TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 12. Dėl
gydymo įstaigos rūpestingumo pareigos

Nesant
aiškių medicininių duomenų, kaip tinkamai turėtų būti gydoma patirta trauma,
susidarius situacijai, kai iš skirtingų įrodinėjimo priemonių (medicininių
dokumentų įrašų, gydytojų parodymų, ekspertų išvados, Valstybinės medicininio
audito inspekcijos ataskaitos ir kt. ) gauti duomenys yra prieštaringi, teismas
neturi pagrindo vadovaudamasis ekspertų nuomone daryti išvadų apie gydymo
adekvatumą ir tinkamumą (ekspertizės akte šios išvados padarytos, tačiau jos
nepagrįstos tyrimais ir argumentais, todėl jomis negali būti vadovaujamasi), o
turi įvertinti tai, ar gydymo įstaiga ir jos darbuotojai šioje konkrečioje
situacijoje dėjo maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo
pastangas, remdamiesi profesine kvalifikacija.
 
                                                                                                  Civilinė
byla Nr. 3K-3-478/2008
Procesinio sprendimo
kategorija
44. 5. 2. 15 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 14 d.
Vilnius


Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Č-o J-o (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), G-os
D-ės ir B-ės J-ės,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus
universiteto ligoninės S-iškių klinikoms, dalyvaujant tretiesiems asmenims
valstybės įmonei Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei, A. P. ,
A. J. , dėl turtinės ir neturtinės žalos sveikatai atlyginimo.

Teisėjų
kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje
sprendžiamas šalių ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
pacientui, patyrusiam traumą ligoninėje, t. y. dėl gydymo įstaigos
atsakomybės už tinkamų sąlygų, kad būtų išvengta besigydančių ligonių traumų, sudarymą
ir už tinkamą gydymą po to, kai atsitiko nelaimingas įvykis, kurio metu buvo
sužalota paciento sveikata.
Ieškovė R. B.
prašė priteisti iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės S-iškių
klinikų turtinės žalos atlyginimą (58 995,29 Lt prarastų pajamų per
laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. spalio
31 d. , o nuo 2006 m. lapkričio 1 d. – po 704,58 Lt kas
mėnesį iki gyvos galvos) ir 250 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovė nurodė, kad 2000 m. vasario 25 d. ji buvo paguldyta į VšĮ
Vilniaus universitetinės R-ojo kryžiaus ligoninės Reumatologijos skyrių.
2000 m. kovo 3 d. , prieš 8 val. ieškovė vonios kambaryje krito
ir patyrė sunkią kairės rankos traumą. Trauma įvyko dėl atsakovo kaltės, nes
jis nenustatė ieškovei tinkamo priežiūros režimo (nepaskyrė slaugos) ir
neužtikrino, kad vonios patalpos būtų saugios naudotis. Dėl gydytojo
traumatologo A. P. kaltės diagnozė iš karto po rankos lūžio buvo
neteisinga, taip pat pasirinkta neteisinga lūžio gydymo taktika. Įvykus traumai
ranka buvo sugipsuota apsukamuoju (cirkuliariniu) gipsiniu tvarsčiu, pernelyg
suspausta, dėl to prasidėjo stiprūs skausmai, išsivystė polineuropatija
(difuzinis simetrinis nervų pažeidimas), kauzalgija (pastovus deginančio
skausmo sindromas). Komplikacijos išsivystė dėl atsakovo gydytojų kaltės, nes
jie dvi paras nenuėmė netinkamo ir netinkamai uždėto gipso tvarsčio ir keturias
paras neatliko būtinos operacijos. Atstatyti rankos darbingumo, išgydyti
skausmo nepavyko, rankos nervai dėl suspaudimo buvo sužaloti negrįžtamai.
Ieškovė nurodė, kad dėl patirtos žalos sveikatai ji negali dirbti pagal įgytą
sekretorės referentės profesiją, todėl atsakovas turi atlyginti jos negautas
pajamas. Be to, dėl patirtos traumos ir gydytojų netinkamų veiksmų ji kenčia
fizinį skausmą, patiria emocinį stresą, prarado gyvenimo džiaugsmą, turi nuolat
vartoti vaistus nuo skausmo, todėl atlygintina ir neturtinė žala.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu priteisė
ieškovei iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o ieškinio
reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė,
gydydamasi VšĮ Vilniaus universitetinėje „R-ojo kryžiaus“ ligoninėje,
2000 m. kovo 3 d. 8 val. ryte, ketindama nusiprausti, nugriuvo
vonios patalpoje ir patyrė kairės rankos traumą. Teismas nurodė, kad vonios
kambario paruošimas ligoniui praustis nėra tiesioginė medicinos paslauga, jį
atliekančiam pagalbiniam personalui netaikomi padidinti profesinės veiklos
standartai, todėl rūpestingumo sprendžiant asmeninės higienos klausimus
reikalavimai taikytini abiem šalims. Ieškovė, suprasdama, kad jos laikysena
nėra tvirta, ir matydama šlapias vonios kambario grindis, laikydamasi bendrų
atsargumo reikalavimų, privalėjo imtis tokių veiksmų, kurie apsaugotų nuo
galimo paslydimo. Kita vertus, atsakovas nevykdė bendro pobūdžio pareigos
elgtis atidžiai ir rūpestingai (neužtikrino vonios patalpų saugumo – patalpoje
nebuvo neslidžių kilimėlių, bidė). Teismas ieškovės elgesį įvertino kaip ypač
neatsargų ir padarė išvadą, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu ieškovė
patyrė kairės rankos stipinkaulio lūžį, yra 50 proc. ieškovės ir 50 proc.
atsakovo kaltės. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė buvo paguldyta į
ligoninę su kairiojo klubo sąnario artrozoartrito, FN II laipsnio, diagnoze. Ieškovę
apžiūrėjusi gydytoja nustatė jai V (penktą) ligonio priežiūros režimą, kuriame
slaugos paslaugų nenumatyta, ligonis be palydos gali pats nueiti į kitus
skyrius konsultacijoms, tyrimams, išeiti į ligoninės kiemą. P-i-to priežiūros
režimo paskyrimo ar nustatymo tvarka nereglamentuota nei atsakovo direktoriaus
1999 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 105 patvirtintoje Stacionarinių
ligos istorijų pildymo procedūroje (tvarkoje), nei 1999 m. sausio 18 d.
įsakymu patvirtintuose Reumatologijos skyriaus ligonių tyrimo ir gydymo
standartuose. Atsakovo direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu
Nr. 122 patvirtintoje Reumatologijos skyriaus slaugos ir pagalbinio
personalo darbo organizavimo tvarkoje nenustatyta slaugos pagalba pacientui,
kuris dėl savo sveikatos būklės sunkiai arba ribotai gali apsitarnauti. Teismas
padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo draudžiama ieškovei nustatyti V ligonio
priežiūros režimą, todėl nėra pagrindo šiuos atsakovo veiksmus pripažinti
neteisėtais. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, taip pat nustatė, kad
ieškovei iš karto po traumos buvo uždėta gipso longetė, o ne cirkuliarinis
gipso tvarstis, kaip ji nurodė ieškinyje. 2000 m. kovo 3 d. 9. 00 val.
apžiūrėjęs ieškovę ir diagnozavęs kairiojo stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje
su poslinkiu bei trauminį viduriniojo nervo uždegimą, gydytojas traumatologas
A. P. atliko kairiojo stipinkaulio repoziciją, ranką fiksavo gipsine
longete, po to įvertino atliktą pakartotinę rentgenogramą patenkinamai ir skyrė
medikamentinį gydymą. Teismas konstatavo, kad ieškovės būklė teisingai buvo
diagnozuota iš karto po traumos. Teismo ekspertizės akto Nr. EKG-16/04(02)
išvadose taip pat nustatyta, kad atsakovo pasirinkta gydymo taktika iš karto po
ieškovės patirtos kairės rankos traumos buvo teisinga. Ieškovės būklei
įvertinti buvo pakviesti ortopedijos traumatologijos, plastinės ir
rekonstrukcinės chirurgijos, neurologijos specialistai. Pirmiau nurodyto ekspertizės
akto išvados 14 punkte nurodyta, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti,
dėl kokių priežasčių išsivystė viduriniojo nervo išeminiai pakitimai, tačiau ekspertai
laiko mažai tikėtina tai, kad tokią įtaką galėjo turėti gipso longetė. Įvertinęs
bylos aplinkybes, gydytojų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad nepaneigta,
jog neuralgijai išsivystyti įtakos turėjo iki traumos ieškovės turėtos kitos
ligos, viduriniojo nervo pakenkimas traumos metu, rankos suspaudimas uždėta
gipsine longete, simpatinio sindromo diagnozė. Teismas konstatavo, kad ieškovės
kairės rankos stipinkaulio lūžio diagnostika, gydymo taktika (metodas) iš karto
po traumos buvo tinkami, tačiau kairės rankos nervo gydymo taktika nebuvo
pakankama (ne laiku ir netinkama). Iš įrašų ieškovės ligos istorijoje teismas
nustatė, kad tik 2000 m. kovo 6 d. ieškovės rankos būklę apžiūrėjo
gydytoja neurologė D. J. Ji diagnozavo ūmią kairio viduriniojo nervo
neuropatiją (potrauminę) ir skyrė medikamentinį gydymą bei konsultaciją po trijų
dienų. Ieškovė nuo 2000 m. kovo 3 d. 9. 30 val. iki 2000 m.
kovo 5 d. 9. 00 val. juto skausmus kairėje plaštakoje,
pirmojo-penktojo pirštų užtirpimą (anesteziją), tačiau jai buvo tik atlaisvintas
gipso tvarstis ir skirti vaistai nuo skausmo, bet nenustatyta indikacijų
pažeisto nervo operaciniam gydymui, neduota nukreipimo specialistų
konsultacijoms (pakartotinei plastikos chirurgo, pirminei neurologo). Teismo
ekspertizės akto Nr. EKG-16/04(02) išvadoje nurodyta, kad medicininių
duomenų, leidžiančių tiksliai nustatyti, per kiek laiko išsivysto negrįžtami
nervo pakenkimai, nėra. 2000 m. kovo 7 d. ieškovei skirta
rentgenologo konsultacija ir pasiūlytas operacinis gydymo metodas dėl kairės
rankos lūžgalių dislokacijos ir galimo potrauminio viduriniojo nervo uždegimo.
Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. rugsėjo 23 d.
ataskaitos Nr. 211A išvados patvirtina, kad po pradinės repozicijos bei
imobilizacijos progresuojant viduriniojo nervo trauminio pakenkimo ir
suspaudimo reiškiniams, jau sekančias dienas po traumos (2000 m. kovo 4–5 d. )
buvo indikacijos operaciniam gydymui. Teismas konstatavo, kad atsakovas
nepateikė įrodymų, jog laiku (per 1–2 paras) suteikė ieškovei maksimalias
asmens sveikatos priežiūros paslaugas (kontrolinę rentgenogramą, plastinės ir
rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo pakartotinę ir gydytojo neurologo
konsultaciją). Atsižvelgdamas į tai, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu
ieškovė patyrė kairės rankos traumą, yra pripažinta 50 proc. atsakovo
kaltės, teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės kairės
rankos viduriniojo nervo pažeidimo, tačiau nurodė, jog ieškovės būklei turėjo
įtakos ir kiti faktoriai – iki traumos turėtos ir progresuojančios kitos ligos.
Vilniaus III medicinos socialinės ekspertizės komisijos 2002 m. gegužės 29 d.
aktu Nr. 2459 ieškovei neterminuotai buvo nustatyta III invalidumo grupė
dėl patirtos traumos (stipinkaulio lūžio) sukeltų pasekmių – kairiojo viduriniojo
ir dalinio stipininio nervų neuropatijos su išreikštu skausminiu sindromu ir
antrojo-penktojo pirštų kontraktūros. Teismas nustatė, kad ieškovė, išvykusi iš
atsakovo įstaigos, buvo gydyta Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje
ligoninėje (ten jai buvo atlikta operacija) ir kitose sveikatos priežiūros
paslaugas teikiančiose įstaigose, tačiau jų veiksmų neteisėtumo nekonstatatavo.
Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė pagal 1999 m. rugsėjo 27 d.
darbo sutartį dirbo UAB „ADM B-ic“ ir gaudavo 430 Lt atlyginimą per
mėnesį, tačiau 2000 m. balandžio 17 d. ieškovės prašymu darbo sutartis
buvo nutraukta, nuo 2000 m. balandžio 19 d. jai mokama invalidumo
pensija. Teismas konstatavo, kad ieškovė, galėdama iš dalies dirbti ir gauti
darbines pajamas, pasirinko teisę nedirbti, todėl reikalavimas atlyginti
negautas darbines pajamas netenkintinas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovei
dėl patirtos kairės rankos traumos kelis kartus atlikta kairiojo stipinkaulio
repozicija, kairės rankos operacija, gydymo laikotarpiu ieškovė jautė fizinį
skausmą. Kita vertus, ieškovės žala regresuoja, tačiau tai priklauso ne tik nuo
sveikatos priežiūros specialistų veiksmų, bet ir nuo ieškovės pastangų (teismas
įvertino ir tai, kad ieškovė atsisakė jai siūlytų reabilitacijos paslaugų).
Teismas priteisė ieškovei 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo,
vadovaudamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo principais ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės žala sveikatai
susijusi dar ir su kitomis ieškovės ligomis, už kurias atsakovas neatsako.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
balandžio 15 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą patenkino, o ieškovės
– atmetė; Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą
pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 5000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą –
ieškovės reikalavimą atsakovui dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė; kitą
sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovei gydantis
atsakovo Reumatologijos skyriuje buvo nustatytas netinkamas ligonio priežiūros
neteikiant slaugos paslaugų režimas, ir kad nepasitvirtino ieškovės nurodyta
aplinkybė apie tai, jog atsakovo aplinka nėra pritaikyta saugiai asmens
higienai. Su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė Valstybinės akreditavimo
tarnybos 1999 m. rugsėjo 23 d. išduotą licenciją ir Valstybinio
visuomenės sveikatos centro 1999 m. balandžio 9 d. išduotą leidimą –
higienos pasą, kurie patvirtina, kad atsakovo aplinka buvo pritaikyta medicinos
paslaugų teikimo bei su tuo susijusiai ūkinei komercinei veiklai, o jos sąlygos
atitiko tuo laikotarpiu, kada įvyko nelaimingas atsitikimas, galiojusių teisės
aktų reikalavimus. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog atsakovas, būdamas
ligoninės valdytojas, neužtikrino naudojimosi vonios patalpomis saugumo. Jokiuose
norminiuose dokumentuose nenustatyta atsakovo pareigos vonios ar dušo
kambariuose turėti (įrengti) bidė, specialių kilimėlių ar kitokios
kompensacinės technikos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti
atsakovą pažeidusiu bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą užtikrinant
saugias ligonių (pacientų) buvimo medicinos priežiūros paslaugas teikiančioje
įstaigoje sąlygas. Įvertinusi byloje esančius ir apeliacinės instancijos teisme
papildomai ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės
rankos trauma buvo diagnozuota ir gydoma tinkamais metodais, o šie taikyti
pakankamai rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Ieškovę operavusio gydytojo
(trečiojo asmens) A. J. įrašuose jos ligos istorijoje pažymėta, kad kairės
rankos plaštakos nervų simpatinio sindromo išsivystymo priežastis buvo ūmus
išorinis kairio viduriniojo nervo suspaudimas, tačiau tokios diagnozės nepatvirtina
teismo paskirtos ekspertizės išvados, priešingai – ekspertų teigimu, mažai
tikėtina, kad neuralgijos išsivystymui galėjo turėti įtakos rankos spaudimas
gipsine longete, simpatinio sindromo išsivystymo priežastis galėjo būti
sudėtingas rankos lūžis, paveikęs visus rankos nervus. Kadangi gydytojas A. J.
byloje nebuvo apklaustas, tai teisėjų kolegija nutartimi pripažino jo dalyvavimą
teismo posėdyje būtinu. Teismo posėdyje trečiasis asmuo pripažino, kad jo
įrašai ieškovės gydymo istorijoje atspindi jo subjektyvią nuomonę ir kad nervo
pažeidimo komplikacijos (simpatinis sindromas) galėjo išsivystyti tiek nuo
nervo suspaudimo po traumos, tiek nuo kitų galimų faktorių. Įvertinusi įrodymus
ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog rankos
nervų komplikacijos, dėl kurių ji tapo iš dalies neįgali, išsivystė būtent dėl
rankos nervų suspaudimo gipso tvarsčiu jau po įvykusios traumos. Teisėjų
kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad
atsakovo taikyta ieškovės kairės rankos nervo gydymo taktika buvo nepakankama,
nes gydymas nebuvęs paskirtas laiku, gydytojas neurologas ieškovę apžiūrėjęs tik
praėjus trims dienoms po traumos, kai jau buvo išsivysčiusi kairio viduriniojo
nervo neuropatija. Teisėjų kolegija nustatė, kad gydytojas neurologas turėjo
būti kviečiamas planine tvarka, o apžiūrėjęs ieškovę nepakeitė nei anksčiau
nustatytos diagnozės, nei paskirto konservatyvaus medikamentinio gydymo. Indikacijų
skubiai gydytojo neurologo konsultacijai nefiksuota. Gydytoja neurologė D. J.
patvirtino, kad jos konsultacija nebuvo pavėluota. Teismas padarė išvadą, kad
tarp gydytojo neurologo konsultacijos laiko ir išsivysčiusios rankos negalios
nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio. Teisėjų kolegija sprendė,
kad Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. rugsėjo 26 d.
ataskaitos teiginį, jog jau pirmą–antrą dienas po traumos buvo indikacijos
ieškovės traumuotos rankos operaciniam gydymui, bet operacija buvo pasiūlyta
pavėluotai, paneigia teismo paskirtos ekspertizės išvados, kuriomis
vienareikšmiškai konstatuota, kad rankos viduriniojo nervo pažeidimui gydyti
buvo skirtas tinkamas ir adekvatus medikamentinis tyrimas, o atsakovo įstaigos
gydytojų taktika po traumos taikyti konservatyvų, bet ne operacinį gydymo
metodą buvo teisinga. Teisėjų kolegija nepripažino teismo paskirtos ekspertizės
akto niekiniu, nurodžiusi, kad ekspertai K. B. ir L. K. , kurių dalyvavimo
teisėtumą ginčijo ieškovė, tyrė aplinkybes ir atsakinėjo į teismo klausimus,
susijusius su ieškovės neįgalumo priežastimis, jos bendrojo ir profesinio
darbingumo netekimo laipsniu, o ekspertizės akto išvados dėl ieškovės rankos
traumos gydymo atsakovo įstaigoje tinkamumo ar netinkamumo iš esmės parengtos kitų
ekspertų atliktų tyrimų duomenimis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo
įstaigos gydytojai teikė ieškovei intensyvią gydymo priežiūrą, taikė tinkamus
diagnostikos ir gydymo taktikos metodus bei būdus, veikė maksimalių pastangų
principu, užtikrindami pakankamą atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir
kvalifikuotumo laipsnį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra faktinio ir
teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo įstaigos gydytojų veiksmų ir ieškovei
atsiradusios rankos negalios, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti
civilinę atsakomybę dėl ieškovei atsiradusios žalos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai

Kasaciniu
skundu ieškovė R. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies
nuostatą dėl kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų privalomumo
teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.
Pirma, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje
priimtoje 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje, grąžindama bylą iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad teismai turėjo
išsiaiškinti, ar atsakovas padarė viską, kad tokia trauma ligoninėje apskritai
neįvyktų, nes profesionalo veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas,
nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas,
profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. Tačiau teismai vertino ne tai, ką
akcentavo kasacinis teismas, bet aplinkybes, ar atsakovo darbuotojų veiksmai
skiriant žemiausio lygio slaugos režimą atitiko formalius teisės aktų, reglamentuojančių
medicinos paslaugų teikimą, reikalavimus, neatsižvelgdami į tai, kad ligoninėje
nėra parengtų ir Sveikatos apsaugos ministerijos aprobuotų slaugos teikimo
standartų, taip pat į tai, kad pagal P-i-tų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymo nuostatas pacientas turi būti informuojamas apie sveikatos
priežiūros ir slaugos įstaigos vidaus tvarkos taisykles ir tvarką, kiek tai
susiję su jo buvimu toje įstaigoje, ir turi teisę būti gydomas taip, kad į jo
diagnozę, gydymą ir slaugą būtų žiūrima pagarbiai. Atsakovo ir jo darbuotojų
pozicija neskirti kasatorei slaugos prieštarauja Sveikatos sistemos įstatymo 4 straipsnio
2 ir 3 punktams bei 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams. Kasatorės
nuomone, prie ligoninės teikiamų paslaugų turėtų būti priskiriamas ne tik
gydymas, tačiau ir tinkamų bei saugių patalpų suteikimas bei slauga, kuri turi
būti pakankama, kad ligoniui būtų užtikrinta galimybė patenkinti būtinus
poreikius. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad vonios kambario paruošimas
ligoniui praustis nėra tiesioginė medicinos paslaugų veikla ir jai nėra taikomi
padidinti profesinės veiklos standartai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką, sprendžiant dėl medicinos paslaugų teisėtumo, būtina
išsiaiškinti, ar tikrai jos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo,
rūpestingumo, dėmesingumo pastangas, be to, turi būti remiamasi ne tik teisės
aktų, bet ir gydytojų profesinės etikos, medicininės praktikos nuostatomis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. ir kt. v.
VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1180/2003,
2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R.
ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės S-iškių klinikos, bylos
Nr. 3K-3-16/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
S-iškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005).
Antra, teismai
neatsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje šioje
byloje, išdėstytus išaiškinimus dėl kasatorės traumos netinkamo gydymo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo tik 50 procentų atsakovo kaltės
ir tik dėl įvykio, kurio metu buvo patirta trauma, bet ne dėl netinkamo gydymo,
o apeliacinis teismas kasacinio teismo nutarties argumentus priskyrė pirmosios
instancijos teismui, juos paneigdamas pagal savo kaip apeliacinės instancijos
teismo kompetenciją.
Trečia,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje pripažino, kad du iš atlikusių ekspertizę
ekspertų negalėjo būti skiriami šiai užduočiai atlikti, t. y. konstatavo,
kad Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio
skyriaus komisijinės deontologinės teismo medicinos ekspertizės aktas gautas
neleistinais būdais. Taigi šis įrodymas yra niekinis, tačiau teismai juo rėmėsi
kaip tinkamu įrodymu ir jo duomenimis grindė padarytas išvadas.
2. Teismai,
atmesdami Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2000 m. rugsėjo 26 d.
ataskaitą, kurios išvadoje konstatuota netinkama kasatorės gydymo taktika ir
kiti pažeidimai, netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalies normą,
reglamentuojančią oficialiuosius rašytinius įrodymus.
3. Apeliacinės
instancijos teismas, be pagrindo nutaręs kviesti naujus liudytojus ir dėl to
atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės po to, kai jau buvo atidėtas nutarties
priėmimas, pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, kurioje apibrėžtos
apeliacinio nagrinėjimo ribos, ir 72 straipsnį, kuriame nustatyta teismo
pareiga siekti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės S-iškių
klinikos prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentai:
1. Kasacinio
skundo pirmasis argumentas nepagrįstas, nes teismai tinkamai vykdė kasacinio
teismo išdėstytus nurodymus: bylos medžiaga buvo papildyta rašytiniais
įrodymais, dar kartą išanalizuoti ir įvertinti byloje esantys įrodymai.
Kasatorė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę ar paneigiančių
atsakovo pateiktų įrodymų pagrįstumą. Kasaciniame skunde nurodytuose Sveikatos
sistemos įstatymo straipsniuose įtvirtintos bendro pobūdžio nuostatos, jose
nesuformuluota konkrečių pareigų ar konkretaus elgesio standarto. Teismai
padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorei buvo nustatytas tinkamas priežiūros
režimas pagal atsakovo direktoriaus 1999 m. sausio 18 d. patvirtintų
Reumatologijos skyriaus ligonių tyrimo ir gydymo standartų reikalavimus.
Atsakovo direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 122
patvirtintoje Reumatologijos skyriaus slaugos ir pagalbinio personalo darbo
organizavimo tvarkoje nenustatyta, kad ligoniui, kuriam paskirtas toks
priežiūros režimas kaip kasatorei, būtina teikti slaugos paslaugas. Be to,
teismai pagrįstai konstatavo, kad vonios kambario paruošimas ligoniui praustis
nėra tiesioginė medicinos paslauga. Šį darbą atlieka pagalbinis personalas
(sanitarės-valytojos), kuriam netaikomi padidinti profesinės veiklos
standartai. Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad teismai nesilaikė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymų dėl būtinų išsiaiškinti aplinkybių,
susijusių su kasatorės gydymu po traumos. Teismai, remdamiesi ekspertų
išvadomis, nustatė, kad kasatorė buvo gydoma tinkamai, jos rankos nervo
pakenkimą gydytojas traumatologas nustatė iš karto po traumos ir skyrė gydymą,
todėl gydytojas neurologas buvo kviečiamas pagal ligoninėje nustatytą tvarką
planine, o ne skubos tvarka, be to, neurologas, apžiūrėjęs kasatorę, paskirto
gydymo nepakeitė. Teismo medicinos ekspertų išvados paneigia ir kitą kasatorės
nurodytą aplinkybę – kad jos rankos plaštakos nervams buvo negrįžtamai pakenkta
dėl per stipraus suspaudimo gipso tvarsčiu ir kraujotakos pakenkimo. Kasacinio
skundo argumentas dėl ekspertizės akto neteisėtumo taip pat nepagrįstas, nes
jos nurodyti ekspertai atsakė tik į kelis siaurus klausimus, jų išvada nebuvo
panaudota nė viename teismo sprendime, visi ekspertizę atlikę ekspertai buvo
apklausti teismo posėdyje, taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad kasatorės nurodytų dviejų ekspertų dalyvavimas nėra pagrindas
pripažinti niekinėmis viso ekspertizės akto išvadas.
2. Kasacinio
skundo argumentas dėl netinkamo Valstybinės medicininio audito inspekcijos
ataskaitos vertinimo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad VMAI teiginiai dėl kasatorės netinkamo gydymo paneigti teismo
paskirtos ekspertizės išvadomis. Apeliacinis teismas teisingai nurodė, kad
bylose, kuriose sprendžiama dėl gydytojų profesinės atsakomybės, teismo
medicinos ekspertų išvados yra itin reikšmingi įrodymai specialių žinių
reikalaujančiais klausimais. Be to, eksperto išvada ir kiti įrodymai teismui
neprivalomi ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais,
jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK
nustatytas išimtis (CPK 185, 218 straipsniai). Pagal CPK 197 straipsnio
2 dalį net oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės
laikomos įrodytomis tik tol, kol jos nebus paneigtos kitais byloje esančiais,
išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
3. Apeliacinės
instancijos teismas, nutardamas kviesti liudyti kasatorę gydžiusius gydytojus,
CPK 72 straipsnio nepažeidė, nes siekė išsiaiškinti aplinkybes, kurias
nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Šioje byloje
ieškinys sveikatos priežiūros įstaigai dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas
remiantis tuo, kad, pirma, atsakovas neužtikrino tinkamų sąlygų pacientams atlikti
asmens higienos procedūras ir dėl to ieškovė patyrė traumą, antra, traumos
gydymas buvo netinkamas ir tai lėmė ieškovės negalią. Atsižvelgdama į tai,
kasacinio teismo teisėjų kolegija ieškovės kasacinio skundo argumentus
nagrinėja pagal kiekvieną iš pirmiau nurodytų aplinkybių atskirai, analizuodama
teisės klausimus ir remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis
(CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl stacionarinės
sveikatos priežiūros įstaigos (ligoninės) pareigos užtikrinti pacientams tinkamas
buitines sąlygas ir slaugą

Kasatorė
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo
nurodymą šioje byloje nustatyti, ar atsakovas padarė viską, kad tokia trauma,
kaip atsakovės, ligoninėje apskritai neįvyktų, be to, kasacinis skundas
argumentuojamas taip pat tuo, jog tinkamų buitinių sąlygų pacientams sudarymas yra
neatskiriama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo dalis, taigi ši pareiga taip
pat turi būti vykdoma apdairiai ir rūpestingai, laikantis profesionalams
taikytinų standartų. Byloje nustatyta, kad atsakovo aplinka buvo pritaikyta
medicinos paslaugų teikimo bei su tuo susijusiai ūkinei komercinei veiklai ir
atitiko tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, galiojusių teisės aktų
reikalavimus, t. y. buvo sudarytos tinkamos sąlygos saugiai asmens higienai.
Tai patvirtina 1999 m. rugsėjo 23 d. Valstybinės akreditavimo
tarnybos atsakovui išduota licencija bei 1999 m. balandžio 9 d.
Valstybinio visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas – higienos pasas. Be
to, prie vonios kambario durų buvo viešai iškabinta atmintinė pacientams,
kurioje nurodyta, kaip saugiai elgtis vonios ar dušo patalpose. Atsakovo
darbuotojų tarnybiniame pranešime, kuriame užfiksuotos nelaimingo atsitikimo
aplinkybės, nurodyta, kad po nelaimingo atsitikimo apžiūrėjus vonios kambarį
jokių pažeidimų nerasta, jame buvo visos patalpų priežiūrai būtinos priemonės,
taip pat vonios kilimėlis. Kasatorė, teigdama, kad trauma įvyko dėl to, jog
vonios patalpos nebuvo pritaikytos saugiai naudotis, turėjo tokius teiginius
įrodyti, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Tai, kad profesinę atsakomybę gali
lemti net pati lengviausia kaltės forma, nereiškia, jog tokiu atveju galima
atsakomybė apskritai be kaltės, todėl kasacinio skundo argumentai dėl gydytojų
profesinei atsakomybei taikytinų standartų vertinant asmens higienai skirtų
patalpų saugumą, nenustačius pažeidimų, netenka teisinės reikšmės ir šioje
byloje neanalizuotini.
Kasaciniame
skunde sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė dėl kasatorės patirtos traumos
argumentuojama taip pat tuo, kad kasatorei nebuvo nustatytas tinkamas
priežiūros lygis (neskirta slauga). Teismai nustatė, kad kasatorei lengviausias
priežiūros režimas, pagal kurį paciento slauga nenumatyta, gydančio gydytojo
buvo nustatytas pagrįstai, atsižvelgiant į jos susirgimo pobūdį. Kasatorė
nepateikė duomenų, kurie duotų pagrindą abejoti tokios išvados pagrįstumu. Kasatorės
argumentas, kad jos susirgimas, dėl kurio ji buvo paguldyta į atsakovo
ligoninę, buvo pagrindas skirti jai slaugą, nepakankamas šiai išvadai paneigti.
Teismai teisingai nurodė, ir kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria, kad kasatorė,
daugiau nei savaitę gydydamasi atsakovo įstaigoje ir būdama nepatenkinta
nustatytu priežiūros lygiu, matydama, kad jai per sunku ir nesaugu pačiai
apsitarnauti, turėjo teisę kreiptis dėl priežiūros lygio pakeitimo (slaugos
paskyrimo), taip pat galėjo paprašyti vienkartinės pagalbos konkrečiam veiksmui
atlikti. Tokių duomenų byloje nėra.
Tokiomis
aplinkybėmis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nebuvo nustatytos
atsakovo deliktinės atsakomybės dėl ieškovės patirtos traumos sąlygos –
neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp
atsakovo neteisėtų veiksmų ir kasatorės patirtos žalos (CK 6. 247 straipsnis).
Be to, pirmiau išvardytos byloje nustatytos aplinkybės paneigia kasacinio
skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos šioje byloje
priimtoje 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodytų išsiaiškinti
aplinkybių, susijusių su nelaimingu atsitikimu, kurio metu kasatorė patyrė
traumą, ir atsakovo pareigų, kad tokia trauma neįvyktų, tinkamu vykdymu.
Kasacinis skundas nebuvo grindžiamas įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių
nustatinėjant pirmiau nurodytas aplinkybes pažeidimu, todėl jomis abejoti nėra
teisinio pagrindo. Be to, kasacinio skundo argumentus dėl CPK 362 straipsnio
pažeidimo paneigia ne nustatytų aplinkybių turinys, bet jų nustatymo faktas,
reiškiantis, kad teismai laikėsi kasacinio teismo nurodymų.
Remiantis tuo,
kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl CPK 362 straipsnio
netinkamo taikymo, susiję su aplinkybėmis, kuriomis kasatorė patyrė traumą, ir
atsakovo atsakomybe dėl šio atsitikimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes neįrodyti
neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys – atsakovo deliktinės atsakomybės
sąlygos.

Dėl
sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už padarytą dėl netinkamo gydymo žalą
sveikatai

Kasacinis
skundas taip pat grindžiamas argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytus
nurodymus dėl kasatorės traumos netinkamo gydymo. Apeliacinės instancijos
teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad kasatorės rankos trauma buvo
diagnozuota ir gydoma naudojant tinkamus metodus, rūpestingai, atidžiai ir
kvalifikuotai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad kasatorės
rankos traumos komplikacijos, dėl kurių ji tapo iš dalies neįgali, išsivystė
būtent dėl rankos nervo suspaudimo gipso tvarsčiu jau po įvykusios traumos,
gydymo paskyrimo ne laiku ir netinkamos gydymo taktikos. Tokias išvadas
apeliacinės instancijos teismas grindė eksperto išvada, rašytiniais įrodymais
(ieškovės medicininių dokumentų įrašais ir kt. ), liudytojų parodymais, šalių
paaiškinimais. Pagrindiniai duomenys gauti iš eksperto išvados, liudytojų
(gydytojų) parodymų ir medicininių dokumentų.
Sveikatos
priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant
sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams (P-i-tų teisių ir
žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) yra deliktinė
civilinė atsakomybė (CK 6. 283 straipsnis, P-i-tų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnis), konstatuojama tada, kai
nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai,
žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą
padariusio asmens kaltė (CK 6. 246, 6. 247, 6. 248, 6. 249 straipsniai).
Neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį turi įrodyti
asmuo, reikalaujantis žalos atlyginimo (ieškovas). Žalą padariusio asmens kaltė
preziumuojama, todėl tol, kol ši prezumpcija nepaneigta, kaltės įrodinėti
nereikia (CK 6. 248 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje civilinėje
byloje priimtoje 2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje (civilinė byla
Nr. 3K-3-556/2005), grąžindama bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės
instancijos teismui, nurodė, kad, atsižvelgiant į profesinei veiklai taikomus
didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, tokiose bylose teismai
privalo aiškintis ne tik tai, ar gydytojas parinko tinkamus gydymo metodus,
tinkamus medikamentus, bet ir tai, ar jis juos taikė rūpestingai, atidžiai ir
atsargiai. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismai, apsiribodami tik
ekspertų išvados įvertinimu ir netirdami bei nevertindami ieškovės ligos
istorijos įrašų bei atsakovo darbuotojų veiksmų, pažeidė CPK 185 straipsnį
ir neteisingai aiškino civilinėje teisėje įsigalėjusią neteisėtumo sampratą. Be
to, teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertai kategoriškai nei patvirtino, nei
paneigė, dėl kokių priežasčių ieškovė tapo neįgali, dėl to tokia ekspertų
išvada turi būti vertinama itin atidžiai ir negali nulemti teismo išvadų dėl
teisinio priežastinio ryšio.
Kasacinio
skundo argumentas, kad bylą iš naujo nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas
nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų dėl atsakovo atsakomybės dėl netinkamo
kasatorės gydymo atsižvelgiant į gydytojų profesinės atsakomybės ypatumus,
pripažintinas pagrįstu.
Kasacinio
teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagrindinė gydytojo pareiga – teikti
kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui; pacientą ir gydytoją
siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų
rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant
maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo,
atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje L. M. S. v. VšĮ Kauno R-ojo kryžiaus
klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001, 2004 m. vasario 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus
universiteto ligoninės S-iškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004, 2005 m.
balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ,
A. D. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005,
ir kt. ). Taigi teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už
paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų
rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos
paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir
reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai.
Apeliacinės
instancijos teismas, darydamas išvadą, kad kasatorė neįrodė atsakovo neteisėtų
veiksmų bei priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos, rėmėsi
kasatorę gydžiusių gydytojų traumatologo A. P. ir neurologės D. J.
parodymais bei įrašais medicinos dokumentuose, jog kasatorės kairės rankos
viduriniojo nervo pažeidimas gydytojo traumatologo buvo konstatuotas iš karto
po traumos ir paskirtas adekvatus gydymas, todėl skubi neurologo konsultacija
nebuvo būtina, ji buvo atlikta planine tvarka (po trijų dienų). Teismas iš
ekspertų paaiškinimų taip pat nustatė, kad labiausiai tikėtina viduriniojo
nervo pažeidimo komplikacijos (simpatinio sindromo) priežastis buvo viduriniojo
nervo pažeidimas traumos metu, o ne rankos suspaudimas gipsine longete. Teismas,
remdamasis ekspertų išvada, konstatavo, kad atsakovo įstaigoje kasatorei buvo
suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos (rankos nervo pažeidimui
gydyti buvo skirtas tinkamas ir adekvatus medikamentinis gydymas, teisingai
pasirinktas konservatyvus, o ne operacinis gydymo metodas). Tokios teismo
išvados pripažintinos nepagrįstomis byloje esančiais duomenimis, be to,
padarytos neatsižvelgiant į gydytojų profesinės atsakomybės ypatumus, ne kartą
akcentuotus kasacinio teismo praktikoje, taip pat nurodytus šioje nutartyje.
Byloje
nustatyta, kad kasatorės kairės rankos vidurinysis nervas buvo pažeistas
ligoninėje patirtos traumos metu (2003 m. kovo 3 d. 8 val. ).
Gydytojas traumatologas, iš karto po traumos apžiūrėjęs kasatorę, nustatė ne
tik kairiojo stipinkaulio lūžį, bet ir nervo pažeidimą. Kasatorei buvo atlikta
kairiojo stipinkaulio repozicija, kairė ranka fiksuota gipsine longete, skirtas
medikamentinis gydymas. Taip pat buvo atliktos pirminė ir pakartotinė
rentgenogramos. 2003 m. kovo 3 d. 20. 40 val. kasatorę konsultavo
plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas ir gydytojas rezidentas,
kurie rekomendavo atlaisvinti gipso longetę ir pakelti ranką. Gydytojo
neurologo konsultacija kasatorei buvo suteikta tik 2003 m. kovo 6 d. ,
nustatyta diagnozė – ūmi kairio viduriniojo nervo neuropatija (potrauminė). Iki
to laiko kasatorė nuolat skundėsi skausmais kairėje plaštakoje, pirštų tirpimu,
tačiau jai buvo tik atlaisvinta longetė ir skirti vaistai nuo skausmo.
2003 m. kovo 7 d. kasatorei skirta rentgenologo konsultacija bei
pasiūlytas operacinis gydymo metodas dėl kairės rankos lūžgalių dislokacijos ir
galimo potrauminio vidurinio nervo uždegimo. Ekspertų išvadoje, kurios pagrindu
apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl tinkamo gydymo, konstatuota,
kad nėra medicininių duomenų, leidžiančių nustatyti, dėl kokių priežasčių
išsivystė simpatinis sindromas, jo išsivystymo galimybė neatmetama tiek taikant
tokį, koks buvo taikytas kasatorei, tiek ir kitus gydymo metodus. Konstatuotina,
kad tokioje situacijoje, kai pacientui diagnozuojamas nervo pažeidimas,
galintis turėti sunkių pasekmių, sukeliančių komplikacijas, kurių atsiradimo
priežasčių medicinos mokslas negali numatyti, nėra pagrindo pripažinti tinkamu tokį
gydymą, kai gydytojas neurologas, t. y. šios srities (nervų ligų) specialistas,
konsultacijai pakviečiamas tik po trijų parų po traumos. Sunkių komplikacijų
atsiradimo galimybė, esant sudėtingam lūžiui (ekspertų išvados 9 punkte
nurodyta, kad pagal pirmines rentgenogramas kasatorei nustatytas ypač
sudėtingas ekstenzinis stipinkaulio lūžis su visišku lūžgalių šoniniu poslinkiu),
yra pakankamas pagrindas imtis visų įmanomų priemonių jų išvengti, ypač
atsižvelgiant į tai, kad komplikacijos gali turėti negrįžtamų pasekmių. Minėta,
kad gydytojo profesinę atsakomybę lemia ne tai, buvo ar nebuvo pasiektas
laukiamas rezultatas, o tai, ar panaudotos visos galimybės ir imtasi visų
galimų ir būtinų priemonių, laikantis rūpestingumo, atidumo ir profesionalumo
standartų. Byloje nustatyta, kad kasatorės kairės rankos būklė po to, kai buvo
uždėta gipso longetė, blogėjo nepaisant to, jog longetė buvo atlaisvinama kelis
kartus ir duodami nuskausminamieji vaistai, – pacientė juto nuolatinius
skausmus kairėje plaštakoje, pirštai brinko, tirpo, ant rankos odos atsirado
pūslės. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo darbuotojų
(gydytojų) veiksmai – kelias paras buvo delsiama spręsti dėl gydymo metodo tinkamumo
ir būtinybės jį pakeisti, nebuvo skubiai pakviestas konsultacijai gydytojas
neurologas – atitiko atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo
elgesio standartą. Tokį elgesį pripažinti teisėtu nėra teisinio pagrindo.
Pažymėtina,
kad apeliacinės instancijos teismas, nors nutartyje formaliai ir nurodė
kasacinio teismo išaiškinimus dėl gydytojų profesinės civilinės atsakomybės
ypatumų, tačiau iš tikrųjų jais tinkamai nesivadovavo. Minėta, kad gydytojo
civilinę atsakomybę gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas,
nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių
pažeidimas. Pirmiau nurodytos kasatorės traumos gydymo aplinkybės sudaro
pagrindą išvadai, kad atsakovas neužtikrino sveikatos priežiūros paslaugų
reikiamu lygiu ir veikiant maksimaliai rūpestingai ir atidžiai. Sveikatos
priežiūros įstaigos ir jos gydytojų atidumo, rūpestingumo ir dėmesingumo stoka
yra pakankamas pagrindas gydymo įstaigos profesinei civilinei atsakomybei.
Nesant aiškių
medicininių duomenų, kaip tinkamai turėtų būti gydoma kasatorės patirta trauma,
atsižvelgiant į nervo pažeidimą ir siekiant išvengti galimų komplikacijų,
byloje susidarė situacija, kai iš skirtingų įrodinėjimo priemonių (medicininių
dokumentų įrašų, gydytojų parodymų, ekspertų išvados, Valstybinės medicininio
audito inspekcijos ataskaitos ir kt. ) gauti duomenys yra prieštaringi. Šių
prieštaravimų panaikinimas reikalauja specialių medicinos mokslo srities žinių.
Byloje buvo paskirta deontologinė medicinos ekspertizė, tačiau ekspertai taip
pat negalėjo atsakyti į visus teismo suformuluotus klausimus, iš kurių esminis
– ar kasatorės kairės rankos viduriniojo nervo pažeidimo komplikacija
(simpatinis sindromas) išsivystė dėl netinkamo gydymo, ar dėl kitų priežasčių,
už kurias atsakovas neatsakingas. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo
pagrindo vadovaudamasis ekspertų nuomone daryti išvadų apie gydymo adekvatumą
ir tinkamumą (ekspertizės akte šios išvados padarytos, tačiau jos nepagrįstos
tyrimais ir argumentais, todėl jomis negali būti vadovaujamasi), o turėjo
įvertinti tai, ar atsakovas ir jo darbuotojai šioje konkrečioje situacijoje dėjo
maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas, remdamiesi
profesine kvalifikacija.
Kasatorės
nurodytas Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitos, kaip
oficialiojo rašytinio įrodymo, vertinimo pažeidimas nebuvo padarytas,
apeliacinės instancijos teismas vertino šį įrodymą visų byloje esančių įrodymų
kontekste. Taip pat nepripažintinas pagrįstu ir argumentas dėl deontologinės
medicinos ekspertizės akto Nr. EKG-16/04(02) neteisėtumo, motyvuojamas
tuo, kad du iš ekspertizę atlikusių ekspertų buvo paskirti neteisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorės nurodyti ekspertai
sprendė ne jos gydymo tinkamumo, bet neįgalumo priežasčių bei bendrojo ir
profesinio darbingumo netekimo laipsnių klausimus, jų tyrimas ir išvados
neturėjo lemiamos reikšmės šioje byloje vertinant ekspertizės aktą, todėl
nedaro jo negaliojančio. Dėl to šių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija
plačiau neanalizuoja. Kita vertus, pažymėtina, kad, sprendžiant žalos dydžio klausimą
ir nustatant, kiek procentų darbingumo kasatorė neteko dėl neįgalumo, kurį lėmė
išsivysčiusi kairės rankos nervo pažeidimo komplikacija – simpatinis sindromas,
šioje byloje atliktos deontologinės medicinos ekspertizės išvadomis negali būti
vadovaujamasi. Šiuos klausimus tyrė ir išvadas darė ekspertai K. B. ir
L. K. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos šioje civilinėje byloje priimtoje
2005 m. lapkričio 9 d. nutartyje (civilinės bylos
Nr. 3K-3-556/2005) konstatuota, kad nurodyti ekspertai negalėjo būti skiriami
atlikti ekspertizę, nes dalyvavo atliekant kasatorei medicininę socialinę
ekspertizę.
Nustačius, kad
atsakovo darbuotojų veiksmai neatitiko padidinto rūpestingumo ir dėmesingumo
standarto, taikomo profesionalams, t. y. kasatorei nebuvo suteiktos tinkamos
sveikatos priežiūros paslaugos, nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių išvengti
sunkias pasekmes turėjusių komplikacijų, konstatuotinas faktinio ir teisinio
priežastinio ryšio tarp kasatorės patirtos žalos (neįgalumo dėl išsivysčiusio
simpatinio sindromo) ir atsakovo neteisėtų veiksmų buvimas. Taigi byloje
įrodytos visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti
veiksmai, kaltė (jos prezumpcija nepaneigta, be to, profesinės atsakomybės
standarto neatitinkantys veiksmai negali būti pripažinti atliktais be kaltės),
priežastinis ryšys, žalos faktas. Tačiau nenustatytas žalos dydis. Apeliacinės
instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo atsakomybės dėl kasatorės
patirtos žalos sąlygos neįrodytos, žalos dydžio nenustatinėjo. Pirmosios
instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorė nutraukė darbo santykius, padarė
išvadą, jog ji savo noru atsisakė dirbti ir gauti pajamas, taigi turtinės žalos
dėl sužalojimo nepatyrė. Tokie šio teismo argumentai pripažintini nepagrįstais
ir nepakankamais. Teismas neišsiaiškino priežasčių, dėl kurių buvo nutraukta
darbo sutartis, taip pat neatsižvelgė į tai, kad darbo santykiai nutraukti po
to, kai kasatorei nustatytas neįgalumas. Kasacinis teismas neturi procesinės
galimybės nustatyti kasatorės patirtos turtinės žalos dydžio, dėl to negali
priimti galutinio sprendimo, taip pat dėl pirmiau nurodytų priežasčių negali
palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl to byla grąžintina
nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui spręsti atlygintinos
turtinės ir neturtinės žalos dydžio klausimą.
Kasaciniame
skunde taip pat nurodyta, kad ši civilinė byla apeliacinės instancijos teismo
buvo neteisėtai vilkinama. Tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės
instancijos teismas atnaujino bylos nagrinėjimą siekdamas išsiaiškinti
reikšmingas šiai bylai aplinkybes. Tokie teismo veiksmai vertintini kaip
teisėti, nes teismas pasinaudojo proceso teisės normų suteikta galimybe,
siekdamas tinkamai įgyvendinti pagrindinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši byla nagrinėjama
jau nuo 2003 metų, ir siekdama paspartinti procesą, šioje byloje išsprendė jos
kompetencijai priskirtus teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis),
konstatuodama, kad nėra atsakovo civilinės atsakomybės dėl aplinkybių, kuriomis
kasatorė patyrė traumą, tačiau nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos
dėl netinkamo kasatorės gydymo ir dėl to patirtos žalos sveikatai. Kita vertus,
atlygintinos žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas
neįgaliotas nustatinėti faktinių aplinkybių, todėl turi grąžinti šį klausimą
spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt