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų
asmenų ar jų turto saugumui, 164 punkto, nurodančio, kad vairuotojas privalo
važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, 171 punkto,
nurodančio, kad vairuotojas privalo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų
saugus, byloje nustatytomis aplinkybėmis negalėjo
sukelti eismo įvykio, jei eismo dalyviai nekirto ištisinės kelio linijos, todėl
jų nurodymas teismo nuosprendyje – perteklinis (kasacinė byla Nr. 2K-313/2008).
T-ėl tais atvejais, kai pažeidžiami specialieji KET
reikalavimai ir šie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su BK 281
straipsnyje numatytais padariniais, bendrųjų KET reikalavimų pažeidimai (pvz. ,
KET 53 punktas) papildomai nenurodomi. Tokiais atvejais minėtų KET
pažeidimų tarpusavio santykis turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis bendrosios
ir specialiosios normų konkurencijos taisyklėmis.
Teismai turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad
kaltininkui inkriminuojami KET punktų pažeidimai apibrėžia kaltinimo ribas,
todėl turi būti įrodinėjami. Tuo tarpu perteklinis jų nurodymas nuosprendžiuose
gali sukelti problemų. Tokią situaciją iliustruoja Klaipėdos
apygardos teismo nagrinėta baudžiamoji byla, kurioje apeliantas skundėsi, kad
pirmosios instancijos teismas, papildomai nuosprendyje nurodęs Kelių eismo
taisyklių 53 punktą, kuris jam nebuvo inkriminuotas, nepagrįstai išplėtė
kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus. Teismas
pažymėjo, kad <. . . > šio punkto nuorodos nėra konkretus kaltinimas
nuteistajam, nes nurodyta nuostata apibrėžia kiekvieno transporto priemonę
vairuojančio asmens elgesį ir atsakomybę, visuotinai pripažintas bendrąsias
eismo saugumo reikalavimų taisykles. Nuteistojo kaltę apibrėžiančioje
nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas teisingai nurodė kitus KET punktus
kaip teisės šaltinius, kurie sudarė pagrindą nuteistąjį pripažinti kaltu (baudžiamoji
byla Nr. 1A-66-50/2007).  
Atsižvelgiant į tai,
pritartina tokiai teismų praktikai, kai asmens pripažinimas kaltu pagal BK 281
straipsnį grindžiamas tais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, kurie atitinka
padaryto pažeidimo esmę ir yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais
padariniais.
K-ės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. nuosprendžiu E. U. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, vairuodamas automobilį „Opel
Vectra“, pažeidė saugumo taisykles, t. y. Kelių eismo taisyklių 68 ir 164 punktų reikalavimus: vairavo neblaivus, išvažiavo į
priešpriešinio eismo juostą, kur
susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „VW Passat“; dėl to žuvo automobilio „VW Passat“ vairuotojas. Taip pat abiejų automobilių
keleiviams buvo padaryti nesunkūs ir nežymūs sveikatos sutrikdymai (Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr.
1A-350-64/2007).
Kiti kaltininko padaryti Kelių eismo taisyklių
pažeidimai gali būti nurodomi nuosprendžio aprašomojoje dalyje, jeigu jie turi
reikšmės baudžiamosios atsakomybės individualizavimui – tai atitinka BPK 305
straipsnio nuostatas.
Kai BK 281 straipsnyje numatyti padariniai
sukeliami pažeidžiant apibrėžtus Kelių eismo taisyklių reikalavimus (pvz. ,
viršijus leistiną greitį, išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą), juos nustatant
teismų praktikoje nekyla didesnių sunkumų. Apžvelgta teismų praktika leidžia
daryti išvadą, kad su problemomis susiduriama tada, kai baudžiamajame įstatyme
numatyti padariniai sukeliami dėl vertinamojo pobūdžio bendrųjų KET reikalavimų
(pvz. , 53 punkto, nurodančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų
atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų
turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, 172 punkto įpareigojimo
pasirinkti saugų greitį) pažeidimo. Pripažindamas, kad BK 281 straipsnyje
numatyti padariniai kilo pažeidus šiuos Kelių eismo taisyklių reikalavimus,
teismas turi nustatyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias jų pažeidimą
(pvz. , įvertinamos sudėtingos eismo sąlygos, kelio ruožo ypatumai ar kitos
aplinkybės, rodančios, kad kaltininkas konkrečiu atveju turėjo važiuoti mažesniu
greičiu ar būti atsargesnis). Tačiau teismų praktikos analizė rodo, kad tokiais
atvejais labai dažnai nenurodomos jokios aplinkybės, kurios leistų teismui
daryti išvadą, kad minėti Kelių eismo taisyklių reikalavimai buvo pažeisti.
Pavyzdžiui, Kelių eismo taisyklių 172 punkte nurodoma, kad vairuotojas privalo
važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį,
vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio
ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat
eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš
anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti,
jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Teismų
praktikoje kaltininkams dažnai inkriminuojamas šio KET punkto pažeidimas.
K-ės rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 15 d.
nuosprendžiu A. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281
straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį BMW 320 pažeidė eismo
saugumo taisykles, t . y. Kelių eismo taisyklių 53 ir 172 punktų reikalavimus:
vairuodamas automobilį nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko
saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, dėl to
nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir automobilis apvirto, o keleiviui
E. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr. 1-59-471/2007).
Šiame nuosprendyje nenurodytos aplinkybės,
pagrindžiančios kaltininkui inkriminuotus KET pažeidimus: nėra duomenų apie
meteorologines sąlygas, apie tai, kokiu greičiu kaltininkas važiavo, kodėl jo
pasirinktas greitis konkrečiu atveju buvo nesaugus, koks buvo jo pageidautinas
elgesys tokioje situacijoje ir pan. Teigiamos praktikos pavyzdys šiuo
klausimu nustatytas Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje.
Širvintų rajono apylinkės teismo N. Š.
išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Jis buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 172
ir 173 punktų reikalavimus, t. y. tamsiu paros metu, nepasirinkęs
saugaus važiavimo greičio atsižvelgiant į kelio sąlygas ir matomumą, kad kiekvienu
metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, artėdamas prie ta pačia kryptimi dviračiu
važiavusio R. Z. , laiku nesumažino važiavimo greičio ir atsitrenkė
į dviračio galinę dalį, įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo
žmogus.
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 7 d.
nuosprendžiu N. Š. pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Teismas,
be kita ko, įvertino tai, kad įvykio metu buvusios eismo sąlygos – tamsus paros
metas, šlapia kelio danga, apsnigti kelkraščiai, priešpriešiais atvažiuojantys
automobiliai, įjungtos artimosios šviesos – rodė, kad vairuotojas turėjo būti
atidus ir pasirinkti mažesnį negu leistinas maksimalus 90 km/h greitis, kuris
techniniu požiūriu buvusiomis eismo įvykio metu kelio sąlygomis buvo nesaugus,
ir tai, nors ir netiesiogiai, matyti iš liudytojo S. B. parodymų, pasak
kurio, jis tuo metu važiavo apie 70–80 km/h greičiu. Pažymėtina ir tai, kad
kelkraštis, kaip ir nurodė N. Š. , buvo pažymėtas stulpeliais su atšvaitais
ir jis gerai matė 4–5 stulpelius į priekį, todėl nerealu, kad, gerai matydamas
šiuos stulpelius, tuo pat metu nematė ir ta pačia kryptimi važiuojančio
dviratininko ar bent jau dviračio atšvaito. Ši aplinkybė taip pat leidžia
daryti išvadą, kad N. Š. vis dėlto važiavo nesaugiu greičiu, dėl to nespėjo
laiku sureaguoti ir išvengti susidūrimo (baudžiamoji byla Nr. 1A-555/2006).
Pritartina teismų praktikai, kai, nenustačius
aplinkybių, rodančių, kad kaltininko pasirinktas važiavimo greitis konkrečiu
atveju buvo nesaugus, šis KET pažeidimas jam neinkriminuojamas.
Pasvalio rajono apylinkės teismo
nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad,
pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 59 ir 68 punktus, t. y. būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės,
vairuodamas automobilį „Ford Tranzit FT100“, šio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo
kelio, dėl to automobiliui apsivertus kartu važiavusiam nukentėjusiajam buvo
padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. S. , be
kitų kelių eismo taisyklių reikalavimų, pažeidė ir Kelių eismo taisyklių 172
punkto reikalavimus. Tačiau teismas nusprendė, kad įrodymų, jog V. S. būtų
viršijęs leistiną greitį, byloje nėra. L-ytojas T. M. parodė, kad jis automobiliu
važiavo V. S. vairuojamam automobiliui iš paskos ir matė, kad pastarasis
važiavo apie 50–60 km/h greičiu. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros metu
nustatyta, kad eismo įvykio vietoje leistinas greitis 70 km/h, kelio dangos
būklė – sausas asfaltas. Biržų meteorologijos stoties pažymoje nurodyta, kad eismo
įvykio metu matomumą bloginančių atmosferos reiškinių neužfiksuota, vyravo
mažai debesuoti, ramūs orai. Atsižvelgus į tai laikytina, kad byloje nesurinkta
įrodymų, nustatančių, kad V. S. važiavo viršydamas saugų greitį
atsižvelgiant į kelio būklę ir matomumą bei meteorologines sąlygas, ir tai buvo
įvykusio eismo įvykio kilimo priežastis. Atsižvelgus į šias aplinkybes V. S.
iš kaltinimo pašalinamas Kelių eismo taisyklių 172 punkto reikalavimų
pažeidimas (baudžiamoji byla Nr.
1-148-500/2007).
Nepritartina teismų praktikai, kai bendrojo
pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimas konstatuojamas vien dėl to, kad įvyko
eismo įvykis.
Širvintų rajono apylinkės teismo nuosprendyje
baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-779/2007 konstatuota, kad A. M. privalėjo
pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdama į kelio sąlygas, kelio dangą, matomumą,
kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Tai, kad A. M.
pasirinktas važiavimo greitis ir lenkimo manevras buvo nesaugus, rodo pasekmės
(automobilis nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, jo keleivei buvo nesunkiai
sutrikdyta sveikata).
Tokiais atvejais vienas iš nusikalstamos veikos objektyviųjų
požymių – pavojinga veika – įrodinėjamas remiantis kito objektyviojo požymio –
nusikalstamų padarinių – atsiradimu ir taip formuojama klaidinga pozicija, kad
kilę padariniai savaime suponuoja kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo konstatavimą. Teismai turėtų
atkreipti dėmesį į tai, kad pirmiausia turi būti nustatomas kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas
(veika) ir tik jį nustačius gali būti keliamas klausimas dėl kitų BK 281 straipsnio
atitinkamoje dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo. Tuo tarpu
teismų praktikoje pasitaiko atvejų, keliančių abejonių dėl kaltininko padarytų
kelių eismo taisyklių pažeidimų.
Kauno apylinkės teismo A. G. išteisinta pagal BK
281 straipsnio 1 dalį. Ji buvo kaltinama tuo, kad vairuodama automobilį „VW
Passat“ pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 145, 148 punktų reikalavimus:
nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš keisdama važiavimo kryptį
neįsitikino, kad tai daryti saugu, persirikiuodama iš pirmosios eismo juostos į
antrąją nedavė kelio automobiliui „Mazda 323“, važiavusiam gretima juosta ta pačia
kryptimi tiesiai, ir su juo susidūrė, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta
automobilio „VW Passat“ keleivės I. S. sveikata.
Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą
pagal prokuroro apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodė, kad
<. . . > nei vienas įrodymas atskirai, nei jų visuma nepatvirtino, kad
būtent dėl A. G. padarytų KET pažeidimų įvyko eismo įvykis, kuriame buvo
nesunkiai sutrikdyta L. S. sveikata. Eismo įvykio ekspertizę atlikę
ekspertai konstatavo, kad dėl objektyvių duomenų trūkumo techniniu požiūriu negalima
išspręsti klausimo, ar A. G. veiksmai persirikiuojant iš pirmosios juostos
į antrąją ir toliau važiuojant antrąja eismo juosta buvo susieti priežastiniu
ryšiu su eismo įvykio kilimu ar šį eismo įvykį nulėmė. Be to, ekspertizės akte
pateikiama išvada ir apie tai, kad eismo įvykio kilimą lėmė ir nukentėjusiojo
A. B. veiksmai, nes jis laiku nesumažino vairuojamos transporto priemonės
greičio. A. G. kaltės nebuvimą patvirtina ir liudytojos I. S.
parodymai apie tai, kad ji, būdama išteisintosios automobilyje, pajuto smūgį į
automobilio galą tik po to, kai A. G. vairuojamas automobilis jau buvo
persirikiavęs iš pirmosios eismo juostos į antrąją ir važiavo antrąja eismo
juosta. Šie liudytojos parodymai paneigia kaltinime nurodytą aplinkybę, kad
A. G. , prieš keisdama važiavimo kryptį, neįsitikino, jog tai daryti saugu,
persirikiuodama iš pirmosios eismo juostos į antrąją, nedavė kelio A. B.
vairuojamam automobiliui „Mazda 323“, važiavusiam gretima juosta ta pačia kryptimi
tiesiai, ir su juo susidūrė. <. . . > Prokuroro apeliaciniame skunde
pateikta nuomonė, kad būtent dėl A. G. padarytų KET pažeidimų buvo
nesunkiai sutrikdyta I. S. sveikata, yra tik prielaida, nepagrįsta
objektyviais duomenimis. Taigi tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir
pasekmių neginčijamai nebuvo
nustatytas (baudžiamoji byla Nr. 1A-656-133-2006).
N-s nuosprendyje nurodoma, kad kaltininkė
išteisinta nenustačius priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių,
tačiau teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės sudaro prielaidas abejoti,
ar šiuo atveju apskritai buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės. Nenustačius tokių
pažeidimų, asmens pripažinimas kaltu dėl sukeltų padarinių pagal BK 281
straipsnį negalimas, todėl nėra prasmės spręsti ir priežastinio ryšio ar kaltės
klausimų. Nagrinėjama situacija atsispindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
Nr. 2K-195/2007:
Kelių eismo
taisyklių 14. 2 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar
iškilus eismo saugumo grėsmei sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti
transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems
eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas
nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisykles ir
sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau kartu pažymėtina, kad reguliuojamoje
sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam
šviesoforo sig-lui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo
dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų ir
savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, turintiems pagal Kelių
eismo taisyklių reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę. <. . . >
Pradėti stabdyti A. G. privalėjo tik dviratininkui išvažiavus į
važiuojamąją kelio dalį priešais automobilį. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad dviratis
atsitrenkė į automobilio kairiąją pusę, kai nuo pėsčiųjų salelės buvo
nuvažiavęs ne daugiau kaip 2 metrus, kai tuo tarpu visos A. G.
važiuojamosios dalies kelio juostos plotis buvo tik 4 metrai. Kadangi minimalus
atstumas, kurį dviratininkui pravažiavus skersai kelio iki susidūrimo vietos
automobilio vairuotojos objektyvaus matomumo zonoje ir kuriam esant automobilio
vairuotoja turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti
susidūrimo, turėjo būti ne mažesnis kaip 7 metrai, o atstumas nuo susidūrimo
vietos ir pėsčiųjų salelės buvo daug mažesnis negu 7 metrai (ne daugiau kaip 2
metrai), automobilio vairuotoja negalėjo laiku pastebėti kelyje atsiradusios
kliūties ir jos išvengti. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilio vairuotoja A. G. savo
veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo.

Transporto priemonės samprata

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla
tada, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklės pažeidžiamos vairuojant šio straipsnio 9 dalyje nurodytas transporto
priemones. Vadovaujantis minėtu oficialiuoju išaiškinimu, kelių transporto
priemonės – tai visų rūšių automobiliai, traktoriai, kitos savaeigės mašinos,
troleibusai, motociklai ir kitos mechaninės transporto priemonės, o šių
transporto priemonių samprata pateikiama Kelių eismo taisyklėse. Teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai, neatsižvelgdami į BK 281 straipsnio 9
dalį, pagal šį straipsnį pripažįsta kaltais asmenis, kurie sukelia eismo įvykį
nevairuodami transporto priemonės.
V-aviškio rajono apylinkės teismo 2007 m.
birželio 5 d. nuosprendžiu P. F. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį
už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 113, 114 ir 196 punktų
reikalavimus – būdamas neblaivus vadeliojo arkliu traukiamą vežimą, kuris
neatitiko KET reikalavimų: vežimo priekyje nebuvo balto, iš šonų oranžinio,
gale raudonų šviesos atšvaitų, esant tamsiam paros metui vežimo kairiajame šone
nedegė žibintai. N-ygiareikšmių kelių sankryžoje vadeliodamas šalutiniu keliu P. F.
nedavė kelio prie sankryžos pagrindiniu keliu artėjančiam automobiliui „M-
Benz 250“, vairuojamam J. R. , ir su juo susidūrė; dėl to buvo sužalotas
vežime sėdėjęs R. B. , padarant jam sunkų sveikatos sutrikdymą, ir sugadintas
nukentėjusiojo J. R. automobilis „M- Benz 250“, padarant didelę
5239,71 Lt turtinę žalą (baudžiamoji
byla Nr. 1-86-305/2007).
Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 9 dalyje
nurodytų transporto priemonių sąrašas nėra baigtinis, nes į jį įtrauktos
sąvokos „kitos mechaninės transporto priemonės“ ir „kitos savaeigės mašinos“.
Aiškinant kitų mechaninių priemonių turinį, neaiškumų teismų praktikoje kyla
dėl mopedų teisinio statuso. Teismai turėtų atsižvelgti į tai, kad Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768
patvirtintose Kelių eismo taisyklėse, skirtingai nei iki tol galiojusiose,
mopedas priskiriamas motorinėms transporto priemonėms. KET 3 punkte nurodoma,
kad mopedas – dviratė motorinė transporto priemonė, todėl turėtų būti
pripažįstamas transporto priemone BK 281 straipsnio 9 dalies prasme.
Tuo tarpu savaeigės mašinos – tai iš vieno ar
kelių mechanizmų sudarytas įrenginys energijai, medžiagoms arba informacijai
transformuoti, mechaniniams darbams atlikti (Dabartinės lietuvių kalbos
žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p.
384). L-vistinis įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 281
straipsnio 9 dalyje nurodytomis kitomis savaeigėmis mašinomis laikytinos bet
kurios kelių, statybinės, žemės ūkio ir kitos specialiosios mašinos, skirtos
specialiesiems darbams atlikti: kelių tiesimo – greideriai, derliaus apdorojimo
– įvairių rūšių kombainai (javų, bulvių, runkelių, linų ir pan. ), komunalinio
ūkio – gatvių valymo, šiukšlių surinkimo, gatvių laistymo, sanitarinės ir pan.
Pavyzdžiui, S. P. nuteistas už tai, kad, vairuodamas specialiosios
paskirties rotorinę sniego valymo mašiną ZIL 157 KD D 470 A, pažeidė
atitinkamus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, taip S. M. padarydamas
sunkų sveikatos sutrikdymą (kasacinė byla Nr. 2K-598/2004).
Teismų praktikoje pasitaikė ir daugiau atvejų, kai
asmuo BK 281 straipsnyje numatytus padarinius sukėlė vairuodamas savaeigę transporto
priemonę:
V-aviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio
27 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad
neblaivus, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 68, 172 ir 173 punktų
reikalavimus, vairuodamas krautuvą G-250, nesilaikė eismo dalyviui būtinų
atsargumo priemonių, vairuodamas krautuvą nepasirinko saugaus greičio,
neatsižvelgė į krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio
sąlygas, matomumą, į tai, kad kiekvienu momentu galėtų suvaldyti transporto
priemonę, atsiradus kliūčiai nesulėtino krautuvo greičio, nesustabdė transporto
priemonės, dėl to jo vairuojamas krautuvas kliudė ant pastato laiptų sėdėjusią
A. D. , t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota A. D. ,
jai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr. 1-234-482/2006).

Transporto priemonės vairavimas

BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo
subjektas – asmuo, vairuojantis BK 281 straipsnio 9 dalyje nurodytas transporto
priemones, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio metu jis turėjo teisę jas
vairuoti. Pažymėtina, kad transporto priemonės vairavimas reiškia ne tik
judančios transporto priemonės valdymą. Sudėtinis vairavimo etapas yra tinkamas
transporto priemonės sustojimas, todėl laikoma, kad asmuo vairavo transporto
priemonę ir tada, kai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilo dėl to,
kad vairavimo procesas buvo baigtas pažeidžiant transporto priemonių sustojimo
ir stovėjimo taisykles (pvz. : sustojimas neleistinoje vietoje, avarinės šviesos
sig-lizacijos neįjungimas transporto priemonei priverstinai sustojus, jos
durelių atidarymas neįsitikinus, kad tai netrukdys kitiems eismo dalyviams).
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio
24 d. nuosprendžiu Z. V. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai,
kad tamsiu paros metu, esant rūkui ir dulksnai, t. y. blogam matomumui,
vairuodamas maršrutinį autobusą LAZ-699, neleistinoje vietoje sustojo ir stovėjo
važiuojamojoje dalyje – ne autobusų sustojimo aikštelėje ties ištisine
horizontalaus ženklinimo linija, neįjungė avarinės šviesos sig-lizacijos ir
taip sudarė transporto priemonių vairuotojams netikėtą kliūtį, t. y. ta
pačia kryptimi iš paskos važiavusiam automobiliui „Opel Kadet“, vairuojamam A. G. ;
tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 136. 7, 185, 193. 7
punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai
sutrikdyta vairuotojo A. G. sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1A-194-174/2006).
Iš teismų praktikos matyti, kad teismai kartais
nepagrįstai nepripažįsta asmens, pažeidusio transporto priemonių sustojimo ir
stovėjimo taisykles, transporto priemonės vairuotoju, todėl jo veiką
kvalifikuoja ne pagal BK 281, bet pagal 282 straipsnį.
V-aviškio
rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu A. P.
atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 282 straipsnio 1 dalį už tai,
kad nevairuodamas kelių transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos
ir saugumo taisykles, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata: išlipdamas
iš ant šaligatvio pastatyto automobilio „Peugeot Boxer“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 193. 5 punkto reikalavimą, pagal kurį draudžiama transporto priemonei
stovėti ant šaligatvio (išskyrus atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo
būdą nurodantys ženklai); išlipdamas iš transporto priemonės ir atidarydamas
stovinčio ant šaligatvio automobilio „Peugeot Boxer“ vairuotojo pusės kairiąsias
dureles, pažeidė KET 192 punkto reikalavimą, pagal kurį draudžiama atidaryti
sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų ar kliudo
kitiems eismo dalyviams; taip sudarydamas kliūtį lenkiančiai transporto
priemonei – motociklui „Yamaha“, pažeidė KET 182 punkto reikalavimą, pagal kurį
draudžiama trukdyti aplenkti lenkiančios transporto priemonės vairuotojui; taip
pat pažeisdamas KET 53 punkto reikalavimą, pagal kurį eismo dalyviai privalo
laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių,
kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, kliudė motociklą
„Yamaha“, iš kairės pusės apvažiuojantį automobilį „Peugeot Boxer“; dėl to
įvyko eismo įvykis ir buvo sužalotas motociklo „Yamaha“ vairuotojas D. S. ,
jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr. 1-38-482/2006).
Teismų praktikoje laikoma, kad asmuo vairavo
transporto priemonę ir tada, kai dėl sustojimo ir stovėjimo taisyklių pažeidimų
kilusio eismo įvykio metu transporto priemonėje nebuvo vairuotojo (pvz. ,
palikus nesaugiai pastatytą transporto priemonę ir šiai savaime pradėjus
riedėti, palikus draudžiamoje vietoje pastatytą transporto priemonę, sudarančią
kliūtį kitiems eismo dalyviams).
Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal
BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad, atvažiavęs automobiliu ir pastatęs jį
nuokalnėje užpakaline dalimi ties parduotuvės kiemo teritorijos įvažiavimu,
pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 191, 273 punktų reikalavimus: būdamas eismo
dalyvis ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti
pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, privalėdamas palikti transporto priemonę
tik pasirūpinęs, kad ji savaime nepradėtų riedėti, esant automobiliui
techniškai netvarkingam – neveikiant automobilio stovėjimo stabdžiui, paliko jį
nuokalnėje įjungęs atbulinę pavarą ir nepasirūpinęs, kad šis nepradėtų savaime
riedėti; jam nuėjus į parduotuvę, automobilis pradėjo riedėti nuokalne atbuline
eiga, užsivedė bei atsitrenkė į metalinius kiemo vartus, nuvertė prie vartų
esančią mūrinę tvorą ir sužalojo šalia jos ėjusį parduotuvės darbuotoją A. S. ,
kuris nuo patirtų sužalojimų mirė (Panevėžio apygardos teismo baudžiamoji
byla Nr. 1A-277-134/2006).
Transporto priemonės vairavimo, kaip nusikaltimo
padarymo būdo, įtraukimas į nusikaltimo sudėtį eliminuoja galimybę pagal BK 281
straipsnį patraukti baudžiamojon atsakomybėn eismo dalyvius, kurie pažeidžia
kelių transporto eismo saugumo taisykles bei sukelia baudžiamajame įstatyme
numatytus padarinius nevairuodami transporto priemonės. Tokių situacijų
pavyzdžiais galėtų būti atvejai, kai:
a) Kelių eismo taisykles pažeidžia pėstieji;
b) Kelių eismo taisykles pažeidžia asmenys,
dalyvaujantys eisme su priemonėmis, nelaikytinomis transporto priemonėmis BK
281 straipsnio prasme (dviračių vairuotojai, važnyčiotojai ir pan. ):
Šilalės
rajono apylinkės teismo B. P. 2005 m. sausio 28 d. nuteistas pagal BK 282
straipsnio 1 dalį už tai, kad kelio Mažeikiai–P-ė–Tauragė šimtajame
kilometre, P-ės kryptimi, tamsiu paros metu, esant rūkui, be šviesos žibintų
kelio važiuojamąja dalimi vadeliodamas arklį, įkinkytą į vežimą, pakrautą malkų,
pažeidė KET 50, 51, 53, 112, 113, 114 punktų reikalavimus; dėl to automobilis „Opel
Kadett“, važiuojantis P-ės kryptimi, vairuojamas S. D. , atsitrenkė į
priekyje ta pačia kryptimi jo vadeliojamo vežimo galą ir apvirto; buvo mirtinai
sužalotas automobilio „Opel Kadett“ keleivis R. Ž. bei sugadintas
S. D. priklausantis 800 Lt vertės automobilis „Opel Kadett“ – S. D.
padaryta 800 Lt turtinė žala (baudžiamoji byla Nr. 1-7-439);
c) Kelių eismo taisykles pažeidžia vairuojamos
transporto priemonės keleiviai:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio
28 d. nuosprendžiu L. N. nuteistas pagal BK 282 straipsnio 1 dalį už tai,
kad, būdamas neblaivus, nevairuodamas transporto priemonės, bet būdamas eismo
dalyvis – automobilio „Opel Calibra“ vairuojamo T. Š. , keleivis –
turėdamas pareigą neblaškyti vairuotojo ir netrukdyti jam vairuoti, pažeidė
eismo saugumo reikalavimus, būtent Kelių eismo taisyklių 99 punktą: sugriebė
važiuojančio automobilio vairą, staiga jį pasuko į kairę, atimdamas T. Š.
galimybę suvaldyti transporto priemonę; dėl to automobilis išvažiavo į
priešpriešinę eismo juostą ir kliudė ja priešinga kryptimi važiuojantį
motorolerį „Crosser E-“; motorolerio vairuotojai buvo padarytas nežymus
sveikatos sutrikdymas, o keleivei – sunkus sveikatos sutrikdymas (Kauno apygardos baudžiamoji byla Nr. 1A-69-60-08).
Kai transporto eismo tvarkos
ar saugumo taisykles pažeidžia eismo dalyviai, nevairuojantys BK 281 straipsnio
9 dalyje nurodytų transporto priemonių ir dėl to žūsta žmogus arba sunkiai
sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata, veika kvalifikuojama pagal BK 282
straipsnį. Jeigu tokiais atvejais nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos
sutrikdymas, veika kvalifikuotina pagal BK 139 straipsnį. Anaizuojant teismų
praktiką nustatyta atvejų, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia ir BK 282
straipsnyje numatytus padarinius sukelia nevairuojantis transporto priemonės
asmuo, tačiau jo veika nepagrįstai kvalifikuojama pagal BK straipsnius, nustatančius
atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei ar sveikatai.
Trakų rajono apylinkės
teismo 2006 m. kovo 23 d. nuosprendžiu R. I. atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. R. I.
buvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui: V. Č.
vairuojant automobilį „Peugeot 205“, R. I. , būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, sėdėdamas priekinėje keleivio sėdynėje kaip keleivis, matydamas, kad
dešiniuoju kelkraščiu eina nepažįstama moteris ir, juokais norėdamas šią
pagąsdinti, stvėrė už V. Č. vairuojamo automobilio vairo ir pasuko jį į
einančios moters pusę, suvokdamas, kad gali kilti pavojus moters gyvybei,
tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis to išvengti; dėl to automobilis partrenkė ir
mirtinai sužalojo kelkraščiu ėjusią pėsčiąją S. J. (baudžiamoji byla Nr. 1-66-272/2006).

Kelių transporto eismo saugumo arba transporto
priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimo padarymo vieta

Kelių eismo taisyklių 12 punkte įtvirtinta, kad
eismo įvykis – kelyje, viešose arba privačiose teritorijose įvykęs įvykis,
kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista
žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys,
kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Ši nuostata
leidžia daryti išvadą, kad kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali būti padaromas ne tik kelyje,
bet ir kitose teritorijose.
Telšių rajono apylinkės teismo
2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu L. A. nuteistas pagal BK 281 straipsnio
6 dalį už tai, kad kaime esančioje garažų teritorijoje, atbuline eiga vairuodamas
automobilį „Renault 19“, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų
pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, ir pažeidė KET 53 punkte nurodytus
reikalavimus; vairuodamas automobilį būdamas girtas (girtumas 2,12 promilės), pažeisdamas
KET 68 punkte nurodytus reikalavimus, neįsitikino eismo saugumu ir pažeidė KET
145 ir 158 punktuose nurodytus reikalavimus bei partrenkė pėsčiąjį A. U. ,
kuris nuo patirtų sužalojimų mirė (baudžiamoji byla Nr. 1-14-344/2007).  
Iš teismų praktikos matyti, kad veika
kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnį ir tada, kai baudžiamajame įstatyme
numatyti padariniai sukeliami vairuojant transporto priemonę tokiose vietose, kurios
neskirtos kelių transporto eismui, bet kuriose de facto toks eismas
vyksta.
K-ės rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 27
d. nuosprendžiu P. E. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už
tai, kad kaime, S. P. priklausančiame lauke, vairuodamas krovininį
automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 145 punktų reikalavimus,
t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų
asmenų saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl
to kliudė ir sužalojo J. B. , kuriam dėl kaukolės pamato kaulų lūžio
padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis savo
krovininiu automobiliu atvyko į S. P. priklausantį žemės sklypą parvežti
bulvių. Kadangi automobilį buvo nuvaręs kiek per toli nuo tos vietos, kur buvo
maišai su bulvėmis, todėl nusprendė pavažiuoti šiek tiek atgal. Pavažiavęs apie
4–5 metrus atgal pamatė, jog šalia esantys žmonės ėmė mojuoti, kad sustotų. Sustabdęs
ir išlipęs iš automobilio, P. E. N. pamatė ties galiniu dešiniuoju
ratu ant šono veidu į automobilį gulintį J. B. (baudžiamoji byla Nr. 1-53-496-2007).
Tačiau pasitaiko ir abejotinų atvejų, kai, sukėlus
eismo įvykį gyvenamojo namo kieme, veika kvalifikuojama ne pagal BK 281
straipsnį, bet pagal BK straipsnius, numatančius atsakomybę už nusikalstamas
veikas žmogaus sveikatai.
Ukmergės rajono
apylinkės teismo D. V. nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai,
kad kaime, savo namo kieme, nepatikrinęs ar išjungta traktoriaus MTZ-82L
pavara, užvedė traktorių, kuris dėl buvusios įjungtos atbulinės eigos pavaros pajudėjo atgal
ir pervažiavo šalia stovėjusį R. M. ,
padarydamas jam sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą (baudžiamoji byla Nr. 1-214-161/2007).
Šiuo atveju kaltininkas pažeidė KET 145 punktą,
nustatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip
keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti
saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šio reikalavimo
turi būti laikomasi ir gyvenamųjų namų teritorijoje, todėl padaryta veika
atitinka BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius.
Kai baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai
sukeliami judant transporto priemonei, svarbu nustatyti, ar eismo įvykis įvyko
dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių, ar dėl saugaus elgesio taisyklių kitose veiklos srityse pažeidimo.
Jeigu eksploatuojant transporto priemonę baudžiamajame įstatyme numatyti
padariniai sukeliami ne dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, bet pažeidus teisės aktų
nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles ar bendrus atsargumo
reikalavimus kitose veiklos srityse (pvz. , atliekant statybos, žemės ūkio
darbus, pilant degalus, pakraunant ar iškraunant krovinį), veika kvalifikuojama
ne pagal BK 281 straipsnį, bet priklausomai nuo kilusių padarinių – pagal Baudžiamojo
kodekso straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už neatsargų gyvybės
atėmimą, neatsargų sveikatos sutrikdymą arba turto sunaikinimą ar sugadinimą
dėl neatsargumo (BK 132, 137, 139 ar 188 straipsniai).
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m.
sausio 12 d. nuosprendžiu L. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už
nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, kaltininkui ir nukentėjusiesiems
susitaikius. L. R. buvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo sunkiai
sužalojo žmogų. Dirbdamas traktoriumi „B-orus 892“, prie kurio buvo
pritvirtintas purkštuvas, runkelių pasėlių lauke, padedant K. J. , kuris
pagal jų susitarimą stovėdamas pasėlių lauko gale rodė, kur baigiasi lauko
riba, purkšdamas runkelius jis privažiavo iki pasėlių lauko galo ir
neįsitikinęs, kur yra K. J. , dėl neatsargumo traktoriaus purkštuvo ratu
pervažiavo lauko gale tuo metu miegojusį K. J. ; taip padarė jam sunkų
sveikatos sutrikdymą (baudžiamoji
byla Nr. 1-7-416/2005).
Aptariamą teismų praktiką
iliustruoja ir tokie pavyzdžiai, kai baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai
sukeliami remontuojant transporto priemonę.
Pasvalio rajono apylinkės teismo
M. T. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį už tai, kad prie fermų,
priklausančių ŽŪK, neturėdamas teisės vairuoti traktoriaus, savavališkai įlipo
į tempiamą traktorių MTZ 82 ir šį sustabdė, o J. G. bandant atkabinti
tempimo grandinę, neatsargiai nukėlė koją nuo sankabos, dėl to traktoriui
pajudėjus, užvažiavo ant J. G. , kuris nuo padarytų sužalojimų mirė (baudžiamoji byla Nr. 1-7-515/2008).

Kaltininko apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių,
psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nustatymas

BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse įtvirtintas
kvalifikuojamasis požymis, apibūdinantis transporto priemonę vairuojančio
asmens būklę, – jo apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar
kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kaltininko apsvaigimas yra faktinė bylos
aplinkybė, tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo taikymu.
Pagal BK 281 straipsnio
8 dalį kaltininkas laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio
koncentracija jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau. Tuo tarpu nei
baudžiamajame įstatyme, nei Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų
neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo taisyklėse nėra konkrečių
nuostatų dėl apsvaigimo nuo narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų maksimalios leistinos koncentracijos normos vairuotojo
kraujyje. Tai reiškia, kad dėl šių medžiagų specifikos, poveikio organizmui ir
testavimo ypatybių netoleruojamas bet koks šių medžiagų kiekis vairuotojo
organizme.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 11
d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad,
būdamas apsvaigęs nuo psichiką
veikiančios medžiagos – morfino, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 158,
173 punktuose nurodytus reikalavimus; važiuodamas
atbulas neįsitikino, ar nėra kliūties, parbloškė
ir sužalojo kieme žaidžiančius vaikus, dėl to nuo eismo įvykio metu padarytų
sužalojimų E. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o A. P. – nežymiai
sutrikdyta sveikata.
Iš nuosprendžio
matyti, kad kaltinamojo apsvaigimas nuo psichiką veikiančios medžiagos buvo
nustatytas jo parodymais (nurodė, kad narkotinę medžiagą jis vartojęs
ryte, apsvaigęs nesijautė, jautėsi gerai), nes kitokių įrodymų nuosprendyje
nėra (baudžiamoji byla Nr. 1-39-336/2007).
Transporto priemones vairuojančių asmenų
apsvaigimo kontrolę ir medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti atlikimo
tvarką reglamentuoja Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų
neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Neblaivumo
nustatymo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m.
gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Žin. , 2006, Nr. 56‑2000),
M-icininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką
veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika ir Bendros asmens būklės įvertinimo
metodika, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro
2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 (Žin. , 2006,
Nr. 71-2641).
Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje
asmuo kaltinamas pažeidęs kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisykles būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių,
psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi įvertinti, ar
nustatant kaltininko apsvaigimą buvo tinkamai taikomos minėtų teisės aktų
nuostatos. Neblaivumo nustatymo taisyklėse imperatyviai nustatyta, kad kai
vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jam turi būti atliekama
medicininė apžiūra. M-icininės apžiūros akte pateiktus duomenis apie asmens
apsvaigimą nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, atitinkančius
BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, teismas gali pripažinti
įrodymais, kurie vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir
kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kilus abejonių dėl
medicininės apžiūros rezultatų, teismas įvertina, ar ji buvo atlikta laikantis
nustatytos tvarkos, taikant tinkamus metodus ir pan. S-bu atkreipti dėmesį ir
į tai, kad kaltininkas turi būti pristatomas į sveikatos priežiūros įstaigą
atlikti medicininės apžiūros ne vėliau kaip per vieną valandą nuo eismo įvykio
(Neblaivumo nustatymo taisyklių 10 punktas). Ši nuostata svarbi dėl to, kad,
atlikus medicininę apžiūrą šiam terminui praėjus, jos rezultatai ne visada gali
būti laikomi patikimais. Išvardytų asmens apsvaigimo nustatymo kriterijų
visumos įvertinimas atsispindi Š-ių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje
byloje.
Š-ių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d.
nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad
vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė Kelių
eismo taisykles, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamojo
girtumas buvo tikrinamas pagal nustatytą asmens apžiūros metodiką ir jo
rezultatai leido teigti, jog tiriamasis yra blaivus; tai ir buvo užfiksuota
apžiūros akte. Kaltinamajam buvo duodama pūsti į alkotesterį, tačiau dėl
techninių kliūčių nepavyko atspausdinti tikrinimo rezultatų. Į tai nebuvo
kreipiamas dėmesys, nes pagal tuo metu Vyriausybės nustatytą tvarką buvo būtina
paimti vairuotojo kraujo alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti. A-otesterio
parodymai neviršijo, bet buvo artimi leistinai 0,4 promilės normai.
Eismo įvykio metu galiojo Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtinta
Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos
nustatymo tvarka (toliau – Tvarka). Tvarkos 11. 6 punkte nustatyta, kad
policijos pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas ir įtaręs, kad asmuo yra
neblaivus (girtas) ar apsvaigęs, privalo, jeigu transporto avarijos metu
nukentėjo žmonės, su ja susijusius vairuotojus ar kitus eismo dalyvius
privalomai nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų patikrinta,
ar jie yra blaivūs (negirti), neapsvaigę. Taigi kaltinamasis privalėjo būti
pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, o tyrimo alkotesteriu rezultatai
negalėjo būti panaudoti sprendžiant dėl šio asmens girtumo. Dėl šių priežasčių
teismas negali vadovautis proceso dalyvių parodymais apie testavimo
alkotesteriu rezultatus ir jais remtis įrodinėjant kaltinamojo blaivumo
klausimą.
Tvarkos 38 punkte nustatyta, kad turi būti tiriama
alkoholio koncentracija kraujyje arba šlapime visais atvejais, jeigu transporto
avarijos metu žuvo ar buvo sužaloti žmonės arba jeigu to prašo tiriamasis.
Remiantis šiomis nuostatomis galima daryti kategorišką išvadą, kad prioritetas,
nustatant asmens neblaivumą, atiduodamas biologinės terpės bandinių tyrimo
rezultatams. Tai patvirtina ir Tvarkos 36 punktas, kuriame nurodoma, kad
sudėtingais atvejais galutinė išvada dėl tiriamojo neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo
svaigiųjų medžiagų padaroma, kai apžiūrą atlikęs gydytojas gauna iš Valstybinės
teisės medicinos tarnybos chemijos laboratorijos atsakymą, objektyviai,
konkrečiais duomenimis patvirtinantį ir patikslinantį neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nuo
svaigiųjų medžiagų būseną.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių teismas vertino
M-icininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti akte
užfiksuotus rezultatus kaip prieštaraujančius kitiems surinktiems byloje
įrodymams, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ir šie įrodymai kategoriškai neprieštarauja
specialisto išvadai Nr. T-A 688/06/(02), nes liudytoja D. S. M.
parodė, kad „jei kaltinamasis buvo neseniai vartojęs alkoholį, išoriškai tai
galėjo nepasireikšti, o kraujyje alkoholio koncentracija ir galėjo viršyti
leistiną normą“. A-oholio vartojimo fakto neneigė ir kaltinamasis, nurodęs,
kad gėrė alaus, tai patvirtino ir liudytojas T. K. ; ši aplinkybė
užfiksuota ir M-icininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui
nustatyti akto 12 punkte.
Pagal Tvarkos
49 punktą alkoholio kiekis kraujyje ir šlapime nustatomas tiktai dujinės
chromatografijos metodu. Kiti alkoholio nustatymo metodai gali būti tik
pagalbiniai. Iš specialisto išvados matyti, kad tyrimas buvo atliktas būtent
dujinės chromatografijos metodu, kaltinamojo kraujyje rasta 0,54 promilės etilo
alkoholio. Taip pat konstatuotina, kad nebuvo pažeistas ir Tvarkos 8 punktas,
reikalaujantis, kad asmenų neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas turi būti
nustatomas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per dvi valandas nuo transporto
avarijos momento. Užfiksuota, kad avarija įvyko apie 11. 45 val. , o
biologinės terpės (kraujo) bandinys paimtas 13. 15 val. , todėl abejoti gautų
rezultatų patikimumu teismas neturi pagrindo.
Atsižvelgiant į specialisto išvados rezultatus, kaltinamojo
kraujyje rasta 0,54 promilės etilo alkoholio, taip pat į tai, kad pagal
Tvarkos 7 punktą maksimali leistina alkoholio koncentracija tikrinamų asmenų
kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose – 0,4 promilės, kurios viršijimas rodo
alkoholio vartojimo faktą, pripažintina, kad kaltinamasis A. J. vairavo
kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (baudžiamoji byla Nr. 1-87-634/2006).
Sudėtingesni klausimai nustatant kaltininko
apsvaigimą nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų teismams iškyla tada, kai po eismo įvykio dėl įvairių
priežasčių kaltininkui neatliekama medicininė apžiūra. Dažniausiai taip atsitinka
tada, kai kaltininkas pasišalina iš įvykio vietos ir negali būti pristatytas į
sveikatos priežiūros įstaigą medicininės apžiūros tikslu arba tokios patikros
atsisako.
Pagal teismų praktiką medicininės apžiūros
neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas nėra kliūtis asmens
apsvaigimo faktui eismo įvykio metu nustatyti. V-a iš priemonių šiai
aplinkybei nustatyti yra specialių techninių priemonių (alkoholio matuoklių)
naudojimas. Tačiau teismai turi atkreipti dėmesį į tai, kad šie prietaisai turi
tam tikrą matavimo paklaidą, ir tai gali turėti esminę reikšmę veikos
kvalifikavimui. Ji turi būti vertinama kaltininko naudai, t. y. iš
nustatyto neblaivumo laipsnio skaitinės reikšmės turi būti atimama matavimo
prietaiso paklaida.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 26 d.
nuosprendyje nurodyta, kad J. K. kraujyje nustatyta
0,34 promilės etilo alkoholio praėjus nedideliam laiko tarpui po įpūtimo į
alkoholio matuoklį, kuris parodė 0,41 promilės. Tačiau alkoholio matuoklio
rezultato paklaida gali būti 0,4 promilės. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė
išvadą, kad per tokį trumpą laiką promilių kiekis J. K. kraujyje
negalėjo pasikeisti (baudžiamoji
byla Nr. 1A-910/2007).
Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo
alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų gali
būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai
bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio, parodymais. Tokia praktika
nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes, asmens apsvaigimą siejant tik su kraujo
tyrimo atlikimu, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pasišalinusiems iš
eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros,
išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.
Nuteistojo teiginius, kad šio eismo įvykio metu
jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, paneigia byloje esantys įrodymai, kuriuos
teismai įvertino nepažeisdami BPK reikalavimų. Kasatoriaus teiginiai, kad tokių
įrodymų nėra, atmestini, šie įrodymai išdėstyti teismų sprendimuose.
Teismai neturėjo pagrindo netikėti įvykio metu su
R. J. važiavusio bei po įvykio su nuteistuoju bendravusių liudytojų nuosekliais
parodymais, iš kurių matyti, kad R. J. vairavo automobilį apsvaigęs nuo
alkoholio. Tai, kad byloje nėra ekspertizės akto, patvirtinančio R. J.
neblaivumą, nėra pagrindas atmesti teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų,
kuriais R. J. įrodytas apsvaigimas nuo alkoholio.
Pagal BK 281 straipsnio 8 dalį laikoma, kad asmuo
yra apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau
alkoholio. Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kokiais duomenimis šiuo atveju turi
būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio. Ar gauti duomenys laikytini
įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra
byla. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. J. kraujas
nebuvo tirtas dėl jo paties kaltės, nes nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos
ir buvo sulaikytas tik 2006 m. rugsėjo 6 d. (kasacinė byla Nr. 2K-431/2007).
Asmens apsvaigimą nuo alkoholio identifikuoja ir
tam tikri klinikiniai požymiai, kurie pagrindžia baudžiamojo įstatymo
reikalaujamos alkoholio koncentracijos buvimą kraujyje. Iš teismų praktikos
matyti, kad teismai, nustatydami šią aplinkybę, į tai atsižvelgia.
Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje nuteistojo
teiginys, kad byloje nėra įrodymų, jog jis vairavo transporto priemonę
neblaivus, pripažintas nepagrįstu. Teismas nurodė, kad šis jo teiginys
paneigtas baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. L-ytoja L. Z. nuo
pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad įvykio vakarą, apie 22
val. , jos vyras A. Z. grįžo namo kartu su R. J. ; pastarasis buvo
akivaizdžiai neblaivus, daug ir drąsiai kalbėjo, vaikštinėjo svirduliuodamas į
šonus, kartais atsiremdamas į sienas, o atsisėdęs prie stalo vos neužmigo. Jos
vyras buvo akivaizdžiai išsigandęs ir papasakojo, kad R. J. partrenkė
dviratininką. L-ytoja M. Z. taip pat nuosekliai teigė, kad įvykio vakarą,
jau po 21 val. , jos tėvas A. Z. grįžo namo kartu su R. J. ; tėvas buvo
išsigandęs, o R. J. neįprastai drąsus, linksmas, vaikščiojo svyruodamas,
nuo jo sklido alkoholio kvapas. Abi liudytojos taip pat nurodė, kad jų namuose
tą vakarą alkoholio niekas nevartojo. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad nėra
duomenų, jog šios liudytojos kaip nors būtų suinteresuotos bylos baigtimi, nė
viena iš jų nebuvo susipykusi su nuteistuoju, todėl joms nebuvo jokio pagrindo
jį apkalbėti. L-ytojas A. Z. , nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu
parodė, kad R. J. įvykus eismo įvykiui buvo stipriai išgėręs, teisme šiuos
savo parodymus pakeitė ir parodė, jog negali pasakyti, ar R. J. buvo
girtas ar ne, tačiau A. Z. parodymai nepaneigia liudytojų L. Z. bei
M. Z. parodymų. Taip pat atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo
laiką, į liudytojų L Z. ir M. Z. parodymus, kad A. Z. su
R. J. namo grįžo apie 22 val. , bei į liudytojo A. Z. parodymus,
kad pas jį į namus jie su R. J. susiruošė važiuoti apie 21–22 val. ,
bevažiuodami partrenkė dviratininką ir tuoj po to įvykio abu nuvažiavo pas jį,
namuose alkoholio nevartojo, darytina pagrįsta išvada, jog eismo įvykio metu
R. J. buvo neblaivus. Kraujas nebuvo tirtas dėl nuteistojo kaltės, nes
nuteistasis ne tik pasišalino iš įvykio vietos, bet ir pasislėpė nuo tyrimo, jo
paieška buvo paskelbta spaudoje, ir dėl šios aplinkybės nebuvo galima nustatyti
R. J. organizme esančio alkoholio koncentracijos, nes jis buvo sulaikytas
tik 2006 m. rugsėjo 6 d. Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų
parodymais, kurie buvo išsamūs ir nuoseklūs, teismui jais netikėti nebuvo
pagrindo, todėl R. J. veika pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal BK
281 straipsnio 6 dalį (baudžiamoji
byla Nr. 1A-63-282/2007).
Kai kaltininko apsvaigimas nustatomas neatlikus
kraujo tyrimo, bet kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų parodymais, tokiu
atveju neįmanoma nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos jo
kraujyje. N-s pagal baudžiamąjį įstatymą aptariamas kvalifikuojamasis požymis
siejamas ne su alkoholio vartojimo faktu, bet su nustatytu alkoholio kiekiu
kaltininko kraujyje, nes BK 218 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas
apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje viršija 0,4
promilės, tačiau BK 281 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nediferencijuojama
priklausomai nuo kaltininko apsvaigimo laipsnio, todėl teismų praktikoje
nereikalaujama, kad aptariamu atveju būtų nustatyta tiksli alkoholio
koncentracija jo organizme. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-2/2005 konstatavo: <. . . > Asmuo
laikomas neblaiviu, kai jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau alkoholio (BK
281 straipsnio 8 dalis). Ši nuostata nereiškia, kad byloje turi būti nustatytas
promilėmis išreikštas asmens girtumas įvykio metu. Tokiais atvejais užtenka
nustatyti, kad įvykio metu asmens kraujyje buvo 0,4 promilės ar daugiau
alkoholio. Ši aplinkybė nustatinėjama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles,
kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes galiojantis BPK nenustato kokių nors
privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti
nustatytas ne tik ištyrus asmens kraują, bet ir kitais duomenimis, kuriais apibūdinami
klinikiniai girtumo požymiai.
Teismų praktikoje taikant BK
281 straipsnio 2, 4 ir 6 dalis, susiduriama ne tik su kaltininko apsvaigimo
fakto įrodinėjimo, bet ir su šios faktinės aplinkybės reikšmės veikos
kvalifikavimui problemomis. Kelių eismo taisyklėse įtvirtintas imperatyvus
draudimas vairuoti transporto priemonę apsvaigus (KET 68 punktas). Tuo tarpu BK
281 straipsnio 2, 4, 6 dalių konstrukcija „tas, kas būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų
pažeidė kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimimo taisykles. . . “
rodo, kad šis Kelių eismo taisyklių pažeidimas jau įtrauktas į nusikaltimo
sudėtį, todėl, be kaltininko apsvaigimo, turi būti nustatomi kiti KET
pažeidimai, nes apsvaigimo faktas, kaip toks, nors ir būdamas šiurkštus KET
pažeidimas, pats savaime negali sukelti BK 281 straipsnyje numatytų padarinių.
Teismų praktikoje pasitaiko abejotinų atvejų, kai kiti neblaivaus kaltininko
padaryti KET pažeidimai, sukėlę nusikalstamus padarinius, nuosprendyje
nenurodomi, o tai sudaro prielaidas išvadai, kad jo pripažinimas kaltu pagal BK
281 straipsnį grindžiamas vien tik apsvaigimo nustatymu.
Marijamplės rajono
apylinkės teismo D. M. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2
dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį „Audi 80“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 68 punkto reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę neblaivus;
nesuvaldęs automobilio nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į pakelės medžius; automobilio
keleiviui V. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1-319-416/2007).
Kai kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia apsvaigęs nuo
alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų
asmuo, nereikalaujama nustatyti apsvaigimo reikšmės BK 281 straipsnyje numatytiems
padariniams atsirasti. Tačiau iš teismų praktikos matyti, kad kaltininko
apsvaigimą linkstama traktuoti kaip KET pažeidimą, priežastiniu ryšiu susijusį
su eismo įvykiu, kai nustatomi ir kiti kaltininko padaryti kelių tansporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai, sukėlę
nusikalstamus padarinius.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2008 m. birželio 6 d. nuosprendžiu P. N. nuteistas už tai, kad,
pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 68, 172, 278 punktų reikalavimus,
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį „Audi 80“ su vasarinėmis
padangomis. Vairuodamas šią transporto priemonę P. N. neatsižvelgė į kelio
sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir, likus 200 metrų iki
sankryžos, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies ir
atsitrenkė į medį. Šio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio
keleivės B. S. sveikata.
Nuosprendyje nurodyta, kad surinktų faktinių
duomenų visuma patvirtina tai, kad <. . . > minėti KET reikalavimų
pažeidimai, teismo nuomone, turėjo tiesioginę įtaką eismo įvykiui kilti:
neblaivaus vairuotojo reakcijos į išorinius dirgiklius laikas žymiai padidėja,
jis nesugeba operatyviai reaguoti į situacijos kelyje dinamiškus pokyčius,
greitai priimti teisingus ir saugius sprendimus. Šis eismo įvykis kilo žiemos
metu, pažymoje apie eismo įvykį nurodyta, kad asfaltuota kelio važiuojamoji
dalis buvo šlapia. Kaltinamojo automobilio apžiūros protokole pažymėta, kad
automobilio padangos buvo vasarinės, stipriai susidėvėjusios <. . . >
Automobilio vairavimas žiemos sąlygomis reikalauja didesnio nei įprasta atidumo
bei atsargumo. Kaltinamasis į šiuos veiksnius neatsižvelgė, nesuvaldė
vairuojamo techniškai žiemos sezonui neparengto automobilio, nuvažiavo nuo
kelio ir atsitrenkė į medį. Dėl tokių kaltinamojo veiksmų šio įvykio metu buvo
nesunkiai sutrikdyta keleivės sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1-675-536/2008).

Padariniai, kilę pažeidus kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo sudėtis yra materialioji, todėl
būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis – BK 281 straipsnyje numatytų
padarinių kilimas. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimas, nekilus baudžiamajame įstatyme numatytiems
padariniams, yra administracinės teisės pažeidimas. T-ėl eismo įvykio metu
sukelti padariniai yra pagrindinis kriterijus atribojant baudžiamąją ir
administracinę atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimus.
BK
281 straipsnio dispozicija numato kelių rūšių padarinius: 1) nesunkų kito
žmogaus sveikatos sutrikdymą (BK 281 straipsnio 1, 2 dalys); 2) didelės
turtinės žalos padarymą nukentėjusiam asmeniui (BK 281 straipsnio 2 dalis); 3)
sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą (BK 281 straipsnio 3, 4 dalys); 4) žmogaus
žūtį (BK 281 straipsnio 5, 6 dalys). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kelių transporto
priemonę vairavęs asmuo, kaltas dėl eismo įvykio, susižaloja pats arba patiria
didelę turtinę žalą, tačiau nesukelia BK 281 straipsnio atitinkamose dalyse
numatytų padarinių kitiems asmenims, jo veika pagal BK 281 straipsnį ir
apskritai pagal baudžiamąjį įstatymą nekvalifikuojama.
BK 281 straipsnio konstrukcija „jeigu dėl to įvyko
eismo įvykis, dėl kurio <. . . >“ rodo, kad eismo įvykis yra šiame
straipsnyje numatytų padarinių dalis. Saugaus eismo automobilių keliais
įstatymo 2 straipsnio 2 punkte ir KET 12 punkte eismo įvykis apibrėžiamas kaip
įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu dalyvaujant
judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar
apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet
koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Šis apibrėžimas suponuoja išvadą, kad
BK 281 straipsnio požymis „eismo įvykis“ apima ir dėl jo kilusius padarinius,
todėl neturi savarankiškos teisinės reikšmės kvalifikuojant veiką. Kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas
paprastai priežastiniu ryšiu susijęs būtent su eismo įvykiu, dėl kurio
sutrikdoma kito žmogaus sveikata, žūsta žmogus, ar padaroma didelė turtinė
žala.

Sveikatos sutrikdymai

Iš teismų praktikos matyti, kad BK 281
straipsnio 1–4 dalyse numatyti padariniai – nesunkus ir sunkus sveikatos
sutrikdymai – nustatomi remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo
taisyklėmis (patvirtintos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro,
socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86)
(toliau – ir Taisyklės). Šios Taisyklės iš esmės apibūdina BK XVIII skyriaus
„Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ 135, 138 ir 140 straipsniuose nustatytų
sveikatos sutrikdymų požymius, nes tai numatyta BK 141 straipsnyje pateiktame
sąvokų išaiškinime. Tuo tarpu BK XXXIX skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji
nusižengimai transporto eismo saugumui“ nuoroda dėl analogiškų sąvokų
išaiškinimo nepateikiama. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad BK 281 straipsnis
traktuojamas kaip specialioji nusikalstamų veikų, kuriomis kėsinamasi į žmogaus
sveikatą, norma, analogiška tvarka teismų praktikoje pagrįstai taikoma ir nustatant
sveikatos sutrikdymo mastą, kai jis padaromas pažeidžiant kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles.
Taisyklių 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad
sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai,
vadovaudamiesi šiuo teisės aktu. Šiuo aspektu teismų praktikoje sunkumų kyla tada,
kai nukentėjusieji ginčija sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo pagrįstumą,
motyvuodami tuo, kad eismo įvykio metu jiems buvo padarytas sunkesnis nei
nurodoma eksperto išvadoje (sunkus) sveikatos sutrikdymas. Kilus abejonių dėl
teismo medicinos ekspertų pateiktų specialistų išvadų ar ekspertizės aktų
pagrįstumo, teismai turėtų tiesiogiai remtis Sveikatos sutrikdymo masto
nustatymo taisyklėmis ir spręsti dėl naujų specialiųjų žinių poreikio (kasacinė
byla Nr. 2K–114/2008). Tokią praktiką iliustruoja ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-44/2008.
Nukentėjusiojo kasaciniame skunde minimų liudytojų
Z. B. , S. A. ,
V. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje apie
nukentėjusiojo sveikatos būklę prieš eismo įvykį ir po jo, neinformatyvūs ir
negali paneigti teismo eksperto išvadų. Pagal Sveikatos sutrikdymo masto
nustatymo taisyklių (patvirtintų sveikatos apsaugos ministro, teisingumo
ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu
Nr. V-298/158/A1-86) 2 punktą sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo
darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6. 9 punkte nurodytus atvejus
(susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką),
nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir dėl
sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele. Taigi
teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą,
įvertinęs byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo buvusią bei esamą
sveikatos būklę visumą, pagrįstai, remdamasis teismo eksperto duota išvada,
konstatavo, kad nukentėjusiajam dėl eismo įvykio buvo padarytas nesunkus
sveikatos sutrikdymas. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais
įrodymais nustačius, kad dėl K. M. padarytų
Kelių eismo taisyklių 51, 53, 145, 158 punktų pažeidimų įvykusio eismo įvykio
metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nuteistosios veiksmai
teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Nagrinėdami baudžiamąsias bylas, kuriose proceso
dalyviams kyla abejonių dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo pagrįstumo,
teismai motyvuotai įvertina ekspertizės akto bei specialisto išvadas. Jeigu
teismui kyla abejonių, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir
apklausiamas arba atliekami kiti procesiniai veiksmai abejonėms pašalinti.
Tokios praktikos pavyzdys akivaizdus Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje
baudžiamojoje byloje atmetant nukentėjusiosios apeliacinio skundo dalį dėl
neteisingai nustatyto sveikatos sutrikdymo laipsnio.
Nukentėjusiosios I. G. skundo argumentai, kad eismo
įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta jos sveikata ir dėl to nuteistojo T. S. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio
3 dalį, nepagrįsti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad eismo
įvykio metu nukentėjusioji I. G. patyrė sužalojimus,
kurie pagrįstai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos įrodymais
yra nustatyta, kad nukentėjusioji I. G.
sunkiai sirgo iki eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, jai buvo nustatytas
neįgalumas; objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad eismo įvykio metu
nukentėjusiosios I. G. patirti sužalojimai turėjo įtakos jos bendram ir
profesiniam nedarbingumo  laipsniui,
nėra. <. . . > Šio eismo įvykio metu nukentėjusiajai I. G.
padarytas kairiojo blauzdikaulio išorinio gumburo lūžis su kraujo
išsiliejimu į kelio sąnario ertmę. K-iojo kelio ir čiurnos sąnarių artrozės
vystymuisi turėjo įtakos kairiosios pusės spastinė hemiparezė, dėl to buvo
apriboti kojos judesiai. Atmestinas nukentėjusiosios I. G.
skundo argumentas, kad eismo įvykio metu jai buvęs padarytas sunkus
sveikatos sutrikdymas, nes neva nesugiję jos sužaloto blauzdikaulio kaulai, tai,
pasak jos, patvirtina iki šiol neišimta implantuota metalo plokštė su
sraigtais. Šią aplinkybę paneigė teismo medicinos ekspertė R. S. ,
patvirtinusi, kad nukentėjusiosios I. G. sužaloto blauzdikaulio
kaulai yra sugiję, o tai, kad iki šiol neišimtas implantas, nėra vada išvadai,
kad kaulai nesugiję, nes metalo konstrukcijos šalinamos pagal medicinines
indikacijas, o jeigu jos nesukelia pašalinių reiškinių, gali būti ir nešalinamos.
Tą pačią nuomonę dėl metalo implanto pašalinimo iš nukentėjusiosios I. G. kojos pareiškė ir Vilniaus greitosios pagalbos
universitetinės ligoninės specialistai (baudžiamoji byla Nr. 1A-1030/2007).

Žmogaus žūtis

Teismų praktikoje susiduriama su situacijomis, kai
nukentėjusysis miršta praėjus kuriam laikui po eismo įvykio ir būtina nustatyti,
ar nukentėjusiojo mirtį sukėlė eismo įvykio metu patirti sužalojimai, ar jis
mirė dėl kitų priežasčių. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas kvalifikuojamas pagal BK 281
straipsnio 5 ir 6 dalis nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po
eismo įvykio, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo jam
suteiktos medicininės pagalbos laiko bei efektyvumo (pvz. , netinkamai
diagnozuoti sužalojimai, net jeigu ir nesant šių aplinkybių galbūt buvo galima
išvengti mirties). Šiuo
klausimu pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-2/2005.
Nepagrįsti ir nuteistojo D. N. gynėjo kasacinio
skundo argumentai apie tai, kad tarp D. N. veikos ir E. J. mirties
nėra priežastinio ryšio. Šie argumentai grindžiami teismo medicinos eksperto A. G.
išvada apie tai, kad E. J. mirė ne nuo tiesiog autoavarijos metu patirtų
kaulų lūžių, o nuo tolesnio gydymo metu išsivysčiusių komplikacijų.
Visos teismo medicinos ekspertizės nustatė, kad
autoavarijos metu E. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes
daugybiniai skeleto kaulų lūžiai yra pavojingi gyvybei. Nuo eismo įvykios
dienos (2001 m. spalio 28 d. ) iki pat mirties 2002 m. sausio 9 d. E. J.
buvo gydoma: iš pradžių ligoninėje, po to sanatorijoje ir vėl ligoninėje.
E. J. ligos istorijos buvo visų teismo medicinos ekspertų tyrimų objektas.
Tiek Teismo medicinos instituto ekspertai, tiek ekspertas A. G.
konstatavo, kad avarijos metu patirtų sužalojimų gydymo metu kilo komplikacijų,
tačiau skirtingai aiškino šių komplikacijų priežastis. Apeliacinės instancijos
teismas konstatavo, kad E. J. mirė dėl avarijos metu gautų sužalojimų ir
dėl jų išsivysčiusių komplikacijų. Kartu apeliacinės instancijos teismas
konstatavo ir priežastinį ryšį tarp D. N. veikos ir E. J.
mirties.
Priežastinio ryšio tarp sužalojimo ir mirties
fakto nustatymas yra teismo kompetencija. Ši aplinkybė paprastai nustatoma
remiantis teismo medicinos specialistų ar ekspertų išvadomis dėl nukentėjusiojo
mirties priežasties. Konstatavus, kad mirties priežastis – komplikacijos,
atsiradusios sužalojimo gydymo metu, kartu pripažįstama, jog mirties priežastis
yra ir sužalojimai, kurie buvo gydomi, nes jeigu nebūtų sužalojimų, jų
nereikėtų gydyti ir nekiltų komplikacijų. Taigi apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai konstatavo, kad tarp E. J. sužalojimo eismo įvykio metu ir jos
mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokia šio teismo išvada atitinka ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką sprendžiant
priežastinio ryšio klausimą.
Šie kriterijai nustatant nukentėjusiojo mirties
priežastį taikyti Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje,
kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė
priežastinį ryšį tarp nuteistojo nusikalstamų veikų ir kilusių padarinių.
Teismo išvada, kad tarp A. L. nusikalstamos
veikos ir J. M. mirties yra atsitiktinis priežastinis
ryšys, nepagrįsta, prieštarauja surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Iš bylos
medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu J. M. buvo
padaryti daugybiniai kūno sužalojimai (lūžo šonkauliai, sumušta galva (lūžo
dešiniosios akiduobės šoninė sienelė, išsiliejo kraujas po kietuoju galvos
smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio), kurių visuma atitinka
sunkų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje nustatyta, kad J. M.
tiesioginė mirties priežastis buvo avarijos metu patirtų sužalojimų
sukeltos komplikacijos (plaučių uždegimas). Tai patvirtino teismo posėdžio metu
apklausta specialistė R. A.
Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, nusprendė,
kad tarp nuteistojo A. L. nusikalstamos veikos ir J. M. mirties (dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų
komplikacijų) yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje
konstatatuota, kad J. M. mirtis įvyko ne dėl tiesiogiai nusikalstama veika
padarytų sužalojimų, o dėl išsivysčiusių komplikacijų (plaučių uždegimo) gydant
sužalojimus, ir tai iš esmės reiškia, kad J. M. mirė ne iš karto po gautų
sužalojimų, o vėliau, kai gydomi sužalojimai komplikavosi. Tai nepaneigia
priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir J. M. mirties
buvimo. Teisiamojo atsakomybė už pasekmes atsiranda nepriklausomai nuo to, kiek
laiko praėjo nuo nukentėjusiajam padaryto sunkaus kūno sužalojimo iki jo
mirties, nes nurodytos komplikacijos, dėl kurių nukentėjusysis mirė, jam
išsivystė ne atsitiktinai, o neišvengiamai. J- dėsningai nulėmė teisiamojo
padaryti kūno sužalojimai. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda
nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai
diagnozuoti jo sužalojimai. Dėl to Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
nuosprendis keistinas A. L. inkriminuojant tai, kad
dėl jo padarytų KET pažeidimų eismo įvykio metu žuvo J. M. ,
ir nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuojama į BK 281 straipsnio 5 dalį (baudžiamoji byla Nr. 1A-1116/2007).
Jei dėl kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo buvo sutrikdyta
nukentėjusiojo sveikata, tačiau mirtį sukėlė ne eismo įvykio metu padaryti
sužalojimai, bet kita aplinkybė (pvz. , gydymo metu buvo užkrėstas kraujas),
veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 1–4 dalis priklausomai
nuo to, kokio laipsnio sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas, ir
nuo to, ar kaltininkas veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio,
narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Didelė
turtinė žala

Turtine žala
pagal BK 281 straipsnio 2 dalį laikomas nukentėjusio asmens turto sunaikinimas
arba sugadinimas eismo įvykio, kurį sukėlė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių
ar psichotropinių medžiagų asmuo, metu. Netiesioginiai nuostoliai (gydymo
išlaidos nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu sutrikdžius sveikatą,
negautos pajamos ir pan. ) turtine žala pagal minėtą normą nepripažįstami. Kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala, pagal BK 281
straipsnio 2 dalį kvalifikuojamas tik tada, jeigu ši žala yra didelė. Už eismo
įvykio metu kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių,
kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)
numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 127 straipsnis).
Baudžiamajame
įstatyme nepateiktas oficialus BK 281 straipsnio 2 dalies požymio „didelė
turtinė žala“ išaiškinimas, o tai sudaro prielaidas formuotis nevienodai teismų
praktikai. Teismų sprendimų analizė parodė, kad didele buvo pripažinta dėl
eismo įvykio padaryta 2000 Lt turtinė žala (Utenos rajono apylinkės teismo
baudžiamoji byla Nr. 1-185-455/2006); 3600 Lt turtinė
žala (Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-250-107/2007); 4100 Lt turtinė žala (R-iškio apylinkės teismo
baudžiamoji byla Nr. 1-65-762/2006); 4200 Lt turtinė žala (Panevėžio apylinkės
teismo baudžiamoji byla Nr. 1-153-27/2006); 5000 Lt turtinė žala (J-avos
rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-184-657/2006); 7365 Lt  turtinė žala (Alytaus rajono apylinkės teismo
baudžiamoji byla Nr. 1-174-297/2006); 14305 Lt turtinė žala (Panevėžio
apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-509-591-2006); 10 038,64 Lt ir 12 000
Lt turtinė žala padaryta dviejų įmonių turtui (kasacinė byla Nr. 2K-601/2006).
Didelės turtinės
žalos požymis yra vertinamasis, todėl teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar padaryta
žala laikytina didele. Nepritartina teismų praktikai, kai, nenurodant motyvų,
didele pripažįstama tokia turtinė žala, kurios piniginė išraiška nedidelė. Teismai
neturėtų nuosprendžiuose apsiriboti bendra nuoroda, kad kaltininkas
nukentėjusiam asmeniui padarė didelę turtinę žalą, o turėtų nurodyti: 1)
konkretų žalos dydį pinigine išraiška bei 2) motyvus, dėl kurių padaryta žala
pripažįstama didele. Tuo tarpu analizuotoje teismų praktikoje dažni atvejai,
kai eismo įvykiu padarytos turtinės žalos pripažinimas didele nemotyvuojamas. Pasitaiko
ir tokių bylų, kuriose iš nuosprendžio net neaiškus tikslus padarytos turtinės
žalos dydis.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m.
balandžio 7 d. nuosprendžiu G. S. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4
dalį už tai, kad, apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas transporto priemonę,
pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai
sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir nukentėjusiems asmenims padaryta didelė
turtinė žala.
Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamojo veiksmais
nukentėjusiajam padaryta didelė turtinė žala. Dalį žalos G. S. atlygino,
likusi neatlygintos žalos suma – 6000 Lt už sugadintą automobilį (baudžiamoji byla Nr. 1-6-655/2006).
Spręsdamas
klausimą, ar padaryta turtinė žala yra didelė, teismas atsižvelgia į jos
piniginės išraiškos dydį, taip pat gali įvertinti kitas aplinkybes (pvz. ,
sugadinto turto reikalingumą, jo pataisymo galimybes). Didelės turtinės žalos
nustatymo kriterijai išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.
2K-601/2006.
Teismas,
spręsdamas, ar atsiradusi turtinė žala yra didelė, pirmiausia turi atsižvelgti
į sugadinto turto vertę, jo reikalingumą, pataisymo galimybes ir išlaidas.
Padarytos žalos dydis vertinamas neatsižvelgiant į vėlesnius kaltininko
veiksmus – atlygino jis padarytą žalą ar ne. Nukentėjusio asmens turtinė
padėtis gali turėti įtakos vertinant, ar padaryta turtinė žala yra didelė tik
tada, kai sugadinto turto vertė palyginti nedidelė. Šiuo atveju turtinė žala
padaryta dviejų įmonių turtui – 10 038,64 Lt ir 12 000 Lt – ir
teismai ją pagrįstai laikė didele.
Tikrindamas
apkaltinamojo nuosprendžio išvadas ir vertindamas, ar eismo įvykio metu
S. V. bendrovėms padarė didelę turtinę žalą, apeliacinės instancijos
teismas atsižvelgė ne tik į bendrovių turtinę padėtį, bet ir į kitas
aplinkybes, tarp jų – apgadinto bendrovių turto svarbą, piniginę išraišką,
padarytos žalos padarinius bendrovėms, į tai, kad nuteistojo vairuojamas
automobilis įvažiavo į patalpas ir kad dėl to nukentėjo dvi bendrovės. Tinkamai
įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad S. V.
eismo įvykio metu padarė didelę turtinę žalą. Kolegija su šia išvada sutinka,
nes ji pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be
to, bendrovių atstovai nurodė, kad šio eismo įvykio metu bendrovėms buvo
padaryta didelė turtinė žala. Tai, kad ši žala vėliau buvo atlyginta, S. V.
veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Teismai teisingai nustatė, kad S. V.
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo kelių transporto priemonę pažeisdamas
kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvykusio eismo įvykio metu padarė
didelės turtinės žalos. S. V. , nuteistam pagal BK 281 straipsnio 2 dalį,
baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Motyvai, kuriais remiantis padaryta žala buvo
pripažinta didele, išdėstyti ir Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamojoje
byloje Nr. 1-174-297/2006, kurioje nurodoma, kad <. . . > nukentėjusiajam
buvo padaryta didelė turtinė žala, nes dėl nepataisomai sugadinto automobilio „Citroen
XM AGH“ Č. J. padaryti nuostoliai įvertinti 7365 Lt. Tokio dydžio
turtinė žala atsižvelgiant į Č. J. parodymus apie jo gaunamą minimalų
darbo užmokestį vertinama kaip didelė žala.
Tačiau teismai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo
turtinė padėtis negali būti pagrindinis kriterijus sprendžiant klausimą, ar
eismo įvykio metu padaryta žala laikytina didele. Šio BK 281 straipsnio 2
dalyje numatyto kvalifikuojamojo požymio nustatymą lemia padarytos turtinės
žalos piniginė išraiška, tuo tarpu į kitas aplinkybes teismas gali atsižvelgti
tik kaip į papildomas. Pažymėtina, kad, sprendžiant, ar padaryta turtinė žala
laikytina didele, neturi reikšmės tai, ar nukentėjusiajam vėliau ši žala ar jos
dalis buvo atlyginta. Į tai teismas atsižvelgia individualizuodamas baudžiamąją
atsakomybę už BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatyto nusikaltimo
padarymą.
Teismų praktikai
kvalifikuojant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimą pagal didelės turtinės žalos požymį įtakos
turi ir tai, kad šis požymis nurodytas BK 281 straipsnio 2 dalyje kartu su
nesunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu, jeigu tokius padarinius sukelia
apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių
medžiagų asmuo. Tais atvejais, kai, be didelės turtinės žalos nukentėjusiajam,
padaromas ir sveikatos sutrikdymas, teismai nuosprendžiuose dažnai neskiria
dėmesio padarytos turtinės žalos įvertinimui, nes veikos kvalifikavimui tai
neturi reikšmės. Tokiai teismų praktikai nepritartina, nes aplinkybė, ar
padaryta žala laikytina didele, parodo padaryto kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pavojingumo laipsnį,
todėl turi reikšmės individualizuojant baudžiamąją atsakomybę.

Eismo įvykio metu sukeltų skirtingo pobūdžio
padarinių traktavimas

Teismų
praktikoje nereti atvejai, kai vieno eismo įvykio metu keletui nukentėjusiųjų
padaromi skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymai ar didelė turtinė žala arba
vienam nukentėjusiajam padaromas ir sveikatos sutrikdymas, ir didelė turtinė
žala. Tokie padariniai gali būti numatyti skirtingose BK 281 straipsnio dalyse.
Pagal
teismų praktiką, eismo įvykio metu sukėlus skirtingose BK 281 straipsnio dalyse
numatytus padarinius pagal specialiųjų normų konkurencijos taisykles,
inkriminuotina tik BK 281 straipsnio dalis, nustatanti atsakomybę už
sunkiausius iš šių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-333/2008 pažymėjo, kad <. . . > O. V. ,
neblaivus vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 68, 172 punktų
reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kuriame žuvo nukentėjusysis A. B. , o
nukentėjusieji E D. ir V. M. patyrė nesunkius sveikatos sutrikdymus.
<. . . > Šiuo požiūriu kasatorių, prašančių kvalifikuoti veiką pagal BK 281
straipsnio 1 ir 6 dalis, pozicija nepagrįsta, nes iš dalies grindžiama
neteisingu BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties aiškinimu.
Baudžiamojoje teisėje galioja taisyklė, kad sunkesnis kvalifikacinis požymis apima
lengvesnį kvalifikacinį požymį. Konkuruojant kelioms straipsnio dalims,
numatančioms kvalifikuotas sudėtis, parenkama ta dalis, kuri numato sunkiausią
požymį iš visų toje veikoje esančių sunkinančių aplinkybių. Jeigu nusikalstama
veika atitinka kelias BK straipsnio dalis, nustatančias skirtingas sankcijas,
veika kvalifikuojama pagal tą straipsnio dalį, kuri numato griežčiausią
sankciją. Vadovaujamasi tokia logika: griežtesnė norma apima ir švelnesnės
normos požymius, kurių atskirai kvalifikuoti nereikia, išskyrus realios sutapties
atvejus. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo eismo įvykio pasekmės buvo sukeltos
viena ir ta pačia veika. T-ėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad
O. V. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį,
reikšmingą juridiniam vertinimui.
Be
to, kaltinamajame akte ir nuosprendyje būtina įvardyti visus eismo įvykio
padarinius, nes tai turi reikšmės bausmės individualizavimui bei žalos
atlyginimo klausimams spręsti. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai minėtų
kvalifikavimo taisyklių nesilaikoma ir eismo įvykio metu sukelti skirtingo
pobūdžio padariniai kvalifikuojami iš sutapties pagal skirtingas BK 281
straipsnio dalis.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo R. R.
nuteistas už tai, kad, vairuodamas automobilį „VW Golf“ apsvaigęs nuo
alkoholio, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68 ir 172 punktus: nepasirinko
saugaus greičio, posūkyje nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelės medį.
Dėl šio eismo įvykio žuvo automobilio keleivis T. S. , o keleivėms
D. S. ir A. M. padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai.
Nuosprendyje nurodoma, kad R. R. veiksmai
kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, nes jis vairavo kelių transporto
priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė kelių eismo saugumo
taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito
žmogaus sveikata. Taip pat jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 6
dalį, nes dėl šio eismo įvykio žuvo žmogus (baudžiamoji byla Nr. 1-91-574/2007). Analogiškos praktikos pavyzdžiai
nustatyti ir R-iškio rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-19/2005 bei
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosiose bylose
Nr. 1-38-548/2007 ir Nr. 1-51-359/2007.
Pažeidus kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, be padarinių, numatytų BK 281 straipsnio
atitinkamose dalyse, dažnai sukeliami ir kiti, pavyzdžiui, nežymus sveikatos
sutrikdymas, turto sugadinimas ar sunaikinimas (ATPK 127 straipsnio 1, 2
dalys). Tokiais atvejais
kvalifikuojant veiką taip pat vadovaujamasi taisykle, kad sunkiausi padariniai,
už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė, apima lengvesnius, nepaisant to,
kad pastarieji patys savaime užtrauktų tik administracinę atsakomybę.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
sausio 17 d. nuosprendžiu P. S. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2
dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį „VW Golf“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 68 ir 172 punktų reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo
priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, vairavo
transporto priemonę neblaivus, viršijo maksimalų leistiną šiame kelio ruože 40
km/h greitį, dėl to atsitrenkė į automobilį „Renault 19“, pradėjusį sukti į
kairę, ir šio automobilio keleivei padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o
vairuotojui – nežymų sveikatos sutrikdymą (baudžiamoji byla Nr. 1-82-029/ 2007).
Padariniai, už
kuriuos numatyta administracinė atsakomybė, taip pat turi būti nurodyti tiek kaltinamajame akte, tiek aprašomojoje nuosprendžio
dalyje ir turi būti įvertinti sprendžiant žalos atlyginimo klausimus. Be to, padarytos
žalos dydis ir mastas yra viena iš aplinkybių, turinčių įtakos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsniui, į kurį atsižvelgiama skiriant bausmę. Tokia
įstatymo aiškinimo argumentacija pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje Nr. 2K-120/2006.
BK 281 straipsnio 1 dalis nenumato atsakomybės už
nežymų sveikatos sutrikdymą eismo įvykio metu, tačiau tai nereiškia, kad ši
aplinkybė iš kaltinimo turėjo būti pašalinta. Tokiu atveju procesiniuose
dokumentuose aprašant nusikalstamą veiką būtina nurodyti ne tik padarinius,
užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, bet ir padarinius, užtraukiančius
administracinę atsakomybę. Tokia išvada daroma įvertinus BPK normas,
reglamentuojančias procesinių dokumentų turinį bei proceso dalyvių teises.
BPK 219 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo
akto turinį, 3 punkte ir 305 straipsnio, reglamentuojančio aprašomosios
nuosprendžio dalies turinį, 1 dalies 1 punkte numatyta, kad aprašant
nusikalstamą veiką, be kitų aplinkybių, turi būti nurodyti tos veikos
padariniai. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnyje, padariniai –
tai pirmiausia pasekmės, numatytos šio straipsnio 1–6 dalyse ir užtraukiančios
baudžiamąją atsakomybę. Tačiau BPK 28 straipsnio 1 dalies prasme nukentėjusysis
yra ne tik asmuo, patyręs BK 281 straipsnio 1–6 dalyse numatytus padarinius,
bet ir asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė kitokios žalos, nesiekiančios BK
281 straipsnio 1–6 dalyse nustatytų ribų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad
asmuo, kuriam nusikaltimu, numatytu BK 281 straipsnyje, buvo padaryta mažesnė
žala, nei numatyta šio straipsnio konkrečiose dalyse, turi būti nepripažįstamas
nukentėjusiuoju. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai eismo įvykio metu kartu su
pasekmėmis, numatytomis BPK 281 straipsnyje, atsiranda ir pasekmės, numatytos
ATPK 127 straipsnyje. Jeigu tokiu atveju asmuo, eismo įvykio metu patyręs ATPK
127 straipsnyje numatytas pasekmes, baudžiamajame procese nebūtų pripažįstamas
nukentėjusiuoju, jis neturėtų galimybės reikalauti žalos atlyginimo, nes tiek
baudžiamąją, tiek administracinę atsakomybę užtraukiančios eismo įvykio
pasekmės buvo sukeltos viena ir ta pačia kaltininko veika, o Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokole Nr. 7, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje
įtvirtintas non bis in idem principas draudžia asmenį du kartus persekioti ar
bausti už tą patį teisės pažeidimą. Antra vertus, jeigu asmuo, kelių transporto
eismo saugumo taisyklių pažeidimu sukėlęs tiek baudžiamąją, tiek administracinę
atsakomybę užtraukiančias pasekmes, dėl ATPK 127 straipsnyje numatytų padarinių
nebūtų baudžiamas, jam būtų suteiktos privilegijos, palyginus su asmenimis,
kurie savo veika sukėlė tik administracinę atsakomybę užtraukiančias pasekmes,
ir taip būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir
kituose įstatymuose įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas.
Taigi tuo atveju, kai eismo įvykio, užtraukiančio baudžiamąją atsakomybę, metu
atsiranda ir pasekmės, užtraukiančios administracinę atsakomybę, šios pasekmės
turi būti nurodytos tiek kaltinamajame akte, tiek aprašomojoje apkaltinamojo
nuosprendžio dalyje, ir į jas turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, nes
padarytos žalos dydis ir mastas yra viena iš aplinkybių, turinčių įtakos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui, į kurį atsižvelgiama skiriant
bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Būtent taip ir pasielgė teismai,
nagrinėję P. O. bylą, todėl nuteistojo kasacinio skundo motyvai dėl dalies
teismo nustatytų aplinkybių pašalinimo atmesti.

Priežastinis ryšys tarp kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir BK 281
straipsnyje numatytų padarinių

BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys
yra materialiosios, todėl teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo (veikos) ir šio straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių. Iš
teismų praktikos matyti, kad priežastinio ryšio nustatymo klausimas kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo baudžiamosiose
bylose sprendžiamas nelengvai, dažnai jo įrodinėjimas tampa apeliacijos ir
kasacijos dalyku. Apžvelgta teismų praktika rodo, kad priežastiniam ryšiui
nustatyti teismo baigiamuosiuose aktuose skiriama nepakankamai dėmesio. Kaip
vieną iš tokią išvadą iliustruojančių pavyzdžių galima paminėti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartį Nr. 2K-187/2005, kurioje konstatuota, kad <. . . > apeliacinės
instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo pagrindinių apeliacinio skundo
momentų – apelianto padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir priežastinio
ryšio tarp padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo bei jo pagrindimo.
Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo buvimas negali būti
preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Neteisingo priežastinio ryšio nustatymo pasekmė – netinkamas baudžiamojo
įstatymo pritaikymas.
Teismų praktikoje kylančias problemas lemia ir
tai, kad baudžiamajame įstatyme priežastinio ryšio klausimai nereglamentuojami,
todėl teismai turi vadovautis teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės
teorijoje pateikiamomis jo nustatymo taisyklėmis. Tenka konstatuoti, kad teismų
praktikoje nėra vienodos priežastinio ryšio sampratos ir tik epizodiškai
vartojamos sąvokos „tiesioginis priežastinis ryšys“, „būtina padarinių
atsiradimo sąlyga“, „pagrindinė eismo įvykio priežastis“ ir pan. Pasitaiko ir
tokių bylų, kai teismų sprendimuose pateikiami motyvai sudaro prielaidas
manyti, kad priežastinis ryšys nustatinėjamas ne tarp veikos – kaltininko
padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir eismo įvykio metu kilusių
padarinių, bet tarp jo kaltės ir šių padarinių.
Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo
23 d. nuosprendyje nurodyta, kad <. . . > T. E. važiuojant
kelio važiuojamąja dalimi, jis būtų turėjęs techninę
galimybę išvengti eismo įvykio. Be to, T. E. privalėjo
pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto
priemonę. Iš specialisto išvados bei eksperto pateiktų išvadų išplaukia, kad T. E. pažeidė šiuos Kelių eismo taisyklių
reikalavimus: važiuoti kuo arčiau važiuojamosios dalies dešiniojo krašto,
pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu vairuotojas turėtų galimybę
suvaldyti transporto priemonę, laikytis būtinų atsargumo priemonių ir savo
veiksmais nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų bei jų turto
saugumui, ir būtent tai lėmė eismo įvykio kilimą. Taigi tarp T. E.
nusikalstamo neatsargumo ir eismo įvykio kilimo yra priežastinis ryšys. Iš
specialisto išvados matyti, kad eismo įvykio metu R. D.
dėl patirtų sužalojimų sukeltas sunkus sveikatos sutrikdymas. Vadinasi,
tarp T. E. nusikalstamo neatsargumo ir R. D. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra
priežastinis ryšys (baudžiamoji byla Nr. 1A-70-332/2007).
Išanalizavus teismų nuosprendžius bei nutartis ir
nesigilinant į teorines diskusijas priežastinio ryšio klausimu, matyti, kad,
taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus:
būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio
nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja
išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių
kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra
dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
Nr. 2K-38/2008). Toks priežastinio ryšio sampratos traktavimas atspindi vieną
iš priežastinio ryšio teorijų – adekvataus priežastingumo teoriją. Tačiau
nepriklausomai nuo to, kokia teorija teismas vadovausis, jis turi įvertinti ne
tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir
kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir
nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje
numatytus padarinius, priežastis.
Teismų praktikoje priežastinis ryšys
paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-2/2005
nurodyta, kad <. . . > tiek pirmosios instancijos teismas, tiek
apeliacinės instancijos teismas, išanalizavę įvykio situaciją, padarė išvadą,
kad nukentėjusieji įvykio vietoje padarė kai kuriuos Kelių eismo taisyklių
reikalavimų pažeidimus, tačiau šie nebuvo kilusių pasekmių priežastis.
Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu nuteistojo D. N. vairuojamas automobilis
nebūtų trenkęsis į G. U. ir A. Z. vairuojamą automobilį, G. U.
nebūtų žuvęs ir nebūtų kilusios kitos nuosprendžiuose nurodytos pasekmės. Taigi
nuteistojo D. N. veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga.
Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių,
būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių
sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas
reiškinys.
Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo
taisyklių pažeidimas, autoavarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu
analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs.
Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad susidariusioje eismo situacijoje tuo
atveju, jeigu D. N. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, jis būtų
galėjęs išvengti susidūrimo; vadinasi, D. N. veika buvo autoavarijos metu
kilusių pasekmių priežastis.
Teismų sprendimais nustatyta, kad žuvusiojo G. U.
veiksmai prieštaravo Kelių eismo taisyklių 5. 10 punkte nustatytiems
reikalavimams, o nukentėjusiojo A. Z. – Kelių eismo taisyklių 2. 4 ir 12. 15
punktuose nurodytiems reikalavimams. Nukentėjusiųjų elgesys, prieštaraujantis
Kelių eismo taisyklių reikalavimams, taip pat buvo pasekmių atsiradimo sąlyga,
nes negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusieji būtų
laikęsi Kelių eismo taisyklių reikalavimų, autoavarijos pasekmės būtų kitokios.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų veiksmai, nors ir neatitikę
Kelių eismo taisyklių reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors
pasekmių, jeigu šių taisyklių nebūtų pažeidęs ir D. N. , pagrindinė
autoavarijos priežastis yra nuteistojo D. N. padaryti Kelių eismo
taisyklių reikalavimų pažeidimai.
Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma
sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo
taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių
eismo taisyklių pažeidimą.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 20
d. nuosprendžiu A. S.
nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį
BMW 525 viaduku, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 172 punktų
reikalavimus: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų
pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turtui, netrukdytų eismui, vairavo
transporto priemonę būdamas neblaivus, nepasirinko saugaus greičio,
neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kad kiekvienu metu galėtų
suvaldyti transporto priemonę, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir
susidūrė su priešpriešiais važiavusiais automobiliais „Audi 80“ ir „Ford Fiesta“.
Eismo įvykio metu žuvo automobilio „Audi 80“ keleivė, nesunkiai sutrikdyta šio
automobilio vairuotojo sveikata; automobilio „Ford Fiesta“ vairuotojai ir
automobilio BMW 525 keleiviui nežymiai sutrikdyta sveikata.
Nuosprendyje teismas konstatavo, kad byloje
ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog kaltinamojo A. S. veiksmai buvo
kilusių padarinių sąlyga ir šių padarinių priežastis. Jeigu A. S. susidariusioje
eismo situacijoje būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, būtų galėjęs
išvengti nukentėjusiosios žūties bei nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo,
automobilių sugadinimo. Vadinasi, A. S. veika buvo eismo įvykio metu
kilusių pasekmių priežastis (baudžiamoji
byla Nr. 1-1443-738/2007).
Nustatant, ar kaltininko padarytas
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas
objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje
asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.
L. M. buvo
kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad
vairuodama automobilį „Ford Fiesta“ pažeidė Kelių eismo taisyklių 192
straipsnio reikalavimus: sustojo ir, neįsitikinusi savo veiksmų saugumu,
atidarė automobilio vairuotojo dureles, į kurias atsitrenkė automobilį
lenkusios M. O. vairuojamas dviratis, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta
M. O. sveikata. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad šio eismo
įvykio priežastis yra ne L. M. veika, o dviračio vairuotojos M. O.
padaryti Kelių eismo taisyklių 51, 53, 103, 171, 173 punktų pažeidimai,
L. M. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisino.
Iš bylos matyti,
kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, o M. O. dviratis tuo metu buvo
techniškai netvarkingas – neturėjo apšvietimo ir sig-linių prietaisų. Šių
aplinkybių M. O. neginčijo, be to, ji patvirtino, kad vairuodama dviratį
matė priekyje sustojusį automobilį. Pagal Kelių eismo taisyklių 103 punktą
dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti tik tvarkingą stabdį ir garso sig-lą
bei atšvaitus turinčiu dviračiu, o važiuojant tamsiu paros metu arba esant blogam
matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas. Pagal Kelių eismo
taisyklių 171 ir 173 punktus vairuotojas privalo laikytis saugaus atstumo, o
pastebėjęs kliūtį – ją apvažiuoti. Specialisto išvadoje konstatuota, kad jeigu
L. M. neturėjo objektyvios galimybės pastebėti iš galo atvažiuojančios
dviratininkės dėl to, kad įvykio metu ant dviračio nebuvo išorinių šviesos
prietaisų, tai šio eismo įvykio tiesioginė priežastis – dviratininkės padaryti
Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Esant tokiems duomenims, apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad 2003 m. eismo įvykį lėmė ne L. M. veika, o
M. O. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, yra teisinga. L. M.
pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai (kasacinė byla Nr. 2K-116/2005).
Nustačius, kad kaltininkas, net ir
nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio,
laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu
su padariniais. T-ėl teismų praktikoje nustatant priežastinį ryšį pagrįstai
remiamasi bylos duomenimis, leidžiančiais daryti išvadą, ar kaltininkas turėjo techninę
galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu nebūtų pažeidęs kelių eismo taisyklių.
Siekiant tinkamai išspręsti
priežastinio ryšio klausimą kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo
baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines
eismo įvykio aplinkybes. Tačiau teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai šio
reikalavimo nesilaikoma.
Kauno miesto apylinkės teismo
nuosprendžiu E. T. nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį „Chrysler
Voyager“ pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 173 punktų reikalavimus: būdamas
eismo dalyvis, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad
nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, netrukdytų eismo,
kelyje atsiradus kliūčiai – pėsčiajai L. M. , iš dešinės pusės ėjusiai per
važiuojamąją kelio dalį – laiku nesustabdė transporto priemonės, ją parbloškė
ir sužalojo, dėl to L. M. tą pačią dieną mirė.
Iš nuosprendžio matyti, kad
nustatydamas priežastinį ryšį teismas rėmėsi specialisto išvada, kurioje
nurodyta, kad E. T. , važiuodamas, anot jo, 25–35 km/h greičiu, turėjo
techninę galimybę išvengti nukentėjusiosios partrenkimo, stabdydamas vairuojamą
automobilį tuo momentu, kai ji pradėjo eiti skersai važiuojamosios dalies.
Techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo tai, kad
automobilio „Chrysler Voyager“ vairuotojas E. T. , važiuodamas jo nurodytu
25–35 km/h greičiu, nestabdė vairuojamo automobilio tuo momentu, kai
nukentėjusioji eidama skersai gatvės važiuojamosios dalies prieš artėjantį
automobilį sukėlė grėsmę eismo saugumui (baudžiamoji byla Nr. 1-1141-043/ 2007).
Šioje baudžiamojoje byloje asmuo buvo
kaltinamas tuo, kad laiku nestabdė transporto priemonės ir dėl to neišvengė
atsiradusios kliūties. Tačiau nuosprendyje nėra duomenų apie tai, kada jis
pamatė (turėjo ir galėjo pamatyti) pėsčiąją ir koks tuo metu buvo atstumas iki
jos. Ši aplinkybė yra esminė sprendžiant priežastinio ryšio klausimą. Transporto priemonę vairuojantis asmuo
privalo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz. , sulėtinti greitį, sustabdyti
transporto priemonę) tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. T-ėl nustatant
priežastinį ryšį labai svarbu, kada kaltininkas turėjo realią galimybę
pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes, ir teismas turi atsižvelgti į tai vertindamas
jo veiksmus.
Sudėtingesnių problemų teismams kyla tais
atvejais, kai padarinių kilimą lemia ne tik kaltininko padaryti kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai, bet
ir kiti faktoriai: transporto priemonių, kelio defektai, gamtos jėgos, kitų
asmenų veiksmai ir pan. Šiuo aspektu aktualus baudžiamosios teisės teorijoje
priežastinio ryšio skirstymas į paprastą (tiesioginį) ir sudėtingą. Paprastas
priežastinis ryšys yra tada, kai nusikalstamus padarinius sukelia tik
kaltininko padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimai. Priežastinis ryšis yra sudėtingas, kai prie
baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo prisideda ne tik minėti pažeidimai,
bet ir kitos sąlygos. Tokiais atvejais siekiant teisingai išspręsti
priežastinio ryšio klausimą, būtina nustatyti, kuri iš tokių sąlygų laikytina
eismo įvykio priežastimi. Įtaigus tokios
situacijos pavyzdys nagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.
2K-459/2005.
Trakų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14
d. nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad,
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeisdamas tuo metu galiojusių Kelių eismo
taisyklių 3. 8 punkte nustatytus reikalavimus, vairuodamas techniškai
netvarkingą automobilį „Audi-80“, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 30. 3
punkte nustatytus reikalavimus, draudžiančius eksploatuoti transporto priemonę,
kurios stabdžių sistemos efektyvumas neatitinka techninių reikalavimų, posūkyje,
prakiurus priekiniam kairiajam ratui ir automobiliui praradus judesio
stabilumą, neįvykdė Kelių eismo taisyklių 13. 4 punkte nustatytų reikalavimų
važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nesuvaldė
vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį; dėl eismo įvykio
metu patirtų daugybinių kūno sužalojimų mirė kartu važiavusi R. V.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad, kai
posūkyje paveikus priekinį kairįjį ratą sprogsta padanga ir automobilis
pakeičia judėjimo kryptį, nėra Kelių eismo taisyklių reglamentuojančių
vairuotojo veiksmus. Kartu nėra ir teisinio pagrindo reikalauti iš J. S.
BK 281 straipsnį atitinkančių veiksmų. Situacija atsirado nepriklausomai nuo jo
valios, o jai plėtojantis nebuvo techninių galimybių išvengti atsitrenkimo į
medį. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas skundo argumentus dėl
veikos kvalifikavimui būtino priežastinio ryšio nebuvimo, nepagrįstai
patvirtino klaidingas pirmosios instancijos teismo išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija
nurodė, kad byloje nustatyta, jog J. S. vairuojamo automobilio kairiojo
rato padanga prasilenkimo su priešpriešine juosta važiuojančiu automobiliu
momentu buvo dehermetizuota. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši
aplinkybė buvo viena iš eismo įvykio sąlygų. Kita eismo įvykio sąlyga, kartu ir
šio įvykio priežastis – pripažinti J. S. padaryti Kelių eismo taisyklių
reikalavimų pažeidimai: neblaivus vairavo automobilį, kurio stabdžių sistema
neatitiko nustatytų reikalavimų. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada
yra teisinga. Įvykio metu J. S. vairuojamo automobilio padanga ne sprogo,
o buvo dehermetizuota. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta,
kad dėl padangos dehermetizacijos padidėjo kairiojo rato pasipriešinimas
judėjimui, atsirado jėga, sukanti automobilį apie vertikalią ašį prieš
laikrodžio rodyklę, ir dėl to tapo sunkiau jį valdyti, tačiau tai nebuvo
priežastis, dėl kurios automobilis staiga suktųsi į kairę pusę ir nuvažiuotų nuo
kelio. Taip pat paneigti nuteistojo J. S. parodymai apie tai, kad po
smūgio į kairįjį ratą automobilį staiga metė į kairę pusę. Automobilio kairiojo
rato padangos prakiurimas važiavimo metu buvo eismo įvykio kilimo sąlyga,
kurios vairuotojas negalėjo ir neprivalėjo numatyti, tačiau pagal nustatytas
faktines įvykio aplinkybes tuo atveju, jeigu S. S. nebūtų pažeidęs Kelių eismo
taisyklių reikalavimų, t. y. būtų buvęs blaivus ir važiavęs techniškai
tvarkingu automobiliu, padangos dehermitazicija nebūtų sukėlusi tų pasekmių,
kurios kilo eismo įvykio metu. Vadinasi, eismo įvykis, kuriame žuvo R. V. ,
kilo dėl to, kad J. S. , vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė
Kelių eismo taisyklių 3. 8 ir 30. 3 punktuose nustatytus reikalavimus, t. y.
tarp J. S. veikos ir kilusių pasekmių buvo priežastinis ryšys.
M-erialiosios BK 281 straipsnyje numatytų veikų
sudėtys, suponuojančios būtinybę nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir
padarinių, lemia ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnyje
numatytais padariniais. Šiuo aspektu su problemomis teismų praktikoje
susiduriama todėl, kad labai dažnai kaltininkas, sukėlęs eismo įvykį, pažeidžia
ir tokius Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kurie nėra kilusių padarinių
priežastis. Šiuo klausimu aiškiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje.
Nuteistasis S. D. kasaciniame skunde pagrįstai
teigia, kad kai kurie iš jam inkriminuotų KET pažeidimų – 59 punkto (draudimas
vairuoti transporto priemonę neturint šios teisės), 138 ir 139. 1 punktų
(privalomumas įjungti artimąsias ar tolimąsias žibintų šviesas) – nesusiję
priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. <. . > Byloje nenustatyta, kad
tai, jog nuteistasis S. D. vairavo automobilį neturėdamas tam teisės,
tiesiogiai lėmė eismo įvykio kilimą. Taip pat byloje nėra pakankamai duomenų
apie tai, kad S. D. važiavo neįjungęs žibintų šviesų ir, jei toks
pažeidimas ir buvo, ar jis turėjo įtakos eismo įvykiui. Tačiau, esant
nustatytam tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp nuteistojo S. D.
padarytų KET 53, 172 punkto bei kelio ženklo Nr. 329 reikalavimų pažeidimų
ir nukentėjusiojo mirties, minėtos aplinkybės dėl KET 59, 138 ir 139. 1 punktų
nuostatų laikymosi pašalinamos iš teismų sprendimų aprašomųjų dalių (kasacinė byla Nr. 2K- 22/2005).
Analogiška pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyje Nr. 2K-313/2008: <. . . > Teismo
nuosprendyje nurodyti KET pažeidimai, kaip antai KET 53 punkto,
nurodančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo
priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto
saugumui, 164 punkto, nurodančio, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau
dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, 171 punkto, nurodančio, kad
vairuotojas privalo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, byloje
nustatytomis aplinkybėmis negalėjo sukelti eismo
įvykio, jei eismo dalyviai nekerta ištisinės kelio linijos. Šie KET pažeidimai nesusiję
priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl jų nurodymas teismo
nuosprendyje yra perteklinis.
Iš pavyzdžių matyti, kad labai dažnai nuo tokios
teismų praktikos nukrypstama ir kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 281
straipsnį, kai inkriminuojami visi padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai.
Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.
1-274-347/2007 kvalifikavus kaltininko veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, be
kitų KET pažeidimų, buvo inkriminuotas ir 269 punktas, kuris įpareigoja
vairuotoją, įvykus eismo įvykiui, iš karto sustoti, įjungti avarinę šviesos
sig-lizaciją, pastatyti avarinio sustojimo ženklą, jeigu eismo įvykyje
sužeidžiamas žmogus, pranešti apie tai policijai, pasilikti eismo įvykio
vietoje ir laukti, kol atvažiuos policija. J-avos rajono apylinkės teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1-213-657/2007 kvalifikavus kaltininko veiką
pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, kaltinime nurodytas ir KET 61. 3 punkto
reikalavimo, kad vairuotojas privalo su savimi turėti įstatymo nustatytą
draudimo dokumentą, pažeidimas.
Kaip teigiamos praktikos pavyzdį nagrinėjamu
klausimu galima paminėti Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo nuosprendį. <. . . >
P. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuoti KET 59 ir 269 punktų
reikalavimų pažeidimai. KET 59 punktas draudžia vairuoti transporto priemonę
asmeniui, neturinčiam šios teisės. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad
kaltinamasis neturėjo reikiamų vairavimo įgūdžių ir kad būtent dėl to kilo
tiriamas eismo įvykis. Taigi pakankamai objektyvių duomenų apie šio KET
reikalavimo ir kilusių pasekmių tiesioginį priežastinį ryšį byloje nėra.
KET 269 punktas nustato vairuotojo pareigas įvykus
eismo įvykiui: saugiai sustabdyti transporto priemonę, įjungti avarinę šviesos
sig-lizaciją, pažymėti eismo įvykio vietą avarinio sustojimo ženklu, imtis
priemonių, kad nukentėjusiesiems būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba,
pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti jo vietoje. BK 281 straipsnio
1 dalis nustato asmens atsakomybę už KET reikalavimų pažeidimus, sukėlusius
nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Kaltinamasis neįvykdė KET 269 punkto
reikalavimų, tačiau šis pažeidimas padarytas po nukentėjusiosios sveikatos
sutrikdymo ir su sveikatos sutrikdymu jis nesusijęs tiesioginiu priežastiniu
ryšiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuos KET punktus iš kaltinimo pašalino (baudžiamoji byla Nr. 1-675-536/2008).
Iš teismų praktikos matyti, kad tam tikri Kelių
eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai kilusių padarinių priežastimi gali būti
(ne) pripažįstami priklausomai nuo konkrečios situacijos ir teismo nustatytų
aplinkybių. Štai Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.
1-2672-579/2006 konstatuota, kad <. . . > nustatytas tiesioginis
priežastinis ryšys tarp kaltinamosios R. G. padarytų KET 53, 68, 172
punktų reikalavimų pažeidimų ir nukentėjusiųjų sužalojimo. Tuo tarpu
nenustatyta, kad tai, jog kaltinamoji vairavo automobilį neturėdama tam teisės,
tiesiogiai lėmė eismo įvykio kilimą. Taigi KET 59 punkto pažeidimas nesusijęs
priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir iš kaltinimo R. G. –
pašalinamas.
Tuo tarpu Pasvalio rajono apylinkės teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1-148-500/2007 asmens neturėjimas teisės vairuoti
transporto priemonės buvo traktuojamas kaip viena iš eismo įvykio priežasčių,
todėl šis pažeidimas kaltininkui buvo inkriminuotas.
V. S. buvo nuteistas pagal BK 281
straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir neturėdamas
teisės vairuoti transporto priemonės, vairuodamas automobilį „Ford Tranzit
FT100“, šio nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio, dėl to automobiliui apsivertus
buvo nesunkiai sutrikdyta keleivio sveikata.
Kaltinamajame akte
nurodyta, kad V. S. , be kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, pažeidė ir
Kelių eismo taisyklių 172 punkto reikalavimus. Tuo tarpu liudytojas T. M.
parodė, kad jis pats automobiliu važiavo V. S. vairuojamam automobiliui iš
paskos ir matė, jog šis važiavo apie 50–60 km/h greičiu. Kelių eismo įvykio
vietos apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio vietoje leistinas greitis –
70 km/h, kelio dangos būklė – sausas asfaltas. Biržų meteorologijos stoties
pažymoje nurodyta, kad eismo įvykio metu matomumą bloginančių atmosferos
reiškinių neužfiksuota, vyravo mažai debesuoti, ramūs orai. Atsižvelgdamas į
šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog
V. S. važiavo viršydamas leistiną važiavimo greitį ir saugų greitį
atsižvelgiant į kelio būklę, matomumą bei meteorologines sąlygas, ir tai buvo
įvykusio eismo įvykio kilimo priežastis. Įvertinus byloje surinktų ir ištirtų
įrodymų visumą laikytina įrodyta, kad pagrindinės eismo įvykio kilimo
priežastys buvo V. S. apsvaigimas nuo alkoholio ir jo nepatyrimas, t. y.
neturėjimas teisės vairuoti transporto priemonę. Atsižvelgus į minėtas
aplinkybes V. S. iš kaltinimo pašalinamas Kelių eismo taisyklių 172 punkto
reikalavimų pažeidimas.
Priežastinio ryšio nustatymo aspektu paminėtini ir
jau aptarti atvejai, kai kaltinime asmeniui greta specialiųjų Kelių eismo
taisyklių pažeidimų inkriminuojami ir bendrųjų Kelių eismo taisyklių
reikalavimų pažeidimai. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas nutartyje Nr. 2K-38/2008 yra
konstatavęs, kad priežastinio ryšio nustatymui šioje byloje yra reikšmingi
tik J. Č. padarytas KET 171 punkto pažeidimas ir J. V. KET
249 punkto pažeidimas, nes nuosprendžiu nustatyti abiejų kasatorių
padaryti KET 53 punkto pažeidimai yra bendrojo pobūdžio. Šis kasacinės
nutarties fragmentas pagrindžia išvadą, kad bendrojo pobūdžio Kelių eismo taisyklių
reikalavimų pažeidimai tais atvejais, kai nustatomas specialiųjų Kelių eismo
taisyklių pažeidimas, yra pertekliniai, nes neturi reikšmės nustatant
priežastinį ryšį.
Tačiau kitaip turėtų būti traktuojamos teismų
praktikoje pasitaikančios situacijos, kai eismo įvykį sukelia keli KET
pažeidimai, kurie yra nulemti vienas kito, nors tik vienas iš jų (paprastai
paskesnis) tampa baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių priežastis. Tokiais
atvejais, skirtingai nei prieš tai aptartais, kaltininkui turi būti
inkriminuojami visi padaryti pažeidimai:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m.
balandžio 7 d. nuosprendžiu G. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 4 dalį
už tai, kad, vairuodamas automobilį BMW, nepasirinkęs saugaus greičio,
nesuvaldė transporto priemonės, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą,
kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu. Įvykus eismo įvykiui
„Honda Civic“ vairuotojui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiajam
G. J. padaryta didelė turtinė žala. Tokiais savo veiksmais G. S.
pažeidė KET (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d.
nutarimu Nr. 883 ir galiojusių iki 2003 m. balandžio 1 d. ) 2. 4, 13. 2, 14. 1
punktų reikalavimus (Vilniaus
apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-497/2006).
Teismų praktikoje neretai kyla priežastinio ryšio ir
kaltės santykio problema. Negalima paneigti itin glaudaus šių dviejų
nusikaltimų sudėties požymių sąryšio, nes, darant išvadą dėl asmens kaltės,
vertinamas ir jo psichinis santykis su priežastinio ryšio eiga. Tačiau
priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas savaime
nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos
sudėties požymiai, todėl negali būti tapatinami.
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 6
d. nuosprendyje nustatė, kad nukentėjusiojo V. K. veiksmai dėl galimo
neatidumo kelyje, galimo stabdymo ne laiku, t. y. dėl galimo Kelių eismo
taisyklių 173 punkto pažeidimo, taip ir liko neįvertinti, nors jau ikiteisminio
tyrimo metu buvo duomenų, jog V. K. , tikėtina, viršijo greitį ir, tikėtina,
ne laiku pastebėjo kelyje atsiradusią kliūtį. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė
išvadą, kad kaltinamojo D. L. veiksmai – įvažiavimas į pagrindinį kelią ir
kliūties sudarymas kelyje – patys savaime nebūtų sukėlę padarinių – žmonių
sužalojimo. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad D. L. veikoje nebuvo
kaltės, o nesant vieno iš nusikaltimo sudėties elementų, nėra ir nusikaltimo
sudėties, todėl D L. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas (baudžiamoji byla Nr. 1-57/2006).
Šiame nuosprendyje teismo išvada, kad kelių eismo
taisyklių pažeidimas nesukėlė atitinkamų padarinių, pagrįsta kaltės nebuvimu,
tuo tarpu iš situacijos matyti, jog nebuvo nustatytas priežastinis ryšys.

Priežastinio ryšio nustatymas, kai Kelių eismo
taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai

Sudėtingesnių klausimų priežastinio ryšio
nustatymo aspektu teismams kyla tada, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli
eismo dalyviai. Tokiais atvejais svarbu nustatyti,
kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais
padariniais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles
pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika
yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad
analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo
dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti
padariniai, neįvyktų. Tai reiškia, kad
teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę
nusikalstamų padarinių atsiradimui.
Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo
J. Č. padarytas KET 171 punkto reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji padarinių,
t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam J. V. , kilimo
sąlyga, nes jei J. Č. būtų laiku pastebėjęs prie traktoriaus prikabintą
žoliapjovę, laikytųsi saugaus atstumo ir nebūtų taip arti priartėjęs prie
traktoriaus, eismo įvykio nebūtų, transporto priemonės būtų prasilenkusios, nepaisant
J. V. padaryto KET 249 punkto pažeidimo.  
N-s traktoriaus su prikabinama
žoliapjove vairuotojas J. V. pažeidė KET 249 punktą, kuriame
reikalaujama tuo atveju, jeigu krovinys priekyje arba gale išsikiša už
transporto priemonės gabaritų daugiau kaip 1 metru arba jo šoninis kraštas bent
kiek išsikiša už transporto priemonės šoninio gabarito, jis turi būti pažymėtas
kaip numatyta Taisyklų 3 priede; šie padaryti pažeidimai nebuvo būtinoji eismo
įvykio kilimo sąlyga, nes jeigu nuteistasis, turėdamas realią galimybę laiku
pastebėti prie traktoriaus prikabintus žoliapjovės kontūrus, būtų buvęs
pakankamai rūpestingas bei atidus ir pasirinkęs saugų šoninį tarpą, reikalingą
traktoriui aplenkti, nepaisant to, ar traktoriaus vairuotojas būtų pažeidęs KET
249 punkto reikalavimus ar ne, eismo įvykis nebūtų įvykęs.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų
kolegija konstatavo, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, o
nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį (kasacinė byla Nr. 2K-38/2008).
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai kelių
eismo taisykles pažeidus keliems eismo dalyviams teismai priežastinio ryšio klausimą
sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatant kito
eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas tokiais atvejais konstatavo netinkamą baudžiamojo
įstatymo pritaikymą ar procesinius pažeidimus.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio
24 d. nuosprendžiu Z. V. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už
tai, kad tamsiu paros metu, esant rūkui ir dulksnai, t. y. blogam
matomumui, vairuodamas maršrutinį autobusą LAZ-699, neleistinoje vietoje
sustojo ir stovėjo važiuojamojoje dalyje, ne autobusų sustojimo aikštelėje,
ties ištisine, horizontalaus ženklinimo linija, neįjungė avarinės šviesos
sig-lizacijos ir taip sudarė transporto priemonių vairuotojams netikėtą
kliūtį, t. y. ta pačia kryptimi iš paskos važiavusiam automobiliui „Opel
Kadet“, vairuojamam A. G. , ir taip savo veiksmais pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 136. 7, 185, 193. 7 punktų reikalavimus; dėl to įvyko eismo įvykis,
kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta vairuotojo A. G. sveikata.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija
nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai ir kiekvienas iš jų pažeidė
kelių eismo taisykles; būtinąja padarinių kilimo sąlyga galėjo būti vieno eismo
įvykio dalyvio arba abiejų eismo įvykio dalyvių kelių eismo taisyklių
pažeidimai. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu vairuotojai pažeidė
KET reikalavimus, tačiau apygardos teismas nuosprendžiu pripažino, kad tik
Z. V. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo susiję tiesioginiu
priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, o A. G. padaryti pažeidimai
ne tokie svarbūs, todėl nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais
pavojingais padariniais.
Kolegija pripažino, kad apygardos teismas padarė
teisingą išvadą dėl Z. V. kelių eismo taisyklių pažeidimų bei kilusių
padarinių ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl įvykusių padarinių. Tačiau kolegija
nustatė, kad apygardos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp
A. G. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir jam padarytų sveikatos
sutrikdymų, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jo padaryti KET pažeidimai
nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais pavojingais
padariniais. Be to, apygardos teismas nemotyvavo savo išvados. A. G.
padaryti KET pažeidimai taip pat buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.
Eksperto išvadoje Nr. 11-1453-(05) nurodyta, kad tam, kad laiku pastebėtų
kliūtį ir sustabdytų transporto priemonę, automobilio „Opel Kadet“ vairuotojas
techniniu požiūriu privalėjo važiuoti ne didesniu kaip 46 km/h greičiu, o
atsiradus automobilio eismo juostoje kliūčiai – stovinčiam autobusui –
privalėjo mažinti važiavimo greitį ir esant galimybei apvažiuoti autobusą,
nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, t. y. vykdyti KET 53, 172,
173 punktų reikalavimus. Automobilio vairuotojui važiuojant ne didesniu kaip 46
km/h greičiu, stacionarią kliūtį jis galėjo pamatyti ne mažesniu kaip
39 metrų atstumu. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota,
kad matomumas iš vairuotojo kabinos įjungus tolimosios šviesos žibintus yra 50
metrų, įjungus artimosios šviesos žibintus – 25 metrai. Ekspertizės akte
nustatyta, kad, nesant įvykio vietoje automobilio stabdymo pėdsakų, nėra
galimybės nustatyti, kokiu greičiu automobilis važiavo iki susidūrimo su kliūtimi.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu automobilio vairuotojas
A. G. parodė, kad važiavo su įjungtomis automobilio artimosiomis šviesomis
60–70 km/h, o tarpais ir mažesniu greičiu, nes buvo rūkas. Priešais buvusią
kliūtį jis pastebėjo iki jos likus ne daugiau kaip 10–15 metrų, todėl nors ir
stabdė, susidūrimo išvengti nepavyko. Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis
darytina išvada, kad ne tik Z. V. , bet ir A. G. padaryta veika buvo
būtina padarinių kilimo sąlyga. Juk net jei autobuso vairuotojas būtų pažeidęs
jam inkriminuotas KET (stovint autobusui kelio važiuojamojoje dalyje, be to,
dar neįjungus avarinių šviesų), o „Opel Kadet“ vairuotojas būtų pasirinkęs
saugų greitį, būtų pakankamai atidus, esant tokioms meteorologinėms sąlygoms,
t. y. nepažeistų KET 53, 172, 173 punktų reikalavimų, jis būtų laiku pastebėjęs
kliūtį ir sustabdęs savo vairuojamą automobilį ar apvažiavęs kliūtį ir išvengęs
sužalojimų sau padarymo. Taigi kolegija konstatuoja, kad A. G. padaryti
kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo
priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – nesunkiu A. G.
sveikatos sutrikdymu (kasacinė
byla Nr. 2K-19/2007).
Savo poziciją dėl būtinybės spręsti
priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių
padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų
padarinių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškė ir kasacinėje byloje Nr. 2K-187/2005.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs L. I.
apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad apylinkės teismas įrodymus nuosprendyje
išdėstė detaliai, teisingai juos įvertino ir pagrįstai pripažino L. I.
kaltu. Tokia Klaipėdos apygardos teismo išvada, kolegijos manymu, kelia
abejonių dėl šių aplinkybių. <. . . > Byloje nustatyta, kad eismo įvykyje
dalyvavo trys vairuotojai ir trys automobiliai. Apylinkės teismas nuosprendžiu
pripažino, kad būtent (tik) L. I. pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir
(tik) jo padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo susijęs priežastiniu
ryšiu su kilusiais padariniais.
Apygardos teismo nutartyje atmetant apelianto
motyvus teigiama, kad kitas vairuotojas G. P. jokių kelių eismo taisyklių
nepažeidė, tačiau tokia išvada prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms,
liudytojų parodymams ir pakartotinės ekspertizės išvadoms, kur nurodomas KET
14. 2 punkto reikalavimų pažeidimas. Tuo tarpu ši išvada turi esminę reikšmę
nustatant priežastinį ryšį.
Kolegijos manymu, Klaipėdos apygardos teismas
visiškai nenagrinėjo pagrindinių apeliacinio skundo momentų – apelianto padarytų
eismo taisyklių pažeidimų ir priežastinio ryšio tarp padarytų pažeidimų ir
kilusių padarinių buvimo bei jo pagrindimo. L. I. apeliacinio skundo
pagrindinis motyvas buvo tas, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl kilusių
padarinių, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnyje numatytos nusikaltimo
sudėties. Sudėties nebuvimas buvo ginčijamas tuo pagrindu, kad teismas
neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padaryto pažeidimo ir kilusių
padarinių ir kad ne jo, o, tikėtina, kitų eismo dalyvių padaryti kelių eismo saugumo
taisyklių pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Deja, apygardos teismas tik formaliai perrašė apylinkės teismo nuosprendžio
teiginius, kurių dalis neatitinka faktinių bylos aplinkybių. <. . >Kadangi
eismo įvykyje dalyvavo trys eismo dalyviai su trimis automobiliais, apeliacinės
instancijos teismas turėjo itin didelį dėmesį sutelkti kiekvieno eismo dalyvio
padarytų veiksmų teisiniam vertinimui kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo
požiūriu, t. y. nustatyti, kokias kelių eismo saugumo taisykles pažeidė
kiekvienas eismo dalyvis, ir tuo pagrindu įvertinti apylinkės teismo
nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas turėjo detaliai
išnagrinėti priežastinio ryšio tarp kasatoriaus padaryto pažeidimo ir
atsiradusių padarinių buvimo klausimą, o ne tik formaliai pasiremti ekspertų
parodymais. <. . . > Teismas turėjo nustatyti kiekvieno pažeidimo, padaryto tiek
apelianto, tiek ir kitų eismo dalyvių, įtaką padariniams ir apkaltinamuoju
nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteisti tik tą asmenį ir tik už tą
(ar tuos) pažeidimus, kurie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais
padariniais.
Tokios situacijos, kai teismas įvertino tik vieno
iš eismo dalyvių padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų reikšmę eismo įvykiui
ir nesprendė klausimo dėl priežastinio ryšio buvimo tarp kitų eismo dalyvių
padarytų pažeidimų, pavyzdys nustatytas ir Kėdainių rajono apylinkės teismo
baudžiamojoje byloje.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario
27 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai,
kad gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „VW Passat“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 65, 173 ir 180. 3 punktuose nurodytus reikalavimus: būdamas eismo
dalyvis ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti
pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 53 punktas), nevežti keleivių su
neužsegtais saugos diržais (KET 65 punktas), atsiradus kliūčiai ar iškilus
grėsmei eismo saugumui sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto
priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams
(KET 173 punktas), vežė mažametę dukterį L. D. priekinėje keleivio
sėdynėje su neužsegtu saugos diržu, pastebėjęs iš šalutinio kelio į pagrindinį
išvažiuojantį automobilį „Toyota-Carina“, sudariusį jam kliūtį, nestabdė savo
vairuojamo automobilio, neįsitikinęs, kad lenkti būtina juostos atkarpa yra
laisva, siekdamas išvengti susidūrimo su automobiliu „Toyota-Carina“,
pavojingai stengėsi jį apvažiuoti, išvažiavo į priešingos krypties eismui
skirtą eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu
„I-eco–LD440E38“; dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų automobilio „VW
Passat“ keleivei mažametei L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kitiems
minėto automobilio keleiviams – nesunkiai sutrikdyta sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1-19-720/2007).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad „Toyota
Carina“ automobilio vairuotoja J. R. už pavojingos situacijos sukėlimą,
kurios metu automobilis „VW Passat“ atsitrenkė į vilkiką „I-eco“, nubausta
administracine tvarka, jai 36 mėnesiams atimta teisė vairuoti transporto
priemones. Tačiau nuosprendyje nėra duomenų, rodančių, kad teismas būtų
sprendęs klausimą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp minėtos vairuotojos
padaryto KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių. Buvo vertinama
tik kaltinamojo V. D. padaryto pažeidimo reikšmė padariniams kilti, ir tai
sukuria prielaidas išvadai, kad priežastinio ryšio klausimas nebuvo išsamiai išnagrinėtas.
Nustačius, kad priežastiniu ryšiu su
eismo įvykio metu kilusiais padariniais yra susiję dviejų ar daugiau transporto
priemones vairuojančių asmenų padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai, visi
šie asmenys (esant ir kitiems
nusikaltimo sudėties požymiams) atsako pagal BK 281
straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-430/2007
pažymėjo, kad keli eismo dalyviai neatsargiai sukėlę eismo įvykį gali būti
pripažįstami kaltais pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą:
Kasatorius
tvirtina, kad bendrininkavimas darant nusikaltimus, numatytus BK 281
straipsnyje, yra neįmanomas, nes jų subjektyvusis požymis – neatsargi kaltės
forma, todėl negalima situacija, kad keli asmenys už tą patį KET pažeidimą būtų
patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi situaciją, kai du asmenys, pažeidę iš
esmės tuos pačius KET reikalavimus bei sukėlę tuos pačius padarinius,
pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1
dalyje, kasatorius vertina kaip bendrininkavimo konstatavimą pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose. Tuo tarpu teismai
nepalieka jokių prielaidų tokiai išvadai. Teismų sprendimuose nėra teiginių
apie bendrininkavimą ir nuorodų į šį institutą.
Baudžiamajame
įstatyme bendrininkavimas apibūdinamas kaip tyčinis bendras dviejų ar daugiau
tarpusavyje susitarusių pakaltinamų, sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus
asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tuo
tarpu už BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas pagal
šį BK straipsnį baudžiama, jei jos padaromos neatsargiai (BK 281 straipsnio 7
dalis). Kaltininkų E. K. , N. Z. veikoje teismas konstatavo neatsargią
kaltę ir todėl bendrininkavimo klausimo net neminėjo. Tai, kad toje pačioje
baudžiamojoje byloje du asmenys pripažinti kaltais neatsargiai sukėlę eismo
įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata, nesudaro jokių
prielaidų išvadai bendrininkavimui konstatuoti. Kita vertus, tai, kad tos
pačios pasekmės sukeliamos kelių asmenų nusikalstamais veiksmais, padarytais
tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, savaime nereiškia, kad tai yra
bendrininkavimas. Ši nusikalstamos veikos padarymo forma konstatuojama tik
esant įstatyme nustatytai objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių
visumai (BK 24, 25 straipsniai). Taigi teismai, pripažindami E. K.
ir N. Z. kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK
281 straipsnio 1 dalyje, bendrininkavimo instituto nuostatų nepažeidė.
Tačiau jeigu toks asmuo eismo įvykio
metu susižaloja pats arba patiria
turtinę žalą, jo veika pagal BK 281 straipsnį kvalifikuojama tik tada, kai dėl
jo sukelto eismo įvykio nukentėjo ir kiti asmenys, kuriems kilo BK 281
straipsnio 1–6 dalyse numatyti padariniai. Tokią poziciją baigiamajame akte išdėstė
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad abiejų eismo dalyvių padaryti
kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnyje
numatytais padariniais.
Baudžiamasis įstatymas nenustato atsakomybės asmeniui
už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam
pažeidėjui. BK 281 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik už KET
pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Esant tokioms aplinkybėms, ši Z. V. kasacinio skundo dalis negali būti
tenkintina, A. G. teismo nuosprendžiu negali būti pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimą. Jo padarytoje veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties, o tik
administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK. Taigi turėtų būti
sprendžiamas jo patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas (kasacinė byla Nr. 2K-19/2007).

Eismo įvykio ekspertizių ir
specialisto išvadų reikšmė priežastiniam ryšiui nustatyti

Nemažai
techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio
vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes. Šios ekspertizės
atliekamos siekiant nustatyti eismo įvykio eigą (mechanizmą), techniniu
požiūriu įvertinti eismo dalyvių veiksmus, taip pat nustatyti kitas aplinkybes,
turėjusias reikšmės eismo įvykiui. Teismų praktikoje eismo įvykio ekspertizė,
esant sudėtingesnėms eismo įvykių situacijoms, skiriama beveik kiekvienoje
baudžiamojoje byloje. Jos svarbą parodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nagrinėta kasacinė byla, kurioje teismas perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka baudžiamąją bylą, konstatuodamas, kad <. . . > apeliacinės
instancijos teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad R. M.
padarytas Kelių eismo taisyklių 173 punkto pažeidimas buvo pagrindinė sąlyga
šiam eismo įvykiui kilti. Teismas nepaneigė autotechninės ekspertizės akte padarytos
išvados, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo
Z. R. padaryti Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146, 152 punktų pažeidimai,
nes visiškai dėl to nepasisakė (kasacinė byla Nr. 2K-232/2006).
Ekspertizės
aktas (arba specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme gali būti
priskirtas prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio
atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau eismo įvykio
ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Tuo
tarpu teismų praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kai nustatant priežastinį
ryšį tarp kaltininko padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir eismo įvykio
metu kilusių padarinių apsiribojama šių išvadų atkartojimu. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra konstatavęs, kad priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos
veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų
kompetencija, o rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą
baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Štai nutartyje Nr. 2K-187/2005 teisėjų
kolegija konstatavo, kad <. . . > teismas,
atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio, rėmėsi ekspertų
teiginiais, kad visi L. I. inkriminuoti eismo taisyklių pažeidimai,
pradedant nuo vilkimo greičio ir baigiant automobilio nepašalinimu nuo
važiuojamosios dalies, buvo vienas įvykis. Tikėtina, kad ekspertams techniniu
požiūriu tai vienas įvykis, bet teisiniu požiūriu to negali būti. Teismas
turėjo nustatyti kiekvieno pažeidimo, padaryto tiek apelianto, tiek ir kitų
eismo dalyvių, įtaką padariniams ir apkaltinamuoju nuosprendžiu pagal BK 281
straipsnio 5 dalį nuteisti tik tą asmenį ir tik už tą (tuos) pažeidimą, kuris
buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Šis atvejis ne vienintelis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje, kai nustatoma, kad žemesnių instancijų teismai priežastinio
ryšio klausimo neišnagrinėjo: <. . . > jeigu eismo įvykyje dalyvauja du
vairuotojai ir kiekvienas iš jų pažeidžia Kelių eismo taisykles, būtinąja
padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno eismo įvykio dalyvio pažeidimai arba
abiejų eismo dalyvių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai. T-ėl
apeliacinės instancijos teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai
išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp R. M. ir V. Ž. nustatytų
eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių ir padaryti teisines išvadas. To
nuosprendyje nėra, apsiribota tik ekspertizės aktų išvadų pakartojimu (kasacinė
byla Nr. 2K-6/2008).
Atsižvelgiant į tai, skiriant eismo įvykio autotechninę
ekspertizę, negali būti formuluojami klausimai, atsakymas į kuriuos yra teismo,
o ne ekspertų kompetencija. Iš teismų nuosprendžiuose ar nutartyse pateikiamų
ekspertizių išvadų vertinimo matyti, kad pasitaiko atvejų, kai kyla abejonių,
ar ekspertai neperžengė savo kompetencijos ribų. Pavyzdžiui, Kėdainių rajono
apylinkės teismo nuosprendyje, išdėstant įrodymus, nurodoma, kad <. . . >Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertizės akte
Nr. 11-941 (06) konstatuota, kad sukimo manevras nuo skersai judėjimo
krypties judančios kliūties, kaip būdas išvengti eismo įvykio, šioje
situacijoje techniniu požiūriu buvo nesaugus ir nepriimtinas. Šio eismo įvykio
kilimą lėmė tai, kad automobiliui „Toyota Carina“, vairuojamam J. R. , iš
šalutinio kelio įvažiavus į pagrindinį ir pagrindiniu keliu važiuojančiam
automobiliui „VW Passat“ sudarius netikėtą, nenumatytą kliūtį (sukėlus grėsmę
eismo saugumui), pastarojo vairuotojas V. D. , užuot iš karto efektyviai
stabdęs automobilį savo krypties važiuojamosios dalies pusėje, nesaugiai suko
nuo atsiradusios kliūties, įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą
važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su ten priešinga kryptimi važiavusiu
vilkiku „I-eco–LD440E38“. Automobilio „VW Passat“ vairuotojas V. D, jo
važiavimo kryptimi atsiradus kliūčiai – iš šalutinio kelio įvažiavusiam
automobiliui, vengdamas eismo įvykio, turėjo iš karto efektyviai stabdyti savo
automobilį savo krypties važiuojamosios dalies pusėje, neįvažiuodamas į
priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę (baudžiamoji byla Nr. 1-19-720/2007).
Šiuo atveju pageidautinas vairuotojo
elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas,
efektyvus, manytina, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos (kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo) požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija.

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo subjektyvieji požymiai (kaltė)

BK 281 straipsnio,
nustatančio baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 7 dalyje nurodyta, kad asmuo pagal
šio straipsnio 1–6 dalis atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl
neatsargumo. T-ėl įrodinėtinas šių nusikaltimų sudėties požymis yra
neatsargi kaltė ir jos turinys.
Jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles
asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai,
ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems
kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba
netiesiogine) tyčia, todėl pagal BK 281 straipsnį nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios
turinį bei kilusius padarinius, kaltininko veika tokiais atvejais kvalifikuojama
pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas
veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ar nuosavybei. Teismų praktikoje
pasitaikė tyčinės ir neatsargios kaltės atribojimo problemų, kai nusikalstama
veika padaroma vairuojant transporto priemonę.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 31 d.
nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad
pavyduliaudamas dėl tariamų A. R. santykių su O. A. , įsėdo į
nukentėjusiojo automobilį ir, neįjungęs žibintų, pavažiavo apie vieną metrą į priekį.
Po to įjungė žibintus ir pastebėjo priekyje į automobilio variklio dangtį
rankomis atsirėmusį A. R. ir automobiliu jį partrenkė. T-a pavažiavo apie
vieną metrą atgal, po to – dar apie dešimt metrų į priekį ir pervažiavo
automobiliu „Toyota Corolla“ gulintį ant žemės A. R. , padarydamas jam
sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nuosprendis
panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Apeliacinis teismas konstatavo, kad neteisingai išspręstas nuteistojo kaltės
klausimas. Išvada, kad M. B. , pavažiavęs apie metrą į priekį, įjungęs žibintus
bei pastebėjęs į variklio dangtį atsirėmusį A. R. , automobiliu jį partrenkė,
prieštarauja bylos medžiagai. Apie tai, kad jau tuo metu jis partrenkė A. R. ,
pats M. B. niekada nebuvo parodęs. Tokia teismo išvada prieštarauja ir
teismo medicinos specialisto išvadoms. Jose nurodoma, kad labiausiai tikėtina,
jog automobiliu buvo užvažiuota ant gulinčio nukentėjusiojo. Ta pati
specialisto išvada paneigia ir teismo išvadą, kad A. R. buvo pargriautas
užvažiavus ant jo automobiliu, šiam pirmą kartą pajudėjus į priekį <. . . > (baudžiamoji byla Nr. 1A-216/2006).
Vilniaus apygardos teismas, pakartotinai
nagrinėdamas šią bylą, 2007 m. kovo 19 d. nutartimi perkvalifikavo
M. B. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 281 straipsnio 5 dalį. Teismas
konstatavo, kad visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai,
t. y. nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialistų išvados, įvykio
vietos apžiūros protokolai ir kiti bylos dokumentai, patvirtina kaltinamojo M. B.
parodymus, kad jis nesiekė nužudyti A. R. ir to nenorėjo; jis sutiko tik
dėl savo neatsargios kaltės (baudžiamoji
byla Nr. 1-71/2007).
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta, kad kelių
transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dažnai
neskiriama reikiamo dėmesio kaltės nustatymui. Šią išvadą pagrindžia teismų
sprendimai, kuriuose asmens kaltės klausimu apskritai nepasisakoma arba
apsiribojama nuoroda, kad nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo.
K-ės rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 27
d. nuosprendžiu P. E. N. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už
tai, kad kaime, S. P. priklausančiame lauke, vairuodamas krovininį
automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 145 punktų reikalavimus, t. y.
nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų
saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to
kliudė ir sužalojo J. B. , kuriam dėl kaukolės pamato kaulų lūžio padarytas
sunkus sveikatos sutrikdymas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis savo
krovininiu automobiliu atvyko į S. P. priklausantį žemės sklypą parvežti
bulvių. Tuo metu žmonės dar kasė bulves. Įvažiavęs į lauką jis sustojo. Kadangi
automobilį buvo nuvaręs per toli nuo tos vietos, kur buvo maišai su bulvėmis, tai
nusprendė pavažiuoti šiek tiek atgal. Įsėdęs į automobilį, įsijungė atbulinę
pavarą ir pradėjo iš lėto judėti. Kaip jis pastebėjo, tuo metu J. B. ir
kitas žmogus buvo netoli automobilio, tačiau nepamena, kur tiksliai. Pavažiavęs
apie 4–5 metrus atgal pamatė, kad šalia esantys žmonės ėmė mojuoti, kad jis sustotų.
Sustabdęs automobilį ir išlipęs iš jo pamatė, kad ties galiniu dešiniuoju ratu
ant dešiniojo šono veidu į automobilį guli J. B. (baudžiamoji byla Nr. 1-53-496-2007).
Šiame nuosprendyje nėra jokių motyvų,
pagrindžiančių kaltės buvimą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tuos teismų praktikos pavyzdžius, kai asmens kaltės
nustatymas nepagrįstai tapatinamas su visos nusikalstamos veikos įrodinėjimu.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 5 d.
nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už
tai, kad, važiuodamas antrąja eismo juosta, pažeidė KET 53,76
punktų reikalavimus: būdamas eismo dalyvis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių,
nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, artėdamas prie
nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai tuo
pačiu metu gretima eismo juosta prieš perėją transportas sustojo praleisti
pėsčiųjų, vairuotojas privalėjo
sustoti ir pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, partrenkė bei sužalojo tuo pačiu metu iš dešinės
pusės į pėsčiųjų perėją išbėgusį pėsčiąjį A. K. , kuriam padarė
sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuosprendyje apsiribojama konstatavimu, kad kaltinamojo kaltė, be jo paties
dalinio prisipažinimo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, įrodyta ir bylos
rašytine medžiaga: įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame matyti automobilio
stabdymo kelias, jos sustojimas po įvykio, dėmė panaši į kraują, specialisto
išvada, kurioje nurodyta, kad R. P. kraujyje nerasta etilo alkoholio, specialisto išvada, kurioje nurodyta,
kad A. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Išvardytų įrodymų visuma
patvirtino, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalį, todėl jo veika kvalifikuota
teisingai, nes vairavo mašiną būdamas blaivus ir sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą (baudžiamoji byla Nr.
1-99-70/2006).
Minėti
teismų praktikos pavyzdžiai neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų
reikalavimų. Kaltė yra viena iš veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių,
todėl pagal BPK 305 straipsnį nuosprendyje turi būti pateikiami jos nustatymo
motyvai. Kartu pažymėtina, kad kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių
nusikalstamų padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį
baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma jo kaltė.
Kaltės nustatymo
aspektu svarbu ir tai, kad BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra
materialiosios, todėl kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (veika), nekilus BK 281
straipsnio 1–6 dalyse numatytiems padariniams, laikytinas administracinės teisės pažeidimu. Pagal
baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko
psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais.
Taigi padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali
būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime
neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Vadinasi, tai,
ar kaltininkas pažeidžia kelių eismo taisykles tyčia ar dėl neatsargumo, turi
reikšmės ne konstatuojant jo kaltę, bet tik nustatant neatsargios kaltės rūšį ir
individualizuojant baudžiamąją atsakomybę.
Klaipėdos apylinkės teismo A. Z. nuteistas už tai, kad, būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė
eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus. Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas
šią bylą apeliacine tvarka, 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu atmetė
nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis
tyčia vairavo automobilį būdamas sunkios girtumo būklės, todėl šie jo veiksmai
negali būti laikomi neatsargiais. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo
neigti nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumento, jog A. Z. , būdamas
girtas, tyčia vairavo automobilį, tačiau ne tai, o nusikalstamą veiką
padariusio asmens požiūris į padarinius, jų atsiradimo galimybę lemia kaltės
rūšį. A. Z. nusikalstama veika (BK 281 straipsnio 6 dalis) priskiriama
prie neatsargių nusikaltimų <. . . >. V- tas faktas, kad A. Z. tyčia
nusprendė vairuoti transporto priemonę neblaivus, nereiškia, kad, nesant kitų
priežasčių, turėjo atsirasti tokios pasekmės, kokios atsirado. Tai, kad
automobilį vairavo neblaivus asmuo, kaltės formos nekeičia (baudžiamoji
byla Nr. 1A-10-107/2006).
Tuo tarpu teismų praktikoje nustatyta atvejų, kai
sprendžiant kaltės klausimą nuosprendžiuose akcentuojamas kaltininko psichinis
santykis su veika (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimu) ir neanalizuojamas psichinis santykis su
padariniais.
Š-ių rajono apylinkės teismo
nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamojo V. R. padaryta nusikalstama veika
teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, nes kaltinamasis,
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę, dėl
neatsargumo pažeidė kelių eismo saugumo taisykles (KET 53, 68, 172 punktų
reikalavimus), dėl to įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo žmogus, ir šie
kaltinamojo veiksmai atitinka minėtame straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtį
(baudžiamoji byla Nr.
1-16-634/2007).
Teismai turėtų
atkreipti dėmesį į tai, kad nusikalstama veika yra neatsargi, jeigu ji padaryta
dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16
straipsnio 1 dalis). Tokia baudžiamojo įstatymo formuluotė nurodo, kad
neatsargi kaltė reiškiasi per savo rūšis, kurios nuosprendžiuose turi būti ne
tik formaliai įvardijamos, bet ir atskleidžiamas jų turinys. Tuo tarpu iš
teismų praktikos matyti, kad teismai nustato, jog kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padarytas
dėl neatsargumo, tačiau dažnai neįvardija konkrečios neatsargumo rūšies ir
neatskleidžia jos turinio. Tokia praktika greičiausiai susiklostė dėl to, kad
kaltės formos rūšies nenurodymas, nors ir yra teismo sprendimo trūkumas, tačiau
neturi reikšmės BK 281 straipsnio taikymui. Veika kvalifikuojama pagal BK 281
straipsnį nepriklausomai nuo to, ar ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo,
ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tačiau tai nesudaro prielaidų išvadai, kad
pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį teismams nebūtina nustatinėti
neatsargios kaltės rūšies. Tą padaryti ypač svarbu tokiais atvejais, kai
baudžiamojoje byloje kyla abejonių, ar konkrečioje situacijoje kaltininkas
turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, ar jo tikėjimasis
išvengti nusikalstamų padarinių buvo lengvabūdiškas. Nenustačius neatsargumo
rūšies, asmens kaltė padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą tinkamai
nepagrindžiama. Be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaltės formos ir
rūšies nustatymas turi reikšmės bausmės individualizavimui. Aptariama problema
neretai išryškėja bylas nagrinėjant apeliacine tvarka, o dar dažniau –
kasacinio teismo praktikoje, kur šis žemesnių teismų sprendimų trūkumas
ištaisomas nurodant nuteistojo neatsargios kaltės rūšį.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai, konstatavę, kad T. B. padarytas nusikaltimas yra neatsargus,
tiesiogiai nenurodė, kuri neatsargumo rūšis buvo jo kaltė. <. . . >Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir jų
sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė duoda pagrindą
išvadai, kad T. B. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo
nerūpestingumo (kasacinė byla
Nr. 2K-204/2005). Analogiškos situacijos vertinimas pateiktas ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-331/2006 bei Nr. 2K-655/2007.
BK 281 straipsnyje
numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16
straipsnio 2 dalis) tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį
numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonės
eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz. , greičio viršijimas, netinkamas
manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai
netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl
kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius
numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie
nekils.
Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu
kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias
aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas kelių eismo taisykles ir kurios, jo
manymu, turėjo užkirsti kelią padarinių atsiradimui. Iš to išplaukia, kad
teismai kaltininko nusikalstamą pasitikėjimą pagrindžiančias aplinkybes turi
nustatyti ir įvardyti nuosprendžiuose nurodydami, kodėl jos laikytinos
lengvabūdiškomis. Apžvelgta teismų praktika rodo, kad tokiomis aplinkybėmis
paprastai laikomos pasikliovimas kitų eismo dalyvių veiksmais, ilgamete
vairavimo patirtimi, transporto priemonės techninėmis galimybėmis, atitinkamo
kelio ruožo žinojimu ir pan. Nusikalstamą pasitikėjimą iliustruoja teismų
praktikos pavyzdžiai, kai kaltininkas, vairuodamas automobilį, nesilaikė visų
būtinų atsargumo priemonių, nes prieš pradėdamas lenkti ir matydamas
priešpriešiais artėjančią transporto priemonę, neįsitikino, kad lenkiant būtina
eismo juostos atkarpa bus pakankama po atlikto lenkimo manevro sugrįžti į savo
eismo juostą ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančiai transporto
priemonei, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešinga
kryptimi tiesiai važiavusiu automobiliu, dėl to žuvo priešpriešiais važiavusio
automobilio vairuotojas. Šioje situacijoje kaltininkas, nors ir suvokė, kad,
nesant pakankamos kelio juostos atkarpos, jis po lenkimo manevro nespės grįžti
savo eismo juostą ir susidurs su priešpriešiais važiuojančiu automobiliu,
tačiau pasitikėdamas objektyviomis aplinkybėmis, t. y. gerais savo
vairavimo įgūdžiais, greita reakcija, tikėjosi atlikęs lenkimo manevrą spėti
laiku grįžti į savo eismo juostą ir išvengti susidūrimo su priešpriešiais
važiuojančiu automobiliu.
Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padaromas dėl nusikalstamo
nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis) tada, kai kaltininkas nesuprato
daromos veikos rizikingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje
numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines
savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Būtent asmens pareiga (turėjimas) ir galėjimas
numatyti galimus padarinius leidžia patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn
už veiką, kurios pavojingumo jis nesuvokė ir nenumatė bei nenorėjo galimų
padarinių. Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam
vairuojant transporto priemonę. Tokia pareiga asmeniui kyla nepriklausomai nuo
to, ar eismo įvykio metu jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, nes ji
išplaukia tiek iš šios teisės turinio, tiek iš transporto priemonės, kaip
padidinto pavojaus šaltinio, specifikos. Galėjimas numatyti padarinius yra
nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, apibūdinantis vairuotojo, turinčio
atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos
veikos pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281
straipsnyje numatyti padariniai.
Teismo išvada, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje
numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, turi būti pagrįsta
bylos aplinkybėmis, rodančiomis, kad jis konkrečioje situacijoje turėjo
objektyvias (realias) galimybes numatyti galinčius kilti padarinius bei nebuvo
tokias galimybes apribojančių sąlygų. Aplinkybės, kurios davė pagrindą išvadai
dėl kaltininko nusikalstamo nerūpestingumo, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyje Nr. 2K-655/2007:
Neginčytina, kad R. L. nenumatė, jog dėl jo
veikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes ir
savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu nustatyta: įvykio metu R. L. vairavo automobilį ir
važiavo antrąja eismo juosta; matė
priešpriešinėse eismo juostose sustojusius automobilius; pirmąja eismo
juosta, jo važiavimo kryptimi, taip pat važiavo automobilis, kuris prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją
pristabdė praleisdamas pėsčiąją. Šis automobilis apsunkino R. L.
matomumą, nes jis nematė susidariusios eismo situacijos pėsčiųjų perėjoje
pirmojoje eismo juostoje, kuria jau ėjo pėsčioji. Vairuotojas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, ypač
važiuodamas antrąja eismo juosta, privalo būti labai atidus – sulėtinti greitį arba sustoti, kad
praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį
pėsčiąjį, be to, turi stebėti ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta
važiuojančio automobilio vairuotojo veiksmus, nes jei šis sustojo, turi sustoti
ir jis (KET 75, 76 punktų reikalavimai). Taigi apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai
stebėdamas kelią, taip pat iš kitų transporto priemonių vairuotojų veiksmų. T-ėl vairuotojo R. L.
sprendimas – automobilio nestabdyti, kai pirmąja eismo juosta važiavęs
automobilis pristabdė, o jis nebuvo įsitikinęs, jog perėjoje nėra pėsčiųjų –
susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokioje situacijoje R. L.
turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo vadovautis
KET 75 punkte nustatytais reikalavimais: artėdamas prie nereguliuojamos
pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad
praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį
pėsčiąjį. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, vairuotojas R. L. privalėjo
stabdyti automobilį, ir tik įsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, ją
pervažiuoti, be to, jis turėjo dvejų metų automobilio vairuotojo stažą, todėl
galėjo numatyti, kad kelyje atsiras kliūtis ir kad nesilaikant KET reikalavimų
gali kilti eismo įvykis.
Pavyzdys, pagrindžiantis asmens nusikalstamą
nerūpestingumą, pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.
2K-204/2005:
Teismų sprendimais nustatyta, kad įvykio vietoje
priekyje važiavę motociklininkai prieš sankryžą sustojo dėl draudžiamo jiems
važiuoti raudono šviesoforo sig-lo, jie (jų buvo keletas) užėmė pirmąją eismo
juostą ir apsunkino T. B. matomumą, nes jis važiavo paskui šiuos
motociklininkus, be to, vairuotojas reguliuojamoje sankryžoje privalo būti
labai atidus, nes, šviesoforo sig-lui ir leidžiant važiuoti, vairuotojas
privalo praleisti pėsčiuosius, nesuspėjusius pereiti važiuojamosios dalies (KET
4. 2 punkto reikalavimas), todėl nuteistojo sprendimas – staigus riedančio
motociklo greičio padidinimas aplenkiant priekyje buvusius motociklus –
susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Tokioje situacijoje T. B.
turėjo numatyti, kad jo kelyje gali atsirasti kliūtis, ir privalėjo vadovautis
KET 2. 4, 12. 1 ir 14. 2 punktuose nustatytais reikalavimais: važiuoti taip, kad
kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, o atsiradus kliūčiai ar
iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti transporto priemonės greitį, net
visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems
eismo dalyviams. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, taip pat tai, kad T. B.
turėjo tik vieno mėnesio motociklo vairuotojo stažą, jis turėjo pasirinkti
saugų greitį (kad galėtų motociklą suvaldyti), tačiau jis turėjo devynerių metų
automobilio vairuotojo stažą, todėl galėjo numatyti, kad kelyje atsiras kliūtis
– pėsčiasis ir kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti autoavarija.
Teismas, konstatuodamas, kad BK 281 straipsnyje
numatytas nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, turi
įvertinti ne tik objektyvias eismo įvykio aplinkybes, jo mechanizmą, bet ir
nustatyti, ar kaltininkas galėjo teisingai vertinti situaciją pagal savo
asmenines savybes. Dėl šios priežasties būtina atsižvelgti į jo fizinę būseną,
profesinę ar gyvenimišką patirtį, sveikatos būklę, reakciją, įžvalgumo laipsnį,
adekvatų situacijos vertinimą, atidumo lygmenį ir pan. Šios savybės turi
reikšmės teisingam asmens kaltės klausimo išsprendimui.
Kauno miesto apylinkės teismo
2005 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal BK 281
straipsnio 1 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 145 punktų reikalavimus, t. y. pradėdamas važiuoti
neįsitikino, kad tai daryti saugu. Prispaudęs viršutinius rūbus transporto
priemonės durimis, J. S. nenustatytą atstumą važiuojamąja kelio dalimi
vilko keleivę S. D. , kuriai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia
neatsargumo rūšimi reiškėsi nuteistojo kaltė, tačiau apeliacinės instancijos
teismas, įvertinęs nustatytas įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad
J. S. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. J. S.
nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, tačiau pagal
veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.
Teismų sprendimais nustatyta, kad vairuotojas pradėjo važiuoti tuoj po to, kai
užsidarė durys, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nukentėjusiajai nuo
automobilio nenuėjus saugiu atstumu, todėl nuteistojo sprendimas – pajudėti iš
vietos tuoj po to, kai užsidarė durys – buvo aiškiai nesaugus. J. S.
turėjo numatyti, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti vienokių ar kitokių
padarinių, todėl privalėjo vadovautis KET 53, 145 punktuose nustatytais
reikalavimais: elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų
turto saugumui, pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pagal įvykio situaciją ir J. S. asmenines
savybes (turi ilgametį vairuotojo stažą ir mikroautobusu vežioja keleivius),
nuteistasis galėjo numatyti, jog nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo
įvykis (kasacinė byla Nr. 2K-331/2006).
Teismų praktikoje nustatant kelių eismo taisykles
pažeidusio asmens kaltę pagrįstai atsižvelgiama ir į tai, kad, vertinant vien
tik kaltininko parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, ne visada galima
objektyviai nustatyti, ar jis turėjo ir galėjo numatyti nusikalstamų padarinių
kilimo galimybę. Tokiais atvejais būtina vadovautis ir objektyviaisiais
požymiais, nes subjektyvieji veikos požymiai savo turiniu turi visiškai
atitikti veikos objektyviuosius požymius, tik tada veikos kvalifikavimas bus
teisingas. Teismai, spręsdami kaltės klausimą, turi įvertinti objektyvių eismo
įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir
temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą ir kitas aplinkybes. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-189/2005 konstatavo, kad  <. . . > kelių eismo taisyklės įsakmiai
įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir
imtis atitinkamų veiksmų, būtent: praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio
dalį pėsčiuosius. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pėsčiųjų perėja buvo
pažymėta atitinkamu kelio ženklu ir žymėjimu važiuojamojoje kelio dalyje, taigi
perėja vizualiai aiškiai buvo matyti. Artėdamas prie jos kasatorius turėjo
numatyti, kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji. Jis teigia, kad
esamo įvykio vietoje ir įvykio metu sąlygos neleido jam laiku pastebėti
pėsčiąją, įžengiančią į jo važiavimo krypties važiuojamosios dalies pusę; dėl to
iš anksto nematydamas kliūties – pėsčiosios, jis negalėjo išvengti jos partrenkimo.
Be to, jo nuomone, pati pėsčioji tikrai galėjo ir privalėjo matyti artėjančią
transporto priemonę, nes ši buvo su įjungtais šviesos žibintais ir girdėjosi
variklio garsas. Tačiau tai nepašalina jo kaltės dėl eismo įvykio, nes pagal
kelių eismo taisykles jis tokiu atveju privalėjo būti itin atidus: prieš perėją
sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus sugebėtų laiku sustabdyti
mašiną. Kasatorius pats parodė, kad suvokė, jog artėja prie pėsčiųjų perėjos,
kad nemato visos važiuojamosios dalies, taigi jis turėjo ir galėjo numatyti,
kad jam nematomoje pėsčiųjų perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Juo labiau kad
jei būtų galima tikėti kasatoriaus teisme nupasakota kelio situacija, priekyje
kairiau buvo sustojęs automobilis, sukantis į kairę pusę, o jis prieš pat
perėją šį apvažiavo iš dešinės pusės, taigi tokioje situacijoje kasatorius
privalėjo sumažinti greitį ar net sustoti prieš perėją. Dėl minėtų priežasčių
kolegija mano, kad kasatoriaus teiginys, jog jis neturėjo techninės galimybės
laiku sustabdyti automobilio, šioje situacijoje nėra lemiamas nustatant jo
kaltę. Kaltę nulėmė tai, kad kasatorius, nebūdamas pakankamai atidus, pats savo
veika (Kelių eismo taisyklių 4. 4 punkto reikalavimų nesilaikymu) sukūrė
situaciją, dėl kurios  prarado techninę
galimybę automobilį laiku sustabdyti ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai
nevisapusiškai išnagrinėja visas kaltei nustatyti reikšmingas aplinkybes.
Kaišiadorių
rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu V. P.
nuteistas už tai, kad, vairuodamas automobilį BMW, pažeidė kelių eismo saugumo
reikalavimus – Kelių eismo taisyklių 53, 164, 173 punktus: esant šlapiai ir
slidžiai kelio dangai V. P. pasirinko nesaugų greitį, netinkamai manevravo
kelyje, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio ir, praradęs tiesaus važiavimo
stabilumą, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą susidūrė su ten stovėjusiu
automobiliu „Audi 80“, po to atsitrenkė į automobilį „Audi 90“, stovėjusį ant
važiuojamosios dalies krašto kairėje kelio pusėje. Eismo įvykio metu buvo
nesunkiai sutrikdyta dviejų žmonių sveikata bei apgadinti abu automobiliai.
Kauno apygardos
teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka nurodė, kad <. . . > eismo įvykis įvyko dėl to,
kad V. P. neįvertino situacijos kelyje, to, kad ankstyvo pavasario rytais
(kaip eismo įvykio metu) kai kurie kelio ruožai gali būti slidūs, nepasirinko
saugaus greičio ir esant tokioms sąlygoms netinkamai manevravo – staigiai
stabdė, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų
pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui (Kelių eismo taisyklių
53 punktas). <. . . > Pagal eksperimento protokolą
nustatyta, kad įvykio vietoje esančią kliūtį vairuotojas, dalyvavęs
eksperimente, pastebėjo 183,6 metro atstumu. Jei įvykio metu V. P.
vairuojamas automobilis būtų buvęs valdomas, vairuotojas, nepadaręs kitų eismo
taisyklių pažeidimų, būtų galėjęs įvykdyti Kelių eismo taisyklių 164 ir 173
punktų reikalavimus (baudžiamoji byla Nr. 1A-485-60-07).
Šiame
nuosprendyje teismo motyvai dėl asmens kaltės būtų kur kas svaresni, jeigu būtų
detaliau išanalizuotos aplinkybės, rodančios, ar vairuotojas galėjo numatyti,
kad kelio dalis yra apledėjusi ir kad staigiai stabdant gali įvykti eismo
įvykis, taip pat ir tai, ar jis tokioje situacijoje turėjo kitokio manevravimo
galimybę. To nenustačius galima objektyvaus pakaltinimo situacija, kai asmens
kaltė konstatuojama vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis.
Iš teismų praktikos matyti, kad kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo
baudžiamosiose bylose sprendžiant asmens kaltės klausimą vertinamas ne tik
turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius, bet ir galimybė konkrečioje
situacijoje jų išvengti. Pastarasis neatsargios kaltės nustatymo kriterijus siejamas
su kelių transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, vairavimu.
Šiuo klausimu dažnai remiamasi eismo įvykio ekspertizės išvadomis apie tai, ar
kaltininkas turėjo techninę galimybę, pavyzdžiui, laiku sustabdyti vairuojamą
automobilį ir taip išvengti eismo įvykio. Tačiau teismai turi įvertinti ne tik
technines, bet ir kitas objektyvias galimybes konkrečioje eismo įvykio
situacijoje šių padarinių išvengti. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog
kaltininkas konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo
įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę,
susiklostė dėl jo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų, laikoma, kad ši
aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas 2006 m.
gruodžio 12 d. nutartimi atmesdamas nuteistojo prašymą išteisinti jį dėl BK 281
straipsnio 5 dalies nurodė: <. . . > Iš nuosprendyje aptartų įrodymų
matyti, kad J. G. , prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją važiuodamas antrąja
eismo juosta, esant labai slidžiai kelio dangai ir nepalankioms oro sąlygoms,
matė už perėjos į jo važiavimo krypties važiuojamosios kelio dalies pusę lėtai
einantį A. L. , tačiau atsiradus kliūčiai laiku nesumažino autobuso
važiavimo greičio, nepraleido pėsčiojo, jį partrenkė ir sužalojo; dėl to šis po
sunkios galvos traumos mirė. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad pėsčiųjų perėja
buvo pažymėta atitinkamu kelio ženklu ir žymėjimu važiuojamojoje kelio dalyje –
vizualiai buvo aiškiai matyti. Artėdamas prie jos J. G. turėjo numatyti,
kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji. Jis teigia, kad matomumą
užstojo prieš jį pirmojoje kelio eilėje stovintys automobiliai, dėl to jis
laiku nepamatė nukentėjusiojo. Tačiau tai nepašalina jo kaltės dėl eismo
įvykio, nes pagal Kelių eismo taisykles tokiu atveju jis privalėjo būti itin
atidus – prieš perėją sustoti arba tiek sumažinti greitį, kad prireikus sugebėtų
laiku sustabdyti mašiną. Dėl minėtų priežasčių kolegija daro išvadą, kad
nuteistojo teiginys, jog jis neturėjo techninės galimybės laiku sustabdyti
automobilio, šioje situacijoje nėra lemiamas nustatant jo kaltę. Lemiama yra
tai, kad J. G. , nebūdamas pakankamai atidus, pats savo veika sukūrė
situaciją, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir
išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju (baudžiamoji byla Nr. 1A-531-245/2006).
Teismų praktikos analizė rodo, kad sudėtingų
klausimų kaltės nustatymo aspektu teismams kyla tada, kai kelių eismo taisykles
pažeidžia keli eismo dalyviai. Pažymėtina, kad vairuojant transporto priemonę
galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis
asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis kelių eismo
taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
nutartyje Nr. 2K-195/2007 nurodė, kad <. . . > transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti
greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė
tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti
transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio
pavojaus eismo saugumui. Reguliuojamose kelių sankryžose grėsmė eismo saugumui
atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai, pažeisdami ar nepažeisdami eismo
taisykles, įeina ar įvažiuoja į važiuojamąją kelio dalį arba kai akivaizdu, kad
jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį, ir tokiais veiksmais
sukelia grėsmę eismo saugumui. Kol kiti eismo dalyviai tik artėja prie
važiuojamosios kelio dalies transporto priemonės judėjimo kryptimi, vairuotojas
turi pagrindą tikėtis, kad jie laikysis eismo taisyklių reikalavimų ir laiku
sustos praleisti transporto priemonę, turinčią pirmumo teisę kirsti sankryžą.
Taigi nepateisinama būtų įpareigoti vairuotoją mažinti greitį ar stabdyti
transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį
vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu.
Pareiga imtis
papildomų atsargumo priemonių (pvz. , lėtinti greitį ar sustabdyti transporto
priemonę) asmeniui kyla tada, kai kitų eismo dalyvių rizikingas
elgesys arba kita ypatinga, gyvenimo patirties patvirtinta situacija rodo, kad
jie gali pažeisti Kelių eismo taisykles, arba kai jis turi realią galimybę
pastebėti kitas, eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas tokią poziciją išdėstė nutartyje Nr. 2K-195/2007.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės
26 d. nuosprendžiu A. G. nuteista pagal BK 281
straipsnio 5 dalį už tai, kad šviesoforo
reguliuojamoje sankryžoje, būdama blaivi, vairuodama automobilį „Toyota C-a“,
pažeidė Kelių eismo taisyklių 14. 2 punkto reikalavimą: važiuodama per sankryžą
degant leidžiančiam eismą šviesoforo sig-lui, iškilus eismo saugumo grėsmei,
laiku nestabdė automobilio ir partrenkė dviračiu „Alppha“ per sankryžą
važiavusį A. R. , vežusį ant dviračio rėmo keleivį M. M. , kuris nuo
patirtų sužalojimų mirė.
Palikdama galioti
Klaipėdos apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad <. . . > Eismo taisyklės
įpareigoja vairuotoją laikytis Kelių eismo taisyklių 14. 2 punkto reikalavimų,
kai kiti eismo dalyviai kerta ar rengiasi kirsti važiuojamąją kelio dalį. Jei
vairuotojas nepažeidžia kitų eismo taisyklių, 14. 2 punkto nuostata dėl
vairuotojo galimybės išvengti susidūrimo taikoma tik nuo realios grėsmės
pradžios momento. Ekspertas
parodė, kad dviratis automobilio vairuotojai kliūtimi tapo ir objektyvią grėsmę
saugiam eismui sukėlė tik išvažiavęs iš pėsčiųjų salelės į A. G.
važiuojamosios dalies kelio juostą. Tuo tarpu kol dviratis buvo priešpriešinėje
eismo juostoje, atskirtoje nuo automobilio judėjimo juostos skiriamąja juosta
(saugumo salele), jis automobilio vairuotojai, kuri per sankryžą važiavo degant
leidžiamam šviesoforo sig-lui, jokios grėsmės nekėlė, todėl automobilio
vairuotoja neturėjo lėtinti greičio ar net visiškai sustabdyti transporto
priemonę. Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad dviratininkas, kol jis
važiavo priešingos krypties eismo juosta, nesukėlė pavojaus eismo saugumui.
Taigi net ir tuo atveju, jei vairuotoja matė artėjantį dviratį, ši aplinkybė
neįpareigojo jos pradėti stabdyti, nes vairuotoja tikėjosi, kad dviratininkas paisys
Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir sustos pėsčiųjų salelėje praleisti automobilio.
Pradėti stabdyti A. G. privalėjo tik dviratininkui išvažiavus į važiuojamąją
kelio dalį priešais automobilį.
Teismų praktikoje
pasitaikė atvejų, kai, įvertinę aplinkybių visumą, teismai konstatavo, kad
kaltininkas dėl kitų eismo dalyvių padarytų pažeidimų neturėjo galimybės numatyti
padarinių ir jų išvengti.
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d.
nuosprendžiu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo
G. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Jis nuteistas už tai, kad Klaipėdos mieste saulėtą dieną sausame asfaltuotame kelyje,
kai matomumas iš vairuotojo kabinos dienos metu buvo 300–400 metrų, kur
priešingomis važiavimo kryptimis yra po dvi eismo juostas, sukeldamas pavojų
saugiam eismui, vairuodamas automobilį „M- Benz 200“, nesilaikė Kelių
eismo taisyklių 51, 53, 75 punktų reikalavimų, artėdamas prie nereguliuojamos
pėsčiųjų perėjos nesustojo, nepraleido perėja per važiuojamąją kelio dalį ėjusių
ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamąją kelio dalį įžengusių pėsčiųjų
S. R. , J. G. ir jas partrenkė. Dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios
S. R. sveikata, o J. G. sveikata sutrikdyta nesunkiai.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios
instancijos teismas neįvertino, kokią įtaką eismo įvykiui kilti galėjo turėti
antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs automobilis. L-ytojai
G. B. ir Ž. M. matė, kad antrąja eismo juosta
važiavo automobilis, kuris nesustojo ties pėsčiųjų perėja. Automobiliai pradėjo
stoti tik po eismo įvykio. Nukentėjusiosios taip pat tvirtino, kad antrąja
eismo juosta važiavo automobilis, o nuteistojo automobilis važiavo šalia jo.
Specialisto V. M. išvadoje nurodyta, kad tuo atveju, jei antrojoje eismo
juostoje važiavo ir nestabdė automobilis, tai jis galėjo riboti automobilio
„M-–Benz“ vairuotojo matomumą tiek, kad šio automobilio vairuotojas,
važiavęs nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sureagavęs į
pavojų, iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio galėjo neturėti
techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant nukentėjusiųjų. Teismas netyrė G. L. galimybių matyti pėsčiąsias iš savo automobilio,
neįvertino judėjimo gatve intensyvumo, todėl nuosprendyje nurodyta teismo
išvada, kad eismo sąlygos ir matomumas įvykio metu buvo geros, taikytina tik
oro sąlygoms. Iš liudytojų parodymų matyti, kad eismas tuo metu buvo intensyvus,
visomis kelio juostomis važiavo automobiliai. Tai, kad nukentėjusiosios iki
susidūrimo buvo spėjusios pereiti tris eismo juostas, nėra G. L. kaltės
įrodymas. Nustatyta, kad G. L. pėsčiosios tapo realia ir grėsmę keliančia
kliūtimi tik tada, kai jos atsirado jo objektyvaus matomumo zonoje, t. y.
kai jos staiga pasirodė iš už antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio
automobilio. Specialisto V. M. išvadai patikrinti, ar G. L. iš kairės
pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis galėjo užstoti pėsčiąsias ir taip
riboti matomumą prieš pėsčiųjų perėją, apeliaciniame teismo posėdyje buvo
peržiūrėta nuteistojo gynėjo pateikta eksperimentinė filmuota medžiaga.
Įsitikinta, kad G. L. , liudytojų Ž. M. ,
G. B. ir nukentėjusiųjų apibūdintas lengvasis automobilis, pro kurį
prabėgo ar greitu žingsniu praėjo nukentėjusiosios iki buvo partrenktos, galėjo
riboti matomumą pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų automobilį vairuojančiam G. L. Arti važiuodamas paskui antrąja eismo juosta
važiavusį automobilį, būdamas prie pat šio automobilio iš dešinės, G. L. galėjo nepastebėti, kada nukentėjusiosios iš
kairės pusės nuo gatvės vidurio įėjo į jo važiavimo krypties antrąją eismo
juostą. Nebuvo galimybės neužvažiuoti ant pėsčiųjų ir dėl to, kad
nukentėjusiosios į eismo juostą, kurioje buvo partrenktos, labai greitai įbėgo
ar įžengė iš G. L. nematomos zonos prieš pat automobilį, kuriam staigiai
sustabdyti pritrūko laiko ir nuotolio.
Įvertinus G. L. veiksmus, nukentėjusiųjų
neatsargumą prieš pat eismo įvykį, G. L. automobilio
greitį, didelį judėjimo intensyvumą gatvėje, tai, kad artėdamas prie perėjos G. L. privalėjo stebėti gatvių sankryžą, atsižvelgiant į
tai, kad pagal G. L. judėjimo kryptį iš dešinės
perėjoje ar prie jos pėsčiųjų nebuvo, taip pat į tai, kad matomumą nuo perėjos
į kairę pagal važiavimo kryptį ribojo kitas šalia važiuojantis automobilis,
kuris prieš perėją nebuvo sustojęs, į nukentėjusiųjų skubėjimą einant per
gatvę, netikėtą jų pasirodymą prieš G. L. automobilį,
kitas aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad G. L. neturėjo
techninės galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiomis nukentėjusiosiomis, kurios
bandė pereiti gatvę ne pėsčiųjų perėja, kad eismo įvykiui ir jo pasekmėms
atsirasti turėjo įtakos tai, jog nukentėjusiosios nepaisė Kelių eismo taisyklių
89, 90 punktų reikalavimų. Laikytina nustatyta, kad G. L.
nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo
požymių, todėl jis išteisintinas (baudžiamoji byla Nr. 1A-140-107/2007).
Tačiau pateikti pavyzdžiai nesudaro prielaidų
išvadai, kad kitų eismo dalyvių padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai
visais atvejais eliminuoja transporto priemonę vairuojančio asmens kaltę.
Pažymėtina, kad įpareigojimas
laikytis kelių eismo taisyklių, taip pat visų būtinų atsargumo priemonių,
nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kiti eismo dalyviai jas pažeidė ir sukėlė
grėsmę eismo saugumui. T-ėl teismas tokius pažeidimus turi vertinti kaip
visumą kartu su kitomis eismo įvykio aplinkybėmis. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia,
kad nustatant asmens kaltę tais atvejais, kai kelių eismo taisykles pažeidžia
keli eismo dalyviai, be kitų aplinkybių, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo
dalyvio padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko
galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Tuo tarpu teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai šiems klausimams neskiriama reikiamo dėmesio:
Kauno
apygardos teismas 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu panaikino V-aviškio
rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendį, kuriuo R. K.
išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, ir pripažino jį kaltu padarius šį
nusikaltimą. R. K. nuteistas už tai, kad, vairuodamas
traktorių MTZ-82 su
priekaba 2PTS-6A pagrindiniame kelyje, prieš atlikdamas manevrą į kairę,
neįspėjo kairiuoju posūkio
šviesos sig-lu ir pažeidė Kelių eismo taisyklių 127. 2 punkto reikalavimą; sukdamas į kairę neįsitikino, kad tai
daryti saugu, nedavė
kelio jį iš kairės lenkiančiam automobiliui „Audi 80“ ir pažeidė KET 145 punkto
reikalavimą; taip pat pažeidė
KET 153 punkto reikalavimą,
pagal kurį sukdamas į kairę ne sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią, kur važiavimo kryptimi yra ne
daugiau kaip viena eismo juosta, jį lenkiančioms transporto priemonėms; dėl to automobilis „Audi 80“, lenkdamas
iš kairės pusės traktorių MTZ-82, su šiuo susidūrė; žuvo automobilio „Audi 80“ keleivis
E. B. bei nesunkiai
sutrikdyta automobilio keleivio V. B. sveikata.
Byloje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė ne tik
R. K. , vairuodamas traktorių su priekaba, bet ir N. Š. , vairuodamas
automobilį „Audi 80“. Bylos duomenimis nustatyta, kad N. Š. eismo
įvykio metu buvo neblaivus ir važiavo didesniu nei 100 km/h greičiu ir viršijo
eismo įvykio vietoje leistiną 50 km/h greitį. Byloje esančiame ekspertizės akte
nurodyta, kad, traktoriaus su priekaba važiavimo greičiui prieš susidūrimą buvus
5–7 km/h, šio eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė traktoriaus MTZ 82
vairuotojo R. K. posūkis sankryžoje į kairę, neduodant kelio jį
lenkiančiam N. Š. vairuojamam automobiliui „Audi 80“, ir vairuotojo N. Š.
važiavimas apie 108 km/h greičiu, viršijančiu gyvenvietėse leistiną
maksimalų 50 km/h greitį.
Teismas įvertino
minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad važiavimo sąlygos ir matomumas buvo geri,
eismo įvykis įvyko tiesiame kelio ruože, R. K. eismo įvykio vieta bei jos
apylinkės žinomos, ir konstatavo, kad traktoriaus MTZ vairuotojas privalėjo
laikytis visų Kelių eismo taisyklių, turėjo realią galimybę laiku pastebėti
automobilį „Audi 80“, judantį paskui traktorių ir atliekantį traktoriaus
lenkimą, tačiau R. K. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai: neįsitikino, kad
keisti važiavimo kryptį yra saugu ir kad jis netrukdys kitiems eismo dalyviams,
nepraleido jį lenkiančio automobilio „Audi 80“, vairuojamo N. Š. , kuris
lenkimo manevrą pradėjo prieš R. K. parodydamas kairiojo posūkio sig-lą, ir
taip pažeidė kelių eismo taisykles; tai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu
ryšiu su kilusiomis eismo įvykio pasekmėmis (baudžiamoji byla Nr. 1A-748-81/2006).  
Šioje byloje
nustatyta, kad nukentėjusiųjų padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai nebuvo susiję
priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Tačiau,
spręsdamas kaltininko kaltės klausimą, teismas įvertino tik vairavimo sąlygas –
atsižvelgė į tai, kad buvo geras matomumas. Iš nuosprendžio nematyti, kad
teismas būtų aiškinęsis, ar neblaivaus nukentėjusiojo žymiai viršytas greitis
(KET pažeidimas) galėjo turėti įtakos kaltininko galėjimui konkrečioje
situacijoje numatyti, kad gali įvykti eismo įvykis, ir šių padarinių išvengti.
Jeigu
transporto priemonę vairuojantis asmuo sukelia BK 281 straipsnyje numatytus
padarinius patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl kito eismo dalyvio
padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų (pvz. , netikėtai sudaroma kliūtis jo
vairuojamai transporto priemonei), teismas sprendžia, ar konkrečioje
situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio
(pvz. , ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią
galimybę išvengti nusikalstamų padarinių). Tuo tarpu teismų praktikoje
pasitaiko atvejų, kai minėtos aplinkybės apskritai nevertinamos.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario
27 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai,
kad gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „VW Passat“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 65, 173 ir 180. 3 punktuose nurodytus reikalavimus: mažametę dukterį
L. D. vežė priekinėje keleivio sėdynėje su neužsegtu saugos diržu,
pastebėjęs iš šalutinio kelio į pagrindinį išvažiuojantį automobilį
„Toyota-Carina“, sudariusį jam kliūtį, nestabdė savo vairuojamo automobilio,
neįsitikinęs, kad lenkti būtina juostos atkarpa yra laisva, siekdamas išvengti
susidūrimo su automobiliu „Toyota-Carina“, bandė pavojingai jį apvažiuoti,
išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais
važiavusiu automobiliu „I-eco–LD440E38“; dėl eismo įvykio metu patirtų
sužalojimų automobilio „VW-Passat“ keleivei mažametei L. D. buvo sunkiai
sutrikdyta sveikata, kitiems šio automobilio keleiviams sveikata sutrikdyta nesunkiai.
Nuosprendyje nurodyta, kad V. D. sukimo manevras
nuo skersai judėjimo krypties judančios kliūties, kaip būdas išvengti eismo
įvykio, šioje situacijoje techniniu požiūriu buvo nesaugus ir nepriimtinas.
Kitam eismo dalyviui sudarius netikėtą, nenumatytą kliūtį, V. D. turėjo iš
karto efektyviai stabdyti automobilį savo krypties važiuojamosios dalies
pusėje, neįvažiuodamas į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios
dalies pusę (baudžiamoji byla Nr. 1-19-720/2007).
Šiame nuosprendyje sprendžiant asmens kaltės
klausimą apsiribojama ekspertizės akto išvadų atkartojimu, nenustatyta
neatsargios kaltės rūšis ir neanalizuotas jos turinys, todėl neaišku, ar
kaltininkas, atsižvelgiant į staigiai atsiradusių kliūtį, turėjo ne tik
techninę, bet ir subjektyvią galimybę pasirinkti kitokį šios kliūties sprendimo
būdą ir taip išvengti nusikalstamų padarinių.

Administracinė ir
baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimus.
N- bis in idem (ne bis in idem) principas

Teismų praktikoje taikant BK 281 straipsnį
susiduriama su non bis in idem (ne bis in idem) principo laikymosi
užtikrinimo problema, kuri kyla dėl to, kad už KET pažeidimus numatoma ne tik
baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. D-iausia problemų
baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams kyla tais atvejais, kai asmuo už
padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą nubaudžiamas administracine tvarka,
tačiau vėliau paaiškėja, kad padarytoje veikoje yra nusikalstamos veikos požymių.
N- bis in idem principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio
5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte.
Šis principas įrašytas ir į Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto
14 straipsnio 7 dalį bei į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnį. Taigi
aptariamoje situacijoje teismai, be Lietuvos teisės aktų, vadovaujasi ir nurodytais
tarptautiniais dokumentais, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir
EŽTT) sprendimais. Kai kuriais atvejais žemesnių instancijų teismams šiuo
aspektu kilo sunkumų. S-bu pabrėžti, kad teisingas Konvencijos protokolo Nr.
7 4 straipsnio nuostatų ir jų sistemos suvokimas, visapusiška reikšmingos EŽTT
praktikos analizė turi esminę reikšmę siekiant priimti teisingą procesinį
sprendimą kartu užkertant kelią non bis in idem principo pažeidimui bei
užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų pagal Konvenciją vykdymą.
Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio (teisė
nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą) 1 dalyje
nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl
persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas
arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį
procesą. Pagal šio straipsnio 2 dalį 1 dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti
bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju,
kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminės ankstesnio
proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.
Pirmiausia reikėtų priminti, kad Konvencijoje ir jos
protokoluose, taigi ir Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, vartojamas terminas nusikalstama
veika (angl. offence, pranc. infraction), oficialiame
nurodytų tarptautinės teisės aktų tekstų vertime į lietuvių kalbą nevisiškai
tiksliai išverstas kaip nusikaltimas, turi savarankišką reikšmę, kuriai neturi
reikšmės teisės pažeidimo kvalifikavimas nacionalinėje teisėje (Teismų praktika 21,
p. 300–311).
Vadovaujantis nusistovėjusia Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktika (pvz. , L-o v. Slovakia, no. 26138/95, judgement
of 2 September 1998; J-osevic v. Sweden, no. 34619/97, judgement of 23
J-y 2002; Ezeh and Connors v. the U-ited K-dom, nos. 39665/98 and
40086/98, judgement of 9 October 2003), veikos įvertinimas kaip nusikalstamos
Konvencijos prasme turi būti atliekamas vadovaujantis Teismo suformuluotais
kriterijais. Šie kriterijai yra: 1) teisės pažeidimo pobūdis; 2) gresiančios
bausmės (sankcijos) pobūdis ir griežtumo laipsnis. Konvencijos 6 straipsnio
taikymui baudžiamojo kaltinimo aspektu pakanka, kad vertinamas teisės
pažeidimas pagal savo pobūdį būtų baudžiamasis arba jį padariusiam asmeniui
grėstų pagal savo pobūdį ir griežtumo laipsnį baudžiamajai sferai priskirtina
sankcija. Sprendžiant šią problemą, galima taikyti ir abu kriterijus kartu.
Jeigu kvestionuojamas teisės pažeidimas pagal nurodytus kriterijus priskirtinas
baudžiamosios teisės sferai, tai ir bylos dėl tokio teisės pažeidimo procesas
Konvencijos požiūriu yra baudžiamasis.
Kai asmuo administracine tvarka buvo nubaustas už
tą pačią nusikalstamą veiką, kuri jam inkriminuojama baudžiamojoje byloje,
baudžiamajame procese kyla non bis in idem principo pažeidimo problema.
Tačiau teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai šios problemos atsiradimas ir
esmė teismams nebuvo visiškai aiškūs, dėl to ji negalėjo būti tinkamai
išspręsta.
Nustatyta atvejų, kai sąvoka nusikalstama veika
Konvencijoje ir jos protokolų prasme suprantama nevisiškai teisingai; sunkumų
kyla ir aiškinant sąvoką ta pati nusikalstama veika.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi baudžiamąją bylą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007
m. liepos 30 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla dėl M. K. pagal BK 281
straipsnio 6 dalį nutraukta, nurodė, kad pagal EŽTT jurisprudenciją (Ozturk
prieš Vokietiją, F-e F- prieš A-iją ir kt. ) administracinė nuobauda
iš tiesų gali būti laikoma baudžiamuoju persekiojimu, tačiau ne visais atvejais.
Kolegija pripažino, kad M. K. , taikant jam administracinę atsakomybę už
vairavimą neblaiviam, buvo baudžiamas, nes nubaudimas, kaip teisinio
reguliavimo metodas, būdingas tiek administracinei, tiek baudžiamajai
atsakomybei. Tačiau, kita vertus, kolegija nusprendė, kad M. K.
inkriminuotos ATPK 126 straipsnio 1 dalyje
ir BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos nėra tapačios. Apeliacinės
instancijos teismo nuomone, baudžiamoji atsakomybė nustatyta ne už vairavimą
transporto priemonės apsvaigus nuo alkoholio, o už tokio vairavimo metu
padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo
taisyklių pažeidimus, sukėlusius eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. M. K.
inkriminuojamas ir KET 68 punkto, draudžiančio vairuoti transporto priemonę
neblaiviam (girtam), pažeidimas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad yra
pažeidžiamas dvigubo baudimo už tą patį nusikaltimą draudimas. Ši aplinkybė
svarstytina tik tuo aspektu, ar asmeniui, kaltinamam pagal BK 281 straipsnio 6
dalį, būtina inkriminuoti KET 68 punkto pažeidimą.  
Be to, apeliacinis teismas
nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas ir remiasi EŽTT jurisprudencija
bei pateikia, šio teismo manymu, analogišką EŽTT nagrinėtą bylą F-e F-
prieš A-iją, toks formalus bylų sulyginimas negalimas. F-e Fisher prieš
A-iją byloje dvigubo nubaudimo klausimas iškilo taikant būtent A-ijos
įstatymus, dėl kurių taikymo ir pasisakė EŽTT, o šiuo atveju turi būti taikomi
Lietuvoje galiojantys įstatymai, kuriuos pažeidė apylinkės teismas,
nutraukdamas bylą jos parengimo nagrinėti teisme stadijoje.
Įstatymuose, kuriais vadovavosi apylinkės teismas
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6
dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 235 straipsnyje, 232 straipsnio 7
punkte, Konvencijos protokolo Nr. 7 
4 straipsnyje), nurodoma tik dėl dvigubo baudžiamumo už tą pačią
nusikalstamą veiką negalimumo, o šioje byloje yra kilęs administracinės ir
baudžiamosios atsakomybės klausimas, kuris, Apeliacinio teismo nuomone, gali
būti išspręstas tik nagrinėjant bylą teisme ir prireikus taikant BPK 256
straipsnio nuostatas.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra
pagrindo teigti, kad byloje yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas
negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina (baudžiamoji byla Nr. 1A-1029/2007).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi
nurodytą baudžiamąją bylą, 2008 m. kovo 4 d. nutartyje pabrėžė, kad pagal EŽTT praktiką non bis in idem principo
tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios
baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo
proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai,
kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog administracinės teisės pažeidimai savo
prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui
konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio
teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos) požymių, pvz. , apsvaigimas nuo
alkoholio vairuojant ir neatsargiai sutrikdant sveikatą ar atimant gyvybę
(Gradinger v. A-ia, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995;Franz Fisher v.
A-ia, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001). Taigi sprendžiant M. K.
atsakomybės klausimą, būtina išvengti jo nubaudimo ir pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, ir BK pagal 281
straipsnio 6 dalį (kasacinė byla Nr. 2K-102/2008).
R-ėtų pabrėžti, kad situacija, kai dėl veikos, už kurią jau
pritaikyta administracinė atsakomybė, pradedamas arba atnaujinamas baudžiamasis
procesas, negali būti išsprendžiama vadovaujantis Konvencijos protokolo Nr. 7 4
straipsnio 2 dalimi. Tai, kad pagal nurodytą nuostatą baudžiamasis procesas
apskritai gali būti atnaujinamas nepažeidžiant non bis in idem principo,
neturi reikšmės vertinant eventualų non bis in idem principo pažeidimą
dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo už tą pačią veiką.
Situacija, kurioje dėl to paties poelgio vykdomas antrasis procesas, esant
galiojančiam pirmajame procese priimtam sprendimui, susijusi ne su Konvencijos
protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalimi, o su šio straipsnio 1 dalimi.
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 29
d. nuosprendyje nurodė, kad R. K. netrukus po veikos padarymo buvo
pareikšti kaltinimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam V. N.
Pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį jis nubaustas būtent dėl nežymaus sveikatos
sutrikdymo. Aplinkybė, kad nukentėjusiajam padarytas ne nežymus, o nesunkus
sveikatos sutrikdymas, paaiškėjo tik po 2004 m. sausio 29 d.
specialistų išvados (t. y. vėliau, nei paskirta administracinė nuobauda).
T-ėl darytina išvada, kad dėl R. K. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio
nuostatos bei atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai – nepažeisti
(baudžiamoji byla Nr. 1-112-347/2007). Kauno
apygardos teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, dėl non bis in idem
principo iš viso nepasisakė
(2007 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 1A-247-317/07). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs
bylą kasacine tvarka, 2007 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. 2K-686/2007
pažymėjo, kad nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga. Kolegija
pabrėžė, kad, vertinant tariamą non bis in idem principo pažeidimą nagrinėjamu
atveju, reikėtų išanalizuoti, ar R. K. baudžiamojo
proceso tvarka persekiotas ir nuteistas už tą pačią veiką, dėl kurios pirmiau
nubaustas administracine tvarka.
V-a- sudėtingesnių teismų praktikos klausimų svarstomu
aspektu – nagrinėjant baudžiamąją bylą nustatyto non bis in idem principo
pažeidimo, kurį lemia baudžiamasis persekiojimas už veiką, dėl kurios jau
pritaikyta administracinė atsakomybė, procesinės pasekmės. Iš atliktos
apžvalgos matyti, kad šis klausimas žemesnių teismų sprendžiamas nevienodai.
Kai kuriais atvejais teismai laikėsi pozicijos, kad baudžiamoji byla tokiu
atveju turi būti nutraukiama, kitais atvejais nuspręsta, kad baudžiamasis
persekiojimas galimas, bet tokia išvada nesuderinta su non bis in idem
principo reikalavimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujantis
EŽTT praktikos visumos analize formuojama pozicija, pagal kurią galiojančios
administracinės nuobaudos už tą pačią veiką buvimas nėra besąlygiškas pagrindas
nutraukti vėlesnį baudžiamąjį procesą. Tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę
dėl veikos įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda
pirmiau paskirta dėl to, kad, pavyzdžiui, peržengtos kompetencijos ribos, ne iš
karto paaiškėja tam tikros atsakomybės formą lemiančios aplinkybės. Konvencijos
požiūriu padėtis gali būti ištaisoma valstybės institucijoms aiškiai parodžius,
kad proceso dubliavimas iš principo netoleruotinas ir atsirado dėl įvykusios
klaidos, panaikinant administracinę nuobaudą ir atlyginant dėl jos atsiradusią
žalą (pvz. , grąžinant sumokėtą baudą).
Tokią poziciją iliustruoja Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 2K-686/2007.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2003
m. lapkričio 18 d. nutarimu, nesant R. K. veikoje nusikaltimo,
numatyto BK 281 straipsnyje, požymių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl
2003 m. rugsėjo 4 d. įvykusio eismo įvykio. Tyrimo metu nustatyta, kad R. K.
vairuojamas automobilis, aplenkęs autobusą, prieš pat jį pasuko į dešinę, todėl
autobuso vairuotojas buvo priverstas staiga stabdyti. Dėl to nukrito ir susižalojo
autobuso keleivis V. N. , kuriam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
2003 m. lapkričio 28 d. R. K. dėl nurodyto įvykio nubaustas pagal ATPK 127
straipsnio 1 dalį 500 Lt bauda; nutarimo neskundė ir 2003 m. gruodžio
29 d. baudą sumokėjo; Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2003
m. gruodžio 10 d. nutarimu, atsižvelgus į nukentėjusiojo V. N. prašymą
atlikti pakartotinį jo sveikatos sutrikdymo masto nustatymą, vadovaujantis BPK
217 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių; R. K. apie tai nepranešta. Pakartotinai įvertinus
nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą, konstatuota, kad eismo įvykio metu
jam padarytas ilgalaikis nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kauno miesto apylinkės
teismo 2007 m. sausio 29 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir
nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 3750 Lt bauda. Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio
25 d. nutartimi nuosprendis paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija nutartyje
nurodė, kad ATPK 127 straipsnio 1 dalyje nurodomas ,,lengvas kūno sužalojimas“
ir BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodomas ,,nesunkus“ sveikatos sutrikdymas nėra
analogiškos pasekmės; šiose įstatymų nuostatose numatoma atsakomybė už
skirtingas (t. y. skirtingo pavojingumo laipsnio) veikas. Šios nuostatos
dėl vienos veikos iš principo negali būti taikomos kartu, nes šiuo atveju gali
būti sukeliamas arba lengvas kūno sužalojimas, arba nesunkiai sutrikdoma
sveikata (sunkesnės pasekmės apima lengvesnes).
Kita vertus, kolegija konstatavo, kad vienas
esminių analizuojamų administracinio teisės pažeidimo ir nusikalstamos veikos
sudėties požymių neabejotinai yra tas pats – t. y. veika (KET pažeidimas)
kaip priešingas teisei pavojingas sąmoningas ir valingas kaltininko elgesys.
Dėl to pritaikius kaltininkui kartu ir administracinę, ir baudžiamąją
atsakomybę dėl to paties KET pažeidimo, pažeidžiamas non bis in idem principas.
Iš baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų bei kitos bylos medžiagos
matyti, kad tokia situacija yra ir kasatoriaus atveju.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatavo,
kad R. K. baudžiamojoje byloje susidariusiai situacijai taikytinas
Konvencijos protokolo Nr. 7  4
straipsnyje įtvirtintas non bis in idem principas. Esant dviem galiojantiems
sprendimams, kuriais kasatorius nubaustas už tą pačią veiką (KET pažeidimą), o
tos pačios jo sukeltos pasekmės (žala nukentėjusiojo sveikatai) įvertintos
skirtingai, non bis in idem principas pažeidžiamas. T-iau nutartyje nurodoma:
„Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalies
analizė, atrodytų, besąlygiškai lemia pakartotino baudžiamojo proceso dėl tos
pačios veikos neteisėtumą. Tačiau EŽTT praktikos raida leidžia daryti išvadą,
kad nuteisimas už nusikalstamą veiką po to, kai už tą pačią veiką asmuo jau
buvo nubaustas administracine tvarka, nėra besąlygiškas pagrindas nutraukti
baudžiamąją bylą.
2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl priimtinumo
byloje Falkner prieš A-iją (Falkner v. A-ia, no. 6072/02, decision of 30
September 2004) EŽTT atmetė skundą dėl non bis in idem principo pažeidimo kaip
aiškiai nepagrįstą. V-indamas bylos aplinkybes, EŽTT nurodė, kad pagal galiojančias
A-ijos teisės nuostatas, kurios buvo pakeistos siekiant įgyvendinti EŽTT
sprendimą byloje Gradinger prieš A-iją, administracinis teisės pažeidimas
(vairavimas apsvaigus nuo alkoholio) yra subsidiarinis A-ijos BK numatytos
nusikalstamos veikos sudėties (neatsargus sveikatos sutrikdymas, padarytas
apsvaigus nuo alkoholio) požiūriu. T- pareiškėjos byla dėl žalos sveikatai,
padarytos vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, priklauso vien tik bendrosios
kompetencijos teismų kompetencijai. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencijos
protokolo Nr. 7 4 straipsnis nebūtinai apima visus dėl tos pačios veikos
pradėtus procesus. Nacionalinės institucijos turi turėti galimybę ištaisyti
padėtį tokiais atvejais, kai institucijos klaidingai veikia peržengdamos pagal
nacionalinę teisę joms suteiktą kompetenciją. Pareiškėja Falkner buvo
persekiojama pagal nacionalinę teisę kompetentingų institucijų tik vėlesniame
procese bendrosios kompetencijos teismuose, tuo tarpu ankstesnis
administracinis procesas buvo anuliuotas ir sumokėta bauda grąžinta
pareiškėjai. Esant tokioms aplinkybėms, EŽTT nusprendė, kad pareiškėjos
nuteisimas baudžiamajame procese nerodo jokių non bis in idem principo
pažeidimo požymių.
Panašios pozicijos EŽTT laikėsi ir 2006 m. gruodžio 5 d. sprendime dėl
priimtinumo byloje Š-a prieš Lietuvą (Š-a v. Lithuania, no. 19251/02,
decision of 5 December 2006). Pareiškėja be antsnukio vedžiojo amerikietiškos
veislės šunį – pitbulterjerą, kuris užpuolė vaiką ir ne mažiau kaip tris kartus
įkando į įvairias kūno vietas. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas
buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo požymių ir pareiškėjai paskirta
administracinė nuobauda pagal ATPK 110 straipsnio 2 dalį (gyvūnų auginimo ir
laikymo taisyklių pažeidimas, sukėlęs žalą sveikatai). Vėliau ikiteisminis
tyrimas atnaujintas ir pareiškėja nuteista pagal 1961 m. BK 115 straipsnį už
apysunkį kūno sužalojimą dėl neatsargumo. Pareiškėja EŽTT skundėsi dėl non bis
in idem principo pažeidimo, teigdama, kad buvo du kartus nubausta už tą pačią
veiką. Tačiau EŽTT nusprendė, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jam
nereikia spręsti, ar buvo laikomasi minėto principo, ir paskelbė pareiškimą
nepriimtinu pareiškėjai neišnaudojus vidaus teisinės gynybos priemonių
(Konvencijos 35 straipsnio 1, 4 dalys). Tokį sprendimą EŽTT priėmė
atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 13 d. nutartį
pareiškėjos baudžiamojoje byloje (Nr. 2K–863/2001), kurioje Aukščiausiasis
Teismas pripažino, kad pareiškėja buvo du kartus nubausta už tą pačią veiką, ir
nurodė, kad jai paskirta administracinė nuobauda gali būti panaikinama
atnaujinus administracinį procesą. Pareiškėja EŽTT neteigė, kad ši galimybė
(kuria ji nepasinaudojo) dėl kokių nors priežasčių buvo jai neprieinama
praktiniu požiūriu.
Išdėstytos EŽTT sprendimų nuostatos leidžia
teigti, kad tuo atveju, jeigu pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas
tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta
dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms
aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d.
nuosprendžiu nustatyta, kad R. K. vairuodamas automobilį pažeidė KET
reikalavimus ir dėl to keleiviui buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas,
todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis pagrįstai
nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Šioje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
pripažinta, kad R. K. veiksmuose yra ne administracinio teisės pažeidimo,
bet nusikalstamos veikos požymių, t. y. kasatoriui paskirta administracinė
nuobauda yra neteisėta, neatitinka kasatoriaus padarytos veikos, be to, dėl jos
galiojimo pažeidžiamas non bis in idem principas.
Taigi, kolegijos nuomone, šia nutartimi dėl joje
išdėstytų aplinkybių konstatavus non bis in idem principo pažeidimą, turėtų būti
sprendžiamas klausimas dėl R. K. paskirtos administracinės nuobaudos
panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka. “
Tokia pozicija vadovautasi ir 2008 m. kovo 4 d Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyje Nr. 2K-102/2008.
Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,
kad, nubaudus asmenį administracine tvarka už vairavimą neblaiviam,
baudžiamasis procesas dėl BK 281 straipsnio
6 dalyje numatytos veikos iš esmės negalimas. N-jesnių EŽTT sprendimų
(Falkner prieš A-iją, Š-a prieš Lietuvą) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutarčių (kasacinė nutartis Nr. 2K-686/2007) turinys
leidžia daryti išvadą, kad faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine
tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama
veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Nagrinėjamos
bylos medžiaga rodo, kad administracinė nuobauda M. K. paskirta dėl
klaidos, kurią lėmė nepagrįstas ikiteisminio tyrimo nutraukimas.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija
konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinio nubaudimo faktas nelemia
baudžiamojo proceso negalimumo. Pirma, administracinė nuobauda M. K.
paskirta dėl klaidos, paaiškėjusios atnaujinus nepagrįstai nutrauktą
ikiteisminį tyrimą. Antra, M. K. kaltinamas dėl Kelių eismo taisyklių 53,
54, 68, 173 punktų reikalavimų pažeidimo, sukėlusio sunkius padarinius – trijų
asmenų žūtį ir vieno asmens nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu
administracine tvarka jis nubaustas tik už vieną KET pažeidimą (68 punkto) –
vairavimą esant neblaiviam. Trečia, kaltinamojo pripažinimo kaltu pagal BK 281
straipsnio 6 dalį ir atitinkamo kaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei
įsiteisėjimo atveju paskirta administracinė nuobauda galėtų būti panaikinta
ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka, taip išvengiant dvigubo nubaudimo draudimo
pažeidimo.


Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamumo klausimai

Bausmių skyrimas

Skirdami bausmes už BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo padarymą teismai vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2
dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis),
kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmės skyrimo taisyklėmis, taip
pat turi atsižvelgti į esmines susiformavusios teismų praktikos skiriant
bausmes nuostatas. BK 61 straipsnis įpareigoja teismus skiriant bausmes
įvertinti byloje nustatytų kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar)
sunkinančių aplinkybių bei kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų
aplinkybių reikšmę, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir atsižvelgiant į
tai motyvuotai parinkti skiriamos bausmės rūšį bei dydį, skaičiuojant jį nuo BK
281 straipsnio atitinkamų dalių sankcijų vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo
nuostata nurodo kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas
bausmę. Už kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimą įstatymas numato kelių rūšių bausmes, o laisvės atėmimo
bausmės intervalas taip pat platus. Taigi teismai turi plačią diskreciją
parinkti bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau bausmės teisingumo
principas reikalauja, kad paskirtoji bausmė būtų proporcinga padaryto
nusikaltimo pavojingumui ir kaltininko asmenybei.
Skirdami bausmes teismai turi įvertinti padaryto
nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurį lemia kilę padariniai (pvz. , nukentėjusių
asmenų skaičius), kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimo pobūdis (ar kelių eismo taisyklės buvo
pažeistos šiurkščiai, sąmoningai, ar šis pažeidimas padarytas susiklosčius
nepalankioms eismo sąlygoms). Būtina įvertinti ir aplinkybes, apibūdinančias
kaltininko asmenybę: ankstesnius kelių eismo taisyklių pažeidimus, jų pobūdį,
kaltininko elgesį po eismo įvykio (ar suteikė pagalbą nukentėjusiems ir siekė
išvengti sunkesnių padarinių, ar iš eismo įvykio vietos pasišalino ir buvo
abejingas padariniams), jei veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio – tokio
apsvaigimo laipsnį ir kitas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, taip pat
atsižvelgti į kaltininko pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą
žalą.
Griežtos bausmės teismų praktikoje skiriamos tais
atvejais, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro
šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ir
dėl to žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata. Skiriant
bausmes už kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimus, negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio
nusikaltimo prarastos vertybės, todėl kilusių labai sunkių padarinių reikšmės
skiriamai bausmei negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę
lengvinančios aplinkybės ar teigiamai apibūdinama jo asmenybė.
Atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla
numatytas BK 281 straipsnio 1 ir 3 dalių sankcijose kaip švelniausia iš
alternatyvių bausmių, tačiau jos taikymui keliamos tam tikros sąlygos.
Pažymėtina, kad atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra
veikla gali būti skiriamas tik tada, kai kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padaromas vairuojant
transporto priemonę darbinės veiklos srityje, t. y. dirbant darbą,
susijusį su transporto priemonės vairavimu.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 14
d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį teisės
vairuoti kelių transporto priemones atėmimu penkeriems metams už tai, kad,
vairuodamas automobilį – troleibusą „Škoda TR 14“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53, 172 punktų reikalavimus tuo, kad, būdamas eismo dalyvis,
nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus
kitiems eismo dalyviams, netrukdytų eismo, nepasirinko saugaus greičio,
neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio ir meteorologines sąlygas,
kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, nesuvaldė troleibuso,
nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į dešinėje stovėjusį gatvės apšvietimo
stulpą. Eismo įvykio metu keleivei J. M. padarytas sunkus sveikatos
sutrikdymas bei nežymiai sutrikdyta keleivių V. Ž. ir R. S. sveikata (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-512-133/2007).
Transporto priemonės vairavimas negali būti
laikomas užsiėmimu tam tikra veikla BK 45 straipsnio prasme, jeigu jis
nesusijęs su asmens darbine veikla. Tačiau teismų praktikoje pasitaiko atvejų,
kai neteisingai suprantamos šios bausmės taikymo sąlygos, todėl ji skiriama
asmeniui, kurio transporto priemonės vairavimas eismo įvykio metu nebuvo
susijęs su vairuotojo darbu. Tokiais atvejais uždraudimo naudotis specialia
teise skyrimas paprastai motyvuojamas tuo, kad tai švelniausia iš straipsnio
sankcijoje numatytų bausmių arba būtinybe atimti kaltininkui galimybę vairuoti
transporto priemones.
Kauno miesto
apylinkės teismo nuosprendžiu E. V. nuteistas
pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį „Ford
Transit" pažeidė Kelių eismo taisyklių
53, 199 punktų reikalavimus tuo, kad, nesilaikydamas
visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgdamas taip, kad nekeltų pavojaus
kitiems eismo dalyviams, jų turtui,
netrukdytų eismui, sukdamas į kairę, nepraleido automobilio „Toyota Corolla“,
važiuojančio lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai; Automobiliams
susidūrus nesunkiai sutrikdyta sveikata
„Toyota Corolla“ keleivei L. V. , o D. J. ir G. J. sveikata sutrikdyta nežymiai.
Kauno
apygardos teismas 2006 m. gruodžio 7 d. nutartyje atmetė nuteistojo skundo dalį
dėl paskirtos bausmės ir papildomai nurodė, kad dėl apelianto kaltės buvo ne
tik sudaužytas svetimas turtas – automobilis, bet ir sužaloti trys asmenys. Policijos
įskaitos duomenimis, apeliantas, vairuodamas automobilį, ne kartą pažeidė KET
reikalavimus. Už padarytus KET pažeidimus jis buvo baudžiamas tik baudomis.
Šios nusikalstamos veikos padarymo metu nuobaudų už KET pažeidimus, t. y.
už eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas svetimas turtas, bei už transporto
priemonės vairavimą neblaiviam, galiojimo laikas nebuvo išnykęs. Akivaizdu, kad
apelianto baudimai baudomis buvo neveiksmingi ir kad šis jo padarytas nusikaltimas
nebuvo atsitiktinis. Ne kartą KET pažeidęs bei iš už tai skirtų nuobaudų
(baudų) išvadų nedarantis asmuo, palikus jam teisę vairuoti automobilį, ir
toliau keltų rimtą pavojų visuomenei, todėl šiuo konkrečiu atveju teisės
nuteistajam vairuoti transporto priemonę palikimas – negalimas, tad ir nėra pagrindo
už padarytą nusikalstamą veiką jį bausti su laisvės atėmimu nesusijusia bausme –
bauda. Siekis paskirta bausme apriboti nuteistojo teises bei laisves visuomenės
labui šiuo konkrečiu atveju gali būti įgyvendintas tik nubaudus E. V. antra
su laisvės atėmimu nesusijusia bausme – teisės užsiimti tam tikra veikla, t. y.
teisės vairuoti transporto priemones atėmimu (baudžiamoji byla Nr. 1A-738-120/2006). Tokios praktikos
atvejis nustatytas ir Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-301-81/2006.
Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai eismo įvykį sukelia asmuo, kuris
transporto priemonę vairavo ne darbinės veiklos srityje, tačiau teismas padaro
išvadą, kad bausmės paskirčiai pasiekti tokiam asmeniui būtina uždrausti vairuoti
transporto priemones, jam turi būti skiriama BK 68 straipsnyje numatyta
baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise.
Bauda yra viena iš dažniausiai skiriamų bausmių už BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo padarymą. BK 47 straipsnyje nustatyta, kad už neatsargų nusikaltimą
gali būti skiriama iki 75 MGL dydžio bauda. Pažymėtina, kad BK 61
straipsnio 2 dalies nuostata bausmės dydį parinkti skaičiuojant nuo jos
vidurkio turi būti taikoma skiriant ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitas
bausmes (tarp jų – ir baudas). T-ėl nepritartina tokiai teismų praktikai, kai,
nenustačius kaltininko atsakomybę lengvinančių ar kitų aplinkybių, leidžiančių
švelninti bausmę, baudos dydis nustatomas artimas minimaliam. Tuo tarpu teismų
praktikoje nustatyta atvejų, kai, kaltininkams už BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo padarymą paskyrus minimalią baudą, nuosprendyje nenurodomi motyvai,
pagrindžiantys būtent tokio – minimalaus – dydžio baudos paskyrimą.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 2 d.
baudžiamuoju įsakymu M. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 4 MGL (500
Lt) bauda už tai, kad vairuodamas
automobilį „VW Passat“ nevykdė Kelių eismo
taisyklių 64 ir 72 punktų reikalavimų:
važiuodamas pagrindiniu keliu nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir
apvirto. Dėl to  automobilio keleiviui buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla
Nr. 1-7-46/2007).
Nagrinėjamas baudos bausmės dydžio nustatymo
aspektas svarbus ir tuo, kad už kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo eismo taisyklių pažeidimus baudos, kaip vienos iš
administracinių nuobaudų rūšių, numatytos ir Lietuvos Respublikos administracinių
teisės pažeidimų kodekse. T-ėl netoleruotina situacija, kai bausmės, skiriamos
už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu yra mažesnės nei taikomos už žymiai
lengvesnius – administracinius – teisės pažeidimus. Parinkdami baudos dydį,
teismai negali sudaryti prielaidų kaltininkams, padariusiems BK 281 straipsnyje
numatytus nusikaltimus, likti iš esmės nenubaustiems.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 18
d. nuosprendžiu M. A. nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 7 MGL (910 litų)
dydžio bauda už tai, kad dienos metu vairuodama automobilį pažeidė Kelių eismo
taisyklių 196 punktą (nelygiareikšmių kelių sankryžose šalutiniu keliu
važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms,
artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu) reikalavimus ir važiuodama
šalutine gatve nedavė kelio pagrindine gatve iš dešinės pusės važiavusiam
motoroleriui, dėl ko, susidūrus transporto priemonėms, įvyko eismo įvykis, dėl
kurio  motorolerio vairuotojui buvo
padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Iš nuosprendžio matyti, kad kaltininkė
neprisipažino padariusi šį nusikaltimą. Motyvuodamas bausmės skyrimą teismas
nurodė, kad baudos dydis nustatytinas atsižvelgiant tiek į nusikaltimo padarymo
aplinkybes ir jo sukeltas pasekmes, tiek ir į kaltinamosios turtinę padėtį (baudžiamoji byla Nr. 1-66-517/2007).
Teismų praktikoje svarstant baudos bausmės
paskyrimą, teismai atsižvelgia ir į tai, ar dėl šios bausmės paskyrimo
pablogėjus kaltininko turtinei padėčiai nesumažės galimybės atlyginti žalą
nukentėjusiesiems. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms ir esant baudžiamajame
įstatyme numatytoms sąlygoms, parenkama kita bausmės rūšis.
Areštas už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimą taikomas gana retai – išanalizavus teismų praktiką
nustatyta keletas šios bausmės skyrimo atvejų. Pažymėtina, kad arešto bausmė
yra efektyvi poveikio priemonė asmenims, linkusiems pažeidinėti kelių eismo
taisykles, jeigu jiems, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra pagrindo skirti
laisvės atėmimo bausmės. T-ėl teismai, svarstydami bausmės parinkimo klausimą,
asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, šios bausmės
neturėtų ignoruoti.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės
16 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį
penkiasdešimties parų areštu už tai, kad, vairuodamas automobilį „Audi 80“,
pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 180. 1 punktų reikalavimus: nepastebėjęs
paskui važiavusio ir jį lenkusio automobilio „Honda CRV“, pradėjo jį lenkti, taip
sudarydamas kliūtį šio automobilio vairuotojai, o ši, siekdama išvengti
susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę ir atsitrenkė į pakelės medį; dėl to
vairuotojai buvo nesunkiai, o keleivei nežymiai sutrikdyta sveikata.
Iš
nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam arešto bausmę, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad A. L. atimta teisė vairuoti transporto priemones 48 mėnesiams; po to jis dar tris kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už
KET pažeidimus. Įvykus šiam eismo įvykiui, jis pasitraukė iš įvykio vietos, nors prieš tai už tokį pat
teisės pažeidimą buvo baustas administracine tvarka, be to, nusikaltimu
padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiųjų atsiprašė tik teisiamojo posėdžio
metu, nesimoko ir nedirba, todėl nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra
atsitiktinis, o logiška jo ankstesnio elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė.
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. liepos 13 d.
nutartimi atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame jis prašė sušvelninti
paskirtą bausmę. Teismas nurodė, kad nuteistasis nusikaltimą, už kurį nuteistas
skundžiamu nuosprendžiu, padarė tuo metu, kai jam už administracinį teisės
pažeidimą buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Kadangi A. L.
veiksmais padaryta žala nukentėjusiesiems, kurios net dalis nėra atlyginta,
atsižvelgiant į apelianto turtinę padėtį, skirti jam baudą nėra jokio pagrindo,
nes tokia bausmė būtų praktiškai neįgyvendinama. Taigi A. L. pagrįstai
skirta arešto bausmė, kuri savo dydžiu tik nežymiai viršija įstatymo sankcijos
vidurkį ir kuri, atsižvelgiant į nusikaltimo pasekmes, kaltininko asmenybę,
nėra aiškiai per griežta, taigi jos mažinti nėra jokio pagrindo (baudžiamoji byla Nr. 1 A-242-350/2006).
L-ės atėmimas yra griežčiausia iš BK 281 straipsnio sankcijose
numatytų bausmių rūšių, todėl teismų praktikoje paprastai skiriama tais
atvejais, kai nustatomas didesnis padaryto kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pavojingumas,
pavyzdžiui, kai kaltininkas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai
pažeidžia kelių eismo taisykles ir dėl to žūsta žmogus ar būna sunkiai
sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata.
Panevėžio
apygardos teismas 2007 m. kovo 22 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismo už BK 281 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą dvejų
metų laisvės atėmimo bausmė nuteistajam paskirta motyvuotai, laikantis bendrųjų
bausmių skyrimo pagrindų; teismas tinkamai taikė BK 54 ir 61 straipsnių
nuostatas. Skirdamas bausmę bei nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgė į
nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas nusikaltimas buvo
neatsargus, tačiau sukėlė
sunkias pasekmes – buvo sužaloti du mažamečiai vaikai. Taip pat buvo
atsižvelgta į A. Z. asmenybę – teisiamas trečią kartą, išvadų iš teistumo nepadarė, turi neišnykusį
teistumą, nedirba,
neregistruotas darbo biržoje. Nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo psichiką
veikiančios medžiagos – morfino, yra registruotas VšĮ Kėdainių PSPC priklausomybės ligų kabineto
įskaitoje, baustas administracine tvarka už pasišalinimą iš eismo įvykio
vietos – atimta teisė vairuoti transporto priemonę 48 mėnesiams. Be to,
skiriant bausmę atsižvelgta ir į A. Z. atsakomybę lengvinančias aplinkybes
– apeliantas prisipažino, nuoširdžiai gailisi –teismo įvertintas kaip
atsakomybę lengvinančias, todėl dar kartą atsižvelgti į jas nėra pagrindo (baudžiamoji byla Nr. 1A-123-145/2007).
Iš teismų praktikos matyti, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimą lemia
ir tokie atvejai, kai nustatoma, jog kaltininkas sistemingai, piktybiškai
pažeidinėja kelių eismo taisykles, o tai sudaro prielaidas išvadai, kad paskyrus
kitokios rūšies bausmę nebus pasiekti bausmės tikslai.
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio
24 d. nuosprendžiu D. U. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį laisvės
atėmimu vieneriems metams už tai, kad, neturėdamas teisės vairuoti transporto
priemonių, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatsižvelgė į kelio sąlygas ir
nepasirinko saugaus važiavimo greičio, todėl nesuvaldė automobilio, nuvažiavo
nuo kelio sankasos ir apsivertė. Eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta
automobilio keleivės S. J. sveikata.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija
atmetė nuteistojo prašymą paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. U.
laisvės atėmimo bausmę, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė
ir į jo asmenybę: D. U. per keturis su puse mėnesio padarė keturis
šiurkščius KET pažeidimus; automobilį jau ne pirmą kartą vairavo neturėdamas
vairuotojo pažymėjimo, kuris iš jo atimtas už vairavimą būnant apsvaigusiam nuo
alkoholio; už KET pažeidimus jam paskirtų baudų – 8700 Lt – nesumokėjo,
nes nedirba; dėl padaryto nusikaltimo teismo posėdžio metu nesigailėjo;
nukentėjusiosios S. J. neatsiprašė; šeima nesirūpina,
nuolat girtuokliauja. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė,
kad D. U. sistemingai bei piktybiškai nesilaikė
reikalavimo nevairuoti transporto priemonės neblaiviam, ir nėra visiškai
įsitikinęs, jog „kaltinamasis vėl nesės už vairo, nevairuos išgėręs ir nesukels
avarijos su dar sunkesnėmis pasekmėmis sau ar kitiems“, todėl nepasitiki
D. U. ir „nemato kitos išeities, kaip sulaikyti kaltinamąjį nuo naujų
nusikalstamų veikų darymo, tik skirti terminuoto laisvės atėmimo bausmę“. Taigi
pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. U. už BK 281 straipsnio 2
dalyje numatyto nusikaltimo padarymą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę,
t. y. bausmę, mažesnę už šio BK 281 straipsnio 2 dalyje nustatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkį, vadovavosi baudžiamojo įstatymo nuostatomis apie
bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmių skyrimo
pagrindais (BK 54 straipsnis) ir tokį savo sprendimą motyvavo (kasacinė byla Nr. 2K-208/2007).
Analogiškos praktikos pavyzdys nustatytas ir
Molėtų rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje.
Molėtų
rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas
pagal BK 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 59, 68, 164 ir
172 punktų reikalavimus: vairavo automobilį neturėdamas šios teisės, būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio, nesuvaldė automobilio, juo įvažiavo į gatvės priešpriešinio eismo juostą ir partrenkė tuo
metu jam priešpriešiais dviračiu važiavusį K. M. , kuris dėl
įvykusio eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų mirė.
Skirdamas
bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad R. J. prisipažino tik verčiamas
aplinkybių, nukentėjusiųjų neatsiprašė, nesigaili suvažinėjęs žmogų, žalos
neatlygino. Jo supratimu, taip galėjo atsitikti kiekvienam. Partrenkęs
nukentėjusįjį bejėgį paliko nusikaltimo vietoje ir pabėgo. Jis tiesiogiai ir
per aplinkinius tyčiojosi iš nukentėjusiųjų, šaipėsi iš jų nelaimės girdamasis,
kad iš jo niekas jokios žalos neišieškos, kad jis ir toliau važinėsis
automobiliu, nors neturi vairuotojo pažymėjimo. L-ytojai patvirtino, kad ir
po nusikaltimo jis važinėjo girtas, sukeldamas pavojų aplinkiniams.
Kaltinamasis teisiamas ketvirtą kartą, teistumas neišnykęs, šešis kartus
baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų tris kartus už vairavimą
apsvaigus nuo alkoholio (baudžiamoji byla Nr. 1-46-46/2007).
Skirdami laisvės atėmimo bausmę už BK 281
straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą teismai turi atsižvelgti į sankcijos
ribas ir tinkamai parinkti šios bausmės dydį. Teismų praktikoje pasitaiko
atvejų, kai, nustačius didesnį padaryto kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir (ar) jį padariusio
asmens pavojingumą, nulemiantį būtinybę skirti griežtesnę bausmę, jos dydis
parenkamas neviršijant sankcijos vidurkio.
Kauno apygardos
teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu sugriežtino pirmosios instancijos
teismo nuteistajam paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę iki šešerių
metų ir šešių mėnesių. Nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas
atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad
žuvo jauna moteris, našlaičiais liko trys vaikai, į kaltininko asmenybę – ne
kartą baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą
neblaiviam, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir paliko nukentėjusiąją be
pagalbos, į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir į
tai, kad praeityje neteistas, dirba, yra jauno amžiaus. Teismas parinko
teisingą bausmės rūšį, tačiau, skirdamas laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei
jos vidurkis, pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas, nes iš bausmės skyrimo motyvų
matyti, kad nuteistasis ne kartą buvo sulaikytas vairuojant transporto priemonę
neblaivus. Toks nuteistojo elgesys sudarė sąlygas padaryti nusikaltimą. Tai
neigiamai apibūdina nuteistąjį ir rodo, kad nebuvo pagrindo skirti švelnesnės laisvės
atėmimo bausmės nei jos vidurkis; todėl turėjo būti paskirta bausmė,
atitinkanti sankcijos vidurkį. Taigi teismas paskyrė neteisingą bausmę (baudžiamoji byla Nr. 1A-729-245/06).
BK 281 straipsnio sankcijose įtvirtinta
alternatyvių bausmių sistema įpareigoja teismus kiekvienu atveju kaltininkui
skirtiną bausmę parinkti apvarsčius visų sankcijoje numatytų bausmių skyrimo
galimybę, pradedant nuo švelniausios iš jų. Baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl
bausmės skyrimo pagrindų ir bausmių rūšių prasmė bei paskirtis suponuoja teismų
pareigą tais atvejais, kai skiriama griežčiausia iš nurodytų bausmių – laisvės
atėmimas – ir jos vykdymas atidedamas, savo sprendimą motyvuoti.
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. sausio 27 d.
nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo
nuteistajam L. K. buvo pritaikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo
atidėjimas. Teismas nurodė, kad L. K. įvykdė neatsargų nusikaltimą,
nusikalto būdamas neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka,
turintis nuolatinį darbą, iš gyvenamosios ir darbo vietos apibūdinamas
teigiamai, šeimoje augina mažametį vaiką, yra jauno amžiaus; jo atsakomybę
lengvinanti aplinkybė ta, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą
nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių
nėra, bet vis tiek apeliantui skyrė pačią griežčiausią sankcijoje numatytą –
laisvės atėmimo – bausmę. BK 42 straipsnio 1 dalyje visos bausmės išvardijamos
nuosekliai, pagal griežtumą – pradedant švelniausia ir baigiant griežčiausia.
Apylinkės teismas, paskirdamas L. K. terminuoto laisvės atėmimo bausmę,
nors jos vykdymą ir atidėjo, nesilaikė, nors privalėjo laikytis BK VIII
skyriuje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, nepakankamai atsižvelgė į
BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad
pirmą kartą teisiamam net už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas
paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės
atėmimo bausmę, privalo motyvuoti savo sprendimą. Tuo tarpu apeliantas įvykdė
net ne tyčinį, o neatsargų nusikaltimą, bet teismas nemotyvavo, kodėl jam
paskirta pati griežčiausia – laisvės atėmimo – bausmė. Iš byloje surinktų bei
ištirtų įrodymų, atsižvelgiant į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos
pavojingumo laipsnį, neatsargią kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ketinimus atlyginti
žalą, bausmės paskirtį, akivaizdu, kad apeliantui nėra pagrindo skirti
sankcijoje numatytą pačią griežčiausią bausmės rūšį. T-ėl kolegija priėjo
išvadą, kad L. K. , paskyrus baudos bausmę, kuri savo dydžiu bus mažesnė už
šios bausmės vidurkį, bus įgyvendinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai ir
bausmės tikslai (baudžiamoji byla
Nr. 1A-27-145-2007-59).

Bausmės vykdymo atidėjimas

Asmenims, padariusiems BK 281 straipsnyje numatytą
nusikaltimą, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas teismų praktikoje
taikomas dažnai. Teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo,
turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padarytu kelių
transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu, ir su nuteistojo asmenybe.
Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas reikalauja motyvuotos teismo
išvados, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą bausmės tikslai bus
pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadinasi, tokiais atvejais labai svarbu visapusiškai
įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, kad būtų pasiekti
bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.
Teismų praktikoje tokie atvejai, kai asmuo,
apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių
medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles,
sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų
asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui
taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės
paskirtis šiais atvejais bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo.  
Klaipėdos apygardos
teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje panaikindamas paskirtos bausmės
vykdymo atidėjimą nurodė, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas neatitinka
BK bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino
D. S. asmenybę bei jo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir padarė faktinių
bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad bausmės tikslai nuteistajam dar
gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. N-s nuteistasis dirba, išlaiko
tėvus, seniūno apibūdinamas teigiamai, nustatytos jo atsakomybę lengvinančios
ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau jis sistemingai daro nusikaltimus,
nuteistas jau trečią kartą, naują nusikaltimą padarė bausmės vykdymo
atidėjimo laikotarpiu, nepraėjus nė šešiems mėnesiams po nuosprendžio priėmimo.
N-s nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau šią nusikalstamą veiką
padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles: automobilį vairavo stipriai
apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, tokiais savo
veiksmais sukėlė sunkias pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą jo vairuoto
automobilio keleiviui. Taigi nuteistojo veika, nors ir padaryta dėl
neatsargumo, yra labai pavojinga. Akivaizdu, kad tokiu savo elgesiu, nepateisinęs teismo jam ne vieną kartą
parodyto pasitikėjimo (visais atvejais – 2001, 2003, 2005 m. nuosprendžiais –
teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėdavo), D. S.
demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų ir stoti į dorą ir sąžiningą
gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti baudžiamojo įstatymo uždraustas
veikas. Pažymėtina, kad naują nusikaltimą D. S. padarė turėdamas
galiojančias aštuonias administracines nuobaudas, kurios jam buvo paskirtos per
palyginti trumpą laikotarpį, nuo 2004 m. kovo 24 d. iki 2004 m. gruodžio 18 d. ,
iš jų net šešios paskirtos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat už
vairavimą, esant neblaiviam. Tai, kad nuteistasis vėl ėmėsi vairuoti
transporto priemonę girtas, taip iššaukiamai, be jokios atsakomybės
ignoruodamas elementarias, visuotinai žinomas eismo saugumo taisykles ir
keldamas realią grėsmę kitų žmonių gyvybei, sveikatai bei turtui, ir būtent taip
padarė nusikaltimą, yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis
nesuderinamos veiklos rezultatas. T-ėl paskyrus nuteistajam už naują
nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjus, numatyta BK
41 straipsnyje bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų
darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti bausmę
atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į
nusikaltimo pobūdį – tampa sunkiai įgyvendinama, nes bausmė tokiu atveju iš
tikrųjų nevykdoma. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas šiuo
atveju tik labai ribotai galėtų leisti pasiekti bausmės paskirtį – apriboti
nuteistam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir,
atsižvelgiant į veikos pavojingumą, užtikrinti teisingumo principo
įgyvendinimą, todėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistajam D. S.
negalima pateisinti BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtimi (baudžiamoji byla Nr. 1A–185-557/2006).
Nepritartina
teismų praktikai, kai, nustačius didesnį padaryto kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir (ar) jį padariusio
asmens pavojingumą, nulemiantį būtinybę skirti griežčiausią – laisvės atėmimo –
bausmę, jos vykdymas atidedamas.
Biržų rajono apylinkės teismo
2005 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 281 straipsnio
6 dalį laisvės atėmimu pnkeriems metams ir, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės
vykdymas atidėtas dvejiems metams. A. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį „VW Passat“, važiuodamas ne
mažesniu kaip 97 km/h greičiu ir taip viršydamas leistiną važiavimo greitį,
nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė savo vairuojamo automobilio,
dėl to jis prarado skersinį stabilumą kelyje, išvažiavo į priešingos krypties
eismui skirtą važiuojamosios kelio dalies pusę, taip sudarė staigią netikėtą
kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui „Ford Escort“ ir su juo
susidūrė; eismo įvykio metu žuvo „Ford Escort“ automobilio vairuotojas R. K.
ir automobilio „VW Passat“ keleivis E. Š. , o automobilio „Ford Escort“
keleiviams B. Č. ir A. Č. nežymiai sutrikdyta sveikata (baudžiamoji byla Nr. 1-48-434-2005).

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

Kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas yra neatsargus nusikaltimas, todėl
pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininkui galima taikyti atleidimą nuo
baudžiamosios atsakomybės. Iš teismų praktikos matyti, kad dažniausiai asmenys,
padarę BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės
atleidžiami kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnis) bei
pagal laidavimą (BK 40 straipsnis).
Atitinkamas atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės rūšis reglamentuojančiuose BK straipsniuose nurodytos
sąlygos turi imperatyvią reikšmę ir kartu sudaro būtiną visumą, tik kuriai
esant gali būti sprendžiamas kaltininko, padariusio BK 281 straipsnyje numatytą
nusikaltimą, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas. V-a iš sąlygų
– teismo išvada, kad yra pakankamas
pagrindas manyti, jog kaltininkas ateityje nedarys nusikalstamų veikų. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-73/2008 konstatuojama, kad <. . . > teismo
išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos (yra pagrindas
manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų) nebuvimo yra visų tuo
klausimu reikšmingų bylos aplinkybių vertinimo rezultatas. Tokią teismo išvadą
lėmė tai, kad D. K. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo
taisyklių reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs
nuo alkoholio (jo kraujyje nustatyta 1,61 promilės etilo alkoholio), viršydamas
leistiną greitį net 40 km/h, išvažiuodamas į priešingos krypties eismui skirtą
eismo juostą; prieš tai jis šešis kartus baustas administracine tvarka, iš jų
penkis kartus už įvairius Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, tačiau
išvadų dėl ankstesnių pažeidimų nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės
instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 38 straipsnio 1 dalį)
ir pagrįstai neatleido D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tačiau teismų praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų,
kai bylos aplinkybės sudaro prielaidas abejoti teismo išvados, kad kaltininkas
ateityje nedarys nusikalstamų veikų, pagrįstumu.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2008 m.
sausio 9 d. nuosprendžiu I. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu už tai, kad pažeidė KET 53, 61. 1, 68 ir
207 punktų reikalavimus: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,17 promilės), kai
iš jo 21 mėnesiui buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, vairuodamas automobilį
„VW Golf“, įvažiavo į sankryžą, reguliuojamą šviesoforu, degant draudžiamam
raudonam šviesoforo sig-lui, ir susidūrė su kertamuoju keliu važiavusiu
automobiliu „M- Benz 230“. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio
„M- Benz 203“ keleivės: I. K. , kuriai padarytas nežymus sveikatos
sutrikdymas, I. K. , kuriai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir
K. K. , kuriai konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Motyvuodamas atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės
teismas nurodė, kad I. A. anksčiau neteistas, įvykdė nusikaltimą, kuris
priskiriamas prie neatsargių, nusikaltimas nesukėlė labai sunkių pasekmių,
padarytą žalą kaltinamasis iš dalies atlygino, o kitą dalį padarytos žalos
įsipareigojo atlyginti per dešimt mėnesių. Kaltinamasis prisipažino įvykdęs
nusikaltimą, dėl to nuoširdžiai gailisi ir su nukentėjusiosiomis susitaikė. Be
to, I. A. įsipareigojo ateityje nedaryti nusikalstamų veikų, kaltinamasis turi
nuolatinį darbą bei legalų pajamų šaltinį, šeimą, išlaiko mažametį sūnų (baudžiamoji byla Nr. 1-18-486/2008).
BK 38 ir 40 straipsniuose įtvirtinta viena iš
atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų – nusikalstama veika padarytos
žalos atlyginimas (susitarimas ją atlyginti). Teismai turi į tai atsižvelgti
spręsdami klausimą dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 5 d.
nuosprendžiu atmestas nuteistojo prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal laidavimą. Nuosprendyje nurodoma, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje
numatyta, jog asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal laidavimą, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; visiškai
pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; bent iš dalies
atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji
buvo padaryta; yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins
padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi
įstatymo nustatyta, kad privalo būti minėtų aplinkybių visuma.
N-s A. Š.
nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, jo padaryta veika neatsargi, jis
visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies
atlygino padarytą neturtinę žalą, tačiau nėra vienos įstatymo nustatytos
sąlygos, kad jis visiškai atlygins nusikalstama veika padarytą žalą. Iš teismo
nuosprendžio matyti, kad iš nuteistojo priteista nukentėjusiojo atstovei
R. Ž. 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš šios sumos
A. Š. atlygino R. Ž. 1950 Lt, draudimo įmonė – 1726,40 Lt
neturtinės žalos. Taigi matyti, kad atlyginta tik nedidelė priteistos
neturtinės žalos dalis. Apeliantas neturi turto ir pakankamai pajamų, kad
galėtų visiškai atlyginti padarytą žalą. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą,
kad jis visiškai atlygins padarytą žalą, nes A. Š. savo apeliaciniame
skunde nesutinka su priteista suma bei jos dydžiu ir ją ginčija. Taigi nėra
pagrindo manyti, kad gera valia jis visiškai atlygins nukentėjusiajam padarytą
ir priteistą žalą (baudžiamoji
byla Nr. 1A -9-238/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje konstatuota, kad, be baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų,
teismai turi papildomai nurodyti ir
kitus motyvus, kodėl kaltininkui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios
atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2004, 2K-128/2008, 2K-73/2008). Iš
teismų praktikos matyti, kad atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismai
motyvuoja kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimu, atsakomybę
sunkinančių aplinkybių nebuvimu, įvertina kilusių padarinių sunkumą,
atsižvelgia į tai, kad būtų deramai įvertintas viešasis interesas.
Nukentėjusiu asmeniu BK 38 straipsnio prasme
pripažįstamas tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, o jam mirus
– šeimos nariai (BPK 38 straipsnis) ar (ir) artimieji giminaičiai (BK 248
straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais šių asmenų susitaikymas su kaltininku iš
esmės galimas, tačiau teismas, be kitų BK 38 straipsnyje numatytų aplinkybių,
turi įvertinti, ar susitaikymas nėra formalus, ar atlyginta visa žala
(susitarta dėl jos atlyginimo) ir pan.
K-ės rajono apylinkės teismo
2007 m. sausio 23 d. nuosprendžiu V. Š. atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį vadovaujantis BK 38 straipsniu už
tai, kad, vairuodamas krovininį automobilį „Renault G230“, pažeidė Kelių eismo
taisyklių 53 ir 76 punktų nurodymus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo
priemonių: matydamas ta pačia kryptimi prieš pėsčiųjų perėją sustojusią
transporto priemonę, nesustojo ir nepraleido perėja ėjusios A. K. , ją pertrenkė.
Eismo įvykio metu A. K. padaryti sužalojimai, nuo kurių ji ligoninėje
mirė.
Nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamasis nusikalto
ir teisiamas pirmą kartą, įvykdė neatsargų nusikaltimą, nuoširdžiai prisipažino
ir gailisi, dirba, apibūdinamas teigiamai, nusikaltimu padarytą žalą atlygino,
žuvusiosios artimųjų atsiprašė, su nukentėjusiąja susitaikė, nukentėjusioji
prašo baudžiamąją bylą nutraukti. Remiantis šiomis aplinkybėmis yra pagrindas
manyti, kad ateityje V. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų
veikų, todėl tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam
susitaikius su nukentėjusiąja
(baudžiamoji byla Nr. 1-19-446-2007).

Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo
naudotis
specialia teise (BK 68 straipsnis) –skyrimas

Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos
valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir
laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį.
BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis
specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais
atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis jis padarė nusikalstamą veiką. Kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas paprastai padaromas naudojantis specialia teise vairuoti transporto
priemonę (išskyrus atvejus, kai kaltininkas sukelia eismo įvykį vairuodamas
transporto priemonę šios teisės neturėdamas). T-ėl, nors BK 68 straipsnyje
numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip
imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja
pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas
nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimą naudotis
specialia teise teismas gali skirti kartu su bausme, taip pat atleidžiant
asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės bei atidedant paskirtos laisvės
atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai
klaidingai supranta šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtį ir taikymo
sąlygas. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje nurodoma, kad
<. . . >Iš BK IX skirsnio, reglamentuojančio baudžiamojo poveikio
priemones ir jų skyrimą, normų išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių
institutas gali būti taikomas pilnamečiams asmenims, atleistiems nuo
baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistiems
nuo bausmės BK X skyriuje numatytais pagrindais, t. y. tais atvejais, kai
asmenims bausmė neskiriama. Uždraudimo naudotis specialia teise ir turto
konfiskavimo – kaip baudžiamojo poveikio priemonių – skyrimas kartu su bausme
numatyta kaip išimtis (baudžiamoji byla Nr. 1A-109-193/2006).
Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo pasirinktas BK 67
straipsnio teksto išdėstymo būdas nesudaro prielaidų išvadai, kad uždraudimo
naudotis specialia teise skyrimas kartu su bausme galimas tik išimtiniais
atvejais. Baudžiamajame įstatyme numatytos vienodos sąlygos skirti šią
baudžiamojo poveikio priemonę tiek kartu su bausme, tiek atleidus asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, svarbu, kad būtų įgyvendinta jos
paskirtis.
Įvertinus BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo
pavojingumą, sukeliamų padarinių mastą bei atsižvelgiant į tai, kad uždraudus
vairuoti transporto priemonę užkertamas kelias kaltininkui pažeidinėti kelių
eismo taisykles ir toliau daryti minėtus nusikaltimus, teismai turėtų tinkamai
išnaudoti BK 68 straipsnyje numatytos poveikio priemonės taikymo galimybes. Tuo
tarpu teismų praktikoje nustatyta atvejų, kai uždraudimo naudotis specialia
teise klausimas net nesvarstomas. Itin retai šio poveikio priemonė skiriama
atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo požiūriu teigiamos
praktikos pavyzdžiais laikytini atvejai, kai iš nuosprendžio matyti, kad
teismas svarstė galimybę kaltininkui paskirti BK 68 straipsnyje numatytą
baudžiamojo poveikio priemonę ir išdėstė motyvus, kodėl jos taikymas konkrečiu
atveju yra netikslingas:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 18
d. nuosprendžiu M. A. nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 7 MGL
(910 Lt) dydžio bauda už tai, kad dienos metu vairuodama automobilį ji pažeidė
Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus ir važiuodama šalutine gatve
nedavė kelio pagrindine gatve iš dešinės pusės važiavusiam motoroleriui, dėl to,
susidūrus transporto priemonėms, įvyko autoavarija, kurios metu buvo sužalotas
motorolerio vairuotojas A. B. , kuriam dėl kulkšnių ir blauzdikaulio lūžimų
buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Nuosprendyje
nurodyta, kad teismas neturi duomenų, jog kaltinamoji M. A. anksčiau būtų
buvusi bausta administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus;
atsižvelgdamas į visų pirmiau nurodytų aplinkybių visumą ir pačios kaltinamosios
amžių, jai pateikus savo aplinkybes apie transporto priemonės reikalingumą,
teismas laiko, kad nėra pagrindo uždrausti kaltinamajai M. A. naudotis
specialia teise, t. y. atimti teisę vairuoti transporto priemones (baudžiamoji byla Nr. 1-66-517/2007).
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta ir tokių atvejų,
kai apeliacine tvarka baudžiamąsias bylas dėl BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo nagrinėjantys teismai panaikina pirmosios instancijos teismo
paskirtą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nors tokio
sprendimo motyvacija kelia abejonių. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1A-23-397/2006 apsiribojama konstatavimu, kad
<. . . > Kolegijos nuomone, bausmės paskirtis bus
pasiekta ir be šios baudžiamojo poveikio priemonės, kurios taikymas aiškiai
suvaržytų nuteistosios darbines teises ir laisves.
Teismų praktikoje pagrįstai atsižvelgiama ir į
tai, kad teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas numatytas ir
Administracinių teisės pažeidimų kodekse kaip nuobauda už kelių eismo taisyklių
pažeidimus (ATPK 21 straipsnio 4 punktas). T-ėl baudžiamojoje byloje neskiriant
BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, tam tikrais
atvejais gali būti sudaromos prielaidos kaltininkui atsidurti geresnėje
padėtyje, nei nubaudus jį administracine tvarka.
N-s M. J. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau
šią nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles:
automobilį vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus
važiavimo greičio, be jokios atsakomybės ignoruodamas elementarias, visuotinai
žinomas eismo saugumo taisykles ir keldamas realią grėsmę kitų žmonių gyvybei,
sveikatai bei turtui. Dėl minėtų neatsakingų M. J. veiksmų
vienas automobilio keleivis žuvo, kitiems trims buvo sutrikdyta sveikata –
vienam sunkiai, kitam nesunkiai, trečiam nežymiai. Taigi M. J. veika, nors
ir padaryta dėl neatsargumo, yra labai pavojinga. Pažymėtina ir tai, kad automobilio vairavimas esant vidutinio
girtumo laipsniui (būdamas tokio girtumo laipsnio (1,99 promilės) M. J. vairavo automobilį) pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126
straipsnio 2 dalį užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio
penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų atimant teisę vairuoti transporto
priemones nuo vienerių metų šešių mėnesių iki dvejų metų. T-ėl kolegija mano, kad bausmės
paskirčiai įgyvendinti nuteistajam būtina kartu su bausme skirti minimą
baudžiamojo poveikio priemonę. Siekiant priversti M. J.
laikytis įstatymų ir
užkirsti jam kelią daryti naujas nusikalstamas veikas naudojantis teise
vairuoti transporto priemones, vien bausmė, kurios vykdymas atidėtas, nebus
pakankamai efektyvi (Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-426-382/2007).
BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo
poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami
uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą teismai turi atsižvelgti į
visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
I. S. nusikalstamą veiką padarė naudodamasi teise
vairuoti kelių transporto priemones. Teismai atsižvelgė į tai, kad įvykio metu
I. S. , stokodama vairavimo įgūdžių, tamsiu paros metu mieste vairavo
automobilį nesaugiu greičiu ir automobilio nesuvaldė, taip pat į sunkius šio
eismo įvykio padarinius. Atsižvelgta ir į tai, kad po šio eismo įvykio I. S.
vėl pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms pirmosios
instancijos teismas I. S. kartu su bausme paskyrė ir baudžiamojo poveikio
priemonę. S-stydami baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismai
turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, todėl pagrįstai įvertino ne tik
eismo įvykio aplinkybes, bet ir kasatorės elgesį po eismo įvykio. T-ėl
nuteistosios teiginiai, kad jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė
netikslinga, nes sukelia tam tikrus nepatogumus ir apribojimus, atmestini (kasacinė byla Nr. 2K-51/2008).
S-stant uždraudimo vairuoti transporto priemonę
skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą,
svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą –
užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti kelių eismo taisykles ir sukelti
nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio
priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių
išskirti turinčias didžiausią reikšmę. Teismų praktika rodo, kad uždraudimas
naudotis specialia teise paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas
sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą
nusikaltimą padarė šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių eismo taisykles ar
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų.
Teismas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio
priemonę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė naudodamasis
teise vairuoti transporto priemonę, be to, būdamas neblaivus bei nesilaikydamas
būtinų atsargumo priemonių. Veika sukėlė sunkius padarinius: avarijos metu
sunkiai sutrikdyta automobilio keleivio sveikata. Nepaisant nedidelio vairavimo
stažo (apie trejus metus), nuteistasis jau buvo kelis kartus baustas
administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, tarp jų ir už saugaus
greičio viršijimą. Taigi teismas turėjo pagrindą vertinti A. B. kaip
nedrausmingą ir neatsakingą vairuotoją. Atsižvelgdama į šias aplinkybes,
kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam baudžiamojo
poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus vairuoti kelių transporto
priemones (kasacinė byla
Nr. 2K-317/2008).
Minėtų aplinkybių reikšmė skiriant uždraudimą
naudotis specialia teise akivaizdžiai matyti ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje
baudžiamojoje byloje.
Nuteistoji, turėdama vos keturių mėnesių
automobilio vairavimo stažą, taigi praktiškai neturėdama vairavimo įgūdžių,
miesto sąlygomis tamsiu paros metu automobilį vairavo 94,8 km/h greičiu; tai
rodo didelį jos lengvabūdiškumą bei nerūpestingumą. Kita vertus, net po šios
skaudžios automobilio avarijos, nuteistoji vėl pažeidė KET reikalavimus ir už tai
buvo bausta administracine bauda. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistoji dar nėra
subrendusi vairuoti padidinto pavojaus šaltinį – transporto priemonę, todėl
pirmosios instancijos teismas, siekdamas apsaugoti visuomenę nuo dar sunkesnių
padarinių, kuriuos gali sukelti tokio neatsakingo asmens veiksmai, visiškai
pagrįstai uždraudė jai dvejus metus vairuoti transporto priemones (baudžiamoji byla Nr. 1A-891/07).
Teismų praktikoje uždraudžiant kaltininkui
vairuoti transporto priemonę atsižvelgiama ir į tai, kad šios baudžiamojo
poveikio priemonės paskyrimas gali apsunkinti jo darbinę veiklą, jeigu ši
susijusi su transporto priemonės vairavimu. Aplinkybėmis, kuriomis teismas gali
neskirti BK 68 straipsnyje numatytos poveikio priemonės, negali būti vien tai,
kad kaltininkas naudojasi transporto priemone važiuodamas į darbą.
Molėtų rajono apylinkės
teismas A. S. paskyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę
– uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams,
atsižvelgdamas į tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė naudodamasi teise
vairuoti kelių transporto priemonę. Tai ir yra esminė šios poveikio priemonės
taikymo sąlyga, numatyta BK 68 straipsnio 1 dalyje. Taigi pirmosios instancijos
teismas, parinkdamas šią poveikio priemonę, baudžiamojo įstatymo nuostatų
nepažeidė. Apeliantės argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jos asmenybę
apibūdinančius duomenis, nepagrįsti, nes tai suponuoja teismo išvadą, kad yra
pagrindas manyti, jog kaltinamoji daugiau nedarys nusikalstamų veikų.
Apeliantės argumentai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė labai trukdys
jai dirbti bei rūpintis šeimos gerove, nepagrįsti. Iš byloje pateiktų dokumentų
matyti, kad nuteistosios A. S. darbas nėra tiesiogiai susijęs su
transporto priemonės vairavimu. Ji dirba pensionate socialine darbuotoja, o
gyvena tokioje vietovėje, kur nepakankamai gerai organizuotas susisiekimas
visuomeniniu transportu, todėl atėmimas teisės vairuoti transporto priemonės
gali sudaryti papildomų nepatogumų atvykti į darbą, tačiau netrukdys jai
tiesiogiai užsiimti darbine ar profesine savo veikla. Pirmosios instancijos
teismas tik vieneriems metams uždraudė naudotis teise vairuoti transporto
priemonę. Skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, teismas atsižvelgė į
tai, kad nusikaltimas  buvo neatsargus,
tačiau sukėlė sunkias pasekmes, nukentėjusieji neturi pretenzijų A. S. ,
byloje nustatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Esant tokioms
nustatytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šios prevencinės
poveikio priemonės paskyrimu gali būti sukelti itin neigiami padariniai tiek
apeliantei, tiek kitiems asmenims (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-852/07).
Pažymėtina, kad vien tai, jog BK 281 straipsnyje
numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su
transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68
straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo
naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės
dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos
duomenimis.
V-a- iš apeliacinio skundo argumentų, kad
teismas nepagrįstai apeliantui uždraudė vienerius metus vairuoti transporto
priemones, yra pagrįstas. Teismas visiškai nemotyvavo, dėl kokių motyvų paskyrė
nuteistajam šią baudžiamojo poveikio priemonę, nors BPK 305 straipsnio 1 dalies
4 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje
teismas turi išdėstyti baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. Teismas
taip pat turi atsižvelgti į galimybes baudžiamojo poveikio priemone taisomai
veikti nuteistąjį. Apylinkės teismas šių įstatymo reikalavimų neįvykdė. Kita
vertus, atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius
bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimas – skirti ar neskirti
baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, turi būti svarstomas
individualiai įvertinant nuteistojo asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę
lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir
kitas konkrečios bylos aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad
apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, lengvinanti aplinkybė ta, kad
jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, įvykdė neatsargų nusikaltimą,
teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai. Be to, apeliantas neatsargų
nusikaltimą įvykdė blaivus, sudėtingomis eismo sąlygomis – buvo tamsu, lijo ir
gatvės asfaltas buvo šlapias, piktybiškai Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o
tiesiog nebuvo pakankamai atidus ir laiku nepastebėjo į pėsčiųjų perėją
įžengusių nukentėjusiųjų, kurie esamomis sąlygomis privalėjo elgtis taip pat
atsargiau. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas dirba vadybininku ir darbe
jam būtina vairuoti automobilį. Uždraudus šią teisę, jis būtų priverstas
ieškoti kito darbo ir galima tikimybė, kad dėl to sumažėtų jo pajamos,
pablogėtų turtinė padėtis, o kartu kiltų daugiau problemų dėl civilinių
ieškinių padengimo ir nukentėjusiųjų turtinių interesų patenkinimo. Be to,
nuteistasis globoja bei prižiūri kaime gyvenantį silpnos sveikatos savo senelį,
pas kurį dažnai važiuoja vairuodamas automobilį. Dėl visų šių motyvų, siekiant
užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuosprendžiu D. D. paskirta
baudžiamojo poveikio priemonė vieneriems metams uždraudimas vairuoti transporto
priemones – naikintina (Panevėžio
apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-320-145-2007).
Teismų praktika rodo, kad svarstydami uždraudimo
naudotis specialia teise paskyrimo klausimą teismai atsižvelgia į tai, ar tai
neužkirs kelio atlyginti nukentėjusiesiems žalą.
Teismas kartu su bausme V. G. skirdamas ir
baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto
priemones vieneriems metams, neįvertino tos aplinkybes, kad nuteistasis
neatlygino visos nusikalstama veika nukentėjusiajai R. D. padarytos žalos.
Iš teismo posėdyje pateiktos pažymos matyti, kad nuteistojo darbas susijęs su
transporto priemonės vairavimu. Uždraudus V. G. naudotis teise vairuoti
transporto priemonę, bus apsunkinta galimybė toliau dirbti turimą darbą ir iš
darbo pajamų per įmanomai trumpiausią laiką atsiskaityti su nukentėjusiąja,
padengiant likusią neatlygintą žalos dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad,
nors V. G. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį, eismo įvykį
sukėlė neatsargus jo stabdymas, dėl to jo vairuojamas automobilis dėl kelio
sąlygų išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Nuteistasis automobilį vairavo
blaivus, be to, minėta, per 20 vairavimo metų už KET pažeidimus baustas tik
vieną kartą, jam skirtos nuobaudos galiojimo laikas seniai baigėsi.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad
baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto
priemones vieneriems metams – yra nepagrįsta, todėl naikintina (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla
Nr. 1A-688/2007).
Kita vertus, sprendžiant šį klausimą būtina
išsamiai išnagrinėti visas aplinkybes ir nesureikšminti vien su uždraudimo
naudotis specialia teise paskyrimu susijusių apribojimų. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-69/2006 konstatavo, kad
<. . . > kasatoriaus argumentai, jog paskirtoji poveikio priemonė labai
trukdys darbui, taip pat ir įsipareigojimui atlyginti likusią turtinės žalos
dalį įvykdyti, atsižvelgiant į bylos duomenis, nepagrįsti. Pagal kasatoriaus ir
R. S. susitarimą likusią žalos dalį (5000 Lt) jis įsipareigojo
atlyginti iki 2015 m. spalio 19 d. , t. y. per dešimties metų laikotarpį, o
naudotis teise vairuoti transporto priemones jam uždrausta tik dvejiems metams,
be to, teisė vairuoti transporto priemones nėra pagrįsta jo darbine ar
profesine veikla (pagal pateiktus dokumentus jis dirba pagalbiniu darbininku).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šios prevencinės poveikio
priemonės paskyrimu gali būti sukelti itin neigiami padariniai ne tik
kasatoriui, bet ir nukentėjusiesiems.
Aplinkybės, kuriomis remdamiesi teismai daro
išvadą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimo,
negali sudaryti prielaidų pažeisti visų asmenų lygybės įstatymui principo.
Neskirdamas baudžiamojo poveikio priemonės –
uždraudimo naudotis specialia teise (vairuoti motorines transporto priemones) –
teismas pasielgė nepagrįstai švelniai. Teismas tokios poveikio priemonės
netaikė atsižvelgdamas į nuteistojo darbo pobūdį ir jo motinos socialinę
padėtį. Tokiu sprendimu duodamas pagrindas manyti, kad kai kurių asmenų darbo
pobūdis ar artimųjų asmenų socialinė padėtis suteikia privilegiją vairuoti
transporto priemones girtam. Toks sprendimas
yra ydingas. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato,
kurio siekiama ir bausme, t y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką,
pataisymo, galimybių daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo
ir pan. K-ią baudžiamojo poveikio priemonę paskirti, kiekvienu atveju
sprendžia teismas atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes,
kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.
<. . . >Nuteistojo argumentai, kad, netekęs
teisės vairuoti transporto priemones, jis netektų pajamų šaltinio ir dar labiau
pasunkėtų jo ir jo šeimos narių padėtis,
nepagrįsti, nes teisė vairuoti transporto priemones nepagrįsta jo
darbine ar profesine veikla (pagal pateiktus dokumentus jis yra siuvimo įmonės
savininkas). Nei Baudžiamasis kodeksas, nei kiti įstatymai nenumato išimčių,
susijusių su asmens profesine veikla ar jo ir jo šeimos narių socialine būkle,
taikant uždraudimą naudotis specialia teise asmeniui, padariusiam nusikalstamą
veiką, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje.
Uždrausti vairuoti mechanines transporto priemones
nuteistajam būtina ir dėl girtumo sunkumo laipsnio, ir dėl Kelių eismo
taisyklių pažeidimo pobūdžio (girtas labai staigiai įvažiavo iš šalutinio į
pagrindinį kelią, prieš pat nukentėjusiojo vairuojamą automobilį). L. V. už Kelių eismo taisyklių pažeidimą administracine
tvarka baustas 2006 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į
nuteistojo ligos diagnozę, į tai, kad ateityje girtas vairuodamas transporto
priemonę nuteistasis gali ir pats susižaloti, dėl to gali prarasti net galimybę
dirbti, o materialinė parama reikalinga ir jo studijuojantiems vaikams,
darytina išvada, kad L. V. sudrausminti
prokuroro siūloma baudžiamojo poveikio priemonė bus tinkama.

Išvados

1.
BK 281 straipsnyje numatytos veikos, kuriomis pažeidžiamos kelių transporto
eismo saugumo ar (ir) transporto priemonių eksploatavimo taisyklės, todėl
kvalifikuojant veiką nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi kaltininko
pažeisti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) ar kito teisės akto dalys ar
punktai, glaustai atskleidžiant jų turinį bei pažymint pažeidimo esmę.
2.
Tais atvejais, kai pažeidžiami kituose teisės aktuose (pvz. , specialiosiose
taisyklėse, instrukcijose) nustatyti transporto eismo saugumo reikalavimai
(pvz. , tam tikros rūšies transporto priemonių eksploatavimo, važiavimo uždaroje
teritorijoje taisyklės), kvalifikuojant veiką nuosprendžio aprašomojoje dalyje
nurodomi ne tik kaltininko pažeisti atitinkamų teisės aktų dalys ar punktai,
bet ir Kelių eismo taisyklių punktai, kuriuos jie detalizuoja. Teismas turi patikrinti,
ar taikomi teisės aktai neprieštarauja Kelių eismo taisyklėms (KET 2 punktas),
o nustačius tokį prieštaravimą – vadovautis pastarosiomis.
3. BK
281 straipsnyje numatytų veikų nusikalstamumui gali turėti reikšmės ne tik
baudžiamojo įstatymo, bet ir KET (ar kito teisės akto) pakeitimai. Kai po
veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeistos minėtų teisės aktų nuostatos
(pvz. , nustatomos papildomos ar naujai suformuluojamos eismo dalyvių pareigos),
teismas sprendžia dėl BK 3 straipsnio taikymo.
4. Pagal
BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie
yra priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais.
Laikoma, kad priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu yra susiję ir tie KET
pažeidimai, kurie patys savaime minėtų padarinių nesukelia, tačiau nulemia kito
juos sukėlusio pažeidimo padarymą (pvz. , viršijus leistiną greitį nesuvaldoma
transporto priemonė ir dėl to išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą įvyksta
eismo įvykis). T-ėl tais atvejais, kai kaltininkas pažeidžia keleto KET punktų
reikalavimus, nuosprendyje būtina nurodyti, kurie iš šių pažeidimų yra
priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais, ir jais
grįsti asmens pripažinimą kaltu pagal šį straipsnį. Kiti kaltininko padaryti KET
pažeidimai nurodomi nuosprendžio aprašomojoje dalyje, jeigu jie turi reikšmės
baudžiamosios atsakomybės individualizavimui - tai atitinka BPK 305 straipsnio
nuostatas.
Kai pažeidžiamos specialios Kelių eismo taisyklės
ir šie pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su BK 281 straipsnyje
numatytais padariniais, bendrųjų Kelių eismo taisyklių pažeidimai (pvz. , KET 53
punktas) nuosprendyje papildomai nenurodomi.
5.
Pripažindamas, kad BK 281 straipsnyje numatyti padariniai kilo pažeidus
bendrojo pobūdžio KET reikalavimus (pvz. : 53 punktą, nurodantį, kad eismo
dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus
kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti
eismo; 172 punkto įpareigojimą pasirinkti saugų greitį), teismas turi nustatyti
aplinkybes, pagrindžiančias šių KET reikalavimų pažeidimą (pvz. , įvertinamos
sudėtingos eismo sąlygos, kelio ruožo ypatumai ar kitos aplinkybės, rodančios,
kad kaltininkas konkrečiu atveju turėjo važiuoti mažesniu greičiu ar būti
atsargesnis). Nepritartina teismų praktikai, kai minėtų Kelių eismo taisyklių
pažeidimas konstatuojamas vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis.   
6.
Pagal BK 281 straipsnio 9 dalį kitomis mechaninėmis transporto priemonėmis
laikytinos transporto priemonės, turinčios variklį. Pritartina teismų
praktikai, kai tokia transporto priemone laikomas ir mopedas, kitos savaeigės
mašinos, skirtos specialiems darbams atlikti: kelių tiesimo – greideriai,
derliaus apdorojimo – įvairių rūšių kombainai, komunalinio ūkio – gatvių
valymo, šiukšlių surinkimo, gatvių laistymo ir kt.
7.
Veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnį, kai kelių transporto eismo saugumo
ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas padaromas kelyje ar
kitose vietose, nors ir neskirtose kelių transporto eismui (pvz. : laukuose,
miške, uždarame gamyklos ar gyvenamojo namo kieme, statybų aikštelėje).
Jeigu eksploatuojant transporto priemonę
baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai neatsargiai sukeliami ne dėl kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo, bet pažeidus kitais teisės aktais nustatytas specialiąsias elgesio
saugumo taisykles ar bendruosius atsargumo reikalavimus kitose veiklos srityse
(pvz. : atliekant statybos, žemės ūkio darbus, remontuojant transporto priemonę,
pilant degalus, pakraunant ar iškraunant krovinį), veika kvalifikuojama ne
pagal BK 281 straipsnį, bet priklausomai nuo kilusių padarinių – pagal BK
straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą,
neatsargų sveikatos sutrikdymą arba turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl
neatsargumo (BK 132, 137, 139 ar 188 straipsniai).   
8.
BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas - asmuo, vairuojantis šio
straipsnio 9 dalyje nurodytas transporto priemones, nepriklausomai nuo to, ar
eismo įvykio metu jis turėjo teisę jas vairuoti.
Transporto priemonės vairavimas reiškia transporto
priemonės valdymą, nuo jos pajudėjimo iš vietos iki sustojimo. Veika
kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnį ir tada, kai eismo įvykis įvyko dėl to,
kad vairavimo procesas buvo baigtas pažeidžiant transporto priemonių sustojimo
ir stovėjimo taisykles (pvz. : sustojimas neleistinoje vietoje, avarinės šviesos
sig-lizacijos neįjungimas transporto priemonei priverstinai sustojus, jos
durelių atidarymas neįsitikinus, kad tai netrukdys kitiems eismo dalyviams),
taip pat ir tais atvejais, kai dėl minėtų pažeidimų įvykusio eismo įvykio metu
transporto priemonėje nebuvo vairuotojo (pvz. : palikus nesaugiai pastatytą
transporto priemonę ir šiai savaime pradėjus riedėti, palikus draudžiamoje
vietoje pastatytą transporto priemonę, kuri sudaro kliūtį kitiems eismo
dalyviams).  
9.
Kai transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles pažeidžia pėstieji,
vairuojamos transporto priemonės keleiviai arba kiti eismo dalyviai,
nevairuojantys BK 281 straipsnio 9 dalyje nurodytų transporto priemonių
(dviratininkai, vadeliotojai ir kt. ), ir dėl to žūsta žmogus arba sunkiai
sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata, veika kvalifikuojama pagal BK 282 straipsnį.
Jeigu tokiais atvejais nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos
sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnį.
10.
Jeigu BK 281 ar BK 282 straipsniuose numatytus nusikaltimus padarę asmenys
paliko be pagalbos nukentėjusįjį, kurio gyvybei grėsė pavojus, nors turėjo
galimybę suteikti jam pagalbą, jų veika kvalifikuojama pagal minėtų nusikaltimų
ir BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo sutaptį.
KET nustatytas įpareigojimas bet kuriam su eismo
įvykiu susijusiam asmeniui imtis visų priemonių, kad būtų suteikta pagalba
nukentėjusiesiems, todėl šios pareigos nevykdymas, turint tokią galimybę, gali
būti kvalifikuojamas pagal BK 144 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar minėti
asmenys padarė BK 281 arba 282 straipsniuose numatytus nusikaltimus.
11.
Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininkas laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai
alkoholio kiekio koncentracija jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau (BK 281
straipsnio 8 dalis). Kaltininko apsvaigimas nuo narkotinių, psichotropinių ar
kitų psichiką veikiančių medžiagų gali būti konstatuojamas nustačius bet kokį
šių medžiagų kiekį jo organizme.
11. 1. Kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų
psichiką veikiančių medžiagų paprastai nustatomas atliekant kraujo tyrimą.
Jeigu toks tyrimas nebuvo atliktas (pvz. : kaltininkas pasišalino iš eismo
įvykio vietos) arba jo rezultatai kėlė abejonių, ši faktinė aplinkybė gali būti
nustatoma ir kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz. : iš
klinikinių požymių, alkoholio matuoklio duomenimis, liudytojų parodymais), tada
nebūtina nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos kaltininko
organizme.
11. 2. Taikant BK 281 straipsnio 2, 4 bei 6 dalis, be transporto priemonę
vairuojančio asmens apsvaigimo, turi būti nustatomi ir kiti Kelių eismo
taisyklių pažeidimai, sukėlę nusikalstamus padarinius.
12.
Turtine žala pagal BK 281 straipsnio 2 dalį pripažįstamas nukentėjusio asmens
turto sunaikinimas arba sugadinimas eismo įvykio metu. Netiesioginiai
nuostoliai (gydymo išlaidos nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu
sutrikdžius sveikatą, negautos pajamos ir pan. ) turtine žala nepripažįstami.
Nustatant didelės turtinės žalos požymį neturi reikšmės ta aplinkybė, kad
vėliau nukentėjusiajam padaryta žala buvo atlyginta.
Pripažindamas, kad nukentėjusiajam buvo padaryta
didelė turtinė žala, teismas nuosprendyje turi nurodyti: 1) konkretų žalos dydį
pinigine išraiška bei 2) motyvus, kuriais remiantis padaryta žala pripažįstama
didelė. Spręsdamas klausimą, ar turtinė žala yra didelė, teismas atsižvelgia į
jos piniginės išraiškos dydį, taip pat gali įvertinti ir kitas aplinkybes
(pvz. : sugadinto turto reikalingumą, jo pataisymo galimybes).
13.
Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo
taisyklių pažeidimas sukelia padarinius, numatytus keliose BK 281 straipsnio
dalyse (pvz. : keliems nukentėjusiesiems padaromas nesunkus ir sunkus sveikatos
sutrikdymas), arba, be BK 281
straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių, sukeliami ir padariniai, už
kuriuos numatyta administracinė atsakomybė (pvz. : nesunkus ir nežymus sveikatos
sutrikdymas), veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio dalį,
nustatančią baudžiamąją atsakomybę už sunkiausius iš sukeltų padarinių. Tačiau
kaltinamajame akte ir
nuosprendyje turi būti nurodomi visi eismo įvykio padariniai, nes tai turi
reikšmės individualizuojant baudžiamąją atsakomybę bei sprendžiant žalos
atlyginimo klausimus.
14.
BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, todėl teismas
turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių
padarinių. Teismo išvada dėl priežastinio ryšio buvimo turi būti motyvuota.
14. 1. Sprendžiant baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių priežasties klausimą,
turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio
asmens padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti faktoriai, taip pat galėję turėti
reikšmės padarinių atsiradimui.
14. 2. Nustačius, kad dviejų ar daugiau
transporto priemones vairuojančių asmenų padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai yra
susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, jie visi (esant
ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams) atsako
pagal BK 281 straipsnį.  
Priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių
transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal
BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė.
14. 3. Išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp kaltininko padaryto
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių daro teismas. Ši išvada
neturi apsiriboti vien tik ekspertizės akto ar specialisto išvadų atkartojimu.
Skiriant eismo įvykio ekspertizę, negali būti formuluojami klausimai, atsakymai
į kuriuos yra teismo, o ne ekspertų kompetencija.
15.
BK 281 straipsnyje numatyti nusikaltimai yra neatsargūs, todėl gali būti
padaromi dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.
Teismas turi nurodyti ne tik neatsargios kaltės rūšį, bet ir atskleisti jos
turinį. Pagal baudžiamąjį įstatymą neatsargios kaltės turinį sudaro kaltininko
psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais.
T-ėl nepritartina teismų praktikai, kai sprendžiant asmens kaltės klausimą
įvertinamas tik jo psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir neskiriama dėmesio
psichiniam santykiui su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais nustatyti.
Spręsdamas kaltės klausimą teismas turi įvertinti
objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro
sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą ir kitas aplinkybes, taip pat
asmenines kaltininko savybes: fizinę būseną, profesinę ir gyvenimišką patirtį,
adekvatų situacijos vertinimą, dėmesingumą ir pan.  
15. 1. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo
pasitikėjimo, kai kaltininkas suvokė rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali
kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti.
Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu
kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias
aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo ir
kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams atsirasti (pvz. : savo
vairavimo patirtį, transporto priemonės technines galimybes, kitų eismo dalyvių
veiksmus, palankias eismo sąlygas).
15. 2. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo
nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar
pavojingumo ir nenumatė, kad jo
padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje
numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines
savybes turėjo ir galėjo tai numatyti.
Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens
pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę, kaip padidinto pavojaus
šaltinį. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę
konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei
numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai
teismas sprendžia įvertinęs eismo sąlygas konkrečiu atveju, kitų eismo dalyvių
veiksmus, taip pat kaltininko asmenines savybes.
15. 3. Atsižvelgtina ir į tai, kad transporto priemonę
vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz. : sulėtinti
greitį, sustabdyti transporto priemonę) tada, kai kyla pavojus eismo saugumui.
T-ėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio
ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti momentą,  nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę
pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pvz. : pėsčiojo pasirodymas
važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas).
15. 4. Spręsdamas kaltės klausimą
teismas atsižvelgia ir į tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai
nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels
pavojaus eismo saugumui. Pareiga imtis atitinkamų atsargumo priemonių asmeniui
kyla tada, kai kitų eismo dalyvių rizikingas elgesys arba kita ypatinga
situacija (pvz. : prie kelio žaidžiantys mažamečiai vaikai, autobuso keleivių
išlaipinimas kelkraštyje) rodo, kad Kelių eismo taisykles gali būti pažeistos.
15. 5. Jeigu transporto priemonę
vairuojantis asmuo sukelia BK 281 straipsnyje numatytus padarinius patekęs į
avarinę situaciją, susidariusią dėl kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo
taisyklių pažeidimų (pvz. : netikėtai sudaroma kliūtis jo vairuojamai transporto
priemonei), teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje iš minėto vairuotojo
buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (pvz. : ar jo veiksmai
buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti
nusikalstamų padarinių).  
16.
Kai asmuo už padarytą kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisyklių pažeidimą nubaudžiamas administracine tvarka, tačiau
vėliau paaiškėja, kad padarytoje veikoje yra BK 281 straipsnyje numatyto
nusikaltimo požymių (pvz. , nebuvo žinomos tam tikros aplinkybės, lemiančios
baudžiamąją atsakomybę), dvigubas kaltininko nubaudimas negalimas. Nepaisant
to, galiojančios administracinės nuobaudos buvimas neužkerta kelio pradėti
baudžiamąjį procesą dėl tos pačios veikos, tačiau, siekiant išvengti non bis
in idem principo pažeidimo, ankščiau paskirta administracinė nuobauda,
pripažinus tokį asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, turi būti
panaikinama.  
Jeigu panaikinus administracinę nuobaudą
kaltininko padėtis negali būti atkuriama (pvz. : buvo paskirtas administracinis
areštas, kurį kaltininkas jau atliko), teismas į tai turi atsižvelgti
individualizuodamas baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281 straipsnį (pvz. ,
atitinkamai švelnindamas bausmę).
17.
V-indami bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes BK 54 straipsnio reikalavimų
kontekste, teismai turi įvertinti aplinkybes, lemiančias padaryto nusikaltimo
pavojingumo laipsnį: kilusius padarinius (pvz. , nukentėjusių asmenų skaičių),
kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių
pažeidimo pobūdį (ar šios taisyklės buvo pažeistos šiurkščiai, sąmoningai, ar
pažeidimas padarytas susiklosčius nepalankioms eismo sąlygoms); aplinkybes,
apibūdinančias kaltininko asmenybę: ankstesnius KET pažeidimus, jo elgesį po
eismo įvykio (ar suteikė pagalbą nukentėjusiesiems ir siekė išvengti sunkesnių
padarinių, ar iš eismo įvykio vietos pasišalino ir buvo abejingas padariniams),
jei veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio - apsvaigimo laipsnį, taip pat
atsižvelgti į kaltininko pastangas atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą
žalą.
18.
Atvejai, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro
šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ir dėl to žūsta žmonių
ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, suponuoja būtinybę skirti
griežtesnes bausmes. Šių labai sunkių padarinių reikšmės skiriamai bausmei
negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios
aplinkybės ar teigiamai apibūdinama jo asmenybė.
Kai nustatoma, kad eismo įvykį nulėmė ne tik
kaltininko, bet ir nukentėjusiojo padaryti kelių transporto eismo saugumo ar
transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai ar rizikingas elgesys,
ši aplinkybė paprastai pripažįstama lengvinančia kaltininko atsakomybę, todėl
teismas į ją atsižvelgia skirdamas bausmę.
19.
BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata bausmės dydį parinkti skaičiuojant nuo jos
vidurkio taikoma skiriant ne tik laisvės atėmimo, bet ir kitas bausmes, todėl
nepritartina teismų praktikai, kai nenustačius kaltininko atsakomybę
lengvinančių ar kitų aplinkybių, leidžiančių švelninti bausmę, kitų bausmių
(pvz. : baudos) dydis nustatomas artimas minimaliam.  
20.
Atėmimo teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla bausmė (BK
45 straipsnis) gali būti skiriama asmeniui, kuris kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą padarė darbinės
veiklos srityje. Transporto priemonės vairavimas nelaikytinas užsiėmimu tam
tikra veikla BK 45 straipsnio prasme, todėl asmenims, kurie BK 281 straipsnyje
numatytą nusikaltimą padarė ne darbinės veiklos srityje, ši bausmė neskiriama.
21. Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį
BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, teismas turi ne tik nustatyti visų
atitinkamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis reglamentuojančiuose
BK straipsniuose nurodytų sąlygų buvimą, bet papildomai išdėstyti
motyvus, kodėl tokiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios
atsakomybės.
22.
Nukentėjusiu asmeniu BK 38 straipsnio prasme pripažįstamas tiesiogiai nuo
nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, o jam mirus – šeimos nariai (BPK 38
straipsnis) ar (ir) artimieji giminaičiai (BK 248 straipsnio 1 dalis). Tokiais
atvejais šių asmenų susitaikymas su kaltininku iš esmės galimas, tačiau
teismas, be kitų BK 38 straipsnyje numatytų aplinkybių, turi įvertinti, ar
susitaikymas nėra formalus, ar atlyginta visa žala (susitarta dėl jos
atlyginimo) ir pan.
23. Atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar
kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles sukelia eismo
įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata,
paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti tiek
atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės vykdymo atidėjimą, nes
nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis tokiais atvejais bus pasiekta
be realaus bausmės atlikimo.  
24.
BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais
atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti
uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek
atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos
laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Pritartina teismų praktikai, kai ši baudžiamojo
poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių
eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai
pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių
eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių
psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
V- tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą
nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto
priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje
numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia
teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą).
Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis.


Teismų praktikos apibendrinimo departamentas

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt