TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
2. 2. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (BPK
159 straipsnis, Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnis). Teisė į teisingą
bylos nagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnis)

Sprendžiant, ar nusikalstamos veikos imitacijos
modelis bei panašūs specialūs tyrimo veiksmai nebuvo provokacija, būtina
vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluotomis
leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos taisyklėmis.


                                                                                         Baudžiamoji byla
Nr. 2A-P-6/2008
                                                          
                             Procesinio
sprendimo kategorija 2. 13. 3. 6 (S)


LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2008
m. gruodžio 16 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko J-o P-io, teisėjų
V-o A-uko, D-os B-ės, R-o B-o, V-aus Č-os,
O-o F-o, A-o K-aus, A-o P-io, V-o Ranonio,
A-o S-io, B-o S-o, T-o Š-o ir pranešėjo G-o
G-os,
sekretoriaujant D-ai Š-aitytei,
dalyvaujant prokurorei D-ai S-aitei–L-ei,
gynėjui advokatui R-ui G-dziušui,
teismo posėdyje išnagrinėjo pagal nuteistojo K-o R-o prašymą,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
459 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalies 2 punktu, atnaujintą
baudžiamąją bylą, kurioje K-a- R-a- Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 1 dalį
laisvės atėmimu dvejiems metams, atimant teisę penkerius metus dirbti valstybės
teisėsaugos institucijose, pagal BK 35 straipsnį konfiskuota viena
ketvirtoji dalis jo turto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio
11 d. įstatymo dėl amnestijos akto 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, paskirta
laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu, t. y. iki vienerių metų ir
septynių mėnesių bei šešių dienų. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 26 d. nutartimi ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2001 m. vasario 27 d. nutartimi apeliacinis ir kasacinis skundai
atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo ir prokuroro,
prašiusių K-o R-o prašymą tenkinti,
paaiškinimų,

nustatė:

K. R-a- nuteistas už tai, kad būdamas
valstybės pareigūnas priėmė kyšį. Dirbdamas Kaišiadorių rajono apylinkės
prokuratūros prokuroru ir pagal šias pareigas galėdamas priimti sprendimą
tiriamoje byloje, kurioje buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn M. N. ,
už šiam palankių veiksmų atlikimą, t. y. bylos nutraukimą, per du kartus
Kaišiadoryse, prie autoserviso, esančio G-o g. 144, priėmė iš A. Z. kyšį: 1999 m. sausio 28 d. , apie 13. 00 val. , –
1500 JAV dolerių ir 1999 m. vasario 11 d. , apie 12. 30 val. , –
1000 JAV dolerių.
2008
m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija (toliau – ir
Teismas), išnagrinėjusi bylą R-a- prieš Lietuvą (R-a-
v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo
sprendime konstatavo, kad, tiriant K. R-o veiką bei nagrinėjant
bylą Lietuvos Respublikos teisminėse institucijose, buvo pažeista Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
6 straipsnio 1 dalis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašymas
baudžiamąją bylą atnaujinti patenkintas – byla perduota nagrinėti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai (toliau – ir
plenarinė sesija).
Nuteistasis
K. R-a-, vadovaujantis BPK 456 straipsniu, 457 straipsnio 1 dalimi,
461 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašo atnaujinti baudžiamąją bylą ir
panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 26 d. nutartį ir baudžiamąją
bylą nutraukti.
Prašyme
nuteistasis K. R-a- nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime
minimi pažeidimai pagal pobūdį bei sunkumą kelia pagrįstų abejonių dėl teismų
sprendimo pripažinti pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, o besitęsiantys
pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus jo bylą. Lietuvos Respublikos
baudžiamajame kodekse nenumatyta, kad provokacija yra aplinkybė, šalinanti
baudžiamąją atsakomybę asmeniui, dėl provokacijos padariusiam nusikaltimą;
spręsdama atsakomybės už nusikalstamą veiką, padarytą dėl provokacijos,
klausimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija vadovavosi
baudžiamojo įstatymo nuostatomis dėl atsakomybės už kurstymą padaryti
nusikaltimą. Kasacinės instancijos teismas sutiko su žemesnių instancijų teismų
padaryta išvada, kad nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modeliu neva buvo prisidėta
prie jau prasidėjusios nusikalstamos veikos, todėl nematė pagrindo sutikti su
kasacinio skundo teiginiu, kad būtent nusikalstamos veikos imitacijos elgesio
modeliu pareiškėjas buvo sukurstytas ir išprovokuotas priimti kyšį. Pareiškėjas
nurodo, kad parengtinio bylos tyrimo metu buvo sukurta regimybė, kad A. Z. ,
besirūpindamas savo draugo M. N. likimu, kreipėsi pagalbos į V. S. ,
šis surado nuteistąjį K. R-ą, kuris už bylos nutraukimą norėjo
gauti 3000 JAV dolerių; tik tada A. Z. informavo specialiąsias tarnybas
apie rengiamą sunkų nusikaltimą ir ketinantį nusikalsti asmenį; apklausiant šį
liudytoją teisme, jis negalėjo apibūdinti, kaip atrodė M. N. , t. y. jo
draugas ir žmogus, kurio interesams jis atstovavo. Šios aplinkybės, anot
pareiškėjo, rodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
septynių teisėjų kolegija neturėdama pakankamo pagrindo priėjo prie išvados,
kad A. Z. Specialiųjų tyrimų tarnyboje dirbo tik policininku-vairuotoju,
galėjo turėti savo privačių interesų. Anot kolegijos, byloje nėra įrodymų, kad,
tardamiesi su nuteistuoju K. R-u dėl pagalbos M. N. už 3000 JAV
dolerių kyšį, ir V. S. , ir A. Z. veikė pagal teisėsaugos institucijų
užduotį. Teisėjų kolegijos išvada grindžiama nuostata, kad A. Z.
pirminiame etape veikė kaip privatus asmuo, todėl valstybės institucija
neprivalo prisiimti atsakomybės už jo savo iniciatyva atliktus veiksmus. Anot
nuteistojo K. R-o, nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad valstybės
pareigūnas iš pradžių veikė ne kaip institucijos darbuotojas, tačiau vėliau
institucija pasinaudojo jo veiksmų rezultatais.
Europos
Žmogaus Teisių Teisme nagrinėjant pareiškėjo bylą, anot nuteistojo
K. R-o, Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš esmės rėmėsi tais
pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos nutartyje; anot
Vyriausybės atstovo, V. S. ir A. Z. veikė asmeniškai, iš anksto
neinformavę atitinkamų institucijų. Vyriausybės atstovas teigė, kad
sankcionuodamos ir įgyvendindamos modelį, baudžiamojo persekiojimo institucijos
siekė tik atskleisti nusikaltimą, kurį pareiškėjas jau ketino padaryti, todėl
jos nėra kaltos dėl kurstymo. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad
negali sutikti su tokiais argumentais; pasak Teismo, nacionalinės institucijos
negali būti atleistos nuo atsakomybės už policijos pareigūnų veiksmus
teigdamos, kad, nors ir vykdydami policijos pareigas, pareigūnai veikė kaip
privatūs asmenys. Teismas pabrėžė, kad institucijos turi prisiimti atsakomybę,
nes veiksmai, atlikti iki 1999 m. sausio 27 d. , vyko nesant teisinio
pagrindo ar teismo sankcijos. Teismas laikė, kad nebuvo pateiktas įtikinamas
paaiškinimas, kokios priežastys ar asmeniniai motyvai galėjo paskatinti A. Z.
kreiptis į pareiškėją savo iniciatyva, neatkreipiant vadovų dėmesio. Ištyręs
šalių pateiktą medžiagą Teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas
anksčiau būtų padaręs nusikaltimų, ypač korupcinio pobūdžio, atkreipė dėmesį ir
į tai, kad iš telefono pokalbių įrašų akivaizdu, jog visi A. Z. ir
nuteistojo K. R-o susitikimai įvyko A. Z. iniciatyva ir šis
faktas, Teismo nuomone, prieštarauja Vyriausybės atstovo teiginiui, kad
institucijos nedarė pareiškėjui jokio spaudimo. Taip pat Europos Žmogaus Teisių
Teismas nurodė, kaip reikėtų vertinti šioje byloje pareiškėjo prisipažinimą
padarius nusikaltimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl A. Z. veiksmų
gautus faktinius duomenis laikė pakankamais apkaltinamajam nuosprendžiui
priimti, nes pareiškėjas ir pats neneigė padaręs nusikaltimą. Europos Žmogaus
Teisių Teismas nurodė, kad sukurstyto nusikaltimo padarymu asmens
prisipažinimas negali panaikinti kurstymo ar jo padarinių. Europos Žmogaus
Teisių Teismas, anot pareiškėjo, konstatavo dalykus, kurie paneigia Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos
nutartyje padarytą išvadą, kad iš bylos medžiagos matyti, jog dėl nusikalstamos
veikos imitacijos elgesio modelio į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą
buvo kreiptasi po to, kai įvyko pareiškėjo susitikimai, iš pradžių su V. S. ,
vėliau – su A. Z. , ir buvo susitarta, kad už 3000 JAV dolerių
pareiškėjas atliks pageidaujamus veiksmus, t. y. nutrauks M. N. bylą.
Teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar
tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos gauti duomenys. Duomenys,
kurie gauti suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant
įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu – taip
pažeidžiama BPK 20 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjas teigia, kad jo veikos
padarymą lėmė provokacija, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji
atsakomybė. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas,
neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama
įrodymu. Byloje išnaudotos visos teisėtos galimybės tikrosioms faktinėms įvykio
aplinkybėms nustatyti, nes nėra priemonių gauti daugiau įrodymų, kurių pagrindu
būtų galima priimti išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį byloje, todėl
byla turėtų būti nutraukta.
Prašymas nutraukti baudžiamąją bylą tenkintinas.

Dėl iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo,
kuriuo konstatuotas tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą padarytas
Konvencijos pažeidimas, kylančių įpareigojimų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinė sesija pažymi, kad nagrinėjant K. R-o prašymą dėl jo
byloje teismų priimtų sprendimų panaikinimo ir bylos jam nutraukimo būtina
remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario
5 d. sprendime padarytomis išvadomis. Siekiant išspręsti K. R-o
prašymą, be kitų išaiškinimų, ypač reikšminga yra tai, jog Europos Žmogaus
Teisių Teismas nusprendė, kad:
1) K. R-a-
buvo išprovokuotas padaryti veiksmus, už kuriuos buvo nuteistas;
2) gynybos argumentai dėl kurstymo teismo proceso
metu nebuvo tinkamai tikrinami;
3) visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais,
privalo būti atmesti, kaltinamojo prisipažinimas taip pat negali būti naudojamas
išprovokuotam padaryti nusikalstamą veiką asmeniui nepalankioms teismo išvadoms
pagrįsti.
Plenarinė sesija neturi įgaliojimų šias išvadas
kvestionuoti, nesutikti su jomis ar jomis nesiremti. Plenarinė sesija,
remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo padarytomis išvadomis, turi nuspręsti,
ar Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodyti pažeidimai kelia abejonių dėl byloje
priimtų nuosprendžio ir nutarčių teisėtumo.
Pažymėtina, kad ne kiekvienas Europos Žmogaus
Teisių Teismo nustatytas pažeidimas yra pagrindas naikinti ar keisti
nacionalinių teismų priimtus sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
rodo, kad galimi įvairūs reagavimo į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus
variantai. 2003 m. rugsėjo 18 d. plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2A-2/2003
buvo palikti galioti teismų priimti sprendimai, nors byloje B-us
prieš Lietuvą (B-evicius v. Lithuania, no. 48297/99, judgment
of 26 M-h 2002) Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad pareiškėjo
teisė į asmens laivę (Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys), taikant kardomąją
priemonę – suėmimą, bei teisė į nekaltumo prezumpciją dėl Lietuvos Respublikos
Seimo pirmininko pasisakymų, kurie dar iki bylos išnagrinėjimo teismuose
skatino visuomenę manyti, kad A. B-us yra kaltas, buvo pažeista
(Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Tokį sprendimą plenarinė sesija priėmė
nustačiusi, kad konstatuoti Konvencijos pažeidimai, kuriuos padarė ne bylą
nagrinėję teismai, nėra pagrindas abejoti teismų sprendimų teisėtumu ir
pagrįstumu. Šiuo požiūriu palyginus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus B-us
prieš Lietuvą ir R-a- prieš Lietuvą bylose, matyti aiškus
skirtumas – R-a- prieš Lietuvą byloje konstatuoti pažeidimai
turėjo neabejotiną įtaką teismų priimtiems sprendimams: kaltinamasis nuteistas
už išprovokuotą veiką, provokacijos versija tinkamai netikrinta, kaltė grįsta
neleistinais įrodymais.
Nustačius, kad Konvencijos pažeidimai turėjo
įtakos teismų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, būtina nustatyti, ar tokie
pažeidimai gali būti pašalinti (ištaisyti) iš naujo tiriant ar nagrinėjant
baudžiamąją bylą. Jei pažeidimų ištaisymas yra įmanomas ar tikėtinas, plenarinė
sesija gali perduoti bylą iš naujo tirti ar nagrinėti. Jei tokia galimybė
nereali, plenarinė sesija turi byloje priimti galutinį sprendimą. Pavyzdžiui,
2002 m. birželio 27 d. plenarinės sesijos nutartimi Nr. 2A-41/2002,
kurioje buvo spręstas bylos atnaujinimo klausimas po Europos Žmogaus Teisių
Teismo byloje B-is ir kiti prieš Lietuvą (B-is and others v.
Lithuania, no. 47698/99, 48115/99,
judgment of 28 M-h 2002) nustatytų pažeidimų, buvo nuspręsta bylą
perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Plenarinė sesija nusprendė, kad
Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 ir
3 dalies d punkto pažeidimas dėl to, kad kaltinamieji buvo nuteisti
remiantis įslaptintų liudytojų parodymais, kurie nebuvo tinkamai ištirti ir
nebuvo sudaryta galimybė įsitikinti jų patikimumu – tai pažeidžia teisę į
gynybą, gali būti ištaisytas tinkamai apklausiant liudytojus.
Iš minėtų trijų proceso trūkumų (klaidų),
nustatytų R-a- prieš Lietuvą byloje, grąžinus bylą iš naujo
nagrinėti, galėtų būti pašalintas tik vienas – yra įmanoma pirmosios ar
apeliacinės instancijos teismo posėdyje surengus įrodymų tyrimą rungimosi ir
šalių lygybės sąlygomis surengti gynybos argumentų dėl provokavimo patikrinimą.
Vis dėlto toks sprendimas (perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar
apeliacinės instancijos teisme) būtų beprasmis ir reikštų tik proceso
vilkinimą, nes naujo įrodymų tyrimo metu pašalinti kitus nagrinėjamos bylos
trūkumus nėra galimybių: įrodinėjimo galimybės byloje išnaudotos, todėl nėra
jokios tikimybės surinkti kokių nors naujų, su pareigūnų provokuojančiais
veiksmais nesusijusių, K. R-o kaltės įrodymų; taip pat nėra jokių
galimybių nustatyti, kad V. S. ir A. Z. veiksmai nebuvo
provokuojantys. Tai reiškia, kad tokioje situacijoje plenarinė sesija gali
priimti tik vieną iš BPK 461 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų
variantų – t. y. privalo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą
nutraukti, nes teismų sprendimai, kuriais nuteistasis pripažintas kaltu dėl
išprovokuotos nusikalstamos veikos padarymo, jo kaltę grindžiant įrodymais,
kurie dėl draudimo provokuoti pažeidimo laikytini neleistinais, negali būti
laikomi teisėtais ir palikti galioti.
Plenarinė sesija konstatuoja, kad tokioje
situacijoje byla nutrauktina tiek materialinės teisės, tiek ir procesiniais
pagrindais.

Dėl baudžiamosios bylos
nutraukimo pagrindų

M-erialinės teisės aspektu plenarinė
sesija konstatuoja, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai
baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės
iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos
veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už
valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl
valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek
pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12
straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.
Baudžiamojo proceso
normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima
tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys
veiksmai pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą ar kitus
įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK
draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens
nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad „Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo
įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo
pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per
trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“. Ši
BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant
baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus
nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi,
norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“.
Be to,
nagrinėjamoje situacijoje baudžiamoji byla nutrauktina ir dėl to, kad
neleistinais pripažinus visus įrodymus, kuriais buvo grindžiama nuteistojo
kaltė, byloje nelieka jokių kaltinančių įrodymų.
Įvertinus tiek
materialinius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad
nagrinėjamoje byloje negali būti nustatyta, jog padaryta nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. yra BPK 3 straipsnio
1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą.

Dėl neviešo pobūdžio tyrimo
veiksmų taikymo ribų

Plenarinė sesija atkreipia dėmesį į
tai, kad nei ši plenarinės sesijos nutartis, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo
Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas negali būti
suprantami kaip bendrai draudžiantys taikyti nusikalstamos veikos imitacijos
modelį ar kitus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismo
Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendime pažymėta, kad
„. . . yra žinomi sunkumai, būdingi policijos uždaviniui rinkti įrodymus, siekiant
atskleisti ir tirti nusikaltimus. Šiam uždaviniui vykdyti jiems vis dažniau
reikia pasitelkti slaptuosius agentus, informatorius ir slaptus metodus, ypač
kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija“. Šiame sprendime taip pat
pažymėta, kad specialūs tyrimo metodai numatyti įvairiose tarptautinėse
sutartyse, tačiau taip pat nurodoma, kad specialiųjų tyrimo metodų, kurie gali
būti reikalingi renkant įrodymus, tokius kaip duomenis, gautus pasitelkus
slaptuosius agentus, taikymas galimas tada, kai teisės ir įsipareigojimai,
kylantys iš tarptautinių daugiašalių konvencijų, susijusių su „specialiais
klausimais“, pvz. , žmogaus teisėmis, išlieka nepaveikti, ir kad specialių
tyrimo metodų naudojimas, ypač slaptų metodų, negali pats savaime pažeisti
teisės į teisingą teismą, kad „dėl policijos kurstymo pavojaus, atsirandančio
pasitelkiant tokius metodus, jų naudojimas privalo turėti aiškias ribas“.
Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijos aišku, kad neviešo pobūdžio veiksmų atlikimas įstatymų
nustatyta tvarka pagal Konvenciją nedraudžiamas. Antra vertus, Europos Žmogaus
Teisių Teismas aiškiai nurodo (po bylos R-a- prieš Lietuvą dar
kartą tai pabrėžta Pyrgiotakis prieš Graikiją (Pyrgiotakis c. Grece,
no. 15100/06, arrêt du 21 février 2008) bylos sprendime), kad
teisingo proceso principas taikytinas tiriant visas nusikalstamas veikas,
įskaitant ir organizuoto nusikalstamumo, Konvencijos 6 straipsnyje
įtvirtinti reikalavimai galioja ir procesuose dėl komplikuočiausių nusikalstamų
veikų padarymo, o visuomenės interesais jokiose bylose negali būti pateisintas
duomenų, gautų policijos provokacijos metu, panaudojimas.

Dėl provokacijos sąvokos

Europos Žmogaus
Teisių Teismo išvada dėl draudimo kurstyti nusikalstamų veikų padarymą nėra
naujai iškelta problema. Nagrinėjant K. R-o bylą Lietuvos teismuose
jau buvo žinomas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl
nusikalstamos veikos imitacijos modelio. 2000 m. gegužės 8 d. nutarime
dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio
12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1
bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas, remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodė
bent tris svarbias taisykles:
1) „. . . modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie
tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet
nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės
veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo
nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo
nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią
asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“;
2) „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų
nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį
neteisėtą. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo
dalykas“;
3) „Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam
taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti
nusikaltimą, – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas“.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas nurodomas ir
nagrinėjamoje byloje, atmetant K. R-o kasacinį skundą, priimtoje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2001 m. vasario 27 d. kasacinėje nutartyje. Šioje nutartyje
neneigiant, kad provokacija yra draudžiama, padaryta išvada, jog konkrečiu
atveju buvo ne provokavimas, o prisidėjimas prie nuteistojo nusikalstamų
veiksmų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje R-a- prieš
Lietuvą pateiktas neleistino kurstymo apibrėžimas iš esmės sutampa su čia
minimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu. Europos Žmogaus
Teisių Teismas, remdamasis ankstesne savo praktika, nurodė, kad policijos
kurstymu laikytina tai, kad jei pareigūnai, nepaisant to, ar jie būtų saugumo
pajėgų atstovai, ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas, neapsiribotų iš esmės
pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu, bet darytų subjektui tokią įtaką, kokia
sukurstytų nusikaltimo, kuris kitaip nebūtų padarytas, padarymą, siekdami
įrodyti nusikaltimą, t. y. pateikti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį
persekiojimą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek pagal
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją provokacijos faktas nustatytinas
tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi
atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje
Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicijos išsiskyrė ne dėl
provokacijos pripažinimo ar nepripažinimo neleistina veikla, o dėl kriterijų,
pagal kuriuos neleistina, draudžiama provokacija atribojama nuo leistino prisidėjimo
prie jau daromos nusikalstamos veikos.

Dėl leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo
provokacijos

Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos R-a-
prieš Lietuvą sprendime išdėstytų motyvų, įtraukiant ir motyvus sprendimų
bei nutarimų, į kuriuos duodamos nuorodos bylos R-a- prieš Lietuvą
sprendime (Teixeira de Castro prieš P-ugaliją (Teixeira de Castro v.
P-ugal, no. 25829/94, judgment of 9 June 1998); Sequeira
prieš P-ugaliją (Sequeira v. P-ugal, no. 73557/01, decision
of 6 May 2003); Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę
(Edwards and Lewis v. the U-ited K-dom, no. 39647/98,
40461/98, judgment of 22 J-y 2003); Eurofinacom prieš Prancūziją (Eurofinacom v. F-e,
no. 58753/00, decision of 7 September 2004); Vanyan prieš Rusiją (Vanyan
v. Russia, no. 53203/99, judgment of 15 December 2005);
Khudobin prieš Rusiją (Khudobin v. Russia, no. 59696/00,
judgment of 26 October 2006); taip pat jau po bylos R-a-
prieš Lietuvą išnagrinėjimo nagrinėtose bylose (Pyrgiotakis prieš
Graikiją (Pyrgiotakis c. Grece, no. 15100/06, arrêt du 21 février
2008); M-ė prieš Lietuvą (M-e v. Lithuania,
no. 74355/01, judgment of 24 June 2008); M-a- prieš
Lietuvą (M-a- v. Lithuania, no. 10071/04, judgment of 1 J-y
2008) išdėstytų motyvų analizė leidžia išskirti taisykles, kuriomis būtina
vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius
specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į
teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį
padaryti nusikalstamą veiką.
Pirma, tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti
atliekami tik prieš asmenį, apie kurio veiką, tikėtina nusikalstamą, jau turima
duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka),
nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos
nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą – iš esmės tokia išvada padaryta
visose anksčiau nurodytose Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose.
Antra, privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai
kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus
veiksmus (motyvai bylose M-ė prieš Lietuvą, Sequeira prieš P-ugaliją).
Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs asmenys (sprendimas byloje
R-a- prieš Lietuvą); privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti
provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir
skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių
duomenų neturima (sprendimas Vanyan prieš Rusiją byloje).
Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės
pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus,
primygtinis (sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš
P-ugaliją); taip pat tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami
asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus
tarpininkus (sprendimas byloje Pyrgiotakis prieš Graikiją).
Ketvirta, nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti
gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai
neįtikinami); tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu
ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį
sankcionavimą; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti
nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta
vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką
laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį (sprendimai bylose
R-a- prieš Lietuvą, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę).
Penkta, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu,
turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos
fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra
tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai bylose R-a-
prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš P-ugaliją, Khudobin prieš
Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją).
Šešta, pageidautina, kad ne viešo pobūdžio veiksmų atlikimas būtų
kontroliuojamas teismo, nors prokuroro kontrolė savaime Konvencijos pažeidimo
nereiškia (sprendimai bylose Teixeira de Castro prieš P-ugaliją,
M-ė prieš Lietuvą).
Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai prieš K.
R-ą buvo atlikti pagal tuo metu galiojusią Operatyvinės veiklos įstatymo
1997 m. gegužės 22 d. redakciją. Šiuo metu galimybę atlikti tokius
veiksmus numato galiojančios Operatyvinės veiklos įstatymo redakcijos 12
straipsnis bei BPK 159 straipsnis. Nusikalstamos veikos imitacijos modelio
paskirtis, taikymo pagrindai bei būdai galiojančiuose įstatymuose, palyginti su
Operatyvinės veiklos įstatymo 1997 m. gegužės 22 d. redakcija, iš
esmės išliko nepakitę, todėl šioje nutartyje nurodyti nusikalstamos veikos imitacijos
modelio ir provokacijos atribojimo kriterijai, tikrinant, ar baudžiamojon
atsakomybėn traukiamas asmuo nebuvo išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką,
taikytini nepriklausomai nuo to, pagal kurį iš įstatymų ir kokią to įstatymo
redakciją buvo taikytas nusikalstamos veikos imitacijos modelis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 461 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K-o R-o prašymą patenkinti:
panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. rugpjūčio 29 nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 26 d. nutartį bei Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m.
vasario 27 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt