TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Dokumentų suklastojimas (BK 300 straipsnis)
2. 4. Dokumentų
suklastojimas (BK 300 straipsnis)

BK 300
straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyku – dokumentu – gali būti ne tik
galutinis materialiai (rašytine ar kitokia forma) įtvirtintas teisinis
sprendimas, bet ir atliekant jo priėmimui skirtą tęstinę procedūrą materialiai
užfiksuota savarankišką teisinę reikšmę turinti informacija.


                                    Baudžiamoji byla Nr.
2K-7-200/2008
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorijos:
1. 2. 19. 4; 1. 2. 29. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A-o
K-aus, V-aus Č-os, V-o M-o, V-o P-o, O-o
F-o, A-o S-io ir pranešėjo A-o P-io,
sekretoriaujant R-ai M-elevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui L-ui B-evičiui,
gynėjams advokatams R-ui L-ai, J-ui Gaudučiui,
A-ui L-skui,
išteisintiesiems D. B. ,
P. K. ,
teismo posėdyje kasacine
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotojo G-o J-io ir išteisintojo D. B. kasacinius
skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d.
nuosprendžio, kuriuo:
M. V. nuteistas pagal BK
228 straipsnio 1 dalį dvejų metų atėmimo teisės dirbti valstybės tarnyboje
bausme; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį M. V.
išteisintas jam nepadarius nusikaltimo požymių turinčios veikos;
T. U. pagal BK 24
straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius jo
dalyvavimo padarant nusikaltimą; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300
straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius nusikaltimo požymių turinčios
veikos;
D. B. pagal BK 228
straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius
nusikaltimo požymių turinčios veikos;
P. K. pagal BK 24 straipsnio
4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant
nusikaltimą; pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas,
jam nepadarius nusikaltimo požymių turinčios veikos.
Skundžiama ir Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros prokuroro ir išteisintojo D. B. apeliaciniai
skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo A. P-io pranešimą, prokuroro, prašiusio generalinio prokuroro
pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo D. B. kasacinį skundą
atmesti, išteisintojo D. B. ir jo gynėjo, prašiusių D. B. kasacinį
skundą tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, advokatų R. L-os, A.
L-sko ir išteisintojo P. K. , prašiusių prokuroro kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. V. nuteistas už tai, kad, būdamas
valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir
dėl to valstybė patyrė didelės žalos, t. y. , dirbdamas VšĮ Lietuvos
verslo paramos agentūros (toliau – LVPA arba Agentūra) direktoriaus
pavaduotoju, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, pasinaudodamas
pagal einamas pareigas turėta galimybe ne darbo metu būti LVPA patalpose, 2006
m. sausio 22 d. (sekmadienį), dienos metu, tyčia įleido į Agentūros
patalpas joje nedirbusį T. U. , leido jam naudotis savo tarnybiniu
kompiuteriu ir davė raktus nuo Agentūros kabinetų bei dokumentų saugojimo
spintų. Tokių M. V. veiksmų pasekmė buvo tai, kad T. U. jo tarnybinio
kompiuterio spausdintuvu atspausdino 2005 m. birželio 15 d. D. B. surašyto
Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo Nr. S-P1-T05-0101-1 lapus, kuriuose
paraiška vertinama 65 balais; M. V. , duotais raktais atrakinęs dokumentų
saugojimo spintas, surado UAB „Panevėžio melioracija“ projekto vertinimo bylą
ir sukeitė ten buvusio Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo lapus,
kuriuose paraiška buvo vertinama 62 balais, naujai atspausdintais ir D. B.
pasirašytais lapais su aukštesniais projekto vertinimo balais. M. V.
pažeidė LVPA direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2003 m.
spalio 24 d. LVPA direktoriaus įsakymu Nr. 50, 6. 23 punkte numatytą
tarnybinę pareigą laikytis Agentūros darbo tvarką reglamentuojančių norminių
aktų. Taip pat jis pažeidė Dokumentų saugojimo tvarkos, patvirtintos 2004 m.
sausio 30 d. LVPA direktoriaus įsakymu Nr. 12, 5 ir 9 punktus, kuriuose
nustatyta, kad projektų bylos saugomos kabinetuose esančiose metalinėse
spintose ir iš šių spintų bylos gali būti imamos tik tada, kai tai reikalinga
tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Dėl tokių M. V. tyčinių veiksmų, kuriuos
lėmė jo aukštos pareigos valstybės tarnyboje, valstybė patyrė didelę neturtinę
žalą, nes buvo sumenkintas LVPA, kaip valstybės institucijos, autoritetas.
Be to, T. U. , M. V. , D. B. ir P. K. buvo kaltinami
bendrininkų grupe įvykdyto tikro dokumento suklastojimu, realizavimu ir
panaudojimu; D. B. kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, T. U. ir
P. K. – piktnaudžiavimo tarnyba organizavimu, būtent: T. U. ir
P. K. , veikdami bendrininkų grupe su M. V. ir D. B. ,
būdami įsitikinę, kad LVPA Projektų vertinimo vadybininku dirbusio D. B.
2005 m. birželio 15 d. užpildyto Paraiškos kokybės vertinimo elementų
sąrašo Nr. S-P1-T05-0101-1, kuriame pagal nustatytus kriterijus D. B.
paraišką buvo įvertinęs 62 balais, t. y. nepakankamai aukštai, kad pagal
šią paraišką būtų sudaryta sutartis dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų
paramos teikimo, veikdami nenustatytų asmenų prašymu ir siekdami, kad nurodyta
paraiška būtų įvertinta pakankamu paramai suteikti balų skaičiumi, organizavo
šio tikro dokumento suklastojimą, sukūrė nusikaltimo padarymo planą, numatė jo
įvykdymo būdus, surado nusikaltimo bendrininkus – D. B. ir M. V. – ir
juos palenkė įvykdyti nusikaltimą, parengė kitas sąlygas nusikaltimui įvykdyti,
vadovavo bendrininkams ir nuolat koordinavo bendrininkų veiksmus vykdant
nusikaltimą. Tokių P. K. ir T. U. nusikalstamų veiksmų pasekmė
buvo ta, kad 2006 m. sausio mėn. viduryje T. U. susitarė su D. B. ,
tuo metu dirbusiu LVPA Kontrolės departamento Kontrolės ir koordinavimo
skyriaus vedėjo pavaduotoju ir buvusiu valstybės tarnautojui prilygintu
asmeniu, kad šis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastos tikrą
dokumentą – surašys ir pasirašys UAB „Panevėžio melioracija“ pateiktos Paraiškos
kokybės vertinimo elementų sąrašo Nr. S-P1-T05-0101-1 naujus lapus,
kuriuose nurodomas paraiškos įvertinimas balais, ir juose įrašys melagingus
duomenis apie paraiškos įvertinimą 65 balais: 2006 m. sausio mėn. 15–22
d. D. B. ir T. U. , veikdami bendrai,
atspausdino Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo Nr. S-P1-T05-0101-1
lapus, kuriuose pateiktas paraiškos įvertinimas 65 balais; D. B. šiuos
lapus pasirašė ir perdavė T. U. , taip suklastojo ir realizavo tikrą
dokumentą.
Tuo pačiu laikotarpiu T. U. iš nenustatytų asmenų gavo informacijos
apie UAB „Panevėžio melioracija“ projekto bylos saugojimo vietą, susitarė su M. V. ,
dirbusiu LVPA direktoriaus pavaduotoju, kad šis ne darbo metu įleis jį į
agentūros patalpas, kuriose saugoma UAB „Panevėžio melioracija“ projekto byla,
o P. K. perdavė raktus T. U. nuo LVPA kabinetų bei spintų, kuriose
galėjo būti saugoma projekto byla, taip sudarė sąlygas ir pašalino kliūtis
nusikaltimui įvykdyti.
T-iau vykdydami nusikaltimo padarymo planą 2006 m. sausio 22 d. , 11 val. ,
T. U. ir D. B. atvyko prie LVPA patalpų, esančių V-, G-o
pr. 38/2; M. V. , žinodamas, kad T. U. siekia panaudoti suklastotą
dokumentą, įleido jį į LVPA patalpas bei kabinetą, kuriame buvo
saugoma UAB „Panevėžio melioracija“ projekto byla, taip sudarė sąlygas ir pašalino
kliūtis nusikaltimui įvykdyti. D. B. telefonu teikiant informaciją,
reikalingą dokumentams sukeisti ir nusikaltimui nuslėpti, ir taip padedant panaudoti
suklastotą dokumentą, T. U. , LVPA patalpose radęs UAB „Panevėžio
melioracija“ projekto bylą, sukeitė joje buvusius 2005 m. birželio
15 d. D. B. surašyto Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo
lapus, kuriuose buvo nurodytas paraiškos įvertinimas balais (iš viso – 62
balai), su D. B. suklastotais ir T. U. perduotais Paraiškos kokybės
vertinimo elementų sąrašo lapais, kuriuose buvo nurodytas neteisingas paraiškos
įvertinimas balais pagal atskirus kriterijus ir bendrai (iš viso – 65 balai),
ir UAB „Panevėžio melioracija“ projekto bylą padėjo atgal į saugojimo vietą,
taip panaudojo suklastotą tikrą dokumentą ir užtikrino,
kad tolesniame paraiškos vertinimo ir sprendimo dėl paramos suteikimo procese
LVPA ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos darbuotojai sprendimus priims ir
veiksmus atliks remdamiesi suklastotame Paraiškos kokybės vertinimo elementų
sąraše nurodytais neteisingais vertinimo balais.
2006 m. sausio 23 d. D. B. į savo tarnybinį
kompiuterį įvedė suklastotus duomenis apie UAB „Panevėžio melioracija“
paraiškos įvertinimą, taip bandydamas užtikrinti, kad vėliau nusikaltimas
neiškiltų aikštėn. Taigi P. K. ir T. U.
buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe su D. B.
ir M. V. , organizavo tikro dokumento suklastojimą ir panaudojimą, be
to, organizavo asmenų, prilygintų valstybės tarnautojams, piktnaudžiavimą
tarnyba. Dėl tokių tyčinių T. U. ir P. K. veiksmų kaltinamieji M. V. ir
D. B. , tyčia veikdami priešingais LVPA tikslams
interesais, t. y. piktnaudžiaudami tarnyba, pažeidė LVPA įstatų 1, 9. 1,
9. 3 ir 9. 4. punktų ir LVPA Paraiškų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai
gauti tinkamumo ir kokybės vertinimo procedūros (toliau – V-inimo procedūra),
patvirtintos LVPA direktoriaus 2004 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 76, XI skyriaus
reikalavimus. Be to, M. V. pažeidė LVPA direktoriaus
2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 50 patvirtinto LVPA direktoriaus
pavaduotojo pareigybės aprašymo 6. 11 ir 6. 23 punktų reikalavimus, taip pat 2004
m. sausio 30 d. LVPA direktoriaus įsakymu Nr. 12 patvirtintos dokumentų
saugojimo tvarkos 5 ir 9 punktų reikalavimus bei 2004 m. gegužės 14 d. LVPA
direktoriaus įsakymu Nr. 34 patvirtintos Įėjimo–išėjimo į (iš) LVPA
patalpų tvarkos 6. 2 punkto reikalavimus. Be to, D. B. pažeidė
LVPA Kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų LVPA direktoriaus
2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 27, 3 punkto, LVPA Kontrolės
departamento Kontrolės ir koordinavimo skyriaus nuostatų, patvirtintų LVPA
direktoriaus 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 27 (2005 m. lapkričio 16 d.
įsakymo Nr. 535 redakcija), 3 punkto ir LVPA Kontrolės departamento
Kontrolės ir koordinavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo,
patvirtinto LVPA direktoriaus 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymu
Nr. 549, 6. 18 ir 7. 1 punktų reikalavimus. Dėl tokių P. K.
ir T. U. organizuotų kaltinamųjų D. B.
ir M. V. veiksmų buvo apribotos kitų ūkio
subjektų teisės sąžiningai konkuruoti siekiant gauti Europos Sąjungos
struktūrinių fondų paramą, dėl nesąžiningos konkurencijos kitiems ūkio
subjektams kilo pavojus netekti galimybės gauti Europos Sąjungos struktūrinių
fondų paramą bei prarasti pinigines lėšas, investuotas į projektų rengimą, buvo
sužlugdytas pasitikėjimas LVPA, o kartu ir kitomis valstybės bei
nevalstybinėmis įstaigomis, kaip nešališkomis ir objektyviomis institucijomis, atsakingomis
už Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitokios paramos skyrimą bei
administravimą, sumenkintas šių institucijų autoritetas, taip pat sukeltas
nepasitikėjimas Lietuvos Respublika, kaip valstybe, sugebančia skaidriai
administruoti Europos Sąjungos skiriamos pagalbos paskirstymo ir įsisavinimo
procedūras.
Generalinio
prokuroro pavaduotojas G-a- J-is kasaciniame skunde prašo panaikinti
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde jis nurodo, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2007 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalys dėl T. U. ir D. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, M. V. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6
dalį, 300 straipsnio 1
dalį, P. K. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4
dalį, 300 straipsnio 1 dalį, D. B. išteisinimo
pagal BK 228 straipsnio
1 dalį, T. U.
ir P. K. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4
dalį, 228 straipsnio 1 dalį, taip pat Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarties dalis, kuria buvo atmestas
prokuroro apeliacinis skundas, yra nepagrįstos dėl netinkamai pritaikyto
baudžiamojo įstatymo bei esminių Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį. Šią savo išvadą prokuroras
grindžia tokiais motyvais.
Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
suklastojant, realizuojant ir panaudojant dokumentą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai išteisinamojo sprendimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį priėmimą grindė
tuo, kad byloje nebuvo įrodyti du būtini dokumentų klastojimo sudėties požymiai – nusikaltimo padarymo
būdas ir nusikaltimo
dalykas. Tačiau,
prokuroro tvirtinimu, šios išvados padarytos netinkamai pritaikius baudžiamojo
įstatymo specialiosios dalies normas ir padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog dokumente, kurio
suklastojimu buvo kaltinami visi išteisintieji, būtų buvusi įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija. Šią išvadą
teismas grindė tuo, kad UAB „Panevėžio melioracija“ Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašas Nr. S-P1-T05-0101-1 egzistavo ir galėjo egzistuoti
kaip sukurtas ne kieno kito, o tik D. B. su jame įtvirtinta asmenine
nuomone, išreikšta vertinimo balais. Intelekto požiūriu negali būti suklastotas
dokumentas, kurio turinys negali būti
patikrintas taikant objektyviosios tiesos kriterijų. Tokie raštai yra
vienašaliai, juose išreiškiama dokumentą surašančio asmens valia, o asmens
valios turinio su objektyviąja tiesa
negalima palyginti. B- kuriuo iš klastojimo būdų klastojimas siejamas
su tikrovės (tiesos) neatitinkančios informacijos įtvirtinimu. Asmens nuomonės
turinio neįmanoma patikrinti objektyviais faktais, objektyvioji tiesa (tikrovė)
čia neegzistuoja. Tačiau, nagrinėjamu
atveju nustačius intelektualųjį, o ne materialųjį dokumento klastojimo būdą,
buvo padaryta baudžiamojo įstatymo
specialiosios dalies normos aiškinimo ir taikymo klaida, tai lėmė ir
kitų teismo išvadų neteisingumą. Prokuroro
apeliaciniame skunde buvo išdėstyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys, kodėl turėjo būti konstatuotas materialusis
dokumentų klastojimo būdas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų visiškai nevertino ir dėl jų iš esmės
nepasisakė. Tuo atveju, kai dokumentas jau yra sukurtas, kai jis yra kitų asmenų teisinė dispozicija, kai
jo pagrindu atliekami kiti juridinę reikšmę turintys veiksmai, kai dokumento autorius nebeturi teisės kurti
analogiško dokumento, kai pakeičiama fiziškai egzistuojančio dokumento
dalis, tada, prokuroro įsitikinimu, tai turi būti vertinama tik kaip
materialus, bet ne intelektualus dokumento
klastojimas. Šioje byloje teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašą Nr. S-P1-T05-0101-1 D. B. surašė, atspausdino ir pasirašė 2005 m. birželio 15 d. , o 2005 m. birželio 16 d. jis
surašytą dokumentą perdavė Projektų vertinimo skyriaus specialistui, tai buvo užregistruota Paraiškų
registracijos (apskaitos) žurnale. B-
kokie vertinimo elementų sąrašų taisymai, susiję su vertinimo balų keitimu, yra
esminiai vertinimo pakeitimai, todėl tokie taisymai gali būti daromi tik
esant raštiškam skyriaus vedėjo nurodymui, apie tai daromos žymos registracijos
žurnale, turi būti rašomi nauji vertinimo elementų sąrašai, o ne keičiami seni.
Be to, D. B. nuo 2005 m. spalio 3 d. ėjo LVPA Kontrolės departamento Kontrolės ir koordinavimo skyriaus
vedėjo pavaduotojo pareigas; 2006 m. sausio
22 d. , kai buvo keičiamas vertinimas, jis buvo atostogose. T-ėl nuo 2005 m.
birželio 16 d. D. B.
nebevykdė jokių
funkcijų, nebeturėjo jokių įgalinimų UAB „Panevėžio melioracija“ paraiškos vertinimo procese, nebegalėjo surašyti ar
pasirašyti jokių su šia paraiška susijusių dokumentų,
netgi neturėjo ir fizinių galimybių paimti bylos medžiagą bei daryti
dokumentuose kokias nors korektūras. T. U. kreipėsi į D. B.
tik dėl to, kad šis turėjo išsisaugojęs vertinimo
elementų sąrašo elektroninį variantą ir kad ant fiziškai egzistuojančio
vertinimo elementų
sąrašo buvo D. B.
parašai, o ne todėl,
kad D. B. būtų turėjęs teisę savarankiškai, be kitų asmenų žinios,
savo vardu perrašyti šį dokumentą ir naujai išreikšti savo subjektyvią nuomonę. Teisminio
nagrinėjimo metu nustatyta, kad D. B. perdavė T. U. USB raktą su vertinimo elementų sąrašo elektronine
versija; T. U.
joje padarė reikiamus
pataisymus, LVPA patalpose atspausdino pakeistus lapus ir juos nunešė pasirašyti D. B. Taigi D. B. į nusikaltimą buvo
įtrauktas tik dėl jo fizinių savybių – sugebėjimo
pasirašyti, o ne dėl jo teisės naujai surašyti vertinimo elementų sąrašą, ne
dėl jo subjektyvių minčių kaitos. Ta
aplinkybė, kad vertinimo elementų sąrašą 2005 m. birželio 15 d. buvo sukūręs D. B. , neturi reikšmės kvalifikacijai, nes
šiuo atveju dokumento autorystė D. B. nesuteikė jokios teisės šį dokumentą savarankiškai koreguoti
2006 m. sausio 22 d. Taigi nebuvo pagrindinio intelektualaus
klastojimo požymio – dokumentą klastojančio asmens teisės surašyti tą dokumentą, todėl konstatuotina, kad Paraiškos kokybės
vertinimo elementų sąrašas Nr. S-Pl-T05-0101-1
buvo suklastotas dalinio materialaus klastojimo būdu, fiziškai pakeičiant dalį
jau egzistuojančio dokumento, tai
padarė asmenys, kurie neturėjo teisės kaip nors keisti egzistuojančio dokumento turinio. Byloje nustačius materialųjį klastojimo būdą,
nebekiltų problemų ir dėl objektyviosios tiesos (tikrovės) nustatymo. Kadangi Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašas Nr. S-Pl-T05-0101-1 egzistavo jau nuo 2005 m.
birželio 15 d. , objektyvioji tiesa (tikrovė) ir buvo sąraše išreikšti
vertinimo balai – iš viso 62 balai. B- kokie kiti duomenys, kurie neatitiko
2005 m. birželio 15 d. dokumente įrašytų
duomenų, to dokumento atžvilgiu jau yra neteisingi, ir bet kokių kitų duomenų pakeitimas jau egzistuojančiame dokumente, taip
nuslepiant autentiškus duomenis, nepriklausomai nuo motyvacijos yra
egzistuojančio dokumento klastojimas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad duomenų, kurie įrašomi į suklastotą
dokumentą, turinys ir svarba, jų teisingumo laipsnis nusikaltimo
sudėčiai reikšmės neturi. Nuosprendžiu
konstatuota, kad M. V. , T. U. , D. B. ir P. K. veikė ir vertinimo
elementų sąrašo lapus su juose įrašytais balais
sukeitė tiesiogine tyčia, bijodami, kad esamas UAB „Panevėžio melioracija“
paraiškos įvertinimas gali būti per
žemas paramai gauti; vien jau ši įrodyta aplinkybė paneigia bet kokius motyvus apie vertinimą atlikusio D. B. subjektyviosios nuomonės kaitą ir jo
teisę bet kada pakeisti
vertinimo balus. Visų bendrininkų tyčia buvo nukreipta būtent į tikrovės neatitinkančios informacijos įtvirtinimą dokumente. Atsakydamas į analogiškus prokuroro apeliacinio
skundo argumentus, Vilniaus apygardos teismas nutartyje įrašė tik
tai, kad juos atmeta kaip nepagrįstus;
šių argumentų teismas visiškai nenagrinėjo
ir nenurodė jokių motyvų, kodėl juos vertina kaip nepagrįstus. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pirmiau
išdėstytų argumentų dėl objektyviosios tiesos nustatymo. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su dokumentų
klastojimo būdo nustatymu, šioje byloje yra esminiai, nes, nustačius kitą klastojimo būdą, nei tas, kuris buvo
nustatytas teismo nuosprendžiu, tai
turėtų esminę įtaką ir priimant sprendimus dėl nusikalstamos veikos sudėties
nustatymo bei dėl visų išteisintų asmenų kaltės klausimo. Taip teismai, neteisingai nustatydami dokumentų
klastojimo būdą ir konstatuodami nusikaltimo
sudėties nebuvimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į dalį esminių
apeliacinio skundo argumentų, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso
pažeidimą.
Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas, kurio suklastojimu buvo
kaltinami visi išteisintieji, inkriminuotos veikos
padarymo metu, t. y. 2006 m. sausio 22 d. , dar nebuvo sukurtas ir
neegzistavo kaip dokumentas ir kartu kaip BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto
nusikaltimo dalykas, nes neturėjo šiam raštui būtino rekvizito –
Projektų vertinimo skyriaus vedėjo parašo. Įvertinę
ištirtus įrodymus, teismai padarė išvadą, kad Projektų vertinimo skyriaus
vedėja N. Ž. peržiūrėjo
D. B. surašytą Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašą Nr. S-P
1-T05-0101-1 ir jame pasirašė bei paraiškos vertinimo peržiūros elementų sąrašą Nr. S-P
1-T08-0101-1 surašė vėliau nei 2006 m. sausio 22 d. Net ir
pripažinus, kad nurodytas vertinimo elementų sąrašas dar nebuvo pasirašytas skyriaus vedėjos, negalima teigti, kad
dokumentas, kaip BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas,
iki to laiko dar nebuvo sukurtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, prokuroro manymu, neteisi darydama
išvadą, kad blankuose, į kuriuos teikia nuorodas atskiros Procedūros normos,
esančios visos grafos yra vienodai reikšmingos sprendžiant apie šių blankų
pagrindu surašytų dokumentų teisinę galią.
Kaip buvo nurodyta ir prokuroro apeliaciniame skunde, LVPA direktoriaus įsakyme
Nr. 76, kuriuo buvo patvirtinta Procedūra, apie priedus nieko nekalbama;
nei šiuo, nei kokiu nors kitu įsakymu ar kitu norminiu aktu priedų forma,
turinys, struktūriniai elementai,
rekvizitai nebuvo patvirtinti. T-ėl teisinę reikšmę gali turėti tik tos priedų
blankų dalys, kurių būtinumą
tiesiogiai numato Procedūros normos. Procedūros 28, 31, 32, 73–75 punktuose
nustatyta gautos paraiškos vertinimo tvarka (eiga), būtent šios normos numato, kieno parašai yra būtini ir
teisiškai reikšmingi prieduose
Nr. 1, Nr. 4–6, Nr. 7–9. Kartu šių Procedūros punktų turinys akivaizdžiai parodo, kad kuriant bei tvirtinant
Procedūrą buvo numatyta Procedūros normose tiesiogiai įtvirtinti teisiškai
reikšmingus priedų struktūrinius elementus bei rekvizitus, o jose nenumatytos
priedų dalys ar rekvizitai jokios teisinės reikšmės neturi. Nė vienoje Procedūros normoje ar kokiame nors kitame teisės akte
nenurodyta, kad skyriaus vedėjas privalo pasirašyti Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąraše
Nr. S-P1-T05, nė vienoje normoje nenumatyta, kad skyriaus vedėjo parašui
šiame sąraše būtų suteikiama kokia nors teisinė reikšmė, niekur nenurodyta, kad skyriaus vedėjas savo parašu
turėtų patvirtinti vadybininko surašytą sąrašą, kad be vedėjo parašo šis sąrašas negaliotų ar pan. S-aus
vedėjo parašas yra būtinas tik paraiškos
vertinimo peržiūros elementų sąraše. Taigi apygardos teismo išvada apie tai, kad
skyriaus vedėjas savo parašu
patvirtina Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašą, yra niekuo nepagrįsta. Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo priedo Nr. S-P1-T05
gale yra grafa, reikalaujanti skyriaus vedėjo vardo, pavardės, parašo ir
pasirašymo datos, tačiau toks reikalavimas nenumatytas nė vienoje Procedūros ar
kito teisinio akto normoje, todėl ši grafa yra aiškiai perteklinė. Paraiškos
kokybės vertinimo elementų sąrašo, pasirašyto Projektų vertinimo skyriaus vadybininko,
net ir nesant skyriaus vedėjo parašo, savarankišką reikšmę jo, kaip
savarankiško ir jau egzistuojančio dokumento,
sukeliamas teisines pasekmes įrodo ir kitų Procedūros normų analizė.
Projektų vertinimo skyriaus vedėjas pats
negali pakeisti balų skaičiaus ar išvadų motyvacijos, jis gali tik inicijuoti papildomą vertinimą ar papildomą vertinimo
pagrindimą. Net ir atlikus
pakartotines vertinimo procedūras, pirminis paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašas iš bylos neišimamas. Taigi skyriaus vedėjo funkcijos yra vien
tik kontrolinės, o paraiškos kokybės vertinimo elementų sąraše įtvirtintos
informacijos pagrindu yra atliekamos tolesnės teisinės procedūros. Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu, anot prokuroro,
turi būti daroma išvada, kad Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas Nr. S-P1-T05-0101-1, kaip dokumentas, buvo
sukurtas ir teisinę reikšmę įgijo
2005 m. birželio 15 d. , kai jį pasirašė projektų vadybininkas D. B. , ir teisinio
vertinimo požiūriu neturi reikšmės, ar 2006 m. sausio 22 d. jį buvo pasirašiusi
Projektų vertinimo skyriaus vedėja N. Ž. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai, suteikdami esminę reikšmę priede įrašytai, tačiau teisės aktuose nenumatytai formaliai grafai,
nepagrįstai aiškino dokumentų
klastojimo sudėties dalyko požymius ir taip netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai taip pat padarė išvadą, kad Projektų vertinimo
skyriaus projektų vadybininko sukurti aktai paraiškos teikėjui neturi jokios savarankiškos išorinės galios. Iš Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėstomų
argumentų matyti, kad teisėjų kolegija, spręsdama vertinimo elementų sąrašo teisinės galios klausimą, savo
išvadas tiesiogiai susiejo su ta aplinkybe,
ar šis dokumentas tiesiogiai sukuria teisinius santykius tarp LVPA ir paraiškos
teikėjo (pretendento paramai gauti).
Tačiau toks dokumento teisinės galios aiškinimas yra pernelyg siauras. Kasacinio teismo jurisprudencijoje
konstatuojama, kad BK 300 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už oficialių valdymo institucijų
sudarytų, bet ir privačių asmenų dokumentų
suklastojimą. Prokuroro apeliaciniame
skunde buvo nurodytos ir LVPA norminių aktų nuostatos, kurios pagrindžia teiginį, kad Paraiškos kokybės
vertinimo elementų sąrašas turi savarankišką teisinę galią. Vadovaujantis Procedūros 92, 110, 111, 117, 119
punktais, pabrėžtina, kad net ir sprendimą dėl paramos suteikimo
tiesiogiai priimantis ūkio ministras negali
pakeisti projektų vadybininko paskirtų balų. Taigi Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąraše nurodyti projektų vadybininko
suteikti balai turi savarankišką teisinę reikšmę, nes jie tiesiogiai daro įtaką
būsimoms LVPA, kartu ir valstybei, teisiniams santykiams su ūkio subjektu,
siekiančiu gauti paramą, nes, nesant Procedūros 76, 80, 85, 117 ir 119 punktuose
numatytų pagrindų ir neinicijavus papildomų procedūrų, būtent Paraiškos kokybės
vertinimo elementų sąrašuose nurodytas
vadybininkų suteiktų balų skaičius (skyriaus vedėjo išvedamas balų
vidurkis tėra elementarus aritmetinis veiksmas) yra tiesioginis teisinis
pagrindas sprendimui dėl paraiškos suteikimo
priimti ir Procedūroje nenumatyta kitų kriterijų, kurie galėtų turėti esminę
įtaką šiam sprendimui. T-ėl būtent vertinimo elementų sąraše įtvirtintas balų
skaičius yra tiesioginis pagrindas
priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl paraiškos teikėjo. Esant tęstinėms teisinio sprendimo priėmimo procedūroms
negalima teigti, kad savarankišką teisinę galią turi tik procedūros baigiamasis aktas, kuris tiesiogiai sukuria,
pakeičia ar panaikina teisinius santykius
tarp valstybės institucijos ir kito subjekto, bei visiškai atmesti visus
tarpinius sprendimus ir juos fiksuojančius dokumentus, priimamus vykdant
atskiras norminiais aktais reglamentuotas
procedūras, kurie turi tiesioginės įtakos ir yra vienintelis teisinis pagrindas
galutiniam sprendimui priimti ir
galutiniam dokumentui surašyti. T-ėl turi būti pripažįstama, kad
Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąraše nurodoma savarankišką teisinę
reikšmę turinti informacija, patvirtinanti juridinę reikšmę turintį faktą apie
paraiškos įvertinimo balų skaičių, kuri lemia tolesnį teisinių santykių vystymąsi.
Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos ir
norminių aktų nuostatos, pagrindžiančios
teiginį, kad Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas turi ir išorinę
teisinę galią. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad dokumente
pažymimas faktas, kuris turi ar gali turėti ateityje, kilus ginčui, teisinę
reikšmę. Taigi kokybės vertinimo elementų sąrašas turi įtakos ir teisiniams santykiams tarp Ūkio ministerijos ir
LVPA, nes šio dokumento pagrindu Ūkio ministerija
gali realizuoti jai suteiktus įgaliojimus inicijuoti pakartotinį įvertinimą
arba priimti sprendimą dėl paramos
suteikimo. Apeliaciniame skunde buvo
nurodyta, kad Procedūros nuostatos
leidžia daryti išvadą, jog vertinimo elementų sąraše balais išreikštas
sprendimas gali būti skundžiamas. Tuo tarpu nėra jokios prasmės skųsti skyriaus
vedėjo surašomą peržiūros elementų sąrašą ar vertinimo ataskaitą, nes į
šiuos dokumentus tik mechaniškai perkeliami
duomenys iš vertinimo elementų sąrašų ir šiuose antriniuose dokumentuose
jokia nauja teisiškai reikšminga informacija nepateikiama. Šie argumentai dėl vertinimo elementų sąrašo
savarankiškos ir išorinės teisinės galios buvo nurodyti ir prokuroro apeliaciniame skunde. Tai esminiai skundo argumentai, kurių pripažinimas
arba nepripažinimas teisiškai pagrįstais gali lemti nusikalstamos veikos sudėties buvimo ar nebuvimo nustatymą ir
asmenų kaltės klausimo išsprendimą. Šių argumentų neišnagrinėjimas iš esmės, o
tik formalus ir abstraktus pasisakymas, kad jie nepagrįsti, turėtų būti
vertinamas kaip dalies apeliacinio skundo neišnagrinėjimas, ir tai pripažintina
esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Be to, taip siaurinamai aiškindami dokumento, kaip BK 300 straipsnio 1
dalyje numatyto nusikaltimo dalyko, teisinę reikšmę pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo
įstatymo specialiosios dalies normą.
Dėl netinkamai pritaikyto
baudžiamojo įstatymo, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
piktnaudžiaujant tarnyba. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas,
kad apylinkės teismo sprendimas išteisinti D. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir
pagrįstas, rėmėsi dviem argumentais: D. B. savo veiksmais pažeidė tik bendrojo pobūdžio teisės
aktus, kurie tiesiogiai nereglamentavo
jo veiksmų pakeičiant UAB „Panevėžio melioracija“ paraiškos vertinimo dokumentus, D. B. atliktais veiksmais nepadaryta didelės žalos. Teismo motyvai dėl to, kad bendrojo pobūdžio aktų
pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip
drausminis pažeidimas, o ne nusikaltimas, prokuroro įsitikinimu, nepagrįsti.
Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo
viršenybės, lygiateisiškumo, veiklos skaidrumo, viešųjų ir privačių interesų
derinimo principais. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama,
kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens
veika vertinama kaip piktnaudžiavimas ne tik tada, kai jis atlieka veiksmus,
kuriais pažeidžia konkrečias teisės
normas, bet ir tada, kai atlieka veiksmus, kurių tiesiogiai nedraudžia jokios imperatyvios teisės normos. Valstybės
tarnybos teisiniams santykiams taikomas imperatyvusis (leidžiamasis)
teisinio reguliavimo metodas, reiškiantis, kad darbuotojams uždrausta viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai
leista, ir šiems santykiams negalima taikyti dispozityvinio reguliavimo
metodo, reiškiančio „leidžiama viskas, kas tiesiogiai neuždrausta“. Valstybės tarnautojas gali veikti tik
neperžengdamas jam suteiktų įgalinimų ribų, atlikti tik teisės aktuose nustatytus veiksmus. Teisės aktais uždraustų ar
juose nenumatytų veiksmų atlikimas vertintinas kaip įgaliojimų
viršijimas. Teismų praktikoje piktnaudžiavimu pripažįstamas ne tik
norminių aktų, reglamentuojančių pareigūno veiklą, pažeidimas, bet ir subjekto elgesys, tiesiogiai
neprieštaraujantis konkrečioms teisės normoms,
tačiau prieštaraujantis bendrojo pobūdžio reikalavimams – valstybės tarnybos principams, uždaviniams ar tarnybinės etikos
reikalavimams. Dalyvaudamas
pakeičiant vertinimo elementų sąrašo lapus, D. B. jau ėjo LVPA Kontrolės departamento Kontrolės ir
koordinavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, jokių įgalinimų paraiškų vertinimo
procese jis neturėjo ir negalėjo turėti. Keisdami
UAB „Panevėžio
melioracija“ paraiškos dokumentus, šios veikos padarymu kaltinti asmenys atliko
veiksmus, kurie nebuvo numatyti jokiuose LVPA
veiklą reglamentuojančiuose aktuose, ir tuo viršijo
įgaliojimus bei šiurkščiai pažeidė LVPA norminiuose aktuose įtvirtintus reikalavimus, atliko tai, kas jiems nebuvo leista. T-ėl D. B.
atlikti nurodytuose
norminiuose aktuose nenumatyti,
šiems aktams bei valstybės tarnybos principams akivaizdžiai prieštaraujantys tyčiniai veiksmai, kuriais sąmoningai
buvo siekiama atlikti neteisėtą veiką, turi būti vertinami kaip
piktnaudžiavimas tarnyba bei įgaliojimų viršijimas, t. y. kaip
nusikaltimas, o ne drausminis pažeidimas. Taip pat nepagrįsti teismų motyvai, kad dėl D. B. atliktų veiksmų nekilo nė viena kaltinime nurodyta pasekmė,
kurią būtų galima vertinti kaip didelę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų
praktikoje pabrėžiama, kad neturtinio
pobūdžio žala turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą,
todėl ypač svarbus yra vertinamasis atsiradusių padarinių aspektas. T-ėl
negalima teigti, kad neturtinė žala LVPA, valstybei ir kitiems subjektams nebuvo padaryta, nes „nebuvo gauta
jokių pretenzijų“, kaip
kad motyvuojama apygardos teismo nutartyje. Institucijų, atsakingų už Europos
Sąjungos paramos teikimą ir administravimą, taip pat ir Lietuvos valstybės,
autoritetas yra menkinamas, pasitikėjimas šiomis institucijomis ir valstybe mažėja visų pirma
visuomenės akyse, o visuomenė dėl mažėjančio
tam tikrų institucijų autoriteto negali pateikti jokių formalių pretenzijų ar
kokia nors kitokia materialia forma
išreikšti savo nepasitikėjimo. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų išvadų, kad dėl D. B. atliktų veiksmų nekilo didelės žalos, nepagrįstumą ir nuosprendžio bei nutarties
vidinį prieštaringumą rodo
ir tai, kad atlikęs analogiškus veiksmus M. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog dėl jo atliktų veiksmų
valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, nes buvo sumenkintas LVPA, kaip valstybės institucijos, autoritetas, o dėl D. B. veiksmų tokių pasekmių nekilo.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje tiesiogiai nurodė, kad lemiamas
kriterijus vertinant piktnaudžiavimo tarnyba sukeltų padarinių sunkumą šiuo atveju
buvo M. V. užimtų pareigų svarba. Tačiau šie
apygardos teismo motyvai negali būti pripažinti pakankamais atribojant nusikaltimą nuo drausminio
nusižengimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma nemažai kriterijų, į kuriuos būtina
atsižvelgti vertinant piktnaudžiavimu
padarytos neturtinės žalos dydį; kaltininko
užimamų pareigų svarba yra tik vienas iš daugelio. Pagal visus kitus kriterijus
M. V. ir D. B. buvo visiškai analogiškoje teisinėje padėtyje: abiejų veika buvo nukreipta į tą patį objektą, abu siekė to
paties tikslo, dėl jų bendrai padarytų veiksmų
kilo tos pačios pasekmės (buvo sukeisti UAB „Panevėžio melioracija"
paraiškos vertinimo dokumentai), abu veikė bendrininkų grupe, tiesiogine
tyčia, abu pažeidė LVPA norminius aktus, abiejų neteisėta veika truko tą patį
laikotarpį, atgarsis visuomenėje kilo dėl
bendrai padarytos veikos. Taigi buvęs neesminis M. V.
ir D. B. pareigų skirtumas, visoms kitoms teisiškai reikšmingoms
aplinkybėms esant identiškoms, šiuo atveju
negali būti vertinamas kaip lemiamas kriterijus, leidžiantis M. V. veiksmus įvertinti kaip nusikaltimą, o
analogišką D. B.
veiką – kaip
drausminį nusižengimą. T-ėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos
teismai, iš esmės skirtingai vertindami M. V. ir D. B. veikų
sukeltus tuos pačius padarinius, pažeidė asmenų teisinės lygybės principą. Šis pažeidimas turi būti vertinamas
kaip esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Vilniaus apygardos teismo nutartyje
taip pat teigiama, jog nebuvo įrodyta, kad buvo apribotos kitų ūkio subjektų teisės dėl sąžiningos
konkurencijos, kad kilo realus pavojus netekti galimybės gauti struktūrinių
fondų paramą. Bylos duomenimis nustatyta, kad visų ūkio subjektų pateiktos
paraiškos minėtai paramai gauti buvo patenkintos, parama skirta. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas ta pačia nutartimi pripažino įrodytu faktą, kad UAB
„Panevėžio melioracija“ paraiškos
vertinimo dokumentai buvo keičiami dėl to, kad pagal veikos padarymo metu susiklosčiusią situaciją buvo manoma,
kad esantis šios paraiškos įvertinimo balų vidurkis (60 balų) bus per žemas paramai suteikti,
nes „praeinamasis" vidurkis turėjo būti apie 60,5 balo. Pripažinęs tokius M. V. parodymus ir kitus tai patvirtinančius
įrodymus teisingais, teismas
turėjo padaryti ir vienintelę iš to išplaukiančią teisingą išvadą –
išteisintieji savo veika būtent ir siekė apriboti kitų ūkio subjektų,
pretenduojančių gauti ES paramą pagal tą pačią programą kaip ir UAB „Panevėžio melioracija",
galimybes sąžiningai ir skaidriai konkuruoti su jų proteguojamos bendrovės projektu,
kuriam neteisėtais veiksmais buvo suteiktas aukštesnis vertinimo balų skaičius,
o kartu ir prioritetas objektyviai ir skaidriai įvertintų projektų atžvilgiu.
L-ytojas S. J. , nuteistasis M. V. parodė, kad paraiškose, kurios buvo paduotos pagal 3. 1 priemonę, prašomos paramos suma viršijo
turimas paramai skirtas lėšas 3–4 kartus,
todėl tarp pretendentų gauti paramą buvo didelė konkurencija; 2006 m. sausio
mėn. įvertinta tik nedidelė projektų
dalis, tuo metu buvo manoma, kad paramą gaus tik tie projektai, kurių vertinimas ne mažesnis kaip 60,5 balo. Tik vėliau,
įvertinus visas paraiškas ir didelę jų dalį atmetus kaip netinkamas, paaiškėjo, kad paramos lėšų užteks visiems
teigiamai įvertintiems projektams. Taigi inkriminuotos veikos padarymo metu
neteisėtai padidinus UAB „Panevėžio melioracija“
projekto įvertinimą ir taip šį projektą bendrajame sąraše „pakėlus“ į aukštesnę
poziciją, daliai kitų teigiamai įvertintų projektų iškilo reali galimybė negauti
paramos. Akivaizdus ir tas faktas,
kad kiekvieno projekto parengimas reikalauja pakankamai didelių materialinių sąnaudų, todėl jas rengusiems
ūkio subjektams iškilo ir reali grėsmė prarasti į projektus investuotas
pinigines lėšas. T-ėl darytina išvada, kad visos kaltinime inkriminuotos
piktnaudžiavimo sukeltos pasekmės įrodytos
teismo ištirtais įrodymais; tik vertindami šias pasekmes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė
baudžiamojo įstatymo bei teismų praktikos suformuluotų kriterijų dėl BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo būtinosios
pasekmės – didelės žalos – nustatymo ir taip netinkamai pritaikė
baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą. Apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma pakeisti apylinkės teismo
nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje dėstomos teismo nustatytos M. V. padaryto nusikaltimo (piktnaudžiavimo) aplinkybės, ir nurodyti, kad M. V. pažeidė daugiau teisės aktų reikalavimų ir savo veiksmais sukėlė
daugiau pasekmių, nei kad buvo nuosprendžiu konstatuota. Pirmosios instancijos teismas išteisino T. U. ir P. K. pagal BK 24 straipsnio 4
dalį, 228 straipsnio 1 dalį dėl M. V. ir D. B. piktnaudžiavimo tarnyba organizavimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš
ištirtų įrodymų negalima daryti išvados, jog būtent T. U. ir P. K. sukūrė
nusikaltimo planą, numatė jo įvykdymo būdus, surado nusikaltimo bendrininkus, juos
palenkė įvykdyti nusikaltimą, parengė kitas sąlygas nusikaltimui įvykdyti, vadovavo bendrininkams ir
nuolat koordinavo bendrininkų veiksmus vykdant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai aptarė organizuotos
grupės požymius ir konstatavo, kad T. U. ir P. K. veiksmai
organizuojant M. V.
piktnaudžiavimą
tarnyba neatitinka organizuotos grupės požymių. Tai buvo vienas iš motyvų,
kuriais remdamasis teismas paneigė kaltinimą, jog T. U. , P. K. ir M. V. bendrininkavo darydami
jiems inkriminuotas veikas. Tačiau kaltinamajame akte nė vienas kaltinamųjų iš
viso nebuvo kaltinamas
įvykdęs kokį nors nusikaltimą organizuota grupe. T. U. , M. V. , P. K. ir
D. B. buvo kaltinami įvykdę dokumentų
klastojimą ir piktnaudžiavimą tarnyba veikdami ne organizuota, bet bendrininkų
grupe. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad telefoninių pokalbių
autentiškumas nekelia abejonių ir kad šie pokalbiai susiję su UAB „Panevėžio
melioracija“ paraiškos vertinimo pakeitimu, turėjo paneigti skundo argumentus, jog konkretūs skunde nurodyti pokalbiai
įrodo konkrečias aplinkybes, patvirtinančias,
kad būtent T. U.
ir P. K. organizavo piktnaudžiavimą. L-ytojo
N. Ž. parodymai
apeliacinės instancijos teismo nutartyje apskritai nebuvo paminėti ir jų reikšmė apskritai neanalizuota. Taip pat visiškai
neanalizuoti skirtumai tarp M. V. ir T. U. bei P. K. parodymų,
kurie, juos įvertinus kaip visumą kartu su telefoniniais pokalbiais ir kitais skunde nurodytais
įrodymais, leidžia daryti neabejotiną išvadą apie
T. U. ir P. K. kaip organizatorių ir
vadovų vaidmenį. T-ėl konstatuotina, kad
teismas šiuos kaltinančius įrodymus vertino atsiedamas vieną nuo kito, o kai
kurių iš viso nevertino, nebuvo vertinama ir analizuojama įrodymų
visuma, nepateikta įtikinamų motyvų, kodėl
kaltinimą patvirtinantys įrodymai atmetami. Tai turėtų būti vertinama kaip esminis
Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimas. Be
to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad T. U. ir P. K. atlikti
veiksmai galėtų būti vertinami kaip dokumentų klastojimo organizavimas.
Apeliacinės instancijos teismas apylinkės
teismo išvadų apie T. U. ir P. K. atliktų organizacinių veiksmų
įrodytumą nepaneigė ir jų apskritai nepaminėjo. Be to, apygardos teismo teisėjų
kolegija visiškai nenagrinėjo
ir prokuroro apeliacinio skundo motyvų dėl šių organizacinių veiksmų netinkamo įvertinimo. Tokių esminių bylos aplinkybių neištyrimas,
ištirtų įrodymų prieštaravimų nepašalinimas,
dalies apeliacinio skundo neišnagrinėjimas vertintinas kaip esminis Baudžiamojo
proceso kodekso pažeidimas.
Šioje
byloje netinkamai aiškindamas Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas,
apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė dokumento, kaip BK 300
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko, klastojimo būdą, dokumentų klastojimo sudėties
dalyko sukūrimo momentą, siaurinamai
aiškino dokumento teisinę reikšmę, neteisingai nurodė BK 228 straipsnio
1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, taip pat ir didelės žalos požymį. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo
prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir buvo
pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas bylą patikrinti
tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Tai teismų praktikoje pripažįstama esminiu BPK reikalavimų pažeidimu.
Esminiais BPK pažeidimais pripažįstami ir tie atvejai, kai apeliacinės instancijos teismai neištiria svarbiausių
bylos aplinkybių, nepašalina prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, tai vertinama kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepateikdamas
motyvuotų išvadų atmetė prokuroro apeliacinio skundo esminius argumentus dėl
dokumentų klastojimo būdo nustatymo, dėl dokumento (Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašo) teisinės galios nustatymo, atsietai vertino įrodymus
piktnaudžiavimo epizode, o dalies įrodymų
apskritai nevertino, taip pat skirtingai įvertino vienodos teisinės padėties
buvusių asmenų veikas, pažeisdamas
asmenų teisinės lygybės principą. Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes sukliudė
teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Išteisintasis D. B. kasaciniame skunde prašo
panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d.
nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį ir
baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo, kad su išteisinamuoju
nusprendžiu sutinka, tačiau nesutinka su išteisinamojo nuosprendžio motyvais ir išteisinimo pagrindu. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių
(BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas padarė išvadą, kad priešingas
teisei įvykis buvo, tačiau kasatoriaus veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties ir
dėl to jis išteisintas. Remdamasis
kratos metu M. V.
darbo kabinete paimto
jo kompiuterio sisteminiame bloke rastos atitinkamos kompiuterinės bylos
turiniu, M. V. ir T. U. pokalbiu, T. U. namuose rasto kompiuterio laikmenose rastu Paraiškos
kokybės vertinimo elementų sąrašu bei pokalbiu tarp T. U. ir P. K. ,
teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašo turinys buvo
pakeistas, nes neegzistavo joks kitas paraiškos rašytinis vertinimas, išskyrus 62 balų įvertinimą. Nuosprendyje
teismas nurodė, kad šiais įrodymais paneigiama kaltinamojo D. B. teisme
iškelta versija, neva paraiškos vertinimo originalioje fizinėje versijoje, kurios elektroninį
variantą jis turėjo, įvertinimas buvo 65 balai, o Agentūros viduje dėl jo
neatidumo elektroniniu būdu buvo išplatinta tarnybiniame kompiuteryje buvusi
vertinimo 62 balais versija.
Šių įrodymų teismui
vienareikšmiškai išvadai, kad 65 balais rašytinio vertinimo varianto nebuvo,
padaryti nepakanka. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad teisines pasekmes
sukelia tik rašytinės paraiškos vertinimo
variantas, kuris yra byloje. E-ektroninis variantas yra tik informacinio
pobūdžio ir nesukelia teisinių
pasekmių. Teismas nuosprendyje to neatskyrė, atskirai neanalizavo, bet
nepagrįstai tai sutapatino.
Niekas nematė ir niekas byloje negalėjo patvirtinti, kad toks rašytinis
paraiškos 62 balais vertinimo variantas egzistavo ir fiziškai buvo
atspausdintas. Šis paraiškos rašytinis 62 balais vertinimo variantas nesurastas
ir prie bylos nepridėtas. Tai reiškia, anot kasatoriaus, kad nusikalstamo
įvykio nebuvo, o egzistavo tik rašytinės
paraiškos 65 balais vertinimo variantas ir Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąraše turinio pakeitimo fakto
nebuvo. Teismo išvada, kad buvo tik rašytinis vertinimas 62 balais, yra tik prielaida, kuri
nepatvirtinta įrodymais. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad T. U. kompiuteryje rastas Paraiškos
kokybės 62 balais vertinimo variantas, o kita kompiuterinė byla su analogišku
rašytiniu vertinimu buvo ištrinta. Toks
įrodymų traktavimas nuosprendyje neatitinka specialisto išvados. Teismas rėmėsi
V. M. , mačiusios, kad byloje buvo paraiškos 65 balais vertinimo
lapas, parodymais, nors byloje tokių
parodymų visai nėra, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, kuris,
nuosprendyje dėstydamas liudytojos parodymus, to nenurodė. Buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1
dalies 1 punktu ir 5 dalies 1 punktu, turėjo jį išteisinti ir baudžiamąjį procesą nutraukti, nes buvo
aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Šie kasatoriaus
argumentai apeliaciniame skunde nepaneigti.
Pagal BK 228
straipsnio 1 dalį kasatorius buvo išteisintas dėl to, kad teismas nenustatė,
jog jis padarė didelę
žalą pakeisdamas Paraiškos vertinimo balų
skaičių iš 62 į 65 ir pasirašydamas vertinimo lapuose. Kasatorius teigia, kad
jis niekada nebuvo kaltinamas didelės žalos valstybei padarymu. Kaltinime tik
deklaratyviai išdėstytos neva dėl jo veikos kilusios pasekmės. Kvalifikuojant
veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį didelės žalos valstybei padarymas yra
būtina sąlyga. Taip suformuluotas kaltinimas, kuriame nėra šio požymio, išvis
nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. T-ėl ir šiuo atveju,
kasatoriaus įsitikinimu, jis turėjo būti išteisintas nesant nusikalstamo
įvykio.
Skundai iš dalies tenkintini.


Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų vertinant bylos
duomenis pagal kaltinimus piktnaudžiavimu tarnyba bei dokumento klastojimu ir
dėl D. B. kasacinio skundo argumentų

Prokuroro ir D. B. kasacinių
skundų argumentai dėl kaltinimo piktnaudžiavimu tarnyba grindžiami
baudžiamojoje byloje nustatytų faktų vertinimu. Tiek kaltinimo, tiek ir D. B. gynybos pozicijos, taip pat apeliacinio skundo
neišnagrinėjimas grindžiami vienais ar kitais bylos duomenimis, pateikiant jų
vertinimus atsižvelgus į tai, kurie duomenys palankesni kaltinimui ar gynybai.
Bylos duomenų vertinimo bei kitokios jų interpretavimo formos, akumuliuojant
arba išskaidant bylos duomenis ar jų grupes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
– kasacine tvarka bylos tikrinamos baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų
taikymo klausimais. Tiek kaltinimas dokumentų klastojimu, tiek ir kaltinimas
piktnaudžiavimu tarnyba M. V. , D. B. , T. U. ir
P. K. pateikti remiantis grupės asmenų
bendrininkavimo samprata. Tokia forma pareikštam kaltinimui, įrodinėjimo
dalykui iškeliami labai konkretūs uždaviniai: įrodyti kiekvieno iš bendrininkų
grupės funkciją, indėlį į bendrą nusikaltimą, dalyvavimo nusikaltime laipsnį,
atskleisti valinį tyčios turinį, t. y. kiekvieno bendrininko norą veikti
kartu su kitais, siekiant suvienyti savo nusikalstamas pastangas bendram
nusikalstamam rezultatui. Toks baudžiamojo įstatymo reikalavimas dar labiau
akcentuoja bylos duomenų turinio informacinę reikšmę ir jų išsamaus
išnagrinėjimo bei tikslaus vertinimo svarbą taikant baudžiamąjį įstatymą.
Kasacinės instancijos teismas išsamiai patikrina byloje
žemesnių instancijų teismų gautų duomenų išnagrinėjimą, įvertina, ar bylos
duomenys atitinka baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus.
Teisingi kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas
nutartyje aptarė organizuotos grupės požymius ir remdamasis tuo paneigė
kaltinimą dėl T. U. ir P. K. veiksmų
organizuojant M. V. piktnaudžiavimą tarnyba; tuo
tarpu kaltinamajame akte buvo pateiktas kaltinimas dėl nusikaltimų padarymo
bendrininkų, o ne organizuota grupe, todėl išdėstyti motyvai yra ne apie
kaltinamajame akte nurodytą veikos požymį. Taip pat pagrįsti kasacinio skundo
argumentai, kad nebuvo analizuojama M. V. , T. U. ir
P. K. parodymų visuma apie įvykio aplinkybes ir kad
jų parodymai nebuvo lyginami su telefonų pokalbių įrašų turiniu, o vertinami
atsietai vienas nuo kito ir nuo telefoninių pokalbių turinio. Kaltinimo
poziciją pagrindžia M. V. parodymai, nes jis iš esmės
pripažino savo veiksmus dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir iš dalies nurodė kitų
asmenų veiksmų apimtį; jo parodymus iš dalies patvirtina ir T. U.
bei P. K. parodymai. P-ikimumo aspektu šis
įrodymas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus,
nes M. V. parodymai D. B. skunde neginčijami
(kiti išteisintieji prieštaravimų nepareiškė), jie patvirtinami įsiteisėjusiu
teismo nuosprendžiu dėl M. V. nuteisimo, tačiau šis
įrodymas nebuvo nagrinėjamas kartu su visais kitais bylos duomenimis,
sprendžiant T. U. , P. K. ir D. B.
dalyvavimą padarant nusikaltimus. Pagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad
nebuvo išnagrinėti prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl T. U.
ir P. K. veiksmų organizuojant Paraiškos kokybės
vertinimo išvadų pakeitimą. Kadangi kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismo procese neišsamiai ištirti bylos duomenys, padarytos klaidos
nustatant ir vertinant veikos požymius, tai šios aplinkybės sudaro kliūtis
svarstyti prokuroro kasacinio skundo argumentus dėl veikos – piktnaudžiavimo
tarnyba – požymių, nes tokiu atveju reikėtų pasisakyti dėl bylos duomenų, todėl
jie nutartyje neaptariami.
Nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio
skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko
neišnagrinėtas ir buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas
reikalavimas bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai
teismų praktikoje pripažįstama kaip esminis BPK reikalavimų pažeidimas.
Esminiais BPK reikalavimų pažeidimais laikomi ir tie atvejai, kai apeliacinės
instancijos teismai neištiria teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalina
prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų – tai vertinama kaip BPK 20 straipsnio 5
dalies esminis pažeidimas. Dėl minėtų priežasčių byla grąžintina nagrinėti iš
naujo apeliacine tvarka.
D. B. kasacinio skundo
argumentai taip pat iš dalies liečia bylos duomenų išsamaus išnagrinėjimo
klausimą, tačiau jo reikalavimas grindžiamas reabilitavimo pagrindais, prašant
pripažinti jam kitą išteisinimo pagrindą.
Konstatavus neišsamų bylos aplinkybių
išnagrinėjimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį
skundą ir netikslų veikos požymių nustatymą, byla šiais pagrindais grąžintina
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Dėl šių priežasčių D. B.
skundas nenagrinėtinas, nes kasacinio teismo išvados dėl įrodymų gali
turėti išankstinę reikšmę apeliacinės instancijos teismo išvadoms vertinant
bylos duomenis dėl veikos – piktnaudžiavimo tarnyba – požymių.

Dėl dokumento klastojimo

Išdėstydamas bendrąją baudžiamosios atsakomybės sampratą už dokumentų
suklastojimą BK skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo
tvarkai, susiję su dokumentų ir matavimo priemonių klastojimu“, įstatymų
leidėjas apibrėžė teisines vertybes, kurių apsaugą nuo nusikalstamų kėsinimųsi
jis norėjo garantuoti baudžiamojo įstatymo normomis. Teisingam veikos
kvalifikavimui svarbu nustatyti, į kokias visuomenės vertybes yra kėsinamasi
nusikalstama veika. Atsižvelgiant į rūšinį nusikalstamų veikų objektą,
tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu reikėtų laikyti normalią valstybės
ir savivaldos institucijų veiklą. Rūšinis nusikalstamos veikos objektas yra
valdymo tvarka. Tai reiškia, kad dokumento suklastojimu visų pirma kėsinamasi į
valdymo tvarką. V-ymo tvarka nusistovi teisiškai reglamentuotuose santykiuose
tarp valdančio ir pavaldaus subjekto. Taigi dokumentų, galinčių būti šios
nusikalstamos veikos dalyku, sąrašą apibrėžia tiesioginis nusikalstamos veikos
objektas. Atsižvelgiant į tai, kad tiesioginis nusikalstamos veikos objektas
yra normali valstybės ar savivaldos institucijų veikla, BK 300 straipsnyje
numatyto nusikaltimo dalykas, be kitų dokumentams būdingų požymių, paprastai
yra tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir
savivaldos institucijų normaliai veiklai. Privačių asmenų sukurti dokumentai
taip pat gali būti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas,
jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui,
pasikeitimui ar pasibaigimui.
Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – Agentūra)
įstatų bendrųjų nuostatų 1 punkte išdėstyta, kad Agentūra yra Lietuvos
Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka įsteigta savarankiška
pelno nesiekianti organizacija, kuri gali turėti ir įgyti tik tokias civilines
teises ir pareigas, kurios neprieštarauja šiems įstatams ir veiklos tikslams.
Įstatų 5 punkte įtvirtinta tai, kad Agentūros steigėja (savininkė) – Lietuvos
Respublikos ūkio ministerija. Įstatų IV skyriuje išdėstytos Agentūros savininko
teisės ir pareigos. Šio skyriaus 18. 1 punkte nurodyta, kad agentūros savininkas
turi teisę priimti sprendimus visuotinio susirinkimo kompetencijai priskirtais
klausimais; 18. 4, 18. 5 punktuose įtvirtinta, kad agentūros savininkas turi
teisę pripažinti negaliojančiais Agentūros vadovo sudarytus sandorius, jeigu
jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, įstatams, protingumo ir
sąžiningumo principams, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatyta tvarka priimti naujus dalininkus.
Šios bei kitos Įstatų nuostatos įtvirtina atitinkamo lygmens teisiškai
reglamentuotus, subordinuotus santykius tarp Agentūros ir Lietuvos Respublikos
ūkio ministerijos, todėl šių subjektų santykiai ir tarpusavio veikla vykdoma
remiantis atitinkamais dokumentais.
Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų 1995 m.
gruodžio 5 d. įstatymo Nr. I-1115, 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo
Nr. X-992 redakcijos 2 straipsnyje apibrėžta dokumento sąvoka: dokumentas
– juridinio ar fizinio asmens veikos procese užfiksuota informacija, nepaisant
jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo (Nr. X-752, 2006 m. liepos 11 d. red. ) 2 straipsnyje
apibrėžtos pagrindinės įstatymo sąvokos, kur dokumentai apibrėžiami kaip
oficialūs valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų dokumentai –
valstybės ir savivaldybių institucijų, įmonių bei įstaigų, valstybės įgaliotų
asmenų vykdant teisės norminių aktų nustatytus įgaliojimus sukurti, patvirtinti
arba gauti su jų veikla susiję rašytiniai, grafiniai, garsiniai, kompiuterinės
informacijos ar kitokie dokumentai, įtraukti į šių institucijų, įmonių ir
įstaigų dokumentų apskaitą. Agentūros paraiškų ES struktūrinių fondų paramai
gauti tinkamumo ir kokybės vertinimo procedūra (toliau – Procedūra) numato
pateiktų projektų vertinimo tvarką, subjektus, atliekančius vertinimą, bei
kitus reikalavimus. Procedūros 28 straipsnyje nustatyta, kad, atlikdamas paraiškos
kokybės (techninį, ekonominį ir finansinį) vertinimą, projektų vadybininkas
pildo paraiškos kokybinio vertinimo elementų sąrašą S-P1-T04-S-P1-T06. Projektų
vadybininkas balais įvertina paraiškos atitikimą nustatytiems vertinimo
kriterijams ir paraiškos kokybinio vertinimo elementų sąraše pateikia pagal
nustatytą formą reikalaujamą informaciją apie pateiktą paraišką. Procedūros 31
ir 32 straipsniuose nustatyta, kad, užbaigęs vertinimą, projektų vadybininkas
projekto bylą kartu su užpildytais paraiškos vertinimo elementų sąrašu ir
kokybės vertinimo elementų sąrašu perduoda projektų vertinimo skyriaus
sekretoriui, o šis, pildydamas paraiškos vertinimo peržiūros elementų sąrašą ir
kokybės vertinimo elementų sąrašą, tikrindamas, ar jie tinkamai užpildyti, ar
pasirašyti, ar įvertinta laikantis nustatytų terminų, paraiškos registracijos
(apskaitos) žurnale įrašo projekto bylos gavimo datą ir pasirašo. Taigi
Procedūros nuostatos patvirtina, kad paraiškos kokybinio vertinimo elementų
sąrašas forma ir turiniu atitinka pirmiau minėtuose įstatymuose apibrėžtus
dokumento sąvokos reikalavimus. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento
sąvoka, tačiau teismų praktika panašiais požymiais, kaip ir pirmiau minėtuose
įstatymuose, formuluoja dokumento sąvoką taikydama BK 300 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos sudėtį: nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalykas
yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis
juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra
teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo
įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių
įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006). Teismų praktikoje dokumentu
laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį
teisinę reikšmę. Rašytinio akto teisinė reikšmė yra tai, kad jis suteikia tam tikras
teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes
suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto
dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinė byla Nr.
2K-515/2006). Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto
liudijimas (kasacinė byla Nr. 2K-290/2008). T-ėl, kolegijos nuomone, pagrįsti
kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad, 2005 m. birželio 15 d.
surašius Paraiškos kokybės elementų vertinimo sąrašą, jį pasirašius ir perdavus
Projektų vertinimo skyriaus specialistui bei užregistravus Paraiškų
registracijos (apskaitos) žurnale, Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas
pagal šiuos požymius atitiko dokumento statusą. Dėl minėtų motyvų reikia sutikti
ir su kitais kasacinio skundo argumentais, kad bet kokie vertinimo elementų
sąrašų taisymai, susiję su vertinimo balų keitimu, yra esminiai vertinimo
pakeitimai, nes tokie taisymai, remiantis Procedūros 80, 84, 85 straipsniais,
gali būti daromi tik esant raštiškam skyriaus vedėjo nurodymui, apie tai darant
žymas registracijos žurnale, turi būti rašomi nauji vertinimo elementų sąrašai,
o ne keičiami seni. T-ėl nepagrįstos pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvados, kad Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas 2006 m.
sausio 22 d. (registravimo data apskaitos žurnale) dar nebuvo sukurtas ir
neegzistavo kaip dokumentas, o kartu ir kaip BK 300 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo dalykas, motyvuojant tuo, kad jame nebuvo Projektų
vertinimo skyriaus vedėjos parašo. Paraiškos kokybės vertinimo elementų sąrašas
atitinka savarankiško dokumento požymius ne tik pagal turinio ir formos
kriterijus, bet ir teisine reikšme; tokia išvada daroma remiantis jį surašiusio
subjekto kompetencija ir įgaliojimų apimtimi. Šį raštą surašo ir pasirašo
projektų vertinimo skyriaus projektų vadybininkas, kurio pareigybės aprašymas
patvirtintas Agentūros direktoriaus 2003 m. spalio 24 d. įsakymu
Nr. 50, todėl tai yra ne ūkines ar technines funkcijas vykdantis asmuo, o
savarankiškus įgaliojimus paraiškos vertinimo procedūrai dėl paramos verslui
suteikimo turintis asmuo, nes paraiškos vertinimą jis atlieka savarankiškai,
remdamasis nustatytais ir patvirtintais kriterijais. Jo vertinimo niekas neturi
teisės koreguoti ar keisti, išskyrus atvejus, numatytus Procedūroje, ir
laikantis Procedūros numatytos tvarkos ( 76, 77, 80, 84, 85, 117, 119 punktai).
V-inimo skyriaus projektų vadybininko įgaliojimai atlikti nustatytas darbines
funkcijas pasibaigia nutrūkus darbo santykiams pagal šią pareigybę, todėl
asmuo, atleistas iš šių pareigų, turi būti laikomas pašaliniu nepriklausomai
nuo to, kad jis pats buvo atlikto darbo autorius. Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąrašuose nurodytas vadybininkų suteiktų balų skaičius (skyriaus
vedėjo išvedamas balų vidurkis tėra aritmetinis veiksmas, turintis tam tikrą
kontrolinę funkciją) yra tiesioginis teisinis pagrindas sprendimui dėl
paraiškos suteikimo priimti. Esant tęstinėms teisinio sprendimo priėmimo
procedūroms, kiekviena grandis yra svarbi ir sudėtinė baigiamojo akto, kuris
tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina teisinius santykius tarp valstybės
institucijos ir kito subjekto, dalis. T-ėl Paraiškos kokybės vertinimo
elementų sąraše nurodyti duomenys yra savarankišką reikšmę turinti informacija,
patvirtinanti juridinę reikšmę turintį faktą ir lemianti tolesnį teisinių
santykių dėl paramos verslui suteikimo vystymąsi bei turinti išorinę teisinę
galią. Paraiškos kokybės elementų vertinimo sąrašas ir pats tiesiogiai gali
turėti įtakos teisiniams santykiams tarp Ūkio ministerijos ir LVPA, nes šio
dokumento pagrindu Ūkio ministerija gali įgyvendinti jai suteiktus įgaliojimus
inicijuoti pakartotinį įvertinimą arba priimti sprendimą dėl paramos suteikimo.
Kasaciniame skunde nurodytos pagrįstos abejonės
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kuriose teigiama, kad,
nesant duomenų apie tai, jog dokumente, kurio suklastojimu buvo kaltinami
išteisintieji, buvo įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, negalima to
laikyti dokumento suklastojimu. Pagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad
dokumentuose, kuriuose išreiškiama asmens nuomonė, turinti vertinamąjį aspektą,
nelaikytina objektyviąja tikrove. Tokiuose dokumentuose įtvirtinami ne
materialaus gyvenimo faktai, o tik tam tikrų faktų ir aplinkybių vertinimas,
kuris yra sąlyginis, nes jam būdingas žmogiškasis elementas, kurio negalima
patikrinti objektyvios tikrovės kriterijumi. T-ėl teisingas kasacinio skundo
teiginys, kad kaltinime nurodytam dokumento klastojimui labiau būdingas ne
intelektualusis, o materialusis klastojimo būdas.  
Šie bei kiti argumentai dėl kokybės vertinimo elementų
sąrašo savarankiškos ir išorinės teisinės galios buvo nurodyti ir prokuroro
apeliaciniame skunde. Tai yra esminiai skundo argumentai, kurių pripažinimas ar
nepripažinimas teisiškai pagrįstais gali lemti nusikalstamos veikos sudėties
buvimo ar nebuvimo nustatymą ar asmenų kaltės klausimo išsprendimą. Tai, kad
šie argumentai iš esmės nebuvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo
posėdyje, o tik formaliai atmesti, kasacinės instancijos teismo išplėstinė
septynių teisėjų kolegija vertina kaip dalies apeliacinio skundo
neišnagrinėjimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n
u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti apeliacine
tvarka.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt