TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
2. 20. Kaltė bendrininkavimo atveju (BK 14–16
straipsniai, 24 straipsnis)

Bendrininkavimas iki bendros nusikalstamos veikos
sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymių realizavimo pradžios
galimas tik tiesiogine tyčia.
Būtiną kiekvieno bendrininkavimo požymį –
tarpusavio susitarimą – teismas konstatuoja atsižvelgęs į konkrečios bylos
aplinkybes.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-485/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1. 1. 4. 4. 1;1. 1. 4. 5. 1; 1. 1. 8. 6. 2;
2. 1. 7. 4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 23 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko B-o S-o, A-o
S-io ir pranešėjo J-o P-io,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. S.
pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)
dešimčiai metų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 27 d. nutartis,
kuria nuteistojo P. S. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat
nuteisti A. B. ir D. S. , tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka
neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo
pranešimą,

n u s t a t ė :

P. S.
nuteistas už tai, kad 2007 m.
kovo 6 d. , nuo 22. 00 val. iki 2007 m. kovo 7 d. 15. 00 val. , V-, (duomenys
neskelbtini), pykdamas už tai, jog S. P. draugė paėmė D. S.
rankinę, o S. P. sužalojo D. S.
kaklą, veikdamas bendrininkų grupe su A. B. ir D. S. ,
tyčia nužudė S. P. P. S. apie šešis kartus
rankomis ir kojomis smūgiavo S. P. į veidą bei
kaklą, apie du kartus – į krūtinę bei rankas, penkis kartus užšoko jam ant
krūtinės bei pilvo ir tris kartus taburete sudavė į galvą, nugarą, rankas. D. S. apie penkis kartus spyrė S. P.
į krūtinę bei kojas. A. B. du kartus rankos
delnu smogė nukentėjusiajam į veidą ir apie septynis kartus spyrė jam į veidą,
kaklą bei krūtinę. Šiais veiksmais P. S. , D. S. ir
A. B. nukentėjusiajam padarė daugybinius kaktos,
abiejų skruostų, nosies nugarėlės, viršutinės lūpos, kairės ausies kaušelio
odos nubrozdinimus, abiejų akių vokų, kairės ausies kaušelio poodines
kraujosruvas, abiejų akių odenų kraujosruvas, dešinio smilkinio srities muštinę
žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva, viršutinės lūpos gleivinės muštines
žaizdas su aplinkine kraujosruva, apatinės lūpos gleivinės kraujosruvą, abiejų
dilbių odos nubrozdinimus, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Be
to, nukentėjusysis patyrė paliežuvinio kaulo dešiniojo rago lūžį, skydinės
kremzlės dešiniosios plokštelės išorinio paviršiaus skilimą su aplinkine
minkštųjų audinių kraujosruva, krūtinės ląstos dešinės pusės odos nubrozdinimus
su aplinkine poodine kraujosruva, dešinės pusės III-IX-O, kairės pusės III-VI-O
(viengubus), VII-IX-O (dvigubus) šonkaulių lūžius su aplinkinėmis
kraujosruvomis minkštuose audiniuose, t. y. taip buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata.
Dėl to S. P. kilo komplikacijos – išsivystė ūmus
kvėpavimo funkcijos nepakankamumas – ir jis mirė.
Kasaciniu
skundu nuteistasis P. S. prašo pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti sušvelninant jam paskirtą
bausmę.
Kasatorius
skunde nesutinka su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų
grupe, nes jis, kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė
savo nuožiūra ir dėl to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais
su niekuo nesitarė. Be to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant
netiesioginei tyčiai apskritai neįmanomas, nes tik aiškiai aptartas susitarimas
daryti nusikaltimą gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas, o susitarimas
tarp bendrininkų negali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kartu
kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir
baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl byloje turi būti „aiškiai
nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu
personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Kasatorius, nesutikdamas su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nužudant žmogų nebūtina, jog
kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, tvirtina, kad asmuo
privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus
veiksmus, todėl, pasak jo, byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno
nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų
atsakomybės laipsnį“.
Kasatorius teigia
ir tai, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta
kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S. P. ,
suvokia padaryto nusikaltimo padarinių sunkumą ir mano, jog tai turėtų būti
pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punktas). Kartu kasatorius nurodo, kad nors jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė
– apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – ir buvo
pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta.
Kasatorius
taip pat tvirtina ir tai, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų
asmenų parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir
dėl to padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog
jis nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios
instancijos teismas, vertindamas kartu nuteistų šioje byloje asmenų parodymus,
vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog
jie visi buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai prisiminti įvykio
detalių.
Prokuroras
atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. S. kasacinį
skundą atmesti.
Prokuroras
atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad teismai, įvertinę byloje surinktus
įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog: nuteistieji nukentėjusįjį S. P.
nužudė veikdami bendrininkų grupe; bendrininkų susitarimas buvo išreikštas
konkliudentiniais veiksmais; visi nuteistieji veikė kaip vykdytojai. Prokuroro
teigimu, kiekvienas iš nuteistųjų suprato kito nuteistojo smurtinius veiksmus,
jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė,
kad nuo jų smurtinių veiksmų S. P. gali mirti, ir
nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, sąmoningai leido atsirasti tokiems
padariniams. Prokuroras pabrėžia, kad tuo atveju, kai nužudymas įvykdytas
bendrininkų grupės, nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus
sužalojimus – jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė
nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno
sužalojimus padarę asmenys. Taigi, prokuroro nuomone, tai, kad nuteistasis P. S. ginčija tam tikrų veiksmų atlikimą, nepaneigia jo
kaltės, nes nukentėjusiajam S. P. į kaklą, krūtinę
bei kitas kūno vietas, nors ir skirtingu intensyvumu, sudavė ne vienas kuris iš
nuteistųjų, o visi trys nuteistieji.
Kartu
prokuroras atsiliepime nesutinka ir su kasatoriaus prašymu pripažinti jo
atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto
nusikaltimo. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis P. S. kaltu
prisipažino iš dalies, nebuvo nuoširdus, ginčijo faktines bylos aplinkybes, ir
teigia, jog tokie veiksmai negali būti pripažinti nuoširdžiu gailesčiu dėl
padarytos nusikalstamos veikos.
Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų
apie bendrininkavimo nuostatų taikymą

1. Kasatorius skunde nesutinka
su teismų išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe, nes jis,
kasatoriaus tvirtinimu, S. P. mušė savo nuožiūra ir
dėl to nei veiksmais, nei žodžiais, nei kokiais nors ženklais su niekuo
nesitarė. Be to, pasak kasatoriaus, bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai
apskritai yra neįmanomas, o susitarimas tarp bendrininkų negali būti išreikštas
konkliudentiniais veiksmais. Kartu kasatorius tvirtina, kad asmuo privalo
atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus,
todėl byloje turi būti „aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio
asmens veiksmai, kartu personalizuojant visų atsakomybės laipsnį“. Taigi
kasatorius, nors tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje
byloje buvo pažeistos BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas.
2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra
tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir
sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant
nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatyme imperatyviai
nustatyta, kad bendrininkavimas – tyčinė nusikalstama veika, tačiau šios kaltės
galimi variantai (rūšys) bendrininkavimo atveju – tiesioginė ar (ir)
netiesioginė tyčia – nenurodyti. Sisteminis bendrininkavimo instituto nuostatų
(BK 24–26 straipsnių, 23 straipsnio 3 dalies) aiškinimas suponuoja išvadą, kad
organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis, paskirtis, kryptingumas,
susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir kt. rodo, kad šie
bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai
nusikalstamai veikai padaryti, nori ir siekia, kad vykdytojas (vykdytojai) ją padarytų.
Pažymėtina, kad organizatorius, kurstytojas, padėjėjas savo veiksmais bendros
nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiojoje dalyje, sudėties požymių
nerealizuoja, šių bendrininkų nusikalstamos veikos aprašytos BK bendrojoje
dalyje (BK 24 straipsnis). Taigi bendrininkų veikla iki bendros nusikalstamos
veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymių realizavimo galima
tik tiesiogine tyčia.
Jei BK specialiojoje dalyje numatytos tyčinės
nusikalstamos veikos sudėties požymius bendromis pastangomis realizuoja keli
asmenys – bendravykdytojai, tokio bendrininkavimo tyčios rūšies – tiesioginės,
netiesioginės tyčios – galimybės priklauso ir nuo minėtos sudėties
subjektyviosios pusės aprašymo įstatyme pobūdžio ar ypatumų. Tais atvejais, kai
įstatyme nenurodyta, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, kai nusikalstamos
veikos motyvas ar tikslas nėra būtini sudėties požymiai, tai tokia veika gali
būti padaroma ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Taigi, jei tokią veiką padaro
bendrininkų grupė, kurią sudaro tik bendravykdytojai, bendrininkavimas
netiesiogine tyčia yra galimas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas ir
tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Teismai neginčijamai konstatavo, kad S. P. nužudė bendrininkų grupė, kurios visi nariai
veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia. Byloje kitų asmenų, kitokios rūšies
bendrininkų, pavyzdžiui, kursčiusių nužudyti, nenustatyta. Taigi kasatoriaus
teiginys, kad bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai neįmanomas,
nepagrįstas.
3. Pagal
baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės
nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų
pastangomis. Pagal baudžiamąjį
įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).
T-ėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą
veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų
požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai
nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją
atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi
būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra
sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK
specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos –
bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo
sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi
kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti
konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto
bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos,
jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai,
kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat
supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje
dalyje, požymius.
Būtinu bet kurios
bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24
straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl
bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas.
Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį
būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.
Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų
susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar
konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t. ), todėl įrodinėjant
susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai
aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007,
2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos
veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai
atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą
veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų
susitarimo ribų peržengimas).
Iš bylos medžiagos
matyti, kad nuteistieji ir nukentėjusysis buvo kartu tame pačiame bute ir iki
nukentėjusiojo S. P. konflikto su D. S.
pradžios, ir S. P. nužudymo metu. Nuteistieji,
pykdami, kad nukentėjusiojo S. P. draugė paėmė D. S. rankinę ir kad S. P. sužalojo
D. S. kaklą, pasikeisdami su pertraukomis mušė,
spardė ir pan. nukentėjusįjį. Nė vienas iš nuteistųjų nebandė sustabdyti S. P. mušimo, vadinasi, pritarė kitų bendrininkų
veiksmams. T-ėl toks aktyvus nuteistųjų elgesys iš esmės reiškė susitarimą
bendrai mušti S. P. , „atkeršyti jam už D. S. sužalojimą“.
Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais
veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų
veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, taip
išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti. T-ėl apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji suprato vieni kitų smurtinius veiksmus, jiems
pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo
tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nukentėjusiojo
mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti (BK 15 straipsnio 3 dalis),
kad „[. . . ] bendras motyvas juos (nuteistuosius) apjungė. [. . . ] jie
visi pyko ant S. P. , visi kartu spardė jį kaip kamuolį, pritardami vienas
kito veiksmams“ bei taip smurtaudami S. P. padarė
sužalojimus, nuo kurių visumos jis mirė, ir motyvuotai sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip
bendravykdytojai ir privalo atsakyti už kilusias pasekmes.
4. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai
bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju,
kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę
nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai) (BK 24
straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką nėra
būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus,
pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį
naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK
129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų
praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas).
Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje BK 24 straipsnio
1, 3 dalių, 25 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.  

Dėl kasatoriaus argumentų
apie jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes

1. Kasatorius
teigia, kad nors tiksliai prisimena ne visas įvykio aplinkybes, prisipažįsta
kaltu dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi nužudęs S. P. ,
suvokia padaryto nusikaltimo pasekmių sunkumą ir mano, jog tai turėtų būti
pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punktas).
BK 59 straipsnio 1 dalies 2
punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją
atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino
padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2)
kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo
išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą
veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinės bylos
Nr. 2K-360/2006, 2K-526/2006, 2K-438/08). Taigi teismas, norėdamas kaltininko
prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdų
gailėjimąsi pripažinti aplinkybe, lengvinančia jo baudžiamąją atsakomybę, turi
nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad
dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.
Pagal susiformavusią teismų
praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis
pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų
įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais
atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo,
sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas
sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK
59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl
padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus
– stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo
poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis
yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nustatydami kaltininko nuoširdų
gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo teismai paprastai įvertina jo elgesį tuoj po
šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ (Baudžiamojo
kodekso 129 straipsnis)“; Išvadų 7 punktas).
Iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. S. ir
ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme kaltu prisipažino iš
dalies, duodamas parodymus ginčijo esmines faktines bylos aplinkybes (pvz. , užšokimą
ant nukentėjusiojo krūtinės, nukentėjusiojo daužymą taburete), taip siekdamas
sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei norėdamas palengvinti savo
teisinę padėtį, sumušęs nukentėjusįjį paliko jį gulėti ir nuėjo miegoti,
pagalbos jam nesuteikė. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors
nuteistasis P. S. tiesiogiai ir nenurodė, iš esmės viso
bylos proceso metu neigė priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių ir
nukentėjusiojo mirties. Vadinasi, nuteistasis P. S. nebuvo
nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes, gailestis
dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Taigi nuteistojo P. S.
prisipažinimas iš dalies įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą ir tik formalus
gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.  
2. Pažymėtina,
kad kasatorius skunde taip pat nepagrįstai teigia, jog, nors jo atsakomybę
sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9
punktas) – ir buvo pašalinta, jam paskirta bausmė nesušvelninta. Iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apsvaigimas nuo alkoholio buvo
pripažintas nuteistųjų A. B. bei P. S.
atsakomybę sunkinančia aplinkybe. D. S. atsakomybę
sunkinančia aplinkybe pripažinta tik tai, kad jis veikė bendrininkų grupe su A. B. bei P. S. Apeliacinės instancijos teismo
nutartimi visų apeliantų skundai atmesti, nedarant jokių pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio pakeitimų. Kita vertus, pats P. S. savo
girtumą pripažįstą ir kasaciniame skunde. Taigi kasatorių galėjo suklaidinti apeliacinės
instancijos teismo nutarties teiginys, kad A. B. , P. S.
ir D. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai,
„kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe, nuteistiesiems A. B. ,
D. S. (turėtų būti – P. S. ), dar viena
atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jų girtumas turėjo įtakos
nusikalstamos veikos padarymui“. Tai, kolegijos nuomone, turi būti laikoma
technine klaida, nes, minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu,
kuris apeliacinės instancijos teismo nutartimi nebuvo pakeistas, apsvaigimas
nuo alkoholio buvo pripažintas tik nuteistųjų A. B. bei
P. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Dėl kasatoriaus argumentų
apie Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymąsi
           
Kasatorius
skunde teigia, kad teismas įrodymus – kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų
parodymus – vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir dėl to
padarė neteisingas išvadas, taip pat nepagrįstai atmetė jo teiginį, jog jis
nešokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Pasak kasatoriaus, pirmosios
instancijos teismas, vertindamas kitų kartu šioje byloje nuteistų asmenų
parodymus, vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, nes neatkreipė dėmesio į
tai, jog visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio ir negali tiksliai
prisiminti įvykio detalių. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir
nenurodo, iš esmės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas
įrodymus jo baudžiamojoje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą
įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie
patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai
bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso
veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia
teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal
savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi,
duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik
teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. T-ėl kaltininkui nepriimtinos teismų
išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime
negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos
matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo
bylos aplinkybes ir teisiamajame 2008 m. vasario 8–22 d. posėdyje patikrino
byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus tris
kaltinamuosius, liudytoją A. P. , ekspertą T. B. , teisiamojo posėdžio metu perskaitė iki bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš Lietuvos išvykusių gyventi kitur
liudytojų A. K. , N. L. , dėl
nenustatytos gyvenamosios vietos teisiamajame posėdyje nedalyvavusio liudytojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat
dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus,
laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek
lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo P. S. ir
teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal BPK 301
straipsnio 1 dalies reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais
įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas BPK 305
straipsnio 1 dalies nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų,
kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis
atmetė kitus – P. S. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas,
neviršydamas nuteistojo P. S. apeliacinio skundo
ribų, t. y. patikrindamas bylą tiek, kiek to prašoma jo skunde, konstatavęs,
kad „apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. B. , D. S. ir P. S. inkriminuotų
nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes“, tinkamai įvertino byloje esančių bei
teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetą ir su pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu sutiko.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija
konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio
5 dalies nuostatos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. S. kasacinį
skundą atmesti.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt