TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 1. Dėl viešosios įstaigos (teatro) vadovo
atleidimo iš darbo

Viešosios įstaigos teisinę formą gali turėti tiek
valstybės ar savivaldybės, tiek kitų steigėjų įsteigti teatrai (Teatrų ir
koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3–5 dalys), tačiau, nepaisant
teisinės formos vienodumo, įstaigos vadovo skyrimo ir darbo santykių
įstatyminis reglamentavimas skiriasi. Aiškinant įmonės ar įstaigos vadovo
atleidimo iš darbo teisinį reglamentavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į
įstaigos teisinę formą, bet ir į įstaigos teisinį statusą sudarančių ypatumų
visumą.
Biudžetinės įstaigos (teatro) vadovą ir steigėją
sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties
pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse
įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina
DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas
reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir
kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų
įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių
įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą,
reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo.
Biudžetinės įstaigos – valstybės teatro – vadovui
specialiajame – Teatrų ir koncertinių įstaigų – įstatyme suteiktas specifinis
teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo viešosios įstaigos vadovo
teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios viešosios įstaigos teisinio
statuso.

Civilinė
byla Nr. 3K-7-308/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 11. 9. 10. 10;
19. 2; 19. 4
(S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
J-os J-ės (kolegijos pirmininkė), G-os D-ės, V-us
G-o, B-ės J-ės (pranešėja), E-aus L-o, A-io N-o
ir A-o S-io,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros
ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui Lietuvos
Respublikos kultūros ministerijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,
grąžinimo į pirmesnį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos
laiką priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Nagrinėjamoje byloje, kurioje
kilęs ginčas dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisėtumo,
ieškovė A. N. prašė panaikinti Lietuvos Respublikos
kultūros ministro 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymą dėl jos atleidimo iš
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigų, išmokant jai išeitinę
išmoką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, grąžinti
ją į pirmesnį darbą ir priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įvykdymo dienos. K-tūros ministras 2005 m. lapkričio 16 d.
įsakymu priėmė ieškovę, laimėjusią konkursą, į Klaipėdos valstybinio muzikinio
teatro vadovės pareigas, su ja sudaryta terminuota
darbo sutartis penkerių metų laikotarpiui iki
2010 m. lapkričio 17 d. K-tūros ministras 2007 m.
rugsėjo 10 d. įsakymu, vadovaudamasis DK 124 straipsnio 1 punktu,
140 straipsnio 2 dalimi, Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu,
atleido ją iš pareigų. Ieškovės nuomone, šis įsakymas yra neteisėtas, nes jame
nenurodytas nė vienas DK 125–129 straipsniuose įtvirtintas darbo santykių
pasibaigimo pagrindas, o nurodytos bendrosios teisės normos negali būti
laikomos darbuotojo atleidimo iš darbo teisiniu pagrindu. Be to, kultūros
ministro, t. y. viešojo administravimo subjekto, priimtas ginčijamas
įsakymas, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, nepagrįstas
objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto
apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys).

II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis
apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 29 d.
sprendimu ieškovės apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino bei priėmė
naują sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m.
rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. PĮ-160 „Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio
teatro vadovės A. N. atleidimo iš užimamų pareigų“,
pripažino ieškovės atleidimą iš pareigų neteisėtu, grąžino ieškovę į pirmesnį
darbą – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas ir priteisė
ieškovei iš atsakovo 13 877,51 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo priėmimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Biudžetinių įstaigų
įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, jog biudžetinei įstaigai vadovauja
vadovas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų steigėjas, jeigu įstatymuose
nenustatyta kitaip. Teismas laikė, kad teisė atleisti biudžetinės įstaigos Klaipėdos
valstybinio muzikinio teatro vadovą yra absoliuti jos steigėjos K-tūros
ministerijos teisė, nesaistoma jokių aplinkybių ir nesusijusi su vadovo kaltais
veiksmais. Teismas konstatavo, kad kultūros ministras, vadovaudamasis DK 124 straipsnio
1 punktu ir specialiuoju – Biudžetinių įstaigų – įstatymu, turėjo
absoliučią teisę nutraukti darbo sutartį, sudarytą su ieškove. Nurodydamas, kad
šioje byloje atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje V. P. v. R-iškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001,
2004 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P.
v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, 2006 m.
birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S.
v. Vilniaus verslo teisės akademija, bylos Nr. 3K-3-418/2006,
teismas pažymėjo, kad biudžetinė įstaiga yra viena iš juridinio asmens rūšių,
kurios vadovo funkcijos iš esmės tapačios kitų juridinių asmenų (viešųjų įstaigų
ir pan. ) vadovų funkcijoms. Dėl to, teismo nuomone, biudžetinės įstaigos vadovo
skyrimo procedūra, teisinė padėtis, šios įstaigos ir jos steigėjo teisiniai
santykiai iš esmės tokie patys, kaip ir viešosios įstaigos vadovo.
Vadovaudamasis teismų praktika, suformuota pirmiau nurodytose nutartyse dėl
viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš einamų pareigų, teismas sprendė, kad šioje
byloje susiklostė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjo (atsakovo) ir
teatro vadovės (ieškovės) pavedimo teisiniai santykiai, kuriems esant,
atsakovas turėjo absoliučią teisę atleisti ieškovę iš einamų pareigų. Steigėjui
(atsakovui) įgyvendinus šią teisę, su teatro vadove (ieškove) sudaryta darbo
sutartis pasibaigė, nes baigėsi steigėjo vadovei duotas pavedimas.
Įvertinusi tas pačias pirmiau nurodytas
aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikė, kad Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnyje
nustatyta tik steigėjo kompetencija, o ne darbo sutarties nutraukimo pagrindai.
K-tūros ministerijai suteikta teisė skirti ir atleisti įstaigos vadovą
ribojama Darbo kodekso, kaip darbo santykius
reglamentuojančio teisės akto, nuostatų, taip pat Teatrų ir koncertinių įstaigų
įstatymo, kaip specialiojo teisės akto. K-tūros ministerija teisę atleisti
iš pareigų teatro vadovą turi įgyvendinti remdamasi darbo santykius
reglamentuojančiomis teisės normomis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio
1 dalyje išskirtas teatrų vadovų darbo
santykių reglamentavimas, priklausomai nuo jo steigėjo. Teatrų, kurių steigėjai
yra valstybės ar savivaldybės įstaigos, vadovai į pareigas skiriami tik
konkurso būdu. Su konkursą laimėjusiu asmeniu privalomai sudaroma terminuota
darbo sutartis penkeriems metams. Byloje pateiktą šalių darbo sutartį, kurioje
nurodytos visos būtinosios sąlygos (darbo vieta, darbo funkcijos) ir nustatyta
darbo apmokėjimo tvarka, teisėjų kolegija laikė įrodymu, patvirtinančiu, kad
tarp ieškovės (darbuotojos) ir atsakovo (darbdavio) buvo susiklostę darbo teisiniai
santykiai. Darbo sutarties 17 punkte nurodyta, kad darbo sutartis gali
būti nutraukta Darbo kodekse nustatytais pagrindais. Pagal DK 129 straipsnio 5 dalį darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą
darbo sutartį iki jos termino pabaigos tik ypatingais atvejais, jei darbuotojo
negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjus darbuotojui už
likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, laikantis
atleidimo iš darbo tvarkos pagal DK 129, 130 straipsnius. Atsakovas, pagal
DK 140 straipsnio 2 dalį išmokėdamas ieškovei išeitinę kompensaciją,
patvirtino, kad jos kaltės dėl atleidimo iš darbo nebuvo. Teisėjų kolegija
padarė išvadą, jog ginčijamas įsakymas nenurodžius ieškovės atleidimo iš darbo
pagrindo, nesant jos kaltės, nesuėjus terminuotos darbo sutarties terminui, yra
priimtas suabsoliutinus ministro teisę bet kada atšaukti įstaigos vadovą, todėl
yra neteisėtas. Teisėjų kolegija laikė, kad netikslinga spręsti šią bylą
pagal precedentą, suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje V. P. v. R-iškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001,
ir 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K.
v. UAB „Kivija“, bylos Nr. 3K-3-191/2005, nes šiose bylose buvo
pasisakyta dėl uždarosios akcinės bendrovės ir bendrovės administracijos vadovo
teisinių santykių ir uždarosios akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens,
vadovo teisinio statuso. Atsakovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, ir 2006 m. birželio 21 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. S. v.
Vilniaus verslo teisės akademija, bylos Nr. 3K-3-418/2006, suformuota
praktika dėl viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo. Šioje byloje sprendimą
atleisti biudžetinės įstaigos vadovę iš pareigų
vienvaldiškai priėmė viešojo administravimo subjektas kultūros ministras
individualiu administraciniu aktu, kuris pagal individualiam aktui keliamus
bendruosius reikalavimus turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais)
ir teisės aktų normomis; be to, akte turi būti aiškiai suformuluotos
nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo
tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 punktai).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atribojant akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių
bendrovių veiklos specifiką nuo biudžetinės įmonės veiklos specifikos,
reikšminga aplinkybė yra ta, kad privačių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti
privačius jų steigėjų interesus, privataus juridinio asmens veikla susijusi su
juridinio asmens dalyvių, steigėjų bei valdymo organų narių materialinės naudos
(pelno dalies, turto prieaugio gavimo) siekimu. Šių juridinių asmenų valdymo
organų teisiniai santykiai, kurių pagrindinis tikslas – veikti bendrovės
naudai, yra specifiniai, o tų santykių ypatumai lemia kitokius bendrovės vadovo
darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, negu nustatyta Darbo kodekse. Tuo tarpu
biudžetinės įstaigos veikla susijusi su viešųjų interesų tenkinimu. Teisėjų
kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje B. R. v. D-ų
vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-1010/2002, atribojo biudžetines ir
viešąsias įstaigas dėl skirtingo finansavimo, turto įgijimo, veiklos reglamentavimo
specialiuoju įstatymu. Teisėjų kolegija nurodė, jog įstatymo nuostata, kad su
vadovu penkerių metų laikotarpiui sudaroma terminuota darbo sutartis, reiškia,
jog steigėjas kas penkerius metus gali pasirinkti vadovą, galintį efektyviai
vadovauti įstaigai, o asmuo, konkurso keliu paskirtas vadovu, turi teisėtų
lūkesčių, kad nurodytu laikotarpiu valstybė saugos jo, kaip ekonominiu ir
socialiniu požiūriu silpnesnės darbo santykių šalies, įgytas teises.
Pripažinusi ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu bei konstatavusi, kad nėra
aplinkybių, nustatytų DK 297 straipsnio 4 dalyje, dėl kurių nebūtų
galima grąžinti jos į darbą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad, vadovaujantis
DK 297 straipsnio 3 dalimi, yra pagrindas grąžinti ieškovę į pirmesnį
darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos
laiką iki teismo sprendimo įvykdymo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas,
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos
kultūros ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir palikti
galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas, vertindamas ieškovės, kaip teatro vadovės, atleidimo iš darbo
teisėtumą, ginčo šalių santykius vertino tik darbo teisės aspektu ir visiškai
neatsižvelgė į vadovo ir juridinio asmens teisinių santykių specifiką, kurios
esmė – ne juridinio asmens teisinė forma (akcinė bendrovė, viešoji ar
biudžetinė įstaiga), o įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais,
akcininkais, savininkais ypatumai, ir kuri lemia kitokį nei kitų įstaigos
darbuotojų įstaigos vadovo veiksmų, lemiančių jo atleidimą iš darbo, vertinimą
ir kitokį Darbo kodekse nustatytų atleidimo iš darbo pagrindų aiškinimą.
Kasatoriaus teigimu, įstaigos vadovo funkcijų ypatumai, o ne tarpusavio
santykių forma (darbo sutartis) nulemia šių santykių tikrąjį pobūdį ir esmę,
t. y. tai, kad vadovo ir juridinio asmens santykiai savo esme yra pavedimo
teisiniai santykiai, kuriems esant steigėjo teisė priimti ir atleisti šiuo
atveju biudžetinės įstaigos vadovą yra absoliuti. Dėl to kultūros ministras,
praradęs pasitikėjimą ieškovės, kaip teatro vadovės, tinkamumu veikti kuo
naudingiau įstaigos naudai, turėjo teisę bet kada atleisti ieškovę,
neįrodinėdamas jos kaltės ir netaikydamas drausminės nuobaudos paskyrimo
procedūros. Darbo sutarties su ieškove, biudžetinės įstaigos vadove, sudarymas
negali būti vertinamas kaip aplinkybė, ribojanti steigėjo absoliučią teisę
atleisti įstaigos vadovą. Kadangi DK 124 straipsnyje įtvirtinta galimybė
įstatymuose nustatyti kitokius, negu nurodyta Darbo kodekse, darbo sutarties
nutraukimo pagrindus, tai nepagrįstu laikytinas apeliacinės instancijos teismo
argumentas, kad, nutraukiant sutartį su ieškove, turėjo būti įrodinėjami būtent
Darbo kodekse nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai.
2. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo
argumentai ir jų pagrindu padaryta išvada, kad, atleidžiant teatro (biudžetinės
įstaigos) vadovą, netikslinga taikyti analogiją pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. R-iškio rajono
savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001, 2005 m. kovo 21 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. UAB „Kivija“, bylos Nr. 3K-3-191/2005,
2004 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, ir
2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. Vilniaus verslo teisės akademija, bylos
Nr. 3K-3-418/2006. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į tai, kad visų nurodytų bylų atveju buvo nagrinėjama ne juridinio
asmens teisinės formos įtaka vadovo atleidimui, o juridinio asmens steigėjo
(savininko, akcininko, dalininko) absoliuti teisė atleisti juridinio asmens
vadovą remiantis esminiais – fiduciariniais – juridinio asmens vadovo ir
juridinio asmens steigėjo santykiais, taip pat į tai, kad reikšminga aplinkybė
yra įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais ypatumai, o ne
tarpusavio santykių forma (darbo sutartis) ir kad Darbo kodekso normos taikomos
tik siekiant užtikrinti paskirto vadovo socialines garantijas. Pagal CK 2. 34 straipsnio
2 dalį biudžetinė įstaiga, kaip ir viešoji įstaiga, yra viena iš viešųjų
juridinių asmenų rūšių. Atsižvelgdamas į tai ir nepaisydamas to, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje B. R. v. D-ų vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-1010/2002,
pasisakoma dėl viešosios ir biudžetinės įstaigų (kaip dviejų skirtingų teisinių
formų juridinių asmenų) atribojimo, tačiau ne dėl šių juridinių asmenų vadovų
atleidimui iš darbo taikytinos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai laikė, kad, atleidžiant biudžetinės įstaigos vadovą, negali būti
taikoma kasacinio teismo suformuota praktika dėl juridinių asmenų (viešųjų
įstaigų, bendrovių) vadovų atleidimo iš darbo.
3. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo
argumentai ir jų pagrindu padaryta išvada, kad konkurso laimėjimas suteikia
pagrindą teisėtiems lūkesčiams, jog asmuo eis tas pareigas penkerius metus, o
valstybė tuo laikotarpiu saugos jo, kaip ekonominiu ir socialiniu požiūriu
silpnesnės darbo santykių šalies, įgytas teises. Kasatoriaus teigimu,
apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas atleistos vadovės teisėtus
lūkesčius, privalėjo įvertinti ir K-tūros ministerijos lūkesčius, kad vadovė
veiks sąžiningai ir protingai, vengs situacijų, kuriose jos asmeniniai
interesai gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainios juridinio asmens
turto su savo turtu, t. y. pateisins jai suteiktą darbdavio pasitikėjimą.
Skiriant vadovą konkurso būdu, patikrinamos jo formalios žinios. Tik praktikoje
atsiskleidžianti vadovavimo kolektyvui kokybė didžiąja dalimi lemia vadovą
skyrusio subjekto pasitikėjimą juo bei sprendimą dėl tolesnio vadovo darbo.
Darbo sutarties terminuotas pobūdis negali būti vertinamas kaip aplinkybė,
ribojanti absoliučią steigėjo teisę atleisti įstaigos vadovą.
4. Apeliacinės instancijos teismas, tik
konstatuodamas, tačiau neargumentuodamas išvados dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje
nurodytų aplinkybių, dėl kurių negalima būtų grąžinti ieškovės į pirmesnį
darbą, nebuvimo, priėmė nemotyvuotą sprendimą, ir tai, kasatoriaus nuomone, yra
absoliutus pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą kasacine tvarka.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. N. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jai
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad atsakovas kasaciniame
skunde dėsto aplinkybes dėl jos nesugebėjimo vadovauti kolektyvui, kurios, jo
manymu, leidžia teigti, jog jos profesinė kvalifikacija netinkama teatro
vadovės pareigoms eiti, tačiau nei atleidžiant ją iš darbo, nei nagrinėjant
bylą pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose šių teiginių nenurodė ir
jais savo atsikirtimų negrindė. Tuo tarpu bylose dėl atleidimo iš darbo
darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, pripažinimo neteisėtu
darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme nustatyto atleidimo iš darbo
pagrindo (DK 129 straipsnis) teisėtumą (CPK 178 straipsnis).
F-uciarinėmis pareigomis apibrėžiamos ne ministro teisės, teatro vadovo
kompetencija ar kitos atitikties kvalifikacijai sąvokos, o principai, kuriais
remiantis turėtų veikti įstaigos (šiuo atveju – teatro) vadovas. Tik teatro
veikla – muzikinių projektų įgyvendinimas, profesionalių teatro kritikų ir
žiūrovų įvertinimas – yra pagrindinis teatro vadovo darbo įvertinimo
kriterijus. Ieškovės teigimu, atsakovas, atleisdamas ją iš teatro vadovės
pareigų, nepateikė nė vieno argumento, kuris leistų manyti, jog dėl jos veiksmų
teatro veikla nebegalima ar įstaigai daroma žala. Ieškovės manymu, tik
konstatavus faktą, kad ji, kaip teatro vadovė, elgėsi kitaip, negu elgtųsi
apdairus asmuo tomis pačiomis aplinkybėmis, galima būtų teigti, jog ji pažeidė
savo fiduciarines pareigas ir pareigą veikti rūpestingai.

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teatro vadovo
atleidimą iš darbo, aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl
teatro, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, vadovės atleidimo iš darbo
teisėtumo. Šiam klausimui išspręsti svarbu išsiaiškinti teatro vadovo teisinį
statusą, jo teisinių santykių su teatro steigėju, sudarančių pagrindą vadovauti
teatrui, pobūdį. Dėl to būtina išanalizuoti teisės normų, reglamentuojančių
teatro vadovo teisinę padėtį, sistemą.
Teatrų veiklą reglamentuoja specialieji teisės
aktai – Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas bei poįstatyminiai aktai,
kuriais nustatomi šių įstaigų, jų darbuotojų, vadovų teisinio statuso, darbo
sąlygų ir kiti ypatumai. Kadangi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra
biudžetinė įstaiga, tai taikytinos ir Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatos,
aktualios konkrečiam klausimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėto įstatymo
atžvilgiu Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas yra specialusis, visų pirma
būtina vadovautis specialiojo teisės akto normomis (lex specialis derogat
lex generalis).
Teatrų veiklos valstybinis valdymas reglamentuojamas
Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo šeštajame skirsnyje. Šio skirsnio 19 straipsnio
2 dalies 5 punkte nustatyta, kad K-tūros ministerija, Vyriausybės
įgaliota pagal savo kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką teatrų ir
koncertinių įstaigų veiklos valdymo srityje, atlikdama teatro ar koncertinės
įstaigos steigėjo funkcijas, konkurso būdu skiria šios įstaigos vadovą ir jį
atleidžia. Ši teisės norma iš esmės atitinka Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnį,
kuriuo, atleisdamas iš darbo ieškovę, rėmėsi kasatorius. Akivaizdu, kad Teatrų
ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkte
nustatyta tik steigėjo kompetencija, o ne teatro vadovo atleidimo iš darbo
pagrindai ir tvarka, nes teatro vadovo darbo santykiai detaliau reglamentuojami
šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje. Šio įstatymo 8 straipsnyje nurodyta,
kad teatrų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis
įstatymas ir kiti norminiai aktai. Atskiruose įstatymo straipsniuose išskirti
kūrybinių darbuotojų (aktorių, dainininkų, muzikantų, šokėjų, kitų atlikėjų,
režisierių, dailininkų, kitų meno kūrėjų) (9 straipsnis) ir įstaigų vadovų
(10 straipsnis) darbo santykių reglamentavimo ypatumai. Pagal 10 straipsnio
1 dalį nacionalinių, valstybės ir savivaldybės teatrų vadovai skiriami į
pareigas konkurso būdu, su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota
darbo sutartis penkeriems metams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
kituose teatruose konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų tvarką nustato
darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdami į darbuotojų atstovų nuomonę.
Šios 10 straipsnio nuostatos reikšmingos aiškinant nagrinėjamos bylos
išsprendimui aktualias teisės normas. Nurodytame straipsnyje skirtingai
reglamentuojama teatro vadovų skyrimo tvarka priklausomai nuo to, turi teatras nacionalinio,
valstybės ir savivaldybės teatro statusą ar ne. Nacionalinių, valstybės ir
savivaldybės teatrų steigėjai yra valstybės ir savivaldybės institucijos
(Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 4 straipsnis), įstatyme įtvirtintas jų
finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų (Teatrų ir koncertinių
įstaigų įstatymo 7 straipsnis). Kiti teatrai, kurių steigėjai nėra
valstybės ar savivaldybės institucijos, turi tik įstatyme nustatytą galimybę,
bet ne garantiją gauti valstybės ar savivaldybių biudžeto asig-vimų (Teatrų ir
koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio
3 dalis).
Šios teisės normos atskleidžia logišką įstatymų
leidėjo valią griežčiau reglamentuoti tik valstybės ir savivaldybių
finansuojamų teatrų vadovų skyrimą ir darbo santykius (nustatant privalomą
konkurso būdu teatro vadovo skyrimo tvarką, terminuotos darbo sutarties
sudarymą), o kitų teatrų steigėjams palikti didesnę apsisprendimo laisvę šiais
klausimais. Toks reglamentavimas suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad
valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų tinkamas panaudojimas ir šiomis lėšomis
finansuojamų teatrų veiklos kokybė yra viešasis interesas, todėl tokių teatrų
veiklai būtina griežtesnė kontrolė, nei finansuojamų privačiomis lėšomis. Siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir
užkirsti kelią valstybės ar savivaldybės institucijų atstovų piktnaudžiavimui
suteikta teise spręsti teatro vadovo parinkimą, šios teisės įgyvendinimas
apribotas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies
nuostatų, formalizuotas konkursų teatro vadovo pareigoms eiti tvarkos
reikalavimais (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d.
įsakymas Nr. ĮV-426). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešosios įstaigos
teisinę formą gali turėti tiek valstybės ar savivaldybės, tiek kitų steigėjų
įsteigti teatrai (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3–5
dalys), tačiau, nepaisant teisinės formos vienodumo, įstaigos vadovo skyrimo ir
darbo santykių įstatyminis reglamentavimas skiriasi. Išplėstinė teisėjų
kolegija daro išvadą, kad, aiškinant įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš
darbo teisinį reglamentavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į įstaigos teisinę
formą, bet ir į įstaigos teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą. Su kasatoriaus
teiginiu, kad vadovo ir juridinio asmens teisinių santykių specifiką lemia ne
juridinio asmens teisinė forma (akcinė bendrovė, viešoji ar biudžetinė
įstaiga), o įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais, akcininkais,
savininkais ypatumai, galima sutikti tik iš dalies. Juridinio asmens vadovo
teisinei padėčiai reikšmingi jo santykių su steigėjais, akcininkais ar
savininkais ypatumai, tačiau šiuos lemia ir juridinio asmens teisinė forma, ir
steigėjo, akcininko ar savininko teisinis statusas, ir kitų juridinio asmens teisinį
statusą apibūdinančių elementų visuma – tai akivaizdžiai atskleidžia Teatrų ir
koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio ir kitų pirmiau nurodytų šio įstatymo
normų analizė. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl konkrečios
įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo tvarkos, būtina įvertinti įstaigos, taip pat jos steigėjo ar savininko
teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų
nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad biudžetinės
įstaigos – teatro – veikla yra viešųjų paslaugų teikimas, todėl šios veiklos
efektyvumas yra viešasis interesas. Biudžetinių įstaigų steigėjų – valstybės ar
savivaldybės institucijų, kurių funkcija – užtikrinti viešojo intereso
tenkinimą, sprendimai dėl įstaigos vadovo priėmimo į darbą ar atleidimo taip
pat turi atitikti viešąjį interesą. Įvertinus biudžetinės įstaigos teisinio statuso
ypatumus, jos veiklą kaip viešąjį interesą, darytina išvada, kad sprendimai,
susiję su biudžetinės įstaigos veiklos organizavimu, turi būti objektyviai
pagrįsti viešuoju interesu, o ne absoliutaus pobūdžio teise atleisti darbuotoją,
suteikiančia nekontroliuojamą galimybę priimti bet kokių motyvų nulemtą
sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, vienų
asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, valstybės ar
savivaldybės institucijų sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo
turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės
normomis bei faktinėmis aplinkybėmis.
Aiškindamas įstatymo nuostatas, aktualias sprendžiant klausimą dėl biudžetinės
įstaigos steigėjo teisių atleisti šios įstaigos vadovą apimties, teismas
privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio
1 dalis). Vadovaujantis šiais principais, atsižvelgiant į tai, kad minėto
klausimo tinkamas, skaidrus ir pagrįstas sprendimas yra viešasis interesas, tokios
steigėjo teisės negali būti aiškinamos kaip absoliučios, jei tai tiesiogiai
nenurodyta įstatyme.
Pažymėtina, kad Teatrų ir koncertinių įstaigų
įstatyme bei kultūros ministro įsakyme dėl konkursų teatro vadovo pareigoms eiti
tvarkos įtvirtinti reikalavimai, kurių privaloma laikytis sprendžiant dėl
valstybės teatro vadovo paskyrimo, todėl vien steigėjo pasitikėjimas nėra
pakankamas pagrindas konkretų asmenį paskirti teatro vadovu. Taigi, valstybės
teatro vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo
teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas – jų pasibaigimu, todėl steigėjo
nepasitikėjimas vadovu gali būti pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo
sutartį tik tada, kai toks pagrindas ir jo konstatavimo kriterijai nustatyti
įstatyme ir konkrečiu atveju nustatyti faktai šiuos kriterijus atitinka.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnio nuostatą, kad teatrų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis įstatymas ir kiti norminiai aktai, taip pat į Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtintų Klaipėdos valstybinio muzikinio tetaro nuostatų 11 punkto nuostatą, kad teatro vadovą skiria į pareigas ir atleidžia iš jų kultūros ministras Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog biudžetinės įstaigos – teatro vadovą ir steigėją sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą, reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo. Kasatorius atkreipė dėmesį į DK 124 straipsnyje įtvirtintą galimybę darbo sutartį nutraukti įstatymuose nustatytais kitokiais, negu nurodyta Darbo kodekse, darbo sutarties nutraukimo pagrindais, ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nutraukiant sutartį su ieškove, turėjo būti įrodinėjami būtent Darbo kodekse nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Su šiuo kasacinio skundo argumentu išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka, nes jis grindžiamas tik viena teisės norma iš visos taikytinų normų sistemos. DK 124 straipsnio 1 punktas nukreipia į specialiuosius įstatymus, kuriuose gali būti nustatyti kitokie nei Darbo kodekse įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnis nelaikytinas nustatančiu darbo sutarties nutraukimo pagrindą, nes nurodo tik subjektą, kompetentingą spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą, be to, ši norma, sprendžiant teatro vadovo atleidimo klausimą, netaikytina kaip bendroji specialiosios normos – Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto – atžvilgiu. Tuo tarpu specialiosios teatro vadovo darbo santykius reglamentuojančios normos - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų 11 punktas –nukreipia į Darbo kodekso ir kitus norminius teisės aktus. Be išvardytų, kiti teisės aktai biudžetinės įstaigos – teatro – vadovo atleidimo iš darbo klausimo nereglamentuoja, o iš nurodytų teisės aktų darbo sutarties nutraukimo pagrindai įtvirtinti Darbo kodekse, todėl būtent jais ir būtina vadovautis sprendžiant šį klausimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant įstatymą teleologiniu metodu, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo siektą tikslą, priimant tam tikrą teisės normą, išvadą, kad kasatorius, atleisdamas ieškovę iš darbo, privalėjo laikytis Darbo kodekso nustatytos tvarkos ir pagrindų, patvirtina ir įstatymų leidėjo pozicija reglamentuojant viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų (jie, kaip ir teatro vadovai, skiriami konkurso tvarka, penkerių metų laikotarpiui) atleidimą iš darbo. 2007 m. birželio 26 d. įstatymu buvo pakeista Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija, aiškiai įtvirtinant nuostatą, kad įstaigos vadovas atleidžiamas Darbo kodekse nurodytais pagrindais. Šio įstatymo projekto Nr. XP-2162 2007 m. balandžio 12 d. aiškinamajame rašte įvardyta iniciatyvos keisti įstatymą priežastis – teismų praktika, kai laikoma, kad sveikatos priežiūros viešosios įstaigos steigėjas turi absoliučią teisę atleisti jos vadovą, komplikuoja sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovų teisinę padėtį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs taikytinų teisės aktų nuostatas ir nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ieškovę ir kasatorių siejo darbo santykiai, kurie galėjo baigtis Darbo kodekse nustatytais pagrindais. Pažymėtina, kad toks vadovo teisinis statusas neužkerta kelio steigėjui kontroliuoti teatro vadovo veiklą, atsižvelgiant į įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose jam nustatytas pareigas, bei už jų nevykdymą taikyti Darbo kodekse ir kituose įstatymuose atsakomybę nustatančias teisės normas. Kadangi kasatorius ieškovę atleido iš darbo be teisėto pagrindo, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darbo sutarties su ja nutraukimą pripažino neteisėtu.
Kadangi biudžetinės įstaigos, kurios veikla
nukreipta viešajam interesui tenkinti ir akcinių bendrovių, kurių veiklos
tikslas – siekti pelno, teisinį statusą lemiantys ypatumai iš esmės skiriasi,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuota praktika sprendžiant ginčus dėl akcinių bendrovių
administracijos vadovų atleidimo iš darbo. Biudžetinės įstaigos – valstybės
teatro vadovui specialiajame – Teatrų ir koncertinių įstaigų – įstatyme
suteiktas specifinis teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo
viešosios įstaigos vadovo teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios
viešosios įstaigos teisinio statuso. Dėl šios priežasties šioje byloje nesiremiama
ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis nagrinėtas viešųjų
įstaigų vadovų atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas.
Kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės
instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra kliūčių grąžinti ieškovę į pirmesnį
darbą, neargumentavo šios išvados, iš esmės kvestionuojamos byloje nustatytos
faktinės aplinkybės. Bylos faktų nustatymas nėra kasacijos dalykas, todėl dėl
šio argumento išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje pažymėjo, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį jis turi būti priteisiamas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nepriteisęs vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 297 straipsnio 3 dalį, silpnesnės darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai kasatorius nevykdo sprendimo. Ši teisė ieškovei reikšminga, nes, be atliekamos kompensavimo funkcijos, skatina kasatorių kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas. Tokiu atveju, net ir nustačius kasatoriui papildomas pareigas kitos bylos šalies naudai, sprendimas nelaikytinas kasatoriaus atžvilgiu blogesniu (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, įvertinęs minėtų pažeistų ieškovės teisių svarbą jai kaip silpnesnei ginčo šaliai, sprendžia, kad šioje byloje viešasis interesas – silpnesnės darbo santykių šalies, t. y. darbuotojo, teisių apsauga – reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, todėl vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi ieškovei papildomai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato
padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar
advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, nei yra
nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgdama į bylos
sudėtingumą ir į tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis
neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą,
teisėjų kolegija atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusios ieškovės prašomas
priteisti 800 Lt išlaidas laiko pagrįstomis ir priteistinomis iš
kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, 359 straipsnio
1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimą pakeisti, šeštąją sprendimo
rezoliucinės dalies pastraipą išdėstant taip:
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros
ministerijos (į. k. 188683671) ieškovės A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai
vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo
iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos 13 877,51 Lt
(trylika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus, 51 ct),
o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos – po 204,08 Lt
(du šimtus keturis litus, 8 ct) už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos
kultūros ministerijos ieškovei A. N. 800 Lt (aštuonis
šimtus litų ) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt