TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
2. 3. Ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekama liudytojo apklausa (BPK 184 straipsnis).
Esminis BPK
pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis)

S-iškas,
tinkamai procesine tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo
atsisakymas dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje
liudytojo apklausoje bei atsisakymas pasinaudoti teise reikalauti, kad tokioje
apklausoje dalyvautų įtariamojo gynėjas, netrukdo apklausti liudytoją, o tokios
apklausos būdu gautus faktinius duomenis teisme pripažinti įrodymais.
Procesiniame
dokumente nurodytas klaidingas jo pavadinimas savaime nereiškia, kad tai yra
esminis BPK pažeidimas.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-221/2008
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorijos:
2. 1. 7. 1; 2. 1. 7. 3;
2. 1. 7. 4; 2. 2. 1. 11; 2. 2. 2. 1. 1; 2. 2. 2. 2. 3; 2. 13. 1. 4; 2. 13. 1. 5; 3. 1. 5. 13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 16 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš
pirmininko pranešėjo J-o P-io, V-o A-uko, E-aus B-o,
D-os B-ės, R-o B-o, V-aus Č-os, G-o G-os,
O-o F-o, A-o K-aus, V-o M-o, V-o P-o,
A-o P-io, A-os R-ės, V-o Ranonio, A-o S-io, B-o S-o, T-o
Š-o,
sekretoriaujant J-ei
N-ei,
dalyvaujant prokurorui T-ui
M-ui,
gynėjams advokatams G-ui
D-i, I-ui B-ui,
išteisintiesiems V. B.
ir G. R. ,
teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo,
panaikinus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. B. išteisintas
pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 104 straipsnį ir 2000 m.
BK 178 straipsnio 1 dalį, o G. R. – pagal 1961 m. BK
104 straipsnį, 234 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį,
neįrodžius jų dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d.
nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis,
V. B. ir G. R. paskirtos bausmės
subendrintos su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. sausio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais
paskirtomis bausmėmis, panaikinta.
Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d.
nuosprendžiu nuteisti:
V. B. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės
atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis,
paskirta bausmė iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais
paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės
atėmimas šešiolikai metų. V. B. nusikalstama
veika – automobilio bei turto iš automobilio vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio
2 dalies perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo
baudžiamosios atsakomybės suėjus senaties terminui atleistas.
G. R. pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuteistas laisvės
atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis 2000 m. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis,
paskirta bausmė iš dalies sudėta su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 4 d. nuosprendžiais
paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės
atėmimas penkiolikai metų. G. R. dėl neteisėto,
neturint leidimo šaunamojo ginklo, vieno kalibro šaudmens įgijimo, laikymo,
nešiojimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės
suėjus senaties terminui atleistas, o jo nusikalstama veika – automobilio bei
turto iš automobilio vagystė – iš 2000 m. BK 178 straipsnio 2 dalies
perkvalifikuota į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės
suėjus senaties terminui atleistas.
Plenarinė
sesija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio generalinio
prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų ir jų gynėjų,
prašiusių generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti,
paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu V. B. ir G. R. nuteisti už tai, kad 1992 m. balandžio
19 d. , apie 14. 00 val. , veikdami iš anksto susitarę, tyčia nužudė R. P. Šis nusikaltimas padarytas (duomenys
neskelbtini), iš keršto R. P. dėl jo tariamai atliktų
aktyvių veiksmų – 1991 metų rudenį įvykdyto kėsinimosi į V. Š.
M-žioklinio peilio rankena V. B. smogė R. P. į viršugalvį, nukentėjusiajam suklupus, V. B. tuo pačiu peiliu dūrė jam į pasmakrę. Po to V. B. galvos linktelėjimu paskatino G. R.
nušauti R. P. : G. R. iš
tyrimo ir teismo metu nenustatytos markės šaunamojo ginklo iššovė vieną šūvį R. P. į galvą.
V. B. ir G. R. dar buvo
kaltinami tuo, kad jie kartu su Z. J. 1992 m. balandžio
19 d. , apie 15. 00 val. , pagrobė (duomenys neskelbtini) stovėjusį R. P. 16 000 Lt vertės automobilį VAZ 21093 (duomenys
neskelbtini) su jame buvusiomis 20 000 Lt vertės radiotechnikos
detalėmis.
Pirmosios
instancijos teismas V. B. ir G. R.
veiką (dėl R. P. priklausančio automobilio ir
jame buvusių 20 000 Lt vertės detalių vagystės) iš 2000 m. BK 178 straipsnio
2 dalies perkvalifikavo į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir, vadovaudamasis
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. B. ir G. R. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, suėjus
senaties terminui.
Taip pat G. R. pagal 1961
m. BK 234 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 1992 m. balandžio
19 d. , ne trumpesniu kaip 14. 00–15. 00 val. laikotarpiu, (duomenys
neskelbtini), neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijęs, laikė ir nešiojosi
tyrimo metu nenustatytos markės šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, kuriuos panaudojo
nužudant R. P.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, G. R. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto,
neturint leidimo, šaunamojo ginklo, vieno šaudmens įgijimo, laikymo, nešiojimo)
nuo baudžiamosios atsakomybės, suėjus senaties terminui, atleido.
Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs V. B. ir G. R. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad neįrodyta, jog
nuteistieji V. B. ir G. R. dalyvavo
padarant nusikalstamas veikas, ir panaikinęs pirmosios instancijos teismo
apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos
teismas išvadas dėl V. B. bei G. R.
kaltės grindė prieštaringais įrodymais, bei konstatuota, jog abejonės turi
būti aiškinamos V. B. ir G. R.
naudai, nes išnaudojus visas galimybes jų nepavyko pašalinti.
Apeliacinės
instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti
nuosprendžio liudytojo Z. J. ikiteisminio tyrimo
metu duotais parodymais, nes jie yra prieštaringi bei nenuoseklūs ir
prieštaravimų negalima pašalinti, nes šis liudytojas mirė. Be to, šie parodymai
gauti pareigūnams naudojant smurtą prieš liudytoją Z. J.
Teismas nurodė ir tai, kad liudytojo Nr. 1 parodymai prieštarauja Z. J. parodymams, ir konstatavo, kad liudytojo Nr. 1
parodymų tikrumo negalima išaiškinti, todėl jo parodymai negali būti pripažinti
įrodymais, nes šis „liudytojas nurodė, kad jo parodymų šaltinis yra duomenys,
gauti iš nuteistojo Z. J. , kuris negali būti
apklaustas“ – yra miręs.
Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad liudytojai R. U. ir
A. Š. davė prieštaringus parodymus, nes „R. U. parodė, kad apie nužudymą sužinojo iš A. Š. Šis teigė, kad pirmiausia sužinojo iš R. U. “ Kartu teismas konstatavo ir tai, kad R. U. parodymai tarpusavyje nesutampa.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų
tikrumu bei objektyvumu ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo grįsti liudytojo V. B.
parodymais, nes tai, „jog būtent V. B. pasiūlė
jį (R. P. ) surasti ir atkasti palaikus, liko
nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais“. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad V. B. parodė, jog asmenis, dalyvavusius nužudant R. P. , jam nurodė R. M. , o
šis, apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jam
nežinomos R. P. dingimo aplinkybės. Apeliacinės instancijos
teismas, pripažinęs, kad „V. B. savo parodymus
patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas toje vietovėje, kur buvo
rasti R. P. palaikai“, kartu nurodė, kad „jo parodymai,
jog būtent V. B. pasiūlė jį surasti ir atkasti
palaikus, liko nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“.
Apeliacinės
instancijos teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo
grįsti nuosprendžio ir liudytojo A. K. 2005 m. kovo 24
d. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes šie parodymai buvo
tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip
pažeidžiant BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio nuostatas. Kolegijos
nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta liudytojo A. K.
apklausa pažeidė BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kaltinamųjų
teises, nes ši apklausa buvo atlikta į ją nepristačius suimtų įtariamųjų V. B. bei G. R. ir
nedalyvaujant jų gynėjui, kuriam apie šią apklausą net nebuvo pranešta, nors
prokuroras 2004 m. spalio 26 d. nutarimais įtariamiesiems V. B.
bei G. R. paskyrė gynėją. Be to, apeliacinės
instancijos teismo tvirtinimu, liudytojo
A. K. parodymai, kuriuos jis davė iki
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
gruodžio 21 d. nutarties panaikinti Šiaulių apygardos teismo 1996 m.
rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį dėl G. R. dalyvavimo nužudant R. P. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir perduoti bylą iš
naujo tirti priėmimo, buvo duoti aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas
negalimas, todėl jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas.
2004 m. rugsėjo 7 d. prokuroras, gavęs A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo ir jo prisipažinimą, pažeisdamas BPK 446 straipsnio
3 dalies nuostatas, priėmė ne nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių, bet nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96,
kurioje buvo įsiteisėjęs išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G. R. bei apkaltinamasis nuosprendis Z. J. ,
ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo
paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo
teigimu, „dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atliktas tyrimas nepasipildė
objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais“.
Kasaciniu
skundu generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d.
apkaltinamąjį nuosprendį, nes byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą liudytojo A. K. parodymų vertinimą, pažeidė BPK 20 straipsnio
5 dalies reikalavimus, nes minėto asmens parodymus vertino prieštaringai, neišsamiai, šališkai ir nepagrįstai. Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo metu
fiksuojant liudytojo A. K. parodymus buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų, todėl šio liudytojo parodymais pirmosios instancijos
teismas neturėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas A. K. parodymus, įvairiais būdais stengėsi sumenkinti jų reikšmę ir patikimumą,
neatsižvelgdamas į tai, kad išvadas būtina pagrįsti. Teismas, pavyzdžiui,
neanalizavo A. K.
prisipažinimo
atsiradimo šioje byloje aplinkybių, netikrino jo parašo tikrumo, nors iš
nuosprendžio matyti, kad toks dokumentas teismo traktuojamas kaip nepatikimas.
Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis
paviršutiniška vizualine apklausos turinio
analize, nusprendė, kad A. K. parodymai buvo tiesiog
perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, ir nurodė, kad taip
buvo pažeisti BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos
teismo nuosprendyje nurodyta, jog A. K. parodymai
iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
gruodžio 21 d. nutarties priėmimo duoti
aplinkybėmis, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, todėl pirmosios
instancijos teismas jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalėjo, tačiau vis
dėlto jais rėmėsi vertindamas ir kitų toje
pačioje tyrimo stadijoje apklaustų liudytojų – R. S. , R. U. , V. B. – parodymus. Be to,
kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog A. K. parodymai yra niekinis įrodymų šaltinis, grindžia
tuo, kad neteisingas prokuroro 2004 m.
rugsėjo 7 d. nutarimo pavadinimas buvo pagrindas
po to nutarimo sekusius procesinius veiksmus laikyti niekiniais. Kasatorius tvirtina, kad teismas visiškai
nepagrįstai neįvertino to, kad prokuroro 2004
m. rugsėjo 7 d. nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais ir
pagrįstais motyvais, reikiamais BPK straipsniais, todėl tik pavadinimo
ydingumas šiuo konkrečiu atveju neturėjo jokios įtakos tyrimo veiksmų ar
procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.
Kasatorius nesutinka
su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad pirmosios
instancijos teismas neįvertino to, jog
liudytojo A. K.
apklausa, atlikta
ikiteisminio tyrimo teisėjo, pažeidė kaltinamųjų
teises, įtvirtintas BPK 184 straipsnio 4 dalyje, nes nebuvo užtikrintas įtariamųjų V. B. ir G. R. bei jų gynėjų
dalyvavimas liudytojo A. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau, kaip nurodo kasatorius, viso proceso metu įtariamiesiems ir jų gynėjams nuolat buvo užtikrinama galimybė
įgyvendinti visas BPK nustatytas teises, be to, dalyvaujant valstybės skirtam
gynėjui, visos jų teisės buvo išaiškintos pasirašytinai, apie numatomą apklausą įtariamieji buvo informuoti laiku ir tinkamai. I- V. B. , ir G. R. raštu
atsisakė dalyvauti A.
K. apklausoje, raštu
pareiškė nepageidaujantys, kad apklausoje
dalyvautų koks nors jų interesams galintis atstovauti gynėjas.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos
teismo išvados dėl Z. J. , liudytojų Nr. l, A. M. , R. S. , R. U. , A. Š. , R. R. , V. B. parodymų pripažinimo abejotinais bei nepatikimais įrodymais padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus, nes nuosprendyje šie įrodymai įvertinti iškraipant jų
prasmę, atskirai vienas nuo kito, nenurodant motyvų,
paaiškinančių, kodėl atmetama kaltinančių įrodymų visuma. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos
teismas, nuosprendyje remdamasis R. R. parodymais
apie šūvio atstumą bei faktorius ir visiškai nepasisakydamas apie apeliacinėje
instancijoje tirtą kitą įrodymą – eksperto R. B. apklausą būtent apie šūvio faktorius,
atstumus, taip pat pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
Generalinio prokuroro
pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie
A. K. parodymus

1. Esminiais kasacinio skundo
argumentais siekiama paneigti apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad „A. K. parodymų nėra pagrindo laikyti įrodymu 2000 m.
BPK 20 straipsnio prasme, patvirtinančiu nuteistųjų kaltę, ir į juos atsižvelgti“.
1. 1. Iš bylos medžiagos matyti,
kad Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu G. R. dėl R. P. nužudymo
buvo išteisintas, Z. J. pakeitus parodymus ir
teigiant, jog jis G. R. bei V. B.
apkalbėjo tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) pareigūnams darant poveikį.
Prokuroro 1999 m. sausio 22 d. nutarimu baudžiamoji byla kaltinamajam V. B. dėl R. P. nužudymo
nutraukta, o kitu tos pačios dienos prokuroro nutarimu parengtinis tardymas
baudžiamojoje byloje sustabdytas, nenustačius trauktinų baudžiamojon
atsakomybėn asmenų.
2004 m. rugsėjo 7 d. , gavus A. K. prašymą apklausti jį dėl R. P. nužudymo,
Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje priimtas nutarimas atnaujinti
baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo įsiteisėjęs Šiaulių apygardos
teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis G. R. ,
ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo
paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Nutarime nurodyta, kad to pagrindas – A. K. prisipažinimas, jog jis darė poveikį Z. J. , kad šis pakeistų parodymus G. R.
bei V. B. naudai. 2004 m. rugsėjo 10 d. , 2004 m.
rugsėjo 14 d. , 2004 m. spalio 19 d. A. K. apklaustas
kaip liudytojas R. P. nužudymo byloje.
1. 2. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi prokuroro išvada
ir tyrimo medžiaga, 2004 m. gruodžio 21 d. priėmė nutartį panaikinti Šiaulių
apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį G. R. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, atnaujinti
baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir perduoti ją iš naujo tirti Lietuvos
Respublikos generalinei prokuratūrai. Generalinės prokuratūros Organizuotų
nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras 2004 m.
gruodžio 28 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino prokuroro 1999 m. sausio 22 d.
nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 86-2-013-92 V. B.
ir į vieną ikiteisminį tyrimą sujungė baudžiamąsias bylas Nr. 86-2-013-92
bei Nr. 09-2-032-96, pagrindine laikant baudžiamąją bylą Nr. 86-2-013-92.
1. 3. Skundžiamame apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas
apkaltinamojo nuosprendžio V. B. bei G. R. negalėjo grįsti liudytojo A. K.
2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos protokolu, jo 2004 m. rugsėjo 14 d. ,
2004 m. spalio 19 d. papildomų apklausų protokolais, nes „juose užfiksuoti
ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie atlikti esant įsiteisėjusiam ir dar
nepanaikintam Šiaulių apygardos teismo 1996 m. rugsėjo 30 d. išteisinamajam
nuosprendžiui dėl G. R. (T. 3, b. l. 71–76) bei
esant galiojantiems ir nepanaikintiems 1999 m. sausio 22 d. nutarimui, kuriuo
nutraukta baudžiamoji byla prieš kaltinamąjį V. B. , neįrodžius jo
dalyvavimo padarant nusikaltimą, bei 1999 m. sausio 22 d. nutarimui sustabdyti
parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 86-2-013-92, nenustačius trauktinų
baudžiamojon atsakomybėn asmenų (T. 3, b. l. 112 )“. Teismo nuomone, pagal BPK
3 straipsnio 8 punktą asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to
paties kaltinimo ar teismo nutartis arba prokuroro nutarimas nutraukti procesą
tuo pačiu pagrindu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas
turi būti nutrauktas. Nuosprendyje nurodyta, kad prokuroro 2004 m. rugsėjo
7 d. nutarimas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96, kurioje buvo
įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo išteisinamasis 1996 m. rugsėjo 30 d.
nuosprendis G. R. , ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pažeidžia BPK
446 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias, jog prokuroras priima
nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Šiame įstatyme
nenumatyta, kad prokuroras atnaujina bylą, nes tai teismo, išnagrinėjusio
prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą, prerogatyva. T-ėl apeliacinės instancijos
teismo nuomone, šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmai,
atlikti priėmus minėtą prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą iki Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
gruodžio 21 d. nutarties, yra neteisėti, o jų metu gauti faktiniai duomenys
neturi teisinės reikšmės. Tai, kaip matyti iš išteisinamojo nuosprendžio, buvo
vienas iš esminių argumentų panaikinant pirmojoje instancijoje priimtą
apkaltinamąjį nuosprendį R. P. nužudymo byloje.
            1. 4. Kasatorius
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojo A. K. parodymai, duoti iki Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
gruodžio 21 d. nutarties priėmimo, buvo duoti aplinkybėmis, dėl kurių
baudžiamasis procesas negalimas, ir todėl jais apkaltinamasis nuosprendis
negalėjo būti grindžiamas. Kasatorius taip pat mano, kad klaidingas prokuroro
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo pavadinimas negali būti pagrindas atmesti
prokurorui duotus liudytojo A. K. parodymus,
nes šis nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir
motyvuotas.
1. 5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą procesą dėl
naujai paaiškėjusių aplinkybių gali pradėti tik prokuroras, savo iniciatyva
arba pagal nuteistojo, išteisintojo, jų gynėjo ir atstovo pagal įstatymą,
nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovo pareiškimą,
kai nustatoma bent viena iš BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių. Tokiu
atveju prokuroras priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių ir pats atlieka tų aplinkybių tyrimą arba paveda tai padaryti
ikiteisminio tyrimo įstaigai (BPK 446 straipsnio 3 dalis). Kai naujai
paaiškėjusios aplinkybės baigiamos tirti ir yra pagrindas atnaujinti bylą,
prokuroras surašo išvadą ir ją su tyrimo medžiaga perduoda Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui (BPK 447 straipsnio 1 dalis), kuris, išnagrinėjęs
prokuroro išvadą ir tyrimo medžiagą, priima vieną iš šių nutarčių: panaikinti
teismo nuosprendį ar nutartį, atnaujinti bylą ir perduoti ją iš naujo tirti ar
iš naujo nagrinėti teisme; panaikinti teismo nuosprendį ar nutartį ir nutraukti
bylą; atsisakyti atnaujinti bylą (BPK 449 straipsnio 1 dalis).
Minėta, byloje yra A. K. prisipažinimas ir prašymas apklausti jį kaip liudytoją
dėl R. P. nužudymo. Generalinio prokuroro
pavaduotojas, susipažinęs su šiuo dokumentu, nustatė, kad A. K. dėl R. P. nužudymo
nurodė aplinkybes, kurios anksčiau buvo nežinomos, ir, vadovaudamasis BPK 444
straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsnio 3 dalimi, priėmė 2004 m. rugsėjo
7 d. nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir pradėti
ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Vadinasi, šis
prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir esant
baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams. Kartu pažymėtina, kad pats
minėto prokuroro nutarimo pavadinimas – „atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių“ – yra klaidingas, nes pagal BPK 446 straipsnio 3
dalį prokuroras tokiu atveju priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių. Pripažįstant, kad ši prokuroro klaida, taip pavadinant
2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, yra nepateisinama, kartu nėra pagrindo
teigti, jog klaidingas nutarimo pavadinimas šiuo konkrečiu atveju savaime gali
būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas BPK 369
straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Taigi, jeigu neteisingai pavadintas
procesinis dokumentas priimtas iš esmės vadovaujantis įstatyme nustatytais
pagrindais bei pagal įstatyme nustatytą tvarką ir jeigu remiantis tokiu dokumentu
vėliau priimami sprendimai, atliekami veiksmai, laikantis baudžiamojo proceso
įstatymo reikalavimų, tai toks dokumentas savame netampa neteisėtu su visomis
iš to kylančiomis pasekmėmis. Kartu tai nereiškia, kad baudžiamasis procesas
šioje baudžiamojoje byloje, kaip nepagrįstai pripažino apeliacinės instancijos
teismas, vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8 punktą, kuriame suformuluotas
non bis in idem principas, draudžiantis tą patį asmenį už tą pačią
nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai
paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo proceso etapas, vykstantis
paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį ar nutartį, kuriame
tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir
pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso tąsa, o ne
naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme numatytiems
pagrindams – leidžiamas (kasacinė byla Nr. 2K-20/2003).
Vadinasi, iš esmės techninei klaidai – neteisingam
prokuroro 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimo pavadinimui – apeliacinės instancijos
teismas šioje byloje suteikė per didelę teisinę reikšmę. Pažymėtina, kad ir V. B. bei G. R. , ir jų gynėjai viso bylos proceso
metu nurodyto prokuroro nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo nekvestionavo.
1. 6. Minėta, kad proceso dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių pradžia – prokuroro nutarimas pradėti procesą dėl tokių aplinkybių,
kurių tyrimą, vadovaujantis BPK taisyklėmis, reglamentuojančiomis ikiteisminį
tyrimą, prokuroras atlieka pats arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo
įstaigai. Atliekant tyrimą, gali būti daromi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai,
o tyrimas baigiamas prokurorui surašant išvadą arba nutarimą nutraukti procesą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, prokurorui priėmus minėtą 2004 m.
rugsėjo 7 d. nutarimą, kaip liudytojai buvo apklausti A. K. , R. B. , Ž. G. , V. B. ir kt. , taip pat kaip įtariamasis
apklaustas V. Š. , atliktas V. B. parodymų patikrinimas vietoje, renkami kiti duomenys.
Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami BPK nustatyta tvarka. T-ėl
šios baudžiamosios bylos atnaujinimo procesas vyko esant baudžiamojo proceso
įstatyme numatytiems pagrindams, iš esmės laikantis baudžiamojo proceso
reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais,
gautais šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje.
2. Kartu
apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad „negali įrodymu būti
liudytojo A. K. apklausų pas ikiteisminio tyrimo
teisėją protokolas“, nes šioje apklausoje nedalyvavo suimti įtariamieji V. B. ir G. R. , kurių dalyvavimas pagal BPK 184 straipsnio
4, 5 dalis buvo būtinas. Be to, nuosprendyje tvirtinama, kad A.
K. dėl sunkios fizinės sveikatos būklės nebepajėgė savarankiškai duoti
parodymų, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokole
perrašyti jo anksčiau prokurorui duoti parodymai. Tai pažeidžia BPK 178
straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio normas, reglamentuojančias asmenų
apklausos protokolo surašymo tvarką.
Kasatorius nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad liudytojo A. K.
2005 m. kovo 24 d. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo
tiesiog perrašyti iš jo 2004 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo, taip
pažeidžiant BPK 178 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnių nuostatas, kad ikiteisminio
tyrimo teisėjo atlikta liudytojo A. K. apklausa pažeidė įtariamųjų
teises, numatytas BPK 184 straipsnio 4 dalyje.
2. 1. Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai fiksuojami surašant protokolus (BPK
179 straipsnis). Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos protokolas taip pat surašomas
laikantis BPK 179 straipsnyje numatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad asmenų
duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos
metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų
parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas,
reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie
parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo (kasacinė byla Nr.
2K-562/2006).
Apeliacinės instancijos teismas
tvirtina, kad išvadą, jog liudytojo A. K. parodymai, duoti
ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes
užfiksuoti pažeidžiant BPK 179 straipsnio ir 178 straipsnio 4 dalies nuostatas,
padarė lygindamas A. K. parodymus, duotus 2004 m.
rugsėjo 10 d. prokurorui, su jo parodymais, duotais 2005 m. kovo 24 d.
ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei, teismo teigimu, atsižvelgdamas į medicininių
dokumentų įrašus apie A. K. sveikatos būklę.
Pažymėtina, kad apeliacinės
instancijos teismo nuoroda į BPK 178 straipsnio 4 dalies pažeidimą yra netiksli,
nes šioje BPK 178 straipsnio dalyje įtvirtintos nuostatos, nesusijusios su
tyrimo veiksmų eigos ir jų rezultatų fiksavimu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad
vienas iš apeliacinės instancijos teismo argumentų pripažinti liudytojo A. K. parodymus neleistinais buvo V. B.
ir G. R. apeliaciniuose skunduose iškelta
abejonė, jog šis liudytojas dėl savo sunkios fizinės būklės nebepajėgė
savarankiškai duoti parodymų apie bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu byloje
esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos, teismo medicinos
ekspertizės akte nurodyta, kad „A. K. iki susirgdamas
sunkia piktybine kraujo sistemos liga ir jos metu galėjo teisingai suvokti
reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus [. . . ]; Jokie
vaistai bei medikamentai naudoti A. K. ligai gydyti
neturėjo įtakos jo psichinei bei psichologinei būsenai“. Taigi apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas medicininius dokumentus apie A. K.
sveikatos būklę, neatsižvelgė į minėtą ekspertizės aktą ir jo nevertino. Kita
vertus, to paties asmens parodymų, duotų skirtingų apklausų metu, sutapimas
savaime, neišaiškinus tokios apklausos aplinkybių, nėra pakankamas pagrindas
pripažinti esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
2. 2. Pažymėtina, kad A. K. parodymai, nulėmę šios baudžiamosios bylos
atnaujinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartimi, apeliacinės instancijos
teismo atmesti šiame teisme iš esmės jų netyrus (pavyzdžiui, nei A. K. apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo
teisėjas, protokolo turinys, nei A. K. papildomos
2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos garso įrašas apeliacinės instancijos teisme
nebuvo paskelbti). Vadinasi, kasatorius pagrįstai tvirtina, kad apeliacinės
instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus ir suabejojęs
ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta A. K. apklausa,
šios apklausos aplinkybių nesiaiškino, nors įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ir
teismas turėjo visas galimybes apklausti A. K. apklausą
vykdžiusius bei apklausoje dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos
teismas, neigdamas A. K. parodymų teisėtumą,
leistinumą, nurodė ir tai, kad abejotina, ar A. K. vardu
surašytas prisipažinimas pasirašytas jo paties, nes parašas nepanašus į A. K. Tačiau A. K. prisipažinimo
atsiradimo byloje aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė.
2. 3. Pagal BPK 184 straipsnio
4 dalį apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausos vietą ir
laiką, kai ji atliekama prokuroro prašymu, prokuroras privalo pranešti
įtariamajam ir jo gynėjui, kurie turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje,
užduoti apklausiamajam klausimus, o baigus apklausą – susipažinti su apklausos
protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Suimtas įtariamasis pristatomas į
apklausos vietą.
Pažymėtina, kad baudžiamojo
proceso įstatyme nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, kuris tokiose situacijose,
kai įtariamieji pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį turi teisę dalyvauti ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje, tačiau atsisako tokia teise
pasinaudoti, nustatytų prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigą
pakartotinai pranešti įtariamajam ar jo gynėjui apie tokios apklausos vietą ir
laiką. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato ir priverstinio įtariamojo
pristatymo į prokuroro prašymu BPK 184 straipsnio tvarka ikiteisminio tyrimo
teisėjo atliekamą liudytojo apklausą.
Sistemiškai aiškinant BPK 184
straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad suimto įtariamojo pristatymas į prokuroro
prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą būtinas tada, kai toks
įtariamasis pareiškia norą dalyvauti minėtoje apklausoje. Tokiu atveju be
įtariamojo dalyvavimo atlikta apklausa būtų neteisėta, o jos rezultatai
niekiniai. Tačiau, jei suimtas įtariamasis sąmoningai, savo valia pareiškia
nenorą dalyvauti tokioje apklausoje, jis negali būti prievarta verčiamas
pasinaudoti tokia savo teise. Kita vertus, savanoriškas, tinkamai procesine
tvarka išreikštas ir įformintas suimto įtariamojo atsisakymas dalyvauti
prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje
negali tapti kliūtimi atlikti šį labai svarbų procesinį veiksmą ir gauti faktinius
duomenis byloje, o jį atlikus be suimto įtariamojo dalyvavimo, gautus faktinius
duomenis teisme pripažinti įrodymais. Tokią BPK 184 straipsnio nuostatų dėl
suimto įtariamojo dalyvavimo ar nedalyvavimo prokuroro prašymu ikiteisminio
tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje sampratą ir interpretaciją
suponuoja ir tai, kad BPK 184 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtinta įtariamojo –
suimto ar laisvėje esančio – teisė, o ne pareiga dalyvauti tokioje apklausoje.
S-tama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamieji turi ne tik
žinoti apie tokios apklausos vietą ir laiką, bet jiems turi būti ir sudarytos
realios galimybės tokia teise pasinaudoti. Tais atvejais, kai suimtas
įtariamasis atsisako dalyvauti prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekamoje liudytojo apklausoje ir kartu nepareiškia noro, kad šioje apklausoje
dalyvautų jo gynėjas, iš baudžiamojo proceso įstatymo nekyla pareiga prokurorui
atskirai kviesti tokioje apklausoje dalyvauti suimto įtariamojo gynėją.
Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą tokiais atvejais atlikta minėta
liudytojo apklausa ir jos rezultatai dėl to, kad vykdant suimto įtariamojo
valią joje nedalyvavo nei pats suimtas įtariamasis, nei jo gynėjas, negali būti
laikomi neteisėtais ir niekiniais.
2. 4. Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnyje
įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijos nėra pažeidžiamos,
jei kaltinamajam suteikiama pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį
liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimus parodymų
davimo metu arba vėliau procese (žr. , pvz. , Saïdi v. F-e, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993). EŽTT
ne kartą konstatavo, kad gynybos teisės apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio
1 dalies ir 3 dalies d punkto reikalavimais nesuderinama apimtimi tuo atveju,
kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi
parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės,
kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme
(žr. , pvz. , Van Mechelen and O-hers v. the Netherlands, nos. 21363/93,
21364/93, 21427/93 and 22056/93, judgment of 23 April 1997).
Tais
atvejais, kai kaltinamajam sudaromos realios galimybės dalyvauti liudytojo
apklausoje, tačiau kaltinamasis tokia galimybe savo valia nepasinaudoja, EŽTT
jurisprudencijoje laikoma, kad kaltinamasis iš esmės „nebyliai pritarė“ tokiai
apklausai. Kartu pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo metu gautų parodymų
panaudojimas savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies
d punkto nuostatoms, jei kaltinamajam buvo sudaryta tinkama ir pakankama proga
ginčyti tokius parodymus tuo metu, kai jie duodami arba vėliau procese (žr. , pvz. ,
P. S. v. G-y, no. 33900/96, judgment of 20 December 2001; Accardi
and O-hers v. Italy, no. 30598/02, decision of 20 J-uary 2005; Carta c.
Italie, no 4548/02, arrêt du 20 avril 2006); Lucà
v. Italy, no. 33354/96, judgment of 27 February 2001).
2. 5. Iš bylos medžiagos
matyti, kad V. B. bei G. R. apie
ikiteisminio tyrimo teisėjo prokuroro prašymu atliekamą A. K.
apklausą buvo pranešta laiku ir tinkamai, pasiūlyta joje dalyvauti. Tačiau V. B. ir G. R. niekieno neverčiami,
savarankiškai atsisakė dalyvauti šioje apklausoje. Tai patvirtina byloje
esantys V. B. ir G. R. pasirašyti
2005 m. kovo 18 d. protokolai dėl atsisakymo dalyvauti A. K.
apklausoje. Šiuose protokoluose taip pat nurodyta, kad įtariamieji
nepageidauja, jog A. K. apklausoje jiems atstovautų paskirtas
gynėjas. Vadinasi, V. B. ir G. R.
atsisakymas patiems dalyvauti liudytojo A. K. apklausoje
ar kad jų interesus minėtoje apklausoje gintų advokatas įformintas laikantis
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Taigi, minėta, kad, pagal
baudžiamojo proceso įstatymą įtariamiesiems tinkamai bei laiku pranešus apie
tokią apklausą ir jiems atsisakius joje dalyvauti, suimti įtariamieji neprivalo
būti pristatyti į ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą liudytojo apklausą,
todėl jų nedalyvavimas tokioje apklausoje savaime negali būti laikomas teisės į
gynybą pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad V. B. ir G. R. neprašė atidėti liudytojo A. K.
apklausos, jokių klausimų raštu šiam liudytojui nepateikė, neprašė padaryti
šios apklausos garso, vaizdo įrašų, kurie leistų įsitikinti atliekamos
apklausos teisingumu, nepareiškė ir kitų prašymų. V. B. ir
G. R. pasinaudojo ir savo teise atsisakyti gynėjo.
Tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai
užfiksuota (BPK 52 straipsnio 1 dalis). T-ėl tai, kad liudytojo A. K. apklausoje nedalyvavo įtariamųjų gynėjai, negali
būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu, ir kartu tai reiškia, kad tokiu atveju
apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos vietą ir laiką
gynėjas neprivalėjo būti informuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad
viso bylos proceso metu (ir skundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį
apeliacine tvarka) nė vienas iš įtariamųjų ar jų gynėjų nepareiškė pretenzijų
dėl nedalyvavimo minėtoje liudytojo A. K. apklausoje.
Kita vertus, pirmosios instancijos teisme A. K. parodymai
buvo perskaityti, išklausytas jo papildomos 2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos
garso įrašas, todėl V. B. ir G. R.
bei jų gynėjai turėjo tinkamas ir pakankamas galimybes ginčyti liudytojo A. K. parodymus. Tiriant A. K. parodymus
pirmosios instancijos teisme, V. B. ir G. R. bei jų gynėjai juos vertino iš esmės kitu
aspektu. Buvo tvirtinama, kad A. K. dėl sunkios
nepagydomos ligos, polinkio apkalbėti kitus asmenis davė V. B.
ir G. R. kaltinančius parodymus. Iš esmės tokios
pozicijos laikėsi ir apeliacinės instancijos teismas, nors šiame teisme,
minėta, A. K. parodymų turinys nebuvo išsamiai tirtas
ir vertintas.
2. 6. Pažymėtina, kad
apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog
pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio V. B. ir G. R. A. K. parodymais, tarp jų ir duotais 2004 m. rugsėjo 14 d.
papildomos apklausos metu, nes jie buvo gauti prokurorui 2004 m. rugsėjo 7 d.
priėmus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neteisėtą nutarimą atnaujinti
baudžiamąją bylą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iš esmės
atmesdamas R. S. parodymus, kaltinančius V. B. bei G. R. , rėmėsi ir tuo, kad R. S. parodymai prieštarauja A. K.
2004 m. rugsėjo 14 d. apklausos parodymams.
3. Atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus, plenarinė sesija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliktoje liudytojo A. K. apklausoje nebuvo pažeisti
BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai.
Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiais
parodymais, pripažindamas G. R. ir V. B. kaltais nužudžius R. P.

            Dėl
kasatoriaus argumentų apie BPK 20 straipsnio 5 dalies  nuostatų taikymą

1. Iš
kasacinio skundo turinio matyti, kad esminis kasatoriaus argumentas, kodėl
apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neteisėtas ir
nepagrįstas, yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas byloje liudytojų ir
kitų asmenų parodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad Z. J. , liudytojo Nr. 1, liudytojų A. M. ,
R. S. , R. U. , A. Š. , R. R. , V. B. ,
eksperto R. R. parodymai yra abejotini, prieštaringi
ir nepatikimi. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas
šiuos įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas, iškraipė jų prasmę, vertino
juos atsietai vienas nuo kito. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl
atmetama V. B. ir G. R. kaltinančių
įrodymų visuma.
2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje
surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti
pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas,
taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas
turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas
patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į
visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame
posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra
teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina,
kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais,
kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK
nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti
vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr.
2K-411/2004, 2K-43/2006). Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas
abejojant įrodymų tikrumu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti
visas galimybes abejonėms pašalinti, ir tik tada, kai nepavyksta to padaryti,
aiškinti abejones kaltinamojo naudai. Be to, turi būti aiškiai nurodyti
motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ar
keičiamas.
Kasacinės instancijos teismas priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės
taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde
nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant,
kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą
teisės taikymo aspektu, todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo
nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad „Z. J. parodymai,
duoti bylos proceso metu, prieštaringi ir nenuoseklūs [. . . ]; bylos tyrimo metu Z. J. parodymai buvo išgaunami pareigūnams naudojant
smurtą, o dėl Z. J. mirties negalima pašalinti jo
parodymuose esančių prieštaravimų“. Iš išteisinamojo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės
instancijos teismas analizavo bei vertino Z. J. parodymus,
duotus ikiteisminio tyrimo ir 1996 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio metu.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad Z. J. viso bylos proceso metu
keletą kartų iš esmės keitė savo parodymus apie R. P. nužudyme
dalyvavusius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Z. J. parodymus, analizavo šių parodymų pakeitimo
priežastis ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi būtent jo 1995 m.
lapkričio 7 d. duotais parodymais, kad R. P. nužudė V. B. ir G. R. Šie Z. J. parodymai
buvo patvirtinti 1995 m. lapkričio 8 d. parodymų patikrinimo metu, užfiksuoti
vaizdo įraše. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl vadovaujasi
būtent šiais Z. J. parodymais ir, įvertinęs juos su
kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad „teismo medicinos
ekspertizės išvados patvirtino, kad R. P. nušautas į
galvą (kaip parodė Z. J. ). N-s Z. J.
vėliau pakeitė parodymus, tačiau liudytojos A. K. patvirtino
Z. J. parodymus bei nurodė priežastis dėl kurių Z. J. pakeitė parodymus. [. . . ] R. R. parodymai
patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B. , G. R. dalyvavimo R. P. nužudyme.
[. . . ] liudytojo R. U. parodymai patvirtina Z. J. parodymus [. . . ]“. Taigi pirmosios instancijos
teismas Z. J. parodymus vertino ne atsietai, bet lygindamas
juos su kitais byloje esančiais įrodymais, ir nurodė išsamius jų vertinimo motyvus.
Kartu pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir kilusias abejones dėl to, ar Z. J. buvo verčiamas duoti vienokius ar kitokius
parodymus apie R. P. nužudymo aplinkybes, ir bylos
nagrinėjimo teisme metu kaip liudytoją apklausė A. M. ,
kuris parodė, kad 1995 m. jam perėmus bylos tyrimą spaudimo Z. J.
nebuvo daroma, smurto nenaudojama. Duomenų, leidžiančių abejoti liudytojo A. M. parodymais, pirmosios instancijos teismas
nenustatė. Be to, kaip teisingai nurodo kasatorius, pirmosios instancijos
teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo Z. J.
parodymais, duotais 1992 m. , t. y. tuo metu, kai buvo iškilęs
klausimas apie galimą Z. J. sumušimą. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad Z. J. parodymai,
kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, buvo gauti pareigūnams
naudojant smurtą ir todėl nėra patikimi, yra nepagrįsta.
4. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat suabejojo liudytojos R. R. parodymų
tikrumu bei objektyvumu ir nurodė, kad ši liudytoja „apie bylos aplinkybes
sužinojo 1996 m. vykusiame viešame teisiamajame posėdyje“, kad nėra aplinkybių,
leidžiančių „paneigti apelianto argumentų, kad buvusi žmona iš keršto,
nedraugiškų santykių gali norėti, kad G. R. nuteistų“.
Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tik abejones dėl minėtų liudytojos
R. R. parodymų, nepateikdamas motyvų, kodėl šios liudytojos
parodymai, vertinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, nėra V. B. ir G. R. kaltę
patvirtinančiais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų,
kodėl nesivadovauja teismo 2006 m. lapkričio 7 d. posėdyje duotais ir kitais R. R. parodymais, kad ji G. R. nekerštauja,
neapkalba, pretenzijų neturi ir anksčiau jos „duoti parodymai teisingi, o ne
žinomi tik iš dalyvavimo teismo posėdžiuose“. Vadinasi, apeliacinės instancijos
teismas liudytojos R. R. parodymus vertino atsietai nuo
kitų byloje esančių parodymų, o sprendimą atmesti juos grindė iš esmės tik
prielaidomis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios
liudytojos parodymus ir atskirai, ir palyginęs juos su liudytojų A. K. , Z. J. parodymais,
pagrįstai konstatavo, kad liudytojos R. R. parodymai
patvirtina Z. J. parodymus dėl V. B.
ir G. R. dalyvavimo R. P.
nužudyme bei sutampa su A. K. parodymais.
Pažymėtina, kad liudytojo
parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami
remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis
formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus
ir pan. , kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos
aplinkybėmis įvertinimo, negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar
nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Nesilaikant šios nuostatos sudaromos
prielaidos abejonėms dėl teismo nešališkumo.
5. Apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. B. parodymus,
konstatavo, kad „jo parodymai, jog būtent V. B. pasiūlė
jį (R. P. ) surasti ir atkasti palaikus, liko
nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais“, todėl pirmosios instancijos teismas
neturėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas
šią išvadą grindė tuo, kad V. B. parodė, jog
asmenis, dalyvavusius nužudant R. P. jam nurodė R. M. , tačiau R. M. ,
apklaustas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jam nežinomos R. P. dingimo aplinkybės. Kartu apeliacinės instancijos
teismas pripažino, kad „V. B. savo parodymus
patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas toje vietovėje, kur buvo
rasti R. P. palaikai“. Taigi apeliacinės instancijos
teismas atmetė liudytojo V. B. parodymus, kad V. B. paprašius, jis asmeniškai bandė surasti ir
perkasti R. P. palaikus, nors šiuos parodymus jis ir
patvirtino, parodydamas išlikusias kasinėjimo vietas. Apeliacinės instancijos teismas
išteisinamajame nuosprendyje taip pat lakoniškai nurodė, kad „V. B.
patvirtino ir tai, kad jis buvo ir yra narkomanas, nėra nutraukęs narkotikų
vartojimo“, tačiau šio teiginio teismas neanalizuoja, todėl lieka neaišku, ar
šią aplinkybę teismas pripažįsta reikšminga, sprendžiant šio liudytojo parodymų
patikimumo klausimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vertindamas
liudytojo V. B. parodymus, motyvuotai konstatavo,
kad jie patvirtina V. B. ir G. R.
kaltę, nes šis liudytojas „tiksliai atpasakojo bandymo ieškoti R. P. lavono detales, įvardijo tų paieškų iniciatorių – V. B.
Pastarojo parodymų patikimumą įrodo 1995 m.
padarytas ir esantis byloje įvykio vietos apžiūros protokolas, neginčijamai
patvirtinantis, kad V. B. iki policijos pareigūnams
randant R. P. lavoną pats asmeniškai bandė tai padaryti“.
6. Iš apkaltinamojo nuosprendžio ir kitos bylos
medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaip
liudytojai buvo apklausti R. R. , R. U. ,
R. S. , V. B. , P. R. , A. R. , A. M. , A. Š. ,
liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas (liudytojas Nr. 1), V. Š. ,
D. A. ir kt. , nukentėjusioji Ž. K. ,
kaltinamieji V. B. ir G. R. , dar kartą kaip
liudytojai apklausti R. U. , A. Š. ,
R. R. , perskaityti A. K. ir
Z. J. apklausų protokolai, dokumentai, turintys
reikšmės bylai (pareiškimai, prisipažinimai, įvykio vietos apžiūros, parodymų
patikrinimo vietoje protokolai, ekspertizės aktai ir kt. ), apžiūrėti daiktiniai
įrodymai (peržiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas Z. J. parodymų
patikrinimas įvykio vietoje, išklausytas garso įrašas, kuriame užfiksuota
liudytojo A. K. apklausa), patenkinti įvairūs kaltinamųjų
ir jų gynėjų prašymai. Taigi pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje
gautus duomenis – V. B. bei G. R.
tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius.
Plenarinės sesijos nuomone, išdėstytų argumentų
pakanka konstatuoti, kad V. B. ir G. R.
baudžiamojoje byloje įrodymai gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso
reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo
visas bylos aplinkybes. Visus įrodymais pripažintus duomenis teismas vertino ir
atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, darė tai pagal vidinį įsitikinimą. Teismas
nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos
pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kaltinamųjų kaltė.
Nuosprendis tinkamai motyvuotas. Taigi pirmosios instancijos teismas,
nagrinėdamas V. B. ir G. R. baudžiamąją
bylą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, apkaltinamasis
nuosprendis šioje byloje yra pagrįstas ir teisėtas. Tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nesusiejo jų
į vieningą loginę visumą, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso
įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai pripažįstami esminiais, nes
jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą
nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir yra pagrindas panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nuosprendį V. B. bei G. R. baudžiamojoje byloje. T-ėl skundžiamas
apeliacinės instancijos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. išteisinamasis nuosprendis
naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės
15 d. apkaltinamasis nuosprendis.
Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio
23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. apkaltinamąjį
nuosprendį. s


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt