TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo
Kasacinė byla Nr
2. 7. Būtinoji gintis (BK 28
straipsnis)

Būtinoji gintis įmanoma tik atremiant pradėtą ar tiesiogiai gresiantį ir
besiginančiajam akivaizdų kėsinimąsi, pavojingą asmeniui, nuosavybei, būsto
neliečiamybei ar kitoms teisėms, visuomenės arba valstybės interesams.
Nukentėjusiojo sužalojimas jam nepradėjus ir nesirengus atlikti kėsinimosi
veiksmų nėra būtinoji gintis.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-336/2008
                                                                      
                                Procesinio sprendimo kategorija
                                                                        1. 1. 5. 1. 1
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko R-o
B-o, V-aus Č-os ir pranešėjo E-aus B-o,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Š. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono
apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas
atidėtas vieneriems metams. Iš B. Š. priteista V. P. 643,20 Lt
turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 443 Lt žalos atlyginimo
Valstybinei ligonių kasai.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis,
kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su
kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

B. Š. nuteistas už tai, kad
2006 m. lapkričio 30 d. apie 20 val. Ignalinos r. (duomenys neskelbtini), automobilių
stovėjimo aikštelėje prie daugiabučio namo, metaliniu gyvulių rišimo kuolu smogė
ne mažiau kaip tris kartus V. P. per galvą, padarė jam galvos smegenų
sukrėtimą ir daugybines muštines žaizdas galvoje, šiais sužalojimais nesunkiai
sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis
prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d.
nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį ir
baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, teismai
nepagrįstai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes
netinkamai taikė BK bendrosios dalies 28 straipsnio nuostatas ir nesivadovavo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl
teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų
peržengimo“ 5 punktu, kuriame aiškiai nurodyta, kad būtinosios ginties atveju
pavojingas kėsinimasis turi būti realus, egzistuoti tikrovėje, o ne
besiginančiojo vaizduotėje. Jeigu vis dėlto realaus kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios
aplinkybės pagrįstai leido manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o
besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, jog klaidingai suvokė įvykio
aplinkybes, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta
esant būtinajai ginčiai.
Nuteistasis nurodo, kad nesutinka
su Vilniaus apygardos teismo apeliacinėje nutartyje išdėstytomis neva motyvuotomis
vos keturių eilučių išvadomis, jog jo pasirinktas gynybos būdas neatitiko kėsinimosi
pobūdžio ir pavojingumo, o nukentėjusiojo sumušimą smogiant ne mažiau kaip tris
kartus į galvą, šiam nepadarius jokių veiksmų, patvirtina nukentėjusiojo ir
liudytojos J. A. parodymai. Šios išvados nepagrįstos ir prieštarauja
Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytoms faktinėms bylos
aplinkybėms, kad 2006 m. lapkričio 30 d. apie 17. 00 val. V. P. grįžo iš
darbo girtas ir prie gyvenamojo namo sukėlė konfliktą su J. A. : apmėtė ją akmenimis,
vijosi jai bėgant į laiptinę ir grasino susidoroti. Nuteistasis į konfliktą su
fiziškai už jį stipresniu V. P. , nuo 1999 m. sumušusiu daugelį kaimynų,
tarp jų ir J. A. , nesikišo tol, kol apie 20. 00 val. , jam su J. A.
beeinant į tvartus pas galvijus, V. P. , tesėdamas savo pažadą susidoroti, šios
neužpuolė. Tik tada, kasatoriaus tvirtinimu, siekdamas susidariusioje
situacijoje apginti savo draugę ir save nuo realiai gresiančio pavojingo
kėsinimosi, jis panaudojo su savimi pasiimtą metalinį kuoliuką galvijams rišti,
o sužalodamas nukentėjusįjį esant būtinajai ginčiai, nutraukė pavojingą
kėsinimąsi prieš J. A. G-mybės kitokiu būdu sustabdyti jau užsimojusio
smūgiui sugniaužtu kumščiu V. P. – nebuvo. V. P. pasinaudojo tamsiu
paros metu, atokia nuo gyvenamojo namo vieta, kurioje nebuvo liudytojų,
prasilenkė su jais, po to sugrįžo prie J. A. ir bandė įgyvendinti savo
18. 00 val. pareikštą grasinimą su ja susidoroti užsimodamas kumščiu, todėl
nuteistasis jam smūgiavo. Apygardos teismo nutartyje išvada, kad nukentėjusysis
nebuvo padaręs jokių veiksmų, neatitinka tikrovės. Priešingai, savo veiksmais
jis kėlė realią grėsmę kasatoriaus žmonai. Žinodamas V. P. agresyvumą,
kasatorius tvirtina neturėjęs teisės delsti ir todėl pasipriešino savigynai
pasiimtu metaliniu kuoliuku. Nuteistojo manymu, šios aplinkybės akivaizdžiai
nurodo, kad gindamas savo žmoną J. A. nuo realių smurtinių veiksmų jis
veikė esant būtinosios ginties situacijai, neperžengdamas būtinosios ginties
ribų, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Baudžiamajame įstatyme nereikalaujama,
kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei
pavojingumą, neribojamos gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamos priemonės.
Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nuteistojo gynybos surinktą medžiagą, kad
V. P. nuolat girtauja, linkęs į agresiją ir net šios bylos dėl jo sužalojimo
nagrinėjimo teisme metu 2008 m. sausio 3 d. girtas be priežasties kastuvu
prie ūkinio pastato sumušė J. A. Už tai V. P. nuteistas Ignalinos
rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu šešių mėnesių laisvės apribojimu
ir iš jo priteista J. A. 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai taip pat nepagrįstai nesilaikė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nepasisakė dėl 1999 m.
birželio 29 d. kasacinės nutarties Nr. 2K-433/1999, kurioje nurodytos
faktinės aplinkybės, nuteistojo manymu, atitinka jo bylos faktines aplinkybes,
išskyrus pasekmes, sukeltas užpuolikui (šis buvo nužudytas). Kasatorius teigia,
kad priimti teismų sprendimai iškreipia teisingumą, nes byloje yra pakankamai
įrodymų, dėl kurių baudžiamasis procesas prieš jį negalimas.
Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime prašoma
nuteistojo B. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, spendžiant iš
teismo nuosprendyje nustatytų bylos aplinkybių, nebuvo BK numatyto pavojingo
kėsinimosi, suteikiančio teisę į būtinąją gintį. Kasatoriaus sveikatai, gyvybei
ar kitiems įstatymo saugomiems interesams pavojus negrėsė. Nėra įrodymų, kad nukentėjusysis
V. P. norėjo atkeršyti kasatoriui. Sužalojimai nukentėjusiajam padaryti
jam nepradėjus ir nesirengiant atlikti jokių veiksmų. Pasirinktas gynybos
būdas, anot kasatoriaus, neatitiko nei kėsinimosi pobūdžio, nei pavojingumo.
Neatlikęs jokių veiksmų nukentėjusysis buvo sumuštas gyvulių rišimo kuolu smogiant
ne mažiau kaip tris kartus per galvą. Šį faktą patvirtina nukentėjusiojo ir
liudytojos J. A. parodymai. Kasatoriaus B. Š. veiksmų visuma,
intensyvumas ir kryptingumas rodo, kad jis būtent ir norėjo sutrikdyti sveikatą
nukentėjusiajam.
Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius tvirtina, kad jo
padaryta veika teisiškai privalo būti vertinama kaip būtinoji gintis, kuri yra
viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Jis teigia, kad V. P. ,
bandydamas įgyvendinti anksčiau išsakytus grasinimus J. A. , įvykio metu prie
jos artinosi ketindamas smogti sugniaužtu kumščiu. Šią situaciją kasatorius
vertina kaip tokį pavojingą smurtinį kėsinimąsi, kurį, atsižvelgiant į visas
įvykio aplinkybes, jis turėjo teisę nedelsdamas atremti smūgiais, suduotais
nukentėjusiajam metaliniu gyvulių rišimo kuolu. Žinant, kad baudžiamajame
įstatyme nereikalaujama visiškos atitikties tarp kėsinimosi pobūdžio ir
intensyvumo bei jam atremti panaudotų gynybos priemonių, smūgių kuolu sudavimas
šiuo konkrečiu atveju, kasatoriaus manymu, traktuotinas kaip būtinoji gintis, o
ne jos ribų peržengimas.
Dėl pateiktų kasacinio skundo
argumentų aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo
nuostatos, susiklosčiusi teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose
ir įvertintina, ar šios nuostatos pagal teismų konstatuotus faktus taikytos
tinkamai.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens
teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai,
ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar
valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako
pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų,
padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius
formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę,
būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto
ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai
tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba
aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų
peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas
kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią
būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai
formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam
kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kriminalinės justicijos
patirtis vis dėlto rodo, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro
situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos
varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Juridinio tokių
situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų
peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių
aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios
situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji
gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai,
kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo
saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę,
sveikatą, lytinę laisvę ir pan. ), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises,
visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi
intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio,
galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis
yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia,
kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai,
t. y. toks, kokį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip
justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami
įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji
apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų
daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t t.
Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs
aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios
būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia
baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors
realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės
leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o
besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė
klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta
vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams,
gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai
pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės
ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei
tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo.
Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams,
kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau
kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos
grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria
smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą
ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. V- tai, kad tam tikras
asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės
pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan. ) gali būti vertinamas kaip
pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis
baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo
pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų
tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso
kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad
asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į
jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis
nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be
to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga,
tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos
momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo
veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė
į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.   
Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia,
kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik
besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios
ginties ribų. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos
priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan. ) nulemia ir gynybą sudarančių
veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami
smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi
šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų
smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius
veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl
jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo
veiksmai gali būti efektyvesni, pvz. , panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš
neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu,
ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri
buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji
neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.
Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas
gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad
egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo
turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai
besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas
nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine
tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau
yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios
ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta
dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba
ginantis nuo įsibrovimo į būstą.    
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje
esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė
nuteistasis B. Š. , matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė
bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje
konstatuota nuteistojo kaltė dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismas
ištyrė ir įvertino nuteistojo B. Š. , nukentėjusiojo V. P. , liudytojų
J. A. ir G. A. , teismo medicinos specialisto parodymus, įvykio vietos
apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo, daikto apžiūros protokolus, specialisto
išvadą, ekspertizės aktą. Įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra
pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Pripažinta, kad B. Š. ne gynė
J. A. nuo realaus pavojingo kėsinimosi, bet padarė nusikalstamą veiką, numatytą
BK 138 straipsnio 1 dalyje. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas
pritarė tokiam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms. Apeliacinėje
nutartyje aiškiai suformuluota, kad B. Š. veiksmuose nebuvo baudžiamąją
atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Motyvuojant tokią
išvadą nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju sužalojimai nukentėjusiajam padaryti
jam nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų.
Kasacinės instancijos teismas
konstatuoja, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyti būtent tokie
faktai. BPK 376 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad, nagrinėdamas
kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas
patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl to skundo argumentai, kuriais ginčijami
šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Tuo
tarpu išvados, padarytos teismų sprendimuose konstatuotų faktų pagrindu,
atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant
būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus. Kasaciniame skunde minima
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 29 d. nutartis Nr. 2K-433/1999,
priešingai kasatoriaus vertinimui, negali būti traktuojama kaip kelianti
abejonių dėl šioje baudžiamojoje byloje priimtų sprendimų. Minėtoje nutartyje
pasisakyta būtinosios ginties klausimais tokioje situacijoje, kurioje mirtinas
dūris peiliu nukentėjusiajam buvo suduotas kaip atsakas į šio asmens sukeltą
konfliktą ir smūgį kumščiu, t. y. ginantis nuo tiesioginio, realaus ir
akivaizdaus pavojingo kėsinimosi. Šioje byloje atsižvelgta ir į kitas aplinkybes:
konfliktuojančių asmenų jėgų santykį, kiekvieno iš jų atliktų veiksmų seką ir
kt.
Darytina bendra išvada, kad
kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar
keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus nuosprendį ir apeliacinę nutartį.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo,
kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo B. Š. kasacinį
skundą atmesti.


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt