TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
2

2. 8. Neteisėtas
laisvės atėmimas (BK 146 straipsnio 1 dalis).
Valstybės tarnautojui
prilyginamas asmuo (BK 230 straipsnio 3 dalis)

BK 146
straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine
tyčia. Kai nukentėjusiajam laisvę neteisėtai atima valstybės tarnautojas ar jam
prilyginamas asmuo (BK 230 straipsnis), ši veika, esant ir kitiems nusikaltimo
sudėties požymiams, kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnį arba 229 straipsnį.
Viešąją
paslaugą – turto saugą – teikiantys asmenys priskirtini valstybės tarnautojams
prilyginamų asmenų kategorijai (BK 230 straipsnio 3 dalis).



                                    Baudžiamoji
byla Nr. 2K-304/2008
                                                                                                Procesinio
sprendimo kategorija
1. 2. 6. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
s
2008 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko O-o F-o, A-os R-ės ir pranešėjo
V-aus Č-os,
rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. L.
ir V. G. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d.
bei 2008 m. balandžio 3 d. nutarčių.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu L. L. nuteistas pagal BK 146 straipsnio
1 dalį 15 MGL (1875 Lt) bauda, V. G. nuteistas
pagal BK 146 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 Lt) bauda; iš L. L.
ir V. G. solidariai priteista 2000 Lt neturtinės
žalos ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai S. T.
Klaipėdos apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d.
nutartimi V. G. apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 3 d.
nutartimi L. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo V. Č-os pranešimą,

n u s t a t ė :

L. L.
ir V. G. nuteisti už tai, kad neteisėtai
atėmė žmogui laisvę, būtent: 2006 m. rugsėjo 25 d. , apie 11. 40 val. ,
Klaipėdoje, Taikos pr. 61, prekybos centre „Akropolis“, dirbdami UAB „VP Sauga“
apsaugos darbuotojais, neturėdami teisėto pagrindo, UAB „VP Sauga“ tarnybinėse
patalpose apytiksliai 35 minutėms užrakino nukentėjusiąją S. T. , taip neteisėtai atėmė
jai laisvę.
Kasaciniu
skundu nuteistasis L. L. prašo panaikinti Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį bei Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą prieš jį
nutraukti. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai taikė
baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius tvirtina, kad teismas nepaisė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“
3. 1. 1 punkto nuostatų, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo išsamiai
aprašytas veikos padarymo būdas, nenurodyta, kas uždarė duris, kas jas
užrakino. Kasatorius teigia, kad teismas nuosprendyje neišaiškino, ar jie veikė
bendrininkų grupe, juolab kad teismas to nepripažino atsakomybę sunkinančia
aplinkybe, nors ir nurodė, kad nusikaltimą nuteistieji padarė kartu. Anot
kasatoriaus, teismas pažeidė minėto Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo ir
3. 1. 8 punkto nuostatas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas
prielaidomis, nes, kasatoriaus nuomone, teismo išvada, kad jis kartu su
V. G. uždarė duris ir jas užrakino, pagrįsta tik spėjimu ir prielaidomis.
Anot kasatoriaus, vien tai, kad jis tuo metu buvo netoli kambario, į kurį
įvesta nukentėjusioji, durų, nereiškia, kad jis tas duris užrakino. Be to,
kasatorius skunde teigia, kad įvertinus tai, jog duris rakinti gali tik vienas
asmuo, išplaukia išvada, kad šį nusikaltimą galėjo padaryti tik vienas žmogus,
o ne du, kaip nurodyta kaltinime. Nuteistasis skunde pažymi, kad nukentėjusioji
parodė nemačiusi, kas uždarė duris ir kas jas užrakino, o iš kitų bylos duomenų
taip pat neaišku, kas šiuos veiksmus atliko. T-ėl kasatorius mano, kad jo kaltė
padarius BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą liko neįrodyta.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 10 d. nutartį ir perduoti 
bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šį prašymą nuteistasis
motyvuoja tuo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimus. Remdamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies,
332 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11
punkto nuostatomis, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepagrįstai
neatliko papildomo įrodymų tyrimo. Kasatorius tvirtina, kad jo apeliaciniame
skunde, be kitų argumentų, gana išsamiai išdėstyta, jog pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje kai kurie duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais, todėl
išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad pirmosios
instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, nes buvo neatsižvelgta į
bylos aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos teismo padarytoms išvadoms. Anot
nuteistojo, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismo posėdžio
protokolo turinio matyti, kad didesnės minėtų jo apeliacinio skundo argumentų dalies
teismas nenagrinėjo, nes nutarė neatlikti papildomo įrodymų tyrimo, o kitus
argumentus išnagrinėjo tik iš dalies. Kasatorius skunde pažymi, kad tiek jis,
tiek L. L.
neigė savo kaltę, o jų nekaltumą patvirtino liudytojas V. N. ,
parodęs, jog paprastai kambario, kuriame laikomi sulaikyti asmenys, durys ne
tik nerakinamos, bet ir neuždaromos, bei liudytojas S. S. ,
parodęs, kad įvykio metu jis nukentėjusiąją palydėjo į apsaugos patalpas, kad
jam būnant tarnybinėse patalpose durys nebuvo uždarytos. Visi kiti liudytojai,
kasatoriaus teigimu, įvykio nematė, jo aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios.
Nuteistojo nuomone, kadangi esminė aplinkybė, inkriminuojant jam padarius
nusikalstamą veiką, yra durų užrakinimo faktas, tai teismas privalėjo pašalinti
visus byloje iškilusius prieštaravimus ir išreikalauti iš prekybos centro
„Akropolis“ ir UAB „Drogas“ vaizdo įrašus, kurie patvirtintų jo nekaltumą.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė
ir nemotyvuotai atmetė prašymą, nurodydamas tik tai, kad apeliantas nepasakė, kodėl
šie įrašai reikalingi. Nuteistasis skunde tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo
metu policija dirbo neefektyviai, laiku nepareikalavo minėtų įrašų, todėl jis
nepagrįstai buvo apkaltintas padaręs nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, buvo
pažeistas ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), nes
nukentėjusiosios teiginius pagrindžiantys duomenys surinkti tinkamai, o jo
teiginius pagrindžiantys duomenys surinkti ne visi, t. y. nebuvo
užtikrinta, kad prie bylos būtų pridėtas vaizdo įrašas, kuris kartu su pirmiau
minėtų liudytojų parodymais būtų patvirtinęs jo nekaltumą. Anot kasatoriaus, taip
buvo pažeistos jo teisės gintis nuo pareikštų kaltinimų.
Atsiliepimuose
į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo
skyriaus prokurorė R- K-aitė prašo abiejų nuteistųjų kasacinius
skundus atmesti. Prokurorė teigia, kad teismas tinkamai nuteistųjų veiką
kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, o jų kaltumą pagrindė išsamiai
ir visapusiškai ištirtų įrodymų visetu. Prokurorės nuomone, teismas tinkamai, nepažeisdamas
BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp
jų ir nukentėjusiosios parodymus, nes sugretino juos su kitais byloje
surinktais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra nuoseklūs ir
patikimi. Nuteistojo V. G. kasaciniame skunde nurodytas
argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino prekybos centro vaizdo įrašų,
prokurorės teigimu, yra klaidinantis, nes šių įrašų buvo neįmanoma pridėti prie
bylos. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „VP Sauga“ apsaugos vadovas
V. N. parodė, jog apsaugos patalpų vaizdo įrašai saugomi 21 dieną. Ikiteisminis
tyrimas pagal nukentėjusiosios S. T. pareiškimą buvo pradėtas 2006 m.
spalio 20 d. , praėjus 25 dienoms po įvykio, t. y. tada, kai tie
įrašai jau buvo sunaikinti. Prokurorė pažymi, kad iš apeliacinės instancijos
teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismo posėdyje dalyvavo
nuteistasis V. G. ir jo gynėjas, tačiau jie neprašė
teismo atlikti byloje įrodymų tyrimą, išreikalauti ar tirti naujus įrodymus. Prokurorės
nuomone, nepagrįstas ir deklaratyvus nuteistojo V. G. kasacinio
skundo teiginys, kad buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis),
nes V. G. ir jo gynėjas procese turėjo tokias pat lygias
teises kaip ir kaltinamoji pusė. Jie dalyvavo tiriant įrodymus, uždavė
klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams, išsakė savo nuomonę dėl įrodymų
tyrimo tvarkos bei apimties, reiškė prašymus, kuriuos teismas apsvarstė,
apskundė teismų sprendimus.
Nuteistųjų L. L. ir V. G. kasaciniai skundai
tenkintini.

Dėl BK 146
straipsnio 1 dalies taikymo

Byloje
nustatyta, kad nukentėjusiajai S. T. parduotuvėje netyčia sudaužius kiaulę–taupyklę
ir atsisakius už ją sumokėti, ji buvo palydėta iki bendrųjų apsaugos darbuotojų
patalpų, kur viename iš kambarių buvo uždaryta ir užrakinta. Bylos duomenys
patvirtina, kad įvykio metu nuteistasis L. L. dirbo apsaugos patalpose
dispečerinėje ir jo žinioje buvo raktas, kuriuo rakinamas kambarys, skirtas
sulaikytiems asmenims, o nuteistasis V. G. palydėjo
nukentėjusiąją iki apsaugos patalpų. Nukentėjusiajai būnant sulaikymo patalpoje
abu nuteistieji ją stebėjo per ten įrengtą vaizdo kamerą, kol atvyko policijos
pareigūnai. Pažymėtina, kad ir bendrosios apsaugos patalpos buvo rakinamos, jas
atidaryti buvo galima tik žinant slaptą jų atidarymo būdą (mygtukų vietą) arba
iš dispečerinės, todėl iš apsaugos patalpų nukentėjusioji savarankiškai išeiti
negalėjo nepriklausomai nuo to, ar buvo užrakintos kambario, į kurį ji buvo
atvesta, durys. Taip nukentėjusioji buvo sulaikyta, t. y. jai buvo atimta
laisvė. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįvertino
aplinkybės, kad laisvę nukentėjusiajai S. T. atėmė ne
privatūs asmenys, o UAB „VP Sauga“ darbuotojai, vykdydami savo profesines
pareigas. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir
aplinkybės, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti
padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai lėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį
priėmusio teismo išvadą, kurią net du kartus patvirtino ir apeliacinės
instancijos teismas, kad šioje byloje tirtoje L. L. ir V. G.
veikoje yra visi BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo
požymiai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 146
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik privatus
asmuo. Valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) to nusikaltimo subjektu
gali būti tik tada, jei veikia kaip privatus asmuo. Tokia išvada darytina iš
bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklės, kad, esant
tokiai konkurencijai, taikoma specialioji norma. T-ėl valstybės tarnautojai ir
jiems prilyginti asmenys atsako pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę
už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir vešiesiems
interesams, atitinkamas normas. Iš bylos duomenų matyti, kad abu nuteistieji
priskirtini valstybės tarnautojui prilygintų asmenų kategorijai (BK 230
straipsnio 3 dalis), nes jų profesinių pareigų vykdymu teikiama viešoji
paslauga – turto sauga. Asmens ir turto sauga priskirtina prie viešųjų paslaugų
tiek pagal savo pobūdį, tiek dėl to, kad jos vykdymas reglamentuotas specialiu
įstatymu. Tai 2004 m. liepos 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmens ir
turto saugos įstatymas.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytas
nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad šį
nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio
įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji nutarė sulaikyti nukentėjusiąją
S. T. ne
be jokio pagrindo, o kaip įtariamą teisės pažeidėją. Ši aplinkybė abejonių
nekelia, nes ją patvirtina ne tik nuteistųjų, liudytojų parodymai, bet ir
byloje nustatyta įvykių eiga. Byloje nustatyta, kad priežastis sulaikyti
nukentėjusiąją buvo kiaulės–taupyklės sudaužymas ir dėl to kilęs konfliktas.
Surašius atitinkamus pareiškimus ir paaiškinimus, V. T. buvo
perduota policijai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad
ir apeliacinės instancijos teismas 2008 m. balandžio 3 d. priimtoje nutartyje
įvykio metu susidariusią situaciją buvo apibūdinęs analogiškai. Nutartyje
nurodoma, kad prie konfliktuojančių V. T. ir
parduotuvės vedėjos priėjęs apsaugos darbuotojas S. S. radijo
ryšiu apie konfliktą pranešė pamainos vyresniajam L. L. , kuris, netinkamai
įvertinęs situaciją, nutarė V. T. sulaikyti kaip
pažeidėją. Konstatavęs, kad nukentėjusiosios sulaikymas buvo padarytas dėl
netinkamo susidariusios situacijos įvertinimo, apeliacinės instancijos teismas
padarė šiai aplinkybei prieštaraujančią išvadą, kad nuteistieji tyčia
neteisėtai atėmė nukentėjusiajai laisvę. Iš to, kas šioje nutarties pastraipoje
išdėstyta, išplaukia kad abiejų instancijų teismų padaryta išvada, jog
nuteistieji tyčia neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai V. T. ,
yra nepagrįsta. Sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją ir jį perduoti policijai apsaugos
darbuotojai turi teisę (Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 7
straipsnio 4 punktas). Tuo atveju, jeigu susidariusią situaciją nuteistieji
būtų įvertinę tinkamai, jų veiksmai būtų buvę teisėti. Šiuo atveju nuteistieji
neįvertino aplinkybės, kad minėta įstatymo norma taikytina tik tada, kai
įtariamas teisės pažeidėjas užklumpamas darant administracinį teisės pažeidimą
ar nusikalstamą veiką. Šiuo atveju V. T. buvo
įtariama svetimo (nuteistųjų saugoto) turto sugadinimu dėl neatsargumo. Tokia
veika nepriskiriama nei prie nusikalstamų veikų, nei prie administracinių
teisės pažeidimų. Tai galėtų būti tik civilinis deliktas. Įstatymas nenumato
teisės sulaikyti asmenį, įtarus jį civilinio delikto padarymu. Tačiau nuteistųjų
L. L. ir V. G. veiksmų
sulaikant V. T. negalima vertinti ir kaip BK 228
straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo ar BK 229 straipsnyje numatyto tarnybos
pareigų neatlikimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad jais nebuvo padaryta
didelės žalos: prieš nukentėjusiąją nebuvo naudota jokia fizinė prievarta, laisvė
jai buvo atimta tik maždaug pusvalandžiui. Išvadą, kad veika nesukėlė sunkių
pasekmių, padarė ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos
dydžio klausimą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. L. ir V. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių. Tai išteisinimo pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5
dalies 1 punkte. Byloje nustatytomis aplinkybėmis jų veikoje gali būti tik
drausminio nusižengimo požymių. Šią veiką kvalifikavus pagal BK 146 straipsnio
1 dalį, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. T-ėl skundžiami
teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK
383 straipsnis) ir baudžiamoji byla nutrauktina.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

            Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2007 m. spalio 22 d. nuosprendį, kuriuo L. L. ir
V. G. nuteisti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 10 d. nutartį, kuria V. G. apeliacinis
skundas atmestas, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 3 d. nutartį, kuria L. L.
apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt